valdas ivanauskas. - 15min.lt

ŽAIDIMAS GYVENIMU 19
Nuo šokolado, marmelado ir kitų desertų po kiekvieno prisėdimo
prie stalo Valdukas apvalėjo dienomis. Kad nestambėtų,
slapta nuo tėvų mokykloje žaidė krepšinį, bet nereguliarus
sportavimas negelbėjo – riebaliukai kaipmat kaupėsi
visose kūno vietose. Po metų priverstinio poilsio į veidrodį
žvelgė ne lieknas Valdas, o apkūnus berniokas.
Nosis sugijo, futbolo aikštėje kamuolys tiesiog iškart prie
kojos glaudėsi, per kelis mėnesius priaugti kilogramai nukrito
ir Brazilkos vaikis pagal sudėjimą ir žaidimo kokybę tapo
nesustabdomas bendraamžių. Žaidėjas aikštėje tapo agresyvesnis.
Tai pastebėjęs Oniščiukas nusprendė, kad auklėtinio
laikas vaikų futbole jau baigiasi.
1979 metais dalis Kauno miesto Brazilkos rajono gyventojų
visam laikui atsisveikino su Žaliakalniu ir buvo priverstinai
valdžios iškeldinti į modernų Kalniečių daugiabučių rajoną.
Miesto valdžia vietoj dalies senų namų pastatė Naująjį
tiltą. Kas nenorėjo kraustytis į Kalniečius, gavo žemės sklypą
už Kauno hidroelektrinės, Vaišvydavoje, ir iš naujo kūrėsi
gyvenimą.
– Nieko nebus, sūnau. Teks mums keltis į daugiabutį. Žadėjome
dar namą restauruoti, bet nėra dėl ko. Vis tiek nugriaus
ir žemę šešių arų šalia namų atims. Ne mums vieniems
taip, – ramindama vienturtį kalbėjo mama.
Pievų vaikis liūdėjo. Vaikystės metus, praleistus Brazilkoje,
skersai išilgai išlakstytas pievas, žiemą užšąlančias Neries
pakrantes, pirmo įvarčio vietą ir dar daugelį kitų prisiminimų
užklos stora betono ir geležies danga. Tiesą sakant,
paaugliui nebuvo jokio noro keltis į miesto pakraštį, į daugiabučio
antrą aukštą ir iš naujo ieškoti draugų. Juolab kad
išsikėlęs iš šio rajono vis tiek toliau lankys 30-ąją Vilijampolės
mokyklą, o ją iš naujos vietos pasiekti bus sunkiau. Ten
sukurtoje sportininkų klasėje mokėsi ir Valdas. Oniščiukas