2011 Kino pavasaris P2.indd - 15min.lt

Jie daro stebuklus:2011 m. kovo 25d.SAVANORIAI„Kino pavasario“ savanorio portretas9Kasmet ateinant pavasariui laukiu, kada prasidėstikrasis pavasaris – su kino prieskoniu,vienybe, kūryba, netikėtumais, entuziazmu iradrenalino virpuliukais. Kitaip tariant – „Kinopavasaris“. Šiemet, likus daugiau nei mėnesiui iki festivalio,kasdien eidama pro kino teatrą vis žvalgiausi– kada, kada pagaliau jis pasipuoš tradicine stilizuotasaulute ir praneš, kad miestą užplūsta gerų nekomerciniųfilmų banga. Regis, visa šeima susirenka į kinoteatrą – festivalio organizatoriai, kino žvaigždės, kritikai,režisieriai, mylėtojai ir savanoriai – tie keli šimtaižmonių, kurie kasmet daro vis didesnius stebuklus.Vaiva RUŽAITĖ22 metai | VU psichologijos studentėŠiemet festivalyje savanoriauja 3 kartąFestivalyje lankosi nuo 2005 metųFestivalio metu pažiūri nuo 5 iki 25 filmųĮprastai festivalio metu turi akreditaciją,tušinuką ir bloknotą kišenėje, diktofoną,fotoaparatą, repertuarą, filmų aprašymus.Festivalyje savanoriaujujau trečiusmetus – perjuos spėjau pamatytine tik kelis šimtussavanorių veidų, tūkstančiųtūkstančius žiūrovų,paplepėti su kino kritikais,mylėtojais ir specialistais,bet ir kasmet išgyventidvi savaites intensyvausveiksmo, o kiek darišmokau... Čia sužinojau,kad spaudos konferencijayra istorija, kurią kartu kuriarežisieriai ir žiūrovai, žurnalistai ir fotografai,o už reprezentacinės dalies, pasilikuskartu su autoriais, slypi įdomiausiosdetalės ir jaudinančios istorijos, tikrosemocijos ir nesuvaidintas nuoširdumas.Čia ėmiau įdomiausią savo gyvenimeinterviu, domėjausi kiekvieno žiūrovonuomone apie filmą, sužinojau, kąreiškia mistiškoji santrumpa „q&a“, atradauslapčiausius kino teatro koridorius irpraėjimus, leidžiančius reikiamoje vietojeatsidurti greičiausiai, esu pabudusi nuoskambučio, sakančio, kad po pusvalandžioturiu būti spaudos konferencijoje, o straipsnį parašiusigreičiau, nei spėjau išklausyti įrašą diktofone.Visus metus prisidedu prie festivalio darbuodamasiviešųjų ryšių srityje, tačiau šiemet, norsfestivalis dar neįpusėjo, jau įleidinėjau žiūrovusį salę, dalinau kvietimus pagal sąrašą,siūliau kavos, važiavau pirkti gėlių lietuviškų premjerųrežisieriams, rinkau gėlių vazonėlius iš salės po festivalioatidarymo filmo, kad kitas seansas galėtų prasidėtilaiku. Festivalį nuolat lydi netikėtumai, čia negaliišlikti statiškas ir susisaistęs su savo vienintele atsakomybe.Gal iš pradžių atrodo keista eiti ir klausti„Gal kuo nors galėčiau padėti?“, tačiau tai vienas išbūdų pajusti tikrąjį pulsą, išmokti improvizuoti ir pasijustinaudingam.Mano draugai žino, kad tas dvi savaites, kuriasvyksta festivalis, yra daugmaž beprasmiškabandyti susitikti kur nors kiturnegu kino teatre. Kino teatras tampa manoantraisiais namais – nuo pirmųjų seansų iki paskutiniųjųpabaigos. Vienintelis būdas susitikti – patiemsišsirinkti fi lmą ir apsilankyti kino teatre. Namuosekaupiu senesniųjų kino pavasarių repertuarų kolekciją– po vieną iš kiekvienų metų. Jose telpa visų metųdviejų savaičių istorija: matyti fi lmai, apklausti žiūrovai,geresni ir prastesni fi lmai, spaudos konferencijos,įvykiai, priminimai. Paprastai jau po pirmos savaitėsši relikvija praranda prekinę išvaizdą, o pasibaigusfestivaliui nugula į stalčių, kad pailsėtų – vos besilaikanti,trapi, tačiau tokia brangi.Anketą su pažadu būti draugiškai, aktyviai, iniciatyviaiir kūrybingai, mylėti kiną ir „Kino pavasarį“pirmąkart išsiunčiau prieš trejus metus.Su malonumu šį pažadą kartoju kasmet,nes tikra meilė turi tokią savybę, kad su laiku ji tikstiprėja.