Restauravimo principai, statybos technologija ir medžiagos
Restauravimo principai, statybos technologija ir medžiagos
Restauravimo principai, statybos technologija ir medžiagos
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
senatvė jau savaime yra kokybė, kurią reikiaapsaugoti nuo sunaikinimo technikos priemonėmis<strong>ir</strong> kurią galbūt reikia sustabdyti arbasulėtinti.Garbingą pastato senėjimą aš asmeniškai vertinukaip teisingiausią grožio sąvokos tąsą, ogrožio išgyvenimus turime tausoti. Oponentuprieštaravimus norėčiau atremti senu romėnųposakiu: MEMENTO MORI - prisimink, kadesi m<strong>ir</strong>tingas. Šiuos žodžius vergas pašnabždėjosavo šeimininkui, sėdinčiam nugalėtojo vežime.Aš turiu galvoje, pavyzdžiui, norą išrasti nem<strong>ir</strong>tingumoeliksyrą, keturkampį inžinierių išsvajotąprietaisą, kuris galėtų sustabdyti laiką. Tokseliksyras visam laikui akmenį išsaugotų akmeniu,neleisdamas jam pav<strong>ir</strong>sti smėliu, nors tokiayra natūrali pabaiga.Galbūt mūsų prigimtyje - ar mūsų kultūrosšablonuose - slypi užkoduotas įsitikinimas, jogstipru yra geriau negu silpna. Kai kas nors sudūžta,mes prašome stipresnio daikto. Techniniammeistrui p<strong>ir</strong>miausia rūpi susidoroti su b<strong>ir</strong>iamedžiaga. Mūsų nepatvarios aplinkos laikais taigal <strong>ir</strong> svarbu. Tačiau humanistas siekia išsaugotilaiką, gyvą laiką - tą, kuris juda - <strong>ir</strong> tai visaikitokia problema. Tuomet jėga dažnai prilygstagrėsmei.Istorinė perspektyvaIr vėl iš naujo apie architekto-restauratoriausvaidmenį; jeigu gėlę labai daug čiupinėsi, ji nuvys.Kaip apibrėžti šį vaidmenį? Tai didelis <strong>ir</strong>sudėtingas darbas netgi istorinės perspektyvosšviesoje, nes laikui bėgant keitėsi tiek vaidmuo,tiek darbo tikslai. Kai kuriems tai stiprumo, patvarumo,patogumo reikalavimai - iš esmės taišventos Vitruvijaus priesaikos žodžiai, daugelįmetų karaliavę architektūros mene. Kita vertus,negalima pam<strong>ir</strong>šti laikmečio nuostatų ar idėjų,pastoviai vykstančių permainų, kurios nepaisojokių nustatytų doktrinų. Gyvename dinamiškamepasaulyje, kuriame, laimei, sensta netgi doktrinos,turinčios ribotą gyvavimo laiką. Ir šis procesaslabai svarbus. Mus valdžiusias idėjas p<strong>ir</strong>mąkartą atrandame tada, kai jos jau išnyksta.Kitaip tariant, tai reliatyvi problematika, taisantykio su mus supančia tikrove klausimas.Galų gale tai mūsų pačių santykis su laiku, kurislaikrodžio ciferblatu tikriausia to žodžio prasme,sprūsta mums iš rankų. Štai jau 200 metųpraėjo nuo tada, kai Linnerhjelm nupiešė romantinįAlvastra vienuolyno vaizdą, o piešinyje išreikštosidėjos <strong>ir</strong> jo sukelti svarstymai vėliau įva<strong>ir</strong>iaisbūdais atsispindėjo mūsų nuostatuose, pa-keitė <strong>ir</strong> pagilino mūsų santykį su besikeičiančiomisformos tradicijomis, išryškino akistatątarp jėgos <strong>ir</strong> yrančios medžiagos, rankų darbopėdsakų <strong>ir</strong> žmogaus triūso, <strong>ir</strong> netgi sukėlė m<strong>ir</strong>tingumo,praeinamumo arba laiko tėkmės išgyvenimą.Mes vis dar gyvename šalia jų visų, mesviską turime šalia savęs. Aš noriu pasakyti, kadnuo XVIII a. mūsų idėjų sferoje neats<strong>ir</strong>ado beveiknieko nauja. Mūsų troškimai <strong>ir</strong> mūsų nerimastalpina savyje pereitų šimtmečių tradicijas.Todėl bent trumpam grįžkime atgal <strong>ir</strong> pamėginkimeįžvelgti kai kuriuos restauravimotikslų raidos etapus, pasistenkime suvokti permainingąarchitekto-restauratoriaus vaidmenį.200 metų tarpsnyje galima išsk<strong>ir</strong>ti bent 5 sk<strong>ir</strong>tingasplotmes. P<strong>ir</strong>moji plotmė atspindi sausasžinias, švietimo laikotarpio <strong>ir</strong> enciklopedijųpasaulį. Ją galima būtų pavadinti vienos dimensijospasauliu, kurio <strong>principai</strong> p<strong>ir</strong>miausia buvoišbandyti XVIII a. pabaigos Anglijoje. Pagrindinistikslas - objektyvi ideali forma. Žinios leido<strong>ir</strong> viliojo taisyti tai, kas neatitiko idealo. Išsimokslinimasgaliausiai privedė prie to, ką XIXa. pradėjo vadinti stiliaus vientisumas. Anksčiausiaiiškilo konkretus formų pasaulis. Apsiginklavusvadovėliais, buvo griaunama <strong>ir</strong> taisoma.Pav<strong>ir</strong>šiuje leista palikti tik siaurutę šimtmečiųnuausto audeklo atkarpėlę.Antroji plotmė iškyla XIX a. pradžioje, kaisukauptos žinios leido pat<strong>ir</strong>ti sudėtingus išgyvenimus,tačiau istoriniai tikslai vis dar siejamisu objektyvumu, idealu, kuris dabar jau tapoįva<strong>ir</strong>ialypis. Istorijos audeklas rodo šio permainingolaikotarpio sinchroninius reiškinius. Galimabūtų kalbėti apie dviejų dimensijų pasaulįarba apie gilesnį laiko pojūtį - vienu metu gretaegzistuoja kitas laikas. Architekto-restauratoriausvaidmuo netenka dalies dogmatiškumo <strong>ir</strong>tampa atlaidesnis.Trečioji plotmė, atklydusi iš XVIII a. pabaigos- XIX a. pradžios, įva<strong>ir</strong>ovę atspindi kaipsubjektyvų, asmeninį santykį su laiku. Būtenttada, istorijos pojūtis tampa svarbesnis už objektyviasžinias. Savo aplinkoje mes režisuojamefiktyvią istoriją, laisvai artėdami prie asmeniniosantykio su istorija. Architektui-restauratoriuišis istorizmas tampa kelione emocijųsparnais.Ketv<strong>ir</strong>ta nuostatų kitimo plotmė ats<strong>ir</strong>emia įmateriją, <strong>ir</strong> ne tik technine prasme, bet <strong>ir</strong>istorinės medžiagos požiūriu: sugestyvus amžius,galios, jėgos <strong>ir</strong> subyrėjimo procesų pasaulis.Atsiduriame trijų dimensijų situacijoje, kuriądar XVIII a. sukūrė archeologų, inžinierių <strong>ir</strong> architektųbendradarbiavimas. Laikas veikia ne7
Change language