Klubo „13 ir Ko” - Unriis

Recommendations

Info

24 atvykimo dienà. Ji net sakë, kad budintieji „iðloð“ – bus praleidæ rytiná budëjimà, o ir ruoðti ypatingo maisto nereiks – pirmajam vakarui tiks ir deðrelës su salotomis. Stojo tyla – nieks nenorëjo darbuotis, nes visi po ilgos kelionës jautëmës pavargæ. Tuomet mûsø Veronika pasakë „að galiu“. Pagalvojusi apie jos metus (spalio 20 d. jai sukanka 88-eri), pasijutau sugëdinta ir taip pat pasisiûliau budëti... Ramybës kultûros centras Labiausia dþiugino vakarai Palangos kultûros centre „Ramybë“, á kuriuos jo direktorë mus áleisdavo nemokamai. Geriausiai tuos vakarus apibûdino èia vieðëjusi ir poezijà skaièiusi aktorë Virginija Kochanskytë: „Juk teisinga po maudyniø ir vaikðtyniø vakarus leisti èia – su poezija, dainomis, giesmëmis...“ Klausëmës „Triumfo arkos“ projekto dalyviø auksiniø balsø, mëgavomës klasikos ir ðiuolaikiniø kompozitoriø graþiausiomis arijomis, duetais ið operø, opereèiø, miuziklø, kuriuos atliko Gitana Peèkytë (sopranas) ir Mindaugas Zimkus (tenoras). Visus suþavëjo Liudo Mikalausko (bosas) atliekami rusiðki senoviniai romansai, Edmundo Seiliaus (tenoras) italiðkos dainos bei serenados. Taip pat buvome literatûros vakare poetui Justinui Marcinkevièiui atminti, kur vyko dokumentinio filmo „Prie rugiø ir prie ugnies“ perþiûra bei susitikimas su reþisiere Agne Marcinkevièiûte (ji raðytojui ne giminë, bet pasakojo, kad pats raðytojas kadaise juokavo, kad kai pavardës vienodos, gali bûti interesø konfliktas). Prisiminiau, kad ðá klasikà gyvà pirmà kartà pamaèiau atostogaudama èia, Palangoje, net toje paèioje Birutës gatvëje... Dar buvo Andriaus Kulikausko autoriniø dainø vakaras, spektaklis „Emigrantai“. Kas norëjo kitokiø, labiau „popsiniø“ pramogø, galëjo eiti á „Laukiniø vakarø saliûnà“, kur koncertavo dainininkai Mino, Andrius Rimiðkis, Stasys Povilaitis, Þilvinas Þvagulis, grupës „69 danguje“, „Pikaso“, „Junior“ ir kt. Susitikimas su broliais Umbrasais Atostogaudami Palangoje vis nepamirðtame pasiskambinti ir pasimatyti su palangiðkiais broliais Umbrasais. Alfredas ir Valdas – tikri darbðtuoliai. Jie padeda seneliams, Parkinsono liga serganèiam kaimynui nuperka produktø, parneða spaudà, dar priþiûri kapus tø, kuriø artimieji negali daþniau aplankyti. Alfredas veda ekskursijas vaikams, o broliø mama – garsi, gamtininkë ornitologë, pajûrio kraðtotyrininkë, gidë. Vienà popietæ su Valdu ir Veronika aplankëme Palangos gintaro muziejø, kuris tik ðiemet lankytojams atvërë naujà ekspozicijà: pirmajame aukðte galima apþiûrëti baldus ir daiktus ið atkurto grafø Tiðkevièiø naujojo renesanso rûmø interjero. Klubo „13 ir Ko“ þinios, 2011, Nr. 2 (52) Talka. Pagarbos vyresniajam neiðmokys universitetai Dienas leidome graþiai, ramiai ir maloniai. Nekëlëme dideliø rûpesèiø nei sau, nei kitiems. Pirmàsias dienas temdë vienas debesëlis – mûsø Antonà suviliojo þaidimø aparatai ir jis praloðë nemenkà sumà, vëliau pinigø jam atsiuntë sesuo. Tiesa, vienà vakarà viloje buvo nelabai ramu. Vienai mûsø kambariokei ið Kauno pakilo kraujospûdis (sistolinis daugiau kaip 200 mm Hg) ir personalas iðkvietë greitàjà. Pacientë iðgërë vaistø ir tuo viskas, aèiû Dievui, baigësi – kitomis dienomis Aldona jautësi gerai. Mes supratome, kad toká vienkartiná paûmëjimà galëjo sukelti tos dienos ávykis – kai kam reikðmingas, kai kam – ne. Tà rytà, paëmæ kas ðluotà, kas kibirà, kas grëblá tvarkëme vilos aplinkà. Su mumis personalo nebuvo, iðskyrus dvi studentes, èia atliekanèias praktikà. Talkai ásibëgëjus, vienà jø priëjo prie Veronikos, kuri darbavosi grëbliu ir pasakë, kad po krûmais dar liko nesugrëbtø kankorëþiø. Ðio ávykio liudininke nebuvau, bet turbût galite ásivaizduoti, kaip ði situacija paveikë Aldonà. Ði principinga, visà gyvenimà chemijos mokytoja iðdirbusi kaunietë stojo ginti Veronikos ir pasakë studentëms: „Jei kur matot netvarkà, nesakykite pastabø garbaus amþiaus þmogui, o èiupkit árankius ir darbuokitës paèios“. Visà dienà kaunietei skaudëjo ðirdá, nes ji tikëjosi, kad Veronikos atsipraðys. Deja, anot Aldonos, liepë studentëms priþiûrëti, tai jos ir dirbo priþiûrëtojomis... Taèiau visi – nuostabûs þmonës... Norëèiau pacituoti socialinæ pedagogæ Laurà Luèinskaitæ, kuri taip pat atliko èia praktikà, tik kitoje pamainoje. „Su psichikos negalës þmonëmis nebuvo tekæ susidurti. Paskaitø metu daugiau dëmesio skiriama proto bei fizinei negalei suvokti. Todël dvi savaitës 24 val. per parà praleistos gyvenant, dirbant, bendraujant, pramogaujant, ugdant ir ugdantis kartu su 22 psichikos sutrikimø turinèiais asmenimis, praturtino mane visapusiðkai. Paþinau ávairiausiø þmoniø, kiekvienas ið jø su sava praeitimi, patyrimu, savo skausmu ir viltimi, taèiau juos jungë panaði dabartis. Visi jie suvokia savo negalæ, vartoja vaistus, mokosi gyventi su liga. Kai kuriems liga paþástama – ja sirgo ðeimos nariai ar giminës, kitiems tai nauja. Vieni þino kas paskatino ir paþadino ligà, o kitiems tai kol kas nesuvokta. Taèiau visi – nuostabûs þmonës. Sutikæs tokio pobûdþio sutrikimà turintá në neátartum, jog kartais juos apima begalinis liûdesys, tuðtumos ir vienatvës jausmas, noras kuo greièiau palikti ðá pasaulá ir iðsivaduoti ið to nepakeliamo liûdesio ir nerimo, palikti tuos, kuriuos myli ir tai todël, kad tà akimirkà per sunku likti ir gyventi. Taèiau jie pasiliko – ir tai yra svarbiausia, todël labiausiai uþ viskà norëjosi matyti juos laimingus, parodyti, kad yra
Klubo „13 ir Ko“ þinios, 2011, Nr. 2 (52) reikalingi, kad vertingi ir gali iðmokti ko nemoka, gali pasitikëti, rasti draugà, atrasti save ir pamatyti prasmæ.“ Nugirstas pokalbis Þmoniø Palangoje nebuvo labai daug, na, jø ðiek tiek pagausëjo liepos mën. pradþioje, po Karaliaus Mindaugo dienos minëjimo. Tad nesutikti savo „kompanijos“ þmoniø Palangoje buvo neámanoma. Teko nugirsti pokalbá apie mus. –Tie, kurie atvaþiuoja ið ligoninës turbût draugiðkesni? – Na, taip, o ðie, ið klubø, þinai, jie tokie „special“ (angl. ypatingi; iðskirtiniai). Linkiu visiems nebûti tais „special“. Veronika Bendravau su visais, bet turbût daugiausia su Veronika. Mielas ir brangus man ðis vardas, nes mano amþinatilsá baba (mûsø kraðte taip áprasta vadinti moèiutes) taip pat neðiojo Veronikos vardà. Veronika buvo geros nuotaikos, niekuo nesiskundë, dþiaugësi, kad bûdama aðtuoniasdeðimt septyneriø teturi tik dvi ligas, kurios nekelia skausmo – cukraligæ ir padidintà spaudimà. Veronikos gyvenimas toli graþu nebuvo lengvas. Anksti tapo naðlaite, pabuvus piemenaite ið karto iðëjo tarnauti svetimiems. Apsigyvenusi Vilniuje, 26 metus kenksmingomis darbo sàlygomis dirbo gamykloje, galvanikos ceche. Ðeimoje laimës taip pat neatrado, savo meilæ atidavusi vyrui, serganèiam sunkia psichikos liga. Paþinojome jos a. a. Mykolà, kuris, deja, ðeimoje nebuvo labai geras vyras. Po visø gyvenimo audrø Veronika nusipelnë auksinio amþiaus teikiamos ramybës ir palaimos. Deja, jau kelis metus neiðsisprendþia paveldëjimo klausimai – viena giminaitë gvieðiasi jos buto ir net Mykolo santaupø. Veronika nepaprastai dþiaugësi, kad klubo vadovë D. Survilaitë jai suteikë galimybæ paatostogauti Palangoje. Iðleistuviø vakaras Patiko kasdien lepintis jûra ir puikiu oru, taèiau dienos bëgo kaip paðëlæ. Atëjo iðleistuviø vakaras. Kiekvienas kambarys pristatë savo bendrus darbus: prieð keletà dienø mums buvo duotos jûros putos plokðtës, ant kuriø turëjome sukurti paveikslus. Iðradingai kûrëme 25 kompozicijas ið ávairiø èia pat rastø þoleliø, lapø, plunksnø, kriaukleliø, ðakeliø ir t.t. Savo darbelá pavadinome – „Tu numegzk man, mama, jûrà“ (pagal Elenos Mezginaitës eilëraðtá „Tu numegzk man, mama, kelià“) – jûra mûsø paveiksle iðties buvo numegzta – ið puriø melsvø Svetlanos ðalikëliui skirtø siûlø... Personalas paruoðë skanias vaiðes: nutarëme pasivaiðinti po stogu, o vëliau susirinkome pavësinëje. Visi dëkojo uþ buvimà kartu, o Veronikos padëkos kalba kai kuriuos privertë ir aðarà nubraukti. Vieni skaitë poetø ir savo eiles, „Kûlgrindos“ nariai dainavo savo „firmines“ daþnutes bei dainas, ðiaulietis Darius perskaitë V. Putino eilëraðtá apie Baltijos jûrà. Vakare Veronika vël „sublizgëjo“ savos iðminties perlais. Visiems ji papasakojo ðtai tokià istorijà: Kartà gyveno trys broliai. Prieð mirdamas, tëvas jiems davë ðtai toká patarimà: „Niekada niekam nesakykite „Padëk, Dieve“, skaniai valgykite ir gerai miegokite“. Broliai taip ir padarë: vaikðèiojo po kaimà iðdidûs, niekam nelinkëjo „padëkdie“, skaniai valgë, gerai miegojo, bet netrukus atsidûrë didþiam skurde. Broliai net kaltino tëvà, kuris patarë taip elgtis. Galø gale jie nusprendë kreiptis á kaimo iðminèiø, kuris jiems paaiðkino tëvo iðtarmæ: niekam nesakyti „Padëk, Dieve“, reiðkia, pirmiems, anksèiau visø nueiti á darbà, tuomet kiti, o ne jie sveikinsis ir linkës „padëkdie“. Jei broliai dirbs, tai uþsidirbs, tuomet galës skaniai valgyti, o pavargusiø po dienos darbø jø lauks pats saldþiausias miegas... To neturi jauni... Manau, uþ mano atvirumà niekas neásiþeis. Juk bendrystë gydo geriau nei vaistai, o draugystë svarbiau uþ viskà – tai ne smulkmenos ir klaidos, ið kuriø nuolat mokomës. Po ðios vasaros labiau suprantu, kodël mano mamai taip labai patinka J. Strielkûno eilëraðtis „To neturi jauni“. Veronika ir Monika.
Page 1 and 2: ISSN 1648-9462 Klubo „13 ir Ko”
Page 3 and 4: Klubo „13 ir Ko“ þinios, 2011,
Page 23: Klubo „13 ir Ko“ þinios, 2011,

Klubo „13 ir Ko” - Unriis

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?