Zurnalas teorine dalis.pdf po viena lapa

Tokia komunikacija yra neįtikėtinai
sėkminga, be to, žurnalas įsiveržia į
įsivaizduojamą skaitmeninį pasaulį.
Visa ši daugybė reikšmių paaiškėja
tik aktyviajam interpretatoriui, kuris
įsitraukia į žaidimą. Kitas žurnalo
„Time“ viršelio pavyzdys taip pat daro
jį „gyvu“: norint perskaityti užrašą
reikia tiesiogine prasme sukioti numerį
(žurnalą), šiuo atveju keičiasi
ne tik tekstas, bet ir pati iliustracija,
primenanti nuotraukas-testus (vienoje
padėtyje rankos pirštas pasuktas
į apačią ir jūs perskaitote užrašą
„Taip, Amerika nuosmūkyje“, kitoje
- pirštas pasuktas aukštyn, o užrašas
skelbia: „Ne, Amerika vis dar yra
Nr. 1“). Būdinga, kad abu variantai
yra grafiškai lygiaverčiai, o žiūrovui
siūloma pasirinkti kurį nors.
Neatsitiktinai įvaizdžio „verbalizavimas“
tampa mėgstamiausia konceptualizmo
technika tiek mene, tiek
žurnalų grafikoje. Ant „Time“ viršelio
pavaizduota nespalvota Kapitolijaus
nuotrauka ant kurios perbraukta
frazė „daugumos principas“. Šioje iliustracijoje
yra minimali vizualizacija,
tačiau ženklas yra ryškus. Be to,
kad pagrindinis dėmesio objektas yra
minimalistinė spalvų gama ir žodinis
ženklas. Išlieka neišsamios informacijos
jausmas, verčiantis atidaryti
žurnalą ir perskaityti, ką šis teiginys
reiškia.
Panašiu būdu dizaineris provokuoja
žiūrovų aktyvumą, komunikacijos
procesą paversdamas interaktyviu
(kiek tai jam leidžia leidinio gamybos
galimybės). Iš esmės šis mode
lis veikia dėka „kabliukų“ sistemos ir
provokuojančių detalių, veikia kaip
dėmesį patraukiančios priemonės.
Spausdinto leidinio iliustracija yra
sudėtingas žiniasklaidos tekstas,
turintis gilesnį tikslą nei vien tik
provokacija. Konceptualus žurnalas
skatina mentalines pastangas, kelia
nelengvus klausimus, pasyvų skaitytoją
paverčia prasmių kūrėju ir aktyviu
ženklų pasaulio žaidėju.
Taikydamas įvairius konceptualius
metodus, dizaineris formuoja žiūrovo
skonį neįprastoms komunikacijos
formoms.
14