Zurnalas teorine dalis.pdf po viena lapa

1963 m. Jurgis grįžo į JAV, nes dėl
nuolatinių ligų kontraktas su JAV
armija Vokietijoje buvo nutrauktas.
Jam nuolat trūkdavo pajamų, nes
visą organizavimą ir finansavimą
jis ėmė savo atsakomybėn (o rėmėjų
tikrai daug neatsirasdavo...). Kad
sutaupytų pinigų, jis atsisakė nuomoto
būsto, o gyveno sename automobilyje.
Mačiūnas savotiškai tuo didžiavosi–
jis gyrėsi, kad Niujorke gyvena
už mažiau negu 2 dolerius. Jam į galvą
šovė biznio planas: po visą Europą
išsiuntinėti laiškus, Europos konservų
gamintojų prašant atsiųsti jam
įvairių konservų pavyzdžių, kuriuos
jis galėtų pasiūlyti Amerikos rinkai.
Konservai plaukė iš įvairių šalių:
prancūzai siūlė „pâté de foie“, o sovietai
atsiuntė „repčaty luk“. Tačiau
europiniai konservai amerikiečiams
nerūpėjo, tad Mačiūno sandėliukas
buvo užverstas skardinėmis. Tiesa,
tai nenuėjo veltui – neturėdami nei
pinigų, nei duonos, Adolfas ir Jonas
Mekai mielai naudojosi Jurgio
vaišingumu: patys valgė ir draugus,
kurie stebėjosi prabangiais „pâté de
foie“, vaišino.
1965 metais įvyko fluxus skiliimas.
Nesantaiką įžiebė tai, kad 1964 m
rugsėjį Mačiūnas suorganizavo piketą
prieš Stockhausen‘o kūrinio Originale
atlikimą (I dalis, II dalis), organizavo
prieš koncertą agituojančių lapelių
dalijimą. Ne visi Fluxus judėjimo nariai
su tuo sutiko, ir nemažai jų atskilo
nuo Fluxus.
Kaip sakė Jonas Mekas, „Jurgis yra
genijus, absoliutus idealistas. Tačiau
absoliutūs idealistai– tai diktatoriai,
antihumanistai, nes jie tarnauja tiktai
savo idėjai“. Todėl Mačiūnui tikrai
būdavo sunku ilgainiui sutarti su
žmonėmis, kadangi kalbant apie fluxus
idėjas jis neidavo į jokius kompromisus.
Fluxus vienijo daugybę skirtingų
menininkų, ir kai geriausieji iš jų
surasdavo savo vagą (kiekvienas vis
kitą), jie nuo Mačiūno toldavo.
24