Zurnalas teorine dalis.pdf po viena lapa

Fluxus – tai juoko ir žaidimo stichija žmonių visuomenė-
je, tai pasišaipymas iš šiuolaikinio gyvenimo įpročių,
kasdienybės bei rutinos.
si kiekvieną akimirką, o paskui baigiasi
ir tiesiog išnyksta. Jų antimeno
forma buvo nukreipta prieš meną
kaip profesiją, prieš dirbtinį atlikėjo
ir publikos arba kūrėjo ir žiūrovo
atskyrimą. Fluxus menas-pokštas
turėjo būti paprastas, linksmas, nesupančiotas
rimtumo, žaidybinis,
gaminant jį neribotai, masiškai, prieinamas
visiems ir pagaliau – visų
kuriamas. O žaidžiant pagal tokias
taisykles nebereikalingi tampa ir
muziejai, mat fluxus galima kurti bet
kur ir bet kada.
Tačiau fluxus nukreiptas ne tik prieš
aukštąjį meną, bet ir prieš kvailas,
nusistovėjusias visuomenės normas.
Žmogus klimpsta į rutiną, į
mechanišką gyvenimą – nykstantį,
įrėmintą pagal tam tikrą tvarką.
Mūsų kasdienybė, standartiška, vangi
ir cikliškai besikartojanti, todėl jai
reikalingas provokuojantis elgesys.
Provokuojantis gali būti mąstymas,
kuris nedvelkia jokiomis visažinystėmis,
nesiūlo pigios tiesos, o
siūlo metaforas, siūlo nestandartines
alternatyvas, primena tai, kas,
regis, savaime suprantama, bet dažnam
nebeįmanoma. Provokuojantis
mąstymas būtinas, kad mes taptume
ne tik paveikūs, bet ir veikiantys, ne
tik vartojantys, bet ir kuriantys.
Pokštas – pasaulio
dėsnius griaunanti jėga.
Fluxus atsirado kaip grupelės
nepatenkintų žmonių protesto judėjimas.
Fluxus savin sugėrė dadaizmo
maištą prieš šventąjį ir grynąjį meną
bei Duchamp‘o (dadaisto) „gatavų
daiktų“ (ready-made) meniškumą –
pastarasis teigė, jog kiekvienas daiktas
gali būti menas.Taip pat didžiulę
įtaką turėjo Jhonas Cage‘as, kuris
savo kūryboje mėgino panaikinti
priešpriešą tarp meno ir gyvenimo –
jo tylos pjesėje „4'33“ pianistas, išėjęs
į sceną, atsisėda prie fortepijono
ir taip sėdi 4min. 33 sek., paskui atsistoja,
nusilenkia publikai ir išeina.
Muzikanto skleidžiamoje tyloje girdisi
klausytojų garsai, murmesiai, ir
būtent tai yra muzika.
17