Lietuvos įvaizdis Napoleono armijos kariškio memuaruose The ...

More documents

Recommendations

Info

74 Lietuvos įvaizdis Napoleono armijos kariškio memuaruose XIX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje, o palyginus neseniai (2002 metais) prancūzų skaitytoją pasiekę su originalia Gilles‘o Lapouge įžanga ir komentarais 1 . Faktas, kad tais pačiais metais pasirodė lietuviškas knygos vertimas 2 , byloja apie aktyvią kūrinio recepciją, kuri nebūna be priežasties. Vertimo publikacija sutapo su paskelbtais archeologinių tyrimų Vilniuje rezultatais: surasta Didžiosios Armijos kapavietė, kurioje palaidota trys tūkstančiai 1812 metų karo aukų. Apie tai skelbiama humanitarinių mokslų daktaro Virgilijaus Pugačiausko įžanginiame knygos žodyje, tuo pačiu aktualizuojant dviejų amžių senumo istoriją; be to, knygoje įsegta vaizdinė medžiaga – beveik keturiasdešimt plieno raižinių, dailės kalba atkuriančių lemtingą Napoleono karinės epopėjos finalą. Tokiu būdu lietuvių skaitytojas supažindinamas su dailės kūriniais, kurių veiksmo vietos, tarp kitų, yra Nemuno krantas, stovykla prie Vilniaus, Vilniaus Rotušės aikštė. Belieka apgailestauti, kad šios vaizdinės medžiagos nėra originaliame atsiminimų leidime. Imperatoriaus seržanto memuarai įdomūs ne tik dėl to, kad atkuria įspūdingą prancūzų-rusų karo žygių, vargų ir nelaimių paveikslą, bet ir dėl to, kad demonstruoja oficialų bei asmeniniais įspūdžiais paremtą požiūrį į mūsų kraštą, jo gyventojus. Pabandykime atskleisti šį požiūrį paskatinti fakto, kad tokiu aspektu Bourgogne‘s memuarai nėra tyrinėti. Pasakojimo eigoje regime charakteringas transformacijas. Pirmiausia Lietuva apibūdinama kaip Rusijos provincija: „Keliais ką tik pastatytais pontoniniais tiltais persikėlę per Nemuną, įžengėme į pirmąją Rusijos provinciją – Lietuvą“ 3 . Šį vaizdinį laikome oficialia informacija paremtu memuarų autoriaus užsienio atkūrimu. Tačiau po kelių aprašytų taikaus žygio akimirkų (sumaišties sukėlė tik griaudžiantis ir žaibuojantis dangus, palaikytas blogu ženklu), pažymima, jog prancūzų kariuomenė atvyko į Lietuvos sostinę Vilnių 4 . Po nesėkmingo žygio grįžus iš Maskvos, Vilnius dar kartą pavadinamas Lietuvos sostine: „Kai jau buvome už miesto ribų, aš negalėjau 1 Mémoires du sergent Bourgogne, 2002, présentés par G. Lapouge. Condé-Sur-Noireau: Les Presses de Corlet imprimeur. 2 Napoleono armijos seržanto Burgonės atsiminimai, 2002, iš prancūzų kalbos vertė V. Malinauskienė. Vilnius: Žara. 3 «[…] nous traversâmes le Niémen sur plusieurs ponts de bateaux que l’on venait de jeter, et nous entrâmes en Lituanie, première province de Russie» (p. 2). Čia ir kitur, pastebėję lietuviškojo vertimo netikslumus, pateikiame naują vertimą iš originalo. (Vertimas straipsnio autorės, jei tekste nenurodomas citatos puslapis.) Šiuo atveju mums atrodo svarbu, kad prancūzai per Nemuną kėlėsi ne vienu „specialiai šiam tikslui pastatytu pontoniniu tiltu“, kaip verčia Vita Malinauskienė (p. 16), bet keliais arba daugeliu tiltų. Kursyvu išskiriame akcentuotinas teksto vietas. 4 «[…] nous arrivâmes à Wilna, capitale de la Lituanie […]» (p. 2). The Image of Lithuania in the Memoirs of the Napoleon Army Soldier nuvyti slogių minčių, kad tik prieš penkis mėnesius mūsų armija – didelė ir stipri – įžengė į Lietuvos sostinę, o dabar išžygiuoja iš jos suvargusi ir sumenkusi“ (p. 254) 5 . Tad mūsų šalis, sykį paminėta kaip Rusijos provincija, daugiau su šia valstybe nebesiejama. Nesusipažinusiam su to meto istorine situacija atrodytų keista, kad paskelbę karą Rusijai, vienoje iš imperijos provincijų prancūzai tikėjosi palankaus sutikimo. Seržanto memuaruose Lietuva gretinama su Pomeranija – abiejuose kraštuose žygyje į Maskvą nedalyvavę kariai buvo aprūpinti būstais. Atrodo natūralu, kad pirmuose mūšiuose su rusais sužeisti prancūzai Vilniuje buvo gydomi, o pagiję vėl grįžo į armijos gretas: „[...] jie man pasakė, kad nenuėjo iki Maskvos; sužeisti per Smolensko apsiaustį, buvo evakuoti į Vilnių, kur išbuvo iki šiol; kad pagaliau pasveiko ir yra pasiruošę kautis“ 6 . Šiandien lietuvių skaitytojas lengvai gali rasti atsakymus į visus klausimus ir papildyti prancūzmečio vaizdą daugeliu spausdintų šaltinių 7 . Prancūzų armijos seržantas į istorines ir politines mūsų šalies gyvenimo aplinkybes nesigilina, tačiau tam tikrą žinių bagažą neabejotinai turi. Memuaruose Lietuvos įvaizdį konstruoja tie epizodai, kuriuose nejučia išreiškiamas krašto ir jo gyventojų požiūris į prancūzų-rusų karą, su juo susijusios viltys bei jų žlugimas. Visų pirma dera pastebėti, kad žygiuojant per Lietuvą, prancūzų kalbinė aplinka nuolatos kito. Antai kaime prie Vilniaus jo gyventojams pakako pasakyti lenkiškai „laba diena“, kad būtum priimtas į namus ir tikėtumeis pagalbos. Tuo tarpu į miestelių ir sostinės žydus kariai, norėdami gauti degtinės ir pavalgyti, kreipdavosi vokiškai. Valstiečiai, netoli Kauno pagelbėję nusilpusiam prancūzui, irgi suprato 5 «Lorsque je fus hors de la ville, je ne pus m’empêcher de faire des réflexions en pensant à notre armée qui, cinq mois avant, était entrée, dans cette capitale de Lituanie, nombreuse et fière, et qui en sortait misérable et fugitive» (p. 238). 6 «[…] ils me dirent qu’ils n’avaient pas été jusqu’à Moscou ; qu’ayant été blessés au siège de Smolensk, on les avait évacués sur Wilna, où ils avaient resté jusqu’à présent ; qu’ils étaient guéris et prêts à se battre» (p. 232). Malinauskienės vertimas netikslus – praleista mums svarbi informacija apie karių pasveikimą. 7 Antai Virgilijaus Pugačiausko knyga Napoleonas ir Vilnius (2004) atskleidžia su Lietuva susijusius prancūzų karvedžio planus: Napoleonui deklaravus „antrojo Lenkijos karo“ pradžią – karą dėl paskutinės buvusios Abiejų Tautų Respublikos dalies, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, prancūzai buvo sutikti kaip išvaduotojai; tuo metu Vilniuje imperatoriaus įsakymu sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė. Deja, gyventojų entuziazmas palaipsniui blėso nepajėgiant vykdyti per didelių įpareigojimų – aprūpinti maistu plūstančios daugiatūkstantinės kariuomenės; o laviruojant tarp dviejų galybių, vilniečių ir visos Lietuvos situacija tik sunkėjo; katastrofos dienomis besitraukiančiai armijai gyventojai vargiai begalėjo padėti (Pugačiauskas, 2004, 26, 28). Nijolė VAIČIULĖNAITĖ-KAŠELIONIENĖ
žmogus ir žodis 2010 II vokiškai. O Kauno mieste taip vadinamas valstietis, suteikęs prieglobstį ir už tai nusipelnęs garbės tapti prancūzų armijos kariu, jau aiškinosi savo nesuprantama kalba... Tad mūsų šalis prancūzams yra daugiatautė ir įvairiakalbė, o tai neabejotinai apsunkina bendravimą su jos gyventojais. Tačiau svarbiausia, kad prancūzų seržantui mūsų kraštiečiai – ne priešai, o draugai. Antai besitraukdami sušalę ir išbadėję kariai – Didžiosios Armijos likučiai, dėjo kartais beviltiškas pastangas norėdami pasiekti Vilnių, kur vylėsi rasti būstą ir maisto. Tačiau jų viltys nepasiteisino: Vilniaus gyventojai, mūsų draugai, buvo siaubingai išsigandę, matydami penkiasdešimt ar šešiasdešimt tūkstančių plėšrūnų (tokie iš tikrųjų buvome), panėšinčių į nevisapročius ar net pamišėlius; kareiviai kaip pašėlę bėgo prie namų ir parduotuvių durų ir daužė jas tikėdamiesi, kad jos atsivers. Deja, niekas nenorėjo duoti jiems maisto, nes tiekėjai pageidavo, kad būtų laikomasi tvarkos ir paisoma įsakymų. To pasiekti nebuvo įmanoma, nes įstatymai dabar niekam nebeegzistavo (p. 244–245). 8 Iš vietinių gyventojų laukiama patarnavimo, prašoma pagalbos, kartu jiems siūlomas ir atlygis. Memuaruose aprašoma jų reakcija priklauso nuo tautybės ir luominės padėties. Įvairių Rusijos ir Lietuvos vietovių žydai reaguoja panašiai: paėmę atlygį, dažnai siekia apgauti – apvogti, suklaidinti, nuvesti ne tuo keliu ar net nunuodyti, kaip Vilniaus priemiesčio žydai, pavaišinę apnuodyta balta kava. Galime manyti, kad žydai prancūzus laikė eiliniais užkariautojais, todėl nerodė jiems draugiškų jausmų. Kita vertus, būtent jie parūpindavo gyvybiškai būtinų prekių, nes traktavo prancūzus kaip pajėgius prekybinių santykių partnerius; tad jų vaidmuo ne vien neigiamas. Absoliuti priešingybė yra lenkai, greičiausiai aukštesnio luomo lietuviai bajorai: jie kaip įmanydami ir nereikalaudami atlygio gelbsti prancūzus; vien išgirdę, kad atvykėliai – Napoleono armijos kariai, gali pulti bučiuoti kojas ir atiduoti viską, ką turi. Galima teigti, kad ši gyventojų dalis išreiškia mitinį, sakralizuotą požiūrį į Napoleonąišvaduotoją, kuris buvo ypač populiarus Lenkijoje. Lietuviai valstiečiai užima tarpinę padėtį: regis, neskuba aukotis, tačiau gali pagelbėti iš gailesčio arba už atlygį. Antai prie Vilniaus įkopęs į pusę kalno, seržantas Bourgogne parkrito: 8 «[…] les habitants, quoique nos amis, avaient été épouvantés en voyant cinquante à soixante mille dévorants, comme nous étions, dont une partie avait l’air fou et imbécile ; et d’autres, comme des enragés, couraient en frappant à toutes les portes et aux magasins, où l’on ne voulait leur donner ni distribuer, parce que les fournisseurs voulaient que tout se fit en ordre, chose impossible, puisque l’ordre n’existait plus» (p. 229). iš kultūros istorijos palikimo: laiškai, atsiminimai Man į pagalbą atskubėjo lietuvis valstietis, ir aš, jo padedamas, vargais negalais pakilau. Paprašiau šio šaunaus žmogaus nepalikti manęs vieno ir, norėdamas būti tikras, kad jis lydės mane, daviau jam keturių frankų vertės rusiškų monetų ir stiklinę degtinės, kurią buvau supylęs į nedidelį indą. Valstietis apsidžiaugė ir net pasisiūlė, jei reikės, nešti mane ant nugaros. Mes tęsėme savo žygį per vietovę, nusėtą lavonais ir kritusiais arkliais, kurie, kaip jis man pasakė, žuvo šį rytą. Ant žemės mėtėsi daug ginklų; mano palydovas pasilenkęs rinko karabinus ir šovinines, kurių, kaip sakė, reikės per kautynes su rusais (p. 247). 9 Šiuo atveju dera pastebėti, kad lietuvis valstietis gelbsti prancūzų karį niekieno neraginamas, o dar svarbiau, kad ima ginklą ir renka šovinius, nes – tiksliau verčiant – „nori kovoti prieš rusus“. Vaizduojama karo situacija leidžia manyti, kad lietuvis žada kautis prancūzų pusėje, galbūt stoti į Napoleono armijos gretas, į generolo Dombrovskio lenkų pulką, kuris, kaip rašo Bourgogne, nekeliavo iki Maskvos, bet kovėsi Lietuvoje stumdamas iš šalies rusus. Tuo tarpu kitas lietuvis, prancūzų karių pripažintas tinkąs tarnauti Napoleono armijoje, šia garbe nesusižavi... Scena, net gerokai komiška, vyko Kaune. Seržantas su mirštančiu draugu pateko į taip vadinamo lietuvio valstiečio (nors jis gyveno mieste – šiuo atveju pabrėžiamas luominis skirtumas) namus, kur, pamalonintos dovanomis, ligonį ėmėsi slaugyti dvi moterys, atrodo, motina ir duktė. Beje, po kiek laiko ligoniui mirus, į amžiną kelionę jis bus palydėtas lietuvių papročiu – nuoširdžiomis raudomis. Netikėtai kareiviams (kurie šįsyk buvo prancūzų armijoje tarnaujantys vokiečiai) šovė mintis atiduoti mirštančio bendražygio šautuvą gailestingųjų moterų vyrui ir tėvui: Kareivis man pasakė: – Mano seržante, o kas, jeigu vieną šautuvą mes atiduotume valstiečiui, kuris dreba stovėdamas prie krosnies? – Taip ir padarykime, – atsakiau aš. – Pirmyn, valstieti! – paragino kareivis. Tas žmogus, nesuprasdamas, ko iš jo norime, jau norėjo pasipustyti padus. Kareivis pasiūlė jam šautuvą. Žiūrėjo nieko nesuprantančiomis akimis kaip koks beprotis. Tuo- 9 «[…] je tombai à mon tour et, quoique aidé par un paysan lituanien, j’eus bien de la peine à me relever. Je priai ce brave homme de ne pas m’abandonner et, pour l’engager à rester avec moi, je lui donnai environ la valeur de quatre francs en monnaie russe, et un verre d’eau-de-vie, dans le petit vase que je possédais encore. Mon paysan fut tellement content qu’il m’aurait, si j’avais voulu, porté sur son dos. Nous continuâmes à marcher dans un endroit parsemé d’hommes et de chevaux morts qui, le matin, avaient, comme l’on dit, péri au port. Beaucoup d’armes se trouvaient à terre; mon paysan ramassa une carabine et des cartouches en me disant qu’il voulait se battre contre les Russes» (p. 230). ISSN 1392-8600 75
Page 1: žmogus ir žodis 2010 II Lietuvos
Page 5: žmogus ir žodis 2010 II savo impe

Lietuvos įvaizdis Napoleono armijos kariškio memuaruose The ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?