Lietuvos įvaizdis Napoleono armijos kariškio memuaruose The ...

76
Lietuvos įvaizdis Napoleono armijos kariškio
memuaruose
met kareivis pakabino šautuvą jam ant peties. Vyriškis
paklausė, ką turi daryti. Paaiškinau jam, kad jis turi šauti
į kazokus. Tai išgirdęs, metė ginklą ant žemės. Kareivis
pakėlė jį ir šį kartą, netekęs kantrybės, jėga įspraudė šautuvą
jam į rankas. Pagrasino, kad tuo atveju, jeigu atsisakys
šauti į kazokus, durklu pervers jam kūną. Valstietis atsakė,
kad rusai atpažins jį ir nušaus (p. 291–292). 10
Kaip tik tuo metu mirštantysis išleido paskutinį
kvapą. Valstietis jėga buvo aprengtas mirusiojo apdarais
ir apginkluotas. Atvykęs adjutantas majoras įsakė
kuo greičiau išeiti į gatvę ir stoti rikiuotėn. Visi išskubėjo,
o valstietis, „savaime suprantama, liko viduje ir
užsidarė duris“ 11 . Tai matydamas, adjutantas majoras
pamanė, kad šis karys nori pasislėpti, tad įsiveržė pro
duris ir pagrasino jį nužudyti, jei nepaklus.
Valstietis žiūrėjo į jį nieko nesakydamas. Adjutantas majoras
prišoko prie jo ir, griebęs už atlapų, pastūmė visa jėga prie
mūsų. Nelaimėlis ėmė savo kalba aiškintis, kas čia vyksta,
sakė, kad į šį reikalą įsivėlė per nesusipratimą. Adjutantas
majoras pamanė, kad jis rūstauja tik todėl, jog viduje liko
jo ginklai ir kuprinė. Tada pats Rustanas įžengė vidun ir
netrukus grįžo nešinas šautuvu ir kuprine (p. 93). 12
Galime manyti, kad kaunietis aiškinosi lietuviškai,
o tai dar labiau pagilino nesusipratimą. Pamatęs
mirusį vyrą ir jį apraudančias dvi moteris, adjutantas
padarė prancūzišką mentalitetą atspindinčią išvadą:
„Tas linksmuolis ne toks jau kvailas, kaip atrodo!
Jis norėjo likti šiame name, kad prablaškytų našlę!
Regis, irgi vokietis, iš kokio jis pulko? Neprisimenu,
kad būčiau matęs!“ 13 . Įdomu pastebėti, jog priskyrus
10 «Un soldat du train me dit: «Mon sergent, si nous mettions un
de ces fusils entre les mains du paysan qui est là qui tremble près
du poêle? […]
– C’est vrai, lui dis-je.
– En avant, le paysan! Répond le soldat.
Le pauvre diable, ne sachant ce qu’on lui veut, se laisse conduire.
On lui présente un fusil: il le regarde comme un imbécile, sans le
prendre; on le lui pose sur l’épaule: il demande pourquoi faire. Je
lui dis que c’est pour tuer les Cosaques. A ce mot, il laisse tomber
son arme. Un soldat la ramasse et, cette fois, la lui fait tenir de
force en le menaçant, s’il ne tire pas sur les Cosaques, de lui passer
sa baïonette au travers du corps. Le paysan nous fait comprendre
qu’il serait reconnu par les Russes pour être un paysan, et qu’ils
le tueraient» (p. 272).
11 «[…] reste naturellement chez lui et ferme sa porte» (p. 273).
12 «Le paysan le regarde sans lui répondre; l’adjudant-major saisit
mon individu par les buffleteries, et le pousse au milieu de nous;
alors le pauvre diable veut se débattre et s’expliquer dans sa
langue: il n’est pas écouté, seulement l’adjoint-major pense que
c’est parce qu’il ne lui a pas donné le temps de prendre son sac
et son fusil; il rentre dans la maison, prend l’un et l’autre et les
lui apporte» (p. 273).
13 «Ce bougre-là n’est pas si bête qu’il en a l’air! Il voulait rester
dans la maison pour consoler la veuve! Il paraît que celui-ci est
un Allemand aussi; de quelle compagnie est-il? Je ne me rappelle
pas l’avoir jamais vu!» (p. 273–274).
The Image of Lithuania in the Memoirs of the
Napoleon Army Soldier
lietuvį valstietį prancūzų armijai, šis savaime įgyja
prancūzų charakterio bruožų, kuriuos kiek vėliau
taikliai nusakys vietinės Elbingo moterys: „Tie
prancūzai velnių priėdę! [...] Visada linksmi, smagūs!“
14 . Tuo pačiu slogus istorijos įspūdis dingsta ir
tragiškas nesusipratimas įgyja lengvos ironijos. Šis
įspūdis neapleidžia tolesnėje scenoje, kuomet, išgirdusi
savo vyro balsą, ant slenksčio pasirodo moteris;
vyras, pradėjęs ją šaukti, priverstas nutilti, nes, kaip
prancūzų karys, jau nebegali reikštis. Situacijos paradoksalumą
paryškina pasakotojo pozicija: imama
kalbėti moters vardu, paantrinant jos nuotaikoms:
„Toli gražu ji nemanė, kad lietuviui – Rusijos imperatoriaus
tarnui, yra garbė akimirksniu tapti prancūzų
imperatoriškosios gvardijos kareiviu, žygiuojančiu
šį kartą ne šlovės, bet vargo keliu. Vėliau vis pagalvodavau,
kad žmogelį turėjo apnikti liūdnos mintys
sekant paskui mus!“ 15 .
Tačiau tuo vargo keliu lietuvis toli nenuėjo. Tvarką
kariuomenėje palaikyti buvo sunku, tad valstietį visi
greitai pamiršo. Tik po kiek laiko apsižiūrėję pastebėjo,
kad naujasis karys dingęs 16 . Dėl tokios mūsų
kraštiečiui laimingos išeities (numanome, kad progai
pasitaikius, jis paspruko ir grįžo namo) papasakota
istorija atrodo tik pusiau rimta. Tačiau konkrečių įvykių
kontekste ji įgyja simbolinės reikšmės. Lietuvio
atsisakymas tarnauti Napoleonui, sakytume, liudija
pasikeitusią karo padėtį, nenorą būti pralaimėjusiųjų
gretose, o natūrali baimė būti atpažintam rusų reiškia,
kad nebetikima prancūzų sėkme. Plačiau žvelgiant
suvokiama, kad žlugo lietuvių viltys savo laisvės ir
gerovės siekius susieti su prancūzų pergalėmis. Jau
vien tai gali paaiškinti santūrią gyventojų reakciją į
besitraukiančius Napoleono karius.
Seržanto Bourgogne‘s atsiminimų tikrumu abejoti
netenka. Šio žygeivio biografija, pateikta Gilles‘o
Lapouge įžangoje (ir išversta lietuviško leidimo
įžangos žodyje), liudija autentišką karo patirtį. Memuarų
pasakotojas neturėjo specialaus tikslo atkurti
išsamų ar bent kiek bendresnį šalių, pro kurias žygiavo,
vaizdą, aptarti kiekvienos jų padėtį, gyventojų
nuotaikas, gyvenimo būdą. Be to, jis nėra mąstytojas,
besidomintis metafizinėmis problemomis ir egzistenciniais
klausimais. Tai karys, fanatiškai mylintis
14 «Diables de Français! […] Ils sont toujours gais et amusants!»
(p. 343).
15 «[…] elle était bien loin de penser que le Lituanien, sujet de
l’empereur de Russie, avait l’honneur d’être soldat français de la
Garde impériale, marchant, en ce moment, non pas à la gloire,
mais à la misère, en attendant mieux, tout cela en moins de dix
minutes. J’ai pensé, depuis, que ce pauvre diable devait faire de
tristes réflexions en marchant au milieu de nous!» (p. 274).
16 «[...] nous cherchâmes dans nos rangs, mais il avait disparu»
(p. 275).
Nijolė VAIČIULĖNAITĖ-KAŠELIONIENĖ