Vanda Juknaitė ROMUALDO GRANAUSKO PROZOS MODERNUMAS

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS 

LITUANISTIKOS FAKULTETAS 

Vanda Juknaitė 

ROMUALDO GRANAUSKO PROZOS 

MODERNUMAS 

Metodinis leidinys 

Vilnius, 2003 

1

Aprobavo VPU Lituanistikos fakulteto Lietuvių literatūros katedra 2003 10 28, 

Protokolas Nr. 3. 

Redaktorė prof. E. Bukelienė 

Recenzavo prof. habil. dr. V. Šlekienė 

Vanda Juknaitė 

ROMUALDO GRANAUSKO PROZOS MODERNUMAS 

Metodinis leidinys 

Tir. 300 egz. 1,5 sp. l. Užsak. Nr. 04-001 

Išleido Vilniaus pedagoginis universitetas, Studentų g. 31, LT-2004 Vilnius 

Maketavo ir spausdino VPU leidykla, T. Ševčenkos g. 31, LT-2009 Vilnius 

Kaina sutartinė 

2 

© Vilniaus pedagoginis universitetas, 2003

Ði studija kelia sau tikslà ið naujo atidþiai perskaityti keletà raðytojo Romualdo 

Granausko tekstø. Sovietmeèio kontekste raðytojas Romualdas Granauskas 

yra pelnæs pripaþinimà kaip prozos novatorius, modernizatorius, buvo 

kaltinamas net formalizmu. Taèiau ðiandien, analizuodamas apysakà „Jauèio 

aukojimas,“ Kæstutis Nastopka iðkelia prilygstantá nuosprendþiui klausimà. 

„Taèiau ar iðlieka nepakitusi jo reikðmë lietuviams, norintiems bûti dinamiðka 

modernia tauta?“ (K. Nastopka, 230). 

Turbût dël daugybës ir ávairiø prieþasèiø susiklostë, kad buvo atpaþinta ir 

iðryðkinta tik viena, artimiausia tradicijai, ðio raðytojo kûrybos pusë. Romualdas 

Granauskas ásitvirtino mûsø sàmonëje kaip þlunganèios agrarinës kultûros, 

senøjø þemdirbiø pasaulio vaizduotojas. Mano supratimu, R. Granausko 

kûryba kur kas komplikuotesnë, novatoriðkesnë, aprëpianti daug platesná prasmiø 

spektrà. Jos esminis savitumas bûtø paradoksali tradicijos ir modernumo 

jungtis. Moderniosios teorijos tokias jungtis laiko neperspektyviomis, lyg ir 

nebûtø prasmës jungti vienas kita paneigianèius dalykus. Taèiau Granausko 

kûriniuose ði nesuderinama dermë padeda iðgauti átikinamà meniná efektà. 

Ðiame darbe pabandysime ið naujo, atidþiai perskaityti keletà raðytojo tekstø, 

ryðkindami moderniàjà jø pusæ, laikydami, kad tradicinës prasmës yra jau atpaþintos. 

3

4 

„Jauèio „Jauèio „Jauèio aukojimas“ 

aukojimas“ 

aukojimas“ 

Daug triukðmo sovietmeèiu sukëlusi apysaka „Jauèio aukojimas“ yra susilaukusi 

vos keleto aptarimø. Jai mëginta suteikti neegzistuojanèio lietuviðko 

epo statusà. A. Buèys jà interpretavo kaip istoriná kûriná, vaizduojanti istorinio 

lûþio laikà, pagonybës ir krikðèionybës susidûrimà. K. Nastopka yra tyrinëjæs 

apysakà mitologiniu aspektu, kaip mitologiná ar mitologizuotà tekstà. 

Prasmës, kuriomis kûrinys yra ásitvirtinæs kultûrinëje sàmonëje, yra dvi: 

atnaujinantis modernumas ir bûtinoji gintis nuo iðnykimo. „Ne religinë kolizija, 

o dvasinio atsparumo absoliuèioji reikðmë yra apysakos prasminis centras“. 

(J. Sprindytë, 313). Jûratë Sprindytë paþymi, kad apysakos þynys turi modernià 

psichikà (J. Sprindytë, 314). 

Taèiau pasirinkæ kurià nors vienà, ar istorinës apysakos, ar mitologinës, ar 

ðiuolaikiðko modernios psichikos veikëjo koncepcijà, pamatysime, kad iki 

galo, nuosekliai negalësime nei vienos árodyti, susidurdami su kondensuoto 

daugiasluoksnio teksto gelmëje slypinèiais prieðtaravimais. 

Kûriná istoriniu galëtume laikyti tik ið dalies. Iðskyrus tai, kad jis remiasi 

kronikose paminëtu jauèio aukojimo faktu, o kiekvienos dalies pradþioje cituojami 

epigrafai, paimti ið autentiðkø ðaltiniø, tekste nerandame daugiau jokiø 

istoriniam kûriniui privalomø argumentø. Jame nëra bûtinø istoriniam kûriniui 

datø, vietoviø, þmoniø vardø, þmoniø buities, gyvenimo bûdo, aprangos 

detaliø. Taip pat tarp epigrafø ir paties teksto esama nelengvai paaiðkinamø 

prieðtaravimø. Tà yra pastebëjæs ir K. Nastopka. „Atrodytø, kad literatûrinis 

pasakojimas konfrontuoja su autentiðka epigrafø ilokucija“ (K. Nastopka, 218). 

Pirmosios dalies epigrafas – kiek modifikuotas Maþvydo tekstas, kalba ið krikðèionio 

pozicijø apie piktosios dvasios sukurstytà stabmeldystës manijà. Jis 

akivaizdþiai nukreiptas prieð pagonybæ. Taèiau apysakos pirmoji dalis yra 

pagoniðkosios panteistinës pasaulëjautos adoracija. Tuo bûdu tai, apie kà kalbama 

tekste, gal bûtø tikslingiau priskirti ne istoriniam pasakojimui, o mitopoetinei 

erdvei. Taèiau K. Nastopkos kûrinio analizë árodo, kad apysakoje 

mitai yra perkurti, jie prasilenkia su tradicine mitø logika. 

Ðioje analizëje, atidþiai skaitydami tekstà, pabandysime iðryðkinti modernià 

þynio psichikà. Ðiuo aspektu kûrinys ið esmës nëra niekieno nagrinëtas. 

Taèiau ir tokiu aspektu þvelgdami á tekstà, neiðvengiamai susidursime su paradoksaliais 

prieðtaravimais. Tekstas paraðytas antruoju asmeniu, kas gali bûti 

laikoma tam tikra vidinio monologo forma. Tai ilgà laikà buvæs populiarus 

veikëjo màstymo proceso vaizdavimas, leidæs parodyti ið pasàmonës besiverþianèius 

ne visada paèiam veikëjui suprantamus iðgyvenimus. Taèiau tekste

individuali psichika pasislepia po metaforø, poetiniø ávaizdþiø gausa. Tekstà 

struktûriðkai valdo ne - kaip áprasta vidiniam monologui - chaotiðkai plûstantis 

minèiø srautas (plg. A. Ðkëmos „Balta drobulë“), o ritmas. Nenutrûkstamas, 

galingu ritmu banguojantis kalbos srautas, iðreiðkiantis þynio minèiø pasaulá, 

ágyja savarankiðkà prasmæ, kalbos, kaip stichijos, kaip nenutrûkstamo ritmo, 

susiejanèio pasaulá, kosmosà ir þmogø á neiðskiriamà vienovæ, teikiantá þmogui 

jëgos ir amþinybës pajautimà. Paradoksaliu bûdu moderni sàmonë tekste 

yra susijusi su sàmonës archetipais, siekianèiais paèià gyvybës pradþià. Ið vienos 

pusës, þynio sàmonës srautas atspinti visos genties savimonæ. Ið kitos pusës, 

kalbëjimà antruoju asmeniu mes galëtume traktuoti kaip nuolatiná kreipimàsi 

á patá save, aðtrià akistatà su paèiu savimi, kas bûtø mëgstamiausia egzistencialistø 

vaizdavimo situacija. Galvoti tokia kryptimi mus skatina ir esminë 

apysakos kolizija. Socialiniø lûþiø metu, kai iðjuda visos istorinës atramos, 

ima irti ir keistis socialiniai santykiai, kultûra, religija, tokiais laikotarpiais 

þmogaus gyvenimas tampa tiesiogiai priklausomas nuo to, kokias galias ir 

galimybes jis randa savo paties viduje. Apysakos pradþioje metaforiðkai nuþymëta 

áprasta, R. Granausko mëgstama pasakojimo situacija: natûralioje gamtoje 

gyvenanèio þmogaus ir techninës civilizacijos susidûrimas. „Ugnis ir geleþis, 

sudëti krûvon, reiðkia mirtá arba liûdesá“ (R. Granauskas, 86). „Ir tu þinojai, 

kad negerai darai, neðdamasis miðkan ðukæ ir geleþis“ (R. Granauskas, 86). Su 

ðuke ir geleþimis pasitraukæs nuo þmoniø ir pavojø á nepaliestà gamtà, þynys á 

jà atsineða naujos civilizacijos, kurios jis nebegali iðvengti, grësmæ. Tie daiktai 

jam yra neiðvengiamai bûtini, kad iðgyventø. Taèiau ðis konfliktas, taip 

esmingai plëtojamas kituose R. Granausko kûriniuose, èia priklausytø tik iðoriniam 

kûrinio sluoksniui. Teksto pavirðiuje akivaizdþiai iðreikðta prieðprieða 

tarp panteistinës pasaulëjautos ir krikðèioniðkosios civilizacijos prieðiðkumo, 

teksto gelmëje slepia kitas prasmes. Jei kûrinyje bûtø laikomasi vieningos 

filosofinës koncepcijos, gamta bûtø tikrieji, ðventi þynio namai. Taèiau atidþiai 

ásiskaitæ á tekstà, matome, kad gyvenimas be þmoniø nepaliestoj gamtoj 

prilyginamas laukinio þvëries gyvenimui. „Pamatai pats save: baltus galvos, 

barzdos ir antakiø plaukus ir dar kaþkà rusvo, o uþ to rusvo – kaþkà akinamai 

balto, tik ne ið karto suvoki, kad tas rusvas – tai þvëries kailis“ (R. Granauskas, 

89). Gráþæs pas þmones, þynys tarsi atgauna savo þmogiðkàjà bûtá: „juk ið 

tikrøjø nusmuko nuo tavo peèiø þvëries kailiai, tu stovi nuogas toje aklinoje 

tamsoje“ (R. Granauskas, 95). Treèioje dalyje, atëjus prieðams jo suimti, þynys 

pasirenka baltus þynio, o tiksliau sakant, þmogaus drabuþius. Þvëries kailio ir 

þynio drabuþiø sugretinimas yra akivaizdus kaip pasirinkimas. „gal dar bûtum 

suspëjæs uþsimesti ant peèiø senàjá þvëries kailá ir dingti miðke“, „abeji gulëjo 

greta – senasis kailis ir vakarykðèiai þynio drabuþiai“. Svarbiausias dalykas ir 

5

modernios psichikos esmë bûtø sàmoningas þynio pasirinkimas eiti kartu su 

þmonëmis. Þynys renkasi grieþtai determinuotoj situacijoj. Ji be iðeities. Þynio 

pasirinkimas yra arba likti miðke laisvu laukiniu þvërimi ar eiti su kartu su 

þmonëmis ir bûti sunaikintam. Þynys pasirenka þmogiðkàjà bûtá, ið anksto, 

kaip visi egzistencialistai, suvokdamas savo pasirinkimo pasmerktumà. „në 

vienas ið tø trijø vyrø nepriþadëjo, jog gráði gyvas ir sveikas; kad niekas neapgins 

tavæs nuo to, kà iðsirinkai savo noru“ (R. Granauskas, 92). Kà ir kam nori 

árodyti þynys, pasirinkdamas praþûtá? 

Visos tyrinëjimo koncepcijos yra sureikðminæ jauèio aukojimà kaip centriná 

apysakos ávyká. Á já nurodo kûrinio pavadinimas, ðis ávykis yra uþfiksuotas 

istorinëje kronikoje. Mitologiniu poþiûriu jauèio aukojimas bûtø svarbus, magiðkas 

ritualas, su kuriuo siejamas gyvybiniø jëgø atnaujinimas, gyvenimo 

galiø sugraþinimas þmogui ir gamtai. Jauèio aukojimas bûtø svarbiausias ir 

bûtinosios ginties koncepcijoje, kaip iðtikimybës savo tradicijos ir paproèiams 

aktas, kategoriðkai prieðpastatytas prievarta primestai kultûrai ir civilizacijai. 

Taèiau sekdami modernià þynio savimonæ, jo minèiø eigà, turëtume sakyti, 

kad jauèio aukojimas nëra svarbiausias teksto dalykas, nors jam skirta beveik 

visa vidurinioji apysakos dalis. 

Jautis ákûnija gaivaliðkà fizinæ jëgà, patá nuoþmumà gyventi. Þynys aukoja 

jautá, tikëdamasis paþadinti þmonëse viltá, pasitikëjimà savimi, dràsà ir jëgà. 

„Juk tu visuomet norëjai, kad þmonës bûtø sveiki ir stiprûs, kad pajëgtø iðlaikyti 

rankose kalavijà, kurá trumpam taip aiðkiai matai akyse: ilgà, sunkø, varvantá 

juodu pavergëjø krauju“ (R. Granauskas, 100). Vystant ðià koncepcijà, 

þynys bûtø tragiðkas herojiðkas veikëjas.. Gal galvojant kaip tik apie toká 

pasirinkimà, apysakai mëginta suteikti herojinio epo statusà. Taèiau atidþiai 

sekdami þynio minèiø eigà, prieð kulminaciná ritualiná aukojimo ðûksná, randame 

tokius þodþius: „tavo garsus balsas atkreiptas á mariø lingavimà, á lekiantá 

paukðtá, nebus jokia uþbaiga, jokia virðûnë, nebus niekas, o teisingiau – 

tik ir tebus niekas“ (R. Granauskas, 103-104). 

Vadinasi, þynys supranta, kad jo pastangos nieko nebereiðkia. Jis pats nebetiki 

tuo, kà daro. Savo noru pasirinkæs gráþti pas þmones ir aukoti jautá, jis 

þino, kad niekuo jiems nebegali padëti, pavergtiems svetimo Dievo ir kalavijo. 

Atëjûnai sugriauna ðventuosius aukurus, suverèia á jø ugná þalèius ir uþgesina 

ðventàjà ugná. Svetimieji suvaro þmones á marias ir juos apkrikðtija, ir visa 

nuo ðiol priklauso svetimiesiems. „dabar mes visi esame Jonai“ (R. Granauskas, 

93). Árodinëti savo þmogiðkàjà tiesà tokiomis aplinkybëmis, kai, atrodo, 

nuo tavæs niekas nebepriklauso - tokia þmogaus laikysena bûtø egzistencialistinës 

filosofijos pagrindas. Laisvai apsispræsdamas, pats apibrëþdamas savo 

lemtá, þmogus nebegali bûti kieno nors auka. Taèiau aukos klausimas yra es- 

6

minë ir paradoksalioji kûrinio problema, kur vëlgi akivaizdþiai susikerta iðorinës 

ir gelminës teksto prasmës. 

Apysakos pagrindinis veikëjas yra pagoniø þynys, ritualinë figûra, kulto 

tarnas. Atrodo, savaime aiðku, jo Dievas, jo tikëjimas bûtø daugelis dievybiø, 

„tai, kas áeina á þmogø ið medþio, ið þiedo, ið vandens spindëjimo, kas teikia 

þmogui ramybæ, dþiaugsmà, norà mylëti arba susimàstymà“ (R. Granauskas, 

87). Taèiau èia pat jo Dievas „padaro pasiryþimà numirti paskutiniam, pamaèius 

visø siaubà, visø kanèias ir viskà, kas kiekvienam teko skyrium, o mirties 

valandà susideda krûvon ir uþgriûva kaip kalnas tà, kas savo noru, savo valia 

pasirenka paskutiniojo dalià“ (R. Granauskas, 87). Èia akivaizdþiai matome 

áasmenintà Dievà, kuris sprendþia ir renkasi, Dievà asmená, kurá turi tik krikðèionybë. 

Paskutiniojo dalios pasirinkimas labai primena Kristaus pasirinkimà. Taip, 

kaip ðis Dievas, pasirenka ir pats þynys. Taigi, psichikos lygmenyje matome 

eklektiðkà tikëjimà, pasidarytà, susikurtà, kaip modernaus þmogaus, o ne kaip 

tradiciðkai tikinèio. Þynio – þmogaus tikëjime kûrinio iðoriniame sluoksnyje 

prieðtaraujanèios viena kitai religijos tampa viena religija. Aukos problema tekste 

taip pat yra dvisluoksnë. Greta stabmeldiðko jauèio aukojimo ritualo vystoma 

kitokio aukos supratimo tema. „todël gal labai nelaimingas bus kraðtas, nematydamas 

ir nesuvokdamas aukos groþio ir kilnumo, gal tie, kurie èia gyvens, vaikðèios 

vienas pro kità nudûræ þemën akis, kad jø nepastebëtø likimas ir nepareikalautø 

uþmokëti uþ dangaus ðviesà ar giriø lingavimà ar tiesiog uþ tai, kad davë 

teisæ vaikðèioti tarp kitø þmoniø, matyti juos ir mylëti“ (R. Granauskas, 102). 

Akivaizdu, kad tekstas kalba apie þmogiðkàjà aukà, ne stabmeldiðkà ritualà, 

apie þmones, nedrástanèius pakelti akiø ir pasirinkti, atpaþinti savo paèiø gyvenimà, 

þmones, apsimetanèius, kad jø nëra, arba kad èia ne jie. Moderniojoj þynio 

psichikoj jauèio aukojimas anaiptol nëra svarbiausias dalykas. Svarbiausia auka 

þmonëms ir Dievams yra jo paties gyvenimas: „paaukojæs joms visø brangiausià 

aukà – savo paties gyvenimà“. (R.Granauskas, 114) 

Pirmoje apysakos dalyje matome þyná atviroj gamtoj, antroje – kaimo troboje 

ir tarp artimøjø, treèiojoje dalyje þynys yra paliktas pats su savimi. Per 

modernios psichikos prizmæ þvelgiant á apysakà, atrodytø, kad svarbiausia, 

kulminacinë teksto dalis yra treèioji. Treèioje dalyje þynys varomas kartu su 

kitais á bausmës vietà. Paradoksaliu bûdu ði kelionë primintø Kristaus kelià á 

Golgotà. Þynys eina suriðtomis rankomis, pajuokiamas ir vaikø apmëtomas 

arkliamëðliais. Paþeminimas atrodo, vienintelis dalykas, ko bijo þynys. Jis bijo, 

kad prievartaujami þmonës patys savæs nepaþemintø. Apie paþeminimà, 

kaip naikinanèià nuostatà, Granauskas ne kartà kalba kituose savo kûriniuose. 

Paþadinti þmonëse iðdidumà, vergø iðdidumà bûtø viena ið þynio savo paties 

pasirinktos misijos prasmiø. „Gal tau pavyko pasëti jø ðirdyse tà maþytæ kietà 

7

sëklà, kuri nesutrûnys net tada, kai pats seniai bûsi miræs, paskui gal persiduos 

á jø vaikus ir vaikø vaikus, galø gale vis tiek sulapos ir praþys tamsiai mëlynais 

iðdidumo þiedais, nes juk reikia kam nors sëti, visà laikà sëti, net ir tada, kai 

þinai neiðvysiàs nei þiedø, nei vaisiø, tegu auga po giedra ir amþina saule“ 

(R.Granauskas, 93). 

Apysakoje su þyniu vyksta dvi dramos. Viena iðorinë, prievartos, smurtinë, 

kita drama – þynio viduje. Lygiai kaip atëjûnø persekiojimas þyná iðvargina jo 

paties mintys ir jausmai. Vienodai kaip su iðorës pavergëjais þynys grumiasi su 

savo paties silpnumu ir baime. „Tai baimës pirðtai, beformës baimës siaubo 

nagai, netikëtai suèiupæ tave ne ið priekio, o ið uþpakalio, loðiantys aukðtielninkà 

kaþkur á tamsà, á skausmo duobæ“. Arba: „beformis bekvapis siaubias, 

visur esantis ir ásismelkiantis, jauti, kaip jis apeina tave kaip ledinis vanduo“. 

Arba: „nusiramink, nusiramink, nusiramink, nusiramink, nusiramink, nusiramink, 

atitiesk nugarà toliau, atmerk akis á tamsà, plaèiai atmerk akis ir þiûrëk“ 

(R. Granauskas, 113). Man regis, bûtent treèiojoje apysakos dalyje, aklinoje 

kalëjimo vienutëje iðryðkëja svarbiausias apysakos konfliktas, þmogaus grumtynës 

su laiku, su apibrëþtu, tragiðkai jam primestu, prieðiðku laiku. Ir tai jau 

nebe lûþio laikas, o visa pasiglemþiantis ir nusineðantis laiko srautas, kuriam 

ne tik pavienio þmogaus gyvenimai, bet ir laiko lûþiai yra tik niekai. Metaforiðkai 

þmogaus pastangos prieðintis jam arba bent iðsilaikyti vietoje apibûdinamos 

kaip vabalo pastangos. „Ir dabar stengies pamatyti viskà ið arti, kad 

geriau áþiûrëtum plonytes vabalo kojas, virpanèius perregimus sparnelius, juodà 

galvutæ, ne didesnæ uþ aguonos grûdà, beviltiðkas pastangas judëti á prieká 

griûvanèiame sraute, bent jau iðsilaikyti vietoje, - galbût tai yra laikas, bet tau 

nepasiseka nors kiek ilgiau iðlaikyti to vabalo prieð akis, nes srautas staiga 

nubloðkia já atgal kaip ðapà, dar lengviau nei ðapà, vien jauste benujauti kaþkur 

netoliese jo kojø ir sparneliø virpëjimà, - galbût tai ið tikrøjø yra laikas, 

todël gaila to iðankstinio pasmerktumo, beviltiðkø pastangø bent iðsilaikyti 

vietoje, juk daug lengviau pasiduoti tam srautui ir raudonai sûkuringai jo 

spalvai“ (R. Granauskas, 110). 

Ko siekia sàmoningas þynio pasirinkimas, apsisprendimas laisva valia sugráþti 

pas savuosius þmones ir bûti su jais iki galo? Þyniui tai yra iððûkis savo 

likimui, bûdas paþvelgti jam á akis, pasakyti apie savo buvimà. Jo pasirinkimas 

ið anksto pasmerktas. Pasirinkæs þmogiðkà bûtá, jis pasirenka praþûtá. Taip 

pasirinkdamas jis laimi tik galimybæ mirti savæs vertu þmogum savo paties 

akyse. Mirti nieko neiðdavus ir savæs paties nepaþeminus. Taigi, atrodytø, kad 

ne gyvybës ar mirties, o savæs ir savo artimøjø iðdavystës klausimas yra þynio 

vidinës dramos aðis. Jeigu kitose interpretacijose buvo kalbëta apie jauèio 

aukojimà kaip apie herojiná epà, apie stipraus ir herojiðko þynio iðtikimybæ 

8

savo artimiesiems ir savo kraðtui, tai sekdami þynio minèiø srautà treèiojoje 

dalyje pamatome, kad visa sufokusuota ne á jëgos, o á silpnumo ir bejëgystës 

argumentà. 

Stipriu jaustis þyná priverèia tik kitø þmoniø silpnumas. Jis grumiasi pats 

su savo silpnumu nuolat. „Ir kas tau pasakë, kad po aukojimo vël sugráð á 

marias iðplaukusios þuvys, - á marias, á tinklus, á vyrø ir moterø kûnus: ir kaip tu 

tai padarysi, jei esi toks pats, kaip visi: ir tavo oda, ir raumenys, ir gyslos ir visa 

kita“ (R. Granauskas, 96). Þynys ne tik silpnas, jis labai silpnas, á silpnumo 

argumentà sutelkta visa þynio pasirinkimo esmë. Prievartaujanèio laiko verèiamas 

iðduoti savo tikëjimà ir artimuosius, abejojantis savo Dievais, iðduotas 

artimøjø þynys laikosi pats savæs kaip paskutinio ir vienintelio argumento. 

„Bet tu jau nieko negali atsiimti atgal, tegu jos iðduoda tave, nes jos didþios ir 

galingos, uþtat þmogui silpnam ir menkam nëra duota iðdavystës teisë, ir tas, 

kuris nieko neiðdavë, savo galia prilygsta patiems galingiausiems, vis dëlto 

tiktai vienà teturi gyvenimà, vienà vienintelá, patá vieniausià“ (R. Granauskas, 

114-115). Kaip matome, þynio dramatiðkas pasirinkimas atsiremia ne á religinæ 

plotmæ, ne á dieviðkus argumentus, o á þmogiðkàjà tikrovæ. Neturi teisës iðduoti, 

nes esi þmogus. Ir tai ne herojinë tezë. Negali iðduoti, nes esi silpnas. Jei 

iðduos silpnas, niekas jo nebelaikys þmogumi. 

Iðduotas visø, ir þmoniø, ir Dievø, þynys laikosi pats savæs. Anksèiau mes 

kalbëjome apie þmogø, kuris, atsidûræs prieð egzistencinæ tuðtumà, visas atramas 

ákurdina paèiame savyje. Apysaka ir ðiuo poþiûriu siûlo paradoksalø sprendimà. 

Þynio màstymo savitumà sudaro tai, kad jis yra vieniðas, visiðkai vienas 

ir kartu labai susijæs su já supanèiu pasauliu. Vienu metu jis yra ásiðaknijæs ir 

atplëðtas. Eiti pas þmones já verèia ne tik sàmoningas apsisprendimas, bet ir 

ásiðaknijimo galia: „bet juk negalëjai neiti á pamará, negalëjai jiems pasakyti 

savo abejoniø, negalëjai nepralieti juodojo jauèio kraujo, kaip akmuo negali 

nuplëðti nuo savæs samanø, kaip medis negali nueiti nuo tos vietos, kur blyðkus 

jo daigelis prasikalë ið þemës“ (R. Granauskas, 104-105). 

Silpnas þynys yra tarsi palaikomas stichiðkø prigimtiniø galiø. Viena tokiø 

prigimtiniø galiø bûtø ritmas. Ritmas, kurá tekste atstovauja banguojantis, 

galingas kalbos srautas, valdo visà teksto struktûrà. Ritmu þmogus yra susijæs 

su erdve ir kosmosu. Pirmosios dalies pabaigoje ritmas atveria uþdarà, tamsià 

erdvæ, kelia jà aukðtyn, paskui leidþia prie þemës, ji tampa maþa, jauki. Taip 

þmogus iðvedamas ir beribës gamtos erdvës á maþà uþdarà namø erdvæ. Ja 

pradedama antroji dalis. „Èia jauèiasi saugus ir galingas, - ne taip, kaip lauke, 

atsidûræs prieð saulæ, mënesá, vëjà, - tiktai èia jis gali susigaudyti savo mintyse“ 

(R. Granauskas, 94). 

Sutapimà su supanèiu pasauliu áspûdingai atskleidþia banguojanèios ant 

9

mariø plunksnos metafora. „Lëtas baltos plunksnos sklendimas þemyn pro 

puðø ðakas, gal ji buvo mirusi paukðèiui miegant, tik vos besilaikë sparne kartu 

su gyvosiomis, o sparno judesys numetë jà þemyn, bet dar ji nebaigë sklæsti, 

dar nepalietë þemës, ástrigusi á gëlës virðûnæ ir ten drebëdama, kai auðros vëjas 

vël pakëlë jà, jau neða tolyn nuo kopos, þemyn á besiplakanèias bangeles, kur 

ji amþinai linguos ir linguos, nepajëgdama nei nuplaukti tolyn, nei atsigulti 

amþinam poilsiui ant drëgno pakrantës smëlio“ (R. Granauskas, 97). Banguojanèios 

ant mariø plunksnos metafora verèia mus galvoti apie þmogaus gyvenimà, 

ájungtà á amþinybës ratà. Galingas kosmoso ritmas supa pasaulá ir þmogø 

tame paèiame gyvybës lopðyje, todël dramatiðkas trumpas gyvenimas atrodo 

nepalieèiamas mirties ir laikinumo. Nenutrûkstamas gyvybës ratas bûtø vienas 

ið svarbesniø kûrinio motyvø. Priklausymas jam, sàlytis su nenutraukiama gyvybës 

tëkme palaiko þynio jëgas. „Ir negalës tavæs nepaklausyti mariø jëgos, 

nes nieko nepraðai sau, o tiktai tiems, kurie lygia dalia vaikðto, lygia dalia 

þydi, lygia dalia alsuoja kartu su visais, vaikðtanèiais, þydinèiais ir alsuojanèiais“ 


Baltoji plunksna dar kartà ðmësteli þynio sàmonëje, kritiniu momentu, kalëjimo 

vienutëje, laukiant egzekucijos. „Þiûrëk, kaip blizga ietys, þvilga peiliai, 

kaip baltas plunksnø lietus palengva leidþiasi ið kalno puðies, ið mëlynos 

prieðauðrinës spygliø tamsos á apaèià, þemyn prie vandens, ant neuþmirðtamai 

iðlenktos bangø keteros, nusiramink tu sakai, iðeik tu sakai daugelá kartø, ir, 

sukaupæs valià, statai kojà toliau nuo savæs, lyg þengtum á atsiverianèià duobæ“ 


Bûtent ritmas, ritmingai pasikartojantis ir tolstantis garsas, susieja juoda 

kalëjimo vienutæ su supanèiu pasauliu, tarsi atidaro jà, iðvaduodamas ið pasmerktumo 

ir vienatvës. „Garsas gimæs tavy paèiam arba kito garso atsiminimas, 

netikëtai iðtrûkæs á ðià tamsà, atsimuðæs á sienas ir vël sugráþæs, bet jau 

nebegalintis nei pradingti atgal tavyje, nei susigerti á storus rastus – tas tolimas 

nestiprëjantis garsas, staiga supratæs tavo ketinimus ir iðtrûkæs á tamsà, kad 

nebûtø uþsmaugtas kakle ir amþinai prapuldytas“ (R. Granauskas, 115). 

Apysakos pabaigoje gauname atsakymà á iðkeltà hipotezæ, kad Dievo ir 

þynio „paskutiniojo dalios pasirinkimas“ yra gretintinas su Kristaus pasirinkimu. 

Iðoriniame teksto sluoksnyje yra nemaþa argumentø, prieðtaraujanèiø tokiam 

gretinimui. Apie krikðèioniðkàjà civilizacijà daug kartø atsiliepiama labai 

negatyviai. „Nes tave uþmuð, jiems atrodo, kad tu esi tas pats, dël ko jie 

degina kaimus kaip þiedus, o namus – kaip maþesnius þiedelius ir moterims 

perduria ásèias, tegul guli tuðèia þemë be vaisiaus, be derliaus, be þmogaus 

balso, nebylio ðvokðtimu tegarbina bûsimàjá Dievà“ (R. Granauskas, 87). „Girdi 

pirmuosius þodþius savo gimtàja kalba: „Að esu vieðpaties Jëzaus Kristaus 

10

tarnas“... – ir nejuèiom krûpteli nuo jo ramaus, vienodo, abejingo balso ir nuo 

to, kad jis prakalbo ne apie tave, o apie save, lyg tavæs jau èia nebebûtø“ (R. 

Granauskas, 111). „Ir ið pradþiø niekaip negali suvokti, ko ið tavæs nori jie abu, 

- tas galingas naujasis Dievas ir maþas raudonlûpis jo tarnas; „...nulenksi galvà 

prieð tikràjá vieðpatá Dievà, prieð motinà baþnyèià, kuri sutinka tave apðlakstyti 

ðventuoju krikðto vandeniu?..“ (R. Granauskas, 112). 

Taèiau teksto pabaigoje mes matome paslaptingà figûrà, kurios niekada 

ankðèiau nebuvo tekste, þvelgianèià nuo kalno á nuplakti varomus þmones. 

Pasakojimas ið esamojo laiko pereina á tariamàjà nuosakà, kaip galimybæ. „Tartum 

kaþkur tenai, nuogoje virðûnëje stovëtø nematyto þmogaus likimas ir linguotø 

galva, þiûrëdamas á slenkanèià apaèioj, tylià eisenà“ (R. Granauskas, 

116). Nuo aukðto kalno þvelgianti figûra labai akivaizdþiai primena Golgotos 

kalno virðûnæ. Nuo kalno þvelgia ne þmogus – tai likimas. Iðkeltai Kristaus 

hipotezei pagrásti uþtektø to, kad teksto pabaigoje matome dvi figûras, du 

Paskutiniuosius, visiðkai tokioje pat pozicijoje, ant paaukðtinimo esanèias 

figûras. Viena nuogoje kalno virðûnëje, kita kartu su lauþo dûmais bekylanti á 

virðø. Á vienà ðias figûras sutapatina liûtis. Jos abi mato pasaulá tomis pat akimis, 

þvelgia á já pro tà paèià drumzlinà liûtá. Èia apie þyná: „tad stengies gerai 

ásiþiûrëti bent á tà sulinkusià eisenà, á pilkus, neryðkius veidus, lyg regëtum 

juos pro drumzlinà liûtá“ (R. Granauskas, 116). Ir apie paslaptingà menamàjá: 

„þinai, kad nebeapþvelgsi jo veido, pro kurá be garso krenta ði drumsta liûtis, 

suliedama á vienà figûras, veidus, judesius“ (R. Granauskas, 116). Kam reikalingos 

finale dvi figûros, atliekanèios tà patá veiksmà, þvelgianèios á nukankinamus 

þmones? Teksto pabaigoje matome kartu abu Paskutiniuosius, jie ið 

aukðto þiûri þemyn á kankinamus þmones. Apysakos tekstas uþbaigiamas atvertø 

burnø tyla. Kà gi reikðtø atvertø burnø tyla? Savaime suprantama, kad 

plakami þmonës rëkia. Taèiau tada, kai þmogaus ðauksmo niekas negirdi, jø 

riksmas prilygsta tylai. Tiek þynys, tiek paslaptingas menamasis yra smurto ir 

prievartos liudininkai. Liudininkai to, kas vyksta tada, kai þmoniø niekas negirdi. 

Nors iðoriniame teksto sluoksnyje þynys sudeginamas ant lauþo, paskutinieji 

teksto þodþiai instrumentuoja nukryþiavimo garsus: „vis silpniau begirdëdamas 

anei garsà, kai geleþis muða á vará, geleþis – á geleþá, geleþis – á 

þmogaus kûnà. 

Ðaukiantys þmonës, kuriø niekas negirdi, galëtø bûti sovietmetá apibûdinanti 

metafora. Iðorinis istorinis laiko lûþiø konfliktas bûtø sàlygiðka parabolinë 

situacija, kalbanti apie prievartaujamo, bijanèio iðduoti patá save ir artimuosius 

þmogaus dramà. Jei pridësime tà faktà, kad kûrinio raðymo metais R. 

Granauskas buvo verbuojamas KGB, apie kà jis vienintelis ið intelektualø, su 

kuriais taip buvo daryta, yra vieðai prisipaþinæs, iðtikimybës sau paèiam ir savo 

11

artimiesiems problema ágytø labai konkreèià potekstæ. Taèiau ir be ðio argumento 

apysaka yra átikinantis, daugiaplanis, meninis ir filosofinis faktas. Kûrinio 

netolygumas, loginis nenuoseklumas ar net eklektizmas galëtø bûti siejamas 

ir su modernia psichika, ir su Ezopo kalba. Paradoksali modernios ir tradicinës 

sàmonës jungtis ið naujo apðvieèia labai savità lietuviø kultûros reiðkiná 

– pagonybës ir krikðèionybës jungtá, kur abu dëmenys be prieðtaravimø susilieja 

á vienà, kas átikinamais meniniais pavyzdþiais yra iðreikðta kad ir kryþdirbystëje. 

Taigi, turime vienà ádomiausiø lietuviðkos prozos tekstø, kuris ðiandien 

mums kalbëtø keliais labai svarbiais aspektais. Jis kalba apie egzistenciná þmogø. 

Taip pat jis kalba apie modernios psichikos ir pirmapradþiø sàmonës archetipø 

jungties galimybæ. Apysaka „Jauèio aukojimas“ ið esmës pakoreguoja 

poþiûrá á sovietmeèio prozà. Tai turbût vienintelis sovietmeèio prozos kûrinys, 

pagrástas laisvu ir sàmoningu asmens apsisprendimu. Susiduriame su asmenybe, 

pajëgianèia laisva valia apibrëþti savo ribas ir atsiriboti nuo prievartos. Ji 

paneigia Vytauto Kavolio studijoje „Sàmoningumo trajektorijos“ iðkeltà mintá, 

kad sovietmeèiu lietuviø literatûroje apie sàmoningumà netenka kalbëti, 

kadangi laisvai apsispræsti ir pasirinkti gali tik laisvas þmogus. 

12 

„Su „Su „Su peteliðke peteliðke peteliðke ant ant lûpø“ 

lûpø“ 

R. Granausko apysaka „Su peteliðke ant lûpø“ ið pirmo þvilgsnio turi nesudëtingà 

siuþetà, kurá bûtø galima priskirti agrarinës kultûros þlugimo vaizduotojui, 

laikyti ðiam kûrëjui áprastu. Apsakymo veikëjas Vaitkus po tëvo laidotuviø 

vaþiuoja á savo sodybà kaime ir praleidþia ten vienà naktá. Jo kelionë tarytum 

kartoja tëvo laidotuviø kelionæ á Þemaitijà. Taèiau pasakojimo paprastumas yra 

apgaulingas. Ðio teksto pasakojimo struktûra viena ið sudëtingiausiø visoj R. 

Granausko kûryboj. „Granauskas yra autorius, kuris beveik kiekvienam savo 

kûriniui (iðimtis bûtø tik visuomenæ sukëlæs ant kojø Gyvenimas po klevu – dël 

socialinës kritikos atspalviø, o ne dël literatûrinës vertës) ieðkojo naujos, tik tam 

veikalui tinkanèios formos. Ðlovë jam uþ tai“ (V. Kelertienë, 70). 

„Su peteliðke ant lûpø“ pasakojimas yra ryðkiai paveiktas postmodernios 

estetikos. Nors nëra lengva vienareikðmiðkai apibûdinti postmodernø stiliø, 

vis dëlto galëtume iðskirti keletà jam bûdingø savybiø. Tos savybës bûtø eklektizmas, 

hibridiðkumas, o ne grynumas, dviprasmybë, o ne aiðkus pasirinkimas. 

Postmoderni filosofija nebeleidþia sureikðminti kokios nors vienos ideologijos, 

tai judëjimas visomis kryptimis be aiðkiø ataskaitos taðkø, bandant 

átraukti á meninës metaforos kûrimà kiekvienà. Ji ugdo mumyse skirtybiø po-

jûtá ir skatina toleruoti nebedramatiðkumà. 

Ið pirmo þvilgsnio vieninga ir atpaþástama apsakymo „Su peteliðke ant 

lûpø“ pasakojimo realybë tëra optinë iliuzija. Novelës tekstas yra savotiðkas 

koliaþas, sudarytas ið skirtingos stilistikos gabaliukø, psichologinio pasakojimo, 

buitinio realizmo, magiðkojo realizmo, vizijø ir sapnø. Taèiau teksto fragmentiðkumas 

yra uþtuðuotas, paslëptas. Teksto pradþioje matome Vaitkø, sugráþusá 

á namus po tëvo laidotuviø. Bûsena, kurià iðgyvena Vaitkus, yra neapibrëþta: 

didelis nuovargis, bandymas prisiminti, sapnas ar nuvargusio þmogaus 

kliedesiai. Teksto argumentai patvirtina visas ðias versijas, tuo paèiu 

nepatvirtindami në vienos ið jø. Në viena versija nëra galutinë. Negalima aiðkiai 

apibrëþti, kas vyksta su Vaitkumi. Ar jis prisimena, ar sapnuoja, ar ásivaizduoja. 

Vaitkaus reakcija á ávykius nepaprastai iðraiðkinga. Jo iðgyvenimai per 

tëvo laidotuves labai sudëtingi ir rafinuoti. Jis pastebi ir fiksuoja kitiems nepastebimus 

dalykus, subtiliausius tikrovës niuansus. „Tik tada, kai jau baigë 

fotografuotis, kai abu duobkasiai pakëlë uþ galø karsto dangtá, o jo ðeðëlis 

palengva ëmë slinkti tëvo veidu, tik tada, - Vaitkus gali galvà guldyti, jog tik 

tada! – jis pamatë jà, tupinèià ant blizganèio roþanèiaus karoliukø. Kiek trunka 

akies mirktelëjimas? Penktadalá, deðimtadalá sekundës? Ðtai per toká laiko 

tarpelá ið kaþkur ji atskrido: kà tik nebuvo, o dabar buvo ir baltavo, iðplëtusi 

sparnelius, ir nuo tø sparneliø ant tëvo sudëtø rankø taip pat krito maþytis, 

visai maþutytis ðeðëlis“ (R. Granauskas, 80). Taèiau gretimame epizode mes 

matome jau visiðkai kità Vaitkø. Beje, èia visi kitokie – ir Vaitkus, ir pasakotojas. 

Negalëtume sakyti, kad pasakotojas èia pakeitë pozicijà. Jis transformavosi 

pats. Mes beveik nebegalim atpaþinti, kas tà tekstà pasakoja. Atrodytø, kad 

niekas. Viskas vyksta prieð mûsø akis, kaip dramoje. Tai dviejø þmoniø dialogas. 

Taèiau kalba ne tas pats vyras, kuris kà tik matë peteliðkës ðeðëlá ant 

mirusio tëvo rankø. Pokalbis buitiðkas, primityvus. 

- Jau gráþai, - pasigirdo Irenos balsas. 

- Kà tik. 

- Laidotuvës praëjo gerai? 

- Ar laidotuvës gali praeiti... gerai? – suirzo Vaitkus. 

- Að norëjau pasakyti – sklandþiai. 

- Kà reiðkia – sklandþiai...? – vis labiau irzo Vaitkus. – Gal tau atrodo, 

kad jos praëjo... puikiai? 

Irena patylëjo. Ragelyje grojo tolima muzika. 

- Pas tave namuose groja? – rûsèiai paklausë Vaitkus. 

- Ið kur?.. Tau ausyse groja! 

(R. Granauskas, 81) 

Matome, kad abu teksto gabaliukai labai skiriasi vienas nuo kito, jie pri- 

13

klauso skirtingiems tikrovës sluoksniams. Taèiau tai nëra áprasta veikëjo sàmonës 

fragmentacija, tarkim, kaip Ðkëmos „Baltoj drobulëj“, kai tikrovë veikëjo 

psichikoj suyra á daugybæ gabaliukø. Tekstas keièiasi tarytum pats, lyg 

bûtø suirusi pati pasakotojo funkcija. 

Po Irenos ir Vaitkaus dialogo tekstas pasikeièia dar kartà. Èia jau atpaþástame 

bûdingà kaimo vaizduotojo pasakojimà, kaimieèiø kalbos manierà, konkreèias 

buities detales. Taèiau tai tëra iðorinis áspûdis. Ði pasakojamoji situacija 

yra pati paradoksaliausia visame kûrinyje Ðiame buitine kaimieèiø kalba 

papasakotame epizode Vaitkus sapnuoja savo mirusio tëvo draugo Ilginio 

sapnà. Taigi, pasakojimo struktûra bûtø du kartus siurrealistinë. Sapnas sapne. 

Taèiau teksto raiðka neturi nieko bendra su sapnu. Ji pabrëþtinai realistinë. 

Primygtinai pabrëþiama, kad Ilginio sapnas, per kurá Vaitkaus tëvas savo draugus 

Ilginá ir Gontauská pasikvietë á savo laidotuves yra aiðki, apèiuopiama 

realybë, neginèijama tikrovë. 

- Va Jûzupui tavo tëvas ir pasakë, - parodë pirðtu á kaimyno pusæ antrasis. 

– O Jûzups – man. 

- Pasakyk, kaip tau pasakë. 

- Taip ir pasakë, - ramiai dëstë Ilginis (tik dabar kaip ðviste nuðvito atmintyje 

abiejø pavardës: Ilginis ir Gontauskis!). – Bestovás prie mëðlo veþimo su 

ðake, að einu pro ðalá, o tavo tëvas ir sako: Ilgini, Ilgini, eik plaukis kojas, 

nevaikðèiok toks, taisykis á baliø. Tik Gontauskio karvæ reikia pagirdyti. Viedras 

yr pakiðts po krûmu. 

- Tai ar buvo tas viedras po krûmu? – nei ðá, nei tà paklausë Vaitkus. 

- Buvo, buvo! – patvirtino Gontauskis. – Ir dabar tebër! 


Norëdami tekste rasti argumentø, kaip apibûdinti ðià tikrovæ, kas ji ið tiesø 

bûtø – sapnas ar buitinë realybë, rasime argumentø patvirtinti ir vienai ir kitai 

versijai. Iðtraukos pradþioje pasakoma, kad Vaitkus visa tai sapnuoja: „paskui 

sapnas perðoko ilgà tarpsná ir Vaitkus iðvydo restorano kambarëlá, kuriame 

buvo valgomi laidotuviø pietûs, tartum matë ir save, santûriai, taèiau nuoðirdþiai 

dëkojantá tai deðimèiai þmoniø, atëjusiø palydëti jo tëvo á paskutinæ 

kelionæ“ (R. Granauskas, 84). Taèiau fragmento pabaigoje tai paneigiama:“Vieðpatie! 

– beveik atsisëdo lovoje Vaitkus. – Nieko að nemiegu, nieko að 

nebuvau uþmigæs, að tik prisimenu, kaip viskas buvo!..“ (R. Granauskas, 86). 

Taigi, vienu metu lieka galioti abi versijos, tuo paèiu nei viena jø nëra tikra. 

Kyla klausimas , ko siekia toks dviprasmiðkas kalbëjimas, á kà jis nurodo? 

Primygtina apèiuopiama pasakojimo konkretybë, viedras po krûmu, atrodo, 

nori mus priversti galvoti, kad gyvøjø ir mirusiøjø bendravimas per sapnà yra 

lygiai tokia pat apèiuopiama , neginèijama tikrovë. 

14

Iðsitrynusios ribos tarp realybës ir sapno bûtø bûdingas postmodernaus 

pasakojimo bruoþas. Taèiau „Su peteliðke ant lûpø“ pasakojimas vis dëlto turi 

vieningà, modernistiná probleminá uþdaviná.. Sudëtinga pasakojimo struktûra 

kelia egzistencinæ problemà, kalba apie þmogaus susidûrimà su mirtimi. Tekstas 

tarytum tyrinëja þmogaus akistatà su mirtimi, ir iðvados yra máslingos ir 

nevienareikðmës. Mirus tëvui Vaitkus tampa atviras mirèiai. Jis patiria savo 

paties mirties artumà ir neiðvengiamybæ. „Metams bëgant, artimøjø ratas maþëja, 

tirpsta jø gretos ir vis didesni tarpai tarp paèiø gynëjø. O dabar tarp Vaitkaus 

ir mirties jau nebestovi niekas... Kaþkodël prisiminë, kaip tëvas, gyvendamas 

pas já, visuomet pirmas eidavo atidaryti lauko durø. „Tu sëdëk, sakydavo, 

að pats áleisiu“. Ir visuomet atsistodavo tarp jo ir laiðkininko, tarp jo ir 

kaimynës, tarp jo ir apsirikusio þmogaus“ (R. Granauskas, 87). Ði projekcija, 

kurios perspektyvoje yra mirties grësmë, atidarytos durys, tada stovi tëvas, o 

uþ jo nugaros Vaitkus, tekste kartojasi nuolat, ja þaidþiama. Vaþiuodamas á 

kaimà Vaitkus vaþiuoja á saulëlydá. Langai, tarp kuriø ðoka peteliðkë, taip pat 

yra atgræþti á saulëlydá. Apsakymo pabaigoje ðioje projekcijoje prieð atvirà 

langà Vaitkus ir tëvas susikeièia vietomis. 

Apsakyme galime áþvelgti Granausko mëgiamà opozicijà tarp miesto þmoniø 

ir þmoniø, gyvenanèiø kaime arba natûralioje gamtoje. Taèiau tekste ðia 

opozicija nebesiekiama fundamentaliø iðvadø, kurias, tarkim, galime suformuluoti 

ið apysakos „Gyvenimas po klevu“. Atrodo, ir pati opozicija ðá kartà 

pastatyta á akistatà su mirtimi. Mirtis, sujudina paèius bûties pamatus. Vaitkaus 

yra miesto þmogus. Mirtis jo gyvenimà paverèia netikru, nerealiu, chaotiðku. 

Taèiau agrarinës kultûros þmoniø gyvenime mirtis nelabai daug kà pakeièia. 

Scena apie Urðulæ, ið kurios Vaitkus nusiperka sodybà, galime apibûdinti 

kaip magiðkàjá realizmà. Urðulëlëje ir jos visoje aplinkoje glûdi kaþkokia nesuprantama, 

mistinë, bet aplinkiniams juntama jëga. „Ir jie du iðvaþiavo. Urðulëlei, 

stovinèiai kieme tarp dviejø baltø oþiukø, pasakë, kad tëvui duria ðirdá. 

Gal atvaþiuos kità ðeðtadieni. Ji palingavo galvà, prieð tai tiriamai pasiþiûrëjusi 

tëvui á akis: 

- Su silpna ðirdþia èia negera vieta... 

- Kodël? – susirûpino Vaitkus. 

- Mënulis ant dangaus dabar negeras ir eþeras piktas. Taikykit, kai mënulis 

bus jaunas. Pilnaty èia su silpna ðirdþia negerai. 


Kaimo þmoniø pasaulyje galioja kiti, Vaitkui nesuprantami dësniai. Tëvas 

áspëja Vaitkø, kad ásigytoje sodyboje jis gyventi negalës, nes ten „stipriai 

uþgyventa“. Tai kito þmogaus erdvë, þemë, á kurià jis suleidæs ðaknis. Mirtis 

15

nepajëgia atskirti ðitø þmoniø nuo þemës, ir po mirtis jie lieka gyventi áprastoje 

vietoje. Ádomu, kad Urðulëlës ryðys su þeme perteiktas visai kita vaizdine struktûra, 

nei tëvo ir jo draugø , Ilginio ir Gontauskio, pokalbis per sapnà.. Tai reikðtø, 

kad ir pastoviojo pasaulio pastovumas jau yra sutrûkinëjæs á atskirus, skirtingus 

gabaliukus, jis nebëra vientisas. Kaip svarbiausià dalykà reikëtø paþymëti tai, 

kad mirtis nepajëgia nutraukti senøjø þmoniø tarpusavio ryðiø. Miræs tëvas savo 

draugus pakvieèia á savo laidotuves per sapnà. Mirusi Urðulëlë tebelaukia namuose 

savo gráþtanèio sûnaus. Irenos teta atneða mirusiai Urðulëlei jurginø puokðtæ, 

pasako jai apie sûnaus mirtá ir papraðo palikti namus. Tai skatina galvoti, kad 

mirtis ðiø þmoniø gyvenime nëra pabaiga, arba ji labai nedaug kà jø gyvenime 

pakeièia. 

Tuo tarpu Vaitkus mirties akivaizdoje visiðkai sutrinka. Jis yra miesto þmogus, 

nebepriklausantis senajai tradicinei kultûrai. Jo ryðiai su þmonëmis yra 

dviprasmiðki, neásipareigojantys. Jie abu su Irena meluoja tetai, kas jie yra 

vienas kitam. Nors juos sieja intymus ryðys, taèiau jø tarpusavio bendravimas 

nemalonus, atgrasus. Tà patá bûtø galima pasakyti apie Vaitkaus ryðá su paèiu 

savimi. Teksto pradþioje Vaitkus, gráþæs po tëvo laidotuviø, kreipiasi á save 

pavarde: 

- Viskas, Vaitkau, - pasakë jis. – Tu miegosi visà pusdiená, miegosi visà 

ðià naktá, o rytoj jausies kur kas geriau. 


Tekste sunku apibrëþti, kokioj realybëj gyvena Vaitkus. Jisai jauèiasi kaþkaip 

susijæs su kaimo tikrove, su gamta, bet nebeþino, kaip. Saulëlydá jis iðgyvena 

kaip vizijà ar paveikslà, ne kaip raminantá gamtos groþá. „Vaitkus ið èia 

nematë nei eþero, nei pakrantës medþiø, tik dangø, degantá krauju ir auksu, 

persiliejantá aguonø ir vyðniø spalvom, su purpuriniais ir net violetiniais ruoþais. 

Tokio ryðkaus, tokio sodraus dangaus seniai jau nebuvau matæs. Neatitraukdamas 

akiø Vaitkus stebëjo visas tas spalvas ir atspalvius, jø persiliejimus, 

jø sodrø ir gilø susimaiðymà, þiûrëjo kaip á nuostabø, beveik genialø paveikslà 

kaþkokioje parodoje, kur kitø paveikslø ir nëra, tik tas vienas: didþiulis, nutapytas 

pirmapradëm spalvom, pats ðvytintis ir aplink viskà nuðvieèiantis“ (R. 

Granauskas, 98). Apsinakvojæs Urðulëlës namuose, jis tarytum iðgyvena savo 

paties mirtá. Vaitkui atrodo, kad jo veidà, lyg mirusiojo, kaþkas uþkloja marlës 

skiaute. Jis jauèiasi tarytum paguldytas á ankðtà dëþæ ir lentos já ima spausti ið 

visø pusiø. Prieð tai já spaudþia daiktai, stengdamiesi kaip ásibrovëlá iðstumti ið 

jam priklausanèios erdvës. Nakvodamas kaimo troboj, jis girdi dainos þodþius, 

bet negali suprasti, kas dainuoja. Ið kur atsiranda balsas – ið lauko, kambario ar 

tylos, ar jis pats dainuoja, ar garsas tik skamba jo galvoj, aidi ið atminties, ar tai 

tik moters balsas, ar ir jis pats kartu dainuoja. 

16

„Dabar jis tariasi iðskiriàs kelis skiemenis, iðdainuojamus garsiau ir aukðtesniu 

balsu: 

- ...nai...ëlio...nai... 

Taèiau nebuvo tvirtai ásitikinæs, ar balsas aidi giliai atmintyje, buvusiame 

ir toliame laike, ar viskas vyksta èia ir dabar. Jis atsivertë aukðtielninkas ir 

abiem delnais uþsispaudë ausis. Jose pradëjo ûþti, o balsas nutilo. Vadinasi, jis 

ið tikrøjø girdi, ið tikrøjø iðskiria tuos padrikus skiemenis, bet negali jø suvesti 

á eilæ, kad iðryðkëtø prasmë“ (R. Granauskas, 99). 

Lygiai taip pat per sapnà ar tariamai jis girdi ir poteriø nuotrupas. Jis girdi 

tarytum daugybæ balsø, ir kartu tai yra tos paèios vienos moters ðnibþdëjimai. 

Liaudies dainà ir poterius galëtume traktuoti kaip metonimiðkai ávardytà senàjà 

etninæ ir krikðèioniðkàjà kaimo kultûrà. Nakvodamas kaimo troboj, Vaitkus prisimena 

jas abi, taèiau jau nebesupranta, kà jos ið tiesø reiðkia ir kas já su jomis 

sieja. Jam pasirodo, kad balsai sklinda ið magnetofono, kad kambario tamsoje 

sustatyta deðimtys magnetofonø ir visi jie sukà tà paèià juostelæ. Vaitkus nurimsta, 

tiktai iðëjæs á laukà ir atsisëdæs á savo automobilá. Èia áprasta jam aplinka. Ten 

jis, pasidëjæs galvà ant vairo, ið tiesø uþmiega. Kaip matome, tradicinëj R.Granausko 

opozicijoj nebëra nieko paguodþianèio. Kaimo aplinka, susilietimas su 

tradicija Vaitkaus nenuramina, o kaip tik padidina nerimà ir baimæ. „Net dabar, 

jau seniai iðauðus rytui, jam neatrodë, kad tai, kà jis ðiànakt girdëjo ir jautë, visi 

tie balsai ir ðnibþdëjimai buvo tik pavargusio þmogaus sapnas. Jis buvo tikras, 

kad nei vienos valandëlës nemiegojo ir nieko nesapnavo“ (R. Granauskas, 101). 

Daugiareikðmë, nevienaplanë tekste yra ir peteliðkës metafora. Peteliðkës 

tekste yra dvi. Balta ir juoda. Pirmoji balta, nelabai aiðku ar tikrai esanti, ar tik 

besivaidenanti ant mirusio tëvo rankø, tiksliau, ant roþanèiaus karoliuko. Palaidojamas 

miræs tëvas ir gyva peteliðkë. „Ir bus uþkasta á þemæ, o ten, po þeme, 

dar kurá laikà blaðkysis karsto tamsoje, kol netekusi jëgø nukris tëvui ant lûpø, 

tarytum koks paskutinis, tik nebeiðtartas þodis. Skausmas persmelkia Vaitkaus 

ðirdá. Vaitkus net nesuprato, koks tai absurdiðkas gailestis: leidþia á þemæ tëvà, 

o jam gaila toks gyvos peteliðkës“ (R. Granauskas, 81). Baltoji peteliðkë galëtø 

bûti gyvenimo trumpumo, laikinumo metafora. Kadangi tekste pabrëþiamas 

jos gyvumas, ji galëtø kalbëti ir apie prisikëlimà. Juodoji peteliðkë tekste, be 

abejo, labiau asocijuojasi su mirtimi. Ji lyginama su paukðèiu, ðikðnosparniu, 

angelu, demonu. Taèiau atrodytø, kad tekste dar svarbesnë uþ juodàjà peteliðkæ 

yra jos buvimo vieta. Ji blaðkosi tarp dviejø lango rëmø. Tai jos prieðmirtinis 

ðokis ant raudono stiklo. Langas yra riba, kuri skiria trobos uþdarà ir atvirà 

saulëlydþio erdvæ. Kaip jau minëjome, tokia erdvës projekcija tekste kartojama 

keletà kartø. Tai grësminga riba, atverianti Vaitkui paslaptingà nebûties 

erdvæ. Apsakymo pabaigoje ðioje projekcijoje Vaitkus ir tëvas apsikeièia vie- 

17

tomis. Jei prieð mirtá tëvas eidavo atidaryti durø, tai dabar tëvas sëdi Vaitkui uþ 

nugaros su balta peteliðke ant lûpø. Vaitkus stovi prieð langà, ant kurio palangës 

vietoj maldaknygës padëti visi iki vieno jo sumokëti uþ namà pinigai - 

þenklas, kad ðie namai Vaitkui nepriklauso, kad jis èia yra tik svetimas ásibrovëlis. 

Teksto nebendramatiðkumas ágalina autoriø aprëpti keletà realybës sluoksniø, 

tø sluoksniø judëjimas ir maiðymasis sukuria paslaptingà, nevienareikðmá, 

meniná pasaulá. Teksto prasmës neapsiriboja ásiðaknijusios savo þemëje 

þmogaus pajëgumo gyventi prieðpastatymu þmogaus be ðaknø pasimetimui 

mirties akivaizdoje. Komplikuotas pasakojimas nuveda prie dviejø egzistenciniø 

ávykiø. Vaitkus susiduria ne tik su mirtimi, jis susiduria su savo paties 

gyvenimo tuðtuma. 

18 

„Ðiaurës „Ðiaurës vëjas“ 

vëjas“ 

Vienu ið netikëtø R.Granausko prozos savitumø bûtø tradicijos ir modernumo 

jungtis. Savitumà netikëtu vadinu todël, kad su modernumu mûsø sàmonëj 

visø labiausiai siejasi amþinos atsinaujinimo idëjos ir vizijos, paremtos 

mokslo þiniomis ir atradimais, industrializacija, prieðtaringa þmogaus samprata 

ir naujø potyriø galimybiø gausa. Kaimo tematika bûtø kaip tik tai, kas ið 

esmës prieðpastatoma modernumui. Tai tradicijos vedamas gyvenimas, kurio 

pamatu yra visa, kas tvirta, pastovu, tikra ir ðventa. 

Ið pirmo þvilgsnio apsakymas „Ðiaurës vëjas“ atrodytø tradicinis kaimo 

tematikos pasakojimas apie nuoðalioje sodyboje, atviroje gamtoje, gamtos ritmu 

gyvenanèius þmones. Apsakymas prasideda labai panaðiai, kaip populiarioji 

R.Granausko apysaka „Gyvenimas po klevu“. „Kiemo klevas blaðkësi ðakomis á 

visas puses, plazdëjo gelstanèiais lapais: ketvirta diena pûtë ðiaurës vëjas“ (Granauskas, 

1995, 74). Taèiau ið áprastos, atpaþástamos tikrovës realijø R.Granauskas 

sumodeliuoja naujà, komplikuotà, átemptà meninæ tikrovæ. Vidinë átampa, 

kuria gyvena apsakymo þmonës, taip pat pasakojimo átampa bûtø neginèijama 

teksto modernumo þymë. Kaip þinome, vidinë átampa ir á save nukreipta ironija 

yra vieni svarbiausiø modernistø kûrybà maitinanèiø ðaltiniø. 

Ypaè savitai apsakyme traktuojamas laikas. Modernioji proza mëgsta sudëtingà 

laiko struktûrà. Jai svarbi ne objektyvioji, chronologinë laiko tëkmë, 

o subjektyvus jo suvokimas. „Ðiaurës vëjuje“ laikas ir erdvë stebimi ir matomi 

ið vidaus, pasakojime labai ryðkus laiko suvokimo reliatyvumas . Objektyviai 

tekste yra du pasakojimo laikai: vienas, esamasis, tas, kuris vyksta ðiandien, ir 

praeities, prieð dvideðimt penkerius vykæs laikas. Tad kas gi vyksta ðiandien? 

Ketvirta diena, kai puèia ðiaurës vëjas, sekmadienio rytas, Domarkas su Do-

markiene rengiasi pusryèiauti. Ðeimininkas pasigenda savo ðvogerio ir sunerimæs 

iðeina jo paðaukti. Kol jis nuo trobos iki klëties kampo nueina keliasdeðimt 

þingsniø, jo sàmonëje ðmësteli prieð dvideðimt penkerius metus ávykusi 

tragiðka istorija. Tuo bûdu á labai trumpà, suspaustà esamàjá laikà ásiterpia 

ávykiai, atsitikæ prieð dvideðimt penkerius metus. 

Tokia bûtø objektyvi laiko identifikacija. Taèiau subjektyvusis pasakotojas 

þaidþia laiku, meninis pasaulis sàmoningai klastojamas, skaitytojui neleidþiama 

susiorientuoti, kada, kokiu laiku - dabar ar prieð dvideðimt penkerius 

metus - kas vyksta. Jau pirmojoje teksto pastraipoje mes sutinkame visus keturis 

veiksmaþodþio laikus. Skaitytojas pasijunta tarytum ámestas á laiko sûkurá 

ar verpetà. „Domarkas kelintà kartà pagalvodavo, kà jis èia supûs? Ir dabar 

pagalvojo, nes kaip nepagalvosi, kai ðitaip puèia ir puèia, o nieko nesupuèia?“ 

(Granauskas, 1995, 74) Dar atidþiau ásiþiûrëjæ á veiksmaþodá tekste, pamatysime, 

kad prieð dvideðimt penkerius metus vykusius ávykius autorius pradeda 

pasakoti esamuoju laiku, o tai, kas pasakojime reikðtø „dabar“, ðià dienà, pasakojama 

bûtuoju kartiniu ir net bûtuoju daþniniu laiku. Kadangi esamàjá veiksmaþodþio 

laikà suvokiame kaip dabarties laikà, pasakojimo laiko situacija 

darosi neaiðki, miglota. 

Dabarties ir praeities laikà susieja puèiantis ðiaurës vëjas. Apsakymas pradedamas 

jau anksèiau cituotu sakiniu apie ketvirta diena puèiantá vëjà. Taèiau 

pasakodamas apie prieð dvideðimt penkerius metus vykusius ávykius, autorius 

primygtinai nurodo tà paèià laiko situacijà. „Tris paras pûtë ðiaurës vëjas, tris 

paras ten grieþë, gërë ir stûgavo. Tiktai ketvirtosios rytà paskutiniai keli girtuokliai, 

iðlindæ ið darþinës, nuklyvojo pagrioviais tiesiai á vieðkelá“ (Granauskas, 

1995, 80-81). Ðiaurës vëju pasakotojas ið esmës sutapatina abu - dabarties 

ir praeities - laikus á vienà. Atrodytø, kad autorius sàmoningai stengiasi, kad 

skaitytojas neatskirtø, kada kas vyksta. Kà tai reiðkia? Ko siekia autorius, trukdydamas 

skaitytojui susiorientuoti laike? 

Ið tikrøjø, be specialiø pastangø, be specialaus laiko ðifravimo, sunku suvokti 

apsakymo fabulà. Jau minëjome, kad dabarties ávykiai - sekmadienio 

pusryèiai, per kuriuos uþ lango prabëga Kazimieras, neðdamasis lazdà ir Domarkas 

iðeina jo ieðkoti, - pasakojami bûtuoju kartiniu ir daþniniu laiku. Esamuoju 

laiku pasakojami tik paskutiniai Domarko þingsniai iki klëties kampo. 

Esamuoju laiku pradedama pasakoti ir tai, kas vyko prieð dvideðimt penkerius 

metus. „Pirmiausia jis pamato sutemose jau bepradedantá dûluoti kiemo klevà, 

o uþ jo - tuðèius laukus“ (Granauskas, 1995, 77). Ar tai reiðkia, kad ávykiai, 

atsitikæ prieð daugelá metø, autoriui yra svarbesni? Tad kas gi ávyko prieð 

dvideðimt penkerius metus? Prieð 25 metus Raðtikis sumuðë Domarko ðvogerá 

Kazimierà. Eldionë iðtekëjo uþ Raðtikio. Suþeistas ir per jø vestuves pririðtas 

19

prie lovos Kazimieras iðëjo ið proto. Visa ði drama vyko prieð daugelá metø. 

Visa seniai iðsisprendæ ir nebepakeièiama. Tai kodël ði istorija kartojasi Domarko 

atmintyje? Kas èia neaiðku? Ko taip beveik paniðkai ásitempæs bijo 

Domarkas? 

Be subjektyviai suvokiamo laiko transformacijos, labai originaliai sumodeliuota 

kûrinio fabula. Jà dràsiai galima vadinti intriga. Apsakymas iðties 

sukonstruotas kaip detektyvas. Sekmadienio rytà pro Domarkø trobos langà 

prabëga Kazimieras, neðdamasis ilgà, pilku skuduru apvyniotà lazdà. Domarkui 

kyla átarimas, kad tai ne paprasta lazda, o ðautuvas. Kazimieras yra psichikos 

ligonis, ir baimë, kad su ðautuvu jis gali padaryti kà nors baisaus, tampa 

fabulos aðimi. Mes visà pasakojimo laikà kartu su persigandusiu Domarku 

ásitempæ laukiame ðûvio. 

Taèiau, atidþiau ásigilinæ á tekstà, pamatome, kad intriga taip pat nëra rimta. 

Ja, kaip ir laiku, þaidþiama. Autorius þaidþia beveik pagal A.Èechovo suformuluotà 

dramaturgijos taisyklæ: jei pjesëje ant sienos kabo ðautuvas, veiksmo 

eigoje jis bûtinai turi iððauti. Ðûvis apsakyme ið tikrøjø drioksteli. Bet ðûvis, 

taip iðgàsdinantis Domarkà, nëra nei intrigos kulminacija, nei atomazga. Tai 

rudens laukuose pyðkina pirmieji medþiotojai. Nors Domarkui palengvëja, o 

netrukus jis pamato ir Kazimierà, ásilipusá á ðermukðná, ásitvërusá á rankas lazdà, 

ðûvis, apie kurá sukasi visas pasakojimas, nieko neiðsprendþia ir nepaaiðkina. 

Du ðûviai pykðteli atsitiktinai ir su dramatiðkais pasakojimo ávykiais apskritai 

neturi ryðio. Akivaizdu, kad meninëj apsakymo tikrovëj vyksta ir yra svarbu 

kas kita. Kas? 

Kadangi pasakojimo veiksmas vis dëlto sukasi apie ðautuvà, bûtø svarbu 

iðsiaiðkinti, ið kur tas ðautuvas ir kodël atsirado Domarko sodyboje. Taèiau 

kaip ir apie Kazimiero gyvenimà, taip ir apie ðautuvà suþinome ne kaþkà. 

Ðautuvà Bauþio sodyboje po eglëmis suranda jau sergantis Kazimieras, ir Domarkas 

kartu su lentomis já parsiveþa á savo namus. Taèiau ið teksto mes taip ir 

nesuþinome, nei kas tas Bauþys, nei kur, kas ir uþ kà já iðveþë, kodël jo sodyboje 

po eglëmis buvo ðautuvas ir kuriuo tikslu, kam já pasiëmë Domarkas ir 

paslëpë savo klojime po lentomis. Keisèiausia, kad ðito neþino pats Domarkas. 

Jis ir po dvideðimt penkeriø metø, ieðkodamas ðautuvo, kurá, ko gero, nusineðë 

Kazimieras, savæs klausia: „Kodël, kodël, kodël jis pasiëmë tada ið po eglaièiø 

tà ðautuvà, o vakare parsiveþë namo, apkrovæs lentomis, ir vël mënesienoj 

apkrovë, bet dabar jau savo pastogëj? „(Granauskas, 1995, 83) Eidamas á darþinæ 

paþiûrëti, ar tebëra po lentomis prieð 25 metus paslëptas ðautuvas, Domarkas 

tik bijo. Jis nesvarsto, neklausia savæs, ar galëtø iððauti darþinëje po lentomis 

25 metus iðgulëjæs ðautuvas. Þinoma, ne. Kodël to nesupranta, neþino 

Domarkas? Kà mano apie tai pats autorius? 

20

Paskutinëje pastraipoje, kuri bûtø ir viso pasakojimo atomazga, randame 

ðtai toká sakiná. „Vos pavilkdamas staiga pakirstas kojas, Domarkas gráþo atgal 

uþ avietyno, vël gulësi ant pilvo ir pagaliau surado tarp lentø tà ðautuvà: 

surûdijusá vamzdþio gabalà su nupuvusia buoþe, visà aplipusá þemëmis“(Granauskas, 

1995, 84). Po þodþiø „tà ðautuvà“ matome dvitaðká. Sintaksiðkai sakinyje 

dvitaðkis reiðkia paaiðkinimà. Taigi, prasmës poþiûriu tà sakiná turëtume 

skaityti taip: ir pagaliau surado tarp lentø tà ðautuvà, savaime aiðku, surûdijusá 

vamzdþio gabalà su nupuvusia buoþe. Ðis dvitaðkis atskleidþia, kad autorius 

nuo pat pasakojimo pradþios þino kaip savaime suprantamà dalykà, jog ðautuvas, 

dël kurio taip jaudinasi Domarkas, iððauti negali. Jis kuria fiktyvià istorijà, 

dirbtinæ intrigà, kad sergantis Kazimieras surado ðautuvà ir, ko gero, nuðaus 

Raðtiká, ar padarys kà nors baisaus. Autorius þaidþia ne tik laiku, neleisdamas 

mums suprasti, kas ir kada vyksta, jis gàsdina mus detektyvu, þinodamas, kad 

nepriþiûrimas ðautuvas per 25 metus seniai surûdijo ir supuvo. Tai kà gi pasakoja 

R.Granauskas? Kaip suprasti ðá tekstà? 

Apskritai, apie tai, kas apsakyme vyksta, apie jo personaþus tekste daugiau 

nutylëta nei pasakyta. Neþinome, uþ kà Raðtikis sumuðë Kazimierà. Nesuþinome, 

kodël Eldionë iðtekëjo uþ Raðtikio. Þinome tik, kad taip atsitiko. Bauþio 

sodybos, ið kurios Domarkas parsiveþë ðautuvà, fragmentas á bendrà apsakymo 

siuþetà áterptas tarytum ið ðalies. Su Domarko gyvenimu já tesieja parsiveþtas 

ðautuvas ir lentos. Apie paèiø Bauþiø likimà tekste pasakyta taip pat per maþa, 

kad galëtume kà aiðkiau suprasti: „… nes pavasará, prieð pat Velykas, Bauþius 

iðveþë, o iðardytà trobà ir klëtá iðgabeno á valsèiø ir pastatë kinà…“ Kodël autorius 

mums nepasako, kur ir kas iðveþë Bauþius? Þinoma, ir dël to, kad negali 

apie tai atvirai kalbëti. Apsakymas paraðytas 1977-aisiais metais. Atëmæ ið ðio 

laiko 25 metus, gautume 1952-uosius, sunkøjá pokario laikà. Akivaizdu, kad 

tekste kalbama apie veþimus á Sibirà. Tad ðautuvas, kurá sergantis Kazimieras 

suranda po Bauþiø eglëmis, pirðtø mintá apie buvusá ar galimà pasiprieðinimà. 

Kaip, ið kur Bauþio sodyboje atsirado ðautuvas? Ar prieðinosi pats Bauþys? Ar 

dël to já iðveþë? Ar Kazimieras ieðko ðautuvo, norëdamas atkerðyti Raðtikiui?Ar 

pats Domarkas parsiveþa já á savo sodybà norëdamas pasiprieðinti? Deja, tekstas 

mums nepateikia argumentø, kad galëtume bent á vienà ið ðiø klausimø 

atsakyti. Jie visi lieka atviri. 

Negana to. Subjektyvusis pasakotojas Bauþio sodybos epizodà pateikia 

kaip beðaliðkas stebëtojas. Kodël, taip aktyviai emociðkai per Domarko asmená 

dalyvavæs Kazimiero gyvenimo istorijoje, pasakodamas apie Bauþá, pasakotojas 

nusiðalina? Visiðkai nereaguodamas pasakotojas kalba ir apie tai, kad 

Bauþio sodybà pamaþële iðardo, iðplëðia patys kaimynai. Kaimynai iðsineðioja 

tinkamus daiktus, atvaþiavæs lentø ir Domarkas. Kà reikðtø plëðti kaimyno 

21

sodybà, net jei jis iðveþtas ir niekada nebegráð? Autorius tokio klausimo nekelia, 

bet pro jo akis nepraslysta viena labai svarbi detalë. „Veþti dar buvo ko: 

darþinë stovëjo be durø, bet lentos nuo sienø dar ne visos buvo nulupinëtos, ir 

ðiaip visokio kûrenamo, patreðusio ðlamðto mëtësi kiek nori. Pilkavo trobos 

pamatai, pilkavo prie darþinës galo akmeninis uþvaþiuojamas tiltas, ir tame 

gale, kur tiltas, dar buvo uþvis daugiau nenuplëðtø lentø“(Granauskas, 1995, 

81). Vadinasi, tas, kuris plëðia, supranta, kad elgiasi negerai ir nenori bûti 

matomas? Jei supranta, tai kodël plëðia? 

Modernus teksto pasakotojas nuolat keièia pozicijà. Pradëjæs pasakojimà 

bûtuoju kartiniu laiku treèiuoju asmeniu, t.y. kaip tradicinis, pasakotojas netrukus 

susitapatina su Domarku, ir didesnë apsakymo dalis pasakojama Domarko 

akimis. Kà tai duoda teksto prasmëms? Kazimiero gyvenimà mes pamatome 

suinteresuoto ir uþjauèianèio þmogaus akimis. Domarkas su Domarkiene, 

Kazimiero seserim, rûpinasi Kazimieru kaip vaiku. 

„- Kazimierai, - pasakë jis kaip galëdamas ramiau. - Ar tu nesuðalsi?“(Granauskas, 

1995, 82). 

Dël Domarko jautrumo ir rûpesèio Kazimiero gyvenimas mums atrodo kaip 

atvira negyjanti þaizda. Atrodytø, Kazimieras yra laiko auka, jo gyvenimas 

nepataisomai suluoðintas. Bet kà tada reiðkia Domarko gyvenimas? Klausimai 

kartojasi ir pasakotojas, tarytum nebesitikëdamas, kad skaitytojas galës savarankiðkai 

á juos atsakyti, pats prakalba savo vardu. Pasakotojas atviru tekstu 

ásiterpia á pasakojimà, beveik pirðtu, prikiðamai rodydamas prasmes, á kurias 

jis norëtø atkreipti dëmesá. Tris kartus per visà pasakojimà ásiterpdamas atviru 

tekstu, pasakotojas du kartus kalba, kad daug kas kartojasi. Kà tai reiðkia? Ar 

tai, kad prieð dvideðimt penkerius metus ávykusià istorijà Domarkas prisimena 

nuolat? Bûtent kartojimàsi nurodo ir didþiausias, svarbiausias pasakotojo pasisakymas. 

„Keistas ðitoje istorijoje yra tiktai vienas dalykas: kaip gyvenimas 

nei ið ðio, nei ið to uþgriûva vienà þmogø visa savo jëga ir visa baisybe, o 

paskui staiga uþmirðta já iðtisiems dvideðimt penkeriems metams, lyg jo në 

nebebûtø, lyg ið tikrøjø seniai nebëra, lyg niekuomet në nebûtø buvæ. Keitësi 

metø laikai, pasikeitë apskritai laikai, bet jei metø laikai keièiasi daugmaþ 

vienodai, tai tie, anieji, niekuomet taip nesikeièia: plaukia ir nuplaukia sau 

tolyn tartum upës, vienus atneðdamos, kitus nusineðdamos, treèius gi kaip 

skiedras sukdamos ir sukdamos amþinu ratu savo drumzlinuose verpetuose“(Granauskas, 

1995, 82). 

Ðiuo tekstu autorius atvirai ávardija laikø kaitos sûkurá, apsakymo pradþioje, 

kaip jau minëjome, pristatytà kita forma. Apsakymo þmonës yra ámesti á 

laiko sûkurá, átraukti á verpetà, ið kurio jie nebegali iðeiti. Amþinojo rato metafora 

signalizuotø, kad autoriui rûpi ne istorinë socialinë, bet egzistencinë tik- 

22

ovë. Þiaurus ir nuoþmus ðiø þmoniø gyvenimo istorinis laikas apsakyme suvokiamas 

kaip likiminis.Uþgriuvusá niekuo dëtus nuoðalios sodybos þmones, 

sulauþiusá ðiø þmoniø gyvenimus laikà pasakotojas supranta kaip lemtá. Laiko 

konkretybëje tà lemtá atstovautø pokario baisumai, taèiau autorius jø nedetalizuoja. 

Apsakymo erdvë taip pat patvirtina likiminæ situacijà. Pasakojimo 

erdvë persipynusi su vidiniu veikëjø pasauliu. Ji labai uþdara. Tai erdvë, kuri 

matoma pro trobos langus ir ið kiemo, tarytum sodyba bûtø atribota nuo platesnio 

pasaulio. Á begalinæ erdvæ ðios sodybos gyvenimà ájungia puèiantis virð 

jos, atneðantis nerimà ir grësmæ ðiaurës vëjas. Ðiaurës vëjas apgaubia ðiø þmoniø 

likimus, tapdamas vienu metu ir laiku ir erdve. Jos neaprëpiamumas skatina 

galvoti apie neáþvelgiamà, virð ðiø þmoniø galvø nuolat kaip Damoklo 

kardas pakimbanèià ar kabanèià lemtá. 

Modernaus þmogaus bûtá pasaulyje þenklintø grumtynës su likimu. Kaip 

elgiasi apsakymo þmonës? Pasakotojas kelis kartus primygtinai nurodo, kad 

visa kartojasi. Galima spëti, kad prieð 25 metus ávykusià dramà Domarkas 

prisimena nuolat. Ðautuvas, apie kurá sukasi visas apsakymo vyksmas, bûtø 

kaip pasiprieðinimo galimybë, kurios ðie þmonës trokðta nesàmoningai. Taèiau 

Domarkas nedrásta sau prisipaþinti, kam jis parsiveþë tà ðautuvà. Virð ðiø 

þmoniø gyvenimø pakibusi nelemtis, kolizija, kurià jie turëtø spræsti.Taèiau 

ðie þmonës bijo savæs klausti, bijo veikti. Þmonës tik bijo, jie nëra veikiantys 

asmenys. Domarkas eina per kiemà tarytum filmo herojus, statistas, pozuotojas: 

„dar jam liko koks trisdeðimt ar keturiasdeðimt þingsniø: kol jis pasieks tà 

kampà ir, iðtiesæs rankà, atsirems á jà plaðtaka, o veidà atgræð per petá atgal, lyg 

ieðkodamas savo trobos languose pagalbos ir uþtarimo. Nes dabar tikrai dar yra 

laiko, o kai jis ðitaip iðties rankà ir atlauð plaðtakà statmenai - jau nebebus“(Granauskas, 

1995, 77). 

Su ðautuvu kûrinio kontekste labiausiai siejamas Kazimieras. Kazimieras 

aptinka já po Bauþio eglëmis. Apsakymo pradþioje Domarkui pasirodo, kad 

Kazimieras, bëgdamas pro langà, nusineða ðautuvà. Ið ðios prielaidos kildinamas 

visas pasakojimo vyksmas. Taèiau Kazimieras yra neveiksnus ir bejëgis 

kà nors spræsti. Dvideðimt penkerius metus, atsisëdæs uþ darþinës, jis dauþo 

pagaliuku molëtà kibirà. Garsas, kurá iðdauþia pagaliukas – „kekt, kekt, kekt“, 

identiðkas Raðtikio akmens smûgiams á Kazimiero galvà. „Domarkas atbëgo á 

raþienas, juodu vël buvo jam dingæ ið akiø, jis sukiojosi su savo statiniu á visas 

puses, tik paskui iðgirdo ritmingà ir net, pasakytum, ðvelnø keksëjimà: kekt… 

kekt… kekt…“ (Granauskas, 1995, 78). 

Ðiuo absurdiðku ir þiauriu „kekt“, kaip ir ðiaurës vëju, sutapatinami á vienà 

praeities ir dabarties laikai. Nebesuvokiamu ir nebepaaiðkinamu veiksmu pilnas 

átampos ir pertrûkiø apsakymo laikas tampa aiðkiu ir nuosekliu. „Nors 

23

nesmarkus, nors visai vos girdimas buvo tas jo dauþymas, taèiau koks molis 

iðlaikys nesutrupëjæs tà kekðt, kekðt dvideðimt penkerius metus?“(Granauskas, 

1995, 83). Ðia scena iðsprendþiamas laiko paradoksalumas. Nors autorius sumodeliuoja 

labai didelës átampos, intensyvios intrigos meninæ tikrovæ, objektyviai 

apsakyme, „èia ir dabar“, nieko nevyksta. Visa, kà galima bûtø pavadinti 

veiksmu, ávykæ prieð dvideðimt penkerius metus. Prieð 25 metus Kazimieras 

sustoja juodoj durø angoj kaip nukryþiuotasis, ir daugiau jo gyvenime niekas 

nebesikeièia. Jo gyvenimas sustojæs. Sustingæs ir kraupiai nejudantis yra ir 

apsakymo laikas. Dvideðimt penkerius metus nieko nevyksta, tik nuo ankstyvo 

pavasario ligi uþðàlant suluoðintas Kazimieras sëdi uþ darþinës ant þemos 

kaladës ir dauþo pagaliuku molëtà kibirà. Ant ðios þemos Kazimiero kaladës 

apsakymo pabaigoje atsisëda Domarkas. Ðiuo nevalingu Domarko judesiu autorius 

sutapatina Kazimiero ir Domarko likimus. Kà tai reiðkia? Kà nori tuo 

pasakyti autorius? 

Visà komplikuotà pasakojimo tikrovæ valdo klausimo atsakymo dialektika. 

Detektyvinë intriga, supainiota laikø kaita verèia mus nuolat klausti, kas, 

kada vyksta, kas dabar bus. Galvosûkio sprendimas netikëtas ir paradoksalus. 

Pasakodamas detektyvà, kuris visada paremtas intensyviu veiksmu, R.Granauskas 

pasakoja apie sustingusá ir nejudantá, stagnacija vadinamà laikà. Sekmadienio 

rytà nuoðalioj sodyboj visiðkai nieko neávyksta, taèiau apsakymo 

þmonës priversti akis á aká susidurti su realiomis savo gyvenimo aplinkybëmis. 

Tai ir bûtø svarbiausias, modernus, tradiciná gyvenimà gyvenantiems þmonëms 

uþduotas klausimas. 

Naudota Naudota literatûra: 

literatûra: 

1. R. Granauskas „Vakaras, paskui rytas“. Leidybos centras, Vilnius,1995, 206p. 

2. R. Granauskas „Gyvulëliø dainavimas“, Presvika, 1998, 172p. 

3. K. Nastopka „Reikðmiø poetika“, Baltos lankos, 2002, 235p. 

4. V. Kelertienë „ Romualdui G., kurio nebuvo:apie percepcijà, potekstes ir 

buvimà.“ (p.69-78). 

5. „Kûrybos studijos ir interpretacijos. Romualdas Granauskas“, Baltos lankos, 

Vilnius, 2000, 111p. 

6. J. Sprindytë „Lietuviø apysaka“, Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 

Vilnius, 1996, 333p. 

24

Vanda Juknaitė ROMUALDO GRANAUSKO PROZOS MODERNUMAS

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?