ÞIEMGALIAI V–XII AMÞIUJE - VPU biblioteka - Vilniaus pedagoginis ...

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS 

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS 

Ilona Vaðkevièiûtë 

ÞIEMGALIAI V–XII AMÞIUJE 


VILNIUS 

2004 

1


2 

UDK 903/904(474.5)”04/06” 

Va366 

Recenzavo prof. habil. dr. Mykolas Michelbertas, 

dr. Maris Atgâzis 

Redaktorë Danutë Mëlynienë 

Iliustracijas pieðë Ilona Kerðulytë 

Virðelio dailininkë Laura Leðèinskaitë 

ISBN 9955-516-52-6 

© Ilona Vaðkevièiûtë, 2004 

© Lietuvos istorijos institutas, 2004 

© Vilniaus pedagoginis universitetas, 2004

Turinys 


ÁÞANGA _____ 5 

LITERATÛROS APÞVALGA _____ 7 

ARCHEOLOGINIØ PAMINKLØ TYRINËJIMAI _____ 16 

TYRINËJIMAI LIETUVOJE _____ 16 

TYRINËJIMAI LATVIJOJE _____ 19 

ÞIEMGALA IKI V AMÞIAUS _____ 22 

GEOGRAFINË APÞVALGA _____ 22 

AKMENS AMÞIUS _____ 23 

ÞALVARIO IR ANKSTYVASIS GELEÞIES AMÞIUS _____ 25 

SENASIS GELEÞIES AMÞIUS _____ 26 

V–XII A. ÞIEMGALIØ KULTÛRA _____ 29 

ÞIEMGALIØ SUSIDARYMAS _____ 29 

ÞIEMGALIØ KAPINYNAI _____ 30 

LAIDOSENA _____ 31 

ÁKAPËS _____ 40 

Darbo árankiai _____ 40 

Ginklai _____ 48 

Papuoðalai _____ 55 

Galvos danga _____ 56 

Kaklo papuoðalai _____ 60 

Krûtinës papuoðalai _____ 65 

Rankø papuoðalai _____ 78 

Kiti radiniai _____ 82 

ÞIEMGALIØ KULTÛROS YPATYBËS IR TERITORIJA _____ 90 

LITERATÛRA _____ 94 

SANTRAUKA ANGLØ KALBA _____ 102 

102 

SANTRAUKA RUSØ KALBA _____ 126 

TRUMPINIAI _____ 151 

3


4

ÁÞANGA 

Lietuvos archeologinius paminklus, seniausià 

jos gyventojø kultûrà ir istorijà, kad 

ir su pertraukomis, tiriame jau beveik du ðimtai 

metø. Tyrimai prasidëjo mëgëjiðkais smalsuoliø 

kasinëjimais ir paminklø (ypaè piliakalniø 

ir pilkapynø-milþinkapiø) apraðymu, 

ilgainiui iðaugo á ðiø paminklø registracijà ir 

mokslinius kasinëjimus, radiniø kaupimà 

muziejuose. XX a. pirmojoje pusëje prasidëjo 

sukauptosios archeologinës medþiagos 

apibendrinimas. Stengtasi apþvelgti visos Lietuvos 

gyventojø materialinës kultûros raidà 

ir kartu iðskirti atskirø srièiø mirusiøjø laidojimo 

paproèiø specifikà, bandyta á vienà ar 

kità tokià sritá susieti su IX–XIII a. raðytiniuose 

ðaltiniuose paminëtomis gentimis (A. Spycinas, 

P. Tarasenka, J. Puzinas, M. Alseikaitë-Gimbutienë). 

XX a. ðeðtajame ir septintajame 

deðimtmetyje atgijus archeologiniø paminklø 

tyrimams, pradëjus sistemingiau paminklus 

registruoti, buvo sukaupta daugiau 

naujø duomenø. Tai leido aðtuntajame ir devintajame 

deðimtmetyje daugiau dëmesio 

skirti etninës istorijos klausimams. Ðá tarsi pirmà 

senosios Lietuvos etninës istorijos tyrimo 

etapà uþbaigia knygø „Lietuvos TSR archeologijos 

atlasas“ (t. 1–4, 1974–1978) ir 

„Lietuviø etnogenezë“ (1987) pasirodymas. 

Taigi yra iðskirtos ávairiais laikotarpiais Lietuvoje 

buvusios kultûrinës sritys, pasekta jø 

raida ir kaita, bûdingiausios savybës, vëlyviausios 

ið jø pradëtos sieti su raðytiniuose 

ðaltiniuose minimomis gentimis. Iðsiaiðkinus 

ðiuos bendrus bruoþus, turëtø prasidëti naujas 

etninës istorijos tyrimø etapas – detalesnis 

atskirø kultûrø, genèiø istorijos tyrimas. 

Þinome, kad iki valstybës ir lietuviø tautos 

susidarymo dabartinëje Lietuvos teritorijoje gyveno 

kurðiai, skalviai, sëliai, sûduviai, lietuviai 

ir kitos gentys. Jø palikimas dar nesulaukë didesnio 

Lietuvos archeologø dëmesio. Tik kurðiø 

kultûrai ir etninei istorijai yra skirtos Lietuvos 

archeologo V. Þulkaus, istoriko A. Micke- 


vièiaus ir Latvijos archeologës I. Uozerës disertacijos. 

Jotvingiø ir sûduviø genèiø kultûros 

tyrimams daug dëmesio skyrë visas bûrys Lenkijos 

archeologø (J. Antoniewiczius, J. ir D. Jaskaniai, 

J. Okuliczius, M. Kaczynskis ir kt.). 

Ðiame darbe numatyta aptarti kurðiø rytiniø 

kaimynø – þiemgaliø V–XII a. kultûros 

tyrimus. 

Þiemgalos vardas á raðytinius ðaltinius pateko 

palyginti vëlai. Pirmieji juos paminëjo 

Skandinavijos ðaliø ðaltiniai. Danø kronikoje 

„Annales Ryenses“ raðoma, kad apie 870 

metus danø vikingai pajungë sau „visà Prûsijà, 

Þiemgalà (Semigaliam), karelø þemæ ir 

daug kitø ðaliø“. „Ingvaro sagoje“ pasakojama 

apie narsø vikingà Ingvarà (mirusá 

1041 m.), kuris kartu su Anundu plaukæs pas 

þiemgalius priversti juos mokëti duoklæ. Pietø 

Ðvedijoje, Sëdermanlando (Södermanland) 

srityje, rasti du paminkliniai akmenys su iðkaltu 

runø tekstu, kuriame minima Þiemgala. 

Viename ið jø, vadinamajame Nedervalo 

akmenyje, apie 1040 m. áraðyta, jog tà akmená 

pastaèiusi Sigrida savo vyrui Sveinui, 

kuris turtingais laivais daþnai plaukdavæs á 

Þiemgalà. Antrame, Gekstenos, akmenyje, 

iðkaltame apie 1000–1075 m., raðoma, jog 

já Gumos sûnus Roaras pastatæs Slodës tëvui 

Audarui, kuris dalijæs auksà Þiemgaloje. Nuo 

XII a. pradþios þiemgalius pradëjo minëti Rusios 

metraðèiai, o nuo XIII a. – kalavijuoèiø 

ðaltiniai. Þiemgaliø þemæ jie suskirstë á 7 sritis: 

Duobenæ (Dobene, Dubene), Sparnenæ 

(Sparnene), Duobelenæ (Dubelene), Tervetenæ 

(Thervetene), Silenæ (Sillene), Zagaræ (Sagare, 

Sagera), Upmalæ (Upemolle). Manoma, 

jog iki vokieèiø invazijos þiemgaliai kokio 

nors vieningesnio politinio vieneto nesudarë. 

Nedideles teritorijas valdë atskiri kunigaikðèiai. 

Ið visø Livonijos genèiø þiemgaliai 

ilgiausiai ir atkakliausiai prieðinosi vokieèiams. 

1290 m. Sidabrës pilies sudeginimu 

baigësi þiemgaliø laisvës kova. 

5


Þiemgaliø gyventi plotai Mûðos-Lielupës 

baseine XIII–XIV a. atsidûrë dviejose valstybëse: 

pietinis kraðtas Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje, 

ðiaurinis – Livonijoje, nors 

XIV a. treèiajame deðimtmetyje Lietuvos valdovas 

Gediminas save vadino þiemgaliø valdovu, 

matyt, pretendavo valdyti visà þiemgaliø 

gyventà teritorijà (princeps et dux Semigalle) 

(Gedimino laiðkai, 1966, p. 29). Ði politinë 

siena, perkirtusi þiemgaliø gyventus plotus, 

iðsilaikë kelis ðimtmeèius ir 1919–1920 

m. nusistovëjo kaip Lietuvos ir Latvijos siena. 

Lietuvoje liko tik pietinis þiemgaliø gyventø 

plotø pakraðtys. Ðios Lietuvos dalies archeologiniams 

tyrimams bûdinga tai, kad èia turime 

tik keletà kiek plaèiau tyrinëtø kapinynø 

(Dirþiai, Jauneikiai, Linksmuèiai, Pavirvytë, 

Ðukioniai ir kt.). Susikaupë muziejuose radiniø 

ið ardomø ir suardytø kapinynø. Dauguma 

tyrimø medþiagos yra ið V–XII a. Tai nulëmë 

ir ðios knygos ribas. Taigi ji paraðyta remiantis 

kapinynø tyrimø duomenimis, jø radiniais, 

nes Lietuvoje esanèioje Þiemgalos dalyje 

tyrinëtø gyvenvieèiø ir piliakalniø neturime. 

Piliakalniø èia ið viso reta, o stambiausius 

ið jø – Sidabrës ir Raktës (Þagarës) piliakalnius 

sunaikinome: Raktës piliakalnyje jau 

pora ðimtmeèiø laidojame mirusiuosius, o Sidabrës 

piliakalná sunaikino þvyro karjeras. 

Turimi duomenys ágalina aptarti V–XII a. 

þiemgaliø mirusiøjø laidojimo paproèius, jø 

6 

ÁÞANGA 

papuoðalus ir ginklus, jø raidà. Ðiuos duomenis 

galime palyginti su kurðiø, þemaièiø 

ir aukðtaièiø kapinynø tyrimø duomenimis. 

Tai leidþia kiek patikslinti þiemgaliø gyventø 

plotø ribas, aptarti jø santykius su kaimyninëmis 

gentimis. Ðiems klausimams aiðkinti 

ir skiriamas pagrindinis dëmesys. 

Tuo tarpu þiemgaliø kultûros susidarymo 

procesas lieka menkai tenuðviestas, nes 

trûksta archeologiniø duomenø: neturime ið 

ðios teritorijos plaèiau tyrinëtø I–IV a. pilkapynø, 

neþinome, ar jie bent kiek skyrësi 

nuo centrinëje Þemaitijos dalyje tyrinëtøjø. 

Trûksta archeologinës medþiagos ir ið XI- 

II–XIV a. – neturime ið ðios teritorijos to laikotarpio 

tyrinëtø kapinynø. Todël dabar dar 

sunku pasakyti, kiek XIII a. pietinë Þiemgalos 

dalis nukentëjo nuo Livonijos ordino ir 

Rygos arkivyskupo bei kitø feodalø kariuomenës. 

Neþinome, ar ji virto iðtisine dykra, 

ar liko èia senøjø gyventojø, taip pat kada 

prasidëjo ðios teritorijos kolonizacija. Galima 

pridurti, kad archeologams dar nepavyko 

iki ðiol surasti ir XIII a. pabaigoje á Lietuvà 

persikëlusiø þiemgaliø gyvenvieèiø ir 

kapø, o jø turëtø bûti ið XIII–XV a. 

Todël tiek þiemgaliø etnogenezës, tiek jø 

likimo tyrimams reikia dar papildomos medþiagos. 

Knygoje ðie klausimai paliesti tik 

bendrais bruoþais.

LITERATÛROS APÞVALGA 

Þiemgala ir jos gyventojais nuo XIX a. pabaigos 

domisi Lietuvos ir Latvijos kalbininkai, 

istorikai ir archeologai. Kalbininkus daugiausia 

domino ir domina du klausimai: pirma, 

jø vardo kilmë ir, antra, jø kalbos-tarmës 

artumas dabartinëms lietuviø ir latviø kalboms. 

Pirmuoju klausimu nëra vieningos nuomonës. 

Ir ðiandienà Lietuvoje tebevartojamos 

dvi jø vardo formos: „þiemgaliai“ ir „þemgaliai“.Tuo 

tarpu antruoju klausimu vyrauja nuomonë, 

kad þiemgaliai bus kalbëjæ tarpine kalba 

– labai artima lietuviø ir latviø kalboms. 

Istorikai, aptardami XIII a. ávykius, ypaè 

Kalavijuoèiø, vëliau – Livonijos ordino kovas 

su þiemgaliais, jø þemiø nukariavimà, 

aiðkinosi, kur stovëjo svarbesnës, ðaltiniuose 

paminëtos pilys, ir pagal jas sprendë apie 

jø þemiø plotus. Visuose archeologø apibendrinamojo 

pobûdþio darbuose, skirtuose geleþies 

amþiui, taip pat vienu ar kitu aspektu 

palieèiama Þiemgala, jos gyventojø kultûros 

bruoþai, paplitimas, santykiai su gretimomis 

sritimis. Ðiuos klausimus lieèia ir archeologai, 

tiriantys þiemgaliø paminklus, publikuoja 

tyrimø duomenis. Todël literatûra 

apie þiemgalius gana gausi. Èia bus aptariami 

tik svarbiausi klausimai. 

XIX a. pabaigoje vokieèiø kilmës tyrinëtojas, 

gyvenæs ir dirbæs Rygoje, A. Bielensteinas, 

knygoje „Die Grenzen des Lettischen 

Volksstammes und der Lettischen Sprache“ 

(Bielenstein, 1892), pirmasis ëmësi atsakyti 

á daugelá sudëtingø istorinës geografijos klausimø. 

Remdamasis H. Latviu, XII–XIV a. aktais 

ir kitais raðytiniais ðaltiniais, jis stengësi 

iðsiaiðkinti ir þiemgaliø gyventus plotus. Jis 

dokumentuose randamus ir metraðtininkø 

minimus vietovardþius identifikavo, susiejo 

su konkreèiomis vietovëmis ir pagal jas 

sprendë, kuriuose plotuose gyveno viena ar 

kita gentis. Autorius iðvardija þiemgaliø þemes, 

jose paminëtas pilis, o kartais ir jø valdovø 

vardus. Taèiau apie pietinæ Þiemgalos 


dalá þiniø turëjo nedaug. Nurodydamas vakarines 

ir pietines Þiemgalos ribas, autorius 

pamini tik vienà kità paribio vietovæ. Vakarinæ 

þiemgaliø ribà su kurðiais autorius veda 

iki Vadaksties ir Agluonos upeliø santakos, 

pietinë riba su þemaièiais ir lietuviais, autoriaus 

manymu, ëjusi miðkais pieèiau Sidabrës 

(dab. Joniðkio) ir Meðkuièiø (kiek pieèiau, 

autorius nenurodo, matyt, ir jam tai neaiðku. 

Jø gyvenamieji plotai pietuose turëjo ribotis 

su Ðiauliø ir Upytës þemëmis, kuriose 

jau gyveno lietuviai). Pietryèiuose þiemgaliø 

gyvenamøjø plotø riba ëjusi nuo Bauskës 

Panevëþio link Mûðos upe, nuo sëliø gyvenamøjø 

plotø juos skyrusi miðkø juosta. Ðiaurëje 

þiemgaliai turëjæ siekti Rygos álankà ties 

Lielupës þiotimis, nes ir kronikininkai (H. Latvis) 

mini buvus þiemgaliø uostà. 

Ádomi ir dëmesio verta A. Bielensteino paþiûra 

á þiemgalius. Jis buvo ásitikinæs, kad 

þiemgaliai yra latviø gentis. Autorius teigia, 

kad kaip lietuviai susideda ið aukðtaièiø ir 

þemaièiø, taip ir latviai susideda ið þiemgaliø 

(þemutiniø latviø) ir latgaliø (latviø). Ðitaip 

A. Bielensteinas XIX a. pabaigoje apytiksliai 

nurodë Þiemgalos ribas. Bene neaiðkiausia 

liko autoriui rytinë riba su sëliais. Reikia 

pasakyti, kad ir ðimtmeèiui praëjus po jo 

darbo pasirodymo tebëra neaiðki þiemgaliø 

gyvenamojo ploto rytinë riba. Kitos gi A. Bielensteino 

nurodytos Þiemgalos ribos visiðkai 

sutampa su ta riba, kurioje yra þiemgaliðki 

paminklai. Su jo iðvadomis apie þiemgaliø 

gyvenamuosius plotus sutiko visi vëliau Latvijoje 

dirbæ istorikai ir archeologai. 

Lietuvoje susidomëjimas Þiemgala pirmiausia 

pasireiðkë jos archeologiniø paminklø 

kartografavimu. 1899 m. F. Pokrovskis 

Kauno gubernijos archeologiniø paminklø 

þemëlapyje pirmasis plaèiau sumini bent dalá 

Ðiaurës Lietuvos archeologijos paminklø 

(Покровский, 1899). Panaðaus pobûdþio darbas 

– paminklø sàraðas pasirodë tik po ket- 

7


virèio amþiaus. Tai mokytojo J. Elisono (Elisonas, 

1925) surinktos þinios apie ávairias Panevëþio 

apskrities (kuriais atvejais ir apie uþ 

ðios apskrities ribø esanèias) vietoves, susijusias 

su senàja istorija. Autorius ne tik nurodo 

kaimo pavadinimà, kuriame yra paminklas, 

bet kartais ir aptaria paminklo situacijà, 

uþraðo padavimus, mini, kokie radiniai 

èia rasti. Jo sudarytas sàraðas yra gerokai pilnesnis. 

Autorius archeologinius paminklus 

suskirstë pagal jø pobûdá: akmenys su þymëmis, 

kapinynai, paskendusios baþnyèios, 

varpai, piliakalniai, stabmeldþiø kulto vietos, 

prancûzkapiai, ðvedkapiai ir kt. Á ðá J. Elisono 

sàraðà pateko ir þiemgaliðki paminklai, 

buvæ Birþø-Pasvalio apskrityje. Minimi Meldiniø 

(nurodoma, jog rastas kalavijas ir þiedas, 

þmoniø kaulø), Meldiniðkiø (rastas kalavijas 

ir auksiniø pinigø), Pamiðkiø (ðalia 

þmoniø kaulø rastas kalavijas ir geleþinis durklas) 

bei kiti kapinynai, taip pat keli piliakalniai: 

Dubuþiø tarp Mûðos ir Tatulos upiø, Ðimoniø 

kairiajame Mûðos krante (ðá piliakalná 

autorius mini esant ðvedø supiltà). 

Paminklø registravimo ir þiniø apie juos 

kaupimo darbas buvo tæsiamas ir toliau. 

1928 m. iðleistoje P. Tarasenkos knygoje „Lietuvos 

archeologijos medþiaga“ (Tarasenka, 

1928) apþvelgiama archeologijos mokslo raida 

Lietuvoje, èia egzistavusios kultûros, pateikiamas 

þymiai pilnesnis paminklø sàraðas 

ir þemëlapis. Paminklus bandyta suskirstyti á 

chronologinius laikotarpius. Taèiau visas ðis 

paminklø registravimas atliktas ne archeologø, 

o korespondentø – praneðëjø. Duomenys 

buvo tik apytikriai, daþnai jø trûko 

paminklo chronologijai nustatyti. Jie tik apytikriai 

atspindëjo kraðto senàjá apgyvendinimà, 

rodë, kad ði Lietuvos dalis prieðistoriniais 

laikais bus buvusi gana gausiai gyvenama. 

Originalus ir P. Tarasenkos spëjimas, jog 

Raginënø VI–VII a. kultûrà paliko þiemgaliai 

(Tarasenka, 1928, p. 70). 

1926 m. Rygoje iðleista knyga „Latvijos 

archeologija“ (Latvijas, 1926), kurios skyriuje 

„Vëlyvasis geleþies amþius“ apraðomos bal- 

8 


tø gentys, gyvenusios Latvijos teritorijoje. 

Þiemgaliø gyventas plotas nurodomas pagal 

A. Bielensteinà: Lielulupës baseinas – ðiaurëje 

jis siekë Rygos álankà, pietuose – Mûðà. 

Rytuose riba ëjusi Dauguvos upe (pateiktame 

þemëlapyje þiemgaliai nesiekë upës), vakaruose 

– Eþerës upe. Paþymimi pagrindiniai 

Þiemgalos centrai Meþuotnë ir Tervetë, 

nurodomi uostai Rygos álankoje. Paþymima, 

kad Þiemgalos piliakalniai, iðskyrus du minëtuosius, 

yra þemiø paribyje. Knygoje bene 

pirmà kartà aptarti bûdingiausi þiemgaliø 

kultûros bruoþai: paprotys mirusius laidoti 

nedegintus, ginklø ir darbo árankiø gausumas 

kapuose, suminimos bûdingiausios 

papuoðalø grupës, þiemgaliø, latgaliø, sëliø 

ir þemaièiø kultûrø panaðumas, o remiantis 

K. Bûgos tyrinëjimais, ir þiemgaliø bei latgaliø 

kalbø panaðumas. 

1938 m. Rygoje buvo iðleista „Latvijos istorija“ 

(Latvieðu, 1938), redaguota taip pat 

F. Baluodþio. Ðiame veikale ypaè daug vietos 

skiriama atskirø baltø genèiø istorijai. Romëniðkojo 

laikotarpio þemëlapyje yra suþymëtos 

baltø gentys. Pagal ðá þemëlapá, I–IV a. 

þiemgaliai gyvenæ kiek didesnëje teritorijoje 

nei bet kada. Ðiaurëje, kaip ir áprasta, jø 

gyvenamieji plotai siekia Rygos álankà, taèiau 

daug platesniu pajûrio ruoþu. Vakarine 

riba nurodomas Eþerupis ir Vadakstis, o rytuose 

þiemgaliø teritorija pereina Dauguvà 

ir apima dalá deðiniojo jos kranto. Pietryèiø 

kryptimi jiems skiriama visa sëliø teritorija. 

Mus ypaè dominanti pietinë þiemgaliø plotø 

riba nurodoma tradiciðkai – Mûða. F. Baluodþio 

nuomone, pirmaisiais amþiais po Kr. 

þiemgaliai ðiaurës rytuose iðstûmë ugrø-suomiø 

gentis ir ten apsigyveno (Latvieðu, 1938, 

p. 86–87). Taigi þiemgaliai gyvenæ Cësiø, Rygos, 

Jelgavos, Tukumo apylinkëse, Lielupës 

lygumose ir vakarinëje Vidþemës dalyje. To 

meto þiemgaliø kultûroje, profesoriaus nuomone, 

jauèiama vakarø baltø kultûros átaka, 

o vëliau pamaþu sustiprëjusi kultûrinë átaka 

ið Vakarø Lietuvos (antkaklës viela apvyniotais 

galais su kilpelëmis, profiliuoti smeigtukai, 

ámoviniai kirviai, kapliai, segës su ema-


liu). F. Baluodþio nuomone, Þiemgalos kultûra 

buvusi ypaè artima latgaliams (Latvieðu, 

1938, p. 106). 

V–IX a. þiemgaliø gyvenamieji plotai buvæ 

maþesni. Vakarinis pakraðtys liko nepakitæs, 

pietuose ðiø plotø riba, kaip ir anksèiau, 

nurodoma Mûða, bet kiek labiau iðplësta teritorija 

á vakarus ir á rytus – apima vakarinæ 

Birþø rajono dalá. Ðiaurëje þiemgaliai siekæ 

Rygos álankà, taèiau þymiai siauresniu pajûrio 

ruoþu, nei tai buvo pirmaisiais amþiais 

po Kr. Ðiaurës rytuose jø uþimami plotai taip 

pat maþesni – èia jau nebesiekiama Dauguva, 

o uþ jos jau ne þiemgaliø, o latgaliø gyvenamieji 

plotai iki Rygos álankos. 

IX–XIII a. þiemgaliø teritorija dar labiau 

sumaþëjo. Ðiaurëje jie priëjo prie Rygos álankos 

dar siauresniu ruoþu – èia þiemgalius iðstûmë 

lybiai. Vakaruose riba vedama Eþerupiu 

ir Vadakstimi, pietvakariuose á þiemgaliø 

plotus ásiterpë þemaièiai, o ankstesnës þiemagaliø 

teritorijos rytiniame pakraðtyje iðsiskyrë 

Kuoknesës sritis. 

F. Baluodþio nuomone, ðitaip keitësi þiemgaliø 

gyvenamoji teritorija: I–IV a. ji buvo 

didþiausia, vëliau maþëjo ir antrojo tûkstantmeèio 

pradþioje apëmë beveik tà plotà, kurá 

nurodë A. Bielensteinas. 

Pirmojoje J. Puzino paraðytoje mokslinëje 

Lietuvos archeologijos apþvalgoje „Naujausiøjø 

proistoriniø tyrinëjimø duomenys“ (Puzinas, 

1938) pateikiama susisteminta medþiaga 

ið visos Lietuvos teritorijos, nurodyti bûdingiausi 

atskirø laikotarpiø radiniø tipai ir 

chronologija. Autorius teigia, kad kultûra nebuvo 

vienalytë, kad atskirose kraðto srityse 

skyrësi laidosena ir dirbiniø formos. Remdamasis 

ðiais skirtumais, autorius iðskyrë Þiemgalà: 

Mûðos baseinas–Akmenë–Ðiauliai–Rozalimas–Pumpënai–Birþai 

(Puzinas, 1938, 

p. 275) ir jai bûdingus dirbinius, juos datavo, 

nurodë þinomas radimo vietas. Tuo metu Ðiaurës 

Lietuvoje beveik nebuvo archeologø tyrinëtø 

paminklø. J. Puzinui teko naudotis daugiausia 

atsitiktiniais radiniais, taèiau jo nurodyta 

pietinë þiemgaliø gyvenamojo ploto riba 

beveik atitinka dabartiniø tyrimø duome- 


nis, tik gal kiek labiau ji buvo nukelta á rytus 

ir apëmë dalá sëliø teritorijos, o pietryèiuose 

ir vakaruose ji lyg ir sumaþinta. Taigi J. Puzinas 

ne tik pirmasis gana tiksliai nurodë þiemgaliø 

srities pietines ir vakarines ribas, bet ir 

iðaiðkino kai kuriuos jø kultûros bruoþus. 

M. Alseikaitë savo darbe „Baltai prieðistoriniais 

laikais“ (Alseikaitë, 1944) bene pirmà 

kartà literatûroje taip plaèiai ëmësi aiðkinti 

baltø kilmës teorijà. Autorë paþymi, jog 

jau IV–V a. po Kr. nuo bendro rytiniø baltø 

kamieno atsiskyrë þiemgaliø gentis. Nurodoma 

ir genties teritorija: pietuose iki Ðiauliø 

ir Upytës þemiø, ðiaurëje – Lielupës baseinas 

iki Rygos álankos, ðiaurës rytuose – 

Dauguva. Lietuvoje autorë þiemgaliams priskyrë 

plotus iki Tauragnø–Svëdasø. Vakarinë 

þiemgaliø teritorijos riba, t. y. riba su kurðiais, 

visai nenurodyta. Matyt, tuo metu iðvesti 

ðià ribà dël tyrinëtø paminklø stokos 

buvo neámanoma. Matome, kad jos paþiûros 

ðiuo klausimu ne visai sutampa su J. Puzino 

teiginiais. Autorë þiemgaliams priskyrë 

daug didesnius plotus. 

Visi mûsø minëtieji darbai buvo paraðyti 

remiantis iki Antrojo pasaulinio karo sukauptais 

duomenimis. XX a. ðeðtajame deðimtmetyje 

kiek suintesnsyvëjus paminklø tyrimo 

darbams, sukaupta daugiau medþiagos etninës 

istorijos klausimams spræsti. 1952 m. estø 

archeologo H. Mooros knygoje apie baltø 

gentis Latvijoje (Moora, 1952) nurodoma, 

kad gentys nuo bendro baltø kamieno atsiskyrë 

apie V a. po Kr., taèiau jø iðtakos formavosi 

daug anksèiau. Jo nuomone, jau II a. 

po Kr. iðsikristalizavo aiðkios kultûrinës sritys. 

Iki Ventos upës rytuose – pilkapiø kultûra, 

vëliau èia gyveno kurðiai, tarp Ventos ir 

Dauguvos – kita grupë: plokðtiniai kapinynai, 

priskiriami þiemgaliams. Jø randama visoje 

toje teritorijoje, taèiau nevienodai intensyviai. 

H. Mooros nuomone, ði teritorija 

laikui bëgant vis labiau plito tiek á rytus, tiek 

á pietus. Þiemgaliø kapai randami ant aukðtø 

kalvø, jø kapinynai dideli, ankstyvi kapai 

apdëti akmenimis, o tai rodo, jog èia buvæ 

pilkapiai ar kapai su akmenø vainikais. Kar- 

9


tu patvirtinamas teiginys, jog þiemgaliø kultûra 

yra gimininga pilkapiø su akmenø vainikais 

kultûrinei srièiai. 

H. Mooros nuomonë, kad X–XII a. þiemgaliø 

teritorija sumaþëjo, sutampa su 

1938 m. F. Baluodþio pareikðta mintimi. 

Ðiaurëje ir toliau þiemgaliai siekë Rygos álankà, 

taèiau jau siauresniu ruoþu, nes ið abiejø 

pusiø prie þiemgaliø ðliejosi lybiø plotai. Vakaruose 

jø plotai taip pat kiek sumaþëjæ, rytuose 

siekë Dauguvos upæ, pietryèiuose 

þiemgaliai ribojosi su sëliais. Pietinë riba nenurodoma 

(autorius nelieèia Lietuvos teritorijos). 

H. Moora paþymi, jog vakaruose þiemgaliai 

tiesioginio kontakto su kurðiais neturëjo, 

nes tarp ðiø genèiø buvusi plati negyvenamø 

miðkø juosta. Pateiktame þemëlapyje 

matome, jog XIII a. Þiemgala uþëmë beveik 

tà paèià teritorijà, kaip ir X a., tik paþymëta ir 

pietinë jos riba, kuri tradiciðkai vedama Mûðos 

upe. Autorius teigia, jog riba tarp þiemgaliø 

ir þemaièiø ëjusi miðku, deðiniajame Mûðos 

krante. Jeigu palygintume H. Mooros iðvestà 

pietinæ ribà su A. Bielensteino, tai pamatytume, 

jog pastarasis pietinæ ribà nukëlë 

kiek labiau á pietus (þiemgaliai, Bielensteino 

nuomone, siekë Meðkuièius). 

1961 m. iðleistuose „Lietuvos archeologijos 

bruoþuose“ (LAB, 1961) gana plaèiai 

aptariama Lietuvos prieðistorë iki pat valstybës 

susidarymo. Knygoje nemaþa duomenø 

ir apie Ðiaurës Lietuvos kapinynus (jie iðskirti 

á atskirà grupæ), aptariama ðio regiono laidosena 

bei ákapës. Bet ðios srities ribos liko 

neaptartos, neiðsakyta aiðkesnë nuomonë 

apie jos gentinæ priklausomybæ. 

1963 m. Londone iðëjo M. Gimbutienës 

knyga „The Balts“ (Gimbutas, 1963), kurioje 

apþvelgta visø baltø genèiø istorija nuo 

seniausiø laikø iki valstybës susidarymo. Pateiktieji 

duomenys apie atskiras baltø gentis 

nëra iðsamûs, o medþiaga, priskiriama vienai 

ið genèiø, tik paminima. Autorë paþymi, 

jog, ásigalëjus mirusiøjø deginimo paproèiui, 

Þiemgaloje ir toliau liko inhumacijos paprotys, 

pasikeitë tik jo forma – atsisakyta paproèio 

laidoti pilkapiuose, kurie buvo naudoti 

10 


pirmaisiais a. po Kr., ir pradëta laidoti atskirose 

duobëse. Toliau darbe ne kartà minimos 

papuoðalø grupës, bûdingos þiemgaliams. 

Kiek iðsamiau þiemgaliø kultûrà aptarë 

R. Volkaitë-Kulikauskienë knygoje „Lietuviai 

IX–XII a.“ (Volkaitë-Kulikauskienë, 1970). 

Monografijoje apþvelgta visø Lietuvos teritorijoje 

gyvenusiø genèiø (vëliau sudariusiø 

Lietuvos valstybæ) verslai, amatai, prekyba, 

drabuþiai, ginklai bei visuomeniniai santykiai. 

Suprantama, jog þiemgaliø kultûra ir èia 

pateikiama tik bendrame Lietuvoje gyvenusiø 

genèiø kontekste. Ðiame darbe nurodoma 

þiemgaliø sritis yra kiek sumaþinta, palyginti 

su minëtø tyrinëtojø darbais; ypaè tai 

matyti pietiniame ir rytiniame pakraðèiuose. 

Þiemgaliø pietinë riba – Mûðos upë (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1970, p. 34, 1 pav.). Autorës 

nuomone, þiemgaliai II t-meèio po Kr. 

pradþioje slinko á ðiauræ, o jø plotus pietuose 

uþëmë aukðtaièiai ir þemaièiai. 

A. Tautavièius straipsnyje apie rankogalines 

apyrankes (Òàóòàâè÷þñ, 1970, p. 197– 

202) irgi palietë þiemgaliø lokalizacijos klausimà. 

Autorius konstatuoja, jog rankogalinës 

apyrankës yra þiemgaliðkas papuoðalas (tik 

kartais neðiotas ir þemaièiø, taèiau þemaitiðkos 

ðio tipo apyrankës kiek skiriasi nuo þiemgaliðkø). 

Darbe pateiktas ðiø apyrankiø paplitimo 

þemëlapis, kuriame paþymëtos ir 

gentinës þiemgaliø ribos. Teritorija uþima 

Mûðos baseinà: rytinis pakraðtys – Degësiø 

kapinynas, vakarinis – Rukuiþiø, pietinis – 

Vilkanèiø, Vinkðnënø ir Raèiø kapinynai. Dar 

labiau á pietus ir vakarus esanèios radimo 

vietos priklausytø þemaièiams (Junkilai, Pagrybis, 

Poþërë, Vëþlaukis). Ðiame þemëlapyje 

matyti, jog þiemgaliø teritorija þymiai praplësta 

pietø kryptimi. 

Svarbus þingsnis á prieká tiriant baltø genèiø 

etninæ istorijà buvo Lietuvos archeologijos 

atlasø pasirodymas (LAA, 1974, 1975, 

1977, 1978). Kartografavus þinomus visø laikotarpiø 

paminklus, pabandyta aptarti visø 

Lietuvoje gyvenusiø genèiø teritorijas, apibûdinti 

laidosenà, ákapes. Remiantis kapiny-


nais iðskirta þiemgaliø teritorija – Mûðos-Lëvens 

upiø baseinas. Vakaruose ji siekë Ventà, 

pietvakariuose – Ðiauliø rajonà, pietryèiuose 

– Panevëþio rajono ðiauriná pakraðtá, 

rytinë riba paliko ir toliau neaiðki, nes ið Kupiðkio, 

Rokiðkio ir Birþø rajonø trûko tyrinëtø 

V–XII a. paminklø (LAA, 1975, p. 18). 

Þiemgaliø teritorija palikta kiek didesnë nei 

iki tol buvo. Leidinyje trumpai apibûdinti 

þiemgaliams bûdingi dirbiniai, aptarti jø santykiai 

su kaimynais. 

A. Tautavièius straipsnyje „Baltø gentys 

I m. e. tûkstantmetyje Lietuvos teritorijoje“ 

(Òàóòàâè÷þñ, 1980) aptaria ir þiemgaliø genties 

atsiskyrimà nuo bendro baltø kamieno, 

t. y. nuo Ðiaurës ir Vakarø Lietuvos pilkapiø 

kultûros srities. Autorius þiemgaliðkais laiko 

V a. pradëjusius plisti plokðtinius kapinynus, 

kuriuose mirusieji laidoti nedeginti. Straipsnyje 

glaustai apraðyti þiemgaliø kultûros ypatumai, 

jos bendrumai su kaimyninëmis baltø 

gentimis. Nuþymëti ir ðios genties gyvenamieji 

plotai – Mûðos ir Lëvens upiø baseine. 

Vakaruose jø riba siekia Ventà, pietuose – 

Nevëþio aukðtupá, o rytinë riba autoriui dël 

tirtø paminklø stokos Kupiðkio ir Birþø rajonuose 

taip pat liko neaiðki. 

Þiemgaliø kilmës ir jø kultûros istorijà dar 

kartà A. Tautavièius palietë straipsnyje „Þemaièiø 

etnogenezë“ (Tautavièius, 1981), kalbëdamas 

apie þemaièiø kilmæ. Autoriaus 

nuomone, þemaièiø kultûra turëjo bendrà 

pramotæ su þiemgaliais – tai Brûkðniuotosios 

keramikos kultûros vakarinis pakraðtys. Kadangi 

to meto paminklø minimoje teritorijoje 

þinoma nedaug, autorius mano, jog ðis 

Brûkðniuotosios keramikos kultûros pakraðtys 

tuo metu buvo retai gyvenamas. Pirmaisiais 

amþiais po Kr. kartu paplito ið þemës 

supilti pilkapiai su akmenø vainikais ir nedegintø 

mirusiøjø kapais, o IV a. ðiø pilkapiø 

sritis suskilo á þemaitiðkà ir þiemgaliðkà 

sritis. Autorius ne kartà pabrëþia þemaièiø ir 

þiemgaliø kultûrø giminingumà, teigia, jog 

senoji þemaièiø kultûra turi daugiau bendrø 

bruoþø su þiemgaliðka ir yra artimiausia jai. 

Kartu tai, matyt, atspindi glaudþius ðiø gen- 


èiø tarpusavio ryðius ir artimà giminystæ, kurià 

patvirtina ir jø kilmë. 

1985 m. iðleistoje M. Gimbutienës knygoje 

„Baltai prieðistoriniais laikais“ (Gimbutienë, 

1985) (iðversta á lietuviø kalbà ir papildyta 

1963 m. knyga) skiriama daugiau vietos 

genèiø formavimosi procesui, jø uþimamos 

teritorijos klausimams, santykiams su kaimynais. 

Autorë þiemgaliams skiria Vidurio Latvijos 

ir Ðiaurës Lietuvos dalá, esanèià Mûðos 

baseine. Taèiau ji Þiemgalos pietinës ribos 

smulkiau neaptaria, o tik apsiriboja pasakymu, 

jog jie gyveno „Mûðos upës baseine“. 

Taip pat nurodoma, jog ði sritis susiformavo 

ið buvusios pilkapiø kultûrinës srities, o bûdingiausiais 

þiemgaliø kultûros bruoþais laikoma 

inhumacija, plokðtiniai kapai, nurodomos 

ir bûdingiausios radiniø grupës. Apraðydama 

gyvenvietes ir tvirtoves, autorë naudojasi 

tyrinëtø Meþuotnës, Tervetës piliakalniø 

medþiaga, pamini kelis pietinës Þiemgalos piliakalnius 

(Þvelgaièio, Raktuvës ir Sidabrës). 

M. Michelbertas knygoje „Senasis geleþies 

amþius Lietuvoje“ (Michelbertas, 1986) 

nagrinëja labai svarbø visø genèiø kultûros 

formavimuisi periodà. Nemaþa vietos skiria 

ir Ðiaurës Lietuvos pilkapiams su akmenø vainikais. 

Autorius apraðo bûdingiausius laidosenos 

bruoþus ir ákapes, fiksuoja lokalinius 

skirtumus. Vakarinæ pilkapiø kultûros sritá datuoja 

ankstyvesniu periodu, rytinæ – vëlyvesniu. 

Paþymi, jog vakarinës dalies pilkapiai 

yra kiek artimesni Lietuvos pajûrio kapams, 

o ðiaurinës ir rytinës dalies pilkapiai kai kuriais 

bruoþais artimesni Vidurio Lietuvos kapinynams. 

Konstatuojama, jog ið pilkapiø 

kultûros ðiaurës rytinës srities apie 350– 

450 m. ir iðsirutuliojo þiemgaliø kultûra (Michelbertas, 

1986, p. 240). 

Visø baltø genèiø istorijai skirta V. Sedovo 

knyga „Ugrai-finai ir baltai viduramþiais“ 

(Ñåäîâ, 1987). Autorius remiasi Lietuvos ir 

Latvijos archeologø darbais, bet pagal istoriniais 

laikais nusistovëjusias valstybines sienas 

gentis skirsto á „latviø“ ir „lietuviø“. Tokios gentys 

kaip þiemgaliai ir sëliai, pasak autoriaus, 

yra latviø gentys, taigi tarsi gráþtama prie 

11


A. Bielensteino, kuris irgi teigë þiemgalius ir 

latgalius kalbëjus latviø kalba. Tiesa, autorius 

ið dalies uþsimena apie Lietuvoje esanèius 

þiemgaliø laidojimo paminklus, bet remiasi 

tik 1945–1949 m. tyrinëtu Linksmuèiø kapinynu 

(nors darbas paraðytas 1987 m.). Todël 

V. Sedovas apraðo tik ðiaurinæ, t. y. Latvijoje 

esanèià, Þiemgalà. Pateikiamos seniausios raðytinës 

þinios apie þiemgalius, apþvelgiami 

archeologiniai tyrinëjimai. Remiantis Lietuvos 

archeologijos atlasu, nurodomos pietinës 

þiemgaliø gyvenamøjø plotø ribos: Lëvens baseinas 

ir jam priklausantys rajonai; vakarinë 

riba – Venta, pietinë – Ðiauliai, Papilë, rytinë 

– Panevëþys, Pasvalys. Straipsnyje aptariami 

pagrindiniai þiemgaliø kultûros bruoþai, 

laidosenos ypatumai, jø darbo árankiai, ginklai, 

papuoðalai. Nemaþa vietos skirta piliakalniams 

ir gyvenvietëms. 

Lieka paminëti, kad 1988 m. iðleistoje V. Kazakevièiaus 

monografijoje apie II–VIII a. ginklus 

(Казакявичюс, 1988) nemaþa vietos skirta 

þiemgaliø ginkluotei. Autorius, apraðydamas 

ginklø padëtá kape, konstatuoja, kad ginkluotë 

ir ginklo vieta kape skyrë þiemgalius nuo jø 

kaimynø þemaièiø, kurðiø, latgaliø ir sëliø, o 

pateiktame plaèiøjø kovos peiliø-kalavijø paplitimo 

þemëlapyje aiðkiai iðsiskiria Þiemgalos 

ribos (Казакявичюс, 1988, 44 pav.). 

Knygoje „Lietuviø etnogenezë“ (Lietuviø 

etnogenezë, 1987) keliø srièiø specialistai 

bando aiðkinti lietuviø tautybës formavimosi 

procesà. Didelë ðio darbo dalis skiriama 

iðsidiferencijavusioms baltø gentims, tarp jø 

ir þiemgaliams. Antai A. Tautavièius (Lietuviø 

etnogenezë, 1987, p. 108), raðydamas 

apie kultûrines sritis ir jø laidojimo paminklus, 

pilkapiø kultûros susidarymà Þemaitijoje, 

ðiaurinëje Lietuvoje bei pietinëje Latvijoje, 

samprotauja, kad I a. pr. Kr. arba I a. po 

Kr. á iki tol retai gyventà sritá ið Lietuvos pajûrio 

atsikëlæ þmonës kartu su senaisiais gyventojais 

sudarë ðià kultûrà. V–VI a. þiemgaliø 

kultûra galutinai atsiskyrusi nuo bendro 

baltø genèiø kamieno. Nurodomos ðios 

genties gyvenamojo ploto ribos, pabrëþiamas 

þiemgaliø kultûros artumas þemaièiams. Au- 

12 


toriaus manymu, já lëmë bendra praeityje buvusi 

pilkapiø kultûra. 

R. Volkaitë-Kulikauskienë (Lietuviø etnogenezë, 

1987, p. 183, 194), raðydama apie 

lietuviø tautybës iðtakas, palieèia pokyèius, 

vykusius V–VII a. kiekvienoje ið ðiø genèiø, 

tarp jø ir þiemgaliø. Autorës nuomone, perëjimà 

nuo laidojimo pilkapiuose prie paproèio 

laidoti plokðtiniuose kapuose nulëmë visuomeniniø 

santykiø pokyèiai. Ðià kultûrà palikæ 

gyventojai pamaþu traukësi ne tik á ðiauræ, 

bet ir á ðiaurës vakarus. Autorë nurodo 

ðios etnokultûrinës srities pagrindinius bruoþus, 

skyrusius jà nuo kaimyniniø genèiø. Taip 

pat akcentuojama, jog grieþtø ribø tarp þiemgaliø 

ir jø kaimynø iðvesti negalima, nes jos 

nebuvo nusistovëjusios. Jos nuomone, ankstesniais 

laikais þiemgaliø buvo gyventa pieèiau, 

vëlesniais laikais jie pasislinko á ðiauræ. 

Su kitomis gentimis þiemgaliai palaikë 

glaudþius ryðius, kurie ypaè ryðkûs þiemgaliø–þemaièiø 

paribyje. 

Ið Latvijos archeologø pastaraisiais deðimtmeèiais 

daugiausia dëmesio Þiemgalos kapinynams 

skyrë latviø archeologas M. Atgazis. 

Stambiausias jo straipsnis ðiuo klausimu 

paskelbtas etninei istorijai skirtame straipsniø 

rinkinyje (Àòãàçèñ, 1980, p. 89–101). Pateikæs 

plaèià istoriografijà ir apþvelgæs tyrinëjimø 

eigà, autorius taip pat kildina þiemgalius 

ið Ðiaurës Lietuvos ir Pietø Latvijos pilkapiø 

su akmenø vainikais kultûros. Nurodo, 

jog ðiaurëje ði sritis siekë Lielstraupæ, vakaruose 

– Zantæ ir Eþeræ, o ribos su Latgala 

dar nëra aiðkios. Pietinæ þiemgaliø genties 

ribà autorius priima A. Tautavièiaus nustatytà 

(LAA, 1978, p. 176). Jo nuomone, þiemgaliai 

galutinai atsiskyrë nuo bendro baltø 

kamieno V–VIII a. Pateikiami bûdingiausi 

árankiø, ginklø ir papuoðalø komplektai. Ir 

jis sutinka, jog pastarøjø kultûra yra labai artima 

þemaièiams. Savo teiginius autorius paremia 

dviem sudarytais þemëlapiais, kuriuose 

þiemgaliø ir þemaièiø teritorijà þymi plaèiøjø 

kovos peiliø ir rankogaliniø apyrankiø 

paplitimo arealas (Àòãàçèñ, 1980, p. 97, 

4 pav., p. 99, 5 pav.).


Þiemgaliø paminklams ir kultûrai daug 

vietos skirta Latvijos archeologijoje (LPA, 

1974, p. 147–148, 204–217). Èia aptariami 

þiemgaliðki paminklai – þymiausi piliakalniai 

ir kapinynai, daug vietos skirta þiemgaliø 

árankiø ir papuoðalø tipams, jø chronologijai. 

Taèiau genties ribø klausimas plaèiai 

nenagrinëtas. Ið pateiktø þemëlapiø matyti, 

jog Þiemgalai skiriamos tik þemës, esanèios 

Lielupës baseine. Þiemgaliø rytinë riba nesiekë 

Dauguvos, ðiaurinë – Rygos álankos. 

Pietinë riba nenurodoma – jø gyvenamieji 

plotai paþymëti tik iki Latvijos–Lietuvos sienos. 

Lyginant ðá þemëlapá su A. Bielensteino, 

F. Baluodþio, H. Mooros ir kitø sudarytais, 

matyti, kad þiemgaliams paliktas daug 

maþesnis plotas. 

Þiemgaliø ir kurðiø ryðius tyrë ðios knygos 

autorë (Vaðkevièiûtë, 1989, p. 55–67). 

Remdamasi Pavirvytës kapinyno medþiaga, 

bandë aptarti þiemgaliø ir kurðiø ryðius. Ðá 

kapinynà paliko þiemgaliø bendruomenë, taèiau 

dalá kapø – visus degintinius reikëtø priskirti 

kurðiams. Tai liudytø ne tik skirtinga 

laidosena, bet ir þiemgaliams visai nebûdingos 

ákapës. Autorë konstatuoja, jog X–XI a. 

kurðiai ne tik skverbësi á lybiø gyvenamus 

plotus ðiauriniame kurðe, bet ir nedidelëmis 

grupëmis këlësi á Þiemgalà. 

Apie kai kuriuos laidosenos ypatumus ir 

Ðiaurës Lietuvoje raðë V. Þulkus straipsnyje 

„Tarpgentinës dykros ir mirusiøjø pasaulis baltø 

pasaulëþiûroje“ (Þulkus, 1989, p. 107–116). 

Autorius kelia mintá, kad orientacija pasaulio 

ðaliø atþvilgiu laidojant mirusiuosius priklauso 

nuo to, kuriose pusëje buvo ásivaizduojamas 

mirusiøjø pasaulis ar dykroje buvusios 

kulto vietos. Autoriaus nuomone, þiemgalius 

nuo sëliø skyrusi pelkëta Lëvens þemuma, pietuose 

pereinanti á Lëvens slëná, todël laidojant 

mirusieji orientuoti á jas. Dël ðios prieþasties 

netgi vienos genties ribose galëjæ bûti 

skirtinga kryptimi laidojami mirusieji. Autorius 

nurodo ir tikslià þiemgaliø–sëliø ribà. 

Be suminëtø svarbesniø ir stambesniø darbø, 

kuriuose gvildenami þiemgaliø kultûros 

ir etninës istorijos klausimai, yra nemaþai ki- 


tø, kuriuose vienu ar kitu aspektu lieèiama 

ði teritorija, jos gyventojai. Pirmiausia tai 

straipsniai, kuriuose skelbiama kasinëtø paminklø 

medþiaga, ir darbai apie kuriuos nors 

radinius ar jø grupes. Juose kartu su radiniais 

ið kitø Lietuvos srièiø aptariami þiemgaliø papuoðalai, 

ginklai, árankiai, jø gamyba ir t. t. 

Suminësime tik svarbesnius ið jø. 

1943 m. R. Volkaitë-Kulikauskienë paskelbë 

straipsná apie Staèiûnø kapinyne rastas 

antkakles (Volkaitë-Kulikauskienë, 1943, 

p. 80–95), o 1951 m. – apie Linksmuèiø kapinyno 

1948 m. kasinëjimo rezultatus (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1951, p. 279–314). 

R. Kulikauskienë ir R. Rimantienë sudarë albumà 

„Lietuviø liaudies menas. Senovës lietuviø 

papuoðalai“ (Kulikauskienë, Rimantienë, 

1958). Jame paskelbta nemaþa papuoðalø 

ir ið pietinës Þiemgalos dalies. O. Navickaitë, 

tyrusi suardyto Dirþiø kapinyno likuèius, 

paskelbë apie ðá paminklà straipsná 

(Navickaitë, 1959, p. 151–158). Kiek vëliau 

darbe „Plokðtiniø kapinynø tyrinëjimai Lietuvoje 

1948–1958“ (Navickaitë, 1961, p. 66– 

100) ji nemaþa vietos skyrë Dirþiø, Degësiø, 

Linksmuèiø, Papilës kapinynø tyrimams. 

Knygoje „Lietuvos gyventojø prekybiniai ryðiai 

II–XII a.“ (Lietuvos gyventojø ..., 1972) 

ávairûs autoriai sumini ir Þiemgaloje rastuosius 

importinius dirbinius, sidabro lydinius. 

Knygoje „Lietuviø materialinë kultûra IX– 

XII a.“ (Lietuviø ..., 1978; 1981) aiðkinantis 

ávairius su ðia tematika susijusius klausimus, 

daþnai naudotasi þiemgaliðka medþiaga. Antai 

J. Stankus skyriuje „Juodoji metalurgija“ 

paskelbë ávairiø dirbiniø technologiniø tyrimø 

duomenis, A. Merkevièius – duomenis 

apie þalvariniø papuoðalø metalo sudëtá. 

Sidabriniams papuoðalams skirtos dvi 

knygos (Tautavièienë, 1981; Vaitkunskienë, 

1981), kuriose paskelbta nemaþa ðiø radiniø 

ið Þiemgalos. Apie pietiniø þiemgaliø 

moterø galvos papuoðalus, smeigtukus, vyrø 

seges, gyvulinio ornamento pradþià bei 

liejimo formeles raðë ðios knygos autorë (Vaðkevièiûtë, 

1978, p. 24–30; 1980, p. 101–104; 

1982, p. 56–61; 1982a, p. 93–95; 1984, 

13


p. 112–114). Taip pat paskelbta serija straipsniø 

apie Jauneikiø kapinyno tyrinëjimus (Vaðkevièiûtë, 

1985; 1986; 1987; 1987a; 1987b). 

Ðiaurës Lietuvos dalies tyrimø ir archeologinës 

literatûros apþvalga nebûtø pilna, jeigu 

nepaminëtume kraðtotyrininko, þiemgaliø 

praeities tyrinëtojo Juozo Ðliavo darbø, pradedant 

nuo archeologijos paminklo suradimo 

ir radiniø rinkimo iki „Þiemgalos“ muziejaus 

ásteigimo, kuriame kruopðèiai surinkta 

medþiaga buvo eksponuota. Ðis tyrinëtojas domëjosi 

Þiemgalos istorija, etnografija, tautosaka, 

kalbotyra, mitologija ir paliko 20 tomø 

rankraðèiø (4400 lapø), kurie saugomi Vilniaus 

universiteto bei Latvijos MA bibliotekose, Þeimelio 

muziejuje. Nors daugumà jo darbø sunku 

bûtø priskirti vienai ar kitai mokslo srièiai, 

taèiau pasistengsime apþvelgti archeologijai 

skirtuosius. Pirmiausia J. Ðliavas ypaè daug 

pasidarbavo registruodamas archeologijos paminklus: 

apraðë pietinëje Þiemgalos dalyje 

esanèius piliakalnius, gyvenvietes, kapinynus, 

senkapius, þymëtuosius akmenis. Autorius 

skelbë savo radinius ir paþiûras ávairiuose periodiniuose 

leidiniuose. Svarbiausius ið jø randame 

leidinyje „Kraðtotyra“. Kai kurie jø skirti 

þiemgaliø kilmei. Antai straipsnyje „Nebaigti 

ieðkojimai“ (Ðliavas, 1969, p. 23–33) autorius 

spëja buvus dvi migracijos bangas, kuriø viena 

palietusi ir Þiemgalà. Gyventojai ið Vilniaus 

kraðto traukë á ðiauræ ir vakarus. Judëjimas nebuvæs 

totalinis, vykæs lëtai. Pagrindinë gyventojø 

masë atsikëlusi per pirmàjà migracijos 

bangà. Tokia autoriaus teorija nëra visai nauja. 

Panaðias mintis anksèiau yra iðsakæs þinomas 

kalbininkas K. Bûga, kurio darbais ir rëmësi 

autorius. Straipsnyje ðalia migracijos problemø 

bandomi aiðkinti kai kurie þiemgaliø 

vietovardþiai, upëvardþiai, þiemgaliø papuoðalø 

ornamentikos motyvø kilmë bei termino 

„Lietuvos Þiemgala“ vartosena. Èia autorius 

logiðkai pastebi, jog toks terminas visiðkai priimtinas 

ir istoriðkai susiklostæs, o dël þiemgaliø 

kultûros abiejose „sienos“ pusëse, tai ji, 

autoriaus nuomone, yra ta pati. Kiti straipsniai 

„Kraðtotyroje“ yra skirti paminklams 

skelbti. Tai Paðvitinio–Linkuvos apylinkiø ar- 

14 


cheologiniai paminklai“ (Ðliavas, 1970, 

p. 118–126), „Kai kurie Joniðkio raj. archeologiniai 

paminklai“ (Ðliavas, 1970b, p. 92– 

97) bei kt. Autorius þiemgaliø atsiradimo Ðiaurës 

Lietuvoje bei jø vardo kilmës klausimus aptaria 

straipsniuose „Þiemgaliðki etiudai“ (Ðliavas, 

1971, p. 136–144), „Substratas Þeimelio 

apylinkës vardyne ir tarmëje“ (Ðliavas, 1970a, 

p. 263). Autoriaus nuomone, dabar èia esama 

bent keliø kalbos klodø: ugrø-finø, þiemgaliø, 

latviø, slavø ir lietuviø. Ðiuo aspektu jis nagrinëja 

Þiemgalos vietovardþius bei upëvardþius. 

Panaðaus pobûdþio smulkesniø publikacijø nemaþa 

Latvijos ávairiuose leidiniuose. 

XX a. 9-ajame ir 10-ajame deðimtmetyje 

pasirodë nemaþa darbø, kuriuose vienu ar kitu 

aspektu lieèiama Þiemgala. I. Vaðkevièiûtë paskelbë 

straipsná apie IV–XI a. ávijinius apgalvius, 

kuriame nemaþa vietos skirta pietinëje 

Þiemgaloje rastiesiems (Vaðkevièiûtë, 1992, 

p. 128–134). Þiemgaliø laidosenos paproèiams 

skirtas jos straipsnis „Burial practices 

in one of the Baltic tribes – Semigallians“ (Vaðkevièiûtë, 

1992a, p. 91–98). Pavirvytës-Gudø 

kapinyno XVI–XVII a. kapams paskelbti paraðytas 

I. Vaðkevièiûtës straipsnis „XVI–XVII a. 

Pavirvytës-Gudø kapinyno (Akmenës r.) kapai“ 

(Vaðkevièiûtë, 1995, p. 317–329). Þiemgaliø 

V–XI a. kultûrai nuðviesti skirti du I. Vaðkevièiûtës 

straipsniai, iðspausdinti þurnale 

„Baltø archeologija“ (Vaðkevièiûtë, 1995a, 

p. 2–7 ) ir „Þiemgala. Þiemgalos kraðto praeitis“ 

(Vaðkevièiûtë, 1999, p. 7–30). Dar vienas 

I. Vaðkevièiûtës straipsnis yra apie pietinës 

Þiemgalos ribas, iðspausdintas þurnale „Þiemgala“ 

(Vaðkevièiûtë, 1999a, p. 2–7). Kituose 

trijuose tos paèios autorës straipsniuose „Rozetiniai 

smeigtukai“ (Vaðkevièiûtë, 2000, p. 

25–27), „Moterø liejikiø kapai Þiemgalos kapinynuose“ 

(Vaðkevièiûtë, 2000a, p. 91–98) 

bei „Svarstyklës ir svarstykliø dëþutës pietinëje 

Þiemgaloje“ (Vaðkevièiûtë, 2001, p. 275– 

282) aptarti reèiau randami dirbiniai. Paskelbta 

dviejø þiemgaliø kapinynø – Ðukioniø ir 

Stungiø tyrinëjimø medþiaga (Vaðkevièiûtë, 

2001a, p. 159–224; Vaðkevièiûtë, 2001b, p. 

225–262).


Pavirvytës kapinyno kapø Nr. 135 ir 141 

lankinës laiptelinës segës buvo panaudotos 

atliekant metalo sudëties tyrimus. Jø rezultatai 

paskelbti straipsnyje „Ið senosios lietuviø 

amatininkystës istorijos (alavas senuosiuose 

lietuviø papuoðaluose)“ (Volkaitë-Kulikauskienë, 

Jankauskas, 1992, p. 135–170). 

A. Tautavièiaus knygoje apie viduriná geleþies 

amþiø (Tautavièius, 1996) nemaþa vietos 

skirta Þiemgalai. Autorius nuðvieèia Þiemgalos 

etninës srities susidarymo procesà, apþvelgia 

svarbiausius to laikotarpio laidojimo 

paminklus, laidosenos bruoþus, ákapiø komplektà. 

Atkreipiamas dëmesys á tai, kad ðios 

srities kultûra nebuvo visai vienoda. Pietinëje 

arealo dalyje ji artimesnë þemaièiø kultûrai, 

rytiniame pakraðtyje jauèiama didesnë sëliø 

bei latgaliø kultûros átaka (p. 93). Autoriui 

lieka neaiðki ðio arealo rytinë riba, nes Kupiðkio 

ir Birþø rajonuose nëra plaèiau tyrinëtø 

kapinynø. Aptartoji sritis apima Mûðos baseinà 

vakaruose ir pietvakariuose siekia Ventà, 

ðiaurëje – Lielupës baseinà iki Dauguvos. Raðydamas 

apie ákapes, autorius nurodo jø chronologijà, 

paplitimo ribas. Taip pat aptaria 

þiemgaliams bûdingiausius darbo árankius, 

ginklus bei papuoðalus. 

Pavirvytës kapinyno degintiniame kape 

Nr. 65 rastas ðalmas aptartas V. Kazakevièiaus 

straipsnyje „Pavirvytës-Gudø kapinyno ðalmas“ 

(Êàçàêÿâè÷þñ, 1998, p. 129–135). Kitas 

ðio autoriaus straipsnis skirtas Linkuvos kapinyne, 

kape Nr. 5, rastam kalavijo makðtø 

apkalui, kuris, pasak autoriaus, pagamintas 

vietos meistrø, taèiau pagal skandinaviðkà pavyzdá 

(Kazakevièius, 2000, p. 19–24). 

A. Simniðkytë, raðydama apie geriamuosius 

ragus Lietuvoje, mini ir Þiemgaloje – Jauneikiuose, 

Linkaièiuose, Linksmuèiuose, Pavirvytëje, 

Stungiuose, Ðukioniuose rastuosius. 

Tiesa, Stungiuose rastàjá geriamàjá ragà autorë 

kiek paankstina, datuoja já VIII–IX a. 

(Simniðkytë, 1998, p. 185–245). 

E. Vasiliauskas paraðë straipsná apie Þiemgalos 

prekybos kelius bei centrus (Vasiliauskas, 

1999, p. 79–99). Jis ne tik apraðo galimus 

prekybos kelius, bet ir sumini importo 


dirbinius bei dirbinius, susijusius su prekyba 

ir mainais. 

XII–XIII a. Þiemgalos istorijos laikotarpiui 

nuðviesti skirtas R. Jarockio straipsnis „Semigallia 

1100–1400. A review of archaeological 

and historical sources“ (Jarockis, 1998, 

p. 45–53). 

Ið pateiktos literatûros apþvalgos matyti, 

kad þiemgaliø kultûros ir istorijos tyrinëjimams 

skiriama nemaþa dëmesio tiek Lietuvoje, 

tiek Latvijoje, kurios teritorijoje liko didesnë 

þiemgaliø gyventø plotø dalis, dauguma 

jø archeologiniø paminklø. 

Dauguma tyrinëtojø nuo XIX a. paskutiniøjø 

deðimtmeèiø pirmiausia stengësi iðaiðkinti 

þiemgaliø gyvenamøjø plotø ribas. Ið 

esmës vyrauja nuomonë, kad pietinë jø teritorijos 

riba buvo Mûða, o vakaruose siekë 

Ventà, bet rytinë riba liko ne visai aiðki. Tik 

V. Þulkus teigia jà buvus Lëvens slëná. Kai 

kurie autoriai (H. Moora, R. Volkaitë-Kulikauskienë) 

pabrëþia, jog tos ribos kito þiemgaliams 

slenkant á ðiauræ. Keliuose darbuose 

palieèiamas ir jø kilmës klausimas. Vyrauja 

nuomonë (A. Tautavièius, M. Atgazis, M. Michelbertas, 

H. Moora), kad jie susiformavo 

apie V a. (ar gal kiek anksèiau), kai Lietuvos–Latvijos 

pilkapiø kultûra suskilo á kelias 

maþesnes kultûrines sritis. Dauguma autoriø 

palieèia ar mini bûdingiausius þiemgaliø 

kultûros bruoþus. Visi autoriai pabrëþia, kad 

þiemgaliams bûdingas nedegintø mirusiø laidojimas, 

ginklø á kapus dëjimas. Daugelyje 

straipsniø ir apibendrinamojo pobûdþio darbø 

yra aptarti bûdingiausi ðios srities papuoðalai, 

ginklai, darbo árankiai, ðiø dirbiniø 

chronologija, paplitimas, bet iðsamesnës ðios 

genties materialinës kultûros raidos neturime. 

Lietuvos archeologø darbuose akcentuojamas 

þiemgaliø kultûros artumas þemaièiams, 

o Latvijos – þiemgaliø ryðiai su latgaliais 

ir sëliais. Visas ðias mintis papildo sukaupta 

archeologinë medþiaga, ypaè ið pastaruosius 

tris deðimtmeèius tirtø Jauneikiø, 

Pavirvytës, Ðukioniø, Stungiø ir kitø paminklø. 

Jais remiantis bandoma apþvelgti þiemgaliø 

kultûros raidà. 

15


ARCHEOLOGINIØ PAMINKLØ TYRINËJIMAI 

Ið pateiktos svarbiausios literatûros apþvalgos 

matome, kad pagrindinis þiemgaliø 

istorijos ðaltinis yra jø palikti archeologijos 

paminklai. Ðiø paminklø tyrimø duomenimis 

tenka remtis aiðkinantis tokius 

klausimus kaip ðios genties atsiskyrimo nuo 

baltø etninio masyvo laikas, jø teritorijos 

ribos, bûdingiausi kultûros bruoþai, santy- 

Lietuvoje yra tik nedidelë buvusios Þiemgalos 

dalis – pietinis jos kraðtas. XIX a. tai 

buvo Kauno gubernijos dalis, o susikûrus 

Lietuvos Respublikai, – buvusios Maþeikiø 

ir Ðiauliø apskrities ðiaurinë ir rytinë dalis 

(pagal dabartiná administraciná suskirstymà 

Akmenës, Joniðkio, Pakruojo, Pasvalio rajonai, 

Maþeikiø rajono rytinë dalis, Birþø 

rajono vakarinë dalis, Ðiauliø ir Panevëþio 

rajonø ðiaurinës dalys). Ðiame Þiemgalos 

pakraðtyje yra gausu archeologijos paminklø. 

Didþiàjà dalá jø sudaro kapinynai (jø 

þinoma apie 100), gerokai maþiau èia yra 

piliakalniø ir prie jø buvusiø gyvenvieèiø 

(apie 20). Dar maþesnë dalis jø tyrinëta. 

Pirmieji paminklai ðiaurinëje, kaip, beje, 

ir visoje kitoje Lietuvos dalyje buvo pradëti 

registruoti tik XIX a. Iki tol tik vienas 

kitas atsitiktinis radinys atsidûrë kolekcionieriø 

rinkiniuose, Jelgavos muziejuje. Bent 

kiek platesnio masto tiriamieji darbai per 

visà XIX a. taip ir nebuvo pradëti. Pavieniai 

dirbiniai ið ardomø kapinynø XX a. pradþioje 

pakliuvo á kolekcionieriø rankas ir muziejø 

rinkinius. 1923–1940 m. nemaþa archeologiniø 

radiniø kolekcija susikaupë 

Ðiauliø „Auðros“ muziejuje (didþioji dauguma 

jø yra pavieniai atsitiktiniai radiniai, surinkti 

ávairiø ûkiniø darbø metu). Kiek maþiau 

radiniø pateko á Kauno miesto, vëliau 

16 

TYRINËJIMAI LIETUVOJE 

kiai su kaimyninëmis gentimis. Minëtø klausimø 

ar jø dalies aiðkinimasis priklauso nuo 

sukauptos archeologinës medþiagos. Ta medþiaga 

nëra dar ypatingai gausi, o ir archeologiniø 

paminklø tyrimai Lietuvos ir Latvijos 

teritorijoje vyko netolygiai. Tad tyrimø 

eigà tenka apþvelgti atskirai vienoje ir 

kitoje Þiemgalos pusëje. 

á Vytauto Didþiojo kultûros muziejø bei kitus 

muziejëlius. Tik XX a. ketvirtajame deðimtmetyje 

Ðiauliø kraðtotyros draugija atliko 

nedidelës apimties keliø kapinynø tyrinëjimus, 

kuriems vadovavo B. Tarvydas. 

Linkaièiø (Joniðkio r.) kapinyne buvo iðtirta 

13 kapø, Jauneikiø (Joniðkio r.) kapinyne iðkastas 

apie 40 kv. m plotas ir surastos pilkapio 

su akmenø vainikais liekanos bei 8 

kapai. Dar 2 kapai ir 9 þidiniai rasti uþ pilkapio 

ribos. Pasidairyta dar Jakiðkëse (Joniðkio 

r.) (neaptikta nei kapø, nei radiniø), 

Lieporuose (Joniðkio r.) ir Ðukioniuose (Pakruojo 

r.). Draugija tyrinëjimø medþiagà 

skelbë savo leidiniuose (Ðiauliø, 1933, p. 1– 

17; Ðiaurës, 1933; Ðiaurës, 1933a; Gimtasai, 

1934, p. 165–167; Gimtasai, 1936). 

1939 m. Vytauto Didþiojo kultûros muziejus 

tyrë Meldiniø kapinynà (vad. P. Baleniûnas). 

1943 m. tyrinëjimo darbus tæsë 

P. Kulikauskas. Taèiau lëðø trûkumas, prasidëjæs 

karas visai sustabdë kasinëjimus visoje 

Lietuvoje keletui metø. Tik 1948 m. 

P. Kulikauskas pradëjo Linksmuèiø (Pakruojo 

r.) kapinyno tyrimus, juos 1949 m. tæsë 

R. Volkaitë-Kulikauskienë. Per du tyrinëjimo 

sezonus surasta arti 90 VII–XI a. kapø 

(Volkaitë-Kulikauskienë, 1951 p. 279–314). 

1949 m. P. Kulikauskas tyrinëjo Degësiø (Pakruojo 

r.) kapinynà (atidengta 12 VII–XI a.


kapø). (Navickaitë, 1961, p. 95). 1999 m. 

ðá kapinynà tyrinëjo Ë. Striðkienë. Buvo iðkastas 

dar 100 kv. m plotas surasti 2 suardyti 

vëlyvi XVII a. kapai ir trijø buvusiø kapø 

duobës (Striðkienë, 2000a, p. 319–320). 

1955 m. Ðiauliø „Auðros“ muziejus (vad. 

J. Nauduþas) tyrë apardytà Papilës (Akmenës 

r.) kapinynà. Atkasta 16 VIII–X a. kapø. 

Tais pat metais J. Nauduþas Valdomø (Ðiauliø 

r.) kapinyne atidengë vienà VIII a. vyro 

kapà bei surinko nemaþa atsitiktiniø radiniø. 

To paties paminklo likuèius 1968 m. tyrë 

A. Tautavièius – rastas dar 21 IX–XI a. kapas. 

1989 m. Ðiauliø „Auðros“ muziejus (darbams 

vadovavo B. Salatkienë) iðtyrë dar 12 kapø, 

esanèiø paèiame pietiniame kapinyno pakraðtyje. 

Tiesa, tai jau vëlyvi palaidojimai, 

datuojami XVI–XVII a. (Salatkienë, 1990, 

p. 89–92). Lieka pridurti, kad nemaþa dalis 

minëtuose paminkluose rastøjø kapø buvo 

apardyti, dalis apiplëðti. 

1956 m. Ðiauliø „Auðros“ muziejus bandë 

kasinëti Þvelgaièio kalnà (Þagarës piliakalná). 

Darbams vadovavo J. Nauduþas. Minëtame 

piliakalnyje buvo pradëtas tirti 50 kv. 

m plotas. Aptikta medinio pastato ar gynybinës 

sienos liekanos, datuotinos XIII–XVII a. 

Tyrimai palietë tik virðutiná piliakalnio sluoksná, 

o senieji sluoksniai liko netyrinëti. Reikia 

pridurti, kad tai iki pat XX a. pabaigos buvo 

vienintelis bandymas tyrinëti piliakalná visoje 

pietinëje Þiemgaloje, bet ir tas nesëkmingas. 

Tik 1996 m. R. Jarockis Þvelgaièio piliakalnio 

aikðtelëje padarë keletà græþiniø, kurie 

parodë, kad èia kultûrinis sluoksnis siekia 

nuo 0,5 iki 1,2 metro (Jarockis, 1998a, p. 

66–70). Bandyta tyrinëti ir Raktuvës piliakalná 

bei papëdæ. Papëdës gyvenvietëje græþiniais 

bei ðurfais nustatyta, jog èia kultûrinis sluoksnis 

iki 120 cm storio, o datuojamas laikotarpiu 

nuo I t-meèio pradþios iki 1272 metø, 

t. y. iki Raktuvës pilies sudeginimo (Jarockis, 

1998b, p. 72–74). Þvalgomojo pobûdþio tyrimai 

buvo atlikti Raktuvës piliakalnyje (Vasiliauskas, 

2000, p. 134–138). Èia iðtirtas 

45 kv. m plotas. Nustatyta, jog ankstyvieji 

sluoksniai priklauso Brûkðniuotosios kerami- 


kos kultûrai, gilesni sluoksniai datuojami viduriniuoju 

ir vëlyvuoju geleþies amþiumi. 

1957 m. O. Navickaitë ir V. Urbanavièius 

tyrinëjo Dirþiø (Pakruojo r.) kapinynà, 

surado 9 kapus, datuojamus VIII–IX a. (Navickaitë, 

1959, p. 151–158). 1996–1999 m. 

ðio kapinyno tyrimus pratæsë Ë. Striðkienë. 

Per keleriø metø tyrimø sezonà iðtirti dar 

83 kapai. Visas tyrinëtas plotas 700 kv. m, 

iðkasti 92 kapai, surinkta 770 radiniø. Taèiau 

tyrimai parodë, kad pats kapinynas labai 

suardytas. Geriau iðlikæ tik apie 10 % 

palaidojimø. Kapai datuoti VIII–XI a. Pavieniai 

radiniai leidþia teigti, jog èia bûta ir 

VI–VII a. datuojamø kapø (Striðkienë, 1998, 

p. 209–213; Striðkienë, 2000, p. 269–271). 

1973 m. B. Tautavièienë tyrë Pamiðkiø 

(Pasvalio r.) kapinynà, surado apie 70 VI–VII 

ir X–XI a. kapø (Tautavièienë, 1974, p. 40– 

45). Taèiau ir èia nemaþa kapø dalis buvo 

labai apardyta. 1974 m. E. Butënienë tæsë 

1939 m. P. Baleniûno pradëtus Meldiniø (Pakruojo 

r.) kapinyno tyrinëjimus. Aptikti trys 

VI–VIII a. bei deðimt XVIII a. kapø, surinkta 

pavieniø radiniø ið suardytø VIII–XII a. kapø 

(tyrinëjimø medþiaga neskelbta). 

1975–1976 m. A. Tautavièius ir B. Tautavièienë 

tyrinëjo Jauneikiø (Joniðkio r.) kapinynà. 

Èia iðtirtas apie 3500 kv. m plotas ir 

rasti 467 V–XI a. kapai (Tautavièienë, Tautavièius, 

1978, p. 135–141; Tautavièius, Tautavièienë, 

1978, p. 156–164). Ðis kapinynas 

dabar yra plaèiausiai tyrinëtas þiemgaliø paminklas 

Lietuvoje. Dël savo geografinës padëties, 

tyrinëjimø apimties ir surinktos medþiagos 

gausumo ðis paminklas tapo vienu 

svarbiausiø ðaltiniø pietinës Þiemgalos dalies 

gyventojø kultûrai tirti. 

1977 m. A. Cholodinskienë pradëjo tyrinëti 

Pavirvytës-Gudø (Akmenës r.) kapinynà, 

esantá vakariniame Þiemgalos pakraðtyje. Ðio 

paminklo tyrinëjimai buvo tæsiami ir 1978– 

1979 m. bei 1982 m. 1983–1984 m. kapinynà 

tyrinëjo I. Vaðkevièiûtë. Èia ið viso iðtirtas 

apie 3000 kv. m plotas, surasti 183 kapai, tarp 

jø 32 degintiniai ir 38 vëlyvieji, t. y. XVII– 

XVIII a. Kapinynas datuojamas X–XI a. ir XVII– 

17


XVIII a. (Cholodinskienë, Striaukaitë, 1978, 

p. 174–181; Cholodinskienë, 1980, p. 85–97; 

Vaðkevièiûtë, 1984a, p. 111–114). 

1985 m. Dakanis, o 1986 m. I. Vaðkevièiûtë 

tyrinëjo Stungiø (Joniðkio r.) kapinynà. 

Èia buvo iðtirtas 362 kv. m plotas, surasti 

26 VII–XI a. kapai (Dakanis, 1985, 

p. 45–47; Vaðkevièiûtë, 1988a, p.116–117; 

Vaðkevièiûtë, 2000, p. 225–262). 

1988 m. V. Ðimënas pradëjo Ðukioniø (Pakruojo 

r.) kapinyno tyrimus. Juos 1989 ir 

1990 m. tæsë I. Vaðkevièiûtë. Èia per trejus 

metus iðtirtas apie 1500 kv. m plotas, surastas 

131 VIII–XI a. kapas, vienas XVI a. ir devyni 

XVIII–XIX a. kapai (Ðimënas, 1990, p. 

105–108; Vaðkevièiûtë, 1990, p. 114–118; 

Vaðkevièiûtë, 2000, p. 159–224). 

Pastaràjá deðimtmetá Þiemgalos archeologinæ 

medþiagà papildë dar keletas smulkesnës 

apimties tyrinëjimø. 1995 m. A. Ðapaitë 

(Ðiauliø „Auðros“ muziejus) aptiko ir 

iðtyrë vyro griautiná kapà Joniðkyje (Ðapaitë, 

1996, p. 122–124). 1997 m. P. Tebelðkis 

atliko þvalgomuosius archeologinius tyrinëjimus 

Noreliø (Pasvalio r.) kapinyne (Tebelðkis, 

1998, p. 225–227). Èia iðkastas 27 kv. 

m plotas, surasti 3 griautiniai kapai, datuoti 

VIII–IX a. Linksmënø (Kurmaièiø) kapinyne 

(Joniðkio r.). 1998 m. P. Tebelðkis iðtyrë 

32 kv. m. plotà ir aptiko 7 kapø duobes; 2 

iðtyrë. Kapai datuoti VII–VIII a. (Tebelðkis, 

2000, p. 290–291). 1998 m. buvo bandyta 

ieðkoti iðlikusiø palaidojimø Vabalninko 

(Birþø r.) kapinyne (darbams vadovavo 

I. Vaðkevièiûtë). Ið surinktø duomenø – tiek 

ið literatûros (LAA, 1977, p. 117), tiek ið muziejuose 

esanèiø radiniø (Kauno karo muziejuje 

iðlikusios antkaklës platëjanèiais galais 

su kabuèiais (2 fragmentai) (Inv. Nr. 716: 

1, 2), smeigtuko rato formos galvute (Inv. 

Nr. 716: 3), dviejø apyrankiø platëjanèiais 

galais (Inv. Nr. 716: 4, 5) antkaklës ramentiniais 

galais (Inv. Nr. 812: 1)) ir iðlikusiø 

apraðø (VAK byla 6/290, p. 80–86), atrodo, 

jog Vabalninko kapinynas, dar 1936 m. minimas 

E. Ðneideraièio, paliktas þiemgaliø 

18 


bendruomenës. Jis buvæs árengtas dabartinio 

miestelio pietinëje dalyje. Taèiau 

E. Ðneideraitis èia mini jau buvus þvyro karjerà, 

kuris visiðkai sunaikino kapinynà. Karjero 

(ir kapinyno vieta) buvo rekultivuota; 

ðiuo metu èia ásikûrusios dviejø gyventojø 

sodybos. Taigi Vabalninko senkapis „palaidojo“ 

savo informacijà visiems laikams. 

1999 m. I. Vaðkevièiûtë tyrë Linkuvos kapinynà 

(Pakruojo r.) (Vaðkevièiûtë, 2000b, p. 

293–295). Èia iðtirtas 246 kv. m plotas, aptikti 

5 kapai: 3 moterø, 2 vyrø, surinkti 79 

radiniai (ið jø 52 atsitiktiniai). Kapinynas datuojamas 

IX–XI a. I. Vaðkevièiûtë 2000 m. 

tyrë Kyburiø (Pasvalio r.) kapinynà. (Vaðkevièiûtë, 

2002, p.106–107). Iðtirtas 107 kv. 

m plotas, surasti 4 apardyti (3 vyrø ir 1 vaiko) 

kapai, datuojami VIII–XI a. 

Reziumuojant tai, kas pasakyta, galima 

teigti, jog Ðiaurës Lietuvoje V–XII a. kapinynai 

tyrinëti pakankamai plaèiai. Tyrinëjimø 

apimtis plati dvejopa prasme: pirmiausia tyrinëta 

13 kapinynø, t. y. apie 20 % visø þinomø, 

ir iðtirta daugiau kaip 1000 kapø. Antra, 

tyrinëti paminklai visuose pakraðèiuose, 

t. y. Akmenës, Pasvalio, Pakruojo, Joniðkio 

ir Ðiauliø rajonuose (þr. 1 pav.). Tirti kapai 

datuoti nuo V iki XII a. laikotarpiu. Ðiaurinëje 

Lietuvos dalyje IX–XI a. kapø surasta þymiai 

daugiau nei V–VII a., tuo tarpu Latvijos 

teritorijoje iki ðiol daugiau rasta V–VII a. kapø. 

Ið tyrinëtø paminklø þemëlapio matyti, 

kad dar esama ir „baltø vietø“, kurias bûtina 

uþpildyti, ypaè Þiemgalos pakraðèiuose. 

Ið tokiø tyrinëtinø vietø reikëtø paminëti 

jos pietrytiná kampà Ðiauliø–Panevëþio ir Pasvalio–Panevëþio 

rajonø ribose. Taip pat reikëtø 

dar tyrinëti ðiaurinæ Ðiauliø rajono dalá 

bei Pasvalio ir Birþø rajonø teritorijà, nes, 

kaip matome, pietrytinë Þiemgalos riba tebëra 

neaiðkiausia. Savotiðka spraga tebëra ir 

tai, kad Þiemgalos paribyje Lietuvoje neturime 

stambesniø tyrinëtø kurðiø, þemaièiø ir 

aukðtaièiø kapinynø. Pastarøjø tyrimai padëtø 

ryðkiau parodyti gentiniø kultûrø ryðius, 

o kartu ir skirtumus, savitus bruoþus.


TYRINËJIMAI LATVIJOJE 

Latvijoje esantys þiemgaliðki paminklai tyrinëtojø 

sulaukë gerokai anksèiau nei Lietuvoje. 

1886 m. K. Boy, T. Kaizerlingas ir 

E. Ðmidtas pradëjo kasinëti IX–XII a. kapinynà 

prie Vecsaulës Èepanø. 1892 m. já toliau 

tyrë F. Braunas. Nors tuo metu jau buvo þinoma, 

kad iki XIII a. Lielupës baseine gyveno 

þiemgaliai, bet rastoji medþiaga buvo priskiriama 

normanams (Ñâåðäëîâ, Áðàóí, 

1976, p. 221–226). K. Boy Ciemaldø IX– 

XIII a. kapinyne atidengë 27 kapus ir ðá paminklà 

priskyrë Upmalës þemei, esanèiai 

Þiemgalos rytiniame pakraðtyje (Boy, 1895, 

p. 27). Didelá vaidmená suvaidino V–VII a. 

Katlakalno-Plavniekalno kapinyno tyrinëjimai. 

Iki tol buvo kasinëti tik I–V a. ir IX–XIII a. 

paminklai, o viduriniojo geleþies amþiaus 

paminklø nebuvo þinoma. Todël buvo spëjama, 

jog tuo laikotarpiu Þiemgaloje bus buvusios 

germanø kolonijos ar bûta tuðèio tarpo 

tarp minëtø laikotarpiø. Tokias mintis paneigë 

minëtojo kapinyno tyrimai (Buchholtz, 

1901, p. 41–47). Þiemgaliø etnines problemas 

gvildeno R. Hausmanas (Hausman, 

1910, p. 41–43). Jis bandë apibendrinti sukauptà 

medþiagà bei pats tyrinëjo Tervetës 

piliakalná (kartu su A. Bielensteinu). Áþymus 

vokieèiø archeologas M. Ebertas savo darbuose 

stengësi pabrëþti didelæ germanø kultûrinæ 

átakà baltø gentims (Ebert, 1913, p. 

498–559). Mintá, jog pagrindiná vaidmená formuojantis 

þiemgaliø genèiai suvaidino vietinis 

baltiðkasis substratas, iðkëlë vokieèiø kalbininkas 

ir archeologas A. Bezzenbergeris. 

Latvijos archeologijos paminklais rusø tyrinëtojai 

kiek daugiau susidomëjo po Rusijos 

archeologø suvaþiavimø Vilniuje (1893) 

ir Rygoje (1896). Jie pastebëjo, jog Rytø Pabaltijo 

archeologinë medþiaga skiriasi nuo 

slavø kraðtuose randamos. Taip pat kritiðkai 

vertino K. Grevingko teiginius apie didelæ 

skandinavø átakà, taèiau pagrindinis dëmesys 

èia skirtas Latgalai, o domëjimasis Þiemgala 

iðblëso. 


Po Pirmojo pasaulinio karo, susikûrus Latvijos 

Respublikai, archeologijos srityje dirbo 

nemaþa latviø archeologø: F. Baluodis, A. Karnupas, 

R. Ðnuorë, E. Ðnuorë, H. Riekstinis, 

E. Ðturmas ir kt. 

E. Brastinis apraðo visus þinomus Latvijos 

piliakalnius, grupuoja juos pagal senàsias etnines 

sritis. Þiemgaliø piliakalniams skirtas 

tomas iðleistas 1926 m. (Brastiòð, 1926). Tais 

paèiais metais iðleistas kolektyvinis darbas 

„Latvijos archeologija“ (Latvijas archaioloìija, 

1926). Svarbi Latvijos teritorijoje gyvenusiø 

baltø genèiø kultûrai tirti yra 1930 m. 

iðleista R. Ðnuorës knyga apie geleþies amþiaus 

smeigtukus, kurie ypaè buvo mëgstami 

þiemgaliø (Ðnore, 1930). Ðiame darbe apþvelgti 

visi smeigtukø tipai, pateikiamas jø 

paplitimo þemëlapis, pagal smeigtukø paplitimà 

bandoma lokalizuoti genèiø teritorijas, 

tarp jø ir þiemgaliø. 

Daug dëmesio buvo skiriamas piliakalniø 

tyrimams. Tuo laikotarpiu kasinëti þymiausi 

Þiemgalos centrai Daugmalë, Meþuotnë. 

Antrojo pasaulinio karo metais archeologijos 

paminklø tyrimai nutrûko, tyrimø duomenys 

liko beveik neskelbti. 

Pokariu intensyvëjant ûkinei veiklai, padidëjo 

paminklø tyrimø mastas. Þiemgaliø 

teritorijoje dirbo archeologai V. Urtanas, 

E. Brivkalnë, A. Stubavas, J. Daiga, M. Atgazis 

ir kt. 

Atlikta detali archeologijos paminklø registracija. 

Paaiðkëjo, jog latviðkoje Þiemgalos 

dalyje yra 25 piliakalniai ir apie 50 kapinynø 

(Latvijas, 1974, p. 179). Taèiau didþioji 

dauguma paminklø netyrinëti. 

Tuoj po karo imtasi tyrinëti þinomiausius 

Þiemgalos piliakalnius arba tæsti ankstesniais 

metais pradëtus. E. Brivkalnë tyrinëjo Tervetës 

piliakalná (Arheoloìiskie izrakumi Tçrvetes, 

1960, p. 13), vëliau ðio piliakalnio tyrimo 

darbus tæsë F. Zagorskis (Arheoloìiskie 

izrakumi Mûkukalna, 1961, p. 4). J. Daiga 

kasinëjo Duobelës piliakalná (1952, 1956, 

19


1959, 1977 m.) ir gyvenvietæ (Daiga, 1959, 

p. 42–44) bei Kamardës piliakalná (Daiga, 

1979, p. 31–36). V. Urtanas Daugmalës piliakalná 

1966–1970 m. (Urtâns, 1967, p. 41– 

42; Urtâns, 1968, p. 77–80; Urtâns, 1969, 

p. 55–57; Urtâns, 1970, p. 67–69; Urtâns, 

1971, p. 56–58), M. Atgazis – Meþuotnës piliakalná 

(1969 m.) (Atgâzis, 1970, p. 41–46). 

Tyrinëti Þiemgalos piliakalniai nesusilaukë 

monografijø ir iðsamesniø publikacijø, bet 

jø tyrimø medþiaga plaèiai panaudota atskiruose 

apibendrinamojo pobûdþio darbuose. 

Ið jø paminëtini pirmiausia „Latvijos archeologija“, 

taip pat M. Gimbutienës, V. Sedovo, 

M. Atgazio darbai. 

Intensyviai buvo tiriami kapinynai. 

1959 m. J. Grauduonis tyrë Agrarieðø kapinynà 

– rasti 3 V–VI a. kapai bei 14 XVII– 

XVIII a. kapø (Arheoloìiskie izrakumi Tçrvetes, 

1960, p. 14). 1964 m. I. Cimermanë tyrë 

Kaijukruogo kapinynà; rasti 5 VIII–X a. kapai 

(Cimermane, 1965, p. 5). M. Atgazis tyrë 

Duolës Lejaskivuto kapinynà, aptiko keletà 

VI–VII a. kapø (Atgâzis, 1967, p. 27). 

1970 m. M. Atgazis kasinëjo Meþuotnës Centro 

kapinynà, esantá kairiajame Lielupës krante. 

Èia rasti 88 VII–XII a. kapai (Atgâzis, 1971, 

p. 27–30). 1976 m. M. Atgazis tyrë Kurø kapinynà, 

esantá deðiniajame Skujanës krante, 

ir aptiko 12 VI–VII a. kapø ir pavieniø daiktø 

ið suardytø XII a. kapø (Atgâzis, 1977, p. 14– 

23). 1976 m. J. Grauduonis tyrë Ciemaldø 

kapinynà prie Lielupës, aptiko 27 XII–XIII a. 

kapus (Graudonis, 1977, p. 37–39). Tais paèiais 

metais A. Caunë tyrë Siliniø kapinynà, 

esantá Memelës (Nemunëlio) deðiniajame 

krante, aptiko keletà IX–XIII a. kapø (Caune, 

1977, p. 24–29). M. Atgazis kasinëjo Tervetës 

Anðkinø kapinynà netoli Tervetës piliakalnio, 

deðiniajame Skujanës krante, aptiko 

5 VI a. kapus (Atgâzis, 1978, p. 14–16). 

J. Grauduonis 1977–1979 m. tyrinëjo Kakuþënø 

(Miklas kalna) kapinynà ir rado 77 

V–XII a. kapus (Graudonis, 1980, p. 53–57). 

1979 ir 1981 m. M. Atgazis tyrë Balø-Ðkerstainø 

kapinynà, esantá kairiajame Berzës 

krante. Èia rasta 60 V–XI a. kapø 

20 


(Atgâzis,1980, p. 22–27; Atgâzis, 1982, 

p. 33–41). 1982 m. baigtas tirti Duobelës kapinynas, 

kuriame iðkasta 1340 vëlyvø, t. y. 

XIV–XVII a., kapø (Daiga, 1984, p. 52–55). 

Net 17 sezonø buvo tiriamas Drengerø- 

Èunkanø kapinynas. Pradëtà tyrinëti 1924 m. 

E. Valës, 1928 m. ðá kapinynà tyrë V. Ginteris, 

1936 m. P. Stepinis, 1937 m. – E. Ðturmas, 

1952 m. – A. Stubavas. 1984 m. V. Bebrë 

ir M. Atgazis ir nuo 1985 m. iki 1994 m. 

imtinai – M. Atgazis (Bebre, 1984, p. 26–29; 

Atgâzis, Bebre, 1986, p. 19–25; Atgâzis, 

1994, p. 23–30; 1996, p. 16–24). Kapinynas 

árengtas Memelës (Nemunëlio) deðiniajame 

krante. Èia iðkasti 724 kapai, surinkta per 

3000 radiniø. Kapai datuojami VIII–XI a., o 

kai kurie atsitiktiniai daiktai rodo, jog èia bûta 

ir ankstesniø palaidojimø, siekianèiø senojo 

geleþies amþiaus pradþià. Tai kol kas plaèiausiai 

tyrinëtas kapinynas visoje Þiemgaloje. 

1984–1985 m. J. Asaris tyrinëjo Priediniø 

kapinynà, esantá uþ 4 km á rytus nuo Vadaksties, 

deðiniajame jos krante. Èia iðtirtas 

322 kv. m plotas, rasti 48 palaidojimai, ið 

kuriø 2 (k. Nr. 1 ir 2) datuoti II–V a., kiti 46 – 

XVII–XVIII a. Ankstyvuoju laikotarpiu datuotuose 

kapuose rasta prûsø tipo akinë segë, 

lankinë segë lenkta kojele ir t. t. (Asaris, 1986, 

p. 25–26). 

A. Vilka 1991 m. tyrë Rûsiðø-Debeðø senkapá 

(Vilka, 1992, p. 110–112) Saldaus r. Iðkastas 

66 kv. m plotas, rasti 3 XVII a. kapai, 

vieno vaiko kapas, datuojamas VI–VII a. 

1992–1994 m. J. Urtanas tyrinëjo Gaideliø- 

Viduèiø kapinynà (Urtâns, 1994, p. 87–89; 

1996, p. 117–119) Jelgavos rajone. Kapinynas 

buvo árengtas deðiniajame Svitës krante. 

Èia iðkastas 230 kv. m plotas, rasta 24 viduriniojo 

bei vëlyvojo geleþies amþiaus kapai, 

be to, keletas atsitiktiniø radiniø, datuojamø 

XVI–XVII a. 

Apibendrindami tai, kas pasakyta, ir lygindami 

tyrinëjimø duomenis su Lietuvos teritorijoje 

esanèiais tyrinëtais Þiemgalos paminklais, 

matome, jog piliakalniai ir gyvenvietës 

Latvijoje yra paþástami nepalyginti geriau nei


Lietuvoje (tyrinëti Duobelës, Daugmalës, Meþuotnës, 

Tervetës, Karmelës). Latvijoje tirti net 

5 stambiausi piliakalniai, Lietuvoje – në vieno. 

Kapinynai visoje Þiemgalos teritorijoje paþástami 

beveik vienodai. Latvijoje plaèiau tyrinëti 

tik Èiunkanø-Drengerø, Balø-Ðkerstainø, 

Kakuþënø ir Meþuotnës Centro kapinynai, 

kiti tyrinëjimai buvo daugiau þvalgomojo 

pobûdþio. Ið jø medþiagos matyti, jog Latvijoje 

labiau yra paþástamas V–VIII a., nes iðtirta 

þymiai daugiau ðio laikotarpio kapø. Tuo 

tarpu Lietuvoje turime daugiau tyrinëtø IX– 

Xl a. kapø. Kaip matome, Þiemgalos archeologiniø 

tyrimø duomenys Latvijoje iki ðiol nesusilaukë 

apibendrinanèios knygos. Apie daugelá 

tyrinëtø kapinynø paskelbtos tik trumpos 

informacijos. Iki 1970–1972 m. tyrimø duomenys 

apibendrinta forma plaèiausiai panaudoti 

prieð dvideðimt metø parengtai „Latvijos 

archeologijai“ (iðspausdinta 1974 m.). Èia pateikiamos 

þinios apie þiemgaliø genties teritorijà, 

pastebima, jog kapinynai koncentravosi 

Lielupës baseine, þiemgaliø kultûra atsiskyrë 

nuo bendro baltø kamieno apie IV–V amþiø. 

Patys ankstyviausi Tervetës, Sturø, Duobelës 

ir Uoðø kapinynai. Remiantis jais, pateikiamos 

þinios apie ankstyvojo periodo þiemgaliø 

laidosenà – pilkapiuose su akmenø vainikais 

ir griautiniuose kapinynuose. Paþymimi 

bûdingiausi laidosenos bruoþai – vyrø ir moterø 

prieðprieðinë orientacija, apraðomi ákapiø 

komplektai. Vëlyvojo geleþies amþiaus 

þiemgaliø kultûrai skirta nepalyginti daugiau 

vietos. Èia pateikiama nemaþai þiniø apie piliakalnius, 

jø gynybinius árenginius. Apraðomi 

alkakalniai ir kulto vietos bei laidojimo paminklai. 

Nurodomi ðiam laikotarpiui bûdingi 

bruoþai, aptariami dirbiniai, pateikiama daug 

iliustracijø (Latvijas, 1974, p. 147–148, 204– 

217, 54–59 pav.). 


XX a. 9-ajame deðimtmetyje Þiemgalos 

praeièiai tyrinëti Latvijoje buvo skirta kiek 

daugiau dëmesio. Pasirodë straipsniø, vienaip 

ar kitaip susijusiø su Þiemgala. M. Atgazis 

straipsnyje „Drengerø-Èunkanø kapinyno 

kapas Nr. 241 ir VIII–IX a. þiemgaliø 

tradicija á kapus dëti ietis“ analizuoja vienà 

bûdingiausiø þiemgaliø bruoþø – ieèiø gausà 

kape ir bando atsakyti á sudëtingà klausimà, 

kodël kai kuriuose þiemgaliø kapuose 

randame tiek daug ieèiø (Atgâzis, 1994, 

p. 29–40). V. Bebrë straipsnyje „VIII–XII a. 

ornamentuoti geriamieji ragai Latvijoje“ 

(Bebre, 1996, p. 43–48) raðo apie Drengerø- 

Èunkanø kapinyno kape Nr. 41 rastà geriamàjá 

ragà, kurio apkalas sidabrinis, puoðtas 

saulës simboliais. Ragas, autorës nuomone, 

pagamintas vietos meistrø ir skirtas didikams. 

T. Berga straipsnyje „Sulankstomos svarstyklës 

Latvijoje X–XIII a.“ (Berga, 1996, p. 49– 

61) raðo apie Þiemgaloje, Èunkanø-Drengerø 

bei Meþuotnës Centro kapinynuose, rastàsias. 

I. Ðternas paskelbë straipsná „De Portu 

Semigallie“ (Ðterns, 1997, p. 165–171). Ðiame 

darbe bandoma identifikuoti Henriko Latvio 

kronikoje minimà þiemgaliø uostà su 

Daugmalës gyvenviete ir èia esanèiomis 

dviem salomis – Duolës ir Martinsalos. 

Reziumuojant Latvijos archeologø darbus 

apie Þiemgalà galima pasakyti, jog jie áneðë 

nemaþà ánaðà á mûsø bendrø protëviø – þiemgaliø 

materialinës ir dvasinës kultûros tyrimus. 

Taèiau reikia pasakyti, jog Latvijos archeologø 

þiemgaliams skirtuose darbuose 

lieka beveik nepaliesti þiemgaliø ir kurðiø bei 

þiemgaliø ir lybiø kultûrø santykiai. Neskelbta 

tyrinëtø XIV–XVII a. kapinynø medþiaga, 

kuri galëtø papildyti raðytiniø ðaltiniø faktus 

apie Þiemgalos nuniokojimà XIII a. ir jos gyventojø 

ásiliejimà á susidaranèià latviø tautà. 

21


ÞIEMGALA IKI V AMÞIAUS 

Þiemgaliø teritorija Lietuvoje aprëpia Vidurio 

Lietuvos þemumos ðiaurinæ dalá – Mûðos 

ir Lëvens upiø baseinà ir kalvotà Vidurio 

Latvijos þemumà (1 pav.). Ði teritorija ledynmeèiø 

laikotarpiu buvo apklota iðtisinës ledynø 

dangos. Pagrindiniai reljefo bruoþai kûrësi 

ir ryðkëjo traukiantis á ðiauræ vadinamajai 

Lietuvos ledo tëkmei. Jos atsitraukimas 

nebuvo tolygus. Smarkiau atðilus, ledyno pakraðtys 

smarkiau tirpdavo, atvësus sustodavo. 

Antai ledyno pakraðtys, apleidæs pietuose 

Baltijos kalvynà, buvo sustojæs ir Vidurio 

þemumos ðiaurinëje dalyje. Èia stovëdamas 

22 

GEOGRAFINË APÞVALGA 

1. Þiemgalos teritorija 

tirpo ramiai ir lëtai, dël to susiformavo lyguma. 

Tik paèiame ledyno pakraðtyje, plûstant 

vandeniui nuo jo, susidarë apie 100 km ilgio 

galiniø morenø tipo kalvagûbris, kylantis 

nuo lygumos apie 20–30 m. Ðis kalvagûbris 

iðsiskiria ið kitø analogiðkø formø savo 

nuostabiu vientisumu. Nuo Vëgeriø taisyklingu 

lanku jis eina kairiuoju Mûðos krantu 

per Linkuvà ir Gruþius iki didþiojo Mûðos 

posûkio prie Tatulos þioèiø. 

Minëtas rajonas pasiþymi itin geru dirvoþemiu. 

Didelæ dalá jo sudaro priesmëlis ir 

lengvas priemolis. Dirvoþemiai derlingi, tu-


rintys nemaþa naudingo augalams maisto, 

tik nelaidûs vandeniui. Nors èia krituliø palyginti 

nedaug – 533–575 mm per metus (tuo 

tarpu Pajûrio þemumoje 650 mm, Þemaièiø 

aukðtumos vakarinëje dalyje 858 mm), taèiau 

dël maþo dirvoþemio ir podirvio laidumo 

jauèiama þalinga drëgmës átaka. Ðiaurës 

Lietuvà, kaip ir visà kità Lietuvos dalá, daþnai 

veikia drëgnas jûrinis Atlanto oras. Þiemà 

daþniausiai puèia pietø, pietryèiø ir pietvakariø 

vëjai, vasarà – ðiaurës, ðiaurës rytø 

ir ðiaurës vakarø. Daugiau kaip 100 dienø 

per metus èia bûna nesaulëtos, pusæ dienø 

per metus – krituliai. Þiemos ðvelnios su daþnais 

atodrëkiais ir rûkais, pavasariai labai nepastovûs, 

daþnai kaitaliojasi ðalti ir ðilti orai, 

vasara ðilta ir drëgna, rudená irgi vyrauja drëgni 

orai. Ðioje dalyje (dël þemyninës teritorijos 

padëties) oro temperatûra vasarà aukðtesnë 

negu pajûryje, bet þemesnë nei rytinëje 

ar pietinëje Lietuvos dalyje. Þiemà – atvirkðèiai. 

Pavasaris èia taip pat prasideda 5– 

6 dienomis vëliau negu pietinëje Lietuvoje, 

bet tiek pat anksèiau nei pajûryje. Sniego 

danga þiemà storesnë negu Pietø ir Vakarø 

Lietuvoje, bet plonesnë negu Rytø. 

Klimatas palankus þemës ûkiui, vegeta- 

AKMENS AMÞIUS 

Þmoniø pëdsakai Lietuvos teritorijoje aptinkami 

tik nuo X t-meèio pr. Kr. Taèiau Lietuva 

buvo ne vienu laiku apgyventa. Seniausios 

stovyklavietës rastos pajûryje (Madleno 

kultûros gyventojai) ir pietinëje Lietuvoje – 

Nemuno vidurupys ir Merkio pakrantës (Svidrø 

kultûros neðëjai). Paleolito radiniø ar stovyklavieèiø 

ðiaurinëje Lietuvos dalyje kol kas 

neaptikta. Nors nedidelës medþiotojø ar rankiotojø 

grupelës ir èia uþklysdavo. Mezolito 

laikotarpiu pietinëje Lietuvoje randamos stovyklavietës 

ir dirbiniai skiriami Nemuno kultûrai 

(pavieniai Nemuno kultûros radiniai þinomi 

ir ið Latvijos teritorijos). Estijoje ir Latvijoje 

tuo metu paplito Kundos kultûra. Ji grei- 


cinis periodas daugiau kaip 200 dienø. Tolydþiai 

tirpdamas, ledynas nesudarë sàlygø 

atsirasti gilioms sraunioms upëms, vandeningiems 

eþerams. Taèiau èia apstu maþesniø, 

lëtai tekanèiø per lygumas upeliø, kurios sudaro 

Lielupës (átekanèios á Dauguvà) baseinà. 

Á Lielupæ áteka 18 didesniø ar maþesniø 

upeliø, imanèiø pradþià Ðiaurës Lietuvoje. 

Didþiausios jø Berðtalis, Ástra, Yslikis, Mûða, 

Lëvuo, Kruoja, Pyvesa, Plonë, Sidabra, Ðvetë, 

Ðvitinys, Tatula, Vëzgë, Vilkytë. 

Prieð iðplintant þemdirbystei miðkai dengë 

beveik visà kraðtà. Taèiau vëliau, ypaè ásigalëjus 

lydiminei sistemai, jie pamaþu buvo 

labai iðretinti. Manoma, kad dar X a. vienam 

gyventojui teko apie 8 ha miðko ir 3 ha lauko. 

Ðiaurinëje Lietuvos dalyje, tikriausiai dël 

intensyvios þemdirbystës, dideliø miðkø masyvø 

neiðliko. Taèiau yra nedideli miðkø plotai 

prie Þagarës, Skaistgirio ir nuo jo á pietus 

Ðiauliø link. Vyrauja lapuoèiai, vietomis paplitæ 

baltalksniai. Yra uþsilikusiø àþuolynø, 

ið spygliuoèiø daþniausiai paplitæ eglynai 

(Lietuvos, 1958; Tarvydas, 1958). 

Reziumuojant galima pasakyti, jog Þiemgaloje 

yra palankiausios gamtinës sàlygos 

tiek þmoniø gyvenimui, tiek ir þemës ûkiui. 

èiausiai apëmë ir ðiaurinæ Lietuvos dalá. Tuo 

tarpu ið ðios srities turime tik keletà pavieniø 

kaulo bei rago dirbiniø: Pasvalio r., Pumpënø 

apyl., Ástros upelyje rasti 2 raginiai ðeivos pavidalo 

antgaliai (12,3 cm ir 14,9 cm ilgio), 

datuojami mezolito periodu (2: 4, 5 pav.). Nemuno 

kultûrai áprastø titnagø beveik nëra (Rimantienë, 

1984, p. 94). 

Neolite menamoje teritorijoje buvo paplitæs 

Narvos kultûros vakarinis variantas, taèiau 

to laikotarpio gyvenvieèiø pëdsakø ið mus dominanèios 

– vëliau þiemgaliø teritorijos dar 

neþinome. Artimiausia dabar þinoma ir tyrinëta 

yra netoli Þemaièiø Kalvarijos esanti Ðarnelës 

gyvenvietë. Mat neolite þmonës daþ- 

23


niausiai kûrësi prie eþerø, o èia jø nëra, ir greièiausiai 

ði teritorija neolite tebebuvo retai gyvenama. 

Svarbiausi þmoniø gyvenimo liudininkai 

lieka akmeniniai kirviai, kuriø laukuose 

buvo randama gan apsèiai. Nemaþa jø 

XIX a. antrojoje pusëje ir XX a. pradþioje buvo 

patekæ á Jelgavos muziejø ir þuvo Antrojo 

pasaulinio karo metu. Lietuvos muziejuose iðlikæ 

kirviai suregistruoti „Lietuvos TSR archeologijos 

atlaso“ pirmojoje knygoje. Ið èia 

skelbtø duomenø matyti, kad ypaè daug rasta 

titnaginiø læðio pjûvio (IV–III t-metis pr. Kr.) 

(LAA, 1974, p. 85) ir akmeniniø kirveliø su 

skyle kotui, keturkampe ir apvalia arba netaisyklinga 

pentimi, kurie datuojami vëlyvuoju 

neolitu (LAA, 1974, p. 85), bei trumpa apvalia 

pentimi ið III–II tûkstantmeèio pr. Kr. Rasta 

ir laiviniø kovos kirviø – apie 11 egz., datuo- 

24 

1 

4 

0 3 cm 

2. Akmens ir þalvario amþiaus radiniai: 

1–3 Vaðkø lobis: þalvarinis pentinis kirvis, Meliaro 

tipo kirvis, durklas, 4–5 – raginiai antgaliai 

5 

2 

3 

5 


3. Laivinis kovos kirvis ið Guostagalio 

jamø vëlyvuoju akmens amþiumi ir þalvario 

amþiaus pirmàja puse (3 pav.). Ið Linksmuèiø 

vietovës þinomas akmeninis dviaðmenis kirvis 

pagal analogus datuojamas II–I tûkstantmeèiu 

pr. Kr. riba (LAA, 1974, p. 148). Prie 

Skaistgirio rastas akmeninis kaplys datuojamas 

vëlyvuoju neolitu (LAA, 1974, p. 178). 

Akmens amþiaus kapinynø Lietuvoje iki 

ðiol þinome nedaug, visi jie rasti Vakarø ir Rytø 

Lietuvoje. Ið kitø srièiø þinome tiktai vienà kità 

kapà. Artimiausias Þiemgalai bûtø prie Ðakynos 

rastas neolitu datuotas griautinis kapas 

su vienintele, taèiau reta ákape – moliniu dubenëliu 

su àsele (4 pav.). Ðis kapas laikomas 

ankstyvøjø virvelininkø palikimu (Rimantienë, 

1984, p. 199, 106 pav.). 

0 3 cm 

4. Dubenëlis ið Ðakynos 

0 

3 cm


ÞALVARIO IR ANKSTYVASIS GELEÞIES AMÞIUS 

Neturtinga Þiemgala ir þalvario amþiaus 

paminklø bei radiniø. Nerasta èia nei ðio laikotarpio 

gyvenvieèiø, nei laidojimo paminklø. 

Negausûs ir paskiri radiniai (Grigalavièienë, 

1980, p. 5–8, 66–93). Didþiàjà dalá 

jø sudaro kirviai – atkraðtiniai Rytø pabaltijo 

tipo (7 vienetai), skobtiniai (2 vienetai), ámoviniai 

(3 vienetai). Be kirviø, rastas miniatiûrinis 

durklas, datuojamas IV–V þalvario amþiaus 

periodu, pjautuvëlis su ataugële gale 

(Gembutë) ir Akmenës r. rastas ámovinis ietigalis. 

Vaðkuose (Pasvalio r.) aptiktas lobis, 

kurá sudarë Halièo tipo þalvarinis pentinis 

kirvis, Meliaro tipo ámovinis kirvukas ir miniatiûrinis 

durklas (2: 1–3 pav.). Vaðkø lobis 

datuojamas naujuoju þalvario amþiumi. Tikslesnë 

data neaiðki, nes lobyje rasti daiktai 

labai skirtingos chronologijos (LAA, 1974, 

p. 208). Ankstyviausi radiniai – þalvariniai 

atkraðtiniai kirviai datuojami II periodo pradþia 

ir III periodu (5 pav.), skobtiniai kirveliai 

– III periodu. Naujajam þalvario amþiui 

0 3 cm 

5. Þalvarinis atkraðtinis kirvis ið Linkuvos 


priskiriami þalvariniai ámoviniai kirveliai, rasti 

Pavadaksèiuose (Akmenës r.), Vaðkuose 

(Pasvalio r.), Kriauðiðkëse (Pasvalio r.), Jomantuose 

(Pakruojo r.) (LAA, 1974, p. 206–212). 

Ðiuo laikotarpiu Lietuvos ir Latvijos teritorijose 

egzistavo dvi baltø kultûros: paèiame 

vakariniame pakraðtyje Pilkapiø kultûra 

ir rytinëje minëtosios teritorijos dalyje – 

Brûkðniuotosios keramikos kultûra. Bûsimoje 

pietinëje Þiemgalos dalyje nerasta nei Vakarø 

baltø pilkapiø, nei Rytø Lietuvos Brûkðniuotosios 

keramikos kultûrai bûdingø paminklø. 

Tiesa, pavieniø brûkðniuotosios keramikos 

ðukiø yra aptikta. J. Ðliavas prie Þeimelio 

yra radæs brûkðniuotos keramikos puodelá 

(Ðliavas, 1969a, p. 347–348), o centrinëje 

Latvijos dalyje A. Vaskas aptiko net 12 

brûkðniuotos keramikos radimo vietø (Васкс, 

1991, p. 35). 

Rastieji pavieniai dirbiniai patvirtina, jog 

ir þalvario amþiuje ðiaurinëje Lietuvos dalyje 

neabejotinai buvo gyventa. Èia dël dideliø 

miðkø masyvø turëjo bûti kultivuojama 

lydiminë þemdirbystë, medþioklë, miðko bitininkystë. 

Todël turëta kuo prekiauti. Svarbià 

vietà mainø prekyboje uþëmë brangiø 

þvëreliø kailiai, vaðkas, gyvuliai ir kt. Intensyvià 

prekybà rodo Vaðkø lobis bei vis gausëjantys 

þalvariniai dirbiniai. Matyt, Lielupe 

buvo plaukiama á Rygos álankà, o ið ten – á 

Vidurio Europà. Tai vienas ið pagrindiniø to 

meto alavo ir vario tiekëjø keliø. 

Visoje Lietuvos teritorijoje nedaug þinoma 

paminklø ar paskirø dirbiniø, datuojamø 

ankstyvuoju geleþies amþiumi. Ðis amþius 

Vakarø Lietuvoje paþástamas ið pilkapiø, 

o Rytø Lietuvoje – ið piliakalniø kultûrø. Ðiaurës 

Lietuvoje ðiuo periodu datuojamø paminklø 

visai neaptikta. Skirtingai nuo akmens ar 

þalvario amþiø, nerasta menamoje teritorijoje 

ir pavieniø radiniø ar kapø. Todël ankstyvasis 

geleþies amþius Ðiaurës Lietuvoje tebëra 

visai neþinomas. Latvijos teritoritorijoje 

kai kuriuose tuo laikotarpiu datuotuose pi- 

25


liakalniuose brûkðniuotoji keramika sudaro 

net 96,6% visos keramikos (Âàñêñ, 1991, 

p. 35). Aiðku tik tiek, jog ði teritorija greièiausiai 

turëjo priklausyti Brûkðniuotosios keramikos 

kultûros vakariniam pakraðèiui (Grigalavièienë, 

1995, p. 236). 

Senajame geleþies amþiuje (nuo I a.) ðiaurinëje 

Lietuvos dalyje randami kolektyviniai 

palaidojimai pilkapiuose. Ði kultûra archeologø 

pavadinta Ðiaurës Lietuvos ir Pietø Latvijos 

pilkapiø kultûra, taèiau dël jos kilmës 

vieningos nuomonës iki pastarojo laiko nëra. 

Archeologai E. Grigalavièienë (Grigalavièienë, 

1995, p. 236), M. Michelbertas (Michelbertas, 

1986, p. 238), A. Tautavièius 

(LAA, 1977, p. 11, Таутавичюс, 1980, p. 81; 

Tautavièius, 1981, p. 30) pilkapiø kultûrà kildina 

ið Brûkðniuotosios keramikos kultûros 

teigdami, jog pilkapiø kultûra susidarë tuomet, 

kai Brûkðniuotosios keramikos kultûros 

arealo vakariniame pakraðtyje atsiskyrë gentys. 

Kartu pripaþástama, jog ðis vakarinis 

Brûkðniuotosios keramikos kultûros pakraðtys 

tuo metu buvo retai gyvenamas. Todël 

manoma, jog I a. á ðià sritá atsikëlë giminingos 

gyventojø gentys ið Lietuvos pajûrio. Jie 

atsineðë paprotá pilti pilkapius ir kai kuriuos 

Senasis geleþies amþius yra labai svarbus 

baltø genèiø ekonominei bei visuomeninei 

raidai. Masiðkai pradedami naudoti geleþiniai 

árankiai ir ginklai ið vietoje pasigamintos 

geleþies, intensyvëjant mainams buvo 

gaunama spalvotøjø metalø papuoðalams gaminti. 

Intensyvëjo ûkis, gausëjo þmoniø, 

stambios kultûrinës sritys ëmë skilti á maþesnius 

vienetus. Senajame geleþies amþiuje piliakalniai 

ir gyvenvietës kûrësi prie upiø ir 

eþerø (Michelbertas, 1986, p. 17). Ðiaurës 

Lietuvoje nei vieno, nei kito tipo gyvenvietës 

dar nekasinëtos. Taèiau tai, jog tuo laikotarpiu 

þmoniø tikrai gausiau gyventa, liudija 

gausûs to meto laidojimo paminklai, naudoti 

26 

SENASIS GELEÞIES AMÞIUS 


mirusiøjø laidojimo paproèius, taip pat materialinës 

kultûros bruoþus. Ateiviams susimaiðius 

su senaisiais vietiniais Brûkðniuotosios 

keramikos kultûros gyventojais, susidarë 

I–IV a. pilkapiø su akmenø vainikais kultûrinë 

sritis (Tautavièius, 1996, p. 72–73). Latviø 

archeologas A. Vaskas taip pat teigia, jog 

senajame geleþies amþiuje pilkapiø kultûra 

egzistuoja toje teritorijoje, kur ankstesniame 

periode buvusi Brûkðniuotosios keramikos 

kultûra (Васкс, 1991, p. 106). Taèiau tyrinëtojas 

tuo paèiu metu paþymi, jog tiesioginiø 

sàsajø tarp Brûkðniuotosios keramikos kultûros 

ir pilkapiø kultûros þmoniø iðvesti negalima. 

Taip yra visø pirma dël to, jog lyginami 

nevienareikðmiai paminklai (pirmuoju 

atveju tai piliakalniai ir gyvenvietës, antruoju 

– laidojimo paminklai). A. Vasko nuomone, 

negalima teigti, jog pilkapiø kultûra susiformavo 

tik vietiniø tradicijø pagrindu, taèiau 

vietiniø tradicijø vaidmuo nebuvo menkas 

(Васкс, 1991, p. 107–108). Pastaruoju 

metu vis daþniau keliama mintis, jog Ðiaurës 

Lietuvos ir Pietø Latvijos pilkapiø kultûra 

kilusi ið Vakarø baltø pilkapiø kultûros, jos 

gyventojams plûstelëjus rytø link (Jovaiða, 

2003, p. 53–58). 

po keletà ðimtø metø. 

Ðiaurës Lietuvoje senajame geleþies amþiuje 

mirusieji laidoti pilkapiuose su akmenø 

vainikais. Ðie paminklai, tyrinëtojø nuomone, 

Lietuvoje buvo paplitæ á rytus nuo kapinynø 

su akmenø vainikais, á ðiauræ ir ðiaurës 

rytus nuo Nemuno þemupio kapinynø. 

Jø þinoma Jûros upës aukðtupyje ir kairiajame 

bei deðiniajame krante, Dubysos vidurupio 

ir aukðtupio baseine, Nevëþio aukðtupyje, 

Ðventosios aukðtupyje ir á ðiauræ nuo minëtos 

teritorijos bei Latvijos pietuose (Michelbertas, 

1986, p. 54; Jovaiða, 1997, p. 59– 

62). Dabar þinome Þiemgalos teritorijoje buvus 

apie 30 pilkapynø, kuriuose laidota ne


vëliau kaip nuo II a. po Kr. Tai Buknaièiai, 

Naikiai, Miliai (Maþeikiø r), Paventë, Padavakðèiai, 

Kivyliai (Akmenës r.), Linkaièiai, Rûdiðkiai, 

Linksmënai, Pabaliai, Þagarë, Daukðèiai, 

Jauneikiai, Jakiðkiai (Joniðkio r.), Skrebotiðkës, 

Ðakarniai, Daujënai, Grûþiai, Girpetriai, 

Pamûðë, Karaðilis, Kauksnujai, Linkuva, 

Laipuðkiai, Margiai, Palieèiai, Sakaliðkiai, 

Gatauèiai (Pakruojo r.), Berklainiai, 

Daujënai (Pasvalio r.), Vabalninkas (Birþø r), 

Berèiûnai (Panevëþio r.)* . Ið suminëtø paminklø 

kiek plaèiau tirti tik Daujënø, Berklainiø 

(Michelbertas, 1986, p. 56, 57) ir Berèiûnø 

(Urbanavièienë, Vaðkevièiûtë 1994, 

p. 113–119; Urbanavièienë, 1996, p. 86–89) 

pilkapynai. Latvijoje (bûsimoje þiemgaliø teritorijoje) 

tokiø pilkapynø priskaièiuota apie 

12. Tai Andzinø, Bunkø, Rûsiðø, Gailiðø, Ilø, 

Uozuolkalnio, Vecpuokalnø, Puokainø, Januoganø, 

Kalviø, Strelniekø, Galvø (LA, 37 

15 

15 14 13 12 11 10 9 8 7 6 5 4 3 2 

14 

13 

12 

11 

10 

9 

6. Berèiûnai. Pilkapio Nr. 62 planas 


pav.). Tyrinëta taip pat tik nedidelë jø dalis. 

Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje dalis pilkapiø 

jau visai sunaikinti. Ið iðlikusiø duomenø (tyrinëjimø, 

pasakojimø apie buvusius kapus, á 

muziejus patekusiø radiniø) þinome, jog pilkapiai 

8–18 m skersmens, 0,75–1,10 m aukðèio, 

apjuosti akmenø vainiku, juose laidoti 

nedeginti mirusieji (6, 7 pav.). Randama nuo 

2 iki 28 kapø (Gailiðø pilkapis) (LA, 1974, p. 

104), taèiau daþniausiai buna palaidoti 4–8 

individai. Guldyti ant nugaros, sukryþiuotomis 

rankomis, iðtiestomis kojomis, daþniausiai 

galva vakarø kryptimi. Galimas daiktas, 

jog laidota karstuose, su ietimis, peiliais, ámoviniais 

kirviais. Ið suardytø pilkapiø á muziejus 

pateko trimitiniø ir kûginiais galais antkakliø, 

laipteliniø segiø, ritininiø smeigtukø, 

apskrito ir kampuoto skerspjûvio apyrankiø 

bei kitø papuoðalø, taip pat ámoviniø ir pentiniø 

siauraaðmeniø kirviø (8 pav.). Ðie radi- 

* Maþeikiø, Birþø, Panevëþio rajonuose imami tik tie paminklai, kurie áëjo á Þiemgalos teritorijà. 

8 

0 3 m 

7 

6 

5 

4 

3 

2 

Ð 

1 

27


niai bûdingi visai Þemaitijai, Vidurio ir Ðiaurës 

Lietuvai, Pietø Latvijai. Taigi II–IV a. pilkapiai 

Ðiaurës Lietuvoje ir Pietø Latvijoje – 

vëlesnëje Þiemgaloje laidosena ir ákapiø sudëtimi 

buvo artimi gretimoms Lietuvos sritims. 

Tokioje didelëje teritorijoje, kokià uþima 

28 

7. Berèiûnai. Pilkapio Nr. 62 akmenø vainikas in situ. 

0 3 cm 

8. Berèiûnai. Pilkapis Nr. 60, kapas Nr. 1. 

Radiniø komplektas 


pilkapiai su akmenø vainikais, tyrinëtojai pastebi 

lokalinius skirtumus. Arealo vakarinës 

dalies pilkapiai ankstyvesni, datuojami II a., 

rytuose vëlyviausi (Michelbertas, 1986, p. 56). 

Vakarø dalies pilkapiai turi daugiau bendrø 

bruoþø su Lietuvos pajûrio kapais. Rytinëje ir 

ðiaurinëje arealo dalyse pilkapiø pagrinde yra 

degësiø bei angliukø sluoksniai, be to, èia pilkapiuose 

laidota ilgiau. Kai kuriais bruoþais 

(akmenimis galvûgalyje bei kojûgalyje) pilkapiø 

kapai artimi Vidurio Lietuvos kapinynams 

(Michelbertas, 1986, p. 240). 

Pilkapiø kultûrinë sritis priskiriama þemaièiams, 

þiemgaliams, sëliams ir latgaliams, 

kurie, kaip mano archeologai, pradëjo skirtis 

tik apie 350–450 metus po Kr. (Michelbertas, 

1986, p. 40; Tautavièius, 1981, p. 29). 

Apibendrinant galima konstatuoti, jog ið 

visø iki tol nagrinëtø laikotarpiø geriausiai 

archeologams Ðiaurës Lietuvoje paþástamas 

senasis geleþies amþius, palikæs gausius pilkapius 

su akmenø vainikais. Gaila, kad nëra 

ðio laikotarpio þinomø ir iðtirtø gyvenvieèiø, 

kurios padëtø susidaryti visapusiðkesná vaizdà 

apie Ðiaurës Lietuvos gyventojus.

V–XII A. ÞIEMGALIØ KULTÛRA 

ÞIEMGALIØ SUSIDARYMAS 

Atskirø baltø genèiø formavimuisi ir jø tolesnei 

raidai ypaè svarbus yra V–VI amþius. 

Yra þinoma, kad ðiuo laikotarpiu ir Lietuvoje, 

ir Latvijoje ávyko svarbûs baltø gyvenimo pokyèiai 

(tobulëjo darbo árankiai, didëjo dirbami 

laukai), susidarë genèiø sàjungos, didëjo 

gyventojø skaièius. Gyventojø skaièiaus augimà 

liudija to meto gyvenvieèiø ir kapinynø 

gausëjimas. Ið viso kultûros ir ûkio raidos proceso 

neiðsiskyrë ir Ðiaurës Lietuvos sritis. Ásigalëjus 

lydiminei þemdirbystei, ir èia miðkai 

vis sparèiau buvo naikinami, kûrësi gyvenvietës 

ir didëjo dirbami laukai. Archeologai 

yra nustatæ, jog V–VI a. buvusioje pilkapiø su 

akmenø vainikais srityje iðsiskyrë kelios gi- 

9. Þiemgaliø kapinynai 


miniðkos ir savo kultûroje turinèios daug bendrø 

bruoþø gentys – tai vakarinëje arealo dalyje 

þemaièiai, á ðiauræ nuo jø – þiemgaliai, á 

ðiaurës rytus nuo þiemgaliø – sëliai ir dabartinëje 

Latvijos teritorijoje – latgaliai (Volkaitë- 

Kulikauskienë, 1970, p. 34; Таутавичюс, 

1980, p. 82; Tautavièius, 1996, p. 72–73; 

Gimbutienë, 1985, p. 115; Michelbertas, 

1986, p. 240; Àòãàçèñ, 1980, p. 92–93). Þiemgaliai, 

bûdami tarsi viduryje, tapo lyg ir jungiamoji 

grandis tarp þemaièiø ir latgaliø, savo 

kultûra vienais poþymiais artimesnë þemaièiams, 

kitais – latgaliams. Tada, kai pilkapius 

su akmenø vainikais visiðkai pakeièia 

plokðtiniai kapai, archeologai fiksuoja þiem- 

29


30 

ÞIEMGALIØ KAPINYNAI 

1. Balsiai 

2. Bûriðkës 

3. Pavirvytë 

4. Kairiðkiai 

5. Kerëþiai 

6. Klaiðiai 

7. Papilë 

8. Viekðniai 

9. Kivyliai 

10. Budraièiai 

11. Daunorava 

12. Dvareliðkiai 

13. Ivoðkiai 

14. Jauneikiai 

15. Jakiðkiai 

16. Lieporai 

17. Linkaièiai 

18. Linksmënai 

19. Martyniðkiai 

20. Pabaliai 

21. Paudruvë 

22. Rûdiðkiai 

23. Rukuiþiai 

24. Slëpsniai 

25. Spirakiai 

26. Stungiai 

27. Antalkiai 

28. Aukðtadvaris 

29. Darguþiai 

30. Degësiai 

31. Dirþiai 

32. Dovainiðkës 

33. Gegiedþiai 

34. Arpiðkiai 

35. Kauksnujai 

36. Lauksodis 

37. Liesiai 

38. Linkavièiai 

19. Linksmuèiai 

40. Linkuva 

41. Masèioniai 

42. Meldiniai 

43. Mièiûnai 

44. Palieèiai 

45. Pamûðis 

46. Paðvitinys 

47. Potromiai 

48. Sakaliðkiai 

49. Staèiûnai 

50. Sutkûnai 

51. Ðukioniai 

52. Vëbariai 

53. Þeimelis 

54. Brenèiai 

56. Kyburiai 

56. Noriai 

57. Pamiðkiai 

58. Pumpënai 

59. Saudogala 

60. Smilgeliai 

61. Ðakarniai 

62. Vaidþiûnai 

63. Smilgiai 

64. Amaliai 

65. Daugëlaièiai 

66. Jurgaièiai 

67. Kaubriai 

68. Maniuðiai 

69. Noruðaièiai 

70. Norvaiðiai 

71. Valdomai 

72. Raèiai 

73. Ðiliai 

74. Vabalninkas 

75. Anciðkiai 

76. Agrarieðai 

77. Atvasai 

78. Aucë 

79. Audariai 

80. Avuotiniai 

81. Balai-Ðkerstainiai 

82. Cibeniai 

83. Dicmaniai 

84. Gailiðiai 

85. Grabai 

86. Grinertai 


87. Janioganiai 

88. Jaunbeþai 

89. Kaijukruogai 

90. Kauliniai 

91. Kaupjai 

92. Kûriai 

93. Lejnekai 

94. Liekniai 

95. Lieluogliai 

96. Mazgarbiai 

97. Uoðai 

98. Selitë 

99. Skarë 

100. Stûrai 

101. Eðainiai 

102. Priediðai 

103. Rusiðai-Debeðai 

104. Linksmaniai 

105. Ciemaldai 

106. Diduliai 

107. Eþiai 

108. Gaideliai-Viduèiai 

109. Gauriniai 

110. Kakuþënai 

111. Kalnaplateriai 

112. Kraujai 

113. Lieldalûþiai 

114. Miglai 

115. Staniuvënai 

116. Vecdunduriai 

117. Vilces parkas 

118. Èepanai 

119. Drengerai-Èunkanai 

120. Jumpravmuiþiai 

121. Lielbrukniai 

122. Linksmaniai 

123. Meþuotnë 

124. Meþuotnës Centro 

125. Zieduonskuola 

126. Jaunþemiai 

127. Margrauþiai


galius, nes nuo to meto ið lëto kito kultûra, o 

laidosena iðliko ta pati iki XIII a., kai jos gyventojai 

vadinami þiemgaliais. Þiemgaliø ryðá 

su I–IV a. pilkapiais rodo tai, kad daþnai 

laidojimo vieta paliekama ta pati, dalyje kapinynø 

aptinkamos buvusiø pilkapiø su akmenø 

vainikø liekanos (Jauneikiai, Linkaièiai). 

Be to, V a. kapø ákapës turi daug bendrø bruoþø 

su III–IV a. pilkapiuose palaidotø þmoniø 

ákapëmis. Taigi negalime kalbëti apie naujà 

þmoniø atëjimà á ðià sritá V a., o tik apie didelës 

kultûrinës srities suskilimà. 

LAIDOSENA 

Þinoma, jog dvasinë kultûra, gyvenimo bûdas 

visose baltø gentyse buvo vienodas. Jis 

siejo baltø gentis tarpusavyje ir skyrë jas ið 

kaimynø – slavø ir germanø. Tuo tarpu materialinë 

kultûra kiekvienoje baltø gentyje buvo 

kiek skirtinga: skirtingas laidojimo bûdas 

ir paproèiai, ákapës, jø dëjimo á kapà tvarka. 

Vienos gentys mirusiuosius laidojo plokðtiniuose 

kapinynuose, kitos – pilkapiuose, mirusieji 

ir deginti, ir laidoti nedeginti ir t. t. Todël 

baltø genèiø kultûroms paþinti tokie svarbûs 

yra kapinynø tyrimai. Net tais atvejais, 

kai greta gyvenusios giminingos gentys ið esmës 

vienodai laidodavo savo mirusiuosius, 

detaliau patyrinëjus visada aptinkama kai kuriø 

skirtumø ir savitumø. Todël remiantis laidosena 

galima iðskirti genèiø teritorijas. Kitaip 

tariant, laidojimo ypatumai yra svarbûs 

ar net pagrindiniai bruoþai, kuriais remiantis 

sprendþiama etninë priklausomybë. 

Þiemgaliø kultûra – jø gyvenvietës, gyvenimo 

bûdas, paproèiai tiek ðiaurinëje tiek 

pietinëje dalyje identiðka. Ieðkoti kokiø nors 

skirtumø tarp jø bûtø netikslinga, nes tai yra 

vienalytë gentis, tik dirbtinai perskirta á dvi 

dalis paskutiniajame savo vystymosi etape, 

kada jau buvo prasidëjæs visø baltø genèiø 

konsolidavimosi procesas. Jeigu ir yra ðiokie 

tokie kultûriniai skirtumai tarp pietiniø ir 

ðiauriniø þiemgaliø, tai ne didesni nei tarp 


Pagrindinis ðaltinis þiemgaliø kultûrai rekonstruoti 

yra gausiø ir turtingø kapinynø tyrimø 

duomenys. Kaip jau minëta, Þiemgalos 

srityje dabar þinomi 127 kapinynai 

(9 pav.). Ið jø tik keletas (Dirþiai, Jauneikiai, 

Linksmuèiai, Pavirvytë, Pamiðkiai, Ðukioniai, 

Meþuotnës Centras, Èunkanai-Drengerai, 

Balai-Skerstainai) yra kiek plaèiau tyrinëti, o 

daugelis – maþai (Linkuva, Stungiai, Papilë, 

Valdomai, Priediðai, Gaideliai-Viduèiai, Ciemaldai), 

o dar ið keliø turime tik atsitiktiniø 

radiniø. 

vakariniø ir rytiniø jos pakraðèiø. O tokiø skirtumø 

neiðvengë në viena gentis. Gentys, 

ypaè valstybës kûrimosi iðvakarëse, bendravo 

viena su kita, keitësi patirtimi ir, aiðku, 

perimdavo viena kitos paproèius. Dël to vakariniame 

Þiemgalos pakraðtyje jauèiama 

kurðiø átaka, rytiniame – aukðtaièiø, pietiniame 

– þemaièiø, ðiaurës rytiniame – latgaliø. 

Þiemgaliai mirusiuosius laidojo nedegintus, 

plokðtiniuose kapinynuose. Kapinynui buvo 

parenkama nedidelë kalva netoli upelio. 

Aukðtesnë vieta parenkama neatsitiktinai, matyt, 

nenorëta, kad pavasario polaidþio ar rudens 

liûèiø metu mirusiuosius reikëtø laidoti 

vandens pilnose kapø duobëse. Upeliø vanduo 

ðalia kapinaièiø, be abejonës, turëjo vaidinti 

ir svarbesná vaidmená. Jis susijæs ir su 

laidojimo apeigomis (mirusiøjø prausimu), ir 

su pomirtinio gyvenimo ásivaizdavimu. Yra 

þinoma, kad pagoniø tikëjime vanduo skyrë 

þemiðkàjá pasaulá nuo pomirtinio. Dël to Jauneikiø 

kapinynui parinkta vieta Sidabrës kairiajame 

krante, Pavirvytës – deðiniajame Virvytës 

krante, Ðukioniø – kairiajame Vëzgës 

upelio krante, Linksmuèiø – kairiajame Kruojos 

krante, Dirþiø – kairiajame Berðtalio krante, 

Pamiðkiø – Mûðos kairiajame krante, santakoje 

su Pyvesa, ir t. t. Toje pat vietoje daþniausiai 

laidota kelis ðimtmeèius. Ilgainiui laidota 

ne tik kalvos virðuje, bet ir ðlaite, o kar- 

31


tais ir visai paðlaitëje. Tiriant maþiau suardytus 

kapinynus pastebima, kad mirusieji laidoti 

lyg ir eilëmis. Eilës nelygios, tarsi truputá 

lenktos, atrodytø, jog laidota puslankiu. Vienà 

kapà nuo kito skiria apie 30–50 cm ploèio 

tarpai, o esti atvejø, kai vienas kapas kasamas 

visai greta kito. Tokios puslankiu iðsirikiavusios 

eilës pastebëtos Jauneikiø, Ðukioniø, 

Èunkanø-Drengerø ir kt. kapinynuose. 

Þiemgaloje, kaip ir kitose baltø gentyse, viename 

kapinyne laidota ilgà laikà. Pradedama 

laidoti V a. (nors kai kuriuose maþiau suardytuose 

kapinynuose randami dar senesniø pilkapiø 

su akmenø vainikais likuèiø (pvz., Jauneikiuose) 

ir laidojama iki pat XII–XIII a. Neretai 

kapinynuose esti ir XVI–XVII a. kapø (Degësiai, 

Pavirvytë, Meldiniai, Ðukioniai, Valdomai, 

Gaideliai-Viduèiai, Priediðai). Galbût tokie 

bruoþai bûtø pastebimi ir kituose laidojimo 

paminkluose, bet, deja, dauguma jø smarkiai 

suardyti, o juose iðtirtas tik vienas ar kitas 

sveikiau iðlikæs pakraðtys. Taèiau aiðku, jog 

ilgus ðimtmeèius buvo laidojama pastoviai toje 

pat vietoje. Laidojant mirusiuosius laikytasi 

eiliðkumo, t. y. ir vyrai, ir moterys, ir vaikai 

laidoti vieni ðalia kitø. Nebuvo tradicijos turtingesnius 

laidoti atskiroje kapinyno vietoje 

(10 pav.). 

32 

152 


Tiriant didesnius kapinynus pastebëta, jog 

ankstesni kapai, t. y. V–VII a., koncentravosi 

arèiau upelio, beveik jo slënyje ir þemesnëje 

kalvelës dalyje, o vëlyvesni tarsi kopë á 

kalvos virðø. Mirusieji laidoti 30–90 cm gylyje, 

daþniausiai kastos 40–50 cm gylio duobës 

suaugusiesiems ir 25–40 cm gylio – vaikams. 

Galimas atvejis, jog duobiø gylis priklausë 

nuo metø laiko: ðaltà þiemà mirusieji 

laidoti seklesnëse duobëse, vasarà – gilesnëse. 

Duobës mirusiesiems kastos pailgos, kartais 

apvaliais galais ar kampais, 140x50 – 

280x70 cm dydþio. Paprastai duobiø kontûrai 

gerai iðsiskiria ið aplinkinës þemës. 

V–VII a. daþniausiai, matyt, laidota be 

karstø, mirusiuosius suvyniojus á drobulæ. 

Taip galima teigti remiantis kai kuriomis ákapëmis: 

kai kuriuose kapuose randami smeigtukai, 

gulintys ant rankø kaulø; matyt, jais 

buvo susegama drobulë. Toks reiðkinys pastebëtas 

ir pas þemaièius. Pvz., Pagrybio kapinyno 

kape Nr. 116 mirusysis buvo susuktas 

á drobulæ, o ðioji susegta þalvarine sege ir 

geleþiniu smeigtuku (Vaitkunskienë, 1995, 

p. 68). VIII–XII a. bent dalis mirusiøjø jau buvo 

laidoti karstuose. Karsto kontûrai ar net 

iðtisi dugno ir ðono medienos likuèiai rasti 

Jauneikiai Pavirvytë Stungiai Linksmuèiai Pamiðkiai Ðukioniai 

79 

39 45 20 8 9 13 1 31 22 2 20 11 14 51 17 6 

VK VK VK VK VK VK 

10. Vyrø, moterø ir vaikø skaièius kai kuriuose þiemgaliø kapinynuose


11. Medinio karsto likuèiai. Stungiai, kapas Nr. 1 

to laikotarpio Jauneikiø kapinyno kapuose 

Nr. 107, 123, 198, 202, 226, 231, Pavirvytës 

kapuose Nr. 1, 11, 13, 17, 84 85, Linksmuèiø 

kapuose Nr. 11, 23, 27, 28, 65, 78, 

80, Stungiø kapuose Nr. 1, 2, 7, 8, 9, 11 

(11 pav.), Ðukioniø kapuose Nr. 37, 118, 134, 

taip pat Latvijos teritorijoje Meþuotnës, Ciemaldø 

ir kt. kapinynuose. Remiantis iðlikusiomis 

karsto dugno ir ðono detalëmis galima 

teigti, jog karstai buvæ skobtiniai (pvz., 

Pavirvytës kape Nr. 13 karstas buvo 

200x40 cm dydþio). Taèiau ir ðiuo laikotar- 

Lytis/pavadinimas 

% 

& 

Jauneikiai 

V–VII 

Jauneikiai 

VIII–XI 

0 30 cm 

Ðukioniai 

Pavirvytë 

Stungiai 

Linksmuèiai 

Pamiðkiai 

Papilë 

Dirþiai 


piu ne visi mirusieji laidoti karstuose. Ðukioniø 

kapinyno kapuose Nr. 52 ir 53 ðalia vyrø 

kaukoliø rasti þiediniai smeigtukai liudija, jog 

jais buvo susegta drobulë (Vaðkevièiûtë, 

2000, p. 160). Dirþiø kapinyno kape Nr. 39 

po mirusiojo smakru rasta pasaginë segë, kuria 

turëjo bûti susegta drobulë (Striðkienë, 

1997ð). 

Vienas bûdingiausiø þiemgaliø laidosenos 

bruoþø – prieðprieðinë vyrø ir moterø orientacija, 

nors tokios paèios tradicijos laikësi ir 

þemaièiai (Таутавичюс, 1980, p. 85). 

Laidosena pamaþu keitësi. Tai matyti 

palyginus skirtingø laikotarpiø kapus. Todël 

atskirai aptariami ankstyvieji kapai, t. 

y. V–VII a., ir po to vëlyvieji, t. y. VIII–XII a. 

V–VII a. vyrai daþniausiai guldyti galvomis 

á P–PV, PR (Jauneikiuose ðia kryptimi palaidota 

80% vyrø). Tokia pat kryptimi mirusieji 

laidoti ir ðiaurinëje Þiemgalos dalyje Uoðoje, 

Baluose, Plavniekalne, Katlakalne ir kt. 

(Latvijas, 1974, p. 147–148). 

Moterys guldytos á prieðingà pusæ – Ð, ÐR, 

ÐV (Jauneikiø kapinyne ta kryptimi palaidota 

75% moterø) (12 pav.). 

VII–VIII a. pasikeitë mirusiujø kryptis. Vyrai 

V–VII a. buvo laidoti galvomis á P, o VIII– 

XII a. jie guldyti galvomis á Ð. Moterys – atvirkðèiai. 

Ádomus reiðkinys pastebëtas Ðukioniuose. 

Èia, kaip minëta, dauguma vyrø palaidoti 

galvomis á Ð, o moterys – á P. Taèiau 

nemaþa vyrø laidoti galvomis á P, moterø – á 

Ð. Beje, vyrø, palaidotø „moteriðka“ kryptimi, 

daugiau nei moterø „vyriðka“ kryptimi 

(Vaðkevièiûtë, 2000, p. 160). Dvejopa kapø 

orientacija ðiame kapinyne greièiausiai paaiðkinama 

laidojimo krypties pokyèiais: vieni 

laikësi naujos orientacijos, kiti – dar senosios. 

Kodël atsirado ðie pokyèiai, neaiðku. 

Dirþiai 

VIII–XI 

12. Vyrø ir moterø orientacija pasaulio ðaliø atþvilgiu 

Valdomai 

Meþuotnës Centro 

Èunkanai-Drengerai 

Gaideliai-Viduèiai 

Miklos kalnas 

Balos-Skerstainiai 

Ciemaldai 

33


Toks reiðkinys pastebimas tik þiemgaliðkuose 

kapinynuose – Jauneikiuose, Valdomuose, 

Meþuotnës Centro, Ciemaldø. Be abejo, 

ðá reiðkiná galima pastebëti tik ten, kur buvo 

laidojama visà m. e. I tûkstantmeèio antràjà 

pusæ. Nei artimiausi kaimynai kurðiai (Lazdininkai, 

Grieþë), nei þemaièiai (Maudþiorai, 

Kairënëliai, Poþerë ir kt.) savo mirusiøjø 

laidojimo krypties tarsi nekeitë. 

VIII–XII a. vyrai laidoti galvomis á Ð–ÐR, 

ÐV (Jauneikiø kapinyne taip palaidota absoliuti 

dauguma vyrø, Pavirvytëje 78%, Ðukioniuose 

80%), Linksmuèiø kapinyne vyrai laidoti 

PV kryptimi, Stungiø – PV, Pamiðkiø – 

PR, Rytø Latvijoje esanèiuose Meþuotnës Centro 

ir Ciemaldø kapinynuose vyrai laidoti PR 

kryptimi (Latvijas, 1974, p. 211). Moterys visuose 

kapinynuose – prieðinga vyrams kryptimi 

(12 pav.). Matyt, vienos kokios grieþtos 

laidojimo krypties visoje Þiemgalos teritorijoje 

nebuvo, taèiau aiðku viena, jog buvo paprotys 

skirtingø lyèiø atstovus laidoti prieðin- 

34 


ga kryptimi. Pastebëta, kad PV Þiemgalos dalyje 

daugiau laikytasi Ð–P krypties, PR dalyje 

– V–R krypties. Ádomus reiðkinys pastebëtas 

Stungiø kapinyne. Èia mergaitës (sprendþiant 

ið ákapiø) laidotos prieðinga suaugusioms moterims 

kryptimi: suaugusios moterys laidotos 

galvomis á R, o mergaitës – á V (k. Nr. 14, 15) 

(Vaðkevièiûtë, 2000, p. 227). 

Ðitoks krypties nepastovumas bandomas 

aiðkinti ávairiai. Archeologas V. Þulkus mano, 

jog mirusiøjø orientavimas, vienas ið svarbiausiø 

gentiniø poþymiø, labai susijæs su pasaulëþiûra 

ir priklausë nuo to, kurioje pusëje 

buvo ásivaizduojamas mirusiøjø pasaulis 

ar artimiausios kapinynui ðventvietës, ðventi 

miðkai (Þulkus, 1989, p. 108). 

Per visà laikotarpá mirusieji laidoti nedeginti, 

guldyti ant nugaros, iðtiestomis ir suglaustomis 

kojomis, krûtinës srityje sudëtomis 

rankomis – daþniausiai viena ranka sulenkta 

staèiu, kita smailiu kampu arba abi 

rankos smailiu kampu. Retkarèiais abi ran- 

13. Daþniausiai pasitaikanèios mirusiøjø laidojimo padëtys


kos sukryþiuojamos per rieðus ir padedamos 

liemens – dubens srityje, arba sulenkiamos 

per alkûnes taip, kad plaðtakos siektø pasmakræ 

(13 pav.). Bûta ir iðimèiø. Kartais dël 

suaugusiø tarpusavyje stuburo slanksteliø 

sprando srityje ar kitø invalidumo poþymiø 

mirusysis laidojamas ant ðono (Linksmuèiai, 

kapas Nr. 46, Stungiai, kapas Nr. 3). 

Rasta ir dvigubø kapø. Jauneikiuose, kape 

Nr. 33, 119, 180, Linksmuèiuose, kape 

Nr. 56, Pamiðkiuose, kape Nr. 37, vienoje 

duobëje (ji kasama platesnë, 120–180 cm 

ploèio) rasti dveji mirusiøjø griauèiai. Mirusieji 

ðiuose kapuose laidoti viena kryptimi: 

Jauneikiuose – Ð ir P, Linksmuèiuose – ÐV, 

Pamiðkiuose – R. Jauneikiø kapo Nr. 33 radiniai 

leidþia teigti, jog ðiame dvigubame kape 

palaidoti moteris ir vyras; kape Nr. 180 

rasti du ietigaliai, padëti prie vieno ið mirusiøjø, 

o kitas be ákapiø. Linksmuèiø kape Nr. 

56, sprendþiant ið ákapiø, palaidotos dvi moterys, 

abi turtingos, viena su balneline antkakle 

ir þiediniais smeigtukais, kita su apgalviu, 

antkakle uþkeistais galais ir þiediniu 

smeigtuku. Pamiðkiuose viename kape palaidoti 

du vaikai: vienas su turtingomis ákapëmis, 

kitas be jø. Nedidelis dvigubø kapø 

skaièius (tik 5) rodytø, kad tai nebûdingas 

laidosenos bruoþas. Greièiausiai viename kape 

palaidoti kartu þuvæ ar miræ giminaièiai. 

Panaðus dvigubø kapø skaièius randamas ir 

kitø genèiø kapinynuose, pvz., þemaitiðkame 

Pagrybio V–VI a. kapinyne rasti trys tokie 

kapai (Vaitkunskienë, 1980, p. 80). Literatûroje 

þinoma ir kitokiø ðio reiðkinio prieþasèiø 

aiðkinimø. L. Vaitkunskienë mano, jog 

antrasis palaidojimas toje pat duobëje gali 

atspindëti aukojimo paproèius, ypaè tada, kai 

ðalia vieno turtingo mirusiojo palaidotas kitas 

be ákapiø (Vaitkunskienë, 1980, p. 81– 

82). Analizuojant Þiemgaloje rastuosius kapus, 

tokià mintá patvirtinti bûtø sunku. Ádomu 

pastebëti, jog beveik visur, kai nepaisant 

lyties, amþiaus ar socialiniø skirtumø du mirusieji 

palaidoti viena kryptimi, daþniausiai 

pasirenkama „vyriðkoji“ kryptis. 

Baltø gentys stengësi mirusiuosius visà I ir 


II tûkstantmeèio po Kr. pirmàjà pusæ laidoti 

su gausiomis metalinëmis ákapëmis. Tikëta 

pomirtiniu gyvenimu ir tuo, jog jame þmogui 

prireiks tø paèiø daiktø, kuriais jis naudojosi 

ðiame pasaulyje, jog kitame pasaulyje 

mirusysis turës tæsti èia pradëtus darbus. 

Laidojant mirusájá kartu laidoti kai kurie darbo 

árankiai bei ginklai. Iðsiskyrimas su iðeinanèiuoju 

á kità pasaulá nebuvo laikomas labai 

liûdnu ar gedulingu ávykiu. Greièiau atvirkðèiai. 

Viduramþiø keliautojai, apraðydami 

laidotuves, paþymi, jog ðermenø metu bûdavo 

geriama ir þaidþiama, vyko turnyrai, 

lenktynës ir mirusiojo turto dalybos bei kiti 

krikðèioniðkajam pasauliui nesuprantami ir á 

liûdesá nepanaðûs reiðkiniai (Lietuvos ..., 

1955, p. 23). Visi mirusieji á naujà gyvenimà 

iðlydimi ðventiðkai aprengti ir gausiai iðpuoðti. 

Laidota su gausiais, daþniausiai þalvariniais 

papuoðalais. Kartais kape randame po 2–3 

ar net 4 antkakles (Jauneikiai, kapo Nr. 58, 

Linksmuèiai, kapo Nr. 58, Pamiðkiai, kapo 

Nr. 26), nors gyvi bûdami þmonës greièiausiai 

puoðësi kuria nors viena. Retkarèiais moterys 

palaidotos ir su dviem poromis smeigtukø 

(Pavirvytë, kapo Nr. 138) ar su keliolika 

þiedø. 

Pagal nusistovëjusius paproèius visi á kapà 

dedami daiktai turëjo savo vietà: papuoðalai 

randami padëti taip, kaip jie buvo neðiojami, 

– galvos dangos papuoðalai ant arba 

ðalia mirusiojo galvos (matyt, nuslinkæ), 

antkaklës, karoliø apvaros – ant kaklo, segës 

ir smeigtukai – krûtinës srityje, apyrankës – 

ant rankø, þiedai – ant pirðtø, taèiau bûta ir 

iðimèiø. Pvz., Pavirvytëje, kape Nr. 135, rasta 

apyrankë ne ant rankos, o krûtinës srityje. Ji, 

matyt, buvo padëta ant karsto virðaus. Segë 

Jauneikiuose, kape Nr. 46, gulëjo prie mirusiojo 

keliø, Ðukioniuose, kape Nr. 97, þiedas 

padëtas mirusiajam ant kojø. Taèiau tokios 

ákapës þiemgaliø kapuose itin retos, gal 

atsidûrusios èia kaip artimøjø dovanos. 

Ginklai dëti taip pat grieþta tvarka. Beveik 

visi vyrai laidoti su ietimis. Ietys kape padëtos 

taip, kad ðalia galvos, vienoje ar kitoje jos 

pusëje, randama nuo 1–2 iki 5–6 ietigaliø. 

35


Daugiausia ietys dëtos deðinëje mirusiojo galvos 

pusëje: Ðukioniuose 75% visø ieèiø antgaliø 

rasti deðinëje galvos pusëje ir 25 – kairëje. 

Pamiðkiuose – atitinkamai 67 ir 33%. 

Jauneikiuose ir Pavirvytëje vienodas skaièius 

ieèiø rastas ir vienoje, ir kitoje mirusiojo galvos 

pusëje, t. y. po 50%. Kitø kapinynø duomenys 

statistiðkai nepatikimi. Pvz., Dirþiuose 

ið 93 tirtø kapø tik septyniuose rasti ietigaliai 

ir tik viename kape Nr. 3 ietigalis guli savo 

vietoje (ðiuo atveju deðinëje galvos pusëje). 

Stungiuose rasti tik 3 vyrø kapai su savo 

vietoje gulinèiais ietigaliais. Vienas jø padëtas 

deðinëje galvos pusëje, du – kairëje. Dël 

ieèiø dëjimo vienoje ar kitoje galvos pusëje 

tvarkos literatûroje þinomos kelios nuomonës. 

Pvz., M. Atgazis linkæs manyti, jog kairëje galvos 

pusëje ietys dëtos kairiarankiams (Atgâzis, 

1974, p. 163). V. Kazakevièius, tyrinëjæs baltø 

ginklus, tokiai nuomonei nepritaria teigdamas, 

kad atskirais atvejais kairëje pusëje ieèiø 

randama net daþniau nei deðinëje 

(Казакявичюс, 1988, p. 20). Be to, autorius 

samprotauja, jog, galimas atvejis, kad deðinëje 

galvos pusëje dëtos ietys kaip tik gali priklausyti 

kairiarankiams, nes karo þygio metu ietá 

patogiau laikyti kairëje rankoje, o kovos metu 

– deðinëje. Kairiarankiams atitinkamai – atvirkðèiai 

(ten pat, p. 20). Taigi V. Kazakevièius 

ieties padëtá galvos atþvilgiu linkæs laikyti 

atsitiktinumu. Ietigaliai guli ir vienas ant 

kito, ir vienas ðalia kito. Jeigu randama keletas 

ietigaliø, tai jie daþniausiai skirtingø dydþiø 

ir net formø. Dëti á kapus kartu su mediniais 

kotais, kuriø dabar randami tik likuèiai 

ietigaliø ámovose. VIII–XII a. kapai yra turtingesni 

ietigaliø. Valdomø, Jauneikiø (V–VII a. 

kapuose) rasta po 1–2 ieèiø antgalius, o vëlyvuose 

kapuose – jau po 3–4 (Jauneikiai, kapo 

Nr. 107, 294, 231, Ðukioniai, kapo Nr. 74) ar 

5 (Jauneikiai, kapo Nr. 123, Drengerai-Èunkanai, 

kapo Nr. 79, 209, 241) ir net 6 (Ðukioniai, 

kapo Nr. 69) (14 pav.). Taèiau pats paprotys 

laidoti vyrà su ietimi iðliko visà laikotarpá. 

Be ietigaliø, vyrø kapuose randama kovos 

peiliø. V–VII a. – tai siauras ilgas peilis, padë- 

36 

0 30 cm 


14. Ðukioniai k. Nr. 69, Jauneikiai k. Nr. 123 

tas kairëje kojø pusëje, kotu galvos link, aðmenys 

nukreipti á kapo duobës vidø. VIII–XI a. 

naudoti platieji kovos peiliai-kalavijai. Jie dedami 

skersai dubens kaulø ar kiek ástriþai ðlaunikauliø, 

kotu – rankena deðinës rankos link 

(15 pav.). Tokie peiliai-kalavijai – viena bûdingiausiø 

þiemgaliðkø ákapiø. Èia jø rasta 

gausiausiai ir á kapà dëti skirtingai nei kaimyninëse 

gentyse. Be þiemgaliø, jais naudojosi 

þemaièiai ir latgaliai (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1970, p. 191; LAA, 1978, p. 124; Lietuviø ..., 

1978, p. 24; Kazakevièius, 1998a, p. 30, 46). 

Þemaièiø kapuose toks peilis randamas padëtas 

ir prie mirusiojo ðono, lygiagreèiai jam, 

o latgaliai grieþtos tvarkos dëdami peilá á kapà 

visai nesilaikë. Todël jie randami padëti ir 

skersai dubenkauliø, ir iðilgai mirusiojo griauèiø 

(Latvijas, 1974, p. 241; Nukðø, 1957, pav. 

XXIX, XXX, XXXI, XXXV, XXXVII; Ðnore, 1987, 

p. 28, pav. XII, XVI, XX). Þiemgaloje buvo þinomi 

ir vienaðmeniai kalavijai, taèiau jais naudotasi 

retai. Du kalavijai rasti Jauneikiø kapinyne, 

kapuose Nr. 377 ir 455 (datuojami 

VII a.) ir dar vienas toks kalavijas – atsitiktinai


Lieporuose (Joniðkio r.) (Gimtasai, 1934, p. 37; 

Vaðkevièiûtë, 1986, p. 44; Kazakevièius, 

1988, p. 94). V. Kazakevièius ðá kalavijà skiria 

M tipui ir datuoja já X a. (Kazakevièius, 

1998a, p. 47). Panaði padëtis ir ðiaurinëje 

Þiemgaloje. Ankstyvø vienaðmeniø kalavijø 

rasta tik Puodiniø ir Uoðiø kapinynuose. Vëlyvajame 

geleþies amþiuje ðiaurinëje Þiemgalos 

dalyje rasta pavieniø kalavijø. Tai T1 

tipo kalavijas ið Meþuotnës, X tipo kalavijai, 

rasti Meþuotnëje ir Viesturiuose, Y tipo – Èapanuose, 

Z tipo – Èunkanuose-Drengeruose 

ir Viesturiuose. Kalavijas su rombo formos 

buoþele þinomas ið Puodiniø kapinyno (Kazakevièius, 

1998a, p. 47–48). Turima medþiaga 

rodo, jog tiek vienaðmeniai, tiek dviaðmeniai 

kalavijai þiemgaliø nebuvo gausiai naudojami. 

Juos èia visiðkai atstojo platieji kovos 

peiliai. 


0 30 cm 

15. Stungiai, vyro k. Nr. 9, Jauneikiai, vyro k. Nr. 113, 260, 200 

Þiemgaliø kapai itin turtingi ginklø, taèiau 

darbo árankiai juose negausûs. 

V–VII a. vyrø kapuose, deðinëje galvos ar 

juosmens pusëje, dar galima rasti kirvá, kurio 

aðmenys nukreipti á mirusijá, kotas – kojø link. 

Jø gerokai daugiau IV–V a. kapuose (16 pav.). 

VIII–XI a. kapuose kirviø vis reèiau. Matyt, 

ðis paprotys nyko. Ið kitø vyro darbo árankiø 

reikëtø paminëti peiliukus, kurie taip pat randami 

kojø-juosmens srityje, o kartais bûna padëti 

ástriþai ðlaunikauliø kartu su plaèiuoju kovos 

peiliu. Kojø-juosmens srityje retkarèiais 

randamos peikenos (vedegos) bei buitinësapeiginës 

paskirties ákapës – geriamieji ragai, 

pincetai, pentinai ar þàslai. 

Moterims á kapus dëti kapliai, peiliukai, 

ylos, adatos, verpstukai. Vienas bûdingiausiø 

þiemgaliø moterø darbo árankiø – kaplys. 

Jis dedamas ðalia kairiojo blauzdikaulio 

37


ar ðlaunikaulio, kotu galvos link, aðmenimis 

á kapo vidø (17 pav.). Reèiau bûna jie padëti 

ir kojø gale arba prie galvos. Peiliukas, daþniausiai 

lenkta virðûne, dedamas juosmens 

srityje, kitos ákapës – peiliukai tiesia nugarële, 

adatos, verpstukai, ylos randami taip pat 

juosmens, kiek reèiau galvos srityje. 

Papuoðalai kape randami tose vietose, kur 

ir buvo neðioti. V–VII a. vyrø drabuþis buvo 

susegamas sege. Tuo metu neðiotos ávairios 

lankinës segës. Kapuose randama po vienà 

krûtinës srityje, vienoje ar kitoje jos pusëje 

(15, 16 pav.). Retkarèiais vyro kape randamas 

ir smeigtukas. Daþniausiai padëtas ant 

krûtinës reèiau – juosmens srityje (15 pav.). 

Kai kada drabuþis bûdavo susegamas ir sege, 

ir smeigtuku. Tada abu ðie papuoðalai randami 

ant krûtinës, gulintys lygiagreèiai vienas 

kitam. Vyrai puoðësi apyrankëmis. Jos 

randamos uþdëtos ant kairës rankos, po vienà 

(15 pav.). Laidota ir su antkaklëmis 

38 

0 30 cm 

16. Jauneikiai, k. Nr. 390 


0 30 cm 

17. Stungiai, k. Nr. 25, Jauneikiai, k. Nr. 439 

(15 pav.). Tokia pat papuoðalø dëvëjimo ir 

dëjimo á kapà tvarka iðliko ir VIII–XI a., pasikeitë 

tik papuoðalø forma ir pagausëjo kapø 

su antkaklëmis. 

Moterø kapuose papuoðalø gausiau ir jie 

ávairesni. V–VII a. kapuose randami apgalviai, 

kartais dar ir ávijø vainikas (17, 18 pav.). 

Krûtinës srityje bûtinai esti smeigtukø pora, 

sujungta grandinëlëmis (19 pav.), ant abiejø 

rankø dëvëtos apyrankës (18, 19, 20 pav.), 

kai kurios moterys laidotos su antkaklëmis 

(19, 20 pav.). VIII–XI a. kapuose reèiau randami 

apgalviai, taèiau daþniau puoðtasi antkaklëmis 

ir neðiotos ne po vienà, o po 2–3 

ar net 4. Smeigtukai ir toliau iðliko mëgstamiausiu 

papuoðalu ir toliau puoðtasi apyrankëmis. 

Daþniausiai neðiojo ant abiejø rankø 

vienodos formos. Kai kuriø moterø kapuose 

rastos segës, kartais neðiotos kartu su smeigtuku 

(19 pav.) (Pavirvytë, kapas Nr. 135, 138, 

141, 143, 144).


0 30 cm 

18. Jauneikiai k. Nr. 414, 349 

Vaikø ákapës negausios. Kaip ir suaugusiø 

kapuose, peties ar juosmens srityje randami 

peiliukai, berniukai-paaugliai laidoti 

su ietimis. Drabuþá puoðë segë, smeigtukas, 

ant kaklo daþnai randamas vienas karoliukas, 

ant rankos apyrankë. Tiriant vaikø kapus 

pastebëta, kad dalis papuoðalø, dedamø 

vaikui á kapà, buvo gaminami paskubomis, 

t. y. ið suaugusiø neðiotø, didesniø papuoðalø 

padaryti vaikiðki. Jie sumaþinti ir 

pritaikyti vaiko rankytei ar kakliukui. Antai 

Dirþiuose, kape Nr. 13, ið suaugusio apyrankës 

padaryta antkaklë, Dirþiø kapinyne, 

kape Nr. 12, ið suaugusio antkaklës, nukirtus 

dalá lankelio, padaryta maþesnë, tinkanti 

vaikui. Ðukioniuose, kape Nr. 76 ir 107, bei 

19. Jauneikiai k. 

Nr. 124 


0 30 cm 

20. Pavirvytë k. 

Nr. 138 

Stungiuose, kape Nr. 22, rastos apyrankës, 

pagamintos ið antkaklës lankelio. Panaðus 

reiðkinys pastebëtas ir kituose baltø genèiø 

laidojimo paminkluose Maudþioruose, Kairënëliuose, 

Plinkaigalyje (Valatka, 1984, 

p. 22; Stankus,1984, p. 75; Kazakevièius, 

1993, p. 34). 

Apibendrindami tai, kas pasakyta, galime 

teigti, jog paprotys laidoti su gausiais 

metaliniais papuoðalais, ginklais ir kai kuriais 

darbo árankiais iðliko visà laikà. Iðliko 

ir ta pati ákapiø tvarka kape. Pasikeitë tik 

ginklø ir papuoðalø formos, be to, ákapës 

ilgainiui tik gausëjo. Matyt, mainais buvo 

gaunama vis daugiau spalvotø metalø, gamintasi 

daugiau papuoðalø. 

39


40 

ÁKAPËS 

Darbo árankiai 

Ði rastø ákapiø grupë yra bene maþiausia, 

palyginti su ginklais ar papuoðalais. Pvz., Jauneikiø 

kapinyne darbo árankiai sudaro tik 

20% visø radiniø, Stungiuose – 16, Pavirvytëje 

– tik apie 6, Pamiðkiuose – 10, Ðukioniuose 

– 12% ir t. t. Analogiðka padëtis ir 

latviðkoje Þiemgalos dalyje. Galima pridurti, 

kad ðiuo atþvilgiu þiemgaliai nesiskyrë nuo 

kitø genèiø. Matyt, buvo dedami tik bûtiniausi 

árankiai, be kuriø tikrai sunku bûtø iðsiversti 

„kitame pasaulyje“. Daþniausiai jie yra 

iðdilusiais aðmenimis ir, matyt, dëti á kapà 

ilgesná laikà vartoti. Randami padëti petiesgalvos 

arba juosmens-kojø srityje. Kadangi 

vyrø ir moterø darbo veikla skirtinga, tai skirtingi 

ir darbo árankiai jø kapuose. 

Vyrø darbo árankiai 

Kirviai. Ðis árankis nëra labai daþnai randamas 

ir vyrø kapuose. Þiemgaliø teritorijoje 

buvo vartojami dviejø rûðiø kirviai: pentiniai 

ir ámoviniai. Tiriant kapinynus pastebëta, 

jog ámoviniai kirviai vartoti vakariniame 

Þiemgalos kraðte, pentiniai – rytiniame. Todël 

pagal tai Þiemgala kartais dalijama á Vakarø 

bei Rytø. Vakariniame Þiemgalos pa- 


kraðtyje, matyt, buvo didesnë þemaièiø ir kurðiø 

átaka – jie irgi vartojo ámovinius kirvius, 

rytiniame – sëliø ir latgaliø, vartojusiø pentinius 

kirvius. Ámoviniø kirviø daugiausia rasta 

Jauneikiø kapinyne: ið 31 kirvio tik 2 pentiniai. 

Rûdiðkiø kapinyne ið 13 rastø kirviø 

tik 1 pentinis, Stungiuose rasti tik 2 kirviai, 

abu ámoviniai, Ðukioniø kapinyne – taip pat 

tik du kirviai, abu pentiniai, Dirþiuose – tik 

1 kirvis pentinis, Pavirvytëje – 3 pentiniai kirviai, 

Pamiðkiø kapinyne rastieji kirviai – pentiniai. 

Ámoviniai kirviai neturi penties, kotas ástatytas 

á apskrità ámovà, aðmenys trumpi, ðonai 

arba lygûs, arba truputá ásmaugti. Ðiø kirviø 

kotas turëjo bûti lenktas, kablio pavidalo. 

Mediniø koto liekanø randama tø árankiø 

ámovose, todël aiðku, jog á kapà bûdavo 

dedami drauge su kotu. Ðis árankis buvo vartotas 

bent nuo pirmø amþiø po Kr. Randama 

suardytuose pilkapiuose. Daþniau á kapà dëti 

dar V ir VI a., vëliau – retai. V–VII a. kapuose 

rasti kirviai 18,5–24,5 cm ilgio, 4,6–6 cm 

ploèio aðmenimis, su 3,2–4 cm skersmens 

ámova, sunkûs. VIII–X a. á kapus dëti maþi 

ámoviniai kirviai: 11–14 cm ilgio, aðmenys 

2–4 cm ploèio, ámovos skersmuo 2 cm. VIII– 

X a. kirviai ne tik maþesni, bet ir lengvesni, 

1 2 3 4 5 6 7 8 

0 3 cm 

21. Ámoviniai kirviai. Jauneikiai. 1) k. Nr. 454, 2) k. Nr. 2, 3) k. Nr. 390, 4) k. Nr. 60, 5) k. Nr. 58, 

6) k. Nr. 76, 7) k. Nr. 370, 8) k. Nr. 341


plonesniais kirvakoèiais. Greièiausiai tai kokiems 

nors specialiems medþio darbams skirti 

kirveliai, nes miðkui kirsti, statybø reikalams 

turëjo bûti áprasto dydþio kirviai. Galbût 

su maþais kirveliais palaidotieji vyrai yra 

kokie amatininkai. Kaip jau minëta, ðie kirviai 

paplitæ Vakarø ir Ðiaurës Lietuvoje, taip 

pat visame Rytø Pabaltijyje, vartoti visà I tûkstantmetá, 

o Þiemgaloje dar ir lI tûkstantmeèio 

pradþioje (Latvijas, 1974, p. 213; Vaðkevièiûtë, 

1985, p. 52) (21 pav.). 

Pentiniai kirviai randami Latvijoje ir Lietuvoje. 

Jie tyrinëtojø laikomi baltiðkais (LAB, 

1961, p. 178). Pasirodë kartu su ámoviniais 

ir vartoti taip pat visà geleþies amþiø. Taèiau 

Lietuvos teritorijoje jie paplitæ tik centrinëje 

ir rytinëje dalyje. Þiemgaloje rasta tik 15 pentiniø 

kirviø, Vakarø Lietuvoje taip pat tik 15 

(Malonaitis, 2000, p. 7–8). Þiemgaloje ðios 

formos kirviø daþniausiai randama tik rytinëje 

jos dalyje (Latvijas, 1974, p. 213). 

Pentinius kirvius pagal aðmenø plotá archeologai 

skirsto á siauraaðmenius ir plaèiaaðmenius. 

Siauraaðmeniai kirviai vartoti tik darbui, 

ir ðioje teritorijoje yra daþnesni. Jø rasta Jauneikiø, 

Ðukioniø, Pamiðkiø, Dirþiø, Rudiðkiø, 

Meldiniø, Lieporø kapinynuose (LAA, 1978, 

p. 110). Kirviai lieknø formø, ðiek tiek paplatintais 

aðmenimis, liemuo nuo koto pusës tai- 

1 


1 2 3 

0 3 cm 

22. Siauraaðmeniai pentiniai kirviai: 

1) Ðukioniai, atsitikt., 2) Jauneikiai, k. Nr. 78, 

3) Jauneikiai, atsitikt. 

syklingai iðlenktas. Kirviø pentis apvali ir ðiek 

tiek pailginta á abi puses. Jie 14–18 cm ilgio, 

pentis apie 4–5 cm aukðèio. Be minëtø Lietuvos 

ir Latvijos srièiø, tokiø kirviø randama Vakarø 

Baltarusijos II–X a. paminkluose (LAA, 

1978, p. 109–112) (22 pav.). 

Þymiai retesni Þiemgaloje plaèiaaðmeniai 

kirviai (23 pav.). Jø rasta Pamiðkiø kapinyne 

(du kirviai, abu atsitiktiniai), Ðukioniuose, ka- 

2 3 

0 3 cm 

23. Plaèiaaðmeniai pentiniai kirviai: 1) Ðukioniai, k. Nr. 54, 2) Skeiriai-Vadagiai, atsitikt., 

3) Rudiðkiai, atsitikt. 

41


pe Nr. 54, Rudiðkiuose ir Skeiriuose-Vadagiuose 

(Akmenës r.). Ðis kirvukas kol kas vienintelis 

Þiemgaloje, miniatiûrinis ir papuolæs 

èia per mainus ið kurðiø. Jis 9 cm ilgio, 

aðmenys 7 cm ploèio, pentis 3 cm aukðèio. 

Paprastai kirviai esti 15–17 cm ilgio, aðmenys 

8–10 cm ploèio, pentis 5 cm aukðèio, 

skylë kotui apie 4 cm skersmens. Manoma, 

jog plaèiaaðmeniai kirviai buvo vartoti ne tik 

darbui, bet ir kovai. Taèiau jau áprasta kovos 

kirviais pripaþinti tik tuos, kurie ornamentuoti 

arba ypaè plaèiais aðmenimis, todël darbui 

tikrai netinkami. Kartais tik turint visà kapo 

ákapiø komplektà galima atsakyti á klausimà, 

kam skirtas plaèiaaðmenis kirvis. Kaip 

pavyzdys galëtø bûti Ðukioniø kapinyno kapas 

Nr. 54. Jame palaidotas vyras galva á pietus, 

o tai visai nebûdinga ðiam kapinynui 

(Vaðkevièiûtë, 2000, p. 164). Kairëje mirusiojo 

galvos pusëje buvo padëti 2 geleþiniai 

ámoviniai 32 ir 36 cm ilgio karklo lapo formos 

plunksnomis ietigaliai. Prie deðinës rankos 

alkûnës gulëjo pentinis plaèiaaðmenis kirvis, 

aðmenimis atsuktas á kapo vidø, iðorinëje 

kairës kojos pusëje lygiagreèiai jai – 35 

cm ilgio geleþinis kovos peilis, á kapà ádëtas 

su þalvariu apkaustytomis makðtimis. Ant ðio 

peilio padëtas kitas geleþinis peiliukas tiesia 

nugarële, þalvarinis pincetas, skiltuvas ir þàslai. 

Ant kairës kojos uþdëtas puoðnus þalvario 

pentinas. Kapas apardytas, papuoðalø nerasta, 

o gal èia jø ir nebuvo. Kaip matome ið 

laidosenos, ákapiø dëjimo tvarkos ir paèiø 

ákapiø (vienos jø visai nebûdingos þiemgaliams 

– kovos peilis su þalvariu apkaustytomis 

makðtimis, kitos vienintelës ðiame kapinyne 

– skiltuvas, pincetas, o ir kituose kapinynuose 

randamos tik viename ar keliuose 

kapuose). Ðiame kape greièiausiai buvo palaidotas 

neeilinis þemdirbys, tad plaèiaaðmenis 

kirvis skirtas tikrai ne darbui. 

Kaip rodo archeologinë medþiaga, plaèiaaðmeniai 

kirviai Þiemgaloje á kapus dëti retai, 

daþniau rytinëje jos dalyje. Latgaloje taip 

pat daþniau kariai X–XII a. laidoti su kovos 

kirviu, kuris nuo darbo kirvio daþnai skiriasi 

tik þalvariu papuoðtu kirvakoèiu. 

42 


Peiliai. Ði darbo árankiø grupë gausiausia, 

ir ne tik Þiemgaloje. Jø randama ir vyrø, 

ir moterø kapuose. Matyt, juos galima priskirti 

ne tik prie darbo árankiø, bet ir prie buitinës 

paskirties daiktø arba tiesiog prie asmeninio 

vartojimo reikmenø. Visi rastieji peiliai 

– átveriamieji, mediniais kotais. Jie dviejø 

formø: tiesia nugarële, daþniausiai randami 

vyrø kapuose, guli daþnai ðalia plaèiojo 

kovos peilio-kalavijo, ir peiliukai lenkta virðûne 

– tik þiemgalëms bûdinga ákapë, randama 

vien moterø kapuose (jie bus aptarti 

kartu su kitais moterø darbo árankiais). 

Peiliai tiesia nugarële nuo 9 iki 20 cm ilgio, 

su dvejopo tipo geleþtëmis: vienø geleþtës 

vienodo ploèio, virðûnëlë nuo aðmenø 

pusës siaurëja. Tokie peiliai esti 1–1,7 cm 

ploèio. Kitø geleþtës platëja nuo ákotës á aðmenø 

pusæ ir plaèiausioje vietoje siekia iki 

2,6 cm. Peiliø tiesia nugarële geleþtës siauros, 

ilgos, ties ákote nukirstos ið abiejø pusiø 

arba tik ið aðmenø pusës, reèiau tik ið nugarëlës 

pusës. Nors pagal atskirus parametrus 

atrodo skirtingai, taèiau visi jie vartoti ávairiems 

smulkiems darbams – tai universalus 

árankis. Vartoti ar bent á kapus jie dëti nuo 

pat pirmøjø amþiø po Kr. Jauneikiuose jø rasta 

96 vienetai, Ðukioniuose – 20, Stungiuose 

– 8, Pavirvytëje – 24, Dirþiuose – 11. Tokiø 

peiliø randama visoje Lietuvos teritorijoje 

bei kaimyniniuose kraðtuose. Dar galima 

bûtø pridurti, jog Þiemgaloje jie mirusiajam 

ádedami be makðtø, nes pastarøjø liekanø 

neaptikta në viename tyrinëtame kapinyne. 

Kitur tokie peiliukai kartais buvo ádëti 

su makðtimis (LAB, 1961, p. 306). 

Peikenos (vedegos). Tai árankis ledui prakirsti. 

Peikenos ámovinës, savo iðvaizda kiek 

primena ámovinius kirvius, bet jø ámovos þymiai 

platesnës, kotas irgi buvæs storesnis, korpusas 

aðmenø link siaurëja, ilgas, aðmenys 

siauros. Peikenos 26–30 cm ilgio, aðmenys 

2,4–3,1 cm ploèio. Kaip jau minëta, tai reta 

ákapë. Jauneikiuose jø rasta tik trijuose kapuose 

(kape Nr. 82, 344, 452), Pavirvytëje – 

keturiuose (kape Nr. 2, 10, 22, 65 deg.), o


kituose kapinynuose visai neaptikta. Ðis árankis 

beveik visai nepakitæs buvo vartojamas 

visà geleþies amþiø (24 pav.). Þinomos ne 

tik þiemgaliø, bet ir þemaièiø, sëliø, latgaliø 

þemëse (LAA, 1978, p. 117; Latvijas, 1974, 

p. 153). Ir kitø genèiø vyrai retai laidojami 

su peikena. Tiesa, dël ðiø árankiø paskirties 

yra ir kitokiø nuomoniø. Antai Latvijos Þiemgalos 

tyrinëtojas M. Atgazis linkæs manyti, 

kad jie buvo vartojami barèiams-drevëms 

skaptuoti (Atgâzis, 1980, p. 90). 

Moterø darbo árankiai 

Jø ne kà daugiau. Tai minëtieji peiliukai 

lenktomis virðûnëlëmis, kapliai, ylos, verpstukai, 

adatos. Gausiausi – peiliukai lenkta virðûne. 

1 2 

0 3 cm 

24. Peikenos. Jauneikiai: 1) k. Nr. 284, 

2) k. Nr. 344 


Peiliukai lenkta virðûne. Su jais palaidota 

nemaþa moterø. Jauneikiuose jø rasta 61, Ðukioniuose 

– 10, Stungiuose – 11, Pavirvytëje 

– 7, Dirþiuose – 9. Ðio tipo peiliai dviejø 

formø: vieni siauri, geleþtës plotis 1–1,4 cm, 

labiau iðlenkti, turi ilgà ákotæ, kiti platesni 

(2–2,7 cm), maþiau lenkti ir turi trumpà plaèià 

átveriamàjà dalá. Peiliai 10–18 cm ilgio, 

bet labiausiai paplitæ yra 13–14 cm ilgio. Peiliø 

kotai mediniai. Dël peiliø paskirties – naudojimo 

nëra vieningos nuomonës. Vieni autoriai 

teigia, jog jie buvo naudoti lydiminëje 

þemdirbystëje (Moora, 1952, p. 117; LAB, 

1961, p. 405), kiti – jog tokiais peiliais buvo 

pjaunamos plonos medþiø vytelës, ðakelës 

ruoðiant paðarà gyvuliams (Oxenstierna, 1948, 

p.125, pav. 105–107). Bet kokiu atveju aiðku, 

jog ðiais peiliais naudojosi moterys dar ir savo 

kasdieniniams darbams. Ðio tipo peiliai 

kiek reèiau randami dar ir sëliø gyventuose 

plotuose bei rytinëje Þemaitijos dalyje, taèiau, 

kaip minëta, labiausiai mëgti þiemgaliø, èia 

jie ir gausiausi. Beveik visos moterys Jauneikiø 

ir Stungiø kapinynuose palaidotos su ðio 

tipo peiliukais. Datuojami VI–XII a., bet kapuose 

gausesni nuo VIII a. (25 pav.). 

Kapliai. Kitas labai bûdingas þiemgalës 

darbo árankis – kaplys. Manoma, kad juo moterys 

pureno darþus. Visi kapliai pentiniai, 

ðiek tiek platëjanèiais aðmenimis, mediniais 

kotais. Jie 15–22 cm ilgio, su 4,3–6,5 cm ploèio 

aðmenimis. Jauneikiø kapinyne rasti 2 nedideli, 

vos 10–11 cm ilgio su 3,5 cm ploèio 

aðmenimis kapliukai (26 pav.). Pastarajame 

kapinyne aptikta daugiausia kapliø – 23. Be 

Jauneikiø, jø rasta Stungiø kapinyne (6), o ið 

kitø turime tik atsitiktinius radinius ið suardytø 

kapø. Ádomu pastebëti, jog Ðukioniuose 

kapliø visai neaptikta. Be Þiemgalos, jø 

rasta tik centrinëje ir rytinëje Lietuvos dalyse 

(LAB, 1961, p. 308), kur, matyt, atëjo paprotys 

ið Þiemgalos. Latvijoje kapliai þinomi 

tiktai ið Þiemgalos (Latvijas, 1974, p. 153). 

Kapliai randami kapuose beveik visada kartu 

su peiliais lenkta virðûne. Kapai su ðia ákape 

datuojami V–X a. Greièiausiai jais buvo 

dirbama ir vëliau, taèiau kol kas vëlesnio lai- 

43


kotarpio kapø turime labai nedaug. Galimas 

dalykas, kad dël kokiø nors prieþasèiø XI– 

XII a. paprotys ádëti kaplá á kapà iðnyko. 

Ylos. Vienas labiausiai paplitusiø árankiø 

moterø kapuose – ylos. Tai universalus dar- 

44 

1 2 3 4 

0 3 cm 


5 6 

25. Peiliukai lenkta virðûne:1–2) Jauneikiai, k. Nr. 144, 82, 3–5) Ðukioniai, k. Nr. 111, 129, 99, 

6–8) Stungiai, k. Nr. 7, 5, 25 

bo árankis, vartojamas siuvant odas, kailius, 

audinius, medþio karnas bei kt. Ylos átveriamos, 

ákotës keturkampës, virðûnës smailios, 

ilgis 9–14 cm, skersmuo 0,5–0,9 cm, kotai 

mediniai (27 pav.). Jø randama ne tik kapuose, 

bet ir piliakalniuose. Savo iðvaizda nesi- 

1 2 3 4 

0 3 cm 

26. Kapliai1) Jauneikiai, k. Nr. 141, 2) Jauneikiai, k. Nr. 65, 3) Jauneikiai, atsitikt., 4) Stungiai, k. Nr. 25 

1 

7 

8


1 2 3 4 5 6 7 

0 3 cm 

27. Ylos: 1) Ðukioniai, k. Nr. 104, 2) Ðukioniai, 

k. Nr. 127, 3) Ðukioniai, k. Nr. 99, 4) Ðukioniai, 

k. Nr. 111, 5–6) Ðukioniai, k. Nr. 129, 

7) Stungiai, k. Nr. 25 

1 2 3 


skiria nuo pat pirmøjø amþiø po Kr. Ði ákapë 

bendra daugeliui baltø genèiø: jø yra kurðiø, 

þemaièiø, sëliø ir kt. kapuose. 

Verpstukai. Neabejotinai visø genèiø moterys 

nuo seniausiø laikø verpë ir audë, todël 

laikë ðá darbà bûtinà ir aname pasaulyje: 

nuo m. e. pradþios kurðës, þemaitës bei kitø 

genèiø moterys daþnai laidojamos su verpstuku. 

Tuo tarpu þiemgaliø kapuose jie randami 

ypaè retai. Jauneikiø kapinyne rasti vos 

2 verpstukai (kapo Nr. 388 ir atsit.) (iðtirta 

daugiau kaip 100 moterø kapø), Dirþiuose, 

Pamiðkiuose, Ðukioniuose, Stungiuose, Linksmuèiuose 

në vieno, Pavirvytëje 7 (kapo Nr. 

46, 129, 135, 138, 144 ir 2 atsitikt.) (pastarasis 

kapinynas visai ðalia kurðiø teritorijos – 

dël jø átakos daþniau laidota su verpstuku). 

Matyt, Þiemgaloje nebuvo paproèio moterá 

4 5 6 

0 3 cm 

7 8 9 

28. Darbo árankiai. Verpstukai: 1) Stungiai, atsitikt., 2) Pavirvytë, k. Nr. 144, 3) Pavirvytë, 

k. Nr. 135. Akmeninës liejimo formelës: 4) Ðukioniai, k. Nr. 119, 7–9) Pavirvytë, k. Nr. 135. Adatos: 

5) Ðukioniai, k. Nr. 119, 6) Jauneikiai, k. Nr. 58 

45


laidoti su verpimo árankiais. Rastieji verpstukai 

ávairûs, bet vyrauja akmeniniai ir ðiferiniai. 

Pavirvytëje, kape Nr. 129, rastas vienas 

gintarinis. Tai kol kas vienintelis gintarinis 

verpstukas pietinëje Þiemgalos dalyje, turbût 

patekæs ið Kurðo, kur jø gausiausia. Verpstukai 

3,8–5,3 cm skersmens, 1,7–0,7 cm storio. 

Ðie dirbiniai þymiai daþnesni piliakalniuose 

ir gyvenvietëse. Randami visose baltø 

þemëse visà geleþies amþiø (28: 1–3 pav.). 

Adatos – universalus darbo árankis, taèiau 

kapuose randamos palyginti retai. Jauneikiø 

kapinyne rasta tik viena adata itin turtingame 

moters kape Nr. 58. Po vienà adatà rasta 

Linkuvoje (kapo Nr. 1), Pavirvytëje (kapo Nr. 

131) ir Ðukioniuose (kapo Nr. 119). Jauneikiuose 

ir Ðukioniuose rastosios þalvarinës, 

Linkuvoje ir Pavirvytëje – geleþinës. Matyt, 

ðiame laikotarpyje dar nebuvo paproèio laidoti 

moteris su adatomis. Jos apie 4–5 cm 

ilgio, 0,3 cm skersmens. Ðukioniø kapinyne 

rasta kartu su akmenine liejimo formele, matyt, 

moters amatininkës kape (Vaðkevièiûtë, 

2000a, p. 94) (28: 5, 6 pav.). 

Akmeninës liejimo formelës. Labai savitas 

radinys. Rastos Pavirvytës ir Ðukioniø kapinynø 

moterø kapuose Nr. 135 (trys) ir 119. 

Jos buvo skirtos smulkiems papuoðalams ið 

alavo lieti (Moora, 1963, p. 365). Alavo lydymosi 

temperatûra gana þema, todël gaminti 

alavinius papuoðalus buvo galima namuose 

prie þidinio. Ðá darbà galëjo dirbti ne kalviai 

amatininkai, o moterys. Visa bëda, kad alavas, 

skirtingai nei þalvaris ar sidabras, kapuose 

blogai iðlieka, todël nerasta në vieno 

alavinio papuoðalo (tik kartais kapuose aptinkamos 

alavo þymës, daþniausiai galvoskaklo 

srityje, pvz., Ðukioniø kapinyno moterø 

kapuose Nr. 39, 40). Manoma, kad ið alavo 

buvo liejami smulkûs spurgeliai, biseriai, 

sagos. Jais puoðdavo kepuraites, marðkiniø 

apykakles, iðkirptës kraðtelius, rankoves, siûles 

(Antoniewicz, 1938; Moora, 1963, 

p. 365). Jais galëjo bûti dabinama galvos danga. 

Toks papuoðalas rastas Jelizaveto-Michai- 

46 


lovo kapinyne (Pavolgis) (Голубева, 1984, 

p. 75). Kartais moterys alavu puoðdavo ásigytas 

þalvarines seges ar smeigtukus (Volkaitë-Kulikauskienë, 

Jankauskas, 1992, p. 158). 

Pavirvytës ir Ðukioniø liejimo formelës yra 

pirmi tokie radiniai, rasti kapuose ne tik Lietuvoje, 

bet ir visame Rytø Pabaltijyje. Iki tol 

jø kiek daþniau buvo randama piliakalniuose. 

Taèiau ir piliakalniuose liejimo formelës 

nëra gausios. Lietuvoje dauguma jø buvo atsitiktiniai 

radiniai (tikslesnës radimo aplinkybës 

neþinomos) (Nagevièius, 1935, p. 80– 

81). Pastaruoju metu akmeninë liejimo formelë 

rasta Raktuvës piliakalnyje (Vasiliauskas, 

2000, p. 137). Kiek vëlesniu periodu datuojamos 

rastosios Vilniuje, Þemutinës pilies 

teritorijoje, Kauno senamiestyje ir Anykðèiuose 

(Merkevièius, 1995ð; Þalnierius, 1999ð; 

Zabiela, 1998, p. 54–57). Daugiau jø rasta 

pas kaimynus. Vien Tervetës piliakalnyje formeliø 

surinkta 27, datuojamos XI–XIII a. 

(Brivkalne, 1964, p. 89, 4–6 pav.; Latvijas, 

1974, p. 255, 73: 5–7 pav.). Estijoje, Saremo 

saloje, akmeniniø liejimo formeliø rasta arti 

400. Taèiau tik 3 jø rastos pilkapyje. Jos estø 

archeologø traktuojamos kaip reta iðimtis 

(Аун, 1980, p. 8–83, 17 pav.). Akmeninës 

liejimo formelës ypaè bûdingos finø-ugrø 

gentims, todël daþniau randama VIII–XI a. 

mariø bei mordviø laidojimo paminkluose 

(Голубева, 1984, p. 77; Архипова, 1973, p. 

47). Ádomu, jog su liejimo formelëmis laidotos 

jaunos moterys ir tik nuo X a., nors retai, 

jø randama jau ir vyrø kapuose (Голубева, 

1984, p. 85). 

Tiek Pavirvytëje, tiek Ðukioniuose akmeninës 

liejimo formelës rastos darbo árankiams 

bûdingoje vietoje – galvûgalyje. Ypaè ádomus 

yra Pavirvytës liejikës kapas. Èia palaidota 

labai turtinga moteris. Jos galvà dabino 

þalvarinis apgalvis, ornamentuotas neáprastu 

ornamentu, ávijø vainikas su 6 þvanguèiais 

galuose. Krûtinës srityje gulëjo 3 þalvarinës 

segës: viena pasaginë ir dvi lankinës 

laiptelinës (viena jø dengta sidabru). Dar dvi 

pasaginës aguoninës segutës rastos prie pëdø 

kaulø. Virð abiejø rankø buvo padëta vy-


riðka, masyvi netaisyklingo skersinio pjûvio 

apyrankë. Ji greièiausiai á kapà pateko kaip 

dovana. Ant pirðtø uþmauti 6 ávijiniai þiedai, 

kuriø keli tarsi puoðti zoomorfiniais motyvais. 

Ant dubens kaulø gulëjo tiesus peiliukas 

þalvariu kaustytose makðtyse. Galvûgalyje 

padëta yla ir verpstukas, o prie pat virðugalvio 

gulëjo 3 akmeninës liejimo formelës; 

po jomis rasta maþytë pasaginë segutë 

cilindriniais galiukais. Matyt, liejimo formelës 

buvo ásuktos á audeklà, susegtos segute ir 

tik tada ádëtos á kapà (29, 30 pav.). Ðukioniø 

liejikës kapas suardytas. Nepaliesta iðliko tik 

galvos sritis. Prie mirusiosios virðugalvio buvo 

padëta akmeninë liejimo formelë, deðinëje 

galvos pusëje – yla. Krûtinës srityje rasta 

þalvarinë adata, ant kaklo – gintarinis dvigubo 

nupjauto kûgio formos karoliukas. Abu 

kapai datuojami X–XI a. 

Liejimo formelës akmeninës, balto kalkakmenio, 

galuose grioveliai, kuriais tekëdamas 

skystas metalas iðlieja plokðtelës pavirðiuje 

iðraiþytà reikiamo pavidalo dirbiná. Pavirvytës 

liejimo formelës 8x5,5x0,7, 8x5x0,5, 

30. Pavirvytës kapo Nr. 135 ákapës 


29. Pavirvytë, k. Nr. 135 

0 3 cm 

0 30 cm 

47


5,5x4,8x0,5 cm dydþio (dvi pirmosios balto 

kalkakmenio, treèioji – smiltainio). Ðukioniø 

plokðtelë maþesnë, bet gerokai storesnë, ir 

dirbinukai galëjo bûti liejami abiejose pusëse. 

Ji 5,5x3x1,7 cm dydþio, pagaminta taip 

pat ið balto kalkakmenio (28: 4, 7–9 pav.). 

Akmeninës liejimo formelës, skirtingai nuo 

moliniø, buvo vartojamos ilgà laikà. Jos patogios, 

nes nereikia jø lauþyti. 

Tiek Pavirvytës, tiek Ðukioniø liejikiø kapuose, 

be minëtø formeliø, rasta kitø darbo 

árankiø: ylø, adatø, verpstukø. Tokios pat ákapës 

moterø liejikiø kapuose rastos ir Pavolgyje 

(Suvorovo kapinyne kapo Nr. 5 

(Голубева, 1984, p. 77). Ðalia jø dar aptikti 

kiti darbo árankiai: plaktukëliai, lydiniai. Kaip 

paþymi tyrinëtojai, liejikiø kapai iðsiskiria 

þalvariniø papuoðalø gausa. Be to, Pavolgio 

kapinynø ðiø moterø kapuose retkarèiais randama 

ne tik moteriðkø ákapiø, bet ir ieèiø, 

kirviø, þirgo aprangos reikmenø. Tokios ákapës, 

tyrinëtojø nuomone, tik dar labiau pabrëþia 

moterø turtingumà (Голубева, 1984, 

p. 85). 

Akmeninës liejimo formelës moterø kapuose 

rodo, jog alaviniø papuoðalø gamyba 

buvo moterø uþsiëmimas, prilygstàs verpimui, 

audimui, siuvimui. Be áprastiniø moterims 

darbø, jos sëkmingai reiðkësi ir juvelyrikoje. 

Taèiau, be abejonës, ne kiekviena moteris 

galëjo tapti tokia namø amatininke, tam 

reikëjo ir sugebëjimø, ir ágûdþiø, ir turbût galimybiø. 

Tai, kad liejimo formelës randamos 

jaunø mergaièiø kapuose, liudytø, jog ðio 

amato mokytasi nuo vaikystës (Vaðkevièiûtë, 

2000a, p. 95). 

Taigi þiemgaliø kapuose rastø darbo árankiø 

kompleksas artimas kitø Lietuvos srièiø 

kapinynø radiniams. Á kapà daþniausiai buvo 

dedamas peiliukas, yla, kirvis, kaplys. Rastieji 

darbo árankiai atspindi pietinës Þiemgalos 

dalies gyventojø ryðius su kaimynais. 

Savitas þiemgaliø paprotys – laidoti moteris 

su kapliu ir beveik niekada nedëti verpimo 

árankiø. Savo ruoþtu, matyt, þiemgaliø kultûros 

átaka aiðkintinas paprotys centrinëje Lietuvoje 

retkarèiais á kapà dëti kaplá (Paðuðvio 

48 

kapinynas) ir ðiaurrytinëje þemaièiø gyvenamojo 

ploto dalyje á moters kapà dëti peilá 

lenkta virðûne. Þiemgaliø darbo árankiø komplekto 

átaka jauèiama þemaièiø ir aukðtaièiø 

gyvenamosiose srityse. 

Ginklai 

I–XIII a. daliai baltø genèiø bûdingas paprotys 

laidoti vyrus su ginklais. Ypaè daug jø 

randama þiemgaliø V–XII a. kapinynuose. Tai 

vienas ið jø laidosenai bûdingø bruoþø. Ginklø 

randama daugiau nei darbo árankiø. Plaèiausiai 

tyrinëtame Jauneikiø kapinyne jie 

sudaro 23% ákapiø, Ðukioniuose taip pat 

23%, Stungiuose 18%, kituose kapinynuose 

kiek maþiau. 

Þiemgaliai vartojo labai savitus ginklus, 

nors ginkluotë toli graþu neávairi. Kapuose 

randami beveik tik ietigaliai ir kovos peiliai. 

Taèiau ir vieni, ir kiti yra saviti ir skiriasi nuo 

kitø genèiø vartotø. Kiek kitokia nei kaimyninëse 

gentyse buvo ákapiø dëjimo á kapà 

tvarka. Ietys dëtos á kapà daþniausiai po 

2–3, jø ietigaliai kairëje ar deðinëje galvos 

pusëje, o savitos formos platus kovos peilis, 

èia atstojæs kalavijà, á kapà visada guldytas 

ástriþai dubens ar ðlaunø. Ðis paprotys bûdingas 

tik þiemgaliams. Ðiuos peilius, be 

þiemgaliø, vartojo þemaièiai, bet á kapà juos 

dëjo savo paproèiu, taip kaip ir kalavijà – 

prie ðono, iðilgai kapo duobës, rankena prie 

juosmens. 

Kovos peiliai 


Platieji kovos peiliai-kalavijai buvo tik 

baltø genèiø ginklas. Kol kas neturime në vieno 

peilio-kalavijo, rasto uþ baltø teritorijos 

ribø. Taèiau ir baltø gentyse jie nevienodai 

gausiai paplitæ. Ypaè mëgstami buvo þiemgaliø, 

o jau nuo VIII a. èia jie ëmë vyrauti, 

iðstumti visus kitus peilius. Neásigalëjo èia ir 

kalavijai. Gausiau ar reèiau ðio tipo peiliai 

randami visuose þiemgaliðkuose kapinynuose, 

tiek pietinëje dalyje, tiek ir ðiaurinëje. Tai 

ilgi masyvûs peiliai, platëjantys nuo medinës 

rankenos. Netoli geleþtës galo iki 8 cm


ploèio. Jø galas ástriþai nusklembtas, nugarëlë 

tiesi. Paprastai tokie peiliai esti 27–53 cm 

ilgio, platusis galas 3,4–8,1 cm ploèio 

(31 pav.). Þinoma nemaþai atvejø, kai randami 

nedideli, tik 13–24 cm ilgio, bet tokios 

pat formos peiliai, kurie padëti á kapà tokia 

paèia tvarka. Retkarèiais tokie miniatiûriniai 

peiliukai esti kapuose kartu su dideliu plaèiuoju 

peiliu-kalaviju. Ðios miniatiûrinës, 

greièiausiai simbolinës (Казакявичюс, 1988, 

p. 114) ákapës rastos Jauneikiø, Valdomø, Linkaièiø, 

Pavirvytës kapinynuose, taip pat Jakðtaièiø-Meðkiø 

kapinyne (kur griautiniai kapai 

priskiriami þiemgaliams) (Urbanavièius, 

1977, p. 133). Tokio tipo ginklai pasirodë jau 

VI a. (kartu su ietigaliais profiliuota plunksna) 

ir vartoti iki pat XI–XII a. Paplitæ þiemgaliø, 

þemaièiø ir latgaliø þemëse (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1970, p. 191; LAA, 1978, p. 124; 

1 2 

0 3 cm 

3 


Lietuviø, 1978, p. 24; Казакявичюс, 1988, 

p. 24). Plaèiøjø kovos peiliø-kalavijø paplitimo 

þemëlapis rodo ir Þiemgalos teritorijà, 

ypaè jos vakariná ir rytiná pakraðèius 

(Казакявичюс, 1988, 44 pav.). 

Ilgi siauri kovos peiliai retesni. Jø rasta Jauneikiuose, 

V–VII a. kapuose, be to, Stungiø, 

Pamiðkiø, Pavirvytës kapuose ir vienas Ðukioniø 

X–XI a. kape Nr. 54. Peiliai pagal rankenos 

uþbaigimà skiriami á dvi grupes: su þiedu 

ant ákotës ir be jo. 

Peiliai su þiedu ant ákotës 17–47 cm ilgio, 

2,6–3 cm ploèio. Ákotës plonos, prie pat 

geleþtës ir ákotës 2,4–3 cm ploèio geleþinis 

þiedas (32 pav.). Juo, matyt, buvo apkaustyta 

medinë kovos peilio rankena. Tokie peiliai 

reti, lietuviðkoje Þiemgalos dalyje rasti 

tik Jauneikiuose (kapo Nr. 370, 390, 431, 

433, 447, 451, 460 ir 4 atsitikt.). Kartu su 

4 5 

31. Platieji kovos peiliai: 1) Jauneikiai, k. Nr. 351, 2) Stungiai, k. Nr. 24, 3) Ðukioniai, k. Nr. 41, 

4) Jauneikiai, k. Nr. 43, 5) Jauneikiai, k. Nr. 113 

49


ðiais peiliais rasta lankinë pelëdinë segë, nuokamienis 

smeigtukas. Kapai datuoti V–VII a. 

(Vaðkevièiûtë, 1986, p. 44). Be þiemgaliø, 

juos vartojo centrinës Lietuvos gentys. Rasti 

Plinkaigalio kapinyne (kapo Nr. 93 ir 223) 

kartu su lankine ilgakoje ir lankine trikampe 

kojele segëmis (Kazakevièius, 1993, p. 74). 

Dar trys tokie peiliai aptikti þemaitiðkuose 

Lieporiø (Ðiauliø r.) ir Pagrybio (Ðilalës r.) kapinynuose 

(Salatkienë, 1992, p. 118; Vait- 

50 

1 2 3 4 

0 3 cm 

32. Kovos peiliai su þiedu ant ákotës: 

1) Jauneikiai, k. Nr. 371, 2) Jauneikiai, 

k. Nr. 390, 3) Jauneikiai, k. Nr. 447, 

4) Jauneikiai, k. Nr. 443 


kunskienë, 1995, p. 94). Be to, keletas ðios 

formos peiliø rasta Latvijoje – Beteliø kapinyne 

(kartu su ietigaliu profiliuota plunksna 

(Graudonis, 1978, p. 41), Ziedanskuolos kapinyne, 

taip pat su ietigaliu profiliuota 

plunksna, Zvardës Grinertø, Keipenø Saliniø 

kapinynuose (LA, 1974, p. 156, 39: 15 lent.), 

Miklaso kalno kapinyne (Graudonis, 1979, 

p. 42, 9 pav.). 

Siauri ilgi peiliai be rankenos apkaustø paplitæ 

platesnëje teritorijoje. Jie randami nuo 

VI–VII iki pat XI a. Ðie peiliai, daugumos tyrinëtojø 

nuomone, buvo vienaðmeniø kalavijø 

prototipai (Lietuviø, 1978, p. 24). Peiliø 

nugarëlës tiesios, ákotës ilgos, plokðèios, geleþtës 

32–43,5 cm ilgio, 2,3–3,6 cm ploèio. 

Gausiausiai randami Lietuvos pajûrio srityje 

(Aukðtkiemiai, Kaðuèiai, Kiauleikiai, Palanga, 

Lazdininkai), Þemaitijoje (Pagrybis), skalviø 

þemëse (Linkûnai, Kreivënai, Sodënai, 

Vidgiriai), prûsø gentyse (Ekritten, Burkenðtein, 

Silberge). Kiek reèiau aptinkami Latgaloje. 

Þiemgaloje jie plaèiai paplitæ. Rasti Jauneikiuose, 

Stungiuose, Pamiðkiuose, Pavirvytëje, 

Ðukioniuose, taip pat ðiaurinës Þiemgalos 

kapinynuose: Puodinuose, Uoðiuose. 

Kapai datuojami VI–VII a. (Jauneikiai; rastas 

kartu su ietigaliu profiliuota plunksna) ir X a. 

(rasti su pasaginëmis segëmis daugiakampëmis 

galvutëmis, ávijinëmis apyrankëmis). 

Ankstyvieji peiliai dëti á kapus be makðèiø. 

Nuo X a. randami ir odinëse makðtyse, kartais 

kaustytose þalvariu (Pavirvytë, Stungiai, 

Ðukioniai). 

Bûta ir kitos formos kovos peiliø. Tai peiliai, 

kuriø nugarëlë tiesi, nuo aðmenø pusës 

smailëjanti geleþtë; esti 24–29 cm ilgio, 1,8– 

2,8 cm ploèio. Ðiuos stambius peilius dauguma 

autoriø taip pat priskiria prie kovos peiliø. 

Tokie peiliai þiemgaliø kapuose negausûs, 

kiek daugiau jø rasta tik Jauneikiø kapinyne. 

Èia jie vartoti VI–VII a. (Vaðkevièiûtë, 

1986, p. 45). Kituose kapinynuose – Pavirvytëje, 

Stungiuose jø rasta ir XI a. kapuose. 

Visi ðie peiliai (iðskyrus plaèiuosius) dëti á kapà 

iðilgai jo, prie deðiniojo mirusiojo ðono. 

Apþvelgus kovos peilius matyti, jog Þiem-


galoje jais naudotasi nuo pat V iki XII a. Visà 

ðá laikotarpá iðsilaikë platieji kovos peiliaikalavijai 

ir ilgi siauri kovos peiliai. Ilgi siauri 

su rankenos þiedu vartoti trumpesná laikà. 

Nors peiliai randami ið viso V–XII a. laikotarpio, 

taèiau jø padaugëjo tik nuo VIII a. 

Panaði padëtis ir Kurðe, Þemaitijoje, Latgaloje, 

ðiaurinëje Þiemgaloje. Ten kovos peiliø 

taip pat gausiau vëlyvuose kapuose. 

Kalavijai 

Jø ið ðiaurinës Lietuvos dalies turime tik 

keletà pavieniø egzemplioriø (tiek vienaðmeniø, 

tiek dviaðmeniø). Kalavijai á kapus dëti 

labai retai. Ankstyviausi kalavijai – vienaðmeniai, 

be rankenos skersiniø, rasti Jauneikiø 

kapinyne (kapo Nr. 377, 455). Jie apie 

1 

2 

3 0 3 cm 

33. Kalavijai ir kovos peilis ið Pavirvytës 

kapinyno: 1) k. Nr. 27, 2) k. Nr. 145, 3) k. Nr.18 


71,5 cm ilgio, geleþtës 3–4 cm ploèio, nugarëlës 

apie 0,5–1,3 cm storio. Kiek daugiau 

kalavijø, net 8, rasta tik Pavirvytës kapinyne 

(kapo Nr. 22, 65, 102, 111, 145 ir 3 atsitikt.) 

(33 pav.). Dviejuose kapuose rasti vienaðmeniai 

(kapo Nr. 65, 145), kiti – dviaðmeniai, 

priklausantys T, M ir Y tipui pagal J. Peterseno 

klasifikacijà. Taèiau bûtina paþymëti, jog 

jie visi rasti degintiniuose kapuose, dauguma 

sulenkti, perlauþti ar kitaip sugadinti prieð 

ádedant á kapà. Rasti kartu su þiemgaliams 

visai nebûdingomis kitomis ákapëmis. Ðie kapai 

priskiriami kurðiams (Vaðkevièiûtë, 1989, 

p. 65–66). Dar vienas þinomas ið Lieporø (Joniðkio 

r.) kapinyno (Tarvydas, 1934, p. 37). 

Jis priskirtas M tipui (Kazakevièius, 1998, 

p. 47). Taigi iðeitø, jog þiemgaliø kapams kalavijai 

nebûdingi, èia juos visiðkai pakeitë 

platieji kovos peiliai-kalavijai. Tai bûdinga 

ne tik pietinei, bet ir ðiaurinei Þiemgalai, kur 

kalavijai taip pat negausûs. Þinomi tik pavieniai 

egzemplioriai ið Meþuotnës, Viesturiø, 

Èapanø, Èunkanø-Drengerø ir Puodiniø 

kapinynø. 

Ietigaliai 

Tai viena bûdingiausiø vyro þiemgalio ákapiø. 

Praktiðkai beveik visi vyrai palaidoti su 

ietimi, daþnai ir ne su viena. Kaip jau minëta, 

neretai kapuose randamos 2–3, vëlesniu 

periodu retkarèiais net 5 ar 6 ietys. Visi þiemgaliø 

kapinynuose rasti ietigaliai, ar ámoviniai, 

ar átveriamieji, turi vienà iðskirtiná bruoþà: 

juose nëra aiðkaus perëjimo ið plunksnos 

á ámovà ar átvarà, neturi aðtrios briaunos per 

plunksnos vidurá, t. y. plunksna esti plokðèia. 

Rastuosius ieèiø antgalius reikëtø suskirstyti 

á dvi grupes: ámovinius ir átveriamuosius. 

Ámoviniai ietigaliai sudaro absoliuèià daugumà 

rastøjø ieèiø antgaliø. Pvz., Jauneikiø 

kapinyne ið 232 ietigaliø – 217 ámoviniai 

(daugiau kaip 93%) ir tik 15 átveriamøjø (beveik 

7%). Ámoviniai ietigaliai sudaro daugumà 

ir kituose kapinynuose: Pamiðkiuose ið 

17 rastøjø – 12 ámoviniø, Pavirvytëje ið 44 

51


ietigaliø tik 3 (beveik 7%) átveriamieji, Stungiuose 

ið 12 ietigaliø tik 2 átveriamieji, Ðukioniuose 

ið 68 ietigaliø tik 1 átveriamasis ir 

t. t. Ámoviniai ietigaliai pasiþymi plunksnø 

ávairove. 

Gausiausi – su karklo lapo formos plunksna 

ieèiø antgaliai. Jauneikiuose jie sudaro 

33% visø ieèiø antgaliø, Ðukioniuose 48, 

Stungiuose 36%. Jie 18–40 cm ilgio, plunksnos 

10–25 cm ilgio, 2–3,6 cm ploèio. Ðiø 

ietigaliø ámovos visada trumpesnës uþ 

plunksnà. Paplitæ tokie ietigaliai nuo Baltijos 

jûros pakranèiø iki Dnepro aukðtupio baltiðkøjø 

paminklø. Taèiau gausiausiai randami 

lietuviø ir latviø protëviø gyventose þemëse 

nuo VII iki XII a. (Lietuviø, 1978, p. 

11; Казакявичюс, 1988, p. 62; Kazakevièius, 

1998, p. 26). (34 pav.). 

Lauro lapo formos ieèiø antgaliai kiek maþesni 

nei karklo: 13–27 cm ilgio, plunksnos 

10–16 cm, taèiau platesnës (plotis 3–5 cm). 

52 


Þinomi pavieniai labai dideli ðios formos ietigaliai, 

kuriø plunksnos iki 44 cm ilgio. Ðios 

formos ietigaliai paplitæ visame baltø genèiø 

areale, iðskyrus patá rytiná kampà, t. y. 

Dnepro baltø gyventas vietas (Kazakevièius, 

1998, p. 27). Þiemgaloje ðie ietigaliai taip 

pat gausiai paplitæ. Jauneikiuose ðio tipo ieèiø 

antgaliai sudaro 27% visø ieèiø, Stungiuose 

54, Ðukioniuose 44%. Be þiemgaliø, 

juos vartojo þemaièiai, kurðiai, latgaliai, taèiau 

ten jie rasti tik VII–VIII a. kapuose 

(Казакявичюс, 1988, p. 60; Kazakevièius, 

1998, p. 27), o þiemgaliø jie buvo vartoti 

bent iki XI a. (Vaðkevièiûtë, 1986, p. 47) (35 

pav.). Vëlesnieji ietigaliai kiek skiriasi nuo 

ankstyvøjø klasikiniø. Jø plunksnos kiek siauresnës, 

ámovos ilgesnës. 

Ietigaliai su rombine plunksna, palyginti 

su pirmaisiais, retesni. Nors jie buvo paplitæ 

beveik visose baltø þemëse, bet, kaip pastebi 

tyrinëtojai, atskirose teritorijose vyravo 

1 2 3 4 5 6 7 

0 3 cm 

34. Ámoviniai karklo lapo formos plunksna ietigaliai:1) Jauneikiai, k. Nr. 311, 2) Ðukioniai, k. Nr. 25, 

3) Ðukioniai, k. Nr. 25, 4) Stungiai, k. Nr. 24, 5) Stungiai, k. Nr. 24, 6–7) Jauneikiai, k. Nr. 344.


skirtingø potipiø ir variantø ietigaliai (Kazakevièius, 

1998, p. 27). Þiemgaloje randame 

tik du ðio tipo ietigaliø variantus: 1) ietigaliai 

su ilga plunksna ir trumpa ámova ir 2) ietigaliai 

su ilga ámova ir trumpa plunksna. Pirmojo 

pogrupio ietigaliai rasti tik VI–VII a. kapuose. 

Jie 11–17 cm ilgio, ámovos 6–7 cm. 

Rasti Jauneikiø (kapo Nr. 2, 14, 19, 413), Dirþiø 

(kapo Nr. 3, 60, 68, 85 ir atsitikt.) ir Linksmuèiø 

(kapo Nr. 86, 87) kapinynuose. Priskiriami 

ámoviniø ietigaliø su rombine 

plunksna I potipiui (Kazakevièius, 1979, 

p. 54). Antrojo pogrupio ietigaliai daþnesni. 

Pietinëje Þiemgaloje rasti Jauneikiø (k. Nr. 

135, 149, 348, 350, 383, 389, 393, 465, 466) 

ir Linksmuèiø (k. Nr. 86, 87) kapinynuose. 

Jø ámovos 23–26 cm, plunksnos vos 3–7 cm 

ilgio. Tokie ietigaliai datuojami VI–IX a. Skiriami 

ámoviniø ietigaliø su rombine plunksna 

III potipiui (Kazakevièius, 1979, p. 55). 

Gausesni jie Ðiaurës ir Vakarø Lietuvoje bei 

Latvijoje (LA, 1974, p. 157). (36 pav.). 

Ietigaliai su profiliuota plunksna paplitæ 

beveik visame Pabaltijyje, bet skiriasi jø formos. 

Pietinëje Þiemgalos dalyje rasti tik Jauneikiø 

kapinyne (k. Nr. 390, 396, 415, 438, 

1 2 3 4 5 

0 3 cm 


35. Ámoviniai su lauro lapo formos plunksna ietigaliai: 1–2) Jauneikiai, k. Nr. 466, 3) Ðukioniai, 

k. Nr. 21, 4) Linkaièiai, atsitikt., 5) Jauneikiai, k. Nr. 111 

1 2 3 

0 3 cm 

36. Ámoviniai su rombo formos plunksna 

ietigaliai: 1) Jauneikiai, k. Nr. 390, 2) Jauneikiai, 

k. Nr. 135, 3) Dirþiai, k. Nr. 3 

53


443, 452, 453, 457 ir 13 atsitikt.). Ðiø ietigaliø 

plunksnos nuo ámovos staigiai platëja, o 

nuo ryðkiø peteliø siaurëja. Ietigaliai 19– 

28 cm ilgio, plunksnos 13–17 cm ilgio ir 3– 

4,6 cm ploèio. Tokio tipo ietigalius tyrinëtojai 

priskiria profiliuotø ietigaliø V potipiui, 

datuoja VI a. (Kazakevièius, 1979, p. 59). Kitø 

autoriø nuomone, ðie ietigaliai dar gali bûti 

datuojami ir VII a. (LAB, 1960, p. 312). Latvijoje 

rasti kiek ankstyvesniuose, V–VI a. datuojamuose, 

kapuose (LA, 1974, p. 157). Pietinëje 

Þiemgaloje rasti, kaip minëta, tik Jauneikiø 

kapinyne. Kapai datuoti VI–VII a. (Vaðkevièiûtë, 

1986, p. 48). (37 pav.). 

Ietigaliai su siaura ilga plunksna nëra gausûs 

pietinëje Þiemgaloje – rasti tik Jauneikiø 

kapinyne (k. Nr. 43, 60, 78, 218, 222, 226, 

287 ir 5 atsitikt.). Jie 15–33 cm ilgio, plunksnos 

10–23 cm ilgio ir iki 3 cm ploèio. Rasti 

X a. datuojamuose kapuose. Ðiø ietigaliø daugiau 

yra Vakarø Lietuvos kapinynuose – X– 

XI a. kapuose. Latvijos teritorijoje ðios formos 

ieèiø antgaliai kiek vëlesni – datuojami XI– 

XII a. Skandinavijoje, kaip ir Latvijoje, laikomi 

bûdingais XI–XII a. (Lietuviø, 1978, p. 14). 

Juostiniai ietigaliai – ne baltø ginklakaliø 

iðradimas. Kaip paþymi tyrinëtojai, jie bû- 

54 

1 2 

3 

4 

0 3 cm 

37. Ámoviniai profiliuota plunksna ietigaliai. 

Jauneikiai: 1) k. Nr. 413, 2) k. Nr. 415, 

3) k. Nr. 13, 4) k. Nr. 443 


dingi visai Vakarø Europai, o ypaè populiarûs 

Skandinavijoje (Kazakevièius, 1998, 

p. 41). Þiemgaloje jø randama retai. Þinomi 

ið Jauneikiø, Linksmuèiø, Stungiø ir Èunkanø-Drengerø 

kapinynø. Jie 16–36 cm ilgio, 

plunksnos 2,4–3 cm ploèio, datuoti X–XI a. 

Plaèiau paplitæ Prûsijoje, vakarinëje bei rytinëje 

Lietuvos dalyse (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1970, p. 231; Kazakevièius, 1998, p. 41). 

Kai kurie ietigaliai turi ornamentuotas ámovas. 

Ietigaliai su ornamentuotomis ámovomis 

Þiemgaloje rasti tik Jauneikiø ir Èunkanø- 

Drengerø kapinynuose. Dauguma tyrinëtojø 

yra tos nuomonës, jog tokie ietigaliai yra 

importiniai, patekæ èia ið Skandinavijos kraðtø 

ir datuojami IX–XI a. (Kazakevièius, 1999, 

p. 193). (38 pav.). 

Kaip jau minëta, átveriamieji ietigaliai 

1 2 3 4 

0 3 cm 

38. Ámoviniai juostiniai ietigaliai: Stungiai, 

k. Nr. 16, 2) Stungiai, k. Nr. 19, 3) Ðukioniai, 

k. Nr. 91, 4) Jauneikiai, k. Nr. 50


Þiemgaloje buvo vartoti þymiai reèiau nei 

ámoviniai; jie sudaro tik apie 6–8% visø ieèiø 

antgaliø. Visi jie vienodi – su karklo arba 

lauro lapo formos plunksnomis. Rasti nuo 12 

iki 38 cm ilgio (39 pav.). Kapuose randami 

kartu su ámoviniais (Linksmuèiai, Linkuva, 

Jauneikiai, Ðukioniai, Pamiðkiai, Pavirvytë ir 

kt.). Ankstyviausi aptikti Jauneikiuose ir Pamiðkiuose, 

datuoti VI–VII a., vëlyviausi X– 

XI a. (Vaðkevièiûtë, 1986, p. 48). Kur kas daþnesni 

átveriamieji ieèiø antgaliai latgaliø VII– 

IX a. kapuose (LA, 1974, p. 157). 

Apþvelgus rastuosius ietigalius matyti, jog 

V–XII a. ginkluotë labai maþai kito: naudoti 

ið esmës tie patys ginklai – kovos peiliai ir 

ietys. Keitësi tik peiliø ir ieèiø antgaliø formos 

ir jø gausa. Nuo VIII a. padaugëjo á kapà 

dedamø ieèiø skaièius. 

1 2 3 

4 

5 

0 3 cm 

39. Átveriamieji ietigaliai. 1) Stungiai atsitikt., 

2) Jauneikiai, k. Nr. 31, 3) Stungiai, k. Nr. 23, 

4–5) Linkuva k. Nr. 2 


Þiemgalio vyro ginkluotë turi daug bendrø 

bruoþø su þemaièiø bei latgaliø ginkluote, 

nors ir skiriasi nuo pastarøjø. IX–XII a. 

latgaliai daþnai á kapà dëjo ir kovos kirvá, 

daugiau naudojo átveriamuosius ietigalius, o 

þemaièiai nuo IX a. nebevartojo plaèiøjø kovos 

peiliø-kalavijø. Þiemgaliø karys skiriasi 

ir nuo kurðio: labai retai á þiemgalio kapà 

dedamas kalavijas, X–XI a. kapuose nëra þeberkliniø 

átveriamøjø ietigaliø. 

Savita þiemgalio ginkluotë leidþia tiksliau 

nustatyti etninæ Þiemgalos teritorijà, pasekti 

jos ribø kaità ir kaimynø átakà. Ypaè tai pasakytina 

apie plaèiuosius kovos peilius-kalavijus. 

Jø paplitimo þemëlapis beveik tiksliai 

atitinka Þiemgalos teritorijà. 

Papuoðalai 

Þiemgaliai mëgo puoðtis, todël jø kapuose 

randame daug papuoðalø. Vieni jø bûdingi 

tik ðiai genèiai, kitais puoðësi ir kaimynai. 

Dauguma papuoðalø þalvariniai, tik menka 

dalis sidabriniai ar pasidabruoti. Neðioti papuoðalai, 

kuriø gamybai naudota ir sudëtingesnë 

technologija: þalvarinës papuoðalø dalys 

dengtos sidabro ar alavo plokðtelëmis, o 

ðios dar puoðtos stiklo akutëmis ir kt. Be áprastø, 

gausiai randamø papuoðalø, neðioti labai 

reti, iðsiskiriantys savo forma ar dekoru 

papuoðalai. Randama ir tokiø juvelyrikos ðedevrø 

– vienetiniø egzemplioriø, kuriø daugiau 

nëra ne tik Þiemgaloje, bet ir kitose baltø 

þemëse. Yra papuoðalø, kuriø galima rasti 

tik kelis ar keliasdeðimt egzemplioriø visoje 

baltø teritorijoje. Ádomu, jog visi rastieji papuoðalai 

vietiniø juvelyrø darbo, galbût kai 

kurie jø gaminti pagal importinius pavyzdþius, 

bet pritaikant savà baltiðkà stiliø ir ornamentà. 

Þiemgaliai savito stiliaus neturëjo. Jiems 

bûdingas tas pats ornamentas, kuris áprastas 

visoms baltø gentims. Vyrauja geometrinis 

raðtas, sudarytas ið taðkuèiø, akuèiø, skersiniø 

ákartëliø, krypuèiø, egluèiø, tiesiø bei susikertanèiø 

linijø. Toks dekoras vyrauja papuoðalø 

ornamentikoje visà genties egzistavimo 

laikotarpá. V–VI a. dël tautø krausty- 

55


mosi atsirado zoomorfinis motyvas. Kaip ir 

bûdinga ðiam laikotarpiui, gyvuliukai pavaizduoti 

labai realistiðkai. Pirmiausia pasinaudota 

vandens paukðèiø ávaizdþiu – antytës 

ar þàselës puoðia lankines seges, kabuèiø 

plokðtumas, geriamøjø ragø pakraðèius. Vandens 

paukðèiai, matyt, pasirinkti neatsitiktinai. 

Trimatë visatos samprata atitinka vandens 

paukðèiø gyvensenà (vaikðèioja þeme, 

plaukioja vandenyje, skraido ore). Ðalia vandens 

paukðèiø vaizduoti ropliai – gyvatës ir 

þalèiai. Ropliø motyvas bûdingas daugumai 

indoeuropieèiø genèiø. Þiemgaliams jis irgi 

buvo þinomas, taèiau nebuvo plaèiai paplitæs. 

Vëlyvajame geleþies amþiuje labai stilizuota 

forma naudojamas daugiausia tik lankiniø 

aguoniniø segiø puoðyboje, ir aiðku, 

ávijinëse apyrankëse, kuriø jau pati forma primena 

susirangiusá þaltá. Kitose gentyse zoomorfinis 

ornamentas plaèiai naudotas pasaginiø 

segiø ir apyrankiø dekoravimui. Þiemgaloje 

ðio tipo segiø ar apyrankiø reta. Pavieniai 

daiktai dekoruoti ir ið Skandinavijos 

atëjusiu borre ar jellingo stiliumi* . 

Vienus papuoðalus neðiojo tik vyrai, kitus – 

tik moterys, o dar kitus – ir vyrai, ir moterys. 

Pagal paskirtá papuoðalus galima suskirstyti á 

galvos dangos, kaklo-krûtinës ir rankø. 

56 

Galvos danga 

Þiemgalës ypaè mëgo puoðtis apgalviais. 

Apgalvis – tai metalinis vainikas, gaubiantis 

galvà kaktos srityje ir primenantis karûnëlæ. 

Ið etnografinës medþiagos þinoma, jog galvos 

danga skyrë moters drabuþá nuo merginos 

aprangos (Bernotienë, 1974, p. VIII). Todël 

kalbant apie apgalvius kyla klausimas, kas 

jais puoðësi: moterys ar merginos? Priimta manyti, 

kad apgalviais puoðësi tik merginos, o 

iðtekëjusios moterys galvos dangos nepuoðë. 

Archeologinë medþiaga rodo, jog apgalviai 

randami jaunø individþiø kapuose. Taèiau yra 

þinomos iðimtys. Netoli þiemgaliø þemaitiðkame 

Pagrybio kapinyne, kape Nr. 35, su ap- 


galviu palaidota 45–50 metø moteris (Vaitkunskienë, 

1980ð). Yra þinoma ir daugiau tokiø 

atvejø, kai su apgalviu palaidotos vyresnio 

amþiaus moterys, nors didþioji dauguma 

palaidotøjø 14–18 metø (Vaitkunskienë, 1980, 

p. 76). Latviø archeologë A. Zarinia mano, 

jog apgalviais puoðësi tik jaunos merginos, taèiau 

pagal vyravusá paprotá mirusioms moterims 

taip pat uþdëdavo apgalvá (Zariòa, 1986, 

p. 178). Èia reikëtø pasakyti, jog ir Þiemgaloje, 

kur apgalviai randami palyginti gausiai, jais 

puoðësi turtingesnës, ið kilmingesniø ðeimø kilusios 

merginos. Tai liudija gausios ákapës, rastos 

kapuose kartu su apgalviais (Pavirvytë, k. 

Nr. 135, 138, Jauneikiai, k. Nr. 57, 384, 349, 

414, 419, 425, 435, 459 ir kt.). 

Remiantis turima medþiaga galima teigti, 

jog Þiemgaloje buvo neðiojami trijø tipø apgalviai: 

1) sudaryti ið ilgesniø ávijëliø ir siaurø 

skiriamøjø plokðteliø, 2) ið trumpø ávijëliø ir 

plaèiø storesniø plokðteliø, 3) ið ilgø ávijëliø ir 

skardeliø, kurios apglëbia ávijø eiles. Be apgalviø, 

dar buvo neðiojami ávijø vainikai ir 

juostos, puoðtos þalvariniais spurgeliais. 

Pirmojo tipo apgalviai gaminti ið 2–5 ávijø 

eiliø, ávijëlës apie 3 cm ilgio, ir siaurø, 0,3– 

0,5 cm ploèio, skiriamøjø plokðteliø. Skiriamøjø 

plokðteliø aukðtis priklausë nuo ávijëliø 

eiliø skaièiaus. Þiemgalës neðiojo 3–5 lygiagreèiø 

eiliø apgalvius. Be þiemgaliø, juos neðiojo 

þemaitës, sëlës ir latgalës nuo V iki XI a. 

(Michelbertas, 1972, p. 130). Þiemgaloje ðio 

tipo apgalviai rasti Dirþiø, Lieporø, Jauneikiø, 

Trivalakiø, Papilës kapinynuose. 

Dalis neðiotø apgalviø turëjo ne staèiakampio, 

o T formos pavidalo skersinio pjûvio 

plokðteles. Jø plokðèioji pusë plonesnë, skylutës 

esti kojelëje. Tokios plokðtelës atrodo 

lengvesnës, nemasyvios, nors yra gerokai platesnës. 

Þiemgaloje ðio tipo apgalviø turime 

tik pavienius egzempliorius ið Dirþiø bei Linkuvos. 

Deja, nëra në vieno iðlikusio sveiko. 

Tokie apgalviai populiaresni buvo Þemaitijoje. 

Rasti Pagrybio, Lieporiø, Kairënëliø kapinynuose. 

Neðioti V–VII a. 

* Norint iðvengti pasikartojimø, retesniø papuoðalø ornamentas bus aptartas skyriuose, skirtuose 

atskiroms papuoðalø grupëms.


Antrojo tipo apgalviai gaminti ið 0,6 cm 

storio, 3,7x5,5 – 4,9x6,7 cm dydþio 9 ar 10 

þalvariniø staèiakampiø plokðteliø. Jos turi 

3 iðlietas skersines skylutes siûlams perverti. 

Daþniausiai jungtos tik 2 eilës ávijëliø: viena 

virðuje, kita apaèioje. Ávijëliø ilgis ðio tipo 

apgalviuose priklausë nuo plokðteliø ploèio 

– jei jos platesnës, tai sujungtos trumpesnëmis 

ávijëlëmis, ir atvirkðèiai. Taip gaunamas 

reikiamo dydþio vainikas, juosiàs galvà. Tokie 

apgalviai yra sunkûs, iki 5,5–6,2 cm ploèio. 

Nors apgalvio plokðtelës gana plaèios, 

taèiau daugumos jø lygus pavirðius. Tik keliø 

apgalviø ir kai kuriø atsitiktinai rastø 

plokðteliø pavirðius ornamentuotas, kai kuriø 

dengtas sidabru (40 pav.). Plokðteliø puoðybai 

naudotas jau gilias tradicijas turintis geometrinis 

ornamentas, daþniausiai sudarytas 

ið akuèiø ir ákartëliø. Kartais puoðiamas visas 

plokðtelës pavirðius, o kartais tik jos centras 

arba pakraðèiai. Ypaè gausu tokio tipo 

apgalviø Jauneikiø kapinyne. Jø rasta net dvideðimtyje 

kapø ir 14 jø daliø – kapinyno teritorijoje. 

Taèiau sveikø iðlikusiø apgalviø rasta 

tik ðeðiuose maþiau suardytuose kapuose 

1 

4 5 

0 3 cm 

2 


(Vaðkevièiûtë, 1987, p. 20). Èia rastas ir itin 

puoðnus apgalvis, kurio plokðteliø pavirðius 

dengtas sidabru ir ornamentuotas (k. Nr. 349) 

(41 pav.). Be Jauneikiø, sidabru puoðti apgalviai 

rasti Lieporuose, Ringuvënuose, Kurmaièiuose-Linksmënuose; 

nemaþai yra be radimo 

vietos. Atkreiptinas dëmesys á tai, kad 

daþnai kape ðalia apgalvio, sudaryto ið 9 tokiø 

plokðteliø, bûna ádëta dar viena, deðimtoji, 

tarsi papildoma apgalvio plokðtelë (Jauneikiai, 

k. Nr. 349). Galbût ði papildoma 

plokðtelë galëtø reikðti, jog apgalvis buvo gamintas 

maþesnei mergaitei turint tikslà ateityje 

já padidinti. 

Svarbu paþymëti, jog po ðiais masyviais 

apgalviais nëra rasta në maþiausiø audinio 

fragmentø. Taigi atrodo, jog ðie apgalviai buvo 

dëvimi tiesiog ant plaukø, o ne ant skaros 

ar kepuraitës. Apgalviø, pagamintø ið staèiakampiø 

plokðteliø, paplitimas rodo, jog jais 

daugiau puoðësi pietinëje Þiemgalos dalyje 

ir greta buvusioje Þemaitijoje (Vaðkevièiûtë, 

1987, p. 21–22). Tokio tipo apgalviø ilgà laika 

nebuvo þinoma ið ðiaurinës Þiemgalos; 

netgi buvo manyta, jog ten jie nebuvo ne- 

40. Apgalvio plokðteliø ornamentai: 1) Vëþlaukis, atsitikt., 2) Jauneikiai, k. Nr. 384, 3) Jauneikiai, 

k. Nr. 408, 4–5) Jauneikiai, k. Nr. 427 

3 

57


ðioti (Vaðkevièiûtë, 1992, p. 131). Pastaruoju 

metu, tiriant Gaideliø-Viduèiø (Jelgavos r.) 

bei Kakuþënø kapinynus (Jelgavos r.), rasti 

minëto tipo apgalviai (Urtâns, 1994, p. 87– 

89, 19 pav.; Graudonis, 2001, p. 55–62). 

Tokie apgalviai rasti kartu su apyrankëmis 

iðkilia trikampe briauna, nuokamieniais, 

kiaurakryþiais, kryþiniais smeigtukais, taip 

pat su smeigtukais trikampe galvute. Ðie radiniai 

leidþia datuoti apgalvius ið staèiakampiø 

plokðteliø VI–VII a. ir tik retkarèiais tokie 

apgalviai buvo neðioti dar ir VIII a. pradþioje, 

ypaè puoðnesni, dengti sidabru (Vaðkevièiûtë, 

1987, p. 21). 

IX–XI a. moterys puoðësi apgalviais, pagamintais 

ið keliø lygiagreèiø ávijø eiliø, kuriø 

grupes skiria ir eiles jungia plonos skardelës. 

Jos pagamintos taip, kad apglëbia visas ávijø 

eiles ir neleidþia joms iðsiskirti. Plokðteliø uþlenkti 

galai susieina vidinëje apgalvio pusëje. 

Tokie apgalviai lengvesni, rasti Jauneikiuose, 

k. Nr. 46 ir 58, bei Pavirvytëje, kapuose 

Nr. 135, 137. Pavirvytëje rastieji apgalviai ið- 

58 

0 3 cm 

41. Staèiakampiø plokðteliø apgalvis. 

Jauneikiai, k. Nr. 349 

0 3 cm 

42. Apgalvis ið ávijø ir skardeliø. Pavirvytë, 

k. Nr. 135 


siskiria plokðteliø puoðnumu (42, 43 pav.). 

Juos sudaro 5,5–6,5–2,5x3,5 cm dydþio ornamentuotos 

plokðtelës ir 6 ávijø eilës. Apgalvio 

ið k. Nr. 135 centrinë plokðtelë atskirta 

nuo kitø trumpesnëmis ávijëlëmis. Plokðteliø 

ornamento motyvas labai skiriasi nuo, tarkime, 

anksèiau apraðytø apgalviø. Èia ornamentui 

panaudotas dvigubo kryþiaus motyvas. 

Kryþiø galai tarpusavyje susipynæ. Nors apgalviai 

rasti XI a. datuotame kape, taèiau artimiausiø 

puoðybos analogijø reikëtø ieðkoti VI– 

VII a. ornamentikoje, ypaè rankogaliniø apyrankiø 

raðtuose, kur kryþiaus motyvas buvo 

bene daþniausias (Таутавичюс, 1970, p. 198, 

1, 2 pav.). Tik apgalviuose kryþiaus þenklas 

labiau stilizuotas, labiau primena kryþiø, nei 

á já panaðus. Taèiau vëlyvajame geleþies amþiuje 

dauguma puoðybos elementø, atsiradusiø 

V–VI a., naudojami stilizuota forma. Po 

ðiais apgalviais aptiktas nemaþas kiekis organinës 

medþiagos rodo, jog tokie apgalviai buvo 

neðioti ant medþiaginio galvos apdangalo. 

Tokie apgalviai nëra gausiai ar plaèiai paplitæ. 

Jø rasta X–XII a. latgaliø kapuose, skiriamosios 

plokðtelës daþniausiai ornamentuotos 

akutëmis. Visoje baltø gyventoje teritorijoje 

plaèiau buvo neðiojami apgalviai ið ávijëliø 

ir siaurø skiriamøjø plokðteliø. Tokio tipo 

apgalviais puoðësi merginos ir Latvijos teritorijoje 

(Latvijas, 1974, 41: 12; 59: 1, 4 pav.). 

Be aptartøjø apgalviø tipø, visoje þiemgaliø 

teritorijoje (tiek pietinëje, tiek ðiaurinëje) 

randami vainikai, pagaminti ið vienos ilgos 

þalvarinës ávijos. Tokios ávijos skersmuo 1,8– 

2,4 cm, jos viduje randama gausiai iðlikusi 

organinë medþiaga – medinis virbas, stori vil- 

0 3 cm 

43. Apgalvis ið ávijø ir skardeliø. Pavirvytë, 

k. Nr. 137


noniai siûlai ar ið jø nupinta virvutë. Matyt, 

tik su jais stambiai ávijai buvo galima suteikti 

vainiko pavidalà. Tokiø vainikø ypaè daug rasta 

Jauneikiø kapinyne. Retkarèiais kape randamos 

nevienodo skersmens ávijos, o bendras 

rastø ávijø ilgis siekia net 1 metrà. Atrodytø, 

jog neðioti ir dvieiliai (dvigubi) vainikai. Tokiø 

vainikø rasta Jauneikiø kapinyno kapuose 

Nr. 428, 439, 459. Jie mëgti ir latgaliø. Tik 

ten randami ir sukabinti tarpusavyje, o pakauðio 

srityje puoðti þalvariniais kutais (Zariòa, 

1960, p. 88, 6, 100 pav., p. 155, 71, 91. IV: 2, 

3, XIV: 1, XV: 1–4, XVI: 1; XVII: 1 pav.). Apie 

toká ávijø neðiojimà literatûroje þinoma ir kitokiø 

nuomoniø (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1984, p. 118–125; Graudonis, 2001, p. 55– 

62, 8, 12 pav.). Lietuvos teritorijoje, be þiemgaliø, 

panaðiais vainikais mëgo puoðtis þemaitës 

(Valatka, 1979, p. 6–24; Tautavièienë, 

1979, p. 40; Merkevièius, 1979, p. 41–62). 

Reikëtø paþymëti ir tai, jog vainikai neretai 

buvo randami kartu su apgalviais ið siaurø staèiakampiø 

plokðteliø ir ávijø. Ávijos kartu su 

minëtais apgalviais ypaè buvo mëgtos Þemaitijoje. 

Ten dëvëtos trumpesnës, sudarë tik dalá 

tokiø vainikø. Be to, jie neðioti þemiau apgalvio 

ið ávijø ir plokðteliø. Pietinëje Þiemgalos 

dalyje, Jauneikiuose, tokie vainikai neðioti 

virð apgalvio ir nerasti kapuose be jø (Tautavièius, 

Tautavièienë, 1978, p. 156–164). Kadangi 

ávijø vainikai rasti kartu su minëtais apgalviais, 

tai ir datuojami tuo paèiu periodu, t. 

y. VI–VII a. Kiek kitoks ávijø vainikas rastas 

Pavirvytës kape Nr. 135. Já sudarë ðeðiolika 

2,5–3 cm ilgio ir 1 cm skersmens ávijø, suvertø 

ant þalvarinës grandinëlës. Vainikas pakauðio 

srityje uþsibaigia 6 kabanèiomis þalvarinëmis 

grandinëlëmis su þvanguèiais galuose 

(44 pav.). Rastas kape taip pat su ávijiniu apgalviu. 

Ðis kapas datuojamas XI a. 

Matyt, ávijø vainikais, kaip ir apgalviais, 

þiemgalës puoðësi V–XI a., tik vëlesniais amþiais 

kiek reèiau. 

Be apgalviø, moterø galvos danga buvo 

puoðiama ir kitokiais metaliniais papuoðalais. 

Turtingame Jauneikiø kapinyno kape Nr. 124 

ant galvos mirusiajai buvo uþdëta 120 cm il- 


0 3 cm 

44. Ávijø vainikas. Pavirvytë, k. Nr. 135 

gio þalvarinë grandinëlë. Ji juosë kaktà, o galai 

nusileido ant peèiø (20 pav.). Greièiausiai 

ði grandinëlë puoðë galvos apdangalo kraðtà. 

Taip puoðta galvos danga rasta Dirþiuose, k. 

Nr. 92, ir panaði, tik puoðnesnë, nes á kas antrà 

grandelæ ákabintas klevo sëklos pavidalo 

þalvarinis kabutis, – Pavirvytës kape Nr. 143. 

Atrodytø, jog grandinëlë taip pat puoðë kraðtà 

audinio, dengusio galvà kaktos srityje. 

Þymiai reèiau nei apgalviai buvo neðiojamos 

kepuraitës ar galvos raiðèiai. Jø randama 

ir vyrø, ir moterø kapuose. Tokius raiðèius 

gamino ið 5 cm ploèio odos (Ðukioniai) 

ar audinio (Jauneikiai) juostelës, kurios pavirðius 

nusagstytas þalvariniais spurgeliais. Jie 

ákabinti á medþiagà ir lieþuvëliais kitoje pusëje 

pritvirtinami prie jos. 6–7 cm ploèio 

puoðta smulkiais spurgeliais juosta rasta 

VIII a. Jauneikiuose, vyrø k. Nr. 260 ir 351 

(Vaðkevièiûtë, 1987, p. 23), Linksmuèiø k. 

Nr. 8, 21, Pamiðkiø k. Nr. 38, Ðukioniø k. 

Nr. 12, 34, 35, 78, 121. Pastarajame moters 

kape rastoji galvos juosta ypaè puoðni. Ji odinë, 

5 cm ploèio, puoðta 7 eilëmis spurgeliø. 

Prie juostos maþdaug ties smilkiniais á jà buvo 

ávertos 3 juostelës ir prie jø pritvirtintos 

þalvarinës ávijëlës. Jos turëjo kaboti peèiø srityje 

(45 pav.). Panaði galvos danga rasta to 

paties kapinyno k. Nr. 12. 

Þalvariniø spurgeliø juostø, tik siauresniø, 

rasta moterø kapuose Pavirvytëje, k. Nr. 90, 

Stungiuose, k. Nr. 26, Linksmuèiuose, k. Nr. 

20, 21, 22, 36, Pamiðkiuose, k. Nr. 4, 38. 

Ðias juostas galima traktuoti ir kaip moterø 

kepuraièiø kraðto apvadus. 

59


Kepuraitëmis tiek vyrai, tiek moterys labiau 

mëgo puoðtis Þemaitijoje ir Kurðe. Ten 

jø daþniau randama moterø nei vyrø kapuose 

(Volkaitë-Kulikauskienë, 1959, p. 43; Volkaitë-Kulikauskienë, 

1970, p. 127). 

Kaip matome, pietinëje Þiemgalos dalyje 

galvos danga buvo savita, skirtinga nei kituose 

regionuose neðiota. Apgalviai ið staèiakampiø 

plokðteliø randami tiktai Þiemgaloje 

ir centrinëje Þemaitijoje. Tik pietinëje 

Þiemgalos dalyje kartu su minëtais apgalviais 

neðioti stambiø ilgø ávijø vainikai virð apgalvio, 

o Þemaitijoje, kur taip pat dëvëti apgalviai, 

ávijos randamos pakauðio srityje, þemiau 

apgalvio, neretai neðiotos ir be apgalviø. Minëto 

tipo apgalviø ir vainikø dëvëjimas priartina 

pietinius þiemgalius prie þemaièiø. 

Savitai puoðtos kepuraitës ir juostos, þalvariniai 

spurgeliai, ákabinti á audiná ar odà, 

paplitæ taip pat minëtame regione. Kaip vëliau 

matysime, tokie spurgeliai ypaè populiarûs, 

naudoti ne tik galvos dangai, bet ir 

apavui ar dirþams puoðti. 

60 

45. Galvos juostos rekonstrukcija (pagal 

Ðukioniø kapinyno k. Nr. 119) 

Kaklo papuoðalai 


Ðià papuoðalø grupæ sudaro antkaklës ir 

karoliai. 

Antkakles þiemgaliai mëgo ir neðiojo ávairiø 

formø. Ðis papuoðalas tiko tiek moterims, 

tiek vyrams. Tos paèios formos antkaklës neðiotos 

abiejø lyèiø atstovø. Todël antkakliø negalima 

skirstyti á moterø ar vyrø. Taèiau krinta 

á akis tai, jog su antkaklëmis palaidota tik 

nedaug mirusiøjø: Jauneikiø kapinyne 10%, 

Pavirvytëje 11, Linksmuèiø 12, Pamiðkiø 20, 

Stungiø 26%, Ðukioniø kapinyne ðis rodiklis 

dar maþesnis – tik apie 6%. Literatûroje yra 

ásigalëjusi nuomonë, jog antkaklëmis puoðësi 

tik turtingi, kilmingi visuomenës nariai (Vaitkunskienë, 

1978, p. 24). Þiemgalos kapinynø 

medþiaga visiðkai paremtø ðá teiginá. Antkaklëmis 

puoðësi visà laikotarpá, t. y. nuo pat V iki 

XII a. Taèiau ðá laikotarpá jos neðiotos netolygiai: 

maþiau antkakliø VI–VII a. kapuose ir daugiau 

VIII–XII a. Be to, VI–VII a. daþniau laidota 

tik su viena antkakle, o ið IX–XII a. randame 

kapø su 2–3 ar net 4 antkaklëmis: Jauneikiuose, 

k. Nr. 58, – 4 antkaklës (beje, ðá kapà galime 

pavadinti siuvëjos (amatininkës) kapu. Jame 

rasta adata ir kitos retesnës, gausesnës ákapës, 

rodanèios, jog mirusioji turëjo uþimti ne 

visai eilinæ padëtá to meto visuomenëje). Stungiuose, 

k. Nr. 14, – 3 antkaklës (kape palaidota 

jauna mergaitë su geriamuoju ragu), Pamiðkiuose, 

k. Nr. 58, – 4 antkaklës ir t. t. Visuose 

tuose kapuose palaidotos moterys. Greièiausiai 

paprotys moteris laidoti su keliomis antkaklëmis 

plito ið Kurðiø, kur jis bûdingas. 

Dauguma rastøjø antkakliø þalvarinës, tik 

viena kita sidabrinë ar geleþinë. Neðiotos antkaklës 

ávairiø formø, taèiau labiausiai paplitusios 

ir gausiausiai randamos visoje Þiemgalos 

teritorijoje antkaklës su kabliuku ir kilpele. 

Tik ðio tipo antkaklës buvo rastos Ðukioniø 

kapinyne, didþiàjà daugumà jos sudarë 

Pamiðkiuose (ið 65 antkakliø net 36 ðio tipo) 

ir Jauneikiuose. Randamos be iðimties visuose 

þiemgaliø kapinynuose. Neðiojo ir vyrai, ir 

moterys, ir vaikai. Jø lankelis prie galø suktas, 

vidurinioji dalis keturkampio skersinio pjûvio,


galai plonëja ir uþsibaigia vienas galas kabliuku, 

kitas – kilpele. Jauneikiø kapinyne kai 

kuriø ðio tipo antkakliø vidurinioji dalis puoðta 

tinkliniu ornamentu ar duobutëmis, o kabliukas 

esti su „kepurële“, puoðta ákartëlëmis. Kai 

kurios ið ðiø antkakliø sidabrinës (Tautavièienë, 

1981, p. 7: 25, 26, 27, 15 pav.), taèiau 

didþioji dauguma þalvarinës. Jos ávairaus dydþio: 

skersmuo 1,1–2 cm, storis 0,6–1,1 cm 

(46 pav.). Neðiotos taip, kad uþsegimas esti ir 

krûtinës (Jauneikiai), ir sprando srityje (Ðukioniai). 

Ðio tipo antkakliø daþniausiai randama 

Ðiaurës Lietuvoje, kiek reèiau – Vakarø bei 

Vidurio Lietuvoje. Jomis puoðësi þiemgaliai, 

þemaièiai, kurðiai, skalviai, aukðtaièiai, latgaliai. 

Ypaè mëgtos IX–X a., nors pradëtos neðioti 

jau nuo V a. pabaigos – VI a., o pavienës 

puoðnesnës – dar ir XI a. (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1970, p. 144; LAA, 1978, p. 21; Tautavièius, 

1996, p. 178). Jauneikiø kapinyne 4 

tokios antkaklës rastos VI–VII a. kapuose (Vaðkevièiûtë, 

1987, p. 25). Kituose kapinynuose 

jø rasta ir vëlesnio laikotarpio kapuose. Latvijos 

teritorijoje antkaklës su kilpele ir kabliuku 

taip pat gausiausios Þiemgalos srityje, kiek reèiau 

neðiotos kurðiø bei latgaliø, o lybiai jomis 

puoðësi itin retai (Latvijas, 1974, p. 214). 

Todël galime dràsiai teigti, jog tai þiemgaliams 

bûdingas antkakliø tipas, ir á kitas gentis jis, 

matyt, plito ið ðio kraðto. 

2 

1 

0 3 cm 

46. Antkaklës su kabliuku ir kilpele: 

1) Jauneikiai, k. Nr. 113, 2) Valdamai, k. Nr. 7, 

3) Pamiðkiai, k. Nr. 54, 4) Stungiai, k. Nr. 19 

4 

3 


Antkakliø uþkeistais storëjanèiais galais 

rasta Jauneikiø kapinyne (k. Nr. 4 ir 444), 

VI–VII a. moterø kapuose, Dirþiuose (k. Nr. 

43), Rûdiðkëse (atsitikt.), Linksmuèiuose (k. 

Nr. 70), Pavirvytëje (k. Nr. 6). Jø lankelis apvalaus 

skerspjûvio, galai truputá storëja ir uþsikeièia. 

Patys galiukai ornamentuoti skersiniø 

ranteliø grupëmis ar trikampëliais. Jos 

13,7–14 cm skersmens, lankelis 0,3 cm, galai 

0,6–0,7 cm storio. Viena jø – sidabrinë 

(Tautavièienë, 1981, p. 7: 37, 2 pav.). Ðis antkakliø 

tipas bûdingas Vakarø bei Ðiaurës Lietuvai, 

o Latvijoje sutinkamas tik þiemgaliø 

teritorijoje (Latvijas, 1974, p. 160, 41: 14 

lent. ). Pradëtos neðioti nuo V–VI a. ir neðiotos 

iki XI a., taèiau labiausiai mëgtos VIII– 

IX a. (Tautavièius, 1996, p. 181) (47 pav.). 

Pergniauþtinës antkaklës nors retai, bet 

buvo neðiotos ir Þiemgaloje. Ið Lietuvos teritorijoje 

esanèiø þiemgaliø kapinynø tik viena 

ðio tipo antkaklë – VII a. vyro kape Nr. 422 

Jauneikiuose. Ði antkaklë sidabrinë (Tautavi- 

1 

2 

3 

47. Antkaklës uþkeistais storëjanèiais galais: 

1) Jauneikiai, k. Nr. 4, 2) Jauneikiai, k. Nr. 444, 

3) Linksmuèiai, k. Nr. 70 

0 

3 cm 

61


èienë, 1981, p. 7: 35, 21 pav.). Antkaklës 

lankelio vidurinioji dalis plona, apskrita, galai 

ir ðonai storesni, plokðti, uþkeisti. Plokðèioji 

lankelio dalis protarpiais ágniauþta, tarp 

ágniauþimø susidaro aðtrûs rombai. Tokio tipo 

antkaklës datuojamos VI–VII a. sandûra 

(Tautavièius, 1996, p. 180). Latvijos teritorijoje 

jø rasta gausiau, bet ir ten jos paplitusios 

tik þiemgaliø ir latgaliø þemëse (Latvijas, 

1974, p. 160, 41: 15 pav.; p.161, 42: 8 

pav.) (48: 3 pav.). 

Balnelinës antkaklës – irgi mëgtas þiemgaliø 

antkakliø tipas. Jas, skirtingai nuo antkakliø 

uþkeistais pastorintais galais, neðiojo 

ir vyrai, ir moterys. Jø daugiausia rasta Jauneikiø 

kapinyne. Antkakliø lankelis apvalaus 

skerspjûvio, galai ir ðonai kiek storesni, papuoðti 

smulkiomis ákartëlëmis, rombeliais, o 

kartais ornamentas imituoja tordiravimà. Vienas 

lankelio galas uþsibaigia „balneliu“, kuris 

taip pat ornamentuotas, kitas – ramento 

formos kilpele. Ðio tipo antkakliø rasta ir 

sidabriniø – Jauneikiai, k. Nr. 28 (Tautavièienë, 

1981, p. 8: 39, 24 pav.). Antkakliø 

skersmuo 15–16 cm, lankelio storis 0,7– 

0,8 cm. Neðiotos VII–XI a. Pastaruoju metu 

ðiø antkakliø rasta ir VI a. kape (Kazakevi- 

48. Antkaklës ramentiniais galais: 1) Linkuva, 

atsitikt., 2) Pamiðkiai, k. Nr. 23, pergniauþtinë 

antkaklë – 3) Jauneikiai, k. Nr. 422 

62 

3 

2 

0 3 cm 

1 


èius, 1993, p. 97; Ðnore, 1980, p. 97–100). 

Be þiemgaliø, jomis puoðësi sëliai, lietuviai, 

aukðtaièiai, reèiau þemaièiai ir kurðiai. Nemaþa 

jø Latgaloje (LAA, 1978, p. 24; Tautavièius, 

1996, p. 182), randamos taip pat Estijoje 

(Òûíèññîí, 1962, p. 254) (49 pav.). 

Antkaklës uþkeistais keturkampiais galais 

taip pat mëgstamas þiemgaliø papuoðalas. 

Jø lankelis tordiruotas, galai keturkampiai, 

vidurinioji dalis plonesnë, apvalaus skerspjûvio. 

Skersmuo 17–20 cm, lankelio storis 0,6– 

0,7 cm. Visos rastos moterø ar vaikø (sprendþiant 

ið ákapiø, mergaièiø) kapuose (Jauneikiai, 

k. Nr. 58; Stungiai, k. Nr. 15; Pamiðkiai, 

k. Nr. 26; Linksmuèiai, k. Nr. 19; Dirþiuose, 

k. Nr. 25 ir kt). Jos pradëtos neðioti nuo VIII a. 

ir ypaè mëgta jomis puoðtis X–XI a. (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1970, p. 146; LAA, 1978, 

p. 24). Tokio tipo antkaklës bûdingos ir latgaliams. 

Reèiau aptinkamos uþ Rytø Pabaltijo 

ribø: rasta Ðiaurës rytø Baltarusijoje (Latvijas, 

1974, p. 161, Сергеева, 1978, p. 37, 

1: 3 pav.) (50 pav.). 

Ramentiniais galais antkaklës rastos Jauneikiø, 

Dirþiø, Linkuvos ir Pavirvytës kapinynuose. 

Antkakliø lankelis apvalaus skersi- 

2 

49. Antkaklës balneliniais galais: Jauneikiai 

1) k. Nr. 28, 2) 124 

1 

0 3 cm


nio pjûvio, galai uþkeisti, o plonëjantys galiukai 

sulenkti á vienodas remento formos kilpeles. 

Antkakliø lankelis dekoruotas ástriþomis 

ákartomis. Jomis puoðtasi IX–XI a., randamos 

daþniausiai þiemgaliø ir sëliø þemëse, 

reèiau buvo neðiotos lietuviø, þemaièiø 

bei kurðiø ir latgaliø (Tautavièius, 1996, 

p. 184; Latvijas, 1974, p. 214, 56: 3 pav.). 

Randamos ir á rytus iki Aukðtutinës Padneprës 

(Сергеева, 1978, p. 34) (48: 1, 2 pav.). 

Vytinës antkaklës kûginiais galais þiemgaliø 

teritorijoje randamos retai, labiau paplitusios 

Rytø Lietuvoje ir Latgaloje. Ðiø antkakliø 

lankelis vytas ið 3 apvaliø vieleliø, galai 

uþkeisti. Viename gale dvi vielos baigiasi 

pailgomis plokðtelëmis, o treèioji – kûgeliu, 

kitame gale visos 3 vielos – aukðtais kûgeliais. 

Plokðteliø pavirðius puoðtas trikampëliais 

ir zigzagais. Antkaklës 19–20 cm skersmens, 

lankelis 0,8 cm storio, kûgeliø aukðtis 

2,1–2,3 cm. Trys rastos Jauneikiø kapinyne 

(k. Nr. 58(2) ir 107) ir viena Rûdiðkiø. Neðiotos 

VIII–XI a. Jauneikiuose rastosios datuotos 

X–XI a. (Vaðkevièiûtë, 1987, p. 26). 

1 

2 

0 3 cm 

50. Antkaklës uþkeistais keturkampiais galais: 

1) Jauneikiai, k. Nr. 58, 2) Pamiðkiai, k. Nr. 26 


Be Rytø Lietuvos, retkarèiais jomis puoðësi 

centrinëje ir ðiaurinëje Lietuvoje, jas mëgo 

latgaliai (LAA, 1974, p. 30; Latvijas, 1974, 

p. 231, 61: 5 pav.) (51 pav.). 

Gausiau buvo puoðtasi vytinëmis antkaklëmis 

kilpiniais galais. Jø rasta Pavirvytës (6 

vnt.), Linkaièiø, Dirþiø (4), Meldiniø, Staèiûnø 

(8) kapinynuose. Neðiotos ir vyrø, ir moterø. 

Antkakliø lankelis vytas ið 3 vielø. Viename 

gale ið vienos vielos sulenkiama kilputë, 

o kitos dvi vielos apvyniojamos apie 

jà. Kitame lankelio gale ið vienos vielos sulenkiamas 

kabliukas, o kitos dvi apsukamos 

aplink. Antkakliø galai prasikeièia; kilpelë 

apie 1 cm dydþio, lankelio storis 0,6–0,8 cm 

(52:1 pav.). Neðiotos X–XII a. ir ypaè mëgtos 

kurðiø (LAA, 1978, p. 29; LA, 1974, 48 lent.). 

Gal todël neatsitiktinai daugiau jø rasta Pavirvytës 

kapinyne. 

Neðiotos ir sudëtinës antkaklës: sujungtos 

3–4 antkaklës smulkesniais ramentiniais 

galais. Prie lankeliø galø ir ties viduriu jos 

sukabintos tarpusavyje siauromis plokðtelëmis 

(pav. 52: 2, 3 pav.). Tokiø antkakliø þi- 

2 

51. Antkaklës kûginiais galais: Jauneikiai 

1) k. Nr. 58, 2) k. Nr. 107 

1 

0 3 cm 

63


noma nedaug. Gausiausiai jø rasta Pavirvytës 

kapinyne. Visos rastos X–XI a. moterø kapuose. 

Be Pavirvytës, þinomos ið Ringuvënø, 

Ðaukënø; tai yra jau þemaièiø kapinynai 

(LAA, 1978, p. 27). Latvijoje jø daþniau aptinkama 

(Latvijas, 1974, p. 214, 56 lent.). 

Kaip matyti, þiemgaliai mëgo antkakles 

ir neðiojo jas ávairiø formø. Paèios ankstyviausios 

– pergniauþtinës ir uþkeistais storëjanèiais 

galais. VII a. kapuose randamos balnelinës, 

uþsibaigianèios kabliuku ir kilpele, 

nors didþioji dauguma ðio tipo antkakliø priklausytø 

jau VIII–X a. VIII–XII a. kapuose antkakliø 

pagausëjo, pradëta neðioti po kelias 

ið karto. Nuo VIII a. buvo neðiojamos vytinës 

antkaklës kûginiais galais, uþkeistais keturkampiais 

galais. Nuo IX a. – antkaklës ramentiniais 

galais. X–XI a. kapuose atsirado 

naujo tipo antkakliø – sudëtinës antkaklës, 

o X–XII a. neðiotos vytinës kilpiniais galais. 

Vienos antkaklës bûdingos beveik visoms Lietuvoje 

ir Latvijoje gyvenusioms gentims, kitos 

neðiotos tik þiemgaliø. „Þiemgaliðkos“ yra 

su kabliuku ir kilpele galuose, uþkeistais keturkampiais 

galais, taip pat sudëtinës. Antkaklëmis 

uþkeistais storëjanèiais galais, be 

64 

1 


þiemgaliø, puoðësi þemaièiai, o vytinëmis 

kûginiais galais ir balnelinëmis – aukðtaièiai, 

lietuviai ir latgaliai, vytinëmis kilpiniais galais 

– kurðiai. 

Karoliø apvaros. Paproèio puoðtis karoliø 

apvaromis Þiemgaloje nebuvo, karoliø 

rasta labai nedaug. Tik retkarèiais vyrø, moterø 

bei vaikø kapuose randama po 1–2 karoliukus; 

jie buvo neðioti tik kaip amuletai. 

Didþioji dauguma karoliø gintariniai, maþiau 

rasta stikliniø ar moliniø. Gintariniai karoliukai 

ávairiø formø: dvigubo nupjauto kûgio, 

plokðti, statinaitës formos, pailgi. Taèiau 

visi jie smulkûs. Karoliai-amuletai rasti VIII– 

XI a. kapuose. Neðioti kartu su antkaklëmis 

ir be jø. Stikliniai karoliai daþniausiai tamsiai 

mëlyno stiklo, rantyti. Þinomas vienas 

margas karoliukas, rastas Jauneikiø kapinyne, 

bei keli moliniai karoliai. 

Èia reikëtø iðskirti tiktai Pavirvytës kapinynà, 

kuriame, palyginti su kitais þiemgaliø 

kapinynais, karoliø rasta daugiau. Bet ir èia, 

iðskyrus moters kapà Nr. 138, kuriame buvo 

mëlyno stiklo rantytø karoliø apvara, visuose 

kituose kapuose rasta tik po 1–2 karoliukus. 

52. Antkaklë kilpeliniais galais ir sudëtinës antkaklës: Pavirvytë, 1–2) k. Nr. 137, 3) k. Nr. 143 

2 

3 

0 3 cm


Minëtame kape moters kaklà puoðë dviguba 

mëlyno stiklo 68 rantytø karoliø apvara (53 

pav.). Joje buvo ir 2 nedideli dvigubo nupjauto 

kûgio formos gintariniai karoliukai. Ði apvara 

vienintelë visoje Þiemgalos teritorijoje. 

Beje, kapas turtingas, iðsiskiria ið kitø savo netradicinëmis 

ákapëmis. Manytume, kad ði karoliø 

apvara atspindi glaudþius ryðius su kurðiø 

kultûra, nes kaip tik vakariniai þiemgaliø 

kaimynai kurðiai mëgo puoðtis karoliais. Palyginti 

su kitais kapinynais, karoliø kiek gausiau 

rasta Dirþiuose. Jie visi gintariniai. 

Krûtinës papuoðalai 

Didelæ papuoðalø grupæ sudaro krûtinës 

papuoðalai – segës, smeigtukai, grandinëlës. 

Þiemgaliai jais puoðësi kiek kitaip nei kitos 

gentys. Èia seges neðiojo tik vyrai, o moterys 

– smeigtukus. Tik labai retai vyro drabuþiui 

susegti naudoti smeigtukai, o moterø – 

segës. Smeigtukai vyrø kapuose kartais randami 

ne áprastinëje vietoje – krûtinës srityje, 

o prie galvos, kojø ar po mirusiojo griauèiais. 

Matyt, smeigtuku susegdavo ne tik drabuþá, 

bet ir drobulæ, á kurià buvo susuptas mirusysis. 

Panaðià paskirtá turëjo ir kai kuriuose moterø 

kapuose randamos segës. 

Paprotys vyrams puoðtis segëmis, o moterims 

smeigtukais yra vienas ið þiemgaliø 

senosios kultûros bruoþø, bet jis bendras su 

þemaièiais ir kurðiais. Tik kapuose jø padëtis 

daþnai skiriasi. 

53. Mëlyno stiklo karoliai. Pavirvytë, k. Nr. 138 


Kaip jau buvo minëta, segës vyrø kapuose 

randamos krûtinës-juosmens srityje, paprastai 

po vienà. Tik retai kape bûna 2, 3 ar 

net 4, 5 segës. Jø kape padaugëjo, pradëjus 

neðioti pasagines. Lankiniø segiø randama 

tik po vienà (iðimtá sudaro tik kai kurie Pavirvytës 

moterø kapai). 

Þiemgaliø moterims bûdinga puoðtis 

smeigtukø pora. Kape jie randami abiejose 

krûtinës pusëse, sujungti grandinële ar keliomis 

grandinëlëmis. Kartais grandinëlës labai 

ilgos. Taip buvo puoðiamas – susegamas 

virðutinis drabuþis. Daþniausiai porà sudarë 

2 vienodos formos smeigtukai. Taèiau randama 

vienoje poroje su skirtingomis smeigtukø 

galvutëmis. Vyrø kapuose randami paprastesni, 

ne tokie puoðnûs smeigtukai – daþniausiai 

geleþiniai lazdeliniai ar þalvariniai 

nuokamieniai, dar reèiau þiediniai ar trikampe 

galvute. Bet niekada vyrai neneðiojo 

smeigtukø poros. Rastieji smeigtukai daugiausia 

þalvariniai, iðskyrus lazdelinius, daþniausiai 

nukaltus ið geleþies. Gana daþnai 

þalvariniø smeigtukø galvutës bûna puoðtos 

baltu metalu – sidabro plokðtelëmis ar alavu. 

Dalis rastøjø papuoðalø yra tikri juvelyrikos 

pavyzdþiai. Jie ne tik graþiø formø, bet 

ir ypaè kruopðèiai pagaminti, skoningai ornamentuoti. 

Ornamentø motyvuose atsispindi 

to meto þmoniø dvasinis pasaulis, jø ryðys 

su gamta. 

Dalis krûtinës papuoðalø, kaip ir antkakliø 

ar apgalviø, bûdingi tik ðiai srièiai. Todël 

tokie papuoðalai padeda nustatyti þiemgaliø 

teritorijos ribas, jø ryðius su kaimynais. Vadinasi, 

krûtinës papuoðalai – svarbi etninës 

kultûros dalis. 

Þiemgaliai neðiojo ávairiø formø seges. Jos 

yra lankinës, pasaginës ir plokðtelinës (apskritos 

ir kryþinës). 

Lankinës segës Rytø Pabaltyjyje iðplito III a. 

pabaigoje – IV a. ir naudotos bent iki XI a. Jos 

buvo labai ávairios, skirstomos á pogrupius, 

daþniausiai atsiþvelgiant á kojelës formà. 

V–IX a. buvo bûdingiausias vyrø papuoðalas. 

Þiemgaliø kapinynuose ankstyviausios yra 

lankinës segës lenkta kojele. Ðiø segiø ávija 

65


atvira, lankelis apvalaus skersinio pjûvio, liemenëlis 

profiliuotas, ties perëjimu á kojelæ 

puoðtas þiedeliais. Segës nedidelës, apie 5– 

6 cm ilgio, lankelis 3,5–4 cm ploèio, daþniausiai 

visai neornamentuotos (54: 1–3 

pav.). Tokios segës neðiotos Vidurio ir Rytø 

Europoje. Þiemgalos teritorijoje jø nedaug, 

rastos Jauneikiø kapinyno V–VI a. kapuose, 

Skarës kapinyne (Duobelës r.), Plavniekalno, 

Grinertø ir kt. Labiau mëgtos Vakarø ir Vidurio 

Lietuvoje, neðiotos IV–V a. (Latvijas 1974, 

p. 158, 30: 15, 41: 7 lent.; Tautavièius, 1996, 

p. 190–191). 

Lankiniø ilgakojø segiø randama daugiausia 

V–VI a. kapuose. Ðiø segiø ávijos uþsibaigia 

pusrutulio formos buoþelëmis. Ávijos lankelis 

plokðèias, liemenëlis ir kojelë pusiau 

apvalaus pjûvio, daþnai ornamentuoti ranteliais 

(kartais jø grupëmis, retkarèiais iðtisai), 

uþkaba lieta. Jos 10–13 cm ilgio, ávija 

7,2–9,7 cm (54: 4, 5 pav.). Tokiomis segëmis 

puoðësi Lietuvos, Latvijos ir Rytprûsiø teritorijoje 

gyvenusios baltø gentys (LAB, 1961, 

p. 327; LAA, 1974, p. 158). Jos plaèiai paplitusios 

Vakarø Europoje, ið ten per prûsø 

gentis atëjo á rytinæ Baltijos jûros pakrantæ 

(Tautavièius, 1996, p. 192). Pietinëje Þiemgalos 

dalyje ðio tipo segës negausios, rastos 

tik Jauneikiø ir Rûdiðkiø kapinynuose. Matyt, 

ir dël tos prieþasties, jog nedaug teþinoma 

ðio laikotarpio kapø. 

66 

1 2 3 

4 5 

0 3 cm 

54. Lankinës segës lenkta ir ilga kojele: 

Jauneikiai, 1–4) atsitikt., 5) k. Nr. 393 


Lankinës pelëdinës segës gerokai puoðnesnës, 

retai, bet randamos ir þiemgaliø þemëse. 

Segiø ávijø galai uþsibaigia buoþelëmis, kojelë 

plokðèia trikampë, apaèioje su álinkimu, liemenëlis 

pusiau apvalaus skersinio pjûvio, 

puoðtas skersiniø ranteliø grupëmis. Ávijø lankelis 

platus, suploto trikampio skersinio pjûvio, 

uþdengtas vëduoklës formos skydeliu. 

Skydelis virð ávijos ir kojelë kartais dengti sidabro 

plokðtelëmis, ornamentuotomis smulkiø 

iðkiliø taðkuèiø linijomis, juostelëmis, kryþeliais. 

Plokðtelë virð ávijos ir virð kojelës turi 

po 2 akutes. Segës 8–11 cm ilgio, ávija 6,5– 

8,5 cm ilgio (55: 1–2 pav.). Datuojamos VII– 

IX a. Pietinëje Þiemgalos teritorijoje rastos Jauneikiø, 

Ðukioniø ir Rûdiðkiø kapinynuose (pastarajame 

sidabrinë). Lietuvos teritorijoje jos 

nëra gausios. Þinoma tik 15 jø egzemplioriø 

(Tautavièius, 1996, p. 217). Rastos kurðiø, latgaliø 

ir sëliø þemëse, taip pat þinomos Got- 

3 

6 

1 2 

4 

55. Lankinës pelëdinës, gyvûninës ir 

skliutakojës segës: 1) Jauneikiai, k. 443, 

2) Jauneikiai, k. Nr. 422, 3) Jauneikiai, 


5) Jauneikiai, k. Nr. 390, 6) Pamiðkiai, k. Nr. 27, 

7) Jauneikiai, k. Nr. 455 

7 

5 

0 3 cm


lande. Kartais jos labai puoðnios, didelës, 

puoðtos dar ir mëlyno stiklo akutëmis, todël 

nuo seno domino tyrinëtojus (Latvijas, 1974, 

p. 158, 42: 23 pav.; Urtâns, 1961, p. 39–59). 

Lankinës gyvulinës segës èia taip pat negausios. 

Þiemgaloje jø rasta tik Jauneikiuose 

ir viena atsitiktinë Budraièiø kapinyne (Joniðkio 

r.). Jauneikiuose rastos 3 segës, visos 

skirtingos. Kapo Nr. 381 segutë nedidelë, vos 

5,5 cm ilgio ir 3,6 cm ploèio. Segës ávija su 

nedidelëmis buoþelëmis galuose, kojelës galas 

smailëja ir baigiasi tarsi stilizuotu gyvulio 

snukuèiu su dviem ataugëlëmis – auselëmis. 

Kapas apardytas; kitø ákapiø daugiau nerasta. 

Taèiau sprendþiant ið to, kad kapas rastas 

toje kapinyno dalyje, kur laidota V–VII a., 

be to, segë ávijos galuose turi buoþeles, ðá 

kapà ir gyvulinæ segelæ reikëtø datuoti taip 

pat VI–VII a. (55: 4 pav.). 

Kapo Nr. 390 segë turi net 2 gyvulio galvutes. 

Nors ji ir 14,5 cm ilgio, bet atrodo 

lengva ir grakðti. Jos ávija baigiasi buoþelëmis, 

ilga kojelë – anties galvutë kiek paplotu 

snapu, segës liemenëlio galas virð ávijos – 

þalèio galvutë. Abi galvutës gana realistiðkos 

– aiðkiai iðsiskiria antakiø linijos, akytës, 

nosies skylutës. Kartu su sege buvo ámoviniai 

ietigaliai su profiliuota ir rombo formos 

plunksnomis. Datuojama VI a. (Vaðkevièiûtë, 

1978, p. 27) (55: 5 pav.). 

Kape Nr. 466 rastoji segë 7,8 cm ilgio, 

ávija 8,8 cm ilgio, didelëmis „aguonos“ formos 

buoþelëmis. Lankelis per vidurá turi aðtrià 

iðilginæ briaunà, kojelë rantyta ir uþsibaigia 

gyvuliuko, greièiausiai þalèio, snukuèiu. 

Snukutis pavaizduotas labai realistiðkai, ryðkiai 

skiriasi nuo visos segës kojelës. Be segës, 

mirusiajam á kapà buvo ádëti 2 ámoviniai 

ietigaliai su lauro lapo formos plunksnomis. 

Kapas datuojamas VII a. (Vaðkevièiûtë, 

1978, p. 27) (55: 3 pav.). 

Budraièiø segë iðlikusi ne visa, tik kojelë 

su giliais skersiniais ranteliais ir gyvulio galvute 

(Tautavièius, 1996, p. 205, 93 pav.). 

Iki ðiol lankinës gyvulinës segës Lietuvos 

teritorijoje buvo randamos daugiausia pajûrio 

rajonuose ir datuojamos VIII–IX a. Ðiame 


kapinyne rastosios lankinës gyvulinës segës 

vienos ankstyviausiø Lietuvos teritorijoje. Jø 

gyvuliø galvutës realistiðkesnës negu vëlesniø, 

pajûrio gyventojø naudotø. 

Pastaruoju metu jø rasta dar Plinkaigalio 

(Këdainiø r.) kapinyno VI a. kapuose (Kazakevièius, 

1993, p. 107) ir Lazdininkø (Kretingos 

r.) VII a. kapuose (Rickevièiûtë, 1984, 

p. 45–48). Ðie radiniai rodo, kad lankinës gyvulinës 

segës VI–VII a. Lietuvoje buvo plaèiau 

paplitusios, negu iki ðiol atrodë. Atkreiptinas 

dëmesys á tai, kad VI–VII a. jos labai 

ávairios, kiekviena turi savø bruoþø. Ádomu, 

kad lankiniø gyvuliniø segiø nerasta VIII–XI a. 

þiemgaliø kapuose, nors tuo metu jos buvo 

dëvimos kaimynø kurðiø. Negausu ðio tipo 

segiø ir latviðkoje Þiemgalos dalyje. 

Lankinës skliutakojës segës þiemgaliø taip 

pat buvo dëvimos. Jø rasta Jauneikiø, Linksmuèiø, 

Pamiðkiø, Dirþiø kapinynuose. Ðiø segiø 

ávijos galai papuoðti dvigubais þiedeliais, 

lankelis facetuotas. Jos 7,8–9,2 cm ilgio, tik 

Dirþiuose (k. Nr. 62) rastoji maþesnë, 6,5 cm. 

Kojelë plokðèia, galas apie 2,3 cm ploèio, daþnai 

ornamentuotas (55: 6, 7 pav.). Ðios segës 

rastos VII–VIII a. kapuose. Jø gausiau randama 

þiemgaliø ir þemaièiø, aukðtaièiø gyvenamuosiuose 

plotuose, pavieniai egzemplioriai 

Lietuvoje rasti ir kitø genèiø teritorijose. 

Jos datuojamos taip pat VII–VIII a. (LAA, 1978, 

p. 43). Latvijoje jø aptikta tik Þiemgaloje (Latvijas, 

1974, p. 156, 41: 21 pav.). 

Lankinës laiptelinës segës buvo þinomos 

2 tipø: ankstyvosios ir vëlyvosios. Pirmosios 

su atvira ávija, vëlyvosios – su uþdengta. Pirmojo 

tipo segiø ávija uþsibaigia 2 þiedeliais 

ar kûgeliais, liemenëlis iðlenktas. Kojelë turi 

2 laiptelius, virðutinis trumpesnis. Laipteliai 

ornamentuoti áspaustomis akutëmis ar ranteliais. 

Segës 5–8 cm ilgio ir iki 10–11 cm 

ploèio (56: 1, 2 pav.). Rastos Jauneikiuose ir 

Rûdiðkiuose. Jos datuotos VI–VII a. Be þiemgaliø, 

ðio tipo segëmis puoðësi Vidurio ir Vakarø 

Lietuvos gyventojai, gausiai randamos 

Rytprûsiuose (Volkaitë-Kulikauskienë, 1970, 

p. 160; LAA, 1978, p. 46; Tautavièius, 1996, 

p. 214). 

67


Lankinës laiptelinës segës su uþdengta ávija 

vëlyvesnës. Jø lankelis ir ávija suplokðtëja. 

Laipteliai vienodo dydþio, dengti balto metalo 

plokðtelëmis, puoðtomis iðkiliais spurgeliais. 

Labai puoðni ðio tipo segë rasta Pavirvytës 

kapinyne, k. Nr. 135. Ji kiek didesnë 

uþ áprastines, 9 cm ilgio ir tiek pat ploèio. 

Ðios segës laipteliø galai sujungti. Ávijos lankelis 

plokðèias, profiliuotas. Segë padengta 

balto metalo alavo ir ðvino lydiniu (56: 3–5). 

(Volkaitë-Kulikauskienë, Jankauskas, 1992, 

p. 158). Tokios segës buvo neðiotos IX–XI a. 

Paplitusios toje paèioje teritorijoje, kaip ir 

pirmojo tipo, randamos ir Uþnemunëje (LAA, 

1978, p. 47). Lankinës laiptelinës segës plaèiai 

paplitusios ir pietinëje Latvijoje (Latvijas, 

1974, p. 216, 57: 22 pav.). 

Lankinës aguoninës segës bene gausiausios 

ið visø lankiniø segiø. Jø rasta visuose 

þiemgaliø kapinynuose, o Ðukioniuose jos 

sudaro absoliuèià daugumà. Ðiø segiø ávijø 

galus puoðia suplotos „aguonø galvutës“, ornamentuotos 

iðilginiais ranteliais. Ávijos lankelis 

ir kojelë trikampio skersinio pjûvio, daþniausiai 

puoðti skersiniais grioveliais. Arèiau 

68 

1 

4 

3 

5 

56. Lankinës laiptelinës segës: 1) Jauneikiai, 


3) Jauneikiai, k. atsitikt., 4) Jauneikiai, atsitikt., 

5) Pavirvytë, k. Nr. 135 

2 

0 3 cm 


kojelës galo esti dvi þemos ataugëlës (primenanèios 

„iðsprogusias akis“). Lankelio dalis 

ornamentuota taðkuèiais, duobutëmis, trikampëliais 

ar zigzagais (57 pav.). Ðio tipo 

segiø esti ir sidabriniø. Tokios rastos Jauneikiø 

kapinyne (Tautavièienë, 1981, p. 11(75), 

45 pav.). Segës masyvios, nuo 9,5 iki 16 cm 

ilgio, ávija 7,7–16 cm. Datuojamos VIII–X a. 

(LAA, 1978, p. 48). Panaðiomis puoðësi ir 

þemaièiai, latgaliai bei sëliai, o kurðiai dëvëjo 

didesnes, platesnes lankines aguonines 

seges (Volkaitë-Kulikauskienë, 1970, p. 160; 

LAA, 1978, p. 48; Latvijas, 1974, p. 216). 

Kita gausi segiø grupë – pasaginës segës. 

Jos paplito Rytø Pabaltijyje VIII a. pabaigoje – 

IX a. pradþioje ir ypaè buvo mëgstamos kurðiø. 

Jø kaimynai þiemgaliai jas pradëjo neðioti 

IX a. ir ypaè pamëgo X a. Daug pasaginiø 

segiø rasta Pavirvytës kapinyne. Èia jos 

sudaro didþiàjà dalá visø segiø. Pasaginës segës 

pagal lankelio galø uþbaigimà skirstomos 

á kelias grupes. Þiemgaliai puoðësi visø tipø 

pasaginëmis segëmis: su cilindriniais, daugiakampiais, 

keturkampiais, storëjanèiais, 

aguoniniais, þvaigþdiniais, gyvuliniais galais. 

Paèios ankstyviausios pasaginës segës 

1 2 

0 3 cm 

3 4 

57. Lankinës aguoninës segës: 1) Jauneikiai, 

k. Nr. 43, 2) Ðukioniai, k. Nr. 126, 3) Pamiðkiai, 

k. Nr. 17, 4) Linksmuèiai, k. Nr. 4


cilindriniais galais. Jos neðiotos visoje Þiemgalos 

teritorijoje. Ðios segës turi ávairaus 

skerspjûvio lankelius: daugiakampá, rombiná, 

trikampá, apskrità, reèiau lankelis vytas. 

Daþnai dar ornamentuojamas akutëmis ar 

ákartëlëmis. Ðiø segiø skersmuo 3,7–8,2 cm 

(58: 3–6 pav.). 

Toliau pagal gausumà eina segës su daugiakampëmis 

galvutëmis. Ðios segës turi briaunotà 

lankelá, daþnai ornamentuotà iðilginiais 

grioveliais, taðkuèiais, ákartëlëmis, tinkliuku. 

Galvutës puoðtos koncentriniais apskritimais, 

akutëmis. Jø dydis 5,5–9,8 cm (58: 1, 2 pav.). 

Pasaginës segës keturkampëmis galvutëmis 

turi suploto ovalo formos ornamentuotà 

lankelá. Galvutës puoðtos árëþtais kvadratëliais. 

Segiø dydis 5,7–9,6 cm (58: 11 pav.). 

Kiek gausiau nei su keturkampëmis arba 

daugiakampëmis galvutëmis rasta segiø 

1 

5 

3 

6 

8 9 10 

11 

12 

58. Pasaginës segës:1) Jauneikiai, k. Nr. 57, 

2) Jauneikiai, atsitikt., 3–4) Ðukioniai, k. Nr. 130, 

5) Ðukioniai, k. Nr. 133, 6) Pavirvytë, k. Nr. 125, 

7–9) Pavirvytë, k. Nr. 136, 10) Pamiðkiai, 


12–13) Pavirvytë, k. Nr. 140 

13 

0 3 cm 

4 

7 

2 


aguoninëmis galvutëmis. Ðiø segiø lankelis 

daþniausiai apvalaus skersinio pjûvio, galvutës 

labai realistiðkos: aguonëlës turi ir 

briaunelæ per vidurá, ir vainikëlá, o galvuèiø 

virðuje yra skylutës „aguonos grûdeliams“ iðbyrëti. 

Yra jø ir su vytu lankeliu (Pavirvytë, 

k. Nr. 145), rasta miniatiûriniø. Matyt, ðiø 

segiø tipas buvo itin mëgtas pietvakariø 

Þiemgaloje, kitur jø kiek maþiau: Jauneikiuose 

rasta tik 1 tokia segë, Linksmuèiuose irgi 

tik 1 (59: 1–6 pav.). 

Pasaginiø segiø su þvaigþdiniais galais rasta 

tik Pavirvytës ir Dirþiø kapinynuose. Viena 

jø (Pavirvytë, k. Nr. 138) itin puoðni, dengta 

ornamentuota sidabro plokðtele. Ðio tipo 

segës labiau mëgtos kurðiø, ten jos þymiai 

gausesnës (LAA, 1978, p. 54). Matyt, neatsitiktinai 

jos gausesnës ir Pavirvytës kapinyne 

(58: 12, 13 pav.). 

Pasaginiø segiø su gyvuliniais galais rasta 

tik Pavirvytëje. Jos visos skirtingos: vienos 

turi vytà lankelá, kitø lankelis apvalaus ar pusiau 

apvalaus skersinio pjûvio, galai uþsibai- 

4 

7 

1 

2 

10 0 3 cm 

59. Pasaginës ir plokðtelinës segës: 1) Pavirvytë, 

k. Nr. 146, 2) Pavirvytë, k. Nr. 135, 

3) Pavirvytë, k. Nr. 136, 4) Pavirvytë, 

k. Nr. 155, 5) Pavirvytë, k. Nr. 136, 

6) Pavirvytë, k. Nr. 135, 7) Pavirvytë, k. Nr. 134, 

8) Jauneikiai, k. Nr.351, 9) Jauneikiai, atsitikt., 

10) Linkuva, k. Nr. 3 

3 

9 

5 

8 

6 

69


gia stilizuotomis gyvuliukø galvutëmis. Ðios 

segës taip pat bûdingesnës kurðiams nei 

þiemgaliams (59: 1–6 pav.). 

Retos pasaginës segës storëjanèiais galais. 

Jos turi apvalaus skersinio pjûvio lankelá, kuris 

á galus storëja ir platëja, galai puoðti árëþtais 

grioveliais (58: 8, 9 pav.). 

Pasaginës segës Lietuvos teritorijoje pradëtos 

neðioti VIII–IX a., labiausiai buvo mëgtos 

X–XII a. ir iðliko madingos iki XV–XVI a. Kaip 

jau minëta, ankstyviausios pasaginës segës yra 

su cilindriniais galais. Gausiausiai ðio tipo segiø 

randama Pajûrio, Ðiaurës ir Vidurio Lietuvoje. 

Be ðiø vietoviø, pasaginës segës neðiotos 

visame Rytø Pabaltijyje, Vidurio Rusijoje, Vokietijoje, 

Skandinavijoje (LAB, 1961, p. 476; 

Volkaitë-Kulikauskienë, 1970, p. 60; LAA, 

1978, p. 48; Latvijas, 1974, p. 216). 

Ið to, kas pasakyta, matyti, kad ne visos 

pasaginës segës buvo vienodai paplitusios 

Þiemgaloje: vienos jø gausesnës, kitos retesnës. 

Pvz., gyvulinës, aguoninës retesnës, o 

su daugiakampiais, cilindriniais, keturkampiais 

galais kiek gausesnës. 

Be lankiniø ir pasaginiø segiø, þiemgaliø 

dar buvo neðiotos kai kurios plokðtelinës segës 

– apskritos ir kryþinës. Taèiau jos rastos 

tik pavienës. Puoðni plokðtelinë kryþinë segë 

rasta Linkuvos kapinyne, k. Nr. 3. Ji 

3,5x3,5 cm dydþio, dengta balto metalo (sidabro?) 

plokðtele, pakraðèiai ornamentuoti 

iðkiliais taðkuèiais, centre jie imituoja akutæ 

(59: 10 pav.). Analogiðka Linkuvoje rastajai 

aptikta Marvelës kapinyno k. Nr. 933. Taèiau 

ði segë iðlikusi ne visa, nëra uþsegimo. 

Ðio kapinyno tyrinëtojo M. Bertaðiaus ji pavadinta 

apkalu. Ji taip pat dengta balto metalo 

plokðtele (Bertaðius, 1995ð, 99 pav.). Linkuvos 

kapas su ðia sege datuojamas X a. Dar 

viena plokðtelinë kryþinë segë rasta atsitiktinai 

Jauneikiø kapinyne. Ji 9,5 cm skersmens. 

Jos centre ir kryþmø galuose yra apskritos 

plokðtelës su skylutëmis centre. Ant jø turëjo 

bûti tvirtinami kûgeliai. Tokia segë labai 

primena kryþinio smeigtuko su suplotomis 

kryþmomis galvutæ (59: 9 pav.). Apskrita nekiauraraðtë 

segë rasta viena, Jauneikiø kapi- 

70 

nyne, k. Nr. 351. Jos pavirðius dengtas balto 

metalo plokðtele. Segë ornamentuota 5 akutëmis, 

nuo jø á kraðtus eina 4 spinduliai, dalijantys 

segæ á 4 dalis. Pakraðèiai puoðti ranteliais. 

Rasta VIII a. datuojamame kape (Vaðkevièiûtë, 

1987, p. 29) (59: 8 pav.). Tokio 

tipo segiø rasta kurðiø kapinynuose: Grieþëje, 

Laiviuose, Palangoje (Bliujienë, 1999, 

p. 117). Kiauraraðtë segë pietinëje Þiemgaloje, 

Dirþiø kapinyne, taip pat rasta viena, 

atsitiktinë (Striðkienë, 2000, p. 270–271). Jà 

sudaro susipinanèios juostelës, pagamintos 

vadinamuoju Jellingo stiliumi. Tokios segës 

taip pat labiau mëgtos kurðiø. Jø rasta Anduliø, 

Genèø I, Palangos, Pryðmanèiø I kapinyne 

(Bliujienë, 1999, p. 119). Randamos ir 

ðiaurinëje Þiemgaloje (LA 1974, 58: 4, 5 

lent.). Pastaruoju metu analogiðka segë rasta 

Èunkanø-Drengerø kapinyno kape Nr. 277 

(Atgâzis, 1990, p. 40, 7: 3 pav.). Ðiame kape 

kartu rasta ir lankinë laiptelinë segë. Kapas 

datuojamas X–XI a. Ðio tipo segës buvo neðiotos 

iki pat XIII a. Plokðtelinës segës Þiemgaloje 

nors ir buvo neðiojamos, taèiau nëra 

gausios. Matyt, jos paplito tik nuo XI–XII a. 

O mûsø aptariamojoje teritorijoje ðio laikotarpio 

kapai reti. 

Þiemgaliø kapinynø tyrimai rodo, kad segëmis 

drabuþius susisegdavo tik vyrai. Paprotys 

neðioti seges iðliko ne tik viduriniame, 

bet ir vëlyvajame geleþies amþiuje. I 

tûkstantmeèio po Kr. viduryje ir antroje pusëje 

vyravo ávairiø formø lankinës segës. 

Ankstyviausios – segës lenkta kojele. Jos datuojamos 

V–VI a. VI a. datuojamos ilgakojës 

segës. VI–VII a. neðiotos ir gyvulinës, laiptelinës, 

pelëdinës bei skliutakojës segës. VIII– 

X a. jas pakeitë lankinës aguoninës ir vëlyvos 

laiptelinës segës. IX a. pabaigoje ir ypaè 

X a. taip mëgtas lankines seges iðstûmë ávairiø 

tipø pasaginës segës, kai plokðtelinës buvo 

maþiau naudojamos. 

Smeigtukai 


Tai pati gausiausia papuoðalø grupë. 

Smeigtukus drabuþiams puoðti ir susegti nau-


dojo moterys, reèiau jie randami vyrø ir vaikø 

kapuose. Vyrai neðiojo tik kai kuriø formø 

smeigtukus: daþniau lazdelinius, nuokamienius, 

reèiau þiedinius ir trikampe galvute. 

Dalis jø geleþiniai, þalvariniai irgi paprastesni. 

Maþiau ornamentuoti, nesidabruoti. 

Moterys puoðësi ávairesniais smeigtukais. Labai 

daþnai moterø kapuose randami 2 smeigtukai, 

sujungti ilgomis grandinëlëmis. Kartais 

á jø àseles ákabinti kabuèiai. Tokie sujungti 

smeigtukai su kabuèiais ir grandinëlëmis 

sudaro vientisà papuoðalà. Daþniausiai 

puoðtasi dviem vienodais smeigtukais, nors 

naudoti ir skirtingø formø: trikampe galvute 

ir nuokamienis, þiedinis ir kryþinis, kryþinis 

ir trikampe galvute, kryþinis ir nuokamienis, 

kryþinis ir lazdelinis. Didþioji dalis smeigtukø 

– þalvariniai, tik kai kurie jø dengti sidabro 

plokðtelëmis ar pasidabruoti. Daug maþiau 

jø geleþiniø (dauguma – lazdeliniai). 

Neðioti keliø formø smeigtukai: lazdeliniai, 

nuokamieniai, trikampe galvute, þiediniai, 

kryþiniai, apskrita kiauraraðte galvute. 

Lazdeliniai smeigtukai nëra gausûs, beveik 

1 

60. Lazdeliniai smeigtukai: 1) Linksmuèiai, 

k. Nr. 91, 2)Jauneikiai, k. Nr. 415, 3) Jauneikiai, 

k. Nr. 186 

2 

0 3 cm 

3 


visi geleþiniai, iðskyrus kelis, pagamintus ið 

þalvario. Geleþiniai smeigtukai blogai iðlikæ, 

surûdijæ, aptrupëjæ. Ið keliø geriau iðsilaikiusiø 

matyti, jog jie buvæ nuo 6,5 iki 11,5 cm 

ilgio su 1,8 cm skersmens galvutëmis. Lazdelinius 

smeigtukus neðiojo visos baltø gentys 

nuo I tûkstantmeèio pr. Kr. iki XII a. (LAA, 

1978, p. 75–78). Rasti jie daugiausia vyrø kapuose 

su kitais V–XII a. radiniais (60 pav.). 

Nuokamieniai smeigtukai gaminti ir ið þal- 

1 2 3 

4 5 6 

0 3 cm 

61. Nuokamieniai smeigtukai. Jauneikiai: 

1) atsitikt., 2) k. Nr. 447, 3) k. Nr. 426, 

4) atsitikt., 5) atsitikt., 6) k. Nr. 102 

71


vario, ir ið geleþies, pastarøjø kur kas maþiau 

(rasta tik Jauneikiø kapinyne). Kituose 

kapinynuose rasta tik þalvariniø ðios formos 

smeigtukø. Nors visi nuokamieniai smeigtukai 

datuoti tuo paèiu V–VII a. ir ypaè bûdingi 

VI–VII a., taèiau iðsiskiria du jø pogrupiai. 

Vienø jø galvuèiø virðus lygus, kitø virðuje 

esti didesnë ar maþesnë buoþelë – pusrutulio 

formos „kepurëlë“, kaip lankiniø ilgakojø 

segiø ávijø galuose. Smeigtukø, uþsibaigianèiø 

lygiu virðumi, galvutës puoðtos árëþta 

kryþma, plotelis tarp galvutës ir kilpelës – 

ranteliø grupëmis, o kilpelë – skersiniais 

brûkðneliais (61: 4–6 pav.). Á smeigtukø kil- 

72 

1 2 3 4 5 

6 7 8 9 


pelæ daþniausiai bûna ákabinta grandelë su 

grandinële. Ilgis 9,4–15,7 cm, galvuèiø skersmuo 

1–1,8 cm. Jie randami daþniausiai poromis. 

Smeigtukø su pusrutulio formos „kepurële“ 

galvutës taip pat puoðtos dviguba 

kryþma, dalis tarp galvutës ir kilpelës – ranteliø 

grupëmis, kilpelë – skersiniais brûkðneliais. 

Jø ilgis 12–15 cm, galvuèiø skersmuo 

0,8–1,3 cm (61: 1–3 pav.). Ðios formos nuokamieniai 

smeigtukai bûdingesni vyrams. Jø 

randama po vienà kape. Nuokamieniai 

smeigtukai, neðioti V–VII a., rasti Jauneikiø, 

Dirþiø, Rûdiðkiø kapinynuose. Be þiemgaliø, 

jais puoðësi þemaièiai ir labai retai aukð- 

0 3 cm 

62. Smeigtukai trikampe galvute: 1–2) Jauneikiai, k. Nr. 4, 3) Stungiai, k. Nr. 24, 4) Pamiðkiai, 

k. Nr. 13, 5) Jauneikiai, k. Nr. 375, 6) Jauneikiai, k. Nr. 412, 7–8) Jauneikiai, k. Nr. 349, 

9) Linksmuèiai, k. Nr. 40


taièiai (LAA, 1978, p. 78). Pavieniai rasti jotvingiø 

ir lybiø þemëse. Þinomi Estijoje ir Suomijoje 

(Tautavièius, 1996, p. 228). Latvijoje 

randami þiemgaliø teritorijoje (Latvijas, 

1974, p. 159, 41: 17, 18 pav.). 

Smeigtukai su trikampëmis galvutëmis gaminti 

tik ið þalvario. Kai kuriø galvuèiø plokðtumos 

dengtos sidabru. Smeigtukai su trikampëmis 

galvutëmis rasti 3 rûðiø: su plona plokðèia 

galvute smailiais kampais, su apskritomis 

plokðtelëmis galvuèiø kampuose ir su pusrutulio 

formos buoþelëmis kampuose. 

Smeigtukai 10,5 cm ilgio, galvutës 2,3 cm 

ploèio. Jie neturi àselës. Skylutë grandinëlei 

ákabinti iðlieta adatos paplatëjime, þemiau 

galvutës. Dalies smeigtukø galvutës sidabruotos. 

Ðios formos smeigtukai reti, randami 

beveik tik þiemgaliø teritorijoje, datuojami 

V–VI a. pradþia (Latvijas, 1974, 41: 1, 2 pav.; 

Zinatniskas, 1980, 11: 2 pav.). Randami lybiø 

þemëse ir Sareme (Tautavièius, 1996, 

p. 230) (62: 1, 2 pav.). 

Smeigtukai trikampe galvute su apskritomis 

plokðtelëmis kampuose yra 13,5 cm ilgio, 

galvutës iki 4,5 cm ploèio, retkarèiais 

dengtos sidabru, puoðtos áspaustomis akutëmis 

ir smulkiø iðkiliø taðkuèiø linijomis. Jie 

reti, pietinëje Þiemgaloje rasti tik Jauneikiø 

ir Ðukioniø kapinynuose. Reti ir ðiaurinëje 

Þiemgaloje. Datuojami VIII a. (LAA, 1978, 

p. 80; Tautavièius, 1996, p. 231) (62: 7–9 

pav.). 

Smeigtukai trikampe galvute su buoþelëmis 

kampuose gausesni. Dalis jø sidabruoti 

(Tautavièienë, 1981, 14(102), 62 pav.). Jie 12– 

15 cm ilgio, galvutës 3–3,7 cm ploèio. Datuojami 

VIII–IX a. Jais puoðësi ir vyrai. Taèiau 

jie neðiojo po vienà, moterys – po du, sujungtus 

grandinëlëmis ir kabuèiais. Gausiai paplitæ 

visoje Þiemgalos teritorijoje. Jauneikiuose 

tokiø smeigtukø rasta 57, Pamiðkiuose 18, 

Linksmuèiuose 17, Ðukioniuose 14. Uþ Þiemgalos 

ribø jø reèiau. Retkarèiais jø randama 

þemaièiø, sëliø teritorijoje. Pavieniai egzemplioriai 

þinomi Estijoje (LAA, 1978, p. 79–80; 

Latvijas, 1974, p. 215, 57: 4 pav.; Tautavièius, 

1996, p. 230) (62: 3–6 pav.). 


Þiediniai smeigtukai taip pat daugiausia 

randami þiemgaliø kapinynuose. Smeigtuko 

þiedelis ir plotelis tarp galvutës ir àselës puoðti 

eglute arba skersiniais ranteliais. Uþpakalinë 

þiedelio dalis lygi, neornamentuota. Adata 

daþnai rombinio skersinio pjûvio. Smeigtukus 

neðiojo ir vyrai, taèiau, kaip áprasta, tik 

po vienà, o moterys – poromis. Jie 8–14 cm 

ilgio, su 1,8–3 cm skersmens galvutëmis. Datuojami 

VIII–X a., taèiau daþniausiai randami 

VIII–IX a. kapuose. Be þiemgaliø, jais puoðësi 

þemaièiai, sëliai ir latgaliai (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1970, p. 168; LAA, 1978, p. 84; Tautavièius, 

1996, p. 228) (63 pav.). 

Bene gausiausi – kryþiniai smeigtukai. Jie 

ávairesni, iðskiriamos net 5 grupës. Pirma grupë 

– ankstyviausi kryþiniai smeigtukai, pagaminti 

ið 5 apskritø plokðteliø, kuriø priekis 

puoðtas tuðèiaviduriais sidabruotais kûgeliais, 

apjuostais rantytais þiedeliais. Vidurinysis kûgelis 

didesnis, kraðtiniai maþesni. Smeigtuko 

adata kartais geleþinë, pritvirtinta galvutës 

centre, lenkta. Galvutës uþpakalinëje pusëje 

bûna iðlieta kilpelë, bet kabuèiai randami re- 

1 2 3 4 5 

0 3 cm 

63. Þiediniai smeigtukai: 1) Linksmuèiai, 

k. Nr. 56, 2–3) Jauneikiai, k. Nr. 40, 

4–5) Ðukioniai, k. Nr. 125 

73


tai. Jauneikiø kapinyne rastas toks smeigtukas 

su sudëtiniu sidabru dengtu kabuèiu. 

Smeigtukø adatos ilgis iki 16 cm, kryþmos plotis 

7,3 cm (64: 4 pav.). Tokie smeigtukai Þiemgaloje 

reti. Lietuvos teritorijoje jø rasta tik Jauneikiuose. 

Latvijoje tokiø smeigtukø pora rasta 

þiemgaliðkame Grynertø kapinyne ((Ðnore, 

1937, p. 84–90, 3: 2, 3 pav.). Be þiemgaliø, 

tokiais smeigtukais puoðësi þemaitës. IV–VI a. 

(Valatka, 1979, p. 19; Tautavièienë, 1979, p. 

368; Tautavièius, 1996, p. 234). Pastaruoju 

metu dar vienas toks smeigtukas rastas Plinkaigalio 

kapinyne, k. Nr. 9 (Kazakevièius, 

1993, p. 116–117) ir Lieporiuose (Ðiauliø r.). 

Jauneikiuose jie kiek vëlesni nei þemaitiðkuose 

kapinynuose, datuoti VI–VII a. (Vaðkevièiûtë, 

1987, p. 32). Tokiu pat laikotarpiu datuoti ir 

Latvijos Þiemgaloje rasti smeigtukai. 

74 

1 

4 

0 3 cm 

2 

64. Kryþiniai smeigtukai: 1) Linksmuèiai, 

k. Nr. 91, 2–3) Pavirvytë, k. Nr. 144, 

4–5) Jauneikiai, k. Nr. 464 

3 

5 


Antrà kryþiniø smeigtukø grupæ sudaro 

kiaurakryþmiai smeigtukai. Juos neðiojo taip 

pat tik moterys, daþniausiai po du. Smeigtukai 

gaminti ið þalvario, jø kryþmø galai uþsibaigia 

buoþelëmis, puoðtomis pora sukryþiuotø 

brûkðneliø. Smeigtukø centre yra rombinë 

iðpjova; jos pakraðèiai kartais pagraþinti 

ákartëlëmis. Þemiau galvutës adata turi àselæ, 

á kurià ákabinami pusmënulio formos kabuèiai. 

Smeigtukai 11–17 cm ilgio, kryþmos 

4–4,5 cm ploèio (65: 7–8 pav.). Randami VI– 

VII a. kapuose. Kiaurakryþmius smeigtukus 

daugiausia neðiojo þiemgalës ir þemaitës 

(LAA, 1978, p. 81). Latvijoje jie randami tik 

þiemgaliø kapuose (Latvijas, 1974, p. 160). 

Kryþiniai smeigtukai su pusrutulio formos 

buoþelëmis galuose savo iðvaizda panaðûs á 

1 

5 

2 

6 

0 3 cm 

65. Kryþiniai smeigtukai: 1) Stungiai, atsitikt., 

2) Ðukioniai, k. Nr. 105, 3–4) Jauneikiai, k. Nr. 88, 

5) Jauneikiai, k. Nr. 467, 6) Jauneikiai, k. Nr. 408, 

7–8) Jauneikiai, atsitikt. 

7 

3 

8 

4


kiaurakryþmius smeigtukus, tik neturi rombinës 

iðpjovos galvutës centre. Kai kuriø ðios 

formos smeigtukø galvutës centras dengtas 

sidabru ir papuoðtas tamsiai mëlyno stiklo 

akute. Buoþelës puoðtos kryþmais grioveliais, 

galvutës plokðtuma – ákartëlëmis. Grioveliai 

16–17,5 cm ilgio, kryþmos 5–8 cm ploèio. 

Daþnai turi á àselæ ákabintà pusmënulio formos 

kabutá. Jie vienalaikiai su kiaurakryþmiais 

smeigtukais, paplitæ toje paèioje teritorijoje 

(LAA, 1978, p. 82–83) (65: 5, 6 pav.). 

Ketvirtà kryþiniø smeigtukø grupæ sudaro 

nedideli kryþiniai smeigtukai su trumpa 

kryþma ir galais, uþsibaigianèiais maþytëmis 

kitoje pusëje suplotomis buoþelëmis. Jie taip 

pat neðioti po du, sujungti grandinëlëmis. 

Smeigtukø galvutës pagraþintos ákartëlëmis, 

rombeliais. Jie 9–13 cm ilgio, galvutës 2,7– 

3,2 cm ploèio. Jais puoðësi tik þiemgalës ir 

þemaitës. Jie vëlesni uþ aukðèiau apraðytuosius 

– datuoti VIII–IX a. (Tautavièius, 1979, 

p. 110, 1996, p. 236) (66 pav.). 

Penktos grupës kryþiniai smeigtukai su apskritomis 

plokðtelëmis kryþmø galuose yra 

gausiausi ir ávairiausi: galvutes sudaro 3, 4 

ar 5 apskritos ávairaus dydþio plokðtelës. Kai 

kuriø smeigtukø galvutës dengtos sidabru 

(Tautavièienë, 1981, p. 13 (92–93), p. 14 

(108), pav. 65, p. 14 (109), pav. 66), kitø 

puoðtos ið ákartëliø sudarytais koncentriniais 

ratukais, akutëmis. Smeigtukai þemiau galvutës 

turi kilpelæ, á kurià ákabinami pusmënulio 

formos kabuèiai su grandelëmis. Þiemgaliø 

daugiausia naudoti 11–18 cm ilgio 

smeigtukai su 3–4 cm ploèio galvutëmis. 

Randami VII–IX a. kapuose. Puoðësi jais 

þiemgalës, þemaitës, retkarèiais kurðës, latgalës, 

pavieniai rasti ir Estijoje (Tautavièius, 

1996, p. 238, LAA, 1978, p. 86, Latvijas, 

1974, 41: 17, 42: 10, 11, 48: 5 pav.) (65: 1– 

4 pav.). Dalies tokiø smeigtukø (Linkuva) 

plokðtelës puoðtos aukðtais kûgeliais, plokðteliø 

pakraðèiais, kurie neuþdengti kûgeliø, 

puoðti koncentriniais rateliais. Vidurinioji 

smeigtuko plokðtelë – keturkampio formos 

ásmaugtomis kraðtinëmis (67: 1 pav.). Tokie 

smeigtukai bûdingesni kurðiams, kur èia jie 

1 


66. Kryþiniai smeigtukai: 1–2) Linksmuèiai, 

k. Nr. 6, 3) Stungiai, k. Nr. 25, 4–5) Ðukioniai, 

k. Nr. 118 

naudoti IX–X ir XI a. (Urtâns, 1977, p. 25). 

Þinomi ir tokie kryþiniai smeigtukai, kuriø 

plokðtelës kryþmø galuose ne apskritos, o tarsi 

rombo formos. Ðiø smeigtukø plokðtumos 

neornamentuotos, matyt, buvusios padengtos 

balto metalo plokðtele. Tokie smeigtukai 

rasti Pavirvytës kapinyne (k. Nr. 46, 144) kartu 

su sudëtine antkakle, pasaginëmis segëmis 

aguoniniais galais (64: 2, 3 pav.). Datuojami 

X–XI a. 

Þymiai reèiau nei apraðytieji buvo neðiojami 

smeigtukai kiauraraðtëmis galvutëmis. 

Vienas toks smeigtukas rastas atsitiktinai Jauneikiø 

kapinyne. Smeigtuko galvutës aþûrà 

2 

4 

5 

3 

0 3 cm 

75


sudaro tarsi du sujungti iksai, adata tarp galvutës 

ir kilpelës puoðta ranteliais. Smeigtukas 

12,3 cm ilgio, galvutë 2,9 cm ploèio. Ðá 

smeigtukà datuoti sunku, nes jis rastas atsitiktinai, 

o visiðkai identiðkø jam kol kas nerasta. 

Bene panaðiausias á já rastas taip pat 

atsitiktinai Agluonoje (Preiliø r., Latvija). Jis 

panaðaus ilgio, bet þymiai didesne galvute 

(Zinatniskas, 1980, p. 119, 19: 1 pav.). 

Rozetiniai smeigtukai kol kas þinomi taip 

pat tik ið Þiemgalos. Pavirvytës kapinyne k. 

Nr. 138 rasti 2 smeigtukai rozetinëmis galvutëmis. 

Jie buvo sujungti 2 eilëmis grandinëliø. 

Smeigtukai 19 cm ilgio ir 5 cm ploèio. 

Galvutës primena stilizuotà aþûriná þiedà su 

6 stipinëliais centre, kurie dalija smeigtuko 

galvutæ á laukelius. Smeigtuko galvutæ puoðia 

ir reljefinës ataugëlës. Smeigtukai rasti XI a. 

datuotame kape (Vaðkevièiûtë, 2000, p. 26) 

(67: 3 pav.). Dar vienas toks smeigtukas rastas 

Jakðtaièiø-Meðkiø kapinyne k. Nr. 7 (Vasiliauskas, 

1999, p. 88–89). Atsitiktinis be tikslesnës 

radimo vietos þinomas ið Birþø muzie- 

76 

1 2 3 

0 3 cm 

67. Kryþiniai ir rozetiniai smeigtukai: 

1–2) Linkuva, atsitikt., 3) Pavirvytë, k. Nr. 138 

jaus. Keletas tokiø smeigtukø rasti latviðkoje 

Þiemgaloje – Meþuotnës Centro kapinyne k. 

Nr. 9 ir Salgalës Lieldaluþiø kapinyne (LA, 

1974, p. 216, Atgâzis, 1968, p. 53–55). Èia 

jie datuoti taip pat XI amþiumi. 

Kabuèiai 


Dauguma smeigtukø buvo neðioti su kabuèiais. 

Labiausiai mëgti ir gausiausiai randami 

pusmënulio formos kabuèiai. Juos laiko 

grandelë, áverta á smeigtuko adatoje esanèià 

àselæ. Kabuèio apatiniame kraðte bûna 

2–3 kilpelës, á kurias ákabintos grandinëlës 

sujungia abu smeigtukus. Lietuvoje tokiais 

papuoðalais jau nuo VI–VII a. ypaè mëgo dabintis 

þemaitës ir þiemgalës, o nuo IX a. ir 

kurðës. Toks papuoðalas madingas buvo iki 

pat XII a. (Tautavièius, 1979, p. 113). Tiesa, 

kartais á kabutá ákabinamos ir trumpesnës 

grandinëlës su maþesniais kabuèiais. 

Pusmënulio formos kabuèiai pagal apatinio 

kraðto uþbaigimà skirtini á tris grupes. 

Pirmajai grupei priklausytø kabuèiai tiesiu 

apatiniu kraðtu. Jie ornamentuoti ákartëlëmis, 

X formos kryþiukais. Ákartëliø ornamentas 

dalija kabutá á du trikampius, kurio 

kiekvieno centre yra ámuðta po akutæ. Tiesus 

kraðtas uþsibaigia kilpelëmis, á kurias ákabintos 

grandinëlës. Kartais grandinëlës galà puoðia 

klevo sëklos formos kabutis. Daþniausiai 

tokie kabuèiai randami VII–VIII a. kapuose. 

Antrà grupæ sudaro kabuèiai su 3 nedidelëmis 

ataugëlëmis ir kilpelëmis su grandelëmis; 

á pastaràsias ákabinamos grandinëlës. Ðie 

kabuèiai rasti VI–VIII a kapuose. 

Treèiai grupei priklausytø kabuèiai su ilgomis 

ataugëlëmis. Jie rasti vëlyvesniuose kapuose 

ir datuoti VIII–XI a. 

Vienokie ar kitokie pusmënulio formos kabuèiai 

randami be iðimties visuose þiemgaliø 

kapinynuose. Juos neðiojo ir þemaitës, reèiau 

latgalës. 

Kai kurie kabuèiai, kaip ir smeigtukø galvutës, 

dengti sidabro plokðtelëmis. Jø ornamentas 

atitinka smeigtuko galvutës ornamentà. 

Tokiu bûdu buvo sudaromas vientisas krû-


tinës papuoðalas. Kartais á smeigtuko adatos 

àselæ, be kabuèio, dar ákabinama grandinëlë 

su þvanguèiais. Tokie skambantys papuoðalai 

rasti Pavirvytës moterø kapuose. 

Jauneikiø kape Nr. 464 rastas vienintelis 

ðiame regione sudëtinis kabutis (pav. 64: 5). 

Virðutinë jo plokðtelë pusmënulio formos, 

7,5x3 cm dydþio, tiesiu apatiniu kraðtu. Kabuèio 

kraðtai ir vertikali tiesë, dalijanti já á du 

trikampius, papuoðti akutëmis. Po akutæ 

áspausta ir trikampiø viduryje. Apatinis kabuèio 

kraðtas puoðtas 8 vienodomis vandens 

paukðèiø figûrëlëmis. Paukðèiukai tarsi stovi 

ant vienos kojos, atsukæ deðinájá ðonà. Panaðiai 

áspaustø paukðèiukø – anteliø ar þàseliø 

eilute V a. pabaigoje – VI a. kartais puoðti geriamøjø 

ragø apkalai centrinëje Lietuvos dalyje 

(Vaðkevièiûtë, 1978, p. 30, 4 pav.; Kazakevièius, 

1981, p. 84, 4: 1, 6: 2 pav.). Apatiniame 

kabuèio kraðte yra 5 kilpelës. Á jas ákabintos 

vertikalios 4x1,3 cm dydþio staèiakampës 

plokðtelës. Ið jø dvi vidinës papuoðtos skersiniais 

ranteliais, o iðorinës ir vidurinioji – akutëmis. 

Vertikaliø plokðteliø galai grandele sujungti 

su staèiakampe, horizontalia 

2,8x7,5 cm dydþio plokðtele. Ji suskirstyta horizontaliomis 

juostelëmis, ornamentas kartoja 

vertikaliø juosteliø raðtà. Ðios plokðtelës apatiniame 

kraðte taip pat yra 5 kilpelës ir á jas 

ávertos grandinëlës. Visos kabuèio plokðtelës 

padengtos sidabru (64: 5 pav.). 

Ðis papuoðalas rastas VI–VII a. kape kartu 

su kryþiniais smeigtukais, kuriø plokðtumos 

dengtos sidabriniais kûgeliais. A. Tautavièius 

ðá kapà datuoja VII a. (Tautavièius, 1996, 

p. 244). 

Kaip minëta, Þiemgaloje toks kabutis rastas 

pirmà kartà. Jie bûdingesni Lietuvos pajûriui 

– kurðiø gentims (Kaðuèiai, Kiauleikiai, 

Lazdininkai, Laistai, Palanga), tik pastarøjø 

datuojami VIII–IX a. (Danilaitë, 1961, p. 113, 

11, 12 pav.; Volkaitë-Kulikauskienë, 1964, 

p. 49). Be to, Jauneikiø kabuèio zoomorfinis 

ornamentas leidþia já priskirti prie unikaliø 

to meto baltø areale neðiotø papuoðalø. Kurðiø 

gyventuose plotuose rastieji ið keliø plokðteliø 

sukomponuoti kabuèiai taip pat dengti 


sidabru, papuoðti tik geometriniu ornamentu 

ir mëlyno stiklo akutëmis. 

Be jau minëtø, buvo puoðtasi W raidës 

formos kabuèiais. Á jø vidines kilpeles áveriamos 

grandinëlës. Paprastai á tokius kabuèius 

áverdavo 2 eiles grandinëliø – vidinë 

trumpesnë, iðorinë ilgesnë (pav. 64: 2,3, 67: 3). 

Tokie kabuèiai Þiemgaloje nebuvo itin paplitæ, 

rastas tik vienas kitas: Linksmuèiuose, 

k. 17 (be kitø ákapiø), Pavirvytëje, k. 133, 

144, su rozetiniu ir kryþiniu smeigtuku suplotomis 

plokðtelëmis, Jakðtaièiuose-Meðkiuose, 

k. 71, su rozetiniu smeigtuku. Daþnesni 

tokie kabuèiai Kurðe. Èia jie randami 

su kryþiniais smeigtukais suplotomis plokðtelëmis 

(Bliujienë, 1999, p. 150, 81 pav.; 

p. 154, 85 pav.). Taigi kabuèiai datuojami 

X–XII a. 

Neáprastos formos kabutis rastas Pamiðkiø 

k. Nr. 38. Jis þalvarinis, ðukø formos ir turi 

tarsi rombinæ kiauraraðtæ rankenëlæ. Prie jo 

iðlikusi dalis grandinëlës, kuri rodo, jog kabutis 

turëjo bûti prikabintas prie smeigtuko. 

Kabutis rastas labai suardytame kape, smeigtukas 

neiðlikæs (Tautavièienë, 1974, p. 44). 

Grandinëlës 

Kaip minëta, smeigtukai neðioti tarpusavyje 

sujungti grandinëlëmis. Grandinëlës gamintos 

ið pusiau apvalaus arba trikampio 

skersinio pjûvio vielelës, sulenktos smulkiomis 

0,6–0,7 cm skersmens þalvarinëmis grandelëmis. 

Kartais grandinëlæ sudaro dvigubos 

ar trigubos grandelës. Daþniausiai smeigtukus 

jungia viena grandinëlë, bet kartais bûna 

sujungti dviem ar trimis grandinëlëmis. 

Kai kada jas ties viduriu dar jungia plokðtelë 

ar grandis. Tokios sujungtos grandinëlës ypaè 

buvo mëgtos vakariniame Þiemgalos pakraðtyje. 

Neretai prie grandinëliø dar bûdavo prikabinami 

þvanguèiai, stambios ávijos ar amuletai, 

bet tai bûdingiau IX–XII a. Grandinëlës 

iki 50–70 cm ilgio. Ásegus smeigtukus peèiø 

srityje, grandinëlës daþnai nukardavo þemiau 

juosmens ir kartu su smeigtukais sudarydavo 

vientisà krûtinës papuoðalà. 

77


Þiemgaliø kapinynø tyrimai rodo, jog 

smeigtukais, ið jø ir kabuèiø sudarytais papuoðalais 

dabinosi moterys. Kai kuriø formø 

smeigtukus neðiojo ir vyrai, bet paprastesnius, 

lazdelinius, reèiau nuokamienius, trikampe 

galvute, taip pat þiedinius smeigtukus. 

Juos visada neðiojo po vienà, kartais kartu 

su sege. Matyt, jie naudoti tik drabuþiui 

susegti. 

V a. pradëta neðioti nuokamienius ir 

plokðèia trikampe galvute smeigtukus. VI– 

VII a. buvo mëgstami kryþiniai smeigtukai ið 

apskritø plokðteliø su kûgeliais, kiaurakryþmiai 

ir kryþiniai su buoþelëmis kryþmø galuose. 

VIII a. smeigtukai neðioti trikampe galvute 

su apskritomis plokðtelëmis kampuose, 

VIII–IX a. – trikampe galvute su buoþelëmis 

kampuose, kryþiniai smeigtukai su maþytëmis, 

kitoje pusëje suplotomis buoþelëmis, 

VIII–X a. – þiediniai, VII–XI a. – kryþiniai 

smeigtukai su suplotomis plokðtelëmis kryþmø 

galuose, XI a. – rozetine galvute ir visà ðá 

laikotarpá – lazdeliniai smeigtukai. 

Paprotys neðioti smeigtukus bûdingas 

daugeliui baltø genèiø. Taèiau þiemgalës ðalia 

smeigtukø, paplitusiø visose baltø þemëse, 

turëjo tik joms bûdingø arba tokiø, kuriais 

puoðësi tik þiemgalës ir þemaitës. 

78 

Rankø papuoðalai 

Ðià papuoðalø grupæ sudaro apyrankës ir 

þiedai. Apyrankiø gausiai rasta visuose tyrinëtuose 

kapinynuose. Jomis puoðësi ir vyrai, 

ir moterys, ir vaikai, taèiau neðiojo skirtingai. 

Vyrai tik po vienà, daþniausiai ant kairës 

rankos, o moterys puoðë abi rankas, daþniausiai 

vienodos formos apyrankëmis. Be 

to, vienos apyrankës bûdingesnës vyrams, kitos 

– moterims. Sunkios, masyvios apyrankës 

– vyrø papuoðalas, lengvesnës – moterø. 

Apyrankës gana ávairios, galima iðskirti bent 

7 jø tipus: 1) juostinës, 2) su aukðta trikampe 

briauna, 3) rankogalinës, 4) storagalës, 5) ávijinës, 

6) masyvios ir 7) gyvuliniais galais, o 

beveik kiekviename ið jø dar iðskirta po kelis 

pogrupius. 


Juostinës apyrankës buvo mëgstamos 

þiemgaliø. Pagal lankelio pjûvá skiriamos á 3 

pogrupius: trikampio, keturkampio ir pusapvalio 

skerspjûvio apyrankës. Paèios reèiausios 

– su keturkampio skerspjûvio lankeliu. 

Visø trijø formø apyrankës neðiotos kartu ir 

randamos viename kapinyne. Taèiau vienos 

labiau mëgtos vienø genèiø, kitos – kitø. 

Þiemgaloje paèios reèiausios apyrankës – su 

keturkampio skerspjûvio lankeliu. (68: 4 

pav.). Tokia rasta tik viena, Jauneikiø kapinyne, 

atsitiktinai. Bet jos labai mëgtos Vidurio 

ir Rytø Lietuvoje (Tautavièius, 1996, 

p. 248). Þiemgaloje þymiai daþnesnës apyrankës 

su trikampio ir pusapvalio skerspjûvio 

lankeliu (68: 1–3 pav.). Jos 3,6–5,6 cm 

skersmens, pagamintos ið 0,8–1,6 cm ploèio 

juostelës. Apyrankiø galai puoðti skersiniais 

ranteliais, visas pavirðius – eglute, trikampëliais, 

akutëmis ir iðilginiais grioveliais. 

Randamos ir vyrø, ir moterø kapuose, plaèiai 

neðiotos V–VI a., reèiau, taèiau dar neðiotos 

ir VII–VIII a. Tai nëra vien þiemgaliø papuoðalas. 

Tokiomis apyrankëmis puoðtasi Vakarø, 

Vidurio, Rytø ir Ðiaurës Lietuvoje (LAB, 

1961, p. 344; Tautavièius, 1996, p. 247). Latvijoje 

randama taip pat þiemgaliø, kurðiø ir 

latgaliø teritorijoje (Latvijas, 1974, 28: 18, 30: 

11, 12, 14, 32: 11, 12, 13, 14, 15 pav.). 

5 

1 

2 

3 4 

68. Juostinës ir storagalës apyrankës. Jauneikiai: 

1) k. Nr. 42, 2) k. Nr. 21, 3) k. Nr. 4, 4) atsitikt., 

5) k. Nr. 422, 6) k. Nr. 351 

6 

0 3 cm


Apyrankëmis su trikampe iðkilia briauna 

puoðësi tik moterys. Jø plotis 2–3,4 cm, ties 

viduriu turi 1–2 cm aukðèio trikampæ, iðkilià 

briaunelæ, kartais tuðèiaviduræ. Apyrankës ornamentuotos, 

puoðta ámuðtø taðkuèiø, trikampëliø 

rombeliø ornamentu, pakraðèiai – 

iðkiliu ranteliu. Tokiomis apyrankëmis puoðësi 

tik þiemgalës (Jauneikiai, Lieporai, Rûdiðkës) 

ir þemaitës V–VI a. (LAA, 1978, p. 92; 

Vaðkevièiûtë, 1987, p. 72; Latvijas, 1974, p. 

161, 41: 32, 34, 37 pav.) (69: 1–3 pav.). 

Rankogalinëmis apyrankëmis puoðësi taip 

pat tik moterys. Jos gamintos ið þalvarinës 

skardos, per vidurá turi iðkilià aukðtà, tuðèiaviduræ 

briaunà. Apyrankiø plotis 6,7–14 cm, 

galai puoðti akutëmis, briauna – akuèiø ir zigzagø 

ornamentu (69: 4–6 pav.). Jomis puoðësi 

þiemgalës, þemaitës ir latgalës (LAA, 

1978, p. 92; Latvijas, 1974, 62: 1 pav.; Tautavièius, 

1978, p. 197–201; Ðnorë, 1987, 

p. 21, V: 5–8 pav.). Tokios formos apyrankës 

neðiotos VII–VIII a. (Таутавичюс, 1970). Ádomu, 

jog þiemgaliðkos rankogalinës apyrankës 

skiriasi nuo þemaitiðkø: jos masyvesnës, 

platesnës ir sunkesnës, be to, aptiktos tik 

1 

69. Apyrankës su iðkilia trikampe briauna ir 

rankogalinës. Jauneikiai: 1) k. Nr. 392, 

2–3) k. Nr. 414, 4) k. Nr. 464, 5–6) k. Nr. 412 

4 

2 

0 3 cm 

5 

6 

3 


VII a. kapuose (Tautavièius, 1979, p. 114; 

1996, p. 255) (69: 4–6 pav.). Remdamasis 

ðiø apyrankiø paplitimo þemëlapiu, A. Tautavièius 

nustatë Þiemgalos teritorijà 

(Таутавичюс, 1970, p. 200). 

Storagalës apyrankës – vyriðkos. Jø lankelio 

vidurinioji dalis plona, apvalaus skersinio 

pjûvio, galai daugiakampio skerspjûvio, 

1–2 cm storio, puoðti iðilginiais brûkðneliais; 

tarp jø kartais áspaustos akutës ar trikampëliai. 

Þiemgaliai jomis puoðësi V–VI a. 

Be þiemgaliø, jas neðiojo þemaièiai, kurðiai, 

skalviai ir kitos baltø gentys. Èia jos iðsilaikë 

kiek ilgiau, iki VIII ar net IX a. pradþios (LAB, 

1961, p. 344–346; Latvijas, 1974, 1: 3 pav., 

Aberg, 1919, p. 133, 118, 430; Tautavièius, 

1996, p. 250) (68: 5–6 pav.). 

Ávijinës apyrankës gausiausios, daug jø 

vaikø kapuose. Jauneikiø kapinyne ðios apyrankës 

sudaro 38% visø rastøjø, Pavirvytës 

kapinyne beveik visos rastosios apyrankës 

ávijinës, Stungiø kapinyne visos moterø kapuose 

rastos apyrankës taip pat ávijinës. Jomis 

puoðësi ir vyrai, ir moterys. Apyrankës 

ávairaus dydþio – nuo 2–3 iki 15 apvijø. Daþniausios 

yra padarytos ið trikampio skerspjûvio 

juostelës. Ji 0,6–0,8 cm ploèio. Kita dalis 

ðios formos apyrankiø pagaminta ið pusapvalës 

juostelës. Trikampio ir pusapvalio 

skerspjûvio apyrankiø ornamentika skirtinga: 

pirmøjø ornamentuoti tik briaunelës kraðtai, 

antrøjø – visas pavirðius. Tiek vienø, tiek 

kitø apyrankiø ornamentui naudoti tie patys 

raðtai: skersinës ákartëlës, eglutës, zigzagëliai, 

dvigubi zigzagëliai, duobutës, trikampëliai 

(70: 1–4 pav.). Kartais apyrankës bûna 

papuoðtos uþmautomis ávijomis. Tokios apyrankës 

su uþmautomis ávijomis ant vienos ið 

apyrankës apvijø rastos Pavirvytës kapinyne. 

Ávijinës apyrankës Þiemgaloje dëvëtos 

VII–XI a. Paplitusios Vakarø, Ðiaurës, Vidurio 

Lietuvoje, o Latvijoje randamos þiemgaliø, 

latgaliø ir sëliø plotuose (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1970, p. 178; Latvijas, 1974, p. 

216, 231, 57: 25, 62: 9 pav.). 

Reikëtø atskirai paminëti vyrø kapuose randamas 

masyvias ávijines apyrankes (Jauneikiai, 

79


Pamiðkiai, Ðukioniai). Jos pagamintos ið trikampio 

skerspjûvio juostelës smailëjanèiais 

galais, paprastai tik 3 apvijø. Tokios apyrankës 

ypaè bûdingos VIII–X a., o Ðukioniuose 

rastos ir XI a. datuojamame kape (Vaðkevièiûtë, 

2000, p. 178) (70: 5–7 pav.). 

Masyvios apyrankës neðiotos tik vyrø, nëra 

gausios. Jos dviejø tipø: vadinamosios kario 

ir paprastos. Kario apyrankës trapecinio 

skerspjûvio, platesniais beveik susilieèianèiais 

galais. Galai puoðti smulkiø taðkuèiø 

eilëmis, sudaranèiomis trikampëlius su ataugëlëmis. 

Apyrankiø galø plotis 2,2–2,7 cm. 

Tokios apyrankës Lietuvoje nëra gausios. 

Þiemgaloje rastos tik Jauneikiø ir Ðukioniø 

kapinynuose. Kapai su jomis datuoti X–XI 

a. Kario apyrankiø gausiausiai randama latgaliø 

plotuose. Ten jø þinoma daugiau nei 

200 vienetø (Latvijas, 1974, p. 232, 62: 5, 

66: 35 pav.) (71: 1, 2 pav.). 

80 

4 

1 

5 

0 3 cm 

70. Ávijinës apyrankës: 1–2) Jauneikiai, k. Nr. 124, 3) Pamiðkiai, 

k. Nr. 4, 4) Meldiniai, atsitikt., 5) Jauneikiai, k. Nr. 31, 6) Pamiðkiai, 

k. Nr. 17, 7) Pamiðkiai, k. Nr. 27 b 

2 

6 

7 

5 

3 


1 

3 

0 3 cm 

71. Kario ir masyvios apyrankës: 1) Jauneikiai, 

k. Nr. 113, 2) Ðukioniai, k. Nr. 42, 3) Ðukioniai, 

k. Nr. 53, 4) Pamiðkiai, k. Nr. 51, 5) Jauneikiai, 

atsitikt., 6) Pavirvytë, k. Nr. 135 

4 

2 

6


Kitos masyvios apyrankës yra visos skirtingos. 

Dvi jø rastos Jauneikiø kapinyne, bet 

ne kapuose, ir viena – Pavirvytës kapinyne, 

taèiau, skirtingai nuo kitø tokio tipo apyrankiø, 

ne vyro, bet jaunos mergaitës kape. 

Masyvi apyrankë ið Jauneikiø (LNM AR 

537: 1155) pagaminta ið pusapvalio skerspjûvio 

juostelës truputá platëjanèiais galais. 

Lankelis puoðtas tinkliniu ornamentu ir ámuðtomis 

duobutëmis, galai – ranteliais. Apyrankë 

7,5 cm skersmens, lankelis 1 cm ploèio, 

galai – 1,3 cm. Ði apyrankë priskiriama I masyviø 

apyrankiø tipui. Jø Lietuvoje bene gausiausiai 

randama, þinoma jø ið 23 radimo 

vietø (LAA, 1978, p. 95–97, 57: 1 þem.), datuotos, 

kaip ir kario apyrankës, X–XI a. Jos 

taip pat bûdingesnës latgaliams nei þiemgaliams 

(Latvijas, 1974, p. 232, 62: 8, 10 pav.) 

(71: 5 pav.). 

Kita Jauneikiø masyvi apyrankë priklausytø 

penktajam masyviø apyrankiø tipui. Ji 

pagaminta ið daugiakampio skerspjûvio juostelës, 

galai siaurëja, papuoðti skersiniais ranteliais 

ir ákartëlëmis, lankelis – smulkiø taðkuèiø 

ir akuèiø eilëmis. Apyrankës lankelio 

plotis 2,1 cm. Lietuvoje rastos tik trys, bûdingos 

latgaliams (LAA, 1978, p. 95–97, 57: 

5 þem.; Latvijas, 1974, p. 232). 

1 

3 


Pavirvytës kapinyne rastos apyrankës 

lankelis 2,5 cm ploèio ir 0,5 cm storio. Papuoðta 

4 iðilginiais grioveliais, galai – 5 skersiniais 

ranteliais. Skirtingai nuo kitø masyviø 

apyrankiø, ji rasta ne vyro, o jaunos mergaitës 

kape, ne uþmauta ant rankos, o padëta 

krûtinës srityje, virð kitø ákapiø. Jà galima traktuoti 

kaip papildomà ákapæ, dovanà mirusiajai 

(Vaðkevièiûtë, 2000, p. 92) (71: 6 pav.). 

Apyrankës su gyvuliniø motyvø galais þiemgaliø 

nebuvo itin mëgstamos. Rastos tik Pavirvytës 

kapinyne, moterø kapuose (k. Nr. 136, 

145, 146). Jø lankelis pusapvalio skerspjûvio, 

á galus truputá siaurëja, plotis 1,3–1,4 cm. Apyrankës 

galuose aiðkios þalèio ausytës, lankelio 

ornamentas primena jo nugarëlæ (72 pav.). Kapai 

datuojami XI a. Þiemgaliø kapinynuose ðio 

tipo apyrankiø beveik nerandama. Pavirvytës 

kapinynas – vienintelë vieta, kur jø rasta. Tokios 

apyrankës bûdingos kurðiams ir latgaliams. 

Jomis pradëjo puoðtis nuo XI a. pabaigos (LAA, 

1978, p. 98–101, 58: 6 þem.; Раднинш, 2001, 

p. 91, 7 pav.). Pavirvytës kapinyne jauèiama 

kurðiø átaka, o ðios apyrankës yra vienas ið jos 

atspindþiø (72 pav.). 

Kaip matyti, apyrankës buvo vienas ið 

mëgtø þiemgaliø papuoðalø. Jomis puoðësi 

ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Taèiau daþniau- 

72. Apyrankës gyvûniniais galais. Pavirvytë: 1–2, 4 ) k. Nr. 136, 

3) k. Nr. 146 

2 

4 

0 3 cm 

81


siai neðiojo skirtingø formø apyrankes. Moterys 

V–VI a. neðiojo juostines apyrankes ir 

apyrankes su trikampe iðkilia briauna, VI– 

VII a. – rankogalines, nuo VII a. – ávijines 

(jomis puoðësi retkarèiais ir vyrai, neðiojo iki 

XI a.). X–XI a. vyrø kapuose randamos pavienës 

kario apyrankës, bûdingos latgaliams. 

Á pietinæ Þiemgalà jos atkeliavo ið ten. XI a. 

vyrai neðiojo masyvias apyrankes, kurios taip 

pat rodo ryðius su kaimynais latgaliais. Nuo 

XI a. vakariniame Þiemgalos pakraðtyje pradëtos 

neðioti apyrankës su gyvuliniø motyvø 

galais. Jos rodo ryðius su kurðiais. 

Paprotys dabinti rankas þiedais Þiemgaloje 

nebuvo plaèiai paplitæs. Jie sudaro tik 

2,3–3% visø radiniø (Jauneikiø, Stungiø, Ðukioniø, 

Linksmuèiø, Pamiðkiø kapinynai). 

Kiek daugiau þiedø rasta Dirþiø kapinyne. 

Èia net 16,3% mirusiøjø palaidoti su þiedais. 

Nebuvo jie ávairûs. Daþniausiai neðioti ávijiniai 

þiedai, susukti ið trikampës, pusapvalës, 

apvalios vielos ar siauros juostelës (73 pav.). 

VI–IX a. neðiota tik po vienà þiedà. Du þiedai 

viename kape rasti tik Jauneikiø kapinyno 

k. Nr. 464 ir Dirþiø kapinyne. Èia rasta ir 

po 2, 3, 4 ar net 8 (k. Nr. 26) þiedus. Jø skersmuo 

2,1–3,3 cm, aukðtis 1,5–2,7 cm. Kartais 

vidurinioji jø apvija platesnë ir ornamentuota 

(Jauneikiai, k. Nr. 52, 464). Daugiau 

þiedø nei kituose kapinynuose rasta Pavirvytës 

X–XI a. kapuose. Èia su jais palaidota 

82 

4 

5 

1 2 

73. Þiedai: 1) Pamiðkiai, k. Nr. 26, 

2–3) Jauneikiai, k. Nr. 2, 4–5) Ðukioniai, 

k. Nr. 121, 6–7) Pavirvytë, k. Nr. 135 

3 

6 7 

0 3 cm 

net 24% mirusiøjø. Rasta daugiau nei 100 

þiedø, be to, ne po vienà, o po kelis. Kape 

Nr. 135 rasti 6 þiedai. Pavirvytëje rasta ávijiniø 

þiedø su atriestomis ir susuktomis kraðtinëmis 

ávijomis. Atrodo, zoomorfiniais motyvais 

puoðtos ne tik apyrankës, bet ir þiedai 

(73: 6, 7 pav.). Pavirvytës kapinynas – vienintelis 

Þiemgalos teritorijoje, kuriame buvo 

taip daþnai mirusieji laidoti su þiedais. 

Tai jau kaimynø kurðiø átaka (Vaðkevièiûtë, 

1989, p. 65–66). Tuo tarpu kituose þiemgaliø 

kapinynuose, tiek ðiaurinëje, tiek pietinëje 

Þiemgalos dalyje, þiedø randama retai. 

Kiek gausiau jø rasta tik XII–XIII a. kapuose 

(Latvijas, 1974, p. 217, 57: 11–16 pav.). 

Kiti radiniai 


Þirgo ir raitelio aprangos reikmenys 

Skirtingai nuo kitø baltø genèiø, þiemgaliai 

savo mirusiøjø nelaidojo su þirgais. Labai 

retai þiemgaliø vyrø kapuose aptinkama 

þirgo ar raitelio daiktø – þàslø ir pentinø. 

Ðiuo aspektu þiemgaliai artimesni latgaliams, 

sëliams, kur ðiø ákapiø taip pat beveik neaptinkama. 

Jauneikiuose ið 467 kapø tik dviejuose 

rasti þàslai (k. Nr. 27, 344). Pavirvytëje 

taip pat rasti dveji þàslai (k. Nr. 40 ir atsitikt.), 

Stungiuose, Pamiðkiuose, Linksmuèiuose 

jø visai nerasta. Kiek gausiau þàslø 

aptikta Ðukioniø kapinyne (k. Nr. 54, 69, 73, 

77, ir 2 atsitikt.) – bene daugiausia ið visø 

þiemgaliø kapinynø. Matyt, èia bûta didesnës 

aukðtaièiø átakos. Visi rastieji þàslai geleþiniai 

su 3,3–8 cm skersmens grandimis. 

Jø nareliai 6–7 cm ilgio, kai kada vyti. Kapai 

su þàslais datuojami VIII–XI a. (74 pav.). 

Retai randama pentinø. Yra priimta manyti, 

jog pentinai Vakarø Europoje dar ir viduramþiais 

buvo prilyginami kalavijui, kad 

juos dëvëjo tik kilmingieji ir kariai profesionalai 

(Êèðïè÷íèêîâ, 1973, p. 57). Jauneikiuose 

jø rasta 6 (k. Nr. 14, 107, 344, 

398 ir dar 2 ið suardytø kapø), Ðukioniuose 

9 (47, 54, 69, 85, 91, 96, 113 ir 2 atsitikt.), 

Linkuvoje 2 (k. 5 ir atsitikt.), Dirþiuose 1 

(atsitikt.). Kituose kapinynuose neaptikta.


74. Þàslai: 1) Ðukioniai, k. Nr. 73, 2) Ðukioniai, 

k. Nr. 54, 3) Jauneikiai, k. Nr. 344 

Neðiota tik po 1 pentinà, daþniausiai ant 

kairës kojos. Gaminti tiek ið geleþies, tiek 

ið þalvario. Geleþiniai pentinai paprastesni, 

1 cm ploèio, atstumas tarp galø 6–7 cm, 

daþniausiai neornamentuoti. Pentino galai 

uþbaigti arba apskritomis plokðtelëmis, arba 

kilpele. Þymiai puoðnesni buvo þalvariniai 

pentinai. Jø lankelis kartais tordiruotas, 

kartais pagamintas ið 3 susuktø juosteliø (75: 

7–8 pav.). Pentinø ienelës smailëja, sulenktos 

á dailias kilpeles, spyglys kartais esti profiliuotas 

ar kitaip pagraþintas. Itin retas pentinas 

rastas Linkuvos kapinyno k. Nr. 5. Jis 

þalvarinis, pagamintas ið ðeðiakampio skersinio 

pjûvio juostelës, ornamentuotas dvigubø 

akuèiø eile. Ieneliø galai nusmailinti, 

uþriesti á kilpeles ir susukti á sraigeles. Á kilpeles 

ávertos þalvarinës grandelës, prie kuriø 

buvo riðami dirþeliai pentinui pritvirtinti. 

Spyglys 3,1 cm ilgio, profiliuotas (75: 10 

pav.). Ðiam pentinui analogiðkø baltø teritorijoje 

rasta nedaug. Artimiausias þinomas 

ið Þàsino kapinyno kapo Nr. 153 (Kazakevièius, 

2000, p. 22). Linkuvos kapas, o kar- 

1 

2 

3 

0 3 cm 

6 

1 

8 


2 

7 

3 

4 5 

75. Pentinai ir sagtelës: 1–3) Jauneikiai, k. Nr. 398, 

4–5) Ðukioniai, k. Nr. 111, 6) Valdamai, atsitikt., 

7) Ðukioniai, k. Nr. 54, 8) Ðukioniai, atsitikt. , 

9) Ðukioniai, k. Nr. 91, 10) Linkuva, k. Nr. 5 

tu ir pentinas, datuotas X a. Daþnai kapuose 

prie pentino randama ir sagteliø, naudotø 

pentinui pritvirtinti (75: 3, 5 pav.). X–XI a. 

kapuose rastieji þalvariniai pentinai artimi 

þinomiems ið kurðiø kapinynø. 

Medþiaga rodo, kad Þiemgaloje pentinus 

neðiojo VI–XI a., taèiau su jais laidojo retai, 

daþniau tik ðalia aukðtaièiø teritorijos. 

Geriamieji ragai 

Paprotys dëti á kapà geriamuosius ragus 

Lietuvos teritorijoje pastebimas nuo III a. 

(Tautavièius, 1968, p. 133–134). VIII–IX a. 

ðis paprotys iðplito visoje Lietuvos teritorijoje, 

nors nevienodai. Kaip pastebi tyrinëtojai, 

apie 30% kurðiø palaidoti su geriamaisiais 

ragais, tuo tarpu þemaièiø vos 2–3% (Tautavièius, 

1979, p. 115–116). Panaði padëtis ir 

Þiemgaloje. Jauneikiø kapinyne tik 2% mirusiøjø 

palaidoti su geriamaisiais ragais, Ðukioniø 

kapinyne – 4, Pavirvytëje – 4, Linksmuèiuose 

– tik 1,1%. Dirþiuose rastas tik 1 

geriamasis ragas, Linkuvoje taip pat tik 1, 

Pamiðkiuose visai geriamøjø ragø neaptik- 

9 

0 3 cm 

10 

83


ta. Kapuose iðlikæ tik ragø angos apkaustai, 

pagaminti ið plonos 0,7 cm ploèio þalvarinës 

skardelës. Apkaustai siauri ir apgaubia 

tik patá rago angos pakraðtá (76: 1, 2, 6 pav.). 

Tik Dirþiuose (k. Nr. 21) rastas platesnis rago 

apkalas. Jo plotis 6,2 cm, skersmuo 7, 

8 cm. Be to, ðis ragas buvo su kojelës taurele 

ir lankstine rankena. Skirtingai nuo kitø 

plaèiø rago apkalø, rastasis Dirþiuose neornamentuotas. 

Rastas labai suardytame kape, 

todël iðkyla ðio rago datavimo klausimas. 

Ë. Striðkienë, tyrinëjusi Dirþiø kapinynà, 

artimiausiø analogø rado Latvijoje Lejasbitënø 

bei Èunkanø-Drengerø þiemgaliðkuose 

kapinynuose. Taèiau jie latviø archeologø 

datuoti labai plaèiu chronologiniu periodu 

– V–IX ir VIII–XII a. (Striðkienë, 1998, 

p. 212, 23 pav.). Geriamieji ragai kapuose 

randami tik po vienà, daþniausiai dëti vyrams. 

Retkarèiais aptinkami moterø kapuose 

(Jauneikiai, k. Nr. 28; Stungiai, k. Nr. 15; 

Pavirvytë, k. Nr. 48). Kapai su geriamaisiais 

ragais datuojami VIII–XI a. Labai retai, taèiau 

randama rago smaigalio þalvariniø apkaustø. 

Tokie radiniai þinomi ið Jauneikiø, 

k. Nr. 391 ir Linksmuèiø, k. Nr. 15. Abu jie 

84 

3 

1 

4 5 

0 3 cm 

2 

76. Geriamøjø ragø apkalai ir pincetai: 

1) Ðukioniai, k. Nr. 129, 2) Jauneikiai, k. Nr. 

391, 3) Stungiai, k. Nr. 16, 4) Jauneikiai, atsitikt. 

5) Jauneikiai, k. Nr. 78, 6) Jauneikiai, k. Nr. 391 

6 


rasti vyrø kapuose. Ðie apkaustai primena 

taurelæ su ritës formos kojele, ties viduriu 

papuoðta aðtria briauna. Jauneikiuose rastasis 

datuojamas V–VI, Linksmuèiuose – IV– 

V a. (Michelbertas, 1968, p. 40–41). Tyrinëtojø 

nuomone, geriamieji ragai yra turëjæ 

ne tik praktinæ buitinæ, bet ir reprezentacinæ 

paskirtá, naudoti apeigø metu (Tautavièius, 

1979, p. 116; Kazakevièius, 1981, 

p. 81–91; Simniðkytë, 1998, p.185–245). 

Pincetai 

Su pincetu mirusysis laidotas taip pat retai. 

Toks reiðkinys pastebimas visoje Lietuvos 

teritorijoje. Paprastai kapinyne, kur rasta 

net keli ðimtai kapø, su pincetais palaidoti 

tik keli mirusieji. Jau tas faktas leidþia manyti, 

kad pincetai – ne tik buityje vartotas 

instrumentas, bet ir su apeigomis, magija ar 

burtais susijæs daiktas (Tautavièius, 1981a, 

p. 31). Jauneikiø kapinyne rasti 2 pincetai 

(k. Nr. 78 ir atsitikt.), Pamiðkiuose 1 (k. Nr. 

27), Ðukioniuose 1 (k. Nr. 54). Pincetai þalvariniai, 

nedideli, þnyplës kiek platesnës, kartais 

karpytais pakraðèiais (Ðukioniai). Jø ilgis 

6–7 cm, plotis 1,7–2,3 cm (76: 3–5 pav.). 

Su pincetais palaidoti turtingi vyrai. Nors 

Jauneikiuose ðis kapas apardytas, iðlikusi tik 

kojø sritis, bet èia rastas siauraaðmenis pentinis 

kirvis (kiti kirviai rasti ðiame kapinyne 

ámoviniai), þalvarinë sagtelë nuo apavo (su 

puoðnesniu apavu palaidoti taip pat tik vienetai), 

geriamojo rago apkalas ir ietigalis. Atkreiptinas 

dëmesys ir á tai, jog pincetas rastas 

kartu su geriamuoju ragu, kaip ir Taurapilio 

„kunigaikðèio“ kape (Tautavièius, 

1981a, p. 30–31). Iðsiskiria ið kitø kapø Ðukioniø 

kapinyne mirusysis, palaidotas su pincetu. 

Be áprastø ákapiø – ietigaliø (abu ietigaliai 

masyvûs su karklo lapo formos plunksnomis, 

32 ir 36 cm ilgio), buvo ádëtas kovos 

peilis tiesia nugarële, puoðniose makðtyse (kiti 

vyrai laidoti su plaèiaisiais kovos peiliais – 

kalavijais). Peilis padëtas ne skersai kojø. Prie 

ðono – pentinis kirvis plaèiais aðmenimis, 

puoðnus pentinas, skiltuvas (taip pat vienintelis 

ðiame kapinyne), þàslai. Be to, visos áka-


pës rastos ðiame kape labai skiriasi nuo kituose 

kapuose rastøjø, nors datuojamos tuo 

paèiu laikotarpiu. Todël perðasi iðvada, jog 

ðiame kape palaidotas tikrai ypatingas asmuo. 

Vadinasi, átikinamesnë mintis, jog pincetai 

– ne paprasta ákapë. 

Skiltuvai 

Skiltuvas – árankis ugniai áskelti. Tam reikëjo 

gabaliuko titnago, labai degios medþiagos 

(gerai iðdþiovintos kerpës nuo uosio ar 

berþo) ir geleþinio skiltuvo. Ugnis buvusi 

ðventa. Tai liudija ávairûs to meto keliautojø 

uþraðai ir mitologija. Ugnis buvo nuolat saugoma, 

kad neuþgestø. O taip nutikus, jà áskelti 

galëjo ne bet kas, o tik þmogus, kuriam 

patikëtos ðios pareigos. Ðiam tikslui turëtas 

skiltuvas. Mirus tokiam þmogui, skiltuvas, 

kaip ir kitos ákapës, buvo laidojamos kartu 

su mirusiuoju. Matyt, neatsitiktinai kapinyne, 

kur randame 200, 300 ar net 500 kapø, 

skiltuvø tebûna 1–2. Tai pasakytina apie visà 

Lietuvos teritorijà – ir apie Þiemgalà. Jauneikiø 

kapinyne rastas tik vienas skiltuvas (ið 

suardyto kapo), Ðukioniuose taip pat tik vienas 

(k. Nr. 54). Visi skiltuvai geleþiniai, ovalo 

formos, atriestais galiukais. Skiriasi tik jø 

dydis. Jie nuo 7 iki 9,3 cm ilgio, 2,5–3 cm 

ploèio. Dirþiuose, k. Nr. 68, rastà titnago gabaliukà 

tyrinëtoja vadina skiltuvu (Striðkienë, 

1999ð). Lietuvos kapinynuose geleþiniai 

skiltuvai vartoti nuo X–XI a. Tai, jog skiltuvus 

turëjo neeiliniai bendruomenës nariai, 

o „þyniai“ ar „burtininkai“, aiðkiai liudija Ðukioniø 

kapas. Èia mirusiajam buvo ádëtas 

pincetas (sietinas su ávairiø burtø ar magijø 

apeigomis), plaèiaaðmenis pentinis kirvis 

(vienintelis ðiame kapinyne) ir kt. 

Tokios formos skiltuvai bûdingi dideliems 

Europos plotams, kartu su ovaliniais vartoti 

iki pat XIX a. pabaigos (Moszyñski K., 1967, 

p. 254, 14 pav.). 

Dirþai 

Ið karto reikia pasakyti, jog Þiemgaloje retai 

laidoti mirusieji, sujuosti odiniais metalu 

kaustytais dirþais. Èia randamas tik vienas 


kitas vyras, palaidotas su dirþu. Antai Jauneikiø 

kapinyne tik 9 kapuose rastos dirþø 

dalys: sagtys, kutai, skirstikliai. Ðiame kapinyne 

vos 2% mirusiøjø palaidoti sujuosti dirþu 

(Vaðkevièiûtë, 1987c, p. 76–77). Degësiø 

kapinyne dirþas rastas tik 1 kape, Pamiðkiø 

kapinyne – 1 kape, Ðukioniø – trijuose kapuose, 

Linkuvoje rasta tik keletas fragmentø. 

Ðiek tiek daugiau nei áprasta dirþø ar jø 

daliø rasta Dirþiø kapinyno dvylikoje kapø 

ir 2 fragmentai atsitiktiniai. Taigi su dirþais 

èia buvo palaidota per 16% mirusiøjø. Þymiai 

daugiau dirþø rasta Pavirvytës kapinyne. 

Èia su jais palaidota 18% vyrø (Vaðkevièiûtë, 

1989, p. 65), taèiau Pavirvytës kapinynas 

yra paèiame vakariniame Þiemgalos 

pakraðtyje, todël jauèiama daug didesnë kurðiø 

átaka. Gausûs kapai su dirþais ir rodo, 

jog èia bûta ne vien þiemgaliðkø tradicijø. 

Susidaryti iðsamesná vaizdà apie tai, kokie 

dirþai buvo neðioti, ne taip jau paprasta. Organinë 

medþiaga beveik neiðlieka, o tyrinëtojus 

pasiekia tik nedideli fragmentai ðio papuoðalo. 

Jauneikiø kapinyno penkiuose kapuose iðlikusios 

tik sagtys, ðeðiuose – apkalø dalys ir 

dviejuose – þalvariu puoðti kutai. Pamiðkiuose 

irgi rasti tik nedideli þalvariniai papuoðimai. 

Pavirvytëje, kur dirþø rasta daugiau, taip pat 

galima kalbëti tik apie jø skirstiklius, apkalëlius 

ir sagtis. Ðukioniø kapinyne geriau iðlikusi 

ir oda. Kapuose Nr. 46 ir 56 rasti dirþai buvo 

odiniai, 1–2 cm ploèio, puoðti þalvariniais spurgeliais. 

Ðie ásegti á dirþà, ir kitoje pusëje esantys 

jø lieþuvëliai uþlenkti. Spurgeliai nedideli, 

apie 0,5 cm skersmens. Dirþo ilgio nustatyti 

neámanoma, nes iðlikusios tik dalys. Panaðios 

konstrukcijos, tik puoðnesnis dirþas rastas tame 

pat kapinyne, k. Nr. 69. Jis 2 cm ploèio, 

visas jo pavirðius papuoðtas tokiø pat, tik stambesniø 

– 1,3 cm skersmens spurgeliø eile. Kas 

8–9 cm dirþà puoðë þalv. plokðèias apskritas 

apkaliukas-ratelis, ornamentuotas akutëmis. Tokiø 

rateliø bûta 8. Nuo jø á virðø ir apaèià eina 

odinë juostelë, taip pat puoðta spurgeliais. Prie 

uþsegimo dirþà puoðë kûgio formos 3,5 cm 

skersmens ir 1,5 cm aukðèio apkalas. Prie sagtelës 

buvo labai plonas þalvarinis apkalëlis. Sag- 

85


teliø rasta net 3, visos vienodos, pagamintos ið 

plokðèios juostelës, profiliuotos. Dirþas rastas 

visiðkai suardytame kape, todël neaiðku, kaip 

jis buvo neðiotas. Jis ilgesnis nei reikëtø, visos 

trys sagtelës negalëjo bûti pritvirtintos prie dirþo 

lygiagreèiai, nes to neleido daryti jo plotis. 

Jei sagtelës jungë visas tris dirþo dalis, tai dirþas 

buvo ilgesnis nei to reikia. Trys atskiri dirþai 

irgi negalëjo bûti, nes bûtø buvæ per trumpi. 

Dirþas rastas dubens srityje, vadinasi, perpetë 

irgi negalëjo bûti. Panaðiai puoðtas dirþas 

rastas ir Pamiðkiø kape Nr. 11 (77: 1 pav.). 

Sagtys buvo þalvarinës, keturkampës, apvaliais 

galais, profiliuotos, apskritos. Pagamintos 

ið apvalios ar plokðèios juostelës, 

3x3–2,8x3,5 cm dydþio. Daþnai prie sagtelës 

esti pailgos formos dvigubas þalvarinis 

apkaliukas. Jis neretai ornamentuotas iðilginiais 

grioveliais ar trikampëliais, turi kniedes, 

kuriomis tvirtinamos prie dirþo galo. Labai 

retai yra dirþø, kuriø arba visas pavirðius, 

arba dalis padengta pailgais ar kvadratiniais 

þalvariniais apkalëliais (Pavirvytë, k. Nr. 44, 

85; Jauneikiai, k. Nr. 26, 47, 107, 123, 226, 

329; Dirþiai, k. Nr. 49). Tos plokðtelës yra 

1,9x2,9 ar 3x3 cm dydþio, ornamentuotos. 

Panaðiomis skersinëmis staèiakampëmis 

plokðtelëmis dirþus puoðdavo – apkaustydavo 

VIII–XII a. kurðiai. 

Skirstikliai rasti tik Pavirvytëje. Juos sudaro 

apie 4 cm skersmens þalvarinë grandis, 

viduje esantys stipinai. Tarp jø ið ðonø 

ákabinti pailgi apkaliukai. Jie daþniausiai bûna 

dvigubi, turi kniedes tvirtinti prie dirþo. 

Grandis jungë dvi dirþo sagtis. Skirstikliai, 

matyt, ne tik jungë, bet ir puoðë dirþà. Dël 

to jie graþiai ornamentuoti (77: 3, 5 pav.). 

Dirþai retai randami ne tik pietinëje, bet 

ir ðiaurinëje Þiemgalos dalyje. Mirusiuosius, 

sujuostus dirþais, þymiai daþniau laidojo kurðiai 

ir þemaièiai. Þiemgaliai, matyt, mieliau 

neðiojo austines juostas. 

Apavo liekanos 

Matyt, bent dalis mirusiøjø buvo laidoti 

su odiniu apavu. Jø liekanø rasta kai kuriø 

vyrø, reèiau moterø kapuose (Jauneikiai, k. 

86 


Nr. 123, 260, 277; Stungiai, k. Nr. 2, 10; 

Linksmuèiai, k. Nr. 20, 21; Ðukioniai, k. Nr. 2, 

37, 47, 49, 74, 90, 126, 131; Dirþiai, k. Nr. 

51, 85 ir kt.). Kapuose apavo iðlikæ tik fragmentai, 

puoðti þalvariniais spurgeliais. Pastarieji 

apie 0,5 cm skersmens, tokie patys, 

kuriais puoðti galvos raiðèiai ir dirþai. Tik Dirþiø 

kapinyne, k. Nr. 51, rasti ypaè puoðnûs 

ir gerai iðlikæ batai. Jø pavirðius padengtas 

þalvariniais spurgeliais, – ið viso jø 1089 

(Striðkienë, 1998, p. 213). Daþnai prie aulo 

randamos þalvarinës sagtelës. Jos savo iðvaizda 

në kiek nesiskyrë nuo tø, kuriomis bûdavo 

tvirtinami pentinai. Sagtelës 2,5x2,6 cm 

dydþio. Apavas spurgeliais daþniausiai buvo 

puoðiamas tik èiurnos srityje arba tik prie 

pat virðaus. Vyrø kairës kojos apavo puoðimas 

èiurnos srityje yra bûdingas VIII–IX a., 

kartais randama iki XI a. (Vaðkevièiûtë, 2000, 

p. 182). Ádomu tai, kad daþniausiai buvo puoðiamas 

tik kairës kojos batas. Beje, pentinas 

taip pat daþniausiai randamas tik ant kairës 

kojos. 

Jauneikiø k. Nr. 399 ant moters kairës kojos 

èiurnos rasta apvyniota þalvarinë grandinëlë 

su ákabintais á jà penkiais trikampës 

formos kabuèiais. Toks kojos ar jos apavo 

puoðimas retas kitose Lietuvos srityse. Panaðus 

radinys þinomas ið Maudþiorø kapinyno 

vyro k. Nr. 141 (Valatkienë, 1980, p. 90). 

Svarstyklës ir svoreliai 

Svarstyklës ir svoreliai Rytø Pabaltyjyje 

kapuose randami tik nuo X a. vidurio ir antrosios 

pusës. Tokie kapai tyrinëtojø priskiriami 

pirkliams (Kuncienë, 1981, p. 54; Sadauskaitë, 

1959, p. 75). Dauguma radimvieèiø – 

pajûrio srityje. Pietinëje Þiemgalos teritorijoje 

svarstykliø rasta Degësiø, Jauneikiø, Pavirvytës, 

Linkuvos, Ringuvënø, Jakðtaièiø-Meðkiø 

kapinynuose (rastos griautiniame kape. Ðá 

kapinynà tyrinëjæs V. Urbanavièius visus 

griautinius kapus priskiria þiemgaliams) (Urbanavièius, 

1977, p. 133). Atsitiktinai rastos 

ir dabar esanèios Birþø muziejuje. Ðiaurinëje 

Þiemgalos dalyje svarstykliø rasta Balø-Ðkerstainø, 

Ciemaldø, Puidiniø, Meþuotnës Cen-


tro, Èunkanø-Dregerø, Èapanø kapinynuose, 

Tervetës ir Meþuotnës piliakalniuose (Berga, 

1996, p. 49). Tik Jauneikiuose ir Jakðtaièiuose-Meðkiuose 

svarstyklës rastos kapuose (Nr. 

47 ir 44). Kitos atsitiktinës. Jauneikiuose rastos 

tik jø dalys: þalvariniai peteliai ir geleþinis 

svorelis. Kartu apardytame kape buvo 

juostinis ietigalis su skliautiniu raðtu ant ámovos, 

krûtinës srityje 2 pasaginës segës su daugiakampëmis 

galvutëmis ir dirþo fragmentas. 

Svarstyklës greièiausiai buvo prisegtos 

prie dirþo. Kapas datuotas X–XI a. (Vaðkevièiûtë, 

1987, p. 77). Jakðtaièiø-Meðkiø svarstyklëlës 

rastos taip pat apardytame vyro kape. 

Jos gulëjo juosmens srityje, lëkðtutës su- 

1 

2 

4 

6 

8 


77. Dirþai ir jø dalys: 1) Ðukioniai, k. Nr. 69, 2) Pavirvytë, atsitikt., 3) Pavirvytë, k. Nr. 133, 

4–5) Pavirvytë, atsitikt., 6) Jauneikiai, k. Nr. 53, 7) Meldiniai, atsitikt., 8) Jauneikiai, k. Nr. 398, 

9) Ðukioniai, k. Nr. 46 

7 

0 3 cm 

9 

3 

5 

dëtos viena á kità, matyt, taip pat buvo prisegtos 

prie dirþo. Be svarstykliø, vyrui á kapà 

ádëtas plaèiaaðmenis pentinis kirvis, dvi pasaginës 

segës su daugiakampëmis ir aguoninëmis 

galvutëmis. Pagal svarstykliø peteliø 

uþbaigimà nustatyta, jog paèios ankstyviausios 

rastos Linkuvoje ir Ringuvënuose. Jos datuojamos 

X a. antràja puse, vëlyviausios – 

Degësiø ir Pavirvytës, datuotos XII–XIII a. 

(Vaðkevièiûtë, 2001, p. 277). Svarstyklës buvo 

graþiai ornamentuojamos. Puoðti peteliø 

galai, lëkðtelës. Naudotas jau áprastas baltø 

kraðtams geometrinis ornamentas. Svarstykliø 

peteliai 11–13 cm ilgio, lëkðtelës negilios, 

5,7–7,2 cm skersmens. 

87


Pavirvytës ir Linkuvos svarstyklëlës buvo 

rastos puoðniose þalvarinëse dëþutëse (78 

pav.). Dëþutës suploto rutulio formos, pagamintos 

ið plonos þalvarinës skardelës, daugiau 

ar maþiau iðkiliu dangteliu. Dangtelis 

prie dëþutës pritvirtintas vyriu. Dëþutës uþdaromos 

sklàsteliu. Pavirvytës dëþutës sklàstelis 

profiliuotas. Dëþutë 7,2 cm skersmens, 

dangtelis paèiame centre turi iðkilesnæ tutulà 

(78: 1 pav.). Linkuvos dëþutë 7,5 cm skermens. 

Dangtelis papuoðtas koncentriniais apskritimais, 

paèiame centre segmentinë 

88 

1 

0 3 cm 

78. Svarstyklës ir svarstykliø dëþutës: 

1) Pavirvytë, atsitikt., 2) Linkuva, atsitikt. 


þvaigþdë – saulës simbolis. Svarstyklës dëþutëse 

rastos ir Balø-Ðkerstainø kapinyne. Panaðios 

þinomos ið lybiø palikto Vampinieniø 

I ir II kapinynø (LA, 1974, p. 268, 168 

pav.; Berga, 1996, p. 54, 7 pav.). Prûsijoje 

rastos Ekritten (Vetrovo-2) kapinyne (Кулаков, 

1990, p. 120, XXV: 3 lent.). Labai panaðios á 

apraðytàsias þinomos Skandinavijoje, Rutës 

vietovëje (Thunmark-Nylén, 1998, 273, a, b 

lent.), ir Gotlande (Jannson, 1988, p. 575, 4 

pav.). Ten jos greièiausiai pateko ið Rytø Pabaltijo 

(Vaðkevièiûtë, 2001, p. 279). 

2


Svoreliø rasta þymiai daugiau – po vienà 

kità aptikta beveik visuose þiemgaliø kapinynuose. 

Jø bûta ávairiø formø: dvigubo nupjauto 

kûgio, pailgø. Naudotos lankinës segës buoþelës 

ar þalvariniai rutuliukai su vienu suplotu 

kraðtu. Pavirvytës kapinyne kartu su svarstyklëmis 

rasti 8 svoreliai. Dar 4 atsitiktinai aptikti 

kapinyno teritorijoje. Didþiausias svorelis 

dvigubo nupjauto kûgio formos, jo plokðtumose 

ámuðta po 5 taðkelius, sveria 38,5 g. 

Antrasis svorelis maþesnis, tokios pat formos, 

galuose árëþti X þenklai, sveria 31,5 g. Treèiasis 

tokios pat formos sveria 24,9 g. Ketvirtasis, 

cilindro formos, sveria 9,05 g. Penktasis, 

daugiakampio formos, sveria 5,6 g, ðeðtasis – 

4,2 g. Septintasis, rutulio formos, sveria 4,3 g, 

aðtuntasis, pusrutulio formos – 1,25 g (Cholodinskienë, 

Striaukaitë, 1978, p. 177–178). 

Linkuvoje rasti 8 svoreliai: 1 þalvarinis ir 7 

geleþiniai. Ðeði svoreliai yra suploto rutulio 

formos, 2,6–1,5 cm skersmens, vienas rutulio 

formos ir 1 pagamintas ið susilydþiusios 

gargaþës, netaisyklingo rutulio formos, 

1x1,5 cm dydþio. Suploto rutulio formos svoreliø 

vienoje ar abiejose plokðèiose pusëse yra 

tam tikri þenklai. Tai 3–4 taðkuèiai centre ir ið 

akuèiø suformuotas apskritimas aplink centrà. 

Svoreliai 47,1; 37,3; 29,3; 9,5; 8,4; 7,3 ir 

3,8 g masës. Tik viename jø (29,3 g) yra þenklas 

X uþriestais galais. Kiti svoreliai daþniausiai 

rasti atsitiktinai. 

Aptinkamos svarstyklës ir svoreliai rodo, 

kad X–XIII a. pirkliai tiek Venta, tiek Lielupe-Mûða 

atplaukdavo á pietinæ Þiemgalos dalá, 

vadinasi, ir joje intensyvëjo prekybiniai 

ryðiai. Keliaujantiems pirkliams atsiskaitant 

ar ásigyjant sidabro, reikëjo svarstykliø. 

Kiti retesni radiniai 

Be minëtø radiniø, pietinëje Þiemgalos 

dalyje rasta po vienà kità retesná dirbiná. Ðukioniø 

kapinyne, k. Nr. 134, ant mirusiosios 

0 3 cm 


1 

79. Þalvarinës skardelës: 1) Dirþiai, k. Nr. 54, 

2) Ðukioniai, k. Nr. 134, 3) Jakðtaièiai-Meðkiai, 

k. Nr. 39 

moters kojø buvo padëtas trigubai sulankstytas 

audinys. Visas pavirðius papuoðtas rombo 

formos plokðtelëmis (79 pav.). Plokðteliø 

bûta 23. Jos 4x3,5 cm dydþio, pagamintos ið 

plonos þalvarinës skardelës. Plokðteliø pavirðius 

ornamentuotas iðkiliomis akutëmis, 

pakraðèiai apvesti dviguba juostele. Atrodo, 

jog tai galëjo bûti skepeta, kuria buvo pridengtos 

mirusiosios kojos. Panaðiø radiniø 

rasta ir kituose kapinynuose. Dirþiuose, k. 

Nr. 54 ir 55, rastos tokios pat skardelës. Jos 

3,8x1,8 cm dydþio, pavirðius puoðtas akutëmis 

(Striðkienë, 1997ð). Jakðtaièiuose-Meðkiuose, 

k. Nr. 55, tokios plokðtelës (4,3x3,3 

cm dydþio) buvo pritvirtintos prie vilnonio 

audinio taip, kad du kraðtai dengë vienas kità 

(Urbanavièius, 1977, p. 130–131). Taip 

puoðtas audeklas rastas Ðaukote (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1970, XLIV pav.). Tokie radiniai 

rodo, jog mirusieji galëjo bûti pridengti ir vilnonëmis 

skepetomis. 

Pavirvytëje, k. Nr. 40 ir 129 (moters ir vyro 

kapai), rastos ðukutës. Vyro kape ðukutës 

þalvarinës, moters – medinës su rankenële, 

prisegtos prie dirþo. 

3 

2 

89


ÞIEMGALIØ KULTÛROS YPATYBËS IR TERITORIJA 

Aptarus laidosenos paproèius ir ákapes, 

dabar galima pabandyti nusakyti, kuo gi skiriasi 

þiemgaliai nuo kitø baltø genèiø, kurie 

bruoþai yra bendri daugumai jø, kurie – tik 

kelioms gentims, o kurie yra þiemgaliðki. Taip 

pat reikëtø pabandyti iðsiaiðkinti þiemgaliø 

ypatumus, atkreipiant dëmesá ne tik á rytiniø 

ir vakariniø, bet ir á ðiaurinës lietuviðkosios 

ir pietinës – latviðkosios Þiemgalos ypatybes. 

Be to, reikëtø kiek tiksliau nusakyti Þiemgalos 

ribas, ypaè jos pietuose, rytuose ir vakaruose. 

Pirmasis ir ryðkiausias þiemgaliðkas bruoþas 

yra nedegintø mirusiøjø laidojimas. Ðiuo 

paproèiu þiemgaliai skiriasi nuo savo kaimynø 

þemaièiø, kur nuo X a. plito kremacijos 

paprotys, ir nuo kurðiø, kur mirusieji pradëti 

deginti IX a. Inhumacijos paprotys þiemgalius 

suartina su latgaliais bei sëliais, kur kremacijos 

paprotys taip pat nebuvo paplitæs 

(Latvijas, 1974, p. 222). Kitas bûdingas ðiai 

genèiai laidosenos bruoþas – prieðprieðinis 

mirusiøjø laidojimas. Ðio paproèio dar laikësi 

þemaièiai ir latgaliai (Latvijas, 1974, 

p. 222; Tautavièius, 1996, p. 65), taèiau tik 

Þiemgaloje pastebëti laidojimo krypties pokyèiai 

nuo VII–VIII a. Vyrø laidojimo kryptis 

prieðinga moterø laidojimo krypèiai. VII a. 

vyrai laidoti galvomis á rytus. VIII a. jie jau 

laidoti galvomis á vakarus. Moterys – atvirkðèiai. 

Taip pat vertëtø paminëti kai kuriuos 

kitus laidosenos ypatumus. Tai laidojimas su 

þirgais, þirgo ar raitelio ákapëmis. Þiemgaliai 

kartu su mirusiuoju nelaidojo þirgo, kaip 

tai darë þemaièiai, lietuviai ar aukðtaièiai. 

Ðiuo atþvilgiu jie artimesni latgaliams. Þiemgaliai 

mirusiajam á kapà nedëjo nei þirgo ákapiø, 

kaip tai mëgo daryti kurðiai, nors þirgo 

su mirusiuoju nelaidojo, nei raitelio aprangos, 

kaip tai darë aukðtaièiai. Ðis paprotys 

taip pat sieja þiemgalius su latgaliais. 

Ákapiø gausumas bûdingas ne tik þiemgaliams, 

bet ir kurðiams, þemaièiams, latga- 

90 

liams. Taèiau savita ákapiø dëjimo á kapà tvarka 

ir sudëtis iðskiria þiemgalius ið kitø genèiø. 

Vienas tokiø skirtumø yra ginklø gausa 

kape. Vyrus laidojo su ietimis ir kovos peiliais. 

Ieèiø kape randama net keletas, ir tik 

labai retai vyras laidotas su viena ietimi. Tuo 

tarpu kaimyninëse gentyse nors laidota su 

ietimis, bet jø randama reèiau ir ne tiek daug 

viename kape. Skiriasi ir á kapus dëtø ieèiø 

antgaliai: þiemgaliø visi ámoviniai, tik vienas 

kitas átveriamasis, o latgaliai mëgo átveriamuosius. 

Þiemgaliø ietigaliai tokiø pat formø 

kaip ir þemaièiø, taèiau jø plunksnos 

plokðtesnës, nëra aiðkios briaunos iðilgai 

plunksnos ir aiðkaus perëjimo ið plunksnos á 

ámovà. Nevartoti ir uþbarzdiniai-þeberkliniai 

ietigaliai, kuriuos mëgo kurðiai. Savitos formos 

buvo þiemgaliø kalavijai. Patys ankstyviausi 

– siauri, ilgi kovos peiliai, kartais su 

þiedu ant ákotës. Vëliau paplito platûs kovos 

peiliai-kalavijai, iðstumdami kitus kovos peilius. 

Neásigalëjo èia dviaðmeniai kalavijai. 

Plaèiuosius kovos peilius-kalavijus taip pat 

vartojo þemaièiai ir latgaliai. Þiemgaliai savaip 

ðiuos ginklus dëjo á kapà: randami padëti 

skersai kojø ar dubens kaulø. Þemaièiai 

juos visada dëjo prie mirusiojo ðono, iðilgai 

griauèiø, o latgaliai nesilaikë vienos dëjimo 

tvarkos: randami padëti ðalia mirusiojo griauèiø, 

bet visada iðilgai jø, arba ant griauèiø, 

taip pat iðilgai jø, be to, vartoti trumpiau – 

iki VIII a. 

Etninius bendrumus bei skirtumus iðryðkina 

tokia ákapë kaip kirvis. Paprotys dëti kirvá 

á kapà þiemgaliams buvo þinomas, bet vyrai 

su kirviu nuo VII a. buvo laidojami daug reèiau 

nei Latgaloje, kur ðis paprotys buvo paplitæs, 

taip pat reèiau nei Þemaitijoje. Þiemgaloje 

vartoti ámoviniai kirviai, paplitæ vakarinëje 

Þiemgalos dalyje, pentiniai – rytinëje. 

Þemaièiai ir kurðiai vartojo tik ámovinius 

kirvius, latgaliai, sëliai ir aukðtaièiai – 

pentinius. Taigi kirvis yra ákapë, rodanti lo-


kalinius skirtumus paèioje gentyje. IX–XII a. 

kapuose nëra latgaliams bûdingø kovos kirviø 

su þalvariu puoðtais kirvakoèiais. 

Dar viena bûdinga þiemgaliams ákapë – 

kaplys. Kol kas jø randama tik ðioje teritorijoje, 

bei pavieniø uþtikta rytinëje bei centrinëje 

Lietuvoje. Todël dràsiai galime teigti, jog 

ði ákapë bûdinga þiemgalëms. Joms bûdingi 

ir peiliukai lenktomis virðûnëmis. Labai retai 

laidota su verpstuku. Apskritai darbo árankiai 

þiemgaliø kapuose kur kas reèiau randami 

nei kitø genèiø. 

Kai kuriuos þiemgaliø kultûros bruoþus atspindi 

á kapus dedami papuoðalai. Remiantis 

jais ne tik nustatomas laikas, kada mirusieji 

palaidoti. Nors metalinius papuoðalus neðiojo 

visos baltø gentys, taèiau vienais labiau mëgo 

puoðtis vienos gentys, kitais – kitos. 

Visø genèiø moterys dabino galvas metaliniais 

papuoðalais, bet ne visur vienodai. 

Daþniausiai puoðësi metaliniais apgalviais. 

Vienur jie gaminti ið smulkiø ávijø su siauromis 

skiriamosiomis plokðtelëmis (Þemaitijoje, 

Kurðe, Þiemgaloje, Latgaloje, Aukðtaitijoje), 

kitur buvo mëgstami ávijø vainikai su 

pakauðio srityje laisvai krintanèiomis ávijëlëmis, 

uþsibaigianèiomis kabuèiais (Latgala 

ir ið dalies Þiemgala). Tik þiemgalës bei jø 

kaimynës þemaitës neðiojo apgalvius ið stambiø 

þalvariniø plokðteliø, sujungtø trumpomis 

ávijëlëmis. Tik þiemgalës dëjo ant virðugalvio 

– aukðèiau apgalvio stambios ávijos 

vainikà. Þiemgalës, kaip ir latgalës, nepuoðë 

kepurëliø ar jø kraðtø metaliniais kabuèiais, 

kaip tai mëgo daryti þemaitës, kurðës 

ir skalvës. Tiesa, retkarèiais èia randama kepuraièiø 

ar galvos raiðèiø, puoðtø þalvariniais 

spurgeliais. 

Þiemgaloje nebuvo paproèio puoðtis karoliø 

apvaromis. Neðiota tik po vienà kità karoliukà, 

kaip ir Latgaloje, greièiau kaip amuletà. 

Taèiau labai mëgta puoðtis antkaklëmis. 

Bûdingiausios ðiam kraðtui yra antkaklës, uþsibaigianèios 

kilpele ir kabliuku. Yra kapinynø, 

kur rasta tik ðitokiø antkakliø. Be þiemgaliø, 

jomis puoðësi ir kaimyniniø genèiø 

moterys, taèiau ten jos nevyrauja. Antkakles 


uþkeistais keturkampiais galais, be þiemgaliø, 

neðiojo latgaliai. Antkakliø uþkeistais storëjanèiais 

galais randama ne tik Þiemgaloje, 

bet ir Kurðe bei Þemaitijoje. Vytinës antkaklës 

kilpiniais galais ypaè mëgtos kurðiø, neðiotos 

ir þiemgaliø. Ið visø Lietuvos teritorijoje 

gyvenusiø genèiø sudëtinëmis antkaklëmis 

daugiau puoðësi þiemgaliai, Latvijos 

teritorijoje – latgaliai. 

Þiemgaloje, kaip ir Þemaitijoje, moterys 

ir vyrai drabuþius susegdavo skirtingais papuoðalais; 

vyrai – segëmis, moterys – smeigtukø 

pora. Þiemgaliai vyrai ypaè mëgo lankines 

aguonines seges, reèiau neðiojo lankines 

laiptelines, ilga kojele bei ávairiø formø 

pasagines seges. Þymiai „iðkalbingesni“ ðiuo 

poþiûriu moterø neðioti smeigtukai. Jau pati 

smeigtukø dëjimo á kapà tvarka skiria þiemgales 

nuo þemaièiø. Nors ir vienos, ir kitos 

mëgo puoðtis smeigtukø pora, taèiau þiemgaliø 

kapuose smeigtukai randami abiejose 

krûtinës pusëse, o juos jungianti grandinëlë 

laisvai krito krûtinës srityje ir siekë juosmená. 

Þemaitës, kaip minëta, taip pat laidotos 

su dviem smeigtukais, bet jie ne ásegti á drabuþá, 

o padëti vienoje krûtinës pusëje, adatas 

apvyniojus grandinële. Mëgstamiausi 

smeigtukai buvo þiediniai, trikampëmis galvutëmis 

ir ávairiø formø kryþiniai: suplotomis 

plokðtelëmis, maþomis buoþelëmis, 

kiaurakryþmiai. Be þiemgaliø, tokiais smeigtukais 

puoðësi þemaitës. Þiemgalëms, þemaitëms 

ir kurðëms bûdinga á smeigtukus ákabinti 

kabuèius ir sujungti juos ilgomis grandinëlëmis. 

Apyrankës – taip pat vienas ið tø papuoðalø, 

kurie atspindi genties kultûrà. Aiðku, dalis 

jø bûdingi daugumos baltø genèiø, kitos 

neðiotos tik vienoje ar keliose jø. Þiemgalës 

mëgo apyrankes su iðkilia briauna. Be jø, ðios 

formos apyrankëmis puoðësi þemaitës, reèiau 

aukðtaitës. Rankogalinëmis apyrankëmis 

puoðësi þiemgalës, þemaitës ir latgalës. Tik 

þiemgaliams ir latgaliams bûdingos masyvios 

bei kario apyrankës. Apyrankës su zoomorfiniais 

galais bûdingos kurðiams, bet buvo neðiotos 

ir þiemgaliø. 

91


Þiedai nebuvo mëgstamas þiemgaliø papuoðalas; 

juos labiau vertino kurðiai. Nebûta 

paproèio laidoti mirusájá, sujuostà odiniu 

dirþu. Todël retai kapuose randama sagèiø 

ar kitø metaliniø dirþø daliø. Tuo þiemgaliai 

skiriasi nuo þemaièiø ir ypaè nuo kurðiø. Negausûs 

dirþai ir latgaliø kapuose. 

Apeiginës ir buitinës paskirties daiktai – 

geriamieji ragai, pincetai, skiltuvai ir kt. 

daugmaþ vienodai paplitæ visose gentyse, todël 

nelabai tepadeda nustatyti etninæ priklausomybæ. 

Jø puoðyba labiau priklausë nuo savininko 

turtingumo ar vaidmens bendruomenëje, 

negu nuo gentinës priklausomybës. 

Aptaræ tai, kas bûdinga þiemgaliams, pabandysime 

nusakyti teritorijà, kurioje gyveno 

ði gentis, turint omenyje jø gyvento ploto 

vakariná, pietiná ir rytiná pakraðèius. 

Taigi vakarinis pakraðtys. Archeologai, raðæ 

apie þiemgalius, vakarinæ jø ribà vedë Ventos 

upe. Taèiau suradus Pavirvytës kapinynà 

prie Virvytës upës, kairiojo Ventos intako, pasirodë, 

jog þiemgaliø gyventas plotas kai kur 

yra nutolæs labiau á vakarus nei buvo manyta. 

Dabar jau aiðku, kad þiemgaliai Ventà siekë 

bent nuo Papilës iki Virvytës þioèiø, o kai 

kur gyveno ir kairiajame Ventos krante. Pietinë 

riba turëtø bûti vedama linija Kurðënai– 

Ðiauliai, ðiø miestø ðiauriniu pakraðèiu (PV 

Ðiauliø miesto pakraðtyje esantis Lieporiø kapinynas 

– þemaitiðkas). Nuo Ðiauliø á rytus 

riba eitø dabartinio Pakruojo rajono pietiniu 

pakraðèiu (Staèiûnø, Ðukioniø, Meldiniø kapinynai) 

ir Panevëþio rajono ðiauriniu pakraðèiu 

palei Lëvens upæ. Rytinis ir pietinis pakraðèiai 

dël tirtø paminklø stokos tebëra sunkiausiai 

nusakomi. Teritorija tarp Lëvens ir 

92 

BENDRI PIETINIØ ÞIEMGALIØ IR KAIMYNØ BRUOÞAI 

Bendri þiemgaliø ir þemaièiø bruoþai archeologinëje 

literatûroje nuðviesti bene plaèiausiai. 

Ðiø kultûrø panaðumà yra pastebëjæ 

F. Baluodis (Latvijas, 1926), H. Mora 

(Moora, 1952), A. Tautavièius (Таутавичюс, 


Pyvesos dabartinio Pasvalio rajone aiðkiai dar 

þiemgaliðka. Tai rodo Smilgiø ir Pumpënø 

kapinynai. Kiek labiau á ðiauræ ir rytus, t. y. 

Kupiðkio ir Birþø rajonø sandûroje, ðià ribà 

turëtø þymëti Vabalninko ir Anciðkiø kapinynai 

(abu jau visiðkai sunaikinti). Anciðkiø 

kaime kasant þvyrà, kalvelëje buvo aptikta 

þmoniø kaulø ir ávairiø radiniø, ið kuriø iðliko 

tik ámovinis ietigalis. Vabalninke taip pat 

kasant þvyrà rasta keletas ugnies nepaliestø 

daiktø: antkaklë ramentiniais galais, smeigtukas 

su rato formos galvute ir kt. Riba Lëvens–Pyvesos 

þemumoje galëtø bûti vedama 

per Antaðavà–Geleþius iki Karsakiðkio. 

Labiau á ðiauræ – deðiniajame Mûðos krante 

esantis Brenèiø kapinynas taip pat þiemgaliðkas. 

Taigi, atrodo, jog rytinæ þiemgaliø ribà 

galima vesti nuo Vabalninko palei Apaðèios 

upæ iki jos santakos su Nemunëliu. 

Þiemgaliø teritorijos ribos nebuvo pastovios. 

V–VII a. pietinë riba galëjo bûti kiek 

ðiauriau, o vëliau labiau pasislinkusi á pietus. 

Pieèiausi þiemgaliø kapinynai Ðukioniai, 

Staèiûnai, Meldiniai datuojami VIII–XI a. 

Nors literatûroje yra þinoma ir prieðinga nuomonë, 

esà II tûkstantmeèio pradþioje þiemgaliø 

riba pasitraukë á ðiauræ, o pietuose savo 

plotus uþleido þemaièiams ir aukðtaièiams. 

Taèiau minëtø kapinynø medþiaga rodytø 

buvus atvirkðèiai. 

Þiemgaliø teritorijos vaizdà galima susidaryti 

ir kartografavus kai kuriuos ðiai genèiai 

bûdingus daiktus: jø teritorijà graþiai apibrëþia 

rankogaliniø apyrankiø paplitimo þemëlapis 

(Таутавичюс, 1970, 3 pav.), ir plaèiøjø 

kovos peiliø-kalavijø paplitimo þemëlapis 

(Казакявичюс, 1988, 44 pav.). 

1980; Tautavièius, 1981, 1996, p. 91). 

A. Tautavièius, raðydamas apie þemaièiø etnogenezæ, 

iðsamiai nuðvietë ðá klausimà. 

Kultûriná artumà lëmë abiejø genèiø kilmë: 

vakarinio pakraðèio Brûkðniuotosios kera-


mikos kultûra, po to – pilkapiø kultûra. Tiek 

þiemgaliai, tiek þemaièiai mirusiuosius laidojo 

nedegintus. Vienodas abiejø genèiø 

ákapiø komplektas – platieji kovos peiliai, 

paprotys vyrams drabuþius susegti sege, moterims 

– smeigtukø pora. Didþioji dauguma 

papuoðalø taip pat bendri abiem gentims: 

moterø apgalviai ið staèiakampiø 

plokðteliø, þiediniai su trikampe galvute, 

kryþiniai smeigtukai, lankinës aguoninës, 

skliutakojës segës, rankogalinës apyrankës 

ir apyrankës su trikampe iðkilia briauna. Reikia 

pabrëþti, jog þiemgaliø ir þemaièiø kultûriniai 

panaðumai didþiausi V–VIII a., o vëliau 

jie pradëjo blësti (þemaièiuose ásigalëjo 

mirusiøjø deginimo paprotys, pradëta vartoti 

kalavijus ir t. t.). 

Þiemgaliø ir kurðiø bendrumai literatûroje 

susilaukë maþesnio dëmesio (Vaðkevièiûtë, 

1989). Ðiuo atveju galime kalbëti ne 

apie þiemgaliø ir kurðiø kultûriná panaðumà, 

bet apie kurðiø átakà þiemgaliams, kuri 

ypaè ryðki Pavirvytës kapinyne. Èia þiemgaliø 

kapuose randamos kurðiams bûdingos 

ákapës – trikampiai „kurðiðki“ smeigtukai, 


karoliø apvaros, pasaginës segës gyvuliniais 

galais. Moterø kapuose randamos segës, vyrø 

kapuose – odiniai dirþai su metalinëmis 

sagtimis, ietigaliai su aiðkia briauna per 

plunksnos vidurá, miniatiûriniai þàslai. Taèiau 

kurðiø átaka jauèiama ne tik paribio kapinynuose. 

Ðukioniuose rasti ypaè puoðnûs 

þalvariniai pentinai (k. Nr. 54 ir atsit.) taip 

pat yra kurðiø átakos atspindys. Ði átaka þymesnë 

X–XII a. Matyt, pietiniø þiemgaliø ryðius 

su kurðiais stiprino Venta – abiejø genèiø 

bendra upë. Taèiau èia nepastebima 

kurðiø átaka þiemgaliø laidosenai. 

Dar maþiau iki ðiol aptarti þiemgaliø ir 

aukðtaièiø bendrumai. Matyt, trûko medþiagos, 

nes tyrinëtø paminklø ðiame Þiemgalos 

pakraðtyje iðties maþa. Kiek plaèiau iðtyrus 

Ðukioniø kapinynà, galima apèiuopti 

ir aukðtaièiø kultûros átakà. Kad tokia átaka 

buvusi, liudija èia gausiau randami pentinai, 

þàslai, dirþai. 

Pietiniai þiemgaliai, bendraudami su kaimyninëmis 

gentimis, ne tik perëmë ið pastarøjø 

kai kuriuos kultûros bruoþus, bet ir 

perdavë joms savo kultûrà. 

93


LITERATÛRA 

1. Åberg N., 1919 – Ostpreussen in 

Völkerwanderungzeit, Uppsala. 

2. Alseikaitë M., 1944 – Baltai 

prieðistoriniais laikais, Kûryba, Kaunas, 

Nr. 1, 2, p. 37–40, 106–111. 

3. Antoniewicz W., 1938 – O trech 

formach odlewniczych z Polski i Litwy, 

Senatne un maksla, Rîga. 

4. Arheoloìiskie izrakumi – Tçrvetes 

pilskalnâ, Dobeles senpilsçtâ, 

Agrârieðu, Alsungas, Kampânu, 

Liepenes, Repju kapulaukos un 

hidroarheoloìiskie pçtîjumi 1959.g., RT 

1959.g., Rîga, 1960, p. 13–16. 

5. Arheoloìiskie izrakumi – Mûkukalna, 

Oliòkalna un Tçrvetes pilskalnos, kâ arî 

Pungu, Jaunpiebalgas un Liepenes 

kapulaukos 1960. gadâ, RT 1960 g., 

Rîga, 1961, p. 3–7. 

6. Asaris J., 1986 – Izrakumi Priedçðu 

senkapos, ZA 1984 un 1985, Rîga, 

p. 25–30. 

7. Atgâzis M., 1967 – Arheoloìisko 

pieminekïu apzinâðana Zemgalç 1966. 

gadâ, RT 1966, Rîga, 1967, p. 25–27. 


pieminekïu apzinâðam Zemgalç 1967 

gadâ, RT 1967, Rîga, 1968, p. 53–55. 

9. Atgâzis M., 1970 – Meþotnes 

arheoloìiskâs ekspedîcijas darbs 1969. 

gadâ, ZA 1969, Rîga, p. 41–46. 

10. Atgâzis M., 1971 – Meþotnes 


gadâ, ZA 1970 gadâ, Rîga, p. 27–30. 

11. Atgâzis M., 1974 – Dzelzs iedzîtòa 

ðíçpu gali ar atkarpçm Latvijâ, AE, Rîga, 

t. 11, p. 154–173. 

12. Atgâzis M., 1977 – Kûru senkapi, ZA 

1976. gadâ, Rîga, p. 14–23. 


piemienkïu apzinâðana Dobeles rajonâ 

un izrakumi Anðíinu senkapos 1977. 

gadâ, ZA 1977. gadâ, Rîga, p. 12–17. 

14. Atgâzis M., 1980 – Bâlu-Ðkçrstaiòu 

94 

arheoloìiskâs ekspedîcijas darbs un 

aizsardzîbas izrakumi Meþotnes centra 

senkapos, ZA 1979. gadâ, Rîga, p. 22– 

27. 

15. Atgâzis M., 1982 – Izrakumi Dobeles 

Bâlu-Ðkçrstaiòu un Oðu senvietâs, ZA 

80./81. gadâ, Rîga, p. 33–41. 

16. Atgâzis M., Bebre V., 1986 – Pçtîjumi 

Èunkânu-Dreòìeru kapulaukâ, ZA 84 

un. 85. gadâ, Rîga, p. 19–25. 

17. Atgâzis M., 1990 – Pçtîjumu Èunkânu- 

Dreòìeru kapulaukâ un aizsardzîbas 

izrakumi plûdoòu II apmetnç, ZA 

1988. un 1989. gadâ, Rîga, p. 34–43. 

18. Atgâzis M., 1994 – Dreòìeru-Èunkânu 

kapulauks un zemgaïu senvçstures 

pçtniecîbas Jautajumi, ZA 1992. un 

1993. gadâ, Rîga, p. 23–30. 

19. Atgâzis M., 1994a – Dreòìeru-Èunkânu 

241. kaps un ðkçpu lidzdoðânas tradicija 

8.–9.GS zemgaïu apbedijumos, AE, 

Rîga, t. XVII, p. 29–40 

20. Atgâzis M., 1996 – Izrakumi Dreñìeru- 

Èunkânu kapulaukâ un arheoloìisko 

pieminekïu apzinâðana 

Rietumzemgalç, ZA 1994. un 1995, 

Rîga, p. 16–24. 

21. Bebre V., 1984 – Arheoloìiskâs izrakumi 

Èunkânu-Dreñìeru kapulaukâ, ZA 82. 

un 83, Rîga, p. 26–29. 

22. Bebre V., 1996 – Ornamenteto 

dzeramo ragu atradumi Latvija 8.–12. 

GS, AE, Rîga, t. XVIII, p. 43–48. 

23. Berga T., 1996 – Saliekamie svariòi 

Latvijâ (10.–13. GS), AE, Rîga, t. XVIII, 

p. 49–61. 

24. Bernotienë S., 1974 – Lietuviø liaudies 

moterø drabuþiai XVIII a. pab. – XX a. 

pradþioje, Vilnius. 

25. Bertaðius M., Astrauskas A., 1995ð – 

Marvelës kapinyno 1995 m. tyrinëjimø 

ataskaita. I ir II dalys, LIIR, f. 1, Nr. 2570. 

26. Bielenstein A., 1892 – Die Grenzen des 

Lettische Voksstammes und der

LITERATÛRA 

Lettischen Sprache in der Gegenwart 

und im 13. Jahrhundert, St. Petersburg, 

S. 102–168. 

27. Bliujienë A., 1999 – Vikingø epochos 

kurðiø papuoðalø ornamentika, Vilnius. 

28. Brastiòð E., 1926 – Latvijas pilskalni. 2. 

Zemgale un Augðzeme, Rîga. 

29. Brîvkalne E., 1964 – Daþi amatnieciba 

darinajumi Tervetes pilskalna, AE, Rîga, 

t. VI, p. 85. 

30. Boy K., 1895 – Bericht über 

Ausgrabungen auf dem Kronsgute 

Ziemalden im Kurland, Sb. Kurl. 

31. Buchholtz A., 1902 – Über die 

Aufdeckung einer Gräberstätte auf dem 

Plawnekkalns, Sb. Riga, S. 41–47. 

32. Caune A., 1977 – Izrakumi Jannsaules 

Siliòu kapulaukâ un Bauskas 

pilsdrupâs, ZA 1976, Rîga, p. 24–29. 

33. Cholodinska A., Striaukaitë A., 1978 – 

Pavirvytës-Gudø (Akmenës r.) senkapio 

tyrinëjimai 1977 metais, ATL 1976– 

1977 metais, Vilnius, p. 174–181. 

34. Cholodinska A., 1980 – Pavirvytës- 

Gudø (Akmenës r.) senkapio tyrinëjimai 

1978–1979 metais, Archeologiniai 

tyrinëjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 

metais, Vilnius, p. 85–87. 

35. Cimermane I., 1965 – Aizsardzîbas 

izrakumi Kaijukroga kapulaukâ, ZA 

1964. gada, Arheoloìijâs sekcija, Rîga, 

1965, p. 5. 

36. Daiga J., 1959 – Izrakumi Dobeles 

senpilsçta 1998. gadâ, RT 1958, Rigâ, 

p. 42–44. 

37. Daiga J., 1979 – Kamârdes pilskalns, 

ZA 1978, Rîga, p. 31–36. 

38. Daiga J., 1984 – Izrakumi Dobeles 

kapulauka 1982. Gadâ, ZA 1982. un 

1983, Rîga, p. 52–55. 

39. Dakanis B., 1985 – Stungiø plokðtinio 

kapinyno tyrinëjimai, ATL 1984–1979 


40. Danilaitë E., 1961 – Archeologiniai 

tyrinëjimai Kiauleikiuose, Ið lietuviø 

kultûros istorijos, Vilnius, t. 3, p. 101– 

124. 


41. Ebert M., 1913 – Die Baltischen 

Provincen Kurland, Livland, Estland, 

Prähistorischen Zeitschrift, Bd. 5, H. 3 

/ 4, S. 498–559. 

42. Elisonas J., 1925 – Archeologiniø ir 

ðiaip ádomiø, tiek Panevëþio, tiek ir kitø 

artimø apylinkiø vietø sàraðas, kurá yra 

surinkæ Panevëþio valstybinës 

gimnazijos mokiniai, Ðvietimo darbas, 

Nr. 4–5, p. 304–332, 434–458. 

43. Gimbutas M., 1963 – The Balts, 

London. 

44. Gimbutienë M., 1985 – Baltai 

prieðistoriniais laikais, Vilnius. 

45. Gimtasai, 1934 – Gimtasai kraðtas, Nr. 

3–4, p. 165, 167. 

46. Gimtasai, 1936 – Gimtasai kraðtas, Nr. 

2–4. 

47. Gedimino laiðkai, 1966 – Gedimino 

laiðkai, parengë V. Paðuta ir I. Stol, 

Vilnius. 

48. Graudonis J., 1978 – Izrakumi Lielupes 

krasta 1977 Gadâ, ZA 1977, Rîga, p. 

41–44. 

49. Graudonis J., 1977 – Vedgu 


gadâ, ZA 1976. Rîga, p. 35–39. 

50. Graudonis J., 1979 – Vedgu 


Gadâ, ZA 1978, Rîga, p. 41–44. 

51. Graudonis J., 1980 – Izrakumi „Milkas 

kalna“ senkapos, ZA 1979, Rîga, p. 53– 

57. 

52. Graudonis J., 2001 – The Finery of the 

Ancient Semigallians, Lietuvos 

archeologija, Vilnius, t. 21, p. 55–62. 

53. Grigalavièienë E., 1995 – Þalvario ir 

ankstyvasis geleþies amþius Lietuvoje, 

Vilnius. 

54. Hausman R., 1910 – Übersicht über die 

archäologische Forschung in den 

Ostseeprovinzen im letzten Jahrzehnt, 

Arbeiten des I Baltischen Historikertages 

zu Riga 1908, Riga, 1909, S. 41–43. 

55. Hausman R., 1910 – Prähistorische 

Archäologie von Estland, Livland, 

Kurland, Dorpat, S. 18–20. 

95


56. Jansson I., 1988 – Wikingerzeitlichen 

orientalischer Import in Skandinavien, 

Oldenburg-Wolin-Staraja Ladoga- 

Novgorod-Kiev. Handel und Handelsverbindungen 

im südlichen und 

östlichen Ostseeraum während des 

frühen Mittelalters, Frankfurt am Main, 

S. 564–647. 

57. Jarockis R., 1998 – Semigallia 1100– 

1400. A Review of Archaeological 

Sources, Culture Clash or 

Compromise?, The Europeanisation of 

the Baltic Sea Area 1100–1400 AB, 

Västervik, p. 45–53. 

58. Jarockis R., 1998a – Piliakalniai ir 

geleþies amþiaus gyvenvietës, ATL 

1996–1997 metais, Vilnius, p. 66–70. 

59. Jarockis R., 1998b – Raktuvës piliakalnio 

Þagarëje papëdës gyvenvietës 1996– 

1997 metø tyrinëjimai, ATL 1996–1997 


60. Jovaiða E., 1997 – Senasis geleþies 

amþius: paminklai ir kultûros, Istorija, 

t. XXXVI, p. 48–65. 

61. Jovaiða E., 2003 – Ankstyvøjø baltø 

kultûros, Lietuva iki Mindaugo, Vilnius, 

p. 53–58. 

62. Kazakevièius V., 1981 – Unikalus V a. 

pab. geriamasis ragas ið Plinkaigalio 

(Këdainiø r.) kapinyno, Lietuvos TSR 

mokslø akademijos darbai, A serija, 

t. 3(76), p. 81–91. 

63. Kazakevièius V., 1983 – A Rare Animalheaded 

Crossbow Brooch from 

Plinkaigalis in Lithuanie, Forvännen 

(Stockholm), Nr. 3/4, p. 189–196. 

64. Kazakevièius V., 1993 – Plinkaigalio 

kapinynas, Lietuvos archeologija, 

Vilnius, t. 10. 

65. Kazakevèius V., 1998a – Geleþies 

amþiaus baltø genèiø ginkluotë 

(habilitacinis darbas), Vilnius. 

66. Kazakevièius V., 2000 – Baltø ir 

skandinavø ryðiø beieðkant, Istorija, 

t. XLIII, p. 19–24. 

67. Kulikauskienë R., Rimantienë R., 1958 

– Lietuviø liaudies menas. Senovës 

96 

LITERATÛRA 

lietuviø papuoðalai, kn. 1. 

68. Kuncienë O., 1981 – Prekyba, Lietuviø 

materialinë kultûra IX–XIII amþiais, 

Vilnius, kn. 2, p. 49–82. 

69. LAB, 1961 – Kulikauskas P., 

Kulikauskienë R., Tautavièius A., 

Lietuvos archeologijos bruoþai, Vilnius. 

70. Latvieðu, 1938 – Latvieðu vesture, 

I sçjums, Rîga. 

71. Latvijas, 1926 – Latvijas arhaioloìija, 

Rîga. 

72. Latvijas, 1974 – Latvijas PSR 

arheoloìija, Rîga. 

73. Lietuviø, 1978 – Lietuviø materialinë 

kultûra IX–XIII a., Vilnius, kn. 1. 

74. Lietuviø, 1981 – Lietuviø materialinë 

kultûra IX–XIII a., Vilnius, kn. 2. 

75. Lietuviø etnogenezë, 1987 – Lietuviø 

etnogenezë, Vilnius. 

76. Lietuvos, 1955 – Lietuvos TSR istorijos 

ðaltiniai, Vilnius. 

77. Lietuvos, 1958 – Lietuvos TSR fizinë 

geografija, Vilnius, t. 1. 

78. Lietuvos gyventojø, 1972 – Lietuvos 

gyventojø prekybiniai ryðiai I–XIII a., 

Vilnius. 

79. LAA, 1974 – Lietuvos TSR archeologijos 

atlasas, Vilnius, kn. 1. 







83. Malonaitis A., 2000 – Siauraaðmeniai 

pentiniai kirviai Lietuvoje (tipologija ir 

ergonomika), daktaro disertacijos 

santrauka, Vilnius. 

84. Merkevièius A., 1979 – Sauginiø 

plokðtinis kapinynas, Lietuvos 

archeologija, Vilnius, kn. 3, p. 41–62. 

85. Merkevièius A., 1995ð – Þemutinës pilies 

teritorija. Senojo arsenalo kieme tiestos 

kanalizacijos griovio kasimo darbø 

prieþiûros ataskaita, LIIR, f. 1, Nr. 2499. 

86. Michelbertas M., 1968 – Emaliuotos 

juostos Lietuvoje, Lietuvos TSR mokslø

LITERATÛRA 

akademijos darbai, A serija, Vilnius, 

t. 2(27), p. 37–46. 

87. Michelbertas M., 1972 – V m. e. a. 

Daujënø apgalvis, Lietuvos TSR 

aukðtøjø mokyklø mokslo darbai. 

Istorija 13, sàs. 2, p. 121–131. 

88. Michelbertas M., 1986 – Senasis 

geleþies amþius Lietuvoje, Vilnius. 

89. Moora H., 1952 – Pirmatnçjâ kopiens 

iekârta un agrâ feodalâ sabiedziba 

Latvijas PSR teritorija, Rîga. 

90. Moszyñski K., 1967 – Kultura ludowa 

Sùowian, Warszawa, t. 1, p. 254–258. 

91. Nagevièius V., 1935 – Mûsø pajûrio 

medþiaginë kultûra VIII–XIII a., Senovë, 

t. 1, p. 80–81. 

92. Navickaitë O., 1959 – Dirþiø 

kapinynas, Ið lietuviø kultûros istorijos, 

Vilnius, kn. 2, p. 151–158. 

93. Navickaitë O., 1961 – Plokðtiniø 

kapinynø tyrinëjimai Lietuvoje 1948– 

1958 metais, Ið Lietuviø kultûros 

istorijos, Vilnius, kn. 3, p. 66–100. 

94. Oxenstierna E., 1948 – Die Urheimat 

der Goten, Leipzig. 

95. Puzinas J., 1938 – Naujausiø 

proistoriniø tyrinëjimø duomenys, 

Senovë, Kaunas, kn. 4. 

96. Rickevièiûtë K., 1984 – Segës ið 

Lazdininkø, Muziejai ir paminklai, 

Nr. 6, p. 45–49. 

97. Rimantienë R., 1984 – Akmens amþius 

Lietuvoje, Vilnius. 

98. Sadauskaitë I., 1959 – XII–XIII amþiø 

pirklio kapas Sargënuose, Lietuvos TSR 

mokslø akademijos darbai, A serija, t. 

2(7), p. 57–76. 

99. Salatkienë B., 1990 – Valdomø kapinyno 

(Ðiauliø r.) 1989 m. tyrinëjimai, ATL 

1988 ir 1989 metai, Vilnius, p. 89–92. 

100. Salatkienë B., 1992 – Lieporiø (Ðiauliai) 

kapinyno 1990 ir 1991 m. tyrinëjimai, 

ATL 1990 ir 1991 metais, Vilnius, t. 1, 

p. 117–122. 

101. Simniðkytë A., 1998 – Geriamieji ragai 

Lietuvoje, Lietuvos archeologija, 

Vilnius, t. 15, p. 185–245. 


102. Stankus J., 1984 – Kairënëliø plokðtinis 


Vilnius, t. 3, p. 63–79. 

103. Striðkienë Ë., 1997ð – Dirþiø senkapiø 

(Pakruojo r.) archeologiniai tyrinëjimai 

1997 metais, LIIR, f. 1, Nr. 2849. 

104. Striðkienë Ë., 1998 – Dirþiø kapinyno 

tyrinëjimai, ATL 1996 ir 1997 metais, 

Vilnius, p. 209–213. 

105. Striðkienë Ë., 2000 – Dirþiø kapinyno 


Vilnius, p. 69–271. 

106. Striðkienë Ë., 2000a – Degësiø senkapio 

tyrinëjimai 1999 metais, ATL 1998 ir 

1999 metais, Vilnius, p 319–320. 

107. Svarâne D., 1994 – Rîgas 13–14 gs. 

lejamveidenes un tîìeli, AE, Rîga, 

t. XVII, p. 97–104. 

108. Ðapaitë A., 1996 – Vidurinio geleþies 

amþiaus kapas Joniðkyje, ATL 1994– 


109. Ðiauliø, 1933 – Ðiauliø metraðtis, Nr. 4, 

p. 1–17. 

110. Ðiaurës, 1933 – Lieporiø senkapio 

þuvimas, Ðiaurës Lietuva, 1933 07 27. 

111. Ðiaurës, 1933a – Senkapis 500 metø 

prieð Kristø, Ðiaurës Lietuva, 1933 08 20. 

112. Ðimënas V., 1990 – Ðukioniø kapinyno 

tyrinëjimai 1988 metais, ATL 1988 ir 


113. Ðliavas J., 1969 – Nebaigti ieðkojimai, 

Kraðtotyra, Vilnius, p. 23–33. 

114. Ðliavas J., 1969a – Vertingas radinys, 


115. Ðliavas J., 1970 – Paðvitinio-Linkuvos 

apylinkiø archeologiniai paminklai, 


116. Ðliavas J., 1970a – Substratas Þeimelio 

apylinkës vardyne ir tarmëje, 


117. Ðliavas J., 1970b – Kai kurie Joniðkio 

raj. archeologiniai paminklai, 


118. Ðliavas J., 1971 – Þiemgaliðki etiudai, 


119. Ðnore E., 1937 – Jauni videa dzelzs 

laikmeta kapu atradumi Zemgale, 

97


Senatne un maksla, Rîga, Sàs. Nr. 3. 

120. Ðnore E., 1987 – Kivtu kapulauks, Rîga. 

121. Ðnore E., 1979 – Arheoloìiskâs 

ekspedîcijas darbs Augðzeme 1978, 

Gadâ, ZA 1978. gadâ, Rîga, p. 77–81. 

122. Ðnore E., 1980 – Ratulânu arheoloìiskâs 

ekspedîcijas darbs 1979. gadâ, 

ZA 1979. gadâ, Rîga, p. 97–100. 

123. Ðnore R., 1930 – Dzelzs laikmeta latvieðu 

rotas adatas, Latvieðu aizvestures 

materiâli, Rîga. 

124. Ðterns 1997 – De Portus Semigallie, 

AE, Rîga, t. XIX, p. 165–171. 

125. Tarasenka P., 1928 – Lietuvos 

archeologijos medþiaga, Kaunas. 

126. Tarvydas B., 1934 – Leporø iðkasenos, 

Gimtasai kraðtas, Nr. 1, p. 37. 

127. Tarvydas S., 1958 – Lietuvos TSR fizinëgeografinë 

apþvalga, Vilnius. 

128. Tautavièienë B., 1974 – Pamiðkiø 

(Pasvalio raj.) senkapis, ATL 1972 ir 


129. Tautavièienë B., Tautavièius A., 1978 

– Jauneikiø (Joniðkio raj.) kapinyno 


1975 m., Vilnius, p. 135–141. 

130. Tautavièienë B., 1979 – Ðarkø plokðtinis 


Vilnius, kn. 3, p. 25–40. 

131. Tautavièienë B., 1981 – III–XVI a. 

sidabriniai ir sidabru puoðti dirbiniai, 

Vilnius. 

132. Tautavièius A., 1968 – Palangos 

kapinynas, Lietuvos archeologijos 

paminklai. Lietuvos pajûrio I–VII a. 

kapinynai, Vilnius, p. 123–137. 

133. Tautavièius A., Tautavièienë B., 1978 

– Jauneikiø (Joniðkio raj.) senkapio 


1977 m., Vilnius, p. 156–164. 

134. Tautavièius A., 1979 – Poþerës 

plokðtinis kapinynas, Lietuvos 


135. Tautavièius A., 1981 – Þemaièiø etnogenezë, 

Ið lietuviø etnogenezës, Vilnius, 

p. 27–35. 

136. Tautavièius A., 1981 – Taurapilio 

98 

LITERATÛRA 

„kunigaikðèio“ kapas, Lietuvos 


137. Tautavièius A., 1996 – Vidurinis geleþies 

amþius Lietuvoje (V–IX), Vilnius. 

138. Tebelðkis P., 1998 – Þvalgomieji 

tyrinëjimai Noreliø kapinyne, ATL 

1996–1997 metais, Vilnius, p. 225–227. 

139. Tebelðkis P., 2000 – Linksmënø 

(Kurmaièiø) kapinyno tyrinëjimai 

1998 m., ATL 1998–1999 metais, 

Vilnius, p. 290–291. 

140. Thunmark-Nylén L., 1998 – Die 

Wikingerzeit Gotlands. II. Typentafeln, 

Stockholm. 

141. Urbanavièienë S., Vaðkevièiûtë I., 1994 

– Berèiûnø pilkapiø tyrinëjimai 1992– 

1993 metais, ATL 1992–1993 metais, 

Vilnius, p. 113–119. 

142. Urbanavièienë S., 1996 – Berèiûnø 

pilkapiø tyrinëjimai 1994 ir 1995 

metais, ATL 1994 ir 1995 metais, 


143. Urbanavièius V., 1977 – Jakðtaièiø- 

Meðkiø (Ðiauliø r.) kapinyno tyrinëjimai 

1974 metais, ATL 1974 ir 1975 metais, 

Vilnius, p. 129–134. 

144. Urtâns J., 1994 – Arheoloìiskie pçtîjumi 

Gaideïu-Viduèu senkapos, ZA 1992. un 

1993. gadâ, Rîga, p. 87–89. 

145. Urtâns J.,1996 – Izrakumi Jausvirlaukas 

Gaideïu-Viduèu senkapos, ZA 1994. un 

1995. gadâ, Rîga, p. 117–119. 

146. Urtâns V., 1961 – Pûces sakta, AE, Rîga, 

t. 3, p. 39–60. 

147. Urtâns V., 1967 – Daugmales 

ekspedîcijas rezultâti 1966. gadâ, ZA, 

1966, Rîga, p. 41–42. 


ekspedîcijas rezultâti 1967. gadâ, ZA, 

1967, Rîga, p. 77–80. 


ekspedîcijas darba rezultâti 1968. gadâ, 

ZA, 1968, Rîga, p. 55–57. 



ZA, 1969, Rîga, p. 67–69. 

151. Urtâns V., 1971 – Daugmales

LITERATÛRA 


ZA, 1970, Rîga, p. 56–58. 

152. Urtâns V., 1977 – Senâkie depozîti 

Latvija, Rîga. 

153. Vaitkunskienë L., 1978 – Socialinës 

nelygybës atspindþiai þemaièiø 

laidojimo paminkluose. (Þàsino 

kapinynas, Ðilalës raj.) (X–XI a.), 

Lietuvos istorijos metraðtis. 1977 metai, 


154. Vaitkunskienë L., 1980 – Moters ir vyro 

statusas þemdirbiø bendruomenëje V– 

VI a. Lietuvoje, Lietuvos TSR mokslø 


t. 1(90), p. 74–85. 

155. Vaitkunskienë L., 1980ð – Pagrybio 

kapinyno tyrinëjimø ataskaita. Lietuvos 

istorijos institutas, LIIR, f. 1, Nr. 791. 

156. Vaitkunskienë L., 1981 – Sidabras 

senovës Lietuvoje, Vilnius. 

157. Vaitkunskienë L., 1995 – Pagrybio 



158. Vaitkunskienë L., 1999 – Þviliø 



159. Valatka V., 1984 – Maudþiorø plokðtinis 

kapinynas (1964 ir 1965 m. tyrinëjimø 

duomenys), Lietuvos archeologija, 

Vilnius, t. 3, p. 6–24. 

160. Valatkienë L., 1980 – Maudþiorø 

senkapio (Kelmës raj.) tyrinëjimai 1978 

ir 1979 metais, ATL 1978 ir 1979 


161. Vasiliauskas E., 1999 – Þiemgalos 

prekybiniai keliai ir centrai VIII–XII 

amþiais, Lietuvos archeologija, Vilnius, 

t. 18, p. 79–99. 

162. Vasiliauskas E., 2000 – Þvalgomieji 

tyrinëjimai Raktuvës (Þagarës) 

piliakalnyje 1999 metais, ATL 1998– 


163. Vaðkevièiûtë I., 1978 – Gyvuliniai 

motyvai VI–VII a. þiemgaliø papuoðalø 

ornamentikoje, Jaunøjø istorikø darbai, 

Vilnius, kn. 2, p. 24–30. 

164. Vaðkevièiûtë I., 1980 – Ið þiemgaliø 


papuoðalø istorijos (Jauneikiø senkapio 

duomenimis), Jaunøjø istorikø darbai, 

Vilnius, kn. 3, p. 101–104. 

165. Vaðkevièiûtë I., 1982a – Þiemgaliø vyrø 

papuoðalai (Jauneikiø senkapio 

duomenimis), Jaunøjø istorikø darbai, 

Vilnius, kn. 4, p. 93–95. 

166. Vaðkevièiûtë I., 1984 – Liejikës kapas 

ið Pavirvytës kapinyno, Jaunøjø istorikø 

darbai, Vilnius, kn. 5, p. 112–114. 

167. Vaðkevièiûtë I., 1984a – Pavirvytës-Gudø 

plokðtinio kapinyno tyrinëjimai 1983 m., 

ATL 1982–1983 m., Vilnius, p. 111–114. 

168. Vaðkevièiûtë I., 1985 – Jauneikiø 

(Joniðkio raj.) V–XI a. kapinynas. 

1. Laidosena, darbo árankiai, Lietuvos 

TSR mokslø akademijos darbai, A 

serija, t. 2(91), p. 48–57. 



2. Ginklai, Lietuvos TSR mokslø 


t. 2(95), p. 43–51. 



3. Galvos ir kaklo papuoðalai, Lietuvos 

TSR mokslø akademijos darbai, A 

serija, Vilnius, t. 1(98), p. 20–30. 

171. Vaðkevièiûtë I., 1987a – Jauneikiø 


4. Krûtinës papuoðalai, Lietuvos TSR 


Vilnius, t. 2(99), p. 25–38. 

172. Vaðkevièiûtë I., 1987b – Jauneikiø 


5. Rankø papuoðalai, kiti radiniai, 

Lietuvos TSR mokslø akademijos 

darbai, A serija, t. 4(101), p. 71–81. 

173. Vaðkevièiûtë I., 1988 – Lieporiø (Ðiauliø 

raj.) kapinynas, ATL 1986–1987 metais, 

Vilnius, p. 114–116. 

174. Vaðkevièiûtë I., 1988a – Stungiø 

(Joniðkio raj.) kapinynas, ATL 1986– 


175. Vaðkevièiûtë I., 1989 – Kurðiø kapai 

þiemgaliø kapinyne, Lietuvos TSR 


99


Vilnius, t. 4(109), p. 55–67. 

176. Vaðkevièiûtë I., 1990 – Ðukioniø 

kapinyno (Pakruojo raj.) 1989 m. 


Vilnius, p. 114–118. 

177. Vaðkevièiûtë I., 1992 – IV–XI a. ávijiniai 

apgalviai, Lietuvos archeologija, 

Vilnius, t. 8, p. 128–134. 

178. Vaðkevièiûtë I., 1992a – Buriel Practices 

in One of the Baltic Tribes – 

Semigallians, Contacts across the Baltic 

Sea, Lund, p. 91–98. 

179. Vaðkevièiûtë I., 1995 – XVI–XVII a. 

Pavirvytës-Gudø kapinyno (Akmenës r.) 

kapai, Lietuvos archeologija, Vilnius, 

t. 11, p. 317–329. 

180. Vaðkevièiûtë I., 1995a – Þiemgaliai V– 

XII amþiais, Baltø archeologija, Vilnius, 

Nr. 2(5), p. 2–7. 

181. Vaðkevièiûtë I., 1999 – Þiemgala ir jos 

gyventojai V–XI amþiuje, Þiemgala 

(Þiemgalos kraðto praeitis), Kaunas, 

Nr. 2, p. 7–30. 

182. Vaðkevièiûtë I., 1999a – Pietinës 

Þiemgalos ribos, Þiemgala (Istorijos ir 

kultûros þurnalas), Kaunas, Nr. 1, p. 2–7. 

183. Vaðkevièiûtë I., 2000 – Rozetiniai 

smeigtukai Þiemgaloje, Istorija, t. XLIII, 

p. 25–27. 

184. Vaðkevièiûtë I., 2000a – Moterø liejikiø 

kapai Þiemgaliø kapinynuose, Ið baltø 

kultûros istorijos, Vilnius, p. 91–98. 

185. Vaðkevièiûtë I., 2000b – Linkuvos 

(Vaiþgantø) kapinyno tyrinëjimai, ATL 

1998–1999 metais. Vilnius, p. 293–295. 

186. Vaðkevièiûtë I., 2000c – Ðukioniø 

kapinynas (Pakruojo rajonas, Lygumø 

apylinkë), Lietuvos archeologija, 

Vilnius, t. 20, p. 159–224. 

187. Vaðkevièiûtë I., 2000d – Stungiø 


Vilnius, t. 20, p. 225–262. 

188. Vaðkevièiûtë I., 2001 – Svarstyklës ir 

svarstykliø dëþutës Pietinëje 

Þiemgaloje, Lietuvos archeologija, 

Vilnius, t. 21, p. 275–282. 

189. Vaðkevièiûtë I., 2002 – Kyburiø 

100 

LITERATÛRA 

(Pasvalio r.) kapinyno tyrinëjimai 2000 

metais, ATL 2000 metais, Vilnius, 

p. 106–107. 

190. Vilka A., 1992 – Izrakumi Rusiðu- 

Debeðu senkapos un drustos, ZA 1990. 

un 1991. gadâ, Rîga, p. 110–112. 

191. Volkaitë-Kulikauskienë R., 1943 – 

Staèiûnø kapinyno antkaklës, Gimtasai 

kraðtas. Ðiauliai, p. 80–95. 

192. Volkaitë-Kulikauskienë R.,1951 – 

Linksmuèiø (Pakruojo raj., Ðiauliø srt.) 

kapinyno 1948 m. tyrinëjimø 

duomenys, Lietuvos istorijos instituto 

darbai, Vilnius, t. 1, p. 279–314. 


Senovës lietuviø moterø galvos danga 

ir jos papuoðalai, Ið lietuviø kultûros 

istorijos, Vilnius, t. 2, p. 30–53. 

194. Volkaitë-Kulikauskienë R.,1964 – Nauji 

duomenys apie moterø galvos dangà 

ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu, 

Lietuvos TSR mokslø akademijos darbai, 

A serija, Vilnius, t. 2(17), p. 41–51. 


Lietuviai IX–XII a., Vilnius. 

196. Volkaitë-Kulikauskienë R., 1984 – Apie 

vienà galvos papuoðalà, Lietuvos 

archeologija, Vilnius, t. 3, p. 118–125. 

197. Volkaitë-Kulikauskienë R., Jankauskas K., 

1992 – Ið senosios lietuviø amatininkystës 

istorijos (alavas senuosiuose lietuviø 

papuoðaluose), Lietuvos archeologija, 

Vilnius, t. 8, p. 135–170. 


Senovës lietuviø drabuþiai ir jø 

papuoðalai, Vilnius. 

199. Zabiela G., 1998 – Senieji Anykðèiai, 

Baltø archeologija, Vilnius, Nr. 1–2(11– 

12), p. 54–57. 

200. Zariòa A., 1960 – Latgalu vainagi laika 

no 6.–13. gadsimtam, AE, Rîga, t. 2, 

p. 79–94. 

201. Zinkevièius Z., 1984 – Lietuviø kalbos 

istorija, Vilnius, t.1. 

202. Zinkevièius Z., 1987 – Lietuviø kalbos 

istorija, Vilnius, t. 2. 

203. Þalnierius A., 1999ð – Kauno

LITERATÛRA 

senamiesèio 3 kvartalo sklypo 

Muziejaus g. 11 archeologiniø tyrimø 

ataskaita, LIIR, f. 1. 

204. Þulkus V., 1989 – Tarpgentinës dykros ir 

mirusiøjø pasaulis baltø pasaulëþiûroje, 

Vakarø baltø archeologija ir istorija,. 

Klaipëda, p. 107–116. 

205. Àðõèïîâà Ò. À, 1973 – Ìàðèéöû 

IX–X ââ. Éîøêàð-Îëà. 

206. Àòãàçèñ Ì.Ê.,1980 – Âîïðîñû 

ýòíè÷åñêîé èñòîðèè çåìãàëîâ, Èç 

äðåâíåéøåé èñòîðèè áàëòñêèõ 

íàðîäîâ, Ðèãà, c. 89–101. 

207. Àóí Ì, 1980 – Êóðãàííûå ìîãèëüíèêè 

âîñòî÷íîé Ýñòîíèè âî âòîðîé 

ïîëîâèíå I òûñÿ÷èëåòèÿ íàøåé 

ýðû.Òàëëèí. 

208. Âàñêñ À., 1991 – Êåðàìèêà ýïîõè 

ïîçäíåé áðîíçû è ðàííåãî æåëåçà 

Ëàòâèè. Ðèãà. 

209. Ãîëóáåâà Ë. À., 1984 – Æåíùèíûëèòåéùèöû 

(Ê èñòîðèè æåíñêîãî 

ðåìåñëåííîãî ëèòüÿ ó ôèííî óãðîâ), 

Ñîâåòñêàÿ àðõåîëîãèÿ, Ìîñêâà, 

¹ 4, ñ. 75–89. 

210. Ãðèãàëàâè÷åíå Ý., Ìÿðêÿâè÷þñ À., 

1980 – Äðåâíåéøèå ìåòàëè÷åñêèå 

èçäåëèå â Ëèòâå. Âèëüíþñ. 

211. Êàçàêÿâè÷þñ Â., 1988 – Îðóæèå 

áàëòñêèõ ïëåìåí II–VIII âåêîâ íà 

òåððèòîðèè Ëèòâû, Âèëüíþñ. 

212. Êàçàêÿâè÷þñ Â., 1998 – Øëåì èç 

Ïàâèðâèòå-Ãóäàé, Iñòîðèÿ Ðóñi – 

Óêðàiiíû (iñòîðèêî-àðõåîëîãi÷èé 

çáiðíèê), Êèiâ, c. 129–135. 

213. Êóëàêîâ Â. È. – Äðåâíîñòè Ïðóññîâ 

6–13 ââ., Àðõåîëîãèÿ ÑÑÑÐ. Ñâîä 

àðõåîëîãèãåñêèõ èñòî÷íèêîâ. 

Ìîñêâà, ñ. 120, òàáë. ÕÕÓ:3. 

214. Êèðïè÷íèêîâ À.Í., 1973 – 

Ñíàðÿæåíèå âñàäíèêà è âåðõîâîãî 

êîíÿ íà Ðóñè 9–13 ââ., Ëåíèíãðàä, 

ñ. 57. 

215. Ìîîðà Õ., 1963 – Îá îëîâÿííûõ 

óêðàøåíèÿõ è èõ èçãîòîâëåíèè â 

Ïðèáàëòèêè, Munera Archaeologica 

Iosepho Kostrzewski. Neobitka, 


Poznañ, p. 354–367. 

216. Íóêøèíñêèé...,1957 – Íóêøèíñêèé 

ìîãèëüíèê, Ìàòåðèàëû è 

èññëåäîâàíèÿ ïî àðõåîëîãèè 

Ëàòâèéñêîé ÑÑÐ, ïîä ðåä. 

Ý. Øíîðå è Ò. Çåéäà. Ðèãà. 

217. Ïîêðîâñêèé Ô.Â., 1899 – Àðõåîëîãè÷åñêàÿ 

êàðòà Êîâåíñêîé ãóáåðíèè, 

Òðóäû Õ àðõåîëîãè÷åñêîãî 

ñúåçäà, Ìîñêâà. Ò. 3, èçä. â Âèëüíå. 

218. Ðàäèíø, 2001 – Ïîãðåáàëüíûé îáðÿä 

è èíâåíòàðü ëàòãàëüñêèõ çàõîðîíåíèé 

10–13 âåêîâ, Archaeologia Lituana 2. 


219. Ñåäîâ Â. Â., 1987 – Ôèíî-óãðû è 

áàëòû â ýïîõó ñðåäíåâåêîâüÿ, 

Àðõåîëîãèÿ ÑÑÐ, Ìîñêâà. 

220. Ñåðãååâà Ç. Ì., 1978 – Î ïðèáàëòèéñêèõ 

øåéíûõ ãðèâíàõ â äðåâíåðóññêèõ 

ïàìÿòíèêàõ Õ–ÕØ ââ., 

Êðàòêèå ñîîáùåíèÿ È-òà àðõåîëîãèè 

ÀÍ ÑÑÑÐ. Ìîñêâà, âûï. 153. 

221. Ñâåðäëîâ Ì. Á., Áðàóí Ô. À., 1976 – 

Èññëåäîâàòåëü ñêàíäèíàâñêèõ 

èñòî÷íèêîâ ïî èñòîðèè Äðåâíåé 

Ðóñè, Cêàíäèíàâñêèé ñáîðíèê, 

Ìîñêâà, âûï. 21, ñ. 21, 221–226. 

222. Òàóòàâè÷þñ À. Ç., 1970 – Ìàíæåòîîáðàçíûå 

áðàñëåòû â Ëèòâå, Studia 

archaeologica in memoriam Harri 

Moora, Tallin, p. 197–201. 

223. Òàóòàâè÷þñ À. Ç. 1980 – Áàëòñêèå 

ïëåìåíà íà òåððèòîðèè Ëèòâû â I 

òûñÿ÷åë. í.ý., Èç äðåâíåéøåé èñòîðèè 

áàëòñêèõ íàðîäîâ, Ðèãà, c. 80–88. 

224. Òûíèññîí Ý. Þ. 1962 – Ýñòîíñêèå 

êëàäû IX–XIII âåêîâ, Muisteed 

kalmed ja aarded, Tallinn, p. 182–274. 

225. Âàøêÿâè÷þòå È., 1982 – 

Äðåâíåéøèå ãîëîâíûå âåíêè 

çåìãàëîâ. (Ïî äàííûì ßóíåéñêîãî 

ìîãèëüíèêà), Äðåâíîñòè Áåëîðóñèè 

è Ëèòâû, Ìèíñê, ñ. 56–61. 

226. Çàðèíà À. 1986 – Îäåæäà æèòåëåé 

Ëàòâèè VII–XVII ââ., Äðåâíÿÿ 

îäåæäà íàðîäîâ âîñòî÷íîé Åâðîïû, 

Ìîñêâà, c. 172–189. 

101



SEMIGALLIANS IN THE 5th–12th CENTURIES 

INTRODUCTION 

102 

SUMMARY 

We have been researching archaeological 

sites of Lithuania, the most ancient culture 

and history of its inhabitants for nearly two 

hundred years. 

We know that prior to formation of the 

state and the Lithuanian nation Curonians, 

Scalvians, Selonians, Sudovians, Lithuanians 

and other tribes inhabited the current territory 

of Lithuania. 

This work is devoted to the research of 

the Semigallian culture of the 5th–12th 

centuries. Areas inhabited by Semigallians 

in the Mûða-Lielupë basin in the 13th–14th 

centuries was included in two states – the 

southern part in the Grand Duchy of 

Lithuania and the northern part in Livonia. 

This political boundary, which divided the 

Semigallian lands, persisted for a few 

centuries and in 1919–1920 was again 

recognised as the Latvian-Lithuanian border. 

Only the southern edge of the lands 

inhabited by Semigallians remained in 

Lithuania. Archaeological researches of 

this part of Lithuania are characterised by 

few more exhaustively researched burials. 

The major part of research material dates 

back to the 5th–12th centuries. It has also 

determined the boundaries of this work. 

Thus, the work is based on research data 

of burials, their findings, because we do 

Overview of Investigations 

Semigallia and its inhabitants have interested 

Lithuanian and Latvian linguists, historians 

and archaeologists since the 14th century. 

That is why literature on the issue of 

Semigallians is quite ample. We will have to 

focus on the most important publications. 

not have investigated settlements and 

mounds in the Semigallian part located in 

Lithuania. 

The available data allow us to discuss the 

burial practices, ornaments, arms and 

development of Semigallians in the 5th–12th 

centuries. We can compare such data with 

the research data of Curonian, Samogitian, 

Uplanders and Lettigallian burials. It permits 

to specify to a certain degree the boundaries 

of areas inhabited by Semigallians, to discuss 

their relations with neighbouring tribes. The 

focus is on clarifications of these issues. 

There is also a shortage of archaeological 

data from the 13th–14th centuries – we have 

no investigated burials of this period in this 

territory. That is why it is yet difficult to state 

how much the southern part of Semigallia in 

the 13th century suffered from the Livonic 

Order and armies of Riga Archbishop and 

other feudal lords. It is not known whether it 

turned to an absolute wasteland or whether 

ancient inhabitants remained and also when 

the colonisation of this territory started. In 

addition it may be noted that archaeologists 

have not been successful in finding 

settlements and burials of Semigallians, who 

migrated to Lithuania in the end of the 13th 

century, and which must exist dating back 

to the 14th–15th centuries. 

At the end of the 19th century the German-origin 

researcher A. Bylenstein following 

H. Latvis and written sources of the 

12th–14th centuries and other written sources 

indicated approximate boundaries of Semigallia. 

The author was mostly unclear


about the southern and eastern boundary. 

The earliest interest of Lithuania in Semigallia 

manifested through mapping of its archaeological 

sites (Покровский, 1899, Elisonas, 

1925). The book by P. Tarasenka “Lietuvos 

archeologijos medþiaga” published in 

1928 (Tarasenka, 1928) provides an overview 

of development of archaeological science in 

Lithuania as well as cultures, which had existed 

in its territory. 

In 1926 in Riga the book Latvian Archaeology 

is published (Latvijas…, 1926), a section 

of which is devoted to description of 

Baltic tribes that once inhabited in Latvian 

territory. The area inhabited by Semigallians 

is indicated according to A. Bylenstein. The 

book also discusses the most characteristic 

features of Semigallian culture. 

The book Latvian History (Latvieðu…, 

1938) was published in Riga in 1938. It contained 

a map designating Baltic tribes. According 

to this map in A.D. 1st–4th centuries 

Semigallians inhabited a greater territory 

than ever but the southern boundary of 

the area inhabited by Semigallians, which 

interests us most, is designated traditionally 

as the Mûða (Latvieðu, 1938, p. 106). 

Lands inhabited by Semigallians in A.D. 

5th–9th centuries were smaller. The territory 

inhabited by Semigallians in the 9th–13th 

centuries decreases even more and at the beginning 

of the second millennium it comprised 

nearly the same area as the one indicated 

by A. Bylenstein. 

The first scientific survey of Lithuanian archaeology 

written by J. Puzinas (Puzinas, 

1938) provides systematic material from the 

entire territory of Lithuania. The author distinguished 

Semigallia as the Mûða Basin – 

Akmenë – Ðiauliai – Rozalimas – Pumpënai 

– Birþai areas (Puzinas, 1938, p. 275). 

M. Alseikaitë in her work “Baltai prieðistoriniais 

laikais” (Balts in Prehistoric Times) 

(Alseikaitë, 1944) most probably for the first 

time in literature undertook such a broad explanation 

of theory for the Balts’ origin. The 

author ascribed Semigallian areas reaching 


Tauraganai – Svëdasai in Lithuania. The western 

boundary of the territory inhabited by 

Semigallians, i.e. the boundary with Curonians 

is not indicated at all. 

The 1950s were marked with intensified 

research of sites, accordingly more material 

for clarification of ethnic history was accumulated. 

The book about Baltic tribes in Latvia 

by Estonian archaeologist H. Moora published 

in 1952 (Moora, 1952) states that as 

early as in the 2nd century A.D. there existed 

clearly defined cultural areas, namely the 

territory between the Venta and the Daugava 

is ascribed to Semigallians. 

“Lietuvos archeologijos bruoþai” published 

in 1961 (LAB, 1961) quite exhaustively 

discusses Lithuanian pre-history before formation 

of the state. The book contains rather 

extensive data about burial grounds of 

north Lithuania, which were classified separately. 

More exhaustive study of Semigallian culture 

can be found in the book of R. Volkaitë- 

Kulikauskienë “Lietuviai IX–XII a.” (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1970). The author maintains 

that Semigallians in the beginning of 

the second millennium A.D. were moving 

northwards and their territories in the south 

were occupied by Uplanders and Samogitians. 

A. Tautavièius in his article on cuffed bracelets 

(Таутавичюс, 1970, pp. 197–202) also 

touched upon the issue of Semigallian localisation. 

His work contains a distribution 

map of those bracelets, which also depicts 

tribal boundaries of Semigallians. 

An important step forward in researching 

ethnic history of Baltic tribes was publishing 

of atlases of Lithuanian archaeology (LAA, 

1974, 1975, 1977, 1978). On the basis of burial 

grounds the territory inhabited by Semigallians 

was distinguished, i.e. the basin of 

the Mûða-Lëvuo rivers. In west it reached the 

Venta, in south-west Ðiauliai district, in southeast 

it went as far as the northern boundary of 

Panevëþys district and the eastern boundary 

still remains unclear as researched archaeo- 

103


logical sites of the 5th–12th centuries from 

Kupiðkis, Rokiðkis and Birþai districts are lacking 

(LAA, 1975, p. 18). The territory of Semigallians 

is left slightly greater than before. 

A. Tautavièius in his articles “Baltic Tribes 

in the First Millennium A.D. in Lithuanian 

Territory” (Таутавичюс, 1980) and “The 

Samogitian Ethnogenesis” (Tautavièius, 

1981) discusses separation of Semigallian tribe 

from the common stem of Baltic tribes, 

i.e. from barrows cultural area of north and 

west Lithuania. He also indicates areas inhabited 

by this tribe and emphasises affinity 

of Samogitian and Semigallian cultures. 

M. Gimbutienë in her book “Baltai prieðistoriniais 

laikais” published in 1985 (Gimbutienë, 

1985) focuses more on the formation 

process of local tribes. The author ascribes 

to Semigallians the part of Middle Latvia 

and Northern Lithuania located in the Mûða 

basin. However, the author does not discuss 

the southern boundary of Semigallia in greater 

detail. 

M. Michelbertas in his book “Senasis geleþies 

amþius Lietuvoje” (Michelbertas, 

1986) considers the period, which is very 

important to formation of culture of all tribes. 

He gives sufficient attention to barrows 

with stone circles of Northern Lithuania. It 

is stated that Semigallian culture developed 

from barrows culture of north-east area in 

approximately 350–450 A.D. (Michelbertas, 

M., 1986, p. 240). 

The book by V. Sedov Finno-Ugrians and 

Balts in the Middle Ages (Седов, 1987) is devoted 

to history of all Baltic tribes. The author 

supports his statements by works of Lithuanian 

and Latvian archaeologists but distinguishes 

the Baltic tribes into “Latvian” and 

“Lithuanian” ones following the state borders 

settled in historical times. According to the 

author such tribes as Semigallians and Selonians 

are Latvian tribes. In this respect he as 

if goes back to A. Bylenstein’s view, who also 

stated that Semigallians and Lettigallians 

spoke Latvian. 

It must be yet mentioned that the monog- 

104 


raph on arms of the 2nd–8th centuries by 

V. Kazakevièius published in 1988 

(Казакявичюс, 1988) quite exhaustively discusses 

armament of Semigallians as well. 

In the book “Lietuviø etnogenezë” (Lietuviø 

etnogenezë, 1987) specialists of several 

fields attempt to analyse the process of 

developing Lithuanian nationality. The great 

part of this work is dedicated to differentiated 

Baltic tribes, including Semigallians. 

Latvian archaeologist M. Atgazis is the 

one, who among other Latvian archaeologists 

in the last decades has dedicated most 

of his time to Semigallian burial grounds. His 

major article on this issue was published in 

the collection of articles dedicated to ethnic 

history (Àòãàçèñ, 1980, pp. 89–101). The author 

maintains that Semigallians originated 

from barrows with stone circles culture of 

north Lithuania and south Latvia. He also indicates 

that this area in the north reached as 

far as the Lielstraupë and in the west as far 

as the Zantë and Eþerë, yet its boundaries 

with Lettigallia are not clear. The author accepts 

the southern boundary of Semigallian 

tribe as the one distinguished by A. Tautavièius. 

The author of this work wrote an article 

dedicated to analysis of Semigallian and Curonian 

relations (Vaðkevièiûtë, 1989, pp. 55– 

67), which on the grounds of materials of 

Pavirvytë burial ground attempts to discuss 

Semigallian and Curonian relations. 

In addition to the above mentioned major 

works, which examine issues of Semigallian 

culture and ethnic history, there are 

quite a lot other works and articles that cover 

this territory and its inhabitants in one or 

the other aspect. These are primarily the articles 

publishing the material of excavated 

archaeological sites or the works dedicated 

to certain finds or their groups. 

In 1943 R. Volkaitë-Kulikauskienë published 

an article on neck-rings found in Staèiûnai 

burial ground (Volkaitë-Kulikauskienë, 

1943, pp. 80–95) and in 1951 the same 

author published an article on results of ex-


cavation in Linksmuèiai cemetery in 1948 

(Volkaitë-Kulikauskienë, 1951, pp. 279– 

314). O. Navickaitë, who researched the 

remnants of ruined Dirþiai burial ground, 

published an article on this site (Navickaitë, 

1959, pp. 151–158) and later in her work 

“Plokðtiniø kapinynø tyrinëjimai Lietuvoje 

1948–1958” (Research of Flat Burial 

Grounds in Lithuania in 1948–1958) (Navickaitë, 

1961, pp. 66–100) has devoted a significant 

attention to investigation of Dirþiai, 

Degësiai, Linksmuèiai and Papilë burial 

grounds. Various authors in the work Trading 

Relations of Lithuanian Inhabitants in the 

2nd–12th Centuries (Lietuvos gyventojø…, 

1972) enumerate imported articles, silver alloys 

found in Semigallia. The Semigallian 

material was also often employed in the book 

Material Culture of Lithuanians in the 9th– 

12th Centuries (Lietuviø…, 1978; 1981) in 

clarifying various issues related to this theme. 

Even two books are dedicated to silver 

decorations (Tautavièienë, 1981; Vaitkunskienë, 

1981), which mention quite a great 

number of finds from Semigallia. The author 

of this work has written about head adornments, 

pins worn by southern Semigallian 

women, brooches worn by men, beginning 

of animal ornament and casting mould, 

which were used (Vaðkevièiûtë, 1978, pp. 

24–30, 1980, pp. 101–104, 1982, pp. 56– 

61, 1982a, pp. 93–95, 1984, pp. 112–114). 

A series of articles was also published dedicated 

to investigation of Jauneikiai burial 

ground (Vaðkevièiûtë, 1985; 1986; 1987; 

1987a, 1987b). 

The 1980s and 1990s were marked with 

quite a great number of works in one or the 

other aspect related to Semigallia. I. Vaðkevièiûtë 

has also published an article on spiral 

headbands of the 4th–11th centuries, in 

which a significant attention is devoted to 

spiral headbands found in southern Semigallia 

(Vaðkevièiûtë, 1992, pp. 128–134). An article 

by I. Vaðkevièiûtë “Burial Practices in 

One of the Baltic Tribes – Semigallians” (Vað- 


kevièiûtë, 1992, pp. 128–134) is dedicated 

to discussion of Semigallian burial customs. 

One more article by I. Vaðkevièiûtë discussing 

boundaries of Semigallia was published 

in the magazine Þiemgala (Semigallia) (Vaðkevièiûtë, 

1999a, pp. 2–7). The research material 

from two Semigallian burial grounds, 

namely Ðukioniai ir Stungiai, has also been 

published (Vaðkevièiûtë, 2001a, pp. 159– 

224; Vaðkevièiûtë, 2001b, pp. 225–262). 

A. Tautavièius in his book dedicated to 

the Middle Iron Age (Tautavièius, 1996) gives 

a significant attention to Semigallia. The 

author dwells upon the formation process of 

Semigallia ethnic area, surveys the most important 

burial sites of that period, features of 

burial and burial items. It is noted that the 

culture of that area was not entirely homogeneous. 

In the southern part of the range it 

was closer to Samogitian culture, whereas 

in the eastern part a greater influence of Selonian 

and Lettigalian culture can be sensed. 

The area in question comprises the basin 

of the Mûða in the west and reaches the 

Venta in the south-west, in north it reaches 

the Lielupë basin as far as the Daugava. Writing 

about burial items the author indicates 

their chronology and distribution boundaries. 

Work tools, arms and decorations that are 

most typical to Semigallians are also indicated. 

The article by V. Kazakevièius “The Helmet 

of Pavirvytë-Gudai Burial Ground” 

(Казакявичюс, 1998, pp. 129–135) dedicated 

to the helmet found in the burnt grave 

No. 65 of Pavirvytë burial ground. The other 

article by the same author is on the bind of 

sword scabbard found in the grave No. 5 of 

Linkuva burial ground, which in the opinion 

of the author was made by local craftsmen, 

but according to the Scandinavian example 

(Kazakevièius, 2000, pp. 19–24). 

Writing about drinking horns A. Simniðkytë 

(Simniðkytë, 1998, pp. 185–245) makes 

mention of the ones found in Semigallia, 

namely in Jauneikiai, Linkaièiai, Linksmuèiai, 

Pavirvytë, Stungiai and Ðukioniai. E. Vasi- 

105


liauskas has written an article on trading roads 

and centres of Semigallia (Vasiliauskas, 

1999, pp. 79–99). The article by R. Jarockis 

“Semigallia 1100–1400. A review of Archaeological 

and Historical Sources” (Jarockis, 

1998, pp. 45–53) is dedicated to survey of 

Semigallian history of the 12th–13th centuries 

period. 

106 

Investigations of Archaeological Sities 

Investigation in Lithuania 

Investigation works of greater scale were 

not started throughout the 19th century. Only 

in the 1930s Ðiauliai Regional Studies Society 

performed modest scale research of several 

burial grounds, which was headed by 

B. Tarvydas. In 1939 the museum of Vytautas 

Magnus University investigated Meldiniai 

burial ground (headed by P. Baleliûnas). In 

1943 P. Kulikauskas continued the research 

works. In 1948 P. Kulikauskas commenced 

research of Linksmuèiai burial ground, which 

in 1949 was continued by R. Volkaitë-Kulikauskienë. 

In 1949 P. Kulikauskas investigated 

Degësiai burial ground. Ë. Striðkienë researched 

this burial ground in 1999. 

In 1955 Ðiauliai “Auðra” museum (head 

of the museum J. Nauduþas) investigated rather 

disturbed Papilë and Valdamai burial 

grounds. The remains of the same site were 

investigated by A. Tautavièius in 1968 and 

in 1989 by Ðiauliai “Auðra” museum (B. Salatkienë 

headed the works). 

In 1956 Ðiauliai “Auðra” museum attempted 

to excavate Þvelgaitis hill. In 1996 R. Jarockis 

made a few bores in the platform of 

Þvelgaitis hill-fort, there were some attempts 

to investigate Raktuvë Mound and its foot. 

In 1957 O. Navickaitë and V. Urbanavièius 

investigated Dirþiai burial ground and 

Ë. Striðkienë continued investigation of this 

burial ground in 1996–1999. 

In 1973 B. Tautavièienë investigated Pamiðkiai 

burial ground. In 1974 E. Butënienë 

continued investigation of Meldiniai burial 


The overview of historiography provided 

above shows that research of Semigallian culture 

and history receives quite a significant 

attention both in Lithuania and Latvia, in the 

territory of which there remained the greater 

part of areas inhabited by Semigallians 

and the majority of their archaeological sites. 

ground, initiated by P. Baleliûnas in 1939. 

In 1975–1976 A. Tautavièius and B. Tautavièienë 

investigated Jauneikiai burial 

ground. Due to its geographical position, scale 

of research and richness of collected material 

this site has become one of the most 

important sources for investigation of culture 

of southern Semigallia inhabitants. 

In 1977 A. Cholodinskienë initiated investigation 

of Pavirvytë-Gudai burial ground. 

Investigation of this site was continued in 

1978–1979 and I. Vaðkevièiûtë investigated 

this burial ground in 1983–1984. 

In 1985 B. Dakanis and in 1986 I. Vaðkevièiûtë 

investigated Stungiai (Joniðkis district) 

burial ground. In 1988 V. Ðimënas started 

investigation of Ðukioniai (Pakruojis district) 

burial ground. It was continued by I. Vaðkevièiûtë 

in 1989 and 1990. 

During the last decade archaeological material 

on Semigallia was enriched by a few 

other smaller scale investigations. 

Investigations in Latvia 

Investigation of Semigallian sites located 

in Latvia has been started earlier than in Lithuania. 

Thus, in 1886 K. Boy, T. Kaizerling 

and E. Schmidt started excavating a burial 

ground at Vecsaules Èepanai. In 1892 it was 

further investigated by F. Braun. K. Boy investigated 

Ciemalde burial ground. Investigation 

of Katlakalns-Plavniekkalns burial ground of 

the 5th–7th centuries has played a significant 

role. Prior to this investigation the presumption 

was that most probably German colonies 

had been located in Semigallia. Investi-


gations of the above mentioned burial ground 

denied that. R. Hausman investigated Tervetë 

hill-fort (together with A. Bylenstein). 

After the First World War upon establishment 

of the Republic of Latvia a group of 

Latvian archaeologists worked in the sphere 

of archaeology, namely F. Balodis, A. Karnups, 

R. Ðnore, H. Riekstinð, E. Ðturms and 

others. 

Close attention was directed to investigation 

of hill-forts. In this period the most famous 

centres of Semigallia were excavated, 

i.e. Daugmalë and Meþotnë. During the war 

years investigation of archaeological sites 

was disrupted and results of research remained 

almost unpublished. 

The post-war period in relation with 

growth of economic activities was marked 

by intensified investigation of sites as far as 

their scale is concerned. In the territory of 

Semigallians there worked archaeologists 

V. Urtans, E. Brivkalnë, A. Stubavs, J. Daiga, 

M. Atgazis and other. 

The detail registration of archaeological 

sites has been made, as a result of which it 

appeared that there were 25 hill-forts and 

about 50 burial grounds in the Latvian part 

of Semigallia. Yet the majority of the sites 

have not been investigated. 

Soon after the war investigation of the most 

famous hill-forts was undertaken or earlier investigations 

continued. E. Brivkalnë researched 

Tervetë hill-fort, later investigation of this 

hill-fort was continued by F. Zagorskis. J. Daiga 

excavated Dobelë hill-fort (1952, 1956, 

1959, 1977) and the settlement as well as Kamardë 

hill-fort. V. Urtans researched Daugmalë 

hill-fort in 1966–1970 and M. Atgazis 

excavated Meþotnës hill-fort in 1969. 

The investigated hill-forts of Semigallia 

have not rendered separate monographs or 

more exhaustive publications. 

Burial grounds have also been intensively 

investigated. In 1959 J. Graudonis researched 

Agrarieði burial ground. In 1964 I. Cimermanë 

investigated Kaijukrogs burial 

ground and M. Atgazis Doles Lejaskivuti bu- 


rial ground, in 1970 Meþotnes Centrs burial 

ground and Kuri burial ground in 1976. In 

1976 J. Graudonis investigated Ciemalde burial 

ground. Within the same year A. Caunë 

researched Silini burial ground. M. Atgazis 

excavated Anðkini burial ground of Tervetë. 

J. Graudonis investigated Kakuþëni (Miklas 

kalna) burial ground in 1977–1979 and 

M. Atgazis researched Balas-Ðkerstaini burial 

ground in 1979 and 1981. In 1982 investigation 

of Dobelë burial ground was completed. 

For even 17 seasons M. Atgazis and 

V. Bebre have been investigating Drengeri- 

Èunkani burial ground. So far it is the most 

extensively investigated burial ground in the 

whole Semigallia. 

In 1984–1985 J. Asaris researched Priediði 

burial ground. A. Vilka investigated Rûsiði-Debeði 

burial ground in 1991. In 1992– 

1994 J. Urtans researched Gaideli-Viduèi burial 

ground. 

Summarising what has been said and 

comparing investigation data with researched 

Semigallian sites located in Lithuanian 

territory, we can see that mounds and settlements 

in Latvia are much more explored than 

in Lithuania. Even 5 major hill-forts have been 

investigated in Latvia, whereas in Lithuania 

not one. Burial grounds in the whole territory 

of Semigallia are known almost to the 

same extent. Their material indicates that in 

Latvia the period of the 5th–8th centuries is 

better explored as much more graves of this 

period have been investigated. In Lithuania, 

however, there are more investigated graves 

of the 9th–11th centuries. As it can be seen 

data of archaeological investigation of Semigallia 

have not been summarised in monographs. 

Only short pieces of information 

have been published about many of the investigated 

burial grounds. The Latvian archaeologists’ 

works devoted to Semigallians barely 

dwell upon relations between Semigallian 

and Curonian culture and those between 

cultures of Semigallian and Lybiai tribes. 

Material from burial grounds of the 14th– 

17th centuries, which had been investiga- 

107


ted extensively, remains unpublished, though 

it could supplement documented facts of 

written sources about devastation of Semi- 

Semigallians Before the 5th A.D. 

Geographical Survey 

Areas inhabited by Semigallians comprise 

the northern part of the lowland of Midland 

Lithuania, i.e. the basin of the Mûða 

and the Lëvuo rivers and the hilly lowland 

of Midland Latvia. In the glacial period this 

territory was covered by solid glacier covering. 

The glacier here was thawing evenly 

and slowly, which resulted in formation of 

the plain. Only on the very edge of the glacier 

a hill of final moraine type of around 

100 kilometres length was formed, which 

was rising above the plain in about 20–30 

metres. 

The above mentioned region is characterised 

by especially rich soil, but due to 

low permeability a damaging influence of 

moisture is felt. The climate is favourable 

to agriculture. The gradually thawing glacier 

did not condition formation of deep rapid 

rivers and lakes with high water levels. 

Yet in this territory there are plenty of smaller 

rivulets slowly flowing across the plains, 

which form the Lielupë River basin. 

Stone Age 

Traces of people in the Eastern Baltic area 

are found only from the 10th c. B.C. So far 

there has not been located any finds or settlements 

of palaeolithic era in the northern 

part of Lithuania and the southern part of Latvia. 

Though it is quite possible that small 

groups of hunters or collectors of artefacts 

would wander in this territory as well. In the 

mesolithic era Kunda culture spread here. 

We have only individual bone and horn articles 

from this area dating back to the mesolithic 

era (Fig. 3:4,5). 

The western variant of Narva culture was 

common in the apparent territory in neolithic 

era, but so far there are no known traces 

108 


gallia in the 13th century and its inhabitants’ 

joining the Latvian nation that was undergoing 

formation process. 

of settlements of this period from the territory 

we are interested in. Stone axes remain 

the most significant witnesses of population. 

Boat-shape battle axes have also been found, 

which date back to the Late Stone Age and 

the first half of the Bronze Age (Fig. 4). 

The Bronze Age and Early Iron Age 

Semigallia is poor in sites and finds of the 

Bronze Age as well. Neither settlements, nor 

burial sites of this period have been found. 

Individual finds are also scarce. The greater 

part of them consists of axes, namely flanged 

of Eastern Baltics type, socketed. A treasure 

has been found, which contained a 

bronze axe with a head of Halichen type, a 

socketed axe of Mälar type and a miniature 

dagger (Fig. 3:1–3). 

At this period two Baltic cultures existed 

in the territories of Lithuania and Latvia – on 

the westernmost edge the Barrows Culture 

and in the eastern part of the territory in question 

the Culture of Brushed Pottery. In the 

would-be southern part of Semigallia neither 

barrows of Western Balts, nor monuments 

characteristic to Culture of Brushed 

Pottery of Eastern Lithuania have been found. 

Actually a few individual fragments of brushed 

pottery have been found. J. Ðliavas has 

found a cup of brushed pottery near Þeimelis 

(Fig. 6) and A. Vaskas in the central part 

of Latvia have found even 12 sites of brushed 

pottery. 

Little is known of monuments or single 

articles dated to the Early Iron Age. Sites dated 

back to this period have not been found 

in the Northern Lithuania. Thus, the Early 

Iron Age in the Northern Lithuania remains 

absolutely undisclosed. In Latvian territory 

in some of the mounds dated back to that 

period Brushed Pottery form about 96.6 per-


cent of all ceramics. The only thing obvious 

is that this territory most probably had to belong 

to the western edge of Culture of Brushed 

Pottery. 

The Roman Iron Age (1st–4th A.D.) 

In the Northern Lithuania and Southern 

Latvia in the Roman Iron Age the deceased 

used to be buried in barrows with stone circles. 

Nowadays we know that there were 

around 30 barrows in Semigallia and burials 

took place there not later than from the 1nd 

century A.D. In Latvia (would-be territory of 

Semigallia) such barrows are counted up to 

12. The barrows are of 8–18 metres in dia- 

Semigallian Culture of the 5th–12th Centures 

Formation of Semigallians 

Archaeologists have determined that in 

the territory of barrows with stone circles that 

existed in the 5th–6th centuries three tribes 

have split – namely Samogitians, who inhabited 

in the western part of the area, to the 

north from them – Semigallians and to northwest 

of Semigallians – Lettigallians. Semigallians, 

located as if in between the other 

two, have become a kind of bridge between 

Samogitians and Lettigallians, some of its cultural 

traits were closer to Samogitians, others 

to Lettigallians. At the period when barrows 

with stone circles were completely replaced 

by flat burial grounds archaeologists 

document Semigallians. 

Data of investigation of ample and rich 

burial grounds serve as the main source for 

reconstruction of Semigallian culture. 

Burial Practices 

It is known that spiritual culture and life 

style of all Baltic tribes was the same, whereas 

the material culture in each of the Baltic 

tribes was somewhat different. 

In Semigallian settlements the life style 

and customs were identical both in northern 

and southern parts. It will not serve our purpose 

to search differences between them, because 

it was a homogeneous tribe only arti- 


metre, 0.75–1.10 metres in height, surrounded 

by a stone circle and unburned dead 

used to be buried in them (Fig. 7,8). From 2 

to 28 graves are found in them, but mostly 

4–8 individuals are buried. The dead were 

buried supine with arms folded over the breast, 

legs outstretched and heads mostly oriented 

to the west. It is quite possible that they 

were buried in coffins, with spears, knives, 

socketed axes and ornaments (Fig. 9). 

Barrows cultural area is actually attributed 

to Samogitian and Semigallian tribes, 

which in the opinion of archaeologists began 

diverging only in about 350, 450 A.D. 

ficially divided into two parts in the last stage 

of its development. 

Semigallians buried their dead unburned 

in flat burial grounds. A hillock near a rivulet 

would be chosen for a burial ground. Usually 

burials were taking place in the same 

site for several ages. Investigating burial 

grounds that are less disrupted it is observed 

that the dead used to be buried as if in rows. 

One grave from the other is separated by a 

space of 30–50 centimetres wide. In Semigallia 

as in other Baltic tribes one burial 

ground was used for a long period of time. 

Burials started in the 5th century (though in 

some burial grounds that are less disrupted 

the remains of even older barrows with stone 

circles are found) and continued until the 

12th–13th centuries. Graves from the 16th– 

17th centuries are also quite often found in 

the burial grounds. The dead used to be buried 

in succession, i.e. men, women and children 

were buried side by side. There was no 

tradition to bury the richer members of the 

community in a special section of the burial 

ground. (Fig. 10). 

The dead were buried 30–90 cm deep, 

mostly adults were buried in grave of 40–50 

cm deep and children in grave of 25–40 cm 

deep. 

109


The grave pits for the dead were oblong 

in form, the size was 140x50 – 280x70 cm. 

It might be observed that in the 5th–7th centuries 

coffins were not in use, the dead were 

wrapped in sheets. In the 8th–12th centuries 

at least a part of the dead were buried 

in coffins (Fig. 11). 

One of the most typical features of Semigallian 

burial practices is the opposite 

orientation of males and females. 

Males in the 5th–7th centuries were 

mostly buried with their heads oriented to 

the S-SW, SE, whereas the females were buried 

with their heads oriented to the opposite 

side, i.e. to the N, NE, NW (Fig. 12). 

The 7th–8th centuries were marked with 

changes with respect to the orientation of 

the dead: if males in the 5th–7th centuries 

were buried with their heads oriented to the 

S, in the 8th–12th centuries they were buried 

with their heads oriented to the N. Women 

were buried positioned in the opposite 

orientation. Neither the closest neighbours 

Curonians, nor Samogitians changed 

the orientation of inhumations of their dead. 

Most probably there was no one firmly 

established orientation for burials in the 

whole territory of Semigallia, but it is clear 

that there was a custom to bury the dead of 

different sexes in opposite orientation. During 

the whole period the dead were buried 

unburned, supine, their legs outstretched 

and with arms folded over the breast 

(Fig. 13). Double graves have also been 

found: one grave pit contained two skeletons 

of the dead. A small number of double 

graves would indicate that it was not a typical 

feature of inhumation. The Baltic tribes 

tried to bury the dead in the whole first 

millennium and the first half of the second 

millennium A.D. with plentiful burial items 

from metal. They believed in afterlife, in 

which a person would need the same things 

s/he used in life. 

Following the common customs all 

things in grave had their places. 

110 


Burial Items 

Working Tools 

This group of finds-burial items is perhaps 

the least numerous in comparison to arms 

or ornaments. Working tools in burial 

grounds make up only 6–20 % of all finds. It 

may be added that Semigallians in this respect 

were not different from other tribes. 

Most probably only the essential tools were 

placed in graves. 

Axes 

Axes of two types were used in the territory 

of Semigallians: axes with blunt ends 

and socketed axes. 

Socketed axes are without the head and 

their handle is hafted into a round socket, 

the blade is short and the handle is in the 

shape of a hook. Axes dating back to the 5th– 

7th centuries are larger and heavier than those 

from the 8th–10th centuries. They were 

common in the whole Eastern Baltic area and 

were used during the whole first millennium 

and in Semigallia till the beginning of the 

second millennium. 

Blunt-ended axes are found both in Latvia 

and in Lithuania. Researchers consider 

them to be Baltic. They appeared together 

with socketed axes and were also used during 

the whole Iron Age. In Semigallia axes 

of this form are most often found only in its 

eastern part. 

Blunt-ended axes are divided into axes 

with a narrow blade and axes with a broad 

blade. Axes with a narrow blade were used 

only for work and are more common in this 

territory. Apart from the above mentioned 

areas of Lithuania and Latvia, such axes are 

also found in Byelorussian sites of the 2nd– 

10th centuries (Fig. 22). 

Axes with a broad blade are much rarer 

in Semigallia (Fig. 23). It is supposed that 

axes with a broad blade were used not only 

for work, but for battle as well. 

Knives 

This group of working tools is the most 

numerous not only in Semigallia. All knives 

that were found have tangs hafted in woo-


den handles. Knives were of two forms: those 

with a straight back mostly found in male 

graves and knives with bent points, which 

are burial items characteristic only of Semigallian 

women, found exclusively in female 

graves. 

Knives with a straight back in Semigallia 

were placed with a dead person without a 

sheath, as the remains of the latter have not 

been found in any of the investigated burial 

grounds. 

Ice-picks 

It is a tool that was used for breaking ice. 

They are socketed and remind of socketed 

axes in their shape. It is a rare burial item. 

This tool almost unchanged was used throughout 

the Iron Age (Fig. 24). They are known 

not only in Semigallian, but also in Samogitian, 

Selonian and Lettigallian lands. 

Female working tools are also not very numerous. 

These are already mentioned knives 

with bent points, hoes, awls, spindles and needles. 

The most abundant from these are knives 

with bent points. Knives of this type are 

of two forms – some of them are narrow, the 

other somewhat broader. Knives of this type 

are less distributed in areas inhabited by Selonians 

and eastern part of Semigallia, but as 

it was mentioned they were mostly common 

among Semigallians, where such knives are 

plentiful. They date back to the 6th–12th century, 

but they are more often found in graves 

from the 8th century (Fig. 25). 

Another working tool typical of a Semigallian 

woman is a hoe. All hoes are with a 

blunt end, slightly broadened blade and a 

wooden handle (Fig. 26). Apart from Semigallia 

they have been uncovered only in central 

and eastern parts of Lithuania, where this 

custom most probably has penetrated from 

Semigallia. In Latvia hoes are known only 

from Semigallia. Graves with this burial item 

date back to the 5th–10th centuries. 

One of the most common female tools in 

graves is awls. The awls are hafted with square 

hafts, have sharp points and wooden 

handles (Fig. 27). 


Though without doubt women of all tribes 

have been spinning and weaving from the 

ancient times, yet Semigallian women were 

rarely buried with spindles. The uncovered 

spindles are of stone and slate. This tool is 

found in all territories of the Balts throughout 

the Iron Age period (Fig. 28:1–3). 

Needles are universal tools, but they are 

comparatively rarely found in graves. Most 

probably in this period it was not customary 

to bury women with needles. A very peculiar 

find is stone casting moulds, uncovered 

in Pavirvytë and Ðukioniai burial grounds, 

in female graves No. 135 (three) and No. 119. 

Their function was to cast little ornaments 

from tin. 

Weapons 

A part of Baltic tribes had a custom in the 

1st–13th centuries to bury men with weapons. 

Particularly great numbers of weapons 

are found in Semigallian burial grounds of 

the 5th–12th centuries. It is one of the traits 

characteristic of Semigallian burial practices. 

Broad battle knives swords were arms exclusively 

used by Baltic tribes and especially 

favoured by Semigallians. Their points are 

slantwise splayed and backs straight (Fig. 31). 

Weapons of such type appeared in the 6th 

century already and were used until the 11th– 

12th centuries. They were common in Semigallian, 

Samogitian and Lettigallian lands. 

Narrow long battle knives are rarer 

According to the end of the handle knives 

are classified into two groups: those with 

a ring on the haft and those without it. Knives 

with a ring on the haft (Fig. 32) are rare. 

The graves date back to the 5th–7th centuries. 

Apart from Semigallians they were used 

by central Lithuanian tribes. 

Narrow long knives without a handle bind 

are distributed in a larger territory. They are 

found dated back to the 6th–7th centuries 

until the 11th century. These knives are a prototype 

of single-edged swords. They are most 

abundant in Samogitia, Scalvian lands and 

Prussian tribes. They are a rather rare find in 

111


Lettigallia whereas in Semigallia they are more 

common. The graves date back to the 6th– 

7th centuries and to the 10th century. 

Battle knives were also of a different form 

– these were the knives with a straight back 

and a blade sharpening from the edge. Most 

authors attribute these bulky knives to battle 

knives. Such knives are rather scarce in Semigallian 

graves. They were used in graves 

of the 6th–7th centuries and the 11th century. 

Swords – we have only individual specimen 

of them (both single-edged and double-edged). 

Swords are very rarely placed in 

graves. The earliest swords are single-edged 

and without horizontal bars of the handle 

(Fig. 33). Thus, swords are not characteristic 

to Semigallian graves, as here they are completely 

replaced by broad battle knivesswords. 

Spearheads 

These are one of the most typical burial 

items for Semigallian males. Actually nearly 

all men were buried with a spear and quite 

often with a few of them. All Semigallian spearheads 

whether they are socketed or hafted 

have one exceptional feature – they do not 

have distinct transition from the blade to a 

socket or a haft and there is not a sharp edge 

in the middle of the blade, i.e. the blade is 

flat. 

Socketed spearheads make the absolute 

majority of all uncovered spearheads. 

The most ample are spearheads with a 

willow-leaf-shaped blade. Such spearheads 

are common from the Baltic shores to the 

Baltic sites in the upper reaches of the Dnepr. 

And they are most abundant in lands once 

inhabited by Lithuanian and Latvian ancestors 

from the 7th to the 12th century (Fig. 

34). 

Spearheads with lanceolate-shaped blades 

are somewhat smaller than those with 

willow-leaf-shaped blades, but their blades 

are broader. Spearheads of this form are distributed 

in the whole area of the Baltic tribes, 

except the easternmost corner, i.e. lands 

112 


inhabited by the Dnepr Balts. These spearheads 

are also very common in Semigallia. 

Apart from Semigallians they were used by 

Samogitians, Curonians, Lettigallians, but 

with the neighbours these spearheads are 

known only from graves of the 7th–8th centuries, 

whereas Semigallians used them at least 

until the 11th century (Fig. 35). In fact 

the later spearheads differ from the classic 

early spearheads. Their blades are somewhat 

narrower and sockets are deeper. 

Spearheads with rhomboid blade in comparison 

to the first ones are rarer. We find 

only two versions of spearheads of this type 

in Semigallia, namely 1) spearheads with 

long blades and a short socket and 2) spearheads 

with a long socket and a short blade. 

Spearheads of the first subgroup are found 

in graves of the 6th–7th centuries. Pursuant 

to the classification established by V. Kazakevièius 

they are attributed to the 1st subtype 

of socketed spearheads with a rhomboid 

blade. Spearheads of the second subgroup 

are more common. Such spearheads date 

back to the 6th–9th centuries. They are attributed 

to the 3rd subtype of socketed spearheads 

with a rhomboid blade. They are more 

common in the North and West Lithuania 

and in Latvia. (Fig. 36). 

Spearheads with a profiled blade are common 

almost in the whole Baltic area but forms 

of profiled spearheads differ. Spearheads of 

this type are attributed to the 5th subtype of 

profiled spearheads and date back to the 6th 

century. In Latvia they are found in graves dating 

back to the 5th–6th centuries. In southern 

Semigallia they have been uncovered in 

graves of the 6th–7th centuries. (Fig. 37). 

Spearheads with a long narrow blade are 

not common. They have been uncovered in 

graves dating back to the 10th century. Burial 

grounds of the West Lithuania are richer 

in these spearheads, where they are found 

in graves of the 10th–11th centuries. In Latvian 

territory spearheads of this form appeared 

later, they date back to the 11th–12th centuries. 

In Scandinavia as in Latvia they are


considered t be typical of the 11th–12th centuries. 

Sash-like spearheads are characteristic to 

the whole Western Europe and they are particularly 

common in Scandinavia. In Semigallia 

they are found rarely and date back to 

the 10th–11th centuries. They are more common 

in Prussia, western and eastern parts of 

Lithuania. A part of spearheads have ornamented 

sockets. The ornamented spearheads 

are imported, as they were brought from 

Scandinavian countries and date back to the 

9th–11th centuries (Fig. 38). 

As it has been already mentioned hafted 

spearheads in Semigallia were used much 

more rarely than socketed ones. The hafted 

spearheads make up only around 6–8% of 

all uncovered spearheads. They are all the 

same, either with willow-leaf-shaped blades 

or lanceolate-shaped blades (Fig. 39). The 

earliest date back to the 6th–7th centuries 

and the latest date back to the 10th–11th centuries. 

Hafted spearheads are more common 

in Lettigallian graves of the 7th–9th centuries. 

Ornaments 

Semigallians liked wearing ornaments. 

That is why we find a lot of ornaments in 

their graves. They wore jewellery, in making 

of which more complicated technologies were 

used, for instance, brass parts of decorations 

were covered by silver and tin plates, 

the latter being ornamented with glass beads, 

etc. Apart from usual articles, found in 

abundance, Semigallians wore rare ones, distinguished 

in their form and décor. Masterpieces 

of decorations have also been found, 

these are unique specimen, others like them 

do not exist not only in Semigallia, but in 

other lands of Balts as well. Some pieces of 

jewellery have been uncovered only a few 

or a few dozen, dispersed in the whole territory 

of the Balts. It is interesting to note that 

all uncovered decorations are made by local 

jewellers, some of them might have been 

made according to imported models, but 


applying local Baltic style and ornament. 

Semigallians did not have their distinctive 

style. Here the same ornament as in other 

Baltic tribes is characteristic. Geometric pattern 

is prevailing. In the 5th–6th centuries 

under the influence of migration of nations 

a zoomorphic motive appears. As it is characteristic 

of this period animals were depicted 

very realistically. Firstly, the image of 

water birds was used, for example, little 

ducks or geese decorate crossbow brooches, 

flat surfaces of pendants, edges of drinking 

horns. Apparently water birds were chosen 

not by accident. Three-dimensional concept 

of the universe corresponds to the way of 

life of water birds (they walk on the ground, 

swim in the water and fly in the air). Apart 

from water birds, depiction of reptiles started, 

namely of snakes and grass snakes. Zoomorphic 

ornament in other tribes was widely 

used for decoration of penannular brooches 

and bracelets. In Semigallia brooches 

and bracelets of this type are rare. Individual 

articles were decorated in borre and jelling 

styles, which came from Scandinavia. 

Headdress 

Semigallian women liked wearing headbands. 

A headband is a metal wreath surrounding 

the head in the forehead area, 

which reminds of a little crown. In Semigallia, 

where headbands are relatively ample, 

they were worn by richer and thus, descending 

from nobler families, girls. 

Available material allows a statement that 

in Semigallia headbands of three types were 

worn. Apart from headbands spiral garlands 

and bands decorated with bronze bits were 

worn. 

Headbands of the first type were made of 

2–3 rows of spirals and narrow plates separating 

them. Semigallian women wore headbands 

of 2–5 parallel rows. Apart from Semigallian 

women they were worn by Samogitian, 

Selonian and Lettigallian women from 

the 5th to the 11th century. 

A part of headbands had cross-section pla- 

113


tes of T form rather than square. In Semigallia 

headbands of this type are just single finds. 

Such headbands were more common in Samogitia. 

They were worn in the 5th–7th centuries. 

Headbands of the second type were made 

of 9 or 10 square bronze plates. The plates 

contain 3 cast-in transversal holes to pull 

through a thread. Mostly only 3 rows of small 

spirals were joined: one above and the other 

below. Such headbands are 5.5–6.2 cm 

wide and are heavy (Fig. 40). It must be noted 

that quite often in a grave next to a headband 

consisting of 9 such plates, one more 

(the tenth one) plate of the headband is placed. 

It is possible that this “additional” plate 

could mean that the headband was made for 

a younger girl with the purpose to enlarge 

the headband in the future. 

Distribution of headbands made of square 

plates indicates that they were more common 

in Semigallia and neighboring Samogitia. 

Such headbands have been uncovered 

in graves of the 6th–7th centuries and only 

in rare cases they were worn in the beginning 

of the 8th century. 

In the 9th–11th centuries women worn 

headbands made from several parallel rows 

of spirals, the groups of which are separated 

and rows joined by thin tins. They are made 

in such a way that embrace all rows of spirals 

and do not allow them to separate. Curved 

terminals of the plates meet in the inner 

side of the headband. Such headbands are 

not ample and widely distributed. They have 

been uncovered in Lettigallian graves of 

the 10th–12th centuries. 

Apart from the headbands that have already 

been discussed, in the Semigallian territory 

garlands made of one long bronze spiral 

are found. They were common among 

Lettigallians as well. In the territory of Lithuania 

not only Semigallian but also Samogitian 

women liked wearing similar garlands. 

Some garlands end in the crown area with 6 

pending bronze chains with bells in the terminals 

(Fig. 44). 

114 


Apart from headbands, women’s headdress 

was decorated by other metal jewelry: 

a bronze chain, cap or a head string. 

Neck ornaments 

This group of ornaments includes neckrings 

and necklaces. 

Semigallians liked neck-rings and wore 

them of different forms. However, only a 

small portion of the dead were buried with 

neck-rings. They were worn throughout the 

whole period, i.e. from the very 5th to 12th 

century. Yet within this period they were 

worn unevenly: neck-rings are rather rare in 

graves of the 6th–7th centuries and quite 

common in graves of the 8th–12th centuries. 

Besides, in the 6th–7th centuries more inhumations 

were with just one neck-ring, whereas 

from the 9th–12th centuries we find graves 

with 2–3 or even 4 neck-rings. 

Neck-rings with a loop-and-hook clasp 

are abundant. They are uncovered in all Semigallian 

burial grounds without an exception 

(Fig. 46). They were worn by Semigallians, 

Samogitians, Curonians, Scalvians, Uplanders 

and Lettigallians. They were particularly 

popular in the 9th–10th centuries, although 

they came into wear already in the 

end of the 5th century and the 6th century 

and single articles were worn even in the 

11th century. We may claim that it is a type 

of neck-rings that was characteristic to Semigallians 

and most probably traveled to other 

tribes from this region. 

Neck-rings with overlapping thickening 

terminals. This type of neck-rings is typical 

of the West and North Lithuania and in Latvia 

is found exclusively in the territory inhabited 

by Semigallians. They came into use 

as early as the 5th–6th centuries and were 

worn until the 12th century, but they were 

most popular in the 8th–9th centuries. (Fig. 

47). 

Clasped neck-rings though rarely, but were 

worn in Semigallia. Neck-rings of this type 

date back to the 6th – 7th centuries. They 

are more abundant in Latvian territory, but


even there they are common only in Semigallian 

and Lettigallian lands (Fig. 48:3). 

Saddle-shaped neck-rings also belong to 

a type of neck-rings popular among Semigallians. 

They were worn in the 7th – 11th 

centuries. Apart from Semigallians, they were 

popular with Selonians, Uplanders, in rarer 

cases Samogitians and Curonians. They are 

numerous in Lettigallia, a few specimens are 

found in Estonia (Fig. 49). 

Neck-rings with overlapping square terminals 

were also among popular jewelry of 

Semigallians. They came into wear from the 

8th century and were particularly popular in 

the 10th – 11th centuries. Neck-rings of this 

type are also characteristic to Lettigallians 

and they are rarely found outside the territory 

of the Eastern Baltics: they have been uncovered 

in Northeast Byelorussia (Fig. 50). 

Neck-rings with crutch-shaped terminals 

were worn in the 9th – 11th centuries and 

they are found in lands inhabited by Semigallians 

and Selonians, yet they were not as 

popular with Lithuanians, Samogitians, Curonians 

and Lettigallians. They are uncovered 

further to the east from the upper reaches 

of the Dnepr area (Fig. 48:1, 2). 

Plaited neck-rings with tapering terminals 

are rarely found in Semigallian territory, they 

are more common in the Eastern Lithuania 

and Lettigallia. They were worn in the 8th 

11th centuries. 

Plaited neck-rings with loop-shaped terminals 

were rarely worn (Fig. 52:1). They were 

worn in the 10th – 12th centuries and particularly 

favoured by Curonians. 

Composite neck-rings were also worn, 

when 3–4 neck-rings with smaller crutch-shaped 

terminals are joined. At the ends of bows 

and in the middle they are interconnected by 

narrow plates (Fig. 52:2, 3). Such neck-rings 

are but few. All of them have been uncovered 

in female graves of the 10th – 11th centuries. 

Strings of Necklaces 

It was not customary to wear strings of 

necklaces in Semigallia, so few necklaces ha- 


ve been uncovered. Only in rare cases in 

graves of men, women and children 1–2 beads 

have been found, which were worn as 

amulets. The majority of beads are of amber, 

whereas glass or clay beads are fewer. 

Pectoral Ornaments 

Pectoral ornaments, namely brooches and 

pins, form a large group of ornaments. Here 

brooches were worn only by men and pins 

by women. Only in very rare cases clothes 

of a male would be pinned by a pair of pins 

and clothes of a female by a brooch. 

The custom for men to wear brooches and 

for women to wear pins is to be attributed to 

one of the features of the ancient Semigallian 

culture, but it is common with Samogitians 

and Curonians. Only their position in 

graves is often different. 

Semigallians wore brooches of various 

forms. Thus, we shall discuss them in such 

groups beginning with crossbow, then penannular 

and plate (round and cruciform). 

Crossbow brooches became common in 

the Eastern Baltic area in the end of the 3rd 

century and in the 4th century and were used 

at least until the 11th century. They were of 

various kinds, divided into subgroups, mostly 

taking into account the form of their foot. In 

the 5th – 9th centuries they were most characteristic 

piece of jewelry for men. 

In Semigallian burial grounds the earliest 

brooches are crossbow brooches with a bowed 

foot. The brooches are not large, mostly 

without ornaments (Fig. 54:1–3). Such brooches 

were worn in the Middle and Eastern 

Europe. 

Crossbow long-pinned brooches are 

mostly found in graves of the 5th – 6th centuries 

(Fig. 54:4, 5). Baltic tribes that inhabited 

territory of Lithuania, Latvia and Eastern 

Prussia were wearing such brooches. They 

are widely distributed in the Western Europe 

and through that territory they reached 

eastern shores of the Baltic Sea. 

Crossbow owl-shaped brooches are much 

more decorative and are found though rare- 

115


ly in Semigallian lands (Fig. 65). They date 

back to the 7th–9th centuries. 

Crossbow animalistic brooches with animal 

elements are also quite rare in this territory. 

In Jauneikiai 3 brooches were found and 

all of them were different. The brooch of the 

grave No. 381 is rather small, the terminal 

of its pin is tapering and ends in something 

like a stylized animal neb with two protuberances 

- ears and it dates back to the 6th–7th 

centuries (Fig. 55:4). 

A brooch from the grave No. 390 has even 

2 animal heads. Although its length is 14.5 

cm it looks light and graceful with a long 

pin shaped as the head of a duck with slightly 

flattened beak and the terminal of the brooch 

axis above the spiral ends with the head 

of a grass snake. Both heads are not very realistic. 

The brooch date back to the 6th century 

(Fig. 55:5). 

A brooch uncovered from the grave No. 

466 has large “poppy-seed”-shaped nubs. 

The bow in the middle has a sharp straight 

edge, the foot is notched and ends in a head 

of an animal, most probably that of a grass 

snake. The grave dates back to the 7th century 

(Fig. 55:3). 

Until now crossbow brooches with animal 

elements in Lithuanian territory have been 

found almost exclusively in coastal areas 

and date back mostly to the 8th–9th centuries. 

Crossbow brooches with animal elements 

uncovered from this burial ground are 

one of the earliest brooches of this type in 

the territory of Lithuania, their “animal heads” 

are more realistic than those of later brooches 

used by inhabitants of coastal areas. 

Brooches of this type are also scarce in Latvian 

part of Semigallia. 

Crossbow arch-like brooches were also 

worn by Semigallians (Fig. 55:6, 7). They have 

been uncovered from graves of the 7th– 

8th centuries. Brooches of this type are more 

often found in areas inhabited by Semigallians 

and Samogitians as well as Uplanders, 

stray finds have been located in Lithuania 

in territories inhabited by other tribes. 

116 


They date back to the 7th – 8th centuries. In 

Latvia they have been found only in Semigallia. 

Crossbow step-shaped brooches were 

known of two types - early and late. The first 

are with an open spiral, the other, late ones, 

with a covered spiral. A pin/foot of first type 

brooches has two terraces, the top one being 

shorter (Fig. 56: 1, 2). They date back to the 

6th–7th centuries. Apart from Semigallians 

these brooches were popular among inhabitants 

of the Middle and Western Lithuania 

and they are abundant in Eastern Prussia. 

Crossbow step-shaped brooches with a 

covered spiral came into wear somewhat later. 

Their bow and spiral are a bit flattened. 

“Steps” are of equal size, covered by white 

metal plates ornamented in protruding bits. 

Such brooches were worn in the 9th–11th 

centuries. They were common in the same 

territory as those of the first type, besides they 

are found in Uþnemunë area. Crossbow stepshaped 

brooches are also widely distributed 

in southern Lithuania. 

Crossbow poppy-seed-shaped brooches 

are perhaps the most abundant from all crossbow 

brooches. They have been uncovered 

in all Semigallian burial grounds. Terminals 

of spirals of these brooches are decorated 

by flattened “poppy heads”. Closer to the foot 

end there are two low protuberances (Fig. 

57). The brooches are solid and date back to 

the 8th–10th centuries. Similar brooches were 

popular among Samogitians, Lettigallians 

and Selonians, whereas Curonians used to 

wear larger and broader crossbow poppyshaped 

brooches. 

The following ample group of brooches 

is that of penannular brooches. They became 

popular in the Eastern Baltics in the end 

of the 8th century and the beginning of the 

9th century and were particularly favoured 

by Curonians. Their neighbours Semigallians 

started wearing such brooches in the 9th century 

and in the 10th century these brooches 

became especially popular. According to the 

shape of the terminals of the bow penannu-


lar brooches are classified into several 

groups. Semigallians used to wear all types 

of penannular brooches with cylindrical, 

multangular, quadrangular, splayed, poppyseed-shaped, 

star-shaped and animal-shaped 

terminals (Fig. 58, 59). 

Penannular brooches in the territory of Lithuania 

came into wear in the 8th–9th centuries, 

but especially liked in the 10th–12th 

centuries and remained fashionable until the 

15th – 16th centuries. Penannular brooches 

were worn in the whole Eastern Baltics, the 

Middle Russia, Germany and Scandinavia. 

Pins 

It is the most abundant group of jewelry. 

Pins were used to ornament and pin clothes 

by women, yet they are also found in graves 

of men and children. Very often graves of 

women contain 2 pins interconnected by 

long chains. Sometimes pendants are attached 

to loops of pins. 

Pins of a few forms were worn: crooklike, 

stemming, with a triangular head, with 

a ring head, cruciform, and with a round 

openwork head. 

Almost all crook-like pins are made of 

iron, except a few made from bronze. Crook-like 

pins were worn by all Baltic tribes 

from the first millennium A.D. until the 12th 

century (Fig. 60). 

Stemming pins date back to the 5th–7th centuries 

and two subgroups can be distinguished. 

The surface of the head of one subgroup is smooth 

and that of the other subgroup is with larger 

or smaller nub – a “cap” in a hemispheric 

shape. Pin heads with a smooth surface are 

decorated with a notched cross (Fig. 61: 4–6). 

They are mostly found in pairs. Pin heads with 

a “cap” in a hemispheric shape are decorated 

with a double cross (Fig. 61:1–3). Apart from 

Semigallians they were worn by Samogitians 

and in very rare cases by Uplanders. Stray finds 

have been uncovered in lands of Jotvingiai and 

Lyviai tribes. They are known in Estonia and 

Finland. In Latvia they are found in the territory 

inhabited by Semigallians. 


Pins with triangular heads are of 3 kinds. 

The first are 10.5 cm long, their heads are 

2.3 cm wide. They do not have a loop. A 

hole for the chains is cast in the broader part 

of a needle, below the head. Pins of this form 

are rare and found almost exclusively in the 

territory inhabited by Semigallians. They date 

back to the 5th century and the beginning of 

the 6th century (Fig. 62:1, 2). 

Pins with a triangular head and round plates 

in the corners are also quite rare. They 

date back to the 8th century (Fig. 62:4–6). 

Pins with a triangular head and nubs in the 

corners are more common. They date back to 

the 8th – 9th centuries and are amply distributed 

in the whole territory of Semigallia. They 

are rarer outside Semigallia, but sometimes are 

found in Samogitian and Selonian lands. Stray 

finds are known in Estonia (Fig. 62:7–9). 

Pins with a ring-head are also most amply 

found in Semigallian burial grounds. They date 

back to the 8th – 10th centuries, but are 

mostly found in graves of the 8th – 9th centuries. 


by Samogitians, Selonians and Lettigallians 

(Fig. 63). 

Perhaps the most abundant pins are cruciform 

ones. They are more various and even 

5 groups are distinguished. The earliest are 

cruciform pins made of 5 round plates (Fig. 

64:4, 5). Such pins are very rare in Semigallia. 


by Samogitian women. In Samogitia they date 

back to the 4th–6th century. 

The other group of cruciform pins is formed 

by cruciform porous pins. There is a 

rhomboid opening in the centre of those pins 

(Fig. 65:7–8). They are found in graves of 

the 6th–7th century. Cruciform porous pins 

were mostly worn by Semigallian and Samogitian 

women. In Latvia they are found 

exclusively in Semigallian graves. 

Cruciform pins with knob-shaped terminals 

resemble cruciform porous pins. Nubs 

are decorated by grooves in the shape of a 

cross, the surface of the head is decorated 

by hacks. They were common at the same 

117


time and in the same territory as cruciform 

porous pins (Fig. 65:5, 6). 

The fourth group of cruciform pins is formed 

by rather small cruciform pins with a 

short cross, the terminals of which end with 

small nubs flattened on the other side. Only 

Semigallian and Samogitian women wore 

them. They date to a later period than the 

previously mentioned group, i.e. to the 8th– 

9th centuries (Fig. 66). 

The fifth groups of cruciform pins is formed 

by cruciform pins with flattened plates 

in terminals of crosses. They are most abundant. 

A part of them have heads covered in 

silver, the others heads decorated in concentric 

circles made of hacks. They are found in 

graves of the 7th–9th centuries and were popular 

among Semigallian, Samogitian, in rare 

cases Curonian and Lettigallian women, 

stray finds have been uncovered in Estonia 

(Fig. 65: 1–4). A part of such pins have plates 

decorated with high little cones (Fig. 67). 

Such pins are more characteristic of Curonians, 

were they came into use in the 9th– 

10th and 11th centuries. There are also such 

cruciform pins, the plates of which in the 

ends of crosses are not round but rather 

rhomboid. (Fig. 64:2, 3). They date back to 

the 10th 11th centuries. 

Pins with openwork heads were significantly 

rarer than the pins described above. 

Rosette pins so far has been known only 

from Semigallia. The pins are 19 cm long and 

5 cm wide. They have been found in a grave 

dated back to the 11th century (Fig. 67). 

Pendants 

The majority of pins were worn with pendants. 

Penannular-shaped pendants were 

most favoured and most amply found. 

Penannular-shaped pendants according to 

the terminal of the lower edge are divided 

into three groups. 

Pendants with a straight lower edge belong 

to the first group (Fig. 62:9, 66: 4–5). 

Mostly such pendants are uncovered in the 

graves dating back to the 7th–8th centuries. 

118 


Pendants with 3 modest nubs and loops with 

eyelets for attaching chains would belong to 

the second group (Fig. 65: 5–6, 66: 1–2). These 

pendants have been found in graves of 

the 6th – 8th centuries. 

Pendants with long nubs would make up 

the third group (Fig. 65: 3,4). They have been 

uncovered in later graves dating back to 

the 8th–11th centuries. One or other pendants 

are found in all Semigallian burial 

grounds without an exception. They were also 

worn by Samogitian women and sometimes 

by Lettigallian women. 

Jauneikiai grave No. 464 contained the 

only composite pendant located in this area 

(Fig. 64–5). The lower edge of the pendant 

is decorated with 8 identical figures of water 

birds. The birds as if stand on one foot 

showing their right side. All plates of the pendant 

are silver-coated (Fig. 64:5). 

In addition to the above mentioned Wshaped 

pendants with chains strung to their 

inner loops were worn. Usually 2 rows of 

chains would be strung to such pendants – 

the inner was shorter and the outer one was 

longer (Fig. 64:2, 3, 67:3). Such pendants were 

not very common in Semigallia. They date 


Arm decorations 

This jewelry group is formed by bracelets 

and rings. Bracelets were numerous in all 

investigated burial grounds. Bracelets are 

quite various, even 7 types might be distinguished: 

1) sash-like; 2) bracelets with a high 

triangular-shaped edge; 3) cuffed bracelets; 

4) Thick-ended; 5) spiral bracelets; 6) massive 

and 7) with animal-shaped terminals and 

almost in every grave a few sub-groups have 

been subdivided. 

Sash-like bracelets were favoured by Semigallians. 

According to the cross-section of 

the bow they are subdivided into 3 subgroups: 

bracelets with a triangular, quadrangular 

and semicircular cross-section. The 

most rare are bracelets with a quadrangular 

cross-section. Bracelets of all three forms we-


re worn at the same period and they are uncovered 

in one burial ground (Fig. 68:1–3). 

They were very popular in the 5th – 6th centuries, 

yet in the 7th–8th centuries were worn 

more rarely. Such bracelets were used in the 

western, middle, eastern and northern Lithuania. 

In Latvia they are also found in a 

territory inhabited by Semigallians, Curonians 

and Lettigallians. 

Bracelets with a high triangular-shaped edge 

were worn only by females. In the middle 

they have a protruding 1–2 cm high edge, 

which is sometimes hollow. The bracelets are 

ornamented (Fig. 69:1–3). Such bracelets were 

favoured only by Semigallian and Samogitian 

women in the 5th–6th centuries. 

Cuffed bracelets were also worn only by 

females. Terminals of these bracelets are ornamented 

(Fig. 69: 4–6). They were popular 

among Semigallian, Samogitian and Lettigallian 

women. Bracelets of such a form were 

used in the 7th – 8th centuries. 

Thick-ended bracelets are male decorations 

(Fig. 69: 5–6). Semigallians used them 

in the 5th–6th centuries. Apart from Semigallians 

they were worn by Samogitians, Curonians, 

Scalvians and other Baltic tribes. Here 

they remained popular for a longer period 

until the 8th and even the beginning of 

the 9th century. 

Spiral bracelets are the most numerous. 

The bracelets are of different sizes from 2–3 

to 15 spirals (Fig. 70: 1–4). Spiral bracelets 

in Semigallia were worn in the 7th – 11th 

centuries. They were common in Western, 

North and Middle Lithuania and in Latvia 

they are found in areas inhabited by Semigallians, 

Lettigallians and Selonians. Solid 

spiral bracelets are uncovered from male graves. 

They were made of a band with a triangular 

cross-section. Terminals of the band 

were tapering and mostly bracelets consisted 

of only 3 spirals. Such bracelets are particularly 

characteristic of the 8th – 10th centuries 

and in Ðukioniai burial ground they 

were found in a grave dating back to the 11th 

century (Fig. 70: 5–6). 


Massive bracelets worn exclusively by 

males are not numerous. They were of two 

types: the so-called “Warrior” and ordinary 

bracelets. “Warrior” bracelets have a trapezoid 

cross-section with flaring almost adjoining 

terminals (Fig. 71: 1–2). Such bracelets 

are not abundant in Lithuania. Graves containing 

such bracelets date back to the 10th– 

11th centuries. “Warrior” bracelets are most 

numerous in areas inhabited by Lettigallians. 

Other massive bracelets are all different 

(Fig. 71: 5, 6). 

Bracelets with animal-shaped terminals 

were not very popular among Semigallians. 

They have been uncovered only in Pavirvytë 

burial ground in female graves (Fig. 72). 

The graves date back to the 11th century. 

Rings 

A custom to embellish hands with rings 

was not very common in Semigallia. Rings 

form only 2.3–3 % of all finds. Mostly spiral 

rings twisted from a triangular, semi-round 

or round wire or narrow band were worn 

(Fig. 73). Spiral rings with turned-up and twisted 

outside spirals (Illustr. 73: 6, 7). Rings 

are more numerous in graves dating back to 

the 12th–13th centuries. 

Other Finds 

Riding Gear 

Unlike other Baltic tribes (Uplanders, Lithuanians, 

Samogitians and Prussians) Semigallians 

did not burry their dead with horses. 

Very rarely items pertaining to a rider or 

a horse such as bits and spurs are uncovered 

in graves of Semigallian males. All uncovered 

bits are made of iron (Fig. 74). Graves 

with riding bits date back to the 8th–11th 

centuries Items pertaining to a horse are also 

a rare find in Semigallian burial grounds 

located in Latvia. In this respect Semigallians 

are closer to Lettigallians and Selonians, where 

these burial items are also uncovered in 

extremely rare cases. 

Spurs are one more rare find. Only one 

spur was used, mostly on a left ankle. They 

119


were made either from iron or from bronze. 

Bronze spurs were more decorative (Fig. 75: 

8–7, 10). Bronze spurs found in graves of 

the 10th–11th centuries are related to the 

ones uncovered from Curonian burial 

grounds. 

Drinking Horns 

A custom to place drinking horns into a 

grave in Lithuania is observed from the 3rd 

century. In the 8th – 9th centuries this custom 

became popular in the whole territory 

of Lithuania although popularity was of different 

intensity. Researchers note that around 

30% of Curonians were buried with drinking 

horns, whereas the percentage of Samogitians 

is only 2–3% of. A similar situation 

might be observed in Semigallia, where only 

2% of the dead were buried with drinking 

horns. Graves containing drinking horns date 


Pincers 

A dead person was also rarely buried with 

a pair of pincers. Such phenomenon is observed 

in all the territory of Lithuania. Usually 

in a burial ground, where a few hundred 

of graves have been uncovered, only 

few inhumations would contain pincers. The 

fact allows assuming that pincers were not 

only instruments used in household but also 

an item pertaining to rituals, magic and wizardry 

(Fig. 76:3–5). 

Strikers 

A striker is a tool to strike a flame. For 

that purpose a piece of flint and highly flammable 

material (well dried moss of an ash or 

a birch-tree) and an iron striker were necessary. 

In a burial ground with 200, 300 or even 

500 graves uncovered, there are only 1–2 

strikers. It applies to the whole territory of 

Lithuania, including Semigallia. In Lithuanian 

burial sites iron strikers were used in the 

10th–11th centuries. 

120 


Belts 

Firstly, it should be noted that in Semigallia 

the dead were rarely buried belted with 

leather metal-coated belts. Only around 2% 

of the dead were buried with belts. In rare 

cases belts are found with a part or their entire 

surface covered with oblong or quadrangular 

bronze plates. Curonians and Samogitians 

more often used to bury the dead 

with belts. Most probably Semigallians preferred 

wearing woven sashes. 

Remains of Footwear 

Apparently at least a part of the dead were 

buried with leather footwear. Its remains 

have been uncovered in some male graves 

and less commonly in female graves. Often 

bronze buckles are found at the bootleg. The 

footwear mostly was decorated with bronze 

bits only in the ankle area or at its top. Decoration 

of footwear in the ankle area of male 

left footwear was characteristic in the 8th – 

9th centuries and sometimes found in graves 

dating back to the 11th century. Curiously 

that only a shoe of the left foot would 

be decorated. Actually a spur is also most 

often found on the left foot. 

Scales and Flyweights 

Scales and flyweights in graves in all 

Eastern Baltic area appeared only from the 

middle and second half of the 10th century. 

Grave researchers attribute them to merchant 

graves. Scales were ornamented; terminals 

of scale-beams and plates were decorated. 

A part of scales were found in decorative 

bronze boxes (Fig. 78). Boxes are in the shape 

of a flattened orb, made of a thin bronze 

tin-plate with a more or less prominent lid. 

Flyweights are more numerous finds – a 

few have been uncovered in almost all Semigallian 

burial grounds. They were of different 

forms – double truncated cone, oblong and 

even nubs of crossbow brooches or little bronze 

balls with one flattened edge were used.


Peculiarities and Territory of Semigallian Culture 

Having discussed burial rites and burial 

items, it is possible to attempt describing the 

differences of Semigallians from other Baltic 

tribes and characteristics common to most 

or only some of them, as well as distinguishing 

exclusively Semigallian peculiarities. 

The first and most conspicuous Semigallian 

characteristic is inhumation of the unburnt 

dead. The other burial characteristic 

typical of this tribe is opposite orientation of 

the dead. Only in Semigallia changes of 

orientation of burials are observed, which 

appeared in the 7 th –8 th centuries. Semigallians 

would not bury a horse with the deceased, 

whereas this was a common practice 

among Samogitians, Lithuanians or Uplanders. 

In this respect Semigallians were more 

related to Lettigallians. Semigallians did not 

place horse riding gear into a grave as was a 

tradition of Curonians, who also placed neither 

a horse nor riding gear into graves. Uplanders, 

on the other hand, used to bury the 

dead with riding gear. This custom closely 

relates Semigallians with Lettigallians. 

Numerous burial items are one more peculiarity, 

yet it is also characteristic of other 

neighbouring tribes – Curonians, Lettigallians 

and Samogitians. However in Semigallia the 

order of placement of burial items into a grave 

and their composition was specific and 

thus, distinguished them from other tribes. 

One such distinct feature is numerous arms 

in a grave. Although Semigallians did not use 

lance-shaped spearheads, which were popular 

among Curonians. Semigallians swords 

were also of a unique form. The earliest are 

long narrow battle knives, sometimes with a 

ring on a haft. Later broad battle knives – 

swords were prevailing, yet double-edge 

swords did not gain popularity in this territory. 

Broad battle knives – swords were used by 

Samogitians and Lettigallians, but Semigallians 

had a distinctive order of placing such 

arms into a grave. Here they are uncovered 

placed diagonally on the feet or pelvis bones. 


Ethnic similarities and differences are 

emphasises by such a burial item as an axe. 

The custom to place an axe into a grave was 

familiar to Semigallians. However, males 

with an axe from the 7 th century had been 

buried more rarely than in Lettigallia, where 

this custom was more common, and also more 

rarely than in Samogitia. 

One more especially typical of Semigallians 

burial item is a hoe. So far they have 

been uncovered only in this territory, but single 

cases have been observed in eastern and 

central Lithuania. Thus, we may state that this 

burial item is characteristic of Semigallian women. 

Knives with bent points are also characteristic 

of Semigallian women. They were 

rarely buried with a spindle. Besides, working 

tools are more rarely found in Semigallian graves 

than in graves of other tribes. 

Some features of Semigallian culture are 

reflected by decorations placed in graves. 

Women of all tribes embellished their heads 

with metal jewellery. Only Semigallian and 

their neighbouring Samogitian women were 

wearing headbands from solid bronze plates 

interconnected by short spirals. This custom 

relates Semigallian women with Samogitian 

neighbours. Only Semigallians had 

characteristic garland of a solid spiral placed 

on the top of the head above the headband. 

Semigallians as well as Lettigallians 

did not decorated their caps or edges of the 

caps with metal pendants as was popular 

among Samogitian, Curonian and Scalvian 

women. In fact, very rarely caps or head 

strings decorated with bronze bits are found 

here. 

In Semigallia it was not customary to wear 

strings of necklaces. Only one or a couple 

of beads would be worn as in Lettigallia, 

which most probably served as an amulet. 

However, neck rings were very popular. 

In Semigallia as well as in Samogitia women 

and men used different decorations for 

pinning their garments. Men pinned their 

121


clothes with brooches, whereas women with 

a couple of pins. 

Bracelets are also one of the decorations, 

which reflect the tribal culture. Naturally a 

part of them are typical of majority of Baltic 

tribes, but some were worn only in one or a 

few tribes. Semigallian women favoured bracelets 

with a protruding edge. Apart from 

them such bracelets were popular among Samogitian 

women, more rarely Uplanders. 

Cuffed bracelets were typical of Semigallian, 

Samogitian and Lettigallian women. Only Semigallians 

and Lettigallians used massive and 

122 


“warrior” bracelets. Bracelets with animalshaped 

terminals sometimes were characteristic 

of Curonians but also worn by Semigallians. 

Rings were not favourite decorations of 

Semigallians, they were more popular among 

Curonians. It was not customary to bury the 

deceased with a leather belt. That is why belt 

buckles or other metal parts of the belts are 

rarely uncovered in graves. In this respect 

Semigallians were different from Samogitians 

and particularly from Curonians. Belts are 

also rare in Lettigallian graves.

LIST OF ILLUSTRATIONS 

1. Territory of Semigallia. 

2. Stone and Bronze Age finds: 1–3) 

Vaðkai treasure – a bronze blunt-ended 

axe, an axe of Mälar type, a dagger, 4– 

5) – horn points. 

3. A boat-shape battle axe from 

Guostagalis. 

4. A bronze flanged axe from Linkuva. 

5. A bowl from Ðakyna. 

6. Berèiûnai. Scheme of the Barrow No. 62. 

7. Berèiûnai. A stone circle of the Barrow 

No. 62 in situ. 

8. Berèiûnai. Barrow No. 60, Grave 

No. 1. Uncovered items. 

9. Semigallian burial grounds. 

10. The number of men, women and 

children is some burial grounds of 

Semigallians. 

11. Remnants of a wooden coffin. Stungiai 

Grave No. 1. 

12. Orientation of men and women with 

respect to parts of the world. 

13. Most often positions of inhumations of 

the dead. 

14. Jauneikiai burial ground Grave No. 

123, Ðukioniai Grave No. 69. 

15. Stungiai male Grave No. 9, Jauneikiai 

male Grave No. 113, 200, 260. 

16. Jauneikiai Grave No. 390. 

17. Jauneikiai Grave No. 439, Stungiai 

Grave No. 25. 

18. Jaueikiai Grave No. 414, 349. 

19. Pavirvytë Grave No. 138. 

20. Jauneikiai Grave No. 124. 

21. Socketed axes. Jauneikiai. 1) Grave No. 

454, 2) Grave No. 2, 3) Grave No. 390, 

4) Grave No. 60, 5) Grave No. 58, 

6) Grave No. 76, 7) Grave No. 370, 

8) Grave No. 341. 

22. Blunt-ended axes with a narrow blade. 

1) Ðukioniai stray find. 2) Jauneikiai 

Grave No. 78, 3) Jauneikiai stray find. 

23. Blunt-ended axes with a broad blade. 


1) Ðukioniai, Grave No. 54, 2) Skeiriai- 

Vadagiai stray find, 3) Rûdiðkiai stray 

find. 

24. Ice-picks. Jauneikiai 1) Grave No. 284, 

2) Grave No. 344. 

25. Knives with bent points. 1–2) 

Jauneikiai, Grave No. 144, 82, 3–5) 

Ðukioniai Grave No. 111, 129, 99, 6– 

8) Stungiai Grave No. 7, 5, 25. 

26. Hoes. 1) Jauneikiai Grave No. 141, 

2) Jauneikiai Grave No. 65, 

3) Jauneikiai stray find, 4) Stungiai 

Grave No. 25. 

27. Awls. 1) Ðukioniai Grave No. 104, 

2) Ðukioniai Grave No. 127, 3) 

Ðukioniai Grave No. 99, 4) Ðukioniai 

Grave No. 111, 5–6) Ðukioniai Grave 

No. 129, 7) Stungiai Grave No. 25. 

28. Working tools. Spindles: 1) Stungiai 

stray find, 2) Pavirvytë Grave No. 144, 

3) Pavirvytë Grave No. 135. Stone 

casting moulds: 4) Ðukioniai Grave 

No. 119, 7–9) Pavirvytë Grave No. 135. 

Needles: 5) Ðukioniai Grave No. 119, 

6) Jauneikiai Grave No. 58. 

29. Pavirvytë Grave No. 135. 

30. Burial items of Pavirvytë Grave No. 

135. 

31. Broad battle knives. 1) Jauneikiai Grave 

No. 351, 2) Stungiai Grave No. 24, 3) 

Ðukioniai Grave No. 41, 4) Jauneikiai 

Grave No. 43, Jauneikiai Grave No. 

113. 

32. Battle knives with a ring on the haft. 1) 

Jauneikiai Grave No. 371, 2) Jauneikiai 

Grave No. 390, 3) Jauneikiai Grave No. 

447, 4) Jauneikiai Grave No. 443. 

33. Swords and a battle knife from 

Pavirvytë burial ground: 1) Grave No. 

27, 2) Grave No. 145, 3) Grave No. 

18. 

34. Socketed spearheads with a willowleaf-shaped 

blade. 1) Jauneikiai Grave 

123


No. 311, 2) Ðukioniai Grave No. 25, 3) 

Ðukioniai Grave No. 25, 4) Stungiai 

Grave No. 24, 5) Stungiai Grave No. 

24, 6–7) Jauneikiai Grave No. 344. 

35. Socketed spearheads with a lanceolateshaped 

blade. 1–2) Jauneikiai Grave 

No. 466, 3) Ðukioniai Grave No. 21, 4) 

Linkaièiai stray find, 5) Jauneikiai Grave 

No. 111. 

36. Socketed spearheads with a rhomboid 

blade. 1) Jauneikiai Grave No. 390, 2) 

Jauneikiai Grave No. 135, 3) Dirþiai 

Grave No. 3. 

37. Socketed spearheads with a profiled 

blade. Jauneikiai: 1) Grave No. 413, 2) 

Grave No. 415, 3) Grave No. 13, 4) 

Grave No. 443. 

38. Socketed sash-like spearheads. 1) 

Stungiai Grave No. 16, 2) Stungiai 

Grave No. 19, 3) Ðukioniai Grave 

No. 91, 4) Jauneikiai Grave No. 50. 

39. Hafted spearheads. 1) Stungiai stray 

find, 2) Jauneikiai Grave 31, 3) Stungiai 

Grave No. 23, 4–5) Linkuva Grave No. 

2. 

40. Ornaments of headband plates. 1) 

Vëþlaukis stray find, 2) Jauneikiai Grave 

No. 384, 3) Jauneikiai Grave No. 408, 

4–5) Jauneikiai Grave No. 427. 

41. A headband of quadrangular plates. 

Jauneikiai Grave No. 349. 

42. A headband from spirals and tins. 

Pavirvytë Grave No. 135. 

43. A headband from spirals and tins. 

Pavirvytë Grave No. 137. 

44. Spiral garland. Pavirvytë Grave No. 

135. 

45. Reconstruction of the head string 

(according to Ðukioniai Grave No. 119). 

46. Neck-rings with a loop-and-hook clasp. 

1) Jauneikiai Grave No. 113, 2) 

Valdamai Grave No. 7, 3) Pamiðkiai 

Grave No. 54, 4) Stungiai Grave 

No. 19. 

47. Neck-rings with overlapping thickening 

terminals. 1) Jauneikiai Grave No. 4, 


124 


Linksmuèiai Grave No. 70. 

48. Neck-rings with crutch-shaped 

terminals 1) Linkuva stray find, 2) 

Pamiðkiai Grave No. 23, A clasped 

neck-ring – 3) Jauneikiai Grave 

No. 422. 

49. Neck-rings with saddle-shaped 

terminals. Jauneikiai 1) Grave No. 28, 

2) 124. 

50. Neck-rings with overlapping square 

terminals. 1) Jauneikiai Grave No. 58, 

2) Pamiðkiai Grave No. 26. 

51. Neck-rings with tapering terminals. 

Jauneikiai 1) Grave No. 58, 2) 107. 

52. A neck-ring with loop-shaped terminals 

and composite neck-rings. Pavirvytë 1– 

2) Grave No. 137, 3) Grave No. 143. 

53. Blue glass beads. Pavirvytë Grave 

No. 138. 

54. Crossbow long-pinned brooches. 

Jauneikiai 1–4) stray finds, 5) Grave 

No. 393. 

55. Crossbow owl-shaped, animalistic and 

arch-like brooches. 1) Jauneikiai Grave 




Grave No. 390, 6) Pamiðkiai Grave 

No. 27, 7) Jauneikiai Grave No. 455. 

56. Crossbow step-shaped brooches. 1) 


Grave No. 410, 3) Jauneikiai stray find, 

4) Pavirvytë Grave No. 135, 5) 

Jauneikiai stray find. 

57. Crossbow poppy-seed-shaped 

brooches. 1) Jauneikiai Grave No. 43, 

2) Ðukioniai Grave No. 126, 3) 

Pamiðkiai Grave No. 17, 4) Linksmuèiai 

Grave No. 4. 

58. Penannular brooches. 1) Jauneikiai 

Grave No. 57, 2) Jauneikiai stray find, 

3–4) Ðukioniai Grave No. 130, 5) 

Ðukioniai Grave No. 133, 6) Pavirvytë 

Grave No. 125, 7–9) Pavirvytë Grave 

No. 136, 10) Pamiðkiai Grave No. 23, 

11) Jauneikiai Grave No. 183, 12–13) 

Pavirvytë Grave No. 140.


59. Penannular and plate brooches. 1) 

Pavirvytë Grave No. 146, 2) Pavirvytë 

Grave No. 135, 3) Pavirvytë Grave No. 

136, 4) Pavirvytë Grave No. 155, 5) 

Pavirvytë Grave No. 136, 6) Pavirvytë 

Grave No. 135, 7) Pavirvytë Grave No. 

134, 8) Jauneikiai Grave No. 351, 9) 

Jauneikiai stray find, 10) Linkuva Grave 

No. 3. 

60. Crook-like pins. 1) Linksmuèiai Grave 


3) Jauneikiai Grave No. 186. 

61. Stemming pins. Jauneikiia 1) stray find, 

2) Grave No. 447, 3) Grave No. 426, 4) 

stray find, 5) stray find, 6) Grave No. 102. 

62. Pins with a triangular head. 1–2) 

Jauneikiai Grave No. 4, 3) Stungiai 

Grave No. 24, 4) Pamiðkiai Grave No. 

13, 5) Jauneikiai Grave No. 375, 6) 

Jauneikiai Grave No. 412, 7–8) 

Jauneikiai Grave No. 349, 9) 

Linksmuèiai Grave No. 40. 

63. Pins with a ring head. 1) Linksmuèiai 

Grave No. 56, 2–3) Jauneikiai Grave 

No. 40, 4–5) Ðukioniai Grave No. 125. 

64. Cruciform pins. 1) Linksmuèiai Grave 

No. 91, 2–3) Pavirvytë Grave No. 144, 

4–5) Jauneikiai Grave No. 464. 

65. Cruciform pins. 1) Stungiai stray find, 

2) Ðukioniai Grave No. 105, 3–4) 


Grave No. 467, 6) Jauneikiai Grave 

No. 408, 7–8) Jauneikiai stray finds. 

66. Cruciform pins. 1–2) Linksmuèiai 

Grave No. 6, 3) Stungiai Grave No. 25, 

4–5) Ðukioniai Grave No. 118. 

67. Cruciform and rosette pins. 1–2) 

Linkuva stray finds, 3) Pavirvytë Grave 

NO. 138. 

68. Sash-like and thick-ended bracelets. 

Jauneikiai 1) Grave No. 42, 2) Grave 

No. 21, 3) Grave No. 4, 4) stray find, 

5) Grave No. 422, 6) Grave No. 351. 

69. Bracelets with a high triangular-shaped 

edge and cuffed bracelets. Jauneikiai 

1) Grave No. 392, 2–3) Grave No. 414, 


4) Grave No. 464, 5–6) Grave No. 412. 

70. Spiral bracelets. 1–2) Jauneikiai Grave 

No. 124, 3) Pamiðkiai Grave No. 4, 4) 

Meldiniai stray find, 5) Jauneikiai Grave 

No. 31, 6) Pamiðkiai Grave No. 17, 7) 

Pamiðkiai Grave No. 27b. 

71. Warrior and massive bracelets. 1) 

Jauneikiai Grave No. 113, 2) Ðukioniai 

Grave No. 42, 3) Ðukioniai Grave No. 

53, 4) Pamiðkiai Grave No. 51, 5) 

Jauneikia stray find, 6) Pavirvytë Grave 

No. 135. 

72. Bracelets with animal-shaped 

terminals. Pavirvytë 1–2, 4) Grave No. 

136, 3) Grave No. 146. 

73. Rings. 1) Pamiðkia Grave No. 26, 2–3) 

Jauneikiai Grave No. 2, 4–5) Ðukioniai 

Grave No. 121, 6–7) Pavirvytë Grave 

No. 135. 

74. Riding bits. 1) Ðukioniai Grave No. 73, 

2) Ðukioniai Grave No. 54, 3) Jauneikiai 


75. Spurs and buckles. 1–3) Jauneikiai 

Grave No. 398, 4–5) Ðukioniai Grave 

No. 11, 6) Valdamai stray find, 7) 

Ðukioniai Grave No. 54, 8) Ðukioniai 

stray find, 9) Ðukioniai Grave No. 91, 

10) Linkuva Grave No. 5. 

76. Binds of drinking horns and pincers. 1) 

Ðukioniai Grave No. 129, 2) Jauneikiai 

Grave No. 391, 3) Stungiai Grave 

No. 16, 4) Jauneikiai stray find, 5) 

Jauneikia Grave No. 78, 6) Jauneikiai 


77. Belts and their parts. 1) Ðukioniai Grave 

No. 69, 2) Pavirvytë stray find, 3) 

Pavirvytë Grave No. 133, 4–5) 

Pavirvytë stray finds, 6) Jauneikiai 

Grave No. 53, 7) Meldiniai stray find, 


Ðukioniai Grave No. 46. 

78. Scales and scale boxes. 1) Pavirvytë 

stray find, 2) Linkuva stray find. 

79. Bronze tins. 1) Dirþiai Grave No. 54, 

2) Ðukioniai Grave No. 134, 

3) Jakðtaièiai-Meðkiai Grave No. 39. 

Translated by Lina Guobienë 

125


Èëîíà Âàøêÿâè÷þòå 

ÇÅÌÃÀËÛ ÇÅÌÃÀËÛ V–XII V–XII ÂÅÊÎÂ 

ÂÅÊÎÂ 

126 

РЕЗЮМЕ 

Âñòóïëåíèå 

Âñòóïëåíèå 

Èññëåäîâàíèÿ àðõåîëîãè÷åñêèõ 

ïàìÿòíèêîâ Ëèòâû, äðåâíåéøåé 

êóëüòóðû è èñòîðèè åå æèòåëåé âåäóòñÿ 

â òå÷åíèå ïî÷òè äâóõ ñòîëåòèé. 

Èçâåñòíî, ÷òî äî îáðàçîâàíèÿ 

ãîñóäàðñòâà è ëèòîâñêîé íàðîäíîñòè íà 

òåððèòîðèè ñîâðåìåííîé Ëèòâû æèëè 

êóðøè, ñêàëâû, ñåëû, ñóäóâû, ëèòîâöû 

è äðóãèå ïëåìåíà. 

Äàííàÿ ðàáîòà ïîñâÿùåíà èçó÷åíèþ 

êóëüòóðû çåìãàëîâ V–XII âåêîâ. 

Òåððèòîðèè ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ â XIII– 

XIV ââ. â áàññåéíå ðåê Ìóøà–Ëåëóïå 

îêàçàëèñü â äâóõ ãîñóäàðñòâàõ–þæíàÿ 

÷àñòü â Âåëèêîì Êíÿæåñòâå Ëèòîâñêîì, 

à ñåâåðíàÿ – â Ëèâîíèè. Ýòà 

ïîëèòè÷åñêàÿ ãðàíèöà, ðàçäåëèâøàÿ 

ìåñòà ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ, ïðîäåðæàëàñü 

íåñêîëüêî ñòîëåòèé è â 1918–1920 ãã. 

âíîâü óòâåðäèëàñü ãðàíèöåé ìåæäó 

Ëèòâîé è Ëàòâèåé. 

Â Ëèòâå îñòàëñÿ òîëüêî þæíûé êðàé 

òåððèòîðèè ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ. 

Àðõåîëîãè÷åñêèå èññëåäîâàíèÿ ýòîé 

÷àñòè Ëèòâû èñ÷åðïûâàþòñÿ èçó÷åíèåì 

ëèøü íåñêîëüêèõ áîëåå èëè ìåíåå 

èçó÷åííûõ ìîãèëüíèêîâ. Çíà÷èòåëüíàÿ 

÷àñòü èññëåäîâàííûõ ìàòåðèàëîâ 

îòíîñèòñÿ ê V–XII ââ. Ýòîò ôàêò è 

îïðåäåëèë îáúåì äàííîé ðàáîòû. Òàêèì 

îáðàçîì, ðàáîòà îïèðàåòñÿ íà ðåçóëüòàòû 

èçó÷åíèÿ íàõîäîê ìîãèëüíèêîâ, 

ïîñêîëüêó íà Çåìãàëüñêîé ÷àñòè, 

îòíîñÿùåéñÿ ê Ëèòâå, íåòó èññëåäîâàííûõ 

ïîñåëåíèé è ãîðîäèùü. 

Ïîëó÷åííûå äàííûå äàþò âîçìîæíîñòü 

èçó÷èòü îáû÷àé õîðîíèòü 

óìåðøèõ çåìãàëîâ V–XI ââ., êóëüòóðó 

óêðàøåíèé è îðóæèÿ. Ýòè äàííûå ìû 

ìîæåì ñðàâíèòü ñ äàííûìè èçó÷åíèÿ 

ìîãèëüíèêîâ êóðøåé, æÿìàéòîâ, 

àóêøòàéòîâ è ëàòãàëîâ. Ýòî òàêæå 

ïîçâîëÿåò óòî÷íèòü ãðàíèöû òåððèòîðèè 

ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ, èõ îòíîøåíèÿ ñ 

ñîñåäíèìè ïëåìåíàìè. Ðàññìîòðåíèþ 

ýòèõ âîïðîñîâ óäåëåíî îñíîâíîå 

âíèìàíèå. 

Òàêæå îùóùàåòñÿ íåõâàòêà àðõåîëîãè÷åñêîãî 

ìàòåðèàëà, îòíîñÿùåãîñÿ ê 

XIII–XIV ââ. ýòîé òåððèòîðèè íå îáíàðóæåíî 

èçó÷åííûõ ìîãèëüíèêîâ ýòîãî 

ïåðèîäà. Ïîýòîìó ñåé÷àñ åùå òðóäíî 

ñêàçàòü, â êàêîé ñòåïåíè þæíàÿ ÷àñòü 

Çåìãàëû ïîñòðàäàëà îò Ëèâîíñêîãî 

îðäåíà, àðõèåïèñêîïà Ðèãè è îò âîéñê 

ôåîäàëîâ. Íåèçâåñòíî, ïðåâðàòèëàñü ëè 

îíà â ñïëîøíóþ ïóñòîøü, îñòàëèñü ëè 

çäåñü äðåâíèå æèòåëè, à òàêæå êîãäà 

íà÷àëàñü êîëîíèçàöèÿ ýòîé òåððèòîðèè. 

Ìîæíî äîáàâèòü, ÷òî äî ñèõ ïîð 

àðõåîëîãàì íå óäàëîñü îáíàðóæèòü 

ïîñåëåíèé, îòíîñÿùèõñÿ ê XIV–XV ââ., 

è ìîãèë çåìãàëîâ, ïåðåñåëèâøèõñÿ â 

Ëèòâó â êîíöå XIII âåêà.


ÂÅÊÎÂ 

Îáçîð Îáçîð èññëåäîâàíèé 

èññëåäîâàíèé 

Çåìãàëà è åå æèòåëè ñ êîíöà XIX âåêà 

îêàçàëàñü â öåíòðå âíèìàíèÿ ÿçûêîâåäîâ, 

èñòîðèêîâ è àðõåîëîãîâ Ëèòâû è Ëàòâèè. 

Ïîýòîìó ëèòåðàòóðà î çåìãàëàõ äîñòàòî÷íî 

îáøèðíà. Îáðàòèìñÿ ê íåêîòîðûì 

âàæíåéøèì øòóäèÿì. 

Â êîíöå XIX âåêà íåìåöêèé 

èññëåäîâàòåëü À.Áèëåíøòåéí, îïèðàÿñü 

íà Ã.Ëàòâèñà è íà àêòû XII–XIV â. è 

äðóãèå ïèñüìåííûå èñòî÷íèêè, óñòàíîâèë 

ïðèáëèçèòåëüíûå ãðàíèöû Çåìãàëû. 

Íàèìåíåå ÷åòêèìè äëÿ àâòîðà îñòàëèñü 

þæíàÿ è âîñòî÷íàÿ ãðàíèöû. 

Âïåðâûå èíòåðåñ ê Çåìãàëå â Ëèòâå 

ïðîÿâèëñÿ êàê êàðòîãðàôèðîâàíèå åå 

àðõåîëîãè÷åñêèõ ïàìÿòíèêîâ (Ïîêðîâñêèé, 

1989, Elisonas, 1925). Â 1928 ã. áûëà 

îïóáëèêîâàíà êíèãà Ï.Òàðàñåíêî 

«Ìàòåðèàëû ëèòîâñêîé àðõåîëîãèè» (Tarasenka, 

1928), â êîòîðîé áûëî ïðåäñòàâëåíî 

ðàçâèòèå àðõåîëîãè÷åñêîé íàóêè â 

Ëèòâå, à òàêæå îáçîð ñóùåñòâîâàâøèõ 

çäåñü êóëüòóð. 

Â 1926 ã. â Ðèãå âûøëà êíèãà 

«Àðõåîëîãèÿ Ëàòâèè» (Latvijas, 1926), â 

îäíîì èç ðàçäåëîâ êîòîðîé áûëî äàíî 

îïèñàíèå ïëåìåí áàëòîâ, æèâøèõ íà 

òåððèòîðèè Ëàòâèè. Òåððèòîðèÿ 

ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ ñîâïàäàåò ñ 

óñòàíîâëåííîé À.Áèëåíøòåéíîì. Â êíèãå 

òàêæå ïðåäñòàâëåíû ÷åðòû, õàðàêòåðíûå 

äëÿ êóëüòóðû çåìãàëîâ. 

Â 1938 ã. â Ðèãå îïóáëèêîâàíà 

«Èñòîðèÿ Ëàòâèè» (Latviešu, 1938). Íà 

êàðòå îáîçíà÷åíû ïëåìåíà áàëòîâ. 

Ñîãëàñíî ýòîé êàðòå, â I–IV â í.ý. 

çåìãàëû ïðîæèâàëè íà íåñêîëüêî 

áîëüøåé òåððèòîðèè, ÷åì êîãäà áû òî íè 

áûëî, îäíàêî èíòåðåñóþùàÿ íàñ þæíàÿ 

ãðàíèöà ýòîé òåððèòîðèè îáîçíà÷åíà 

òðàäèöèîííî – Ìóøà (Latviešu, 1938, 

ð.106). 

Â V–IX â.â. í.ý. òåððèòîðèÿ 

ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ óìåíüøèëàñü. Â 

IX–XIII â.â. ýòà òåððèòîðèÿ åùå áîëüøå 


ñîêðàòèëàñü è â íà÷àëå âòîðîãî 

òûñÿ÷åëåòèÿ îõâàòèëà ïî÷òè òàêóþ æå 

ïëîùàäü, êàêóþ íàìåòèë À.Áèëåíøòåéí. 

Â ïåðâîì íàó÷íîì îáçîðå É.Ïóçèíàñà 

(Puzinas, 1938) áûë ïðåäñòàâëåí 

ñèñòåìàòèçèðîâàííûé ìàòåðèàë ñî âñåé 

òåððèòîðèè Ëèòâû. Àâòîð âûäåëèë 

Çåìãàëó – áàññåéí Ìóøè – Àêìÿíå – 

Øÿóëÿé – Ðîçàëèìàñ – Ïóìïåíàé – 

Áèðæÿé (Puzinas, 1938, ð. 275). 

Êíèãà Ì.Àëüñåéêàéòå «Áàëòû â 

äîèñòîðè÷åñêèå âðåìåíà» (Alseikaitė, 

1944) áûëà îäíîé èç ïåðâûõ ðàáîò, â 

êîòîðîé ðàññìàòðèâàëàñü ñòîëü 

îáøèðíàÿ òåîðèÿ ïðîèñõîæäåíèÿ 

áàëòîâ. Äëÿ çåìãàëîâ â Ëèòâå àâòîð 

îòâåëà òåððèòîðèþ äî Òàóðàãíàé – 

Ñâåäàñàé. Âìåñòå ñ òåì, çàïàäíàÿ ãðàíèöà 

ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ, òî åñòü ãðàíèöà ñ 

êóðøàìè, ñîâñåì íå óêàçàíà. 

Â ñâÿçè ñ íåêîòîðûì îæèâëåíèåì 

ðàáîò ïî èçó÷åíèþ ïàìÿòíèêîâ â 60-å 

ãîäû áûëî íàêîïëåíî áîëüøå ìàòåðèàëîâ 

äëÿ ðåøåíèÿ âîïðîñîâ ýòíè÷åñêîé 

èñòîðèè. 

Â êíèãå ýñòîíñêîãî àðõåîëîãà 

Õ.Ìîîðû, âûøåäøåé â 1952 ã. è 

ïîñâÿùåííîé áàëòèéñêèì ïëåìåíàì â 

Ëàòâèè (Mooða, 1952), óêàçàíî, ÷òî óæå 

âî II â. í. ý. âûêðèñòàëëèçîâàëèñü îñîáûå 

êóëüòóðíûå îáëàñòè – òåððèòîðèÿ ìåæäó 

Âåíòîé è Äàóãóâîé îòâîäèëàñü 

çåìãàëàì. 

Â èçäàííîé â 1961 ã. êíèãå «×åðòû 

àðõåîëîãèè Ëèòâû» (LAB, 1961) 

äîñòàòî÷íî ïîëíî ïðåäñòàâëåíà 

ïðåäûñòîðèÿ Ëèòâû âïëîòü äî 

îáðàçîâàíèÿ ãîñóäàðñòâà. Êíèãà 

ñîäåðæèò íåìàëî äàííûõ è î 

ìîãèëüíèêàõ íà ñåâåðå Ëèòâû, 

îáúåäèíåííûõ â îòäåëüíóþ ãðóïïó. 

Áîëåå ïîëíî êóëüòóðó çåìãàëîâ 

ïðåäñòàâèëà Ð.Âîëêàéòå-Êóëèêàóñêåíå â 

êíèãå «Ëèòîâöû â IX–XII â.â.» (Volkaitė-Kulikauskienė, 

1970). Ïî ìíåíèþ 

127


àâòîðà, çåìãàëû â íà÷àëå II òûñÿ÷åëåòèÿ 

í.ý. äâèãàëèñü áîëåå ê ñåâåðó, à èõ 

òåððèòîðèþ íà þãå çàíÿëè àóêøòàéòû è 

æÿìàéòû. 

À.Òàóòàâè÷þñ â ñòàòüå î ìàíæåòîîáðàçíûõ 

áðàñëåòàõ (Òàóòàâè÷þñ, 1970, 

ñ. 197–202) òàêæå êîñíóëñÿ âîïðîñà î 

ëîêàëèçàöèè çåìãàëîâ. Â ðàáîòå 

ïðåäñòàâëåíà êàðòà ðàñïðîñòðàíåíèÿ 

ýòèõ áðàñëåòîâ, ÷òî óêàçûâàåò è íà 

ïëåìåííûå ãðàíèöû çåìãàëîâ. 

Âàæíûì øàãîì âïåðåä â èññëåäîâàíèè 

ýòíè÷åñêîé èñòîðèè áàëòèéñêèõ ïëåìåí 

áûëî ñîçäàíèå àðõåîëîãè÷åñêèõ àòëàñîâ 

Ëèòâû (LAA, 1974, 1975, 1977, 1978). Íà 

îñíîâàíèè ìîãèëüíèêîâ âûäåëåíà 

òåððèòîðèÿ ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ – 

áàññåéí ðåê Ìóøà – Ëåâóî. Íà çàïàäå 

îíà äîõîäèëà äî ðåêè Âåíòà, íà þãîçàïàäå 

– äî ðàéîíà Øÿóëÿé, íà þãîâîñòîêå 

– äî ñåâåðíîé îêðàèíû 

Ïàíÿâåæèñà, âîñòî÷íàÿ ãðàíèöà òàê è 

îñòàåòñÿ íåÿñíîé, ïîñêîëüêó åñòü 

íåõâàòêà èçó÷åííûõ ïàìÿòíèêîâ V– 

XII â. â. â ðàéîíàõ Êóïèøêèñ, Ðîêèøêèñ 

è Áèðæàé (LAA, 1975, p. 18). Çåìãàëàì 

îòâîäèòñÿ íåñêîëüêî áîëåå îáøèðíàÿ 

òåððèòîðèÿ, ÷åìáûëà ïðåæäå. 

À.Òàóòàâè÷þñ â ñòàòüÿõ «Áàëòèéñêèå 

ïëåìåíà â I òûñÿ÷åëåòèè í.ý. íà 

òåððèòîðèè Ëèòâû» (Òàóòàâè÷þñ, 1980) 

è «Ýòíîãåíåç æÿìàéòîâ» (Tautavičius, 

1981) ðàññóæäàë î âûäåëåíèè ïëåìåíè 

çåìãàëîâ èç îáùåãî îáðàçîâàíèÿ, òî åñòü 

èç îáëàñòè êóëüòóðû êóðãàíîâ ñåâåðíîé 

è çàïàäíîé Ëèòâû. Îòìå÷àÿ òåððèòîðèþ 

ïðîæèâàíèÿ ýòîãî ïëåìåíè, àâòîð 

ïîä÷åðêíóë ðîäñòâåííîñòü êóëüòóð 

æÿìàéòîâ è çåìãàëîâ. 

Â èçäàííîé â 1985 ã. êíèãå 

Ì.Ãèìáóòåíå «Áàëòû â äîèñòîðè÷åñêèå 

âðåìåíà» (Gimbutienė, 1985) óäåëåíî 

çíà÷èòåëüíîå ìåñòî ïðîöåññó 

ôîðìèðîâàíèÿ ïëåìåí. Àâòîð îòâåëà 

çåìãàëàì ÷àñòü öåíòðàëüíîé Ëàòâèè è 

ñåâåðíóþ ÷àñòü Ëèòâû, íàõîäÿùóþñÿ â 

áàññåéíå Ìóøè. Âìåñòå ñ òåì, þæíóþ 

128 

ÇÅÌÃÀËÛ ÇÅÌÃÀËÛ ÇÅÌÃÀËÛ V–XII V–XII ÂÅÊÎÂ 

ÂÅÊÎÂ 

ãðàíèöó Çåìãàëû èññëåäîâàòåëüíèöà 

ïîäðîáíåå íå ïðåäñòàâèëà. 

Ì.Ìèõåëáåðòàñ â êíèãå «Äðåâíèé 

æåëåçíûé âåê â Ëèòâå» (Michelbertas, 

1986) ðàññìàòðèâàë âåñüìà âàæíûé 

ïåðèîä ôîðìèðîâàíèÿ êóëüòóðû âñåõ 

ïëåìåí. Óäåëèâ íåìàëî ìåñòà êóðãàíàì 

ñ êàìåííûìè âåíêàìè íà Ñåâåðå Ëèòâû, 

àâòîð êîíñòàòèðîâàë, ÷òî êóëüòóðà 

çåìãàëîâ ðàçâèëàñü èç êóëüòóðû êóðãàíîâ 

ñåâåðî-âîñòî÷íîé îáëàñòè îêîëî 350– 

450 ã. ã. (Michelbertas, 1986, p. 240). 

Êíèãà Â.Ñåäîâà «Ôèíî-óãðû è áàëòû 

â ñðåäíèå âåêà» (Ñåäîâ, 1987) ïîñâÿùåíà 

èñòîðèè âñåõ áàëòñêèõ ïëåìåí. Àâòîð 

îïèðàëñÿ íà äàííûå àðõåîëîãèè Ëèòâû 

è Ëàòâèè, è, òåì íå ìåíåå, îí ïîäåëèë 

ïëåìåíà íà «ëàòûøåé» è «ëèòîâöåâ» 

ñîãëàñíî èñòîðè÷åñêè ñëîæèâøèìñÿ 

ãîñóäàðñòâåííûì ãðàíèöàì. Ïî ìíåíèþ 

àâòîðà, òàêèå ïëåìåíà, êàê çåìãàëû è 

ñåëû, – ýòî ëàòûøñêèå ïëåìåíà, òåì 

ñàìûì ñëîâíî ïîäòâåðæäàÿ ìíåíèå 

À.Áèëåíøòåéíà î òîì, ÷òî çåìãàëû è 

ëàòãàëû ãîâîðèëè íà ëàòûøñêîì ÿçûêå. 

Îñòàåòñÿ äîáàâèòü, ÷òî â ìîíîãðàôèè 

Â.Êàçàêÿâè÷þñà îá îðóæèè II–VII â.â. 

(Êàçàêÿâè÷þñ, 1988) íåìàëî ìåñòà 

óäåëåíî âîîðóæåíèþ çåìãàëîâ. 

Â êíèãå «Ýòíîãåíåç ëèòîâöåâ» (Lietuvių 

etnogenezė, 1987) ñïåöèàëèñòû èç 

íåñêîëüêèõ îáëàñòåé ïðåäïðèíÿëè 

ïîïûòêó âûÿñíèòü ïðîöåññ ôîðìèðîâàíèÿ 

ëèòîâñêîé íàöèè. Áîëüøîå ìåñòî â 

ýòîé ðàáîòå óäåëåíî äèôôåðåíöèèðîâàâøèìñÿ 

ïëåìåíàì áàëòîâ, â òîì ÷èñëå 

è çåìãàëàì. 

Çà ïîñëåäíèå äåñÿòèëåòèÿ ñðåäè 

àðõåîëîãîâ Ëàòâèè íàèáîëüøåå âíèìàíèå 

ê ìîãèëüíèêàì Çåìãàëû ïðîÿâèë 

Ì.Àòãàçèñ. Ôóíäàìåíòàëüíàÿ ðàáîòà ïî 

ýòîìó âîïðîñó îïóáëèêîâàíà â ñáîðíèêå 

ñòàòåé, ïîñâÿùåííîìó ýòíè÷åñêîé 

èñòîðèè (Àòãàçèñ, 1980, ñ. 89–101). 

Àâòîð âûâîäèò ïðîèñõîæäåíèå çåìãàëîâ 

èç êóëüòóðû êóðãàíîâ ñ êàìåííûìè 

âåíêàìè, ðàñïîëîæåííûìè íà ñåâåðå


ÂÅÊÎÂ 

Ëèòâû è íà þãå Ëàòâèè. Òàêæå áûëî 

óñòàíîâëåíî, ÷òî íà ñåâåðå ýòà îáëàñòü 

äîñòèãàëà ðåêè Ëèåëñòðàóïå, íà çàïàäå – 

Çàíòå è Åæÿðå, à ãðàíèöû ñ Ëàòãàëîé 

âñå åùå íå ÿñíû. Þæíàÿ ãðàíèöà 

ïëåìåíè çåìãàëîâ, ïî ìíåíèþ àâòîðà, 

ñîâïàäàåò ñ òîé, êîòîðóþ ïðîâåë 

À.Òàóòàâè÷þñ. 

Èçó÷åíèþ ñâÿçåé ìåæäó çåìãàëàìè è 

êóðøàìè ïîñâÿùåíà ñòàòüÿ àâòîðà 

äàííîé ðàáîòû (Vaškevičiūtė, 1989, p.55– 

67), â êîòîðîé èñïîëüçîâàí ìàòåðèàë 

ìîãèëüíèêà Ïàâèðâèòå. 

Ïîìèìî óïîìÿíóòûõ âàæíûõ è 

çíà÷èòåëüíûõ ðàáîò ïî âîïðîñàì 

êóëüòóðû çåìãàëîâ è ýòíè÷åñêîé èñòîðèè, 

èìååòñÿ íåìàëî äðóãèõ ñòàòåé è ðàáîò, â 

êîòîðûõ ýòà òåððèòîðèÿ è åå æèòåëè 

ðàññìîòðåíû â òîì èëè èíîì àñïåêòå. 

Ïðåæäå âñåãî, ýòî ñòàòüè, â êîòîðûõ 

ïðåäñòàâëåíû ìàòåðèàëû èç ðàñêîïîê 

ïàìÿòíèêîâ, à òàêæå îòäåëüíûå íàõîäêè 

èëè ãðóïïû íàõîäîê. 

Â 1943 ã. Ð.Âîëêàéòå-Êóëèêàóñêåíå 

îïóáëèêîâàëà ñòàòüþ î íàéäåííûõ â 

ìîãèëüíèêå Ñòà÷þíàé øåéíûõ ãðèâíàõ 

(Volkaitė-Kulikauskienė, 1943, ð.80–95), 

à â 1954 ã. – î ðåçóëüòàòàõ ðàñêîïîê 

ìîãèëüíèêà Ëèíêñìó÷ÿé â 1948 ã. (Volkaitė-Kulikauskienė, 

1951, ð.279–314). 

Î.Íàâèöêàéòå èññëåäîâàëà îñòàòêè 

ðàçðóøåííîãî ìîãèëüíèêà Äèðæÿé è 

íàïèñàëà îá ýòîì ïàìÿòíèêå ñòàòüþ (Navickaitė, 

1959, ð.151–158), à ïîçæå â 

ðàáîòå «Èññëåäîâàíèÿ ãðóíòîâûõ 

ìîãèëüíèêîâ â Ëèòâå â 1948–1958 ã.ã.» 

(Navickaitė, 1961, ð.66–100) ïîäðîáíî 

ðàññêàçàëà îá èçó÷åíèè ìîãèëüíèêîâ 

Äèðæÿé, Äåãåñÿé, Ëèíêñìó÷ÿé, Ïàïèëå. 

Â ðàáîòå «Òîðãîâûå ñâÿçè æèòåëåé 

Ëèòâû âî II–XII â.â.» (Lietuvos gyventojų…, 

1972) ðàçíûå àâòîðû óïîìèíàþò î 

íàéäåííûõ â Çåìãàëå èìïîðòíûõ 

èçäåëèÿõ, ñïëàâàõ ñåðåáðà. Â êíèãå 

«Ìàòåðèàëüíàÿ êóëüòóðà Ëèòâû â IX– 

XII â.â.» (Lietuvių, 1978;1981) ìíîãèå 

âîïðîñû ïî ýòîé òåìàòèêå ðåøàþòñÿ íà 


îñíîâå çåìãàëüñêèõ ìàòåðèàëîâ. 

Â äâóõ êíèãàõ î ñåðåáðÿíûõ 

óêðàøåíèÿõ (Tautavičienė, 1981; Vaitkunskienė, 

1981) îïóáëèêîâàíû äàííûå è î 

ìíîãî÷èñëåííûõ íàõîäêàõ â Çåìãàëå. 

Àâòîð äàííîé ðàáîòû ïèñàëà î ãîëîâíûõ 

óêðàøåíèÿõ, áóëàâêàõ, êîòîðûå íîñèëè 

æåíùèíû þæíîé Çåìãàëû, î ìóæñêèõ 

ôèáóëàõ, î íà÷àëå æèâîòíîîáðàçíîãî 

îðíàìåíòà è èñïîëüçîâàâøèñÿ 

ôîðìî÷êàõ äëÿ ëèòüÿ (Vaškevičiūtė, 1978, 

ð.24–30, 1980, ð.101–104, 1982, ð.56– 

61, 1982à, ð.93–95, 1984, ð.112–114). 

Êðîìå òîãî, îïóáëèêîâàíà ñåðèÿ ñòàòåé 

îá èçó÷åíèè ìîãèëüíèêà ßóíåéêÿé (Vaškevičiūtė, 

1985; 1986; 1987; 1987à; 1987â). 

Â 1990–2000 ã. ã. ïîÿâèëîñü íåìàëî 

ðàáîò, â êîòîðûõ Çåìãàëà ðàññìàòðèâàëàñü 

â òîì èëè èíîì àñïåêòå. Òàê, 

È.Âàøêÿâè÷þòå îïóáëèêîâàëà ñòàòüþ î 

ñïèðàëüíûõ âåíêàõ IV–XI â.â., â òîì 

÷èñëå è î íàéäåííûõ â þæíîé Çåìãàëå 

(Vaškevičiūtė, 1992, ð.128–134). 

Ïîãðåáàëüíîìó îáðÿäó çåìãàëîâ 

ïîñâÿùåíà ñòàòüÿ È.Âàøêÿâè÷þòå «Burial 

practices in one of the Baltic tribes-Semigallians» 

(Vaškevičiūtė, 1992à, ð. 91– 

98). Ñòàòüÿ òîãîæå àâòîðà î ïðîáëåìàõ 

þæíîé ãðàíèöû Çåìãàëû îïóáëèêîâàíà 

â æóðíàëå «Žiemgala» (Vaškevičiūtė, 

1999à, ð.2–7). Òàêæå îïóáëèêîâàíû 

ìàòåðèàëû ðàñêîïîê äâóõ çåìãàëüñêèõ 

ìîãèëüíèêîâ – Øóê¸íÿé è Ñòóíãÿé (Vaškevičiūtė, 

2001à, ð.159–224; Vaškevičiūtė, 

2001â, ð. 225–262). 

À.Òàóòàâè÷þñ â ñâîåé êíèãå î ñðåäíåì 

æåëåçíîì âåêå (Tautavičius, 1996) 

Çåìãàëå óäåëèë íåìàëî ìåñòà. Àâòîð 

ðàññìîòðåë ïðîöåññ îáðàçîâàíèÿ 

ýòíè÷åñêîé îáëàñòè Çåìãàëû, îõàðàêòåðèçîâàë 

âàæíåéøèå ïîãðåáåíèÿïàìÿòíèêè 

òîãî ïåðèîäà, ÷åðòû îáðÿäà 

çàõîðîíåíèÿ, êîìïëåêò èíâåíòàðÿ, 

ïîä÷åðêèâàÿ ìûñëü òîì, ÷òî êóëüòóðà 

ýòîé îáëàñòè íå áûëà îäíîðîäíîé. Â 

þæíîé ÷àñòè àðåàëà îíà áëèæå êóëüòóðå 

æÿìàéòîâ, à â âîñòî÷íîé – îùóòèìî 

129


áîëüøåå âëèÿíèå êóëüòóðû ñåëîâ è 

ëàòãàëîâ. Äàííàÿ îáëàñòü îõâàòûâàåò 

áàññåéí Ìóøè ñ çàïàäà è íà þãî-çàïàäå 

äîñòèãàåò ðåêó Âåíòà, íà ñåâåðå – áàññåéí 

Ëåëóïå äî Äàóãàâû. Ãîâîðÿ îá èíâåíòàðå, 

àâòîð óêàçûâàåò õðîíîëîãèþ, ãðàíèöû 

ðàñïðîñòðàíåíèÿ. Òàêæå óêàçàíû îðóäèÿ 

òðóäà, îðóæèå è óêðàøåíèÿ, õàðàêòåðíûå 

äëÿ çåìãàëîâ. 

Ñòàòüÿ Â.Êàçàêÿâè÷þñà «Øëåì èç 

ìîãèëüíèêà Ïàâèðâèòå-Ãóäàé» ïîñâÿùåíà 

øëåìó, íàéäåííîìó ñ òðóïîñîææåíèåì 

â ïîãðåáåíèè ¹65 ìîãèëüíèêà 

Ïàâèðâèòå (Êàçàêÿâè÷þñ, 1998, ñ.129– 

135). Äðóãàÿ ñòàòüÿ òîãî æå àâòîðà 

ðàññêàçûâàåò î íàéäåííîé â ïîãðåáåíèè 

¹5 ìîãèëüíèêà Ëèíêóâà íàêîíå÷íèêå 

íîæåí ìå÷à, èçãîòîâëåííîì ìåñòíûìè 

ìàñòåðàìè, íî ïî ñêàíäèíàâñêîìó 

îáðàçöó (Kazakevičius, 2000, p. 19–24). 

À.Ñèìíèøêèòå, ðàññêàçûâàÿ â ñâîåé 

Èññëåäîâàíèÿ Èññëåäîâàíèÿ â â Ëèòâå Ëèòâå 

Ëèòâå 

Ñêîëüêî-íèáóäü îáøèðíûå èññëåäîâàíèÿ 

íà ïðîòÿæåíèè âñåãî XIX â. òàê íå 

áûëè íà÷àòû. Ëèøü â 40-å ãîäû 

Øÿóëÿéñêîå Êðàåâåä÷åñêîå îáùåñòâî 

ïîä ðóêîâîäñòâîì Á.Òàðâèäàñà ïðîâåëî 

íåçíà÷èòåëüíûå ðàñêîïêè íåñêîëüêèõ 

ìîãèëüíèêîâ. Â 1992 ã. ìóçåé Êóëüòóðû 

Âèòàóòàñà Âåëèêîãî èññëåäîâàë 

ìîãèëüíèê Ìåëüäèíÿé (ðóê. Ï. Áàëåëþíàñ). 

Â 1943 ã. èññëåäîâà-òåëüñêèå 

ðàáîòû ïðîäîëæèë Ï. Êóëèêàóñêàñ. Èì 

æå â 1948 ã. áûëè íà÷àòû ðàñêîïêè 

ìîãèëüíèêà Ëèíêñìó÷ÿé, êîòîðûå â 

1949 ã. ïðîäîëæèëà Ð.Âîëêàéòå- 

Êóëèêàóñêåíå. Â 1949 ã. Ï.Êóëèêàóñêàñ 

èçó÷àë ìîãèëüíèê Äÿãåñÿé, êîòîðûé â 

1999 ã. èññëåäîâàëà Å. Ñòðèøêåíå. 

Â 1955 ã. Øÿóëÿéñêèé ìóçåé «Àóøðà» 

(ðóê. È.Íàóäóæàñ) ïðîâåë ðàñêîïêè 

130 

Èññëåäîâàíèÿ Èññëåäîâàíèÿ àðõåîëîãè÷åñêèõ àðõåîëîãè÷åñêèõ ïàìÿòíèêîâ 

ïàìÿòíèêîâ 


ÂÅÊÎÂ 

ðàáîòå î ïèòüåâûõ ðîãàõ â Ëèòâå, 

óïîìèíàåò è î íàéäåííûõ â Çåìãàëå – â 

ßóíåéêÿé, Ëèíêàé÷ÿé, Ëèíêñìó÷ÿé, 

Ïàâèðâèòå, Ñòóíãÿé, Øóê¸íÿé (Simniškytė, 

1998, p. 185–245). Å.Âàñèëÿóñêàñ 

íàïèñàë ñòàòüþ î òîðãîâûõ ïóòÿõ è 

öåíòðàõ Çåìãàëû (Vasiliauskas, 1999, p. 79– 

99). Èñòîðè÷åñêîìó ïåðèîäó Çåìãàëû 

XII–XIII â.â. ïîñâÿùåíà ñòàòüÿ 

Ð.ßðîöêèñà «Semigala 1100–1400. A review 

of archaeological and historical sources» 

(Jarockis, 1998, p. 45–53). 

Îáçîð ïðåäñòàâëåííîé ëèòåðàòóðû 

ñâèäåòåëüñòâóåò î òîì, ÷òî èññëåäîâàíèÿì 

êóëüòóðû è èñòîðèè çåìãàëîâ 

óäåëÿåòñÿ áîëüøîå âíèìàíèå êàê â Ëèòâå, 

òàê è â Ëàòâèè, íà ÷üåé òåððèòîðèè 

îñòàëàñü íåñêîëüêî áîëüøàÿ ÷àñòü 

òåððèòîðèé, íà êîòîðûõ æèëè çåìãàëû, 

à òàêæå áîëüøèíñòâî èõ àðõåîëîãè÷åñêèõ 

ïàìÿòíèêîâ. 

÷àñòè÷íî ðàçðóøåííîãî ìîãèëüíèêà 

Ïàïèëå è Âàëäàìàé. Îñòàòêè ýòîãî 

ïàìÿòíèêà â 1968 ã. èçó÷àë À.Òàóòàâè÷þñ 

è â 1989 ã. Øÿóëÿéñêèé ìóçåé «Àóøðà» 

(ðóêîâîäèòåëü ðàáîò Á. Ñàëàòêåíå). 

Â 1956 ã. ýòîò æå ìóçåé ïðåäïðèíÿë 

ïîïûòêó ðàñêîïîê ãîðîäèùà Æâåëãàé- 

÷ÿé. Â 1996 ã. Á. ßðîöêèñ íà ïëîùàäêå 

ãîðîäèùå ñäåëàë íåñêîëüêî ñêâàæèí, áûëè 

íà÷àòû ðàñêîïêè ãîðîäèùà Ðàêòóâå. 

Â 1957 ã. Î. Íàâèöêàéòå è Â.Óðáàíàâè÷þñ 

âåëè ðàñêîïêè ìîãèëüíèêà Äèðæÿé, 

â 1996–1999 ã. ã. ýòè ðàáîòû ïðîäîëæèëà 

Å. Ñòðèøêåíå. 

Â 1973 ã. Á. Òàóòàâè÷åíå èçó÷àëà 

ìîãèëüíèê Ïàìèøêÿé. Â 1974 ã. 

Å.Áóòåíåíå ïðîäîëæèëà íà÷àòûå â 1939 ã. 

Ï.Áàëåëþíàñîì ðàñêîïêè ìîãèëüíèêà 

Ìåëüäèíÿé. 

Â 1975–1976 ã. ã. À Òàóòàâè÷þñ è

ÇÅÌÃÀËÛ ÇÅÌÃÀËÛ V–XII V–XII V–XII ÂÅÊÎÂ 

ÂÅÊÎÂ 

Á. Òàóòàâè÷åíå âåëè ðàñêîïêè 

ìîãèëüíèêà ßóíåéêÿé. Áëàãîäàðÿ ñâîåìó 

ãåîãðàôè÷åñêîìó ïîëîæåíèþ, îáúåìó 

èññëåäîâàíèé è îáèëèþ ñîáðàííîãî 

ìàòåðèàëà ýòîò ïàìÿòíèê ñòàë îäíèì èç 

âàæíåéøèõ èñòî÷íèêîâ èçó÷åíèÿ 

êóëüòóðû æèòåëåé þæíîé ÷àñòè 

Çåìãàëû. 

Â 1977 ã. À. Õîëîäèíñêåíå íà÷àëà 

ðàñêîïêè ìîãèëüíèêà Ïàâèðâèòå-Ãóäàé, 

êîòîðûå áûëè ïðîäîëæåíû è â 1978– 

1979 ã. ã., çàòåì â 1982 ã. Â 1983–1984 ã. ã. 

ýòîò ìîãèëüíèê èçó÷àëà È. Âàøêÿâè- 

÷þòå. 

Â 1985 ã. Á. Äàêàíèñ è â 1986 ã. 

È.Âàøêÿâè÷þòå âåëè ðàñêîïêè 

ìîãèëüíèêà Ñòóíãÿé (Éîíèøêñêèé ð-í). 

Â 1988 ã. Â. Øèìåíàñ íà÷àë ðàñêîïêè 

ìîãèëüíèêà Øóê¸íÿé (Ïàêðóîéñêèé ðí), 

â 1989 ã. è â 1990 ã. èõ ïðîäîëæèëà 

È.Âàøêÿâè÷þòå. 

Çà ïîñëåäíèå äåñÿòèëåòèÿ àðõåîëîãè- 

÷åñêèé ìàòåðèàë Çåìãàëû ïîïîëíèëñÿ 

áëàãîäàðÿ åùå íåñêîëüêèì èññëåäîâàíèÿì 

ìåíüøåãî îáúåìà. 

Èññëåäîâàíèÿ Èññëåäîâàíèÿ â â Ëàòâèè Ëàòâèè 

Ëàòâèè 

Çåìãàëüñêèå ïàìÿòíèêè, íàõîäÿùèåñÿ 

â Ëàòâèè, äîæäàëèñü âíèìàíèÿ 

èññëåäîâàòåëåé ãîðàçäî ðàíüøå, ÷åì â 

Ëèòâå. Óæå â 1886 ã. Ê. Áîé, 

Ò. Êàéçåðëèíã è Å. Øìèäò íà÷àëè 

ðàñêîïêè ìîãèëüíèêà âîçëå Âåöñàóëå 

×åïàíàé, êîòîðûå â 1892 ã. ïðîäîëæèë 

Ô. Áðàóí, à Ê Áîé – ìîãèëüíèê Öåìàëäå. 

Áîëüøîå çíà÷åíèå èìåëè èññëåäîâàíèÿ 

ìîãèëüíèêà V–VII â. â. Êàòëàêàëíñ- 

Ïëàâíèêêàëíñ. Â ñâîå âðåìÿ 

ñóùåñòâîâàëè ïðåäïîëîæåíèÿ î òîì, ÷òî 

â Çåìãàëå ìîãëè íàõîäèòüñÿ áûâøèå 

ãåðìàíñêèå êîëîíèè, îäíàêî ðàcêîïêè 

óïîìÿíóòîãî ìîãèëüíèêà èõ îïðîâåðãëè. 

Ð. Õàóñìàíí èçó÷àë ãîðîäèùå Òåðâåòå 

(âìåñòå ñ À. Áèëåíøòåéíîì). 

Ïîñëå Ïåðâîé ìèðîâîé âîéíû, ñ 

îáðàçîâàíèåì Ëàòâèéñêîé Ðåñïóáëèêè, 

àðõåîëîãèåé çàíèìàëèñü òàêèå èçâåñòíûå 


ëþäè, êàê Ô. Áàëîäèñ, À. Êàðíóïñ, 

Ð. Øíîðå, Å. Øíîðå, Õ. Ðèåêñòèíø, 

Å. Øòóðìñ è äð. 

Áîëüøîå âíèìàíèå óäåëÿëîñü 

èçó÷åíèþ ãîðîäèùü. Â òîò ïåðèîä âåëèñü 

ðàñêîïêè â ãëàâíûõ öåíòðàõ Çåìãàëû – 

Äàóãìàëå, Ìåæîòíå. Â ãîäû âîéíû 

ðàñêîïêè àðõåîëîãè÷åñêèõ ïàìÿòíèêîâ 

ïðåðâàëîñü, ïîëó÷åííûå ðåçóëüòàòû 

ïî÷òè íå ïóáëèêîâàëèñü. 

Â ïîñëåâîåííîå âðåìÿ â ñâÿçè ñ 

îæèâëåíèåì õîçÿéñòâåííîé äåÿòåëüíîñòè, 

âîçðîñëè îáúåì è ìàñøòàá 

ðàñêîïîê ïàìÿòíèêîâ. Íà òåððèòîðèè 

Çåìãàëû ðàáîòàëè àðõåîëîãè Â. Óðòàíñ, 

Å. Áðèâêàëíå, À. Ñòóáàâñ, É. Äàéãà, 

Ì. Àòãàçèñ è äð. 

Áûëà ïðîâåäåíà òùàòåëüíàÿ 

ðåãèñòðàöèÿ ïàìÿòíèêîâ, â ðåçóëüòàòå 

÷åãî âûÿñíèëîñü, ÷òî â ëàòâèéñêîé ÷àñòè 

Çåìãàëû íàõîäèòñÿ 25 ãîðîäèùü è ïî÷òè 

50 ìîãèëüíèêîâ. Çíà÷èòåëüíàÿ ÷àñòü ýòèõ 

ïàìÿòíèêîâ îñòàåòñÿ íåèññëåäîâàííîé. 

Ñðàçó æå ïîñëå âîéíû íà÷àëèñü 

ðàñêîïêè ñàìûõ èçâåñòíûõ ãîðîäèùü 

Çåìãàëû èëè áûëè ïðîäîëæåíû ðàíåå 

íà÷àòûå. Å. Áðèâêàëíå âåëà ðàñêîïêè 

ãîðîäèùà Òåðâåòå, à ïîçäíåå ýòè ðàáîòû 

ïðîäîëæèë Ô. Çàãîðñêèñ. É. Äàéãà âåëà 

ðàñêîïêè ãîðîäèùà è ïîñåëåíèÿ Äîáåëå 

(â 1952, 1956, 1959, 1977 ã.ã.), à òàêæå 

ãîðîäèùà Êàìàðäå. Â. Óðòàíñ èçó÷àë 

ãîðîäèùå Äàóãìàëå â 1966–1970 ã. ã., à 

Ì. Àòãàçèñ – ãîðîäèùå Ìåæîòíå 

(1969 ã.). 

Òåì íå ìåíåå, èçó÷åíèå ãîðîäèùü 

Çåìãàëû íå ïðèâåëî ê ñîçäàíèþ 

ìîíîãðàôèé è èñ÷åðïûâàþùèõ 

ïóáëèêàöèé. 

Èíòåíñèâíî èññëåäîâàëèñü è 

ìîãèëüíèêè. Òàê, â 1959 ã. ß. Ãðàóäîíèñ 

âåë ðàñêîïêè ìîãèëüíèêà Àãðàðèåøè, 

È. Öèìåðìàíå – â 1964 ã. ìîãèëüíèê 

Êàéþêðîã, Ì. Àòãàçèñ – Äîëåñ- 

Ëåÿñêèâóòè, â 1976 ã. – ìîãèëüíèê Êóðè. 

Â 1976 ã. ß. Ãðàóäîíèñ èçó÷àë ìîãèëüíèê 

Öèåìàëäå, è â ýòî æå âðåìÿ À. Öàóíå – 

131


ìîãèëüíèê Ñèëèíè, Ì. Àòãàçèñ – 

ìîãèëüíèê Òåðâåòåñ Àíøêèíè. 

ß. Ãðàóäîíèñ â 1977–79 ã. ã. – ìîãèëüíèê 

Êàêóæåíè (ãîðà Ìèêëàñ), â 1979 ã. è â 

1981 ã. Ì.Àòãàçèñ âåë ðàñêîïêè 

ìîãèëüíèêà Áàëàñ-Øêåðñòàéíè. Â 1982 

ã. áûëè îêîí÷åíû ðàñêîïêè ìîãèëüíèêà 

Äîáåëå. Â òå÷åíèå öåëûõ 17 ñåçîíîâ 

Ì. Àòãàçèñ è Â. Áåáðå âåëè ðàñêîïêè 

ìîãèëüíèêà Äðåíãåðè-×óíêàíè, êîòîðûé 

äî ñèõ ïîð îñòàåòñÿ íàèáîëåå èçó÷åííûì 

ìîãèëüíèêîì âî âñåé Çåìãàëå. 

Â 1984–1985 ã. ã. ß. Àñàðèñ ïðîâîäèë 

ðàñêîïêè ìîãèëüíèêà Ïðèåäèøè. Â 

1991 ã. À. Âèëêà èçó÷àë ìîãèëüíèê 

Ðóñèøè-Äåáåøè, à ß Óðòàíñ â 1992– 

94 ã. ã. – ìîãèëüíèê Ãàéäÿëè – Âèäó÷è. 

Îáîáùàÿ âñå ñêàçàííîå è ñðàâíèâàÿ 

ðåçóëüòàòû èññëåäîâàíèÿ ñ àíàëîãè÷íûìè 

èññëåäîâàíèÿìè ïàìÿòíèêîâ â ÷àñòè 

Çåìãàëû, íàõîäÿùåéñÿ íà òåððèòîðèè 

Ëèòâû, íåîáõîäèìî îòìåòèòü, ÷òî î 

ãîðîäèùàõ è ïîñåëåíèÿõ â Ëàòâèè 

èçâåñòíî íåñðàâíèìî áîëüøå, ÷åì â 

Ëèòâå. Â Ëàòâèè èçó÷åíû âñå 5 ñàìûõ 

132 

Çåìãàëû Çåìãàëû äî äî äî V V âåêà âåêà í. í. ý. 

ý. 

Ãåîãðàôè÷åñêèé Ãåîãðàôè÷åñêèé îáçîð îáçîð 

îáçîð 

Òåððèòîðèè, íà êîòîðûõ ïðîæèâàëè 

çåìãàëû, îõâàòûâàþò ñåâåðíóþ ÷àñòü 

íèçìåííîñòè ñðåäèííîé Ëèòâû – áàññåéí 

ðåê Ìóøè è Ëåëóïå, à òàêæå íèçìåííîñòü 

ñðåäèíîé Ëàòâèè. Â ëåäíèêîâûé ïåðèîä 

ýòà òåððèòîðèÿ áûëà ïîêðûòà ñïëîøíûì 

ëåäÿíûì ïîêðîâîì. Íàõîäèâøèéñÿ çäåñü 

ëåäíèê òàÿë ñïîêîéíî è ìåäëåííî, â 

ðåçóëüòàòå ÷åãî îáðàçîâàëàñü ðàâíèíà. 

Ëèøü íà ñàìîì êðàþ ëåäíèêà 

îáðàçîâàëñÿ êðÿæ òèïà ìîðåíû äëèííîé 

îêîëî 100 êì, ïîäíèìàâøèéñÿ íàä 

ðàâíèíîé íà 20–30 ì. 

Äàííûé ðàéîí èçâåñòåí îñîáåííî 

õîðîøåé ïî÷âîé, îäíàêî èç-çà ïëîõîé 

ïðîíèöàåìîñòè îùóùàåòñÿ âðåäíîå 


ÂÅÊÎÂ 

êðóïíûõ ãîðîäèùü, à â Ëèòâå íè îäíîãî. 

Ìîãèëüíèêè íà òåððèòîðèè Çåìãàëû 

èçó÷åíû ïî÷òè îäèíàêîâî. Ïîëó÷åííûå 

ìàòåðèàëû ñâèäåòåëüñòâóþò, ÷òî â 

Ëàòâèè íàèáîëåå èçó÷åííûìè ÿâëÿþòñÿ 

V–VII â. â., ïîñêîëüêó áîëüøå âñåãî 

èçó÷åííûõ ïîãðåáåíèé îòíîñèòñÿ ê ýòîìó 

ïåðèîäó. Â Ëèòâå æå áîëåå âñåãî 

èçó÷àëèñü çàõîðîíåíèÿ IX–XI â. â. Êàê 

âèäèì, ìàòåðèàëû àðõåîëîãè÷åñêèõ 

èññëåäîâàíèé â Ëàòâèè äî ñèõ ïîð æäóò 

ìîíîãðàôè÷åñêîãî îáîáùåíèÿ. Î 

áîëüøèíñòâå èçó÷åííûõ ìîãèëüíèêîâ 

îïóáëèêîâàíà ëèøü êðàòêàÿ 

èíôîðìàöèÿ. Â ðàáîòàõ ëàòâèéñêèõ 

àðõåîëîãîâ îñòàþòñÿ íå ðàññìîòðåííûìè 

îòíîøåíèÿ ìåæäó êóëüòóðàìè çåìãàëîâ 

è êóðøåé, çåìãàëîâ è ëèâîâ. Îñòàåòñÿ 

íåîïóáëèêîâàííûì îáøèðíûé ìàòåðèàë 

î ìîãèëüíèêàõ XIV–XVII â. â., êîòîðûé 

ìîã áû äîïîëíèòü çàôèêñèðîâàííûå â 

ïèñüìåííûõ èñòî÷íèêàõ ôàêòû 

îïóñòîøåíèÿ Çåìãàëû â XIII â. è ñëèÿíèÿ 

åå æèòåëåé ñ ôîðìèðóþùåéñÿ íàöèåé 

ëàòûøåé. 

âëèÿíèå ñûðîñòè. Êëèìàò áëàãîïðèÿòåí 

äëÿ çåìëåäåëèÿ. Ïîñòîÿííî òàÿâøèé 

ëåäíèê íå ñîçäàë óñëîâèé äëÿ 

îáðàçîâàíèÿ ãëóáîêèõ ñòðåìèòåëüíûõ 

ðåê, ïîëíîâîäíûõ îçåð. Â òî æå âðåìÿ, 

çäåñü èçîáèëèå ìåëêèõ ðå÷óøåê, 

ìåäëåííî òåêóùèõ ïî ðàâíèíå è 

îáðàçóþùèõ áàññåéí Ëåëóïå. 

Êàìåííûé Êàìåííûé âåê 

âåê 

Ñëåäû ëþäåé â Âîñòî÷íîé Ïðèáàëòèêå 

îáíàðóæèâàþòñÿ íà÷èíàÿ ëèøü ñ Õ 

òûñÿ÷åëåòèÿ äî íàøåé ýðû. Íàõîäîê è 

ñòîÿíîê ýïîõè Ïàëåîëèòà â ýòîé ÷àñòè 

Ñåâåðíîé Ëèòâû è Þæíîé Ëàòâèè ïîêà 

íå îáíàðóæåíî. Â ýïîõó Ìåçîëèòà çäåñü 

ðàñïðîñòðàíèëàñü êóëüòóðà Êóíäû. Èç 

ýòîé îáëàñòè èìååòñÿ íåñêîëüêî


ÂÅÊÎÂ 

îòäåëüíûõ èçäåëèé èç êîñòè è ðîãà, 

êîòîðûå äàòèðóþòñÿ ïåðèîäîì ìåçîëèòà 

(ïðèì. 3: 4,5). 

Â ïåðèîä Íåîëèòà íà óêàçàííîé 

òåððèòîðèè ðàñïðîñòðàíèëñÿ çàïàäíûé 

âàðèàíò êóëüòóðû Íàðâû, îäíàêî ñëåäîâ 

ïîñåëåíèé ýòîãî ïåðèîäà íà 

èíòåðåñóþùåé íàñ òåððèòîðèè íå 

îáíàðóæåíî. Ãëàâíåéøèìè ñâèäåòåëüñòâàìè 

ïðîæèâàíèÿ ëþäåé îñòàþòñÿ êàìåííûå 

òîïîðû. Íàéäåíû è ëàäüåâèäíûå áîåâûå 

òîïîðû, äàòèðóåìûå ïîçäíèì êàìåííûì 

âåêîì è ïåðâîé ïîëîâèíîé áðîíçîâîãî 

âåêà (ïðèì. 4). 

Áðîíçîâûé Áðîíçîâûé Áðîíçîâûé è è ðàííèé ðàííèé æåëåçíûé 

æåëåçíûé 

âåê âåê 

âåê 

Çåìãàëà íå áîãàòà ïàìÿòíèêàìè è 

íàõîäêàìè áðîíçîâîãî âåêà. Íå 

îáíàðóæåíî íè ïîñåëåíèé, íè 

çàõîðîíåíèé ýòîãî ïåðèîäà. Èìåþòñÿ 

ìàëî÷èñëåííûå è ðàçðîçíåííûå íàõîäêè. 

Áîëüøóþ èõ ÷àñòü ñîñòàâëÿþò òîïîðû – 

ñ çàêðàéíàìè âîñòî÷íî-áàëòèéñêîãî òèïà, 

äîëáåæíûå, âòóë÷àòûå. Îáíàðóæåí êëàä, 

ñîñòîÿùèé èç áðîíçîâîãî òîïîðà 

ïðîóøíîãî òèïà Ãàëè÷à, âòóë÷àòîãî 

òîïîðèêà òèïà Ìåëÿðà è ìèíèàòþðíûé 

êèíæàë (ïðèì. 3: 1–3). 

Â ýòîò ïåðèîä íà òåððèòîðèè Ëèòâû 

è Ëàòâèè ñóùåñòâîâàëè äâå áàëòèéñêèå 

êóëüòóðû – íà ñàìîé çàïàäíîé îêðàèíå 

êóëüòóðà Êóðãàíîâ, à â âîñòî÷íîé ÷àñòè 

óêàçàííîé òåððèòîðèè – êóëüòóðà 

Øòðèõîàííîé êåðàìèêè. Â þæíîé ÷àñòè 

áóäóùåé Çåìãàëû íå îáíàðóæåíî íè 

êóðãàíîâ çàïàäíûõ áàëòîâ, íè 

ïàìÿòíèêîâ, õàðàêòåðíûõ äëÿ êóëüòóðû 

Øòðèõîàííîé êåðàìèêè â âîñòî÷íîé 

Ëèòâå. Ïðàâäà, îáíàðóæåíî íåñêîëüêî 

ðàçðîçíåííûõ ÷åðåïêîâ îò êåðàìèêè ñ 

øòðèõîâàííîé ïîâåðõíîñòüþ. Íåäàëåêî 

îò Æåéìÿëèñà É. Øëÿâàñ îáíàðóæèë 

êåðàìè÷åñêèé ãîðøî÷åê (ïðèì. 6), à â 

öåíòðàëüíîé Ëàòâèè À. Âàñêàñ 

îáíàðóæèë öåëûõ 12 ìåñò íàõîæäåíèÿ 


êåðàìèêè ñ øòðèõîâàííîé ïîâåðõíîñòüþ. 

Ìàëî èçâåñòíî î ïàìÿòíèêàõ èëè 

îòäåëüíûõ èçäåëèÿõ, äàòèðîâàííûõ 

ðàííèì æåëåçíûì âåêîì. Â ñåâåðíîé 

Ëèòâå ïàìÿòíèêîâ ýòîãî ïåðèîäà âîîáùå 

íå îáíàðóæåíî. Ïîýòîìó ðàííèé 

æåëåçíûé âåê â ñåâåðíîé Ëèòâå îñòàåòñÿ 

ïðàêòè÷åñêè íåèçâåñòíûì. Íà 

òåððèòîðèè Ëàòâèè â íåêîòîðûõ 

ãîðîäèùàõ ýòîãî ïåðèîäà êåðàìèêà ñ 

øòðèõîâàííîé ïîâåðõíîñòüþ ñîñòàâëÿåò 

ïî÷òè 96,6 % âñåé êåðàìèêè. ßñíî îäíî, 

÷òî ýòà òåððèòîðèÿ, âåðîÿòíåå âñåãî, 

äîëæíà áûòü îòíåñåíà ê çàïàäíîìó 

âàðèàíòó êóëüòóðû Øòðèõîâàííîé 

êåðàìèêè. 

Äðåâíèé Äðåâíèé æåëåçíûé æåëåçíûé âåê 

âåê 

(I–IV (I–IV â. â. í. í. ý.) 

ý.) 

Â ýïîõó äðåâíåãî æåëåçíîãî âåêà â 

ñåâåðíîé Ëèòâå è þæíîé Ëàòâèè 

óìåðøèõ õîðîíèëè â êóðãàíàõ ñ 

êàìåííûìè âåíöàìè. Òåïåðü èçâåñòíî, 

÷òî â þæíîé Çåìãàëå áûëî îêîëî 30 

êóðãàíîâ, â êîòîðûõ íà÷àëè õîðîíèòü 

ïðèìåðíî íà÷èíàÿ ñî I â. í.ý. Â Ëàòâèè 

(íà áóäóùåé òåððèòîðèè çåìãàëîâ) òàêèõ 

êóðãàíîâ íàñ÷èòûâàåòñÿ îêîëî 12. 

Êóðãàíû äèàìåòðîì 8–18 ì, âûñîòîé 

0,75–1.10 ì, îáâèòû êàìåííûì âåíöîì, 

â íèõ ïîõîðîíåíû óìåðøèå íå 

ñîææåííûå (ïðèì.7,8). Îáíàðóæåíî îò 

2 äî 28 ïîãðåáåíèé, îäíàêî íåðåäêî 

âñòðå÷àëèñü ïîãðåáåíèÿ ïî 4–8 ÷åëîâåê. 

Îíè ëåæàò íà ñïèíå ñî ñëîæåííûìè íà 

ãðóäè ðóêàìè, ñ âûòÿíóòûìè íîãàìè, 

÷àùå âñåãî óìåðøèå îðèåíòèðîâàíû 

ãîëîâîé íà Çàïàä. Ìîæíî ïðåäïîëîæèòü, 

÷òî èõ õîðîíèëè â ãðîáàõ, ñ êîïüÿìè, 

íîæàìè, âòóë÷àòûìè òîïîðàìè, 

óêðàøåíèÿìè (ïðèì. 9). 

Ñôåðó êóëüòóðû êóðãàíîâ, âîîáùå 

îòíîñÿò ê æÿìàéòàì, çåìãàëàì, ñåëàì è 

ëàòãàëàì êîòîðûå, ïî ìíåíèþ 

àðõåîëîãîâ, íà÷àëè ðàçäåëÿòüñÿ ëèøü 

îêîëî 350–450 ã. ã. í. ý. 

133


Îáðàçîâàíèå Îáðàçîâàíèå çåìãàëîâ 

çåìãàëîâ 

Àðõåîëîãàìè óñòàíîâëåíî, ÷òî â V– 

VI â. â. â áûâøåé îáëàñòè êóðãàíîâ ñ 

êàìåííûìè âåíêàìè âûäåëèëèñü òðè 

ïëåìåíè – æÿìàéòû â çàïàäíîé ÷àñòè 

àðåàëà, ñåâåðíåå íèõ – çåìãàëû è ñåâåðîçàïàäíåå 

çåìãàëîâ – ñåëû è ëàòãàëû. 

Çåìãàëû, îêàçàâøèñü êàê áû â ñåðåäèíå, 

ñòàëè ñâîåîáðàçíûì îáúåäèíÿþùèì 

çâåíîì ìåæäó æÿìàéòàìè è ëàòãàëàìè, 

ïî îäíèì ïðèçíàêàì êóëüòóðû ñáëèæàÿñü 

ñ æÿìàéòàìè, ïî äðóãèì – ñ ëàòãàëàìè. 

Âðåìÿ, êîãäà ãðóíòîâûå ìîãèëüíèêè 

ñîâåðøåííî çàìåíÿþò êóðãàíû ñ 

êàìåííûìè âåíêàìè, àðõåîëîãè 

ôèêñèðóþò êàê âðåìÿ îáðàçîâàíèÿ 

çåìãàëîâ. 

Îñíîâíûì èñòî÷íèêîì ðåêîíñòðóêöèè 

êóëüòóðû çåìãàëîâ ÿâëÿþòñÿ 

ìíîãî÷èñëåííûå è áîãàòûå ìàòåðèàëû 

ðàñêîïîê ìîãèëüíèêîâ. 

Ïîãðåáàëüíûé Ïîãðåáàëüíûé îáðÿä 

îáðÿä 

Èçâåñòíî, ÷òî äóõîâíàÿ êóëüòóðà, 

îáðàç æèçíè âî âñåõ áàëòèéñêèõ 

ïëåìåíàõ áûëè îäèíàêîâûìè. Â òî æå 

âðåìÿ ìàòåðèàëüíàÿ êóëüòóðà â êàæäîì 

èç ïëåìåí íåñêîëüêî ðàçëè÷àëàñü. 

Ïîñåëåíèÿ, îáðàç æèçíè è îáû÷àè 

çåìãàëîâ êàê â ñåâåðíîé ÷àñòè, òàê è â 

þæíîé, èäåíòè÷íû. Áûëî áû 

íåöåëåñîîáðàçíûì èñêàòü ðàçëè÷èÿ 

ìåæäó íèìè, ïîñêîëüêó ýòî îäíîðîäíîå 

ïëåìÿ, èñêóññòâåííî ïîäåëåííîå íà äâå 

÷àñòè íà ïîñëåäíåì ýòàïå ñâîåãî 

ðàçâèòèÿ. 

Çåìãàëû õîðîíèëè óìåðøèõ íå 

ñæèãàÿ, â ãðóíòîâûõ ìîãèëüíèêàõ. Ìåñòî 

äëÿ ìîãèëüíèêà áûëî âûáðàíî íà 

íåáîëüøîì õîëìå íåäàëåêî îò ðåêè. 

Èìåíî â ýòîì ìåñòå çàõîðíåíèÿ 

ïðîäîëæàëèñü íà ïðîòÿæåíèè 

íåñêîëüêèõ ñòîëåòèé. Ïðè ðàñêîïêàõ 

íàèìåíåå ðàçðóøåííûõ ïîãðåáåíèé 

134 

Êóëüòóðà Êóëüòóðà çåìãàëîâ çåìãàëîâ â â â V–XII V–XII â. â. â. 

â. 


ÂÅÊÎÂ 

óñòàíîâëåíî, ÷òî óìåðøèå çàõîðîíåíû 

ðÿäàìè. Îäíî ïîãðåáåíèå îò äðóãîãî 

îòäåëÿåò ðàññòîÿíèå øèðèíîé 35–50 ñì. 

Â Çåìãàëå, êàê è â äðóãèõ áàëòñêèõ 

ïëåìåíàõ, â îäíîì ìîãèëüíèêå õîðîíèëè 

äîñòàòî÷íî äëèòåëüíîå âðåìÿ. 

Çàõîðîíåíèÿ íà÷àëèñü â V â. (õîòÿ â 

íåêîòîðûõ ìåíåå ðàçðóøåííûõ 

ìîãèëüíèêàõ íàéäåíû îñòàòêè áîëåå 

äðåâíèõ êóðãàíîâ ñ êàìåííûìè âåíöàìè) 

è ïðîäîëæàëèñü âïëîòü äî XII–XIII â. â. 

Íåðåäêî â ìîãèëüíèêàõ íàõîäÿò 

ïîãðåáåíèÿ è XVI–XVII â.â. Ïðè 

çàõîðîíåíèè óìåðøèõ ïðèäåðæèâàëèñü 

î÷åðåäíîñòè, òî åñòü è ìóæ÷èíû, è 

æåíùèíû, è äåòè ëåæàò äðóã âîçëå äðóãà. 

Òðàäèöèè õîðîíèòü áîãàòûõ â îòäåëüíîì 

ïîãðåáåíèè íå áûëî (ïðèì. 10). 

Óìåðøèå çàõîðîíåíû íà ãëóáèíå 30– 

90 ñì, ÷àùå âñåãî ãëóáèíà ÿì äëÿ 

âçðîñëûõ äîñòèãàëà 40–45 ñì è äëÿ 

äåòåé – 25–40 ñì. 

ßìû ðûëèñü ïðîäîëãîâàòûå ðàçìåðîì 

140õ50 – 280õ70 ñì. Îáíàðóæåíî, ÷òî â 

V–VII â. â. ÷àùå âñåãî óìåðøèõ 

õîðîíèëè íå â ãðîáàõ, à çàâåðíóòûìè â 

òêàíü. Â VIII–XII â. â. íåêîòîðàÿ ÷àñòü 

óìåðøèõ óæå ïîõîðîíåíà â ãðîáàõ 

(ïðèì. 11). 

Îäíà èç õàðàêòåðíûõ ÷åðò îáðàçà 

çàõîðîíåíèÿ çåìãàëîâ – ïðîòèâîïîëîæíàÿ 

îðèåíòàöèÿ ìóæ÷èí è æåíùèí. Â V– 

VII â. â. ÷àùå âñåãî ìóæ÷èí êëàëè 

ãîëîâîé íà Þã – Þãî-Çàïàä. Æåíùèíû 

ïîëîæåíû â ïðîòèâîïîëîæíóþ ñòîðîíó – 

íà Ñåâåð, Ñåâåðî– Âîñòîê, Ñåâåðî-Çàïàä 

(ïðèì. 12). Â VII–VIII â. â. ïðîèçîøëà 

ïåðåìåíà íàïðàâëåíèÿ ðàñïîëîæåíèÿ 

óìåðøèõ – åñëè ìóæ÷èíû â V–VII â. â. 

áûëè çàõîðîíåíû ãîëîâîé íà Þã, òî â 

VIII–XII â. â. îíè îðèåíòèðîâàíû 

ãîëîâîé íà Ñåâåð. Æåíùèíû íàîáîðîò. 

Íè áëèæàéøèå ñîñåäè êóðøè, íè 

æÿìàéòû êàê áóäòî íå ìåíÿëè


ÂÅÊÎÂ 

îðèåíòàöèþ ñâîèõ óìåðøèõ. Ïîâèäèìîìó, 

âî âñåé Çåìãàëå íå 

ñóùåñòâîâàëî ñêîëüêî-íèáóäü ñòðîãî 

óñòàíîâëåííîé îðèåíòàöèè óìåðøèõ, è, 

òåì íå ìåíåå, ÿñíî îäíî – áûë îáû÷àé 

õîðîíèòü ïðåäñòàâèòåëåé ðàçíûõ ïîëîâ 

â ðàçíûõ íàïðàâëåíèÿõ. Â òå÷åíèå ñåãî 

ïåðèîäà óìåðøèõ õîðîíèëè íå ñæèãàÿ, 

â ïîëîæåíèè íà ñïèíå, ñ âûòÿíóòûìè è 

ïëîòíî ñæàòûìè íîãàìè è ñëîæåííûìè 

íà ãðóäè ðóêàìè (ïðèì. 13). Áûëè 

íàéäåíû è äâîéíûå ïîãðåáåíèÿ – â îäíîé 

ÿìå îáíàðóæåíû îñòàíêè äâóõ óìåðøèõ. 

Íåáîëüøîå êîëè÷åñòâî òàêèõ ïîãðåáåíèé 

ïîçâîëÿåò ïðåäïîëîæèòü, ÷òî ýòî íå áûëî 

õàðàêòåðíî äëÿ îáðàçà çàõîðîíåíèÿ. Â I 

è II òûñÿ÷åëåòèÿõ í.ý. áàëòñêèå ïëåìåíà 

ñòàðàëèñü õîðîíèòü óìåðøèõ ñ îáèëüíûì 

ìåòàëëè÷åñêèì ïîãðåáàëüíûì 

èíâåíòàðåì. Ñóùåñòâîâàëà âåðà â 

çàãðîáíóþ æèçíü è â òî, ÷òî â íåé 

÷åëîâåêó ïîíàäîáÿòñÿ òå ñàìûå âåùè, 

êîòîðûìè îí ïîëüçîâàëñÿ. 

Ïî óñòàíîâèâøèìñÿ îáû÷àÿì âñå 

ïîëîæåííûå â ïîãðåáåíèå ïðåäìåòû 

èìåëè ñâîå ìåñòî. 

Ïîãðåáàëüíûé Ïîãðåáàëüíûé èíâåíòàðü 

èíâåíòàðü 

Îðóäèÿ Îðóäèÿ òðóäà 

òðóäà 

Ýòà ãðóïïà ïîãðåáàëüíûõ íàõîäîê 

ÿâëÿåòñÿ ñàìîé íåçíà÷èòåëüíîé ïî 

ñðàâíåíèþ ñ îðóæèåì èëè óêðàøåíèÿìè. 

Â ìîãèëüíèêàõ îðóäèÿ òðóäà ñîñòàâëÿþò 

âñåãî 6–20 % âñåõ íàõîäîê. Â ýòîì 

îòíîøåíèè çåìãàëû íè÷åì íå îòëè÷àëèñü 

îò äðóãèõ ïëåìåí. Ïî-âèäèìîìó, êëàëèñü 

òîëüêî ñàìûå íåîáõîäèìûå îðóäèÿ òðóäà. 

Òîïîðû 

Íà òåðèòîðèè Çåìãàëû ïîëüçîâàëèñü 

òîïîðàìè äâóõ òèïîâ: ïðîóøíûìè è 

âòóë÷àòûìè. 

Âòóë÷àòûå òîïîðû íå èìåëè îáóõà, 

òîïîðèùå âñòàâëåíî â êðóãëóþ âòóëêó, 

ëåçâèå êîðîòêîå, òîïîðèùå â ôîðìå 

êðþêà. Òîïîðû, äàòèðóåìûå V–VII â. â., 

áîëüøå è òÿæåëåå, ÷åì â VIII–X â. â. Îíè 

áûëè ðàñïðîñòðàíåíû ïî âñåé Âîñòî÷íîé 


Ïðèáàëòèêå, èìè ïîëüçîâàëèñü â òå÷åíèå 

âñåãî I òûñÿ÷åëåòèÿ, à â Çåìãàëå åùå è â 

íà÷àëå II òûñÿ÷åëåòèÿ. 

Ïðîóøíûå òîïîðû íàéäåíû â Ëàòâèè 

è Ëèòâå. Èññëåäîâàòåëè ñ÷èòàþò èõ 

áàëòñêèìè. Îíè ïîÿâèëèñü íàðÿäó ñ 

âòóë÷àòûìè è òàêæå èñïîëüçîâàëèñü â 

òå÷åíèå âñåãî ïåðèîäà æåëåçíîãî âåêà. 

Òîïîðû ýòîé ôîðìû ÷àùå âñåãî íàõîäèëè 

ëèøü â âîñòî÷íîé ÷àñòè Çåìãàëû. 

Ïðîóøíûå òîïîðû äåëÿòñÿ íà 

óçêîëåçâèéíûå è øèðîêîëåçâèéíûå. 

Óçêîëåçâèéíûå òîïîðû ïðåäíàçíà÷åíû 

äëÿ ðàáîòû, îíè íàèáîëåå ÷àñòî 

âñòðå÷àþòñÿ íà ýòîé òåððèòîðèè. Ïîìèìî 

óïîìÿíóòûõ Ëèòâû è Ëàòâèè, òàêèå 

òîïîðû íàéäåíû è â ïàìÿòíèêàõ II–X â. â. 

â çàïàäíîé Áåëîðóññèè (ïðèì. 22). 

Çíà÷èòåëüíî áîëåå ðåäêè äëÿ Çåìãàëû 

øèðîêîëåçâèéíûå òîïîðû (ïðèì. 23). 

Ïðåäïîëîæèòåëüíî, òàêèå òîïîðû 

èñïîëüçîâàëèñü íå òîëüêî â ðàáîòå, íî è 

â áîþ. 

Íîæè 

Ýòà ãðóïïà îðóäèé òðóäà ñàìàÿ 

ìíîãî÷èñëåííàÿ, è íå òîëüêî â Çåìãàëå. 

Âñå íàéäåííûå íîæè – ÷åðåøêîâûå, ñ 

äåðåâÿííûìè ðóêîÿòêàìè. Íîæè äâóõ 

âèäîâ – íîæè ñ ïðÿìîé ñïèíêîé, ÷àùå 

âñåãî âñòðå÷àþùèåñÿ â ìóæñêèõ 

ïîãðåáåíèÿõ, è íîæè ñ ñîãíóòîé ñïèíêîé 

- ïîãðåáàëüíûé èíâåíòàðü, õàðàêòåðíûé 

òîëüêî äëÿ çåìãàëîâ è îáíàðóæåííûé 

èñêëþ÷èòåëüíî â æåíñêèõ ïîãðåáåíèÿõ. 

Ïî-âèäèìîìó, íîæè ñ ïðÿìîé ñïèíêîé 

óìåðøåìó êëàëèñü áåç íîæåí, ïîòîìó ÷òî 

êàêèõ-ëèáî îñòàòêîâ íîæåí íå 

îáíàðóæåíî íè â îäíîì èç èçó÷åííûõ 

ïîãðåáåíèé. 

Ïåøíè 

Ýòî – îðóäèÿ äëÿ ïðîáèâàíèÿ ëüäà. 

Îíè âòóë÷àòûå, ïî ñâîåìó âèäó 

íåñêîëüêî íàïîìèíàþò âòóë÷àòûå 

òîïîðû. Ýòî ðåäêèé èíâåíòàðü. Äàííûå 

îðóäèÿ òðóäà, ïî÷òè ñîâñåì íå 

èçìåíèâøèñü, ïðèìåíÿëèñü â òå÷åíèå 

âñåãî æåëåçíîãî âåêà (ïðèì. 24). Îíè 

135


èçâåñòíû íå òîëüêî íà çåìëå çåìãàëîâ, 

íî è ó æÿìàéòîâ, ñåëîâ, ëàòãàëîâ. 

Æåíñêèå îðóäèÿ òðóäà íå î÷åíü 

ðàçíîîáðàçíû.Ýòî óæå óïîìÿíóòûå 

íîæèêè ñ ñîãíóòîé ñïèíêîé, ìîòûãè, 

øèëû, ïðÿñëèöû, èãëû. Ñàìûå 

ìíîãî÷èñëåííûå – íîæèêè ñ ñîãíóòîé 

ñïèíêîé. Îíè âñòðå÷àþòñÿ â äâóõ 

ôîðìàõ – îäíè óçêèå, äðóãèå – ïîøèðå. 

Ðåæå íîæè òàêîãî òèïà íàõîäèëè íà 

òåððèòîðèÿõ ïðîæèâàíèÿ ñåëîâ è â 

âîñòî÷íîé ÷àñòè Æÿìàéòèè, îäíàêî, êàê 

óæå áûëî ñêàçàíî, èõ ïðåäïî÷èòàëè 

èìåííî çåìãàëû, çäåñü èõ áîëüøå âñåãî. 

Îíè äàòèðóþòñÿ VI–XII â. â., íî â 

ïîãðåáåíèÿõ èõ ñòàíîâèòñÿ áîëüøå 

íà÷èíàÿ ñ VIII â. (ïðèì. 25). 

Ñëåäóþùåå î÷åíü õàðàêòåðíîå äëÿ 

çåìãàëüñêîé æåíùèíû îðóäèå òðóäà – 

ìîòûãè. Âñå ìîòûãè ïðîóøíûå, ñ 

íåçíà÷èòåëüíî ðàñøèðÿþùèìñÿ ëåçâèåì, 

ñ äåðåâÿííûì òîïîðèùåì (ïðèì. 26). 

Ïîìèìî Çåìãàëû, îíè íàéäåíû òîëüêî â 

öåíòðàëüíîé è âîñòî÷íîé ÷àñòÿõ Ëèòâû, 

êóäà, ïî-âèäèìîìó, ïðèøåë ýòîò îáû÷àé 

èç Çåìãàëû. Ïîãðåáåíèÿ ñ ýòèì 

èíâåíòàðåì äàòèðóþòñÿ V–X â. â. 

Îäíî èç ñàìûõ ðàñïðîñòðàíåííûõ 

æåíñêèõ îðóäèé òðóäà – øèëà. Øèëà 

ïðîóøíûå, ðóêîÿòêè äåðåâÿííûå 

÷åòûðåõóãîëüíûå, âåðõóøêè çàîñòðåííûå 

(ïðèì. 27). 

Íåñìîòðÿ íà òî, ÷òî ñ äðåâíåéøèõ 

âðåìåí æåíùèíû âñåõ ïëåìåí ïðÿëè è 

òêàëè, çåìãàëîê ðåäêî õîðîíèëè ñ 

ïðÿñëèöåì. Íàéäåííûå ïðÿñëèöû 

êàìåííûå è øèôåðíûå. Îíè îáíàðóæåíû 

íà âñåõ òåððèòîðèÿõ áàëòîâ â ïåðèîä 

âñåãî æåëåçíîãî âåêà (ïðèì. 28: 1–3). 

Èãëû – ýòî óíèâåðñàëüíîå îðóäèå 

òðóäà, îäíàêî â ïîãðåáåíèÿõ 

âñòðå÷àþùååñÿ íå ÷àñòî. Ïî-âèäèìîìó, 

â ýòîò ïåðèîä åùå íå áûëî îáû÷àÿ 

õîðîíèòü æåíùèí ñ èãëàìè. Âåñüìà 

ðåäêàÿ íàõîäêà – êàìåííûå ëèòåéíûå 

ôîðìî÷êè, íàéäåííûå â æåíñêèõ 

ïîãðåáåíèÿõ ¹135 (òðè) è 119 

136 

ìîãèëüíèêîâ Ïàâèðâèòå è Øóê¸íÿé. Îíè 

èñïîëüçîâàëèñü äëÿ îòëèâêè ìåëêèõ 

óêðàøåíèé èç áðîíçû. 

Îðóæèå 

Îðóæèå 


ÂÅÊÎÂ 

Äëÿ ÷àñòè áàëòñêèõ ïëåìåí I–XIII â. â. 

õàðàêòåðåí îáû÷àé õîðîíèòü ìóæ÷èí ñ 

îðóæèåì. Îñîáåííî ìíîãî îðóæèÿ 

îáíàðóæåíî â ïîãðåáåíèÿõ çåìãàëîâ 

V–XII â.â. Ýòî ìîæíî ñ÷èòàòü îäíèì èç 

õàðàêòåðíûõ ïðèçíàêîâ îáðÿäà 

çàõîðîíåíèÿ çåìãàëîâ. 

Øèðîêèå áîåâûå íîæè-ìå÷è – 

îðóæèå, óïîòðåáëÿâøååñÿ èñêëþ÷èòåëüíî 

áàëòñêèìè ïëåìåíàìè è îñîáåííî 

ëþáèìîå çåìãàëàìè. Èõ êîíåö íàèñêîñü 

îáðåçàí, ñïèíêà ïðÿìàÿ (ïðèì. 31). 

Îðóæèå òàêîãî òèïà ïîÿâèëîñü óæå â 

VI â. è ïðèìåíÿëîñü âïëîòü äî XI–XII â. â. 

Áûëî ðàñïðîñòðàíåíî â çåìëÿõ çåìãàëîâ, 

æÿìàéòîâ è ëàòãàëîâ. 

Äëèííûå óçêèå áîåâûå íîæè áîëåå 

ðåäêè. 

Íîæè äåëèëèñü íà äâå ãðóïïû ïî 

ïðèçíàêó çàâåðøåíèÿ ðóêîÿòêè – ñ 

êîëüöîì èëè áåç. 

Íîæè ñ êîëüöîì íà ðóêîÿòêå (ïðèì. 

32) ðåäêè. Ïîãðåáåíèÿ äàòèðóþòñÿ V– 

VII â. â. Íàðÿäó ñ çåìãàëàìè, èìè 

ïîëüçîâàëèñü ïëåìåíà öåíòðàëüíîé 

Ëèòâû. 

Óçêèå äëèííûå íîæè áåç îêîâêè 

ðóêîÿòêè ðàñïðîñòðàíèëèñü íà áîëåå 

øèðîêîé òåððèòîðèè. Íàõîäêè îòíîñÿòñÿ 

ê VI–VII â. â. âïëîòü äî XI â. Òàêèå íîæè 

– ïðîòîòèï îäíîëåçâèéíîãî ìå÷à. Áîëüøå 

âñåãî èõ îáíàðóæåíî â Æÿìàéòèè íà 

çåìëÿõ Ñêàëâîâ, ïëåìåí ïðóñîâ. 

Íåñêîëüêî ðåæå îáíàðóæèâàëèñü â 

Ëàòãàëå. Øèðå âñåãî ðàñïðîñòðàíèëèñü 

â Çåìãàëå. Ïîãðåáåíèÿ äàòèðóþòñÿ VI– 

VII â. â. è Õ â. 

Èìåþòñÿ áîåâûå íîæè äðóãîé 

ôîðìû – ýòî íîæè ñ ïðÿìîé ñïèíêîé, ñî 

ñòîðîíû ëåçâèÿ çàîñòðÿþùèéñÿ êëèíîê. 

Áîëüøèíñòâî èññëåäîâàòåëåé ýòè 

êðóïíûå íîæè òàêæå îòíîñÿò ê áîåâûì 

íîæàì. Â ïîãðåáåíèÿõ çåìãàëîâ èõ íå


ÂÅÊÎÂ 

î÷åíü ìíîãî, íàõîäêè îòíîñÿòñÿ ê VI– 

VII â. â. è ê XI â. 

Ìå÷è – èìåþòñÿ â êîëè÷åñòâå ëèøü 

íåñêîëüêèõ îòäåëüíûõ ýêçåìïëÿðîâ (êàê 

îäíîëåçâèéíûå, òàê è äâóëåçâèéíûå). 

Ìå÷è â ïîãðåáåíèÿ êëàëèñü î÷åíü ðåäêî. 

Ñàìûå ðàííèå ìå÷è – îäíîëåçâèéíûå è 

áåç ïîïåðå÷èíû íà ðóêîÿòêå (ïðèì. 33). 

Òàêèì îáðàçîì, äëÿ ïîãðåáåíèé çåìãàëîâ 

ìå÷è íå õàðàêòåðíû, çäåñü èõ ñîâñåì 

çàìåíèëè øèðîêèå áîåâûå íîæè-ìå÷è. 

Íàêîíå÷íèêè êîïèé 

Ýòîò èíâåíòàðü - îäèí èç ñàìûõ 

õàðàêòåðíûõ äëÿ çåìãàëîâ. Ïðàêòè÷åñêè 

âñå ìóæ÷èíû ïîõîðîíåíû ñ êîïüåì, à 

÷àñòî è íå ñ îäíèì. Âñå êîïüÿ çåìãàëîâ, 

áóäü îíè âòóë÷àòûå èëè ÷åðåíêîâûå, 

èìåþò îäíó îòëè÷èòåëüíóþ îñîáåííîñòü 

– ó íèõ îòñóòñòâóåò ÷åòêèé ïåðåõîä 

îò ïåðà ê âòóëêå èëè ÷åðåíêå, îòñóòñòâóåò 

îñòðàÿ ãðàíü ïî ñåðåäèíå ïåðà, òî åñòü 

ïåðî ïëîñêîå. 

Âòóë÷àòûå íàêîíå÷íèêè êîïèé 

ñîñòàâëÿþò àáñîëþòíîå áîëüøèíñòâî 

íàéäåííûõ. 

Áîëüøå âñåãî – íàêîíå÷íèêîâ 

èâîëèñòîîáðàçíîé ôîðìû ïåðà. Òàêèå 

íàêîíå÷íèêè ðàñïðîñòðàíèëèñü îò 

ïîáåðåæüÿ Áàëòèéñêîãî ìîðÿ äî 

áàëòèéñêèõ ïàìÿòíèêîâ â âåðõîâüå 

Äíåïðà. Òåì íå ìåíåå, áîëüøå âñåãî 

íàéäåíî òàêèõ íàêîíå÷íèêîâ êîïèé íà 

òåððèòîðÿõ ïðîæèâàíèÿ ïðåäêîâ 

ëèòîâöåâ è ëàòûøåé íà÷èíàÿ óæå ñ VII â. 

è äî XII â. (ïðèì. 34). 

Ëàâðîëèñòîîáðàçíàÿ ôîðìà 

íàêîíå÷íèêîâ êîïèé âñòðå÷àåòñÿ ðåæå, 

÷åì â ôîðìå ëèñòà èâû, îäíàêî òàêèå 

ïåðüÿ øèðå. Ýòà ôîðìà íàêîíå÷íèêîâ 

ðàñïðîñòðàíèëàñü âî âñåì àðåàëå 

áàëòñêèõ ïëåìåí, çà èñêëþ÷åíèåì ñàìîãî 

þæíîãî óãëà, òî åñòü ìåñò îáèòàíèÿ 

áàëòîâ íà Äíåïðå. Òàêèå íàêîíå÷íèêè 

òàêæå áûëè î÷åíü ðàñïðîñòðàíåíû â 

Çåìãàëå. Íàðÿäó ñ çåìãàëàìè, èìè 

ïîëüçîâàëèñü æÿìàéòû, êóðøè, ëàòãàëû, 

îäíàêî ó ñîñåäåé îíè îáíàðóæåíû ëèøü 


â ïîãðåáåíèÿõ VII–VIII â. â., à çåìãàëû 

ïîëüçîâàëèñü èìè ïî÷òè äî XI â. (ïðèì. 

35). Íàäî ñêàçàòü, ÷òî ïîçäíåéøèå 

íàêîíå÷íèêè íåñêîëüêî îòëè÷àþòñÿ îò 

ðàííèõ, êëàññè÷åñêèõ. Èõ ïåðüÿ 

íåñêîëüêî óæå, à âòóëêè äëèííåå. 

Áîëåå ðåäêè, ïî ñðàâíåíèþ ñ 

ïðåäûäóùèìè, íàêîíå÷íèêè êîïèé ñ 

ðîìáîâèäíûì ïåðîì. Â Çåìãàëå 

âñòðå÷àëèñü äâà âàðèàíòà íàêîíå÷íèêîâ 

ýòîãî òèïà – 1) íàêîíå÷íèê ñ äëèííûì 

ïåðîì è êîðîòêîé âòóëêîé, 2) íàêîíå÷íèêè 

ñ äëèííîé âòóëêîé è êîðîòêèì ïåðîì. 

Íàêîíå÷íèêè ïåðâîé ïîäãðóïïû 

îáíàðóæåíû ëèøü â ïîãðåáåíèÿõ VI– 

VII â. â. Ïî êëàññèôèêàöèè Â. Êàçàêÿâè- 

÷þñà, âòóë÷àòûå íàêîíå÷íèêè êîïèé ñ 

ðîìáîâèäíûì ïåðîì îòíîñÿòñÿ ê I ïîäòèïó. 

×àùå âñòðå÷àþòñÿ íàêîíå÷íèêè âòîðîé 

ïîäãðóïïû. Îíè äàòèðóþòñÿ VI–IX â. â. 

Âòóë÷àòûå íàêîíå÷íèêè ðîìáîâèäíîé 

ôîðìû îòíîñÿò ê III ïîäòèïó. 

Ìíîãî÷èñëåííûå èõ íàõîäêè – â ñåâåðíîé 

è çàïàäíîé Ëèòâå, à òàêæå â Ëàòâèè 

(ïðèì. 36). 

Íàêîíå÷íèêè êîïèé ñ ïðîôèëèðîâàííûì 

ïåðîì ðàñïðîñòàíèëèñü ïî÷òè âî 

âñåé Ïðèáàëòèêå, ðàçëè÷àÿñü ôîðìîé. 

Íàêîíå÷íèêè òàêîãî òèïà îòíîñÿòñÿ ê V 

ïîäòèïó ïðîôèëèðîâàííûõ íàêîíå÷íèêîâ 

êîïèé, äàòèðóåìîìó VI â. Â Ëàòâèè îíè 

íàéäåíû â ïîãðåáåíèÿõ, äàòèðóåìûõ V– 

VI â. â. Â þæíîé Çåìãàëå – â ïîãðåáåíèÿõ 

VI–VII â. â. (Ïðèì. 37). 

Ñðàâíèòåëüíî íåìíîãî íàêîíå÷íèêîâ 

êîïèé ñ óçêèì äëèííûì ïåðîì. 

Îáíàðóæåíû â ïîãðåáåíèÿõ Õ â. Òàêèìè 

íàêîíå÷íèêàìè áîëåå áîãàòû ïîãðåáåíèÿ 

Çïàïäíîé Ëèòâû, òàì îíè íàéäåíû â 

ïîãðåáåíèÿõ X–XI â. â. Íà òåððèòîðèè 

Ëàòâèè íàêîíå÷íèêè êîïèé ýòîé ôîðìû 

äàòèðóþòñÿ ïîçæå – XI–XII â. â. Äëÿ 

Ñêàíäèíàâèè, êàê è Ëàòâèè, îíè 

õàðàêòåðíû â XI–XII â. â. 

Ëåíòî÷íûå íàêîíå÷íèêè êîïèé 

õàðàêòåðíû äëÿ âñåé Çàïàäíîé Åâðîïû, 

îñîáåííî ïîïóëÿðíû â Ñêàíäèíàâèè. Â 

137


Çåìãàëå èõ íàõîäÿò ðåäêî, äàòèðóþòñÿ 

X–XI â. â. Øèðå ðàñïðîñòðàíèëèñü â 

Ïðóññèè, â çàïàäíîé è âîñòî÷íîé ÷àñòÿõ 

Ëèòâû. ×àñòü íàêîíå÷íèêîâ èìååò 

îðíàìåíò íà âòóëêå. Íàêîíå÷íèêè ñ 

îðíàìåíòîì – èìïîðòíûå, ïîïàëè ñþäà 

èç ñêàíäèíàâñêèõ êðàåâ è äàòèðóþòñÿ 

IX–XI â. â. (ïðèì. 38). 

Êàê óæå áûëî ñêàçàíî, ÷åðåíêîâûå 

íàêîíå÷íèêè êîïèé èñïîëüçîâàëèñü 

çíà÷èòåëüíî ðåæå, ÷åì âòóë÷àòûå, îíè 

ñîñòàâëÿþò ëèøü 6–8 % âñåõ íàêîíå÷íèêîâ. 

Âñå îíè îäèíàêîâû – ñ ïåðüÿìè 

èâîëèñòîîáðàçíîé ôîðìû (ïðèì. 39). 

Ñàìûå ðàííèå äàòèðóþòñÿ VI–VII â. â., 

ïîçäíèå – X–XI â. â. Ãîðàçäî áîëüøå 

÷åðåíêîâûõ íàêîíå÷íèêîâ êîïèé îáíàðóæåíî 

â ïîãðåáåíèÿõ ëàòãàëîâ VII–IX â. â. 

â. â. Óêðàøåíèÿ 

Óêðàøåíèÿ 

Çåìãàëû ëþáèëè óêðàøàòüñÿ. 

Ïîýòîìó â èõ ïîãðåáåíèÿõ íàéäåíî ìíîãî 

óêðàøåíèé. Îíè íîñèëè óêðàøåíèÿ, äëÿ 

èçãîòîâëåíèÿ êîòîðûõ ïðèìåíÿëàñü è 

áîëåå ñëîæíàÿ òåõíîëîãèÿ – áðîíçîâûå 

÷àñòè óêðàøåíèé ïîêðûòû ïëàñòèíêàìè 

èç ñåðåáðà èëè îëîâà, à îíè, â ñâîþ 

î÷åðåäü, óêðàøåíû ñòåêëÿííûìè 

ãëàçêàìè è äð. Íàðÿäó ñ îáû÷íûìè, âî 

ìíîæåñòâå íàéäåíû è óêðàøåíèÿ, 

íîñèâøèåñÿ î÷åíü ðåäêî, âûäåëÿþùèåñÿ 

ñâîåé ôîðìîé è äåêîðîì. Îáíàðóæåíû 

íàñòîÿùèå øåäåâðû þâåëèðèêè – 

åäèíè÷íûå ýêçåìïëÿðû, áîëåå íå 

âñòðå÷àâøèåñÿ íå òîëüêî â Çåìãàëå, íî 

â äðóãèõ áàëòèéñêèõ çåìëÿõ. Åñòü 

óêðàøåíèÿ, êîòîðûå ìîæíî íàéòè òîëüêî 

â íåñêîëüêèõ åäèíèöàõ èëè íåñêîëüêèõ 

äåñÿòêîâ ýêçåìïëÿðîâ, ðàññûïàííûõ ïî 

âñåé òåððèòîðèè áàëòîâ. Èíòåðåñíî 

îòìåòèòü, ÷òî âñå íàéäåííûå óêðàøåíèÿ 

– òðóä ìåñòíûõ þâåëèðîâ, ìîæåò áûòü, 

íåêîòîðûå èç íèõ ñäåëàíû ïî èìïîðòíûì 

îáðàçöàì, íî ñ èñïîëüçîâàíèåì ñâîåãî 

áàëòñêîãî ñòèëÿ è îðíàìåíòà. 

Ó çåìãàëîâ íå áûëî ñâîåãî îñîáîãî 

ñòèëÿ. Äëÿ íèõ áûë õàðàêòåðåí òîò æå 

138 


ÂÅÊÎÂ 

îðíàìåíò, ÷òî áûë ïðèâû÷åí äëÿ âñåõ 

ïëåìåí áàëòîâ. Ïðåîáëàäàåò ãåîìåòðè÷åñêèé 

óçîð. Â V–VI â. â. ïîä âëèÿíèåì 

ïåðåñåëåíèÿ íàðîäîâ âîçíèêàåò è çîîìîðôíûé 

ìîòèâ. Æèâîòíûå èçîáðàæåíû 

î÷åíü ðåàëèñòè÷íî, ÷òî áûëî õàðàêòåðíîé 

÷åðòîé ýòîãî âðåìåíè. Ïðåæäå âñåãî 

èñïîëüçîâàëèñü îáðàçû âîäíûõ ïòèö – 

óòî÷êè è ãóñî÷êè óêðàøàþò àðáàëåòîâèäíûå 

ôèáóëû, ïîâåðõíîñòü ïîäâåñîê, 

îáîäîê ïèòüåâûõ ðîãîâ. Ïî-âèäèìîìó, 

âîäíûå ïòèöû âûáðàíû íå ñëó÷àéíî. 

Òðåõìåðíîå ïðåäñòàâëåíèå î âñåëåííîé 

ñîîòâåòñòâóåò îáðàçó æèçíè âîäíûõ ïòèö 

(õîäèò ïî çåìëå, ïëàâàåò â âîäå, ëåòàåò 

ïî âîçäóõó). Íàðÿäó ñ âîäíûìè ïòèöàìè 

ñòàëè èçîáðàæàòüñÿ è ïðåñìûêàþùèåñÿ – 

çìåè-óæè. Â äðóãèõ ïëåìåíàõ 

çîîìîðôíûé îðíàìåíò ïðèìåíÿëñÿ äëÿ 

äåêîðèðîâàíèÿ ïîäêîâîîáðàçíûõ ôèáóë 

è áðàñëåòîâ. Òàêîãî òèïà ôèáóëû è 

áðàñëåòû â Çåìãàëå ðåäêè. Îòäåëüíûå 

ïðåäìåòû óêðàøåíû â ñòèëå, ïðèøåäøåì 

èç Ñêàíäèíàâèè, - borre èëè jelling. 

Ãîëîâíûå óáîðû 

Æåíùèíû î÷åíü ëþáèëè óêðàøàòüñÿ 

ãîëîâíûìè âåíêàìè. Ãîëîâíîé âåíîê – ýòî 

ìåòàëëè÷åñêèé âåíîê , îêðóæàþùèé 

ãîëîâó â îáëàñòè ëáà è íàïîìèíàþùèé 

êîðîíó. Â Çåìãàëå, ãäå íàõîäêè ãîëîâíûõ 

âåíêîâ ñðàâíèòåëüíî ìíîãî÷èñëåííû, èìè 

óêðàøàëèñü äåâóøêè èç áîëåå áîãàòûõ è 

ïîòîìó èç áîëåå çíàòíûõ ñåìåé. 

Íàéäåííûå ìàòåðèàëû ïîçâîëÿþò 

ñêàçàòü, ÷òî â Çåìãàëå íîñèëè ãîëîâíûå 

âåíêè òðåõ òèïîâ. Êðîìå ãîëîâíûõ 

âåíêîâ, íîñèëè ñïèðàëüíûå âåíêè è 

ïîëîñêè, óêðàøåííûå áðîíçîâûìè 

ñåðåæêàìè. 

Óáîðû ïåðâîãî òèïà èçãîòàâëèâàëèñü 

èç 2–5 ðÿäîâ ñïèðàëåé è óçêèõ 

ñîåäèíÿþùèõ èõ ïëàñòèíîê. Æåíùèíû 

íîñèëè 3–5 ðÿäîâ ñïèðàëåé. Òàêèå æå 

âåíêè íîñèëè æåíùèíû èç ïëåìåí 

æÿìàéòîâ, ñåëîâ è ëàòãàëîâ ñ V ïî 

XI â. â.


ÂÅÊÎÂ 

×àñòü ãîëîâíûõ âåíêîâ èìåëà 

ïëàñòèíêè ñ ïîïåðå÷íûì ñå÷åíèåì íå 

ïðÿìîóãîëüíîé, à Ò-îáðàçíîé ôîðìû. Â 

Çåìãàëå èìåþòñÿ ëèøü åäèíè÷íûå 

ýêçåìïëÿðû ãîëîâíûõ âåíêîâ òàêîãî 

òèïà. Îíè áûëè ñàìûìè ïîïóëÿðíûìè â 

Æÿìàéòèè, èõ íîñèëè â V–VII â. â. 

Âåíêè âòîðîãî òèïà èçãîòàâëèâàëèñü 

èç 9 èëè 10 ïðÿìîóãîëüíûõ áðîíçîâûõ 

ïëàñòèíîê. Â ïëàñòèíêàõ èìåþòñÿ 3 

îòëèòûå ïîïåðå÷íûå îòâåðñòèÿ äëÿ 

ïðîäåâàíèÿ íèòîê. ×àùå âñåãî ñîåäèíåíû 

ëèøü 2 ðÿäà ñïèðàëè – îäèí ñâåðõó, 

äðóãîé – ñíèçó. Òàêèå âåíêè èìåþò äî 

5,5–6,2 ñì â øèðèíó è òÿæåëûå (ïðèì. 

40). Îáðàùàåò íà ñåáÿ âíèìàíèå òî, ÷òî 

íåðåäêî â ïîãðåáåíèè ðÿäîì ñ âåíêîì, 

ñäåëàííûì èç 9 òàêèõ ïëàñòèíîê, 

ïîëîæåíà åùå îäíà – 10-ÿ, êàê áû 

äîïîëíèòåëüíàÿ. Âîçìîæíî, äîïîëíèòåëüíàÿ 

ïëàñòèíêà îçíà÷àåò, ÷òî ãîëîâíîé 

âåíîê, ñäåëàííûå äëÿ ìàëåíüêîé äåâî÷êè, 

â áóäóùåì ìîã áûòü óâåëè÷åí. 

Ðàñïðîñòðàíåíèå ãîëîâíûõ âåíêîâ, 

èçãîòîâëåííûõ èç ïðÿìîóãîëüíûõ 

ïëàñòèíîê, ñâèäåòåëüñòâóåò î òîì, ÷òî 

èìè óêðàøàëèñü è â Çåìãàëå, è â 

ñîñåäíåé Æÿìàéòèè. Òàêèå âåíêè 

íàéäåíû â ïîãðåáåíèÿõ VI–VII â. â., 

èíîãäà èõ åùå íîñèëè è â íà÷àëå VIII â. 

Â IX–XI â. â. æåíùèíû óêðàøàëèñü 

ãîëîâíûìè âåíêàìè, èçãîòîâëåííûìè èç 

íåñêîëüêèõ ïàðàëëåëüíûõ, ðàçäåëåííûõ 

íà ãðóïïû, ñïèðàëåé, ñîåäèíåííûõ 

ìåæäó ñîáîé òîíêèìè æåñòÿíûìè 

ïëàñòèíêàìè. Îíè ñäåëàíû òàê, ÷òî 

îáõâàòûâàþò âñå ïåðåâèòûå ðÿäû è íå 

äàþò èì ñïóòàòüñÿ. Èõ êîíöû ñ 

ïëàñòèíêàìè íà êîíöàõ ñîåäèíÿþòñÿ 

èçíóòðè ãîëîâíîãî âåíêà. Ïîäîáíûå 

âåíêè íå èìåëè áîëüøîãî ðàñïðîñòðàíåíèÿ. 

Îíè îáíàðóæåíû â ëàòãàëüñêèõ 

ïîãðåáåíèÿõ X–XIII â. â. 

Ïîìèìî ðàññìîòðåííûõ òèïîâ 

ãîëîâíûõ âåíêîâ, íà âñåé òåððèòîðèè 

Çåìãàëû áûëè íàéäåíû âåíêè, 

èçãîòîâëåííûå èç îäíîé äëèííîé 


áðîíçîâîé ñïèðàëè. Îíè íðàâèëèñü è 

ëàòãàëàì. Íà òåððèòîðèè Ëèòâû, íàðÿäó 

ñ æåíùèíàìè ïëåìåíè çåìãàëîâ, òàêèìè 

âåíêàìè ëþáèëè óêðàøàòüñÿ è 

æÿìàéòèéñêèå æåíùèíû. Íåêîòîðûå 

âåíêè çàêàí÷èâàëèñü íà çàòûëêå øåñòüþ 

âèñÿ÷èìè áðîíçîâûìè öåïî÷êàìè ñ 

áóáåíöàìè íà êîíöàõ (ïðèì. 44). 

Ïîìèìî âåíêîâ, æåíùèíû óêðàøàëè 

ãîëîâó è äðóãèìè ìåòàëëè÷åñêèìè 

óêðàøåíèÿìè: áðîíçîâîé öåïî÷êîé, 

øàïî÷êîé èëè ãîëîâíîé ïîëîñêîé. 

Óêðàøåíèÿ Óêðàøåíèÿ øåè 

øåè 

Ýòó ãðóïïó óêðàøåíèé ñîñòàâëÿþò 

ãðèâíû è áóñû. Çåìãàëàì íðàâèëèñü 

ãðèâíû, ïðè÷åì ðàçëè÷íîé ôîðìû. Òåì 

íå ìåíåå, ïîõîðîíåíà ñ ãðèâíàìè ëèøü 

íåáîëüøàÿ ÷àñòü óìåðøèõ. Ãðèâíû 

íîñèëè â òå÷åíèå âñåãî ïåðèîäà, íà÷èíàÿ 

ñ V â. è äî XII â. Îäíàêî íîñèëè 

íåðàâíîìåðíî – ðåæå âñòðå÷àþòñÿ ãðèâíû 

â ïîãðåáåíèÿõ VI–VII â. â. è ÷àùå – â 

VIII–XII â. â. Êðîìå ýòîãî, â VI–VII â. â. 

÷àùå õîðîíèëè òîëüêî ñ îäíîé ãðèâíîé, 

à â ïîãðåáåíèÿõ IX–XII â. â. îáíàðóæåíû 

ïîãðåáåíèÿ ñ 2–3 è äàæå 4 ãðèâíàìè. 

Øèðîêî ðàñïðîñòðàíèëèñü ãðèâíû 

ñ êðþ÷êîì è ïåòåëüêîé. Îíè áûëè 

îáíàðóæåíû âî âñåõ áåç èñêëþ÷åíèÿ 

ìîãèëüíèêàõ çåìãàëîâ (ïðèì. 46). Èìè 

óêðàøàëèñü çåìãàëû, æÿìàéòû, êóðøè, 

ñêàëâû, àóêøòàéòû, ëàòãàëû. Èõ 

îñîáåííî ëþáèëè íîñèòü â IX–X â. â., à 

îòäåëüíûå íàèáîëåå íàðÿäíûå íîñèëèñü 

è â XI â. Ìîæíî óòâåðæäàòü, ÷òî ýòî 

õàðàêòåðíûé äëÿ çåìãàëîâ òèï ãðèâíû, 

è â äðóãèå ïëåìåíà îí, ïî-âèäèìîìó, 

ïðîíèê èç ýòîãî êðàÿ. 

Ãðèâíû ñ çàõîäÿùèìè óòîëùåííûìè 

êîíöàìè. Ýòîò òèï ãðèâåí õàðàêòåðåí äëÿ 

Çàïàäíîé è Ñåâåðíîé Ëèòâû, à â Ëàòâèè 

âñòðå÷àåòñÿ èñêëþ÷èòåëüíî íà 

òåððèòîðèè ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ. Èõ 

íîñèëè, íà÷èíàÿ ñ V–VI â. â. âïëîòü äî 

XI â., íî áîëåå âñåãî ëþáèëè íîñèòü â 

VIII–IX â. â. (ïðèì. 47). 

139


Ãðèâíû ñ ïåðåõâàòàìè íîñèëè â 

Çåìãàëå äîâîëüíî ðåäêî. Ãðèâíû òàêîãî 

òèïà äàòèðóþòñÿ ñòûêîì VI–VII â. â. 

Áîëüøå âñåãî èõ íàéäåíî â Ëàòâèè, 

ïðè÷åì èìåííî íà çåìëÿõ çåìãàëîâ è 

ëàòãàëîâ (ïðèì. 48: 3). 

Ãðèâíû ñ ñåäëîâèäíûìè êîíöàìè 

îòíîñÿòñÿ ê òèïó ãðèâåí, êîòîðûå 

íðàâèëèñü çåìãàëàì. Èõ íîñèëè â VII– 

XI â. â. Èìè òàêæå óêðàøàëèñü ñåëû, 

ëèòîâöû, àóêøòàéòû, ðåæå – æÿìàéòû 

è êóðøè. Íåìàëî èõ è â Ëàòãàëå, èõ 

íàõîäÿò òàêæå â Ýñòîíèè (ïðèì. 49). 

Ãðèâíû ñ çàõîäÿùèìè ÷åòûðåõóãîëüíûìè 

êîíöàìè – òàêæå ëþáèìîå 

óêðàøåíèå çåìãàëîâ. Èõ íà÷àëè íîñèòü â 

VIII â. è îñîáåííî àêòèâíî – â X–XI â. â. 

Ãðèâíû ýòîãî òèïà õàðàêòåðíû è äëÿ 

ëàòãàëîâ, ðåæå áûëè îáíàðóæåíû è çà 

ïðåäåëàìè Âîñòî÷íîé Ïðèáàëòèêè – â 

ñåâåðî-âîñòî÷íîé Áåëîðóññèè (ïðèì. 50). 

Ãðèâíàìè ñ êîñòûëåâèäíûìè êîíöàìè 

óêðàøàëèñü â IX–XI â. â., áîëüøå âñåãî 

èõ îáíàðóæåíî íà çåìëÿõ ïðîæèâàíèÿ 

çåìãàëîâ è ñåëîâ, ðåæå èõ íîñèëè 

ëèòîâöû, æÿìàéòû, êóðøè è ëàòãàëû. Èõ 

íàõîäÿò è äàëüøå íà âîñòîêå âïëîòü äî 

âåðõíåãî Ïðèäíåïðîâüÿ (ïðèì. 48: 1,2). 

Âèòûå ãðèâíû ñ êîíóñîâèäíûìè 

êîíöàìè íà òåððèòîðèè çåìãàëîâ 

îáíàðóæèâàþòñÿ ðåäêî, îíè áîëüøå 

ðàñïðîñòðàíåíû â âîñòî÷íîé Ëèòâå è 

Ëàòãàëå. Èõ íîñèëè â VIII–XI â. â. 

Ðåæå óêðàøàëèñü âèòûìè ãðèâíàìè ñ 

ïåòåëüíûìè êîíöàìè (ïðèì. 52: 1). Èõ 

íîñèëè â X–XII â. â., îíè î÷åíü 

íðàâèëèñü êóðøàì. 

Íîñèëè è ñîñòàâíûå ãðèâíû, êîãäà 3– 

4 ãðèâíû ñîåäèíÿëèñü áîëåå ìåëêèìè 

êîñòûëåâèäíûìè êîíöàìè. Íà êîíöàõ ñ 

ïåðåõâàòàìè è ïî ñåðåäèíå îíè ñîåäèíåíû 

ìåæäó ñîáîé òîíêèìè ïëàñòèíêàìè (ïðèì. 

52: 2,3). Òàêèõ ãðèâåí èçâåñòíî íåìíîãî. 

Âñå îíè íàéäåíû â æåíñêèõ ïîãðåáåíèÿõ 

X–XI â. â. 

Áóñû 

Îáû÷àÿ óêðàøàòüñÿ áóñàìè â Çåìãàëå 

140 


ÂÅÊÎÂ 

íå áûëî, áóñ íàéäåíî íåìíîãî. Ëèøü â 

ðåäêèõ ñëó÷àÿõ â ìóæñêèõ, æåíñêèõ è 

äåòñêèõ ïîãðåáåíèÿõ áûëî íàéäåíî ïî 1– 

2 áóñèíêå, êîòîðûå íîñèëè êàê àìóëåòû. 

Çíà÷èòåëüíàÿ ÷àñòü íàõîäîê – áóñû 

ÿíòàðíûå, ìåíüøå íàéäåíî áóñ 

ñòåêëÿííûõ è ãëèíÿíûõ. 

Íàãðóäíûå Íàãðóäíûå óêðàøåíèÿ 

óêðàøåíèÿ 

Áîëüøóþ ãðóïïó óêðàøåíèé 

ñîñòàâëÿþò óêðàøåíèÿ íàãðóäíûå – 

ôèáóëû è áóëàâêè. Çäåñü ôèáóëû íîñèëè 

òîëüêî ìóæ÷èíû, à áóëàâêè – æåíùèíû. 

Ëèøü â î÷åíü ðåäêèõ ñëó÷àÿõ äëÿ 

çàñòåãèâàíèÿ ìóæñêîé îäåæäû 

óïîòðåáëÿëàñü áóëàâêà, à æåíñêîé – 

ôèáóëà. 

Îáû÷àé ìóæ÷èíàì óêðàøàòüñÿ 

ôèáóëàìè, à æåíùèíàì – áóëàâêàìè 

ÿâëÿåòÿñ îäíèì èç ïðèçíàêîâ äðåâíåé 

êóëüòóðû çåìãàëîâ, ýòî òàêæå îáùèé 

ïðèçíàê êóëüòóðû æÿìàéòîâ è êóðøåé. 

×àùå âñåãî ðàçëè÷àåòñÿ ëèøü èõ 

ðàñïîëîæåíèå â ïîãðåáåíèè. 

Çåìãàëû íîñèëè ôèáóëû ðàçíûõ 

ôîðì. Ðàññìîòðèì èõ ïî ãðóïïàì – 

íà÷èíàÿ ñ àðáàëåòîâèäíûõ, ïðîäîëæàÿ – 

ïîäêîâîîáðàçíûìè, çàòåì – ïëàñòèí÷àòûìè 

(êðóãëûìè è êðåñòîâèäíûìè). 

Àðáàëåòîâèäíûå ôèáóëû ðàñïðîñòðàíèëèñü 

â Âîñòî÷íîé Ïðèáàëòèêå â III â. – 

íà÷. IV â. è óïîòðåáëÿëèñü ïî÷òè äî XI â. 

Îíè áûëè î÷åíü ðàçíîîáðàçíû, ïîýòîìó 

èõ ïîäðàçäåëÿþò íà ïîäãðóïïû â 

çàâèñèìîñòè îò ôîðìû íîæêè. Â V–IX â. â. 

îíè áûëè õàðàêòåðíåéøèì ìóæñêèì 

óêðàøåíèåì. 

Ñàìîé ðàííåé íàõîäêîé â ïîãðåáåíèÿõ 

çåìãàëîâ ñ÷èòàþòñÿ àðáàëåòîâèäíûå 

ôèáóëû ñ ïîäîãíóòîé íîæêîé. Ôèáóëû 

íåáîëüøèå, ñîâñåì íå óêðàøåíû (ïðèì. 

54: 1–3). Èõ íîñèëè â öåíòðàëüíîé è 

âîñòî÷íîé Åâðîïå. 

Àðáàëåòîâèäíûå ôèáóëû ñ äëèííîé 

íîæêîé ÷àñòî íàõîäèëè â ïîãðåáåíèÿõ 

V–VI â. â. (ïðèì. 54: 4,5). Òàêèìè 

ôèáóëàìè óêðàøàëèñü ïëåìåíà áàëòîâ íà


ÂÅÊÎÂ 

òåððèòîðèè Ëèòâû, Ëàòâèè è Âîñòî÷íîé 

Ïðóññèè. Øèðîêî ðàñïðîñòðàíèâøèñü â 

Çàïàäíîé Åâðîïå, îòòóäà ÷åðåç ïðóññêèå 

ïëåìåíà, ôèáóëû äîñòèãëè âîñòî÷íîãî 

ïîáåðåæüÿ Áàëòèéñêîãî ìîðÿ. 

Àðáàëåòîâèäíûå ñîâîîáðàçíûå 

ôèáóëû çíà÷èòåëüíî íàðÿäíåå, ðåäêî, íî 

îáíàðóæèâàþòñÿ è íà çåìëÿõ çåìãàëîâ 

(ïðèì. 65). Äàòèðóþòñÿ VII–IX â. â. 

Àðáàëåòîâèäíûå ôèáóëû, óêðàøåííûå 

ñòèëèçîâàííîé çâåðèíîé 

ãîëîâêîé – äîâîëüíî ðåäêàÿ íàõîäêà. 3 

ñîâñåì ðàçíûå ôèáóëû áûëè íàéäåíû â 

ßóíåéêÿé. Â ïîãðåáåíèè ¹ 381 – 

ôèáóëà íåáîëüøàÿ, êîíåö íîæêè 

çàîñòðÿåòñÿ è çàêàí÷èâàåòñÿ ñòèëèçîâàííîé 

ìîðäî÷êîé æèâîòíîãî ñ äâóìÿ 

îòðîñòêàìè - óøêàìè, äàòèðóåòñÿ VI– 

VII â. â. (ïðèì. 55: 4). 

Ôèáóëà èç ïîãðåáåíèÿ ¹ 390 èìååò 

äàæå 2 çâåðèíûå ãîëîâêè. Íåñìîòðÿ íà 

äëèíó – 14,5 ñì, îíà âûãëÿäèò ëåãêîé è 

èçÿùíîé, äëèííàÿ íîæêà – óòèíàÿ 

ãîëîâêà – ñ ÷óòü ðàñïëþùåííûì êëþâîì, 

à êîíåö ñòðåæíÿ ôèáóëû ïîâåðõ 

ñïèðàëè – ãîëîâêà óæà. Îáå ãîëîâêè 

âïîëíå ðåàëèñòè÷íû. Ïîãðåáåíèå 

äàòèðóåòñÿ VI â. (ïðèì. 55: 5). 

Â ïîãðåáåíèè ¹ 466 îáíàðóæåíà 

ôèáóëà ñ ãîëîâêîé â âèäå «ìàêîâîé» 

êîðîáî÷êè. Â ñåðåäèíå îáîäêà ïðîõîäèò 

îñòðàÿ ïðîäîëüíàÿ áîðîçäà, íîæêà 

ðóá÷àòàÿ è çàêàí÷èâàåòñÿ ìîðäî÷êîé 

æèâîòíîãî, ñêîðåå âñåãî – óæà. Ïîãðåáåíèå 

äàòèðóåòñÿ VII â. (ïðèì. 55: 3). 

Äî ïîñëåäíåãî âðåìåíè àðáàëåòîâèäíûå 

ôèáóëû, óêðàøåííûå ñòèëèçîâàííîé 

çâåðèíîé ãîëîâêîé, íà òåððèòîðèè 

Ëèòâû àðõåîëîãè íàõîäèëè ïî÷òè 

èñêëþ÷èòåëüíî â ïðèìîðñêèõ ðàéîíàõ, 

îíè äàòèðóþòñÿ, â îñíîâíîì, VIII– 

IX â. â. Íàéäåííûå â ýòîì ìîãèëüíèêå 

ôèáóëû ñî çâåðèíîé ãîëîâêîé ÿâëÿþòñÿ 

îäíèìè èç ñàìûõ ðàííèõ ôèáóë ýòîãî 

òèïà íà òåððèòîðèè Ëèòâû, èõ «çâåðèíûå 

ãîëîâêè» áîëåå ðåàëèñòè÷íû, ÷åì íà 

ïîçäíèõ ôèáóëàõ, êîòîðûå íîñèëè 


æèòåëè ïðèìîðüÿ. Íåìíîãî ôèáóë ýòîãî 

òèïâ è â ëàòâèéñêîé ÷àñòè Çåìãàëû. 

Àðáàëåòîâèäíûå ôèáóëû ñ 

òåñëîâèäíîé íîæêîé òàêæå íîñèëèñü 

çåìãàëàìè (ïðèì. 55: 6,7). Îáíàðóæåíû 

â ïîãðåáåíèÿõ VII–VIII â. â. Ôèáóëû 

ýòîãî òèïà â èçîáèëèè íàõîäÿò â ìåñòàõ 

ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ, æÿìàéòîâ, 

àóêøòàéòîâ, â Ëèòâå îòäåëüíûå 

ýêçåìïëÿðû íàéäåíû è íà òåððèòîðèÿõ 

äðóãèõ ïëåìåí. Îíè òàêæå äàòèðóþòñÿ 

VII–VIII â. â. Â Ëàòâèè îíè îáíàðóæåíû 

ëèøü â Çåìãàëå. 

Àðáàëåòîâèäíûå ïåðåêëàä÷àòûå 

ôèáóëû áûâàþò äâóõ òèïîâ – ðàííèå è 

ïîçäíèå. Ðàííèå – ýòî îòêðûòàÿ ñïèðàëü, 

ïîçäíèå ôèáóëû çàêðûòûå. Íîæêà 

ôèáóë ïåðâîãî òèïà èìååò 2 âèòêè, îäèí 

èç íèõ êîðî÷å (ïðèì. 56: 1, 2). Îíè 

äàòèðóþòñÿ VI–VII â. â. Íàðÿäó ñ 

çåìãàëàìè, ôèáóëàìè ýòîãî òèïà 

óêðàøàëèñü æèòåëè ñðåäíåé è çàïàäíîé 

Ëèòâû. Ìíîãî èõ íàõîäÿò è â âîñòî÷íîé 

Ïðóññèè. 


ôèáóëû ñ çàêðûòîé ñïèðàëüþ – áîëåå 

ïîçäíèå. Èõ äóæêà è ñïèðàëü ñòàíîâÿòñÿ 

ïëîñêèìè. «Âèòêè», ñòóïåíüêè 

îäèíàêîâûå, ïîêðûòû ïëàñòèíêàìè èç 

áåëîãî ìåòàëëà, óêðàøåíû âûïóêëûìè 

ñåðåæêàìè. Òàêèå ôèáóëû íîñèëè â IX– 

XI â. â. Îíè áûëè ðàñïðîñòðàíåíû íà òîé 

æå òåððèòîðèè, ÷òî è ôèáóëû ïåðâîãî 

òèïà, êðîìå òîãî, èõ íàõîäÿò è â Çàíåìàíüå. 


ôèáóëû øèðîêî ðàñïðîñòðàíèëèñü è â 

þæíîé Ëàòâèè. 

Àðáàëåòîâèäíûå ôèáóëû ñ ãîëîâêàìè 

â âèäå ìàêîâîé êîðîáî÷êè – ñàìûå 

ìíîãî÷èñëåííûå èç âñåõ àðáàëåòîâèäíûõ 

ôèáóë. Îíè îáíàðóæåíû âî âñåõ 

ìîãèëüíèêàõ çåìãàëîâ. Êîíöû ñïèðàëåé 

ýòèõ ôèáóë óêðàøàþò ñïëþùåííûå 

«ìàêîâûå ãîëîâêè». Áëèæå ê êîíöó 

íîæêè åñòü äâà íèæíèõ îòðîñòêà (ïðèì. 

57). Ôèáóëû ìàññèâíûå, äàòèðóþòñÿ 

VIII–X â. â. Ïîõîæèå óêðàøåíèÿ áûëè 

141


ó æÿìàéòîâ, ëàòãàëîâ è ñåëîâ, à êóðøè 

íîñèëè áîëåå êðóïíûå è øèðîêèå 

àðáàëåòîâèäíûå ôèáóëû ñ ãîëîâêàìè â 

âèäå ìàêîâîé êîðîáî÷êè. 

Ñëåäóþùàÿ ìíîãî÷èñëåííàÿ ãðóïïà 

ôèáóë – ïîäêîâîîáðàçíûå ôèáóëû. Îíè 

ðàñïðîñòðàíèëèñü â Âîñòî÷íîé Ïðèáàëòèêå 

â ê.VIII â. – í. IX â. è áûëè î÷åíü 

ëþáèìû êóðøàìè. Èõ ñîñåäè çåìãàëû 

ñòàëè èõ íîñèòü â IX â. è îñîáåííî – â 

Õ â. Ïîäêîâîîáðàçíûå ôèáóëû ðàçäåëÿþòñÿ 

íà íåñêîëüêî ãðóïï â çàâèñèìîñòè 

îò çàâåðøåíèÿ êîíöà äóæêè. Çåìãàëû 

óêðàøàëèñü ïîäêîâîîáðàçíûìè ôèáóëàìè 

âñåõ òèïîâ – ñ îêîí÷àíèÿìè öèëèíäðè÷åñêèìè, 

ìíîãîóãîëüíûìè, ÷åòûðåõóãîëüíûìè, 

óòîëùåííûìè, â âèäå ìàêîâîé 

ãîëîâêè, çâåçäîîáðàçíûìè, ñî ñòèëèçîâàííîé 

çâåðèíîé ãîëîâêîé (ïðèì. 58, 59). 

Ïîäêîâîîáðàçíûå ôèáóëû íà 

òåððèòîðèè Ëèòâû ñòàëè íîñèòü â VIII– 

IX â. â., îñîáåííî ìíîãî – â X–XII â. â., 

îíè áûëè ìîäíûìè äî XV–XVI â. â. 

Ïîäêîâîîáðàçíûå ôèáóëû íîñèëè âî âñåé 

âîñòî÷íîé Ïðèáàëòèêå, ñðåäíåé Ðîññèè, 

Ãåðìàíèè, Ñêàíäèíàâèè. 

Áóëàâêè 

Ýòî ñàìàÿ ìíîãî÷èñëåííàÿ ãðóïïà 

óêðàøåíèé. Äëÿ óêðàøåíèÿ è 

çàñòåãèâàíèÿ îäåæäû áóëàâêè 

èñïîëüçîâàëè æåíùèíû, â ðåäêèõ ñëó÷àÿõ 

îíè îáíàðóæåíû â ìóæñêèõ è äåòñêèõ 

ïîãðåáåíèÿõ. Î÷åíü ÷àñòî â æåíñêèõ 

ïîãðåáåíèÿõ íàõîäÿò äâå áóëàâêè, 

ñîåäèíåííûå äëèííûìè öåïî÷êàìè. 

Èíîãäà â óøêî áóëàâêè öåïëÿëè ïîäâåñêè. 

Íîñèëè áóëàâêè íåñêîëüêèõ ôîðì: 

ïîñîõîâèäíûå, ñ òðóáîâèäíîé, òðåóãîëüíîé 

ãîëîâêîé, êîëüöåâèäíîé, êðåñòîâèäíîé, 

îâàëüíîé, àæóðíîé ãîëîâêîé. 

Áîëüøèíñòâî ïîñîõîâèäíûõ áóëàâîê 

æåëåçíûå, çà èñêëþ÷åíèåì íåñêîëüêèõ 

áðîíçîâûõ. Ïîñîõîâèäíûå áóëàâêè 

íîñèëè âñå áàëòñêèå ïëåìåíà ñ I 

òûñÿ÷åëåòèÿ í.ý. äî XII â. (ïðèì.60). 

Áóëàâêè ñ òðóáîâèäíîé ãîëîâêîé 

142 


ÂÅÊÎÂ 

äàòèðóþòñÿ V–VII â. â., äåëÿòñÿ íà äâå 

ïîäãðóïïû. Ó îäíèõ èç íèõ ïîâåðõíîñòü 

ãîëîâêè ðîâíàÿ, ó äðóãèõ – íà 

ïîâåðõíîñòè åñòü áîëüøàÿ èëè ìåíüøàÿ 

ïîëóêðóãëàÿ «øàïî÷êà». ×àñòî íàõîäÿò 

ïàðíûå áóëàâêè, ó êîòîðûõ ãîëîâêè ñ 

ðîâíîé ïîâåðõíîñòüþ óêðàøåíû 

âðåçàííûì êðåñòîì (ïðèì.61: 4–6). 

Ãîëîâêà â ôîðìå ïîëóêðóãëîé 

«øàïî÷êè» òàêæå óêðàøàëàñü äâîéíûì 

êðåñòîì (ïðèì. 61: 1–3). Íàðÿäó ñ 

çåìãàëàìè, òàêèìè áóëàâêàìè 

óêðàøàëèñü æÿìàéòû è î÷åíü ðåäêî – 

àóêøòàéòû. Èõ îäèíî÷íûå íàõîäêè 

îáíàðóæåíû íà çåìëÿõ ÿòâÿãîâ è ëèâîâ. 

Îíè áûëè èçâåñòíû â Ýñòîíèè è 

Ôèíëÿíäèè. Â Ëàòâèè îáíàðóæåíû íà 

òåððèòîðèè ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ. 

Áóëàâêè ñ òðåóãîëüíûìè ãîëîâêàìè 

áûâàþò 3 âèäîâ. Ïåðâûå äëèíîé 10,5 ñì, 

ãîëîâêà øèðèíîé 2,3 ñì, áåç óøêà. 

Îòâåðñòèå äëÿ ïðèêðåïëåíèÿ öåïî÷êè 

âûëèòî â ðàøèðåíèè èãëû, íèæå 

ãîëîâêè. Áóëàâêè ýòîé ôîðìû ðåäêè, îíè 

îáíàðóæåíû ïî÷òè èñêëþ÷èòåëüíî íà 

òåððèòîðèè ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ, 

äàòèðóþòñÿ íà÷àëîì V–VI â. â. (ïðèì. 

62: 1,2). 

Áóëàâêè ñ òðåóãîëüíîé ãîëîâêîé ñ 

ïëîñêèìè êðóãëûìè ïëàñòèíàìè íà óãëàõ 

ãîëîâêè òàêæå ðåäêè. Îíè äàòèðóþòñÿ 

VIII â. (ïðèì. 62: 4–6). 

Áóëàâêè ñ òðåóãîëüíîé ãîëîâêîé ñ 

øàðèêàìè íà óãëàõ áîëåå ÷àñòû. 

Äàòèðóþòñÿ VIII–IX â. â. Øèðîêî 

ðàñïðîñòðàíèëèñü ïî âñåé Çåìãàëå, 

ðåæå – çà åå ïðåäåëàìè. Èíîãäà îíè 

âñòðå÷àþòñÿ ó æÿìàéòîâ, ñåëîâ. 

Åäèíè÷íûå ýêçåìïëÿðû èçâåñòíû è â 

Ýñòîíèè (ïðèì. 62: 7–9). 

Áóëàâêè ñ êîëüöåâèäíîé ãîëîâêîé 

òàêæå â èçîáèëèè îáíàðóæåíû â 

ìîãèëüíèêàõ çåìãàëîâ. Äàòèðóþòñÿ 

VIII–X â. â., íî ÷àùå âñåãî èõ íàõîäÿò â 

ïîãðåáåíèÿõ VIII–IX â. â. Íàðÿäó ñ 

çåìãàëàìè, èìè óêðàøàëèñü æÿìàéòû, 

ñåëû è ëàòãàëû (ïðèì. 63).


ÂÅÊÎÂ 

Îäíè èç ñàìûõ ìíîãî÷èñëåííûõ – 

êðåñòîâèäíûå áóëàâêè. Îíè è 

ðàçíîîáðàçíåå, îáðàçóþò öåëûõ 5 ãðóïï. 

Ñàìûå ðàííèå êðåñòîâèäíûå áóëàâêè 

èçãîòîâëåíû èç 5 êðóãëûõ ïëàñòèí 

(ïðèì. 64: 4,5). Òàêèå áóëàâêè â Çåìãàëå 

ðåäêè. Èìè òàêæå óêðàøàëèñü æåíùèíû 

â Æÿìàéòèè â IV–V â. â. 

Ñëåäóþùóþ ãðóïïó êðåñòîâèäíûõ 

áóëàâîê ñîñòàâëÿþò áóëàâêè ñ 

ðîìáè÷åñêèì ñêâîçíûì ïðîðåçîì â 

öåíòðå ãîëîâêè (ïðèì. 65: 7–8). 

Îáíàðóæåíû â ïîãðåáåíèÿõ VI–VII â. â. 

Òàêèå áóëàâêè íîñèëè, â îñíîâíîì, 

æåíùèíû â Çåìãàëå è Æÿìàéòèè. Â 

Ëàòâèè îíè îáíàðóæåíû èñêëþ÷èòåëüíî 

â ïîãðåáåíèÿõ çåìãàëîâ. 

Êðåñòîâèäíûå áóëàâêè ñ ãîëîâêàìè â 

ôîðìå ïîëóøàðèÿ íà óãëàõ ïî âèäó 

íàïîìèíàþò ïðåäûäóùèå. Ãîëîâêè 

óêðàøåíû áîðîçäêàìè, îáðàçóþùèìè 

êðåñò, ïîâåðõíîñòü ãîëîâêè – íàñå÷êàìè. 

Îäíîâðåìåííî ñî ñêâîçíûìè 

êðåñòîâèäíûìè òàêèå áóëàâêè 

ðàñïðîñòðàíèëèñü íà ýòîé æå òåððèòîðèè 

(ïðèì. 65: 5,6). 

×åòâåðòóþ ãðóïïó êðåñòîâèäíûõ 

áóëàâîê ñîñòàâëÿþò íåáîëüøèå 

êðåñòîâèäíûå áóëàâêè ñ êîðîòêîé 

êðåñòîâèíîé, êîíöû êîòîðîé 

îêàí÷èâàþòñÿ ìàëåíüêèìè ñïëþùåííûìè 

ñ äðóãîé ñòîðîíû øàïî÷êàìè. Èìè 

óêðàøàëèñü òîëüêî â Çåìãàëå è 

Æÿìàéòèè. Îíè áîëåå ïîçäíèå ïî 

ñðàâíåíèþ ñ óæå óïîìÿíóòûìè – 

äàòèðóþòñÿ VIII–IX â. â. (ïðèì. 66). 

Ïÿòóþ ãðóïïó êðåñòîâèäíûõ áóëàâîê 

ñîñòàâëÿþò áóëàâêè ñî ñïëþùåííûìè 

ïëàñòèíêàìè íà êîíöàõ êðåñòà. Èõ ñàìîå 

áîëüøîå êîëè÷åñòâî. ×àñòü ãîëîâîê 

ïîêðûòà ñåðåáðîì, äðóãèå – óêðàøåíà 

íàñå÷êàìè èç êîíöåíòðè÷åñêèõ êðóãîâ. 

Îáíàðóæåíû â ïîãðåáåíèÿõ VII–IX â. â. 

Èìè óêðàøàëèñü ïðåäñòàâèòåëüíèöû 

çåìãàëîâ, æÿìàéòîâ, èíîãäà êóðøåé, à 

òàêæå ëàòãàëîâ, ïî îòäåëüíîñòè 

îáíàðóæåíû è â Ýñòîíèè (ïðèì. 65: 1–4). 


×àñòü ïëàñòèíîê òàêèõ áóëàâîê óêðàøåíà 

âûñîêèì âûñòóïîì (ïðèì. 67). Òàêèå 

áóëàâêè õàðàêòåðíû äëÿ ìíîãèõ êóðøåé, 

íîñèâøèõ èõ â IX–X è XI â. â. 

Èçâåñòíû è òàêèå êðåñòîâèäíûå áóëàâêè, 

íå ñ êðóãëûìè ïëàñòèíêàìè íà êîíöàõ 

êðåñòà, à ïî÷òè â ôîðìå ðîìáà (ïðèì. 

64: 2,3). Äàòèðóþòñÿ X–XI â. â. 

Çíà÷èòåëüíî ðåæå, ÷åì âûøå 

óïîìÿíóòûå, íîñèëè áóëàâêè ñ 

àæóðíûìè ãîëîâêàìè. 

Ðîçåòêîâèäíûå áóëàâêè äî ñèõ ïîð 

ïîêà èçâåñòíû òîëüêî èç Çåìãàëû. Äëèíà 

áóëàâîê 19 ñì, øèðèíà – 5 ñì, íàéäåíû â 

ïîãðåáåíèè, äàòèðóåìîì XI â. (ïðèì. 67). 

Ïîäâåñêè 

Áîëüøèíñòâî áóëàâîê íîñèëè ñ 

ïîäâåñêàìè. Îñîáåííî íðàâèëèñü â 

èçîáèëèè íàéäåííûå ïîäâåñêè â ôîðìå 

ïîëóìåñÿöà. Òàêèå ïîäâåñêè, â 

çàâèñèìîñòè îò çàâåøåíèÿ íèæíåãî êðàÿ, 

äåëÿòñÿ íà òðè ãðóïïû. 

Ê ïåðâîé ãðóïïå îòíîñÿòñÿ ïîäâåñêè 

ñ ðîâíûì íèæíèì êðàåì (ïðèì. 62: 9, 

66: 4–5). ×àùå âñåãî èõ íàõîäÿò â 

ïîãðåáåíèÿõ VII–VIII â. â. Ê äðóãîé 

ãðóïïå îòíîñÿòñÿ ïîäâåñêè ñ 3 

íåáîëüøèìè îòðîñòêàìè è ïåòåëüêàìè 

äëÿ öåïî÷åê, ê êîòîðûì öåïî÷êè è 

ïðèêðåïëÿëèñü (ïðèì. 65: 5–6, 66: 1– 

2). Îíè íàéäåíû â ïîãðåáåíèÿõ VI– 

VIII â. â. 

Òðåòüþ ãðóïïó îáðàçóþò ïîäâåñêè ñ 

äëèííûìè îòðîñòêàìè (ïðèì. 65: 3,4). 

Îíè îáíàðóæåíû â ïîçäíåéøèõ 

ïîãðåáåíèÿõ è äàòèðóþòñÿ VIII–XI â. â. 

Òå èëè èíûå ïîäâåñêè â ôîðìå 

ïîëóìåñÿöà íàéäåíû âî âñåõ áåç 

èñêëþ÷åíèÿ ìîãèëüíèêàõ çåìãàëîâ. Èõ 

íîñèëè è æåíùèíû ïëåìåíè æÿìàéòîâ, 

ðåæå – ëàòãàëîâ. 

Â ïîãðåáåíèè ¹ 464 â ßóíåéêÿé áûëà 

íàéäåíà åäèíñòâåííàÿ â ýòîì ðåãèîíå 

ñîñòàâíàÿ ïîäâåñêà (ïðèì. 64: 5). 

Íèæíèé êðàé ïîäâåñêè óêðàøåí 8 

ôèãóðêàìè âîäíûõ ïòèö. Ïòè÷êè ñëîâíî 

ñòîÿò íà îäíîé íîãå, ïîâåðíóâøèñü 

143


ïðàâîé ñòîðîíîé. Âñå ïëàñòèíêè ïîäâåñêè 

ïîêðûòû ñåðåáðîì (ïðèì. 64: 5). 

Ïîìèìî óêàçàííûõ, óêðàøàëèñü 

ïîäâåñêàìè â ôîðìå áóêâû W, âî 

âíóòðåííèå ïåòåëüêè ïðèêðåïëÿëèñü 

öåïî÷êè. Îáû÷íî ê òàêèì ïîäâåñêàì 

ïðèêðåïëÿëèñü 2 ðÿäà öåïî÷åê – 

âíóòðåííÿÿ êîðîòêàÿ, âíåøíÿÿ – äëèííåå 

(ïðèì. 64: 2,3, 67: 3). Òàêèå ïîäâåñêè â 

Çåìãàëå áûëè äîâîëüíî ðåäêèìè. Îíè 

äàòèðóþòñÿ X–XII â. â. 

Óêðàøåíèÿ Óêðàøåíèÿ äëÿ äëÿ ðóê 

ðóê 

Ýòó ãðóïïó óêðàøåíèé ñîñòàâëÿþò 

áðàñëåòû è ïåðñòíè. 

Áðàñëåòû â èçîáèëèè íàéäåíû âî âñåõ 

èçó÷åííûõ ìîãèëüíèêàõ. Îíè äîñòàòî÷íî 

ðàçíîîáðàçíû, ìîæíî âûäåëèòü ïî÷òè 7 

èõ òèïîâ: 1) ëåíòîîáðàçíûå, 2) ñ âûñîêèì 

òðåõãðàííûì ðåáðîì, 3) ìàíæåòîîáðàçíûå, 

4) ñ óòîëùåííûìè êîíöàìè, 5) 

ñïèðàëüíûå, 6) ìàññèâíûå, 7) ñ êîíöàìè, 

ñòèëèçîâàííûìè ïîä çâåðèíóþ ãîëîâêó, 

è ïî÷òè â êàæäîì èç íèõ åùå âûäåëÿþò 

íåñêîëüêî ïîäãðóïï. 

Ïðåäñòàâèòåëüíèöû çåìãàëîâ ëþáèëè 

ëåíòîîáðàçíûå áðàñëåòû. Ïî ñðåçó 

îáîäêà îíè äåëÿòñÿ íà 3 ïîäãðóïïû: 

òðåõãðàííîãî, ïðÿìîóãîëüíîãî è 

ïîëóêðóãëîãî ñå÷åíèÿ. Ñàìûå ðåäêèå – 

ñ îáîäêîì ïðÿìîóãîëüíîãî ñå÷åíèÿ. 

Áðàñëåòû âñåõ òðåõ ôîðì íîñèëèñü 

âìåñòå è íàéäåíû â îäíîì ìîãèëüíèêå 

(ïðèì. 68: 1–3), øèðîêî óïîòðåáëÿëèñü 

â V–VI â. â., ðåæå íîñèëèñü è â VII– 

VIII â. â. Èìè óêðàøàëèñü â çàïàäíîé, 

ñðåäíåé, âîñòî÷íîé è ñåâåðíîé Ëèòâå. 

Â Ëàòâèè îíè îáíàðóæåíû íà 

òåððèòîðèè ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ, 

êóðøåé, ëàòãàëîâ. 

Áðàñëåòû ñ òðåõãðàííûì âûñòóïàþùèì 

ðåáðîì íîñèëè òîëüêî æåíùèíû, 

ïîñåðåäèíå åñòü òðåõãðàííîå 

âûñòóïàþùåå ðåáðî âûñîòîé 1–2 ñì. 

Óêðàøåíû îðíàìåíòîì (ïðèì. 69: 1–3). 

Èìè óêðàøàëèñü òîëüêî æåíùèíû 

çåìãàëîâ è æÿìàéòîâ â V–VI â. â. 

144 


ÂÅÊÎÂ 

Òàêæå òîëüêî æåíùèíû óêðàøàëèñü 

ìàíæåòîîáðàçíûìè áðàñëåòàìè. Êîíöû 

áðàñëåòîâ ïîêðûòû îðíàìåíòîì (ïðèì. 

69: 4–6). Èõ íîñèëè ïðåäñòàâèòåëüíèöû 

çåìãàëîâ, æÿìàéòîâ è ëàòãàëîâ â VII– 

VIII â. â. 

Áðàñëåòû ñ óòîëùåííûìè êîíöàìè – 

ìóæñêèå (ïðèì. 69: 5–6). Çåìãàëû èìè 

óêðàøàëèñü â V–VI â. â. Ïîìèìî íèõ, 

áðàñëåòû íîñèëè æÿìàéòû, êóðøè, 

ñêàëâû è äðóãèå áàëòñêèå ïëåìåíà. Çäåñü 

îíè ïðîäåðæàëèñü äîëüøå – äî VIII â. 

èëè äàæå äî íà÷àëà IX â. 

Ñàìûå ìíîãî÷èñëåííûå ñïèðàëüíûå 

áðàñëåòû. Îíè ðàçíîãî ðàçìåðà – îò 2–3 

äî 15 ñïèðàëåé (ïðèì. 70: 1–4). Â 

Çåìãàëå èõ íîñèëè â VII–XI â. â. Áûëè 

ðàñïðîñòðàíåíû â çàïàäíîé, ñåâåðíîé, 

ñðåäíåé Ëèòâå, à â Ëàòâèè îáíàðóæåíû 

íà ìåñòàõ ïðîæèâàíèÿ çåìãàëîâ, ëàòãàëîâ 

ñåëîâ. Â ìóæñêèõ ïîãðåáåíèÿõ íàéäåíû 

ìàññèâíûå ñïèðàëüíûå áðàñëåòû. Îíè 

èçãîòàâëèâàëèñü èç ïîëîñêè 

òðåõãðàííîãî ñå÷åíèÿ ñ çàîñòðÿþùèìèñÿ 

êîíöàìè, îáû÷íî ëèøü èç 3 ñïèðàëåé. 

Òàêèå áðàñëåòû îñîáåííî õàðàêòåðíû äëÿ 

VIII–X â.â., à åñòü áðàñëåò, íàéäåííûé 

â Øóê¸íÿé â ïîãðåáåíèè XI â. â. (ïðèì. 

70: 5–6). 

Ìàññèâíûå áðàñëåòû íîñèëè òîëüêî 

ìóæ÷èíû, èõ ñîâñåì íåìíîãî. Îíè áûëè 

äâóõ òèïîâ: òàê íàçûâàåìûå, «âîéíà» è 

îáû÷íûå. Áðàñëåòû «âîéíà» â 

ïîïåðå÷íîì ñå÷åíèè – â ôîðìå òðàïåöèè 

ñ ðàñøèðÿþùèìèñÿ êîíöàìè, ñîïðèêàñàþùèìèñÿ 

äðóã ñ äðóãîì (ïðèì. 71: 1–2). 

Òàêèå áðàñëåòû â Ëèòâå ðåäêè. 

Ïîãðåáåíèÿ äàòèðóþòñÿ X–XI â. â. Â 

Ëàòãàëå, íàîáîðîò, áðàñëåòîâ «âîéíà» 

áûëî îáíàðóæåíî áîëüøå âñåãî. 

Äðóãèå ìàññèâíûå áðàñëåòû – âñå 

ðàçíûå (ïðèì. 71: 5–6). 

Áðàñëåòû ñî çâåðèíûìè ãîëîâêàìè íà 

êîíöàõ íå îñîáåííî íðàâèëèñü çåìãàëàì. 

Îíè íàéäåíû ëèøü â ìîãèëüíèêå 

Ïàâèðâèòå â æåíñêèõ ïîãðåáåíèÿõ 

(ïðèì. 72). Ïîãðåáåíèÿ äàòèðóþòñÿ XI â.


ÂÅÊÎÂ 

Ïåðñòíè 

Îáû÷àé óêðàøàòü ðóêè ïåðñòíÿìè íå 

áûë ïîïóëÿðåí ó çåìãàëîâ. Ïåðñòíè 

ñîñòàâëÿþò ëèøü 2,3–3 % âñåõ íàõîäîê. 

×àùå âñåãî íîñèëè ñïèðàëüíûå ïåðñòíè, 

ñêðó÷åííûå èõ òðåóãîëüíîé, 

ïîëóêðóãëîé èëè êðóãëîé ïðîâîëîêè èëè 

óçêîé ïîëîñêè (ïðèì. 73), íàéäåíû 

ñïèðàëüíûå ïåðñòíè ñ çàãíóòûìè è 

ñâèòûìè êðàéíèìè ñïèðàëÿìè (ïðèì. 73: 

6,7). Íåñêîëüêî áîëüøåå êîëè÷åñòâî 

ïåðñòíåé â ïîãðåáåíèÿõ XII–XIII â. â. 

Äðóãèå Äðóãèå Äðóãèå íàõîäêè 

íàõîäêè 

Âåùè âñàäíèêà è êîíÿ 

Â îòëè÷èå îò äðóãèõ áàëòñêèõ ïëåìåí 

(àóêøòàéòîâ, ëèòîâöåâ, æÿìàéòîâ è 

ïðóñîâ), çåìãàëû íå õîðîíèëè óìåðøèõ 

ñ êîíåì. Î÷åíü ðåäêî âåùè âñàäíèêà èëè 

êîíÿ îáíàðóæèâàþòñÿ â ìóæñêèõ 

ïîãðåáåíèÿõ çåìãàëîâ. Âñå íàéäåííûå 

óäèëà – æåëåçíûå (ïðèì. 74). Ïîãðåáåíèÿ 

ñ óäèëàìè äàòèðóþòñÿ VIII–XI â. â. 

Âîîáùå, ÷àñòè ñáðóè êîíÿ è 

ïðèíàäëåæíîñòè âñàäíèêà – ðåäêèå 

íàõîäêè â ìîãèëüíèêàõ çåìãàëîâ, 

íàõîäÿùèõñÿ â Ëàòâèè. Â ýòîì àñïåêòå 

îáû÷àè çåìãàëîâ î÷åíü ïîõîæè íà îáû÷àè 

ëàòãàëîâ, ñåëîâ, ó êîòîðûõ ýòîò èíâåíòàðü 

òàêæå ïî÷òè íå îáíàðóæèâàåòñÿ. 

Ðåäêàÿ íàõîäêà è øïîðû. Îáû÷íî 

íîñèëè ïî 1 øïîðå, ÷àùå âñåãî íà ëåâîé 

íîãå. Èçãîòàâëèâàëèñü îíè èç æåëåçà èëè 

èç áðîíçû. Íàðÿäíûìè ñ÷èòàëèñü 

áðîíçîâûå øïîðû (ïðèì. 75: 7–8, 10). 

Íàéäåííûå â ïîãðåáåíèÿõ X–XI â. â. 

áðîíçîâûå øïîðû ìîãëè ïðèíàäëåæàòü 

ìóæ÷èíàì èç ïëåìåíè êóðøåé. 

Ïèòüåâûå ðîãè 

Îáû÷àé êëàñòü â ïîãðåáåíèå ðîãè äëÿ 

ïèòüÿ çàìå÷åí íà òåððèòîðèè Ëèòâû ñ 

III â. Â VIII–IX â. â. ýòîò îáû÷àé 

ðàñïðîñòðàíèëñÿ ïî âñåé òåððèòîðèè 

Ëèòâû, õîòÿ è ñ ðàçíîé èíòåíñèâíîñòüþ. 

Êàê çàìåòèëè èññëåäîâàòåëè, îêîëî 30 % 

êóðøåé ïîõîðîíåíû ñ ðîãàìè äëÿ ïèòüÿ, 

ìåæäó òåì æÿìàéòîâ – åäâà 2–3 %. 


Ïîõîæàÿ ñèòóàöèÿ è â Çåìãàëå, òîëüêî 

2 % óìåðøèõ ïîõîðîíåíû ñ ïèòüåâûìè 

ðîãàìè. Òàêèå ïîãðåáåíèÿ äàòèðóþòñÿ 

VIII–XI â. â. 

Ïèíöåòû 

Ñ ïèíöåòîì óìåðøåãî òàêæå õîðîíèëè 

ðåäêî. Ýòî õàðàêòåðíî äëÿ âñåé 

òåððèòîðèè Ëèòâû. Îáû÷íî â ìîãèëüíèêå, 

ãäå íàõîäèòñÿ íåñêîëüêî ñîòåí 

ïîãðåáåíèé, ñ ïèíöåòîì ïîõîðîíåíû ëèøü 

íåñêîëüêî óìåðøèõ. Óæå ýòîò ôàêò 

ïîçâîëÿåò ïðåäïîëîæèòü, ÷òî ïèíöåò – ýòî 

íå òîëüêî áûòîâîé èíñòðóìåíò, íî è 

ïðåäìåò, ñâÿçàííûé ñ îáðÿäàìè, ìàãèåé 

èëè êîëäîâñòâîì (ïðèì. 76: 3–5). 

Îãíèâà 

Îãíèâî – ýòî ïðèñïîñîáëåíèå äëÿ 

äîáûâàíèÿ îãíÿ. Äëÿ ýòîãî áûëè 

íåîáõîäèìû êóñî÷åê êðåìíÿ, î÷åíü 

ãîðþ÷èé ìàòåðèàë (õîðîøî âûñóøåííûé 

ÿñåíü èëè áåðåçà) è æåëåçíîå îãíèâî. Â 

ìîãèëüíèêå, ãäå íàõîäèòñÿ 200, 300 èëè 

äàæå 500 ïîãðåáåíèé, îãíèâ áûâàåò ëèøü 

1–2 øòóêè. Ýòî õàðàêòåðíî äëÿ âñåé 

òåððèòîðèè Ëèòâû, â òîì ÷èñëå è äëÿ 

Çåìãàëû. Ñóäÿ ïî íàõîäêàì â 

ìîãèëüíèêàõ Ëèòâû, æåëåçíûì îãíèâîì 

ñòàëè ïîëüçîâàòüñÿ ñ X–XI â. â. 

Ïîÿñà 

Ñðàçó çàìåòèì, ÷òî â Çåìãàëå î÷åíü 

ðåäêî õîðîíèëè óìåðøèõ, îïîÿñàííûõ 

êîæàíûìè ðåìíÿìè ñ ìåòàëëè÷åñêèìè 

îêîâêàìè. Ëèøü îêîëî 2 % óìåðøèõ 

ïîõîðîíåíû îïîÿñàííûå ðåìíåì. 

Äîâîëüíî ðåäêî, íî âñòðå÷àþòñÿ ðåìíè, 

âñÿ ïîâåðõíîñòü êîòîðûõ èëè òîëüêî 

÷àñòü åå ïîêðûòà ïðîäîëãîâàòûìè èëè 

êâàäðàòíûìè áðîíçîâûìè îêîâêàìè. 

Óìåðøèõ, îïîÿñàííûõ ðåìíÿìè, ãîðàçäî 

÷àùå õîðîíèëè êóðøè è æÿìàéòû. Ïîâèäèìîìó, 

çåìãàëû ïðåäïî÷èòàëè íîñèòü 

òêàíûå ïîÿñà. 

Îñòàòêè îáóâè 

Íåêîòîðàÿ ÷àñòü óìåðøèõ, ïîâèäèìîìó, 

áûëà ïîõîðîíåíà â êîæàíîé 

îáóâè. Îñòàòêè îáóâè íàéäåíû â 

íåñêîëüêèõ ìóæñêèõ è – ðåæå – æåíñêèõ 

145


ïîãðåáåíèÿõ. ×àñòî ðÿäîì ñ ãîëåíèùåì 

åùå íàõîäÿò è áðîíçîâûå çàñòåæêè. 

Îáóâü óêðàøàëè áóñèíêàìè â îáëàñòè 

ïðåäïëþñíû èëè ó ñàìîãî âåðõà. Îáû÷àé 

óêðàøàòü ìóæñêóþ îáóâü ñ ëåâîé íîãè â 

îáëàñòè ïðåäïëþñíû, õàðàêòåðåí äëÿ 

VIII–IX â.â., èíîãäà âñòðå÷àåòñÿ äî XI â. 

Èíòåðåñíî èìåííî òî, ÷òî ÷àùå âñåãî 

óêðàøàëàñü îáóâü òîëüêî ñ ëåâîé íîãè. 

Êñòàòè, øïîðà òàêæå ÷àùå âñåãî 

âñòðå÷àåòñÿ íà ëåâîé íîãå. 

Âåñû è ãèðè 

Âåñû è ìåðû âåñà ïîÿâèëèñü â 

ïîãðåáåíèÿõ ëèøü ñåðåäèíû è âòîðîé 

ïîëîâèíû X â. âî âñåé âîñòî÷íîé 

Ïðèáàëòèêå. Èññëåäîâàòåëè ñ÷èòàþò èõ 

146 

Îñîáåííîñòè Îñîáåííîñòè Îñîáåííîñòè êóëüòóðû êóëüòóðû çåìãàëîâ çåìãàëîâ è è òåððèòîðèÿ 

òåððèòîðèÿ 

Ðàññìîòðåâ îáû÷àè, îáðàç 

çàõîðîíåíèÿ è èíâåíòàðü, ìîæíî 

ïîïûòàòüñÿ îáîáùèòü îñíîâíûå ðàçëè÷èÿ 

ìåæäó çåìãàëàìè è äðóãèìè áàëòñêèìè 

ïëåìåíàìè, âûÿñíèòü, êàêèå ÷åðòû 

ïðèñóùè áîëüøèíñòâó èç íèõ, êàêèå – 

ëèøü íåñêîëüêèì ïëåìåíàì, à êàêèå 

ÿâëÿþòñÿ ñîáñòâåííî çåìãàëüñêèìè. 

Ïåðâàÿ è îñîáåííî ÿðêàÿ ÷åðòà 

çåìãàëîâ – çàõîðîíåíèÿ íå ñîææåííûõ 

óìåðøèõ. Äðóãàÿ õàðàêòåðíàÿ äëÿ ýòîãî 

ïëåìåíè ÷åðòà îáðàçà çàõîðîíåíèÿ – 

ïðîòèâîïîëîæíàÿ îðèåíòàöèÿ óìåðøèõ. 

Òîëüêî â Çåìãàëå îòìå÷åíû èçìåíåíèÿ 

íàïðàâëåíèÿ çàõîðîíåíèÿ, îíè 

ïðîÿâèëèñü â VII–VIII â. â. Çåìãàëû íå 

õîðîíèëè âìåñòå ñ óìåðøèì êîíÿ, êàê 

ýòî äåëàëè æÿìàéòû, ëèòîâöû èëè 

àóêøòàéòû. Â ýòîì îòíîøåíèè çåìãàëû 

áëèæå ëàòãàëàì. Çåìãàëû íå êëàëè â 

ïîãðåáåíèå íè ñáðóþ êîíÿ, êàê ýòî 

äåëàëè êóðøè, õîòÿ è îíè òîæå ñàìîãî 

êîíÿ íå õîðîíèëè, íè âåùåé âñàäíèêà, 

êàê ýòî äåëàëè àóêøòàéòû. Ýòîò îáû÷àé 

òàêæå ñáëèæàåò çåìãàëîâ è ëàòãàëîâ. 

Èçîáèëèå èíâåíòàðÿ – ñëåäóþùàÿ 


ÂÅÊÎÂ 

ïîãðåáåíèÿìè êóïöîâ. Âåñû óêðàøåíû 

îðíàìåíòîì. Óêðàøåíû êîíöû ïëå÷èêîâ, 

òàðåëî÷êè. ×àñòü âåñîâ íàéäåíà â 

íàðÿäíûõ áðîíçîâûõ ÿùè÷êàõ (ïðèì. 78). 

ßùè÷êè â ôîðìå ñïëþùåííîãî øàðà, 

èçãîòîâëåíû èç òîíêîãî ëèñòà áðîíçû, ñ 

áîëåå-ìåíåå âûïóêëîé êðûøêîé. 

Ãèðè îáíàðóæåíû â ãîðàçäî áîëüøåì 

êîëè÷åñòâå – îäíà-äðóãàÿ âñåãäà áûëà 

ïî÷òè âî âñåõ ìîãèëüíèêàõ çåìãàëîâ. 

Îíè áûâàþò ðàçíîé ôîðìû – â ôîðìå 

äâîéíîãî ñðåçàííîãî êîíóñà, 

ïðîäîëãîâàòûå, ýòî äàæå ìîãëà áûòü 

ãîëîâêà áûâøåé â óïîòðåáëåíèè 

àðáàëåòîâèäíîé ôèáóëû èëè áðîíçîâûå 

øàðèêè ñ îäíèì ïðèïëþñíóòûì êðàåì. 

îñîáåííîñòü, âïðî÷åì, õàðàêòåðíàÿ è äëÿ 

ñîñåäíèõ ïëåìåí êóðøåé, ëàòãàëîâ è 

æÿìàéòîâ. Íî çäåñü íàáëþäàåòñÿ î÷åíü 

ñâîåîáðàçíûé ïîðÿäîê ðàçìåùåíèÿ 

âåùåé â ïîãðåáåíèè è èõ ñîñòàâ, â ýòîì 

îòíîøåíèè ïëåìåíà çåìãàëîâ è ñîñåäíèõ 

ïëåìåí ðàçëè÷àþòñÿ. Îäíèì èç 

ïðèçíàêîâ ðàçëè÷èÿ ÿâëÿåòñÿ îáèëèå 

îðóæèÿ â ïîãðåáåíèè. Íåèñïîëüçîâàííûå 

áàãîðíûå êîïüÿ, êîòîðûå ïðåäïî÷èòàëè 

êóðøè. Ìå÷è çåìãàëîâ òàêæå áûëè 

ñâîåîáðàçíûå ïî ôîðìå. Ñàìûå ðàííèå 

– óçêèå äëèííûå áîåâûå íîæè, èíîãäà ñ 

êîëüöîì íà ðóêîÿòêå, ïîçæå èõ ñìåíèëè 

øèðîêèå áîåâûå íîæè-ìå÷è. Íå 

ïðèæèëèñü çäåñü è äâóëåçâèéíûå ìå÷è. 

Øèðîêèìè áîåâûìè íîæàìè –ìå÷àìè 

ïîëüçîâàëèñü æÿìàéòû è ëàòãàëû. Íî ó 

çåìãàëîâ áûë ñâîé ïîðÿäîê 

ðàñïîëîæåíèÿ ýòîãî îðóæèÿ â 

ïîãðåáåíèè. Åãî êëàëè ïîïåðåê íîã èëè 

òàçîâûõ êîñòåé. 

Ýòíè÷åñêèå ñõîäñòâà è ðàçëè÷èÿ 

ïîä÷åðêèâàåò òàêîé èíâåíòàðü, êàê 

òîïîð. Çåìãàëàì áûë èçâåñòåí îáû÷àé 

êëàñòü òîïîð â ìîãèëó. Òåì íå ìåíåå,


ÂÅÊÎÂ 

ìóæ÷èí ñ òîïîðîì, íà÷èíàÿ ñ VII â., 

õîðîíèëè çíà÷èòåëüíî ðåæå, ÷åì â 

Æÿìàéòèè. 

Åùå îäèí õàðàêòåðíûé äëÿ çåìãàëîâ 

èíâåíòàðü – ìîòûãà. Ïîêà ÷òî èõ íàõîäÿò 

òîëüêî íà ýòîé òåððèòîðèè, íî â 

îòäåëüíûõ ñëó÷àÿõ – è â âîñòî÷íîé è 

öåíòðàëüíîé Ëèòâå. Ïîýòîìó ñìåëî 

ìîæíî óòâåðæäàòü, ÷òî ýòîò èíâåíòàðü 

– õàðàêòåðåí äëÿ çåìãàëîâ. Ó çåìãàëîâ 

áûëè è îñîáûå íîæèêè ñ ñîãíóòîé 

ñïèíêîé. Î÷åíü ðåäêî õîðîíèëè ñ 

ïðÿñëèöàìè. Ïîìèìî ýòîãî, îðóäèÿ òðóäà 

â ïîãðåáåíèÿõ çåìãàëîâ íàõîäÿò íàìíîãî 

ðåæå, ÷åì ó äðóãèõ ïëåìåí. 

Íåêîòîðûå ÷åðòû êóëüòóðû çåìãàëîâ 

îòðàæàþò è ïîëîæåííûå â ïîãðåáåíèÿ 

óêðàøåíèÿ. Æåíùèíû âñåõ ïëåìåí 

óêðàøàëè ãîëîâó ìåòàëëè÷åñêèìè 

óêðàøåíèÿìè. Òîëüêî ó çåìãàëîâ è 

æÿìàéòîâ æåíùèíû íîñèëè ãîëîâíûå 

âåíêè èç áîëüøèõ áðîíçîâûõ ïëàñòèíîê, 

ñîåäèíåííûõ êîðîòêèìè ñïèðàëÿìè. Ýòîò 

îáû÷àé ñáëèæàåò æåíùèí îáîèõ ïëåìåí. 

Òîëüêî ó ïåðâûõ áûëà îäíà äåòàëü – íà 

ìàêóøêå ïîâûøå âåíêà îíè íîñèëè 

êðóïíûå ñïèðàëè. Ïðåäñòàâèòåëüíèöû 

çåìãàëîâ è ëàòãàëîâ íå óêðàøàëè 

øàïî÷êè èëè èõ êðàÿ ìåòàëëè÷åñêèìè 

ñåðåæêàìè, â îòëè÷èå îò ëþáèâøèõ ýòî 

äåëàòü ïðåäñòàâèòåëüíèö æÿìàéòîâ, 

êóðøåé è ñêàëâîâ. Ïðàâäà, èçðåäêà çäåñü 

íàõîäÿò øàïî÷êè èëè ãîëîâíûå ïîâÿçêè, 

óêðàøåííûå áðîíçîâûìè áóñèíêàìè. 

Â Çåìãàëå íå ñëîæèëñÿ îáû÷àé 

óêðàøàòüñÿ áóñàìè. Îáû÷íî íîñèëè ïî 

îäíîé - äâå áóñèíêè â êà÷åñòâå àìóëåòà, 


òàê æå äåëàëè è â Ëàòãàëå. Îäíàêî î÷åíü 

íðàâèëîñü óêðàøàòüñÿ ãðèâíàìè. 

Â Çåìãàëå, êàê è â Æÿìàéòèè, 

ììóæ÷èíû è æåíùèíû äëÿ çàñòåãèâàíèÿ 

îäåæäû èñïîëüçîâàëè ðàçëè÷íûå 

óêðàøåíèÿ. Ìóæ÷èíû çàñòåãèâàëè 

îäåæäó ôèáóëàìè, æåíùèíû – ïàðàìè 

áóëàâîê. 

Áðàñëåòû – ýòî òîæå óêðàøåíèå, â 

êîòîðûõ çàïå÷àòëÿåòñÿ êóëüòóðà 

ïëåìåíè. Êîíå÷íî, ÷àñòü èõ ÿâëÿåòñÿ 

õàðàêòåðíîé äëÿ áîëüøèíñòâà áàëòñêèõ 

ïëåìåí, äðóãàÿ – äëÿ òîãî èëè èíîãî 

ïëåìåíè. Æåíùèíû çåìãàëîâ 

ïðåäïî÷èòàëè áðàñëåòû ñ âûñòóïàþùèì 

ðåáðîì. Íàðÿäó ñ íèìè, áðàñëåòàìè ýòîé 

ôîðìû óêðàøàëèñü ïðåäñòàâèòåëüíèöû 

æÿìàéòîâ, ðåæå – àóêøòàéòîâ. 

Ìàíæåòîîáðàçíûå áðàñëåòû áûëè 

ïîïóëÿðíû ó æåíùèí ïëåìåíè çåìãàëîâ, 

æÿìàéòîâ è ëàòãàëîâ. À âîò ìàññèâíûå 

áðàñëåòû è òàê íàçûâàåìûå «âîéíà» 

áûëè õàðàêòåðíûì óêðàøåíèåì ó 

çåìãàëîâ è ëàòãàëîâ. Áðàñëåòû ñî 

çâåðèíûìè ãîëîâêàìè íà êîíöàõ 

ïðåäïî÷èòàëè ïðåäñòàâèòåëüíèöû 

êóðøåé, íî èíîãäà èõ íîñèëè è â 

Çåìãàëå. 

Ïåðñòíè íå áûëè ïîïóëÿðíû ó 

çåìãàëîâ, â îòëè÷èå îò êóðøåé. Íå áûëî 

îáû÷àÿ õîðîíèòü óìåðøèõ îïîÿñàííûõ 

êîæàíûì ðåìíåì. Ïîýòîìó â ïîãðåáåíèÿõ 

íå÷àñòî íàõîäÿò ïðÿæêè èëè äðóãèå 

ìåòàëëè÷åñêèå ÷àñòè îò ðåìíåé. Ïî ýòîìó 

ïðèçíàêó çåìãàëû îòëè÷àþòñÿ îò 

æÿìàéòîâ è îñîáåííî êóðøåé. Íåìíîãî 

ðåìíåé è â ïîãðåáåíèÿõ ëàòãàëîâ. 

147


ÑÏÈÑÎÊ ÑÏÈÑÎÊ ÈËËÞÑÒÐÀÖÈÉ 

ÈËËÞÑÒÐÀÖÈÉ 

1. Òåððèòîðèè Çåìãàëû. 

2. Íàõîäêè êàìåííîãî è áðîíçîâîãî 

âåêîâ: 1–3) êëàä Âàøêàé – áðîíçîâûé 

ïðîóøíûé òîïîð, òîïîð òèïà Ìåëÿðà, 

øèëî, 4–5) ðîãîâûå íàêîíå÷íèêè. 

3. Ëàäüåâèäíûé áîåâîé òîïîð èç 

Ãóîñòàãàëèñà. 

4. Áðîíçîâûé òîïîð ñ çàêðàéíàìè èç 

Ëèíêóâû. 

5. Áëþäå÷êî èç Øàêèíè. 

6. Áÿð÷þíàé. Ïëàí êóðãàíà ¹ 62. 

7. Áÿð÷þíàé. Êàìåíûé âåíîê in situ 

êóðãàíà ¹ 62. 

8. Áÿð÷þíàé. Êóðãàí ¹ 60, ïîãðåáåíèå 

¹ 1. Êîìïëåêò íàõîäîê. 

9. Ìîãèëüíèêè çåìãàëîâ. 

10. Êîëè÷åñòâî ìóæ÷èí, æåíùèí è äåòåé 

â íåêîòîðûõ ìîãèëüíèêàõ çåìãàëîâ. 

11. Îñòàòêè äåðåâÿííîãî ãðîáà. ¹ 1 â 

Ñòóíãÿé. 

12. Ìóæñêàÿ è æåíñêàÿ îðèåíòàöèÿ ïî 

îòíîøåíèþ ê ÷àñòÿì ñâåòà. 

13. Íàèáîëåå ÷àñòî âñòðå÷àþùååñÿ 

ïîëîæåíèå óìåðøåãî ïðè 

çàõîðîíåíèè. 

14. Øóê¸íÿé, ï. ¹ 69, ßóíåéêÿé, 

ï. ¹ 123. 

15. Ñòóíãÿé, ìóæ. ï. ¹ 9, ßóíåéêÿé, 

ìóæ.ï. ¹ 113, 260, 200. 

16. ßóíåéêÿé, ï. ¹ 390. 

17. Ñòóíãÿé, ï. ¹ 25, ßóíåéêÿé, 

ï. ¹ 439. 

18. ßóíåéêÿé, ï. ¹ 414, 349. 

19. ßóíåéêÿé, ï. ¹ 124. 

20. Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 138. 

21. Âòóë÷àòûå òîïîðû. ßóíåéêÿé. 

1) ï. ¹454, 2) ï. ¹ 2, 3) ï. ¹ 390, 

4) ï. ¹ 60, 5) ï. ¹ 58, 6) ï. ¹ 76, 

7) ï. ¹ 370, 8) ï. ¹ 341. 

22. Ïðóøíûå óçêîëåçâèéíûå òîïîðû. 

1) Øóê¸íÿé, ñëó÷àéí. 2) ßóíåéêÿé 

ï. ¹ 78, 3) ßóíåéêÿé, ñëó÷àéí. 

23. Øèðîêîëåçâèéíûå ïðîóøíûå 

òîïîðû. 1) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 54, 

148 

2) Ñêåéðÿé-Âàäàãÿé, ñëó÷àéí., 

3) Ðóäèøêÿé, ñëó÷àéí. 

24. Ïåøíè ßóíåéêÿé, 1) ï. ¹ 284, 2) ï. 

¹ 344. 

25. Íîæè ñ ñîãíóòîé ñïèíêîé. 1– 

2) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 144, 82, 3– 

4) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 111, 129, 99, 6–8) 

Ñòóíãÿé, ï. ¹ 7, 5, 25. 

26. Ìîòûãè. 1) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 141, 

2) ßóíåéêÿé, ï ¹ 65, 3) ßóíåéêÿé, 

ñëó÷àéí., 4) Ñòóíãÿé, ï. ¹ 25. 

27. Øèëà. 1) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 104, 

2) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 127, 3) Øóê¸íÿé, 

ï. ¹ 99, 4) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 111, 5– 

6) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 129, 7) Ñòóíãÿé, 

ï. ¹ 25. 

28. Îðóäèÿ òðóäà. Ïðÿñëèöû: 

1) Ñòóíãÿé, ñëó÷àéí., 2) Ïàâèðâèòå, 

ï. ¹ 144, 3) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 135. 

Êàìåííûå ëèòåéíûå ôîðìî÷êè: 

4) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 119, 7– 

9) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 135. Èãëû: 

5) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 119, 6) ßóíåéêÿé, 

ï. ¹ 58. 

29. Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 135. 

30. Ïàâèðâèòå, èíâåíòàðü ï. ¹ 135. 

31. Øèðîêèå áîåâûå íîæè. 1) ßóíåéêÿé, 

ï. ¹ 351, 2) Ñòóíãÿé, ï. ¹ 24, 


ï. ¹ 43, 5) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 113. 

32. Áîåâûå íîæè ñ êîëüöîì íà ðóêîÿòêå. 

1) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 371, 2) ßóíåéêÿé, 

ï. ¹ 390, 3) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 447, 4) 

ßóíåéêÿé, ï. ¹ 443. 

33. Ìå÷è è áîåâîé íîæ èç ìîãèëüíèêà 

Ïàâèðâèòå: 1) ï. ¹27, 2) ï. ¹ 145, 

3) ï. ¹ 18. 

34. Âòóë÷àòûå íàêîíå÷íèêè êîïèé 

èâîëèñòîîáðàçíîé ôîðìû ïåðà. 

1) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 311, 2) Øóê¸íÿé, 

ï. ¹ 25, 3) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 25, 

4) Ñòóíãÿé, ï. ¹ 24, 5) Ñòóíãÿé, ï. 

¹ 24, 6–7) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 344. 

35. Âòóë÷àòûå íàêîíå÷íèêè êîïèé

ÑÏÈÑÎÊ ÑÏÈÑÎÊ ÈËËÞÑÒÐÀÖÈÉ 


ëàâðîëèñòîîáðàçíîé ôîðìû ïåðà. 1– 

2) ßóíåêÿé, ï. ¹ 466, 3) Øóê¸íÿé, 

ï. ¹ 21, 4) Ëèíêàé÷ÿé ñëó÷àéí., 

5) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 111. 

36. Âòóë÷àòûå íàêîíå÷íèêè êîïèé ñ 

ðîìáîâèäíûì ïåðîì. 1) ßóíåéêÿé, ï. 

¹ 390, 2) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 135, 3) 

Äèðæÿé, ï. ¹ 3. 

37. Âòóë÷àòûå íàêîíå÷íèêè êîïèé ñ 

ïðîôèëèðîâàííûì ïåðîì. ßóíåéêÿé: 

1) ï. ¹ 413, 2) ï. ¹ 415, 3) ï. ¹ 13, 

4) ï. ¹ 443. 

38. Âòóë÷àòûå ëåíòî÷íûå íàêîíå÷íèêè 

êîïèé. 1) Ñòóíãÿé, ï. ¹ 16, 

2) Ñòóíãÿé, ï. ¹ 19, 3) Øóê¸íÿé, 

ï. ¹ 91, 4) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 50. 

39. ×åðåøêîâûå íàêîíå÷íèêè êîïèé. 

1) Ñòóíãÿé, ñëó÷àéí., 2) ßóíåéêÿé, 

ï. ¹ 31, 3) Ñòóíãÿé, ï. ¹ 23, 4– 

5) Ëèíêóâà, ï. ¹ 2. 

40. Îðíàìåíòû ïëàñòèíîê ãîëîâíûõ 

âåíêîâ. 1) Âåæëàóêèñ, ñëó÷àéí., 


ï. ¹ 408, 4–5) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 427. 

41. Ãîëîâíîé âåíîê èç ïðÿìîóãîëüíûõ 

ïëàñòèíîê. ßóíåéêÿé, ï. ¹ 349. 

42. Ãîëîâíîé âåíîê èç ñïèðàëåé è 

æåëåçíûõ ëåíòî÷åê. Ïàâèðâèòå, ï. 

¹ 135. 

43. Ãîëîâíîé âåíîê èç ñïèðàëåé. 

Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 137. 

44. Ñïèðàëüíûé âåíîê. Ïàâèðâèòå, 

ï. ¹ 135. 

45. Ðåêîíñòðóêöèÿ ãîëîâíîé ëåíòû (íà 

îñíîâå ï. ¹ 119 â Øóê¸íÿé). 

46. Øåéíàÿ ãðèâíà ñ êðþ÷êîì è 

ïåòåëüêîé. 1) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 113, 

2) Âàëäàìàé, ï. ¹ 7, 3) Ïàìèøêÿé, 

ï. ¹ 54, 4) Ñòóíãÿé, ï. ¹ 19. 

47. Øåéíûå ãðèâíû ñ çàõîäÿùèìè 

óòîëùåííûìè êîíöàìè. 1) ßóíåéêÿé, 

ï. ¹ 4, 2) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 444, 3) 

Ëèíêñìó÷ÿé, ï. ¹ 70. 

48. Øåéíûå ãðèâíû ñ êîñòûëåâèäíûìè 

êîíöàìè. 1) Ëèíêóâà, ñëó÷àéí., 

2) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 23, 3) Øåéíàÿ 

ãðèâíà ñ ïåðåõâàòàìè. ßóíåéêÿé, 


ï. ¹ 422. 

49. Øåéíûå ãðèâíû ñ ñåäëîâèäíûìè 

êîíöàìè. ßóíåéêÿé 1) ï. ¹ 28, 

2) ï. ¹ 124. 

50. Øåéíûå ãðèâíû ñ çàõîäÿùèìè 

÷åòûðåõóãîëüíûìè êîíöàìè. 

1) ßóíåêÿé, ï. ¹ 58, 2) Ïàìèøêÿé, 

ï. ¹ 26. 

51. Øåéíûå ãðèâíû ñ êîíè÷åñêèìè 

êîíöàìè. ßóíåéêÿé: 1) ï. ¹ 58, 

2) ï. ¹ 107. 

52. Øåéíàÿ ãðèâíà ñ ïåòëåîáðàçíûìè 

êîíöàìè è ñîñòîâíàÿ. Ïàâèðâèòå: 1– 

2) ï. ¹ 137, 3) ï. ¹ 143. 

53. Áóñû èç ñèíåãî ñòåêëà. Ïàâèðâèòå, 

ï. ¹ 138. 

54. Àðáàëåòîâèäíàÿ ôèáóëà ñ ñîãíóòîé 

è äëèííîé íîæêîé. ßóíåéêÿé: 1– 

4) ñëó÷àéí., 5) ¹ 393. 

55. Àðáàëåòîâèäíûå ñîâîîáðàçíûå, ñî 

çâåðèíûìè ãîëîâêàìè è òåñëîâèäíîé 

íîæêîé. 1) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 443, 


ï. ¹ 466, 4) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 381, 

5) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 390, 6) Ïàìèøêÿé, 

ï. ¹ 27, 7) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 455. 

56. Àðáàëåòîâèäíûå ïåðåêëàä÷àòûå 

ôèáóëû. 1) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 409, 

2) ßóíåêÿé, ï. ¹ 410, 3) ßóíåéêÿé, 

ñëó÷àéí., 4) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 135, 

5) ßóíåéêÿé ñëó÷àéí. 

57. Àðáàëåòîâèäíûå ôèáóëû ñ ãîëîâêàìè 

â âèäå ìàêîâûõ êîðîáî÷åê. 


ï. ¹ 126, 3) Ïàìèøêÿé, ï. ¹ 17, 

4) Ëèíêñìó÷ÿé, ï. ¹ 4. 

58. Ïîäêîâîîáðàçíûå ôèáóëû. 


ñëó÷àéí. 3–4) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 130, 

5) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 133, 6) Ïàâèðâèòå, 

ï. ¹ 125, 7–9) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 136, 

10) Ïàìèøêÿé, ï. ¹ 23, 

11) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 182, 12– 

13) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 140. 

59. Ïîäêîâîîáðàçíûå è ïëàñòèí÷àòûå 

ôèáóëû. 1) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 146, 

2) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 135, 

149


3) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 136, 4) Ïàâèðâèòå, 

ï. ¹ 155, 5) Ïàâèðâèòå, 

ï. ¹136, 6) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 135, 

7) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 134, 8) ßóíåéêÿé, 

ï. ¹ 351, 9) ßóíåéêÿé ñëó÷àéí., 

10) Ëèíêóâà, ï. ¹ 3. 

60. Ïîñîõîâèäíûå áóëàâêè. 1) Ëèíêñìó- 

÷ÿé, ï. ¹ 91, 2) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 415, 

3) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 186. 

61. Áóëàâêè ñ ðàñøèðÿþùèìèñÿ 

òðóáîâèäíûìè ãîëîâêàìè. ßóíåéêÿé 

1) ñëó÷àéí., 2) ï. ¹ 447, 3) ï. ¹ 

426, 4) ñëó÷àéí., 5) ñëó÷àéí., 6) ï. 

¹ 102. 

62. Áóëàâêè ñ òðåóãîëüíûìè ãîëîâêàìè. 

1–2) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 4, 3) Ñòóíãÿé, 

ï. ¹ 24, 4) Ïàìèøêÿé, ï. ¹ 13, 


ï. ¹ 412, 7–8) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 349, 

9) Ëèíêñìó÷ÿé, ï. ¹ 40. 

63. Êîë÷åâèäíûå áóëàâêè. 1) Ëèíêñìó- 

÷ÿé, ï. ¹ 56, 2–3) ßóíåéêÿé, 

ï. ¹ 40, 4–5) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 125. 

64. Êðåñòîâèäûå áóëàâêè. 1) Ëèíêñìó- 

÷ÿé, ï. ¹ 91, 2–3) Ïàâèðâèòå, 

ï. ¹ 144, 4–5) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 464. 

65. Êðåñòîâèäíûå áóëàâêè. 1) Ñòóíãÿé 

ñëó÷àéí., 2) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 105, 3– 


ï. ¹ 408, 7–8) ßóíåéêÿé, ñëó÷àéí. 

66. Êðåñòîâèäíûå áóëàâêè. 1– 

2) Ëèíêñìó÷ÿé, ï. ¹ 6, 3) Ñòóíãÿé, 

ï. ¹ 25, 4–5) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 118. 

67. Êðåñòîâèäíûå è ðîçåòêîâèäíûå 

áóëàâêè. 1–2) Ëèíêóâà, ñëó÷àéí., 

3) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 138. 

68. Ëåíòîîáðàçíûå è ñ óòîëùåííûìè 

êîíöàìè áðàñëåòû. ßóíåéêÿé 1) ï. 

¹ 42, 2) ï. ¹ 21, 3) ï. ¹ 4, 4) ñëó- 

÷àéí., 5) ï. ¹ 422, 6) ï. ¹ 351. 

69. Áðàñëåòû ñ âûñòóïàþùèì 

òðåóãîëüíûì ðåáðîì è ìàíæåòîîáðàçíûå. 

ßóíåéêÿé. 1) ï. ¹ 392, 

2–3) ï. ¹ 414, 4) ï. ¹ 464, 5– 

6) ï. ¹ 412. 

150 

ÑÏÈÑÎÊ ÑÏÈÑÎÊ ÑÏÈÑÎÊ ÈËËÞÑÒÐÀÖÈÉ 


70. Ñïèðàëüíûå áðàñëåòû. 1– 

71. 

2) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 124, 3) Ïàìèøêÿé, 

ï. ¹ 4, 4) Ìåëüäèíÿé ñëó- 

÷àéí., 5) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 31, 6) Ïàìèøêÿé, 

ï. ¹ 17, 7) Ïàìèøêÿé, ï. 

¹ 27 b. 

Áðàñëåòû «âîéíà» è ìàññèâíûé. 


ï. ¹ 42, 3) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 53, 

4) Ïàìèøêÿé, ï. ¹ 51, 5) ßóíåéêÿé 

ñëó÷àéí., 6) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 135. 

72. Áðàñëåòû ñ ãîëîâêàìè çâåðåé è 

æèâîòíûõ íà êîíöàõ. Ïàâèðâèòå 1– 

2, 4) ï. ¹ 136, 3) ï. ¹ 146. 

73. Ïåðñòíè. 1) Ïàìèøêÿé, ï. ¹ 26, 

2–3) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 2, 4–5) Øóê¸íÿé, 

ï. ¹ 121, 6–7) ïàâèðâèòå, ï. 

¹ 135. 

74. Óäèëà. 1) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 73, 


ï. ¹ 344. 

75. Øïîðû è ïðÿæêè. 1–3) ßóíåéêÿé, 

ï. ¹ 398, 4–5) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 111, 

6) Âàëäàìàé ñëó÷àéí., 7) Øóê¸íÿé, 

ï. ¹ 54, 8) Øóê¸íÿé ñëó÷àéí., 

9) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 91, 10) Ëèíêóâà, 

ï. ¹ 5. 

76. Îïðàâà îò ïèòüåâûõ ðîãîâ è ïèíöåòû. 


ï. ¹ 391, 3) Ñòóíãÿé, ï. ¹ 16, 

4) ßóíåéêÿé, ñëó÷àéí., 5) ßóíåéêÿé, 

ï. ¹ 78, 6) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 391. 

77. Ïîÿñà è èõ ôðàãìåíòû. 1) Øóê¸íÿé, 

ï. ¹ 69, 2) Ïàâèðâèòå ñëó- 

÷àéí., 3) Ïàâèðâèòå, ï. ¹ 133, 4– 

5) Ïàâèðâèòå ñëó÷àéí., 6) ßóíåéêÿé, 

ï. ¹ 53, 7) Ìåëüäèíÿé 

ñëó÷àéí., 8) ßóíåéêÿé, ï. ¹ 398, 

9) Øóê¸-íÿé, ï. ¹ 46. 

78. Âåñû è ÿùè÷åê äëÿ âåñîâ. 

1) Ïàâèðâèòå ñëó÷àéí., 2) Ëèíêóâà, 

ñëó÷àéí. 

79. Áðîíçîâûå ïîëîñêè. 1) Äèðæÿé, 

ï. ¹ 54, 2) Øóê¸íÿé, ï. ¹ 134, 

3) ßêøòàé÷ÿé-Ìåøêÿé, ï. ¹ 39. 

Ïåðåâîä: Ïåðåâîä: Ìàðèíà Ìàðèíà Ðîìàíåíêîâà 

Ðîìàíåíêîâà

TRUMPINIAI 

AE – Arheoloìija un etnogrâfija 

AETL – Archeologiniai ir etnografiniai 

tyrinëjimai Lietuvoje 

ATL – Archeologiniai tyrinëjimai 

Lietuvoje 

LA – Latvijas PSR arheoloìija 

RT – Referâtu tçzes zinâtniskai sesija, 

veltitai ... arheoloìiskiem 


izrakumiem un etnogrâfiskai 

ekspedîcijai Latvijas PSR teritorîjâ. 

ZA – Zinatniskas ataskaites sesijas 

materiali par arheoloìu, antropoloìu 

un etnogrâfu ... gada petijumu 

rezultâtiem. 

LAB – Lietuvos archeologijos bruoþai. 

LNM – Lietuvos nacionalinis muziejus. 

151


152 



Tir. 500 egz. 19 sp. l. Uþsak. Nr. 04-029 

Maketavo ir spausdino VPU leidykla, T. Ðevèenkos g. 31, LT-03111, Vilnius 

Kaina sutartinë

ÞIEMGALIAI V–XII AMÞIUJE - VPU biblioteka - Vilniaus pedagoginis ...

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?