Atsisiųsti straipsnį pdf - Lietuvių katalikų mokslo akademija

268 Parengė Algimantas Katilius ir Justinas Sajauskas *16
(ne taip kaip agentų kalbėta) ir pagerinimai ne pelną, tik nuostolį pradžioj
duoda. Prisigaudė, savi inteligentai prigavo kaimiečius. Dalis lengvapėdžių
iš namų išėjo. Bankai ir neprotingi kurstytojai prakeiksmo susilaukė.
Maža dalelė protingai, išmintingai ėmėsi naujumų ir pamažu gražių vaisių
susilaukė. Sakysim, ūkininkų sąj[ungos] Griškabūdžio skyrius parsigabeno
vaisiams džiovinti mašiną už 1500 litų. Tokią jau dėžę-mašiną
(dar parankesnę) būtų padaręs vietos kalvis už 50 litų. Mašina užsieninė,
draugijos centro įpiršta, rėpsojo be darbo, be naudos. Vekseliai pasiliko
vekseliais ir su nuošimčiais reikėjo atiduoti.
Kauno agentų paklausius, užvesta Griškabūdy pieninė. Mašinos paimta
skolon ir darbas pradėta. Po dviejų metų pieninė bankrutavo, nariams
prisiėjo sumokėti skola 5000 litų, o maža vartotus įrankius pusdykiu
parduoti. Pradėta per anksti, kaimiečių ūkiai tam neparengti; nebuvo nė
reikalo tada jiems pienu verstis, kada javų centneris 30–40 litų ir tų javų
buvo daug. Vėliau, kada prisiėjo ūkininkui kviečių centn[erį] siūlyti už 10
litų, pieninių tinklas be agentų išdygo.
Po dešimtmečio pradėjo viskas savo kojomis vystytis, tvirtėti. Atsirado
geri augintojai bekonų, vištų, karvių, linų pluošto. Ukininkas galėjo pilnai
apmokėti padienį darbininką ir išmetinį samdinį. Išteko ir dar liko. Viskas
lengvėjo, kultūrėjo, stiprėjo. Rodės laukai kiti, darbai kiti.
Į mūs gerumą pavydžiai šnairavo kaimynai besočiai. Ryžosi užgrobt
ir užgrobė.
Į kokią bedugnę nusiris Griškabūdis po antrojo karo parodys ateitis.
Išsyk matyt, pakitėjo laukai, pakitėjo žmonės. Laukuos brūzgynuos priviso
vilkų, šernų, lapių, kiaunių. Šeimų lizdai ištaršyti, išvaikyti. Kas antras
žmogus, trečias seklys. Kas antras darbininkas, trečias prižiūrėtojas, ragintojas.
Kas antra gyvenama troba, trečia – degtinės varykla, ar sandėlis.
Rusiškai keikiasi vyrai, moters lenktyniui, neišsiskiria nė maži vaikai – tai
kalbos pagražinimas, kaip rusų kalboj, kaip rusų kalboj „čiort poberi“.
Susimetėlių, pasimetėlių ir piktomis ligomis užsikrėtusių kiekviename
kaime rankų pirštais nesuskaitysi.
Pakitėjo Lietuva, pakitėjo Griškabūdis. Tautos slogutis. Prireiks dešimtmečių,
kad viskas atitoktų.
Minėtini dar ir šie praėjusio šimtmečio ir šio pradžioje Griškabūdžio
klebonai.
Kun. Sal. Olekas (kun. Rudzinskui mirus 1870 m.) Griškabūdžio vėliau
Naumiesčio klebonas, dekanas ir prelatas. Ir nuo 1878 m. kun. Juozas