Atsisiųsti straipsnį pdf - Lietuvių katalikų mokslo akademija

270 Parengė Algimantas Katilius ir Justinas Sajauskas *18
akys išbalusiame veide nemirksėjo. Mirs, mirė, tikrai mirs – kitokių žodžių
jau nebuvo namuose. Karstelis kalamas, marškinėliai jau ant stalo
patiesti. Tik motina neiškentus pakilnoja mažiuką vystykluos, pasūpuoja
ir apsiverkus vėl padeda be vilties – jau gyvybės nėra. O ji tam mažajam
nepagailėtų savo gyvybės, kad tik jis gyventų, užaugtų. Ji buvo išsiprašiusi
savo brolį kunigą (Vaicekauską 27 ) būti mažam krikšto tėvu. Jis juo
ir buvo. Ji buvo bažnyčioje mažąjį Dievui pavedusi, kad mažulis Dievo
tarnu išaugtų, pasekdamas podžiaus pėdomis. Ir dabar beširdė giltinė
viską taršo. Motina žodžių neturėjo ir nebūt stengus jų iškalbėt, bet širdis
priblokšta ilgas raudas, ilgus pažadus Dievui darė: Viešpatie, grąžink
man jį!
Dievas jį motinai grąžino. Marškinėliai atliko sunešiot, ne šarvot. Tamsus
debesys nuslinko nuo namų. Toji ir kitos namų bėdos anksti pakando
motinos sveikatą. Motinos širdies liga kasmet didėjo ir didėjo. Tai matytis
auka, ji kiekvienam vaikui brangi, brangi. Mamutės širdies priepuoliai
kartodavosi dažnai, bet ji buvo visam namui reikalinga ir ją Dievas laikė.
Gydytojai buvo mamai lėmę – ne ilgiau trejų metų gyventi, pragyveno ji
sirgdama 15 metų. Taip reikėjo, Dievas taip davė, kad motina daug prikalbėtų
vaikams apie Dievą, Bažnyčią, apie kunigus.
Mane septintus metus nebaigusį, tėvelis veda į Sintautų mokyklą. Po
metų veža mane į Mozūriją (Kaletniką) pas dėdę-podžių. Čia vaikas mokysis,
pratinsis kasdien prie bažnyčios ir nusižiūrės į mokytesnius. Dar
metai vėliau veža mane į Bartninkus, čia dėdė atsikraustė klebonaut. Tie
blaškymaisi ateity vaikui bus sugadu – mažas pramoko lenkų kalbos, matė
įvairių žmonių.
Kokios kilnios tėvų svajonės! Kad tik vaikas pamiltų kas tikintiesiems
brangu – altorių.
Gimnazijos laikas nė vaikams (aš buvau kartu su Pranu), nė tėvams
nebuvo toks skaudus. Dažnai parvažiuojava namo, o mamytė išrengdama,
išleisdama iš namų naujai savo širdies auką daro Dievui, abudu Dievo
tarnybai rengia.
27 Kun. Pranciškus Vaicekauskas (1847–?). Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1868 m.,
kunigu įšventintas 1872 m. lapkričio 10 d. Po seminarijos baigimo paskirtas į Vilkaviškio
parapiją. Vėliau vikaravo Griškabūdžio, Šventežerio, Kapčiamiesčio, Punsko, Gražiškių,
Berznyko parapijose. Nuo 1885 m. – Kaletniko parapijos klebonas (administratorius),
nuo 1891 m. – Bartninkų parapijos klebonas (administratorius). 1915 m. tapo Gražiškių
parapijos klebonu.