Atsisiųsti straipsnį pdf - Lietuvių katalikų mokslo akademija

272 Parengė Algimantas Katilius ir Justinas Sajauskas *20
Ir tas rūpesčių debesėlis nuslinko. Tėvams paguoda – sūnus klierikas.
Aplinkybės pagreitino, argu Dievas atėmė iš gimnazijos, kad mažiau kas
taršytų, trukdytų nuo pasiryžto darbo. Vėl dveji meteliai praslinko. Pranas
(brolis) prie pabaigos Peterburgo universitete, aš įpusėjęs seminarijoj.
Tėvams sunkumai lengvėja ir lengvės. Kai tačiau naujas smūgis. Praną paguldo
džiova į lovą, po pusės metų į karstą. Aš visą vasarą liginęs brolį Santakuos,
suvargau, netėsu seminarijoj ir džiovos šmėklos lydimas, važiuoju
pas tėvus sveikatos taisyti. Seminarijos gydytojas, mane išleidęs, sakė
mano draugams: džiovos auka, jis daugiau į seminariją negrįš. Paliegusi
motina, netenkanti visų trijų vaikų (Jonas Taškente armijoj, Pranas kapuos,
aš pakeliui į kapus) neatlaiko, po mėnesio miršta, nesulaukusi sūnaus
kunigo prie altoriaus. Viskas baigta! Visi gražūs užsimojimai palaidoti!
Namuos vienintelis tėvulis. Man nėra kur nė prisiglaust, nė pasilepint.
Baigta!
Būta tik Dievo bandymo. Aš gerų žmonių remiamas, kaimo sveiku oru
stiprinamas, vargais negalais ligos diegus aplamdžiau. Paliegėliu likau,
bet seminariją baigiau ir pradėjau norimą prie altoriaus darbą dirbti. Jonas
baigė 4 metų karo tarnybą, grįžo namo, buvo tėvo parama pašlijusiam
ūkui atitaisyti. Debesėliai, sutirštėję ties tėviške, praslinko, prasiblaivė.
Kiti gyvenimo lapai prasidėjo.
Šilavotas – mano kunigavimo pirmoji vieta. Pušynai, maža parapija
leido mano plaučiams subręsti. Po keletos metų pagavo mane smarkus
plaučių plėvės, plaučių ir kepenų uždegimas. Atlaikiau, nors ilgam vėl
pakirto jėgas. Ir tas slogutis praėjo. Džiovos šmėkla buvo pradingusi.
Taip užgulė Didžiojo Karo sunkumai. Kunigų dalis pasekė su bėgančiais
į Rusiją. Likusiems kunigams labai pasunkėjo. Darbas parapijose irgi
pakitėjo.
Karo pergyvenimai, kreivų laisvumų manija galvose dilgino žmonių
protus. Į blogą pusę visi greitesni. Kintanti aplinkuma verste vertė kunigą
įsijungti į platesnį darbą ne tik bažnyčioje, bet ir salėse, aikštėse, kur grasė
sieloms pavojus, kur svyravo katalikiška nuovoka.
Triukšmingiausias tarpas – tai Lietuvos nepriklausomybės gynimas
ir Steigiamojo Seimo rengimas, rinkimas. Keistai atrodė, kad po pamaldų
kunigas šventoriuje ar aikštėje pasistojęs ant bet ko, kalba žmonėms apie
piliečių katalikų pareigas savo valstybėje. Priešai dergė kunigus, kam politikuoja,
kam kišasi ne į savo reikalą. (Politika lyg būtų priešų netikėlių
monopolis.) Gerieji žmonės nesusivokdami kas darosi, kam tie naujumai,