Teise gyventi ekologiskai darnioje ir demokratineje aplinkoje

Janina Gadliauskien÷

Vytautas Pelakauskas

Angel÷ Šarlauskien÷

Teis÷ gyventi ekologiškai darnioje ir demokratin÷je aplinkoje

Atmena

Leidykla SAVO

Vilnius 2003

UDK 316.42+323.21(474.5)+504.75

Ga 79

R÷m÷jas

EUROPOS SĄJUNGOS PHARE ACCESS PROGRAMA

(R÷m÷jo nuomon÷ nebūtinai sutampa su išsakyta leidinyje)

ISSBN 9986-559-61-8 © Leidykla „SAVO”, 2003

T U R I N YS

Pratarm÷............................................................................................ 5

Lietuvos žem÷ – visų jos piliečių nuosavyb÷ ...................................6

Teritorinis planavimas – piliečių prigimtinių teisių garantas ...........6

Trumpai apie Teritorijų planavimo esmę .......................…………..7

Orhuso konvencija – teis÷ į geresnį gyvenimą! ..............................11

Valdininkai greitai pamiršta ankstesnes,

visų labui priimtinas, strategijas .....................................................13

Savanaudžių akiratyje – žem÷ ........................................................17

Išlieka pavojus kultūros ir gamtos paminklams .............................18

Akivaizdūs ir užsl÷pti geresnio gyvenimo

trikdžiai…………………………………………… .......................19

Trumpai apie nevyriausybines organizacijas ..................................21

Jungimasis į asociacijas – visokeriopo stipr÷jimo garantija ...........22

Kuo stipri ir silpna gyventojų bendruomen÷? ............................... .22

Nedžiugina, kai seniūnas atstovauja tik jį

į postą paskyrusių interesus ...........................................................23

Nenuleistos iš viršaus Patariamojo balso seniūnijos tarybos

mažiausiai pageidautinos…………................................................23

Kai bendruomen÷ lieka nebudri savanaudiškoms

valdininkų užmačioms ..…………….............................................24

Pilait÷s bendruomen÷s prigimtinių teisių gynimo teisin÷mis

priemon÷mis kronika ......................................................................24

Vilniaus Pilait÷s gyventojų sociologin÷s apklausos duomenys .....25

Šiek tiek apie šių dienų žiniasklaidą ...............................................26

Patarimai ieškantiems teisyb÷s teismuose ......................................28

Piketai, mitingai, eityn÷s – kraštutin÷s teisin÷s kovos priemon÷s...28

Paskutin÷ paguoda – Strasbūro Europos Žmogaus teisių teismas...30

Ko Jums gali pagelb÷ti Lietuvos žaliųjų jud÷jimas (pagal Pilait÷s

bendruommen÷s patyrimą)?............................................................33

Trumpas pabaigos žodis .................................................................36

Panaudotos literatūros ir šaltinių sąrašas ........................................37

Priedai .............................................................................................40

Pratarm÷

Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau internetinių svetainių, kuriose pateikiama

informacija apie nevyriausybines organizacijas, besirūpinančias gyventojų ir

bendruomen÷s reikalais. Tačiau mūsų krašte pasinaudoti tokia informacija gali dar

nedaugelis. Tam reikalingas internetas bei geri naudojimosi informacijos technologijomis

įgūdžiai. O jei ir visa tai turime, vargu, ar galima greitai surasti informaciją apie tai, ko

galime tik÷tis iš nevyriausybinių organizacijų ir ką galime nuveikti į jas įstoję. Internete

bei spaudoje pasigendama apibendrintos informacijos apie nevyriausybinių organizacijų

patirtį. Tad nusprend÷me savo patirtimi pasidalinti su Lietuvos žmon÷mis.

Nesiekiame išnagrin÷ti visus nevyriausybinių organizacijų klausimus, aptarsime tik tuos

aspektus, kurie mums atrodo svarbiausi šiuo persitvarkymo gyventi iš dalies kitokių

vertybių laiku. Daugiau d÷mesio leidinyje skiriame teritorinio planavimo klausimams, į

kuriuos teko gilintis ginant Vilniaus Pilait÷s bendruomen÷s interesus, kai buvo pasik÷sinta

į rekreacin÷s paskirties mišką.

Dabartin÷je Lietuvoje yra įvairiausių planavimo atmainų, vienaip ar kitaip veikiančių

mūsų gyvenimą. Viena iš planavimo atmainų – teritorinis planavimas, kuris tiesiogiai

susijęs su prigimtin÷mis teis÷mis, tokiomis kaip būstas ir jo aplinka. Iš dalies tai lemia ir

mūsų gerus, blogus ar neutralius santykius su kitais žmon÷mis, ypač kaimynais ir net rodo

valdžios požiūrį į mus.

Leidinyje publikuojami ir Lietuvos piliečių pasisakymai visiems svarbiais teis÷s ir

galimybių klausimais. D÷kojame visiems už aktyvumą ir įdomius bei turiningus

samprotavimus.

Nor÷dami sutaupyti Jūsų laiką bei prapl÷sti teisines žinias, daugeliui svarbius įstatymus

ar jų ištraukas bei nuorodas į juos pateikiame leidinio Priede.

D÷kojame ir tiems, kurių paskelbtus darbus arba asmeninį patyrimą gal÷jome panaudoti

rengiant šią atmeną. Tikim÷s, kad populiariai parašytas leidinys pagelb÷s ginant savo ir

kitų prigimtines teises bei prisid÷s prie šalies, kaip teisin÷s ir demokratin÷s valstyb÷s

kūrimo.

Lietuvos žem÷ – visų jos piliečių nuosavyb÷

Kiekvienas žmogus, at÷jęs į šį pasaulį turi teisę vaikščioti žeme, kv÷puoti, maitintis,

dirbti ir užsidirbti, šviestis, tur÷ti palikuonių, naudotis kultūros ir gamtos paveldo

paminklais, dalyvauti priimant visiems svarbius sprendimus. Tokioms teis÷ms būtina

erdv÷ – žem÷ arba žem÷s plotai. Nežiūrint to, kad Lietuvoje po 1990 metų kovo 11 dienos

akto prad÷ta įgyvendinti privatin÷s nuosavyb÷s teis÷ į žemę, ji iš dalies yra ir bus visų

mūsų nuosavyb÷. Tokia žem÷ mums yra, kol ji dar neaptverta, kol mes ja judame, perkame

jos subrandintą derlių, kv÷puojame nuo jos sklindančių laukinių augalų kvapais. Kai žem÷

palikta dirvonuoti, eidami per ją arba būdami greta, kai ji užtverta tvora, įtraukiame į

plaučius joje augančių medžių kvapą, į ją žiūr÷dami liūdime ar džiaugiam÷s, priklausomai

nuo to, kokius jausmus sukelia. Net galime atsigerti per ją tekančio šaltinio vandens. Žem÷,

nesvarbu ar turi įstatymiškai įteisintus individualius šeimininkus, ar teb÷ra valstybin÷, ar

išnuomota laikinam naudojimui privatiems asmenims, vienaip ar kitaip su mumis susijusi.

Naudojimosi galimyb÷s žem÷s sklypais bendravalstybiniu mastu suponuoja teisinius

santykius, nuo kurių priklauso mūsų gyvenimo kokyb÷. O kaip rodo žmonijos istorija, už

žemę reikia kovoti. Tokia kova netenka prasm÷s, jeigu priimami sprendimai gali

garantuoti racionalų žem÷s naudojimą tiek individualioms, tiek kolektyvin÷ms reikm÷ms.

Tik tada gali įsigali darna. Ji - viena pagrindinių teisinių siekiamybių demokratijos linkme

pasukusių šalių. Tod÷l reikia sukurti tinkamą teisinį pagrindą, pagrįstą demokratin÷mis

nuostatomis. Vienos jų gali tenkinti, kitos piktinti, trečios nekelti jokių emocijų. Tačiau

priimti įstatymai vienaip ar kitaip tvarkantys gyvenimą, susiję su kiekvienu žmogumi.

Nelengva pasiekti, kad žmonių santykius reguliuojantys įstatymai būtų visiems vienodai

palankūs. Tai priklauso, kaip jie tenkina mūsų reikmes bei atitinka asmeninį teisingumo

supratimą.

Nerealizavę savo tikslų greitai, piliečiai nusivilia ir lieka nuošalyje nepasinaudoję

teis÷mis, kurias numato nauji ar pataisyti ankstesni įstatymai. Daugelis apie juos ne ką

žino arba galvoja, kad jų išvis nepaisoma. Vengiama kovoti už savo ir kitų teises.

Laukiama, kad kažkas iš šalies tai darytų arba netikima, kad kas nors gali keistis d÷l

neseno patyrimo.

Nesikišti, likti nuošalyje, kai paties reikalai tiesiogiai neliečiami, atrodytų, – pagrindinis

dabartinio laikmečio eilinio Lietuvos žmogaus mąstymo trūkumas. Tada tiek vietos, tiek

tarptautiniai įstatymai bei normatyvai, nusakantys įvairias piliečių galimybes, – tai tik

demokratijos šablonas, kuris be piliečių aktyvumo yra negyvas galimo visaverčio

gyvenimo karkasas. Daugumos žmonių abejingumu ir pasyvumu naudojasi savanaudiškų

tikslų siekianti nedidel÷ visuomen÷s dalis.

Teritorinis planavimas – piliečių prigimtinių teisių garantas

Planavimas - viena iš svarbesnių priemonių individo ir kolektyvo interesams derinti, kai

siekiama abipus÷s bendrabūvio darnos. Tačiau jis gali tapti įrankiu paminant nemažos

žmonių grup÷s interesus, kai individas arba jų saujel÷ pasiglemžia daugumos galimybę į

tas pačias teises apeidami įstatymus, darydami spaudimą jų pataisoms priimti, neretai

pamynę paprasčiausio padorumo principus.

Sugrįžtant į netolimus sovietmečio laikus tenka prisiminti, kad iki 1990 metų – Lietuvos

valstybingumo atkūrimo - miesto teritorijoje, ir ne tik, žem÷ buvo valstyb÷s nuosavyb÷.

Tuomet planuotojai, sprendžiantys kas tur÷tų būti vienoje ar kitoje vietoje, atsižvelgdavo į

bendras visuomen÷s reikmes, kurias atstovavo tuometin÷ santvarka. Tais laikais dažnai

nebūdavo paisomos pavienių piliečių reikm÷s. Pavyzdžiui, jei individualūs gyventojų

namai trukd÷ daugiaaukščių namų statybai, buvo nugriaunami, o už tur÷tą turtą

išmokamos pinigin÷s kompensacijos arba atlyginama kitu turtu, dažniausiai butais

daugiaaukščiuose namuose. Dabar gi – atvirkščiai, dažniau paminamos daugumos teis÷s.

Po Lietuvos valstyb÷s nepriklausomyb÷s atkūrimo prad÷tas nuosavyb÷s teisių atstatymo į

žemę bei kitą nekilnojamąjį turtą procesas. Be to, atsirado galimyb÷ tapti žem÷s savininku

bei kai kuriuos visiems priklausančius plotus išsinuomoti net 99 metams. Tai įneš÷

pasikeitimus į planavimo procesą tiek miesto teritorijoje, tiek kaimo vietov÷se. Dabar

Lietuvoje tai, kas turi būti įrengta ir pl÷tojama, sprendžia valdančios partijos. Jos

atstovauja rinkusių bei finansiškai r÷musių visuomen÷s sluoksnių interesus. Tokį

planavimą atlieka ir prižiūri įvairiausios institucijos. Demokratijos principais pagrįsto

valdymo valstyb÷je svarbu, kad pats teritorinis planavimas būtų grindžiamas racionaliais

įstatymais, o jeigu jie prieštarauja darniems mažumos ir daugumos bendrabūvio

principams, turi būti tobulinami. Be to, labai svarbu, kad pats planavimo ir derinimo su

visuomene procesas vyktų skaidriai. Tai garantuoja teritorijų užstatymą bei jų atitinkamą

įrengimą vienokiai ar kitokiai veiklai nepažeidžiant visuomen÷s teisių, t. y. higienos,

triukšmo, taršos ir panašių norminių reikalavimų. Tad teritorijų planavimas artimai susijęs

su aplinkosaugos, sveikatos bei žmonių nuosavyb÷s klausimais.

Trumpai apie Teritorijų planavimo esmę

Negalima teigti, kad Lietuvoje nepaisomi privačių ir daugumos piliečių interesai. Juos

gina visa eil÷ įstatyminių aktų. Visuomenei sudarytos, nors ir nevisiškai palankios, sąlygos

dalyvauti teritorijų planavimo procese, visgi ji dažnai lieka greta svarbių sprendimų. Kiek

plačiau aptarsime „Teritorijų planavimo įstatymą“, kuris skirtas reguliuoti individo ir

daugumos teises, o kursyvu šiame skyrelyje paryškinsime ypač svarbias eilutes sekant

kaip jo laikomasi. Būtent čia pasitaiko landų, kuriomis gali pasinaudoti išradingi privačių

interesų siekiantys asmenys bei jų atstovai daugumos reikmių sąskaita.

1995 metais patvirtintas „Teritorijų planavimo įstatymas“ apibūdino ir įteisino

pagrindines planavimo nuostatas, sąvokas, planavimo lygmenis bei procedūras.

Planavimas tapo viešas. Jame būtinas visuomen÷s dalyvavimas. Įteisinti pagrindiniai

planavimo lygmenys: Lietuvos Respublikos, apskrities, savivaldyb÷s, fizinio arba juridinio

asmens.

Planavimo rūšys. Pats teritorijų planavimas gali būti bendrasis, specialaus ir detalusis.

Bendrasis planavimas - kompleksinis planavimas skirtas teritorijos naudojimo

prioritetams, raidos tikslams ir strategijai nustatyti. Specialusis planavimas būtinas

parengti vienos ar keleto veiklos sričių bei žem÷s naudmenų pl÷tros ir tvarkymo

programas, sąlygas ir sprendinius. Detalusis planas skirtas savivaldyb÷s teritorijos dalims,

numatant žem÷s sklypo naudojimo ir veiklos jame pl÷tojimo sąlygas, teisių ir prievolių

nustatymą, pakeitimą arba panaikinimą.

Planavimo vykdytojai. Planavimą organizuoja vyriausyb÷, valstyb÷s valdymo

institucijos, apskričių valdytojai, savivaldybių valdybos, fiziniai ir juridiniai asmenys

pagal įstatymų ir kitų teis÷s aktų nustatytą kompetenciją.

Planavimo finansuotojai. Planavimą finansuoja planavimo organizatoriai iš valstyb÷s

biudžeto, savivaldybių arba privačių juridinių ir fizinių asmenų l÷šų.

Detaliojo planavimo objektais gali būti - žem÷s sklypai ir miško valdos arba jų grup÷s;

miestų, miestelių teritorijos arba jų dalys; kaimų teritorijos.

Detalieji planai yra dokumentai, kuriais remiantis nustatomi veiklos sklype

apribojimai, statybos ir teritorijos tvarkymo reikalavimai, žem÷s servitutai, žem÷s

naudojimo tikslin÷ paskirtis, rengiami žem÷tvarkos projektai, taip pat statybos projektai,

visuomen÷s poreikiams paimama žem÷ ir kitas nekilnojamasis turtas. Detalieji planai

suteikia teises fiziniams ir juridiniams asmenims pl÷toti veiklą žem÷s sklype. Prad÷ti

rengti detalieji planai registruojami savivaldyb÷s teritorijų planavimo dokumentų registre.

Detaliojo planavimo tikslas - atlikus procedūrinius veiksmus nustatyti ir įteisinti

planuojamos teritorijos raidos sąlygas, įvertinančias teritorijos geografinę pad÷tį ir

ypatumus. Detaliojo plano sprendiniai nustato (keičia arba papildo) teritorijos tvarkymo

režimą. Planuojamoje teritorijoje nenustatant papildomų sąlygų (nekeičiant teritorijos

tvarkymo režimo) leidžiama baigti prad÷tas statybas, statyti objektus pagal suderintus

projektus bei tęsti projektavimo darbus pagal išduotas projektavimo sąlygas, jei šią veiklą

leidžiantys dokumentai galioja. Detalieji planai negali prieštarauti bendriesiems planams.

Detaliuosius planus tvirtina savivaldyb÷s taryba. Savivaldyb÷s taryba netvirtina detaliojo

plano, jeigu jis prieštarauja bendrajam planui arba yra pažeistas planavimo procesas ir

procedūros. Šiuo atveju pažeidimai nurodomi detaliojo plano patikrinimo akte. Bendrųjų

planų keitimo ir papildymo tvarką reglamentuoja Bendrųjų planų taisykl÷s. Rengiant

detalųjį planą, įvertinamos gretimyb÷s, darančios įtaką detaliojo plano sprendiniams.

Gretimyb÷s – su planuojamąja teritorija besiribojantys žem÷s sklypai ar miško valdos,

valstyb÷s saugomos teritorijos ar objektai, nekilnojamasis turtas, apsaugin÷s zonos,

inžinerin÷s infrastruktūros objektai.

Bendrojo plano įsigaliojimo sąlygos. Patvirtintas bendrasis planas įgauna teisinę galią

ir tampa pagrindu rengti, keisti ar papildyti atitinkamo arba žemesnio lygmens bendrojo,

specialiojo arba detaliojo teritorijų planavimo dokumentus, nustatyta tvarka paimti žemę

visuomen÷s poreikiams, rezervuoti teritorijas valstyb÷s, apskrities, savivaldyb÷s bendrojo

naudojimo objektams ir infrastruktūrai pl÷sti.

Pagrindiniuose Bendrųjų planų br÷žiniuose yra nurodoma tikslin÷ žem÷s paskirtis, jos

reglamentai, aiškiai apibr÷žiami susisiekimo sistemos ir magistralinių inžinerinių

komunikacijų koridoriai, jų Raudonosios Linijos (technin÷s infrastruktūros br÷žinys).

Pagal „Teritorijų planavimo įstatymą“ „privaloma rengti bendrajame plane nurodytų

teritorijų (detaliojo planavimo objektų) detaliuosius planus”.

Detaliojo planavimo proceso 19 straipsnyje numatytas „planuojamos teritorijos esamos

būkl÷s, išteklių ir jų kokyb÷s įvertinimas, esamos būkl÷s plano parengimas (nekilnojamojo

turto kadastro žem÷lapis, esamų statinių, želdynų, gamtos ir kultūros paveldo vertybių,

inžinerinių tinklų planai), bendrojo plano sprendinių nagrin÷jimas, prireikus tyrimai,

higienos būkl÷s ir gyventojų demografinių bei sergamumo rodiklių vertinimas;

planuojamos teritorijos pl÷tros programos (numatomos veiklos pobūdis ir jos ekonominis

pagrindas; užstatymo rodikliai; inžinerin÷ įranga; vandens ir energijos sąnaudos; nuotekų

ir atliekų kiekis; transporto eismo intensyvumas ir automobilių stov÷jimo vietų skaičius;

poveikio gyventojams ir aplinkai rodikliai, planuojamos veiklos pasekmių įvertinimas ir

galimų nuostolių prognoz÷, taip pat kiti duomenys, susiję su planuojamos teritorijos

ypatumais) parengimas ir aprobavimas; pagrindinio br÷žinio ir aiškinamojo rašto, kuriuose

numatomi sprendiniai (tikslin÷ žem÷s naudojimo paskirtis ir jos pakeitimai; skaidomų ir

sujungiamų žem÷s sklypų arba valdų ribos; teritorijos naudojimo pobūdis; įrenginių ir

statinių išd÷stymas arba išd÷stymo pobūdis; urbanistiniai, gamtos ir kultūros paveldo,

architektūriniai, inžineriniai teritorijos tvarkymo ir naudojimo parametrai; vandens išteklių

naudojimo sąlygos; inžinerin÷s įrangos ir tinklų išd÷stymas arba šiai įrangai ir tinklams

rezervuojamos teritorijos; žem÷s servitutai), parengimas ir patvirtinimas“. Tai rodo, kad

kreipiamas pakankamas d÷mesys išsamiam planuojamos vienaip ar kitaip naudoti

teritorijos poveikio aplinkai įvertinimas. Tačiau jo kokyb÷ sąlygojama ne tik deklaruojamų

paskatų, bet ir techninių galimybių, specialistų kvalifikacijos bei jų moralinių nuostatų.

Nuo to priklauso ar ateityje, kai žem÷s plotai bus įrengti vienokiai ar kitokiai veiklai,

nebus pabloginama tiek su ta teritorija susijusių, tiek ir kitų žmonių aplinka. Neišvengiama

ir čia grubių nusižengimų, įtakojamų nepakankamo specialistų požiūrio į jiems patik÷tus

uždavinius bei nesupratimo, kiek tai svarbu žmonijai. Be to, jiems gali daryti spaudimą

suinteresuoti asmenys, siekiantys bet kokia kaina savo tikslų net jei tam prieštarauja

nepalankūs aplinkai rodikliai.

Šiaulių miesto gyventojų kovos už prigimtines teises rezultatai. Rengiant Šiaulių

miesto Prisik÷limo aikšt÷s su prieigomis detalųjį planą buvo pažeistos „Teritorijų

planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatos” ir neatsižvelgta į

realią aplinkos užterštumo būklę jo centrin÷je dalyje. Visuomen÷ nerimavo, kad statant

Vilniaus banko filialą, bus iškirsti vertingi skvero medžiai, prailg÷s teršalų koridorius greta

esančioje gatv÷je. Prakalbus viešai apie galimas problemas dar neprad÷jus Vilniaus banko

filialo statybos teigta, kad pats pastatas oro užterštumo nepadidins. Visuomen÷s diskusijos

su Šiaulių miesto architektūros ir urbanistikos skyriumi buvo bevais÷s, nes vietoj

argumentuotų atsakymų į klausimus buvo pateikiami projektą derinusių žinybų parašai.

Vilniaus banko statyba prad÷ta neatsižvelgiant į visuomen÷s protestus. Nereguota ir į

Vyriausyb÷s atstovo Šiaulių apskrityje reikalavimus miesto tarybai panaikinti šią statybą

įteisinusį potvarkį. Tuomet būtų nustojęs galioti leidimas Vilniaus banko filialo statybai.

Baimintasi, kad miestui priteistos mok÷ti milijonin÷s kompensacijos už patirtus nuostolius

būtų nepakeliama našta. Ieškota kompromiso. Vilniaus bankas pasiūl÷ moralinę

kompensaciją Šiauliams – finansuoti Gytarių parko įrengimą, bet pažado nevykd÷. Gytarių

parkas pasodintas už miesto biudžeto l÷šas. Vilniaus bankas atsipirko 24 000 litų bauda už

iškirstus medžius. Prisik÷limo aikšt÷s prieigose gyvenantiems žmon÷ms teko susitaikyti su

padid÷jusia aplinkos tarša arba išsikelti į kitą vietą.

Ar teritoriniame planavime galimo poveikio aplinkai įvertinimas pakankamas ir

bešališkas? Poveikio aplinkai įvertinimo reikalauja Europos Sąjungos (ES) Tarybos

direktyva ,,D÷l tam tikrų valstyb÷s ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo”

(85/337/EEC, 1985 metų birželio 27 dienos). Pagal ją būtina atlikti poveikio aplinkai

įvertinimą tik tais atvejais, kai planuojama veikla numatyta direktyvos sąrašuose. Tačiau

min÷to įstatymo 3 straipsnio 3 dalis taip pat numato galimybę reikalauti atlikti poveikio

aplinkai įvertinimą ir veiklai, kuri neįrašyta į įstatyme numatytų veiklų sąrašus, jeigu taip

nusprendžia atsakinga institucija. Atsiranda galimyb÷ neįvertinti kai kurios planuojamos

veikos tam tikroje teritorijoje pasekmių visuomen÷s interesams. Lietuvos Laisvosios

rinkos instituto pasteb÷jimu, dažniausiai aplinkosauginiai reikalavimai ir taip yra nustatyti

norminiais dokumentais, už kurių nepaisymą tenka atsakyti. Teigiama, kad ,,poveikio

aplinkai įvertinimas prasmingas tik tiek, kiek to reikalauja ES teis÷” . Jis siūlo pakeisti

tokią įstatymo nuostatą ir ,,visais atvejais, kai planuojama ūkin÷ veikla neįrašyta į sąrašus,

kuriems privalomas poveikio aplinkai įvertinimas, aplinkosaugos reikalavimai turi būti

įtraukiami į bendrą sąlygų statiniui paketą, o jų laikymasis kontroliuojamas nuo ūkin÷s

veiklos pradžios“. Tai sudarytų geresnes sąlygas nepraslysti pro poveikio aplinkai

vertinimą projektams, galintiems tik iš pirmo žvilgsnio pasirodyti labai ekologiškai

nepriekaištingais. Prie to gali prisid÷ti ir Patar÷jų taryba prie Lietuvos Aplinkos

ministerijos.

Patar÷jų tarybos Aplinkos ministerijoje uždaviniai. Siekiant įtraukti Lietuvos

visuomenę į Aplinkos ministerijos kompetencijos klausimų sprendimą, įsteigta jos

Patar÷jų taryba Aplinkos ministro 2001 metų rugs÷jo 12 d. įsakymu Nr. 454. Atnaujinta

jos sud÷tis bei patvirtinti nauji nuostatai. Tarybos darbe dalyvauja 19 įvairių

nevyriausybinių organizacijų, mokslo ir studijų institucijų atstovai. Patar÷jų taryba

nagrin÷ja strategijas, programas, svarbiausių teis÷s aktų projektus, kitus Aplinkos

ministerijai aktualius klausimus, ypač tuos, d÷l kurių kertasi įvairių visuomen÷s grupių

interesai ar nuomon÷s. Gaila, kad Patar÷jų tarybos sprendimai yra rekomendacinio

pobūdžio. Priešingu atveju tarybos nariai gal÷tų išlikti šimtaprocentiškai bešališki ir tur÷tų

tinkamą bei išsamiais tyrimais pagrįstą medžiagą. Tada būtų galima siekti bendruomenei

reikšmingų sprendimų nenusižengiant aplinkai. Patar÷jų tarybos nustat÷ šiuos veiklos

prioritetus: nuolat tobulinti laisvo prieinamumo prie informacijos apie aplinką

mechanizmą; teikti visuomenei informaciją apie aplinkos būklę bei ministerijos sprendžiamus

uždavinius per žiniasklaidos priemones, rengiant informacinius leidinius, per

internetą ir kitomis priemon÷mis; integruoti visuomen÷s aplinkosauginį švietimą

sprendžiant įvairias aplinkos problemas; stiprinti bendradarbiavimą su nevyriausybin÷mis

organizacijomis, skatinti visuomenę aktyviau dalyvauti priimant bei įgyvendinant

sprendimus Aplinkos ministerijos kompetencijos klausimais. Siekdama šių tikslų Patar÷jų

taryba remiasi Lietuvos Respublikos visuomen÷s aplinkosauginio švietimo strategija ir

veiksmų programa, Orhuso konvencija, Europos Tarybos direktyva d÷l laisvo

prieinamumo prie informacijos apie aplinką bei Aplinkos ministerijos Visuomen÷s

informavimo skyriaus veiklos planais. Šis skyrius nuolat informuoja visuomenę apie

ministerijos atliekamą darbą, aplinkos apsaugos aktualijas ir problemas.

Vieša nuomon÷ ne ką reiškia. „Teritorinio planavimo įstatyme“ numatyta viešo

dokumentų svarstymo procedūra. Visuomen÷s atstovaituri teisę susipažinti su planų

projektais, taip pat teikti pasiūlymus bei reikšti pretenzijas d÷l rengiamų išankstinių

sprendinių. Siekiant užtikrinti šią visuomen÷s narių teisę, teis÷s aktai įpareigoja planavimo

organizatorius visuomen÷s informavimo priemon÷se (paprastai vietin÷je spaudoje)

paskelbti apie pradedamą rengti teritorijų planavimo dokumentą bei kur ir kada vyks

viešas planavimo dokumento svarstymas. Tačiau kaip pastebi Lietuvos laisvosios rinkos

instituto specialistai, „tokia informavimo tvarka nesudaro prielaidų keliamiems tikslams

pasiekti. Skelbiant apie „derinamą“ detalųjį planą laikraštyje, tikrai suinteresuotos

trečiosios pus÷s paprastai nesužino apie naują statinį, galintį pažeisti jų interesus, taigi

neturi galimybių tuos interesus apginti“. Tod÷l, jų nuomone, svarstymas su visuomene iš

tiesų leistų pasiekti dokumentui keliamus tikslus, jei būtų įtraukiamas tikslinis kreipimasis

(pavyzdžiui, registruotu laišku) į artimiausius sklypo kaimynus. „Lietuvos Respublikos

teritorijų planavimo įstatymo“ (1995 metų gruodžio 12 d. Nr.I-1120) III DALIS.

„Teritorijų planavimo viešumas“ (ruošiama nauja jo redakcija, į jo papildymą įsijung÷

Vilniaus miesto Balsių, Pilait÷s, Trakų Vok÷s, Viršuliškių bei Žv÷ryno bendruomenių

atstovai) 26 straipsnyje pasigendame patikimesnių paviešinimo apie tokį planavimą

nuostatų, kurios garantuotų, kad tokiame svarstyme dalyvautų visos suinteresuotos pus÷s.

Šiame įstatyme nurodyti viešo informavimo būdai, tokie kaip Lietuvos radijas ir televizija,

spauda ir vietin÷s visuomen÷s informavimo priemon÷s, n÷ra patikima paviešinimo forma.

N÷ra jokių garantijų, kad tokiu būdu skelbiama informacija apie rengiamą viešą svarstymą

laiku pasieks suinteresuotus asmenis. Lietuvos laisvosios rinkos instituto siūlymas apie

ruošiamą viešą svarstymą informuoti registruotu laišku pačius artimiausius kaimynus būtų

išeitis. Reik÷tų atitinkamai apibr÷žti su tokiu svarstymu būtinų informuoti subjektų sąrašą,

kuris tur÷tų būti vietos savivaldos institucijose, į jį įtraukiant ir nevyriausybines jos

priežiūros teritorijoje veikiančias organizacijas, pareiškusias norą dalyvauti šios vietov÷s

teritorinio planavimo reikaluose. Nevyriausybin÷s organizacijos gali taip pat pretenduoti į

artimiausių kaimynų statusą, kai ketinama jų gyvenamo būsto pašon÷je išnuomoti esantį

bendravalstybinių reikmių žem÷s plotą arba pakeisti jo pirminę paskirtį.

„Teritorijų planavimo įstatymo“ projekto nauja redakcija nepateikia visuomen÷s ir

planavimo organizatoriaus interesų derinimo mechanizmo. „Viešas susirinkimas“ net n÷ra

įtrauktas į 2-ojo straipsnio„Pagrindin÷s šio įstatymo sąvokos“ sąrašą. Viešas susirinkimas

virsta tik procedūra visiškai neužtikrinančia planavimo organizatoriaus ir seniūnijos,

kurios teritorijoje vykdomas planavimas, bei bendruomenių interesų derinimo. Tais

atvejais, kai viešas susirinkimas balsų dauguma nepritaria teritorijų planavimo dokumento

projektui arba atskiriems jo sprendiniams, planavimo organizator÷ savivaldyb÷s taryba

inicijuoja su planavimu susijusios vietov÷s (pavyzdžiui, savivaldyb÷s seniūnijos,

mikrorajono, gyvenviet÷s, kvartalo, gatv÷s, atskiro namo lygmenyje) gyventojų tiesioginę

apklausą (gyventojų nuomon÷s įrašymą apklausos dalyvių sąrašo lapuose) d÷l pritarimo

planavimo dokumentui. Tokios apklausos rezultatai tur÷tų įgyti sprendžiamąją galią.

Jeigu būtų daromos kliūtys siūlymui remtis gyventojų apklausos duomenimis priimant

galutinį sprendimą (pirmasis siūlymas naujosios redakcijos reng÷jams priimtinas), išeitų,

kad naujos redakcijos įstatymas bus deklaratyvesnis nei jo pirminis variantas. Gali būti užtikrinamos

geresnio informavimo priemon÷s, bet vieša nuomon÷ visiškai ignoruojama.

Patarimai. Būtina siekti, kad į Lietuvos Respublikos „Teritorijų planavimo

įstatymo“ naują redakciją būtų įtraukta nuostata, pripažįstanti visuomen÷s daugumos balso

sprendžiamąją galią.

Ką daryti, kai prarastos viešo svarstymo galimyb÷s arba tokia procedūra

suimituota? Būtina aiškintis to priežastis. Skelbti pavojaus signalą visomis galimomis

priemon÷mis. Taip pat ieškoti įtakingų valdžios, partijų, nevyriausybinių organizacijų,

mokslo, meno ir kultūros atstovų pagalbos. Iš jų galima tik÷tis geresnio pri÷jimo prie

mums svarbių dokumentų, apkaltos ir svarbių sprendimų rūpimais klausimais inicijavimo.

Patarimai. Politikams, kaip ir orams, būdingas nepastovumas, jais negalima visada ir

visiškai pasitik÷ti, nes svarbiu momentu gali išsižad÷ti ankstesniųjų sprendimų, jei tai

įtakos jų reitingą bei išrinkimo kitai kadencijai galimybę. Tad visada reik÷tų likti budriais.

Steb÷ti, ar visuomen÷s interesų ginti įpareigoti asmenys nepainioja privačių ir grup÷s,

kuriai priklauso, tikslų. Jei į keliamo pavojaus signalus, pagrįstus patikrintais faktais,

atitinkamai nereaguojama nei vietos, nei krašto savivaldos lygmenyje, prad÷ti masines

protesto akcijas. Čia reikšmingas susibūrimų, piketų organizavimas (apie juos plačiau

p.40-43). Jų metu gali būti išsamiau paaiškinama pažeistų teisių pad÷tis, sulaukiama svarių

pasiūlymų, visuotino pritarimo, dvasin÷s stipryb÷ssiekiant teis÷tų reikalavimų, finansin÷s

paramos, aktyvių žmonių atsiskleidimo, susitelkimo kovai už savo tikslus. Tokius

pilietinius tikslus gina vietos ir tarptautiniai įstatymai. Svarbesnius jų aptarsime.

Orhuso konvencija – teis÷ į geresnį gyvenimą

Iš kursyvu išryškintų „Teritorinio planavimo įstatymo“ eilučių didžiausia įstatymine

landa savanaudiškai valdininkijai yra viešo svarstymo reikalai. Jei išvis neapeinama tokia

procedūra, jei nesuimituojama, kad atlikta, tai akivaizdžiai neišnaudotos patikimesnio

informavimo sklaidos priemon÷s bei priešinamasi, kad daugumos nuomon÷, kai ji

valdininkijai nepalanki, būtų neišgirsta. Informuojant visuomenę vietos lygmeniu

apsiribojama žinute vietos spaudoje. Pasitaiko, kad tokia informacija paskelbiama per patį

atostogų įkarštį. O kas iš liaudies tokiame svarstyme gali dalyvauti? Aldona ar Bronius,

kuris neturi už ką laikraščių nusipirkti? O jei jiems lieka po 12-16 valandų darbo dienos ir

namų ruošos tik keletas valandų atsipalaidavimui prie televizoriaus ekrano? Vargiai jie

ateis pareikšti savo nuomon÷s, jei tą dieną dirbtų trumpiau ir gal÷tų nepav÷luoti į tokį

renginį. O jeigu jie bedarbiai, kurių išlikimo tikslas siejamas su intensyvia bet kokio darbo

paieška? Be to, ar Aldona ir Bronius žino, kad turi teisę reikšti savo nuomonę teritorijų

planavimo klausimu, jei tai nesusiję su jų norais ten statytis būstą ar įkurti prekybai

kioskelį? Atsakymas būtų toks. Jie turi tokią teisę ir gali dalyvauti ne tik kaip per tvorą

susijęs su kaimynin÷s teritorijos įrengimu vienokiai ar kitokiai veiklai, asmenys, bet ir su

tuo nesusiję asmenys, nes tokias jų teises reglamentuoja vietos įstatymai ir tarptautin÷s

konvencijos.

Didžiajai daliai Lietuvos žmonių daugelis konvencijų, kurias pasirašo dabartin÷ Lietuvos

valstyb÷, mažai ką sako. Taip pat ir Orhuso konvencija, kuri ypač svarbi piliečiams bei jų

grupei, ginantiems savo prigimtines teises. Tod÷l kiek plačiau ir aptarsime Orhuso

konvenciją. Tai Jungtinių Tautų Europos Ekonomin÷s komisijos ,,Konvencija d÷l teis÷s

gauti informaciją, visuomen÷s dalyvavimo priimant sprendimus ir teis÷s kreiptis į teismus

aplinkosaugos klausimais”. Pavadinta ji Orhuso vardu, nes buvo 1998 metais birželio 25 d.

buvo pasirašyta Danijoje tokio pat pavadinimo mieste.

Pirmiausia, kuo ši konvencija, kurią 2001 metų liepą ratifikavo Lietuva, svarbi mūsų

krašto piliečiui, atsako jos pačioje pradžioje nurodytos pri÷mimo priežastys. Čia

pripažįstama, kad tinkama aplinkos apsaugabūtina žmonių gerovei ir pagrindin÷ms

žmonių teis÷ms užtikrinti, įskaitant ir teisę gyventi. Taip pat pabr÷žiama, kad kiekvienas

asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje. Lietuva,

dalyvaudama Pasaulin÷je subalansuotos pl÷tros veiksmų programoje „Darbotvark÷ 21”,

įsipareigojo vykdyti jos nuostatas ir rekomendacijas. Šios programos įgyvendinimui buvo

priimta Rio de Žaneiro Aplinkos ir Pl÷tros deklaracija, kurioje pirmasis principas skelbia,

kad siekiama subalansuotos pl÷tros, d÷mesio žmogui ir jo teis÷ms į sveiką ir visavertį

gyvenimą harmonijoje su gamta (aplinka). Neseniai atlikta Pasaulin÷s sveikatos

organizacijos (PSO) studija atskleid÷ priklausomybę tarp sveikatos veiksnių, aplinkos ir

pl÷tros (Darbotvark÷ 21 – 6.39). Pasaulio mastu siekiama sumažinti kenksmingų medžiagų

poveikį ir išsaugoti saugią bei nepavojingą žmogaus sveikatai aplinką (Darbotvark÷ 21 –

6.40).

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, vykdydama projektą „Orhuso konvencijos

įgyvendinimas Lietuvoje”, 2001 metais ją išleido lietuvių kalba dviem tūkstančiais

egzempliorių. Aptarsime kiekvienam iš mūsų svarbiausius šios konvencijos teiginius (kiti

svarbūs teiginiai Priede, p.70-78).

Orhuso konvencijoje „visuomen÷” apibr÷žiama taip: ,,vienas arba daugiau fizinių ar

juridinių asmenų ir pagal nacionalinius įstatymus ar praktiką jų asociacijos, organizacijos

arba grup÷s“. Tai reiškia, kad tai liečia kiekvieną krašto pilietį, tiesiogiai ir netiesiogiai

susijusį su svarstomu klausimu. Vadinasi jis turi teisę dom÷tis kas vyksta jo šalyje bei

išsakyti savo nuomonę. Tačiau greta Orhuso konvencijoje aiškinama, kas yra

„suinteresuota visuomen÷“. Ji – ,,tai visuomen÷, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką

aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų

pri÷mimo procesu; pagal šį apibr÷žimą nevyriausybin÷s organizacijos, padedančios spręsti

aplinkosaugos problemas ir veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus,

laikomos suinteresuotomis organizacijomis“.

Daugeliui neaišku, kokia informacija gali būti prieinama „visuomenei” bei

„suinteresuotai visuomenei”. Orhuso konvencijoje paaiškinama, kokia informacija gali

būti neprieinama. Tai dažniausiai konfidenciali valstyb÷s institucijų darbo informacija.

Orhuso konvencija informacijai apie aplinką priskiria bet kokią rašytinę, vaizdo, garso,

elektroninę ar kitokia materialia forma saugomą informaciją apie aplinkos elementų, tokių

kaip oras, atmosfera, vanduo, dirvožemis, žem÷, kraštovaizdis, ir gamtos objektų būklę,

biologinę įvairovę ir jos komponentus, įskaitantgenetiškai modifikuotus organizmus, bei

šių elementų sąveiką bei veiksnius, tokius kaip: medžiagos, energija, triukšmas ir radiacija,

bei veiklą ir priemones, įskaitant administracines priemones, susitarimus aplinkosaugos

srityje, politiką, įstatymų leidybą, planus ir programas, turinčius arba galinčius tur÷ti

poveikį išvardytiems elementams, taip pat išlaidų ir rezultatų bei kitą ekonominę analizę ir

prielaidas, susijusias su priimamais sprendimais aplinkosaugos srityje. Prie tokių duomenų

priklauso informacija apie žmonių sveikatos ir saugos būklę, gyvenimo sąlygas, kultūros

objektų ir statinių būklę, tais atvejais, kai jai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkos

elementų būkl÷ arba per šiuos elementus išvardinti veiksniai, veikla ir priemon÷s.

Dauguma jų gali būti priskiriami prie pagrindinių mus supančios aplinkos faktorių. Jie

ypač susiję su mūsų gyvenimo kokybe ir labai svarbūs žmonijos, jos supančios gyvūnijos

ir augmenijos išlikimui.

Valdininkai greitai pamiršta ankstesnes, visų labui priimtinas, strategijas

Kovos d÷l puikių vietos oazių pačiame įkarštyje. Jos regimos tiek miestuose,

miesteliuose, tiek kaimuose. Ypač jos pastebimos didmiesčiuose. Ne išimtis Vilnius. Gal

neatsitiktinai sostin÷s valdžia keičia dar Lietuvos valstybingumo priešaušryje užsibr÷žtas

strategines gaires, o jų išsiaiškinimui išnaudotas ne vienas tūkstantis litų, žinoma, iš mūsų

visų kišen÷s. Negalima nesutikti, kad gyvenimas laikui b÷gant gali smarkiai pakoreguoti

net pačias tvirčiausias dogmas. Tuo jis ir puikus. Tačiau, kai toks koregavimas tik

pablogina pad÷tį, jis nepriimtinas. Galima džiaugtis, kad Vilnius dar menkai urbanizuotas,

apie 70 procentų jos teritorijos sudaro miškai, želdynai ir žem÷s ūkio paskirties plotai ir

dykviet÷s, t.y. gan÷tinai žalias. Tačiau žaluma nevienodai pasiskirsčiusi. To negalima

pasakyti apie naujuosius daugiabučius rajonus. Pavyzdžiui, Pilait÷ intensyviai

apželdinama, tačiau medžių sodinukai jei ir prigyja, tai jie auga ne taip greitai kaip

nor÷tųsi. Tod÷l brandžių medžių plotai, greta tokių rajonų labai svarbūs ne tik d÷l

sveikatos bet ir d÷l laisvalaikio leidimo būdo. Įkurti atokiau nuo judrių ir gausiai

transportų apkrautų gatvių žali plotai tampa gyventojų m÷giama pasivaikščiojimo vieta.

Vadinasi, būtina atsižvelgti į tai. Reik÷tų suintensyvinti apželdinimo darbus bei siekti

išsaugoti greta tokių mikrorajonų natūraliai susiformavusias žaliąsias teritorijas. Tačiau

pastaruoju metu pastebimas didžiųjų Lietuvos miestų, tokių kaip Vilnius ir Kaunas,

apstatymas žaliųjų plotų sąskaita. Štai kaip šį procesą vertina vienas iš straipsnio „Žalieji

protestuos prieš Vilniaus pl÷tros planus“ internete (BNS-Baltijos šalių naujienų serveris)

skaitytojų Gediminas: „Iš tikrųjų liūdna, kad Vilniaus planuose pasirinktas užstatymo

sutankinimo kelias, kuris beatodairiškai vykdomas tikrai žmon÷ms reikalingų žaliųjų plotų

sąskaita. Pažiūr÷kim, kuo tapo Žv÷rynas, kas iš jo bus v÷liau.… Užstatomi „tarpai” tarp

namų ir kituose rajonuose, apkarpomi miškų masyvai. Nesinor÷tų, kad Vilnius virstų tokiu

industrializuotu monstru kaip Londonas, Niujorkas ir kiti didmiesčiai, kur medį surasti

būna sunku, ir kur dirbtinis parkas jau vadinamas stebuklu. Parduodant, užstatant žaliąjį

sklypą nauda akivaizdi, juk iškart gaunami pinigai, bet deja, ta nauda, kuri yra teikiama

žaliojo ploto, t.y. teigiamas išorinis poveikis ir tai už ką sunku surinkti pinigus, yra

sud÷tingiau paskaičiuojama, tad labai čia lengva manipuliuoti suinteresuotiems asmenims

– architektams (jie gauna užsakymus projektuoti, derinti), valdininkams (jie vaizduojasi

darą gerą, jiems nubyra), beatodairiškiems verslininkams (jie gauna pelną už pastatytą

plotą)… Iš tikrųjų savivaldyb÷ ir yra tam, kad rūpintųsi bendrais interesais, kur laisva

rinka negali pasirūpinti (tai gana nedaug dalykų), bet matosi, kad tam tikri žmon÷s

suinteresuoti kitkuo… Vilnius būtent ir unikalus natūralios (bent taip atrodančios) gamtos

masyvais, įsiterpiančiais į miestą, ir tai n÷ra blogai, bet kaip tik priešingai – tikras

stebuklas!“ (pastaba –citatų kalba netaisyta). Kaip pastebi specialistai: „N÷ra vieningos

miškų, saugomų teritorijų, želdynų ir želdinių tvarkymo politikos, nediferencijuotos

finansavimo, planavimo, ūkininkavimo ir kontrol÷s funkcijos. Tai komplikuoja žaliųjų

teritorijų planavimo ir įgyvendinimo procesą, neracionaliai naudojamos l÷šos,

nepasiekiama norimų rezultatų“. Nors nustatyti pagrindiniai prioritetai tokie, kaip

daugiabučių gyvenamųjų namų rajonų aplinkos kokyb÷s gerinimas, įrengiant ir atnaujinant

tiesiogin÷s aplinkos, vietinius ir rajoninius želdynus; naujų vietinių želdynų įrengimas

netinkamai urbanizuotuose teritorijose; rekreacin÷s infrastruktūros pl÷tra, mažinant žem÷s

naudojimo apribojimus, sudarant palankias sąlygas investicijoms; centrinių miesto želdynų

(jungčių), integruojančių miesto urbanistinę struktūrą, įrengimas, pastaruoju metu

juntamos atvirkštinio proceso tendencijos – regimas spart÷jantis žaliųjų rekreacijos zonų

apkarpymas. Ypač tai pastebima Vilniuje ir Kaune. Sovietmečiu Leninopremija

apdovanotas sostin÷s Lazdynų daugiabučių gyvenamojo rajonas už architektūrinį

sprendimą, kai statiniai įterpti į didelę natūralios augmenijos teritoriją, taip pat neišvengs

sutankinimo. Rengiant miesto dalių, mikrorajonų detaliuosius planus, gyvenamosiose

teritorijose siektini šie rodikliai: daugiabučių namų kvartaluose vietiniai ir tiesiogin÷s

aplinkos želdynai skaičiuojami vadovaujantis 7-10 m 2 žmogui norma. Ši norma gali būti

vienu trečdaliu mažinama, jeigu greta (400 m atstumu) yra centrinis arba rajoninis parkas,

rekreacinio miško masyvas. Tačiau naujieji lietuviai negalvoja nei apie fizinę, nei apie

dvasinę eilinio kraštiečio savijautą. Jie kiša savo nagus kur tik gali ir niekieno nevaržomi

užgrobin÷ja net pačias menkiausias žaliąsias oazes prie daugiabučių namų. Dabartin÷

jaunoji karta tampa asfalto ir betono karta, jie net per atostogas nebeturi galimybių pails÷ti

gamtoje. Gal neatsitiktinai vaikai tokie paliegę. Jau pradinių klasių mokinukai serga

pagyvenusių žmonių ligomis. Neretai ligų priežastis jud÷jimo gryname ore stoka.

Nesukurta vaikus ir jaunimą galinti tenkinti infrastruktūra daugiabučių namų rajonuose.

Nemažą laisvalaikio jie praleidžia namuose ir laiptin÷se. Tai ko ne augančios tautos dalies

genocidas?! Pilait÷s gyventojų sociologiniai tyrimai parod÷, kad vienas trečdalis jos

gyventojų labiausiai nor÷tų, kad čia atsirastų jaunimo užimtumo centras (klubas, sporto

centras). Nei vietos, nei užsienio verslininkai neskuba investuoti į vaikų ir jaunimo

turiningo laisvalaikio leidimo sritį. Netur÷dama tinkamų sąlygų įvairiai leisti laisvalaikį

prie gyvenamojo būsto vietos, jaunoji karta linkusi smurtauti.

Nors Vilniaus miesto gyventojai pirmenybę teikia poilsiui už miesto teritorijos, tačiau

čia n÷ra kokybiškai įrengtų vandens pramogoms skirtų plotų. Stichiškai naudojamos

patraukliausios ežerų ir upių pakrant÷s. Tam tinkančio Pilait÷s teritorijoje esančio Gilužio

ežero pakrant÷s jau išparceliuotas apsukriesiems, nors greta į jas pretenzijas yra pareiškę

tikrieji savininkai. Beje, dar Lietuvos valstybingumo priešaušryje Gilužio ežeras buvo

numatytas visų gyventojų rekreacin÷ms reikm÷ms. Tada buvo aišku, kad jis su tinkamai

poilsiui neįrengtomis pakrant÷mis yra visų turtas. Pilait÷s bendruomen÷ tarpininkavo

ankstesniesiems Gilužio ežero pakrančių savininkams, kurie savo pastangomis neįstengia

atstatyti teisingumą. Raštu kreiptasi į prezidentą Rolandas Paksą. Jis paved÷ ištirti šį

klausimą.

Žv÷rynas – Vilniaus miesto centro prieigos, vienas seniausių mikrorajonų, išsaugojęs iki

mūsų dienų savitą architektūrą – medinius statinius natūraliame kraštovaizdyje, pamažu

praranda savo išsiskiriantį veidą. Jau projektuoja čia pastatyti stikliniai dangoraižiai, kurie

sudarkys ir šią jaukią pra÷jusių amžių Žv÷ryno teritorijos dvasią. Kad dangoraižiai visiškai

nedera prie Vilniaus, teko išgirsti ne tik iš savų, bet ir atvykusių čia iš svetur specialistų,

puikiai išmanančių jo architektūros privalumus.

Neretai prestižin÷se Vilniaus (dažniausiai Užupyje ir Žv÷ryne) vietose neaiškiomis

aplinkyb÷mis užsiliepsnoja mediniai gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai. Taip atsiranda

galimyb÷ jų vietoje pastatyti naujus namus, prapl÷sti greta tik atsik÷lusių turtingų

gyventojų valdas.

Ar kultūros ir sporto kompleksai n÷ra priedanga pasipelnyti arba įsikurti visiems

priklausančiose teritorijose? Investuotojai, pasirinkę teritorijas miesto centre bei jo

apylinkių vaizdingose vietov÷se, deklaruodami čia sukurti visuotinų reikmių infrastruktūrą,

siekia šventosios karv÷s išskirtinumo teisių. Apeliuojama į visiems svarbius reikalus, kurie

savaime netur÷tų kelti įtarimo, kai investicijos į turiningo masinio laisvalaikio leidimą tik

tariamos. Tod÷l tūlam Lietuvos gyventojui kyla mintis, ar kultūros ir sporto kompleksų

įrengimas negali būti tik pirminis etapas siekiant su visuomen÷s pritariamu įsitvirtinti gero

pri÷jimo bei puikaus kraštovaizdžio oaz÷se, ypač kai į jas skubos tvarka nutiesiamos arba

artimiausiu metu numatytos įrengti komunikacijos. Nemažai atvejų, kai gavus leidimą

prad÷ti planuojamą veiklą, jos atsisakoma. Ji pakeičiama pelningu verslu. D÷l Vilniaus

savivaldyb÷s galutinio neapsisprendimo vilkinami Žalgirio stadiono renovacijos darbai,

nors jau yra atsiradę rimtų investuotojų. D÷l to mūsų sostin÷ vienintel÷ pasaulyje dar

neturi tinkamo tarptautiniams standartams futbolo stadiono. Tenka tenkintis esančiu

Kaune. Matyt ne taip lengva dorų ketinimų investitoriams gauti valdininkų pritarimą, jei

jie iš to nesitiki papildomai pasipelnyti.

Pigaus šantažo atgarsiai. Kai 2003 metų birželio pabaigoje teismas panaikino detalųjį

planą golfo aikštynams įrengti Pilait÷je, iš sostin÷s aukštas pareigas užimančio atstovo

lūpų pasigirdo teiginių, kad šio mikrorajono gyventojai nenor÷ję pašon÷je tur÷ti golfo

aikštynų, skirtų visų rekreacin÷ms reikm÷ms, netolimoje ateityje gal÷s džiaugtis čia

atsirasiančiu gyvenamųjų namų kvartalu. Tik nepasak÷, ar tai bus daugumai skirti

daugiabučiai, ar turtingiesiems prienami ištaigingi kotedžai? Prad÷ję protestuoti prieš

golfo aikštynų steigimą savo rekreacin÷je zonoje Pilait÷s gyventojai buvo bauginami, kad

nesutikus su čia numatytais įrengti golfo aikštynais, prival÷s tenkintiskrematoriumu

kaimynyst÷je, kurio nenori Naujininkų mikrorajono gyventojai. Ar tai nepanašu į pigaus

šantažo atvejį? Krematoriumui statyti tur÷tų atsirasti nuošalesn÷ nuo gyventojų vieta tiek

prie sostin÷s, tiek ir prie kitų Lietuvos miestų bei miestelių.

Pasteb÷jimai: visais laikais ir visur ieškantys teisingumo ir norintys gerbūvio visiems

buvo persekiojami, niekinti jų siekiai.

Nepalanki nuomon÷ verta ne vieno skatiko neišgirstama s÷dinčių viršuje.

Neatsižvelgiama į d÷mesio vertas žmonių nuomones. Ne išimtis ir vieno piliečio

komentaras po straipsnio „Žalieji protestuos prieš Vilniaus pl÷tros planus“(BNS) apie tai,

kaip tur÷tų būti sutvarkyta Pilait÷s ir jos gretimų kaimynų iš Viršuliškių žalioji zona:

„pilietis, 2003 09 20 12:24 : Tur÷jau nedidelę darbo sutartį, teko pora savaičių gyventi

Karlsruhe mieste, Vokietija. (Taip, ten, kur netoli Prancūzija). Karlsruhe yra puikus

pavyzdys, kaip miestas gali susiderinti su mišku. Kartais nesupranti, ar tai miestas miške,

ar miškas mieste. Tai, ką pasakiau, yra įvadas vystant mintį, kad Pilait÷s miškus reikia ne

kirsti, o puosel÷ti ir prižiūr÷ti, apie jokias privačias statybas ar žemes grąžinimus čia negali

net kalbos būti. Susitvarkyti galima taip, kad nuo Pilait÷s senojo vandens malūno iki

Neries būtų parkas, ne prastesnis už Vingio parką. O statyboms ir miesto pl÷trai plotų tai

tikrai netrūksta. Tas Vilniaus miesto pl÷timasis „centro kryptimi“ yra kažkoks įgimtas

nesusipratimas, kažkokia antipilietin÷ nepagydoma yda, v÷liau ribojanti pačių miestel÷nų

laisvę, kuri geriausiai pasireiškia transporto kamščiais. D÷l Tujų gatv÷s aš nesu,

prisipažinsiu, didelis specialistas, bet vis tiek, jeigu ten dabar „apleisti krūmynai”, tai juos

išvystyti į tobulą miesto parką yra svarbesn÷ žmogaus paskirtis negu toje vietoje pristatyti

dangoraižių. Kažkod÷l negird÷ti, kad savivaldyb÷je atsirastų drąsus projektas pastatyti

pora galingų pastatų Lukiškių aikšt÷je. Nei miško, nei parko šioje aikšt÷je jau nebus,

Leninas taip pat nebestov÷s, turime miesto centre didžiulį plotą, kurio likimo niekas nenori

aptarin÷ti“.

Ar privatininkai išspręs šiukšlinimo problemas?! Leidimas visam laikui įsigyti arba

išsinuomoti nuo keliolikos iki 99 metų įstabių kraštovaizdžių Lietuvos kampelius

įvairiems tikslams yra grindžiamas tinkama jų priežiūra. Pirmiausia, motyvuojama tuo,

kad juose nebus šiukšlių ir neišsiaukl÷jusių šiukšlintojų. Galima patik÷ti, kad užtvertose

teritorijose, kurias saugos piktų šunys, taip ir bus. Tačiau kas žino, ar privatininkai rūpinsis

ne jiems priklausančios gretimos teritorijos švara. Ten bus šiukšlių, jei jos bus renkamos

tik vienkartinių, tokių kaip Žem÷sdienos ir į jas panašių akcijų metu. Ar nereik÷tų prad÷ti

ieškoti l÷šų keletui laikinų etatų per didįjį šiukšlinimo sezoną? Juos konkurso būdu gal÷tų

užimti prie tokių teritorijų gyvenantys dar guvūs pensininkai, stokojantys l÷šų studentai ar

darbo biržos lankytojai, kuriems retsykiais privalomi viešieji darbai. L÷šų tokiems etatams

gal÷tų skirti įmon÷s, kurios vienaip ar kitaip įtakoja didesnę aplinkos taršą, d÷l to yra

apmokestinamos ekologiniais mokesčiais. Įvairios aplinkos švarinimo akcijos gali būti

kaip viena iš daugelio jaunosios kartos aukl÷jimo priemonių, organizuojamų suaugusių

iniciatyva: bendruomenių, mokytojų, savivaldos institucijų. Tod÷l svarbių visuomenei

vietų privatizavimas su jų atitv÷rimais, grindžiamas ketinimais ten palaikyti tvarką bei

švarą, yra l÷kšta gražių vietovių užgrobimo savanaudiškais tikslais priedanga. Ji dažnai

klaidina m÷gstančius vaikščioti neprišiukšlintoje aplinkoje. Šiam mitui sugriauti

pateikiame kai kurių straipsnio „Žalieji protestuos prieš Vilniaus pl÷tros planus“ internete

(BNS) skaitytojų komentarus: „Viršulišk÷s, Pilaitei, 2003 09 22 10:09: Mus irgi apgavo -

žad÷jo „Viršuliškių parką” įrengti prie miškelio, o įreng÷ viso labo šuniukų pasib÷giojimo

aikštelę. Bet mes d÷l to nepiketuojame, nes ir šunis mylime“; „mika, 2003 09 20 23:07:

Kirsti mišką 14 ha Narbuto gatv÷je ir 80 ha Pilait÷je pasirodo vadinama sveika nuovoka?

Ar nors mat÷te kaip tie miškeliai atrodo? Ar mat÷te projektą to monstro, kurį statys

Narbuto gatv÷je? Nepaliks n÷ medžio... vardan kažkokio barako, kai šalia troleibusų parko

nors kažin ką norint gali statyti, bet... NEMATO toliau savo nosies ... Ir nepainiokite čia

visokių pinklių, bomžų, pavydo ir t.t. Kiek pamenu Vilnius visada gars÷jo pasaulyje kaip

žalias miestas, ar ilgam? Rūpi miestiečių rūpesčiai? Ar buvo surengta tame rajone nors

vienas susirinkimas, apklausa? Jūsų atsakymas tur÷tų būti maždaug toks: ten gyvena vieni

bomžai ir alkoholikai, jie iš viso nežino ko jiems reikia, ir visokios apklausos

NEREIKALINGOS juk miestiečiai taip pasitiki jaunuoju mankurtiškuoju meru.... O dar

iškirskite 99 ha Saul÷tekio parkelio, dar Vingio parką galima aptrumpinti, tarp Fabijonų ir

Baltupių irgi yra kur apsisukti – pirmyn. Tai bus investicijų! O štai Sereikiškių parko –

nelieskite. O kod÷l? Pilnas narkomanų, šiukšlių ir šiaip neaiškių žmogystų, bet niekam

neužkliūna, nes.... ir patys puikiai žinote kod÷l.”

Ar investicijos tik iš svetur – išspręs visuotinos ubagyst÷s problemas?! Tai – kitas

klaidinantis visuomenę mitas. Investicijos iš svetur gali šiek tiek prisid÷ti arba dar labiau

nuskurdinti, jeiguprisimintume netolimą naftos bendrov÷s „Williams International”

istoriją Lietuvoje. Tai jokiu būdu iš esm÷s nesprendžia išmintingos krašto ekonomikos

politikos reikalų. Pasirinkimą investuoti kapitalą Lietuvoje, ir ne tik joje, pirmiausia lemia

tik÷jimas, kad iš to galima tik÷tis gero pelno. Tod÷l užsieniečiai labiau skuba investuoti į

strategines verslo šakas, tokias kaip energetika, arba siekia įsigyti kuo daugiau pastatų bei

žem÷s sklypų įvairiam verslui palankiose vietose, neretai pelningo pardavimo tikslu. Nuo

jų neatsilieka ir mūsų krašto turtingi žmon÷s. Kultūra, taip pat ir sportas, yra antraeiliai

investuotojų iš svetur akiratyje. Motyvai, kad Vilniuje Pilait÷s apylink÷s pasirinktos golfo

aikštynams d÷l puikaus kraštovaizdžio, siekiant pritraukti užsienio investitorius, arba juos

golfo sportu kuriam laikui pririšti, niekuo nepagrįsti. Tarp šio projekto akcininkų daug

užsieniečių n÷ra. Reik÷tų nepamiršti, kad tarp užsienio investitorių į pokomunistines šalis

nemažai sužlugusio verslo, ryšių su nusikalt÷lių grupuot÷mis atstovų. Pasitaiko ir

apsišauk÷lių bei paprasčiausių apgavikų. Būtent d÷l tokių investitorių iš svetur tikimasi

papildomų l÷šų į Vilniaus savivaldyb÷s biudžetą ir d÷l jų kviečiami aukotis šio naujausio

daugiabučio mikrorajono gyventojai ir atsisakyti vienintel÷s artimiausios ir

vaizdingiausios vietos, tinkančios poilsiui greta būsto, savo noru pasiliekant teisę gyventi

rezervate.

Pateikiame kai kurių Vilniaus gyventojų, įsijungusių į diskusiją internete (BNS) apie

Lietuvos žaliųjų jud÷jimo rengiamą protesto akciją 2003 metų rugs÷jo 23 dieną prieš

pragaištingą Vilniaus pl÷tros planą, pasisakymus: „t, 2003 09 21 10:24: Aš nesuprantu

apie kokias investicijas čia kalbama. Vienas dalykas, jei tai suplanuotas strateginis –

komercinis- rajonas, o kitas - jei tai dar vienas „miegamasis”. Pirmu atveju dar galima

kalb÷ti apie kažkokį verslo klimato gerinimą, antru - paprasčiausias laisvų plotų

išpardavimas (ten gyvenančių žmonių patogumo sąskaita). Šiaip ar taip „miegamajam”

rajonui yra visai kiti reikalavimai nei komerciniam. O d÷l važiavimo į „kaimą” (autorių

pastaba, vienas pilietis siūl÷ Pilait÷s gyventojams, kuriems neužtenka rekreacinių zonų,

persikelti gyventi į kaimą) - tai n÷ra blogas variantas, tik deja ne visi turi tiek pinigų, kad

gal÷tų pasistatyt namuką Vilniaus priemiestyje. Nors, reik pasteb÷ti, tokiu namukų

smarkiai daug÷ja”; „mika, 2003 09 20 22:10: Taip, labai teisinga mintis – tegul nusiperka

tuos golfo laukus už kokių 160 km nuo Vilniaus (kaip jo ekscelencija Adamkus pirko

golfo lauką 160 km už Čikagos) ir žaiskite sau į sveikatą. O imituoti investicijas

IŠPARDUODANT žemę miesto centre ir debilasgali... O ką paliksite miesto valdžioms po

Zuoko? Paaišk÷s, kad Zuokas išpardav÷ VISUS laisvus žem÷s plotus: su miškais ir be, o

pinigus sakykim natūraliai PRAVALGö. Nes visos savivaldyb÷s pinigus PRAVALGO:

paskirsto švietimui, sveikatai, APLINKOS APSAUGAI (naikinimui) ir ... visokioms

statyboms... Na sakykim, pritrūks naujo savivaldyb÷s pastato finansavimui – ir iš kur

miesto valdžia paims? Sužlugus senų savivaldyb÷s pastatų aukcionams iš kur pinigų ims?

Parduos va 14 ha miškelį Narbuto/Laisv÷s sankryžoje ir yra kokių 14 limonų ir dar už

medieną gaus ir... Ir dar įdomu, ar nors vienas palaikantis Zuoko medkirtinius sugeb÷jimus

pasodino kada nors NORS VIENĄ medį?”

Savanaudžių akiratyje – žem÷

Po pelningų verslo objektų, likusių iš sovietinių laikų, nevisiškai skaidraus jų

privatizavimo, liko žem÷. Tik prad÷ta viešumon kilti valstyb÷s tarnautojų žem÷s sklypų

persik÷limo į bendro naudojimo rekreacin÷s paskirties zonas arba į vietas, kurios dar

negrąžintos tikriesiems savininkams, faktai.

Žem÷s paskirtis ne visada tokia, kokios nor÷tųsi pasipelnymo tikslais. Pagal paskirtį

visa Lietuvos teritorija yra suskirstyta į žem÷s ūkio, miškų ūkio, konservacin÷s

(valstybiniai parkai, rezervatai) bei kitokios paskirties žemes. Ūkinę veiklą, išskyrus

žem÷s ūkio veiklą, galima vykdyti tik tuose žem÷s sklypuose, kurie yra priskirti prie kitos

paskirties žemių. Turint tikslų pasipelnyti ne ūkin÷s paskirties žem÷je ne ką ir nuveiksi.

Tod÷l dažnai siekiama pakeisti tikslinę žem÷s paskirtį, ypač jei ji yra tinkamoje

pasipelnymui vietoje. Tad neretai žem÷s plotams, siekiant grynai privačių interesų,

suteikiama kitokia nei ankstesnioji paskirtis. Tai leidžia žem÷s sklype vykdyti daug

įvairesnę veiklą.

Patarimai: pastoviai ir aktyviai dalyvaukite teritorinio planavimo reikaluose ir būkite

atidūs šio įstatymo vingryb÷se.

Ar baisu, kad visiems svarbių teritorijų savininkais gali tapti jų tikrieji

šeimininkai?! Daugelis miestų, miestelių, net kaimų teritorijų yra visuomen÷s bendrų

interesų akiratyje. Strategiškai verslui palankiose bei puikaus kraštovaizdžio vietose

neskubama grąžinti žem÷ iki sovietmečio buvusiems savininkams. Už tai siūlomos kompensacijos

arba kitos vietos, o dažnai kompensacijos už tur÷tą sklypą ar jo atidavimas

natūra kitokioje vietoje atid÷liojamas neribotam laikui. Žem÷s sklypuose, d÷l kurių

susiduria siauros grup÷s ir daugumosžmonių interesai, kai paaišk÷ja, kad tokia teritorija

turi savininkus iš senų laikų, galvojama, kad geriau ji atitektų tai grupelei galimų

investuotojų tikint, kad jų veikla bus labiau nukreipta patenkinti bendras reikmes.

Nežinoma, kaip su atgautu sklypu, kuriame n÷ra pastatų, elgsis tikrieji savininkai. Tenka

patikinti, kad baiminamasi be reikalo. Pirmumo teisę jį įsigyti turi valstyb÷. Kokia kaina,

sprendžia įstatymai. Kitas reikalas - suinteresuotų asmenų siekimas užgrobti pusvelčiui

jiems nepriklausančias žemes bei pakeisti jų tikslinę paskirtį siekiant privačių tikslų.

Blogiausias atvejis, kai tai daroma po Vyriausyb÷s priedanga. Tokie piktnaudžiavimai dar

reti, tačiau žemesniuose jos lygmenyse jau tapo norma.

Prognoz÷s. Jei visuomen÷ tyl÷s ir leis naujiesiems lietuviams prasilenkti su įstatymais,

sudarys palankias sąlygas ignoruoti daugumos prigimtines teises, tai greitu laiku galime

atsidurti trečiųjų šalių gyventojų pad÷tyje. Ten daugumos balsas nieko nereiškia.

Išsišok÷liai nutildomi su jais fiziškai susidorojant, areštuojant, ar pasodinant į kal÷jimą iki

gyvos galvos.

Primename: veiklos pobūdį žem÷s sklypuose, kaip ir teis÷s reikalus į privačią nuosavybę,

sprendžia jos paskirtis. Tai Konstitucijos ir kitokių įstatymų prerogatyva. Teisę, kokius

įstatymus priimti, atmesti bei tobulinti, iš dalies turime mes – rink÷jai, kai renkame

atstovus iš savo tarpo į šalies įstatymus leidžiančias ir jų vykdymą kontroliuojančias

institucijas. Tod÷l labai svarbu dalyvauti bet kokiuose rinkimuose, taip pat apklausose,

referendumuose ar kitokiose akcijose, kur prašoma išsakyti nuomonę. Vienas iš svarbesnių

kovos už mūsų prigimtines teises svertų - siekti daugumai palankių įstatymų bei aktyviai

steb÷ti kaip jų laikomasi, o teritoriniame planavimo procese asmeniškai ar kolektyviai

dalyvauti ir pasisakyti. Jei žem÷ rekreacin÷ – vadinasi, turi tenkinti daugumos reikmes.

Tod÷l piliečių balsas labai svarbus primenant valdininkijai, ką ji iš tikrųjų tur÷tų atstovauti.

Išlieka pavojus kultūros ir gamtos paminklams

Įvairių saugotinų paminklų Lietuvoje ne tiek mažai. Retoje apylink÷je n÷ra piliakalnių,

ypatingų akmenų, vertingų architektūrinių statinių ir pan. Daug žmonių gyvena vietov÷se,

kuriose yra išlikę gamtos ir kultūros paveldo paminklų, nors ne visus susp÷ta įtraukti į

tokių objektų sąrašą, pagal kurį juos saugotų valstyb÷. Vieni jau įtraukti į tokiussąrašus.

D÷l kitų aiškinamasi. Ateityje ir jie gali būti paskelbti saugotinais paminklais. Tinkamai jų

priežiūrai užtikrinti yra sukurti įstatymai, kurie greta pagrindin÷s nuostatos –

nepriekaištingos saugos sąlygų sukūrimo – tur÷tų tinkamai tenkinti pažintines reikmes,

garantuoti perdavimą ateinančioms kartoms. Tokiai Lietuvos saugotinų paminklų politikai

vykdyti naudojami įvairūs apribojimai veiklai, kuri tur÷tų neigiamų pasekmių tiek kultūros,

tiek gamtos paminklams. Labai svarbu, kad į saugotinų tokių objektų sąrašą patektų visi,

turintys išliekamąją vertę. Pastaruoju metu net į jį patekę tokie paminklai gali būti

tinkamai neprižiūrimi, nes nesurandama tam l÷šų. Pasitaiko atvejų, kai jie atsiranda

grąžintinos žem÷s teritorijoje. Naujiesiems jų šeimininkams savo nuožiūra tenka spręsti,

ką toliau su jais daryti. Dažnai jie išjudinami iš savo ankstesniosios vietos, jei nesunaikinti,

tai parduodami, arba panaudojami buitin÷ms reikm÷ms. Tai gali atsitikti d÷l nežinojimo,

koks tai svarbus objektas, arba žinant jo vertę, jie pagrobiami savo teritorijai papuošti ar

pasipelnymo tikslu. Apie tokius atvejus, kai su paminklais barbariškai pasielgiama

sužinome iš žiniasklaidos. Formuojasi apsukrių senojo tik÷jimo gamtos reliktais, kurie

priklauso visiems, pardav÷jų klanas. Jie nesunkiai tokius saugotinus paminklus suranda

pagal jų vietų ilgo ir kruopštaus darbo pareikalavusią iš mokslininkų bei m÷g÷jų

publikuotą medžiagą. Tačiau tokie paminklai gali nebebūti visų nuosavybe ir dar d÷l

vienos priežasties. Svarbus praeities objektas atsiduria vieno ar grupel÷s privatininkų

rankose su išskirtine tik sau naudojimosi galimybe laiminant valdininkams.

Džiugu, kad pavienių asmenų ar bendruomen÷s pastangomis pavyksta sutramdyti tokių

objektų „prichvatizuotojų” užmačias. Mažumos nuosavybe visai neseniai gal÷jo tapti

Pilait÷s piliakalnis – neatskiriama pačio naujausio Vilniaus daugiabučių namų rajono dalis,

nes jis pateko į šioje vietov÷je planuojamo įrengti golfo aikštynų su jam būtina

infrastruktūra detaliojo plano nustatytas ribas.

Primename: labai reikšmingas bendruomenių d÷mesys siekiant sudaryti tinkamas

sąlygas kultūros ir gamtos paminklų apsaugai.

Akivaizdūs ir užsl÷pti geresnio gyvenimo trikdžiai

Siekiant apsaugoti piliečius nuo jiems pavojingų ir kenksmingų faktorių, statiniams ar

kitokiai veiklai žem÷s sklype yra taikomi tamtikri ribojimai. Pavyzdžiui, neleidžiama, kad

šalia gyvenamųjų namų būtų vykdoma aplinką teršianti ir triukšminga veikla (pastatyta

didel÷s taršos gamykla ar fabrikas). Kai kurie mūsų krašto politikai nor÷dami visuomenei

prastumti pelningus projektus, imasi gražbylyst÷s. Tarp iš pirmo žvilgsnio nekaltų

žmonijos reikm÷ms skirtų objektų, rastum÷me ir golfo laukus. Jie neapsieina ir be šio

sporto „prastūmimo“ į vaizdingas ir visiems svarbias vietas propagandos.

Ar iš tikro golfas nekaltas sportas? Golfo aikštynai tik pradedami įteisinti mūsų krašte,

tod÷l dar nedaug apie juo žinome. Neretai mums brukami tik šio sporto privalumai.

„Pamirštama“ pasakyti, kad tai brangus bei ekologiškai kenksmingas sportas. Neminima,

kad jo įrengimui ir išlaikymui naudojamos kenksmingos chemin÷s medžiagos bei g÷lo

vandens atsargos. Nutylima, kad nei vienoje pasaulio šalyje, kur jo aikštynų sočiai

pristeigta, laukiamo pelno nebūna. Iš tokių pamin÷tina Japonija. Nebežinoma, ką toliau

daryti su nelankomais golfo aikštynais, kuriems atiduota nemažai žem÷s plotų. Be to, jau

pats jų įrengimas brutalus natūraliose pievose slypinčiai gyvūnijai bei augantiems

augalams. Golfui ne tik reikia specialaus kraštovaizdžio, bet ir tinkamai įrengtų bei

prižiūrimų aikštelių. Kad neaugtų kitokia nei speciali žol÷, naudojami kenksmingumu

sveikatai pagars÷ję herbicidai. Žol÷s šviežumui palaikyti sunaudojama daug g÷lo vandens,

kuris tampa kenksmingas ir gali patekti į geriamuosius vandenis. Be to, turi būti kertami

medžiai, ir kaip taisykl÷, golfo aikštynai aptveriami, jei ne d÷l galimo atsitiktinių praeivių

sužalojimo specialiais golfo kamuoliukais, tai d÷l nenoro, kad čia vaikščiotų pašaliečiai.

Ne paslaptis, kad golfas – tai turtingųjų pam÷gta sporto šaka.

Ar gali dauguma riboti mažumos reikmes rinktis golfą? Kiekviena reikm÷, nežiūrint,

kiek ji nepopuliari, tur÷tų atrasti vietą po saule. Tačiau ne daugumos sąskaita.

Demokratin÷je visuomen÷je dauguma taip pat turi siekti, kad būtų skaitomasi ir su

nedaugelio reikm÷mis. Ir šiam reikliam sportui tur÷tų būti atrasta tinkama vieta.

Tose šalyse, kur ekologinis švietimas išvystytas ir tausojami natūralios gamtos resursai,

kur kovojama už išmintingą kiekvieno gamtos centimetro panaudojimą, neskiriama vieta

golfo aikštynams miesto centre ar jo pakraštyje vaizdingo kraštovaizdžio teritorijoje.

Golfo aikštynams įrengti dažniausiai suteikiama buvusi ir jau nebenaudojama atliekų vieta,

kuri tuo pačiu atitinkamai sutvarkoma. Taikuri yra arti gyvenamųjų namų ir yra gausiai

lankoma šalia gyvenančių žmonių, tai akivaizdus mažumos nesiskaitymo su didžiuma

savival÷s faktas. Golfo laukai n÷ra draugiški gamtai, nors siekiantys tik savų tikslų teigia

priešingai. Nei vabal÷lis, nei drugelis, nei bitut÷ nektaro neras, o paukštis vabal÷lio

nesugaus.

Vieta pirmiesiems golfo aikštynams sostin÷je rinkta iš dviejų teritorijų. Ties Geležinio

Vilko gatve, Ozo biologiniame draustinyje, netiko. Ji - draustinio teritorijoje, kur

draudžiamos statybos. Be to, čia n÷ra tokio puikaus kraštovaizdžio, kurį turi Pilait÷. Tai

tvenkiniai, upelis ir miškas, kalvait÷s. D÷l to pastaroji ir pasirinkta. Kilus konfliktui,

siūlytos taip pat puikaus kraštovaizdžio vietos, kuriose gal÷tų būti rengiami golfo aikštynai

vilniečiams. Jų atsisakyta. Galvojama, kad Pilait÷s miškas su jo laukym÷mis pasirinktas

šiam sportui dar ir d÷l nutiestų komunikacijų.

Pilait÷s bendruomen÷ n÷ra kategoriška prieš šios sporto šakos m÷g÷jų reikmes. Tam

tur÷tų būti atrasta kita vieta. Be to, Pilait÷s bendruomen÷s aktyvas nesirengia pasipelnyti iš

šios sporto šakos, užkirsdamas kelią jam atsirasti rekreacin÷s paskirties žaliojoje zonoje

prie gyvenamųjų daugiabučių rajono. Jo nariai tampa r÷ksniais ne už pinigus, o dykai ir tik

tada kai pajaučia bei pamato daugeliui realią gr÷smę. Tod÷l nesuprantamas įsijungusiojo

internete į BNS straipsnio „Žalieji protestuos prieš Vilniaus pl÷tros planus“ aptarimą šis

pasipiktinimas: „Pilaitietis, 2003 09 20 10:54: Siūlau visiems normaliai mąstantiems

Pilait÷s gyventojams vienytis prieš nesveikuosius medžių myl÷tojus. Už tai, kad jų

pastangomis dabar aš tur÷siu važiuoti žaisti golfą į Europos centre įrengin÷jamus golfo

laukus vietoj to, kad iš savo balkono būčiau gal÷jęs mušin÷ti šarikus, asmeniškai

prikakosiu jiems į kepurę. O jei rimtai, tai chebryt÷ prie pinig÷lių nusisamd÷ Pilait÷s

r÷ksnius, kad golfo laukai čia nebūtų įrengti, o patys Europos centro regioniniame parke

s÷kmingai įrengin÷ja savo laukus. Kas netikite, galite nuvažiuoti pasižiūr÷ti. Laikas

įsisąmoninti, kad sekse, kare ir versle įmanomos ir tinkamos visos priemon÷s. Tik svarbu

kam ko reikia“.

Pilkus daugiabučių rajonus pagyvina spalvingi kotedžai. Mūsų miestų pilkumą

paįvairinantys kotedžai, iškylantys greta daugiabučių namų kvartalų, rekreacin÷s visiems

skirtos teritorijos sąskaita, taip pat užsimaskavę palankios aplinkos geresnei mūsų

gyvenimo kokybei, trikdžiai. p užteršimo išvengia kitos vietos. Tačiau golfo steigimas

saugotinoje žalioje zonoje, kuri yra arti gyvenamųjų namų ir yra gausiai lankoma šalia

gyvenančių žmonių, tai akivaizdus mažumos nesiskaitymo su didžiuma savival÷s faktas.

Golfo laukai n÷ra draugiški gamtai, nors siekiantys tik savų tikslų teigia priešingai. Nei

vabal÷lis, nei drugelis, nei bitut÷ nektaro neras, o paukštis vabal÷lio nesugaus.