Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras

Profesionalaus darbo rezultatas – 

pirmieji olimpiniai medaliai.

Redaktorių taryba 

Vyr. redaktorius 

Zigmantas Motiekaitis 

Lietuvos sporto 

informacijos centras 

Vyr. redaktoriaus 

pavaduotojas 

doc. dr. Linas Tubelis 

Lietuvos olimpinis 

sporto centras 

TRENERIS 

Turinys 

Nr. 3 

2011 

ISSN 1392-2157 

Leidžiamas nuo 1996 metų 

Atsakingoji sekretorė 

Virginija Vilčinskaitė- 

Ogulevičienė 


informacijos centras 

Redaktoriai: 

Marius Baranauskas 



Dr. Valentina Ginevičienė 



Dr. Alma Kajėnienė 

Kauno sporto 

medicinos centras 

Paulius Kaselis 

Kūno kultūros ir sporto 

departamentas prie Lietuvos 

Respublikos Vyriausybės 

Prof. habil. dr. 

Kęstas Miškinis 


mokslo taryba 

Dr. Einius Petkus 




Algirdas Raslanas 

Vilniaus pedagoginis 

universitetas 


Antanas Skarbalius 

Lietuvos kūno 

kultūros akademija 


Juozas Skernevičius 

Vilniaus pedagoginis 

universitetas 

E. prof. p. 

dr. Aleksas Stanislovaitis 

Lietuvos kūno 

kultūros akademija 

Lina Vaisetaitė 



Doc. dr. 

Ramunė Žilinskienė 

Vilniaus universitetas 

I. Sporto psichologija ir pedagogika 

Kęstas Miškinis. Daugybos lentelė treneriui 3 

Lina Vaisetaitė. ATSIPALAIDAVIMAS VEIKSMU. 

PRIEŠVARŽYBINĖS ATSIPALAIDAVIMO TECHNIKOS 9 

Aistė Žemaitytė. PAKILTI PERGALEI 12 

II. sporto medicina 

Alma Kajėnienė. GALVOS SMEGENŲ SUKRĖTIMAS SPORTE 

(Tarptautinis sutarimas) 15 

Valentina Ginevičienė, Anastasija Druževskaja, Irina Astratenkova. 

GENOMIKOS LAIMĖJIMAI SPORTO PRAKTIKOJE 19 

III. treniruotės vyksmo ypatumai 

Antanas Taraskevičius, Renatas Mizeras. ŠIUOLAIKINIO RANKINIO 

KAITOS TENDENCIJOS 25 

IV. numerio pratimaI 

Remigijus Bimba. VERTIKALAUS LYNO SU PLAČIA RANKENA 

TRAUKIMAS IKI SMAKRO SĖDINT 38 

V. VšĮ LIETUVOS SPORTO INFORMACIJOS CENTRO 

SIŪLOMŲ SEMINARŲ TEMOS 42 

VI. REKOMENDACIJOS STRAIPSNIŲ AUTORIAMS 43 

Viršelio pirmajame puslapyje: Pirmųjų jaunimo (14–18 m.) olimpinių žaidynių 

2010 m. Singapūre aukso medalininkai boksininkai Ričardas Kuncaitis (kairėje) ir 

Evaldas Petrauskas (dešinėje) su treneriu Valdimiru Bajevu (A. Pliadžio nuotr.) 

Leidžia 

Kalbos redaktorė 

Genovaitė Irtmonienė 

Dizainerė 

Valentina Keraminienė 

Žurnalo leidybą remia 

Kūno kultūros ir sporto 

rėmimo fondas 

LIETUVOS SPORTO 

INFORMACIJOS CENTRAS 

Žemaitės g. 6, LT-03117 Vilnius 

Tel. 8 5 233 46 10 

Faks. 8 5 213 34 96 

El. paštas: centras@sportinfo.lt 

Tiražas 500 egz. 

Užsakymas 100. 

Spausdino UAB PETRO OFSETAS 

Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius 

Perspausdinti tekstus ir iliustracijas galima 

tik gavus raštišką redakcijos sutikimą 

LIETUVOS OLIMPINIS SPORTO CENTRAS 

Ozo g. 39, LT-07171 Vilnius 

Tel. 8 5 242 56 08 

Faks. 8 5 242 66 34 

El. paštas: losc@takas.lt 

REDAKCIJOS ADRESAS 

Žemaitės g. 6 (514 kab.), 

LT-03117 Vilnius 

Tel./faks. 8 5 213 34 96 

El. paštas: 

treneris@sportinfo.lt 

www.sportinfo.lt 

© LIETUVOS SPORTO INFORMACIJOS CENTRAS 

© LIETUVOS OLIMPINIS SPORTO CENTRAS

80 

Jubiliejaus proga 

sveikiname ilgametį 

„Trenerio“ žurnalo 

Redaktorių tarybos narį 

profesorių habilituotą daktarą 

Juozą Skernevičių 

Redaktorių taryba

3 

Daugybos lentelė 

treneriui 

Prof. habil. dr. Kęstas MIŠKINIS 

Kiekvienas moksleivis ir suaugęs žmogus 

privalo atmintinai žinoti daugybos lentelę. Dukart 

du yra keturi. Tai elementaru. Be tokių žinių būtų 

tiesiog sunku, neįmanoma gyventi. 

Tas pats ir trenerio darbe: treneris turi gerai 

išmanyti pedagogikos, psichologijos, filosofijos, 

fiziologijos ir kitų mokslų pamatinius dalykus, kad 

galėtų siekti aukštesnių tikslų. Nepažindamas jų, 

net ir daug dirbdamas, jis nepasieks gerų rezultatų. 

Treneris privalo gerai išmokti savo profesijos 

daugybos lentelę. 

Šiame straipsnyje norima trumpai, tezių forma, 

išdėstyti trenerių darbui opius dalykus, paprastus 

kaip daugybos lentelė, bet labai svarbius praktiniam 

darbui. Jie gali padėti greičiau, lengviau ir kokybiškiau 

siekti užsibrėžtų sportinių tikslų. 

Treneris, kaip ir kiti pedagogai, 

turi daug dėmesio skirti 

visapusiškam savo auklėtinių 

rengimui 

Treneris turi parengti jauną žmogų ne tik didelio 

meistriškumo sportininku, bet ir kultūringu, doru, 

darbščiu, pavyzdingo elgesio, tikslingų dvasinių 

poreikių, mylinčiu savo Tėvynę Lietuvą žmogumi. 

Ugdymo požiūriu ypač svarbi prielaida, kad vertybės, 

kurios susiformuoja sportuojant, gali būti 

perkeliamos į kitas gyvenimo sritis ir kartu tobulinti 

tiek sportininko asmenybę, tiek visuomenę. Ugdant 

tikslingas dvasines sportininkų vertybes didžiausią 

įtaką turi trenerio asmenybė, jo požiūris į savo auklėtinius, 

darbą, žmogaus vertybes. Treneris pirmiausia 

atsako už tai, kad auklėtiniai būtų išugdyti olimpinių 

idealų dvasia, nes olimpizmas – tai gyvenimo filosofija, 

aukštinanti kūną, valios ir sąmonės dermę. 

Taigi būtina ugdyti ne tik čempioną, bet ir asmenybę. 

Visapusiškai ugdydamas jauną žmogų treneris greičiau 

pasieks ir gerų sportinių rezultatų. 

Sektinas pavyzdys gali būti garsaus krepšinio 

trenerio F. Džeksono (Ph. Jackson) ugdomasis darbas. 

Šis treneris vertina ne tik žaidimą aikštėje, bet 

ir gyvenimą už jos ribų. „Kuo sąmoningiau gyvena 

mano žaidėjai, tuo jie daugiau gauna iš pasaulio, 

tuo geriau žaidžia aikštėje“, – sako jis. F. Džeksonas 

daug dėmesio skiria humanitarinėms ir filosofinėms 

idėjoms. „Krepšinį sudaro ne vien krepšinis. Tai 

žaidėjai privalo suvokti“, – samprotauja treneris. 

Per paskaitas jis su sportininkais aptaria naujausias 

filosofines knygas, politikos, meno ir kt. aktualijas. 

Geriausi pasaulio treneriai vadovaujasi panašiomis 

nuostatomis. 

Treneris turi ypač domėtis 

ir rūpintis dvasinių vertybių 

puoselėjimu 

Mūsų dienomis kūno kultūra ir sportas tampa 

neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi. Su kultūra 

ir ugdymu glaudžiai susijęs sportas kuria savitą 

gyvenimo stilių, kuris remiasi visiems žmonėms 

bendromis vertybėmis ir visapusišku dorovės principų 

gerbimu. Taigi sportas aktyviai prisideda prie 

visaverčio žmogaus ugdymo. Olimpinėje chartijoje 

skelbiama, kad vienas esminių sporto tikslų – ugdyti 

jaunimą, kuris kurtų geresnį, tobulesnį ir dorovingesnį 

pasaulį. 

Praktiniame trenerio darbe dvasinių vertybių 

puoselėjimas yra veiksminga sportininkų ugdymo 

priemonė. Dvasinės vertybės, kuriose sutelkta 

žmonijos patirtis, tampa jaunų žmonių savastimi, 

verčia visur ir visada elgtis nepriekaištingai, dorai, 

laikytis visuotinai pripažįstamų etinių normų. 

Vadinasi, trenerio darbas taps visavertis tik tada, 

kai jis bus grindžiamas visai tautai reikšmingomis 

vertybėmis. Suvoktos ir įsitvirtinusios dvasinės 

vertybės tampa žmogaus charakterio bruožais ir yra 

praktinė šių vertybių išraiška, veiklos motyvas. Trenerio 

vertybinė orientacija tartum propaguoja visą 

sportuojančio žmogaus veiklą, lemia jo poelgius ir 

pavienius veiksmus. Sportininką rengiantis treneris 

turi gerai suprasti amžinąsias vertybes, tokias kaip

4 

požiūris į Tėvynę, žmogų, gėrį, darbą, gamtą, 

gimtąją kalbą, sąžiningumą, meilę žmonėms ir 

daugelį kitų. Treneris visada turi žinoti, kad auklėti 

kitus gali tik tada, kai pats auklėjiesi, kai tobulini 

ir puoselėji savo dvasines vertybes. 

Treneris turi žinoti, kad 

šiandien ugdant aukščiausios 

kvalifikacijos sportininkus 

pasaulyje daug dėmesio 

skiriama filosofijos mokslui 

Vis labiau didėja domėjimasis asmenybės filosofija, 

brandžios asmenybės tapsmu. Toks požiūris 

padeda specialistui susigaudyti savyje, atsakyti 

sau, kas svarbiausia gyvenime, ir prisiimti atsakomybę 

dėl savo sprendimų bei veiksmų. Trenerio 

filosofinis mąstymas – tai jo intelektinės brandos 

ženklas. Sakoma: „Tuščia galva nemąsto“. Todėl 

reikia sukaupti žinių, įgyti patirties, kad būtų galima 

apibendrinti, vertinti, apmąstyti, t. y. filosofuoti. 

Filosofavimas – tai pasaulio ir žmogaus santykio 

refleksija. Tai procesas, kurio metu specialistas 

pažįsta savo paties psichinius veiksmus ir būsenas, 

stengiasi įprasminti savo gyvenimą. Filosofiškai 

nemąstantis sporto pedagogas nebus pasirengęs ir 

profesinei veiklai, nes neturės gyvenimo prasmės 

matmens, stokos moralinių principų, aiškios vertybių 

sistemos. 

Filosofija prasideda ten, kur baigiasi aiškūs ir 

baigtiniai atsakymai. Nuostabos ir abejonių lydima 

filosofija kelia klausimus ir ieško atsakymų į juos. 

Klausimas „Kas tai?“ rodo, kad apie reiškinį kalbama 

ne kaip apie savaime suprantamą duotybę, bet 

norima giliau pažvelgti į jo prasmę, svarbumą, savo 

noru įsitikinti, kas tai yra, ar tai prasminga. Taigi 

esminis trenerio asmenybės brandumo požymis yra 

gebėjimas savarankiškai mąstyti ir daryti išvadas. 

Jeigu treneris skiria pakankamai dėmesio savo ir 

auklėtinių filosofijai formuoti, sukuriamas itin tvirtas 

pagrindas siekti pačių geriausių rezultatų. Taigi 

treneris turi ne tik treniruoti, bet ir daug mąstyti, 

filosofuoti. Filosofijos paskirtis, pasak Sokrato, 

išmokyti žmogų, kaip reikia gyventi, o specialisto 

– kaip reikia dirbti. Vadinasi, filosofavimas yra 

mokymasis savarankiškai ir sąmoningai spręsti 

įvairias problemas. 

Treneris privalo mokyti 

auklėtinius pozityviai mąstyti 

Žinoma, kad žmogų laimingą ar nelaimingą 

padaro jo mintys. Markas Aurelijus apie tai sakė: 

„Pakeiskite savo mintis ir jūs pakeisite gyvenimą“. 

Kiekvienas žmogus pats įprasmina savo gyvenimą! 

Todėl reikia mokyti auklėtinius pozityviai mąstyti, 

būti optimistais. 

Su neigiamais jausmais treneris turi kovoti tarsi 

advokatas teisme – turi išsiaiškinti priežastis ir jas 

šalinti. Žmogaus emocijos nėra nevaldomos kaip 

orai. Jausmai priklauso ne nuo esminių aplinkybių, 

o nuo to, kaip jos vertinamos. Teigiami jausmai, 

gera emocinė pusiausvyra veikia fizinę sveikatą, 

suteikia daugiau gyvenimo džiaugsmo, skiepija 

optimistinį požiūrį į gyvenimą. 

Treneris, kaip ir kiekvienas kitas pedagogas, 

negali pabėgti nuo savo žmogiškosios prigimties. 

Be abejo, absoliučiai tobulo požiūrio į sportininkų 

rengimą nėra. Todėl būtina mąstyti apie tai, kas 

daroma, visada apgalvoti ir pagrįsti savo veiksmus, 

siekti, kad jie būtų nuoseklūs ir prasmingi, kad 

nebūtų kartojamos klaidos. Neprofesionalu sakyti 

„nenumačiau“, „nepagalvojau“, „neatkreipiau 

dėmesio“, „pasirinkau klaidingą taktiką“ ir pan. 

Proto galių prioritetas neišmatuojamas, padeda 

treneriui tapti brandžiu specialistu, duodančiu savo 

auklėtiniams tai, ką jis privalo duoti, pasiekiančiu 

rezultatų, kurių ir turėjo pasiekti. „Treneris, 

kuris nemoko auklėtinių mąstyti, negali daug 

pasiekti“, – pastebi K. R. Grifitas (C. R. Griffith). 

Taigi pedagoginėje veikloje nėra nieko vertesnio 

didesnės pagarbos kaip protas, gebėjimas mąstyti. 

Sportininkas turi skatinti savo teigiamas emocijas 

ir stengtis, kad jos vyrautų. Neigiamas emocijas 

reikia keisti į teigiamas. Reikia mokyti sutelkti 

mintis į teigiamus, palankius, mobilizuojančius 

dalykus ir nemąstyti apie neigiamus, kurie žmogų 

demoralizuoja. Taip nusiteikiama varžytis, kovoti 

ir nugalėti. 

Treneris turi žinoti, kokios 

didžiausios jo profesijos klaidos 

ir kaip jų išvengti 

Treneris turi žinoti seną tiesą: nugali tas, kas 

daro mažiau klaidų, mažiau klaidų daro tas, kas 

mąsto, moka mąstyti tas, kas mokosi mąstyti. Taigi 

gebėjimas mąstyti, nekartoti klaidų, naujovių ieškojimas, 

gebėjimas įveikti įtampą, tikėti savimi, 

įsiklausyti į save – svarbiausias sėkmės laidas. 

Dabar jau neįmanoma pasiekti pergalę, jeigu 

lavinamas tik kūnas, jeigu nesutelkiamos į vieną 

kumštį ir fizinės, ir dvasinės jėgos. Todėl treneriui 

būtina išmokti žaibiškai veikti, apmąstyti racionalius 

veiksmus ir priimti teisingiausius sprendimus. 

Konstruktyvus mąstymas – tai atsakymų į klausi-

5 

mus ieškojimas, kūrybingas susidariusių situacijų 

sprendimas ir mokėjimas jas analizuoti. 

Kiekvieno žmogaus sąmonėje miega sėkmės 

pradas, galįs duoti įstabių rezultatų. Tereikia jį 

pažadinti ir priversti veikti. Tai lemia savotišką 

fenomeną: visos mintys, paremtos konstruktyviu 

mąstymu, virsta fiziniu ekvivalentu, t. y. gali atsiskleisti 

tiek teigiamai, tiek neigiamai. Viskas, ką 

sportininkas gyvenime pasiekia arba ko nepasiekia, 

priklauso nuo minčių, nuo to, kaip ir ką jis mąsto. 

Todėl treneris privalo pats mokytis ir auklėtinius 

mokyti mąstyti, ugdyti ir išugdyti tam tikras filosofines 

pažiūras. Mokydamasis geriau suprasti save ir 

kitus, studijuodamas žmogaus proto galias, treneris 

atsakingiau kuria savo ir savo auklėtinių gyvenimą. 

Tai suteikia daugiau džiaugsmo darbinėje veikloje 

ir apskritai gyvenime, treneris tampa tikru savo 

gyvenimo šeimininku. 

Ypač svarbi trenerio autoriteto 

sudedamoji dalis – jo 

asmenybės jėga, asmeninis 

pavyzdys 

Pavyzdys – viena veiksmingiausių sportininkų 

ugdymo priemonių. „Pedagogas auklėja ne tik 

tuo, ką jis sako, bet ir tuo, kas jis yra“, – įžvelgia 

A. Maceina. Visapusiškas sportininkų ugdymas 

prasideda nuo paties trenerio asmenybės kūrimo. 

Norint keisti ugdytinius, pirma reikia keistis pačiam 

treneriui, norint kurti, pirma reikia susikurti save. 

Ypač svarbu ne tik tai, ko ir kaip mokoma, bet ir 

kas moko, kas auklėja. „Gera knyga, graži kalba 

gali būti naudinga ir padaryti daug gero, bet geras 

pavyzdys yra naudingiausias“, – tokia Konfucijaus 

nuomonė. 

Asmeninis trenerio pavyzdys reikšmingas 

įvairiais aspektais: 

– skatina humaniškus sportininkų santykius su 

kitais žmonėmis; 

– didina estetinius išgyvenimus, plečia grožio 

sampratą; 

– stiprina pilietiškumą ir patriotiškumą; 

– ugdo nepakantumą blogiui; 

– rodo pavyzdį, kaip reikia elgtis sudėtingomis 

situacijomis; 

– sudaro sąlygas tarpti saviugdai ir pan. 

Autoritetingo trenerio įtaka sportininkams 

yra stipri ir natūrali, ji sukuria pedagoginei veiklai 

reikalingą psichologinę atmosferą. Sportininkas 

tobulėja ir dvasiškai lavėja tik tiesiogiai veikiamas 

trenerio asmenybės. Jokios nuostatos, taisyklės, 

programos, jokia dirbtinė sporto kolektyvo organizacija 

negali pakeisti trenerio asmenybės poveikio 

auklėtiniui. Taigi trenerio autoritetas yra ne tik ugdomoji, 

bet ir skatinamoji priemonė. Jis kuriamas 

visą gyvenimą. 

Reikšminga trenerio veiklos 

grandis – auklėtinių asmenybės 

pažinimas 

Sportininko asmenybės bruožai yra vienaip ar 

kitaip susiję su sportine veikla, gerų rezultatų siekimu. 

Esminė trenerio pareiga yra ne tik treniruoti, 

išmokyti sporto šakos technikos elementų, taktikos 

gudrybių, bet ir gerai pažinti asmenybės savitumus, 

kad jais remiantis būtų galima greičiau įgyvendinti 

užsibrėžtus tikslus. Jeigu treneris gerai pažins savo 

auklėtinius, jis galės laiku numatyti priemones ir 

būdus, reikalingus jų dvasiniam ir fiziniam tobulėjimui, 

labiau atsižvelgti į asmenines sportininko 

savybes, tikslingai koreguoti tai, kas trukdo siekti 

svaresnių sportinių rezultatų, išvengti savo darbe 

galimų klaidų. Praktika rodo, kad kai kurie treneriai 

gerai neišmano sportininkų elgesio ir veiklos 

motyvų, temperamento ir charakterio ypatybių, 

asmenybės bruožų, asmenybės dimensijų, intelekto, 

mąstymo, gyvensenos įgūdžių, motyvacijos sportui 

ir sportinei sėkmei, asmeninių savybių, šeimos 

narių konfigūracijos, lyčių skirtumų ir daugelio 

kitų dalykų. 

Treneris turi daug dirbti, domėtis, studijuoti, 

kad kuo geriau pažintų savo auklėtinius. Kuo nuodugniau 

jis pažins savo auklėtinius, tuo sparčiau ir 

geriau jis įgyvendins savo tikslus. Tik nepriekaištingai 

pažįstantis savo auklėtinius treneris galės laiku 

parinkti ir taikyti kuo tinkamesnius jų dvasinio ir 

fizinio tobulinimo metodus, kryptingiau koreguoti 

kiekvieno sportininko individualųjį rengimą. 

Treneriai turi gerai suvokti 

prievartos ir laisvės santykį 

Treneriams būtina laikytis auksinės taisyklės: 

ugdymo vyksme taikoma prievarta kur tik įmanoma 

turi reikštis netiesioginiu būdu, t. y. ji turi būti siejama 

su galimybe rinktis. Galimybių rinkimasis ar atmetimas 

visuomet susijęs su trenerio ir sportininkų 

tarpusavio santykiais, nes laisvė visada yra situacijos, 

aplinkybių apribota. Prievarta taikytina ne vien 

dėl to, kad būtų įvykdytas tam tikras reikalavimas, 

bet kad sportininkai išmoktų tinkamai pasirinkti. 

Turėdamas progą rinktis sportininkas reiškiasi kaip 

asmenybė, atsakinga už savo poelgius. O žinoma, 

kad tik asmenybė, turinti suformuotas atitinkamas

6 

filosofines nuostatas, gali siekti sportinių aukštumų. 

Pabrėžtina ir tai, kad dažnai ir netinkamai taikyti 

prievartą yra netoleruotinas dalykas, kad ugdymo 

procese ateina tokia akimirka, kai prievartos elementai 

tampa menkaverčiai ir neveiksmingi. Taigi 

ugdymo procese laisvė yra prievarta, papildanti 

jos priešybė. 

Žinomas pedagogas Ž. Ž. Ruso (J. J. Rousseu) 

savo darbuose akcentuoja, kad ugdymo rezultatai 

būna sėkmingi tik tada, kai prievartos jungą pakeičia 

daug paveikesnis būtinybės jungas. Sportininkai, 

įsisąmoninę būtinybę paklusti, nepažeidinėja 

trenerio nustatytų elgesio ar veiksmų normų, o 

jiems keliamus reikalavimus priima kaip neišvengiamą 

būtinybę, nesukeliančią prievartos pojūčio. 

Treneris turi ugdytis 

pasitikėjimą savimi, savo 

žiniomis, jėgomis, gebėjimu ir 

patirtimi 

Pasitikėjimą savimi suprantame kaip trenerio 

savo vertės suvokimo išraiška. Suvokdamas tikrąją 

savo vertę treneris ugdo tvirtus, ištvermingus, savimi 

pasitikinčius auklėtinius. Sporte, kur sportinės 

kovos aplinkybės, situacijos labai sparčiai keičiasi, 

kur daug nežinomybės, įvairių pasirinkimo variantų, 

tikėjimas savimi sudaro sąlygas protingai 

rizikuoti. Trenerio tikėjimas savimi, savo auklėtiniais, 

komanda, didina susikaupimą, žadina ryžtą ir 

atkaklumą, o tai prasmingi motyvacijos dėmenys, 

atveriantys duris į sėkmę. Treneris privalo žinoti, 

kad tikėjimas – tai būsena, padedanti siekti tikslo. 

Tik tikėdamas savimi sportininkas gali pasiekti 

trokštamų rezultatų. 

Garsusis JAV plaukikas M. Felpsas (M. Phelps), 

Pekino olimpinėse žaidynėse iškovojęs aštuonis 

aukso medalius ir pasiekęs septynis pasaulio 

rekordus, atviravo, kad nuo mažens norėjo tapti 

garsiu žmogumi, kažko pasiekti. Jis ne tik norėjo, 

bet ir tikėjo savimi, savo tikėjimą pagrįsdamas 

milžinišku darbu. Olimpinėse žaidynėse jis buvo 

pasiryžęs laimėti aštuonis aukso medalius ir tikėjo, 

kad laimės. Ir laimėjo! 

Nieko nėra neįmanomo ir nepasiekiamo. Reikia 

tik proto, valios, darbo ir tikėjimo savimi. Tikėjimas 

savimi atveria kelią nepaprastiems gebėjimams, 

padeda siekti užsibrėžtų tikslų. Garsusis krepšininkas 

M. Džordanas (M. Jordan) sakė: „Geriausi 

krepšininkai privalo turėti nusiteikimo, tikėjimo 

savimi kreditą, kuris suteikia psichologinę persvarą 

prieš kitus“. 

Treneris privalo įsisąmoninti 

paprastą tiesą – elgesys visada 

ir visur turi būti garbingas 

Garbė yra viena didžiausių žmogaus dorovinių 

vertybių. Ši vertybė pasireiškia ne vien visuomeninio 

reikšmingumo įsisąmoninimu, bet ir jo išgyvenimu 

– garbės jausmu. Įsisąmonintas bei išgyventas 

garbės jausmas įsitvirtina žmogaus charakteryje ir 

pasireiškia elgesio garbingumu. Garbingumas įpareigoja 

trenerį būti kultūringą, nekalbėti netiesos, 

nežeminti savęs nepadoriu elgesiu, šiurkščia kalba, 

mokėjimu save apriboti. „Garbė – tai mūsų išorinė 

sąžinė, o sąžinė – tai mūsų vidinė garbė“, – rašė 

filosofas A. Šopenhaueris (A. Schopenhauer). 

Treneris privalo žinoti, kad garbę ir pripažinimą 

lemia tokios svarbiausios dorovės normos: 

– dvasingumas (aukštinamos dvasinės, o ne 

materialiosios vertybės); 

– kilnumas (kuriant tarpusavio santykius ir 

sporto srityje, ir gyvenime siekiama aukštesnių 

tikslų); 

– teisingumas (garbingai laikomasi varžybų 

taisyklių, vienodo požiūrio į įvairaus meistriškumo 

sportininkus); 

– sąžiningumas (pasirenkami tik leistini ir 

garbingi sportinės kovos būdai); 

– atsakomybė (vidinė pareiga sau ir Tėvynei); 

– orumas (savo vertės suvokimas); 

– kuklumas (reikliai vertinami savi poelgiai 

ir laimėjimai). 

Garbingos kovos atsisakymas gali sunaikinti 

patį sportą. Treneriui turi būti visiškai aišku, kad 

sportas ir garbė neatsiejami. 

Treneris už savo veiklą visada 

privalo jausti atsakomybę 

Gyvenime pasitaiko trenerių, kurie, susidūrę su 

rimtesnėmis kliūtimis, pasilieka galimybę trauktis, 

mėgina kaltų ieškoti kitur. Susidūrę su nesėkme, 

kuriai įveikti reikia laiko ir pastangų, vidinio 

susitelkimo, ryžtingumo, altruizmo, jie traukiasi 

nepamiršdami kaltinti aplinkybių, teisėjų, sąlygų 

ar apskritai lemties, kuri jiems nepalanki, bet nesistengia 

analizuoti savo darbo, savo atsakomybės. 

Ieškojimas kaltų ir jų kaltinimas yra pats lengviausias 

būdas išvengti atsakomybės. 

Filosofinės nuostatos moko, kad gyvenimo 

kliūtys ko nors siekiant nėra pačios svarbiausios. 

Kliūtis pasąmonėje susikuria pats treneris, o jos 

vėliau modeliuoja vienokią ar kitokią jo veiklą. 

Todėl treneriui būtina išmokti pačiam susidoroti su

7 

savo vidiniu mechanizmu ir išsiugdyti atsakomybės 

jausmą už viską, ką daro ir kaip daro. Treneris, 

jaučiąs atsakomybę, geba geriausiai atsiskleisti 

profesinėje veikloje. Atsakomybė turi būti orientuota 

į ateitį, t. y. prieš pasirinkdamas veikimo 

laisvę treneris privalo suvokti, kad pats ir atsakys 

už savo veiksmų padarinius. Tik tokia atsakomybė 

skatina jį geriau suprasti ir įvertinti padėtį, stengtis 

pačiam susidoroti su iškilusiomis problemomis ir 

ieškoti tinkamiausių sprendimų. Stipri atsakomybės 

pajauta verčia geriau suvokti ir įvertinti padėtį, 

numatyti optimalius elgesio pasirinkimo variantus, 

kitaip tariant – giliai mąstyti. Trenerio atsakomybė 

– tai pareiga savo auklėtiniams, savo profesijai, 

savo Tėvynei. 

Treneris turi žinoti, kad visų 

sportinių laimėjimų pradžia yra 

užsibrėžtas tikslas ir troškimas 

jį pasiekti 

Tikslas yra išskirtinis sėkmės veiksnys, suteikiantis 

gyvenimui prasmę. Tai trenerio veiklą ir 

elgesį pranokstantis mintinis veiksmų rezultatas, 

kartu ir veiksmų motyvas, kuris lemia racionaliausią 

būdų ir priemonių sėkmei pasiekti pasirinkimą. 

Treneris turi turėti didelį tikslą, nes jis įprasmina 

trenerio gyvenimo misiją. Jei treneris žinos, dėl ko 

gyventi, jis visada žinos, kaip gyventi. 

Sportininkams taip pat turi būti keliami konkretūs 

tikslai. Ne „pasižvalgyti“, „pabandyti“, „pažiūrėti, 

kaip išeis“, bet žinoti, ko siekti, ir sutelkti visas 

fizines jėgas tam tikslui įgyvendinti. Konkretus 

tikslas turi didžiulę psichoterapinę reikšmę. Gyvenimas 

tuo prasmingesnis, kuo keliamas tikslas 

sudėtingesnis. Sportininkai turi būti įsitikinę, kad 

jie gali pasiekti daugiau, negu dabar yra pasiekę. 

Daugeliu tyrimų nustatyta, kad sudėtingi tikslai 

skatina ir didesnius laimėjimus. 

Tačiau nereikia savo auklėtiniams ir sau kelti 

pernelyg sudėtingų, nepasiekiamų tikslų. Sportininko 

gebėjimų neatitinkantys reikalavimai gali pakenkti 

pačiai veiklai. Reikia kelti savo auklėtiniams 

tikslus, kuriuos jie iš tikrųjų gali įgyvendinti. Jei 

sportininkas peržengs per save ir pasieks svaresnių 

rezultatų, tuo bus galima tik džiaugtis. 

Treneris turi būti kūrybingas 

specialistas 

Treneris kasdien susiduria su daugybe nesikartojančių 

situacijų, kai reikia savarankiškai 

spręsti, gebėti nestandartiškai mąstyti, projektuoti 

ir numatyti savo veiksmų padarinius. Žinoma, kad 

ta pati metodika, tos pačios pedagoginio poveikio 

priemonės vienais atvejais gali būti veiksmingos, 

kitais – ne. Mechaniškas metodinių rekomendacijų 

taikymas remiantis analogija vienais atvejais gali 

būti veiksmingas, kitais – ne. Taigi treneris turi 

būti kūrėjas, kūrybingas specialistas. Kūrybinė 

trenerio veikla, kaip tam tikro santykio su tikrove 

išraiška, yra pats sudėtingiausias psichologinis 

vyksmas. Kūrybingumo rezultatas yra kokybiškai 

nauja vertybė – nepakartojama, originali bei unikali. 

Pagal kūrybingumą matuojamas trenerio gebėjimas 

pasiekti savo veiklos tikslą. 

Garsusis NBA krepšinio treneris F. Džeksonas 

(Ph. Jackson) sako: „Būti treneriu labai įdomu dėl 

kuriamojo proceso. Didžiausias mano rūpestis – 

kūrybingos treniruotės, kad žaidėjų neapimtų nuobodulys, 

kad jie neprarastų domėjimosi krepšiniu. 

Kiekviena treniruotė turi duoti kažką naujo...“. 

Trenerės F. Kardelienės teigimu, „jei treneris kartosis 

– jis sustos ir nežengs į priekį“. 

Filosofo F. Nyčės (F. Nietzsche) nuomone, reikia 

pranokti save, peržengti per save, kad galėtum 

daugiau duoti kitiems. Tarpukario Lietuvos pedagogas 

V. Petronis sporto pedagogo kūrybingumui 

kėlė didelius reikalavimus. Jis sakė: „Nepakanka 

tik žinoti, būtina turėti ir kūrybinę gyslelę kurti, 

sugalvoti nauja, suvokti kūrybingumo galią. Kūrybingumas 

yra pagrindinis pedagogikos elementas, 

sėkmės laidas“. 

Kūrybingu treneriu gali tapti tik tas, kuris geba 

dirbti ne tiek, kiek numatyta, bet tiek, kiek reikia, 

ir kurio tikslas siekti bei daryti tai, kas neįmanoma. 

Treneris turi tikėti tuo, ko dar nėra, tam, kad būtų. 

Darbštumo, poreikio labai gerai 

dirbti ugdymasis – lemtinga 

trenerio brendimo sąlyga 

Į poreikį daug ir gerai dirbti susikoncentruoja 

asmenybės dvasinis turtingumas, nesavanaudiškas 

siekis kuo daugiau padaryti savo tautos ir auklėtinių 

labui. 

Trenerio darbo diena įtempta ir kupina kūrybinių 

ieškojimų. Tačiau nei kūryba, nei geri 

darbo rezultatai neateina savaime, juos lemia turimų 

žinių bagažas, kurį kasdien būtina papildyti, 

antraip treneris gali tapti tik seniai žinomų tiesų 

kartotoju, o ne ieškotoju, ir jo pastangos pasiekti 

ką nors reikšminga gali likti negyvendintos. Žinios, 

dvasiniai turtai, kuriuos treneris turi dosniai dalyti 

auklėtiniams, įgyjami kasdieniu kruopščiu darbu. 

Treneris, kuris nieko reikšmingesnio per savo darbo

8 

karjerą nepasiekia, paprastai neturi reikiamų žinių, 

įgūdžių, o darbštumo stoka neleidžia jų sukaupti. Jis 

nesuvokia elementarios tiesos, kad darbas formuoja 

asmenybę ir kad jis yra pasiekimų pamatas. 

„Asmenybę kuria ne kalbos apie ją, o praktinė 

žmogaus veikla, jo darbas. Darbas, kuriame atsiskleidžia 

žmogaus esmė, jo asmenybės turtingumas. 

Darbas, kurį dirbdamas žmogus pakyla iki aktualiausių 

savo meto problemų, pajunta harmoniją 

su savo Tėvyne“, – rašė poetas J. Marcinkevičius. 

Darbštumo, poreikio daug ir atsidavusiai dirbti ugdymasis 

yra viena aktualiausių trenerio tobulėjimo 

sąlygų. Poreikis atsidavusiai dirbti rodo trenerio 

asmenybės dvasinį turtingumą. Treneris visada turi 

prisiminti šiuos Senekos žodžius: „Kilnią dvasią 

darbas maitina“. 

Treneriui dera įsidėmėti, kad 

bet kokiam pedagoginiam 

darbui kenkia pyktis 

Pykdamas treneris dažniausiai nesistengia 

valdytis, prasilenkia su įprastomis mandagumo 

taisyklėmis, daro daugiau klaidų. Mandagumas, 

rami laikysena yra palankumo ir pasirengimo kitam 

patarnauti ženklas. „Mandagumą būtina traktuoti tik 

kaip pareigą, – rašė G. V. Hėgelis (G. W. Hegel), – 

nes mes apskritai turime jausti palankumą kitiems.“ 

Mandagumas, pedagoginis taktas ypač aktualus 

pedagoginėje veikloje, nes trenerio elgesys ugdo 

ir atitinkamą auklėtinių elgesį. 

Treneris ne tik privalo mokėti pažaboti savo 

pyktį, laikytis mandagumo, gero elgesio taisyklių, 

bet to mokyti ir savo auklėtinius. Negražu, kai 

sportininkas keikiasi, atsainiai sviedžia į aikštę 

estafetės lazdelę, ginčijasi su treneriu ir plūsta teisėjus. 

Etiketo taisyklės turi virsti antrąja sportininkų 

prigimtimi, įpročiu. Ne be pagrindo A. Gramšis 

įsitikinęs, kad pedagoginėje terpėje „kiekvienas 

mokytojas kartu yra ir mokinys, o kiekvienas mokinys 

– kartu ir mokytojas“. 

Mandagumas glaudžiai susijęs su išsiauklėjimu. 

Išsiauklėjimas – tai vidinis trenerio kultūros 

rodiklis, mandagumas – natūrali vidinės kultūros 

išorinė išraiška. Publijaus Siro žodžiais tariant, kas 

nugali pyktį, tas nugali didžiausią savo priešą. 

Sporte, kaip ir gyvenime, sprendžiant atsiradusią 

problemą natūralu ir pasipiktinti, ir supykti, 

tačiau įnirtį reikia numaldyti – pyktis negali 

peržengti proto ribų, jis turi būti kuriantis, bet ne 

griaunantis. „Pyktis visuomet yra blogas patarėjas“, 

– teigia E. Zola. 

Pasak filosofo V. Sezemano, žmogus turi būti 

ir padorus, ir gražus, t. y. jo moralinės savybės 

turi tinkamai pasireikšti tiek jo išvaizdoje, tiek 

elgesyje. Tai ypač taikytina treneriams ir sportininkams, 

į kuriuos žiūri dešimtys tūkstančių jaunų 

žmonių. Žinomas anglų rašytojas F. L. Česterfildas 

(Ph. L. Chesterfield) sakė, kad asmuo, neišmokęs 

elgesio kultūros, yra apgailėtinas žmogus, darantis 

atstumiantį įspūdį. 

Yra daug treneriui aktualių daugybos lentelės 

dėmenų, visus išvardyti būtų sudėtinga. Tačiau 

šiame straipsnyje aptartus dalykus treneris privalo 

gerai žinoti – tai laiduos jo darbo sėkmę.

9 

Atsipalaiavimas veiksmu. 

Priešvaržybinės 

atsipalaidabvimo technikos 


Lietuvos olimpinio sporto centro psichologė 

Atsipalaidavimo (dar gudriai vadinamų relaksacijos) 

technikų aprašymai užima nemažą 

dalį sporto psichologijos rekomendacijų. Tačiau 

rekomendacijos lieka rašliava, jei jos netaikomos 

praktikoje. Todėl dar kartą norėčiau grįžti prie 

atsipalaidavimo technikų; šį kartą aprašysiu jas 

labai konkrečiu aspektu – tinkamumu prieš startą 

(arba vos vos plačiau – prieš varžybas). Kalbėsiu 

apie raumenų (kitaip kūno) atpalaidavimą, nors 

suprantama, kad ir kognityvinėms (minčių keitimo) 

technikoms reiktų skirti dėmesio, tačiau apie tai 

galbūt kitą kartą. 

Taigi pradėkime. Prieš varžybas ar startą 

naudojamų atsipalaidavimo technikų išskirtinius 

bruožus paprastai nulemia sąlygos – technika turi 

būti greita ir veiksminga. 

Man rodos, tarp mūsų trenerių ir sportininkų 

plačiausiai žinoma (bent jau girdėta) atsipalaidavimo 

technikos atmaina yra autogeninė (savitaigos) 

treniruotė, šiek tiek mažiau – paprastoji raumenų 

relaksacija su vaizdiniais arba be jų (panašiai kaip 

meditacija). (Prieš kelerius metus „Treneris“ spausdino 

straipsnių apie streso valdymo technikas ciklą; 

norintiems apie tai sužinoti daugiau – puiki proga 

peržiūrėti savo ar kaimyno biblioteką.) 

Galbūt dėl šių dviejų atsipalaidavimo technikos 

variantų paplitimo kartais trenerių ir sporte dirbančių 

profesionalų vertinami skeptiškai. Iš tiesų tam, 

kad jie būtų paveikūs, reikia įgūdžių, t. y. bet kuri 

technika turi būti įvaldyta ankstesnėse pratybose. 

Tačiau ne kiekvienam pavyksta rasti laiko bent 

20–30 minučių per dieną, tris kartus per savaitę. Be 

to, jie „užmigdo“ sportininką, o kurgi matyta, kad į 

startą, tarkim, sprinteris eitų miegodamas? 

Minėtos atsipalaidavimo technikos turi plačią 

taikymo sritį – puikiai tinka vakare prieš miegą 

arba turint laiko pailsėti, atsigauti tarp intensyvių 

pratybų ar varžybų (pvz., parengiamojo plaukimo 

ryte ir finalinio plaukimo po pietų). Vis dėlto akivaizdu, 

kad vien tokių technikų arsenalo sportininkui 

nepakanka. Tenka žvalgytis į kitus būdus, o 

tarp jų galima rasti kvėpavimo arba progresyviąją 

raumenų relaksaciją. 

Kadangi atsipalaidavimo technikų efektyvumas 

priklauso nuo jas perteikiančio trenerio ar 

psichologo (kartu ir paties sportininko) įgūdžių 

bei patirties, nedrįsiu ginčytis, kuris būdas yra 

geriausias, t. y. turi plačiausią taikymo sritį. Vietoj 

to pasidalysiu savo patirtimi, o kiek galiu ja kliautis, 

iki neseno laiko tinkamiausia atsipalaidavimo 

technika daugumoje situacijų per varžybas man 

atrodė progresyvioji raumenų relaksacija. Ją lengvai 

galima įtraukti į apšilimą prieš varžybas, jos esmė – 

įtempti, fiksuoti ir staigiai atpalaiduoti raumenis. 

Tokiu būdu neprarandamas tonusas, pasirinktinai 

galima atpalaiduoti labiausiai įsitempusius raumenis. 

Atskiriems ar skirtingų šakų sportininkams 

gali būti skirtingos raumenų grupės – tai priklauso 

tiek nuo individualių sportininko savybių, tiek nuo 

sporto šakos pobūdžio, tačiau dažniausiai įtampa 

labiausiai jaučiama kaklo / sprando srityje. Todėl 

„greitoji pagalba“ prieš startą gali būti paprastas 

pratimas (galite jį išbandyti skaitydami šį straipsnį): 

stipriai sukąskite dantis (taip, taip, ir neklauskite, 

kuo čia jie dėti!) ir pečius pakelkite aukštyn; kai 

žandikaulio ir sprando sritis įsitempia, išlaikykite 

šią įtampą vieną dvi sekundes, gerai ją įsisąmoninkite, 

o tuomet staigiai nuleiskite pečius ir leiskite 

apatiniam žandikauliui nukristi taip, kad atsivertų 

tarpelis tarp dantų. Klausimas tiems, kurie darė 

pratimą skaitydami: na ir kaip, jaučiate pokytį ? 

Progresyvioji relaksacija man, kaip sporto 

psichologei, patinka dėl to, kad ji pagrįsta judesiu 

(tai dažnam sportininkui suprantama kalba), ji 

palaiko tonusą, bet pašalina per stiprią įtampą, o 

svarbiausia – progresyviosios relaksacijos priemone 

gali būti bet koks tempimo pratimas, taikomas 

daugumos šakų sportininkų apšilimo metu. Tiesiog 

darant apšilimą reiktų atkreipti dėmesį į „probleminę“ 

(paprastai kalbant, pernelyg įtemptą) kūno vietą

10 

ir padaryti vieną kitą jos tempimo pratimą. Galima 

prisiminti bet kokį lengvą pratimą kojoms, rankoms 

ar kaklui, tik jį daryti ne automatiškai, o šiek tiek 

labiau nei paprastai įtempiant (iki savotiško „maksimumo“, 

kad tikrai būtų pajaučiama dar stipresnė 

įtampa, nei prieš darant pratimą), ir išlaikius padėtį 

vieną dvi sekundes atpalaiduoti – pajausti, kaip toji 

kūno vieta atsipalaiduoja, tarsi išsisklaido, išnyksta 

įtampa. Jei pirmas kartas nepadėjo, reikėtų daryti 

antrą kartą. Tik norėtųsi priminti sportininkams, 

kad darant pratimą nederėtų persistengti, kaip ir 

bet kur kitur – niekas neprašo plėšyti raumenų 

tempimais. 

Štai ir turime vieną paprastą atsipalaidavimo 

veiksmu pavyzdį, tiksiantį ir prieš startą, ir trumpos 

pertraukos per varžybas metu. Tačiau, jeigu skaitėte 

atidžiai, turėjote pastebėti, kad pradėdama kalbą 

apie progresyviąją relaksaciją minėjau, jog ji iki 

neseno laiko man atrodė tinkamiausia varžyboms. 

Na, teisybės dėlei pasakysiu, kad ir dabar ji man 

atrodo viena tinkamiausių. Todėl siūlyčiau kliautis 

ja ir naudoti! 

O mano nuomonę praplėtė pažintis su Rusijos 

daktaro H. Alijevo „rakto“ metodu (jei pavadinimas 

atrodo keistokas, luktelėkite, tuoj suprasite 

jo reikšmę). Viena pagrindinių šio metodo prielaidų 

– organizmas įtampos ar streso situacijoje 

mėgina atsipalaiduoti, t. y. pašalinti įtampą, todėl 

svarbiausia jam netrukdyti. Pavyzdžiui, įsitempus 

pradeda drebėti rankos. Dažnas žmogus dėl to pasijaučia 

nejaukiai arba tiesiog išsigandęs įtampos 

mėgina rankas „sustingdyti“, kad jos nustotų judėti. 

Deja, tai nėra parankus būdas, mūsų nervų sistemai 

būtų daug geriau, jei rankas pusę minutės smarkiai 

pakratytume – įtampa išnyktų. 

Laimei, nervų sistema paprastai yra gudresnė 

už mus, todėl dažnai intuityviai darome būtent tai, 

ką mums „sako“ kūnas. Paprasčiausias pavyzdys – 

nesvarbu, ar esate lengvosios atletikos specialistas, 

ar ne, bet tikrai atgaminsite regėtą vaizdą: prieš 

startą sportininkas šokinėja arba daužo sau raumenis. 

Sakysite „užsiveda“. Turbūt taip, o galbūt ir 

perteklinę įtampą šalina. 

Metodo pavadinimas aiškinamas taip: kiekvienas 

žmogus gali rasti sau judesį, kuriuo pašalinama 

įtampa (tas judesys ir bus „raktas“). Kaip ir bet 

kurios atsipalaidavimo technikos atveju, pastarąjį 

metodą galima naudoti visų pirma platesnėms 

problemoms spręsti ir stresui įveikti kasdieniame 

gyvenime. Tuomet prireiks daugiau praktikos ir 

laiko tokio pobūdžio pratimams (iš pradžių apie 30 

minučių kasdien). Antra vertus, jau minėjau, kad 

šiame straipsnyje norėjau aprašyti greitus ir veiksmingus 

atsipalaidavimo prieš varžybas ar startą 

būdus – tai būtų jau kita technikos paskirtis. 

„Rakto“ metodas siūlo rasti savąjį judesį. 

Žinoma, tai daryti reikia ne prieš varžybas, o kiek 

anksčiau. Jei paprašome sportininką prisiminti 

ir kuo tiksliau atgaminti vaizduotėje ankstesnę 

varžybų situaciją, kai jis labai jaudinosi ir buvo įsitempęs, 

jo kūnas reaguoja panašiai kaip ir anuomet, 

todėl jaučiama įtampa (nors ir ne tokia intensyvi). 

Sportininkui belieka įsisąmoninti savo pojūčius 

ir atlikti tokį judesį ar veiksmą, kokį diktuoja kūnas. 

Vienas norės šokinėti, kitas – stipriai mojuoti 

rankomis į šonus, trečias – stovėdamas svyruoti 

(judesio intensyvumas ir amplitudė priklauso nuo 

sportininkų nervų sistemos individualių savybių 

bei įtampos dydžio). 

Šią techniką galima naudoti ir „diktatoriškesniu“ 

metodu, bent iš pradžių, kol sportininkas supranta, 

kam reikalingas „nuosavas“ judesys – „raktas“. 

Taisyklė paprasta: reikia daryti tai, kas lengvai 

darosi – neintensyvius, lengvus, ritmiškus judesius, 

kuriuos, atrodytų, galima daryti be galo (tai nereiškia, 

kad daryti judesius reikia be galo ilgai – tiesiog 

jie neturėtų varginti ir kelti nuobodulio). 

Vienas iš tokių judesių: ištiesti rankas prieš 

save sulig pečiais ir pradžioje tik įsivaizduoti, kaip 

rankos skečiasi į šalis. Valingų pastangų nereikia, 

rankos tarsi pačios ima skleistis į šalis. Tai kartu 

ir testas: jei rankos į šalis nesiskleidžia, tai turėtų 

reikšti, kad sprandas įsitempęs. Galima pabandyti 

lengvais sukamaisiais judesiais atpalaiduoti pečių 

lanką. Svarbiausia, kad visi judesiai būtų lengvi! 

O tuomet vėl rankas ištiesti į priekį ir įsivaizduoti, 

kaip jos mojamos į šalis. Paskui galima pamėginti 

atvirkštinį variantą: ištiesti rankas į šalis ir įsivaizduoti, 

kaip jos suglaudžiamos – artėja viena prie 

kitos tarsi magnetai. Jei trūksta laiko (varžybų 

situacijoje), apsieinama be testavimo: ištiesiamos 

rankos ir lengvais judesiais jomis mojuojama į šalis. 

Tokių pratimų galima sugalvoti daug, pavyzdžiui, 

galėtume išmoti rankas į šalis tarsi imituotume skrydį 

arba ramiai stovėti ir kūnas savaime ims svyruoti 

pirmyn atgal ar piešti apskritimą, arba ritmiškai 

lankstyti galvą į kairę ir dešinę, jei jau visai neišeina 

nieko judinti – spragsėti pirštais, kol kūnas pajunta 

ritmą ir atsipalaiduoja (dabar prisiminkite, kaip 

nuobodulio ar nerimo pagauti žmonės sėdėdami 

judina koją per kelį – taip jie nesąmoningai bando 

atsikratyti nuobodulio ar nerimo sukeltos įtampos!). 

Žinodamas šį paprastą principą sportininkas mokės 

atsipalaiduoti įvairiomis varžybų situacijomis. 

Greitai įsitikinsite, kad priklausomai nuo judesio 

amplitudės ir intensyvumo pasiekiamas vienoks

11 

arba kitoks rezultatas. Prieš varžybas galima pradėti 

nuo lėtų ritmingų judesių, padedančių pašalinti 

įtampą ir atsipalaiduoti, paskui pereiti prie šiek 

tiek intensyvesnių (bet jokiu būdu ne maksimalaus 

intensyvumo!) judesių – šie ir atpalaiduoja įtampą, 

ir padeda užsivesti. Be to, galima sugalvoti tam 

tikrą atsipalaidavimo ritualą įtemptoms varžybų 

situacijoms (jį reikia parengti iš anksto!): lengvas 

gilus įkvėpimas ir lėtas iškvėpimas, keli ritmingi 

lengvi rankų mostai į šalis, paskui staigus iškvėpimas 

– koncentracijai ir susitelkimui pagerinti. 

Atliekant mostus dėmesys sutelkiamas į kūno pojūčius 

ir atsipalaidavimą. Turbūt pastebėjote, kad 

čia naudojami bent dvi atsipalaidavimo technikos. 

Tokia jau tiesa – norint geriausio rezultato, reikia 

derinti! 

Kvėpavimo pratimus, padedančius atsipalaiduoti, 

taip pat būtų galima priskirti prie atsipalaidavimo 

veiksmu technikos. Tam tikri pratimai, 

atliekami vienu dviem įkvėpimais ar iškvėpimais, 

labiausiai tinka, kai atsipalaidavimui ir koncentracijai 

skirtos vos kelios sekundės. Pavyzdžiui, 

krepšininkai naudoja staigų iškvėpimą prieš baudos 

metimą; toks iškvėpimas, ypač tada, kai derinamas 

su lėtesniu ir gilesniu nei įprastas įkvėpimu, puikiai 

padeda atsikratyti įtampos, kartu aktyvuoja, tarsi 

sutelkia ir sukuria akimirkos jausmą „aš pasirengęs“. 

(Išsamų I. Girčytės straipsnį apie kvėpavimo 

pratimus ir jų poveikį galite rasti 2007 metų „Trenerio“ 

žurnale.) 

Štai tokios pagrindinės atsipalaidavimo technikos, 

padedančios sportininkui atsipalaiduoti ir kartu 

būti aktyviam, o ne ramiai sėdėti ar gulėti. Progresyvioji 

raumenų relaksacija labiau tinka raumenims 

atpalaiduoti, o ritmingi „rakto“ judesiai atpalaiduoja 

ne tik kūną, bet ir psichiką. Kvėpavimas savo ruožtu 

yra natūrali biologinė funkcija, todėl belieka į jį 

atkreipti dėmesį ir leisti sau kvėpuoti laisvai, tam 

tikromis situacijomis sąmoningai keisti įkvėpimo 

bei iškvėpimo gylį ir tempą – valdyti savo būseną. 

Visos šios technikos leidžia kontroliuoti atsipalaidavimą, 

nesukelti gilaus atsipalaidavimo būsenos, 

kitaip sakant, jas lengva derinti su reikiama susitelkimo 

(užsivedimo) technika. 

Iš to, kas pasakyta, išvada paprasta: jausdami 

įtampą dažnai sustingstame (tokiai būsenai apibūdinti 

turime posakį: „Net kvėpuoti nustojo“). Taigi 

verčiau įtemptomis situacijomis stenkimės judėti ir 

skatinkime sportininkus judėti (tačiau ne chaotiškai, 

o tam tikra tvarka!). 

Literatūra 

Girčytė I. Streso valdymo technikos. Autogeninė treniruotė. 

Treneris, 2008, 2, 6–10. 

Girčytė I. Streso valdymo technikos. Progresyvioji relaks acija. 

Treneris, 2008, 1, 8–11. 

Girčytė I. Taisyklingai kvėpuoju – esu ramus. Treneris, 2007, 

1, 7–9. 

Žemaitytė A. Pagrindiniai BGR principai ir taikymas sporte. 

Treneris, 2007, 1, 10–12. 

Aliev H. The Synchromethod: A Key to New Heights of Inner 

Freedom, Stress Resistance and Creativity. AuthorHouse, 2011. 

Алиев Х. Открой свой мир! Включи внутрение резервы. Спб: 

Питер Пресс, 2010. 

Алиев Х. Ключ к себе. Разблокирование скрытых 

возможностей. Москва: Вече, 2008.

12 

Pakilti pergalei 

Aistė Žemaitytė 

Lietuvos olimpinio sporto centro ir UAB „Biofirst“ klinikos psichologė 

Jūs esate treneris, valdantis rengimosi varžyboms 

vyksmą, priešvaržybinį laikotarpį ir pačias 

varžybas, turintis savo nuomonę, kaip elgtis pralaimėjus 

ir laimėjus, po nepavykusių, ir priešingai, 

po išskirtinai gerų rungtynių / kovos / pasirodymo 

arba artėjant lemiamoms kovoms... Jūs neabejotinai 

turite savo stilių. Tačiau kaskart papildote 

turimas žinias. 

Šis straipsnis su konkrečiomis gairėmis skiriamas 

ir tiems treneriams, kurie dar neturi susiformavę 

savo stiliaus. Čia rasite apibendrintų žinių, gautų 

surinkus ir išnagrinėjus trenerių bei sportininkų pateiktą 

informaciją apie tinkamiausią trenerio elgesį 

po rungtynių / kovos / pasirodymo, kitaip tariant, 

po dalinės varžybinės veiklos. Tai – savotiškas kokybės 

standartas ar gairės, galinčios padaryti Jūsų 

bendravimą su aukėtiniais efektyvesnį. 

Straipsnyje aptariami trenerio veiksmai pasibaigus 

rungtynėms / kovai / pasirodymui skirtingais 

laiko tarpais: 1) pasitinkant sportininkus po 

laimėjimo, pralaimėjimo ar lygiųjų ir 2) rengiant 

auklėtinius naujai varžybinei veiklai. Jei pirminiai 

trenerio veiksmai po varžybinės veiklos konkretaus 

pavadinimo neturi, tai rengimasis naujiems startams 

įvardijamas kaip aptarimas – aptarimas to, kas 

buvo, ir to, kas bus. 

Trenerio veiksmai tuoj pat po 

dalinės varžybinės veiklos 

Treneriams bene labiausiai rūpi, kaip profesionaliai 

elgtis po apmaudaus pralaimėjimo, lygiųjų ar 

netikėtos pergalės. Juk būtent tokie įvykiai sukelia 

didžiules emocijas, o dėl jų poveikio dažnai elgiamasi 

neracionaliai. 

Po nevykusio žaidimo treneris paprašė minutės pertraukėlės. 

Kai pertraukėlė baigėsi, vienas iš krepšininkų paklausė: 

„Treneri, o tai kaip žaisime?..“ 

1–2 min. Garo nuleidimas 

Dažniausia klaida, kurią daro treneriai iškart 

po rungtynių – savo emocijų, tiek teigiamų, tiek 

neigiamų, išliejimas ant sportininko. Pagalvokite, 

kada šokinėjate, glėbesčiuojatės, spiegiate, rėkiate 

iš džiaugsmo? Kai kažkas netikėtai pasiseka. Gaivališkai 

džiaugiatės ne tada, kai sportininkui pavyksta 

pasiekti numatytą rezultatą, o tada, kai jam pasiseka 

dėl kito sportininko veiksmų arba jo paties netikėtai 

geresnio, viršijančio įprastas galimybes, pasirodymo. 

Prisiminkite, kada rėkiate ant savo auklėtinio, 

jį plūstate. Tada, kai Jūsų sportininkui nepavyksta? 

Dažniausiai. Jūs pykstate tada, kad sportininkas neparodė 

to rezultato, kuriam buvo pasirengęs. Pyktis 

pratrūksta priekaištais ir žeminančiais žodžiais. Kai 

gaivališkai džiaugiatės, pykstate, liūdite ir pan., 

reiškia nevaldote proceso. Taigi pirmiausia būtina 

nusiraminti – nuleisti garą tiek sau, tiek auklėtiniams. 

Galima tiesiog taip ir pasakyti: „Gerai, esi šaunuolis, 

atidirbai. Dabar nusiraminam – atsigeriam, atsikvepiam...“ 

Ir tik tada išsakyti, kas gerai pavyko. 

Kai tik pasibaigia varžybos, pirmiausia pažvelkite 

į save: pykstate ar esate nusiminęs, norite 

šokinėti iš laimės ar esate tvirtas ir ramus? Kai 

esate emocinėje pusiausvyroje, pagirkite auklėtinį 

už atliktą darbą, jei reikia, pakoreguokite jo 

emocinę būseną. 

2 min. Gėrimai atsigaivinti, pavykusių 

dalykų pabrėžimas 

Vienas iš paprasčiausių būdų nusiraminti 

– perkelti dėmesį nuo vienos veiklos į kitą, 

pavyzdžiui: nuo teigiamas ar neigiamas emocijas 

sukėlusių įvykių sporte į vieno iš esminių poreikių

patenkinimą – troškulio numalšinimą. Visuotinai 

žinoma, kad per varžybas daug išprakaituojama, 

todėl pasiūlymas auklėtiniui atsigaivinti gėrimu 

labai natūralus. Kad galėtume atsigerti, raumenys 

negali būti įtempti. Todėl juos nevalingai atpalaiduojame. 

Geriame ramiai, ritmingais gurkšniais ar 

gurkšneliais, derindami juos su kvėpavimu. Taigi 

stengiamės ritmingai kvėpuoti ir rimstame patys. Jei 

sportininkas gėrimo neturi, pasiūlykite savąjį, jei ir 

Jūs neturite, nueikite į kavinę ar parduotuvę. 

Tai pats tinkamiausias metas pabrėžti gerai 

pavykusius dalykus. JAV besitreniruojantys lietuviai 

sportininkai maloniai stebisi, kad treneris net 

ir po prasčiausio pasirodymo atranda privalumų 

ir jais pasidžiaugia. Tai skatina, motyvuoja naujai 

pradžiai, naujiems siekiams. Pagirkite sportininką 

už gerus sprendimus ar techniškus veiksmus: „Energingai 

finišavai“, „Profesionaliai valdei kamuolį“, 

„Puikiai atlikai posūkius“ ir pan. Tai nereiškia, kad 

viskas buvo idealu, kad nėra ko tobulinti. Be abejo, 

yra, bet apie tai kalbėsite vėliau, per aptarimą. Jūs 

valdote procesą ir žinote, kada ir ką pasakyti. 

Pasiūlykite sportininkui atsigaivinti gėrimu ir 

tuo metu išsakykite tai, kas jam šįkart pavyko. 

5 min. Susitarimas dėl aptarimo laiko 

Po tokios įžangos pats metas numatyti aptarimo 

vietą ir laiką. Jūs pasiūlote laiką ir raginate pasisakyti 

kitus. Labai dažnai aptarimo laikas nurodomas 

kaip vienintelis toks galimas. Tai labiau tinka 

pradedantiesiems sportininkams, tačiau didelio 

meistriškumo sportininkai iš sukauptos asmeninės 

patirties turi savo nuomonę, į kurią vertėtų atsižvelgti 

ir treneriams. 

Jei pasiūlymų yra daugiau, reikia derybų. 

Suformuluokite abiejų (ar daugiau) šalių išreiškiamas 

pozicijas: „Tu siūlai pradėti aptarimą 15 

minučių prieš apšilimą, taip? O aš siūlau susitikti po 

15–20 minučių arba po 1–2 valandų“ (priklausomai 

nuo tarpų tarp varžybų – aut.). 

Būtinai pasidomėkite sportininko argumentais: 

„Kodėl, tavo manymu, kitas laikas mums turėtų 

būti priimtinesnis?“ 

Tiek naujas, tiek Jūsų pateiktas siūlymas pagrindžiami. 

Sportininkas: „Dabar vis tiek neišeina 

susikaupti, o tai tik erzina...“; treneris: „Jei darysim 

aptarimą prieš pat apšilimą, gali pritrūkti laiko 

optimaliam pasirengimui“. 

Argumentų svarumas nulemia galutinį sprendimą: 

„Gerai, darom aptarimą valandą prieš apšilimą“ 

arba „Nusiprausiam, pavalgom ir susitinkam“, arba 

„Aptarimas vyks kaip numatyta...“ ir pan. 

Pasiūlykite aptarimo laiką ir suderinkite jį su 

sportininkais. 

2 min. Dienotvarkės akcentavimas 

Patyrę treneriai žino, kad susidarius įtemptai 

situacijai didelio meistriškumo sportininkus labiausiai 

ramina rutina. Jaunųjų atletų karta dėl sunkiai 

kontroliuojamo jaudulio apskritai pamiršta, ką ir 

kada reikia daryti rungtynėms / kovai / pasirodymui 

pasibaigus. Dėl to svarbu užvirtinti susitarimą dėl 

susitikimo vietos ir laiko, pakartoti dienotvarkėje 

numatytas veiklas iki susitikimo: „Na, tai sutarėme, 

kad susitinkam ... valandą mano kambaryje. O dabar 

– papietaujam, grįžtam į viešbutį, pailsim...“ 

Pakartokite būsimo aptarimo vietą ir laiką, 

priminkite sportininkams dienotvarkę iki jo. 

Trenerio veiksmai tuoj pat po 

dalinės varžybinės veiklos 

• 1–2 min. Garo nuleidimas 

• 2 min. Gėrimai atsigauti 

Pavykusių dalykų pabrėžimas 

• 5 min. Susitarimas dėl aptarimo laiko 

• 2 min. Dienotvarkės akcentavimas 

1 pav. Trenerio veiksmų iškart po rungtynių / 

kovos / pasirodymo paruoštukas 

Trenerio veiksmai per aptarimą 

Aptarimo tikslas – analizė to, kas buvo, ir atsižvelgiant 

į tai – strategija / planas, ką toliau daryti. 

Apmąstykite, kas ir kodėl pavyko bei nepavyko, 

ir pagal tai numatykite strategiją, atsižvelgdami į 

tai, kad savo trūkumus giname, privalumus – kiek 

įmanoma išnaudojame, o nuo varžovo privalumų 

ginamės, trūkumus išnaudojame. Tuomet numatykite 

veiksmų planą, pasirenkite jį pristatyti sportininkui, 

kad galutinai suderintumėte. 

Kaip? Išraiškingai, įtaigiai, 

ramiai 

Labai svarbu, kaip Jūs bendraujate su savo 

auklėtiniais. Išraiškingas, įtaigus ir ramus trenerio 

kalbėjimas užkrečia ir auklėtinius. Baimė – tai pagrindinis 

trukdis siekiant galutinio rezultato. Nors 

prasideda viskas nuo aguonos dydžio dvejonės 

grūdelio: „Ar tinkamai aš elgiuosi?“ Užtikrintumas 

silpnėja, nes Jūs nesate tikras tuo, ką ir /arba kaip 

darote. Būkite laisvas. Tai – būtina sąlyga, kad 

pamatytumėte savo privalumus ir susipažintumėte 

13

14 

su trūkumais. Jau geriau elgtis natūraliai, negu 

baiminantis: „Kad tik nepratrūkčiau“, „Kad tik neišplūsčiau...“ 

Būkite sąžiningas su savimi. Žinoti, kas 

netenkina, reiškia žinoti, ką keisti. Elkitės taip, kaip 

mokate, stebėkite save, analizuokite ir tobulėkite. 

Tobulėjimas – tai kelias į tikslą, dėl kurio buvo dirbta 

daugelį metų ir dirbama dabar. Sutrumpinti kelią 

galima pasinaudojant kitų sukaupta patirtimi, bet 

ją būtina asmeniškai prisiderinti. Jei norite išmokti 

bendrauti su auklėtiniais ekspresyviai, įtaigiai, ramiai, 

turite pabandyti! Tiesiog prisiminkite buvusį 

aptarimą ir pamėginkite tai, ką tuomet sakėte savo 

auklėtiniams, dabar pasakyti išraiškingai, įtaigiai, 

ramiai pirmiausia mintyse. Paskui – pats sau prieš 

veidrodį. Pamėginkite taip kalbėti per pratybas, 

vėliau – per varžybas. 

Perteikite auklėtiniams ekspresyvumą, įtaigumą, 

ramybę per savo su jais bendravimo būdą. 

Kam? Asmeniškai, grupei 

Bet kuriuo atveju, ypač jei aptarimas vyksta su 

visa komanda, kreipkitės į savo auklėtinius vardais: 

„Krašto gynėjai – Daumantai, Povilai, Rimai...“. 

Manote, ir taip savaime aišku? 

Padarykite eksperimentą su savo auklėtiniais. 

Paprašykite jų užrašyti ant lapelio, kokios pozicijos 

žaidėjai jie yra. Kai per vieną seminarą aš paprašiau 

paauglių komandos atlikti šią užduotį – kilo 

bruzdesys. Kai kurie sportininkai pasirodė esą kelių 

pozicijų žaidėjai, todėl nežinojo, ką įrašyti. 

Vadinasi, kai treneris kalba apie krašto gynėjus, 

auklėtiniai nebūtinai prisiskiria jų užduotį sau. 

Be to, kreipimasis į sportininką vardu priverčia jį 

suklusti, atkreipti dėmesį į turinį. Būtų idealu, jei 

kreipdamasis į auklėtinį užmegztumėte su juo akių 

kontaktą. Tokiu būdu gautumėte svarbią papildomą 

informaciją apie jo emocinę būseną. 

Konkrečias užduotis išsakykite sportininkams 

asmeniškai. 

Kiek? Sportininkas gali priimti 

ribotą kiekį informacijos 

Įsidėmėkite, kad per varžybas sportininkams 

bus sunku įsiminti daug informacijos, todėl formuluokite 

veiksmų planą glaustai ir trumpai. Jei 

aptarimas vyksta tarp rungtynių / kovos / pasirodymo, 

susikoncentruokite į valdomus procesus. Nėra 

prasmės kalbėti apie dalykus, kurių šiuo metu negalite 

pakeisti. Išryškėję auklėtinių trūkumai, kuriems 

pašalinti reikia specialaus ilgalaikio rengimosi, per 

aptarimą tik trikdo. Vis dėlto prasminga pabrėžti 

savo auklėtinio privalumus. Du trys esminiai 

dalykai užrašomi ant specialios lentos, kad Jūsų 

auklėtiniai geriau įsimintų. Visuotinai žinoma, kad 

per kuo daugiau jutimų perteikiama informacija, 

tuo veiksmingiau įsimenama. Nagrinėjant varžovų 

elgesį pasiteisina atrinkta filmuota medžiaga, brėžiniai, 

kitos pagalbinės vaizdinės priemonės. Kartais 

nepakanka išvardyti dviejų trijų dalykų. Tuomet 

informaciją išdėstome taip, kad prie kiekvieno 

punkto prijungtume po du tris papunkčius. 

Aptarimo metu perteikite tik esminius, kitoms 

rungtynėms / kovai / pasirodymui reikšmingus 

dalykus. 

Apibendrinimas ir motyvavimas 

Pakartokite veiksmų planą ar, dar geriau, 

leiskite tai padaryti pačiam sportininkui: „Kaip ir 

aptarėme, ....“ (trumpa veiksmų plano apžvalga). 

Jūsų sportininkas turi jaustis taip, kad turi tikslą, kad 

kontroliuoja situaciją, kad turi pakankamai resursų 

pasiekti tikslą. Jūs ir Jūsų sportininkas jau esate 

komanda. „Mes“ jausmui sustiprinti paieškokite motyvuojančių 

žodžių, pavyzdžiui: „MES esam viskam 

pasirengę. MES esam geriausi. Pirmyn į pergalę!“ 

Apibendrinkite reikalavimus ir motyvuokite 

sportininką imtis numatytų veiksmų. 

Kaip matome, formulė pergalių ar pralaimėji- 

Trenerio veiksmai PER APTARIMĄ 

• Kaip? Ekspresyviai, įtaigiai, ramiai 

• Kam? Asmeniškai, grupei 

• Kiek? Esminė informacija 

(po 2–3 individualias ir komandines pastabas) 

• Apibendrinimas ir motyvavimas, 

plano tvirtinimas ir nuteikimas 

2 pav. Trenerio veiksmų per aptarimą gairės 

mų, vykusių ir nevykusių pasirodymų atvejams yra 

universali. Tai, kas pastovu, suteikia sportininkams 

ramybės jausmą ir, priešingai, netipiškas elgesys 

verčia sportininkus įsitempti, nes jiems neaišku, 

kas jų laukia. 

Tegul Jūsų elgesys po rungtynių / kovos / pasirodymo 

būna papildoma svarbi smulkmena Jūsų 

sportininkui pakilti ir žengti į dar vieną pergalę. 

Literatūra 

Neumann G., Mellinghoff R. (2002). Fundamental Training. 

München: Sequenz Medien Produktion.

Galvos smegenų 

sukrėtimas sporte 

(Tarptautinis sutarimas) 

Dr. Alma kajėnienė 

Kauno sporto medicinos centras 

Lietuvos olimpinis sporto centras 

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas 

15 

Galvos smegenų trauma gana dažna problema 

sporte. Apie 5–20 proc. galvos smegenų sužalojimų 

yra susiję su sportu. Smegenų sukrėtimas – lengviausia 

galvos smegenų traumos forma, dėl kurios, 

manoma, sportininkai dažnai nesikreipia į gydymo 

įstaigą. Šiuo metu tai viena kontroversiškiausių 

sporto medicinos sričių. Siekiant užtikrinti sportininkų 

saugumą ir sveikatą, 2011 m. Vienoje buvo 

sušaukta pirmoji tarptautinė konferencija, kurioje 

aptarti visi klausimai, susiję su smegenų sukrėtimu 

sporte. Šią konferenciją inicijavo Tarptautinė ledo 

ritulio federacija, Tarptautinė futbolo federacijų 

asociacija, Tarptautinio olimpinio komiteto Medicinos 

komisija. Konferencijoje dalyvavo šios 

srities ekspertai, buvo aptarti epidemiologijos, 

diagnostikos ir gydymo, profilaktikos, tolimųjų 

baigčių klausimai. Atsakymai į svarbiausius strateginius 

klausimus išleisti kaip Pirmasis sutarimas 

dėl smegenų sukrėtimo sporte. Sutarimas buvo patobulintas 

ir papildytas 2004 m. Prahos ir 2008 m. 

Ciuricho konferencijose. Naujausias dokumentas 

buvo publikuotas tarptautiniuose sporto ir medicinos 

žurnaluose kaip rekomendacijos gydytojams, 

masažuotojams, kineziterapeutams, treneriams 

ir kitiems specialistams, kurie dirba su įvairaus 

meistriškumo sportininkais, turinčiais riziką patirti 

galvos smegenų traumą. Svarbiausi šio dokumento 

pasiūlymai tokie: 

• Nauja diagnostikos sistema (SCAT2), skirta 

medicinos personalui. 

• Individualus sportininko, patyrusio galvos 

smegenų traumą, grąžinimo į fizinę veiklą 

protokolas. 

Manau, kad šio dokumento siūlomos gairės 

galėtų būti naudingos ne vieno trenerio kasdieniniame 

darbe. 

Kas yra galvos smegenų 

sukrėtimas? 

Galvos smegenų sukrėtimas – trauminių jėgų 

sukeltas smegenų patofiziologinių procesų kompleksas. 

Būdingi požymiai: 

• gali būti sukeltas tiesioginio smūgio į galvą, 

veidą ar kaklą arba perduodamas iš kitų kūno 

vietų (kontakto su kitu sportininku, danga, 

sporto įranga metu); 

• trumpalaikis, savaime išnykstantis neurologinės 

funkcijos sutrikimas; 

• ūmūs klinikiniai simptomai, dažniausiai 

rodantys funkcinius, o ne struktūrinius pokyčius; 

• sąmonė gali ir nesutrikti. Klinikinėje medicinoje 

galvos smegenų sukrėtimas paprastai 

siejamas su sąmonės praradimu iš karto po 

traumos. 

Aptariamasis dokumentas analizuoja ir įtraukia 

daug didesnį būrį pacientų, kurie sportinės veiklos 

metu patiria galvos smegenų traumas. Taigi šiame 

straipsnyje kaip galvos smegenų sukrėtimas vertinamos 

bei aptariamos dar ir kliniškai lengvesnės 

galvos smegenų traumų formos. 

Kada įtarti galvos smegenų 

sukrėtimą sportininkui? 

Sutarta, kad galvos smegenų sukrėtimas sporte 

diagnozuojamas įvertinant paciento nusiskundimus, 

klinikinius simptomus, elgesį, pusiausvyrą ir 

judesių koordinaciją, miegą ir pažintines funkcijas. 

Taip pat labai svarbu žinoti visas traumuojančio 

įvykio aplinkybes, smulkmenas. Galvos smegenų 

sukrėtimą reikia įtarti, jei po kontakto pasireiškia 

bent vienas toliau nurodytų požymių:

16 

• sportininkas skundžiasi sveikata (galvos 

skausmu, svaigimu, dvejinimusi akyse, 

emociniu nepastovumu ir kt.). Dažniausių 

nusiskundimų sąrašas pateiktas 1 lentelėje; 

• išryškėja akivaizdūs simptomai (sąmonės 

netekimas, atminties praradimas, pusiausvyros 

ir judesių koordinacijos sutrikimas ir 

kt.). Atminties praradimui įvertinti siūlomas 

Maddocks klausimynas (žr. 2 lentelę); 

• pakinta elgesys (padidėja dirglumas ir kt.); 

• sutrinka miegas (pasireiškia mieguistumas ar 

nemiga); 

• sutrinka pažintinė funkcija (sulėtėja psichomotorinės 

reakcijos trukmė). 

Jei po traumos atsiranda bent vienas požymis, 

sportininkas turėtų būti vertinamas kaip patyręs 

1 lentelė 

Nusiskundimai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį, 

jei sportininkas patyrė galvos traumą 

Nusiskundimai 

Galvos skausmas 

Galvos spaudimas 

Kaklo skausmas 

Pykinimas ir vėmimas 

Galvos svaigimas 

Neryškus matymas 

Pusiausvyros sutrikimas 

Jautrumas šviesai 

Jautrumas triukšmui 

Slopinimo jautimas 

Būsena kaip rūke 

Prasta savijauta 

Sunku susikoncentruoti 

Sunku atsiminti 

Nuovargis ar energijos stoka 

Sumišimas 

Mieguistumas 

Sunku užmigti 

Padidėjęs jausmingumas 

Irzlumas, dirglumas 

Liūdesys 

Nervingumas, nerimas 

2 lentelė 

Klausimai sportininko, patyrusio galvos smegenų 

traumą, atminties sutrikimui įvertinti 

(Maddocks klausimynas) 

Klausimas 

Kokioje sporto bazėje vyksta šios dienos rungtynės? 

(Kur mes esame?) 

Kelintas kėlinys dabar? 

Kuri komanda paskutinė pelnė tašką? 

Su kokia komanda žaidėte paskutines rungtynes? 

Ar Jūsų komanda laimėjo paskutines rungtynes? 

galvos smegenų sukrėtimą, todėl jį privalo apžiūrėti 

gydytojas, jam turi būti taikoma speciali grįžimo į 

sportą strategija. 

Kaip elgtis įtarus galvos 

smegenų sukrėtimą? 

Jeigu bent vienas požymis leidžia įtarti, kad 

sportininkas patyrė galvos smegenų sukrėtimą, 

būtina: 

• nedelsiant nutraukti fizinį krūvį; 

• nepalikti sportininko vieno (be suaugusio 

asmens priežiūros) keletą valandų; 

• sportininką privalo apžiūrėti gydytojas; 

• sportininkui negalima vartoti alkoholio; 

• negalima vartoti migdomųjų vaistų; 

• galvos skausmui malšinti tinka tik paracetamolis, 

negalima vartoti aspirino ar priešuždegiminių 

vaistų; 

• negalima vairuoti automobilio iki gydytojo 

apžiūros; 

• treniruotis galima pradėti tik po gydytojo 

apžiūros (taikoma individuali nuoseklaus 

fizinio krūvio didinimo programa). 

Iškart po traumos sportininkas gali jaustis 

gerai, tačiau simptomų atsiradimo pavojus išlieka 

24–48 valandas. Sportininką pakartotinai turi apžiūrėti 

gydytojais, jeigu: 

• atsiranda galvos skausmas ir pablogėja bendra 

savijauta; 

• sportininkas tampa mieguistas ar sunkiai 

prižadinamas; 

• nepažįsta žmonių ar aplinkos; 

• pakartotinai vemia; 

• neįprastai elgiasi, yra irzlus arba neįprastai 

susijaudinęs; 

• atsiranda traukuliai; 

• nusilpsta arba aptirpsta rankos, kojos; 

• sportininkas nestabiliai stovi ant kojų arba 

nerišliai kalba. 

Kada galima pradėti 

treniruotis? 

Galvos smegenų sukrėtimo gydymo pagrindas 

– fizinis ir psichinis poilsis. Dažniausiai 

sportininkui atsigauti pakanka keleto dienų, tačiau 

gali rastis ir sunkinančių aplinkybių (žr. 3 lentelę). 

Labai svarbu paaiškinti sportininkui, kad jam būtina 

fizinė ir psichinė ramybė, t. y. jis turi atsisakyti 

visų veiklų, kurioms reikalingas susikaupimas ir 

dėmesio koncentracija (mokymasis, kompiuteriniai 

žaidimai, žinučių rašymas telefonu ir pan.).

3 lentelė 

Aplinkybės, dėl kurių sportininko atsigavimas 

po galvos smegenų traumos gali būti lėtesnis 

sportininkas privalo grįžti į lygį, kai nejautė jokių 

simptomų, ir sunkinti treniruotės programą po 

24 valandų. 

17 

Aplinkybė 

Nusiskundimai 

Simptomai 

Pasikartojimas 

Slenkstis 

Amžius 

Gretutiniai 

susirgimai 

Vaistai 

Elgesys 

Sporto šaka 

Svarbu 

Skaičius, trukmė (>10 dienų), 

sunkumas 

Sąmonės netekimo trukmė (>1 min.), 

atminties sutrikimas, traukuliai 

Du vienas po kito einantys smūgiai 

Anksčiau buvęs galvos smegenų 

pažeidimas 

Pakartotiniai smegenų sukrėtimai 

sukeliami mažesne poveikio jėga ir po 

jų reikia daugiau laiko atsigauti 

< 18 metų 

Migrena, depresija, hiperaktyvumo 

sindromas, miego sutrikimai ir kt. 

ligos 

Nervų sistemą ir kraujo krešumą 

veikiantys vaistai 

Pavojingas, nesaugus žaidimo stilius 

Didelės rizikos kontaktinės sporto 

šakos 

Ar gali atletas tęsti sportinę 

veiklą tą pačią dieną, kai jam 

buvo įtartas galvos smegenų 

sukrėtimas? 

Manoma, kad profesionaliam sportininkui 

kai kada galima leisti tęsti sportinę veiklą po to, 

kai jam buvo įtartas galvos smegenų sukrėtimas. 

Tai labai reti atvejai. Sportininką privalo apžiūrėti 

patyręs gydytojas ir jam atliekami reikiami tyrimai. 

Ši taisyklė netaikoma jaunesniems nei 18 metų 

sportininkams. 

Kodėl pavojinga sportuoti po 

to, kai buvo įtartas galvos 

smegenų sukrėtimas (net jei 

nėra jokių simptomų)? 

Dažniausiai simptomai išnyksta savaime ir 

sportininkai gali treniruotis be jokių padarinių. 

Kai išnyksta visi simptomai, sportininkui galima 

pradėti taikyti individualią nuoseklaus fizinio krūvio 

didinimo programą (žr. 4 lentelę). Jeigu esant 

tam tikram fizinio aktyvumo lygiui sportininkas 

nejaučia jokių simptomų, tuomet galima nuosekliai 

didinti fizinį aktyvumą. Įprastai viena programos 

pakopa trunka 24 valandas. Taigi, jei sportininkas 

gerai jaučiasi ramybės sąlygomis ir nuosekliai 

didėjantis fizinis krūvis jam nesukelia simptomų, 

tikėtina, kad jis atsigaus ir galės normaliai tęsti 

savo įprastą sportinę veiklą praėjus vienai savaitei 

nuo to laiko, kai visiškai išnyks simptomai. Jei bet 

kurioje programos pakopoje atsiranda simptomų, 

Po pirmojo galvos smegenų sukrėtimo labai 

padidėja pakartotinės traumos rizika. Sportininkas, 

patyręs galvos smegenų sukrėtimą, turi šešis 

kartus didesnę pakartotinio pažeidimo riziką 

netgi tuomet, jei per pirmąją galvos traumą nebuvo 

praradęs sąmonės. Didžiausia pakartotinio 

smegenų sukrėtimo rizika trunka nuo septynių 

iki dešimt dienų po pirmojo pažeidimo. Galvos 

traumos lėtina gebėjimą greitai apdoroti informaciją 

smegenyse. Šis gebėjimas labiau susilpnėja 

ir ilgiau trunka pakartotinio smegenų sukrėtimo 

metu. Manoma, kad keleto pakartotinių traumų 

padariniai sumuojasi – dažnai patiriamos kad ir 

lengvos galvos smegenų traumos sukelia ilgalaikius 

smegenų veiklos pokyčius. 

4 lentelė 

Individuali nuoseklaus fizinio krūvio didinimo programa 

Reabilitacijos etapas Rekomenduojamas fizinis aktyvumas Reabilitacijos etapo uždaviniai 

Jokio fizinio aktyvumo Visiškas poilsis Atsigavimas 

Vaikščiojimas, plaukimas ar ergometrija ne didesniu kaip 

Lengvas aerobinis 

Didinamas širdies susitraukimų 

70 proc. ŠSD 

krūvis 

max 

intensyvumu. Vengtini statiniai fiziniai 

dažnis 

krūviai ir pasipriešinimo pratimai 

Specializuotos sporto 

šakos pratybos 

Nekontaktinės pratybos 

Kontaktinės pratybos 

Grįžimas 

Čiuožimas (žaidžiant ledo ritulį), bėgimas (žaidžiant 

futbolą, krepšinį, rankinį) ir kt. Jokių smūgių galva! 

Kompleksinių sportinių įgūdžių lavėjimas (pvz., 

perdavimai žaidžiant futbolą ir ledo ritulį). Galima pradėti 

statinius fizinius pratimus 

Įprastos pratybos 

Dalyvavimas varžybose 

Papildomi judesiai 

Fizinių ir pažintinių funkcijų 

lavinimas, koordinacijos 

gerinimas 

Fizinių ypatybių ir pasitikėjimo 

savo jėgomis atkūrimas

18 

Labai pavojingas ir dažniausiai mirtinas yra 

pakartotinio smūgio sindromas. Šį reiškinį pirmą 

kartą paaiškino Saunders ir Harbaugh tirdami 

19 metų futbolininko mirtį. Žaidėjas per varžybas 

gavo lengvą galvos smegenų traumą, jis buvo apžiūrėtas 

gydytojo ir nesant jokių pažeidimo simptomų 

jam buvo leista tęsti varžybas. Futbolininkas 

mirė aikštėje. Pakartotinio smūgio sindromas 

tipiškai pasireiškia, kai sportininkas kaip reikiant 

neatsigavęs po smūgio į galvą patiria antrą smūgį. 

Pakartotinis smūgis gali būti labai silpnas: pakanka 

netgi netiesioginio kontakto – stumtelėjimo į 

krūtinę ar kitą kūno dalį. Sportininkas praranda 

orientaciją, jo vyzdžiai išsiplečia, kvėpavimas sutrinka. 

Manoma, kad tokiu atveju sutrinka smegenų 

kraujotakos valdymas, ūmai padidėja spaudimas 

galvoj. Sportininką ištinka mirtis. Būtent siekiant 

išvengti šito mirtino sindromo sportininkams, patyrusiems 

net ir lengvą galvos smegenų traumą, 

rekomenduojama tą pačią dieną nebesportuoti. 

Šiuo atveju pasiteisina taisyklė: 

GERIAU PRALEISTI VIENĄ DIENĄ NEI VISĄ SEZONĄ. 

Ar yra kokių nors specialių 

nurodymų dėl vaikų ir paauglių, 

patyrusių galvos smegenų 

traumą? 

Vaikai sudaro ypatingą populiacijos grupę, jų 

smegenys nėra galutinai išsivysčiusios ir traumos 

sukelti pokyčiai gali skirtis nuo suaugusiųjų, todėl 

labai svarbu, kad po traumos vaiką apžiūrėtų vaikų 

specialistas. Dėl skirtingų fiziologinių poreikių 

ir specifinės rizikos vaikams po traumos reikia 

ilgesnio atsigavimo laikotarpio, jie lėčiau grįžta į 

sportinę veiklą. Jokiu būdu negalima leisti vaikui 

sportuoti traumos dieną. 

Ar skiriasi gydymo taktika 

profesionaliam sportininkui ir 

sporto mėgėjui patyrus galvos 

smegenų sukrėtimą? 

Sportiniai laimėjimai neturi įtakos diagnozuojant 

galvos smegenų sukrėtimą, jį gydant ir sprendžiant, 

kada bus galima toliau tęsti sportinę veiklą. 

Svarbiausi šiuo atveju yra individualūs sportuojančio 

asmens poreikiai, taktikai šiokią tokią įtaką gali 

turėti sportininko amžius ar sporto šaka. 

Kaip galima išvengti 

galvos smegenų sukrėtimo 

sportuojant? 

Šalmas ar veido kaukė apsaugo nuo veido sužeidimų 

ar kaukolės kaulų lūžių, tačiau nepakanka 

įrodymų, kad šios priemonės sumažintų galvos 

smegenų pažeidimo riziką. Tyrėjų nuomone, apsaugos 

priemonių naudojimas kartais padidina traumų 

riziką keičiantis sportininkų elgesiui, kai jie renkasi 

pavojingesnį, nesaugų žaidimo stilių. Todėl labai 

svarbi galvos traumų prevencijos priemonė yra 

agresijos sporte mažinimas. 

Taip pat manoma, kad galvos traumų sunkumą 

ir dažnį būtų galima sumažinti pakeitus kai kurių 

sporto šakų taisykles. Pavyzdžiui, tyrimų duomenys 

rodo, kad futbolininkai 50 proc. galvos traumų 

patiria dėl kontakto galva–koja. Be to, svarbu, kad 

sporto šakos taisyklės numatytų galimybę įvertinti 

sportininko, patyrusio galvos traumą, būklę, užtikrinti 

žaidėjo saugumą ir nedaryti komandai žalos. 

Ateities perspektyvos 

Toli gražu ne visi klausimai yra atsakyti. Ekspertai 

dirba toliau, kuriamos naujos metodikos, 

randamos naujos tyrimo ir gydymo technologijos. 

Tolesnių darbų kryptys: 

• specialios ištyrimo programos patvirtinimas; 

• lyties įtaka pažeidimo rizikai, sunkumui ir 

baigčiai; 

• vaikų galvos traumos; 

• virtualių diagnostinių programų kūrimas; 

• reabilitacijos strategijos ir kt. 

Naujų rekomendacijų tikimasi 2012 metų 

pabaigoje. 

Literatūra 

Aubry M., Cantu R., Dvorak J., Graf-Bauman T., Johnston K., 

Kelly J., Lovell M., et al. (2002). Summary and agreement 

statement of the First International Conference on Concussion in 

Sport, Vienna 2001. The Physician and Sportsmedicine, 30, 3. 

McCrory P., Johnston K., Meeuwisse W., Aubry M., Cantu R., 

Dvorak J., et al. (2005). Summary and agreement statement of 

the 2nd International Conference on Concussion in Sport, Prague 

2004. Br J Sports Med, 39, 169–204. 

McCrory P., Meeuwisse W., Johnston K., Dvorak J., Aubry M., 

Molloy M., et al. (2009). Consensus statement on concussion 

in sport – The 3rd International Conference on Concussion in 

Sport, Held in Zurich, November 2008. Journal of Clinical 

Neuroscience, 16, 75–763. 

Meehan III W. P., Bachur R. G. (2009). Sport-Related Concussion. 

Pediatrics, 123, 114.

19 

Genomikos laimėjimai 

sporto praktikoje 


Lietuvos olimpinio sporto centro vyriausioji specialistė genetikė 

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto 

Žmogaus ir medicininės genetikos katedros mokslo darbuotoja 

Anastasija Druževskaja 

Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių 

tyrimų instituto (Rusija) mokslo darbuotoja 

Irina Astratenkova 

Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių 

tyrimų instituto (Rusija) mokslo darbuotoja 

Daugelį metų buvo ieškoma genetinių veiksnių, 

kurie leistų kuo tiksliau įvertinti sportininkų 

fizinį pajėgumą tam, kad pritaikius tinkamus fizinius 

krūvius būtų galima maksimaliai išlavinti 

konkrečiai sporto šakai svarbias fizinio pajėgumo 

savybes nepažeidžiant sportininko fizinių ypatybių 

harmonijos. 

Jau praėjusio šimtmečio viduryje genetikos ir 

genomikos laimėjimus buvo mėginama empiriškai 

diegti į sporto praktiką. Dar 1974 metais Vilniuje 

įvyko tarptautinis simpoziumas „Biologinės ir 

socialinės plėtros nauda sporte“. Buvo svarstomi 

klausimai, susiję su fizinio išsivystymo ir funkcinio 

pajėgumo požymių paveldėjimu šeimose. Nuo 

1997 metų skelbiami specifinį fizinio aktyvumo 

fenotipą lemiančių genų paieškos duomenys. Šiuo 

metu daugėja informacijos apie genų sąsajas su 

sportiniu pajėgumu. Vis realesnė tampa galimybė 

tirti genų polimorfizmus ir parinkti žmogui pačią 

palankiausią sporto šaką, tinkamiausią treniruotės 

vyksmo režimą siekiant didelio sportinio meistriškumo. 

Kiekvienais metais nustatoma vis naujų 

genų, susijusių su sportiniu pajėgumu ir sveikata. 

Dabar tokių genų žinoma per du šimtus (Bray et 

al., 2009). 

Žmogaus fizinį pajėgumą 

lemiančių genų paieška 

Veiksmingiausios strategijos ieškant genetinių 

variantų, lemiančių žmogaus fizinį pajėgumą, 

priklauso nuo genetinio modelio. Žmogaus fizinio 

pajėgumo genetinio pagrindo ieškoma dviem 

būdais: kai genotipas nežinomas ir kai genotipas 

žinomas. Genotipas – tai visuma genų, esančių 

žmogaus chromosomose, jis paveldimas iš tėvų ir 

išlieka visą gyvenimą pastovus. 

Kai genotipas nežinomas, išvados apie genetinę 

įtaką fenotipui daromos remiantis šeimų ir 

giminių tyrimų duomenimis, statistinėmis fenotipo 

matavimų analizėmis. Dvynių ir šeimų tyrimai – tai 

dvi pagrindinės metodikos, taikomos genetinei ir 

aplinkos veiksnių įtakai tirti. Nustatomas paveldimumo 

koeficientas (h 2 ), kuris tiriamai populiacijai 

yra specifinis (Beunen, Thomis, 2006). 

Žmogaus genams kandidatams, susijusiems su 

fiziniu pajėgumu, aptikti, kai genotipas žinomas, 

taikomi du papildomi metodai. Pirmasis metodas – 

tai geno aptikimas ir identifikavimas naudojant 

kiekybinių požymių sričių analizę, nustatant genetines 

sritis, kurios lemia fizinio pajėgumo fenotipą. 

Antrasis metodas – tai alelių asociacijos tyrimai,

20 

kuriuose pasirenkama kontrolė tam, kad būtų patikrinta, 

ar, pavyzdžiui, profesionalūs sportininkai 

skiriasi nuo nesportuojančių asmenų pagal genotipą 

ir alelių dažnį. Specifinis (polimorfinis) žymuo, dažniausiai 

gene kandidate, tiriamas pagal fenotipinio 

rodiklio vidurkį grupėse, turinčiose skirtingus genotipus 

iš šio polimorfizmo. Kai nustatoma statistiškai 

patikima asociacija, su pajėgumo augimu siejamas 

alelis gali būti tikrasis funkcinis variantas. Dažnai 

tiriama daug žymenų viename ar keliuose genuose 

arba netgi visame genome (Beunen, Thomis, 2006). 

DNR žymenys – tai tam tikros nukleotidų sekos 

konkrečioje genomo vietoje. Jas galima nustatyti 

molekuliniais metodais. Alelinių sekų varijavimas 

tradiciškai vadinamas DNR polimorfizmu, jei daugiau 

nei vieno alelio dažnis žmonių populiacijoje 

būna didesnis kaip 0,01 (Strachan, Read, 2004). 

Pagrindinis žmogaus genetikos objektas yra vieno 

nukleotido polimorfizmai (VNP). Paprastai VNP 

turi du alelius. DNR sekoje dažniausiai vienas 

nukleotidas būna pakeistas kitu, bet gali būti ir nukleotido 

insercija arba delecija. Kadangi koduojanti 

DNR žmogaus genome užima apie 1,5 proc., dauguma 

VNP randami nekoduojančiose DNR sekose, 

pavyzdžiui, intronuose ir vidugeninėse sekose. Kai 

kurie tyrėjai teikia pirmenybę genų viduje esantiems 

VNP, ypač esantiems koduojančiose sekose, 

argumentuodami tuo, kad labiau tikėtina, jog tokie 

variantai bus svarbiausiais veiksniais, lemiančiais 

požymį. VNP gali būti naudojami bet kurio geno 

paveldimumui tirti: savybėms, kurios daro mus 

išskirtiniais, taip pat žmogaus individualioms 

savybėms ir jautrumui ligoms (vėžiui, diabetui, 

širdies ir kraujagyslių ligoms ir kt.) nustatyti. Fizinio 

pajėgumo genetinių veiksnių paieška gali būti 

sumodeliuota ir panaudojant kiekybinių požymių 

sritis (KPS, angl. quantitative trait loci), kurios susijusios 

su žmogaus kiekybiniais fizinio pajėgumo 

požymiais (Strachan, Read, 2004). 

Svarbi priemonė atliekant tyrimus, susijusius 

su žmogaus fiziniu pajėgumu, yra asociacijos 

tyrimai. Per pastaruosius dešimt metų atliekant 

daugelį tokių tyrimų buvo taikoma genų kandidatų 

strategija ir analizuojami šių genų VNP. Tokiais 

atvejais buvo svarbu žinoti tiriamos populiacijos 

genetinę struktūrą. Atvejo ir kontrolės strategija 

turėjo esminių praktinių privalumų, palyginti su 

šeiminiais tyrimo planais (Bray et al., 2009; Lippi 

et al., 2009; Mooren, Völker, 2005). 

Šiuo metu paplitę ir gyvūnų modelio tyrimai – 

eksperimentuojama su transgeninėmis pelėmis 

ir žiurkėmis. Tyrimai rodo, kad dėl fiziologinių 

sistemų bei genetinių panašumų laboratorinių 

gyvūnų modeliai gali būti labai naudingi nustatant 

molekulinio lygmens adaptaciją prie reguliaraus fizinio 

krūvio. Laboratorinių gyvūnų tyrimo modelis 

gana dažnas, nes jį taikant galima nustatyti ne tik 

adaptacijos procesus (pvz., po pratybų programos 

pasverti širdį ir, lyginant su kontroline grupe, tiesiogiai 

įvertinti miokardo hipertrofijos dydį), bet 

ir genų raišką, išmatuoti specifinių adaptaciją lemiančių 

baltymų kiekio, koncentracijos, aktyvumo 

pokyčius. Molekulinės adaptacijos mechanizmų 

skirtumų tarp pelių ir žmonių žinojimas vis dažniau 

leidžia numatyti žmogaus aplinkos ir gyvensenos 

keitimo poveikius (Iemitsu et al., 2003). 

Pastaraisiais metais tiriant asociacijas, genų 

raišką ir laboratorinių gyvūnų modelius, nustatyta 

daug genų produktų, kurie taip pat gali būti susiję 

su žmogaus vystymusi ir fiziniu pajėgumu. 

Fizinio pajėgumo genolapis 

Visame pasaulyje vykdomi intensyvūs žmogaus 

genomo struktūros, raiškos, jos reguliavimo 

tyrimai ir kiekvienais metais genų, kurie lemia 

vieną ar kitą žmogaus fizinę ypatybę ir su sveikata 

susijusį fizinį pajėgumą, genolapis (genų žemėlapis) 

atnaujinamas bei papildomas remiantis sporto 

mokslo žurnalo „Medicine & Science in Sports 

& Exercise“ straipsnių duomenimis (Bray et al., 

2009). Prieš įtraukiant į genų kandidatų sąrašą, geno 

ar genomo srities tinkamumas turi būti pagrįstas 

bent vienu tyrimu su pasikartojančiais rezultatais. 

2000 metų pabaigoje, t. y. pirmoje tokio genolapio 

versijoje, buvo atrinktos tik 29 genetinės sritys 

(Rankinen et al., 2002), o 2005 metų žmogaus 

fizinio pajėgumo genolapyje jau buvo 165 genai 

ir kiekybinių požymių sritys (KPS) autosomose, 

5 genai X chromosomoje. 2007 metų genolapyje jau 

buvo 214 genų ir KPS autosomose ir 7 – X chromosomoje 

(1 pav.). Be to, 2005 metų genolapyje buvo 

17, 2007 metų – 18 mitochondrinių genų žymenų, 

susijusių su žmonių sveikata ir fizinio pajėgumo 

fenotipais (2 pav.). Fizinio pajėgumo genolapis vis 

dar papildomas. Deja, šioje genetikos srityje pažanga 

lėta pirmiausia dėl to, kad laboratorijų ir mokslininkų, 

nagrinėjančių šią problemą, nedaug (Rankinen 

et al., 2002; Bray et al., 2009). 

Taigi 2000 metais buvo pradėtos intensyvios 

sportinio fizinio pajėgumo genetinių veiksnių 

paieškos, tiriamos svarbiausios žmogaus fiziologinės 

sistemos (kraujotakos, kvėpavimo, medžiagų 

apykaitos, raumenų, nervų), susijusios su asmens 

gebėjimais atlikti raumenų darbo reikalaujančias 

užduotis. Sporto genetikos laboratorijos (1 lente-

21 

1 pav. Žmogaus fizinio pajėgumo genolapis. Prie kiekvienos chromosomos nurodyta genetinė sritis bei 

genai kandidatai, siejami su sveikata ir žmogaus fizinio pajėgumo fenotipais 

(http:// www.ncbi.nlm.nih.gov; Bray et al., 2009) 

2 pav. Mitochondrinės DNR genai, kurių tam 

tikri aleliniai variantai siejami su žmogaus 

sveikata ir fizinio pajėgumo fenotipais 

(http://www.mitomap.org ; Bray et al., 2009) 

buvo gauta vykdant projektą HERITAGE (angl. 

HEalth, RIsk factors, exercise Training And GEnetics). 

HERITAGE − tai pirmasis ir tikriausiai 

vienintelis tarptautinis projektas, kuris spręsdamas 

su fiziniu aktyvumu susijusius klausimus tiria visą 

šeimą. Tai penkių Didžiosios Britanijos ir Kanados 

universitetų konsorciumas. Projektas buvo pradėtas 

1992 metais, tuomet jis buvo skirtas veiksnių, 

susijusių su sveikata bei fiziniu pajėgumu, paieškai 

bei analizei tiriant dideles šeimas. Šiandien 

HERITAGE sprendžia klausimus, susijusius su 

genetinių veiksnių paieška ir jų poveikiu širdies 

ir kraujagyslių sistemos, endokrininės sistemos 

ir medžiagų apykaitos skirtingai adaptacijai prie 

aerobinio pobūdžio fizinio krūvio. Tyrimų metu 

kreipiamas dėmesys į aktualius ir specifinius molekulinio 

vystymosi mechanizmus širdies ir kraujagyslių 

ligų, cukrinio diabeto patogenezėje, siekiant 

palengvinti jų diagnozę bei gydymą. Laiku nustatyti 

genetiniai veiksniai gali apsaugoti individą nuo 

priešlaikinės mirties, jei asmuo kuo anksčiau susirūpina 

savo sveikata ir pradeda saugotis aplinkos 

rizikos veiksnių, turinčių įtakos ligų patogenezei. 

Taigi HERITAGE tiria dideles šeimas − abu tėvus 

ir du ar daugiau palikuonių. Tiriamieji asmenys 

standartiškai atlieka 20 savaičių trukmės pratybas, 

kurių metu fenotipiniai požymiai (maksimalusis 

deguonies suvartojimas, kraujospūdis, širdies norma, 

kraujo laktatas, gliukozė ir laisvosios riebalų 

rūgštys) matuojami prieš fizinį krūvį ir po jo. 

Genetinių veiksnių analizės metodai apima pavellė) 

pradėjo plačiai taikyti molekulinius genetinius 

tyrimus. Tų darbų tikslas – visų pirma padidinti 

sportininkų darbingumą ir pagerinti jų sveikatą. 

Pastaraisiais metais tyrimų atliekama vis daugiau, 

intensyviai ieškoma stipriausių genų ir genetinių sričių, 

kurios atskleistų sportininko fizinį potencialą. 

Daugelis duomenų, siejamų su žmogaus fizinio 

išsivystymo ir funkcinio pajėgumo paveldimumu,

22 

1 lentelė 

Mokslo institucijos ir sporto genetikos laboratorijos bei jų vykdomi darbai 

Mokslo institucijos 

Projektai/tyrimai 

Didžiosios Britanijos ir Kanados universitetų konsorciumas 

Projektas HERITAGE: genetinių veiksnių, susijusių 

(Human Genomics Laboratory, Pennington Biomedical Research 

su sveikata bei fiziniu pajėgumu, paieška ir analizė. 

Center, Baton Rouge). 

JAV, Vokietijos ir Suomijos mokslo laboratorijų grupė (Human 

Genomics Laboratory, Pennington Biomedical Research Center, Projektas „Genathlete Study“: sportininkų 

USA; Department of Preventive and Rehabilitative Sports molekuliniai genetiniai tyrimai taikant asociacijos 

Medicine, Technical University, Germany; Kuopio Research analizę. 

Institute of Exercise Medicine, University of Kuopio, Finland). 

Didžioji Britanija, Londonas, Sveikatos ir žmogaus kūno 

Širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacija prie fizinių 

kultūros institutas. Genetikos, širdies ir kraujagyslių centras 

krūvių bei molekulinių genetinių tyrimų taikymas 

(Institute for Human Health and Performance; Centre for 

sporte. 

Cardiovascular Genetics, University College, London). 

Australija, Sidnėjaus universitetas, Molekulinės ir klinikinės 

genetikos katedra, Nervų raumenų valdymo mokslininkų grupė Centrines nervų sistemos svarba raumenų adaptacijai 

(Department of Molecular and Clinical Genetics, Royal Prince prie fizinių krūvių bei molekulinių genetinių žymenų 

Alfred Hospital and Central Clinical School and The University paieška ir tyrimai. 

of Sydney Institute for Neuromuscular Research). 

Amerikos molekulinės genetikos mokslininkų grupė iš Merilando 

Sportininkų reabilitacija ir genetiniai tyrimai. 

(Department of Kinesiology, University of Maryland). 

Ispanijos sporto genetikų grupė iš Madrido (European University Sportininkų genetiniai tyrimai ir eksperimentai su 

of Madrid). 

laboratoriniais gyvūnais. 

Turkijos sporto genetikos laboratorijų grupė (Institute of Health 

Sciences, Sport Sciences Division and School of Physical 

Education and Sports, Ege University, Izmir; Faculty of Sportininkų fiziologiniai ir molekuliniai genetiniai 

Medicine, Deptartment of Medical Biology and Genetics, Celal tyrimai (asociacijos analizė). 

Bayar University, Manisa; Department of Physiology, Faculty of 

Medicine, Pamukkale University, Denizli). 

Pietų Afrikos Respublika, Sporto medicinos ir genetikos centras Projektas „Iron Man“ („Geležinis žmogus“): 

(Research Unit for Exercise Science and Sports Medicine of the anaerobinių procesų analizė, didelio galingumo ir 

Medical Research Council of South Africa and Department of ištvermės šakų sportininkų (triatlonas) genetiniai 

Human Biology, University of Cape Town). 

tyrimai. 

Raumenų susitraukimo mechanizmai, sportininkų 

Rytų Afrika, Tarptautinis mokslo centras (Etiopijos, Kenijos) 

anaerobinių procesų analizė ir molekuliniai 

(International Centre for East African Running Science). 

genetiniai tyrimai. 

Nyderlandų genetikos mokslininkų grupė (Department of 

Biological Psychology, Vrije Universiteit Amsterdam). 

Izraelis, Wingate institutas, Genetikos ir molekulinės biologijos 

laboratorija (Genetics and Molecular Biology Laboratory, Life 

Sciences Division, The Zinman College of Physical Education 

and Sport Sciences at the Wingate Institute, Netanya, Israel). 

Rusija, Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių tyrimų 

institutas, Sporto genetikos laboratorija (СПб НИИ физической 

культуры, Санкт-Петербург, Россия ). 

Lietuva, Lietuvos olimpinis sporto centras; Vilniaus universiteto 

Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedra; 

Lietuvos kūno kultūros akademija. 

Projektas „Dvyniai sporte“: fizinio pajėgumo 

požymių pasireiškimas dvyniams (paveldimumo 

tyrimai). 

Didelio meistriškumo sportininkų fiziologiniai ir 

molekuliniai genetiniai tyrimai. 

Sportininkų suskirstymas į grupes pagal sportinės 

veiklos pobūdį ir molekuliniai genetiniai tyrimai. 

Lietuvos sportininkų DNR biobazės sukūrimas ir 

kaupimas, molekuliniai genetiniai tyrimai. 

dimumo tyrimus, kurių metu kaip pagrindas nustatomi 

molekuliniai genetiniai veiksniai kiekvienam 

fenotipiniam rodikliui ir jo pokyčiui reguliaraus 

fizinio krūvio metu (Mooren, Völker, 2005). 

2000 metais Sankt Peterburgo kūno kultūros 

mokslinių tyrimų instituto Sporto genetikos laboratorijoje, 

vadovaujant profesoriui V. A. Rogozkinui, 

buvo pradėti Rusijos sportininkų molekuliniai genetiniai 

tyrimai. Mokslininkai, atsižvelgdami į sporto 

rungties trukmę ir sportinės veiklos pobūdį, labai 

tiksliai suskirstė sportininkus į grupes bei pritaikė 

genetinius tyrimus sporto praktikoje. Vertinant fizinį

pajėgumą pirmiausia buvo tiriama širdies ir kraujagyslių 

sistema (ŠKS), nes nuo jos būklės priklauso 

raumenų sistemos darbingumas ir organizmo vidinės 

terpės pastovumas. ŠKS jautriausiai reaguoja į 

visus aplinkos ir vidaus terpės kitimus, jos funkcinė 

būklė ypač svarbi leidžiant sportuoti ir parenkant fizinio 

krūvio dydį. Daug tyrimų atlikta ieškant ryšio 

tarp genų kandidatų žymenų ir raumenų galingumo, 

greitumo jėgos savybių. Mokslininkų teigimu, adaptacija 

prie fizinio krūvio yra daugelio genų veiklos 

rezultatas. Taip pat tiriami ir genai reguliatoriai, 

kuriems priskiriama peroksisomų proliferatoriaus 

aktyvuoto receptoriaus (PPAR) genų šeima bei 

daugelis kitų genų. Šiuo metu Sankt Peterburgo 

laboratorijoje atliekami sportininkų diagnostiniai 

tyrimai iš molekulinių žymenų (žr. 2 lentelę). 

23 

2 lentelė 

Žmogaus fizinį išsivystymą ir darbingumą lemiantys genai 

ACE * # 

ACTN3 * # 

AGTR1 # 

AMPD1 * # 

BDKRB2 * 

CNB * 

HIF1A * 

MYF6 * 

NFATC4 * 

NOS3 * 

PPARGC1A * # 

PPARGC1B * 

PPARA * # 

PPARD * 

PPARG * # 

TFAM * 

UCP2 * 

UCP3 * 

Genas Pavadinimas Funkcija 

Angiotenziną konvertuojančio 

fermento genas 

α-aktinino-3 genas 

Pirmo tipo angiotenzino II 

receptoriaus genas 

Adenozinmonofosfato 

deaminazės 1 genas 

Bradikinino β2 receptoriaus 

genas 

Kalcineurino B genas 

Hipoksija indukuojančio 

veiksnio 1α genas 

Miogeninės reguliacijos 

veiksnio 6 genas 

Aktyvuotų T ląstelių 

branduolio veiksnio 4 genas 

Endotelio azoto oksido 

sintazės 3 genas 

Peroksisomų proliferatoriaus 

aktyvinto γ receptoriaus 

koaktivatoriaus 1α genas 


aktyvinto γ receptoriaus 

koaktivatoriaus 1β genas 


aktyvinto α, δ ir γ receptorių 

genai 

Mitochondrijų transkripcijos 

veiksnio A genas 

Atskiriančiųjų baltymų genai 

2 ir 3 

Svarbiausias renino-angiotenzino sistemos komponentas, atsako 

už stipraus vazokonstriktoriaus angiotenzino-II susidarymą, 

užtikrina ilgalaikę kraujotakos reguliaciją. 

Geno veikla pasireiškia tik greitai susitraukiančiose griaučių 

raumenų skaidulose, dalyvauja miofibrilių diferenciacijos ir 

susitraukimo procesuose. 

Svarbus renino-angiotenzino sistemos komponentas, užtikrina 

ilgalaikę kraujo apytakos reguliaciją. 

Koduoja AMPD fermento raumeninę izoformą. AMPD 

konvertuoja adenozinmonofosfatą (AMP) į inozinmonofosfatą 

(IMP). Dėl šios konversijos raumenyse atsipalaiduoja energija, 

reikalinga molekuliniams procesams vykti. 

Turi reikšmės vazodilataciniams kraujagyslių pokyčiams. 

Bradikininas veikia per specifinius receptorius β1 ir 

β2, didina renino-angiotenzino sistemos aktyvumą, yra 

funkcinis angiotenzino II antagonistas (sukelia kraujagyslių 

vazodilataciją). 

Turi įtakos griaučių raumenų savybėms. Reguliuoja aktyvumą 

fosfatazės, kuri defosforilina serino ir treonino liekanas, jungiasi 

iki keturių kalcio jonų. 

Transkripcijos veiksnys (reguliuoja genų raišką), pagrindinis 

hipoksijos atsako reguliatorius. 

Postnatalinis raumeninių skaidulų diferenciacijos ir raumenų 

augimo procesas. 

Reguliuoja daugelio genų raišką ir dalyvauja raumenų 

susitraukimo bei aerobinio metabolizmo procesuose. 

Koduoja fermentą azoto oksido sintazę, kuri katalizuoja azoto 

oksido sintezę ląstelėse. Svarbus aktino ir miozino sąveikos 

komponentas. Dalyvauja kraujagyslių funkcijos homeostazėje. 

Prisideda prie angliavandenių ir lipidų apykaitos, mitochondrijų 

kiekio padidėjimo, mioblastų ir adipocitų diferenciacijos, 

termogenezės. 

Transkripcinis koaktivatorius daugelio branduolio receptorių 

reguliuoja mitochondrijų biogenezę ir medžiagų apykaitą. 

PPAR genų šeima koduoja branduolio receptorius, kurie veikia 

kaip transkripcijos veiksniai ir reguliuoja daugelio genų raišką. 

Dalyvauja energijos homeostazėje, gliukozės ir lipidų apykaitoje, 

kontroliuoja kūno svorį ir kraujagyslių išsiplėtimą. 

Inicijuoja ir reguliuoja genų transkripciją mitochondrijose, 

mtDNR replikaciją ir reparaciją. 

Reguliuoja mitochondrijų kvėpavimą ir oksidacinį fosforilinimą. 

* Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių tyrimų instituto Sporto genetikos laboratorijoje parinkti genai kandidatai. 

# 

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedroje parinkti genai kandidatai.

24 

„Žmogaus fizinio pajėgumo fenotipų skirtumai 

atsiranda dėl fizinio krūvio sukelto genų raiškos 

efekto. Kadangi motorikos vystymąsi lemia genotipas, 

galima teigti, kad kiekvienas individas 

treniruodamasis gali pasiekti tam tikrą, jam būdingą 

ribą, kurios viršyti jau nebegalės. Pasiekti 

gerų rezultatų sporte gali sportininkai, turintys 

reikiamų įgimtų ir įgytų savybių kompleksą. Todėl 

būtina rasti racionalią atrankos ir sportinių rezultatų 

prognozavimo sistemą“ – teigia Sankt Peterburgo 

mokslininkai. 

Kad sukauptos žinios apie sportininkų genomo 

įvairovę atitiktų šiuolaikinių tyrimų lygį, 2006 metais 

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus 

ir medicininės genetikos katedroje (ŽMGK) 

buvo sukurta Lietuvos sportininkų DNR mėginių 

biobazė, ją šiuo metu sudaro 680 DNR mėginių. 

Lietuvos didelio meistriškumo sportininkai buvo 

tirti pagal šešių genų kandidatų DNR žymenis 

(2 lentelė). Sportininkų genotipų sąsajos su fizinio 

pajėgumo rodikliais tyrimai patvirtina neatsiejamą 

genetinių veiksnių įtaką jų sportiniam potencialui. 

Šiuo metu Lietuvos sportininkų molekuliniai genetiniai 

tyrimai tęsiami, o genų kandidatų sąrašas 

papildytas. 

Apibendrinimas 

Genetinė fizinio pajėgumo fenotipo epidemiologijos 

analizė parodė, kad žmogaus fizinis 

išsivystymas ir darbingumas yra genetiškai nulemti 

požymiai ir gamtoje egzistuoja kaip sudėtingi bei 

daugiaveiksniai komponentai. Viso genomo analizė 

didelėse šeimose leido padaryti išvadą, kad nėra 

vienos genetinės srities, lemiančios žmogaus fizinį 

pajėgumą. Buvo pateikta pasiūlymų, kad genų ir 

mutacijų, atsakingų už genetinę reguliaciją fizinio 

krūvio metu, paieška turėtų būti paremta šeimos ir 

dvynių, modelinių gyvūnėlių tyrimais. Genetinių 

veiksnių paieškai gana svarbūs ir asociacijos tyrimai: 

lyginami fiziškai neaktyvių asmenų ir profesionalių 

sportininkų genotipų/alelių dažnių skirtumai, 

tikrinama, ar specifinis genetinis žymuo susijęs su 

padidėjusiu arba sumažėjusiu raumenų galingumu, 

su atsaku į sporto pratybas ir kt. 

Skirtingų tyrėjų grupių genetiniai tyrimai parodė, 

kad genų kandidatų variantai turi įtakos aerobiniam 

ir anaerobiniam darbingumui, kad jų įtaka įvairaus 

amžiaus vyrų bei moterų organizmo prisitaikymo 

prie fizinio krūvio mechanizmui (hemodinaminiams 

pokyčiams, raumenų darbingumui, senėjimo 

procesui ir kt.) yra skirtinga. Svarbu pabrėžti, kad 

adaptacija prie fizinio krūvio yra individuali. 

Literatūra 

Beunen G., Thomis M. (2006). Gene driven power athletes? 

Genetic variation in muscular strength and power. British J Sports 

Med, 40, 822–823. 

Bray M. S., Hagberg J. M., Perusse L., Rankinen T., Roth S. 

M., Wolfarth B., Bouchard C. (2009). The human gene map for 

performance and health-related fitness phenotypes: the 2006–2007 

update. Med Sci Sports Exerc, 41, 35–73. 

Iemitsu M., Miyauchi T., Maeda S., Sakai S., Fujii N., Miyazaki 

H., et al. (2003). Cardiac hypertrophy by hypertension and 

exercise training exhibits different gene expression of enzymes 

in energy metabolism. Hypertens Res, 26 (10), 829–837. 

Lippi G., Longo U. G., Maffulli N. (2009). Genetics and sports. 

Br Med Bull, 7, 1–21. 

Mooren F. C., Völker K. (2005). Molecular and cellular exercise 

physiology. Human Kinetics. P. 45–54. 

Rankinen T., Pérusse L., Rauramaa R., Rivera M. A., Wolfarth B., 

Bouchard C. (2002). The human gene map for performance and 

health-related fitness phenotypes: the 2001 update. Special Report 

Medicine & Science in Sports & Exercise, 34 (8), 1219–1233. 

Strachan T., Read A. P. (2004). Human molecular genetics. 3 rd 

ed. Garland.

25 

Šiuolaikinio rankinio 

kaitos tendencijos 

Antanas TARASKEVIČIUS 

Lietuvos nusipelnęs rankinio treneris 

Renatas Mizeras 

Vilniaus „VHC Šviesos“ rankinio klubo administratorius 

Šiuolaikinio sporto raida labai permaininga – 

komandų, nacionalinių rinktinių puikių sportinių 

laimėjimų laikotarpius keičia nuosmukiai ir nusivylimai. 

Naujausi metodologiniai treniruotės 

vyksmo pokyčiai ir drąsių organizacinių priemonių 

įgyvendinimas iš esmės keičia kai kurių nacionalinių 

rinktinių lyderiavimą. Jeigu šalyje nevykdomos 

potencialiosios pamainos radikalios ir modernios 

rengimo technologijos, suaugusių sportininkų meistriškumo 

didėjimas ne itin tikėtinas. 

Ar reikalingas sportininkų 

būrimas į centrus? 

Stambiausi pasaulio sporto šakų renginiai 

atskleidžia įvairaus rango treneriams naujas treniruotės 

veiklos kryptis, leidžiančias tobulinti 

didelio meistriškumo sportininkų ir jų pamainos 

rengimo technologijas, būdus bei priemones. Vos 

pasibaigus didelio masto sportiniam renginiui publikacijose 

pasirodo nemažai samprotavimų apie to 

laiko treniravimo tendencijas. Šiuo metu įvairiose 

publikacijose teigiama, kad per pratybas įveikiamų 

fizinių krūvių didinimas ir intensyvinimas artėja 

prie sportininkų galimybių ribos. Nuolatinis neapgalvotas 

fizinių krūvių didinimas stabdo sportininkų 

tobulėjimą ir sukelia stagnacinius reiškinius (Karoblis, 

Steponavičius, 2006). Sportas tampa pelninga 

rinkos preke, todėl dažnai ignoruojami metodologiniai 

sportininkų rengimo dėsningumai, iškraipomos 

metinės sporto treniruotės periodizacijos schemos, 

komerciškai didinamas varžybų skaičius. 

Pastaraisiais metais ypač pagausėjo varžybų, 

todėl smarkiai pasikeitė rankinio rinktinių lyderiavimas 

Europos, pasaulio čempionatuose. Ankstesniais 

laikais dominavusių nacionalinių rinktinių 

laimėjimai smarkiai sumažėjo (Rusijos, Vokietijos, 

Rumunijos, Serbijos; Ukrainos), o nugalėtojų prognozės 

nepasiteisina. Planingai valdyti sportinio 

rengimo vyksmą trukdo ir ekonominiai organizaciniai 

kriterijai. Pavyzdžiui, ankstesniais laikais 

geriausių rankinio sporto šakos žaidėjų telkimas į 

centrus pasiteisino, o šiuo metu ta priemonė veikia 

neigiamai (Gutschow, 2010). Kai kurių klubų net 

labai gera ekonominė padėtis, pritraukianti didelį 

skaičių užsienio šalių žaidėjų, nepalankiai veikia 

tos šalies nacionalinių rinktinių interesus (Brand, 

2011). Tokias neigiamas nuostatas geriausiai 

atskleidžia anksčiau tvirtas pasaulines tradicijas 

turėję Rusijos ir Vokietijos vyrų bei moterų rankinio 

pavyzdžiai: Rusijos vyrų nacionalinė rinktinė, 

1993 ir 1997 metų pasaulio čempionė, į šių metų 

baigiamąjį pasaulio čempionato etapą Švedijoje net 

nepateko, o 2007 metų čempionė vokiečių rinktinė 

užėmė tik vienuoliktą vietą. Pasaulinė rankinio 

spauda plačiai diskutuoja apie šių šalių nuosmukio 

priežastis. Pagrindinė Rusijos rankinio nuosmukio 

priežastis – stipriausių žaidėjų subūrimas į vieną 

Čechovo „Medvedi “ klubą (Gutschow, 2010). Šis 

klubas Rusijos čempionatuose beveik nesutinka

26 

jokio didesnio pasipriešinimo. Jau prieš varžybų 

sezono pradžią būna aišku, kas laimės čempionatą. 

Čempionai sezoną baigia 44:0 taškų skirtumu ir 

plius 352 įvarčiais. Rungtynės laimimos vidutiniškai 

16 įvarčių skirtumu. Jeigu taip lengvai laimima, 

tai ką galima kalbėti apie žaidėjų susitelkimą, 

susikaupimą ir tobulėjimą? Autoritarinis Čechovo 

„Medvedi“ ir šios rinktinės trenerio V. Maksimovo 

reikalavimas – „jeigu nežaisi šiame klube, nežaisi 

ir rinktinėje“ – Rusijos vyrų rankinio tarptautinį 

lygį visiškai nusmukdė. Jeigu žaidėjai ir klube, 

ir rinktinėje ištisus metus mato tik tą patį trenerį, 

daro tuos pačius pratimus ir rungtyniauja tik su tais 

pačiais partneriais, emocinėms motyvacijoms dirbtinai 

sudaromas gęstamasis refleksas. Sėkmingas 

rinktinės žaidimas galimas tik tokiu atveju, jeigu 

joje „kaskart įsiliepsnodama dega emocinė ir motyvacinė 

ugnis“ (Gutschow, 2010). Neapgalvoti organizaciniai 

sprendimai, siaurų savo kiemo interesų 

toleravimas, kitų trenerių dalykinės kompetencijos 

nevertinimas paprastai stabdo nacionalinių rinktinių 

žaidėjų tobulėjimą (Späte, 2011). Vis dėlto jaunujų 

rankininkų (15–18 metų) būrimas į centrus, kaip ir 

anksčiau, teigiamai ir ekonomiškai veikia pamainos 

rengimo, jos meistriškumo ugdymą (Ong, 2011, 

Taraskevičius, 2009, Skarbalius, 2007). Rankinio 

centrų sistema labai sėkmingai įdiegta Prancūzijoje. 

Net 23-uose šios šalies regionuose perspektyviausi 

aplinkinių vietovių jaunieji rankininkai mokosi ir 

po du tris kartus per dieną treniruojasi internatinėse 

mokyklose. Šie centrai išlaikomi valstybės 

ir klubų lygiomis dotacijomis. Centrai (internatai) 

negali sudarinėti jokių išankstinių sutarčių su kitais 

klubais. Jaunieji rankininkai, baigę mokslą centre 

(internate), trejus metus lieka klubo kompetencijoje. 

Tai garantijos klubui ir jaunam žaidėjui dėl ateities. 

Tokia pozityvi jaunųjų sportininkų rengimo sistema 

taikoma ir kitoms Prancūzijos sporto šakoms. Šios 

šalies tarptautiniai vyrų ir moterų rankinio laimėjimai 

(vyrai keturiskart pasaulio čempionai (1995, 

2001, 2009, 2011), dukart Europos čempionai 

(2006, 2010), olimpiniai čempionai (2008), moterys 

daugkartinės Europos prizininkės) – tai garbingiausi 

Prancūzijos sporto istorijos puslapiai. 

Visiškai kitokios Vokietijos rankinio nuosmukio 

priežastys. Šios šalies nacionalinė moterų 

rinktinė 2010 metų Europos čempionate turėjo 

tenkintis tik 13 vieta, o vyrų rinktinė 2011 metų 

pasaulio čempionate Švedijoje liko vienuolikta. 

Vokiečių tarptautinius laimėjimus, kaip bebūtų 

keista, smukdo gera Vokietijos klubų ekonominė 

ir konjunktūrinė padėtis. Rėmėjų ir iškreiptos konkurencijos 

spaudžiami, klubai superka geriausius 

žaidėjus iš viso pasaulio. Antai Bundeslygoje nėra 

ribojimo kviestis žaidėjus iš užsienio šalių. Pasaulio 

stipriausioje Bundeslygoje žaidžia per daug 

užsienio šalių rankininkų, o jauni perspektyvūs 

vokiečiai sėdi ant atsarginių suolelio. Vokietijai 

netrūksta gerų rankinio trenerių, čia labai didžiulė 

ir stipri metodologinė bazė, puikios sporto salės ir 

gausybė pagalbinio inventoriaus. Vokietijos merginų 

ir vaikinų rankinio rinktinės – daugkartinės 

pasaulio, Europos jaunių (17– 18 metų) ir jaunimo 

(19–21 metų) čempionės bei prizininkės. Jaunųjų 

žaidėjų potencialas labai gausus. Vis dėlto, jeigu 

klube rinktinės narys nėra žaidėjas organizatorius 

arba žaidimo lyderis (šią funkciją atlieka užsienietis), 

jis toliau netobulėja. Tai ne trenerių daromos 

metodologinės pratybų vyksmo klaidos, bet sporto 

treniruotės valdymo organizavimo priežastys. Pirmosios 

Bundeslygos klubuose geriausių žaidėjų 

(vyrų) metinis atlyginimas siekia 200–300 tūkst. 

eurų. Kylio klube žaidžiantis Prancūzijos nacionalinės 

rinktinės vartininkas T. Omejė (Th. Omeyer) 

per metus gauna net 360 tūkst. eurų (apie 1,2 mln. 

litų) atlyginimą. Pagrindinių klubų biudžetai leidžia 

supirkti pačius geriausius žaidėjus ir mokėti tokio 

dydžio atlyginimus. Kylio THW rankinio klubo 

metinis biudžetą sudaro 7 mln. eurų, Hamburgo 

HSV ir „Rhein-Neckar-Löwen“ klubų – 6 mln. 

eurų, Berlyno „Füchse“ – 4 mln. eurų ir t. t. Jeigu 

rankinio klubo biudžetas siekia tik apie 1 mln. eurų, 

komandai sunku išsilaikyti Bundeslygoje. Toks 

klubas negali įpirkti ir išlaikyti didelio meistriškumo 

žaidėjų. Vokietijos pagrindinių klubų rankinio 

ekipos yra stipriausios pasaulyje, tačiau tai net labai 

nepalankiai veikia nacionalinių rinktinių interesus. 

Vyrų rinktinės treneris H. Brandas (Brand) pareiškė 

atsistatydinsiąs iš rinktinės vyriausiojo trenerio 

pareigų, jeigu nebus ribojamas užsienio žaidėjų 

skaičius Bundeslygos komandose. Tačiau šiam 

reikalavimui kategoriškai priešinasi lygos vadovybė 

remdamasi laisvosios darbo rinkos įstatymais. 

Rusijos, Vokietijos rankinio sporto šakos problemų 

ir Prancūzijos laimėjimų visiškai negalima tapatinti 

su šios sporto šakos būkle Lietuvoje. Lietuvos 

olimpiniame sporto centre veikusios rankinio grupės 

nedarė jokio poveikio tarptautiniams nacionalinių 

rinktinių laimėjimams, kurie yra net labai prasti. Mes 

šiuo metu neturime nei stiprių nacionalinių rinktinių, 

nei stiprių turtingų klubų. Tačiau ir mažai išlaidaudama 

mūsų rankinio vadovybė galėtų nuveikti 

daugiau. Kodėl gi nesudarius mūsų šalies regionų 

(Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos) mergaičių ir 

berniukų (13–14 ir 15–16 metų) rinktinių? Šių rinktinių 

žaidėjus būtų galima kviesti kartą vieną mėnesio

dieną treniruotis visiems drauge, pratyboms turėtų 

vadovauti patvirtintas šio regiono rinktinės treneris. 

Taip pat galima surengti vieną arba du vienos dienos 

turnyrus (taurės varžybas) tarp regionų rinktinių. 

Nedidelės sąnaudos, bet didelė nauda ir paskata 

būtų jauniesiems rankininkams, jų meistriškumo 

ugdymui. Panašaus pobūdžio regioninės rinktinės 

jau suburtos Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje ir kitose 

šalyse ir kartą per mėnesį susirenka į pratybas. 

Šio straipsnio vienas autorių (A. Taraskevičius – 

red.) yra Vokietijos Heseno (Hessen) žemės šiaurės 

regiono berniukų (14–15 metų) rinktinės treneris. 

Taigi tokių pratybų bei turnyro nauda gerai žinoma 

ir rekomenduotina mūsų šalies rankinio federacijos 

moksleivių komisijai. Beje, 1970–1980 metais mūsų 

šalyje jau buvo vykdomi Žemaitijos, Aukštaitijos, 

Dzūkijos moksleivių taurės turnyrai, bet kažkodėl 

gangreit buvo pamiršti. Yra ir kitokių organizacinių 

būdų, gerinančių ir spartinančių rankinio pamainos 

rengimo ekonomiškumą. „Trenerio“ žurnalas apie 

tai ne kartą yra rašęs. Šalies klubinių komandų ir 

nacionalinių rinktinių laimėjimai varžybose integraliai 

parodo visos šalies rengimo sistemos veiksmingumą, 

todėl jos detalus tobulinimas strateginiu 

požiūriu yra svarbiausia jaunosios pamainos bei 

elito komandų rengimo kryptis. Ypač daug svarbos 

turi šalies visų amžiaus grupių (vaikų, paauglių, 

jaunuolių, suaugusiųjų) varžybų sistemų bei rungtyniavimo 

būdų (pvz., vaikų asmeninė gynyba, trijų 

kėlinių rungtynės) pertvarka ir optimalus taikymas. 

Eksperimentuoti itin paranku vaikų, moksleivių varžybose 

(Taraskevičius, 2011). Šiuolaikinio rankinio 

komandų žaidimo taktika bei strategija keičiasi, ji 

orientuojama į asmenybių saviraišką. Asmenybės 

geriausiai išugdomos varžybose. Todėl lavinkime 

vaikus, moksleivius ne tik pratybose, bet ir varžybose 

(Taraskevičius, 2004, 2007, 2008). Šalies rankinio 

varžybų sistemų tobulinimas turi būti treniruotės 

vyksmo tąsa ir siekinys. Lietuvos rankinio federacija, 

Lietuvos mokinių ir studentų sporto centras, kuris 

ir vykdo moksleivių varžybas, turėtų taikyti tokias 

varžybų sistemas, kurios skatintų ugdyti rankininkus 

individualybes (Skarbalius, 2007). 

Šiuolaikinio rankinio žaidimo 

ypatumai 

2010 metų Europos moterų ir 2011 metų 

pasaulio vyrų rankinio čempionatai dar kartą patvirtino 

– šių dienų rankinio vyraujančios gynybos 

sistemos yra aktyvios, paremtos asmenine gynyba. 

Aktyvios, agresyvios gynybos sistemos naikina 

konservatyvius taktikos veiksmų derinius ir labai 

sparčiai orientuoja į asmenybių saviraišką puolimo 

akcijose. Bet kokie puolimo deriniai tik su vienu 

baigmės variantu neturi jokios prasmės (Feldmann, 

2011). Naudojama taktika (deriniai), turinti 3–4 baigmės 

variantus, arba žaidžiama toliau įgyvendinant 

euristinius bei kognityvinius taktikos sprendimus. 

Aktyviais gynybos veiksmais atkovojama daug 

kamuolių, todėl rengiamos žaibiškos kontratakos. 

Atkovotas kamuolys–kontrataka–lengvas įvartis 

yra būdingi šių čempionatų veiksmai. Toks greitas 

(tempo) žaidimas išlaikomas per visas rungtynes, 

nuo pirmų iki paskutinių minučių. Greitas žaidimas 

stabdo žaidėjų ūgio didėjimo tendenciją. Šiandien 

daug reikšmingesniu veiksniu laikytinas ne žaidėjų 

ūgis, bet galingumas, techninis parengtumas ir 

kognityvinių komponentų bei anticipacijos išugdymo 

lygis. Per 2011 metų pasaulio vyrų čempionato 

baigiamąjį etapą Švedijoje 24 šalių rinktinėse 

registruota 384 rankininkai. Dviejų metrų ūgio 

ir aukštesnių rankininkų buvo tik 50 (13 proc.). 

Tokio ūgio žaidėjų daugiausia turėjo Kroatijos (6), 

Lenkijos (5), Vokietijos (4), Vengrijos (4), Serbijos 

(4), Rumunijos (4), Švedijos (4) ir Slovakijos 

(4) rinktinės. Aukščiausi šio čempionato žaidėjai 

buvo vengras L. Nagis (L. Nagy, 209 cm) ir kroatas 

M. Kopjaras (M. Kopjar, 210 cm). Bahreino, 

Japonijos ir Australijos rinktinėse žaidė tik po du 

190 cm ūgio žaidėjus. Bahreino rinktinės žaidėjų 

vidutinis ūgis buvo tik 181 cm, Australijos, Japonijos 

– 183 cm, Čilės – 184 cm. Jau daugelį metų 

vyrauja rankininkų stabilaus ūgio tendencija: 

• vartininkai: moterys – 180–185 cm, vyrai – 

195–200 cm; 

• linijos puolėjai: moterys – 177–180 cm, vyrai 

– 195–200 cm; 

• antrosios linijos puolėjai: moterys – 180– 

185 cm, vyrai – 190–200 cm; 

• krašto puolėjai: moterys – 165–170 cm, vyrai 

– 180–190 cm. 

Pasaulio čempionų vardus apgynusios Prancūzijos 

rinktinės žaidėjų ūgio vidurkis sudarė 

191 cm. Įdomu, kad toks pats žaidėjų vidutinis 

ūgis (191 cm) buvo ir Lietuvos rinktinėje, kuri 

atkrintamosiose rungtynėse du kartus pralaimėjo 

Norvegijos žaidėjams – 19:27 ir 21:24. Norvegai 

čempionate užėmė devintą vietą. Lietuvos nacionalinės 

rinktinės žaidėjai galėtų kaip lygūs su lygiais 

varžytis su kitų žemynų atstovais ir netgi laimėti 

(Skarbalius, 2006). Bet Tarptautinė rankinio federacija, 

populiarindama rankinį visuose žemynuose, 

vengia pasaulio čempionatus paversti vien Europos 

šalių čempionatais, todėl riboja mūsų žemyno 

komandų skaičių. Pasaulio čempionate Švedijoje 

27

28 

ryškiai vyravo Europos šalių rinktinės, turnyrinėje 

lentelėje jos užėmė nuo 1 iki 11 vietos, kitų žemynų 

rinktinės rikiavosi tik nuo 12 vietos (Argentina). 

Atrankos ir atkrintamųjų varžybų sistemos sudaro 

galimybę kitų žemynų rinktinėms, netgi labai žemo 

meistriškumo, dalyvauti baigiamajame pasaulio 

čempionatų etape, tačiau nuopuolingi pralaimėjimai 

jame nepuošia šio rango varžybų ir vargu 

ar toje šalyje tikėtinas rankininkų meistriškumo 

poslinkis. Bahreino rinktinę prancūzai nugalėjo 

net 41:17, vokiečiams jie pralaimėjo 38:18. Danai 

Australijos rankininkus įveikė 47:12, kroatams jie 

pralaimėjo 42:15. Panašūs rezultatai užregistruoti ir 

rungtyniaujant Čilės, Brazilijos, Tuniso rinktinėms. 

Egzotinių šalių rinktinių didžiuliai pralaimėjimai 

nedaro neigiamo poveikio jų žaidėjams – šie džiaugiasi, 

jog dalyvauja baigiamajame pasaulio čempionato 

etape. Pavyzdžiui, australai didžiuodamiesi 

europiečiams aiškina: „Mes esame tikri rankinio 

žaidėjai, o jūs – profesionalai“. Šiam pašmaikštavimui 

sunku nepritarti: Australijos rinktinė šeštą kartą 

žaidė baigiamajame pasaulio čempionato etape ir 

penktą kartą užėmė paskutinę vietą. 

Be jokių radikalių taktikos 

naujovių 

Po 2010 metų Europos moterų rankinio čempionato 

Danijoje ir Norvegijoje, tai pat po 2011 metų 

vyrų pasaulio čempionato Švedijoje visas būrys 

rankinio specialistų (Späte, 2011; Brand, 2011; 

Feldmann, 2011; Ong, 2011; Heuberger, 2011 ir 

k.t.) savo publikacijose dalijasi mintimis apie šio 

žaidimo tendencijas ir būtinas šiai sporto šakai organizacines 

pertvarkas. Ir kiti autoriai apie nacionalinių 

rinktinių problemas dažniausiai yra vienodos 

nuomonės: varžybų jau per daug, o čempionatų 

maratonuose per mažai poilsio dienų. Šalių čempionatai, 

kas dveji metai žemynų ir pasaulio čempionatai, 

begalė žemynų taurių varžybų, kvalifikacinių 

atrankos turnyrų. Lyderiaujantys klubai ir rinktinės 

per sezoną žaidžia apie 120–130 rungtynių. Žaidėjų 

jėgos senka, jie artėja prie savo fizinių galimybių 

ribos. Susikūrusi Europos rankinio žaidėjų taryba 

griežtai pareikalavo mažinti rungtynių skaičių ir 

rengti aukščiausio rango varžybas ne kas antrus, o 

kas ketverius metus. Varžybų krūvis turi būti ne per 

didelis, optimalus. Siūlomas toks rungtynių skaičius 

per varžybų sezoną (Heinz, 2010): 

• 6–8 metų vaikams (mini rankinis) – iki 10; 

• 8–10 metų vaikams (E grupė) – iki 20; 

• 11–12, 13–14 metų vaikams (D ir C grupės) – 

iki 30; 

• 15–16 metų paaugliams (B grupė) – iki 40; 

• 17–18 metų jaunuoliams (A grupė) – iki 50; 

• suaugusiesiems – apie 80. 

Su tokiu rungtynių skaičiaus modeliu galima 

sutikti ir galima diskutuoti. Antai 1997 metų pasaulio 

vyrų čempionato sidabro medalių laimėtojos 

Švedijos rinktinės nariai tais metais žaidė po 

123 rungtynes. Vilniaus moterų „Eglės“ komanda 

1988 metais, kai buvo laimėta Europos taurė, žaidė 

116 rungtynių, 1997 metais – 110. Panašų rungtynių 

skaičių žaidė ir Kauno „Granito“ vyrai. Tiesa, 

tuomet treniruotės dar nebuvo tokios intensyvios, 

be to, ir žaidimo greitis per rungtynes buvo gerokai 

lėtesnis. O. Ignatjevos (1997) teigimu, per metus 

reikia žaisti 70 rungtynių, J. Červinskio (Czerwinski, 

1995) nuomone – 80 rungtynių, tokios pačios 

nuomonės laikosi ir F. Heincas (Heinz, 2010). Deja, 

šiuo metu mūsų šalies pirmaujančios komandos 

per sezoną žaidžia apie 60 rungtynių, kitos dar 

mažiau – tik 30–40. Esant tokiam rungtynių skaičiui 

parengti didelio meistriškumo rankininkes ir 

rankininkus ne itin tikėtina. Profesoriaus A. Skarbaliaus 

manymu, tai katastrofa (!) 

Varžybų skaičiaus didinimas arba mažinimas 

priklauso ne tik nuo trenerių norų, bet ir nuo kitų 

veiksnių. Konkurencingumas tarp sporto šakų labai 

svarbu transliacijų per televizijų skaičiui ir apimčiai. 

Jei sporto šakos renginiai per TV transliuojami 

dažniau ir tinkamu laiku, rėmėjai noriai atveria savo 

pinigines. Nori turėti daugiau pinigų, turi dažniau ir 

geriau žaisti. Tačiau daugelis čempionatų neparodo 

naujų žaidimo idėjų ir taktikos inovacijų. Rinktinių 

treneriai neturi laiko parengti visai naujų žaidimo 

taktikos variantų arba sistemų. 

Dauguma trenerių remiasi pirmaujančių klubų 

taktinėmis žaidimo koncepcijomis. Pavyzdžiui, po 

2008 metų Pekino olimpinių žaidynių jau praėjo du 

pasaulio vyrų rankinio čempionatai (2009 metais 

Kroatijoje, 2011 – Švedijoje), tačiau jie nepateikė 

jokių radikalių žaidimo taktikos naujovių. Vyrauja 

greitas (tempo) žaidimas, paremtas individualiu 

stiliumi. Kontratakų greitis išlaikomas ir tolesnėse 

pozicinio puolimo akcijose. Staigūs kamuolio perdavimai, 

greitas judėjimas (tempas) be kamuolio 

ir aktyviosios gynybos būdai – tai XXII pasaulio 

vyrų rankinio čempionato Švedijoje bruožai. Greita 

orientacija, ūmus, netikėtas sprendimo priėmimas, 

tolesnio veiksmo atlikimas mažiausiai rizikuojant, 

anticipacija, galingas žaidimas ir briliantinė (nugludinta) 

technika – tai esminiai pirmaujančių rinktinių 

(Prancūzijos, Danijos, Ispanijos, Švedijos, Kroatijos, 

Islandijos ir kt.) žaidimo pranašumai. Ryškiai 

mažėja pasyviųjų gynybos sistemų šalininkų. Gi-

nantis sistema 6:0 atliekami aktyvūs anticipaciniai 

veiksmai net 10–12 m zonose. Aktyvią, agresyvią 

gynybos sistemą 6:0 daugiausia naudojo Švedijos, 

Lenkijos, Slovakijos, Islandijos, Danijos rinktinės. 

Beveik visose rungtynėse pasaulio čempionai prancūzai 

gynėsi sistema 5:1 arba 5:1 Indėnas. Tokias 

gynybos sistemas rinkosi ir Bahreino, Vokietijos, 

Tuniso, Ispanijos, Kroatijos rinktinių treneriai. Aktyvia 

sistema 3:2:1 gynėsi Čilės, Argentinos, Pietų 

Korėjos, Egipto, Japonijos rankininkai. Siekiant sutrukdyti 

puolėjų veiksmų ritmą nevengta kaitalioti 

gynybos variantų, pvz.: 5+1, 4+2, 3+3. Rungtynių 

pabaigoje, gelbėjantis nuo pralaimėjimo, taip pat 

naudotasi rizikingos asmeninės gynybos būdais. 

Varžovų komandai puolant mažuma (žaidėją pašalinus 

2 min.) jau beveik visos rinktinės pradeda gintis 

tik aktyviosios gynybos būdais: 6:0 visi gynėjai 

prie 9 m linijos, 5+1, 4+2, 4:2, 3:2:1. Visų gynybos 

sistemų ir būdų tikslas – atkovoti kamuolį. 

Sėkmė ginantis labai daug priklauso nuo komandos 

vartininko žaidimo veiksmingumo, t. y. 

gebėjimo gerai atremti kamuolio metimus iš visų 

pozicijų (Skarbalius, 2006). Publikacijose rašoma, 

kad geriausios komandos turi turėti ir geriausius 

vartininkus (Leukefeld, 2010). Jeigu vartus saugo 

žaidėjas, kurio žaidimo veiksmingumas žemesnis 

kaip 30 proc., rungtynes laimėti sunku. Turnyre 

Švedijoje geriausiuoju vartininku buvo pripažintas 

prancūzas T. Omejeris (Omeyer, ūgis 192 cm), jo 

veiksmingumas sulaikant kamuolį siekė 38 proc. 

Dar sėkmingiau žaidė Danijos rinktinės vartų saugas 

N. Landinas (Landin, ūgis 200 cm), jis visame turnyre 

sulaikė net 41 proc. į vartus lekiančių kamuolių. 

Švedo J. Sjostrando (Sjöstrand, ūgis 195 cm) 

žaidimo veiksmingumas buvo 41 proc., alžyriečio 

Slohdijo (Slohdio 190 cm) – 41 proc., vokiečio 

J. Biterio (Bitter, 204 cm) – 40 proc., vengro N. Fazekaso 

(Fazekas, ūgis 192 cm) – 38 proc.. Pastarasis 

žaidėjas rungtynėse su vokiečiais (27:25) sulaikė net 

48 proc. į vartų plotą lekiančių kamuolių. Toks pats 

aukštas (40 proc.) žaidimo veiksmingumas buvo ir 

moterų rinktinių vartininkių Europos čempionate. 

Aktyviosios gynybos būdai, gerėjantis vartininkų 

žaidimo veiksmingumas keičia ir puolėjų 

veiksmų įvairovę. Aktyvūs gynybos veiksmai ne 

tik šalina puolimo taktikos veiksmų derinius, bet ir 

didina metimų į vartus iš atremties skaičių. Esant 

labai judriai gynybai antrosios linijos puolėjams 

mesti kamuolį pašokus darosi vis sudėtingiau. Prieš 

metimą pašokus žaidėjas turi ilgesnį nuotolį įsibėgėti, 

o šuolis su kamuoliu atima daugiau laiko. Šis 

metimo būdas gynėjų lengviau sutrukdomas, todėl 

daugėja metimų į vartus iš atremties. Tokie metimai 

atliekami labai staigiai, netikėtai, jie sudaro daug 

keblumų gynėjams ir vartininkui, o jų veiksmingumas 

siekia iki 70 proc. Švedijos turnyre antrosios 

linijos puolėjai atliko 45 proc. metimų į vartus iš 

atremties padėčių (50 proc. sudarė metimai pašokus, 

5 proc. kitais būdais). Atraminiai metimai buvo būdingi 

Čilės, Egipto, Argentinos, Danijos, Islandijos, 

Kroatijos, Norvegijos antrosios linijos puolėjams. 

Nors tokių metimų daugėja, tačiau kai kurie publikacijų 

autoriai (Späte, 2011; Ong, 2011; Heuberger, 

2011) mano, kad didesnę svarbą turi metimų būdų 

įvairovė, metimo staigumo ir netikėtumo įvaldymas. 

Stiprius metimus vartininkai sulaiko lengviau negu 

staigius, netikėtus. Švedijos turnyre metimų į vartus 

(iš atremties, pašokus, pasilenkus į kairę, dešinę) 

įvairovę kvalifikuočiausiai parodė Danijos rinktinės 

puolėjas M. Hansenas (Hansen). Jis su savo 

šalies rinktine iškovojo sidabro medalius ir tapo 

rezultatyviausiuoju turnyro žaidėju. 196 cm ūgio 

danas taikliai atakavo varžovų vartus 68 kartus. Jo 

metimų veiksmingumas buvo 56 proc. Kiekvienose 

rungtynėse jis pelnė 6,8 įvarčio. Šio žaidėjo metimų 

veiksmingumas ir pelnytų įvarčių vidurkis kiekvienose 

rungtynėse buvo geriausi tarp visų čempionato 

žaidėjų. M. Hansenas buvo išrinktas ir į simbolinę 

pasaulio rinktinę kaip pusiau kairio krašto puolėjas. 

XXII pasaulio vyrų rankinio čempionatą užbaigė 

dramatiška kova dėl čempionų vardų tarp Danijos ir 

Prancūzijos rinktinių. Rungtynėse netrūko įtampos, 

bekompromisės kovos, šiurkštaus žaidimo, briliantinės 

technikos, anticipacinės rizikos, euristinių bei 

kognityvinių taktikos sprendimų. Prancūzai tapo 

pasaulio čempionais tik pratęsus rungtynes (31:31, 

37:35). Grūmėsi dvi stipriausios šių dienų pasaulio 

ekipos, kartu ir du geriausi rankininkai – prancūzų 

žaidėjas N. Karabatičius (ūgis 195 cm) ir danų 

M. Hansenas (196 cm). Abu galingi rankininkai 

per rungtynes įmetė po 10 įvarčių: N. Karabatičius 

metė 14 kartų (veiksmingumas 71 proc.), M. Hansenas 

metė net 20 kartų (50 proc.). Šių rodiklių 

skirtumas ir judri gynybos sistema 5:1 lėmė pergalę 

prancūzams. Prancūzijos rinktinei tai buvo ketvirtas 

iš eilės stambaus turnyro laimėjimas (ji 2008 metų 

olimpinė, 2009 ir 2011 – pasaulio, 2010 – Europos 

čempionė). Pavydėtinas meistriškumo stabilumo 

pavyzdys. Rinktinės treneris K. Onesta (C. Onesta) 

aiškino žurnalistams, esą rinktinės pergales nulemia 

žaidėjų organizuoto ir kryptingo rengimo vaikų, 

paauglių, jaunuolių amžiuje ypatumai. Šalyje veikia 

net 23 rankinio centrai (internatai). „Mūsų puikus 

pamainos rengimas, todėl galime ir norime, norime 

laimėti, laimėti, laimėti“, – džiaugėsi ir Danijos 

rinktinės treneris U. Vilbekas (Wilbek). – „Mes 

29

30 

sužaidėme fantastinį turnyrą. Juk mes laimėjome 

sidabro medalius“. Jauna Danijos rinktinė (amžiaus 

vidurkis 25 metai) ir ateityje bus viena iš pretendenčių 

į 2012 metų Londono olimpines žaidynes. 

Puolimo veiksmų kokybės 

gerėjimas 

Labai ryški rankinio turnyro Švedijoje puolimo 

veiksmų dominantė – ekspresyvūs kamuolio 

perdavimai ir gaudymas viena ranka. Nuo krašto 

puolėjų kamuolys perdavinėjamas (laipteliai) iki 

įžaidėjo arba iki kito pusiau krašto puolėjo. Krašto 

puolėjai laukia kamuolio toli aikštės kampe, o gavę 

jį meta net iš labai smailaus krašto. Įsibėgėjus nuo 

aikštės kampo šokama septynių metrų baudos metimo 

žymės kryptimi – taip padidinamas metimo į 

vartus kampas. Dauguma krašto puolėjų jau gerai 

įvaldę metimus pasukant kamuolį, todėl jiems 

nesunku pelnyti įvartį iš bet kokio kampo. Atakas 

iš krašto pozicijų sėkmingai baigdavo Vengrijos, 

Norvegijos, Prancūzijos, Ispanijos, Argentinos, 

Danijos, Tuniso puolėjai. Dėl aktyviosios gynybos 

sumažėjo perdavimų linijos puolėjams, bet padaugėjo 

ekspresyvių perdavimų krašto puolėjams. Tai 

ryškesnė paskutinių (2009–2011 metų) pasaulio ir 

Europos čempionatų tendencija. 

Jau 2008 metų olimpinėse žaidynėse ir 2009 

metų pasaulio čempionate daugelis linijos puolėjų 

gaudydavo kamuolį viena ranka. Per turnyrą Švedijoje 

žiūrovai matė visų pozicijų puolėjus, gaudančius 

kamuolį viena ranka įvairiose situacijose. 

Gaudomas viena ranka kamuolys nesumažina žaidėjo 

greitumo, o judesio greitį netgi padidina. Ypač 

tai būdinga kontratakuojant arba bėgant į greitąjį 

puolimą. Kamuolio griebimas viena ranka labai apsunkina 

gynėjo veiksmus, nes judesiai viena ranka 

greitesni negu abiem rankomis. Kamuolio gaudymas 

viena ranka yra sudėtingas technikos veiksmas, 

jam atlikti reikia gerų koordinacinių gebėjimų (žr. 

1 pav.). Tačiau tai jau būtinas šiuolaikinio rankinio 

technikos veiksmas. Gaudyti kamuolį viena ranka 

treneriai jau turėtų mokyti žaidėjus nuo paauglystės 

(15–16 metų). Per pratybas reikėtų duoti jiems 

mažesnius kamuolius, pvz., teniso, poroloninius, 

guminius (Leukefeld, 2010). 

Švedijos turnyras, kaip ir Europos moterų rankinio 

čempionatas, taktikos atžvilgiu nepasižymėjo 

jokiomis radikaliomis naujovėmis. Greitas žaidimas 

ir aktyvi gynyba palaidojo konservatyvius ankstesnių 

laikų derinius ir suformavo modernų kognityvinį, 

euristinį žaidimo taktikos suvokimą. Pažinimo 

svertai, loginiai atradimų metodai, anticipacija, 

nugludinta technika, judesių greitis ir koordinacija 

tapo šiuolaikinio žaidimo taktikos suvokimų bei 

įgyvendinimo pagrindu. Iš ankstesnių taktikos derinių 

teliko kryžminio keitimosi su kamuoliu ir be 

jo elementai. Kryžminio keitimosi variantus renkasi 

visos moterų bei vyrų nacionalinės rinktinės, kaip ir 

klubinės komandos. Greitus kryžiavimosi veiksmus 

beveik vienodai atlieka visos komandos. Kryžminio 

keitimosi su kamuoliu ir be jo veiksmai atliekami 

tarp įžaidėjo ir pusiau krašto puolėjų, šie kryžmiškai 

keičiasi su krašto puolėjais, įžaidėjas – su krašto 

arba linijos puolėjais, dvigubo kryžiavimosi veiksmai 

vyksta tarp visų trijų antrosios linijos puolėjų ir 

pan. Kryžminio keitimosi vietomis esmė – tolesnis 

euristinis veiksmų atlikimas (veiksmai pasirenkami 

pagal esamą situaciją): metimai, užtvaros, atgaliniai 

ir ekspresyvūs perdavimai, judėjimas be kamuolio, 

žaidimas 2 × 2 ir kt. Labai svarbu po kryžminio 

keitimosi toliau aktyviai veikti, kuo mažiau rizikuoti 

atliekant tolesnius veiksmus. Kvalifikuotas 

kryžminis keitimasis įgyvendinant euristinius bei 

kognityvinius taktikos veiksmų sprendimus laiduoja 

sėkmę šių dienų rankinio žaidėjams (Späte, 2011). 

Po paskutinių pasaulio bei Europos rankinio 

čempionatų publikacijų autoriai gvildena ne tik 

rinktinių žaidimo tendencijas, bet ir pamainos rengimo 

problemas. Akcentuojama jaunųjų rankininkų 

treniruotės intensyvinimo svarba, rekomenduojama 

griežtai laikytis rengimo eiliškumo ir kompleksiškumo 

amžiaus grupėse (vaikų, paauglių, jaunuolių). 

Pasisakoma prieš jaunųjų sportininkų rengimo 

forsavimą ir iškreiptas periodizacijas. Jau nuo pat 

mažų dienų (nuo 6 metų) reikia ugdyti vaikų koordinacinius 

gebėjimus, euristinį mąstymą, tobulinti 

veiklos ir sprendimų būdus. Išskirtinis dėmesys 

turi būti kreipiamas į asmeninės gynybos, jos būdų 

mokymą. Vaikų, paauglių rankinis turi būti laisvas 

žaidimas, turįs tikslą skiepyti žaidimo kultūros, 

žaidėjų kūrybingumo įgūdžius. Šioms amžiaus 

grupėms turi būti taikomos tokios varžybų sistemos 

ir varžymosi būdai, kurie ekonomiškiausiai 

ugdytų rankininkus asmenybes. Kai kurie autoriai 

(Späte, 2010; Ong, 2011; Heinz, 2010) teigia, 

kad jaunųjų rankininkų (15–18 metų) būrimas į 

centrus teigiamai veikia meistriškumo ugdymo 

ekonomiškumą. Šalys, kurios rengdamos pamainą 

rankinio meistrams be paliovos ieško naujovių, jas 

išbando, įgyvendina modernias metodologijas bei 

organizacines priemones, pasiekia daug svaresnių 

laimėjimų tarptautinėse suaugusiųjų rankinio 

varžybose. Tuos pačius arba panašius pasiūlymus, 

patarimus bei išvadas jau keleri metai teikia ir mūsų 

„Trenerio“ žurnalas. Dabartinė mūsų šalies rankinio

31 

vadovybė turėtų atkreipti į tai dėmesį ir, jeigu reikia, 

mėginti juos įgyvendinti. Esame įsitikinę, o ir kitų 

šalių (Prancūzijos, Islandijos, Egipto, Portugalijos, 

Pietų Korėjos) patirtis rodo, kad gaivinti net labai 

pašlijusius mūsų šalies rankinio sporto šakos laimėjimus 

reikia pradėti tobulinant pačių mažiausių 

žaidėjų – moksleivių rengimo vyksmą. 

Išnagrinėjus rinktinių žaidimo ypatumus 

2010 metų Europos moterų ir 2011 metų pasaulio 

vyrų rankinio čempionatuose, daugelio autorių 

publikacijų atsiliepimus bei gausybę rankininkų 

pamainos rengimo rekomendacijų, mums, treneriams 

ir vadovams, būtina įsiklausyti į šias išvadas 

ir pasiūlymus: 

• Visų amžiaus grupių (vaikų, paauglių, jaunuolių, 

suaugusiųjų) treniravimo fiziniai krūviai 

ir rungtynių skaičius turi būti optimalūs. 

• Neapgalvotas fizinių krūvių ir rungtynių skaičiaus 

didinimas stabdo sportininkų tobulėjimą 

ir sukelia stagnacinius reiškinius. Jeigu 

fiziniai krūviai bus per maži – sportininkai 

netobulės. 

• Sėkmingas nacionalinės rinktinės žaidimas 

galimas tik tokiu atveju, jeigu joje visą laiką 

liepsnoja emocinė, motyvacinė ugnis. 

• Jaunųjų sportininkų (15–18 metų) būrimas į 

centrus teigiamai veikia pamainos rengimą, 

jos meistriškumo ugdymą. 

• Regioninių rinktinių (13–14, 15–16 metų) 

sudarymas, pratybų ir varžybų joms organizavimas 

labai prisideda prie žaidėjų meistriškumo 

ugdymo ir motyvacijos skatinimo. 

• Šiuolaikiniame rankinyje vyrauja tik aktyviosios 

gynybos sistemos, paremtos asmenine 

gynyba. 

• Aktyviosios gynybos būdai naikina klasikinės 

taktikos variantus (derinius) ir labai sparčiai 

orientuoja į rankininkų asmenybių saviraišką. 

• Vaikams ir paaugliams turi būti taikomi tokie 

varžymosi būdai, kurie labiausiai ugdo 

rankininkus asmenybes. 

• Varžybose gausėja atraminių metimų, tačiau 

reikšmingesniais veiksniais laikytinas 

metimų būdų įvairovės ir kamuolio metimų 

staigumo bei netikėtumo įvaldymas. 

• Ekspresyvūs perdavimai labai gerina krašto 

puolėjų žaidimo veiksmingumą. 

• Kamuolio gaudymas viena ranka jau yra būtinas 

technikos veiksmas žaidžiant šiuolaikinį 

rankinį. 

• Kvalifikuoti kryžminio keitimosi (su kamuoliu 

ir be jo) veiksmai įgyvendinant tolesnius 

euristinius bei kognityvinius taktikos veiksmų 

įgyvendinimo sprendimus yra viena 

dabartinio rankinio sėkmės priemonių. 

• Šalys, kuriose treniruojant vaikus, moksleivius 

drąsiai gvildenamos ir diegiamos naujos 

idėjos, taikomos pažangios metodologijos 

ir organizacinės priemonės, vėliau pasiekia 

svaresnių laimėjimų tarptautinėje arenoje. 

Literatūra 

Brand H. (2011). Letzte Vorhang oder erster Schritt. Handball 

Woche, 06. Neumünster, 4. 

Feldmann K. (2011). Freies, kooperatives Spiel. Handball 

Training, 2, 12–19. Münster: Philippka Sportverlag. 

Gutschow W. (2010). Es brennt kein Feuer. Handball Woche, 28. 

Neumünster, 30. 

Heinz F. (2010). Gut geplant ist halb gewonnen. Handball 

Training, 8, 28–34. Münster: Philippka Sportverlag. 

Heuberger M. (2011). WM 2011 Schweden. Kreuzen „ohne“. 

Handball Training, 3, 22–27. Münster: Philippka Sportverlag. 

Karoblis P., Steponavičius K. (2006). Svarbiausios sporto 

treniruotes tobulinimo kryptys. Sporto mokslas, 4, 13–21. 

Leukefeld D. (2010). Einhändig fangen – so bekommt man 

den Ball in den Griff. Handball Training, 11, 31–35. Münster: 

Philippka Sportverlag. 

Ong B. (2011). Vorbild Frankreich. Jugendförderung. Handball 

Woche, 06. Neumünster, 4. 

Skarbalius A. (2006). Šiuolaikinis vyrų rankinis: varžybinės 

veiklos modeliai. Kaunas: LKKA, p. 223–240, 255, 257–262. 

Skarbalius A. (2007). Kietas žaidimas. Kaunas: Aušra. 155 p. 

Späte D. (2011). Aus Trends werden Massstäbe. Handball 

Training, 2. Münster: Philippka Sportverlag, 16–21. 

Taraskevičius A. (2004). Treniruokime rankininkus ir varžybose. 

Treneris, 4, 24–29. 

Taraskevičius, A. (2007). Vaikai rankinio ateitis. Treneris, 2, 

24–39. 

Taraskevičius A. (2008). Trenerių dalykinės kompetencijos 

svarba ir rankininkų rengimo programiniai ypatumai. Treneris, 

1, 18–32. 

Taraskevičius, A. (2011). Rankinio metodologijos dvasios 

skurdas. Treneris, 1–2, 18–30.

32 

Keletas kamuolio gaudymo 

viena ranka mokymo pavyzdžių 

Pateikiame treneriams kamuolio gaudymo viena 

ranka mokymo pavyzdžių (1 pav.) ir kryžminio 

keitimosi bei ekspresyvių perdavimų tobulinimo 

pratimų (2 pav.). Atkreipiame trenerių dėmesį, kad 

kiekvienas pratimas turi atitikti grupės kontingento 

amžių ir parengtumą. Mokant gaudyti kamuolį 

viena ranka reikia naudoti mažesnio dydžio arba 

mažiau pripūstus oro kamuolius. Pratimai ne tik 

padės išmokyti jaunuosius žaidėjus sudėtingų 

technikos veiksmų, bet ir lavins jų koordinacinius 

gebėjimus. Naudodami kryžminio keitimosi vietomis 

pratimus treneriai gali sugalvoti įvairių taktikos 

veiksmų derinių, ugdančių rankininkus asmenybes 

bei jų saviraišką, gebėjimus įgyvendinti euristinius 

bei kognityvinius sprendimus. 

1 pav. Kamuolio gaudymas viena 

ranka

1 pav. Tęsinys 

33

34 

1 pav. Tęsinys

2 pav. Ekspresyvūs perdavimai ir kryžminis žaidėjų keitimasis vietomis 

35

36 

2 pav. Tęsinys

37 

2 pav. Tęsinys 

Puolėjas 

Sutartiniai ženklai 

Kamuolio varymas 

Puolėjas su kamuoliu 

Gynėjas 

Puolėjas, toliau atliekantis gynėjo veiksmus 

Vartininkas 

Treneris 

Žaidėjo judėjimas 

Žaidėjo su kamuoliu judėjimas 

A 

Kamuolio judėjimas 

Kamuolio metimas į vartus 

Klaidinamieji judesiai be kamuolio 

Klaidinamieji judesiai su kamuoliu 

Užtvara 

Kamuolys / Kamuoliai 

Stovelis, kimštinis kamuolys, kliūtis, žymė

38 

Vertikalaus lyno 

su plačia rankena 

traukimas iki smakro 

sėdint 

Remigijus Bimba 

Asmeninis treneris 

Pratimo atlikimo technika 

• Prie vertikalaus lyno prikabinkite plačią 

rankeną. 

• Susireguliuokite treniruoklio sėdynės volelius 

(atramą), kad sėdint jie prispaustų 

priekinį jūsų šlaunų paviršių. Pakiškite savo 

kelius po atrama. Pėdos turi remtis į grindis 

visa plokštuma. 

• Tvirtai suimkite rankeną ir atsisėskite ant treniruoklio 

sėdynės tokiu atstumu, kad rankena 

kabėtų prieš jus, o ne virš galvos. 

• Liemenį laikykite tiesų. Pradinė padėtis: 

rankos ištiestos per alkūnes. Jeigu iš sėdimos 

padėties negalite pasiekti rankenų, kilstelėkite 

treniruoklio sėdynę aukštyn. 

• Įtempkite nugaros raumenis, kad korpuso 

padėtis būtų stabili (vertikali). 

• Giliai įkvėpkite ir sulaikykite kvėpavimą. 

Statiškai suglauskite mentes ir traukite rankeną 

žemyn. Rankeną turite traukti iki pečių 

lygio, ne žemiau. 

• Apatiniame traukimo taške svarbiausia – iškvėpimas. 

Statiškai sulaikykite kvėpavimą 

1–2 sek. 

• Viršutiniame taške stenkitės trumpą laiką 

išlaikyti ištemptus kiek įmanoma nugaros 

raumenis ir kartokite pratimą. 

Patarimai ir komentarai 

Užimdami pradinę padėtį būtinai visiškai ištieskite 

rankas per alkūnes ir pečių lanko raumenis 

truputį kilstelėkite aukštyn. Tik tokiu būdu galėsite 

padidinti judesio amplitudę. Juk žemiau krūtinės 

rankenos netrauksite, todėl pratimą pradėkite iš 

viršutinės padėties.

Norėdami treniruoti viršutinę nugaros raumenų 

dalį, pratimo metu turite stabiliai laikyti korpusą. Jei 

tik truputį atsilenksite atgal, tuomet jūs treniruosite 

apatinę pečių ir plačiųjų nugaros raumenų dalis. 

Atlikdami šį pratimą būtinai sulaikykite kvėpavimą, 

nes pilna oro krūtinės ląsta sudaro puikias 

sąlygas išlaikyti stabilų korpusą. 

Labai svarbu kuo arčiau suglausti mentes. Tik 

tokiu būdu daugiausia treniruojami platieji nugaros 

raumenys. 

Labai sunku išmokti taisyklingai atlikti šį 

pratimą. Būtina įsiminti (įsivaizduoti) jo atlikimo 

techniką – traukti alkūnes žemyn, o ne lenkti rankas 

per alkūnes, ir tik taip daryti pratimą. Traukimo 

veiksmas paprastai vyksta alkūnes pakeliant ir 

nuleidžiant. Vėliau darykite pratimą be svorio. 

Pakelkite tiesias rankas aukštyn ir keletą kartų 

imituokite judesius ore. Pajauskite, kaip juda mentės. 

Įsidėmėkite savo pojūčius. Lygiai tokius pat 

judesius turite atlikti su treniruokliu. 

Nėra prasmės traukti rankenos kuo žemiau. 

Parankiausia traukti iki pečių lanko arba smakro. 

Metodika: kada, kaip ir kiek? 

Kada? Vertikalaus lyno su plačia rankena 

traukimo iki smakro iš sėdimos padėties pratimą 

darykite po prisitraukimų. 

Kaip? Po šio pratimo siūlome svarmens arba 

štangos traukimo pasilenkus prie pilvo pratimą. 

Kiek? Atlikite 3–4 serijas po 6–12 kartojimų. 

Tarp serijų ilsėkitės 1–1,5 minutės. 

Pagrindiniai raumenys ir 

sąnariai, atliekantys traukimo 

pratimus 

Judesys per pečių sąnarį vyksta dėl viršutinės 

plačiųjų nugaros, didžiojo apvaliojo ir apatinės 

didžiojo krūtinės raumens dalies. Platusis nugaros 

raumuo apima korpusą nuo pečių stuburo link ir 

tęsiasi beveik iki sėdmenų. Nugaros plačiojo raumens 

skaidulos išsidėsčiusios horizontaliai, tačiau 

apatinėje dalyje jos guli beveik vertikaliai. 

Didysis krūtinės raumuo susideda iš dviejų 

dalių: viršutinės ir apatinės. Vertikalaus lyno su plačia 

rankena traukimas iki smakro sėdint treniruoja 

apatinę krūtinės dalį, kurios raumeninės skaidulos 

išsidėsčiusios horizontaliai. 

Be pečių lanko, svarbų darbą atlieka ir kiti 

raumenys: mentę traukiantys rombiniai raumenys 

ir mažasis krūtinės raumuo. Tai už kitų raumenų 

pasislėpę dideli raumenys. Rombinius dengia trapecinis 

raumuo, o mažąjį krūtinės – didysis krūtinės 

raumuo. 

Šio pratimo metu rankos traukiamos arčiau 

korpuso. Treniruojami viršutiniai plačiojo nugaros 

raumenys, didžiojo apvaliojo ir apatinė didžiojo 

krūtinės raumens dalis. Pritraukiant rankas atitraukiamos 

viena nuo kitos mentės, todėl į darbą 

įsitraukia rombiniai ir mažasis krūtinės raumenys. 

Taip pat dalyvauja dvigalvis žasto, dilbių lenkiamieji 

raumenys, kurių pagrindinė funkcija stabilizuoti 

alkūnės sąnarį. 

Atliekant vertikalaus lyno su plačia rankena 

traukimo iki smakro sėdint pratimą treniruojami 

šeši raumenys. 

Sportas 

Šis pratimas yra labai naudingas kultūrizmo 

sporto šakos atstovams, nes padeda išsiugdyti plačią 

ir didelę nugarą, stiprius ir tvirtus jos raumenis. Jei 

darysite pratimą labai didele judesio amplitude ir 

daug kartų kartosite, tokiu atveju labiau treniruosite 

viršutinius nugaros raumenis ir tobulinsite jų 

atskyrimą bei reljefą. 

Traukimo judesiai atliekami įvairiose sporto šakose, 

ypač tose, kur reikia traukti korpusą rankomis 

(alpinizmas, laipiojimas uolomis ir kt.). Traukimo 

pratimai naudingi ir krepšininkams, nes dažnai reikia 

gaudyti kamuolį ištiestomis ir pakeltomis virš 

galvos rankomis, paskui perduoti kitam žaidėjui 

ar mesti į krepšį. Savo pratybose bei varžybose 

traukimo judesius naudoja ir gimnastai atlikdami 

pratimus ant prietaisų: skersinio, žiedų, lygiagrečių. 

Tokius judesius taip pat imituoja plaukikai plaukdami 

kai kuriais stiliais. 

Čempiono Dariaus Bukšnaičio 

rekomendacijos 

• Labai sunku pajausti nugaros plačių raumenų 

darbą, ypač pradedantiesiems. Aš rekomen- 

39

40 

Lentelė 

Pagrindiniai raumenys, atliekantys traukimo pratimus 

Raumuo Išsidėstymas Funkcija 

Tai plačiausias nugaros raumuo, esantis 

užpakalinėje liemens pusėje. Dengia apatinę 

nugaros dalį ir krūtinės šoną. Prasideda nuo 

šešių apatinių (Th VII - XII) krūtinės bei 

visų juosmens slankstelių keterinių ataugų, 

kryžkaulio ir klubakaulio skiauterės, kyla 

įstrižai aukštyn ir į šalį, uždengia apatinį 

mentės kampą ir prisitvirtina prie žastikaulio 

mažojo gumburėlio skiauterės. 

Platusis 

nugaros 

(m. latisssimus 

dorsi) 

Mažasis 

krūtinės 

(m. pectoralis 

minor) 

Didysis 

krūtinės 

(m. pectoralis 

major) 

Didysis 

apvalusis 

(m. teres 

major) 

Trapecinis 

(m. trapezius) 

Rombinis 

(m. 

rhomboideus) 

Trikampio formos raumuo, gulintis po 

didžiuoju krūtinės raumeniu. Prasideda 

nuo II–V šonkaulių, kyla aukštyn ir į šoną, 

prisitvirtina prie mentės snapinės ataugos. 

Storas, platus, trikampio formos raumuo, 

dengiantis priekinę krūtinės ląstos sritį. 

Pagal pradžios vietą skiriamos trys jo dalys: 

raktikaulinė – prasidedanti nuo raktikaulio 

krūtinkaulinio galo; krūtinkaulinė – nuo 

krūtinkaulio kūno ir rankenos; pilvinė – nuo 

tiesiojo pilvo raumens makšties. Visos trys 

raumens dalys prisitvirtina viena tvirta 

sausgysle prie žastikaulio didžiojo gumburėlio 

skiauterės. 

Guli žemiau mažojo apvaliojo raumens. 

Prasideda nuo apatinio mentės kampo, 

tęsiasi į šoną, iš vidinės pusės aplenkia 

peties sąnarį ir prisitvirtina prie žastikaulio 

mažojo gumburėlio skiauterės bendra 

sausgysle su plačiausiuoju nugaros raumeniu. 

Prisitvirtinimo vietoje yra tepalinis maišelis. 

Prasideda nuo pakauškaulio, sprando raiščio 

ir visų krūtinės slankstelių keterinių ataugų, 

prisitvirtina prie mentės dyglio, peties bei 

raktikaulio petinio galo. Pagal skaidulų kryptį 

skiriamos trys šio raumens dalys: viršutinė 

(skaidulos eina žemyn), vidurinė (skaidulų 

kryptis horizontali) ir apatinė (skaidulos kyla 

aukštyn). 

Yra du rombiniai raumenys: didysis ir 

mažasis. Jie išsidėstę po trapeciniu raumeniu. 

Mažasis rombinis raumuo (m. rhomboideus 

minor) prasideda nuo dviejų apatinių kaklo 

(CVI – VII) slankstelių keterinių ataugų, 

prisitvirtina prie mentės vidinio krašto ties 

mentės dygliu. 

Didysis rombinis raumuo (m. rhomboideus 

major) prasideda nuo keturių viršutinių (ThI – 

IV) krūtinės slankstelių keterinių ataugų 

ir prisitvirtina prie vidinio mentės krašto, 

žemiau mažojo rombinio raumens. 

Žastą suka į vidų, tiesia, t. y. nuleistą žastą traukia atgal, 

nuleidžia pakeltą ranką, kartu su didžiuoju krūtinės 

raumeniu žastą pritraukia prie vidurinės plokštumos. 

Fiksavus ranką per peties sąnarį, pavyzdžiui, lipant 

(kopiant) virve, kartimi, slidininkui atsispiriant lazda, 

pritraukia liemenį prie fiksuotų rankų, o pečių lanką 

traukia atgal žemyn. Kybant ant skersinio, žiedų ar 

lygiagrečių pritraukia liemenį prie fiksuoto pečių 

lanko. Plačiausieji nugaros raumenys, staigiai abu kartu 

susitraukdami, suspaudžia krūtinės ląstą ir padeda staigiai 

iškvėpti, pavyzdžiui, čiaudint, kosint, todėl šis raumuo 

kartais dar vadinamas kosulio raumeniu. 

Kai fiksuoti šonkauliai, šis raumuo traukia mentę pirmyn 

žemyn, todėl apatinis mentės kampas atsitraukia nuo krūtinės 

ląstos ir pasislenka atgal aukštyn. Kai fiksuotas pečių 

lankas, kelia šonkaulius, padeda įkvėpti. Kybant, remiantis 

į lygiagretes traukia liemenį prie fiksuoto pečių lanko. 

Kai fiksuoti liemens kaulai ir raktikaulis, šis raumuo 

judina žastą, o per jį ir pečių lanką. Pečių lanką traukia 

pirmyn. Laisvą žastą lenkia (traukia į priekį), suka į vidų, 

pritraukia atitrauktą ir nuleidžia pakeltą ranką. Iš visų 

padėčių, kokiose tik gali būti ranka, šis raumuo visada 

grąžina ją į pradinę padėtį. Tuo atveju, kai žastas fiksuotas 

per peties sąnarį, jo šonkaulinė dalis kelia šonkaulius ir 

padeda įkvėpti, raktikaulinė – tempia žemyn raktikaulį. 

Kybant sustiprina peties sąnarį, priešinasi svorio jėgos 

poveikiui. Kopiant virve, kartimi liemenį traukia aukštyn 

prie fiksuoto pečių lanko. 

Funkcija beveik kaip plačiausiojo nugaros raumens: 

žastą suka į vidų, traukia atgal (tiesia) ir prie vidurinės 

plokštumos (pritraukia). 

Funkcija sudėtinga, ją lemia raumeninių skaidulų kryptis. 

Viršutinė raumens dalis kelia pečių lanką aukštyn, 

apatinė – traukia žemyn, visas raumuo – atgal (priartina 

mentę prie stuburo), suka mentę apie sagitaliąją ašį: 

apatinis mentės kampas pasisuka į šoną, o šoninis – į 

viršų. Be to, šis raumuo neleidžia pečių lankui nusileisti 

žemyn dėl rankos svorio, fiksuoja pečių lanką atliekant 

rankos judesius. Kai fiksuotas pečių lankas, abu 

trapeciniai raumenys atlošia galvą ir kaklą, tiesia krūtininę 

stuburo dalį, suglaudžia mentes, atstato krūtinę, o vienas, 

susitraukęs vienoje pusėje, lenkia į šoną. 

Mažasis rombinis traukia mentę ne tik atgal, stuburo link 

(pritraukia), bet ir aukštyn. Kai fiksuota mentė, vienpusiu 

susitraukimu lenkia į savo pusę kaklinę stuburo dalį. 

Didysis rombinis raumuo kelia mentę aukštyn ir pritraukia 

ją prie vidurinės plokštumos, o esant fiksuotai mentei 

tiesia krūtininę stuburo dalį.

41 

duoju tokią atlikimo techniką. Suimkite 

rankeną šiek tiek plačiau nei per pečių plotį, 

traukite ją iki smakro šiek tiek atlošdami 

korpusą ir kuo arčiau suglausdami mentes. 

Visiškai ištieskite rankas per alkūnes ir 

pasistūmėkite kūnu į priekį, kad kuo labiau 

išsitemptų jūsų nugaros raumenys. 

• Rankenos suėmimo plotį siūlyčiau kaitalioti. 

Aš kaitalioju kas kiekvienas pratybas. Vienose 

pratybose suimu rankeną šiek tiek plačiau 

nei per pečių plotį, kitose – siauriau. Ir vienu, 

ir kitu atveju stengiuosi kiek galėdamas suglausti 

mentes. 

• Raumenų auginimo ar raumenų reljefo treniravimo 

laikotarpiu darau vienodus pratimus. 

Kečiasi tik kartojimų skaičius, pertraukėlių 

trukmė ir krūvio intensyvumas. Pavyzdžiui, 

rengdamasis varžyboms vertikalaus lyno 

traukimo pratimą atlieku kartu su prisitraukimais 

prie skersinio be poilsio pertraukėlių. 

• Raumenų auginimo laikotarpiu pagrindinis 

mano pratimas yra štangos traukimas prie 

krūtinės gulint ant aukšto suolo. Pasirenku 

pratimo variantą iš gulimos padėties – taip 

neapkraunamas stuburas ir dirba tik nugaros 

raumenys. 

• Mano nugaros treniruotė: 

– prisitraukimai prie skersinio už galvos, 

platus rankenos suėmimas – 4 k. maks. 

greičiu. 

– štangos traukimas prie krūtinės gulint ant 

aukšto suolo – 4–8 k. 

– vertikalaus lyno traukimas prie krūtinės 

sėdint treniruoklyje – 4–8 k. 

Darius Bukšnaitis 

2010 ir 2011 metų 

Lietuvos vyrų kultūrizmo čempionas 

(95 kg svorio kategorija) 

– horizontalus traukimas sėdint treniruoklyje, 

neutralus rankenos suėmimas (delnai 

pasukti vienas į kitą) – 4–8 k. 

Literatūra 

Muscle & Fitness, Rusija, 2002, Nr. 2. 

Kairaitis R., Jankauskienė R., Mačiukas A. Raumenų lavinimo 

pratimai ir jų ypatumai: studijų knyga. Kaunas: LKKA, 2004. 

Remigijus Bimba 

www.rbimba.lt, info@rbimba.lt 

Mob. +370 610 23 14

42 

Lietuvos sporto informacijos centro 

organizuojamų seminarų temos 

Treneriui apie sporto traumas ir jų prevenciją. Pranešėjas – Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas, 

Vilniaus sporto medicinos centro gydytojas traumatologas Tomas Vorobjovas. 

Potrauminė reabilitacija sporte. Ką reikia žinoti treneriui. Pranešėjas – Lietuvos olimpinės rinktinės 

gydytojas, Vilniaus sporto medicinos centro gydytojas traumatologas Tomas Vorobjovas. 

Sporto medicinos pagrindai. I pakopa. Pranešėja – prof. dr. Rūta Dadelienė. 

Kineziterapija trenerio veikloje. Sporto medicinos pagrindai. II pakopa. Pranešėja – prof. dr. 

Rūta Dadelienė. 

Sportinis masažas. Sporto medicinos pagrindai. III pakopa. Pranešėja – prof. dr. Rūta Dadelienė. 

Maisto papildų ir dopingo įtaka sportininko organizmui ir sportiniam rezultatui. Pranešėjos – Antidopingo 

agentūros direktorė Ieva Lukošiūtė ir biomedicinos mokslų daktarė Eglė Kemerytė-Riaubienė. 

Kominikacinė elgsena ir jos vaidmuo trenerio veiklos kokybei gerinti dabartiniame visuomenės 

raidos etape. Pranešėjas – prof. habil.dr. Kęstas Miškinis. 

Sportininkų psichinių galių stiprinimas. Pranešėjas – prof. habil. dr. Kęstas Miškinis. 

Sportinių žaidimų komandos valdymas: formavimas ir vadovavimas. Pranešėjai – sporto psichologė 

Aistė Žemaitytė ir prof. habil. dr. Antanas Skarbalius. 

Vaikų ir paauglių atrankos, treniravimo, planavimo praktika. Pranešėjas – prof. habil. dr. Antanas 

Skarbalius. 

Sportininkų pažinimas – svarbi trenerio veiklos sritis. Pranešėjas – prof. habil. dr. Kęstas Miškinis. 

Psichologiniai treniruočių ir varžybinės veiklos aspektai. Pranešėjos – sporto psichologė Aistė Žemaitytė 

ir dr. Ramunė Žilinskienė. 

Psichologiniai varžybų veiksniai ir jų valdymas. Pranešėja – sporto psichologė Aistė Žemaitytė. 

Naujos temos: 

Sportininkų atranka, treniruočių individualizavimas ir sportinių rezultatų prognozavimas remiantis 

genetiniais tyrimais. Pranešėja – biomedicinos mokslų daktarė Valentina Ginevičienė. 

Kokie reikalavimai ugdomo sportininko mitybai turi būti taikomi trenerių veikloje. I etapas. 

Pranešėjas – Lietuvos olimpinio sporto centro mitybininkas Marius Baranauskas. 

Kai kurių psichologinių veiksnių testavimas ir jo rezultatų panaudojimas sporte. Pranešėja – sporto 

psichologė Aistė Žemaitytė. 

Posturologija ir sportas. Miofascinio skausmo sindromai, fibromialgija, trigeriniai taškai. Pranešėjas 

– Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas, Vilniaus sporto medicinos centro gydytojas traumatologas 

Tomas Vorobjovas. 

Seminaro tema, data ir vieta yra nustatoma pagal interesantų pageidavimus. 

Dalyvio mokestis yra nevienodas visiems seminarams. 

Informacija apie vyksiančius seminarus skelbiama mūsų svetainėje 


Smulkesnė informacija: 

Mob. +370 672 52424 Virginija; el. p.: kvalifikacija@sportinfo.lt

REKOMENDACIJOS STRAIPSNIŲ AUTORIAMS 

43 

Žur na le spaus di na mi įvai rių kūno kul tū ros ir spor to 

sri čių me to di niai, ana li ti niai ir ap žval gi niai straips niai. 

Svar biau sias straips niams ke lia mas rei ka la vi mas – prak ti nė 

nau da ir pri tai ky mas tre ne rio dar be. Te mos ga li būti pa čios 

įvai riau sios: spor ti nin kų ren gi mo pe da go gi niai, psi cho lo giniai, 

bio me di ci niai, bio che mi niai, fi zio lo gi niai, so cio lo giniai, 

va dy bos ypa tu mai, spor ti nin kų mi ty ba ir ki ta. 

Straips nio struk tū ra: įva das (pra tar mė), me džia gos dėsty 

mas (pa grin di nė da lis), api ben dri ni mas ar ba iš va dos. 

• Įva de pa grin džia mas te mos ak tu a lu mas, is to ri nis 

kon teks tas, iš ke lia ma ir api bū di na ma pro ble ma, jos 

spren di mo va rian tai. 

• Pa grin di nėje da ly je dės to mos au to riaus min tys, 

ana li zuo ja ma te ma, dis ku tuo ja ma su ki tais au to riais 

(Lie tu vos, už sie nio). Pa gei dau ti na vaiz di nė me džia ga 

(len te lės, pa veiks lai, nuo trau kos). 

• Iš va do se pa tei kia mos re ko men da ci jos, pa ta ri mai, 

siū ly mai. Pa gei dau ti na, kad šie siūly mai ir re ko menda 

ci jos būtų kuo nau din gesnės ir pri tai ko mos tre ne rio 

prak ti nė je veik lo je. 

• Straips nio ap im tis – iki 15 pus la pių. 

• Prie straips nio pa gei dau ti na pa teik ti au to riaus (-ių) 

nuo trau ką (-as), nu ro dy ti dar bo vie tę, moks li nį laips nį, 

pe da go gi nį var dą. 

Straips nio įfor mi ni mas: 

• Straipsnis pateikiamas diskelyje arba kompaktiniame 

diske ir iš spaus din tas kom piu te riu vie no je stan dar tinio 

A4 for ma to bal to po pie riaus la po pu sė je (teks to 

šrif tas – Ti mes New Ro man, dy dis – 12 punktų, in terva 

lai tarp ei lu čių – 1,5). 

• Pa va di ni mas pa juo di na mas (Bold), pa tei kia mas pava 

di ni mas ir an glų kal ba. 

• Len te lės, pa veiks lai ir nuo trau kos tu ri būti ne spal vo ti. 

Len te lių pa va di ni mai ra šo mi vir šu je, pa veiks lų, nuo traukų 

– apa čio je. Nu ro dy ti nuo trau kų au to rių. Jei len te lės, 

pa veiks lai, nuo trau kos pa tei kia mi at ski rai, nu ro do ma, 

ku rio je kon kre čio je vie to je jie tu ri bū ti įterp ti teks te. 

• Pa grin di nes min tis ga li ma išskirti kur sy vu (Ita lic) 

arba pa ryškin ti (Bold). 

• Pus la piai nu me ruo ja mi nuo pir mo jo ei lės tvar ka. 

• Li te ra tū ros są ra šas ne nu me ruo ja mas. Pir ma var di ja mi 

šal ti niai lo ty nų rašme ni mis, pas kui – ru siškais. Pvz.: 

Slack T. (1998). Un ders tan ding Sport Or ga ni za tions. The 

Ap pli ca tion of Or ga ni za tion The o ry. Hu man Ki ne tics. P. 8. 

Ston kus S. (2003). Krepšinis: Is to ri ja. Te ori ja. Di dak ti ka. 

Kau nas: LKKA. P. 79–81, 158. 

Âîëêîâ Í. È., Èîðäàíñêàÿ Ô. À., Ìàòâååâà Ý. À. 

(1970). Èçó÷åíèå ðàáîòîñïîñîáíîñòè ñïîðòñìåíîâ â 

óñëîâèÿõ ñðåäíåãîðüÿ. 7. Ñ. 34–48.

Editorial Board 

Editor in Chief 

Zigmantas Motiekaitis 

Lithuanian Sports 

Information Centre 

Associate Editor in Chief 

Assoc. Prof. Dr. 

Linas Tubelis 

Lithuanian Olympic 

Sports Centre 

Executive Secretary 

Virginija Vilčinskaitė- 

Ogulevičienė 

Lithuanian Sports 

Information Centre 

Editors 

Marius Baranauskas 

Vilniaus Olympic 

Sports Centre 



Sports Centre 

Dr. Alma Kajėnienė 

Kaunas Sports 

Medicine Centre 

Paulius Kaselis 

Department of Physical 

Education ant Sport 

under the Government 

of the Republic of Lithuania 

Prof. Dr. Habil. 

Kęstas Miškinis 

Council of Lithuanian 

Sports Sience 

Dr. Einius Petkus 


Sports Centre 


Algirdas Raslanas 

Vilnius Pedagogical 

University 


Antanas Skarbalius 

Lithuanian Academy of 

Physical Education 


Juozas Skernevičius 

Vilnius Pedagogical 

University 

Prof. Dr. 

Aleksas Stanislovaitis 

Lithuanian Academy of 

Physical Education 



Sports Centre 

Assoc. Prof. Dr. 

Ramunė Žilinskienė 

Vilnius University 

TRENERIS 

Contents 

Published by 

No. 3 

2011 

ISSN 1392-2157 

Issued since year 1996 

I. SPORT PSYCHOLOGY AND PEDAGOGIC 

Kęstas Miškinis. MULTIPLICATION TABLE FOR THE COACH 3 

Lina Vaisetaitė. RELAXATION THROUGH ACTION. 

PRE-COMPETITION RELAXATION TECHNIQUES 9 

Aistė Žemaitytė. TO RISE FOR THE VICTORY 12 

II. sport medicine 

Alma Kajėnienė. CONSENSUS STATEMENT ON CONCUSSION IN SPORT 15 

Valentina Ginevičienė, Anastasija Druzhevskaya, Irina Astratenkova. 

GENOMICS ACHIEVEMENTS IN SPORT 19 

III. TRAINING PROCESS PECULIARITIES 

Antanas Taraskevičius, Renatas Mizeras. PRESENT TRENDS‘ DYNAMICS 

IN HANDBALL 25 

IV. ExerciseS number 

Remigijus Bimba. VERTICAL ROPE PULLING UP CHIN 

WITH WIDE HANDLE IN SITTING POSITION 38 

V. LITHUANIAN SPORTS INFORMATION CENTRE 

PROPOSED WORKSHOP TOPICS 42 

VI. recommendation 43 

On the first page on the cover: The first Youth Olympic Games (14–18 years) 

in 2010 Singapore gold medalist boxers Richard Kuncaitis (left) and 

Evaldas Petrauskas (right) with coach Vladimiras Bajevas (picture of A. Pliadis) 

Editor 

Genovaitė Irtmonienė 

Paste-up artist 

Valentina Keraminienė 

ADDRESS OF THE 

EDITORIAL OFFICE 

Žemaitės str. 6 

LT-03117 Vilnius 

Tel./fax. +370 5 213 34 96 

E-mail: treneris@sportinfo.lt 



INFORMACIJOS CENTRAS 

Žemaitės str. 6, LT-03117 Vilnius, Lithuania 

Phone: +370 5 233 46 10 

Fax: +370 5 213 34 96 

E-mail: centras@sportinfo.lt 

Order No. 100 

Printed in UAB PETRO OFSETAS, Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius, Lithuania 

Republication of the texts and illustrations only 

under written permission of the editorial office 

LITHUANIAN OLYMPIC SPORTS CENTRE 

Ozo str. 39, LT-07171 Vilnius, Lithuania 

Phone: +370 5 242 56 08 

Fax: +370 5 242 66 34 

E-mail: losc@takas.lt 

© LIthuanian sports information centre 

© LIthuanian olympic sports centre

Kūno kultūros ir sporto departamento 

prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 

Lietuvos olimpinis sporto centras 

Mūsų veiklos tikslas – 

puikūs Lietuvos sportininkų 

laimėjimai olimpinėse žaidynėse!


Lietuvos sporto enciklopedija 

ENCIKLOPEDIJA 

Primename, kad 

Lietuvos sporto enciklopedijos I tomą (A–K) 

pigiausiai galima įsigyti 

VšĮ Lietuvos sporto informacijos centre 

(Žemaitės g. 6, 514 kab., Vilnius) 

Leidėjo kaina – 59 Lt! 

LSE REDAKCIJA 

visus informuoja, kad straipsniai į 

II (L–Ž) tomą renkami iki 2011-12-01. 

Ypatingas dėmesys skiriamas treneriams ir 

jų auklėtiniams! 

Daugiau informacijos 

www.lse.lt

Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?