21.07.2014 Views

Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras

Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras

Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras

SHOW MORE
SHOW LESS

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.

Profesionalaus darbo rezultatas –<br />

pirmieji olimpiniai medaliai.


Redaktorių taryba<br />

Vyr. redaktorius<br />

Zigmantas Motiekaitis<br />

<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong><br />

<strong>informacijos</strong> <strong>centras</strong><br />

Vyr. redaktoriaus<br />

pavaduotojas<br />

doc. dr. Linas Tubelis<br />

<strong>Lietuvos</strong> olimpinis<br />

<strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />

TRENERIS<br />

Turinys<br />

<strong>Nr</strong>. 3<br />

2011<br />

ISSN 1392-2157<br />

Leidžiamas nuo 1996 metų<br />

Atsakingoji sekretorė<br />

Virginija Vilčinskaitė-<br />

Ogulevičienė<br />

<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong><br />

<strong>informacijos</strong> <strong>centras</strong><br />

Redaktoriai:<br />

Marius Baranauskas<br />

<strong>Lietuvos</strong> olimpinis<br />

<strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />

Dr. Valentina Ginevičienė<br />

<strong>Lietuvos</strong> olimpinis<br />

<strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />

Dr. Alma Kajėnienė<br />

Kauno <strong>sporto</strong><br />

medicinos <strong>centras</strong><br />

Paulius Kaselis<br />

Kūno kultūros ir <strong>sporto</strong><br />

departamentas prie <strong>Lietuvos</strong><br />

Respublikos Vyriausybės<br />

Prof. habil. dr.<br />

Kęstas Miškinis<br />

<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong><br />

mokslo taryba<br />

Dr. Einius Petkus<br />

<strong>Lietuvos</strong> olimpinis<br />

<strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />

Prof. habil. dr.<br />

Algirdas Raslanas<br />

Vilniaus pedagoginis<br />

universitetas<br />

Prof. habil. dr.<br />

Antanas Skarbalius<br />

<strong>Lietuvos</strong> kūno<br />

kultūros akademija<br />

Prof. habil. dr.<br />

Juozas Skernevičius<br />

Vilniaus pedagoginis<br />

universitetas<br />

E. prof. p.<br />

dr. Aleksas Stanislovaitis<br />

<strong>Lietuvos</strong> kūno<br />

kultūros akademija<br />

Lina Vaisetaitė<br />

<strong>Lietuvos</strong> olimpinis<br />

<strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />

Doc. dr.<br />

Ramunė Žilinskienė<br />

Vilniaus universitetas<br />

I. Sporto psichologija ir pedagogika<br />

Kęstas Miškinis. Daugybos lentelė treneriui 3<br />

Lina Vaisetaitė. ATSIPALAIDAVIMAS VEIKSMU.<br />

PRIEŠVARŽYBINĖS ATSIPALAIDAVIMO TECHNIKOS 9<br />

Aistė Žemaitytė. PAKILTI PERGALEI 12<br />

II. <strong>sporto</strong> medicina<br />

Alma Kajėnienė. GALVOS SMEGENŲ SUKRĖTIMAS SPORTE<br />

(Tarptautinis sutarimas) 15<br />

Valentina Ginevičienė, Anastasija Druževskaja, Irina Astratenkova.<br />

GENOMIKOS LAIMĖJIMAI SPORTO PRAKTIKOJE 19<br />

III. treniruotės vyksmo ypatumai<br />

Antanas Taraskevičius, Renatas Mizeras. ŠIUOLAIKINIO RANKINIO<br />

KAITOS TENDENCIJOS 25<br />

IV. numerio pratimaI<br />

Remigijus Bimba. VERTIKALAUS LYNO SU PLAČIA RANKENA<br />

TRAUKIMAS IKI SMAKRO SĖDINT 38<br />

V. VšĮ LIETUVOS SPORTO INFORMACIJOS CENTRO<br />

SIŪLOMŲ SEMINARŲ TEMOS 42<br />

VI. REKOMENDACIJOS STRAIPSNIŲ AUTORIAMS 43<br />

Viršelio pirmajame puslapyje: Pirmųjų jaunimo (14–18 m.) olimpinių žaidynių<br />

2010 m. Singapūre aukso medalininkai boksininkai Ričardas Kuncaitis (kairėje) ir<br />

Evaldas Petrauskas (dešinėje) su treneriu Valdimiru Bajevu (A. Pliadžio nuotr.)<br />

Leidžia<br />

Kalbos redaktorė<br />

Genovaitė Irtmonienė<br />

Dizainerė<br />

Valentina Keraminienė<br />

Žurnalo leidybą remia<br />

Kūno kultūros ir <strong>sporto</strong><br />

rėmimo fondas<br />

LIETUVOS SPORTO<br />

INFORMACIJOS CENTRAS<br />

Žemaitės g. 6, LT-03117 Vilnius<br />

Tel. 8 5 233 46 10<br />

Faks. 8 5 213 34 96<br />

El. paštas: <strong>centras</strong>@sportinfo.lt<br />

Tiražas 500 egz.<br />

Užsakymas 100.<br />

Spausdino UAB PETRO OFSETAS<br />

Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius<br />

Perspausdinti tekstus ir iliustracijas galima<br />

tik gavus raštišką redakcijos sutikimą<br />

LIETUVOS OLIMPINIS SPORTO CENTRAS<br />

Ozo g. 39, LT-07171 Vilnius<br />

Tel. 8 5 242 56 08<br />

Faks. 8 5 242 66 34<br />

El. paštas: losc@takas.lt<br />

REDAKCIJOS ADRESAS<br />

Žemaitės g. 6 (514 kab.),<br />

LT-03117 Vilnius<br />

Tel./faks. 8 5 213 34 96<br />

El. paštas:<br />

treneris@sportinfo.lt<br />

www.sportinfo.lt<br />

© LIETUVOS SPORTO INFORMACIJOS CENTRAS<br />

© LIETUVOS OLIMPINIS SPORTO CENTRAS


80<br />

Jubiliejaus proga<br />

sveikiname ilgametį<br />

„Trenerio“ žurnalo<br />

Redaktorių tarybos narį<br />

profesorių habilituotą daktarą<br />

Juozą Skernevičių<br />

Redaktorių taryba


3<br />

Daugybos lentelė<br />

treneriui<br />

Prof. habil. dr. Kęstas MIŠKINIS<br />

Kiekvienas moksleivis ir suaugęs žmogus<br />

privalo atmintinai žinoti daugybos lentelę. Dukart<br />

du yra keturi. Tai elementaru. Be tokių žinių būtų<br />

tiesiog sunku, neįmanoma gyventi.<br />

Tas pats ir trenerio darbe: treneris turi gerai<br />

išmanyti pedagogikos, psichologijos, filosofijos,<br />

fiziologijos ir kitų mokslų pamatinius dalykus, kad<br />

galėtų siekti aukštesnių tikslų. Nepažindamas jų,<br />

net ir daug dirbdamas, jis nepasieks gerų rezultatų.<br />

Treneris privalo gerai išmokti savo profesijos<br />

daugybos lentelę.<br />

Šiame straipsnyje norima trumpai, tezių forma,<br />

išdėstyti trenerių darbui opius dalykus, paprastus<br />

kaip daugybos lentelė, bet labai svarbius praktiniam<br />

darbui. Jie gali padėti greičiau, lengviau ir kokybiškiau<br />

siekti užsibrėžtų sportinių tikslų.<br />

Treneris, kaip ir kiti pedagogai,<br />

turi daug dėmesio skirti<br />

visapusiškam savo auklėtinių<br />

rengimui<br />

Treneris turi parengti jauną žmogų ne tik didelio<br />

meistriškumo sportininku, bet ir kultūringu, doru,<br />

darbščiu, pavyzdingo elgesio, tikslingų dvasinių<br />

poreikių, mylinčiu savo Tėvynę Lietuvą žmogumi.<br />

Ugdymo požiūriu ypač svarbi prielaida, kad vertybės,<br />

kurios susiformuoja sportuojant, gali būti<br />

perkeliamos į kitas gyvenimo sritis ir kartu tobulinti<br />

tiek sportininko asmenybę, tiek visuomenę. Ugdant<br />

tikslingas dvasines sportininkų vertybes didžiausią<br />

įtaką turi trenerio asmenybė, jo požiūris į savo auklėtinius,<br />

darbą, žmogaus vertybes. Treneris pirmiausia<br />

atsako už tai, kad auklėtiniai būtų išugdyti olimpinių<br />

idealų dvasia, nes olimpizmas – tai gyvenimo filosofija,<br />

aukštinanti kūną, valios ir sąmonės dermę.<br />

Taigi būtina ugdyti ne tik čempioną, bet ir asmenybę.<br />

Visapusiškai ugdydamas jauną žmogų treneris greičiau<br />

pasieks ir gerų sportinių rezultatų.<br />

Sektinas pavyzdys gali būti garsaus krepšinio<br />

trenerio F. Džeksono (Ph. Jackson) ugdomasis darbas.<br />

Šis treneris vertina ne tik žaidimą aikštėje, bet<br />

ir gyvenimą už jos ribų. „Kuo sąmoningiau gyvena<br />

mano žaidėjai, tuo jie daugiau gauna iš pasaulio,<br />

tuo geriau žaidžia aikštėje“, – sako jis. F. Džeksonas<br />

daug dėmesio skiria humanitarinėms ir filosofinėms<br />

idėjoms. „Krepšinį sudaro ne vien krepšinis. Tai<br />

žaidėjai privalo suvokti“, – samprotauja treneris.<br />

Per paskaitas jis su sportininkais aptaria naujausias<br />

filosofines knygas, politikos, meno ir kt. aktualijas.<br />

Geriausi pasaulio treneriai vadovaujasi panašiomis<br />

nuostatomis.<br />

Treneris turi ypač domėtis<br />

ir rūpintis dvasinių vertybių<br />

puoselėjimu<br />

Mūsų dienomis kūno kultūra ir sportas tampa<br />

neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi. Su kultūra<br />

ir ugdymu glaudžiai susijęs sportas kuria savitą<br />

gyvenimo stilių, kuris remiasi visiems žmonėms<br />

bendromis vertybėmis ir visapusišku dorovės principų<br />

gerbimu. Taigi sportas aktyviai prisideda prie<br />

visaverčio žmogaus ugdymo. Olimpinėje chartijoje<br />

skelbiama, kad vienas esminių <strong>sporto</strong> tikslų – ugdyti<br />

jaunimą, kuris kurtų geresnį, tobulesnį ir dorovingesnį<br />

pasaulį.<br />

Praktiniame trenerio darbe dvasinių vertybių<br />

puoselėjimas yra veiksminga sportininkų ugdymo<br />

priemonė. Dvasinės vertybės, kuriose sutelkta<br />

žmonijos patirtis, tampa jaunų žmonių savastimi,<br />

verčia visur ir visada elgtis nepriekaištingai, dorai,<br />

laikytis visuotinai pripažįstamų etinių normų.<br />

Vadinasi, trenerio darbas taps visavertis tik tada,<br />

kai jis bus grindžiamas visai tautai reikšmingomis<br />

vertybėmis. Suvoktos ir įsitvirtinusios dvasinės<br />

vertybės tampa žmogaus charakterio bruožais ir yra<br />

praktinė šių vertybių išraiška, veiklos motyvas. Trenerio<br />

vertybinė orientacija tartum propaguoja visą<br />

sportuojančio žmogaus veiklą, lemia jo poelgius ir<br />

pavienius veiksmus. Sportininką rengiantis treneris<br />

turi gerai suprasti amžinąsias vertybes, tokias kaip


4<br />

požiūris į Tėvynę, žmogų, gėrį, darbą, gamtą,<br />

gimtąją kalbą, sąžiningumą, meilę žmonėms ir<br />

daugelį kitų. Treneris visada turi žinoti, kad auklėti<br />

kitus gali tik tada, kai pats auklėjiesi, kai tobulini<br />

ir puoselėji savo dvasines vertybes.<br />

Treneris turi žinoti, kad<br />

šiandien ugdant aukščiausios<br />

kvalifikacijos sportininkus<br />

pasaulyje daug dėmesio<br />

skiriama filosofijos mokslui<br />

Vis labiau didėja domėjimasis asmenybės filosofija,<br />

brandžios asmenybės tapsmu. Toks požiūris<br />

padeda specialistui susigaudyti savyje, atsakyti<br />

sau, kas svarbiausia gyvenime, ir prisiimti atsakomybę<br />

dėl savo sprendimų bei veiksmų. Trenerio<br />

filosofinis mąstymas – tai jo intelektinės brandos<br />

ženklas. Sakoma: „Tuščia galva nemąsto“. Todėl<br />

reikia sukaupti žinių, įgyti patirties, kad būtų galima<br />

apibendrinti, vertinti, apmąstyti, t. y. filosofuoti.<br />

Filosofavimas – tai pasaulio ir žmogaus santykio<br />

refleksija. Tai procesas, kurio metu specialistas<br />

pažįsta savo paties psichinius veiksmus ir būsenas,<br />

stengiasi įprasminti savo gyvenimą. Filosofiškai<br />

nemąstantis <strong>sporto</strong> pedagogas nebus pasirengęs ir<br />

profesinei veiklai, nes neturės gyvenimo prasmės<br />

matmens, stokos moralinių principų, aiškios vertybių<br />

sistemos.<br />

Filosofija prasideda ten, kur baigiasi aiškūs ir<br />

baigtiniai atsakymai. Nuostabos ir abejonių lydima<br />

filosofija kelia klausimus ir ieško atsakymų į juos.<br />

Klausimas „Kas tai?“ rodo, kad apie reiškinį kalbama<br />

ne kaip apie savaime suprantamą duotybę, bet<br />

norima giliau pažvelgti į jo prasmę, svarbumą, savo<br />

noru įsitikinti, kas tai yra, ar tai prasminga. Taigi<br />

esminis trenerio asmenybės brandumo požymis yra<br />

gebėjimas savarankiškai mąstyti ir daryti išvadas.<br />

Jeigu treneris skiria pakankamai dėmesio savo ir<br />

auklėtinių filosofijai formuoti, sukuriamas itin tvirtas<br />

pagrindas siekti pačių geriausių rezultatų. Taigi<br />

treneris turi ne tik treniruoti, bet ir daug mąstyti,<br />

filosofuoti. Filosofijos paskirtis, pasak Sokrato,<br />

išmokyti žmogų, kaip reikia gyventi, o specialisto<br />

– kaip reikia dirbti. Vadinasi, filosofavimas yra<br />

mokymasis savarankiškai ir sąmoningai spręsti<br />

įvairias problemas.<br />

Treneris privalo mokyti<br />

auklėtinius pozityviai mąstyti<br />

Žinoma, kad žmogų laimingą ar nelaimingą<br />

padaro jo mintys. Markas Aurelijus apie tai sakė:<br />

„Pakeiskite savo mintis ir jūs pakeisite gyvenimą“.<br />

Kiekvienas žmogus pats įprasmina savo gyvenimą!<br />

Todėl reikia mokyti auklėtinius pozityviai mąstyti,<br />

būti optimistais.<br />

Su neigiamais jausmais treneris turi kovoti tarsi<br />

advokatas teisme – turi išsiaiškinti priežastis ir jas<br />

šalinti. Žmogaus emocijos nėra nevaldomos kaip<br />

orai. Jausmai priklauso ne nuo esminių aplinkybių,<br />

o nuo to, kaip jos vertinamos. Teigiami jausmai,<br />

gera emocinė pusiausvyra veikia fizinę sveikatą,<br />

suteikia daugiau gyvenimo džiaugsmo, skiepija<br />

optimistinį požiūrį į gyvenimą.<br />

Treneris, kaip ir kiekvienas kitas pedagogas,<br />

negali pabėgti nuo savo žmogiškosios prigimties.<br />

Be abejo, absoliučiai tobulo požiūrio į sportininkų<br />

rengimą nėra. Todėl būtina mąstyti apie tai, kas<br />

daroma, visada apgalvoti ir pagrįsti savo veiksmus,<br />

siekti, kad jie būtų nuoseklūs ir prasmingi, kad<br />

nebūtų kartojamos klaidos. Neprofesionalu sakyti<br />

„nenumačiau“, „nepagalvojau“, „neatkreipiau<br />

dėmesio“, „pasirinkau klaidingą taktiką“ ir pan.<br />

Proto galių prioritetas neišmatuojamas, padeda<br />

treneriui tapti brandžiu specialistu, duodančiu savo<br />

auklėtiniams tai, ką jis privalo duoti, pasiekiančiu<br />

rezultatų, kurių ir turėjo pasiekti. „Treneris,<br />

kuris nemoko auklėtinių mąstyti, negali daug<br />

pasiekti“, – pastebi K. R. Grifitas (C. R. Griffith).<br />

Taigi pedagoginėje veikloje nėra nieko vertesnio<br />

didesnės pagarbos kaip protas, gebėjimas mąstyti.<br />

Sportininkas turi skatinti savo teigiamas emocijas<br />

ir stengtis, kad jos vyrautų. Neigiamas emocijas<br />

reikia keisti į teigiamas. Reikia mokyti sutelkti<br />

mintis į teigiamus, palankius, mobilizuojančius<br />

dalykus ir nemąstyti apie neigiamus, kurie žmogų<br />

demoralizuoja. Taip nusiteikiama varžytis, kovoti<br />

ir nugalėti.<br />

Treneris turi žinoti, kokios<br />

didžiausios jo profesijos klaidos<br />

ir kaip jų išvengti<br />

Treneris turi žinoti seną tiesą: nugali tas, kas<br />

daro mažiau klaidų, mažiau klaidų daro tas, kas<br />

mąsto, moka mąstyti tas, kas mokosi mąstyti. Taigi<br />

gebėjimas mąstyti, nekartoti klaidų, naujovių ieškojimas,<br />

gebėjimas įveikti įtampą, tikėti savimi,<br />

įsiklausyti į save – svarbiausias sėkmės laidas.<br />

Dabar jau neįmanoma pasiekti pergalę, jeigu<br />

lavinamas tik kūnas, jeigu nesutelkiamos į vieną<br />

kumštį ir fizinės, ir dvasinės jėgos. Todėl treneriui<br />

būtina išmokti žaibiškai veikti, apmąstyti racionalius<br />

veiksmus ir priimti teisingiausius sprendimus.<br />

Konstruktyvus mąstymas – tai atsakymų į klausi-


5<br />

mus ieškojimas, kūrybingas susidariusių situacijų<br />

sprendimas ir mokėjimas jas analizuoti.<br />

Kiekvieno žmogaus sąmonėje miega sėkmės<br />

pradas, galįs duoti įstabių rezultatų. Tereikia jį<br />

pažadinti ir priversti veikti. Tai lemia savotišką<br />

fenomeną: visos mintys, paremtos konstruktyviu<br />

mąstymu, virsta fiziniu ekvivalentu, t. y. gali atsiskleisti<br />

tiek teigiamai, tiek neigiamai. Viskas, ką<br />

sportininkas gyvenime pasiekia arba ko nepasiekia,<br />

priklauso nuo minčių, nuo to, kaip ir ką jis mąsto.<br />

Todėl treneris privalo pats mokytis ir auklėtinius<br />

mokyti mąstyti, ugdyti ir išugdyti tam tikras filosofines<br />

pažiūras. Mokydamasis geriau suprasti save ir<br />

kitus, studijuodamas žmogaus proto galias, treneris<br />

atsakingiau kuria savo ir savo auklėtinių gyvenimą.<br />

Tai suteikia daugiau džiaugsmo darbinėje veikloje<br />

ir apskritai gyvenime, treneris tampa tikru savo<br />

gyvenimo šeimininku.<br />

Ypač svarbi trenerio autoriteto<br />

sudedamoji dalis – jo<br />

asmenybės jėga, asmeninis<br />

pavyzdys<br />

Pavyzdys – viena veiksmingiausių sportininkų<br />

ugdymo priemonių. „Pedagogas auklėja ne tik<br />

tuo, ką jis sako, bet ir tuo, kas jis yra“, – įžvelgia<br />

A. Maceina. Visapusiškas sportininkų ugdymas<br />

prasideda nuo paties trenerio asmenybės kūrimo.<br />

Norint keisti ugdytinius, pirma reikia keistis pačiam<br />

treneriui, norint kurti, pirma reikia susikurti save.<br />

Ypač svarbu ne tik tai, ko ir kaip mokoma, bet ir<br />

kas moko, kas auklėja. „Gera knyga, graži kalba<br />

gali būti naudinga ir padaryti daug gero, bet geras<br />

pavyzdys yra naudingiausias“, – tokia Konfucijaus<br />

nuomonė.<br />

Asmeninis trenerio pavyzdys reikšmingas<br />

įvairiais aspektais:<br />

– skatina humaniškus sportininkų santykius su<br />

kitais žmonėmis;<br />

– didina estetinius išgyvenimus, plečia grožio<br />

sampratą;<br />

– stiprina pilietiškumą ir patriotiškumą;<br />

– ugdo nepakantumą blogiui;<br />

– rodo pavyzdį, kaip reikia elgtis sudėtingomis<br />

situacijomis;<br />

– sudaro sąlygas tarpti saviugdai ir pan.<br />

Autoritetingo trenerio įtaka sportininkams<br />

yra stipri ir natūrali, ji sukuria pedagoginei veiklai<br />

reikalingą psichologinę atmosferą. Sportininkas<br />

tobulėja ir dvasiškai lavėja tik tiesiogiai veikiamas<br />

trenerio asmenybės. Jokios nuostatos, taisyklės,<br />

programos, jokia dirbtinė <strong>sporto</strong> kolektyvo organizacija<br />

negali pakeisti trenerio asmenybės poveikio<br />

auklėtiniui. Taigi trenerio autoritetas yra ne tik ugdomoji,<br />

bet ir skatinamoji priemonė. Jis kuriamas<br />

visą gyvenimą.<br />

Reikšminga trenerio veiklos<br />

grandis – auklėtinių asmenybės<br />

pažinimas<br />

Sportininko asmenybės bruožai yra vienaip ar<br />

kitaip susiję su sportine veikla, gerų rezultatų siekimu.<br />

Esminė trenerio pareiga yra ne tik treniruoti,<br />

išmokyti <strong>sporto</strong> šakos technikos elementų, taktikos<br />

gudrybių, bet ir gerai pažinti asmenybės savitumus,<br />

kad jais remiantis būtų galima greičiau įgyvendinti<br />

užsibrėžtus tikslus. Jeigu treneris gerai pažins savo<br />

auklėtinius, jis galės laiku numatyti priemones ir<br />

būdus, reikalingus jų dvasiniam ir fiziniam tobulėjimui,<br />

labiau atsižvelgti į asmenines sportininko<br />

savybes, tikslingai koreguoti tai, kas trukdo siekti<br />

svaresnių sportinių rezultatų, išvengti savo darbe<br />

galimų klaidų. Praktika rodo, kad kai kurie treneriai<br />

gerai neišmano sportininkų elgesio ir veiklos<br />

motyvų, temperamento ir charakterio ypatybių,<br />

asmenybės bruožų, asmenybės dimensijų, intelekto,<br />

mąstymo, gyvensenos įgūdžių, motyvacijos sportui<br />

ir sportinei sėkmei, asmeninių savybių, šeimos<br />

narių konfigūracijos, lyčių skirtumų ir daugelio<br />

kitų dalykų.<br />

Treneris turi daug dirbti, domėtis, studijuoti,<br />

kad kuo geriau pažintų savo auklėtinius. Kuo nuodugniau<br />

jis pažins savo auklėtinius, tuo sparčiau ir<br />

geriau jis įgyvendins savo tikslus. Tik nepriekaištingai<br />

pažįstantis savo auklėtinius treneris galės laiku<br />

parinkti ir taikyti kuo tinkamesnius jų dvasinio ir<br />

fizinio tobulinimo metodus, kryptingiau koreguoti<br />

kiekvieno sportininko individualųjį rengimą.<br />

Treneriai turi gerai suvokti<br />

prievartos ir laisvės santykį<br />

Treneriams būtina laikytis auksinės taisyklės:<br />

ugdymo vyksme taikoma prievarta kur tik įmanoma<br />

turi reikštis netiesioginiu būdu, t. y. ji turi būti siejama<br />

su galimybe rinktis. Galimybių rinkimasis ar atmetimas<br />

visuomet susijęs su trenerio ir sportininkų<br />

tarpusavio santykiais, nes laisvė visada yra situacijos,<br />

aplinkybių apribota. Prievarta taikytina ne vien<br />

dėl to, kad būtų įvykdytas tam tikras reikalavimas,<br />

bet kad sportininkai išmoktų tinkamai pasirinkti.<br />

Turėdamas progą rinktis sportininkas reiškiasi kaip<br />

asmenybė, atsakinga už savo poelgius. O žinoma,<br />

kad tik asmenybė, turinti suformuotas atitinkamas


6<br />

filosofines nuostatas, gali siekti sportinių aukštumų.<br />

Pabrėžtina ir tai, kad dažnai ir netinkamai taikyti<br />

prievartą yra netoleruotinas dalykas, kad ugdymo<br />

procese ateina tokia akimirka, kai prievartos elementai<br />

tampa menkaverčiai ir neveiksmingi. Taigi<br />

ugdymo procese laisvė yra prievarta, papildanti<br />

jos priešybė.<br />

Žinomas pedagogas Ž. Ž. Ruso (J. J. Rousseu)<br />

savo darbuose akcentuoja, kad ugdymo rezultatai<br />

būna sėkmingi tik tada, kai prievartos jungą pakeičia<br />

daug paveikesnis būtinybės jungas. Sportininkai,<br />

įsisąmoninę būtinybę paklusti, nepažeidinėja<br />

trenerio nustatytų elgesio ar veiksmų normų, o<br />

jiems keliamus reikalavimus priima kaip neišvengiamą<br />

būtinybę, nesukeliančią prievartos pojūčio.<br />

Treneris turi ugdytis<br />

pasitikėjimą savimi, savo<br />

žiniomis, jėgomis, gebėjimu ir<br />

patirtimi<br />

Pasitikėjimą savimi suprantame kaip trenerio<br />

savo vertės suvokimo išraiška. Suvokdamas tikrąją<br />

savo vertę treneris ugdo tvirtus, ištvermingus, savimi<br />

pasitikinčius auklėtinius. Sporte, kur sportinės<br />

kovos aplinkybės, situacijos labai sparčiai keičiasi,<br />

kur daug nežinomybės, įvairių pasirinkimo variantų,<br />

tikėjimas savimi sudaro sąlygas protingai<br />

rizikuoti. Trenerio tikėjimas savimi, savo auklėtiniais,<br />

komanda, didina susikaupimą, žadina ryžtą ir<br />

atkaklumą, o tai prasmingi motyvacijos dėmenys,<br />

atveriantys duris į sėkmę. Treneris privalo žinoti,<br />

kad tikėjimas – tai būsena, padedanti siekti tikslo.<br />

Tik tikėdamas savimi sportininkas gali pasiekti<br />

trokštamų rezultatų.<br />

Garsusis JAV plaukikas M. Felpsas (M. Phelps),<br />

Pekino olimpinėse žaidynėse iškovojęs aštuonis<br />

aukso medalius ir pasiekęs septynis pasaulio<br />

rekordus, atviravo, kad nuo mažens norėjo tapti<br />

garsiu žmogumi, kažko pasiekti. Jis ne tik norėjo,<br />

bet ir tikėjo savimi, savo tikėjimą pagrįsdamas<br />

milžinišku darbu. Olimpinėse žaidynėse jis buvo<br />

pasiryžęs laimėti aštuonis aukso medalius ir tikėjo,<br />

kad laimės. Ir laimėjo!<br />

Nieko nėra neįmanomo ir nepasiekiamo. Reikia<br />

tik proto, valios, darbo ir tikėjimo savimi. Tikėjimas<br />

savimi atveria kelią nepaprastiems gebėjimams,<br />

padeda siekti užsibrėžtų tikslų. Garsusis krepšininkas<br />

M. Džordanas (M. Jordan) sakė: „Geriausi<br />

krepšininkai privalo turėti nusiteikimo, tikėjimo<br />

savimi kreditą, kuris suteikia psichologinę persvarą<br />

prieš kitus“.<br />

Treneris privalo įsisąmoninti<br />

paprastą tiesą – elgesys visada<br />

ir visur turi būti garbingas<br />

Garbė yra viena didžiausių žmogaus dorovinių<br />

vertybių. Ši vertybė pasireiškia ne vien visuomeninio<br />

reikšmingumo įsisąmoninimu, bet ir jo išgyvenimu<br />

– garbės jausmu. Įsisąmonintas bei išgyventas<br />

garbės jausmas įsitvirtina žmogaus charakteryje ir<br />

pasireiškia elgesio garbingumu. Garbingumas įpareigoja<br />

trenerį būti kultūringą, nekalbėti netiesos,<br />

nežeminti savęs nepadoriu elgesiu, šiurkščia kalba,<br />

mokėjimu save apriboti. „Garbė – tai mūsų išorinė<br />

sąžinė, o sąžinė – tai mūsų vidinė garbė“, – rašė<br />

filosofas A. Šopenhaueris (A. Schopenhauer).<br />

Treneris privalo žinoti, kad garbę ir pripažinimą<br />

lemia tokios svarbiausios dorovės normos:<br />

– dvasingumas (aukštinamos dvasinės, o ne<br />

materialiosios vertybės);<br />

– kilnumas (kuriant tarpusavio santykius ir<br />

<strong>sporto</strong> srityje, ir gyvenime siekiama aukštesnių<br />

tikslų);<br />

– teisingumas (garbingai laikomasi varžybų<br />

taisyklių, vienodo požiūrio į įvairaus meistriškumo<br />

sportininkus);<br />

– sąžiningumas (pasirenkami tik leistini ir<br />

garbingi sportinės kovos būdai);<br />

– atsakomybė (vidinė pareiga sau ir Tėvynei);<br />

– orumas (savo vertės suvokimas);<br />

– kuklumas (reikliai vertinami savi poelgiai<br />

ir laimėjimai).<br />

Garbingos kovos atsisakymas gali sunaikinti<br />

patį sportą. Treneriui turi būti visiškai aišku, kad<br />

sportas ir garbė neatsiejami.<br />

Treneris už savo veiklą visada<br />

privalo jausti atsakomybę<br />

Gyvenime pasitaiko trenerių, kurie, susidūrę su<br />

rimtesnėmis kliūtimis, pasilieka galimybę trauktis,<br />

mėgina kaltų ieškoti kitur. Susidūrę su nesėkme,<br />

kuriai įveikti reikia laiko ir pastangų, vidinio<br />

susitelkimo, ryžtingumo, altruizmo, jie traukiasi<br />

nepamiršdami kaltinti aplinkybių, teisėjų, sąlygų<br />

ar apskritai lemties, kuri jiems nepalanki, bet nesistengia<br />

analizuoti savo darbo, savo atsakomybės.<br />

Ieškojimas kaltų ir jų kaltinimas yra pats lengviausias<br />

būdas išvengti atsakomybės.<br />

Filosofinės nuostatos moko, kad gyvenimo<br />

kliūtys ko nors siekiant nėra pačios svarbiausios.<br />

Kliūtis pasąmonėje susikuria pats treneris, o jos<br />

vėliau modeliuoja vienokią ar kitokią jo veiklą.<br />

Todėl treneriui būtina išmokti pačiam susidoroti su


7<br />

savo vidiniu mechanizmu ir išsiugdyti atsakomybės<br />

jausmą už viską, ką daro ir kaip daro. Treneris,<br />

jaučiąs atsakomybę, geba geriausiai atsiskleisti<br />

profesinėje veikloje. Atsakomybė turi būti orientuota<br />

į ateitį, t. y. prieš pasirinkdamas veikimo<br />

laisvę treneris privalo suvokti, kad pats ir atsakys<br />

už savo veiksmų padarinius. Tik tokia atsakomybė<br />

skatina jį geriau suprasti ir įvertinti padėtį, stengtis<br />

pačiam susidoroti su iškilusiomis problemomis ir<br />

ieškoti tinkamiausių sprendimų. Stipri atsakomybės<br />

pajauta verčia geriau suvokti ir įvertinti padėtį,<br />

numatyti optimalius elgesio pasirinkimo variantus,<br />

kitaip tariant – giliai mąstyti. Trenerio atsakomybė<br />

– tai pareiga savo auklėtiniams, savo profesijai,<br />

savo Tėvynei.<br />

Treneris turi žinoti, kad visų<br />

sportinių laimėjimų pradžia yra<br />

užsibrėžtas tikslas ir troškimas<br />

jį pasiekti<br />

Tikslas yra išskirtinis sėkmės veiksnys, suteikiantis<br />

gyvenimui prasmę. Tai trenerio veiklą ir<br />

elgesį pranokstantis mintinis veiksmų rezultatas,<br />

kartu ir veiksmų motyvas, kuris lemia racionaliausią<br />

būdų ir priemonių sėkmei pasiekti pasirinkimą.<br />

Treneris turi turėti didelį tikslą, nes jis įprasmina<br />

trenerio gyvenimo misiją. Jei treneris žinos, dėl ko<br />

gyventi, jis visada žinos, kaip gyventi.<br />

Sportininkams taip pat turi būti keliami konkretūs<br />

tikslai. Ne „pasižvalgyti“, „pabandyti“, „pažiūrėti,<br />

kaip išeis“, bet žinoti, ko siekti, ir sutelkti visas<br />

fizines jėgas tam tikslui įgyvendinti. Konkretus<br />

tikslas turi didžiulę psichoterapinę reikšmę. Gyvenimas<br />

tuo prasmingesnis, kuo keliamas tikslas<br />

sudėtingesnis. Sportininkai turi būti įsitikinę, kad<br />

jie gali pasiekti daugiau, negu dabar yra pasiekę.<br />

Daugeliu tyrimų nustatyta, kad sudėtingi tikslai<br />

skatina ir didesnius laimėjimus.<br />

Tačiau nereikia savo auklėtiniams ir sau kelti<br />

pernelyg sudėtingų, nepasiekiamų tikslų. Sportininko<br />

gebėjimų neatitinkantys reikalavimai gali pakenkti<br />

pačiai veiklai. Reikia kelti savo auklėtiniams<br />

tikslus, kuriuos jie iš tikrųjų gali įgyvendinti. Jei<br />

sportininkas peržengs per save ir pasieks svaresnių<br />

rezultatų, tuo bus galima tik džiaugtis.<br />

Treneris turi būti kūrybingas<br />

specialistas<br />

Treneris kasdien susiduria su daugybe nesikartojančių<br />

situacijų, kai reikia savarankiškai<br />

spręsti, gebėti nestandartiškai mąstyti, projektuoti<br />

ir numatyti savo veiksmų padarinius. Žinoma, kad<br />

ta pati metodika, tos pačios pedagoginio poveikio<br />

priemonės vienais atvejais gali būti veiksmingos,<br />

kitais – ne. Mechaniškas metodinių rekomendacijų<br />

taikymas remiantis analogija vienais atvejais gali<br />

būti veiksmingas, kitais – ne. Taigi treneris turi<br />

būti kūrėjas, kūrybingas specialistas. Kūrybinė<br />

trenerio veikla, kaip tam tikro santykio su tikrove<br />

išraiška, yra pats sudėtingiausias psichologinis<br />

vyksmas. Kūrybingumo rezultatas yra kokybiškai<br />

nauja vertybė – nepakartojama, originali bei unikali.<br />

Pagal kūrybingumą matuojamas trenerio gebėjimas<br />

pasiekti savo veiklos tikslą.<br />

Garsusis NBA krepšinio treneris F. Džeksonas<br />

(Ph. Jackson) sako: „Būti treneriu labai įdomu dėl<br />

kuriamojo proceso. Didžiausias mano rūpestis –<br />

kūrybingos treniruotės, kad žaidėjų neapimtų nuobodulys,<br />

kad jie neprarastų domėjimosi krepšiniu.<br />

Kiekviena treniruotė turi duoti kažką naujo...“.<br />

Trenerės F. Kardelienės teigimu, „jei treneris kartosis<br />

– jis sustos ir nežengs į priekį“.<br />

Filosofo F. Nyčės (F. Nietzsche) nuomone, reikia<br />

pranokti save, peržengti per save, kad galėtum<br />

daugiau duoti kitiems. Tarpukario <strong>Lietuvos</strong> pedagogas<br />

V. Petronis <strong>sporto</strong> pedagogo kūrybingumui<br />

kėlė didelius reikalavimus. Jis sakė: „Nepakanka<br />

tik žinoti, būtina turėti ir kūrybinę gyslelę kurti,<br />

sugalvoti nauja, suvokti kūrybingumo galią. Kūrybingumas<br />

yra pagrindinis pedagogikos elementas,<br />

sėkmės laidas“.<br />

Kūrybingu treneriu gali tapti tik tas, kuris geba<br />

dirbti ne tiek, kiek numatyta, bet tiek, kiek reikia,<br />

ir kurio tikslas siekti bei daryti tai, kas neįmanoma.<br />

Treneris turi tikėti tuo, ko dar nėra, tam, kad būtų.<br />

Darbštumo, poreikio labai gerai<br />

dirbti ugdymasis – lemtinga<br />

trenerio brendimo sąlyga<br />

Į poreikį daug ir gerai dirbti susikoncentruoja<br />

asmenybės dvasinis turtingumas, nesavanaudiškas<br />

siekis kuo daugiau padaryti savo tautos ir auklėtinių<br />

labui.<br />

Trenerio darbo diena įtempta ir kupina kūrybinių<br />

ieškojimų. Tačiau nei kūryba, nei geri<br />

darbo rezultatai neateina savaime, juos lemia turimų<br />

žinių bagažas, kurį kasdien būtina papildyti,<br />

antraip treneris gali tapti tik seniai žinomų tiesų<br />

kartotoju, o ne ieškotoju, ir jo pastangos pasiekti<br />

ką nors reikšminga gali likti negyvendintos. Žinios,<br />

dvasiniai turtai, kuriuos treneris turi dosniai dalyti<br />

auklėtiniams, įgyjami kasdieniu kruopščiu darbu.<br />

Treneris, kuris nieko reikšmingesnio per savo darbo


8<br />

karjerą nepasiekia, paprastai neturi reikiamų žinių,<br />

įgūdžių, o darbštumo stoka neleidžia jų sukaupti. Jis<br />

nesuvokia elementarios tiesos, kad darbas formuoja<br />

asmenybę ir kad jis yra pasiekimų pamatas.<br />

„Asmenybę kuria ne kalbos apie ją, o praktinė<br />

žmogaus veikla, jo darbas. Darbas, kuriame atsiskleidžia<br />

žmogaus esmė, jo asmenybės turtingumas.<br />

Darbas, kurį dirbdamas žmogus pakyla iki aktualiausių<br />

savo meto problemų, pajunta harmoniją<br />

su savo Tėvyne“, – rašė poetas J. Marcinkevičius.<br />

Darbštumo, poreikio daug ir atsidavusiai dirbti ugdymasis<br />

yra viena aktualiausių trenerio tobulėjimo<br />

sąlygų. Poreikis atsidavusiai dirbti rodo trenerio<br />

asmenybės dvasinį turtingumą. Treneris visada turi<br />

prisiminti šiuos Senekos žodžius: „Kilnią dvasią<br />

darbas maitina“.<br />

Treneriui dera įsidėmėti, kad<br />

bet kokiam pedagoginiam<br />

darbui kenkia pyktis<br />

Pykdamas treneris dažniausiai nesistengia<br />

valdytis, prasilenkia su įprastomis mandagumo<br />

taisyklėmis, daro daugiau klaidų. Mandagumas,<br />

rami laikysena yra palankumo ir pasirengimo kitam<br />

patarnauti ženklas. „Mandagumą būtina traktuoti tik<br />

kaip pareigą, – rašė G. V. Hėgelis (G. W. Hegel), –<br />

nes mes apskritai turime jausti palankumą kitiems.“<br />

Mandagumas, pedagoginis taktas ypač aktualus<br />

pedagoginėje veikloje, nes trenerio elgesys ugdo<br />

ir atitinkamą auklėtinių elgesį.<br />

Treneris ne tik privalo mokėti pažaboti savo<br />

pyktį, laikytis mandagumo, gero elgesio taisyklių,<br />

bet to mokyti ir savo auklėtinius. Negražu, kai<br />

sportininkas keikiasi, atsainiai sviedžia į aikštę<br />

estafetės lazdelę, ginčijasi su treneriu ir plūsta teisėjus.<br />

Etiketo taisyklės turi virsti antrąja sportininkų<br />

prigimtimi, įpročiu. Ne be pagrindo A. Gramšis<br />

įsitikinęs, kad pedagoginėje terpėje „kiekvienas<br />

mokytojas kartu yra ir mokinys, o kiekvienas mokinys<br />

– kartu ir mokytojas“.<br />

Mandagumas glaudžiai susijęs su išsiauklėjimu.<br />

Išsiauklėjimas – tai vidinis trenerio kultūros<br />

rodiklis, mandagumas – natūrali vidinės kultūros<br />

išorinė išraiška. Publijaus Siro žodžiais tariant, kas<br />

nugali pyktį, tas nugali didžiausią savo priešą.<br />

Sporte, kaip ir gyvenime, sprendžiant atsiradusią<br />

problemą natūralu ir pasipiktinti, ir supykti,<br />

tačiau įnirtį reikia numaldyti – pyktis negali<br />

peržengti proto ribų, jis turi būti kuriantis, bet ne<br />

griaunantis. „Pyktis visuomet yra blogas patarėjas“,<br />

– teigia E. Zola.<br />

Pasak filosofo V. Sezemano, žmogus turi būti<br />

ir padorus, ir gražus, t. y. jo moralinės savybės<br />

turi tinkamai pasireikšti tiek jo išvaizdoje, tiek<br />

elgesyje. Tai ypač taikytina treneriams ir sportininkams,<br />

į kuriuos žiūri dešimtys tūkstančių jaunų<br />

žmonių. Žinomas anglų rašytojas F. L. Česterfildas<br />

(Ph. L. Chesterfield) sakė, kad asmuo, neišmokęs<br />

elgesio kultūros, yra apgailėtinas žmogus, darantis<br />

atstumiantį įspūdį.<br />

Yra daug treneriui aktualių daugybos lentelės<br />

dėmenų, visus išvardyti būtų sudėtinga. Tačiau<br />

šiame straipsnyje aptartus dalykus treneris privalo<br />

gerai žinoti – tai laiduos jo darbo sėkmę.


9<br />

Atsipalaiavimas veiksmu.<br />

Priešvaržybinės<br />

atsipalaidabvimo technikos<br />

Lina Vaisetaitė<br />

<strong>Lietuvos</strong> olimpinio <strong>sporto</strong> centro psichologė<br />

Atsipalaidavimo (dar gudriai vadinamų relaksacijos)<br />

technikų aprašymai užima nemažą<br />

dalį <strong>sporto</strong> psichologijos rekomendacijų. Tačiau<br />

rekomendacijos lieka rašliava, jei jos netaikomos<br />

praktikoje. Todėl dar kartą norėčiau grįžti prie<br />

atsipalaidavimo technikų; šį kartą aprašysiu jas<br />

labai konkrečiu aspektu – tinkamumu prieš startą<br />

(arba vos vos plačiau – prieš varžybas). Kalbėsiu<br />

apie raumenų (kitaip kūno) atpalaidavimą, nors<br />

suprantama, kad ir kognityvinėms (minčių keitimo)<br />

technikoms reiktų skirti dėmesio, tačiau apie tai<br />

galbūt kitą kartą.<br />

Taigi pradėkime. Prieš varžybas ar startą<br />

naudojamų atsipalaidavimo technikų išskirtinius<br />

bruožus paprastai nulemia sąlygos – technika turi<br />

būti greita ir veiksminga.<br />

Man rodos, tarp mūsų trenerių ir sportininkų<br />

plačiausiai žinoma (bent jau girdėta) atsipalaidavimo<br />

technikos atmaina yra autogeninė (savitaigos)<br />

treniruotė, šiek tiek mažiau – paprastoji raumenų<br />

relaksacija su vaizdiniais arba be jų (panašiai kaip<br />

meditacija). (Prieš kelerius metus „Treneris“ spausdino<br />

straipsnių apie streso valdymo technikas ciklą;<br />

norintiems apie tai sužinoti daugiau – puiki proga<br />

peržiūrėti savo ar kaimyno biblioteką.)<br />

Galbūt dėl šių dviejų atsipalaidavimo technikos<br />

variantų paplitimo kartais trenerių ir sporte dirbančių<br />

profesionalų vertinami skeptiškai. Iš tiesų tam,<br />

kad jie būtų paveikūs, reikia įgūdžių, t. y. bet kuri<br />

technika turi būti įvaldyta ankstesnėse pratybose.<br />

Tačiau ne kiekvienam pavyksta rasti laiko bent<br />

20–30 minučių per dieną, tris kartus per savaitę. Be<br />

to, jie „užmigdo“ sportininką, o kurgi matyta, kad į<br />

startą, tarkim, sprinteris eitų miegodamas?<br />

Minėtos atsipalaidavimo technikos turi plačią<br />

taikymo sritį – puikiai tinka vakare prieš miegą<br />

arba turint laiko pailsėti, atsigauti tarp intensyvių<br />

pratybų ar varžybų (pvz., parengiamojo plaukimo<br />

ryte ir finalinio plaukimo po pietų). Vis dėlto akivaizdu,<br />

kad vien tokių technikų arsenalo sportininkui<br />

nepakanka. Tenka žvalgytis į kitus būdus, o<br />

tarp jų galima rasti kvėpavimo arba progresyviąją<br />

raumenų relaksaciją.<br />

Kadangi atsipalaidavimo technikų efektyvumas<br />

priklauso nuo jas perteikiančio trenerio ar<br />

psichologo (kartu ir paties sportininko) įgūdžių<br />

bei patirties, nedrįsiu ginčytis, kuris būdas yra<br />

geriausias, t. y. turi plačiausią taikymo sritį. Vietoj<br />

to pasidalysiu savo patirtimi, o kiek galiu ja kliautis,<br />

iki neseno laiko tinkamiausia atsipalaidavimo<br />

technika daugumoje situacijų per varžybas man<br />

atrodė progresyvioji raumenų relaksacija. Ją lengvai<br />

galima įtraukti į apšilimą prieš varžybas, jos esmė –<br />

įtempti, fiksuoti ir staigiai atpalaiduoti raumenis.<br />

Tokiu būdu neprarandamas tonusas, pasirinktinai<br />

galima atpalaiduoti labiausiai įsitempusius raumenis.<br />

Atskiriems ar skirtingų šakų sportininkams<br />

gali būti skirtingos raumenų grupės – tai priklauso<br />

tiek nuo individualių sportininko savybių, tiek nuo<br />

<strong>sporto</strong> šakos pobūdžio, tačiau dažniausiai įtampa<br />

labiausiai jaučiama kaklo / sprando srityje. Todėl<br />

„greitoji pagalba“ prieš startą gali būti paprastas<br />

pratimas (galite jį išbandyti skaitydami šį straipsnį):<br />

stipriai sukąskite dantis (taip, taip, ir neklauskite,<br />

kuo čia jie dėti!) ir pečius pakelkite aukštyn; kai<br />

žandikaulio ir sprando sritis įsitempia, išlaikykite<br />

šią įtampą vieną dvi sekundes, gerai ją įsisąmoninkite,<br />

o tuomet staigiai nuleiskite pečius ir leiskite<br />

apatiniam žandikauliui nukristi taip, kad atsivertų<br />

tarpelis tarp dantų. Klausimas tiems, kurie darė<br />

pratimą skaitydami: na ir kaip, jaučiate pokytį ?<br />

Progresyvioji relaksacija man, kaip <strong>sporto</strong><br />

psichologei, patinka dėl to, kad ji pagrįsta judesiu<br />

(tai dažnam sportininkui suprantama kalba), ji<br />

palaiko tonusą, bet pašalina per stiprią įtampą, o<br />

svarbiausia – progresyviosios relaksacijos priemone<br />

gali būti bet koks tempimo pratimas, taikomas<br />

daugumos šakų sportininkų apšilimo metu. Tiesiog<br />

darant apšilimą reiktų atkreipti dėmesį į „probleminę“<br />

(paprastai kalbant, pernelyg įtemptą) kūno vietą


10<br />

ir padaryti vieną kitą jos tempimo pratimą. Galima<br />

prisiminti bet kokį lengvą pratimą kojoms, rankoms<br />

ar kaklui, tik jį daryti ne automatiškai, o šiek tiek<br />

labiau nei paprastai įtempiant (iki savotiško „maksimumo“,<br />

kad tikrai būtų pajaučiama dar stipresnė<br />

įtampa, nei prieš darant pratimą), ir išlaikius padėtį<br />

vieną dvi sekundes atpalaiduoti – pajausti, kaip toji<br />

kūno vieta atsipalaiduoja, tarsi išsisklaido, išnyksta<br />

įtampa. Jei pirmas kartas nepadėjo, reikėtų daryti<br />

antrą kartą. Tik norėtųsi priminti sportininkams,<br />

kad darant pratimą nederėtų persistengti, kaip ir<br />

bet kur kitur – niekas neprašo plėšyti raumenų<br />

tempimais.<br />

Štai ir turime vieną paprastą atsipalaidavimo<br />

veiksmu pavyzdį, tiksiantį ir prieš startą, ir trumpos<br />

pertraukos per varžybas metu. Tačiau, jeigu skaitėte<br />

atidžiai, turėjote pastebėti, kad pradėdama kalbą<br />

apie progresyviąją relaksaciją minėjau, jog ji iki<br />

neseno laiko man atrodė tinkamiausia varžyboms.<br />

Na, teisybės dėlei pasakysiu, kad ir dabar ji man<br />

atrodo viena tinkamiausių. Todėl siūlyčiau kliautis<br />

ja ir naudoti!<br />

O mano nuomonę praplėtė pažintis su Rusijos<br />

daktaro H. Alijevo „rakto“ metodu (jei pavadinimas<br />

atrodo keistokas, luktelėkite, tuoj suprasite<br />

jo reikšmę). Viena pagrindinių šio metodo prielaidų<br />

– organizmas įtampos ar streso situacijoje<br />

mėgina atsipalaiduoti, t. y. pašalinti įtampą, todėl<br />

svarbiausia jam netrukdyti. Pavyzdžiui, įsitempus<br />

pradeda drebėti rankos. Dažnas žmogus dėl to pasijaučia<br />

nejaukiai arba tiesiog išsigandęs įtampos<br />

mėgina rankas „sustingdyti“, kad jos nustotų judėti.<br />

Deja, tai nėra parankus būdas, mūsų nervų sistemai<br />

būtų daug geriau, jei rankas pusę minutės smarkiai<br />

pakratytume – įtampa išnyktų.<br />

Laimei, nervų sistema paprastai yra gudresnė<br />

už mus, todėl dažnai intuityviai darome būtent tai,<br />

ką mums „sako“ kūnas. Paprasčiausias pavyzdys –<br />

nesvarbu, ar esate lengvosios atletikos specialistas,<br />

ar ne, bet tikrai atgaminsite regėtą vaizdą: prieš<br />

startą sportininkas šokinėja arba daužo sau raumenis.<br />

Sakysite „užsiveda“. Turbūt taip, o galbūt ir<br />

perteklinę įtampą šalina.<br />

Metodo pavadinimas aiškinamas taip: kiekvienas<br />

žmogus gali rasti sau judesį, kuriuo pašalinama<br />

įtampa (tas judesys ir bus „raktas“). Kaip ir bet<br />

kurios atsipalaidavimo technikos atveju, pastarąjį<br />

metodą galima naudoti visų pirma platesnėms<br />

problemoms spręsti ir stresui įveikti kasdieniame<br />

gyvenime. Tuomet prireiks daugiau praktikos ir<br />

laiko tokio pobūdžio pratimams (iš pradžių apie 30<br />

minučių kasdien). Antra vertus, jau minėjau, kad<br />

šiame straipsnyje norėjau aprašyti greitus ir veiksmingus<br />

atsipalaidavimo prieš varžybas ar startą<br />

būdus – tai būtų jau kita technikos paskirtis.<br />

„Rakto“ metodas siūlo rasti savąjį judesį.<br />

Žinoma, tai daryti reikia ne prieš varžybas, o kiek<br />

anksčiau. Jei paprašome sportininką prisiminti<br />

ir kuo tiksliau atgaminti vaizduotėje ankstesnę<br />

varžybų situaciją, kai jis labai jaudinosi ir buvo įsitempęs,<br />

jo kūnas reaguoja panašiai kaip ir anuomet,<br />

todėl jaučiama įtampa (nors ir ne tokia intensyvi).<br />

Sportininkui belieka įsisąmoninti savo pojūčius<br />

ir atlikti tokį judesį ar veiksmą, kokį diktuoja kūnas.<br />

Vienas norės šokinėti, kitas – stipriai mojuoti<br />

rankomis į šonus, trečias – stovėdamas svyruoti<br />

(judesio intensyvumas ir amplitudė priklauso nuo<br />

sportininkų nervų sistemos individualių savybių<br />

bei įtampos dydžio).<br />

Šią techniką galima naudoti ir „diktatoriškesniu“<br />

metodu, bent iš pradžių, kol sportininkas supranta,<br />

kam reikalingas „nuosavas“ judesys – „raktas“.<br />

Taisyklė paprasta: reikia daryti tai, kas lengvai<br />

darosi – neintensyvius, lengvus, ritmiškus judesius,<br />

kuriuos, atrodytų, galima daryti be galo (tai nereiškia,<br />

kad daryti judesius reikia be galo ilgai – tiesiog<br />

jie neturėtų varginti ir kelti nuobodulio).<br />

Vienas iš tokių judesių: ištiesti rankas prieš<br />

save sulig pečiais ir pradžioje tik įsivaizduoti, kaip<br />

rankos skečiasi į šalis. Valingų pastangų nereikia,<br />

rankos tarsi pačios ima skleistis į šalis. Tai kartu<br />

ir testas: jei rankos į šalis nesiskleidžia, tai turėtų<br />

reikšti, kad sprandas įsitempęs. Galima pabandyti<br />

lengvais sukamaisiais judesiais atpalaiduoti pečių<br />

lanką. Svarbiausia, kad visi judesiai būtų lengvi!<br />

O tuomet vėl rankas ištiesti į priekį ir įsivaizduoti,<br />

kaip jos mojamos į šalis. Paskui galima pamėginti<br />

atvirkštinį variantą: ištiesti rankas į šalis ir įsivaizduoti,<br />

kaip jos suglaudžiamos – artėja viena prie<br />

kitos tarsi magnetai. Jei trūksta laiko (varžybų<br />

situacijoje), apsieinama be testavimo: ištiesiamos<br />

rankos ir lengvais judesiais jomis mojuojama į šalis.<br />

Tokių pratimų galima sugalvoti daug, pavyzdžiui,<br />

galėtume išmoti rankas į šalis tarsi imituotume skrydį<br />

arba ramiai stovėti ir kūnas savaime ims svyruoti<br />

pirmyn atgal ar piešti apskritimą, arba ritmiškai<br />

lankstyti galvą į kairę ir dešinę, jei jau visai neišeina<br />

nieko judinti – spragsėti pirštais, kol kūnas pajunta<br />

ritmą ir atsipalaiduoja (dabar prisiminkite, kaip<br />

nuobodulio ar nerimo pagauti žmonės sėdėdami<br />

judina koją per kelį – taip jie nesąmoningai bando<br />

atsikratyti nuobodulio ar nerimo sukeltos įtampos!).<br />

Žinodamas šį paprastą principą sportininkas mokės<br />

atsipalaiduoti įvairiomis varžybų situacijomis.<br />

Greitai įsitikinsite, kad priklausomai nuo judesio<br />

amplitudės ir intensyvumo pasiekiamas vienoks


11<br />

arba kitoks rezultatas. Prieš varžybas galima pradėti<br />

nuo lėtų ritmingų judesių, padedančių pašalinti<br />

įtampą ir atsipalaiduoti, paskui pereiti prie šiek<br />

tiek intensyvesnių (bet jokiu būdu ne maksimalaus<br />

intensyvumo!) judesių – šie ir atpalaiduoja įtampą,<br />

ir padeda užsivesti. Be to, galima sugalvoti tam<br />

tikrą atsipalaidavimo ritualą įtemptoms varžybų<br />

situacijoms (jį reikia parengti iš anksto!): lengvas<br />

gilus įkvėpimas ir lėtas iškvėpimas, keli ritmingi<br />

lengvi rankų mostai į šalis, paskui staigus iškvėpimas<br />

– koncentracijai ir susitelkimui pagerinti.<br />

Atliekant mostus dėmesys sutelkiamas į kūno pojūčius<br />

ir atsipalaidavimą. Turbūt pastebėjote, kad<br />

čia naudojami bent dvi atsipalaidavimo technikos.<br />

Tokia jau tiesa – norint geriausio rezultato, reikia<br />

derinti!<br />

Kvėpavimo pratimus, padedančius atsipalaiduoti,<br />

taip pat būtų galima priskirti prie atsipalaidavimo<br />

veiksmu technikos. Tam tikri pratimai,<br />

atliekami vienu dviem įkvėpimais ar iškvėpimais,<br />

labiausiai tinka, kai atsipalaidavimui ir koncentracijai<br />

skirtos vos kelios sekundės. Pavyzdžiui,<br />

krepšininkai naudoja staigų iškvėpimą prieš baudos<br />

metimą; toks iškvėpimas, ypač tada, kai derinamas<br />

su lėtesniu ir gilesniu nei įprastas įkvėpimu, puikiai<br />

padeda atsikratyti įtampos, kartu aktyvuoja, tarsi<br />

sutelkia ir sukuria akimirkos jausmą „aš pasirengęs“.<br />

(Išsamų I. Girčytės straipsnį apie kvėpavimo<br />

pratimus ir jų poveikį galite rasti 2007 metų „Trenerio“<br />

žurnale.)<br />

Štai tokios pagrindinės atsipalaidavimo technikos,<br />

padedančios sportininkui atsipalaiduoti ir kartu<br />

būti aktyviam, o ne ramiai sėdėti ar gulėti. Progresyvioji<br />

raumenų relaksacija labiau tinka raumenims<br />

atpalaiduoti, o ritmingi „rakto“ judesiai atpalaiduoja<br />

ne tik kūną, bet ir psichiką. Kvėpavimas savo ruožtu<br />

yra natūrali biologinė funkcija, todėl belieka į jį<br />

atkreipti dėmesį ir leisti sau kvėpuoti laisvai, tam<br />

tikromis situacijomis sąmoningai keisti įkvėpimo<br />

bei iškvėpimo gylį ir tempą – valdyti savo būseną.<br />

Visos šios technikos leidžia kontroliuoti atsipalaidavimą,<br />

nesukelti gilaus atsipalaidavimo būsenos,<br />

kitaip sakant, jas lengva derinti su reikiama susitelkimo<br />

(užsivedimo) technika.<br />

Iš to, kas pasakyta, išvada paprasta: jausdami<br />

įtampą dažnai sustingstame (tokiai būsenai apibūdinti<br />

turime posakį: „Net kvėpuoti nustojo“). Taigi<br />

verčiau įtemptomis situacijomis stenkimės judėti ir<br />

skatinkime sportininkus judėti (tačiau ne chaotiškai,<br />

o tam tikra tvarka!).<br />

Literatūra<br />

Girčytė I. Streso valdymo technikos. Autogeninė treniruotė.<br />

Treneris, 2008, 2, 6–10.<br />

Girčytė I. Streso valdymo technikos. Progresyvioji relaks acija.<br />

Treneris, 2008, 1, 8–11.<br />

Girčytė I. Taisyklingai kvėpuoju – esu ramus. Treneris, 2007,<br />

1, 7–9.<br />

Žemaitytė A. Pagrindiniai BGR principai ir taikymas sporte.<br />

Treneris, 2007, 1, 10–12.<br />

Aliev H. The Synchromethod: A Key to New Heights of Inner<br />

Freedom, Stress Resistance and Creativity. AuthorHouse, 2011.<br />

Алиев Х. Открой свой мир! Включи внутрение резервы. Спб:<br />

Питер Пресс, 2010.<br />

Алиев Х. Ключ к себе. Разблокирование скрытых<br />

возможностей. Москва: Вече, 2008.


12<br />

Pakilti pergalei<br />

Aistė Žemaitytė<br />

<strong>Lietuvos</strong> olimpinio <strong>sporto</strong> centro ir UAB „Biofirst“ klinikos psichologė<br />

Jūs esate treneris, valdantis rengimosi varžyboms<br />

vyksmą, priešvaržybinį laikotarpį ir pačias<br />

varžybas, turintis savo nuomonę, kaip elgtis pralaimėjus<br />

ir laimėjus, po nepavykusių, ir priešingai,<br />

po išskirtinai gerų rungtynių / kovos / pasirodymo<br />

arba artėjant lemiamoms kovoms... Jūs neabejotinai<br />

turite savo stilių. Tačiau kaskart papildote<br />

turimas žinias.<br />

Šis straipsnis su konkrečiomis gairėmis skiriamas<br />

ir tiems treneriams, kurie dar neturi susiformavę<br />

savo stiliaus. Čia rasite apibendrintų žinių, gautų<br />

surinkus ir išnagrinėjus trenerių bei sportininkų pateiktą<br />

informaciją apie tinkamiausią trenerio elgesį<br />

po rungtynių / kovos / pasirodymo, kitaip tariant,<br />

po dalinės varžybinės veiklos. Tai – savotiškas kokybės<br />

standartas ar gairės, galinčios padaryti Jūsų<br />

bendravimą su aukėtiniais efektyvesnį.<br />

Straipsnyje aptariami trenerio veiksmai pasibaigus<br />

rungtynėms / kovai / pasirodymui skirtingais<br />

laiko tarpais: 1) pasitinkant sportininkus po<br />

laimėjimo, pralaimėjimo ar lygiųjų ir 2) rengiant<br />

auklėtinius naujai varžybinei veiklai. Jei pirminiai<br />

trenerio veiksmai po varžybinės veiklos konkretaus<br />

pavadinimo neturi, tai rengimasis naujiems startams<br />

įvardijamas kaip aptarimas – aptarimas to, kas<br />

buvo, ir to, kas bus.<br />

Trenerio veiksmai tuoj pat po<br />

dalinės varžybinės veiklos<br />

Treneriams bene labiausiai rūpi, kaip profesionaliai<br />

elgtis po apmaudaus pralaimėjimo, lygiųjų ar<br />

netikėtos pergalės. Juk būtent tokie įvykiai sukelia<br />

didžiules emocijas, o dėl jų poveikio dažnai elgiamasi<br />

neracionaliai.<br />

Po nevykusio žaidimo treneris paprašė minutės pertraukėlės.<br />

Kai pertraukėlė baigėsi, vienas iš krepšininkų paklausė:<br />

„Treneri, o tai kaip žaisime?..“<br />

1–2 min. Garo nuleidimas<br />

Dažniausia klaida, kurią daro treneriai iškart<br />

po rungtynių – savo emocijų, tiek teigiamų, tiek<br />

neigiamų, išliejimas ant sportininko. Pagalvokite,<br />

kada šokinėjate, glėbesčiuojatės, spiegiate, rėkiate<br />

iš džiaugsmo? Kai kažkas netikėtai pasiseka. Gaivališkai<br />

džiaugiatės ne tada, kai sportininkui pavyksta<br />

pasiekti numatytą rezultatą, o tada, kai jam pasiseka<br />

dėl kito sportininko veiksmų arba jo paties netikėtai<br />

geresnio, viršijančio įprastas galimybes, pasirodymo.<br />

Prisiminkite, kada rėkiate ant savo auklėtinio,<br />

jį plūstate. Tada, kai Jūsų sportininkui nepavyksta?<br />

Dažniausiai. Jūs pykstate tada, kad sportininkas neparodė<br />

to rezultato, kuriam buvo pasirengęs. Pyktis<br />

pratrūksta priekaištais ir žeminančiais žodžiais. Kai<br />

gaivališkai džiaugiatės, pykstate, liūdite ir pan.,<br />

reiškia nevaldote proceso. Taigi pirmiausia būtina<br />

nusiraminti – nuleisti garą tiek sau, tiek auklėtiniams.<br />

Galima tiesiog taip ir pasakyti: „Gerai, esi šaunuolis,<br />

atidirbai. Dabar nusiraminam – atsigeriam, atsikvepiam...“<br />

Ir tik tada išsakyti, kas gerai pavyko.<br />

Kai tik pasibaigia varžybos, pirmiausia pažvelkite<br />

į save: pykstate ar esate nusiminęs, norite<br />

šokinėti iš laimės ar esate tvirtas ir ramus? Kai<br />

esate emocinėje pusiausvyroje, pagirkite auklėtinį<br />

už atliktą darbą, jei reikia, pakoreguokite jo<br />

emocinę būseną.<br />

2 min. Gėrimai atsigaivinti, pavykusių<br />

dalykų pabrėžimas<br />

Vienas iš paprasčiausių būdų nusiraminti<br />

– perkelti dėmesį nuo vienos veiklos į kitą,<br />

pavyzdžiui: nuo teigiamas ar neigiamas emocijas<br />

sukėlusių įvykių sporte į vieno iš esminių poreikių


patenkinimą – troškulio numalšinimą. Visuotinai<br />

žinoma, kad per varžybas daug išprakaituojama,<br />

todėl pasiūlymas auklėtiniui atsigaivinti gėrimu<br />

labai natūralus. Kad galėtume atsigerti, raumenys<br />

negali būti įtempti. Todėl juos nevalingai atpalaiduojame.<br />

Geriame ramiai, ritmingais gurkšniais ar<br />

gurkšneliais, derindami juos su kvėpavimu. Taigi<br />

stengiamės ritmingai kvėpuoti ir rimstame patys. Jei<br />

sportininkas gėrimo neturi, pasiūlykite savąjį, jei ir<br />

Jūs neturite, nueikite į kavinę ar parduotuvę.<br />

Tai pats tinkamiausias metas pabrėžti gerai<br />

pavykusius dalykus. JAV besitreniruojantys lietuviai<br />

sportininkai maloniai stebisi, kad treneris net<br />

ir po prasčiausio pasirodymo atranda privalumų<br />

ir jais pasidžiaugia. Tai skatina, motyvuoja naujai<br />

pradžiai, naujiems siekiams. Pagirkite sportininką<br />

už gerus sprendimus ar techniškus veiksmus: „Energingai<br />

finišavai“, „Profesionaliai valdei kamuolį“,<br />

„Puikiai atlikai posūkius“ ir pan. Tai nereiškia, kad<br />

viskas buvo idealu, kad nėra ko tobulinti. Be abejo,<br />

yra, bet apie tai kalbėsite vėliau, per aptarimą. Jūs<br />

valdote procesą ir žinote, kada ir ką pasakyti.<br />

Pasiūlykite sportininkui atsigaivinti gėrimu ir<br />

tuo metu išsakykite tai, kas jam šįkart pavyko.<br />

5 min. Susitarimas dėl aptarimo laiko<br />

Po tokios įžangos pats metas numatyti aptarimo<br />

vietą ir laiką. Jūs pasiūlote laiką ir raginate pasisakyti<br />

kitus. Labai dažnai aptarimo laikas nurodomas<br />

kaip vienintelis toks galimas. Tai labiau tinka<br />

pradedantiesiems sportininkams, tačiau didelio<br />

meistriškumo sportininkai iš sukauptos asmeninės<br />

patirties turi savo nuomonę, į kurią vertėtų atsižvelgti<br />

ir treneriams.<br />

Jei pasiūlymų yra daugiau, reikia derybų.<br />

Suformuluokite abiejų (ar daugiau) šalių išreiškiamas<br />

pozicijas: „Tu siūlai pradėti aptarimą 15<br />

minučių prieš apšilimą, taip? O aš siūlau susitikti po<br />

15–20 minučių arba po 1–2 valandų“ (priklausomai<br />

nuo tarpų tarp varžybų – aut.).<br />

Būtinai pasidomėkite sportininko argumentais:<br />

„Kodėl, tavo manymu, kitas laikas mums turėtų<br />

būti priimtinesnis?“<br />

Tiek naujas, tiek Jūsų pateiktas siūlymas pagrindžiami.<br />

Sportininkas: „Dabar vis tiek neišeina<br />

susikaupti, o tai tik erzina...“; treneris: „Jei darysim<br />

aptarimą prieš pat apšilimą, gali pritrūkti laiko<br />

optimaliam pasirengimui“.<br />

Argumentų svarumas nulemia galutinį sprendimą:<br />

„Gerai, darom aptarimą valandą prieš apšilimą“<br />

arba „Nusiprausiam, pavalgom ir susitinkam“, arba<br />

„Aptarimas vyks kaip numatyta...“ ir pan.<br />

Pasiūlykite aptarimo laiką ir suderinkite jį su<br />

sportininkais.<br />

2 min. Dienotvarkės akcentavimas<br />

Patyrę treneriai žino, kad susidarius įtemptai<br />

situacijai didelio meistriškumo sportininkus labiausiai<br />

ramina rutina. Jaunųjų atletų karta dėl sunkiai<br />

kontroliuojamo jaudulio apskritai pamiršta, ką ir<br />

kada reikia daryti rungtynėms / kovai / pasirodymui<br />

pasibaigus. Dėl to svarbu užvirtinti susitarimą dėl<br />

susitikimo vietos ir laiko, pakartoti dienotvarkėje<br />

numatytas veiklas iki susitikimo: „Na, tai sutarėme,<br />

kad susitinkam ... valandą mano kambaryje. O dabar<br />

– papietaujam, grįžtam į viešbutį, pailsim...“<br />

Pakartokite būsimo aptarimo vietą ir laiką,<br />

priminkite sportininkams dienotvarkę iki jo.<br />

Trenerio veiksmai tuoj pat po<br />

dalinės varžybinės veiklos<br />

• 1–2 min. Garo nuleidimas<br />

• 2 min. Gėrimai atsigauti<br />

Pavykusių dalykų pabrėžimas<br />

• 5 min. Susitarimas dėl aptarimo laiko<br />

• 2 min. Dienotvarkės akcentavimas<br />

1 pav. Trenerio veiksmų iškart po rungtynių /<br />

kovos / pasirodymo paruoštukas<br />

Trenerio veiksmai per aptarimą<br />

Aptarimo tikslas – analizė to, kas buvo, ir atsižvelgiant<br />

į tai – strategija / planas, ką toliau daryti.<br />

Apmąstykite, kas ir kodėl pavyko bei nepavyko,<br />

ir pagal tai numatykite strategiją, atsižvelgdami į<br />

tai, kad savo trūkumus giname, privalumus – kiek<br />

įmanoma išnaudojame, o nuo varžovo privalumų<br />

ginamės, trūkumus išnaudojame. Tuomet numatykite<br />

veiksmų planą, pasirenkite jį pristatyti sportininkui,<br />

kad galutinai suderintumėte.<br />

Kaip? Išraiškingai, įtaigiai,<br />

ramiai<br />

Labai svarbu, kaip Jūs bendraujate su savo<br />

auklėtiniais. Išraiškingas, įtaigus ir ramus trenerio<br />

kalbėjimas užkrečia ir auklėtinius. Baimė – tai pagrindinis<br />

trukdis siekiant galutinio rezultato. Nors<br />

prasideda viskas nuo aguonos dydžio dvejonės<br />

grūdelio: „Ar tinkamai aš elgiuosi?“ Užtikrintumas<br />

silpnėja, nes Jūs nesate tikras tuo, ką ir /arba kaip<br />

darote. Būkite laisvas. Tai – būtina sąlyga, kad<br />

pamatytumėte savo privalumus ir susipažintumėte<br />

13


14<br />

su trūkumais. Jau geriau elgtis natūraliai, negu<br />

baiminantis: „Kad tik nepratrūkčiau“, „Kad tik neišplūsčiau...“<br />

Būkite sąžiningas su savimi. Žinoti, kas<br />

netenkina, reiškia žinoti, ką keisti. Elkitės taip, kaip<br />

mokate, stebėkite save, analizuokite ir tobulėkite.<br />

Tobulėjimas – tai kelias į tikslą, dėl kurio buvo dirbta<br />

daugelį metų ir dirbama dabar. Sutrumpinti kelią<br />

galima pasinaudojant kitų sukaupta patirtimi, bet<br />

ją būtina asmeniškai prisiderinti. Jei norite išmokti<br />

bendrauti su auklėtiniais ekspresyviai, įtaigiai, ramiai,<br />

turite pabandyti! Tiesiog prisiminkite buvusį<br />

aptarimą ir pamėginkite tai, ką tuomet sakėte savo<br />

auklėtiniams, dabar pasakyti išraiškingai, įtaigiai,<br />

ramiai pirmiausia mintyse. Paskui – pats sau prieš<br />

veidrodį. Pamėginkite taip kalbėti per pratybas,<br />

vėliau – per varžybas.<br />

Perteikite auklėtiniams ekspresyvumą, įtaigumą,<br />

ramybę per savo su jais bendravimo būdą.<br />

Kam? Asmeniškai, grupei<br />

Bet kuriuo atveju, ypač jei aptarimas vyksta su<br />

visa komanda, kreipkitės į savo auklėtinius vardais:<br />

„Krašto gynėjai – Daumantai, Povilai, Rimai...“.<br />

Manote, ir taip savaime aišku?<br />

Padarykite eksperimentą su savo auklėtiniais.<br />

Paprašykite jų užrašyti ant lapelio, kokios pozicijos<br />

žaidėjai jie yra. Kai per vieną seminarą aš paprašiau<br />

paauglių komandos atlikti šią užduotį – kilo<br />

bruzdesys. Kai kurie sportininkai pasirodė esą kelių<br />

pozicijų žaidėjai, todėl nežinojo, ką įrašyti.<br />

Vadinasi, kai treneris kalba apie krašto gynėjus,<br />

auklėtiniai nebūtinai prisiskiria jų užduotį sau.<br />

Be to, kreipimasis į sportininką vardu priverčia jį<br />

suklusti, atkreipti dėmesį į turinį. Būtų idealu, jei<br />

kreipdamasis į auklėtinį užmegztumėte su juo akių<br />

kontaktą. Tokiu būdu gautumėte svarbią papildomą<br />

informaciją apie jo emocinę būseną.<br />

Konkrečias užduotis išsakykite sportininkams<br />

asmeniškai.<br />

Kiek? Sportininkas gali priimti<br />

ribotą kiekį <strong>informacijos</strong><br />

Įsidėmėkite, kad per varžybas sportininkams<br />

bus sunku įsiminti daug <strong>informacijos</strong>, todėl formuluokite<br />

veiksmų planą glaustai ir trumpai. Jei<br />

aptarimas vyksta tarp rungtynių / kovos / pasirodymo,<br />

susikoncentruokite į valdomus procesus. Nėra<br />

prasmės kalbėti apie dalykus, kurių šiuo metu negalite<br />

pakeisti. Išryškėję auklėtinių trūkumai, kuriems<br />

pašalinti reikia specialaus ilgalaikio rengimosi, per<br />

aptarimą tik trikdo. Vis dėlto prasminga pabrėžti<br />

savo auklėtinio privalumus. Du trys esminiai<br />

dalykai užrašomi ant specialios lentos, kad Jūsų<br />

auklėtiniai geriau įsimintų. Visuotinai žinoma, kad<br />

per kuo daugiau jutimų perteikiama informacija,<br />

tuo veiksmingiau įsimenama. Nagrinėjant varžovų<br />

elgesį pasiteisina atrinkta filmuota medžiaga, brėžiniai,<br />

kitos pagalbinės vaizdinės priemonės. Kartais<br />

nepakanka išvardyti dviejų trijų dalykų. Tuomet<br />

informaciją išdėstome taip, kad prie kiekvieno<br />

punkto prijungtume po du tris papunkčius.<br />

Aptarimo metu perteikite tik esminius, kitoms<br />

rungtynėms / kovai / pasirodymui reikšmingus<br />

dalykus.<br />

Apibendrinimas ir motyvavimas<br />

Pakartokite veiksmų planą ar, dar geriau,<br />

leiskite tai padaryti pačiam sportininkui: „Kaip ir<br />

aptarėme, ....“ (trumpa veiksmų plano apžvalga).<br />

Jūsų sportininkas turi jaustis taip, kad turi tikslą, kad<br />

kontroliuoja situaciją, kad turi pakankamai resursų<br />

pasiekti tikslą. Jūs ir Jūsų sportininkas jau esate<br />

komanda. „Mes“ jausmui sustiprinti paieškokite motyvuojančių<br />

žodžių, pavyzdžiui: „MES esam viskam<br />

pasirengę. MES esam geriausi. Pirmyn į pergalę!“<br />

Apibendrinkite reikalavimus ir motyvuokite<br />

sportininką imtis numatytų veiksmų.<br />

Kaip matome, formulė pergalių ar pralaimėji-<br />

Trenerio veiksmai PER APTARIMĄ<br />

• Kaip? Ekspresyviai, įtaigiai, ramiai<br />

• Kam? Asmeniškai, grupei<br />

• Kiek? Esminė informacija<br />

(po 2–3 individualias ir komandines pastabas)<br />

• Apibendrinimas ir motyvavimas,<br />

plano tvirtinimas ir nuteikimas<br />

2 pav. Trenerio veiksmų per aptarimą gairės<br />

mų, vykusių ir nevykusių pasirodymų atvejams yra<br />

universali. Tai, kas pastovu, suteikia sportininkams<br />

ramybės jausmą ir, priešingai, netipiškas elgesys<br />

verčia sportininkus įsitempti, nes jiems neaišku,<br />

kas jų laukia.<br />

Tegul Jūsų elgesys po rungtynių / kovos / pasirodymo<br />

būna papildoma svarbi smulkmena Jūsų<br />

sportininkui pakilti ir žengti į dar vieną pergalę.<br />

Literatūra<br />

Neumann G., Mellinghoff R. (2002). Fundamental Training.<br />

München: Sequenz Medien Produktion.


Galvos smegenų<br />

sukrėtimas sporte<br />

(Tarptautinis sutarimas)<br />

Dr. Alma kajėnienė<br />

Kauno <strong>sporto</strong> medicinos <strong>centras</strong><br />

<strong>Lietuvos</strong> olimpinis <strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />

<strong>Lietuvos</strong> sveikatos mokslų universitetas<br />

15<br />

Galvos smegenų trauma gana dažna problema<br />

sporte. Apie 5–20 proc. galvos smegenų sužalojimų<br />

yra susiję su sportu. Smegenų sukrėtimas – lengviausia<br />

galvos smegenų traumos forma, dėl kurios,<br />

manoma, sportininkai dažnai nesikreipia į gydymo<br />

įstaigą. Šiuo metu tai viena kontroversiškiausių<br />

<strong>sporto</strong> medicinos sričių. Siekiant užtikrinti sportininkų<br />

saugumą ir sveikatą, 2011 m. Vienoje buvo<br />

sušaukta pirmoji tarptautinė konferencija, kurioje<br />

aptarti visi klausimai, susiję su smegenų sukrėtimu<br />

sporte. Šią konferenciją inicijavo Tarptautinė ledo<br />

ritulio federacija, Tarptautinė futbolo federacijų<br />

asociacija, Tarptautinio olimpinio komiteto Medicinos<br />

komisija. Konferencijoje dalyvavo šios<br />

srities ekspertai, buvo aptarti epidemiologijos,<br />

diagnostikos ir gydymo, profilaktikos, tolimųjų<br />

baigčių klausimai. Atsakymai į svarbiausius strateginius<br />

klausimus išleisti kaip Pirmasis sutarimas<br />

dėl smegenų sukrėtimo sporte. Sutarimas buvo patobulintas<br />

ir papildytas 2004 m. Prahos ir 2008 m.<br />

Ciuricho konferencijose. Naujausias dokumentas<br />

buvo publikuotas tarptautiniuose <strong>sporto</strong> ir medicinos<br />

žurnaluose kaip rekomendacijos gydytojams,<br />

masažuotojams, kineziterapeutams, treneriams<br />

ir kitiems specialistams, kurie dirba su įvairaus<br />

meistriškumo sportininkais, turinčiais riziką patirti<br />

galvos smegenų traumą. Svarbiausi šio dokumento<br />

pasiūlymai tokie:<br />

• Nauja diagnostikos sistema (SCAT2), skirta<br />

medicinos personalui.<br />

• Individualus sportininko, patyrusio galvos<br />

smegenų traumą, grąžinimo į fizinę veiklą<br />

protokolas.<br />

Manau, kad šio dokumento siūlomos gairės<br />

galėtų būti naudingos ne vieno trenerio kasdieniniame<br />

darbe.<br />

Kas yra galvos smegenų<br />

sukrėtimas?<br />

Galvos smegenų sukrėtimas – trauminių jėgų<br />

sukeltas smegenų patofiziologinių procesų kompleksas.<br />

Būdingi požymiai:<br />

• gali būti sukeltas tiesioginio smūgio į galvą,<br />

veidą ar kaklą arba perduodamas iš kitų kūno<br />

vietų (kontakto su kitu sportininku, danga,<br />

<strong>sporto</strong> įranga metu);<br />

• trumpalaikis, savaime išnykstantis neurologinės<br />

funkcijos sutrikimas;<br />

• ūmūs klinikiniai simptomai, dažniausiai<br />

rodantys funkcinius, o ne struktūrinius pokyčius;<br />

• sąmonė gali ir nesutrikti. Klinikinėje medicinoje<br />

galvos smegenų sukrėtimas paprastai<br />

siejamas su sąmonės praradimu iš karto po<br />

traumos.<br />

Aptariamasis dokumentas analizuoja ir įtraukia<br />

daug didesnį būrį pacientų, kurie sportinės veiklos<br />

metu patiria galvos smegenų traumas. Taigi šiame<br />

straipsnyje kaip galvos smegenų sukrėtimas vertinamos<br />

bei aptariamos dar ir kliniškai lengvesnės<br />

galvos smegenų traumų formos.<br />

Kada įtarti galvos smegenų<br />

sukrėtimą sportininkui?<br />

Sutarta, kad galvos smegenų sukrėtimas sporte<br />

diagnozuojamas įvertinant paciento nusiskundimus,<br />

klinikinius simptomus, elgesį, pusiausvyrą ir<br />

judesių koordinaciją, miegą ir pažintines funkcijas.<br />

Taip pat labai svarbu žinoti visas traumuojančio<br />

įvykio aplinkybes, smulkmenas. Galvos smegenų<br />

sukrėtimą reikia įtarti, jei po kontakto pasireiškia<br />

bent vienas toliau nurodytų požymių:


16<br />

• sportininkas skundžiasi sveikata (galvos<br />

skausmu, svaigimu, dvejinimusi akyse,<br />

emociniu nepastovumu ir kt.). Dažniausių<br />

nusiskundimų sąrašas pateiktas 1 lentelėje;<br />

• išryškėja akivaizdūs simptomai (sąmonės<br />

netekimas, atminties praradimas, pusiausvyros<br />

ir judesių koordinacijos sutrikimas ir<br />

kt.). Atminties praradimui įvertinti siūlomas<br />

Maddocks klausimynas (žr. 2 lentelę);<br />

• pakinta elgesys (padidėja dirglumas ir kt.);<br />

• sutrinka miegas (pasireiškia mieguistumas ar<br />

nemiga);<br />

• sutrinka pažintinė funkcija (sulėtėja psichomotorinės<br />

reakcijos trukmė).<br />

Jei po traumos atsiranda bent vienas požymis,<br />

sportininkas turėtų būti vertinamas kaip patyręs<br />

1 lentelė<br />

Nusiskundimai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį,<br />

jei sportininkas patyrė galvos traumą<br />

Nusiskundimai<br />

Galvos skausmas<br />

Galvos spaudimas<br />

Kaklo skausmas<br />

Pykinimas ir vėmimas<br />

Galvos svaigimas<br />

Neryškus matymas<br />

Pusiausvyros sutrikimas<br />

Jautrumas šviesai<br />

Jautrumas triukšmui<br />

Slopinimo jautimas<br />

Būsena kaip rūke<br />

Prasta savijauta<br />

Sunku susikoncentruoti<br />

Sunku atsiminti<br />

Nuovargis ar energijos stoka<br />

Sumišimas<br />

Mieguistumas<br />

Sunku užmigti<br />

Padidėjęs jausmingumas<br />

Irzlumas, dirglumas<br />

Liūdesys<br />

Nervingumas, nerimas<br />

2 lentelė<br />

Klausimai sportininko, patyrusio galvos smegenų<br />

traumą, atminties sutrikimui įvertinti<br />

(Maddocks klausimynas)<br />

Klausimas<br />

Kokioje <strong>sporto</strong> bazėje vyksta šios dienos rungtynės?<br />

(Kur mes esame?)<br />

Kelintas kėlinys dabar?<br />

Kuri komanda paskutinė pelnė tašką?<br />

Su kokia komanda žaidėte paskutines rungtynes?<br />

Ar Jūsų komanda laimėjo paskutines rungtynes?<br />

galvos smegenų sukrėtimą, todėl jį privalo apžiūrėti<br />

gydytojas, jam turi būti taikoma speciali grįžimo į<br />

sportą strategija.<br />

Kaip elgtis įtarus galvos<br />

smegenų sukrėtimą?<br />

Jeigu bent vienas požymis leidžia įtarti, kad<br />

sportininkas patyrė galvos smegenų sukrėtimą,<br />

būtina:<br />

• nedelsiant nutraukti fizinį krūvį;<br />

• nepalikti sportininko vieno (be suaugusio<br />

asmens priežiūros) keletą valandų;<br />

• sportininką privalo apžiūrėti gydytojas;<br />

• sportininkui negalima vartoti alkoholio;<br />

• negalima vartoti migdomųjų vaistų;<br />

• galvos skausmui malšinti tinka tik paracetamolis,<br />

negalima vartoti aspirino ar priešuždegiminių<br />

vaistų;<br />

• negalima vairuoti automobilio iki gydytojo<br />

apžiūros;<br />

• treniruotis galima pradėti tik po gydytojo<br />

apžiūros (taikoma individuali nuoseklaus<br />

fizinio krūvio didinimo programa).<br />

Iškart po traumos sportininkas gali jaustis<br />

gerai, tačiau simptomų atsiradimo pavojus išlieka<br />

24–48 valandas. Sportininką pakartotinai turi apžiūrėti<br />

gydytojais, jeigu:<br />

• atsiranda galvos skausmas ir pablogėja bendra<br />

savijauta;<br />

• sportininkas tampa mieguistas ar sunkiai<br />

prižadinamas;<br />

• nepažįsta žmonių ar aplinkos;<br />

• pakartotinai vemia;<br />

• neįprastai elgiasi, yra irzlus arba neįprastai<br />

susijaudinęs;<br />

• atsiranda traukuliai;<br />

• nusilpsta arba aptirpsta rankos, kojos;<br />

• sportininkas nestabiliai stovi ant kojų arba<br />

nerišliai kalba.<br />

Kada galima pradėti<br />

treniruotis?<br />

Galvos smegenų sukrėtimo gydymo pagrindas<br />

– fizinis ir psichinis poilsis. Dažniausiai<br />

sportininkui atsigauti pakanka keleto dienų, tačiau<br />

gali rastis ir sunkinančių aplinkybių (žr. 3 lentelę).<br />

Labai svarbu paaiškinti sportininkui, kad jam būtina<br />

fizinė ir psichinė ramybė, t. y. jis turi atsisakyti<br />

visų veiklų, kurioms reikalingas susikaupimas ir<br />

dėmesio koncentracija (mokymasis, kompiuteriniai<br />

žaidimai, žinučių rašymas telefonu ir pan.).


3 lentelė<br />

Aplinkybės, dėl kurių sportininko atsigavimas<br />

po galvos smegenų traumos gali būti lėtesnis<br />

sportininkas privalo grįžti į lygį, kai nejautė jokių<br />

simptomų, ir sunkinti treniruotės programą po<br />

24 valandų.<br />

17<br />

Aplinkybė<br />

Nusiskundimai<br />

Simptomai<br />

Pasikartojimas<br />

Slenkstis<br />

Amžius<br />

Gretutiniai<br />

susirgimai<br />

Vaistai<br />

Elgesys<br />

Sporto šaka<br />

Svarbu<br />

Skaičius, trukmė (>10 dienų),<br />

sunkumas<br />

Sąmonės netekimo trukmė (>1 min.),<br />

atminties sutrikimas, traukuliai<br />

Du vienas po kito einantys smūgiai<br />

Anksčiau buvęs galvos smegenų<br />

pažeidimas<br />

Pakartotiniai smegenų sukrėtimai<br />

sukeliami mažesne poveikio jėga ir po<br />

jų reikia daugiau laiko atsigauti<br />

< 18 metų<br />

Migrena, depresija, hiperaktyvumo<br />

sindromas, miego sutrikimai ir kt.<br />

ligos<br />

Nervų sistemą ir kraujo krešumą<br />

veikiantys vaistai<br />

Pavojingas, nesaugus žaidimo stilius<br />

Didelės rizikos kontaktinės <strong>sporto</strong><br />

šakos<br />

Ar gali atletas tęsti sportinę<br />

veiklą tą pačią dieną, kai jam<br />

buvo įtartas galvos smegenų<br />

sukrėtimas?<br />

Manoma, kad profesionaliam sportininkui<br />

kai kada galima leisti tęsti sportinę veiklą po to,<br />

kai jam buvo įtartas galvos smegenų sukrėtimas.<br />

Tai labai reti atvejai. Sportininką privalo apžiūrėti<br />

patyręs gydytojas ir jam atliekami reikiami tyrimai.<br />

Ši taisyklė netaikoma jaunesniems nei 18 metų<br />

sportininkams.<br />

Kodėl pavojinga sportuoti po<br />

to, kai buvo įtartas galvos<br />

smegenų sukrėtimas (net jei<br />

nėra jokių simptomų)?<br />

Dažniausiai simptomai išnyksta savaime ir<br />

sportininkai gali treniruotis be jokių padarinių.<br />

Kai išnyksta visi simptomai, sportininkui galima<br />

pradėti taikyti individualią nuoseklaus fizinio krūvio<br />

didinimo programą (žr. 4 lentelę). Jeigu esant<br />

tam tikram fizinio aktyvumo lygiui sportininkas<br />

nejaučia jokių simptomų, tuomet galima nuosekliai<br />

didinti fizinį aktyvumą. Įprastai viena programos<br />

pakopa trunka 24 valandas. Taigi, jei sportininkas<br />

gerai jaučiasi ramybės sąlygomis ir nuosekliai<br />

didėjantis fizinis krūvis jam nesukelia simptomų,<br />

tikėtina, kad jis atsigaus ir galės normaliai tęsti<br />

savo įprastą sportinę veiklą praėjus vienai savaitei<br />

nuo to laiko, kai visiškai išnyks simptomai. Jei bet<br />

kurioje programos pakopoje atsiranda simptomų,<br />

Po pirmojo galvos smegenų sukrėtimo labai<br />

padidėja pakartotinės traumos rizika. Sportininkas,<br />

patyręs galvos smegenų sukrėtimą, turi šešis<br />

kartus didesnę pakartotinio pažeidimo riziką<br />

netgi tuomet, jei per pirmąją galvos traumą nebuvo<br />

praradęs sąmonės. Didžiausia pakartotinio<br />

smegenų sukrėtimo rizika trunka nuo septynių<br />

iki dešimt dienų po pirmojo pažeidimo. Galvos<br />

traumos lėtina gebėjimą greitai apdoroti informaciją<br />

smegenyse. Šis gebėjimas labiau susilpnėja<br />

ir ilgiau trunka pakartotinio smegenų sukrėtimo<br />

metu. Manoma, kad keleto pakartotinių traumų<br />

padariniai sumuojasi – dažnai patiriamos kad ir<br />

lengvos galvos smegenų traumos sukelia ilgalaikius<br />

smegenų veiklos pokyčius.<br />

4 lentelė<br />

Individuali nuoseklaus fizinio krūvio didinimo programa<br />

Reabilitacijos etapas Rekomenduojamas fizinis aktyvumas Reabilitacijos etapo uždaviniai<br />

Jokio fizinio aktyvumo Visiškas poilsis Atsigavimas<br />

Vaikščiojimas, plaukimas ar ergometrija ne didesniu kaip<br />

Lengvas aerobinis<br />

Didinamas širdies susitraukimų<br />

70 proc. ŠSD<br />

krūvis<br />

max<br />

intensyvumu. Vengtini statiniai fiziniai<br />

dažnis<br />

krūviai ir pasipriešinimo pratimai<br />

Specializuotos <strong>sporto</strong><br />

šakos pratybos<br />

Nekontaktinės pratybos<br />

Kontaktinės pratybos<br />

Grįžimas<br />

Čiuožimas (žaidžiant ledo ritulį), bėgimas (žaidžiant<br />

futbolą, krepšinį, rankinį) ir kt. Jokių smūgių galva!<br />

Kompleksinių sportinių įgūdžių lavėjimas (pvz.,<br />

perdavimai žaidžiant futbolą ir ledo ritulį). Galima pradėti<br />

statinius fizinius pratimus<br />

Įprastos pratybos<br />

Dalyvavimas varžybose<br />

Papildomi judesiai<br />

Fizinių ir pažintinių funkcijų<br />

lavinimas, koordinacijos<br />

gerinimas<br />

Fizinių ypatybių ir pasitikėjimo<br />

savo jėgomis atkūrimas


18<br />

Labai pavojingas ir dažniausiai mirtinas yra<br />

pakartotinio smūgio sindromas. Šį reiškinį pirmą<br />

kartą paaiškino Saunders ir Harbaugh tirdami<br />

19 metų futbolininko mirtį. Žaidėjas per varžybas<br />

gavo lengvą galvos smegenų traumą, jis buvo apžiūrėtas<br />

gydytojo ir nesant jokių pažeidimo simptomų<br />

jam buvo leista tęsti varžybas. Futbolininkas<br />

mirė aikštėje. Pakartotinio smūgio sindromas<br />

tipiškai pasireiškia, kai sportininkas kaip reikiant<br />

neatsigavęs po smūgio į galvą patiria antrą smūgį.<br />

Pakartotinis smūgis gali būti labai silpnas: pakanka<br />

netgi netiesioginio kontakto – stumtelėjimo į<br />

krūtinę ar kitą kūno dalį. Sportininkas praranda<br />

orientaciją, jo vyzdžiai išsiplečia, kvėpavimas sutrinka.<br />

Manoma, kad tokiu atveju sutrinka smegenų<br />

kraujotakos valdymas, ūmai padidėja spaudimas<br />

galvoj. Sportininką ištinka mirtis. Būtent siekiant<br />

išvengti šito mirtino sindromo sportininkams, patyrusiems<br />

net ir lengvą galvos smegenų traumą,<br />

rekomenduojama tą pačią dieną nebesportuoti.<br />

Šiuo atveju pasiteisina taisyklė:<br />

GERIAU PRALEISTI VIENĄ DIENĄ NEI VISĄ SEZONĄ.<br />

Ar yra kokių nors specialių<br />

nurodymų dėl vaikų ir paauglių,<br />

patyrusių galvos smegenų<br />

traumą?<br />

Vaikai sudaro ypatingą populiacijos grupę, jų<br />

smegenys nėra galutinai išsivysčiusios ir traumos<br />

sukelti pokyčiai gali skirtis nuo suaugusiųjų, todėl<br />

labai svarbu, kad po traumos vaiką apžiūrėtų vaikų<br />

specialistas. Dėl skirtingų fiziologinių poreikių<br />

ir specifinės rizikos vaikams po traumos reikia<br />

ilgesnio atsigavimo laikotarpio, jie lėčiau grįžta į<br />

sportinę veiklą. Jokiu būdu negalima leisti vaikui<br />

sportuoti traumos dieną.<br />

Ar skiriasi gydymo taktika<br />

profesionaliam sportininkui ir<br />

<strong>sporto</strong> mėgėjui patyrus galvos<br />

smegenų sukrėtimą?<br />

Sportiniai laimėjimai neturi įtakos diagnozuojant<br />

galvos smegenų sukrėtimą, jį gydant ir sprendžiant,<br />

kada bus galima toliau tęsti sportinę veiklą.<br />

Svarbiausi šiuo atveju yra individualūs sportuojančio<br />

asmens poreikiai, taktikai šiokią tokią įtaką gali<br />

turėti sportininko amžius ar <strong>sporto</strong> šaka.<br />

Kaip galima išvengti<br />

galvos smegenų sukrėtimo<br />

sportuojant?<br />

Šalmas ar veido kaukė apsaugo nuo veido sužeidimų<br />

ar kaukolės kaulų lūžių, tačiau nepakanka<br />

įrodymų, kad šios priemonės sumažintų galvos<br />

smegenų pažeidimo riziką. Tyrėjų nuomone, apsaugos<br />

priemonių naudojimas kartais padidina traumų<br />

riziką keičiantis sportininkų elgesiui, kai jie renkasi<br />

pavojingesnį, nesaugų žaidimo stilių. Todėl labai<br />

svarbi galvos traumų prevencijos priemonė yra<br />

agresijos sporte mažinimas.<br />

Taip pat manoma, kad galvos traumų sunkumą<br />

ir dažnį būtų galima sumažinti pakeitus kai kurių<br />

<strong>sporto</strong> šakų taisykles. Pavyzdžiui, tyrimų duomenys<br />

rodo, kad futbolininkai 50 proc. galvos traumų<br />

patiria dėl kontakto galva–koja. Be to, svarbu, kad<br />

<strong>sporto</strong> šakos taisyklės numatytų galimybę įvertinti<br />

sportininko, patyrusio galvos traumą, būklę, užtikrinti<br />

žaidėjo saugumą ir nedaryti komandai žalos.<br />

Ateities perspektyvos<br />

Toli gražu ne visi klausimai yra atsakyti. Ekspertai<br />

dirba toliau, kuriamos naujos metodikos,<br />

randamos naujos tyrimo ir gydymo technologijos.<br />

Tolesnių darbų kryptys:<br />

• specialios ištyrimo programos patvirtinimas;<br />

• lyties įtaka pažeidimo rizikai, sunkumui ir<br />

baigčiai;<br />

• vaikų galvos traumos;<br />

• virtualių diagnostinių programų kūrimas;<br />

• reabilitacijos strategijos ir kt.<br />

Naujų rekomendacijų tikimasi 2012 metų<br />

pabaigoje.<br />

Literatūra<br />

Aubry M., Cantu R., Dvorak J., Graf-Bauman T., Johnston K.,<br />

Kelly J., Lovell M., et al. (2002). Summary and agreement<br />

statement of the First International Conference on Concussion in<br />

Sport, Vienna 2001. The Physician and Sportsmedicine, 30, 3.<br />

McCrory P., Johnston K., Meeuwisse W., Aubry M., Cantu R.,<br />

Dvorak J., et al. (2005). Summary and agreement statement of<br />

the 2nd International Conference on Concussion in Sport, Prague<br />

2004. Br J Sports Med, 39, 169–204.<br />

McCrory P., Meeuwisse W., Johnston K., Dvorak J., Aubry M.,<br />

Molloy M., et al. (2009). Consensus statement on concussion<br />

in sport – The 3rd International Conference on Concussion in<br />

Sport, Held in Zurich, November 2008. Journal of Clinical<br />

Neuroscience, 16, 75–763.<br />

Meehan III W. P., Bachur R. G. (2009). Sport-Related Concussion.<br />

Pediatrics, 123, 114.


19<br />

Genomikos laimėjimai<br />

<strong>sporto</strong> praktikoje<br />

Dr. Valentina Ginevičienė<br />

<strong>Lietuvos</strong> olimpinio <strong>sporto</strong> centro vyriausioji specialistė genetikė<br />

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto<br />

Žmogaus ir medicininės genetikos katedros mokslo darbuotoja<br />

Anastasija Druževskaja<br />

Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių<br />

tyrimų instituto (Rusija) mokslo darbuotoja<br />

Irina Astratenkova<br />

Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių<br />

tyrimų instituto (Rusija) mokslo darbuotoja<br />

Daugelį metų buvo ieškoma genetinių veiksnių,<br />

kurie leistų kuo tiksliau įvertinti sportininkų<br />

fizinį pajėgumą tam, kad pritaikius tinkamus fizinius<br />

krūvius būtų galima maksimaliai išlavinti<br />

konkrečiai <strong>sporto</strong> šakai svarbias fizinio pajėgumo<br />

savybes nepažeidžiant sportininko fizinių ypatybių<br />

harmonijos.<br />

Jau praėjusio šimtmečio viduryje genetikos ir<br />

genomikos laimėjimus buvo mėginama empiriškai<br />

diegti į <strong>sporto</strong> praktiką. Dar 1974 metais Vilniuje<br />

įvyko tarptautinis simpoziumas „Biologinės ir<br />

socialinės plėtros nauda sporte“. Buvo svarstomi<br />

klausimai, susiję su fizinio išsivystymo ir funkcinio<br />

pajėgumo požymių paveldėjimu šeimose. Nuo<br />

1997 metų skelbiami specifinį fizinio aktyvumo<br />

fenotipą lemiančių genų paieškos duomenys. Šiuo<br />

metu daugėja <strong>informacijos</strong> apie genų sąsajas su<br />

sportiniu pajėgumu. Vis realesnė tampa galimybė<br />

tirti genų polimorfizmus ir parinkti žmogui pačią<br />

palankiausią <strong>sporto</strong> šaką, tinkamiausią treniruotės<br />

vyksmo režimą siekiant didelio sportinio meistriškumo.<br />

Kiekvienais metais nustatoma vis naujų<br />

genų, susijusių su sportiniu pajėgumu ir sveikata.<br />

Dabar tokių genų žinoma per du šimtus (Bray et<br />

al., 2009).<br />

Žmogaus fizinį pajėgumą<br />

lemiančių genų paieška<br />

Veiksmingiausios strategijos ieškant genetinių<br />

variantų, lemiančių žmogaus fizinį pajėgumą,<br />

priklauso nuo genetinio modelio. Žmogaus fizinio<br />

pajėgumo genetinio pagrindo ieškoma dviem<br />

būdais: kai genotipas nežinomas ir kai genotipas<br />

žinomas. Genotipas – tai visuma genų, esančių<br />

žmogaus chromosomose, jis paveldimas iš tėvų ir<br />

išlieka visą gyvenimą pastovus.<br />

Kai genotipas nežinomas, išvados apie genetinę<br />

įtaką fenotipui daromos remiantis šeimų ir<br />

giminių tyrimų duomenimis, statistinėmis fenotipo<br />

matavimų analizėmis. Dvynių ir šeimų tyrimai – tai<br />

dvi pagrindinės metodikos, taikomos genetinei ir<br />

aplinkos veiksnių įtakai tirti. Nustatomas paveldimumo<br />

koeficientas (h 2 ), kuris tiriamai populiacijai<br />

yra specifinis (Beunen, Thomis, 2006).<br />

Žmogaus genams kandidatams, susijusiems su<br />

fiziniu pajėgumu, aptikti, kai genotipas žinomas,<br />

taikomi du papildomi metodai. Pirmasis metodas –<br />

tai geno aptikimas ir identifikavimas naudojant<br />

kiekybinių požymių sričių analizę, nustatant genetines<br />

sritis, kurios lemia fizinio pajėgumo fenotipą.<br />

Antrasis metodas – tai alelių asociacijos tyrimai,


20<br />

kuriuose pasirenkama kontrolė tam, kad būtų patikrinta,<br />

ar, pavyzdžiui, profesionalūs sportininkai<br />

skiriasi nuo nesportuojančių asmenų pagal genotipą<br />

ir alelių dažnį. Specifinis (polimorfinis) žymuo, dažniausiai<br />

gene kandidate, tiriamas pagal fenotipinio<br />

rodiklio vidurkį grupėse, turinčiose skirtingus genotipus<br />

iš šio polimorfizmo. Kai nustatoma statistiškai<br />

patikima asociacija, su pajėgumo augimu siejamas<br />

alelis gali būti tikrasis funkcinis variantas. Dažnai<br />

tiriama daug žymenų viename ar keliuose genuose<br />

arba netgi visame genome (Beunen, Thomis, 2006).<br />

DNR žymenys – tai tam tikros nukleotidų sekos<br />

konkrečioje genomo vietoje. Jas galima nustatyti<br />

molekuliniais metodais. Alelinių sekų varijavimas<br />

tradiciškai vadinamas DNR polimorfizmu, jei daugiau<br />

nei vieno alelio dažnis žmonių populiacijoje<br />

būna didesnis kaip 0,01 (Strachan, Read, 2004).<br />

Pagrindinis žmogaus genetikos objektas yra vieno<br />

nukleotido polimorfizmai (VNP). Paprastai VNP<br />

turi du alelius. DNR sekoje dažniausiai vienas<br />

nukleotidas būna pakeistas kitu, bet gali būti ir nukleotido<br />

insercija arba delecija. Kadangi koduojanti<br />

DNR žmogaus genome užima apie 1,5 proc., dauguma<br />

VNP randami nekoduojančiose DNR sekose,<br />

pavyzdžiui, intronuose ir vidugeninėse sekose. Kai<br />

kurie tyrėjai teikia pirmenybę genų viduje esantiems<br />

VNP, ypač esantiems koduojančiose sekose,<br />

argumentuodami tuo, kad labiau tikėtina, jog tokie<br />

variantai bus svarbiausiais veiksniais, lemiančiais<br />

požymį. VNP gali būti naudojami bet kurio geno<br />

paveldimumui tirti: savybėms, kurios daro mus<br />

išskirtiniais, taip pat žmogaus individualioms<br />

savybėms ir jautrumui ligoms (vėžiui, diabetui,<br />

širdies ir kraujagyslių ligoms ir kt.) nustatyti. Fizinio<br />

pajėgumo genetinių veiksnių paieška gali būti<br />

sumodeliuota ir panaudojant kiekybinių požymių<br />

sritis (KPS, angl. quantitative trait loci), kurios susijusios<br />

su žmogaus kiekybiniais fizinio pajėgumo<br />

požymiais (Strachan, Read, 2004).<br />

Svarbi priemonė atliekant tyrimus, susijusius<br />

su žmogaus fiziniu pajėgumu, yra asociacijos<br />

tyrimai. Per pastaruosius dešimt metų atliekant<br />

daugelį tokių tyrimų buvo taikoma genų kandidatų<br />

strategija ir analizuojami šių genų VNP. Tokiais<br />

atvejais buvo svarbu žinoti tiriamos populiacijos<br />

genetinę struktūrą. Atvejo ir kontrolės strategija<br />

turėjo esminių praktinių privalumų, palyginti su<br />

šeiminiais tyrimo planais (Bray et al., 2009; Lippi<br />

et al., 2009; Mooren, Völker, 2005).<br />

Šiuo metu paplitę ir gyvūnų modelio tyrimai –<br />

eksperimentuojama su transgeninėmis pelėmis<br />

ir žiurkėmis. Tyrimai rodo, kad dėl fiziologinių<br />

sistemų bei genetinių panašumų laboratorinių<br />

gyvūnų modeliai gali būti labai naudingi nustatant<br />

molekulinio lygmens adaptaciją prie reguliaraus fizinio<br />

krūvio. Laboratorinių gyvūnų tyrimo modelis<br />

gana dažnas, nes jį taikant galima nustatyti ne tik<br />

adaptacijos procesus (pvz., po pratybų programos<br />

pasverti širdį ir, lyginant su kontroline grupe, tiesiogiai<br />

įvertinti miokardo hipertrofijos dydį), bet<br />

ir genų raišką, išmatuoti specifinių adaptaciją lemiančių<br />

baltymų kiekio, koncentracijos, aktyvumo<br />

pokyčius. Molekulinės adaptacijos mechanizmų<br />

skirtumų tarp pelių ir žmonių žinojimas vis dažniau<br />

leidžia numatyti žmogaus aplinkos ir gyvensenos<br />

keitimo poveikius (Iemitsu et al., 2003).<br />

Pastaraisiais metais tiriant asociacijas, genų<br />

raišką ir laboratorinių gyvūnų modelius, nustatyta<br />

daug genų produktų, kurie taip pat gali būti susiję<br />

su žmogaus vystymusi ir fiziniu pajėgumu.<br />

Fizinio pajėgumo genolapis<br />

Visame pasaulyje vykdomi intensyvūs žmogaus<br />

genomo struktūros, raiškos, jos reguliavimo<br />

tyrimai ir kiekvienais metais genų, kurie lemia<br />

vieną ar kitą žmogaus fizinę ypatybę ir su sveikata<br />

susijusį fizinį pajėgumą, genolapis (genų žemėlapis)<br />

atnaujinamas bei papildomas remiantis <strong>sporto</strong><br />

mokslo žurnalo „Medicine & Science in Sports<br />

& Exercise“ straipsnių duomenimis (Bray et al.,<br />

2009). Prieš įtraukiant į genų kandidatų sąrašą, geno<br />

ar genomo srities tinkamumas turi būti pagrįstas<br />

bent vienu tyrimu su pasikartojančiais rezultatais.<br />

2000 metų pabaigoje, t. y. pirmoje tokio genolapio<br />

versijoje, buvo atrinktos tik 29 genetinės sritys<br />

(Rankinen et al., 2002), o 2005 metų žmogaus<br />

fizinio pajėgumo genolapyje jau buvo 165 genai<br />

ir kiekybinių požymių sritys (KPS) autosomose,<br />

5 genai X chromosomoje. 2007 metų genolapyje jau<br />

buvo 214 genų ir KPS autosomose ir 7 – X chromosomoje<br />

(1 pav.). Be to, 2005 metų genolapyje buvo<br />

17, 2007 metų – 18 mitochondrinių genų žymenų,<br />

susijusių su žmonių sveikata ir fizinio pajėgumo<br />

fenotipais (2 pav.). Fizinio pajėgumo genolapis vis<br />

dar papildomas. Deja, šioje genetikos srityje pažanga<br />

lėta pirmiausia dėl to, kad laboratorijų ir mokslininkų,<br />

nagrinėjančių šią problemą, nedaug (Rankinen<br />

et al., 2002; Bray et al., 2009).<br />

Taigi 2000 metais buvo pradėtos intensyvios<br />

sportinio fizinio pajėgumo genetinių veiksnių<br />

paieškos, tiriamos svarbiausios žmogaus fiziologinės<br />

sistemos (kraujotakos, kvėpavimo, medžiagų<br />

apykaitos, raumenų, nervų), susijusios su asmens<br />

gebėjimais atlikti raumenų darbo reikalaujančias<br />

užduotis. Sporto genetikos laboratorijos (1 lente-


21<br />

1 pav. Žmogaus fizinio pajėgumo genolapis. Prie kiekvienos chromosomos nurodyta genetinė sritis bei<br />

genai kandidatai, siejami su sveikata ir žmogaus fizinio pajėgumo fenotipais<br />

(http:// www.ncbi.nlm.nih.gov; Bray et al., 2009)<br />

2 pav. Mitochondrinės DNR genai, kurių tam<br />

tikri aleliniai variantai siejami su žmogaus<br />

sveikata ir fizinio pajėgumo fenotipais<br />

(http://www.mitomap.org ; Bray et al., 2009)<br />

buvo gauta vykdant projektą HERITAGE (angl.<br />

HEalth, RIsk factors, exercise Training And GEnetics).<br />

HERITAGE − tai pirmasis ir tikriausiai<br />

vienintelis tarptautinis projektas, kuris spręsdamas<br />

su fiziniu aktyvumu susijusius klausimus tiria visą<br />

šeimą. Tai penkių Didžiosios Britanijos ir Kanados<br />

universitetų konsorciumas. Projektas buvo pradėtas<br />

1992 metais, tuomet jis buvo skirtas veiksnių,<br />

susijusių su sveikata bei fiziniu pajėgumu, paieškai<br />

bei analizei tiriant dideles šeimas. Šiandien<br />

HERITAGE sprendžia klausimus, susijusius su<br />

genetinių veiksnių paieška ir jų poveikiu širdies<br />

ir kraujagyslių sistemos, endokrininės sistemos<br />

ir medžiagų apykaitos skirtingai adaptacijai prie<br />

aerobinio pobūdžio fizinio krūvio. Tyrimų metu<br />

kreipiamas dėmesys į aktualius ir specifinius molekulinio<br />

vystymosi mechanizmus širdies ir kraujagyslių<br />

ligų, cukrinio diabeto patogenezėje, siekiant<br />

palengvinti jų diagnozę bei gydymą. Laiku nustatyti<br />

genetiniai veiksniai gali apsaugoti individą nuo<br />

priešlaikinės mirties, jei asmuo kuo anksčiau susirūpina<br />

savo sveikata ir pradeda saugotis aplinkos<br />

rizikos veiksnių, turinčių įtakos ligų patogenezei.<br />

Taigi HERITAGE tiria dideles šeimas − abu tėvus<br />

ir du ar daugiau palikuonių. Tiriamieji asmenys<br />

standartiškai atlieka 20 savaičių trukmės pratybas,<br />

kurių metu fenotipiniai požymiai (maksimalusis<br />

deguonies suvartojimas, kraujospūdis, širdies norma,<br />

kraujo laktatas, gliukozė ir laisvosios riebalų<br />

rūgštys) matuojami prieš fizinį krūvį ir po jo.<br />

Genetinių veiksnių analizės metodai apima pavellė)<br />

pradėjo plačiai taikyti molekulinius genetinius<br />

tyrimus. Tų darbų tikslas – visų pirma padidinti<br />

sportininkų darbingumą ir pagerinti jų sveikatą.<br />

Pastaraisiais metais tyrimų atliekama vis daugiau,<br />

intensyviai ieškoma stipriausių genų ir genetinių sričių,<br />

kurios atskleistų sportininko fizinį potencialą.<br />

Daugelis duomenų, siejamų su žmogaus fizinio<br />

išsivystymo ir funkcinio pajėgumo paveldimumu,


22<br />

1 lentelė<br />

Mokslo institucijos ir <strong>sporto</strong> genetikos laboratorijos bei jų vykdomi darbai<br />

Mokslo institucijos<br />

Projektai/tyrimai<br />

Didžiosios Britanijos ir Kanados universitetų konsorciumas<br />

Projektas HERITAGE: genetinių veiksnių, susijusių<br />

(Human Genomics Laboratory, Pennington Biomedical Research<br />

su sveikata bei fiziniu pajėgumu, paieška ir analizė.<br />

Center, Baton Rouge).<br />

JAV, Vokietijos ir Suomijos mokslo laboratorijų grupė (Human<br />

Genomics Laboratory, Pennington Biomedical Research Center, Projektas „Genathlete Study“: sportininkų<br />

USA; Department of Preventive and Rehabilitative Sports molekuliniai genetiniai tyrimai taikant asociacijos<br />

Medicine, Technical University, Germany; Kuopio Research analizę.<br />

Institute of Exercise Medicine, University of Kuopio, Finland).<br />

Didžioji Britanija, Londonas, Sveikatos ir žmogaus kūno<br />

Širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacija prie fizinių<br />

kultūros institutas. Genetikos, širdies ir kraujagyslių <strong>centras</strong><br />

krūvių bei molekulinių genetinių tyrimų taikymas<br />

(Institute for Human Health and Performance; Centre for<br />

sporte.<br />

Cardiovascular Genetics, University College, London).<br />

Australija, Sidnėjaus universitetas, Molekulinės ir klinikinės<br />

genetikos katedra, Nervų raumenų valdymo mokslininkų grupė Centrines nervų sistemos svarba raumenų adaptacijai<br />

(Department of Molecular and Clinical Genetics, Royal Prince prie fizinių krūvių bei molekulinių genetinių žymenų<br />

Alfred Hospital and Central Clinical School and The University paieška ir tyrimai.<br />

of Sydney Institute for Neuromuscular Research).<br />

Amerikos molekulinės genetikos mokslininkų grupė iš Merilando<br />

Sportininkų reabilitacija ir genetiniai tyrimai.<br />

(Department of Kinesiology, University of Maryland).<br />

Ispanijos <strong>sporto</strong> genetikų grupė iš Madrido (European University Sportininkų genetiniai tyrimai ir eksperimentai su<br />

of Madrid).<br />

laboratoriniais gyvūnais.<br />

Turkijos <strong>sporto</strong> genetikos laboratorijų grupė (Institute of Health<br />

Sciences, Sport Sciences Division and School of Physical<br />

Education and Sports, Ege University, Izmir; Faculty of Sportininkų fiziologiniai ir molekuliniai genetiniai<br />

Medicine, Deptartment of Medical Biology and Genetics, Celal tyrimai (asociacijos analizė).<br />

Bayar University, Manisa; Department of Physiology, Faculty of<br />

Medicine, Pamukkale University, Denizli).<br />

Pietų Afrikos Respublika, Sporto medicinos ir genetikos <strong>centras</strong> Projektas „Iron Man“ („Geležinis žmogus“):<br />

(Research Unit for Exercise Science and Sports Medicine of the anaerobinių procesų analizė, didelio galingumo ir<br />

Medical Research Council of South Africa and Department of ištvermės šakų sportininkų (triatlonas) genetiniai<br />

Human Biology, University of Cape Town).<br />

tyrimai.<br />

Raumenų susitraukimo mechanizmai, sportininkų<br />

Rytų Afrika, Tarptautinis mokslo <strong>centras</strong> (Etiopijos, Kenijos)<br />

anaerobinių procesų analizė ir molekuliniai<br />

(International Centre for East African Running Science).<br />

genetiniai tyrimai.<br />

Nyderlandų genetikos mokslininkų grupė (Department of<br />

Biological Psychology, Vrije Universiteit Amsterdam).<br />

Izraelis, Wingate institutas, Genetikos ir molekulinės biologijos<br />

laboratorija (Genetics and Molecular Biology Laboratory, Life<br />

Sciences Division, The Zinman College of Physical Education<br />

and Sport Sciences at the Wingate Institute, Netanya, Israel).<br />

Rusija, Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių tyrimų<br />

institutas, Sporto genetikos laboratorija (СПб НИИ физической<br />

культуры, Санкт-Петербург, Россия ).<br />

Lietuva, <strong>Lietuvos</strong> olimpinis <strong>sporto</strong> <strong>centras</strong>; Vilniaus universiteto<br />

Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedra;<br />

<strong>Lietuvos</strong> kūno kultūros akademija.<br />

Projektas „Dvyniai sporte“: fizinio pajėgumo<br />

požymių pasireiškimas dvyniams (paveldimumo<br />

tyrimai).<br />

Didelio meistriškumo sportininkų fiziologiniai ir<br />

molekuliniai genetiniai tyrimai.<br />

Sportininkų suskirstymas į grupes pagal sportinės<br />

veiklos pobūdį ir molekuliniai genetiniai tyrimai.<br />

<strong>Lietuvos</strong> sportininkų DNR biobazės sukūrimas ir<br />

kaupimas, molekuliniai genetiniai tyrimai.<br />

dimumo tyrimus, kurių metu kaip pagrindas nustatomi<br />

molekuliniai genetiniai veiksniai kiekvienam<br />

fenotipiniam rodikliui ir jo pokyčiui reguliaraus<br />

fizinio krūvio metu (Mooren, Völker, 2005).<br />

2000 metais Sankt Peterburgo kūno kultūros<br />

mokslinių tyrimų instituto Sporto genetikos laboratorijoje,<br />

vadovaujant profesoriui V. A. Rogozkinui,<br />

buvo pradėti Rusijos sportininkų molekuliniai genetiniai<br />

tyrimai. Mokslininkai, atsižvelgdami į <strong>sporto</strong><br />

rungties trukmę ir sportinės veiklos pobūdį, labai<br />

tiksliai suskirstė sportininkus į grupes bei pritaikė<br />

genetinius tyrimus <strong>sporto</strong> praktikoje. Vertinant fizinį


pajėgumą pirmiausia buvo tiriama širdies ir kraujagyslių<br />

sistema (ŠKS), nes nuo jos būklės priklauso<br />

raumenų sistemos darbingumas ir organizmo vidinės<br />

terpės pastovumas. ŠKS jautriausiai reaguoja į<br />

visus aplinkos ir vidaus terpės kitimus, jos funkcinė<br />

būklė ypač svarbi leidžiant sportuoti ir parenkant fizinio<br />

krūvio dydį. Daug tyrimų atlikta ieškant ryšio<br />

tarp genų kandidatų žymenų ir raumenų galingumo,<br />

greitumo jėgos savybių. Mokslininkų teigimu, adaptacija<br />

prie fizinio krūvio yra daugelio genų veiklos<br />

rezultatas. Taip pat tiriami ir genai reguliatoriai,<br />

kuriems priskiriama peroksisomų proliferatoriaus<br />

aktyvuoto receptoriaus (PPAR) genų šeima bei<br />

daugelis kitų genų. Šiuo metu Sankt Peterburgo<br />

laboratorijoje atliekami sportininkų diagnostiniai<br />

tyrimai iš molekulinių žymenų (žr. 2 lentelę).<br />

23<br />

2 lentelė<br />

Žmogaus fizinį išsivystymą ir darbingumą lemiantys genai<br />

ACE * #<br />

ACTN3 * #<br />

AGTR1 #<br />

AMPD1 * #<br />

BDKRB2 *<br />

CNB *<br />

HIF1A *<br />

MYF6 *<br />

NFATC4 *<br />

NOS3 *<br />

PPARGC1A * #<br />

PPARGC1B *<br />

PPARA * #<br />

PPARD *<br />

PPARG * #<br />

TFAM *<br />

UCP2 *<br />

UCP3 *<br />

Genas Pavadinimas Funkcija<br />

Angiotenziną konvertuojančio<br />

fermento genas<br />

α-aktinino-3 genas<br />

Pirmo tipo angiotenzino II<br />

receptoriaus genas<br />

Adenozinmonofosfato<br />

deaminazės 1 genas<br />

Bradikinino β2 receptoriaus<br />

genas<br />

Kalcineurino B genas<br />

Hipoksija indukuojančio<br />

veiksnio 1α genas<br />

Miogeninės reguliacijos<br />

veiksnio 6 genas<br />

Aktyvuotų T ląstelių<br />

branduolio veiksnio 4 genas<br />

Endotelio azoto oksido<br />

sintazės 3 genas<br />

Peroksisomų proliferatoriaus<br />

aktyvinto γ receptoriaus<br />

koaktivatoriaus 1α genas<br />

Peroksisomų proliferatoriaus<br />

aktyvinto γ receptoriaus<br />

koaktivatoriaus 1β genas<br />

Peroksisomų proliferatoriaus<br />

aktyvinto α, δ ir γ receptorių<br />

genai<br />

Mitochondrijų transkripcijos<br />

veiksnio A genas<br />

Atskiriančiųjų baltymų genai<br />

2 ir 3<br />

Svarbiausias renino-angiotenzino sistemos komponentas, atsako<br />

už stipraus vazokonstriktoriaus angiotenzino-II susidarymą,<br />

užtikrina ilgalaikę kraujotakos reguliaciją.<br />

Geno veikla pasireiškia tik greitai susitraukiančiose griaučių<br />

raumenų skaidulose, dalyvauja miofibrilių diferenciacijos ir<br />

susitraukimo procesuose.<br />

Svarbus renino-angiotenzino sistemos komponentas, užtikrina<br />

ilgalaikę kraujo apytakos reguliaciją.<br />

Koduoja AMPD fermento raumeninę izoformą. AMPD<br />

konvertuoja adenozinmonofosfatą (AMP) į inozinmonofosfatą<br />

(IMP). Dėl šios konversijos raumenyse atsipalaiduoja energija,<br />

reikalinga molekuliniams procesams vykti.<br />

Turi reikšmės vazodilataciniams kraujagyslių pokyčiams.<br />

Bradikininas veikia per specifinius receptorius β1 ir<br />

β2, didina renino-angiotenzino sistemos aktyvumą, yra<br />

funkcinis angiotenzino II antagonistas (sukelia kraujagyslių<br />

vazodilataciją).<br />

Turi įtakos griaučių raumenų savybėms. Reguliuoja aktyvumą<br />

fosfatazės, kuri defosforilina serino ir treonino liekanas, jungiasi<br />

iki keturių kalcio jonų.<br />

Transkripcijos veiksnys (reguliuoja genų raišką), pagrindinis<br />

hipoksijos atsako reguliatorius.<br />

Postnatalinis raumeninių skaidulų diferenciacijos ir raumenų<br />

augimo procesas.<br />

Reguliuoja daugelio genų raišką ir dalyvauja raumenų<br />

susitraukimo bei aerobinio metabolizmo procesuose.<br />

Koduoja fermentą azoto oksido sintazę, kuri katalizuoja azoto<br />

oksido sintezę ląstelėse. Svarbus aktino ir miozino sąveikos<br />

komponentas. Dalyvauja kraujagyslių funkcijos homeostazėje.<br />

Prisideda prie angliavandenių ir lipidų apykaitos, mitochondrijų<br />

kiekio padidėjimo, mioblastų ir adipocitų diferenciacijos,<br />

termogenezės.<br />

Transkripcinis koaktivatorius daugelio branduolio receptorių<br />

reguliuoja mitochondrijų biogenezę ir medžiagų apykaitą.<br />

PPAR genų šeima koduoja branduolio receptorius, kurie veikia<br />

kaip transkripcijos veiksniai ir reguliuoja daugelio genų raišką.<br />

Dalyvauja energijos homeostazėje, gliukozės ir lipidų apykaitoje,<br />

kontroliuoja kūno svorį ir kraujagyslių išsiplėtimą.<br />

Inicijuoja ir reguliuoja genų transkripciją mitochondrijose,<br />

mtDNR replikaciją ir reparaciją.<br />

Reguliuoja mitochondrijų kvėpavimą ir oksidacinį fosforilinimą.<br />

* Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių tyrimų instituto Sporto genetikos laboratorijoje parinkti genai kandidatai.<br />

#<br />

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedroje parinkti genai kandidatai.


24<br />

„Žmogaus fizinio pajėgumo fenotipų skirtumai<br />

atsiranda dėl fizinio krūvio sukelto genų raiškos<br />

efekto. Kadangi motorikos vystymąsi lemia genotipas,<br />

galima teigti, kad kiekvienas individas<br />

treniruodamasis gali pasiekti tam tikrą, jam būdingą<br />

ribą, kurios viršyti jau nebegalės. Pasiekti<br />

gerų rezultatų sporte gali sportininkai, turintys<br />

reikiamų įgimtų ir įgytų savybių kompleksą. Todėl<br />

būtina rasti racionalią atrankos ir sportinių rezultatų<br />

prognozavimo sistemą“ – teigia Sankt Peterburgo<br />

mokslininkai.<br />

Kad sukauptos žinios apie sportininkų genomo<br />

įvairovę atitiktų šiuolaikinių tyrimų lygį, 2006 metais<br />

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus<br />

ir medicininės genetikos katedroje (ŽMGK)<br />

buvo sukurta <strong>Lietuvos</strong> sportininkų DNR mėginių<br />

biobazė, ją šiuo metu sudaro 680 DNR mėginių.<br />

<strong>Lietuvos</strong> didelio meistriškumo sportininkai buvo<br />

tirti pagal šešių genų kandidatų DNR žymenis<br />

(2 lentelė). Sportininkų genotipų sąsajos su fizinio<br />

pajėgumo rodikliais tyrimai patvirtina neatsiejamą<br />

genetinių veiksnių įtaką jų sportiniam potencialui.<br />

Šiuo metu <strong>Lietuvos</strong> sportininkų molekuliniai genetiniai<br />

tyrimai tęsiami, o genų kandidatų sąrašas<br />

papildytas.<br />

Apibendrinimas<br />

Genetinė fizinio pajėgumo fenotipo epidemiologijos<br />

analizė parodė, kad žmogaus fizinis<br />

išsivystymas ir darbingumas yra genetiškai nulemti<br />

požymiai ir gamtoje egzistuoja kaip sudėtingi bei<br />

daugiaveiksniai komponentai. Viso genomo analizė<br />

didelėse šeimose leido padaryti išvadą, kad nėra<br />

vienos genetinės srities, lemiančios žmogaus fizinį<br />

pajėgumą. Buvo pateikta pasiūlymų, kad genų ir<br />

mutacijų, atsakingų už genetinę reguliaciją fizinio<br />

krūvio metu, paieška turėtų būti paremta šeimos ir<br />

dvynių, modelinių gyvūnėlių tyrimais. Genetinių<br />

veiksnių paieškai gana svarbūs ir asociacijos tyrimai:<br />

lyginami fiziškai neaktyvių asmenų ir profesionalių<br />

sportininkų genotipų/alelių dažnių skirtumai,<br />

tikrinama, ar specifinis genetinis žymuo susijęs su<br />

padidėjusiu arba sumažėjusiu raumenų galingumu,<br />

su atsaku į <strong>sporto</strong> pratybas ir kt.<br />

Skirtingų tyrėjų grupių genetiniai tyrimai parodė,<br />

kad genų kandidatų variantai turi įtakos aerobiniam<br />

ir anaerobiniam darbingumui, kad jų įtaka įvairaus<br />

amžiaus vyrų bei moterų organizmo prisitaikymo<br />

prie fizinio krūvio mechanizmui (hemodinaminiams<br />

pokyčiams, raumenų darbingumui, senėjimo<br />

procesui ir kt.) yra skirtinga. Svarbu pabrėžti, kad<br />

adaptacija prie fizinio krūvio yra individuali.<br />

Literatūra<br />

Beunen G., Thomis M. (2006). Gene driven power athletes?<br />

Genetic variation in muscular strength and power. British J Sports<br />

Med, 40, 822–823.<br />

Bray M. S., Hagberg J. M., Perusse L., Rankinen T., Roth S.<br />

M., Wolfarth B., Bouchard C. (2009). The human gene map for<br />

performance and health-related fitness phenotypes: the 2006–2007<br />

update. Med Sci Sports Exerc, 41, 35–73.<br />

Iemitsu M., Miyauchi T., Maeda S., Sakai S., Fujii N., Miyazaki<br />

H., et al. (2003). Cardiac hypertrophy by hypertension and<br />

exercise training exhibits different gene expression of enzymes<br />

in energy metabolism. Hypertens Res, 26 (10), 829–837.<br />

Lippi G., Longo U. G., Maffulli N. (2009). Genetics and sports.<br />

Br Med Bull, 7, 1–21.<br />

Mooren F. C., Völker K. (2005). Molecular and cellular exercise<br />

physiology. Human Kinetics. P. 45–54.<br />

Rankinen T., Pérusse L., Rauramaa R., Rivera M. A., Wolfarth B.,<br />

Bouchard C. (2002). The human gene map for performance and<br />

health-related fitness phenotypes: the 2001 update. Special Report<br />

Medicine & Science in Sports & Exercise, 34 (8), 1219–1233.<br />

Strachan T., Read A. P. (2004). Human molecular genetics. 3 rd<br />

ed. Garland.


25<br />

Šiuolaikinio rankinio<br />

kaitos tendencijos<br />

Antanas TARASKEVIČIUS<br />

<strong>Lietuvos</strong> nusipelnęs rankinio treneris<br />

Renatas Mizeras<br />

Vilniaus „VHC Šviesos“ rankinio klubo administratorius<br />

Šiuolaikinio <strong>sporto</strong> raida labai permaininga –<br />

komandų, nacionalinių rinktinių puikių sportinių<br />

laimėjimų laikotarpius keičia nuosmukiai ir nusivylimai.<br />

Naujausi metodologiniai treniruotės<br />

vyksmo pokyčiai ir drąsių organizacinių priemonių<br />

įgyvendinimas iš esmės keičia kai kurių nacionalinių<br />

rinktinių lyderiavimą. Jeigu šalyje nevykdomos<br />

potencialiosios pamainos radikalios ir modernios<br />

rengimo technologijos, suaugusių sportininkų meistriškumo<br />

didėjimas ne itin tikėtinas.<br />

Ar reikalingas sportininkų<br />

būrimas į centrus?<br />

Stambiausi pasaulio <strong>sporto</strong> šakų renginiai<br />

atskleidžia įvairaus rango treneriams naujas treniruotės<br />

veiklos kryptis, leidžiančias tobulinti<br />

didelio meistriškumo sportininkų ir jų pamainos<br />

rengimo technologijas, būdus bei priemones. Vos<br />

pasibaigus didelio masto sportiniam renginiui publikacijose<br />

pasirodo nemažai samprotavimų apie to<br />

laiko treniravimo tendencijas. Šiuo metu įvairiose<br />

publikacijose teigiama, kad per pratybas įveikiamų<br />

fizinių krūvių didinimas ir intensyvinimas artėja<br />

prie sportininkų galimybių ribos. Nuolatinis neapgalvotas<br />

fizinių krūvių didinimas stabdo sportininkų<br />

tobulėjimą ir sukelia stagnacinius reiškinius (Karoblis,<br />

Steponavičius, 2006). Sportas tampa pelninga<br />

rinkos preke, todėl dažnai ignoruojami metodologiniai<br />

sportininkų rengimo dėsningumai, iškraipomos<br />

metinės <strong>sporto</strong> treniruotės periodizacijos schemos,<br />

komerciškai didinamas varžybų skaičius.<br />

Pastaraisiais metais ypač pagausėjo varžybų,<br />

todėl smarkiai pasikeitė rankinio rinktinių lyderiavimas<br />

Europos, pasaulio čempionatuose. Ankstesniais<br />

laikais dominavusių nacionalinių rinktinių<br />

laimėjimai smarkiai sumažėjo (Rusijos, Vokietijos,<br />

Rumunijos, Serbijos; Ukrainos), o nugalėtojų prognozės<br />

nepasiteisina. Planingai valdyti sportinio<br />

rengimo vyksmą trukdo ir ekonominiai organizaciniai<br />

kriterijai. Pavyzdžiui, ankstesniais laikais<br />

geriausių rankinio <strong>sporto</strong> šakos žaidėjų telkimas į<br />

centrus pasiteisino, o šiuo metu ta priemonė veikia<br />

neigiamai (Gutschow, 2010). Kai kurių klubų net<br />

labai gera ekonominė padėtis, pritraukianti didelį<br />

skaičių užsienio šalių žaidėjų, nepalankiai veikia<br />

tos šalies nacionalinių rinktinių interesus (Brand,<br />

2011). Tokias neigiamas nuostatas geriausiai<br />

atskleidžia anksčiau tvirtas pasaulines tradicijas<br />

turėję Rusijos ir Vokietijos vyrų bei moterų rankinio<br />

pavyzdžiai: Rusijos vyrų nacionalinė rinktinė,<br />

1993 ir 1997 metų pasaulio čempionė, į šių metų<br />

baigiamąjį pasaulio čempionato etapą Švedijoje net<br />

nepateko, o 2007 metų čempionė vokiečių rinktinė<br />

užėmė tik vienuoliktą vietą. Pasaulinė rankinio<br />

spauda plačiai diskutuoja apie šių šalių nuosmukio<br />

priežastis. Pagrindinė Rusijos rankinio nuosmukio<br />

priežastis – stipriausių žaidėjų subūrimas į vieną<br />

Čechovo „Medvedi “ klubą (Gutschow, 2010). Šis<br />

klubas Rusijos čempionatuose beveik nesutinka


26<br />

jokio didesnio pasipriešinimo. Jau prieš varžybų<br />

sezono pradžią būna aišku, kas laimės čempionatą.<br />

Čempionai sezoną baigia 44:0 taškų skirtumu ir<br />

plius 352 įvarčiais. Rungtynės laimimos vidutiniškai<br />

16 įvarčių skirtumu. Jeigu taip lengvai laimima,<br />

tai ką galima kalbėti apie žaidėjų susitelkimą,<br />

susikaupimą ir tobulėjimą? Autoritarinis Čechovo<br />

„Medvedi“ ir šios rinktinės trenerio V. Maksimovo<br />

reikalavimas – „jeigu nežaisi šiame klube, nežaisi<br />

ir rinktinėje“ – Rusijos vyrų rankinio tarptautinį<br />

lygį visiškai nusmukdė. Jeigu žaidėjai ir klube,<br />

ir rinktinėje ištisus metus mato tik tą patį trenerį,<br />

daro tuos pačius pratimus ir rungtyniauja tik su tais<br />

pačiais partneriais, emocinėms motyvacijoms dirbtinai<br />

sudaromas gęstamasis refleksas. Sėkmingas<br />

rinktinės žaidimas galimas tik tokiu atveju, jeigu<br />

joje „kaskart įsiliepsnodama dega emocinė ir motyvacinė<br />

ugnis“ (Gutschow, 2010). Neapgalvoti organizaciniai<br />

sprendimai, siaurų savo kiemo interesų<br />

toleravimas, kitų trenerių dalykinės kompetencijos<br />

nevertinimas paprastai stabdo nacionalinių rinktinių<br />

žaidėjų tobulėjimą (Späte, 2011). Vis dėlto jaunujų<br />

rankininkų (15–18 metų) būrimas į centrus, kaip ir<br />

anksčiau, teigiamai ir ekonomiškai veikia pamainos<br />

rengimo, jos meistriškumo ugdymą (Ong, 2011,<br />

Taraskevičius, 2009, Skarbalius, 2007). Rankinio<br />

centrų sistema labai sėkmingai įdiegta Prancūzijoje.<br />

Net 23-uose šios šalies regionuose perspektyviausi<br />

aplinkinių vietovių jaunieji rankininkai mokosi ir<br />

po du tris kartus per dieną treniruojasi internatinėse<br />

mokyklose. Šie centrai išlaikomi valstybės<br />

ir klubų lygiomis dotacijomis. Centrai (internatai)<br />

negali sudarinėti jokių išankstinių sutarčių su kitais<br />

klubais. Jaunieji rankininkai, baigę mokslą centre<br />

(internate), trejus metus lieka klubo kompetencijoje.<br />

Tai garantijos klubui ir jaunam žaidėjui dėl ateities.<br />

Tokia pozityvi jaunųjų sportininkų rengimo sistema<br />

taikoma ir kitoms Prancūzijos <strong>sporto</strong> šakoms. Šios<br />

šalies tarptautiniai vyrų ir moterų rankinio laimėjimai<br />

(vyrai keturiskart pasaulio čempionai (1995,<br />

2001, 2009, 2011), dukart Europos čempionai<br />

(2006, 2010), olimpiniai čempionai (2008), moterys<br />

daugkartinės Europos prizininkės) – tai garbingiausi<br />

Prancūzijos <strong>sporto</strong> istorijos puslapiai.<br />

Visiškai kitokios Vokietijos rankinio nuosmukio<br />

priežastys. Šios šalies nacionalinė moterų<br />

rinktinė 2010 metų Europos čempionate turėjo<br />

tenkintis tik 13 vieta, o vyrų rinktinė 2011 metų<br />

pasaulio čempionate Švedijoje liko vienuolikta.<br />

Vokiečių tarptautinius laimėjimus, kaip bebūtų<br />

keista, smukdo gera Vokietijos klubų ekonominė<br />

ir konjunktūrinė padėtis. Rėmėjų ir iškreiptos konkurencijos<br />

spaudžiami, klubai superka geriausius<br />

žaidėjus iš viso pasaulio. Antai Bundeslygoje nėra<br />

ribojimo kviestis žaidėjus iš užsienio šalių. Pasaulio<br />

stipriausioje Bundeslygoje žaidžia per daug<br />

užsienio šalių rankininkų, o jauni perspektyvūs<br />

vokiečiai sėdi ant atsarginių suolelio. Vokietijai<br />

netrūksta gerų rankinio trenerių, čia labai didžiulė<br />

ir stipri metodologinė bazė, puikios <strong>sporto</strong> salės ir<br />

gausybė pagalbinio inventoriaus. Vokietijos merginų<br />

ir vaikinų rankinio rinktinės – daugkartinės<br />

pasaulio, Europos jaunių (17– 18 metų) ir jaunimo<br />

(19–21 metų) čempionės bei prizininkės. Jaunųjų<br />

žaidėjų potencialas labai gausus. Vis dėlto, jeigu<br />

klube rinktinės narys nėra žaidėjas organizatorius<br />

arba žaidimo lyderis (šią funkciją atlieka užsienietis),<br />

jis toliau netobulėja. Tai ne trenerių daromos<br />

metodologinės pratybų vyksmo klaidos, bet <strong>sporto</strong><br />

treniruotės valdymo organizavimo priežastys. Pirmosios<br />

Bundeslygos klubuose geriausių žaidėjų<br />

(vyrų) metinis atlyginimas siekia 200–300 tūkst.<br />

eurų. Kylio klube žaidžiantis Prancūzijos nacionalinės<br />

rinktinės vartininkas T. Omejė (Th. Omeyer)<br />

per metus gauna net 360 tūkst. eurų (apie 1,2 mln.<br />

litų) atlyginimą. Pagrindinių klubų biudžetai leidžia<br />

supirkti pačius geriausius žaidėjus ir mokėti tokio<br />

dydžio atlyginimus. Kylio THW rankinio klubo<br />

metinis biudžetą sudaro 7 mln. eurų, Hamburgo<br />

HSV ir „Rhein-Neckar-Löwen“ klubų – 6 mln.<br />

eurų, Berlyno „Füchse“ – 4 mln. eurų ir t. t. Jeigu<br />

rankinio klubo biudžetas siekia tik apie 1 mln. eurų,<br />

komandai sunku išsilaikyti Bundeslygoje. Toks<br />

klubas negali įpirkti ir išlaikyti didelio meistriškumo<br />

žaidėjų. Vokietijos pagrindinių klubų rankinio<br />

ekipos yra stipriausios pasaulyje, tačiau tai net labai<br />

nepalankiai veikia nacionalinių rinktinių interesus.<br />

Vyrų rinktinės treneris H. Brandas (Brand) pareiškė<br />

atsistatydinsiąs iš rinktinės vyriausiojo trenerio<br />

pareigų, jeigu nebus ribojamas užsienio žaidėjų<br />

skaičius Bundeslygos komandose. Tačiau šiam<br />

reikalavimui kategoriškai priešinasi lygos vadovybė<br />

remdamasi laisvosios darbo rinkos įstatymais.<br />

Rusijos, Vokietijos rankinio <strong>sporto</strong> šakos problemų<br />

ir Prancūzijos laimėjimų visiškai negalima tapatinti<br />

su šios <strong>sporto</strong> šakos būkle Lietuvoje. <strong>Lietuvos</strong><br />

olimpiniame <strong>sporto</strong> centre veikusios rankinio grupės<br />

nedarė jokio poveikio tarptautiniams nacionalinių<br />

rinktinių laimėjimams, kurie yra net labai prasti. Mes<br />

šiuo metu neturime nei stiprių nacionalinių rinktinių,<br />

nei stiprių turtingų klubų. Tačiau ir mažai išlaidaudama<br />

mūsų rankinio vadovybė galėtų nuveikti<br />

daugiau. Kodėl gi nesudarius mūsų šalies regionų<br />

(Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos) mergaičių ir<br />

berniukų (13–14 ir 15–16 metų) rinktinių? Šių rinktinių<br />

žaidėjus būtų galima kviesti kartą vieną mėnesio


dieną treniruotis visiems drauge, pratyboms turėtų<br />

vadovauti patvirtintas šio regiono rinktinės treneris.<br />

Taip pat galima surengti vieną arba du vienos dienos<br />

turnyrus (taurės varžybas) tarp regionų rinktinių.<br />

Nedidelės sąnaudos, bet didelė nauda ir paskata<br />

būtų jauniesiems rankininkams, jų meistriškumo<br />

ugdymui. Panašaus pobūdžio regioninės rinktinės<br />

jau suburtos Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje ir kitose<br />

šalyse ir kartą per mėnesį susirenka į pratybas.<br />

Šio straipsnio vienas autorių (A. Taraskevičius –<br />

red.) yra Vokietijos Heseno (Hessen) žemės šiaurės<br />

regiono berniukų (14–15 metų) rinktinės treneris.<br />

Taigi tokių pratybų bei turnyro nauda gerai žinoma<br />

ir rekomenduotina mūsų šalies rankinio federacijos<br />

moksleivių komisijai. Beje, 1970–1980 metais mūsų<br />

šalyje jau buvo vykdomi Žemaitijos, Aukštaitijos,<br />

Dzūkijos moksleivių taurės turnyrai, bet kažkodėl<br />

gangreit buvo pamiršti. Yra ir kitokių organizacinių<br />

būdų, gerinančių ir spartinančių rankinio pamainos<br />

rengimo ekonomiškumą. „Trenerio“ žurnalas apie<br />

tai ne kartą yra rašęs. Šalies klubinių komandų ir<br />

nacionalinių rinktinių laimėjimai varžybose integraliai<br />

parodo visos šalies rengimo sistemos veiksmingumą,<br />

todėl jos detalus tobulinimas strateginiu<br />

požiūriu yra svarbiausia jaunosios pamainos bei<br />

elito komandų rengimo kryptis. Ypač daug svarbos<br />

turi šalies visų amžiaus grupių (vaikų, paauglių,<br />

jaunuolių, suaugusiųjų) varžybų sistemų bei rungtyniavimo<br />

būdų (pvz., vaikų asmeninė gynyba, trijų<br />

kėlinių rungtynės) pertvarka ir optimalus taikymas.<br />

Eksperimentuoti itin paranku vaikų, moksleivių varžybose<br />

(Taraskevičius, 2011). Šiuolaikinio rankinio<br />

komandų žaidimo taktika bei strategija keičiasi, ji<br />

orientuojama į asmenybių saviraišką. Asmenybės<br />

geriausiai išugdomos varžybose. Todėl lavinkime<br />

vaikus, moksleivius ne tik pratybose, bet ir varžybose<br />

(Taraskevičius, 2004, 2007, 2008). Šalies rankinio<br />

varžybų sistemų tobulinimas turi būti treniruotės<br />

vyksmo tąsa ir siekinys. <strong>Lietuvos</strong> rankinio federacija,<br />

<strong>Lietuvos</strong> mokinių ir studentų <strong>sporto</strong> <strong>centras</strong>, kuris<br />

ir vykdo moksleivių varžybas, turėtų taikyti tokias<br />

varžybų sistemas, kurios skatintų ugdyti rankininkus<br />

individualybes (Skarbalius, 2007).<br />

Šiuolaikinio rankinio žaidimo<br />

ypatumai<br />

2010 metų Europos moterų ir 2011 metų<br />

pasaulio vyrų rankinio čempionatai dar kartą patvirtino<br />

– šių dienų rankinio vyraujančios gynybos<br />

sistemos yra aktyvios, paremtos asmenine gynyba.<br />

Aktyvios, agresyvios gynybos sistemos naikina<br />

konservatyvius taktikos veiksmų derinius ir labai<br />

sparčiai orientuoja į asmenybių saviraišką puolimo<br />

akcijose. Bet kokie puolimo deriniai tik su vienu<br />

baigmės variantu neturi jokios prasmės (Feldmann,<br />

2011). Naudojama taktika (deriniai), turinti 3–4 baigmės<br />

variantus, arba žaidžiama toliau įgyvendinant<br />

euristinius bei kognityvinius taktikos sprendimus.<br />

Aktyviais gynybos veiksmais atkovojama daug<br />

kamuolių, todėl rengiamos žaibiškos kontratakos.<br />

Atkovotas kamuolys–kontrataka–lengvas įvartis<br />

yra būdingi šių čempionatų veiksmai. Toks greitas<br />

(tempo) žaidimas išlaikomas per visas rungtynes,<br />

nuo pirmų iki paskutinių minučių. Greitas žaidimas<br />

stabdo žaidėjų ūgio didėjimo tendenciją. Šiandien<br />

daug reikšmingesniu veiksniu laikytinas ne žaidėjų<br />

ūgis, bet galingumas, techninis parengtumas ir<br />

kognityvinių komponentų bei anticipacijos išugdymo<br />

lygis. Per 2011 metų pasaulio vyrų čempionato<br />

baigiamąjį etapą Švedijoje 24 šalių rinktinėse<br />

registruota 384 rankininkai. Dviejų metrų ūgio<br />

ir aukštesnių rankininkų buvo tik 50 (13 proc.).<br />

Tokio ūgio žaidėjų daugiausia turėjo Kroatijos (6),<br />

Lenkijos (5), Vokietijos (4), Vengrijos (4), Serbijos<br />

(4), Rumunijos (4), Švedijos (4) ir Slovakijos<br />

(4) rinktinės. Aukščiausi šio čempionato žaidėjai<br />

buvo vengras L. Nagis (L. Nagy, 209 cm) ir kroatas<br />

M. Kopjaras (M. Kopjar, 210 cm). Bahreino,<br />

Japonijos ir Australijos rinktinėse žaidė tik po du<br />

190 cm ūgio žaidėjus. Bahreino rinktinės žaidėjų<br />

vidutinis ūgis buvo tik 181 cm, Australijos, Japonijos<br />

– 183 cm, Čilės – 184 cm. Jau daugelį metų<br />

vyrauja rankininkų stabilaus ūgio tendencija:<br />

• vartininkai: moterys – 180–185 cm, vyrai –<br />

195–200 cm;<br />

• linijos puolėjai: moterys – 177–180 cm, vyrai<br />

– 195–200 cm;<br />

• antrosios linijos puolėjai: moterys – 180–<br />

185 cm, vyrai – 190–200 cm;<br />

• krašto puolėjai: moterys – 165–170 cm, vyrai<br />

– 180–190 cm.<br />

Pasaulio čempionų vardus apgynusios Prancūzijos<br />

rinktinės žaidėjų ūgio vidurkis sudarė<br />

191 cm. Įdomu, kad toks pats žaidėjų vidutinis<br />

ūgis (191 cm) buvo ir <strong>Lietuvos</strong> rinktinėje, kuri<br />

atkrintamosiose rungtynėse du kartus pralaimėjo<br />

Norvegijos žaidėjams – 19:27 ir 21:24. Norvegai<br />

čempionate užėmė devintą vietą. <strong>Lietuvos</strong> nacionalinės<br />

rinktinės žaidėjai galėtų kaip lygūs su lygiais<br />

varžytis su kitų žemynų atstovais ir netgi laimėti<br />

(Skarbalius, 2006). Bet Tarptautinė rankinio federacija,<br />

populiarindama rankinį visuose žemynuose,<br />

vengia pasaulio čempionatus paversti vien Europos<br />

šalių čempionatais, todėl riboja mūsų žemyno<br />

komandų skaičių. Pasaulio čempionate Švedijoje<br />

27


28<br />

ryškiai vyravo Europos šalių rinktinės, turnyrinėje<br />

lentelėje jos užėmė nuo 1 iki 11 vietos, kitų žemynų<br />

rinktinės rikiavosi tik nuo 12 vietos (Argentina).<br />

Atrankos ir atkrintamųjų varžybų sistemos sudaro<br />

galimybę kitų žemynų rinktinėms, netgi labai žemo<br />

meistriškumo, dalyvauti baigiamajame pasaulio<br />

čempionatų etape, tačiau nuopuolingi pralaimėjimai<br />

jame nepuošia šio rango varžybų ir vargu<br />

ar toje šalyje tikėtinas rankininkų meistriškumo<br />

poslinkis. Bahreino rinktinę prancūzai nugalėjo<br />

net 41:17, vokiečiams jie pralaimėjo 38:18. Danai<br />

Australijos rankininkus įveikė 47:12, kroatams jie<br />

pralaimėjo 42:15. Panašūs rezultatai užregistruoti ir<br />

rungtyniaujant Čilės, Brazilijos, Tuniso rinktinėms.<br />

Egzotinių šalių rinktinių didžiuliai pralaimėjimai<br />

nedaro neigiamo poveikio jų žaidėjams – šie džiaugiasi,<br />

jog dalyvauja baigiamajame pasaulio čempionato<br />

etape. Pavyzdžiui, australai didžiuodamiesi<br />

europiečiams aiškina: „Mes esame tikri rankinio<br />

žaidėjai, o jūs – profesionalai“. Šiam pašmaikštavimui<br />

sunku nepritarti: Australijos rinktinė šeštą kartą<br />

žaidė baigiamajame pasaulio čempionato etape ir<br />

penktą kartą užėmė paskutinę vietą.<br />

Be jokių radikalių taktikos<br />

naujovių<br />

Po 2010 metų Europos moterų rankinio čempionato<br />

Danijoje ir Norvegijoje, tai pat po 2011 metų<br />

vyrų pasaulio čempionato Švedijoje visas būrys<br />

rankinio specialistų (Späte, 2011; Brand, 2011;<br />

Feldmann, 2011; Ong, 2011; Heuberger, 2011 ir<br />

k.t.) savo publikacijose dalijasi mintimis apie šio<br />

žaidimo tendencijas ir būtinas šiai <strong>sporto</strong> šakai organizacines<br />

pertvarkas. Ir kiti autoriai apie nacionalinių<br />

rinktinių problemas dažniausiai yra vienodos<br />

nuomonės: varžybų jau per daug, o čempionatų<br />

maratonuose per mažai poilsio dienų. Šalių čempionatai,<br />

kas dveji metai žemynų ir pasaulio čempionatai,<br />

begalė žemynų taurių varžybų, kvalifikacinių<br />

atrankos turnyrų. Lyderiaujantys klubai ir rinktinės<br />

per sezoną žaidžia apie 120–130 rungtynių. Žaidėjų<br />

jėgos senka, jie artėja prie savo fizinių galimybių<br />

ribos. Susikūrusi Europos rankinio žaidėjų taryba<br />

griežtai pareikalavo mažinti rungtynių skaičių ir<br />

rengti aukščiausio rango varžybas ne kas antrus, o<br />

kas ketverius metus. Varžybų krūvis turi būti ne per<br />

didelis, optimalus. Siūlomas toks rungtynių skaičius<br />

per varžybų sezoną (Heinz, 2010):<br />

• 6–8 metų vaikams (mini rankinis) – iki 10;<br />

• 8–10 metų vaikams (E grupė) – iki 20;<br />

• 11–12, 13–14 metų vaikams (D ir C grupės) –<br />

iki 30;<br />

• 15–16 metų paaugliams (B grupė) – iki 40;<br />

• 17–18 metų jaunuoliams (A grupė) – iki 50;<br />

• suaugusiesiems – apie 80.<br />

Su tokiu rungtynių skaičiaus modeliu galima<br />

sutikti ir galima diskutuoti. Antai 1997 metų pasaulio<br />

vyrų čempionato sidabro medalių laimėtojos<br />

Švedijos rinktinės nariai tais metais žaidė po<br />

123 rungtynes. Vilniaus moterų „Eglės“ komanda<br />

1988 metais, kai buvo laimėta Europos taurė, žaidė<br />

116 rungtynių, 1997 metais – 110. Panašų rungtynių<br />

skaičių žaidė ir Kauno „Granito“ vyrai. Tiesa,<br />

tuomet treniruotės dar nebuvo tokios intensyvios,<br />

be to, ir žaidimo greitis per rungtynes buvo gerokai<br />

lėtesnis. O. Ignatjevos (1997) teigimu, per metus<br />

reikia žaisti 70 rungtynių, J. Červinskio (Czerwinski,<br />

1995) nuomone – 80 rungtynių, tokios pačios<br />

nuomonės laikosi ir F. Heincas (Heinz, 2010). Deja,<br />

šiuo metu mūsų šalies pirmaujančios komandos<br />

per sezoną žaidžia apie 60 rungtynių, kitos dar<br />

mažiau – tik 30–40. Esant tokiam rungtynių skaičiui<br />

parengti didelio meistriškumo rankininkes ir<br />

rankininkus ne itin tikėtina. Profesoriaus A. Skarbaliaus<br />

manymu, tai katastrofa (!)<br />

Varžybų skaičiaus didinimas arba mažinimas<br />

priklauso ne tik nuo trenerių norų, bet ir nuo kitų<br />

veiksnių. Konkurencingumas tarp <strong>sporto</strong> šakų labai<br />

svarbu transliacijų per televizijų skaičiui ir apimčiai.<br />

Jei <strong>sporto</strong> šakos renginiai per TV transliuojami<br />

dažniau ir tinkamu laiku, rėmėjai noriai atveria savo<br />

pinigines. Nori turėti daugiau pinigų, turi dažniau ir<br />

geriau žaisti. Tačiau daugelis čempionatų neparodo<br />

naujų žaidimo idėjų ir taktikos inovacijų. Rinktinių<br />

treneriai neturi laiko parengti visai naujų žaidimo<br />

taktikos variantų arba sistemų.<br />

Dauguma trenerių remiasi pirmaujančių klubų<br />

taktinėmis žaidimo koncepcijomis. Pavyzdžiui, po<br />

2008 metų Pekino olimpinių žaidynių jau praėjo du<br />

pasaulio vyrų rankinio čempionatai (2009 metais<br />

Kroatijoje, 2011 – Švedijoje), tačiau jie nepateikė<br />

jokių radikalių žaidimo taktikos naujovių. Vyrauja<br />

greitas (tempo) žaidimas, paremtas individualiu<br />

stiliumi. Kontratakų greitis išlaikomas ir tolesnėse<br />

pozicinio puolimo akcijose. Staigūs kamuolio perdavimai,<br />

greitas judėjimas (tempas) be kamuolio<br />

ir aktyviosios gynybos būdai – tai XXII pasaulio<br />

vyrų rankinio čempionato Švedijoje bruožai. Greita<br />

orientacija, ūmus, netikėtas sprendimo priėmimas,<br />

tolesnio veiksmo atlikimas mažiausiai rizikuojant,<br />

anticipacija, galingas žaidimas ir briliantinė (nugludinta)<br />

technika – tai esminiai pirmaujančių rinktinių<br />

(Prancūzijos, Danijos, Ispanijos, Švedijos, Kroatijos,<br />

Islandijos ir kt.) žaidimo pranašumai. Ryškiai<br />

mažėja pasyviųjų gynybos sistemų šalininkų. Gi-


nantis sistema 6:0 atliekami aktyvūs anticipaciniai<br />

veiksmai net 10–12 m zonose. Aktyvią, agresyvią<br />

gynybos sistemą 6:0 daugiausia naudojo Švedijos,<br />

Lenkijos, Slovakijos, Islandijos, Danijos rinktinės.<br />

Beveik visose rungtynėse pasaulio čempionai prancūzai<br />

gynėsi sistema 5:1 arba 5:1 Indėnas. Tokias<br />

gynybos sistemas rinkosi ir Bahreino, Vokietijos,<br />

Tuniso, Ispanijos, Kroatijos rinktinių treneriai. Aktyvia<br />

sistema 3:2:1 gynėsi Čilės, Argentinos, Pietų<br />

Korėjos, Egipto, Japonijos rankininkai. Siekiant sutrukdyti<br />

puolėjų veiksmų ritmą nevengta kaitalioti<br />

gynybos variantų, pvz.: 5+1, 4+2, 3+3. Rungtynių<br />

pabaigoje, gelbėjantis nuo pralaimėjimo, taip pat<br />

naudotasi rizikingos asmeninės gynybos būdais.<br />

Varžovų komandai puolant mažuma (žaidėją pašalinus<br />

2 min.) jau beveik visos rinktinės pradeda gintis<br />

tik aktyviosios gynybos būdais: 6:0 visi gynėjai<br />

prie 9 m linijos, 5+1, 4+2, 4:2, 3:2:1. Visų gynybos<br />

sistemų ir būdų tikslas – atkovoti kamuolį.<br />

Sėkmė ginantis labai daug priklauso nuo komandos<br />

vartininko žaidimo veiksmingumo, t. y.<br />

gebėjimo gerai atremti kamuolio metimus iš visų<br />

pozicijų (Skarbalius, 2006). Publikacijose rašoma,<br />

kad geriausios komandos turi turėti ir geriausius<br />

vartininkus (Leukefeld, 2010). Jeigu vartus saugo<br />

žaidėjas, kurio žaidimo veiksmingumas žemesnis<br />

kaip 30 proc., rungtynes laimėti sunku. Turnyre<br />

Švedijoje geriausiuoju vartininku buvo pripažintas<br />

prancūzas T. Omejeris (Omeyer, ūgis 192 cm), jo<br />

veiksmingumas sulaikant kamuolį siekė 38 proc.<br />

Dar sėkmingiau žaidė Danijos rinktinės vartų saugas<br />

N. Landinas (Landin, ūgis 200 cm), jis visame turnyre<br />

sulaikė net 41 proc. į vartus lekiančių kamuolių.<br />

Švedo J. Sjostrando (Sjöstrand, ūgis 195 cm)<br />

žaidimo veiksmingumas buvo 41 proc., alžyriečio<br />

Slohdijo (Slohdio 190 cm) – 41 proc., vokiečio<br />

J. Biterio (Bitter, 204 cm) – 40 proc., vengro N. Fazekaso<br />

(Fazekas, ūgis 192 cm) – 38 proc.. Pastarasis<br />

žaidėjas rungtynėse su vokiečiais (27:25) sulaikė net<br />

48 proc. į vartų plotą lekiančių kamuolių. Toks pats<br />

aukštas (40 proc.) žaidimo veiksmingumas buvo ir<br />

moterų rinktinių vartininkių Europos čempionate.<br />

Aktyviosios gynybos būdai, gerėjantis vartininkų<br />

žaidimo veiksmingumas keičia ir puolėjų<br />

veiksmų įvairovę. Aktyvūs gynybos veiksmai ne<br />

tik šalina puolimo taktikos veiksmų derinius, bet ir<br />

didina metimų į vartus iš atremties skaičių. Esant<br />

labai judriai gynybai antrosios linijos puolėjams<br />

mesti kamuolį pašokus darosi vis sudėtingiau. Prieš<br />

metimą pašokus žaidėjas turi ilgesnį nuotolį įsibėgėti,<br />

o šuolis su kamuoliu atima daugiau laiko. Šis<br />

metimo būdas gynėjų lengviau sutrukdomas, todėl<br />

daugėja metimų į vartus iš atremties. Tokie metimai<br />

atliekami labai staigiai, netikėtai, jie sudaro daug<br />

keblumų gynėjams ir vartininkui, o jų veiksmingumas<br />

siekia iki 70 proc. Švedijos turnyre antrosios<br />

linijos puolėjai atliko 45 proc. metimų į vartus iš<br />

atremties padėčių (50 proc. sudarė metimai pašokus,<br />

5 proc. kitais būdais). Atraminiai metimai buvo būdingi<br />

Čilės, Egipto, Argentinos, Danijos, Islandijos,<br />

Kroatijos, Norvegijos antrosios linijos puolėjams.<br />

Nors tokių metimų daugėja, tačiau kai kurie publikacijų<br />

autoriai (Späte, 2011; Ong, 2011; Heuberger,<br />

2011) mano, kad didesnę svarbą turi metimų būdų<br />

įvairovė, metimo staigumo ir netikėtumo įvaldymas.<br />

Stiprius metimus vartininkai sulaiko lengviau negu<br />

staigius, netikėtus. Švedijos turnyre metimų į vartus<br />

(iš atremties, pašokus, pasilenkus į kairę, dešinę)<br />

įvairovę kvalifikuočiausiai parodė Danijos rinktinės<br />

puolėjas M. Hansenas (Hansen). Jis su savo<br />

šalies rinktine iškovojo sidabro medalius ir tapo<br />

rezultatyviausiuoju turnyro žaidėju. 196 cm ūgio<br />

danas taikliai atakavo varžovų vartus 68 kartus. Jo<br />

metimų veiksmingumas buvo 56 proc. Kiekvienose<br />

rungtynėse jis pelnė 6,8 įvarčio. Šio žaidėjo metimų<br />

veiksmingumas ir pelnytų įvarčių vidurkis kiekvienose<br />

rungtynėse buvo geriausi tarp visų čempionato<br />

žaidėjų. M. Hansenas buvo išrinktas ir į simbolinę<br />

pasaulio rinktinę kaip pusiau kairio krašto puolėjas.<br />

XXII pasaulio vyrų rankinio čempionatą užbaigė<br />

dramatiška kova dėl čempionų vardų tarp Danijos ir<br />

Prancūzijos rinktinių. Rungtynėse netrūko įtampos,<br />

bekompromisės kovos, šiurkštaus žaidimo, briliantinės<br />

technikos, anticipacinės rizikos, euristinių bei<br />

kognityvinių taktikos sprendimų. Prancūzai tapo<br />

pasaulio čempionais tik pratęsus rungtynes (31:31,<br />

37:35). Grūmėsi dvi stipriausios šių dienų pasaulio<br />

ekipos, kartu ir du geriausi rankininkai – prancūzų<br />

žaidėjas N. Karabatičius (ūgis 195 cm) ir danų<br />

M. Hansenas (196 cm). Abu galingi rankininkai<br />

per rungtynes įmetė po 10 įvarčių: N. Karabatičius<br />

metė 14 kartų (veiksmingumas 71 proc.), M. Hansenas<br />

metė net 20 kartų (50 proc.). Šių rodiklių<br />

skirtumas ir judri gynybos sistema 5:1 lėmė pergalę<br />

prancūzams. Prancūzijos rinktinei tai buvo ketvirtas<br />

iš eilės stambaus turnyro laimėjimas (ji 2008 metų<br />

olimpinė, 2009 ir 2011 – pasaulio, 2010 – Europos<br />

čempionė). Pavydėtinas meistriškumo stabilumo<br />

pavyzdys. Rinktinės treneris K. Onesta (C. Onesta)<br />

aiškino žurnalistams, esą rinktinės pergales nulemia<br />

žaidėjų organizuoto ir kryptingo rengimo vaikų,<br />

paauglių, jaunuolių amžiuje ypatumai. Šalyje veikia<br />

net 23 rankinio centrai (internatai). „Mūsų puikus<br />

pamainos rengimas, todėl galime ir norime, norime<br />

laimėti, laimėti, laimėti“, – džiaugėsi ir Danijos<br />

rinktinės treneris U. Vilbekas (Wilbek). – „Mes<br />

29


30<br />

sužaidėme fantastinį turnyrą. Juk mes laimėjome<br />

sidabro medalius“. Jauna Danijos rinktinė (amžiaus<br />

vidurkis 25 metai) ir ateityje bus viena iš pretendenčių<br />

į 2012 metų Londono olimpines žaidynes.<br />

Puolimo veiksmų kokybės<br />

gerėjimas<br />

Labai ryški rankinio turnyro Švedijoje puolimo<br />

veiksmų dominantė – ekspresyvūs kamuolio<br />

perdavimai ir gaudymas viena ranka. Nuo krašto<br />

puolėjų kamuolys perdavinėjamas (laipteliai) iki<br />

įžaidėjo arba iki kito pusiau krašto puolėjo. Krašto<br />

puolėjai laukia kamuolio toli aikštės kampe, o gavę<br />

jį meta net iš labai smailaus krašto. Įsibėgėjus nuo<br />

aikštės kampo šokama septynių metrų baudos metimo<br />

žymės kryptimi – taip padidinamas metimo į<br />

vartus kampas. Dauguma krašto puolėjų jau gerai<br />

įvaldę metimus pasukant kamuolį, todėl jiems<br />

nesunku pelnyti įvartį iš bet kokio kampo. Atakas<br />

iš krašto pozicijų sėkmingai baigdavo Vengrijos,<br />

Norvegijos, Prancūzijos, Ispanijos, Argentinos,<br />

Danijos, Tuniso puolėjai. Dėl aktyviosios gynybos<br />

sumažėjo perdavimų linijos puolėjams, bet padaugėjo<br />

ekspresyvių perdavimų krašto puolėjams. Tai<br />

ryškesnė paskutinių (2009–2011 metų) pasaulio ir<br />

Europos čempionatų tendencija.<br />

Jau 2008 metų olimpinėse žaidynėse ir 2009<br />

metų pasaulio čempionate daugelis linijos puolėjų<br />

gaudydavo kamuolį viena ranka. Per turnyrą Švedijoje<br />

žiūrovai matė visų pozicijų puolėjus, gaudančius<br />

kamuolį viena ranka įvairiose situacijose.<br />

Gaudomas viena ranka kamuolys nesumažina žaidėjo<br />

greitumo, o judesio greitį netgi padidina. Ypač<br />

tai būdinga kontratakuojant arba bėgant į greitąjį<br />

puolimą. Kamuolio griebimas viena ranka labai apsunkina<br />

gynėjo veiksmus, nes judesiai viena ranka<br />

greitesni negu abiem rankomis. Kamuolio gaudymas<br />

viena ranka yra sudėtingas technikos veiksmas,<br />

jam atlikti reikia gerų koordinacinių gebėjimų (žr.<br />

1 pav.). Tačiau tai jau būtinas šiuolaikinio rankinio<br />

technikos veiksmas. Gaudyti kamuolį viena ranka<br />

treneriai jau turėtų mokyti žaidėjus nuo paauglystės<br />

(15–16 metų). Per pratybas reikėtų duoti jiems<br />

mažesnius kamuolius, pvz., teniso, poroloninius,<br />

guminius (Leukefeld, 2010).<br />

Švedijos turnyras, kaip ir Europos moterų rankinio<br />

čempionatas, taktikos atžvilgiu nepasižymėjo<br />

jokiomis radikaliomis naujovėmis. Greitas žaidimas<br />

ir aktyvi gynyba palaidojo konservatyvius ankstesnių<br />

laikų derinius ir suformavo modernų kognityvinį,<br />

euristinį žaidimo taktikos suvokimą. Pažinimo<br />

svertai, loginiai atradimų metodai, anticipacija,<br />

nugludinta technika, judesių greitis ir koordinacija<br />

tapo šiuolaikinio žaidimo taktikos suvokimų bei<br />

įgyvendinimo pagrindu. Iš ankstesnių taktikos derinių<br />

teliko kryžminio keitimosi su kamuoliu ir be<br />

jo elementai. Kryžminio keitimosi variantus renkasi<br />

visos moterų bei vyrų nacionalinės rinktinės, kaip ir<br />

klubinės komandos. Greitus kryžiavimosi veiksmus<br />

beveik vienodai atlieka visos komandos. Kryžminio<br />

keitimosi su kamuoliu ir be jo veiksmai atliekami<br />

tarp įžaidėjo ir pusiau krašto puolėjų, šie kryžmiškai<br />

keičiasi su krašto puolėjais, įžaidėjas – su krašto<br />

arba linijos puolėjais, dvigubo kryžiavimosi veiksmai<br />

vyksta tarp visų trijų antrosios linijos puolėjų ir<br />

pan. Kryžminio keitimosi vietomis esmė – tolesnis<br />

euristinis veiksmų atlikimas (veiksmai pasirenkami<br />

pagal esamą situaciją): metimai, užtvaros, atgaliniai<br />

ir ekspresyvūs perdavimai, judėjimas be kamuolio,<br />

žaidimas 2 × 2 ir kt. Labai svarbu po kryžminio<br />

keitimosi toliau aktyviai veikti, kuo mažiau rizikuoti<br />

atliekant tolesnius veiksmus. Kvalifikuotas<br />

kryžminis keitimasis įgyvendinant euristinius bei<br />

kognityvinius taktikos veiksmų sprendimus laiduoja<br />

sėkmę šių dienų rankinio žaidėjams (Späte, 2011).<br />

Po paskutinių pasaulio bei Europos rankinio<br />

čempionatų publikacijų autoriai gvildena ne tik<br />

rinktinių žaidimo tendencijas, bet ir pamainos rengimo<br />

problemas. Akcentuojama jaunųjų rankininkų<br />

treniruotės intensyvinimo svarba, rekomenduojama<br />

griežtai laikytis rengimo eiliškumo ir kompleksiškumo<br />

amžiaus grupėse (vaikų, paauglių, jaunuolių).<br />

Pasisakoma prieš jaunųjų sportininkų rengimo<br />

forsavimą ir iškreiptas periodizacijas. Jau nuo pat<br />

mažų dienų (nuo 6 metų) reikia ugdyti vaikų koordinacinius<br />

gebėjimus, euristinį mąstymą, tobulinti<br />

veiklos ir sprendimų būdus. Išskirtinis dėmesys<br />

turi būti kreipiamas į asmeninės gynybos, jos būdų<br />

mokymą. Vaikų, paauglių rankinis turi būti laisvas<br />

žaidimas, turįs tikslą skiepyti žaidimo kultūros,<br />

žaidėjų kūrybingumo įgūdžius. Šioms amžiaus<br />

grupėms turi būti taikomos tokios varžybų sistemos<br />

ir varžymosi būdai, kurie ekonomiškiausiai<br />

ugdytų rankininkus asmenybes. Kai kurie autoriai<br />

(Späte, 2010; Ong, 2011; Heinz, 2010) teigia,<br />

kad jaunųjų rankininkų (15–18 metų) būrimas į<br />

centrus teigiamai veikia meistriškumo ugdymo<br />

ekonomiškumą. Šalys, kurios rengdamos pamainą<br />

rankinio meistrams be paliovos ieško naujovių, jas<br />

išbando, įgyvendina modernias metodologijas bei<br />

organizacines priemones, pasiekia daug svaresnių<br />

laimėjimų tarptautinėse suaugusiųjų rankinio<br />

varžybose. Tuos pačius arba panašius pasiūlymus,<br />

patarimus bei išvadas jau keleri metai teikia ir mūsų<br />

„Trenerio“ žurnalas. Dabartinė mūsų šalies rankinio


31<br />

vadovybė turėtų atkreipti į tai dėmesį ir, jeigu reikia,<br />

mėginti juos įgyvendinti. Esame įsitikinę, o ir kitų<br />

šalių (Prancūzijos, Islandijos, Egipto, Portugalijos,<br />

Pietų Korėjos) patirtis rodo, kad gaivinti net labai<br />

pašlijusius mūsų šalies rankinio <strong>sporto</strong> šakos laimėjimus<br />

reikia pradėti tobulinant pačių mažiausių<br />

žaidėjų – moksleivių rengimo vyksmą.<br />

Išnagrinėjus rinktinių žaidimo ypatumus<br />

2010 metų Europos moterų ir 2011 metų pasaulio<br />

vyrų rankinio čempionatuose, daugelio autorių<br />

publikacijų atsiliepimus bei gausybę rankininkų<br />

pamainos rengimo rekomendacijų, mums, treneriams<br />

ir vadovams, būtina įsiklausyti į šias išvadas<br />

ir pasiūlymus:<br />

• Visų amžiaus grupių (vaikų, paauglių, jaunuolių,<br />

suaugusiųjų) treniravimo fiziniai krūviai<br />

ir rungtynių skaičius turi būti optimalūs.<br />

• Neapgalvotas fizinių krūvių ir rungtynių skaičiaus<br />

didinimas stabdo sportininkų tobulėjimą<br />

ir sukelia stagnacinius reiškinius. Jeigu<br />

fiziniai krūviai bus per maži – sportininkai<br />

netobulės.<br />

• Sėkmingas nacionalinės rinktinės žaidimas<br />

galimas tik tokiu atveju, jeigu joje visą laiką<br />

liepsnoja emocinė, motyvacinė ugnis.<br />

• Jaunųjų sportininkų (15–18 metų) būrimas į<br />

centrus teigiamai veikia pamainos rengimą,<br />

jos meistriškumo ugdymą.<br />

• Regioninių rinktinių (13–14, 15–16 metų)<br />

sudarymas, pratybų ir varžybų joms organizavimas<br />

labai prisideda prie žaidėjų meistriškumo<br />

ugdymo ir motyvacijos skatinimo.<br />

• Šiuolaikiniame rankinyje vyrauja tik aktyviosios<br />

gynybos sistemos, paremtos asmenine<br />

gynyba.<br />

• Aktyviosios gynybos būdai naikina klasikinės<br />

taktikos variantus (derinius) ir labai sparčiai<br />

orientuoja į rankininkų asmenybių saviraišką.<br />

• Vaikams ir paaugliams turi būti taikomi tokie<br />

varžymosi būdai, kurie labiausiai ugdo<br />

rankininkus asmenybes.<br />

• Varžybose gausėja atraminių metimų, tačiau<br />

reikšmingesniais veiksniais laikytinas<br />

metimų būdų įvairovės ir kamuolio metimų<br />

staigumo bei netikėtumo įvaldymas.<br />

• Ekspresyvūs perdavimai labai gerina krašto<br />

puolėjų žaidimo veiksmingumą.<br />

• Kamuolio gaudymas viena ranka jau yra būtinas<br />

technikos veiksmas žaidžiant šiuolaikinį<br />

rankinį.<br />

• Kvalifikuoti kryžminio keitimosi (su kamuoliu<br />

ir be jo) veiksmai įgyvendinant tolesnius<br />

euristinius bei kognityvinius taktikos veiksmų<br />

įgyvendinimo sprendimus yra viena<br />

dabartinio rankinio sėkmės priemonių.<br />

• Šalys, kuriose treniruojant vaikus, moksleivius<br />

drąsiai gvildenamos ir diegiamos naujos<br />

idėjos, taikomos pažangios metodologijos<br />

ir organizacinės priemonės, vėliau pasiekia<br />

svaresnių laimėjimų tarptautinėje arenoje.<br />

Literatūra<br />

Brand H. (2011). Letzte Vorhang oder erster Schritt. Handball<br />

Woche, 06. Neumünster, 4.<br />

Feldmann K. (2011). Freies, kooperatives Spiel. Handball<br />

Training, 2, 12–19. Münster: Philippka Sportverlag.<br />

Gutschow W. (2010). Es brennt kein Feuer. Handball Woche, 28.<br />

Neumünster, 30.<br />

Heinz F. (2010). Gut geplant ist halb gewonnen. Handball<br />

Training, 8, 28–34. Münster: Philippka Sportverlag.<br />

Heuberger M. (2011). WM 2011 Schweden. Kreuzen „ohne“.<br />

Handball Training, 3, 22–27. Münster: Philippka Sportverlag.<br />

Karoblis P., Steponavičius K. (2006). Svarbiausios <strong>sporto</strong><br />

treniruotes tobulinimo kryptys. Sporto mokslas, 4, 13–21.<br />

Leukefeld D. (2010). Einhändig fangen – so bekommt man<br />

den Ball in den Griff. Handball Training, 11, 31–35. Münster:<br />

Philippka Sportverlag.<br />

Ong B. (2011). Vorbild Frankreich. Jugendförderung. Handball<br />

Woche, 06. Neumünster, 4.<br />

Skarbalius A. (2006). Šiuolaikinis vyrų rankinis: varžybinės<br />

veiklos modeliai. Kaunas: LKKA, p. 223–240, 255, 257–262.<br />

Skarbalius A. (2007). Kietas žaidimas. Kaunas: Aušra. 155 p.<br />

Späte D. (2011). Aus Trends werden Massstäbe. Handball<br />

Training, 2. Münster: Philippka Sportverlag, 16–21.<br />

Taraskevičius A. (2004). Treniruokime rankininkus ir varžybose.<br />

Treneris, 4, 24–29.<br />

Taraskevičius, A. (2007). Vaikai rankinio ateitis. Treneris, 2,<br />

24–39.<br />

Taraskevičius A. (2008). Trenerių dalykinės kompetencijos<br />

svarba ir rankininkų rengimo programiniai ypatumai. Treneris,<br />

1, 18–32.<br />

Taraskevičius, A. (2011). Rankinio metodologijos dvasios<br />

skurdas. Treneris, 1–2, 18–30.


32<br />

Keletas kamuolio gaudymo<br />

viena ranka mokymo pavyzdžių<br />

Pateikiame treneriams kamuolio gaudymo viena<br />

ranka mokymo pavyzdžių (1 pav.) ir kryžminio<br />

keitimosi bei ekspresyvių perdavimų tobulinimo<br />

pratimų (2 pav.). Atkreipiame trenerių dėmesį, kad<br />

kiekvienas pratimas turi atitikti grupės kontingento<br />

amžių ir parengtumą. Mokant gaudyti kamuolį<br />

viena ranka reikia naudoti mažesnio dydžio arba<br />

mažiau pripūstus oro kamuolius. Pratimai ne tik<br />

padės išmokyti jaunuosius žaidėjus sudėtingų<br />

technikos veiksmų, bet ir lavins jų koordinacinius<br />

gebėjimus. Naudodami kryžminio keitimosi vietomis<br />

pratimus treneriai gali sugalvoti įvairių taktikos<br />

veiksmų derinių, ugdančių rankininkus asmenybes<br />

bei jų saviraišką, gebėjimus įgyvendinti euristinius<br />

bei kognityvinius sprendimus.<br />

1 pav. Kamuolio gaudymas viena<br />

ranka


1 pav. Tęsinys<br />

33


34<br />

1 pav. Tęsinys


2 pav. Ekspresyvūs perdavimai ir kryžminis žaidėjų keitimasis vietomis<br />

35


36<br />

2 pav. Tęsinys


37<br />

2 pav. Tęsinys<br />

Puolėjas<br />

Sutartiniai ženklai<br />

Kamuolio varymas<br />

Puolėjas su kamuoliu<br />

Gynėjas<br />

Puolėjas, toliau atliekantis gynėjo veiksmus<br />

Vartininkas<br />

Treneris<br />

Žaidėjo judėjimas<br />

Žaidėjo su kamuoliu judėjimas<br />

A<br />

Kamuolio judėjimas<br />

Kamuolio metimas į vartus<br />

Klaidinamieji judesiai be kamuolio<br />

Klaidinamieji judesiai su kamuoliu<br />

Užtvara<br />

Kamuolys / Kamuoliai<br />

Stovelis, kimštinis kamuolys, kliūtis, žymė


38<br />

Vertikalaus lyno<br />

su plačia rankena<br />

traukimas iki smakro<br />

sėdint<br />

Remigijus Bimba<br />

Asmeninis treneris<br />

Pratimo atlikimo technika<br />

• Prie vertikalaus lyno prikabinkite plačią<br />

rankeną.<br />

• Susireguliuokite treniruoklio sėdynės volelius<br />

(atramą), kad sėdint jie prispaustų<br />

priekinį jūsų šlaunų paviršių. Pakiškite savo<br />

kelius po atrama. Pėdos turi remtis į grindis<br />

visa plokštuma.<br />

• Tvirtai suimkite rankeną ir atsisėskite ant treniruoklio<br />

sėdynės tokiu atstumu, kad rankena<br />

kabėtų prieš jus, o ne virš galvos.<br />

• Liemenį laikykite tiesų. Pradinė padėtis:<br />

rankos ištiestos per alkūnes. Jeigu iš sėdimos<br />

padėties negalite pasiekti rankenų, kilstelėkite<br />

treniruoklio sėdynę aukštyn.<br />

• Įtempkite nugaros raumenis, kad korpuso<br />

padėtis būtų stabili (vertikali).<br />

• Giliai įkvėpkite ir sulaikykite kvėpavimą.<br />

Statiškai suglauskite mentes ir traukite rankeną<br />

žemyn. Rankeną turite traukti iki pečių<br />

lygio, ne žemiau.<br />

• Apatiniame traukimo taške svarbiausia – iškvėpimas.<br />

Statiškai sulaikykite kvėpavimą<br />

1–2 sek.<br />

• Viršutiniame taške stenkitės trumpą laiką<br />

išlaikyti ištemptus kiek įmanoma nugaros<br />

raumenis ir kartokite pratimą.<br />

Patarimai ir komentarai<br />

Užimdami pradinę padėtį būtinai visiškai ištieskite<br />

rankas per alkūnes ir pečių lanko raumenis<br />

truputį kilstelėkite aukštyn. Tik tokiu būdu galėsite<br />

padidinti judesio amplitudę. Juk žemiau krūtinės<br />

rankenos netrauksite, todėl pratimą pradėkite iš<br />

viršutinės padėties.


Norėdami treniruoti viršutinę nugaros raumenų<br />

dalį, pratimo metu turite stabiliai laikyti korpusą. Jei<br />

tik truputį atsilenksite atgal, tuomet jūs treniruosite<br />

apatinę pečių ir plačiųjų nugaros raumenų dalis.<br />

Atlikdami šį pratimą būtinai sulaikykite kvėpavimą,<br />

nes pilna oro krūtinės ląsta sudaro puikias<br />

sąlygas išlaikyti stabilų korpusą.<br />

Labai svarbu kuo arčiau suglausti mentes. Tik<br />

tokiu būdu daugiausia treniruojami platieji nugaros<br />

raumenys.<br />

Labai sunku išmokti taisyklingai atlikti šį<br />

pratimą. Būtina įsiminti (įsivaizduoti) jo atlikimo<br />

techniką – traukti alkūnes žemyn, o ne lenkti rankas<br />

per alkūnes, ir tik taip daryti pratimą. Traukimo<br />

veiksmas paprastai vyksta alkūnes pakeliant ir<br />

nuleidžiant. Vėliau darykite pratimą be svorio.<br />

Pakelkite tiesias rankas aukštyn ir keletą kartų<br />

imituokite judesius ore. Pajauskite, kaip juda mentės.<br />

Įsidėmėkite savo pojūčius. Lygiai tokius pat<br />

judesius turite atlikti su treniruokliu.<br />

Nėra prasmės traukti rankenos kuo žemiau.<br />

Parankiausia traukti iki pečių lanko arba smakro.<br />

Metodika: kada, kaip ir kiek?<br />

Kada? Vertikalaus lyno su plačia rankena<br />

traukimo iki smakro iš sėdimos padėties pratimą<br />

darykite po prisitraukimų.<br />

Kaip? Po šio pratimo siūlome svarmens arba<br />

štangos traukimo pasilenkus prie pilvo pratimą.<br />

Kiek? Atlikite 3–4 serijas po 6–12 kartojimų.<br />

Tarp serijų ilsėkitės 1–1,5 minutės.<br />

Pagrindiniai raumenys ir<br />

sąnariai, atliekantys traukimo<br />

pratimus<br />

Judesys per pečių sąnarį vyksta dėl viršutinės<br />

plačiųjų nugaros, didžiojo apvaliojo ir apatinės<br />

didžiojo krūtinės raumens dalies. Platusis nugaros<br />

raumuo apima korpusą nuo pečių stuburo link ir<br />

tęsiasi beveik iki sėdmenų. Nugaros plačiojo raumens<br />

skaidulos išsidėsčiusios horizontaliai, tačiau<br />

apatinėje dalyje jos guli beveik vertikaliai.<br />

Didysis krūtinės raumuo susideda iš dviejų<br />

dalių: viršutinės ir apatinės. Vertikalaus lyno su plačia<br />

rankena traukimas iki smakro sėdint treniruoja<br />

apatinę krūtinės dalį, kurios raumeninės skaidulos<br />

išsidėsčiusios horizontaliai.<br />

Be pečių lanko, svarbų darbą atlieka ir kiti<br />

raumenys: mentę traukiantys rombiniai raumenys<br />

ir mažasis krūtinės raumuo. Tai už kitų raumenų<br />

pasislėpę dideli raumenys. Rombinius dengia trapecinis<br />

raumuo, o mažąjį krūtinės – didysis krūtinės<br />

raumuo.<br />

Šio pratimo metu rankos traukiamos arčiau<br />

korpuso. Treniruojami viršutiniai plačiojo nugaros<br />

raumenys, didžiojo apvaliojo ir apatinė didžiojo<br />

krūtinės raumens dalis. Pritraukiant rankas atitraukiamos<br />

viena nuo kitos mentės, todėl į darbą<br />

įsitraukia rombiniai ir mažasis krūtinės raumenys.<br />

Taip pat dalyvauja dvigalvis žasto, dilbių lenkiamieji<br />

raumenys, kurių pagrindinė funkcija stabilizuoti<br />

alkūnės sąnarį.<br />

Atliekant vertikalaus lyno su plačia rankena<br />

traukimo iki smakro sėdint pratimą treniruojami<br />

šeši raumenys.<br />

Sportas<br />

Šis pratimas yra labai naudingas kultūrizmo<br />

<strong>sporto</strong> šakos atstovams, nes padeda išsiugdyti plačią<br />

ir didelę nugarą, stiprius ir tvirtus jos raumenis. Jei<br />

darysite pratimą labai didele judesio amplitude ir<br />

daug kartų kartosite, tokiu atveju labiau treniruosite<br />

viršutinius nugaros raumenis ir tobulinsite jų<br />

atskyrimą bei reljefą.<br />

Traukimo judesiai atliekami įvairiose <strong>sporto</strong> šakose,<br />

ypač tose, kur reikia traukti korpusą rankomis<br />

(alpinizmas, laipiojimas uolomis ir kt.). Traukimo<br />

pratimai naudingi ir krepšininkams, nes dažnai reikia<br />

gaudyti kamuolį ištiestomis ir pakeltomis virš<br />

galvos rankomis, paskui perduoti kitam žaidėjui<br />

ar mesti į krepšį. Savo pratybose bei varžybose<br />

traukimo judesius naudoja ir gimnastai atlikdami<br />

pratimus ant prietaisų: skersinio, žiedų, lygiagrečių.<br />

Tokius judesius taip pat imituoja plaukikai plaukdami<br />

kai kuriais stiliais.<br />

Čempiono Dariaus Bukšnaičio<br />

rekomendacijos<br />

• Labai sunku pajausti nugaros plačių raumenų<br />

darbą, ypač pradedantiesiems. Aš rekomen-<br />

39


40<br />

Lentelė<br />

Pagrindiniai raumenys, atliekantys traukimo pratimus<br />

Raumuo Išsidėstymas Funkcija<br />

Tai plačiausias nugaros raumuo, esantis<br />

užpakalinėje liemens pusėje. Dengia apatinę<br />

nugaros dalį ir krūtinės šoną. Prasideda nuo<br />

šešių apatinių (Th VII - XII) krūtinės bei<br />

visų juosmens slankstelių keterinių ataugų,<br />

kryžkaulio ir klubakaulio skiauterės, kyla<br />

įstrižai aukštyn ir į šalį, uždengia apatinį<br />

mentės kampą ir prisitvirtina prie žastikaulio<br />

mažojo gumburėlio skiauterės.<br />

Platusis<br />

nugaros<br />

(m. latisssimus<br />

dorsi)<br />

Mažasis<br />

krūtinės<br />

(m. pectoralis<br />

minor)<br />

Didysis<br />

krūtinės<br />

(m. pectoralis<br />

major)<br />

Didysis<br />

apvalusis<br />

(m. teres<br />

major)<br />

Trapecinis<br />

(m. trapezius)<br />

Rombinis<br />

(m.<br />

rhomboideus)<br />

Trikampio formos raumuo, gulintis po<br />

didžiuoju krūtinės raumeniu. Prasideda<br />

nuo II–V šonkaulių, kyla aukštyn ir į šoną,<br />

prisitvirtina prie mentės snapinės ataugos.<br />

Storas, platus, trikampio formos raumuo,<br />

dengiantis priekinę krūtinės ląstos sritį.<br />

Pagal pradžios vietą skiriamos trys jo dalys:<br />

raktikaulinė – prasidedanti nuo raktikaulio<br />

krūtinkaulinio galo; krūtinkaulinė – nuo<br />

krūtinkaulio kūno ir rankenos; pilvinė – nuo<br />

tiesiojo pilvo raumens makšties. Visos trys<br />

raumens dalys prisitvirtina viena tvirta<br />

sausgysle prie žastikaulio didžiojo gumburėlio<br />

skiauterės.<br />

Guli žemiau mažojo apvaliojo raumens.<br />

Prasideda nuo apatinio mentės kampo,<br />

tęsiasi į šoną, iš vidinės pusės aplenkia<br />

peties sąnarį ir prisitvirtina prie žastikaulio<br />

mažojo gumburėlio skiauterės bendra<br />

sausgysle su plačiausiuoju nugaros raumeniu.<br />

Prisitvirtinimo vietoje yra tepalinis maišelis.<br />

Prasideda nuo pakauškaulio, sprando raiščio<br />

ir visų krūtinės slankstelių keterinių ataugų,<br />

prisitvirtina prie mentės dyglio, peties bei<br />

raktikaulio petinio galo. Pagal skaidulų kryptį<br />

skiriamos trys šio raumens dalys: viršutinė<br />

(skaidulos eina žemyn), vidurinė (skaidulų<br />

kryptis horizontali) ir apatinė (skaidulos kyla<br />

aukštyn).<br />

Yra du rombiniai raumenys: didysis ir<br />

mažasis. Jie išsidėstę po trapeciniu raumeniu.<br />

Mažasis rombinis raumuo (m. rhomboideus<br />

minor) prasideda nuo dviejų apatinių kaklo<br />

(CVI – VII) slankstelių keterinių ataugų,<br />

prisitvirtina prie mentės vidinio krašto ties<br />

mentės dygliu.<br />

Didysis rombinis raumuo (m. rhomboideus<br />

major) prasideda nuo keturių viršutinių (ThI –<br />

IV) krūtinės slankstelių keterinių ataugų<br />

ir prisitvirtina prie vidinio mentės krašto,<br />

žemiau mažojo rombinio raumens.<br />

Žastą suka į vidų, tiesia, t. y. nuleistą žastą traukia atgal,<br />

nuleidžia pakeltą ranką, kartu su didžiuoju krūtinės<br />

raumeniu žastą pritraukia prie vidurinės plokštumos.<br />

Fiksavus ranką per peties sąnarį, pavyzdžiui, lipant<br />

(kopiant) virve, kartimi, slidininkui atsispiriant lazda,<br />

pritraukia liemenį prie fiksuotų rankų, o pečių lanką<br />

traukia atgal žemyn. Kybant ant skersinio, žiedų ar<br />

lygiagrečių pritraukia liemenį prie fiksuoto pečių<br />

lanko. Plačiausieji nugaros raumenys, staigiai abu kartu<br />

susitraukdami, suspaudžia krūtinės ląstą ir padeda staigiai<br />

iškvėpti, pavyzdžiui, čiaudint, kosint, todėl šis raumuo<br />

kartais dar vadinamas kosulio raumeniu.<br />

Kai fiksuoti šonkauliai, šis raumuo traukia mentę pirmyn<br />

žemyn, todėl apatinis mentės kampas atsitraukia nuo krūtinės<br />

ląstos ir pasislenka atgal aukštyn. Kai fiksuotas pečių<br />

lankas, kelia šonkaulius, padeda įkvėpti. Kybant, remiantis<br />

į lygiagretes traukia liemenį prie fiksuoto pečių lanko.<br />

Kai fiksuoti liemens kaulai ir raktikaulis, šis raumuo<br />

judina žastą, o per jį ir pečių lanką. Pečių lanką traukia<br />

pirmyn. Laisvą žastą lenkia (traukia į priekį), suka į vidų,<br />

pritraukia atitrauktą ir nuleidžia pakeltą ranką. Iš visų<br />

padėčių, kokiose tik gali būti ranka, šis raumuo visada<br />

grąžina ją į pradinę padėtį. Tuo atveju, kai žastas fiksuotas<br />

per peties sąnarį, jo šonkaulinė dalis kelia šonkaulius ir<br />

padeda įkvėpti, raktikaulinė – tempia žemyn raktikaulį.<br />

Kybant sustiprina peties sąnarį, priešinasi svorio jėgos<br />

poveikiui. Kopiant virve, kartimi liemenį traukia aukštyn<br />

prie fiksuoto pečių lanko.<br />

Funkcija beveik kaip plačiausiojo nugaros raumens:<br />

žastą suka į vidų, traukia atgal (tiesia) ir prie vidurinės<br />

plokštumos (pritraukia).<br />

Funkcija sudėtinga, ją lemia raumeninių skaidulų kryptis.<br />

Viršutinė raumens dalis kelia pečių lanką aukštyn,<br />

apatinė – traukia žemyn, visas raumuo – atgal (priartina<br />

mentę prie stuburo), suka mentę apie sagitaliąją ašį:<br />

apatinis mentės kampas pasisuka į šoną, o šoninis – į<br />

viršų. Be to, šis raumuo neleidžia pečių lankui nusileisti<br />

žemyn dėl rankos svorio, fiksuoja pečių lanką atliekant<br />

rankos judesius. Kai fiksuotas pečių lankas, abu<br />

trapeciniai raumenys atlošia galvą ir kaklą, tiesia krūtininę<br />

stuburo dalį, suglaudžia mentes, atstato krūtinę, o vienas,<br />

susitraukęs vienoje pusėje, lenkia į šoną.<br />

Mažasis rombinis traukia mentę ne tik atgal, stuburo link<br />

(pritraukia), bet ir aukštyn. Kai fiksuota mentė, vienpusiu<br />

susitraukimu lenkia į savo pusę kaklinę stuburo dalį.<br />

Didysis rombinis raumuo kelia mentę aukštyn ir pritraukia<br />

ją prie vidurinės plokštumos, o esant fiksuotai mentei<br />

tiesia krūtininę stuburo dalį.


41<br />

duoju tokią atlikimo techniką. Suimkite<br />

rankeną šiek tiek plačiau nei per pečių plotį,<br />

traukite ją iki smakro šiek tiek atlošdami<br />

korpusą ir kuo arčiau suglausdami mentes.<br />

Visiškai ištieskite rankas per alkūnes ir<br />

pasistūmėkite kūnu į priekį, kad kuo labiau<br />

išsitemptų jūsų nugaros raumenys.<br />

• Rankenos suėmimo plotį siūlyčiau kaitalioti.<br />

Aš kaitalioju kas kiekvienas pratybas. Vienose<br />

pratybose suimu rankeną šiek tiek plačiau<br />

nei per pečių plotį, kitose – siauriau. Ir vienu,<br />

ir kitu atveju stengiuosi kiek galėdamas suglausti<br />

mentes.<br />

• Raumenų auginimo ar raumenų reljefo treniravimo<br />

laikotarpiu darau vienodus pratimus.<br />

Kečiasi tik kartojimų skaičius, pertraukėlių<br />

trukmė ir krūvio intensyvumas. Pavyzdžiui,<br />

rengdamasis varžyboms vertikalaus lyno<br />

traukimo pratimą atlieku kartu su prisitraukimais<br />

prie skersinio be poilsio pertraukėlių.<br />

• Raumenų auginimo laikotarpiu pagrindinis<br />

mano pratimas yra štangos traukimas prie<br />

krūtinės gulint ant aukšto suolo. Pasirenku<br />

pratimo variantą iš gulimos padėties – taip<br />

neapkraunamas stuburas ir dirba tik nugaros<br />

raumenys.<br />

• Mano nugaros treniruotė:<br />

– prisitraukimai prie skersinio už galvos,<br />

platus rankenos suėmimas – 4 k. maks.<br />

greičiu.<br />

– štangos traukimas prie krūtinės gulint ant<br />

aukšto suolo – 4–8 k.<br />

– vertikalaus lyno traukimas prie krūtinės<br />

sėdint treniruoklyje – 4–8 k.<br />

Darius Bukšnaitis<br />

2010 ir 2011 metų<br />

<strong>Lietuvos</strong> vyrų kultūrizmo čempionas<br />

(95 kg svorio kategorija)<br />

– horizontalus traukimas sėdint treniruoklyje,<br />

neutralus rankenos suėmimas (delnai<br />

pasukti vienas į kitą) – 4–8 k.<br />

Literatūra<br />

Muscle & Fitness, Rusija, 2002, <strong>Nr</strong>. 2.<br />

Kairaitis R., Jankauskienė R., Mačiukas A. Raumenų lavinimo<br />

pratimai ir jų ypatumai: studijų knyga. Kaunas: LKKA, 2004.<br />

Remigijus Bimba<br />

www.rbimba.lt, info@rbimba.lt<br />

Mob. +370 610 23 14


42<br />

<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> <strong>informacijos</strong> centro<br />

organizuojamų seminarų temos<br />

Treneriui apie <strong>sporto</strong> traumas ir jų prevenciją. Pranešėjas – <strong>Lietuvos</strong> olimpinės rinktinės gydytojas,<br />

Vilniaus <strong>sporto</strong> medicinos centro gydytojas traumatologas Tomas Vorobjovas.<br />

Potrauminė reabilitacija sporte. Ką reikia žinoti treneriui. Pranešėjas – <strong>Lietuvos</strong> olimpinės rinktinės<br />

gydytojas, Vilniaus <strong>sporto</strong> medicinos centro gydytojas traumatologas Tomas Vorobjovas.<br />

Sporto medicinos pagrindai. I pakopa. Pranešėja – prof. dr. Rūta Dadelienė.<br />

Kineziterapija trenerio veikloje. Sporto medicinos pagrindai. II pakopa. Pranešėja – prof. dr.<br />

Rūta Dadelienė.<br />

Sportinis masažas. Sporto medicinos pagrindai. III pakopa. Pranešėja – prof. dr. Rūta Dadelienė.<br />

Maisto papildų ir dopingo įtaka sportininko organizmui ir sportiniam rezultatui. Pranešėjos – Antidopingo<br />

agentūros direktorė Ieva Lukošiūtė ir biomedicinos mokslų daktarė Eglė Kemerytė-Riaubienė.<br />

Kominikacinė elgsena ir jos vaidmuo trenerio veiklos kokybei gerinti dabartiniame visuomenės<br />

raidos etape. Pranešėjas – prof. habil.dr. Kęstas Miškinis.<br />

Sportininkų psichinių galių stiprinimas. Pranešėjas – prof. habil. dr. Kęstas Miškinis.<br />

Sportinių žaidimų komandos valdymas: formavimas ir vadovavimas. Pranešėjai – <strong>sporto</strong> psichologė<br />

Aistė Žemaitytė ir prof. habil. dr. Antanas Skarbalius.<br />

Vaikų ir paauglių atrankos, treniravimo, planavimo praktika. Pranešėjas – prof. habil. dr. Antanas<br />

Skarbalius.<br />

Sportininkų pažinimas – svarbi trenerio veiklos sritis. Pranešėjas – prof. habil. dr. Kęstas Miškinis.<br />

Psichologiniai treniruočių ir varžybinės veiklos aspektai. Pranešėjos – <strong>sporto</strong> psichologė Aistė Žemaitytė<br />

ir dr. Ramunė Žilinskienė.<br />

Psichologiniai varžybų veiksniai ir jų valdymas. Pranešėja – <strong>sporto</strong> psichologė Aistė Žemaitytė.<br />

Naujos temos:<br />

Sportininkų atranka, treniruočių individualizavimas ir sportinių rezultatų prognozavimas remiantis<br />

genetiniais tyrimais. Pranešėja – biomedicinos mokslų daktarė Valentina Ginevičienė.<br />

Kokie reikalavimai ugdomo sportininko mitybai turi būti taikomi trenerių veikloje. I etapas.<br />

Pranešėjas – <strong>Lietuvos</strong> olimpinio <strong>sporto</strong> centro mitybininkas Marius Baranauskas.<br />

Kai kurių psichologinių veiksnių testavimas ir jo rezultatų panaudojimas sporte. Pranešėja – <strong>sporto</strong><br />

psichologė Aistė Žemaitytė.<br />

Posturologija ir sportas. Miofascinio skausmo sindromai, fibromialgija, trigeriniai taškai. Pranešėjas<br />

– <strong>Lietuvos</strong> olimpinės rinktinės gydytojas, Vilniaus <strong>sporto</strong> medicinos centro gydytojas traumatologas<br />

Tomas Vorobjovas.<br />

Seminaro tema, data ir vieta yra nustatoma pagal interesantų pageidavimus.<br />

Dalyvio mokestis yra nevienodas visiems seminarams.<br />

Informacija apie vyksiančius seminarus skelbiama mūsų svetainėje<br />

www.sportinfo.lt<br />

Smulkesnė informacija:<br />

Mob. +370 672 52424 Virginija; el. p.: kvalifikacija@sportinfo.lt


REKOMENDACIJOS STRAIPSNIŲ AUTORIAMS<br />

43<br />

Žur na le spaus di na mi įvai rių kūno kul tū ros ir spor to<br />

sri čių me to di niai, ana li ti niai ir ap žval gi niai straips niai.<br />

Svar biau sias straips niams ke lia mas rei ka la vi mas – prak ti nė<br />

nau da ir pri tai ky mas tre ne rio dar be. Te mos ga li būti pa čios<br />

įvai riau sios: spor ti nin kų ren gi mo pe da go gi niai, psi cho lo giniai,<br />

bio me di ci niai, bio che mi niai, fi zio lo gi niai, so cio lo giniai,<br />

va dy bos ypa tu mai, spor ti nin kų mi ty ba ir ki ta.<br />

Straips nio struk tū ra: įva das (pra tar mė), me džia gos dėsty<br />

mas (pa grin di nė da lis), api ben dri ni mas ar ba iš va dos.<br />

• Įva de pa grin džia mas te mos ak tu a lu mas, is to ri nis<br />

kon teks tas, iš ke lia ma ir api bū di na ma pro ble ma, jos<br />

spren di mo va rian tai.<br />

• Pa grin di nėje da ly je dės to mos au to riaus min tys,<br />

ana li zuo ja ma te ma, dis ku tuo ja ma su ki tais au to riais<br />

(Lie tu vos, už sie nio). Pa gei dau ti na vaiz di nė me džia ga<br />

(len te lės, pa veiks lai, nuo trau kos).<br />

• Iš va do se pa tei kia mos re ko men da ci jos, pa ta ri mai,<br />

siū ly mai. Pa gei dau ti na, kad šie siūly mai ir re ko menda<br />

ci jos būtų kuo nau din gesnės ir pri tai ko mos tre ne rio<br />

prak ti nė je veik lo je.<br />

• Straips nio ap im tis – iki 15 pus la pių.<br />

• Prie straips nio pa gei dau ti na pa teik ti au to riaus (-ių)<br />

nuo trau ką (-as), nu ro dy ti dar bo vie tę, moks li nį laips nį,<br />

pe da go gi nį var dą.<br />

Straips nio įfor mi ni mas:<br />

• Straipsnis pateikiamas diskelyje arba kompaktiniame<br />

diske ir iš spaus din tas kom piu te riu vie no je stan dar tinio<br />

A4 for ma to bal to po pie riaus la po pu sė je (teks to<br />

šrif tas – Ti mes New Ro man, dy dis – 12 punktų, in terva<br />

lai tarp ei lu čių – 1,5).<br />

• Pa va di ni mas pa juo di na mas (Bold), pa tei kia mas pava<br />

di ni mas ir an glų kal ba.<br />

• Len te lės, pa veiks lai ir nuo trau kos tu ri būti ne spal vo ti.<br />

Len te lių pa va di ni mai ra šo mi vir šu je, pa veiks lų, nuo traukų<br />

– apa čio je. Nu ro dy ti nuo trau kų au to rių. Jei len te lės,<br />

pa veiks lai, nuo trau kos pa tei kia mi at ski rai, nu ro do ma,<br />

ku rio je kon kre čio je vie to je jie tu ri bū ti įterp ti teks te.<br />

• Pa grin di nes min tis ga li ma išskirti kur sy vu (Ita lic)<br />

arba pa ryškin ti (Bold).<br />

• Pus la piai nu me ruo ja mi nuo pir mo jo ei lės tvar ka.<br />

• Li te ra tū ros są ra šas ne nu me ruo ja mas. Pir ma var di ja mi<br />

šal ti niai lo ty nų rašme ni mis, pas kui – ru siškais. Pvz.:<br />

Slack T. (1998). Un ders tan ding Sport Or ga ni za tions. The<br />

Ap pli ca tion of Or ga ni za tion The o ry. Hu man Ki ne tics. P. 8.<br />

Ston kus S. (2003). Krepšinis: Is to ri ja. Te ori ja. Di dak ti ka.<br />

Kau nas: LKKA. P. 79–81, 158.<br />

Âîëêîâ Í. È., Èîðäàíñêàÿ Ô. À., Ìàòâååâà Ý. À.<br />

(1970). Èçó÷åíèå ðàáîòîñïîñîáíîñòè ñïîðòñìåíîâ â<br />

óñëîâèÿõ ñðåäíåãîðüÿ. 7. Ñ. 34–48.


Editorial Board<br />

Editor in Chief<br />

Zigmantas Motiekaitis<br />

Lithuanian Sports<br />

Information Centre<br />

Associate Editor in Chief<br />

Assoc. Prof. Dr.<br />

Linas Tubelis<br />

Lithuanian Olympic<br />

Sports Centre<br />

Executive Secretary<br />

Virginija Vilčinskaitė-<br />

Ogulevičienė<br />

Lithuanian Sports<br />

Information Centre<br />

Editors<br />

Marius Baranauskas<br />

Vilniaus Olympic<br />

Sports Centre<br />

Dr. Valentina Ginevičienė<br />

Lithuanian Olympic<br />

Sports Centre<br />

Dr. Alma Kajėnienė<br />

Kaunas Sports<br />

Medicine Centre<br />

Paulius Kaselis<br />

Department of Physical<br />

Education ant Sport<br />

under the Government<br />

of the Republic of Lithuania<br />

Prof. Dr. Habil.<br />

Kęstas Miškinis<br />

Council of Lithuanian<br />

Sports Sience<br />

Dr. Einius Petkus<br />

Lithuanian Olympic<br />

Sports Centre<br />

Prof. Dr. Habil.<br />

Algirdas Raslanas<br />

Vilnius Pedagogical<br />

University<br />

Prof. Dr. Habil.<br />

Antanas Skarbalius<br />

Lithuanian Academy of<br />

Physical Education<br />

Prof. Dr. Habil.<br />

Juozas Skernevičius<br />

Vilnius Pedagogical<br />

University<br />

Prof. Dr.<br />

Aleksas Stanislovaitis<br />

Lithuanian Academy of<br />

Physical Education<br />

Lina Vaisetaitė<br />

Lithuanian Olympic<br />

Sports Centre<br />

Assoc. Prof. Dr.<br />

Ramunė Žilinskienė<br />

Vilnius University<br />

TRENERIS<br />

Contents<br />

Published by<br />

No. 3<br />

2011<br />

ISSN 1392-2157<br />

Issued since year 1996<br />

I. SPORT PSYCHOLOGY AND PEDAGOGIC<br />

Kęstas Miškinis. MULTIPLICATION TABLE FOR THE COACH 3<br />

Lina Vaisetaitė. RELAXATION THROUGH ACTION.<br />

PRE-COMPETITION RELAXATION TECHNIQUES 9<br />

Aistė Žemaitytė. TO RISE FOR THE VICTORY 12<br />

II. sport medicine<br />

Alma Kajėnienė. CONSENSUS STATEMENT ON CONCUSSION IN SPORT 15<br />

Valentina Ginevičienė, Anastasija Druzhevskaya, Irina Astratenkova.<br />

GENOMICS ACHIEVEMENTS IN SPORT 19<br />

III. TRAINING PROCESS PECULIARITIES<br />

Antanas Taraskevičius, Renatas Mizeras. PRESENT TRENDS‘ DYNAMICS<br />

IN HANDBALL 25<br />

IV. ExerciseS number<br />

Remigijus Bimba. VERTICAL ROPE PULLING UP CHIN<br />

WITH WIDE HANDLE IN SITTING POSITION 38<br />

V. LITHUANIAN SPORTS INFORMATION CENTRE<br />

PROPOSED WORKSHOP TOPICS 42<br />

VI. recommendation 43<br />

On the first page on the cover: The first Youth Olympic Games (14–18 years)<br />

in 2010 Singapore gold medalist boxers Richard Kuncaitis (left) and<br />

Evaldas Petrauskas (right) with coach Vladimiras Bajevas (picture of A. Pliadis)<br />

Editor<br />

Genovaitė Irtmonienė<br />

Paste-up artist<br />

Valentina Keraminienė<br />

ADDRESS OF THE<br />

EDITORIAL OFFICE<br />

Žemaitės str. 6<br />

LT-03117 Vilnius<br />

Tel./fax. +370 5 213 34 96<br />

E-mail: treneris@sportinfo.lt<br />

www.sportinfo.lt<br />

LIETUVOS SPORTO<br />

INFORMACIJOS CENTRAS<br />

Žemaitės str. 6, LT-03117 Vilnius, Lithuania<br />

Phone: +370 5 233 46 10<br />

Fax: +370 5 213 34 96<br />

E-mail: <strong>centras</strong>@sportinfo.lt<br />

Order No. 100<br />

Printed in UAB PETRO OFSETAS, Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius, Lithuania<br />

Republication of the texts and illustrations only<br />

under written permission of the editorial office<br />

LITHUANIAN OLYMPIC SPORTS CENTRE<br />

Ozo str. 39, LT-07171 Vilnius, Lithuania<br />

Phone: +370 5 242 56 08<br />

Fax: +370 5 242 66 34<br />

E-mail: losc@takas.lt<br />

© LIthuanian sports information centre<br />

© LIthuanian olympic sports centre


Kūno kultūros ir <strong>sporto</strong> departamento<br />

prie <strong>Lietuvos</strong> Respublikos Vyriausybės<br />

<strong>Lietuvos</strong> olimpinis <strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />

Mūsų veiklos tikslas –<br />

puikūs <strong>Lietuvos</strong> sportininkų<br />

laimėjimai olimpinėse žaidynėse!


LIETUVOS SPORTO<br />

<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> enciklopedija<br />

ENCIKLOPEDIJA<br />

Primename, kad<br />

<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> enciklopedijos I tomą (A–K)<br />

pigiausiai galima įsigyti<br />

VšĮ <strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> <strong>informacijos</strong> centre<br />

(Žemaitės g. 6, 514 kab., Vilnius)<br />

Leidėjo kaina – 59 Lt!<br />

LSE REDAKCIJA<br />

visus informuoja, kad straipsniai į<br />

II (L–Ž) tomą renkami iki 2011-12-01.<br />

Ypatingas dėmesys skiriamas treneriams ir<br />

jų auklėtiniams!<br />

Daugiau <strong>informacijos</strong><br />

www.lse.lt

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!