Pasikeitė kapelionai - Krašto apsaugos ministerija

6 psl.
Savanoris
2011 m. gruodžio 29 d. Nr. 12 (432)
Paskutinis mūšis
Knygos „Šventasis karas“ fragmentai
Raudonarmiečiai, patekę į vokiečių nelaisvę Kurše paskutinėmis karo dienomis
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS
„Savanorio“ redaktorius
Tik švilpia kulkos, tik ašuotės
smilgos,
Tik šaltas vėjas ūžia apkasais,
Draugai atakon siūbtels
neužilgo...
O kaip norėčiau kilti su visais!
Laimingai jums, laimingo,
broliai, kelio!
Širdis tuksena vis lėčiau,
lėčiau…
O tu miela, suraski tą žvaigždelę,
Kurią šiąnakt užgesdamas
mačiau…
Paulius Širvys
18-osios atskirosios žvalgų
kuopos kareivis
Paskutinis, visiškai beprasmis ir
nereikalingas 16-osios lietuvių divizijos
mūšis įvyko Kurše, Liepojos
apskrities Priekulės valsčiuje 1945
m. gegužės 8 dieną, 167-ojo pulko
ruože. Karo baigtis jokių abejonių
nekėlė ir visi nekantriai laukė,
kada pagaliau vokiečiai iškels
baltas vėliavas. Kareiviai džiaugėsi:
likome gyvi, tai svarbiausia, tik
visiškai nebeaišku, koks gyvenimas
laukia po karo.
Divizijos štabo žvalgybos skyriaus
viršininkas pplk. Stasys Gaidamauskas
apstulbo gavęs įsakymą
surengti žvalgomąjį mūšį ir paimti
bent vieną belaisvį. Įsakė net ne
korpo, bet armijos vadovybė (nuo
balandžio 1-osios divizija priklausė
Leningrado fronto 6-osios gvardijos
armijos 22-ajam gvardijos korpui),
vadinasi, net ir mintis negalėjo
kilti apie išsisukinėjimą ar juo labiau
atidėlioti, delsti. Gaidamauskas
pasirinko 167-ojo pulko ruožą,
„nudžiugindamas“ pulko vadą
pplk. Antaną Stanislovavičių. Išgirdęs
naujieną, pulko vadas tik kreivai
šyptelėjo, žvalgybos viršininkas
taip pat į svarstybas nesileido, nors
abudu – Lietuvos kariuomenės karininkai,
abu ir į Rusiją su 29-ojo
lietuvių korpo likučiais savo noru
pasitraukė... Apie Stanislovavičių
buvę Lietuvos kariai įvairiai pakalbėdavo,
matė jį šunuodegiaujant
prieš rusus, prisiminė, kad ir prieš
karą jis panašiai elgėsi. Matyt nėra
dūmų be ugnies, juk ir savo baisios
slaviškos pavardės leitenantas nesulietuvino,
netapo nei Stanislovaičiu,
nei Stasaičiu, nors daugelis karininkų
ir liktinių paskutiniaisiais
nepriklausomybės metais savo iškraipytas
pavardes lietuvino masiškai.
Nerūpėjo tas dalykas ir ltn.
Gaidimauskui, kurį rusai užrašė
Gaidamausku.
Abu papulkininkiai sutarė, kad
į vokiečių apkasus veršis būrio dydžio
žvalgų grupė, o dvi pulko kuopos
taip pat pakils į ataką, viena
būrio kairėje, kita – dešinėje ir nukreips
vokiečių dėmesį nuo žvalgų.
Lietuvių apkasus nuo vokiečių teskyrė
150 metrų „niekieno žemė“,
aišku, užminuota ir apraizgyta spygliuotomis
vielomis, o kur yra vokiečių
žeminė, iš kurios reikėjo
išvilkti „liežuvį“, žvalgai žinojo puikiausiai.
Kaip ir vokiečiai apie lietuvių
pozicijas, ugnies taškus, vadų
žemines.
Mūšiui atrinko daugiausia neseniai
mobilizuotus kareivius lietuvius.
Divizijos 18-osios atskirosios
žvalgų kuopos vadas rusas kpt.
Lačichinas, prieš jį laikinai vadovavęs
ir jaunesniojo leitenanto laipsnį
gavęs vrš. Komarovas nei patys
ketino rizikuoti, nei siųsti senų kareivių,
kurių kuopoje nedaug ir beveik
visi vieni rusai. Nepasiųsi ir
Tarybų Sąjungos didvyrio j. ltn. Balio
Gėgžnos, jeigu jis pats to nenorės,
o jis, nors ir būrio vadas, nenorėjo.
Divizijos vadovybė pro pirštus
žiūrėjo į Gėgžnos savivaliavimus:
Leningrado banditas, bet tas banditas
labai naudingas fronte, žvalgyboje
– pistoletas, peilis ir akiplėšiška
drąsa. Grupės vadu paskyrė
ltn. Bronių Stankų, rusišką lietuvį
iš Sibiro; jis kuopoje dar neseniai,
tegul parodo, ką sugeba.
Prieš puolimą vokiečių pozicijas
apšaudė artilerija ir minosvaidžiai,
bet nestipriai, didesnės žalos
nepadarė. Artilerija nutilo ir Stankus
davė ženklą: puolam! Buvo
graži, saulėta diena. Iššokę iš apkasų
ir šaudydami, žvalgai pasileido
vokiečių pozicijų link. Kartu
su grupe bėgo ir Julius Deksnys iš
Rokiškio apskrities Juodupės valsčiaus,
taip pat mobilizuotas 1944-
ųjų vasarą. Perėjęs 50-osios divizijos
pragarą Jarceve, kartu su kitais
lietuviais ginkluotų rusų sargybinių
atvežtas į 16-ąją diviziją, tarnavo
156-ojo pulko 1-ojoje kuopoje.
Apsukrus vaikinas, iškart pasiprašė
į komjaunimą, todėl buvo pasiųstas
į trijų mėnesių jaunesniųjų karininkų
kursus, nes divizijai labai stigo
ne tik būrių, bet ir kuopų vadų.
Kursai veikė Latvijoje, Majuorių
kurortiniame miestelyje ant Baltijos
jūros kranto. Prasimokė vos dvi
savaites. Pasikvietė „Smeršo“ karininkas
ir liepė pasakoti savo biografiją,
nieko neslepiant, kuo smulkiau.
Deksnys nemanė, kad turi ką
slėpti. Papasakojo, jog buvęs išvežtas
darbams į Vokietiją, tačiau sėkmingai
pabėgęs. Vokiškai mokąs
neblogai. Giminės užsienyje? Taip,
yra Brazilijoje. Sprendimą išgirdo
griežtą ir labai greitai: tokie tarybiniais
karininkais tapti negali! Atgal
į diviziją, kartu su kitais nepatikimaisiais,
ten yra savas „Smeršas“,
tegul aiškinasi.
Sugrįžę, divizijos štabe laukė tolesnio
savo likimo. Deksnys galvojo,
kaip suktis, kad tik vėl nepatekus
į pėstininkus, o čia pasirodo
Gaidamauskas ir klausia:
– Kas nori būti žvalgais?
Taip atsidūrė žvalgų kuopoje ir
greitai įsitikino, kad ir čia kareiviška
duona labai rupi, ašakota ir tos
pačios nuolat trūksta. Jam jau teko
dalyvauti panašiame žvalgomajame
mūšyje ir suprasti, kad lietuviais
visiškai nepasitikima. Žydas
Šmolsteris prieš mūšį pagrasino:
– Jeigu tik supanikuosi ar pasuksi
atgal, tai... – patapšnojo pistoleto
rankeną, – aš eisiu iš paskos.
Vokiečiai gerai apmokyti, sumanūs
ir sotūs, bet jie taip pat laukia
karo pabaigos.
Vermachto vadovybė nutarė
bent daugiavaikius tėvus išgelbėti
ir liepė juos lėktuvais išgabenti
į Vokietiją. Surinko, Kuldigoje susodino
į lėktuvus, bet vos pakilo į
orą, užpuolė rusų naikintuvai ir nė
vienas tėtušis daugiau nebepamatė
nei Vokietijos, nei savo vaikučių.
Kitoks pavyzdys. 1942 m. rusams
teko apleisti Krymą. Į Sevastopolį
atplaukė evakuacijai skirti laivai,
į juos pirmieji puolė generolai,
admirolai, komisarai, NKVD,
valdžios pareigūnai, partijos rabinai
su šeimomis ir maišais, o sužeisti
kareiviai taip ir liko gulėti
prieplaukoje. Pakentėkit, atplauks
ir jus paims. Neatlaukė ir nepaėmė.
Pats pirmasis iš Krymo pabėgo
Juodosios jūros laivyno vadas
admirolas Oktiabrskis.
Žvalgai galėjo įsiveržti į fricų
pozicijas bei tą žeminę, jeigu būtų
vykdomas Gaidamausko planas,
tačiau pakilę pamatė, kad pėstininkų
paramos nėra. Kuopos į puolimą
neina – nei kairėje, nei dešinėje,
net iš apkasų nelipa. Laksto
vadai, aišku, būrių vadai, mojuoja
pistoletais, o kareiviai nė krust, guli
apkasuose ir nejuda. (167-ojo pulko
vadas plk. Vladas Motieka prie
Nevelio, matydamas, kad pulkas į
ataką neina, vaikščiojo su pistoletu
išilgai apkasų ir šaudė į gulinčius.
Nušovė 5 kareivius, kiti pakilo. Bet
ten gulėjo beveik vieni rusai, lietuvių
koviniuose padaliniuose buvo
likę labai nedaug.)
Vokiečiai greitai susigaudė ir
žvalgų grupė atsidūrė kryžminėje
ugnyje. Nubėgus maždaug 50
metrų žvalgai sugulė. Matydamas,
kad puolimas žlugo, ltn. Stankus
įsakė grįžti atgal, į savus apkasus.
Ir ką, vos sugrįžus, naujas įsakymas:
užimti išeities pozicijas, puolimą
teks pakartoti! Laukit ženklo,
nors visi suprato, kad net ir įsiveržus
į vokiečių apkasus, net užėmus
tą prakeiktą žeminę, jokio vokiečių
belaisvio paimti nepavyks.
Šio nevykusio mūšio metu žuvo
žvalgų kuopos kareiviai Steponas
Daugvila iš Kėdainių apskrities Baisogalos
valsčiaus, Adolfas Dočkus
iš Panevėžio apskrities Smilgių valsčiaus,
Steponas Kavaliauskas iš Panevėžio
apskrities Pušaloto valsčiaus,
Jonas Milvydas iš Šiaulių apskrities
Kriukų valsčiaus ir Zenonas Misiūnas
iš Švenčionių apskrities Mielagėnų
valsčiaus, daug sužeistų. Visi
pagrobti į Raudonąją armiją 1944
metais, neapkentę rusų, svajoję apie
laisvą ir savarankišką Lietuvą.
Paniurę ir nusiminę žvalgai laukė
signalo pulti, tačiau taip ir nesulaukė.
O sulaukė neįtikėtino dalyko:
vokiečių pusėje pasirodė baltos
vėliavos! Iš pradžių įsivyravo visiška
tyla, kokios fronte niekados nebūna,
o vėliau prasidėjo džiūgavimai.
Kareiviai lipo iš apkasų, vieni
verkė, kiti juokėsi, lakstė karininkai,
iš užnugario į priešakines pozicijas
skubėjo politrukai ir enkavėdistai,
sandėlininkai ir raštininkai,
kirpėjai ir fronto šliundros; nekantravo
patekti į vokiečių pozicijas ir
paieškoti „trofėjų“, fotografavosi:
ir mes kariavom... Vokiečiai mojavo
rankomis ir kvietė ateiti pas
juos. Kareiviai, vienas kitas karininkas,
pradžioje labai nedrąsiai,
pasuko vokiečių apkasų link. Įsakymas:
į vokiečių pozicijas ginklų
nesinešti.
Žvalgai taip pat veržėsi pamatyti
tą žeminę, kurią turėjo užimti. Ltn.
Stankus irgi sumanė apsilankyti
pas vokiečius, o kadangi jis mokėjo
tik lietuviškai ir rusiškai, kareivį
Deksnį pasiėmė vertėjauti. Vokiečiai
pasirodė labai vaišingi, stalą
nukrovė įvairiais vyno ir prancūziško
konjako buteliais. Sibire užaugęs
Stankus tokius gėrimus matė
pirmą kartą gyvenime ir tiek prisivaišino,
kad atgal jis jau negalėjo
savomis kojomis paeiti. Deksnys
užsivertė leitenantą ant nugaros ir
pailsėdamas parnešė į kuopą.
Toks paskutinysis divizijos mūšis
Antrajame pasauliniame kare; nevykęs,
kaip ir pirmieji mūšiai prie
Aleksejevkos.
Kurše žuvo apie 3 600 divizijos
karių, daugiau negu prie Aleksejevkos;
absoliuti dauguma žuvusiųjų
– lietuviai. Žuvo pusantro šimto
karininkų.
156-asis pulkas prarado 29 karininkus,
iš jų 12 lietuvių: 2-ojo
bataliono vadą kpt. Jurgį Bumblį
(gimęs jau nepriklausomoje Lietuvoje,
Kaune, bet su tėvais išsibeldė
į Tarybų Sąjungą, gyveno Ukrainoje,
ten Jurgis tapo Georgijumi),
kuopos vadą ltn. Viktorą Šiupšinską,
būrių vadus leitenantus Joną
Daugilį iš Utenos apskrities Vyžuonų
valsčiaus, Antaną Gimbutį
(rusiškas lietuvis iš Leningrado),
Adolfą Visocką iš Ukmergės,
jaunesniuosius leitenantus Antaną
Sadauską iš Utenos apskrities,
Valerijoną Gužinską iš Kauno,
Vladą Kryžių (rusiškas lietuvis iš
Maskvos), Joną Šaulinską, Justiną
Syrų (rusiškas lietuvis), Valentiną
Leiburą (Gudijos lietuvis) ir Justiną
Skrinską.
Justino Skrinskos, žuvusio likus
vos trims dienoms iki karo pabaigos
prie Vainiuodės, biografija
gana spalvinga. Gimęs Marijampolės
apskrities Šunskų valsčiuje,
baigęs Alytaus aukštesniąją miškininkystės
mokyklą, dirbo girininku.
Pašauktas į kariuomenę ir
pasiųstas į karo mokyklą, tapo atsargos
jaunesniuoju leitenantu. Po
šešerių metų už kriminalinį nusikaltimą
nuteistas dvejiems metams
sunkiųjų darbų kalėjimo, atsargos
karininko laipsnis, savaime
suprantama, atimtas. „Liaudies vyriausybė“
jį, kaip nukentėjusį nuo
Smetonos valdžios, priėmė į kariuomenę,
bet karo pradžioje Justinas
movė iš Raudonosios armijos
neatsigręždamas. Grįžę rusai jį vėl
mobilizavo, pasiuntė į 50-ąją diviziją,
o ją likvidavus – į 16-ąją, tiesiai
į frontą, tačiau tarnauti čia teko labai
neilgai.
167-asis pulkas neteko 37 karininkų,
iš jų tik keturių lietuvių:
2-ojo bataliono vado pavaduotojo
politiniams reikalams ltn. Antano
Ignatavičiaus, gimusio Latvijoje,
gyvenusio Rusijoje, Lietuvą
pirmą kartą išvydusio tik atžygiavus
su divizija, būrių vadų jaunesniųjų
leitenantų Vitalijaus Petrašiūno
ir Viktoro Paukščio. Pulko
ryšių viršininkas vyr. ltn. Juozas Zizas
mirė karo ligoninėje nuo vidurių
šiltinės. Gimęs 1917 metais Šakių
apskrities Katinėlių km. Baigęs
4 gimnazijos klases. Tarnavo 3-iajame
Vytauto Didžiojo pėstininkų
pulke, ryšių kuopoje būrininku.
1940-1941 metais 29-ojo lietuvių
korpo 259-ojo šaulių pulko ryšių
būrio būrininkas. Divizijoje pradžioje
tarnavo 249-ojo pulko ryšių
kuopos būrio vadu, suteiktas jaunesniojo
leitenanto laipsnis. Vėliau
perkeltas į 167-ąjį pulką. Lietuvos
kariuomenės puskarininkis. Pirmasis
lietuvis karininkas, žuvęs prie
Aleksejevkos, vyr. ltn. Jonas Svidinskas
taip pat Lietuvos kariuomenės
puskarininkis
249-ajame pulke žuvo 34 karininkai;
lietuvių – dvylika: bataliono
vadas mjr. Mykolas Grinkus iš
Šiaulių, 2-ojo bataliono vado pa-
à
cm