Nr. 10 (370) - Krašto apsaugos ministerija

psl.Savanoris2006 m. spalio 26 d. Nr. 10 (370)„Baltijos lapė“ šeštąjį kartąGr. Vilma KOJELIENĖŽemaičių rinktinės štabasTelšiuose vyksta tarptautinėsštabų pratybos „Baltijoslapė“ („Baltic Fox’06“),kuriose dalyvauja Lietuvossavanorių pajėgų, Latvijos„Zemessardzės“ ir Estijos„Kaitseliito“ kariai.Tarptautiniai mokymai skirtistabdymo operacijoms.Siekiant gerų rezultatų irsuderinamumo skyriuose dirbaskirtingų šalių karininkai. Iš visopratybose dalyvauja 53 kariai: 32 –Žemaičių rinktinės, 9 estai ir 7 latviai.Pratybų vadovas – mjr. DainiusJanėnas.Pratybų tikslas – tobulinti sąveikąir sprendimo priėmimo procesątarp trijų Baltijos valstybių savanoriškųpajėgų štabo karininkų, siekiamatreniruoti ir įvertinti daugianacionaliniobataliono štabodarbą, batalionui vykdant stabdymooperacijas.Vykdant trišalę bendradarbiavimosutartį, tarptautiniaištabų mokymai „Baltijoslapė“ vyksta kiekvienais metaisvis kitoje Baltijos valstybėje.Šiemetinės pratybosjau šeštosios, pirmosios vyko2001 m. Latvijoje.PAG-4 vertinamosios pratybosKairių poligoneGr. Vilius DŽIAVEČKA„Savanorio“ korespondentasSpalio 2–13 dienomis LDKButigeidžio dragūnų mokomajambatalionui priklausančiameKairių poligone, Klaipėdoje,Lietuvos kariuomenės Laukopajėgos surengė vertinamąsiasketvirtosios Goro provincijosatkūrimo grupės (PAG–4)pratybas. Pirmoji savaitė buvoskirta štabo mokymams, kuresant specialiai sukurtoms situacijoms,buvo diskutuojamiįmanomi karių veiksmai, tobulinamosveiksmų procedūros;antrąją savaitę vyko pratybųvertinimas. Spalio 7–9 dienomisvisa grupė įsikūrė Kairių poligone,specialiai šioms pratybomsįrengtoje stovykloje, kuriidentiška stovyklavietei, esančiaimisijos rajone Afganistane,Goro provincijoje. Vertinamųjųpratybų metu padaliniaivykdė jiems skirtas užduotis.Taktinis operacijų centras ir pagrindinėvadavietė sekė situaciją,reagavo į iškilusias problemas.Kariai vykdė užduotis, sukuriomis teks susidurti misijosrajone: bendravo su „vietiniais“gyventojais, tobulino mobiliųjųstebėjimo ir ryšių grupių (MSRG)karių veiksmus papuolus į pasalą,vykdė sužeistojo evakuacija irpan. Štabo kuopos apsaugos būriokariai gynė stovyklavietę nuoužpuolikų, tramdė „nepatenkintą“minią prie stovyklos vartų, irt. t. Daug dėmesio skirta civilių irkarių bendradarbiavimo skyriui.PAG–4 karius instruktavo pirmojojeir antrojoje provincijos atkūrimogrupėje tarnavę kariai.Ketvirtoji Goro provincijos atkūrimogrupė suformuota Kraštoapsaugos savanorių pajėgų pagrindu.PAG–4 pradėta formuotišių metų pradžioje iš KASP ir kitųLK vienetų karių, grupės vadu paskirtasKASP štabo viršininkas plk.ltn. Almantas Leika.PAG–4 – pirmasis tokio dydžioKASP vienetas, suformuotas ir pa-J. srž. Julijos Mišinaitės nuotraukarengtas aukštesnio intensyvumomisijai Afganistane. Apie pusę Savanoriųpajėgų kontingento PAG–4 sudaro kariai savanoriai – karininkai,seržantai, grandiniai ireiliniai. Iš Dariaus ir Girėno rinktinėskarių suformuotas (išskyrusvadovaujančias pareigas) PAG–4apsaugos būrys, karių savanoriųtaip pat yra štabe bei kitose grupėse.PAG–4 sudėtyje tarnauja kariaiiš Logistikos pajėgų, Karomedicinos tarnybos, Kariniųoro pajėgų, KASP Aviacijosrinktinės ir Juozo Vitkaus inžinerijosbataliono.Kaip ir ankstesnės provincijosatkūrimo grupės, ketvirtojiyra sudaryta iš valdymo, štabo,mobiliųjų stebėjimo ir ryšiųgrupių (MSRG), štabo kuoposir logistinio paramos elemento.Į misiją Afganistane rengiasi 10moterų – medikių, logisčių, apsaugosbūrio karių, štabo ir finansųspecialisčių. Iš viso į AfganistanoGoro provinciją išvyks120 Lietuvos karių.Anot PAG–4 vado plk. ltn.Almanto Leikos – grupės kariaipuikiai pasirengę, motyvuoti,gerai pasirodė finalinėse, vertinamosiosePAG–4 pratybose.„Pasirengimas mums leis saugiaiįvykdyti misiją Afganistane. Ketvirtojigrupė tęs darbus, kuriuosatliko prieš tai buvusios grupės –padės Goro provincijos valdžiai,toliau plėtos vietinių vyriausybiniųir nevyriausybinių organizacijųveiklą, saugos provinciją nuošalį destabilizuojančios įtakos išpietų,“ – sakė plk. ltn. A.Leika.Individualus ir kolektyvinisPAG–4 pasirengimas misijaipagal patvirtintą programąvyko tris mėnesius. Pasirengimasbuvo organizuotas keliaisetapais: pirmosios medicininėspagalbos kursas grupės kariamssurengtas jau birželio mėnesį.Antrasis etapas – individualiųkario įgūdžių atnaujinimo kursas,po kurio sekė kiti etapai, t. y.specializuoti kursai, Butigeidžiodragūnų mokomajame batalioneKlaipėdoje prasidėjo lieposviduryje.PAG vadovybė bei MSRGkariai taip pat išklausė dari kalboskursą, padalinių vairuotojaibuvo rengiami Puskarininkiųmokykloje, kur suorganizuotosvairavimo įgūdžių pratybos kalvotojevietovėje.Spalio 2–13 d. vykusiose pratybosevienetas dalyvavo vertinamosiosepratybose. PAG–4kariai pasirengimą misijai Afganistanebaigė spalio antrojojepusėje. Grupės išvykimas į misijosrajoną Afganistane planuojamaslapkričio mėnesį.PaskyrimaiMjr. Viktoras Bagdonas paskirtas Dariaus ir Girėno apygardos2-osios rinktinės štabo viršininku.Kpt. Vladislovas Florinas paskirtas Didžiosios Kovos apygardos8-osios rinktinės štabo S4 skyriaus viršininku.Kpt. Egidijus Vainauskas paskirtas Aviacijos rinktinės štaboS4 skyriaus viršininku.LaipsniaiLietuvos kariuomenės vadas suteikė kapitono laipsnįvyr. ltn. Mindaugui Surpliui.Atsisveikino su tarnybaĮ atsargą paleisti:vyr. psk. Antanas Montrimas, vrš. Jurijus Pleskacevičius, srž.Valentinas Balžekas.ApdovanojimaiKrašto apsaugos ministraspadėkos raštu:mjr. Svajūną Papiliauską, j. psk. Aurelijų Grekavičių, vrš. DainiųZinevičių, srž. Jurgį Jankauską, j. srž. Aleksandrą Vasiljevą,gr. Joaną Kalantaitę, gr. Tomą Miežlaiškį.KASP vadaspajėgų medaliu „Už pavyzdingą tarnybą“:vrš. Nijolę Pilkauskienę, vrš. Francą Blaževičių.Padėkos raštu:kpt. Valdą Janušonį, kpt. Aleksandrą Ramoną, ats. vyr. ltn. SigitąNoreiką, ats. vyr. ltn. Algį Jušką, ats. psk. Žuteksą Veličką,ats. vrš. Bronių Vaineikį.Brailio raštas dragūnųbibliotekojeAstra SPROGYTĖButigeidžio dragūnų mokomojobataliono bibliotekininkėSpalio 12 d., minint artėjančiąBaltosios lazdelės dieną, Butigeidžiodragūnų mokomojo batalionobibliotekoje surengtas susitikimassu Lietuvos aklųjų ir silpnaregiųsąjungos Klaipėdos skyriaus atstovais.Aklųjų bibliotekos vedėja DaivaŽiemelienė dragūnams bei Arsenalokuopos kariams papasakojoapie Brailio raštą, turintį itindidelės reikšmės žmonėms su regosnegalia. Juk būtent šis raštas,o ne garsiniai įrašai ar moderniosskaitmeninės technologijos, neregįdaro raštingu. Skaito aklieji neakimis, o čiuopdami pirštais, rašoįspausdami specialiu rašikliu (grifeliu)ar aklųjų rašomąja mašinėlespecialiame popieriuje. Rašomakitoje lapo pusėje eilutėmis, iš kairėsį dešinę.Šį raštą 1829 m. išrado aklasprancūzas pedagogas Luji Brailis.Kiekvienas rašmuo sudarytas iš šešiųtaškų, išdėstytų po tris dviejuosestulpeliuose. Siekiant suformuotirašmens elementą, taškas gali būtipažymėtas bet kurioje šešių taškųpadėtyje. Tokių rašmens kombinacijųgali būti šešiasdešimt trys, jaisužrašomos visos lotyniškos abėcėlėsraidės, skaitmenys, skyrybosženklai, muzikiniai simboliai.Aklųjų rašto pagrindas buvoŠarlio Barbjė komunikacijos sistema,skirta naudotis kareiviamsnakties ar prieblandos metu.Barbjė sistemą kareiviams išmoktibuvo gana sudėtinga, tadginkluotosios pajėgos jos atsisakė.Paryžiaus aklųjų institutedirbęs Luji Brailis modifikavoBarbjė rašmenis į šešių taškųrašmens elemento sistemą, kadžmogaus pirštas nepasislinkęsgalėtų apčiuopti visą rašmenį irtokiu būdu greitai persikelti nuovieno simbolio prie kito. 1878m. Brailio raštas priimtas visamepasaulyje.Bendraudami su popietėje dalyvavusiaisLietuvos aklųjų ir silpnaregiųsąjungos atstovais, sužinojomeapie kompiuterinės technikosnaujoves, padedančias akliesiemsskaityti. Susipažinome su neregiųdalią kiek palengvinančiomis priemonėmis:rankiniu laikrodėliu supakeliamu stikliuku, „kalbančiais“staliniais laikrodžiais, kitoniškaisaklųjų šachmatais, Brailio raštuspausdintomis knygomis, šio raštopriemonėmis (grifeliu, metalošešiataške lentele) ir, žinoma, pagrindiniuneregio palydovu – baltąjalazdele.Atėmusi akių šviesą regėjimonegalia neatima žmogaus talentų,jo kūrybinių galių. Tuo dar kartąįsitikinome, klausydamiesi skambiųVidos ir Sofijos atliekamų dainųbei Jono traukiamo akordeonomelodijų. Už šiuos „deimančiukus“dėkingi esame Aklųjų ir silpnaregiųsąjungos renginių vedėjaiJaninai Monienei.

2006 m. spalio 26 d. Nr. 10 (370) Savanoris psl.Karo kapeliono žodisPamąstymai prieš Visų šventųjų dieną ir VėlinesKpt. Povilas PaukštėVilniaus įgulos karo kapelionasŽmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjųir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalbasavo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjųvėlės lanko žmones vėlyvą rudenį,tad ne veltui lapkričio pradžioje minimosnet dvi vėlių dienos. Lapkričio 1–oji – Visųšventųjų diena, lapkričio 2–oji – Vėlinės.Lapkričio 1–ąją liturgine švente paskelbėpopiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje.Popiežius Grigalius IV 998 m. ją darpapildė lapkričio 2–ąja, skirta prisiminti visusmirusiuosius.Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms,po mirties paskelbtiems šventaisiais.Tikima, kad jie padeda žmonėms,jei meldiesi.Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbėprivaloma švente, Vėlinės kai kur Europojeyra darbo, kai kur – nedarbo diena.Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m.vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurįlapkričio 1–oji yra nedarbo diena.Pats žodis ,,šventi“ mus kviečia apmąstytišią sąvoką. Kas gi yra tas šventumas?Viešpats kai kurias sielas ypatingubūdu pasirenka ir veda per pasaulį, kad josduotų pavyzdį kitiems. Kaip tik šventieji iryra tokie. Jie tarnavimo Dievui pavyzdys,jų užtarimas ir nuopelnai išprašo iš Dievobausmių dovanojimą, jų malda padeda gyviesiemssielos ir kūno reikaluose.Bet į šventumą ne tik šios – rinktinėssielos – yra pašauktos. Į spindėjimą nevisi yra pašaukti, bet į šventumą visi yrapašaukti. Antrasis Vatikano Susirinkimasnurodo: „Bažnyčioje visi, ar priklausantiejihierarchijai, ar jos ganomi, yra šaukiamiį šventumą, kaip sako šv. Pauliuslaiške Tesalonikiečiams: „Tokia gi Dievovalia – jūsų šventėjimas“. Apaštalas Pauliusįspėja, kad gyventume, „kaip priderašventiesiems“ ir apsivilktume, „kaip Dievoišrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilktinuoširdžiu gailestingumu, gerumu,nuolankumu, romumu ir kantrumu“.Taigi,kelias į šventumą turi būti nuolatinismūsų rūpestis ir ilgesys.Čia neturi būti bailumo. Neieškoti skirtumotarp didelės ir mažos nuodėmės: didelė– tai saugosiuos, o maža – tai nesisaugosiuarba mažai saugosiuos. Visųnuodėmių reikia saugotis!Viešpats Jėzus Kristus moko: „Prašykite,ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite,belskite, ir bus jums atidaryta“.Reikia rūpintis visada būti ramiam irlinksmam. Ramybė – tai taika su Dievu.Jeigu mūsų nesunkina nuodėmė, vadinasiesame taikoje su Dievu.Lapkričio 2–ąją Bažnyčia mini Vėlinių,mirusiųjų pagerbimo dieną. Mirtis visadažmogui sukelia neigiamas emocijas, yrasunkus tas kūniškas išsiskyrimas. Tačiauistorija, ypač pirmųjų amžių, akcentuojašios šventės velykinį atspalvį. Čia nėravietos neprotingai mirties baimei, kuriągalėčiau iliustruoti tokia istorija, senu indųpasakojimu apie žmogų, pasmerktą praleistinaktį kameroje su nuodinga gyvate.Istorija tokia:„Kiaurą naktį žmogus išsigandęs stovėjokameros kampe. Bijojo net smarkiaukvėpuoti, kad gyvatė jam neįkirstų. Kaipirmieji aušros spinduliai pasiekė kamerą,kitame kampe jis įžiūrėjo gyvatę. Lengviauatsiduso, kad jos neįsiutino. Vėliau,kai dar labiau prašvito ir visai išaušo,žmogus pamatė, kad kameros kampe gulėjone gyvatė, o sena virvė“.Taigi kalbėjimas apie Vėlines kaip gedulodieną – netikslus. Tad ką mes šiądieną minime?Pomirtinį Dievo teismą mes dažnai įsivaizduojametarsi procesą, kuriame vieniemspaskelbiamas išteisinantis, kitiems– pasmerkiantis nuosprendis. Tačiau nepamirškime,kad hebrajiškas žodis „safat“iš pradžių reiškė ne „teisti“, bet „vykdytiteisingumą“. Kitaip tariant, svarbu išlaisvintiiš priešo, išgelbėti.Vadinasi, Dievo teismas bus galutinėir visuotinė Dievo pergalė prieš nuodėmęir mirtį. Todėl pirmieji krikščionys karštaitroško tos dienos. Tai liudija šūksnis „Maranatha“ (Ateik!), kurį jie kartodavo liturginiuosesusirinkimuose.Vėliau, veikiant lotyniškajam teisingumosupratimui, į teismą imta žiūrėti kaip įsąskaitų suvedimą. Tai kėlė kankinantį netikrumą,nežinomo nuosprendžio baimę.XI amžiuje buvo manoma, kad daugumažmonių bus pasmerkti. Šv. Bernardasneabejojo, kad tik labai nedaugelis išsigelbės.O XIII amžiuje Bertholdas de Ratisbonapasakys, kad išsigelbėja tik vienasiš šimto tūkstančių.Taigi senoji „Dies Domini“ (Viešpatiesdiena) vis labiau virto „Dies irae“ (Rūstybėsdiena).Tačiau negalvokime, kad iš(si)gelbėjimasir pasmerkimas žmogui yra vienodaigalimos išeitys.Senajame Testamente, PakartotoĮstatymo knygoje skaitome: „Padeduprieš jus palaiminimą ir prakeikimą. Palaiminimą,jei paklusite Viešpaties, jūsųDievo, įsakymams, kuriuos šiandien jumsduodu, ir prakeikimą, jei nepaklusite Viešpaties,jūsų Dievo, įsakymams“.Jonas Krikštytojas moko: „Štai kirvisjau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis,kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstasir įmestas į ugnį“.Tačiau Jėzus iš iki jo veikusių pranašųišsiskyrė stulbinančiu originalumu – jisskelbė tik išsigelbėjimą: „Atsiverskite, nesčia pat dangaus karalystė!“.Taigi prisiminkime, kad amžinoji palaimayra Dievo karalystė. Tai – visiškassusitaikymas su savimi, su savobroliais, pasauliu ir Dievu. Tai bus įmanomatiems, kurie jau čia stengiasi šitaipgyventi ir tvirtai remiasi savo apsisprendimu.Vėlinių dieną Kristus per Bažnyčią darir dar kartą paliudija, kad mirtis veda neį sunykimą, visišką išsiskyrimą, bet į amžinąjįgyvenimą Dievuje. Jis žino, kaipskaudu išsiskirti su mylimais žmonėmis,todėl gaivina mus susitikimo viltimi, o mirtiesbaimę išsklaido liudydamas prisikėlimą.Jėzus prisikėlė ne dėl savęs, bet dėlmūsų, kad dovanotų gyvenimą. Šv. Pauliuslaiške korintiečiams sako: „jei Kristusnebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias“.Kristus tikrai prisikėlė ir Bažnyčiabei mes, jos nariai, susibūrę apie Viešpatiesaltorių išpažįstame šią tiesą – Kristusdovanojo amžinąją gyvybę, kurios mirtisnepajėgi atimti.Vyriausiojo puskarininkio išleistuvėsPaskutinė tarnybos diena: vyr. psk. Antanas Montrimas su pajėgų vadu plk. Antanu Plieskiu ir rinktinės vaduplk. ltn. Ričardu Leikumi prie rinktinės vėliavos.Jūratės Banevičienės nuotraukaKpt. Virgilijus RUDOKASVyčio rinktinės štabasSpalio 13 d. į Vyčio rinktinęatvyko KASP vadas plk.Antanas Plieskis, buvę rinktinėsvadai ats. plk. ltn. BronislovasJuozaitis ir plk. ltn. PranasVaišvila, kitų rinktinių beiButigeidžio mokomojo batalionovyr. puskarininkiai, Panevėžiomiesto meras Vytas Matuzas.Rinktinės vyriausiajampuskarininkiui vyr. psk. AntanuiMontrimui tai buvo ne eilinėdiena. Jis paskutinį kartąstovėjo rinktinės rikiuotėje.Perskaičius įsakymą vyr. psk. AntanasMontrimas atsisveikino surinktinės kovine vėliava ir nuošio momento jis tapo atsargoskariu.KASP vadas plk. A.Plieskisįteikė Lauko pajėgų vadovybėsatminimo dovaną. Rinktinėsvadas plk. ltn. RičardasLeikus padėkojo vyr. psk. AntanuiMontrimui už gerą tarnybą,o Panevėžio meras V.Matuzas- už aktyvų bendradarbiavimąsu Panevėžio miesto savivaldybe,už asmeninį indėlį kuriantsaugią aplinką mieste. Pirmasisrinktinės vadas ats. plk. ltn.B.Juozaitis paguodė, kad tikrasisgyvenimas tik dabar prasideda.Vyr. psk. Antanas Montrimastarnybą krašto apsaugojepradėjo 1991 m., prisiekė sausio13 Lietuvos AukščiausiosiosTarybos rūmuose. Šią priesaikąsąžiningai vykdė, visas jėgasskirdamas Vyčio rinktinei, joskariams – seržantams, puskarininkiams,eiliniams, jų tarnybaibei buičiai. Vyr. psk. AntanoMontrimo pastangos buvo pastebėtosir aukštesniųjų vadų.Paties vyriausiojo puskarininkionuopelnai įvertinti aštuoniaismedaliais ir daugybe padėkosraštų.Vyr. ltn. Marių Pečiukonįir jo išrinktąją Ingąsutuoktuvių proga sveikina ir gražausgyvenimo, šeimyninės laimės linkiDainavos apygardos 1-osios rinktinės kariai.Eilinė RaimondaGr. Rima JODENUKYTĖVyčio rinktinės savanorėEil. Raimonda Uselytė tarnybąVyčio rinktinėje pradėjo prieš ketveriusmetus. Į 513 kuopą tarnauti atėjusinaujokė puikiai žinojo – ji nebustik dar viena pavardė kuopos sąraše,ji čia atėjo, nes trokšta kuo daugiausužinoti ir išmokti. Užsispyrusimergina jau pirmaisiais tarnybos mėnesiaisbaigė bazinį kario savanoriokursą ir greitai tapo sava kuopos savanoriųgretose.Reorganizavus 513 kuopą, Raimondatęsia tarnybą rinktinės Štaboir aptarnavimo kuopos logistikosbūryje.Vilniaus Gedimino technikosuniversiteto dieniniame skyriujestudijuojanti mergina spėja visur– pratybos, rikiuotė ar kuoposPartizanų takaisJūratė BANEVIČIENĖVyčio rinktinės štabasKiekvienais metais organizuojamižygiai partizanų kovų keliais.Rugsėjo 22 d. buvo suorganizuotasžygis Algimanto apygardos partizanųkovų keliais Panevėžio apskrityje.Dalyvavo buvę partizanai,politiniai kaliniai, tremtiniai, Vyčiorinktinės kariai, šauliai, mokiniai,mokytojai.Žygio dalyviai aplankė Raguvos,Troškūnų, Andrioniškio-Su-Eil. Raimonda Uselytė.Gr. Sauliaus Janiselio nuotraukasusibūrimas – Raimonda visuometranda laiko dalyvauti. Linksma,net sunkiausiomis tarnybosminutėmis besišypsanti ir savonuomonę turinti savanorė nelikonepastebėta. 2005 m. baigusigrandies vado kursą ji paskirtagrandininke.bačiaus partizanų kovų vietas, priepaminklų tylos minute ir šautuvųsalvėmis pagerbti žuvusieji už Tėvynėslaisvę. Prisiminimus pasakojobuvę partizanai, žygio dalyviussveikino apylinkių seniūnai, Seimonariai Julius Dautartas, PovilasJakučionis. Žygio aptarimassurengtas Piniavoje. Jame dalyvavoLLKS pirmininkas dim. plk. JonasČeponis, Prezidento patarėjasEdmundas Simanaitis, LPKTS koordinatoriusMarijampolės apskrityjeVytautas Raibikis, Panevėžiovicemeras Petras Luomanas.

psl.Savanoris2006 m. spalio 26 d. Nr. 10 (370)Trys paros „Klevo skliautuose“Pratybų vadovas mjr. Polas Lokhartas ir jo pavaduotojas mjr. Danas Maknylas.J. srž. Olegas ZAIČENKAPratybų „Klevo skliautai–2006“spaudos centro korespondentasGera pradžia – pusėdarboLtn. Vidas Kaktavičius valso sūkuryje.Spalio 13 dieną Rukloje prasidėjotarptautinės pratybos „Klevoskliautai–2006“. Įspūdingas pratybųdalyvių susipažinimo vakarasmaloniai nuteikė ne tik vadovybę,bet ir visus karius.Pratybų atidarymo išvakarėseMokomojo pulko valgykloje surengtaiškilminga vakarienė, kuriojemūsų kariai turėjo galimybęsusipažinti su kolegomis iš užsieniošalių. Renginio metu savoprogramą pristatė šokių ir dainųkolektyvas „Saulė“ iš Šiaulių universiteto.Vakaro įspūdžiais dalijomės suVyčio rinktinės 505 kuopos kariaissavanoriais eil. Viktorija Macevičiūteir eil. Alvydu Kalnu.– Ar patiko vakaro programa?– Kai vykome į pratybas, nesitikėjomepamatyti nieko panašaus.Jau pats susipažinimo vakaras buvomaloni staigmena mums bei drau-Gaižiūnų šaudykloje.gams, o ką jau kalbėti apie šokiųkolektyvo pasirodymą.– Nekilo kalbos barjero problemųbendraujant su užsienio šaliųkariais?– Vakaro metu bendravome suvisais užsienio svečiais. Su vienaiskalbėjome angliškai, su kitais rusiškai,su trečiais – ir angliškai,ir rusiškai. Nesvarbu, kad užsieniokalbas nelabai gerai mokam,svarbu, kad susikalbame. Tiekmes, tiek kiti stengiasi bendrauti,todėl, taikydamiesi vieni priekitų, nesunkiai vieni kitus suprantame.J. psk. Linos Daugirdienės ir srž. Bilo Maklaudo nuotraukos– Kokiomis temomis dažniausiaikalbatės su kolegomis?– Žinoma, karinėmis. Kadangididžiąją laiko dalį bendravome suukrainiečiais, mums be galo knietėjosužinoti, kur jie tarnauja, kuoypatingos jų pajėgos, ką reiškia jųskiriamieji ženklai ir t. t. Pokalbiaibuvo išties įdomūs ir turiningi.– Ar pastebėjote kultūros, elgesioar kitokių skirtumų?– Sunku būtų nepastebėti, kaisupa įvairių tautybių žmonės. Vienosšalies atstovas paklausė, kodėllietuvių liaudies šokius šoka ne visi.Juk tai liaudies muzika, šokis, tradicijosir pan. Sunku buvo jam atsakyti.– Ko tikitės iš šių pratybų?– Tikimės išmokti daug naujųdalykų. Instruktoriai kanadiečiaiturėtų sugalvoti kažką naujo ir įdomaus.PatrulisAntrosios pratybų dienos vienaiš temų – „Patruliavimas gyvenvietėje“.Vadovavo kanadietis puskarininkisKentas Valšas. Anot jo, būrįparengti patruliavimui mieste argyvenvietėje reikia maždaug penkiųdienų užsiėmimų. Patruliavimasmiškingose vietovėse iš esmėsskiriasi nuo patruliavimo mieste.Paskaitos metu kariai susipažinosu patruliavimo principais, kurieyra be galo svarbūs. Norint išvengtikonfliktų, netikėtų situacijųir net nuostolių, svarbu tinkamaisuplanuoti patruliavimo maršrutą,patrulio sudėtį, rutiną patruliometu, ryšius bei vadovavimą irdaugelį kitų dalykų, teigė K.Valšas.Didelį dėmesį reikia skirti pasirengimui.Netvarkinga įranga arklaidingi karių veiksmai kritinėjesituacijoje gali sukelti rimtas pasekmes.Pavyzdžiui, priešiškų pajėgų kariai,įsimaišę taikių gyventojų minioje,gali stebėti patrulio veiksmus,rinkti informaciją apie ginkluotę,turimą įrangą, kurią vėliau panaudosprieš mūsų karius.Pratybų vadovas papasakojo atsitikimą,kai patruliuodami kariainuolat judėjo tais pačiais maršrutais,kol galiausiai tai užfiksavopriešiškos pajėgos ir surengė pasalą,kurios metu žuvo kariai.Užsiėmimų metu taip pat buvopasakojama apie patrulio sudėtį,specialistų vietą bei funkcijas patruliorikiuotėje.Apie pratybų eigą pasikalbėjausu Vyčio rinktinės 507 kuoposkulkosvaidininku eil. MariumiŠeštoku.Anot Mariaus, pratybų vadovasturi sukaupęs didelį patirtiesbagažą, kurį labai vaizdžiai ir suprantamaiperteikia kariams. Vadovasdraugiškas, trumpų pertraukėliųmetu pasakojo atsitikimus išasmeninės patirties. Pratybose sužinojomedaug naujų, tolimesnėjetarnyboje praversiančių dalykų.Galėjome palyginti kanadiečių beilietuvių naudojamą taktiką.ŠaudyklojeSočiai papusryčiavę kariai skubaį kareivines. Vyčio rinktinės seržantasAudrius Valma instruktavo,priminė kariams saugaus ginklonaudojimo taisykles. Užsiėmimodalyviai buvo supažindinti su visapratybose naudojama ginkluote.Prie kareivinių išrikiuota sunkvežimiųvora jau pasirengusi vežtikarius į Gaižiūnų poligoną, kurturėjo prasidėti šaudymo pratybos.Šaudymas buvo kiek neįprastas,kadangi skirtingų šalių kariai šaudėne savo ginklais. Lietuviai turėjoprogos išmėginti kanadiečių ir kitųkolegų ginklus, Kanados kariai šaudėmūsiškiais AK–4MT, lenkiškaisautomatiniais šautuvais, na, o lenkai– mūsų bei kanadiečių ginklais.Ukrainos kontingento atstovasvyr. ltn. Andrejus Marčiukasteigė, jog mūsų ginklai nėra labaipatogūs, tačiau taiklūs. Paklaustas,ką mano apie mūsų šaudyklą,vyr. ltn. A.Marčiukas atsakė,jog šaudykla atrodo labai tvarkingai,yra patogi, tiesa, kiek mažoka:„Ukrainoje šaudyklos yradaug didesnės, pritaikytos šaudymamsįvairių kalibrų ginklais. Nustebinoir jūsų taikinių dydis. Pasmus taikiniai mažesni, todėl į tokiussunkiau pataikyti“.

psl.Savanoris2006 m. spalio 26 d. Nr. 10 (370)Radučių kaimo tragedijaAlfredas PALIESIUSVilniusAplinkiniai kaimynai, girdėdamišaudymą, bijojo eiti priegaisravietės. Kostas Telyčėnas(gimęs 1888 m.) iš Pošiūnų kaimo,matyt, šūvių neišgirdo. Pamanęs,kad dega jo giminaičiosodyba, skubėjo į pagalbą. Kartubėgo paauglys sūnus (JuliusTelyčėnas, gimęs 1932 m., vėliaugyvenęs Vilniuje, Architektų gatvėje).Pateikiu kai kuriuos duomenisiš jo bei jo sesers Bronėslaiškų man. Juliaus dėdė AlponasŠriūbėnas gyveno Radučiuose.Tą dieną, t. y. gruodžio 17 d.,ryte, visa šeima dar buvo Pošiūnuose.Mama šeimininkavo, tėvasšėrė gyvulius. Tėvas grįžęs įnamus pasakė: „Karuse, Raduciaidega!“. Sesuo Bronė, gimusi1927 m., dabar gyvenanti Pošiūnųkaime, Tverečiaus apylinkėje,Julius, tėvas ir kaimynė Galenutėišėjo į Radučius. Perėjoper upę. Tik tada tėvas pamatė,kad dega ne Šriūbėnų sodyba,bet nutarė eiti. Atėję pas Šriūbėnus,iš priemenės stebėjo kaipdega Černiauskų namas, tvartasir klojimas. Tai buvo visai netoli– puskilometris. Nutarė eiti priedegančio namo. Jau buvo šviesu,apie 10 val. Išėjo Julius, tetaŠriūbėnienė, sesuo Bronė, kaimynėGalenutė, mama Karusėir tėvas Kostas. Nors degė ne giminaičiosodyba, jie nieko neįtardamiatbėgo prie gaisravietės.Prie sudegusių namų jie pamatėapdegusius žmonių ir gyvulių lavonus.Dėdienė pasimeldė ir grįžovisi namo. Čia už stalo sėdėjo politrukasir valgė. Atsisėdo ir tėvas.Pavalgęs politrukas pakilo ir išėjo.Jį palydėjo tėvas. Tėvas su Juliumvėl nusprendė nueiti prie Černiauskųsodybos. Nuėję pusę keliopamatė, kad iš miško pradėjo lįstikareiviai. Telyčėnus pasitiko tryskareiviai su baltais kailiniais, antkurių buvo vyšninės spalvos antpečiai,apsiginklavę šautuvais su ilgaisdurtuvais. Su kareiviais buvotrys civiliai. Kareiviai net drebėjoiš pykčio... Pareikalavo dokumentų.Bet ar pagalvosi žmogus, tokįankstyvą rytą bėgdamas prie gaisro,apie dokumentus? Neturėjojų su savimi. Pasiuntė sūnų į namusatnešti. Skubėjo berniukas įnamus. Julius nubėgo pas Šriūbėnus,paėmė arklį ir išjojo į namus,į Pošiūnus – apie 10 km, už Erzvėtoežero. Be amo su dokumentaisbėgo atgal. Julius nušuoliavosu arkliu jau į Bernotų kaimą, kurbuvo rusų štabas. Padavė pasą. Politrukaspasakė, kad tėvas paleistasnamo: „Nam takije ne nužny,my evo otpustili…“ Julius grįžopas Šriūbėnus ir pasakė, kad tėvaspaleistas. Visi iškeliavo į Pošiūnus.Bet kur paliko tėvą, ten jo jau nerado.Tik išgirdo paauglys, kad jotėvas paleistas į namus.Negrįžo K.Telyčėnas tą dienąpas saviškius. Nesulaukė jo šeimair kitą dieną. Atbėgo teta – mamosbrolio žmona – Jurėnienė išKukutėlių kaimo ir sako: „Karusia,tamstos vyras ar nušautas, arsužeistas guli po beržu prie Sakonų.Pasikinkė arklį ir nuvažiavo tenai.Ilgai ieškojo, kol surado miškenužudytą. Išsukinėtos rankos, sulaužytišonkauliai rodė, kad priešnužudant buvo kankintas. Vienasbatas buvo nuautas, rankos išsuktosir sulaužytos, subadytas durtuvaisir peršautas į pilvą serija. Švarkasnuvilktas, mėtėsi šalia kūno.Kraujas prišalo prie žemės ir kūnąteko plėšte plėšti. Prieš nužudantir kankinant Kostą, rusai nusivarėjį pas Sakonus. Pas juos tėvas siūdavopavalkus arkliams. Sakonaiar bijodami, ar dėl kažko kito, nepripažinojo. Tuo parašė jam mirtiesnuosprendį, nes rusai visainesiskaitė su žmonių gyvybėmisir nesiaiškindavo, kaltas tu ar ne.Tėvą palaidojo Pošiūnų kapinėse.Deja, stribų Julius nepažino.Baigus degti trobesiams, žudikaiilgai kapstėsi pelenuose. Matyt,tikėjosi rasti kažką panašaus įginklą, kad būtų galima pateisintisavo kruviną darbą. Bet ar galimarasti tai, ko nėra? Nerado jienieko.Ilgai nebuvo žinoma, kas konkrečiaidalyvavo šiose žudynėse.Bet yla pati išlindo iš maišo. Pasirodo,šiame „mūšyje“ petys įpetį „kovėsi“ ir Mielagėnų stribai,savo būstinę įkūrę klebonijoje.Dar tais laikais, kai nekaltųžmonių žudymas buvo vadinamaklasių kova, buvęs Mielagėnųstribas J.Vinciūnas spaudojegyrėsi dalyvavęs šiose žudynėse.Jis pasakojo, kad apsupę „banditus“liepė jiems pasiduoti, bet„banditai“ pradėjo į juos šaudyti.Toliau minėtas „liaudies gynėjas“pasakojo, kad tos dienosoperacijoje jie sunaikino trylika„banditų“. Vadinasi be šių septyniųžmonių, kažkur nužudėdar šešis… Mielagėnų bažnyčiojekitą dieną buvo net keturiolikakarstų. Bet ten buvo kiti! Radučiųžudynių aukas laidojo neMielagėnuose.…Šeštadienį, t. y. gruodžio 16d., tragedijos išvakarėse, buvusiČerniauskaitė Jadvyga, tapusiGirdziušiene, atėjo į Radučiųkaimą pas savo tėvus ir pasiėmėpenkiametį sūnų Teofilį. Tikryte ji sužinojo apie savo broliųir sesers žūtį. Likimas Teofiliuipadovanojo „laimę“ priverstinaitarnauti sovietinėje armijoje,kuri išžudė jo gimines ir kaimynus…1944 metų gruodžio 17 dienąrusų armijos dalinys gyvus sudeginobrolius Černiauskus – Juozą(30 metų) ir Joną (34 metų),nušovė jų seserį Bronę, subadėdurtuvais Leonardą Grikinį(25 metų), Leoną Černiauską(29 metų) sudegino gyvą, nušovėAlfonsą Černiauską (34 metų),subadė peiliais ir durtuvais atbėgusįgesinti gaisro Kostą Telyčėną(gimusį 1888 metais). Taiptądien, matyt, linksminosi Lietuvos„išvaduotojai“ ir Mielagėnųstribai.2006 metų rugsėjo 10 dienąMielagėnų bažnyčioje už žuvusiuosiusbuvo laikomos mišios.Prie kelio sankryžos šalia Radučiųkaimo pastatytas ir pašventintaskryžius – paminklas žuvusiemsRadučių kaime 1944 metųgruodžio 17 dieną.Paminklo iniciatoriai – Mielagėnųklebonas Marijonas Savickas,Mielagėnų seniūnė MildaBielinienė, Ignalinos rajonomeras Bronis Ropė.Paminklą pastatė AlfonsoČerniausko sūnus Edmundas.Renginyje dalyvavo rajonomeras Bronis Ropė, KASP vadasplk. Antanas Plieskis, DidžiosiosKovos savanorių rinktinėsvadas mjr. GediminasMacijauskas, Krašto apsaugosbičiulių klubo pirmininkasats. mjr. Antanas Burokas, Vilniauskarininkų ramovės viršininkasats. mjr. Remigijus Jukna,Rytų Lietuvos kultūrinėsveiklos centro direktorė BirutėKurgonienė ir daug kitų garbingųsvečių.Kalbėjo gyvi liudininkai –Michalina Černiauskaitė–Girdziušienė,Edmundas Černiauskas,Julius Bagdonas.Švenčionijos klubo narysLeopoldas Stanevičius priminė,jog net Rusijos artistas Zadornovasmeluoja savo gerbėjams,jog „Litva perepisyvaetistoriju“ – neva Lietuva perrašoistoriją, t. y. primena rusųpadarytus nusikaltimus. Prisimenamir niekada neužmiršim,kol gyvi būsim.(Pabaiga. Pradžia Nr. 9)Tebevyksta lokio kailio dalybosAts. kpt. Vytautas VOVERIS„Savanorio“ redaktoriusPraėjusį šeštadienį Lietuvos atsargoskarininkų sąjungos (LAKS)nariai rinkosi į savo suvažiavimąVilniaus karininkų ramovėje. Suvažiavimąsveikinę krašto apsaugosministras Juozas Olekas, kariuomenėsvadas gen. mjr. ValdasTutkus, Lietuvos šaulių sąjungosvadas ats. plk. ltn. Juozas Širvinskaslinkėjo konstruktyvaus darbo,rimtų sprendimų, kurie būtų naudingiir pačiai sąjungai, ir kraštoapsaugai, nes problemų sąjungosveikloje yra.Dvi kadencijas sąjungai vadovavęsats. plk. Stasys Knezys pasiprašėatleidžiamas iš pareigų irargumentuotai išdėstė motyvus,nulėmusius jo apsisprendimą. Motyvairimti, suprantami, tad niekasir neprieštaravo, sutarta, kadiki kadencijos pabaigos sąjungaivadovaus pirmininko pavaduotojasats. plk. Antanas Dulevičius.Plk. S.Knezys vadovauti pradėjosunkiu laiku, kai LAKS vos gyvavo,o ankstesnė vadovybė nesivaržydamapasisakydavo prieš kraštoapsaugos vadovybę, galvodamakariniuose dalykuose išmanantidaugiau už kariuomenės vadą arštabo viršininką arba atvirai politikuodavo.Tokie reiškiniai karininkųorganizacijoje netoleruotini irjuos pavyko išgyvendinti, kas manėkitaip – išėjo, pasitraukė. „Kardo“žurnalas perduotas Krašto apsaugosministerijai ir politikieriai bei„strategai“ neteko tribūnos, norsdim. mjr. Augustino Bernadišiaus,gerai prisimenančio prieškarinį„Kardą“, nuomone, žurnalo problemaneišspręsta: spausdinamųstraipsnių autoriai dažniausiai nekarininkai, stinga patriotizmo, lietuviškosdvasios. Patriotizmo irtautiškumo nereikia garsiai deklaruoti,tačiau šie dalykai turi būtiaiškiai jaučiami ir suvokiami kontekste,kiekviename rašinyje.O toliau delegatai turėjo išspręstivieną dalyką, dėl kurio, tiesąsakant, šis suvažiavimas ir sušauktas:kas gali ir kas negali būtiLAKS nariu? Pasirodė, jog tai perdaug kietas riešutėlis, ne bet kokiemsdantims. LAKS Vilniausskyrius iš savo gretų pašalino 60narių, nes jie Lietuvos kariuomenėjenėra tarnavę nė vienos dienos,lietuviškų laipsnių taip pat neturi,o sąjunga, aiškiai parašyta, yraLietuvos karininkų organizacija.Žmogus gali turėti buvusios SovietųSąjungos, Amerikos ar Australijoskarininko laipsnį, tačiau jeigujis neturi Lietuvos Respublikospiliečio paso ir lietuviško laipsnio– jis nėra Lietuvos karininkas. Taiaišku kaip dieną, tačiau pasirodė,kad daugeliui delegatų visiškai neaišku,jie šventai įsitikinę, kad turibūti kitaip.Kuo pagrįstas toks įsitikinimas?Ogi štai kuo. Atgimimo laikaisLAKS atkūrė sovietiniai atsargoskarininkai ir nedidelis būrelispo kalėjimų, lagerių ir tremčiųišlikusių Pirmosios Respublikoskarininkų. Krašto apsauga atsiradovėliau ir visi LAKS nariai įją negalėjo patekti, nes pradžiojeKrašto apsaugos departamentetebuvo vos 38 etatai, įskaitant valytojas.Štai čia neteisybė! Departamentassukurtas 1990 pavasarį,o jau rudenį prasidėjo Pasienioapsaugos tarnybos formavimas,kur karininkų etatų buvo daugybėir teko priiminėti žmones, neturėjusiusjokių laipsnių, nes LAKSnariai nenorėjo ten eiti ir nėjo.LAKS steigiamosios konferencijos,sušauktos 1989 m. lapkričio18 d. Vilniuje, darbe dalyvavo 208karininkai, tarp kurių vien pulkininkųir papulkininkių buvo 65,tačiau kiek gi iš tų 65 vėliau atėjo įkrašto apsaugą? Gal koks trečdalis.Viename pokalbyje buvęs sovietinismajoras stebėjosi: negi jis,gyvenantis Kaune, turėjęs važiuotiį kokį Vištytį ar Skuodą prie užtvarostovėti? O kodėl ne? Tačiauturbūt čia ne Vištytis nulėmė, onenoras prarasti sovietinių laipsniųir, suprantama, pensijų, dvejonės,ar tikrai Lietuva taps nepriklausoma?Kas tikėjo, tas ėjoį krašto apsaugą ir Maskva jiemsiškart atėmė laipsnius. Jonas Paužolisturėjo papulkininkio laipsnį,maršalas Jazovas jį degradavo į eilinius,tačiau neišgąsdino: ir šiandienPaužolis – mūsų pulkininkas.Dalis toli nuo Lietuvos tarnavusiųkarininkų po Nepriklausomybėsatkūrimo rašė raportus,prašėsi paleidžiami iš sovietinėsarmijos ir rengėsi grįžti į Tėvynę,tačiau stengtasi jų neišleisti, sulaikyti,vienas kitas nekantresnis pabėgoir sugrįžo nelegaliai, bet taijau kita kalba.Įrodinėjama, kad LAKS atkūrimasyra vos ne Lietuvos kariuomenėsatkūrimo pradžia, net specialūstitulai sugalvoti: „LAKSatkūrėjas“ ir „Lietuvos kariuomenėskūrėjas“. Taip, LAKS suregistravodalį karininkų, buvokuriami įvairūs projektai, tačiautai ir viskas; kariuomenės atkūrimasprasidėjo 1990 balandžio 25įsteigus Krašto apsaugos departamentą.Prisiminkim istoriją. 1918m. Lietuvos Taryba registravo išRusijos grįžtančius karininkus,šiokie tokie planai taip pat buvobraižomi, tačiau oficiali kariuomenėspradžia – lapkričio 23–ioji,kai pasirodė pirmasis įsakymas.Beje, ne visi užsiregistravusiejiskubėjo į kariuomenę, o tik dalis,kitus vėliau pavyko mobilizuoti,treti dingo kaip į vandenį.Veltui 1–ojo ir 2–ojo pėstininkųpulkų vadai „Lietuvos aide“ skelbėjiems žinomų karininkų pavardesir adresus, kviesdami juos kuogreičiau atvykti į Alytų ir Kauną.Taip ir nepasirodė Lietuvos Tarybojeužsiregistravę plk. MykolasSmolskis, štabskapitonas KazysUrbaitis ir kiti, o kapitonas Tarasevičius,net lenkiškai nemokėjęs,stojo į lenkų kariuomenę, nes tenpažadėjo didesnę algą ir aukštesnįlaipsnį. Kažkas panašaus atsitikoir 1990–aisiais – vieni puolėkurti mūsų ginkluotąsias pajėgas,kiti lūkuriavo, laukė, kuo čia viskaspasibaigs.à

2006 m. spalio 26 d. Nr. 10 (370) Savanoris psl.Mūsų kariai greičiausi ir taikliausiVilma TUNYLAITĖDainavos rinktinės štabasAlytuje vyko tradicinės estafečiųbėgimo ir šaudymo tarnybiniaisginklais varžybos, skirtos Policijosdienai paminėti. Dalyvavo 8komandos, tarp jų ir Dainavos savanoriųrinktinės karių komanda.Varžybos vyko Alytaus policijoskomisariato šaudyklos teritorijoje.Po starto varžybų dalyviaiturėjo nubėgti 2 kilometrus, o poto šaudyti į taikinius. Greičiausi irtaikliausi pasirodė esą Dainavosrinktinės kariai ltn. Donatas Stulgys,eil. Marius Čiupas ir eil. EgidijusLelešius, iškovoję pirmąjąvietą. Antroji vieta atiteko Alytausmiesto ir rajono policijos komisariatokomandai, trečioji – AlytausPriešgaisrinei ir gelbėjimo tarnybai.Po varžybų visi buvo pavaišintikareiviška koše ir arbata.Dainavos savanorių komandaiškovojo trečiąją vietąKpt. Kęstutis PileckasDainavos rinktinės štabasNugalėtojų komanda su rinktinės vadu mjr. Raimondu Matulaičiu.Alytaus sporto ir rekreacijoscentre ketvirti metai iš eilės vykoteisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnų,karių, taip pat berniukų komandųtarptautinis dziudo turnyras„Kimono kelias 2006“ VytautoGrigaravičiaus taurei laimėti.Atidaryme dalyvavo Lietuvospolicijos generalinis komisarasVytautas Grigaravičius, Alytausmiesto meras Vytautas Kirkliauskas,Dainavos rinktinės vadas mjr.Raimondas Matulaitis. Pasirodėdziudo klubo „Alytis“ sportininkaikartu su breiko šokėjų grupe „Banzai“,koncertavo Karinių oro pajėgųpučiamųjų orkestras. Džiudžitsumeistras Alvydas Mulevičius žiūrovusįtikinėjo ir praktiškai įrodė, jogkalti vinis į lentą plikomis rankomisyra visiškai nesudėtinga.Šiais metais Dainavos rinktinėskomanda, vadovaujama kpt.Raimundo Kalantos, bendrojeįskaitoje iškovojo trečiąją vietą.Pirmąją vietą svorio kategorijojeiki 75 kg užėmė 103 kuoposkarys savanoris eil. RolandasVaina. Antrąją vietą svorio kategorijojeiki 75 kg užėmė 102kuopos karys savanoris gr. TomasMarcinkevičius. NugalėjoVRM I pulko komanda, antrąjąvietą užėmė Vilniaus miestoVPK komanda. Laimėtojai apdovanotidiplomais, medaliaisir prizais.Krepšinio turnyras DariausJanuškaičio taurei laimėtiSrž. Ramūnas KEMEŽYSDariaus ir Girėno rinktinės štabasSpalio 11–13 d. Kaune, Vytauto Didžiojo jėgerių batalione, vykokrepšinio turnyras, skirtas psk. Dariui Januškaičiui atminti. Turnyrąorganizavo Dariaus ir Girėno rinktinė, dalyvavo 8 komandos.Pirmąją vietą iškovojo Vaidoto TPLB krepšininkai, finale įveikęJ.Radvilos mokomojo pulko karius. OESKV komanda užėmė trečiąjąvietą.Reiškiame nuoširdžią užuojautą Vyčio apygardos 5-osios rinktinėsvadui plk. ltn. Ričardui Leikui dėl tėvo mirties.Krašto apsaugos savanorių pajėgų štabasSkaudžią netekties valandą nuoširdžiai užjaučiame rinktinėsvadą plk. ltn. Ričardą Leikų dėl tėvo mirties.Vyčio apygardos 5-oji rinktinėNuoširdžiai užjaučiame Lietuvos šaulių sąjungos vadą ats. plk.ltn. Juozą Širvinską dėl tėvo mirties.Krašto apsaugos pajėgų štabasReiškiame nuoširdžią užuojautą LKKSS Alytaus apskrities skyriauspirmininkui ats. vyr. srž. Jonui Dagiliui dėl brolio mirties.Dainavos apygardos 1–oji rinktinėNuoširdžiai užjaučiame LKKSS Alytaus apskrities skyriausnarį Sigitą Pigagą dėl brolio mirties.Dainavos apygardos 1–oji rinktinėNuoširdžiai užjaučiame vrš. Joną Jatužį dėl mamos mirties.Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 509 kuopaàDr. Jurgis Karuža carinėje Rusijojetarnavo karo gydytoju, turėjo,berods, kontradmirolo laipsnį.1919 m. grįžo į Lietuvą, kurį laikądirbo Kauno karo ligoninėje, vėliaupradėjo dėstytojauti universitete,tapo profesoriumi. Karužaturėjo moralinę teisę prašyti, kadjam būtų suteiktas generolo laipsnis(admirolų nebuvo), tačiau neprašė,Tėvynei galima pasitarnautiir be laipsnių. O štai Petras Biržys,daugiau žinomas kaip Pupų Dėdė,iki pat Nepriklausomybės žlugimoįnirtingai kaulijo Savanorio kūrėjomedalio. Gavo, o čia jau rusų tankaidarda ir šitas dėdė mikliai parašėraportą, kad atsisako medalio,nebereikia. Po Kovo 11–osiosSąjūdyje registravosi vyrai, pasiryžęginti Lietuvos nepriklausomybę,iš jų dalis vėliau atsidūrė kraštoapsaugoje, kiti – netarnavo ir šiandiennereikalauja, kad juos pripažintųsavanoriais kūrėjais, vien tiktodėl, kad užsiregistravo. Vilniausapskrities savanorių kūrėjų vadasZigfridas Jankauskas aktyviai dalyvavosvarbių objektų apsaugoje,Aukščiausiosios Tarybos gynyboje,tačiau į profesinę tarnybąnėjo, liko savanoriu ir nors turėjosovietinį atsargos karininko laipsnį,šiandien neturi jokio. Įkyresnisir landesnis seniai būtų gavęs, Jankauskasnėjo, neprašinėjo, todėl irliko be nieko. Artėjant Kariuomenėsdienai Krašto apsaugos ministerijosduris ima varstyti piliečiai,prašinėjantys kokio nors apdovanojimo,prieš Vasario 16–ąją jiemina į Prezidentūrą. Ar ką išprašo– nežinau, bet pats faktas labainemalonus.Štai tokios mintys klaidžiojogalvoje, sėdint LAKS suvažiavime.Dalis garbingo amžiaus rimtų vyrųmano, kad jeigu jau jie įstojo į sąjungą,dalyvavo kokiame nors renginyjear susirinkime, tai viskas,prilygsta tarnybai kariuomenėje.Vilniaus skyriaus atstovą ats. plk.Vytautą Kelevišių delegatai, regis,turėjo išklausyti itin atidžiai, betne, inteligentiškąjį pulkininką salėpasitiko pasišiaušusi it ežys, o pirmininkaujantisdim. plk. AlgirdasKairys net neleido baigti kalbos.Plk. V.Kelevišius siūlė kompromisą:palikti LAKS nariais netarnavusiuskariuomenėje ir neturinčiuslietuviškų laipsnių, jeigu jie įstojoį sąjungą iki 1991 m. komunistiniopučo. „O kodėl tik iki pučo, okas atėjo po pučo!..“– piktinosi delegatai,tarsi nesuprasdami, kodėl.„Todėl, – kantriai aiškino pulkininkas,– kad aš pats, tarnavęs nuodevyniasdešimtųjų, puikiai prisimenu:iki pučo reikėjo įkalbinėtižmones, prašyti, kviesti, po pučo –norinčiųjų atsirado daugybė“.Prisimenu gerai ir aš tą vasarą,kai Lietuvos pasienį nusiaubėomonininkai, ir pamainose liko po2–3 vyrus. Vienas naktį vagonėlyjeilsisi, o kitas, beginklis, it vaiduoklisprie užtvaro stovi. Atvažiuojapenki automobiliai, treninguoti vyrukaiprekes į Minsko turgų veža.Ir kaip tu juos patikrinsi, jau greičiaujie tave patikrins. Tačiau užtatpo pučo prie užkardos eilė išsirikiavo,tiek atsirado norinčiųjųtarnauti tėvynės labui – įvairiausiųspecialybių, turinčiųjų laipsnius. Oar ne tas pat buvo savanorių daliniuose?Galėjo juk LAKS kapitonaieiti ir vadovauti savanoriųkuopoms, majorai ir papulkininkiai– batalionams, bet ne, nėjo.Kuopų ir batalionų vadais tekoskirti ne profesionalus, dažnai –tik seržantus. Vienus reikėjo greitaikeisti, ieškoti naujų, kiti dirbosukandę dantis ir mokėsi, mokėsi,mokėsi... Ilgai iš jų šaipytasi,pravardžiuoti „elektrikais“, „vairuotojais“,tačiau šiandien dažno„elektriko“ išsilavinimas yra solidesnis(dvi, o kartais ir trys aukštosiosmokyklos), vadovavimo patirtisdidesnė, o laipsnis aukštesnisuž tų, kurie šaipėsi. Gyvenimas nestovivietoje.Kariuomenės vadas, pritaręsVilniaus skyriaus sprendimui, pasiūlėdar didesnį kompromisą: tebūnieLAKS nariais visi, atėję ikiRusijos kariuomenės išvedimo, tačiaudaugumai ir tai pasirodė nepriimtina.Nusprendė taip: kurieįstojo iki šios dienos, tie ir tebūnie,o ateityje priiminėsime tik karininkus.Plk. S.Knezys įtikino, jog statutopakeitimus reikėtų atidėti ikikito suvažiavimo.Vilniaus skyriaus delegatai apleidosuvažiavimo salę. Kas toliau?Pasilikę, lyg niekur nieko, priėmėsprendimą, kad Centro valdybaanuliuoja vilniečių nutarimą, tačiaustatutas juk nepakeistas ir pašalintųjųgrąžinti negalima. Salėje,pasirodo, sėdėjo ir „nuskriaustųjų“atstovai, prašę įrašyti, kad skyriusjų dar ir atsiprašytų. Ne tik dalyvavo,bet ir balsavo! Prieš prasidedantsuvažiavimui, niekas delegatųneregistravo, na, atrodė, visivienas kitą pažįsta, kam tie formalumai,bet kai viskas pakrypo taip,tai gali kilti dvejonių dėl jo teisėtumo– kas dalyvavo ir kiek? Juolabkad net programoje pripainiota:viršuje parašyta „suvažiavimas“,apačioje – „konferencija“.Reikėtų vieną kartą susėsti irgeranoriškai susitarti. Jeigu žmogusnetarnavo Lietuvos kariuomenėje,neturi lietuviško laipsnioir yra tik popierinis sąjungos narys,tai gal iš tikrųjų tokio ir nereikia.Antra vertus, yra netarnavusiųjų,neatgavusiųjų laipsnių,tačiau aktyviai dirbančiųjų visuomeninįdarbą, susijusį su mūsųkariuomene, tai kodėl jam neatkurtiturėto laipsnio? Juk tai dažniausiaibūtų jau dimisijos laipsnisir valstybei nieko nekainuotų,o žmogus pasijustų įvertintas. TačiauLAKS nariu gali būti tik Lietuvoskarininko laipsnį turintis asmuo.Vienareikšmiškai.Tokie nelinksmi įspūdžiai. Tebevykstalokio kailio dalybos,ambicijų susidūrimai, neva „mesviską padarėm, o anie suskiai tiktrukdė“. Šiuo metu renkami duomenysapie mūsų kariuomenėskarininkus – savanorius kūrėjus.Darbas tik pradėtas, kaupiamibiografiniai duomenys, tikslinamisąrašai, tačiau ir iš to, kas surinkta,aiškėja proporcijos: daugumakrašto apsaugos kūrėjų visdėlto buvo ne sovietiniai karininkai,ne LAKS nariai, o paprasti,eiliniai lietuviai, karininkųantpečius užsitarnavę jau mūsųkariuomenėje. Visi dirbo kaipmokėjo, pasiginčydami, pasibardami,kartais viens kitam ir kojąpakišdami, bet – dirbo. Kai duomenysbus surinkti ir paskelbti,manau, viskas atsistos į savo vietasir savaime išnyks ir „LAKSatkūrėjai“, ir „Lietuvos kariuomenėskūrėjai“, nes yra tik savanoriaikūrėjai ir kiti, atėję į mūsųkariuomenę vėliau. Kiti, vėliau –tai nereiškia, kad jie blogesni.

psl.Savanoris2006 m. spalio 26 d. Nr. 10 (370)PAG savanorių paramos akcijaJ. srž. Julija MIŠINAITĖPAG–4PAG–4 branduolį sudaro kariaisavanoriai, todėl jų iniciatyvair buvo pradėta paramos Goro provincijosAfganistane vaikams akcija.Ši idėja atsirado sekant britųkarių, dalyvavusių tarptautinėsepratybose „Gintarinė viltis 2005“,pavyzdžiu. Tada britai Jonavos vai-kų globos namams padovanojo 50kg žaislų, kuriuos jie atvežė iš savošalies. Šiandien, suprantant, jogLietuvos dalyvavimas tarptautinėjeoperacijoje Afganistane yra ne tikkariuomenės, bet ir mūsų valstybėsinteresų atstovavimas bendrameNATO kontekste, buvo nuspręstaį paramos akciją įtraukti ir civiliusLietuvos piliečius, švietimo įstaigas(įsijungė Vilniaus, Kauno, Kupiškiomokyklos, Šiaulių lopšelis–darželis„Coliukė“). Manyta, kad mokiniaiprisidės tik piešiniais taikos,gėrio ir draugystės temomis, tačiaurezultatai gerokai pranoko lūkesčius– lietuviai vaikai ne tik piešė,bet ir surinko daug dovanėlių bendraamžiamstolimajame Afganistane.Lietuvos vaikai siunčia nuoširdžiuslinkėjimus Afganistanovaikams. Tikimasi, jog Goro provincijosvaikai taip pat atsiųs savopiešinių į Lietuvą. Labai džiugu,jog prie šios paramos akcijos noriaiir aktyviai prisidėjo organizacijosbei žmonės, atrodo, neturintysnieko bendro su kariuomene. Juospaskatino paprasčiausias žmogiškassunkios karų nualintos šalies situacijossupratimas, noras bent šiektiek padėti, prisimenant, kad nelabaiseniai ir mūsų valstybei ir jos piliečiamstaip pat labai reikėjo pagalbosir pripažinimo.Šia PAG–4 grupės paramos akcijasavanoriai norėtų parodyti, jog Afganistanovaikai, iš kurių karas atėmėvaikystę ir svajones, šiandien yravienas iš pagrindinių mūsų misijosdėmesio objektų. Goro provincijosatkūrimas – tai ilgalaikis procesasir vienas iš svarbiausių tikslų turėtųbūti investicija į teisingą ir kokybiškąvaikų mokymą bei ugdymą, kadjie sugebėtų toliau patys kurti savokrašto ateitį. Tokių kilnių minčių vedinisavanoriai ir ruošiasi tikrai labaiatsakingai savo misijai toli nuo Lietuvos.Išvyksime lapkričio pabaigoješešiems mėnesiams.Nuoširdžiai dėkojame tiems, kurieneliko abejingi!Penkerių metų vilnietė Aistė Stonytė dovanoja savo paveikslą.Vyr. ltn. Vaidas ŠepkusDidžiosios Kovos rinktinėsCKB kuopaCKB (civilių ir karių bendradarbiavimo)specialistų funkcijosyra tokios: veiksmų koordinavimasir karinės vadovybės bei civiliųbendradarbiavimas, įskaitantvietinės valdžios institucijas, tarptautines,vietines ir nevyriausybinesorganizacijas, siekiant paramoskarinei užduočiai įvykdyti.Spalio 6–8 dienomis Latvijoskrašto apsaugos akademijoje Rygojevyko pirmieji Baltijos šaliųCKB specialistų kursai. Latviaitikrai pasistengė organizuodamišiuos kursus, nuolat jautėsi jų pastangosir dėmesys. Kursų dalyviųir organizatorių pasveikinti atvykopats Latvijos kariuomenės vadasbrg. gen. Juris Maklakovas. Sužinojome,kad jis pats yra išklausęsCKB kursą Kanadoje ir mano, jogCKB įgauna vis didesnę svarbą.Kursų vadovas majoras Maris Tūtinissakė, kad šiandien CKB funkcijosneapsiriboja vien dalyvavimutaikos palaikymo misijose; CKBgali koordinuoti ir savo krašto infrastruktūrospanaudojimą ekstremaliųsituacijų metu. Pavyzdžiui,jei vienu metu tais pačiais keliaisbet skirtingomis kryptimis judėtųciviliai, stichinių, ekologinių nelaimiųar karo veiksmų pabėgėliaiir kariai, kiltų grūstys ir labai sulėtėtųkariuomenės judėjimas. CKBspecialistai tokiu atveju gali padėtivadams teisingai įvertinti realųkariuomenės judėjimo greitį ir pabandytinukreipti civilius kitais keliais.Be funkcinių CKB specialistųkursų dar išklausėme ir paskaitąapie kultūrinės įvairovės supratimą,o po paskaitos buvo praktinisužsiėmimas, kurio metu savokailiu pajutome, kaip sunku yragrupėje pasiekti taip reikalingąbendrą sutarimą, kai negalimetarpusavyje susikalbėti. Taip patSavanorių akciją Karoliniškių gimnazija sutiko entuziastingai.Baltijos šalių CKB specialistų kursai Rygojeklausėmės misijose Kosove ir Afganistanedalyvavusių CKB specialistųįspūdžių ir praktinių patarimų.Pasirodo, pasibaigus aktyviaikaro veiksmų fazei, vienas CKBspecialistas savo daliniui gali būtinepalyginti naudingesnis už tankąar pėstininkų kovos mašiną, o joparengimo kaina – kur kas mažesnė.CKB specialistai koordinuojaįvairių tarptautinių, valstybinių irnevalstybinių organizacijų teikiamąpagalbą siekdami kuo didesnėskolektyvinės naudos, bet tuopačiu pirmiausia jie vykdo savovado paskirtas užduotis. Tokiubūdu, naudojant išorinius finansavimoir kitokios pagalbos šaltinius,CKB gali ženkliai paveiktivietos gyventojų požiūrį, o tuo patmetu ir surinkti daugiau vadovybeireikalingos informacijos. Būtentbendravimas ir yra CKB sėkmėskertinis akmuo – ne veltuimes išklausėme paskaitą apie kultūrųįvairovę. Misijose dalyvavęCKB specialistai daug pasakojoapie bendravimo su Afganistanogyventojais ypatumus ir parodėtrumpą tipiško susitikimo su vietinėsgenties vadu inscenizaciją,Susitikimas su „genties vadu“.Autorės nuotraukoskurią vėliau kolektyviai nagrinėjome.Kursų pabaigoje aptarėme, kaslabiausiai pavyko ir ką reikėtų darpatobulinti, bet iš esmės visų vertinimaibuvo tik geri ir labai geri. KitąmetCKB kursai vyks Lietuvoje.Savanoris, SL 1469.steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.Eina nuo 1991 02 09Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56.El. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.ltSpausdino AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, Vilnius.Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.Indeksas 0099Redaktorius ats. kpt. Vytautas Voveris.Korespondentas gr. Vilius Džiavečka.Dizainerė Jurgita Šeštokaitė.Kalbos redaktorė Živilė Gurauskienė.Rinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“Kaina 1 Lt 20 ct