Valstybės gynimo taryba - Krašto apsaugos ministerija

Saugumas / 2Gediminas Radvilas2 0 1 1N r .5(452)Valstybės gynimo taryboje –Lietuvos Respublikosypatingieji klausimaiKARDASTechnologijos / 26Justina BudginaitėSaugi kibernetinė erdvė –misija (ne) įmanoma?Žvilgsnis / 9Kpt. Tomas BalkusCivilių demokratinėkariuomenės kontrolėLietuvos kariuomenės istorija / 34Gediminas RadvilasMokomasis junginys –atkurtos reguliariosioskariuomenės pradžiaKonfliktų zona / 14Kpt. Irminas MiškinisKariniai perversmai –politinių režimų padarinysParalelės / 38Mjr. Gintautas JakštysSuomija – neblėstantiskovos už laisvę pavyzdysPartnerystė / 20Mjr. Vaidas StankevičiusJAV ir Izraelio diplomatiniaisantykiai – išskirtiniaiIstorinė dokumentika / 48Dr. Steponas GečasTautos panteono atkūrimasGrėsmės / 23Edvardas RadaitisPučas Maskvoje,įvykiai ir atgarsiaiLietuvoje ir pasaulyjeKarinė technika / 56Zenonas LangaitisGeriausi Antrojo pasauliniokaro radijo ryšių imtuvai

SaugumasValstybės gynimo taryboje – LietuvosGediminas RadvilasValstybės gynimo taryba (VGT) yra iš tų institucijų, kurios posėdžiauja už uždarųdurų. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos Prezidentovadovaujama Valstybės gynimo taryba svarsto svarbiausius valstybės gynybosklausimus. Kitaip tariant, VGT posėdžiuose aptariami konfidencialūs, t. y. viešaineskelbtini strateginiai šalies saugumo užtikrinimo klausimai. Iš Prezidentūrospranešimų visuomenė sužino tik esmines svarstytų klausimų, priimtų sprendimųdetales.Prezidentė Dalia Grybauskaitė per dvejus vadovavimo šaliai metus sušaukėšešis Valstybės gynimo tarybos posėdžius. Juose tarp kitų ypatingos svarbosklausimų Prezidentė su aukščiausiais valstybės pareigūnais svarstė principinęLietuvos kariuomenės struktūrą, NATO strategijoje įtvirtintas Lietuvos apginamumogarantijas, pritarė Vyriausybės pateiktam atnaujintam Nacionalinio saugumostrategijos projektui, patvirtino grėsmių Lietuvos Respublikos nacionaliniamsaugumui šalinimo ir mažinimo 2011–2012 m. prioritetus, pritarė pagrindinėmspasirengimo nacionalinei gynybai kryptims, pagal kurias keičiama kariuomenėsstruktūra, plečiamas pradinis karinis bei rezervo rengimas.Prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba veikė ir prieškario Lietuvoje.Paieškokime struktūrinių paralelių tarp to meto ir šių dienų VGT, pažiūrėkime,kokius sudėtingus valstybės gynimo reikalus šiai institucijai teko svarstyti sovietinėsokupacijos išvakarėse ir prieš du dešimtmečius ginant atkurtą Lietuvos valstybę.Šis straipsnis buvo publikuotas interneto svetainėsewww.kam.lt ir www.geopolitika.lt

KARDAS 2011 m. Nr. 54 (452) (451) 3Respublikos ypatingieji klausimaiPirmasis Respublikos Prezidentės D. Grybauskaitės sušauktasValstybės gynimo tarybos posėdis. Iš kairės į dešinę:Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkasA. Anušauskas, krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė,Seimo Pirmininkė I. Degutienė, Prezidentė D. Grybauskaitė,Ministras Pirmininkas A. Kubilius, kariuomenės vadasgen. ltn. A. Pocius ir Prezidento patarėjasnacionalinio saugumo klausimais J. Markevičius.2009 m. spalio 12 d.Pirmasis posėdis 1935 m. –milijonai kariuomeneiEnciklopedijose, istorijos žinynuose, prieškario karinėjespaudoje nepavyko aptikti informacijos, kadaPrezidentas A. Smetona pirmą kartą sušaukė Valstybėsgynimo tarybos posėdį. Tačiau vartant žinomo publicistoAleksandro Merkelio JAV išleistą monografiją„Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinėveikla“ paaiškėjo ne tik to posėdžio data, bet ir dalyviaibei svarstyti klausimai. Knygos autorius A. Merkelisyra buvęs asmeniniu Prezidento sekretoriumi, taigijo pateikti faktai neturėtų kelti abejonių.A. Merkelis rašo, kad pirmasis ikikarinėje LietuvojeValstybės gynimo tarybos posėdis įvyko 1935 m.sausio pradžioje Prezidentūroje Kaune. Posėdyje dalyvavoPrezidentas A. Smetona, Ministras PirmininkasJ. Tūbelis, krašto apsaugos ministras gen. P. Šniukšta,užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis, vidaus reikalųministras S. Rusteika, kariuomenės vadas plk. S. Raštikis,štabo viršininkas plk. J. Černius ir kariuomenėstiekimo viršininkas J. Sutkus.Tarp kitų klausimų Valstybės gynimo taryba svarstėjau seniai pribrendusį reikalą – gerokai padidintiLietuvos kariuomenės finansavimą. Posėdžio metususikirto kariuomenės vado Stasio Raštikio ir Vyriau-„ Valstybės gynimo taryba yra iš tųinstitucijų, kurios posėdžiauja užuždarų durų.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 7svarsto ir teikia Respublikos Prezidentui, Seimuiir Vyriausybei rekomendacijas dėl tarptautiniųsutarčių bei susitarimų gynybos ir kitais kariniaisklausimais sudarymo, pasirašymo ir ratifikavimo;koordinuoja valstybės valdymo institucijų, susijusiųsu nacionalinio saugumo užtikrinimu, veiklą;svarsto pagrindines valstybės parengimo mobilizacijainuostatas;svarsto rekomendacijas dėl kariuomenės daliniųnuolatinio dislokavimo vietų ir teritorinių manevravimoribų, ginkluotųjų pajėgų padalinių perkėlimoį kitas dislokavimo vietas taikos metu;svarsto Nacionalinio saugumo strateginio planavimogrupės pateikiamas išvadas ir rekomendacijas;nustato strategines krizių valdymo gaires;svarsto kitus valstybės gynimo klausimus;svarsto ir teikia pasiūlymus dėl krašto apsaugossistemos finansavimo.Kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijosvientisumui, taip pat ginkluoto užpuolimo atveju Valstybėsgynimo taryba svarsto ir teikia Respublikos Prezidentui,Seimui ir Vyriausybei rekomendacijas:dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos organizavimo;dėl karo padėties;dėl mobilizacijos.Šioms įstatymo nuostatoms nereikia komentaro, jųnereikia nė aiškinti, jos rodo, koks svarbus vaidmuo užtikrinantsaugų mūsų šalies gyvavimą skiriamas Valstybėsgynimo tarybai. Dėl to šiai institucijai įstatymassuteikia gana plačius įgaliojimus:Valstybės gynimo tarybos nutarimai privalomaisvarstomi pagal kompetenciją atitinkamose valstybėsvaldymo institucijose. Valstybės gynimotaryba informuojama apie svarstymo rezultatusir priimtus sprendimus.Valstybės valdymo institucijų vadovai bei pareigūnaiprivalo teikti Valstybės gynimo tarybaireikiamus dokumentus, informaciją.Valstybės gynimo tarybos nutarimai klausimais, kuriepagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymuspriklauso Respublikos Prezidento, Seimo arVyriausybės kompetencijai, yra rekomendaciniai.Valstybės gynimo tarybos įstatymo baigiamosiosenuostatose sakoma, kad 1997 m. įsigaliojus šiam įstatymui,netenka galios 1993 m. priimtas Laikinasis valstybėsgynimo tarybos įstatymas ir tais pačiais metais paskelbtasSeimo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojovalstybės gynimo tarybos įstatymo įgyvendinimo“.Per 20 metų nutolome nuo tragiškųjų 1991 m. sausio13 d. įvykių. Lygiai prieš tiek metų Vilniuje buvo įsteigtair Laikinoji gynybos vadovybė, dabartinės Valstybės gynimotarybos pirmtakė. Prieš 76 metus (1935 m.) Kauneįvyko pirmasis prieškario Lietuvos VGT posėdis.Į Valstybės gynimo tarybos – vienos svarbiausiųLietuvos prezidentinių institucijų – istoriją yra įrašytosšios mūsų valstybės ir kartu VGT vadovų pavardės:Antanas Smetona;Vytautas Landsbergis (Laikinosios gynybosvadovybės pirmininkas);Algirdas Brazauskas;Valdas Adamkus;Rolandas Paksas;Artūras Paulauskas (pirmininkavo VGTlaikinai eidamas Prezidento pareigas);Dalia Grybauskaitė.Alfredo Pliadžio, KASP ir „Kardo“ archyvo nuotr.Pirmasis Prezidentės D. Grybauskaitės apsilankymas kariniamedalinyje – Motorizuotojoje pėstininkų brigadoje „Geležinis Vilkas“.Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Prezidentas yra vyriausiasisšalies ginkluotųjų pajėgų vadas, vadovauja Valstybės gynimo tarybai.Rukla, 2009 m. rugsėjo 29 d.

8Gerbiamieji „Kardo“ skaitytojai,maloniai kreipiuosi į Jus, norėdama glaustai papasakoti apiešio žurnalo leidybos pokyčius, kuriuos planuojame pradėti artimiausiulaiku.Praeitais metais Lietuvos karininkų žurnalas „Kardas“ atšventė85-ąsiąs įkūrimo metines. 1925 m. žurnalą įkūrė Karo mokslodraugija kaip karininkams skirtą dvisavaitį leidinį. Iki 1940 m. taibuvo visuomeninei organizacijai priklausantis, karininkų korpusąugdantis ir karo mokslą propaguojantis žurnalas (beje, ne kartąkeitęs savo leidėjus ir net pavadinimą). Vis dėlto jo paskirtis iresmė laikui bėgant nedaug kito: poros tūkstančių egzemplioriųtiražą prenumeravo, pirko ir skaitė karininkai ar šiai tarnybai prijaučiantys asmenys. Labaigaila, kad iš to gražaus 85 metų skaičiaus reikia išbraukti visą pusę amžiaus, nes sovietmečiu„Kardas“ ne tik nebuvo leidžiamas, bet ir buvo priskirtas skaityti draudžiamos periodikossąrašui, kaip ir kiti leidiniai, literatūra, primenanti Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.Vis dėlto prasidėjus lietuvių tautos atgimimui, 1989 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įvykusiosLietuvos atsargos karininkų sąjungos steigiamojoje konferencijoje vieno iš šio susirinkimoiniciatyvinės grupės nario atsargos kapitono Antano Martinionio rūpesčiu buvo išleistasproginis, labai kuklus „Kardo“ numeris Lietuvos atsargos karininkų sąjungos įsteigimui pažymėti.„Kardas“ vėl pradėjo savo, kaip visuomeninės organizacijos leidinio, gyvavimą.Nuo 2002 m. „Kardas“ tapo Krašto apsaugos ministerijos leidžiamu apžvalginiu žurnalu,kuris orientavosi į intelektualius karininkų poreikius. Žurnalo redaktore paskirta AudronėŠimaitytė, padedama ištikimųjų žurnalo straipsnių autorių atsargos karininkų, rengė publikacijassaugumo ir gynybos temomis, taip pat buvo kreipiamas dėmesys karo istorijai,istorinėms asmenybėms.Per Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį įvyko daug gerų, sėkmingų pasikeitimųLietuvos krašto gynyboje: neatpažįstamai keitėsi karinės pajėgos, karių profesinis rengimas,Lietuva tapo NATO nare. Tačiau pasaulio saugumas kaip buvo, taip ir liko nuolatos kintantis:vienas grėsmes keičia kitos, todėl visos šalys privalo būti budrios, saugodamos savo teritorijas,demokratines vertybes ir žmonių gyvybes. Pastaruoju metu vyksta įvairių pokyčiųkrašto apsaugos sistemoje, kurie prisideda prie naujų sprendimų įgyvendinimo. Vienas jų,padiktuotas gyvenimo realybės, – įstatymiškai pasikeitusių karo prievolės atlikimo būdų irbiudžeto lėšų konsolidacijos – karinės žiniasklaidos pertvarka.Išanalizavus bendrą situaciją ir įvertinus įvairias galimybes sutarta sujungti karinius leidiniusį vieną redakciją ir leisti bendrą leidinį, skirtą ir kariuomenei, ir visuomenei. Nuolapkričio mėnesio bus leidžiamas mėnesinis žurnalas „Karys“, kartu su juo skaitytojai gausketvirtinį „Kardo“ numerį. Tikimasi, kad atsinaujinęs, pagal įvairias temas kuriamas „Kardo“žurnalas, nagrinės Lietuvos kariuomenės karininkams aktualius klausimus, atspindėskaro mokslo aktualijas, gilinsis į istorinę patirtį. Kad žurnalas būtų įdomus, reikia aktyvauskarininkų dalyvavimo diskusijose, atviro bendravimo, nuomonių įvairovės. Visa taigalės vykti ir internetinėje erdvėje, nes planuojama sukurti elektroninę „Kardo“ straipsniųpublikavimo versiją www.kam.lt svetainėje. Numatoma, kad „Kardą“ bus galima atsisiųstielektroniniu paštu.Kitas „Kardo“ teminis numeris planuojamas 2012 m. sausio mėnesį. Jis bus išleistas kartusu „Kario“ 2012 m. pirmuoju numeriu.Dėkojame visiems ištikimiems žurnalo skaitytojams, autoriams, žurnalistams, redaktoriamsir tikimės kūrybingo, įdomaus bendradarbiavimo tęsiant ir puoselėjant prasmingasLietuvos karininkų tradicijas.Su nuoširdžia pagarbakrašto apsaugos viceministrėIndrė Pociūtė-Levickienė

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 9ŽvilgsnisCivilių demokratinėkariuomenės kontrolėKpt. Tomas BalkusDaugelyje šalių svarstoma ir diskutuojama, kokia yra arba kokia turi būti civiliųkariuomenės kontrolė. Kol kas beveik nei vienoje valstybėje detaliai nenubrėžta aiški ribatarp civilinės ir karinės atsakomybės. Esant tokiai situacijai dažnai stebimas procesas, kaicivilių kariuomenės kontrolė virsta civilių vadovavimu kariniams padaliniams – tai neretaineigiamai atsiliepia kariuomenės pajėgumams ir daro jiems neigiamos įtakos.Kas gi dėl to prisiima atsakomybę? Civilių kontrolėsir jų politinės atsakomybės klausimas daug ryškiau matomasįgyvendinant priimtus sprendimus. Pavyzdžiui,1940 m. birželio 15 d. į paskutinį posėdį Lietuvos RespublikosPrezidentūroje susirinkusi Lietuvos Vyriausybėpriėmė sovietų ultimatumą, tą dieną sovietų kariuomenėužėmė visą kraštą. Prasidėjo Lietuvos okupacija.Naktį SSRS pradėjo agresiją prieš Lietuvą. Valstybės sienąkirtę raudonarmiečiai užpuolė Ūtos (Alytaus apskr.)pasienio užkardą ir nužudė posto sargybos viršininkąAleksandrą Barauską.Kokią istorinę pamoką iš to turėjome? 1941 m. birželio14 d. pradėtas pirmasis masinis Lietuvos piliečiųtrėmimas į Sibirą (įkalinta, nužudyta ir ištremta apie23 000 Lietuvos piliečių, dar 700 žuvo per 1941 m. birželiosukilimą), 1941 m. birželio 22–27 d. besitraukiantiSSRS kariuomenė ir jos represinės struktūros paliko šėtoniškuspėdsakus Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyjeir kitose Lietuvos vietose. Vėliau buvo kiti trėmimai,kitos okupacijos (II sovietinė ir nacių). Suskaičiuota,kad iš viso per sovietų okupaciją iš Lietuvos buvo ištremtaapie 150 tūkst. žmonių, daug jų žuvo tremtyje.

10ŽvilgsnisO kaip būtų susiklosčiusi Lietuvos istorija, jei būtųbuvęs duotas leidimas kariuomenei atidengti ugnį į akiplėšiškussovietų okupantų veiksmus?Teisiniai demokratinės kontrolės pagrindai– Lietuvos atvejisCivilių demokratinė kariuomenės kontrolė Lietuvojeyra apibrėžta Lietuvos Respublikos krašto apsaugossistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme(LR KA SOKTĮ). Šio įstatymo 6 straipsnis nustato, kadkrašto apsaugos sistemos institucijoms taikomas demokratinėscivilių kontrolės principas. 7 įstatymo straipsnisnustato civilių atsakomybės sritis ir kariuomenėscivilinės kontrolės ribas. Šiuo straipsniu nustatomacivilinių valdžios institucijų kontrolė, kuri padalinta įtam tikrus lygmenis:Lietuvos Respublikos Prezidentas – vyriausiasisginkluotųjų pajėgų vadas, patvirtina kariuomenėsdislokavimo taikos metu vietas ir manevravimoteritorines ribas bei sprendimus dėlkariuomenės dalinių perdislokavimo, derina nemažesnio kaip dalinio dydžio karinio vienetojudėjimą už dalinio ribų taikos metu, kartu suLietuvos Respublikos Seimu priima sprendimusdėl mobilizacijos, karo padėties paskelbimo, ginkluotųjųpajėgų panaudojimo ir dėl gynybos nuoginkluotos agresijos;Lietuvos Respublikos Seimas – nustato kariuomenėsplėtrą ir jos apginklavimui bei kitomsreikmėms skirtus asignavimus, vykdo parlamentinękontrolę, priima sprendimus dėl mobilizacijos,karo padėties paskelbimo, ginkluotųjų pajėgųpanaudojimo ir dėl gynybos nuo ginkluotosagresijos, tvirtina ilgalaikę valstybinę krašto apsaugossistemos plėtros programą;Lietuvos Respublikos Vyriausybė – priima ar įgaliojakitą instituciją priimti sprendimus dėl kariuomenėsaprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir kraštoapsaugos sistemos materialinės bazės plėtros;„ Civilių kontrolė – aukščiausioskarinės vadovybės atskaitomybėprieš politinę civilių valdžią, civilinėsvaldžios kontrolės mechanizmųkarinėms pajėgoms naudojimas irįgyvendinimas.krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadasatsakingi Lietuvos Respublikos Seimui už ginkluotųjųpajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms.Taigi remiantis šiuo įstatymu darytina išvada, kadcivilių demokratinėje kariuomenės kontrolėje dalyvaujakeli subjektai – Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir kraštoapsaugos ministras.Krašto apsaugos ir karo tarnybos organizavimo įstatymo9 ir 10 straipsniai apibrėžia Krašto apsaugos ministerijosužduotis ir teises bei nustato krašto apsaugosministro teises, pareigas ir atsakomybę. Sprendimus dėlkrašto apsaugos sistemos ir ministerijos veiklos priimakrašto apsaugos ministras. Išimtys taikomos tuo atveju,jeigu krašto apsaugos ministras yra delegavęs skirtingųfunkcinių sričių sprendimus priimti tų sričių kuratoriams(viceministrams, kancleriui, departamentųdirektoriams ar kt.). Sprendimai dėl kariuomenės dažniausiaiyra derinimi su kariuomenės vadu.Kariuomenės vado funkcijas ir užduotis nustatoKrašto apsaugos ir karo tarnybos organizavimo įstatymo13 straipsnis. Tuo pačiu straipsniu įtvirtinamapareiga vykdyti krašto apsaugos ministro jam pavestasfunkcijas ir užduotis.Pasaulinė patirtis:kada civilių kontrolė gali peraugtiį civilių vadovavimą?Supraskime vienodai straipsnyje vartotas sąvokas: civiliųvadovavimas – tiesioginis kariuomenės valdymas,įsakymų davimas žemesniems kariniams lygmenimsapeinant aukštesnius, kišimasis į kariuomenės reikalusne pagal nustatytą tvarką; civilių kontrolė – aukščiausioskarinės vadovybės atskaitomybė prieš politinę civiliųvaldžią, civilinės valdžios kontrolės mechanizmųkarinėms pajėgoms naudojimas ir įgyvendinimas.Pasaulinėje politinėje praktikoje žinoma atvejų, kaikariuomenės, turėdamos mirtinos ir pavojingos jėgospanaudojimo galimybes, darydavo perversmus, užimdavovaldžią arba perimdavo šalies valdymą, kad suvaldytųkrizes. Tokia patirtis buvo ir tarpukario Lietuvoje,kada į valdžią perversmo keliu atėjo Prezidentas AntanasSmetona. Ši patirtis privertė šiuolaikinės demokratijossantvarkas apriboti kariuomenės galimybes veiktisavarankiškai ir nustatyti griežtą civilių kontrolę kariškiams.Tačiau lygiai taip pat ši patirtis iki šiol gąsdinacivilius ir palaiko baimę arba nepasitikėjimą, kuris civiliusverčia galvoti, kad net ir tokios griežtos priemonėsgali nesutrukdyti kariškiams, pripratusiems prie kietovadovavimo, perimti iniciatyvą į savo rankas.Demokratinės santvarkos apribojo kariuomenės galimybesveikti savarankiškai ir nustatė griežtą civiliųkontrolę kariškiams.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 11Lietuvos Respublikos PrezidentasKarinė grupė:karinių reikalavimųnustatymas;karinių doktrinų nustatymas;karinis planavimas;mokymų ir pratybųorganizavimas;karių aprūpinimas;resursų paskirstymas;analizė ir ataskaitos.Krašto apsaugos ministerijaPolitinio pastikėjimo vadovybė(civilinė ir karinė)Hierarchiškai paskirta vadovybė(civilinė ir karinė)Ekspertai ir užduoties vykdytojaiCivilinė grupė:politikos nustatymas;asignavimų paskirstymas;biudžeto planavimas irvykdymas;taisyklių ir normų kūrimasįskaitant ir vidines administracinesprocedūras;karinių planų reikalavimųpriežiūra;kolektyvinis planavimas;įsigijimai;tarptautinių ryšių reguliavimas;analizė ir ataskaitos.kontrolėkoordinavimasŠie du faktoriai – noras griežtai kontroliuoti kariuomenęir pasitikėjimo trūkumas – gali sudaryti sąlygascivilių kontrolei virsti civilių vadovavimu kariškiams.Tai, žinoma, mažiau pavojinga nei atvirkštinis variantas,tačiau poveikis tiek vienu, tiek kitu atveju turi neigiamųpasekmių.Išsakytus teiginius galima pagrįsti šaltiniais (tai neprilygsmokslinei pateiktos informacijos analizei, turiutikslą pateikti sukauptą ir apibendrintą patirtį, o išvadasdaryti galime patys).Straipsnyje „Civilių kontrolė ar civilių vadovavimas“(angl. „Civilian control or civilian command“), kurį2003 m. parengė Ženevos demokratinės ginkluotųjų pajėgųkontrolės centre pulkininkas Luis L. Boros, pažymimitokie dalykai: „Kai yra išrinktos civilinės valdžiosesminė baimė, jog ginkluotosios pajėgos gali užimti politinęvaldžią, ir yra pasitikėjimo trūkumas tarp civilinėsir karinės vadovybės, atsiranda tendencija pasukti nuocivilių kontrolės į civilių vadovavimą. (...) Griežtos civiliųvadovavimo sistemos grėsmė gali sumažinti ginkluotųjųpajėgų efektyvumą tokiu būdu sumažinant ir šalies karinęgynybą. (...) Griežta civilių vadovavimo sistema, kurciviliai aiškina kariškiams, kaip jiems dirbti, dažniausiailemia nacionalinio karinio gynybinio pajėgumo degradaciją.(...) Detalių planavimas įgyvendinant karinę strategijąpirmiausiai tenka karinei grupei (kariškiams), bet yravykdoma vadovaujant ir koordinuojant civilinei valdžiai.Politinė ministerijos vadovybė turi teisę priimti galutinįsprendimą dėl civilinės ir karinės grupės parengtų planų.Šių patvirtintų planų vykdymas lieka kariškių rankose,tačiau vėlgi, civilinė grupė turi atsakomybę už šių gynybiniųplanų priežiūrą. (...) Vykdant karinius planus neturėtųbūti civilių įsikišimo, o priežiūros funkcija vykdomaaukštesniu lygmeniu. (...) Demokratija reikalauja abiejųgrupių (civilinės ir karinės) bendradarbiavimo, kad būtųužtikrintas šalies saugumas.“Išvada: norint išlaikyti gynybinius pajėgumus, jųkūrimui ir išlaikymui turėtų vadovauti kariškiai su civilinėsvaldžios žinia ir pritarimu, nes priešingu atvejugali būti padaryta žala ne tik patiems gynybos pajėgumams,bet ir šalies saugumui (apginamumui).„ Demokratinės santvarkos apribojokariuomenės galimybes veiktisavarankiškai ir nustatė griežtącivilių kontrolę kariškiams.

12„ Civiliai neturi užtektinai patirtieskariniuose reikaluose palygintisu kariškiais, kurie specialiaito išmokyti.„Civilių kontrolė ar civilių vadovavimas“ straipsnio autoriusplk. Luis L. Boros pateikia gynybos kūrimo struktūrąidealiu atveju (autoriaus pritaikyta Lietuvos atveju).Kitame straipsnyje „Striking balance Between CivilControl of the Armed Forces and Effective defence“(African Defence Review, No.14, 1994, Maj Gen PierreSteyn, Director of Defence studies, Institute for DefencePolicy) teigiama: „Civilių kontrolės koncepcija niekadanebuvo patenkinamai apibrėžta. (...) Subjektyvi civiliųkontrolė – civilių valdžios didinimas. Subjektyvios civiliųkontrolės esmė yra nepriklausomos karinės srities neigimas.Objektyvi civilių kontrolė – karinio profesionalumokėlimas. Objektyvios civilių kontrolės esmė yra savarankiškokariškių profesionalumo pripažinimas. (...) Natūralu,kad kariškiai nori išsaugoti didelę veiksmų laisvępriimant vietinius taktinius sprendimus, nes tik jie yrakvalifikuoti tokius veiksmus daryti, o jų viršininkai – tiekciviliai tiek kariškiai – nenoromis priima tokią tvarką.(...) Preliminariai, civilių kontrolė pasiekia tokį lygį, kokiulaipsniu yra sumažinta karinių grupių galia.“Vadinasi, situacija, kai civiliai per daug kišasi į kariuomenėsveiklą, gali būti vertinama kaip subjektyvi,t. y. galima teigti, kad civiliai neturi užtektinai patirtieskariniuose reikaluose palyginti su kariškiais, kurie yraspecialiai to išmokyti, todėl civilių vadovavimas karineitaktikai gali pridaryti žalos ir turėti įtakos šalies gynybiniamspajėgumams. Visa tai sprendžiama tarpusaviopasitikėjimo ir abipusio profesionalumo pripažinimuabiems pusėms paskirtų kompetencijų ribose.Neoficialiame 2005 metų pranešime žiniasklaidai„Demokratinė ginkluotųjų pajėgų kontrolė“, kurį parengėDemokratinės ginkluotųjų pajėgų kontrolės centrasŽenevoje (angl. Geneva Centre for the DemoctraticControl of Armed Forces), civilių kontrolė apibūdintataip: „Civilinė valdžia kontroliuoja karines misijas,pajėgų sudėtį, finansavimo ir aprūpinimo politiką. Karinėpolitika yra ribojama ir patvirtinta taip pat civilinės

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 13valdžios, bet kariškiai turi tvirtą operacinę autonomijąspręsdami, kurios operacijos yra reikalingos, kad jie pasiektųcivilinės valdžios nubrėžtus politikos tikslus.“Šiame pranešime išskirta ir civilių ekspertizės sąvoka:„Civiliai atlieka ekspertizę, padedančią gynybos valdymuiir peržiūrėti atsakomybes, gerbiant kariškių profesinęekspertizę, ypač, kai civiliai dažniausiai turi ribotąoperacinę patirtį.“Taip pat pateikiami siūlymai, kokiomis priemonėmisįgyvendinama demokratinė ginkluotųjų pajėgų kontrolė:„Demokratinės kontrolės principai įgyvendinami per įvairiusmechanizmus: įstatymus, institucinius mechanizmus(Generalinė inspekcija), mokymo priemonių vystymą (civiliųir kariškių bendradarbiavimo kultūros plėtra, civiliųkontrolės ir humanitarinės teisės mokymas).“Aktualus ir gynybos politikos kontrolės supratimas:„Kariškiai atlieka ekspertizę daugelyje nacionalinio saugumosričių, kariniai civilinės valdžios patarėjai gali būtisuinteresuoti padidinti gynybos biudžetą atsižvelgdami įišlaidas, skirtas saugumui užtikrinti įvairiais aspektais.Tuo pačiu metu civilinė vadovybė gali turėti menką patirtįgynybos reikaluose, kuri yra būtina politikos formulavimuiir priežiūrai. Kariškiai turi būti įtraukti į gynybosplanavimo procesą, bet atitinkamai informuota civilinėvadovybė turėtų „paskutinį žodį“ visais klausimais.“Taigi ir minėtame Demokratinės ginkluotųjų pajėgųkontrolės centro pranešime vėl išskirti pagrindiniai civiliųdemokratinės kontrolės kariškiams principai:civilinė valdžia turi „paskutinio žodžio“ teisę;civilinė valdžia turi suteikti tvirtą autonomiją kariškiamsvykdyti savo veiklą ir operacijas pagalcivilinės valdžios nubrėžtus politikos tikslus;civiliai turi pasitikėti kariškių profesionalumupriimant karinius sprendimus.2002 metais Kanados karinis žurnalas (angl. CanadianMilitary Journal) išspausdino dr. Ross Grahamstraipsnį „Civilių kontrolė Kanados pajėgoms: nacionalinisvaldymas ir nacionalinis vadovavimas“(angl. „Civil Control Of The Canadian Forces: NationalDirection And National Command“), kuriame paaiškino,kad „aiškios pavaldumo ir atskaitomybės ribos nuoparlamento iki kiekvieno kario gali būti tinkamos tik tuoatveju, jei nėra pažeista karinio vadovavimo nuo gynybosštabo viršininko (Lietuvos atveju – kariuomenėsvado – T. B. past.) iki operacinių vienetų grandinė. Betkoks lūžis šioje grandinėje sunaikina civilių kontrolę kariškiamsžemiau šios jungties.“Tuo norima pasakyti, kad tokia sistema jau negalėsvadintis civilių kontrole, nes tokia sistema gali virsticivilių vadovavimo sistema. Reikėtų pažymėti, kad kariuomenėsvadas kariškiams gali nurodinėti tik remdamasistuo, kokia yra civilinės valdžios pozicija vienu arkitu klausimu.IšvadosCivilių demokratinė kariuomenės kontrolė Lietuvojeapibrėžta Krašto apsaugos ir karo tarnybos organizavimoįstatymu, pagal kurį civilių demokratinėje kariuomenėskontrolėje dalyvauja keli subjektai – Prezidentas,Seimas, Vyriausybė ir krašto apsaugos ministras.Sprendimus dėl krašto apsaugos sistemos ir ministerijosveiklos priima krašto apsaugos ministras arba kraštoapsaugos ministro įsakymu deleguoti asmenys (viceministrai,kancleris, departamentų direktoriai ar kt.).Norint išlaikyti stiprius gynybinius pajėgumus, jųkūrimui ir išlaikymui turėtų vadovauti turintys patirtiesir specialiai mokyti kariškiai su civilinės valdžiosžinia, kitaip tariant, civilių kontrole. Civilių vadovavimas,o ne kontrolė taktiniuose kariniuose reikaluosegali pridaryti žalos ir neigiamai paveikti šalies gynybiniuspajėgumus. Tam, kad viskas gynybos srityje vyktųsklandžiai, reikalingas civilių ir kariškių tarpusavio pasitikėjimasbei abipusio profesionalumo pripažinimas.Kalbant apie pagrindinės civilių demokratinės kontrolėskariškiams principus, galima išskirti šiuos:civilinė valdžia turi „paskutinio žodžio“ teisę;civilinė valdžia turi suteikti tvirtą autonomiją kariškiamsvykdyti savo veiklą ir operacijas pagalcivilinės valdžios nubrėžtus politikos tikslus;civiliai turi pasitikėti kariškių profesionalumupriimant karinius sprendimus, o kariškiai negaliabejoti civilinės valdžios priimamais sprendimaisir privalo juos nekvestionuotinai vykdyti(juo labiau negali turėti nusistatymo, kad civilinėvaldžia jiems netinkamai vadovauja).Paradoksalu, bet...Atsakomybė už politinius-karinius sprendimus, deja,mažai kada tenka patiems politikams. Nors teisingumasturi dominuoti visur, dažniausiai už tokių sprendimųpasekmes atsako karvedžiai, karinių operacijų vadai irkiti politinius sprendimus vykdę jėgos organizacijų viršininkai.Tarptautinis karo nusikaltimų tribunolas metųmetais „medžioja“ karinių konfliktų metu vadovavusiuskarininkus, juos baudžia, tarptautinė bendruomenėjuos smerkia, o įsigilinus labiau į tuos klausimus neretaipaaiškėja – jie buvo įsakymų vykdytojai. Žinoma, nevisi, kai kuriems užteko valios ir patiems priiminėti nežmoniškussprendimus.Taigi, kaip sakė žymus prūsų karo teoretikas KarlasFilipas Gotlybas fon Klauzevicas (vok. Carl PhilippGottlieb von Clausewitz), karas nėra savitikslis – tai politikostąsa kitokiomis priemonėmis.Redakcijos prierašas. Kaip Jūs, gerbiamieji skaitytojai, vertinatestraipsnyje iškeltą problemą?Nuomones galite siųsti: Karinės periodikos redakcija, Totoriųg. 25/3, LT–01121 VilniusA. Pliadžio nuotr.

14Konfliktų zonaKariniai perversmai –politinių režimų padarinysKpt. Irminas MiškinisNors skirtingos valstybės ar visuomeninės organizacijos kariniusperversmus traktuoja skirtingai ar bent jau kai kuriais atvejaisnevienodai juos apibrėžia, aišku viena, jog į šią opią problemą reikiareaguoti pasitelkus pačias griežčiausias priemones, kad būtų galimasumažinti negatyvias šio reiškinio sukeltas pasekmes, nes toks reiškinyspaprastai būna nenuspėjamas ir nelauktas.Visi suprantame, kad karinis perversmas, ypač karinis valdymasteisinėje valstybėje, yra neigiamas reiškinys, silpninantis taiką,demokratinius procesus, keliantis grėsmę žmogaus teisėms,demoralizuojantis visuomenę ir destabilizuojantis padėtį šalyje,tačiau nenuginčysim to fakto, kad kiekvienos valstybės reikalas yrasavarankiškai spręsti problemas ir tvarkytis savo šalies viduje.Taigi pagrindinis publikacijos tikslas – apžvelgti šioms dienomsaktualią šią temą, kuri plačiai nagrinėjama periodiniuose leidiniuoseakcentuojant vis naujas aktualijas, taip pat leisti susidaryti savonuomonę apie karinio perversmo esmę, t. y. koks režimas susiformuojaįvykus tokiam politiniam reiškiniui, atskleidžiant galimų režimųbūdingus bruožus.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 15Prisiminkime istorinį faktą,kad Lietuvoje taip pat buvoįvykdytas karinis perversmas1926 m. gruodžio mėn. 17 d. jauni ir aktyvūs Lietuvoskariuomenės karininkai, prie kurių prisidėjo įtakingidešiniųjų partijų, ypač tautininkų, vadai nušalino legaliątarpukario Lietuvos III seimo daugumos priimtinąM. Šleževičiaus vadovaujamą Vyriausybę. PrezidentasK. Grinius patvirtino pasiūlytą A. Voldemaro Vyriausybęir pats atsistatydino. Paneigus konstitucinę tvarkąbei teisės nuostatus, į prezidentus buvo iškeltas A. Smetona.Šis įvykis užbaigė trumpą parlamentinės (seiminės)demokratijos raidos tarpsnį Lietuvoje (1918–1926)ir pradėjo kitą – autokratinį (1927–1940).Šarvuočiai prie Vyriausiojo kariuomenės štabo 1926 m. gruodžio 18 d.Autoritariniai(autokratiniai) režimaiSeniausių laikų Rytų despotija, Graikijos tironija,viduramžių absoliutizmo forma įvardino autoritarizmoegzistavimą. Mūsų laikais autoritariniai režimai būdingisusiskaldžiusiai visuomenei, neturinčiai išvystytossocialinės ir politinės struktūros, o ne taip seniai taibuvo aktualu šalims, kurių saugumui nuolat grėsė pavojus(pvz., Pietų Korėja, Taivanas).Autoritariniu režimu besivadovaujanti valdžia paprastainesiekia reguliuoti ekonomikos, kultūros, asmeniniųsantykių, nes šios sritys nėra tiesiogiai susijusiossu politika ir jos gali likti nepriklausomos (norsne visada lieka). Todėl bažnyčia, giminė, šeima ne tikgali išsaugoti savo autonomiją, bet ir dažnai gali būtipalaikomos valstybės, kuri teigiamai vertina tradicinesvertybes.Demokratijos principai visada kirsdavosi su autoritarinių(autokratinių) režimų svarbiausiais bruožais:teisinės valstybės egzistencijos, konstitucijos normųnetaikymu;centralizuotos valdžios, sukoncentruotos vienožmogaus ar vienos institucijos žinioje (visai uždraudžiamosarba griežtai kontroliuojamos nevalstybinėsasociacijos, organizacijos, susivienijimai,partijos ir, žinoma, jų veikla);viešos konkurencijos dėl valdžios draudimu;opozicijos draudimu ir jos persekiojimu: draudžiamasteigti opozicines partijas, užgniaužiamasbet koks pasipriešinimas valdžiai, panaudojantjėgos struktūras (policiją, specialiąsias saugumotarnybas, kariuomenę);vykdomosios valdžios monopolizavimu valstybinėsvaldžios (realiai dingsta valdžios pasiskirstymoprincipas);žmogaus teisių ribojimu, reikalaujant absoliutauspaklusnumo valdžia, piliečių pareigų akcentavimu,išskiriant svarbiausią – lojalumą režimui,kuris sutapatinamas su valstybe ir tauta;komandinio, direktyvinio vadovavimo stiliauspasireiškimu;kariuomenės naudojimu kaip svarbiausia autoritariniorežimo atrama, militarizuojant visuomenėsgyvenimą.Legitimumo tipai:monarchija (tradicijos), nuo seno dominuojantigrupė;ideologinis (teologinis) režimas pateisinamas visuomenėssvarbiausių vertybių gynimu nuo išoriniopavojaus (taip vadinamas apsupimo sindromas)arba religinių normų įgyvendinimu;lojalumas (personalinis) charizmatiniam lyderiui.„ Karinis perversmas, ypač karinisvaldymas teisinėje valstybėje, yraneigiamas reiškinys, silpninantistaiką, demokratinius procesus,keliantis grėsmę žmogaus teisėms,demoralizuojantis visuomenę irdestabilizuojantis padėtį šalyje

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 19Madagaskaro pavyzdys: 2010 m. lapkričio mėnesįsaloje įvykdytas karinis perversmas dėl nestabilios politinėspadėties šalyje ir prieštaringai vertinamos naujosKonstitucijos. Kariškiai paleido šalies valdžios institucijasir sudarė karinį komitetą. Kaip teigė plk. CharlesAndrianasoavina, žmonės ir taip per ilgai laukė politinėskrizės atomazgos!Civiliniai-kariniai režimai (Čilė, Egiptas). Elitas paprastaineturi vieningos ideologijos ir siekia tik praturtėti.1973 m. padedant JAV Čilėje buvo nuverstasocialistinė Salvadoro Aljendės vyriausybė, dėl karinioperversmo prasidėjo masinės represijos bei denacionalizacija.1978 m. plebiscitas formaliai patvirtino Pinočetodiktatūros teisėtumą, o 1981 m. buvo priimta Konstitucija.Ekonomikai pradėjus augti tik nuo 1985 m., vietosgyventojai ir didelė kariškių dalis jau buvo nusivylęPinočeto valdymu. Svarbus postūmis šalies politiniampasikeitimui buvo 1987 m. Jono Pauliaus II vizitas.Po 1988 m. referendumo, kada iš 90 proc. balsavusių55 proc. atmetė Pinočeto pretenzijas likti prezidentu iki1997 m., 1989 m. diktatorius pasitraukė.1981 m. spalio mėnesį įvyko islamo fundamentalistųpasikėsinimas į tuometinį Egipto prezidentą MuhammadAnwar El Sadat. Egipto prezidentas buvo nužudytas,o šalies valdymą perėmęs tuometinis viceprezidentasHosni Mubarak iš karto pradėjo stiprinti savovaldžią pirmiausia numalšindamas islamistų sukilėliusir beveik 2500 vyrų pasodindamas į kalėjimą. Po1992 m., 1993 m. ir 1995 m. pasikėsinimų į jo gyvybę,jis dar labiau griežtino savo valdžią apribodamas laisvusrinkimus ir politinių oponentų suėmimais, kariškiųfizinės jėgos naudojimu nepaklusnumams slopinti.Įstatymiškai buvo apribota nevyriausybinių ir politiniųorganizacijų veikla, gatvių demonstracijos, uždraustineregistruoti finansiniai aukojimai. Valdant H. MubarakuiEgiptas garsėjo kaip labai korumpuota šalis, o valdžia,esant nepaprastai padėčiai, galėjo bet kada įkalintineįtikusį pilietį. Kai 2011 m. pradžioje šalyje prasidėjovisuotinis sukilimas dėl esamos padėties, prezidentasbuvo nuverstas ir jam iškelti kaltinimai korupcija beismurtu prieš savo šalies piliečius.IšvadosVisi kariniai perversmai turi savo atsiradimo priežastis.Valdžios abejingumas ir bejėgiškumas sprendžiantsavo piliečių aktualias problemas, neetiškas bendradarbiavimastarp pačių žmonių grupių, informacijostrūkumas, žemas šalies žmonių produktyvumasar skirtingos vertybės bei požiūriai gali būti konfliktopradžia, vedanti prie karinio perversmo valstybėje.Visi konflikto dalyviai turi pasijausti visaverčiaisžmonėmis, o jų požiūriai, jausmai ir poelgiai turi būtigerbiami, todėl manau, kad svarbiausias dalykas, į kurįturėtų atkreipti dėmesį kiekviena vadžia – tai neišspręstospagrindinės konflikto priežastys: ekonominė krizė,dėl ko išauga bedarbystė, atsiranda socialinių problemų,susidaro kriminogeninė situacija su realiomispasekmėmis, korupcija valdžios vienetuose, klasių nesantaikair genocidas. Galima sakyti, kad karinio perversmo„nedingstantys randai“ kelia grėsmę konfliktopaaštrėjimui ir dar didesniam nesutarimui bei įtampai,pasinaudojant žmonių „valia“.Galimos dvi išeitys: kai įvykiams užbėgama už akiųir stengiamasi, kad konfliktas (karinis perversmas) neįvyktųdar jo pradinėje stadijoje, kaip, pavyzdžiui, 2010metų vasario mėnesį Turkijoje buvo atskleistas planuotaskarinis perversmas „Kūjis“, arba ieškoma konfliktošaltinio, bandant suprasti vienos iš grupių nepasitenkinimopriežastį atsiradus realioms pasekmėms (žmoniųaukos, prarastas ar nacionalizuotas turtas, draudimųbanga, apribojimų kūrimas ir t. t.), ir tik tada panaudojamasgalimas sprendimo būdas atsižvelgiant į visaspasekmes.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 21IdeologijaJau Woodrow Wilson (JAV prezidentas 1913–1921)aktyviai reiškėsi remdamas žydų valstybės susikūrimą.Anot jo, šalies apsisprendimas – pagrindinis demokratijosrezultatas. Jo deklaruojama tautų apsisprendimoteisė bei Balfouro deklaracijos rėmimas buvo akstinasžydams aktyviai išnaudoti JAV užsienio politikos formuotojussavo tikslams siekti.Izraelio ir Amerikos santykių apžvalgą reikėtų pradėtinuo tada, kai apie Izraelio įkūrimą dar nebuvožinių, tuometinės Palestinos sionistų lyderiai suprato,kad per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo sprendimus priimsAmerika, todėl sionistų veiklos centrą jie perkėlė išLondono į Niujorką ir Vašingtoną.Izraelio valstybės susikūrimo išvakarėse JAV valdančiuosesluoksniuose vyko nuožmios kovos dėl Palestinosžemių. JAV Valstybės departamento pareigūnai darėviską, kad sutrukdytų arba atidėtų prezidento politikosgairių priėmimą Palestinos atžvilgiu 1947 ir 1948 m. Irnors dauguma JAV užsienio politikos kūrėjų buvo priešžydų valstybės susikūrimą, tačiau JAV prezidento ir joartimiausios aplinkos žmonių nuomonė buvo tokia: neramiuoseArtimuosiuose Rytuose, kur niekada nebuvodemokratijos tradicijų, reikia sukurti demokratinę, teisinęvalstybę ir kuo skubiau ją pripažinti.Kaip Harry S. Truman (JAV prezidentas 1945–1953)ir norėjo, Amerika pirmoji pripažino Izraelio valstybę.Tuometinė JAV prezidento politika buvo paremta padėtiesregione realijomis, Amerikos morale, etika ir humanitarinėmisvertybėmis bei Amerikos nacionaliniaisinteresais.Strateginė partnerystėJAV ir Izraelio santykiai pasikeitė kartu su Šešiųdienų karu (arabų ir Izraelio karas 1967 m.), kai Izraelistapo strateginiu partneriu – šalimi, kuri galėtųlaimėti karus prieš visas negandas. Tai buvo patikimassąjungininkas šaltojo karo metu, tarnaujantis Amerikosstrateginiams interesams. Šie vadinamieji specialūssantykiai buvo pagrįsti strateginiais interesais, Izraelio,kaip strateginio partnerio, suvokimu ir bendromis vertybėmis.Bendrosios vertybės – demokratija (Izraelisyra vienintelė demokratija regione), teisinė valstybė,turinti teisingumo sistemą, ir galiausiai, bet ne mažiausvarbi, Biblija.Šaltojo karo metu JAV ir Izraelis turėjo bendrąstrateginį interesą – nugalėti sovietų remiamas priešiškainusiteikusias valstybes Artimuosiuose Rytuose.Politiniai procesai prasidėjo, kai Gamal Abdel NasserHussein vadovaujamas Egiptas įsiveržė į Arabijos pusiasalį.Dėl to, kad Egiptą rėmė sovietai, JAV pradėjoremti Izraelį.Izraelis atmetė reikalavimą atšaukti Gazos Ruožo blokadą.1981 m. Izraelis sunaikino Irako branduolinį reaktorių,smarkiai sumažindamas Irako karinę galią. Šisdrastiškas Izraelio poelgis nelabai patiko JAV, tačiau poJAV vadovaujamos koalicijos, Kuveito išlaisvinimo išIrako okupacijos 1991 m. gynybos sekretorius RichardCheney padėkojo Izraeliui už drąsius ir net dramatiškusveiksmus prieš dešimtmetį.LobizmasKaip teigia politologai, Amerikos valdžia visadabuvo labiau priklausoma ne nuo kitų valstybių, bet pirmiausianuo savo pačios piliečių. Todėl JAV užsieniopolitika niekada nebuvo monolitinė – joje įvairiais laikotarpiaisreiškėsi įvairūs interesai ir ne tik diplomatų,bet ir interesų grupių, ir korporacijų bei atskirų valstijų,užsiimančių lobizmu per senatorius.

22PartnerystėFormuojant JAV politiką dominuoja dvi vidinės lobistųgrupės: etninė – Izraelio lobistai ir ekonominė –naftos pramonė. Izraelio lobistai yra viena iš siaurointereso spaudimo grupių. Tai yra laisvas asmenų irorganizacijų tinklas, kurių svarbiausia yra Amerikos irIzraelio vidaus reikalų komitetas. Izraelio lobistus vienijane bendras sutarimas dėl Izraelio politikos, tačiausutarimas dėl JAV politikos Izraelio atžvilgiu. Kartu sufinansine pagalba Izraelio lobistai reikalauja besąlygiškosJAV diplomatinės Izraelio apsaugos Jungtinių Tautųir kituose forumuose.Izraelio lobistai veikia skirtingai nuo kitų Amerikosetninių lobistų grupių. Daugumos etninių lobistų galiaparemta balsavimo galia, o ne pinigais. Izraelio lobistaivisų pirma yra ne tradiciniai etniniai rinkėjai, o etniniaidonorai. Lobistai naudoja priešrinkiminių kampanijųpinigines aukas, kad paveiktų Kongreso narius srityse,kuriose yra tik keletas žydų rinkėjų. Kaip ir kiti lobistai,kurių galia remiasi kampanijų pinigais ir paskyrimais įpareigas, Izraelio lobistai daugiausia turi daug įtakos perišrinktus pareigūnus ir jų štabus, tačiau jie ne itin sugebadaryti įtaką karjeros valstybės tarnautojams, pavyzdžiui,kariškiams, žvalgybos agentūrų darbuotojams. Daugiausia,ką jie gali – pabandyti diskredituoti šiuos pareigūnus(pavyzdžiui, įvardindami juos „arabistais“), kai pastariejinesutinka „žaisti“ pagal lobistų sukurtą scenarijų.Lygiai taip, kaip svarbu kontroliuoti vykdomąją valdžiąir Kongresą, taip lobistai daug investuoja į manipuliavimąžiniasklaida vaizduojant Izraelį Amerikosžmonėms. Įtaka žiniasklaidai yra trečioji pagrindinėIzraelio lobistų kovos priemonė. Negalima teigti, kadlobistai cenzūruoja naujienas, tačiau su jų pagalba Izraelioir arabų konfliktas nušviečiamas tendencingai. Beveikvisi palestiniečių veiksmai parodomi kaip provokuojantysar agresyvūs, tačiau niekada neužsimenama,kad vienus ar kitus veiksmus lemia trijų dešimtmečiųbesitęsiančios okupacijos.Lobistai taip pat atidžiai stebi mokslo sritį visoseJungtinėse Valstijose. Tai būtų lyg ir cenzūra, ką studentaigauna iš savo profesorių. Lobistų grupės finansuojapro-Izraelio studentų organizacijas studentų miesteliuose.Geras pavyzdys būtų Džordžtauno Izraelio aljansas,kuris yra vienas iš labiausiai finansuojamų ir galingųklubų, kuriame vyksta aršios diskusijos bei formuojamatik viena nuomonė – pagalba Izraeliui. Taigi lobistai galiatgrasyti nuo daugumos diskusijų prieš Izraelį ir paveiktivisuomenės nuomonę užjausti Izraelį.Izraelio strateginė vertė Amerikoje aiškinama tuo, kad:Izraelis yra silpnas ir apsuptas priešų;jis yra demokratiškas – tai morališkai geriausiavaldymo forma;Izraelio elgesys morališkai pranašesnis už savopriešininkų veiksmus.Finansinė paramaAmerikos pagalba pasireiškia ne vien tik moraline,bet ir finansine parama. Izraelis yra didžiausiasfinansinės paramos gavėjas. Jis gauna apie 3 mlrd. JAVdolerių kasmetinių išmokų. Kitos šalys paramą gaunaketvirčiais, Izraelis – kiekvienų fiskalinių metų pradžioje.Dauguma paramos gavėjų privalo išleisti paramąJungtinėse Valstijose, Izraelis – 25 proc. paramosišleidžia savo gynybos pramonei remti. Svarbiausia,kad Izraelis vienintelė šalis, kuri neturi atsiskaityti, kurtą paramą išleidžia. Taip sudaromos sąlygos panaudotiJAV pinigus netgi tam, kam prieštarautų pačios JAV.Būtent taip ir yra, kad Izraelis dažnai elgiasi priešingainei JAV norėtų.Tokia parama JAV kainuoja labai daug, tačiau jinieko už tai negauna. Negali pasinaudoti Izraelio karinėmisbazėmis nekeldamos arabų šalių priešpriešos,Izraelio kariuomenė negina amerikiečių šiame regioneir t. t. Nors JAV negresia tiesioginis pavojus, tačiau palaikantIzraelį, kitos šalys (o ypač teroristų organizacijos)pradeda grasinti JAV būtent dėl tokios paramos beiypatingų santykių su Izraeliu.Jei JAV ir toliau teiks finansinę paramą Izraeliui išskirtinėmissąlygomis, nereikalaudama tikslios panaudosataskaitos, Izraelis ir toliau bandys provokuoti savo„geradarę“ bandydamas nustatyti galimas savo elgesioribas. Ir tam pagrindo tikrai yra, nes JAV greičiausiaiužprogramavusi savo veiksmus – įsipareigojimas Izraeliuiteikti visokeriopą paramą nepalaužiamas.IšvadosIzraelis ir jo rėmėjai Amerikoje nori, kad JungtinėsValstijos spręstų bet kokios grėsmės Izraelio saugumuiproblemas. Jei jų pastangos formuoti JAV politiką pavyks,Izraelio priešai susilpnės ar bus nuversti, Izraelisgaus visišką laisvę susidoroti su palestiniečiais.Izraelio lobistai dėl savo finansinių galimybių, naudodamiantisemitizmo kaltinimus ar kitus nevisiškaietiškus būdus, yra viena iš galingiausių lobistų grupiųAmerikoje, kuri sugeba politikos formuotojus bei balsuotojusnuteikti sau reikiama linkme. Remiantis pateiktaisargumentais galima daryti išvadą, kad Izraelioklausimas visą laiką bus ryškus JAV užsienio politikoje.Kad ir kokių pažiūrų būtų prezidentas, Kongreso nariaiar kiti valdininkai, kad ir kokią pirminę nuostatąjie turėtų, lobistai sugebės sušvelninti „kampus“ ir vėlpakreipti politiką sau palankia linkme.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 23Pučas Maskvoje,įvykiai ir atgarsiai Lietuvoje ir pasaulyjeGrėsmėsEdvardas RadaitisLietuva, kitos iš sovietinės imperijosišsivadavusios respublikos, buvusiosvadinamojo socialistinio lagerio šalys irRusijos demokratinės jėgos paminėjo priešdu dešimtmečius Maskvoje nepavykusiokomunistinio pučo 20-ąsias metines.Aštuoni reakcingi Kremliaus funkcionieriai1991 m. rugpjūčio 19 d. įsteigė vadinamąjįGKČP (rus. Государственный комитет почрезвычайному положению в СССР, liet.Valstybinis ypatingosios padėties komitetasSSRS) ir į Maskvos gatves išvestais tankaisbei informacine blokada (vietoje žinių kaipsovietinių lyderių laidotuvių dieną Centrinėtelevizija nuo ankstaus ryto rodė baletą„Gulbių ežeras“) bandė sustabdyti SovietųSąjungos griūtį. Perversmininkų tikslas buvonušalinti nuo pareigų Kryme atostogavusįneva nelauktai susirgusį SSRS prezidentąM. Gorbačiovą ir sužlugdyti rugpjūčio 20d. numatytos naujos sąjunginės sutartiespasirašymą, pagal kurią sovietinėmsrespublikoms, pučistų nuomone, būtų buvęsuteikta pernelyg daug savarankiškumo.Tik ryžtingi Rusijos prezidento B. Jelcinoveiksmai ir tūkstančių maskviečių, stačiusiųgatvėse barikadas, gyva grandine, kaip perdramatiškus Sausio įvykius Vilniuje, apjuosusiųparlamentą, pasiaukojimas sustabdė didelįkraujo praliejimą, sužlugdė GKČP parengtąperversmo scenarijų. Nepavykęs pučaspaspartino SSRS iširimą, leido Rusijai irkitoms jos įtakoje likusioms respublikomsvykdyti demokratines reformas, o visiškąnepriklausomybę paskelbusioms Baltijosšalims – grįžti į pripažintų pasaulio valstybiųpolitinį žemėlapį, tapti visavertėmis EuroposSąjungos ir NATO narėmis.Iškalbinga tyla KremliujeNei Rusijos prezidentas D. Medvedevas, nei premjerasV. Putinas 1991 m. rugpjūčio pučo žlugimo 20-ųjų metiniųproga nepasveikino šalies gyventojų, nedalyvavo demokratiniųjėgų Maskvoje surengtuose mitinguose, nepadėjogėlių ant trijų per pučą žuvusių parlamento gynėjų kapo.Tokia Kremliaus šeimininkų pozicija rodo, kad jie nežadaatsisakyti autoritarinio valdymo stiliaus, neketina grįžtiprie pirmaisiais B. Jelcino prezidentavimo metais vykdytųliberalių ekonomikos reformų, buvusios spaudos laisvės.Turėdami vis dar nemažą Rusijos gyventojų (potencialiųrinkėjų) palaikymą ir žinodami, kad visuomenė – daugiausiavyresnio amžiaus ir skurdžiausiai gyvenantys žmonės– ilgisi sovietinių laikų gyvenimo lygiavos, visuotinės„darbystės“ ir minimalius poreikius tenkinusios senatvėspensijos, Kremlius nutarė verčiau patylėti per komunistinioperversmo numalšinimo sukaktį.Rusijos komunistai su G. Ziuganovu priešakyje perpučo 20-metį netylėjo, rengė triukšmingus mitingus,atvirai pritarė perversmininkų bandymui išsaugoti, kaipbuvo giedama nebeegzistuojančios valstybės himne „didingąir galingą Sovietų Sąjungą“. Vis dėlto, kaip rodošiemet atlikta visuomenės apklausa, net 72 proc. Rusijosgyventojų nebeprisimena GKČP vadovo G. Janajevoir kitų perversmo organizatorių pavardžių, nežino,kaip jie buvo nubausti.Bausmės ir apdovanojimaiGKČP narys Borisas Pugo – buvęs sovietinės LatvijosKGB pirmininkas, 1991 m. ėjęs Sovietų Sąjungos vidausreikalų ministro pareigas, nepavykus pučui, rugpjūčio22 d. nusišovė. Kiti GKČP nariai buvo suimti ir

24Borisas Jelcinas,užlipęs ant tanko,kreipiasi į Rusijosdemokratijosgynėjus,susibūrusius prieBaltųjų rūmų,ir kariuomenę,ragindamasnevykdytinusikalstamų,antikonstituciniųGKČP nurodymų.įkalinti. Perversmo organizatoriai už grotų praleido vostrejetą metų, nors iš karto buvo apkaltinti tėvynės išdavimuir už tai jiems galėjo būti skirta net mirties bausmė.Tokio kaltinimo prokurorai nesugebėjo pritaikyti, nessuimtieji ir jų advokatai aiškino, kad, atvirkščiai, kraštutinėmispriemonėmis, kaip tikri SSRS piliečiai kaltinamiejibandė išgelbėti valstybę nuo subyrėjimo. 1994 m.specialiu Rusijos Dūmos sprendimu, dar neįvykus teismui,pučistai pagal amnestiją buvo išleisti į laisvę.Pučistų vadas Genadijus Janajevas, tuometinis SSRSviceprezidentas, kurio rankų drebėjimą per spaudoskonferenciją meluojant žurnalistams apie M. Gorbačiovonetikėtą ligą, kaip vieną simbolinių pučo detalių ikišiol mena televizijos žiūrovai, išėjęs į laisvę dirbo Karoinvalidų komitete, vadovavo Rusijos tarptautinės turizmoakademijos Tėvynės istorijos ir tarptautinių santykiųkatedrai, rašė prisiminimus. 2010 metais mirė.Pučo komiteto narys maršalas Dmitrijus Jazovas,SSRS gynybos ministras, rugpjūčio 19 d. įsakęs į Maskvąįvesti kariuomenę, 1998 m., iš Rusijos prezidento postodar nepasitraukus B. Jelcinui, buvo paskirtas Rusijosgynybos ministerijos vyriausiuoju patarėju tarptautiniokarinio bendradarbiavimo klausimais, vėliau – ValstybėsDūmos Gynybos komiteto patarėju, o pastaraisiaismetais dirba Gynybos ministerijos analitiku.Vienas pagrindinių pučo organizatorių SSRS KGBvadovas Vladimiras Kriučkovas, išėjęs į laisvę buvoaktyvus Armijos palaikymo judėjimo dalyvis, kaip irD. Jazovas, dirbo Valstybės Dūmos Gynybos komitetopatarėju, rašė straipsnius spaudai. 2007 metais mirė.Michailas Gorbačiovas – pučistų įkaitas, iš postobandytas išversti SSRS prezidentas, buvusio premjeroN. Ryžkovo teigimu, žinojo apie rugpjūtį Maskvojerengiamą perversmą ir tik tyliai laukė, kaip viskaspasibaigs. 1991 m. pabaigoje pirmasis ir vienintelis SovietųSąjungos prezidentas atsistatydino iš jau kiek anksčiaunustojusios egzistuoti valstybės vadovo pareigų.M. Gorbačiovas – vienas populiariausių pasaulio politikų,esminių ekonominių, politinių ir karinių reformųRytų Europoje architektas, daug prisidėjęs prie šaltojokaro pabaigos pasaulyje. Tačiau tėvynainiai jo nemėgsta:1996 m. M. Gorbačiovo kandidatūrą per rinkimus į Rusijosprezidento postą palaikė vos apie procentą rinkėjų.Lietuviai negali būti M. Gorbačiovui nedėkingi užpraardytą didelės internacionalinės sovietinių respublikųšeimos komunalinio buto sieną, pro kurią pirmiesiemspavyko prasibrauti į laisvę. Vis dėlto SSRS prezidentuimes turime seną sąskaitą: norime išgirsti aiškųatsakymą, ar jo įsakymu 1991 m. sausio 13 d. sovietųkariuomenės specialiosios paskirties dalinys, remiamastankų, šturmavo Vilniaus televizijos centrą, praliejolaisvės gynėjų kraują.Vakarai tokių nepatogių klausimų iki šiol garbinamamGorbiui, žinoma, nepateikia. Šių metų kovąMaskvoje – kukliai, tik šeimos aplinkoje, o Londone,Karališkojoje Alberto salėje, – pompastiškai, dalyvaujantpolitikos ir pramogų pasaulio įžymybėms, grandioziniulabdaros koncertu buvo paminėtas jubiliejinis80- asis M. Gorbačiovo gimtadienis.Pirmasis Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinasšalies vadovo pareigas pradėjo eiti 1991 m. liepos10 d. Labai greitai, dar iki pučo, po kurio žlugimo perpasaulį nuvilnijo Lietuvos valstybės pripažinimo banga,liepos 29 d. B. Jelcinas ir Lietuvos vadovas V. Lands-1991 m. sausio įvykių Vilniuje ir rugpjūčio pučo Maskvoje fotokronikos vaizdų paralelės: barikadų statymas, beginkliai laisvės ir demokratijos gynėjai prieš tankus, Lenino ir

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 25bergis Kremliuje pasirašė sutartį dėl nepriklausomosLietuvos Respublikos pripažinimo, taip pat Lietuvos irRusijos santykių pagrindų. Rusija buvo ketvirta valstybė,pripažinusi Lietuvą (po Islandijos, Danijos ir Slovėnijos).Pažymėtina, kad šią sutartį Lietuvos parlamentasratifikavo rugpjūčio 19-ąją – tą pačią dieną, kai GKČPpaskelbė apie ketinimą jėga restauruoti sovietinę imperiją.Lietuva tikėjosi, kad šis dokumentas bus bent šiokstoks skydas, ginantis nuo pučistų užmačių.B. Jelcinas, kaip demokratinių jėgų lyderis, iš kartostojo komunistinio pučo slopintojų priešakyje. Užlipęsant tanko jis ugningu žodžiu kreipėsi į gyvu žiedu MaskvosBaltuosius rūmus (tuo metu ten buvo Rusijos parlamentas,dabar juose įsikūrusi vyriausybė) apjuosusiądaugiatūkstantinę demokratijos gynėjų minią, gatvėsestovinčių tankų įgulas, visą kariuomenę ir dorus šaliespiliečius nevykdyti nusikalstamų, antikonstituciniųGKČP nurodymų.Prezidentas buvo išgirstas, didelių aukų išvengta,valstybinis perversmas nepavyko, GKČP nariai buvoareštuoti. M. Gorbačiovui dar kelis mėnesius buvo leistavairuoti grimztantį į dugną SSRS laivą.Vėliau B. Jelcinas, nepajėgdamas susidoroti su ekonomikossuirute, nesutardamas su nepaklusniais AukščiausiosiosTarybos deputatais, problemas ėmė skandintitaurelėje, kol tapo neprognozuojamu Rusijos vadovu.Galiausiai jis ėmė spręsti konfliktus pasitelkdamas kariuomenę.1993-ųjų spalį, atsakant į paleistos Dūmosšalininkų ginkuotus išpuolius, B. Jelcino įsakymu tankųsviediniai daužė tų pačių nuo pučistų saugotų Baltųjųrūmų sienas ir langus. Žuvo per šimtą žmonių, buvopakeista Rusijos parlamento struktūra ir sudėtis. Be to,buvusio demokrato B. Jelcino nurodymu nužvangėjopirmosios tankų kolonos tramdyti čečėnų separatistų.Pučo repeticija VilniujePirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis,prisimindamas 1991 m. rugpjūčio neramumus,Seime surengtame minėjime-diskusijoje „1991 m. rugpjūčiopučas ir jo žlugimas Maskvoje, prisidėjęs prie atkurtosLietuvos nepriklausomybės pripažinimo“ kalbėjo:„1991 m. sausį pritaikyta karinė intervencija, kuri tęsėsilyg su pertrauka atlaikius pirmąjį smūgį ligi pat rugpjūčiopučo. Galiu prisiminti, jog suvokėme ir nuolat laukėme,kad ateis lemtingo išmėginimo diena X. Tokia galėjo atrodytiSausio 13-oji, pasibaigusi tarpine Lietuvos pergale, tačiauiš sovietų vadovybės teroristinių ir kitų veiksmų buvoaišku, jog tikslo nėra atsisakyta ir antroji tikroji diena Xdar ateis. Todėl nenustebino nei rugpjūčio 19-oji“.Vienas kitas politikos ekspertas, analizuodamas1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje įvykius, yra sakęs, kadperversmo scenarijus primena 1991 m. sausio 13 d. dramąVilniuje. Iš tiesų ir ten, ir ten gatvėmis žlegėjo tankųvikšrai, gatvėse buvo statomos barikados, parlamentųrūmus supo gyvoji žmonių siena, buvo pralietas laisvėsir demokratijos gynėjų kraujas. Tačiau aiškiausią paralelęmatome tarp apsišaukėlių kietakakčių komunistųperversmininkų grupių, skelbusių, kad visą valdžią jieima į savo rankas. Ir savo sambūrius jie vienodai vadinokomitetais: Vilniuje siautėjo Nacionalinio gelbėjimokomiteto komunistai „platformininkai“ (M. Burokevičius,J. Jarmalavičiaus ir kiti), Maskvoje – Valstybinioypatingosios padėties komiteto pučistai.Kariai atiduodapagarbąžygiuodamipro paminklinįakmenį kariuisavanoriui ArtūruiSakalauskui,žuvusiam gynybosposte prieAukščiausiosiosTarybos rūmųpaskutinę pučoMaskvoje dieną.Vilnius, 2011 m.rugpjūčio 21 d.„Kardo“ archyvo ir A. Pliadžio nuotr.Dzeržinskio paminklų demontavimas.1991 m. rugpjūčiopučas Maskvoje, kaipir jo repeticija sausįVilniuje, nepavyko.Laisvės ir demokratijosgynėjų solidarumas irpasiaukojimas buvogalingesnis ginklas nei visiperversmininkų tankai.

26TechnologijosSaugi kibernetinė erdvėJustina BudginaitėPastaruoju metu požiūris į kibernetinę erdvę pakito: beveik neribotas galimybes žmogaustobulėjimui kurianti, žinias akumuliuojanti ir informaciją globaliu mastu akimirksiu perduotileidžianti kibernetinė erdvė dabar jau vadinama ir nauju kovos bei įtakos sklaidos lauku. Toksvirsmas neabejotinai reikšmingas, turint omenyje, kad internetinis ryšys gyvuoja tik antrądešimtmetį.Šiame straipsnyje aptariama, kokie įvykiai paskatino kibernetinio saugumo klausimusįtraukti tiek į nacionalinio, tiek į tarptautinio lygmens politines darbotvarkes, analizuojamosdabartinės saugumo situacijos kibernetinėje erdvėje stiprybės ir silpnybės, įvertinamoskibernetinio saugumo stiprinimo galimybės ir su tuo susijusios grėsmės.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 27– misija (ne)įmanoma?Pirmieji eksperimentiniai žingsniai, kuriant kibernetinęerdvę, buvo žengti dar septintajame dvidešimtoamžiaus dešimtmetyje, sujungiant JAV kariuomenėsir universitetų kompiuterius bei kompiuterių tinklusį vieną bendrą tinklą, skirtą tyrimams gynybos srityje.Kibernetinio pasaulio užkariavimas netruko įgautipagreitį: aštuntajame dešimtmetyje pradėta naudotiselektroniniu paštu, pirmą kartą įvyko transatlantiniskeitimasis duomenimis, o nuo 1990 metų internetovartojimas išplito masiškai. Dėl sparčiai didėjančiosinternetinio ryšio paklausos, JAV vyriausybė buvo priverstaperduoti interneto administravimą nepriklausomomsorganizacijoms – 1995 metai žymi komerciniointerneto ryšio eros pradžią. Nuo to laiko – per geruspenkiolika metų – interneto vartotojų skaičius perkopė2 mlrd. ribą, taigi šiuo metu kiek daugiau nei 30 proc.žmonijos galima pasiekti kibernetinėje erdvėje.Nekeista, kad tokiu stulbinančiu greičiu besivystantiir vis naujesnius inovatyvius sprendimus žmogaus veiklostobulinimui siūlanti kibernetinė erdvė tampa netik kūrybinių, bet ir destrukcinių veiksmų lauku. Kaiprealiame gyvenime, taip ir kibernetinėje erdvėje įvykdominusižengimai elgesio normoms skiriasi tiek savomotyvais, tiek metodais, tiek mastu ir sukeliamais padariniais.Bėda ta, kad veikla kiber. erdvėje iki šiol mažaireglamentuota: trūksta elgesį šioje erdvėje reguliuojančiųnormų, todėl sudėtinga įrodyti veikos įvykdymofaktą, juo labiau – rasti ir nubausti pažeidėją. Tokia teisiniovakuumo situacija skatina suinteresuotus asmenisar jų grupes naudotis palankiomis nebaudžiamumo iranonimiškumo sąlygomis bei įgyvendinti kartais tiesiogerzinančius, tačiau vis dažniau ir realių neigiamųpasekmių asmenims, visuomenei ir valstybei sukeltigrasančius kiber. sumanymus.Neigiamas pasekmes iššaukiančios veikos, kuriosyra įvykdomos kibernetinėje erdvėje, varijuoja nuoeilinių pažeidimų, tokių kaip nepageidaujamo elektroniniopašto (angl. spam) persiuntimas dideliaminterneto vartotojų kiekiui iki ginkluotų kibernetiniųatakų, kurių metu valstybės informacinių sistemų pažeidimainaudojami kaip priedas prie vykdomų kariniųveiksmų. Tarp šių dviejų ekstremumo taškų rikiuojasiir kitos internetinėje erdvėje įvykdomų veikų kategorijos:kibernetiniai nusikaltimai, iš kurių paminėtini įsilaužimaiį privačių asmenų bankų sąskaitas, konfidencialios informacijos nutekinimas, nelegalus duomenųpersiuntimas ir pan. bei valstybės nacionalinį saugumąpažeidžiančios kibernetinės atakos, tokios kaip strategiškaisvarbių objektų veiklos sutrikdymas, priešiškųpropagandinių idėjų sklaida, masiniai privačių vartotojų,verslo centrų ir valstybinių objektų informaciniųsistemų pažeidimai.Kibernetinė erdvė, atsižvelgiant į platų joje atliekamųveiklų spektrą, jau yra tapusi kone identišku realauspasaulio atspindžiu, tampa nebeįmanoma aprėpti irįvertinti visus veiksnius, darančius įtaką bendrai saugumosituacijai šioje srityje. Dėl to palyginti lengvo pobūdžiokibernetiniai „administraciniai“ nusižengimai irpastaruoju metu itin suaktyvėję kibernetiniai išpuoliaiprieš privačias verslo įmones šiame straipsnyje plačiauneanalizuojami. Dėmesys kreipiamas į konkrečius nacionaliniosaugumo srities kibernetinio saugumo incidentusir jų specifiką.Kiekviena kibernetinė ataka –pagal originalų scenarijųMasiškai išplitęs internetas tapo puikia priemone, okiber. erdvė – puikia arena pademonstruoti asmenų, jųgrupių ar valstybių pozicijas politiškai jautriais klausimais.Kad ir kaip būtų gaila, kibernetinėje erdvėje, kaipir realiame pasaulyje, toli gražu ne visada norima irgebama nuomonėmis keistis diplomatiniu keliu – visdažniau imamasi agresyvių kibernetinių poveikio priemonių,kuriomis išreiškiamas nepasitenkinimas vykdomospolitikos kryptimis, siekiama atgrąsymo tikslų arsuvedinėjamos sąskaitos su politiniais oponentais. Perpalyginti trumpą interneto gyvavimo laiką įvyko daugreikšmingų agresijos faktų, kurie neleidžia abejoti – kibernetinėerdvė greta tradicinių fizinės erdvės dimensijų– sausumos, oro, jūrų, kosmoso – tapo penktuojuįtakos sklaidos ir kovos lauku. Tuo įsitikinti galimaapžvelgus agresijos pavyzdžius, palaipsniui išplėtusiusmąstymą apie kibernetinėje erdvėje galimų pritaikytipoveikio priemonių spektrą.1994 metai. Bene pirmasis sėkmingas bandymaspasinaudoti tik ką užgimusios interneto eros teikiamomisgalimybėmis, atveriant antrąjį kovos frontąkibernetinėje erdvėje, priklauso čečėnų separatistinio„ Kibernetinė erdvė tampa ne tikkūrybinių, bet ir destrukciniųveiksmų lauku.

28tECHNOLOGIJOS„ Kibernetinė erdvė gretatradicinių fizinės erdvėsdimensijų – sausumos,oro, jūrų, kosmoso – tapopenktuoju įtakos sklaidos irkovos lauku.judėjimo atstovams. Naująsias technologijas separatistaiėmė naudoti propagandinėms antirusiškomsidėjoms skleisti, čečėnų diasporai suvienyti ir paramaikoviniams veiksmams prieš Rusijos centrinės valdžiosįtakos sklaidą regione užsitikrinti. Nors minimu meturealūs koviniai veiksmai kibernetinėje erdvėje dar nevyko,tačiau separatistams internetas „pasitarnavo“ neką mažiau svarbaus kovos elemento – veikimo pažinimo/ nuostatų lygmens – realizavimui.1999 metai. Kosovo karas laikomas pirmuoju karu,kuriame konkretiems kariniams tikslams pasiekti buvonaudojamas internetas. NATO oro pajėgoms ėmusat akuoti Serbijos valstybinius objektus, buvo užfiksuotagausybė NATO internetinės infrastruktūros pažeidimų.Kelios atakos buvo nukreiptos prieš konkrečias NATOkarinių objektų sistemas, siekiant sutrikdyti kariniųoperacijų vykdymą, kitos atakos paralyžiavo Aljansoviešųjų ryšių internetinį puslapį, skirtą iš organizacijaipriklausančių Vakarų šalių perspektyvos nušviesti kariniokonflikto Balkanuose eigą.2000 metai. Artimuosiuose Rytuose tvyranti įtampapersikėlė ir į kibernetinę erdvę, kai po keleto proizraelietiškųkibernetinių atakų, nutaikytų į teroristinėmsorganizacijoms priskiriamų Hezballah ir Hamas, taippat Izraelio priešininkės Irano vyriausybės internetiniuspuslapius, buvo suduotas atsakomasis kibernetinissmūgis Izraelio ekonominiams centrams. NukentėjoIzraelio nacionalinis bankas, Tel Avivo vertybinių popieriųbirža, internetinės prekybos portalai, taip pat irkiti Izraelio politinės, karinės, visuomeninės svarbosobjektai.2007 metai. Sovietinių laikų paminklo – bronziniokario – perkėlimo iš Talino centro į Antrojo pasauliniokaro laikų karių kapines istorija buvo palydėta dideliomasto kibernetinėmis atakomis, pirmą kartą tiesiogiainukreiptomis prieš konkrečią nacionalinę valstybę.Buvo puolami Estijos valstybinių ir komercinių objektųinternetiniai portalai, padaryta didelė žala bankams,įsilaužta į vyriausybės puslapį, kuriame pakeistas informacijostekstas – paviešinta informacija, neva Estijosvyriausybė atsiprašo už paminklo perkėlimą ir yra pasiruošusiartimiausiu metu grąžinti jį į Talino centrą.2008 metai. Rusijos ir Gruzijos karas išskirtinis netik todėl, kad pretekstu kariniams veiksmams pradėtibuvo pasinaudota rusų mažumos korta, bet ir dėl to,kad Rusijos karinių pajėgų vykdomus kinetinius veiksmusPietų Osetijoje ir Abchazijoje sistemingai papildėkibernetinės atakos, nukreiptos prieš Gruzijos informacinessistemas. Įvykdytos kelių rūšių kibernetinėsatakos: įsibrauta į politinių ir finansinių institucijų internetiniuspuslapius; tiek viešojo, tiek privačiojo sektoriausatstovai patyrė DDoS (angl. Distributed Denialof Service) atakas, skirtas pasisavinti konfidencialiusduomenis, perpildyti serverius nelegaliu srautu (angl.flood) ir juos padaryti nepasiekiamus legaliems vartotojams;be to, neapsieita ir be propagandinės kampanijoskibernetinėje erdvėje įvykdymo.Tais pačiais metais Baltarusijoje veikianti politiškainepriklausomą informaciją transliuojanti radijo stotisRadio Svoboda, kuri yra JAV vyriausybės remiamospelno nesiekiančios korporacijos Laisvosios Europosradijas / Laisvės radijas padalinys šioje Rytų Europosšalyje, tapo kibernetinės atakos taikiniu. Ši radijo stotisišsamiai nušvietė vieno iš protestų prieš šalyje vykdomąpolitiką įvykius ir už tai susilaukė kibernetinio atsako:atakuoti ne tik Baltarusijoje, bet ir kitose Rytų Europosšalyse, taip pat Centrinės Azijos ir Vidurio Rytųregi onuose veikiančių korporacijos padalinių internetiniaipuslapiai – kelioms dienoms sutrikdyta jų veikla.2008-aisiais Lietuva taip pat patyrė masinį kibernetinįišpuolį. Po Seimo patvirtinto draudimo viešaidemonstruoti nacistinius ir sovietinius simbolius beigroti nacių ir sovietų himnus Lietuva buvo apkaltinta„istorinių įvykių politizavimu“ ir „bandymu perrašytikaro laikų istoriją“. Po tokių Rusijos prezidento D. Medvedevopareiškimų sekė įsilaužimai į maždaug 300lietuviškų internetinių puslapių, kuriuose puikavosikomunistiniai simboliai ir buvo išplatinti prieš Lietuvąnukreipti šūkiai.2010 metai. Naujausia didelės reikšmės kibernetinėataka buvo nukreipta prieš kritinę infrastruktūrą Irane.Šis incidentas keliais aspektais žymi lūžį, panaudojantkibernetinę erdvę kariniais tikslais. Pirmiausia konevisuotinai sutariama, kad didelio masto išpuolis, kuriuobuvo stipriai pakenkta Irano branduolinės jėgainėsNatanze urano sodrinimo sistemoms, turėjo būtisuorganizuotas ir remiamas ne pavienių programišių,bet nacionalinės valstybės. Tiksliau, dviejų didžiausiųTeherano režimo priešininkių – JAV ir Izraelio. Antra,teigiama, kad šis kibernetinis išpuolis yra pirmasis istorijojeatvejis, kai kompiuterinis virusas, pavadintasStuxnet, buvo panaudotas prieš realiai egzistuojantįstrateginės reikšmės objektą.Visi šie įvykiai yra pamokos, parodančios, kad kibernetinis,kaip ir fizinis, pasaulis grėsmių prasme yraitin įvairialypis. Dėl to nevertėtų tikėtis, kad aptartaskibernetinių išpuolių sąrašas yra baigtinis – technologi-

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 29Kibernetinių atakų „evoliucija“InternetinėpropagandaAtakaprieš karinęorganizacijąSiekispaveikti šaliesekonomikąAtakuotanacionalinėvalstybėBandymasužkirsti keliąžodžio laisveiBandymasdemoralizuotipolitiniussprendimusKiber. atakostampa konvencinėskarybosdalimiPažeistakritinėinfrastruktūra1994 1999 2000 2007 2008 2010nė pažanga ir žmogaus išmonė yra du sunkiai kontroliuojamifaktoriai, kurių suderinimas leidžia kuo toliau,tuo mažiau prisirišti prie nusistovėjusių kibernetiniųatakų vykdymo strategijų. Šioje situacijoje kyla esminisklausimas – ar apskritai įmanoma iš esmės kontroliuotiprocesus, vykstančius tokioje neapibrėžtoje dimensijoje,kokia yra kibernetinė erdvė. Siekiant bent iš dalies atsakytiį šį klausimą, aptariamos palyginti neseniai pradėtosvykdyti kovos už saugią kibernetinę erdvę stipriosios beisilpnosios pusės, egzistuojančios galimybės bei grėsmės.StiprybėsArba kokie žingsniai jau žengti siekiantsaugumo kibernetinėje erdvėjePadidėjus įvykdomų kibernetinių išpuolių kiekiuiir suagresyvėjus jų pobūdžiui, tarptautinė bendruomenėir pavienės valstybės ėmėsi kontrveiksmų, kurie, jųnuomone, turėtų sudaryti galimybes saugumo padėtieskibernetinėje erdvėje stabilizavimui. Valstybių ir tarptautiniųorganizacijų veikla naujoje sferoje prasidedanuo naujų politikų formavimo, strategijų parengimoir jų įgyvendinimo gairių patvirtinimo. Saugumo situacijoskibernetinėje erdvėje užtikrinimo stiprybes kolkas galima aptarti tik kaip „žaidimo taisyklių“ kūrimostadijoje išryškėjančius bendruosius gynybos kibernetinėjeerdvėje principus.NATO. Naujoje 2010 metų strateginėje koncepcijojetarp kitų Aljanso transformacijos aspektų kalbama irapie būtinybę stiprinti kibernetinės gynybos pajėgumus.Pirmas žingsnis įgyvendinant šį tikslą žengtas šiųmetų birželio mėnesį, kai buvo patvirtintas atnaujintosNATO kibernetinės gynybos politikos variantas. Senajamešios politikos variante buvo numatyta, kad NATOprivalo rūpintis savo informacinių sistemų saugumu,Aljansui priklausančios šalys – savo, o atsakomybe užbendras jungtis tarp NATO ir šalių narių informaciniųsistemų turi dalytis abi pusės.Priešingai anksčiau taikytam aiškiam pasidalijimuikompetencijomis,peržiūrėtoje politikoje akcentuojamasnuolatinis ir glaudus veiksmų koordinavimas tarpNATO centro ir šalių narių: visos NATO struktūrosprivalo būti saugomos centralizuotai tam, kad neliktųsilpnųjų grandžių, per kurias būtų galima pažeisti Aljansoinformacinių sistemų saugumą. Iš šios nuostatoskyla kolektyvinių veiksmų aspektas: naujame kibernetinėsgynybos politikos variante numatytas mechanizmas,kuriuo remiantis NATO, jei bus paprašyta, galėsparemti su informacinių sistemų pažeidimais susidūrusiaspavienes Aljanso nares.Svarbu ir tai, kad nuo šiol NATO kibernetinės gynybosklausimai bus įtraukti į bendrą Aljanso gynybosplanavimą, o pačios politikos įgyvendinimas taps daugiadimensinis.Pastarasis aspektas pastebimas ne tikkibernetinės gynybos politiką įgyvendinančių NATOšalių narių, NATO centro, NATO partnerių veikloje,bet ir siejamas su pjėgumais: kibernetinio saugumoklausimus kartu spręs politiniai, kariniai ir techniniaiNATO padaliniai.Europos Sąjunga. Diskusija dėl būtinybės stiprintiinformacinių sistemų apsaugą plėtojama ir Europos lygmeniu.Tiesa, ES dėmesys labiau kreipiamas į internetinėserdvės administravimo problemų sprendimą beikelio kibernetinių nusikaltimų vykdymui užkirtimą.Nepaisant to, šiais metais atnaujintame Europos Ko-

30tECHNOLOGIJOSmisijos komunikate dėl ypatingos svarbos informacinėsinfrastruktūros apsaugos „Visuotinio kibernetiniosaugumo užtikrinimas. Laimėjimai ir tolesni veiksmai“pabrėžiama kritinės infrastruktūros, tiesiogiai susijusiossu nacionalinio saugumo klausimais, apsaugos nuokibernetinių atakų svarba.Kaip priemonė, skirta užkirsti kelią šalių narių strategiškaisvarbių objektų informacinių sistemų pažeidimams,taip pat turinti padėti sumažinti kibernetinių atakųsukeliamų padarinių mastą bei pagerinti gebėjimusoperatyviai atkurti veiklą, įvykus kiber. incidentams, ESiniciatyva imtos vykdyti bendros ES šalių narių, Šveicarijos,Norvegijos ir Islandijos pratybos Cyber Europe 2010,susijusios su didelio masto tinklų saugumo incidentais.Bendradarbiavimas kibernetinio saugumo klausimaistarptautiniu mastu išplėstas ir tais pačiais metais vykusiameES ir JAV aukščiausio lygio susitikime, kurio metubuvo įsteigta bendra kibernetinio saugumo ir kovos suelektroniniais nusikaltimais darbo grupė.Lietuva. Šiais metais ir į Lietuvos nacionalinę politinędarbotvarkę oficialiai įtrauktas kibernetinio saugumoklausimas – patvirtinta pirmoji elektroninėsinformacijos saugos (kibernetinio saugumo) plėtros2011–2019 metais programa. Šioje programoje iškeltipagrindiniai tikslai apima valstybės informacinių ištekliųsaugumo užtikrinimą, ypatingos svarbos informacinėsinfrastruktūros apsaugą ir Lietuvos gyventojųsaugumo kibernetinėje erdvėje didinimą.Nors programoje nestinga ambicingų bei sunkiaipamatuojamų siekių, sveikintina numatyta tarpinstitucinėprogramos įgyvendinimo kryptis.Reziumuojant šias, kol kas labiau „popierines“ neirealias, tačiau Lietuvai aktualias kibernetinio saugumokūrimo stiprybes, galima pastebėti, kad kibernetinė erdvėsaugumo prasme yra tik pradedama įsisavinti. Visdėlto pirmieji žingsniai, siekiant daugiau saugumo į betkokius planavimo ir pastovumo rėmus sunkiai įspraudžiamojekiber. erdvėje, patys savaime yra pozityvusreiškinys. Šių planų realia reikšme ir sukuriamomisgalimybėmis įgyti apčiuopiamą atsvarą kibernetinėjeerdvėje plintančioms agresijos apraiškoms nebejotinaibus progų įsitikinti netolimoje ateityje.SilpnybėsArba kodėl sudėtinga užtikrinti saugumąkibernetinėje erdvėjeNaujų strategijų rengimas, veiksmų koordinavimas,planavimas – tai, ką valstybių administracijos ir tarptautinėbendruomenė laiko veiklos vykdymo būtinybeir savotiška stiprybe, kiber. agresoriai dažnai išnaudojakaip jiems palankią silpnybę: susikoncentravusios įnusistovėjusių ir gana aptakių gynybos strategijų vykdymąvalstybės dažnai negeba tinkamai atsakyti be jokiųstrategijų, ad hoc veikiantiems kibernetinių atakųrengėjams. To priežastis ne tik kibernetinėje erdvėjevyraujantis teisinis vakuumas, leidžiantis pažeidėjamsnebaudžiamai vykdyti savo sumanymus, bet ir pati kibernetinėserdvės specifika.Pagrindinė kliūtis užtikrinti saugumą kibernetinėjeerdvėje yra šioje srityje vyraujantis neapibrėžtumas.Kaip jau minėta, pokyčiai kibernetinėje erdvėje vykstaitin inertiškai – tas pats pasakytina ir apie kibernetiniųgrėsmių evoliuciją. Dėl šios priežasties neįmanoma„kodifikuoti“ ar kaip kitaip susisteminti visas grėsmę

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 31kibernetinėje erdvėje keliančias situacijas. Iš esmės, siekiantužtikrinti saugumą taip greitai kintančioje aplinkojejau pats bandymas organizuoti atsaką, remiantisįvykusių kibernetinių incidentų specifika, reiškia žvalgymąsiatgal ir rengimąsi praeities mūšiams – kiekvienaskibernetinės erdvės panaudojimas priešiškaistikslais yra unikalus atvejis, reikalaujantis kokrečiaitai situacijai tinkamų priemonių panaudojimo.Be šio kibernetinio saugumo situacijos neapibrėžtumoaspekto, būtina įvertinti ir tai, kad įvykus kibernetiniamincidentui sunku greitai ir tiksliai reaguoti. Kaip rodonaujausias pavyzdys, keletą metų galima net neįtarti, kadyra sėkmingai vykdoma kibernetinė ataka: išsiaiškinta,kad penkerius metus didžiausios pasaulio kompanijos,tarptautinės organizacijos (tarp jų ir JTO) buvo „šnipinėjamos“,manoma, Kinijos (šios šalies specialistams prasiskverbusį savo „taikinių“ informacines sistemas).Dėl to, kad kibernetinių atakų kilmės šaltinis, motyvaiir poveikio mastas yra sunkiai nustatomi, sudėtingapasirinkti proporcingas atsako priemones (ypačtada, kai net neįmanoma atsakyti į pagrindinį klausimą– prieš ką šios priemonės turėtų būti taikomos).Tokios aplinkybės lemia, kad pažeidėjai gali sėkmingainaudotis vyraujančia neapibrėžtumo situacija irlikti nenubausti už padarytas kibernetines veikas.Kitą neapibrėžtumo aspektą lemia kibernetinėje erdvėjeneegzistuojančios ribos tarp valstybių jurisdikcijų.Kibernetinė erdvė yra išskirtinai globalaus tipo arena,kurioje veikiama decentralizuotai. Dėl šios priežasties,galimybė, kad kibernetinė ataka bus surengta nevalstybės viduje, o kurioje nors kitoje pasaulio šalyjeesančių asmenų, yra vienodai tikėtina. Vyraujanti „kibernetinėanarchija“ iki minimumo sumažina bet kokiaspastangas prognozuoti ir realiai planuoti gynybąnuo kibernetinių atakų bei išplečia pažeidėjų paieškoslauką globaliu mastu.Galiausiai kibernetinės atakos yra pigios ir lengvaisurengiamos. Taip pat jos jau įrodė galinčios sukeltiskaudžių padarinių atakuojamai pusei. Taigi kibernetiniųatakų kaštų ir naudos analizė akivaizdžiai rodo, jogrengti kibernetines atakas apsimoka tiek finansiniu,tiek pasiekiamų tikslų požiūriu. Suprantama, visi šiekibernetinės erdvės specifikos aspektai neišvengiamaiskatina pažeidėjus pasinaudoti palankiomis agresijai irpasipelnymui aplinkybėmis penktojoje įtakos sklaidoserdvėje.GalimybėsArba kokie resursai turėtų būti išnaudotisiekiant kibernetinio saugumoVisiškai aišku, kad kol kas kibernetinėje erdvėjevyraujančia neapibrėžtumo situacija sėkmingiau pasinaudojaagresoriai, o ne prieš juos kovojanti pusė. Nepaisantto, nereikėtų tikėtis, kad ši kibernetinės erdvėsspecifika gali būti pakeista – to ir siekti nereikėtų, jeivis dar norime naudotis tokiomis pat plačiomis veiklosgalimybėmis, kurias šiandien suteikia interaktyvikiber. erdvė. Vietoj desperatiškų bandymų „pažaboti“kibernetinį neapibrėžtumą, reikėtų išmokti prisitaikytiprie nepastovių veiklos sąlygų ir atitinkamai organizuotisaugumo kibernetinėje erdvėje kūrimo procesus.Veiklą organizuojant taip, kad veiksniai, sukuriantyskliūtis saugumo užtikrinimui, nebeturėtų nepageidaujamosįtakos, o gal net taptų veiklos vykdymui palan-

32tECHNOLOGIJOSkiu kontekstu, būtų galima tikėtis teigiamų rezultatų.Pirmas svarbus aspektas, siekiant daugiau kibernetiniosaugumo, yra įvairių institucijų kompetencijų sutelkimas.Dėl to, kad nesustabdomai auga kibernetinėjeerdvėje vykdomų funkcijų kiekis ir tobulėja jų atlikimokokybė, vis labiau tvirtai susyja daug įvairių veikėjų, galinčiųprisidėti prie kibernetinio saugumo užtikrinimoprocesų. Vien tik mąstant apie valstybinį sektorių, sunkubūtų pagrįsti idėją, kad atsakomybė už kibernetinįsaugumą Lietuvoje priklauso, pvz., išskirtinai Kraštoapsaugos ministerijai. Juk saugumo kibernetinėje erdvėjeklausimai svarbūs daugybei skirtingų pakraipųinternetiniu ryšiu besinaudojančių vartotojų – nuo eilinioprivataus asmens iki valstybinių institucijų, tarptautiniųorganizacijų, verslo kompanijų ar strategiškaisvarbių objektų veiklą koordinuojančių įmonių – dėl toir bendra saugumo situacija rūpintis turėtų kone visųsričių procesus kuruojantys specialistai.Maža to, kibernetinėje erdvėje glaudžiai tarpusavyjesusiję ne tik viešojo sektoriaus atstovai, bet ir viešasissektorius su privačiu. Dėl to turėtų būti intensyviai skatinamasir gerinamas bendradarbiavimas tarp šių veiklossričių: rengiami ir įgyvendinami bendri projektai,organizuojamos konsultacijos, analizuojama saugumosituacijos kibernetinėje erdvėje kaita ir poveikį jai darantysveiksniai. Būtina pasinaudoti galimybe sinchronizuotiįvairių krypčių (tarp jų ir akademinės bendruomenės)veikėjų veiksmus, išnaudojant kiekvienošių veikėjų savitus veiklos metodus ir ekspertinę patirtį,sukauptą analizuojant pokyčius, sparčiai vykstančiuskibernetinėje erdvėje.Galiausiai bendrai veikiama turi būti ne tik nacionaliniu,bet ir tarptautiniu lygmeniu.Kaip minėta, tarp atskirų valstybių kibernetinių erdviųnėra realių ribų, kurios, įvedus tam tikrus reguliavimuskonkrečios valstybės viduje, galėtų sustabdyti kiber.grėsmių plitimą. Dėl šios priežasties tarpinstitucinis,viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas, partnerystėstarp įvairia veikla užsiimančių organizacijų yratiek pat svarbu tarptautiniu kaip ir nacionaliniu mastu.Kibernetinėje erdvėje tvyrantis neapibrėžtumas savaimenėra nei teigiamas, nei neigiamas bruožas. Taiduotybė, kurią galima išmokti panaudoti savo tikslamsarba likti pasiklydus jos labirintuose. Atitinkamai tam,kad būtų sėkmingai kovojama su neapibrėžtumo situacijojepuikiai besijaučiančiais kiber. agresoriais, būtinair kitoje barikadų pusėje mažinti formalumų ir perdėtųapibrėžtumų kiekį.GrėsmėsArba kokie veiksniai turėtų būti įvertintisiekiant saugumo kibernetinėje erdvėjeKovojant už tai, kad kibernetinėje erdvėje atsirastųdaugiau saugumo, būtina atsiminti, jog saugumas, kaipvertybė, „konfliktuoja“ su kita svarbia vertybe – laisve.Maksimalus saugumo lygis įmanomas tik tada, kai tamtikros bendruomenės nariams yra suvaržomos galimybėsnaudotis šiaip jau visuotinomis pripažįstamomisžodžio, judėjimo, susirinkimų ir kitomis laisvėmis.Atitinkamai mąstant apie kibernetinę erdvę, didesniosaugumo siekiai reiškia iškylančią grėsmę pačiai šioserdvės esmei – palankioms sąlygoms globaliu mastuneribotai keistis informacija, žiniomis ir patirtimis.Stipriai apribojus galimybes kone nevaržomai naudotiskibernetinės erdvės teikiamais privalumais, motyvuojanttai saugumo situacijos gerinimu, kiber. pasaulyjeneabejotinai būtų galima įvesti daugiau tvarkos ir apibrėžtumo,bet ar tikrai to turėtų būti siekiama? Šiojekaip ir kitose srityse laisvės ir saugumo pusiausvyrasunkiai pasiekiama, bet būtina.Kitas aspektas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, yranetikslaus ir / ar neproporcingo atsako į įvykdytą kibernetinęataką grėsmė. Tiek vykdant gynybos veiksmusrealiame pasaulyje, tiek ir ginantis nuo kibernetiniųišpuolių, būtina paisyti protingumo ir proporcingumoprincipų. Kitu atveju iš nukentėjusiosios pusės greitaigalima virsti agresoriumi, kuris, atrodytų, tik ir laukėpreteksto surengti galingą kiber. ataką – šį variantą aiškiaiiliustruoja ir aptartas Izraelio vs. Hamas/Hezbollah/Iranokibernetinio konflikto atvejis.Su šiuo aspektu susijęs ir kitas klausimas: kokį atsakąvalstybė, prieš kurią buvo smogta kibernetinė ataka,turėtų surengti, jeigu atakos šaltinis yra – kaip dažniausiaiir nutinka – civilinis? Pagal tarptautinę humanitarinęteisę sąmoningas kenkimas civiliams objektamsyra draudžiamas. Nepaisant to, kad vis dar neaišku,kaip tarptautinės teisės normos turėtų būti taikomoskibernetinėje erdvėje, akivaizdu, kad jautrus civiliųklausimas yra svarbi paskata valstybinės kilmės kiber.agresoriams savo atakas planuoti, prisidengiant marionetiniaisciviliniais dariniais.Daugiau klausimų negu atsakymųApžvelgus pagrindinius įvykius, kurie privertė saugumoekspertus atkreipti dėmesį į kibernetinę erdvękaip į penktąją kovos ir įtakos sklaidos dimensiją, įvertinusšių įvykių poveikio mastą ir sparčią „evoliuciją“,nekyla abejonių dėl būtinybės spręsti kibernetinio saugumotrūkumo problemą. Imtis konkrečių veiksmųskatina ne tik augantis surengiamų kiber. atakų kiekis,bet ir didėjanti jų įvairovė bei sudėtingumas: jeigu pir-

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 33mosios atakos buvo skirtos tendencingai informacijaiskleisti ar kaip kitaip paveikti žmonių nuostatas, tainaujausi išpuolių atvejai rodo, jog kibernetinę erdvętaip pat sėkmingai galima panaudoti siekiant pakenktirealiems valstybės strateginiams objektams. Be to,įvertinus kad kibernetiniams agresoriams prireikė itinnedaug laiko, kad šie gerokai patobulintų savo ginklus,belieka klausti, kur nuves visa ši jau ne tik naudos, betir realios žalos suteikianti kibernetinė istorija.Dar daugiau klausimų kyla analizuojant, kaip būtųgalima pagerinti saugumo situaciją kibernetinėje erdvėje.Juk tai beveik nekontroliuojami tyrai, kur neegzistuojavalstybių sienos, o teisės viršenybės principasirgi nelabai veikia, nes nėra išsamiai veiklą šioje erdvėjereglamentuojančių normų. Tokia unikali kibernetinėserdvės specifika sukelia nemažai sunkumų bandant į kibernetiniusišpuolius reaguoti remiantis nusistovėjusiaisveiklos standartais. Klausimas, ar pavyks šiuos standartuspakeisti taip, kad jie taptų tinkami kontrveiksmamsprieš kiber. agresorius vykdyti, taip pat lieka atviras, nesvisada išlieka grėsmė, kad daugybė nacionalinių ir tarptautiniųstrategijų, programų, veiksmų planų taip ir likstik popieriuje išdėstytomis idėjomis, neturinčiomis apčiuopiamoryšio su realybėje vykstančiais procesais.Kad taip nenutiktų, verta šio to pasimokyti ir iš pačiųkibernetinių agresorių: jie veikia decentralizuotai,lanksčiai ir neprisiriša prie konkrečių strategijų, t. y. veikiapagal specifiką, kokia pagrįsta pati kibernetinė erdvė.Dėl to mažiau formalių pasiskirstymų griežtai nustatytomisfunkcijomis, daugiau partnerysčių ir bendradarbiavimoiniciatyvų tarp viešojo ir privataus sektoriaus,tarp skirtingų institucijų ir akademinių centrų gali būtipirmi svarbūs žingsniai, bandant ne tik formaliai, bet irrealiai rūpintis saugumu kibernetinėje erdvėje.„ Dėl to, kad kibernetinės erdvėstyruose neegzistuoja valstybių sienos,o teisės viršenybės principas taip patnelabai veikia, nes nėra išsamiai veikląšioje erdvėje reglamentuojančiųnormų, neefektyvu į kibernetiniusišpuolius reaguoti vadovaujantisnusistovėjusiais veiklos standartais.

34Lietuvos kariuomenės istorijaMokomasis junginys –reguliariosios kariuomenės pradžiaGediminas RadvilasKrašto apsaugos departamento Mokomasis junginys buvo pirmasis atkurtosnepriklausomos Lietuvos valstybės kovinis dalinys. Iš jo prieš du dešimtmečiusišaugo didžiausias ir svarbiausias šalies karinių pajėgų vienetas motorizuotojipėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“. Norėdami suprasti, kaip jau 1991 m. pradžiojejaunai Lietuvos valstybei sudėtingomis sąlygomis (kruvinieji Sausio įvykiai ir vėlesnisovietinės kariuomenės siautėjimai, ekonominės Kremliaus sankcijos) per trumpąlaiką pavyko suformuoti Mokomąjį junginį – daugiau nei tris šimtus karių turintįkarinį vienetą, turime atsigręžti į pačią krašto apsaugos sistemos formavimo pradžią.Kariuomenės užuomazgosPaskelbusi Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimoaktą Lietuva, nelaukdama, kol ją pripažins pasaulisar iš šalies Maskvos kryptimi pajudės pirmieji okupacinėskariuomenės ešelonai, pradėjo formuoti savo reguliariąsiasginkluotąsias pajėgas. 1990 m. balandžio 25 d.buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas (KAD)prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jam buvo pavestanedelsiant organizuoti valstybės sienos ir strateginiųobjektų apsaugos ir karių rengimo sistemą. Pervasarą iš atkurtų Šaulių sąjungos ir Atsargos karininkųsąjungos narių, Sąjūdžio mitingų žaliaraiščių, sovieti-nėje armijoje tarnavusių lietuvių karininkų ir kitų patriotiškainusiteikusių piliečių KAD subūrė pirmąsiassukarintas savanorių formuotes.1990 m. lapkričio 23 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaussodelyje per šimtą Vilniaus ir Kauno krašto apsaugossavanorių bei KAD karių dalyvavo Giedraičių kautynėse1920 m. žuvusio Nežinomojo lietuvio kareivio palaikųperlaidojimo ceremonijoje, iškilmingai prisiekė ginti savošalies nepriklausomybę. Po pusės šimtmečio sovietinėsokupacijos metų kauniečiai vėl šventė Kariuomenės dieną,sveikino parade žygiuojančius Lietuvos karius.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 35Mokomojo junginio karių rikiuotėir vadas Česlovas Jezerskas Nepriklausomybės aikštėje,prie saugomų parlamento rūmų. 1991 m.Ne vienas šiose iškilmėse juodą paradinę uniformąvilkėjęs vyras tapo netrukus oficialiai įkurtos KAD Atskirosiosapsaugos kuopos kariu. Sparčiai didėjant norinčiųjųtarnauti vyrų skaičiui, greitai buvo suformuotaAtskiroji apsaugos kuopa, jos vadu paskirtas buvęs garsusimtynininkas Česlovas Jezerskas, pusmetį jau vadovavęsvienai pirmųjų karinių formuočių, konspiracijossumetimais vadintai Kariniu techniniu sporto klubu.1991 m. sausio 2 d. pagal patvirtintus etatus į KADApsaugos kuopą buvo priimta per šimtą karių. Per dramatiškusSausio įvykius KAD Apsaugos kuopos kariaikartu Jono Gečo vadovaujamais Krašto apsaugos tarnybossavanoriais ir tūkstančiais laisvės gynėjų nuosovietinės kariuomenės agresijos saugojo svarbiausiąLietuvos valstybingumo simbolį – prof. Vytauto Landsbergiovadovaujamos Aukščiausiosios Tarybos rūmus.Po Sausio įvykių okupacinė kariuomenė ir toliaudemonstravo brutalią jėgą, rengė išpuolius prieš pasieniečius,blokavo transporto magistrales, persekiojošaukiamojo amžiaus vaikinus. Šiai prievartai priešinosivis daugiau šalies piliečių.1991 m. sausio 17 d. buvo įteisintas savanorių statusas– įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba(SKAT). KAD generalinio direktoriaus Audriaus Butkevičiausįsakymu 1991 m. vasario 22 d. buvo sujungtosAtskiroji apsaugos ir Garbės sargybos kuopos ir įkurtasMokomasis junginys. Junginio vadu buvo paskirtasČeslovas Jezerskas. Tą pačią dieną Mokomojo junginioštabo viršininku buvo paskirtas Liutauras Paužolis,1-osis kuopos vadu – Rimantas Baltušis, 2-osios kuoposvadu – Pranas Kasteckas. Greitai prie junginio buvoprijungta Kauno kuopa (du būriai).Mokomasis junginys buvo įkurdintas šalia AukščiausiosTarybos rūmų, buvusių Lietuvos SSR profesiniųsąjungų centro tarybos patalpose (dabar –Seimo IIIrūmai, Gynėjų g. 3), kadangi niekas negalėjo garantuoti,kad Sausio 13-ąją beginklius žmones prie Vilniaus Televizijosbokšto žudę okupacinės kariuomenės daliniaikada nors nepabandys užimti ir parlamento.Savigyna, rikiuotė ir kiti dalykaiTarp svarbiausių Mokomajam junginiui šalies Vyriausybėsiškeltų uždavinių buvo kartu su Kaune pradėjusiaisveikti Karininkų kursais rengti specialistusatkuriamai Lietuvos kariuomenei. Norinčiųjų stoti įMokomąjį junginį buvo kur kas daugiau, nei skirta etatų,dėl to buvo daroma griežta kandidatų atranka.Junginio vadas Č. Jezerskas leidinyje „Karys“ (1991 m.,Nr. 5) yra detaliai išdėstęs, ko buvo mokomi kariai, kokiabuvo jų dienotvarkė.Tuo metu labai trūko lietuviškos karinės mokomosiosliteratūros, todėl daugiausia laiko junginio kariaileido kovinės savigynos treniruotėse (karatė, sambo,dziudo) ir rikiuotės pratybose. Sovietinėje kariuomenėjetarnavę karininkai, sporto meistrai, vienas kitas civilisspecialistas junginio karius taip pat mokė taktikos,ginkluotės, parašiutizmo, topografijos, ryšių, pirmosiosmedicinos pagalbos teikimo pagrindų.Įprasta karių dienotvarkė buvo tokia: kėlimasis 7 val.,iki 8 val. mankšta, tvarkymasis (ilga eilutė prie praustuvo),8.45 val. rikiuotė, po jos pusryčiai ir pirmosios paskaitos,pratybos. 13.30 val. rikiuotė, pietūs. 15.30–18 val.–vėl pratybos. 18.45 val. vakarienė. 19.45–22 val. saviruoša,individualus skyrininkų darbas su mokomais kariais.23 val. vakarinis junginio karių patikrinimas ir miegas.Žurnalisto paklaustas, kuo skiriasi tarnyba lietuviškamejunginyje nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje, Č. Jezerskasatsakė: „Junginyje vieni savanoriai, susirinkę bejokios prievartos. Rikiuotės pratybos vyksta pagal senosiosLietuvos kariuomenės statutą. Žymiai geriau žmonės maitinami(...) Žymiai daugiau dėmesio skiriama fiziniampasiruošimui, dvikovinėms sporto šakoms.“Vartydami ats. plk. ltn. dr. Gintauto Surgailio parengtąleidinį „Krašto apsaugos departamento generaliniodirektoriaus įsakymai. 1990–1991 m.“, kitus autoriausdarbus, nagrinėjančius KAS atkūrimo istoriją, randame„ 1991 m. vasario 22 d. buvosujungtos Atskiroji apsaugosir Garbės sargybos kuopos irįkurtas Mokomasis junginys.Junginio vadu buvo paskirtasČeslovas Jezerskas.Po atkuriamos Lietuvos kariuomenės pirmųjų karininkų laipsnių suteikimo ceremonijosNacionaliniame dramos teatre premjero G. Vagnoriaus ir parlamento vadovoV. Landsbergio sveikinimai. 1991 m. gruodžio 30 d.

36Lietuvos kariuomenės istorijanemažai detalių apie karių aprangą, ginkluotę, sužinomeapie junginyje vyravusią vidinę tvarką.Mokomojo junginio kariai dėvėjo naujas žaliai samaninėsspalvos karines uniformas. Siekiant, kad junginyjebūtų laikomasi tarnybinio pavaldumo, 1991 m.kovo 8 d. KAD generalinio direktoriaus įsakymu kariamsbuvo leista nešioti laikinus (iki bus suteikti kariniailaipsniai) pareigas žyminčius ženklus. Pavyzdžiui,junginio kuopos vado uniformos skiriamasis ženklasbuvo dvi geltonos trikampės žvaigždutės ant antpečių,būrio vado – viena žvaigždutė. Kuopininko pareigasžymintis antsiuvas – keturios laužtinės juostelės, būrininko– trys, skyriaus vado – viena juostelė.Junginio ginkluotę sudarė keletas Kalašnikovo automatų,vienas trofėjinis ukrainiečių padovanotas Degteriovokulkosvaidis, o visa kita – medžiokliniai šautuvai,buteliai su padegamuoju skysčiu, iš parlamento rūmųturėklų išplėšti metaliniai strypai.1991 m. Kovo 11-ąją, po pirmųjų šalies nepriklausomybėsatkūrimo metinių proga surengto iškilmingoLietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdžioKAD Mokomojo junginio kariai dalyvavo Nepriklausomybėsaikštėje vykusioje šventinėje rikiuotėje.Junginio kariai kartu su Savanoriškosios krašto apsaugostarnybos (SKAT) suformuota kolona žygiavo parade,iškilmingai prisiekė ginti Tėvynę.Mokomasis junginys ir SKAT toliau vykdė sustiprintąAukščiausiosios Tarybos, kitų svarbių objektų apsaugą.Ištisą parą vyrai budėjo sargybos postuose, patruliavopastatų prieigose, artimesnėse gatvėse. Mokomojojunginio štabas apie paros įvykius privalėjo raštu operatyviaiinformuoti KAD generalinį direktorių.1991 m. liepos pabaigoje buvo patvirtinta nauja Mokomojojunginio struktūra:Garbės sargybos kuopa (vadas Rimantas Baltušis);Specialios paskirties oro desanto būrys (vadasPranas Kasteckas);Kauno kuopa (vadas Mokomojo junginio vadopavaduotojas Jonas Vytautas Žukas);Kovinės savigynos treniruotė Aukščiausiosios Tarybos rūmų koridoriuje.Panevėžio kuopa (vadas Mokomojo junginiovado pavaduotojas Algis Vaičeliūnas).Kartu buvo padidintas Mokomojo junginio kariųskaičius. Pagal patvirtintus etatus 1991 m. rugpjūčio1 d. Česlovo Jezersko vadovaujamame Mokomajamejunginyje tarnavo 322 kariai.Visom paros valandomGrėsmė Lietuvos nepriklausomybei 1991 metais vėlpadidėjo Rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis. Įvairiosemūsų šalies vietose daugėjo okupacinės kariuomenėsir sovietų kolaborantų išpuolių prieš Lietuvos karius irgyventojus, pro parlamentą, kaip ir Sausio įvykių dienomisvėl žlegėjo tankų kolonos.Rugpjūčio 19 d. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkoV. Landsbergio vadovaujamame Lietuvos Respublikoslaikinosios gynybos vadovybės posėdyje buvo vienubalsu nutarta – toliau saugoti ir ginti svarbiausius šaliesobjektus, į jų sąrašą įtraukti ir Vidaus reikalų ministerijospastatą.KAD generalinio direktoriaus 1991 m. rugpjūčio 19 d.įsakymu „Dėl KAD padalinių veiksmų ypatingos situacijosmetu“ SKAT, KAD Mokomajam junginiui, Pasienioapsaugos tarnybai buvo įsakyta ginklu ginti Lietuvos RespublikosAukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmus.Įsakyme taip pat nurodoma: „TSRS ginkluotosioms pajėgomsužėmus Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybėsrūmus, organizuoti ir vykdyti pilietinio pasipriešinimoakcijas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, naudojantnesmurtinio pasipriešinimo metodiką.“Nedelsiant buvo sustiprinta aukščiausių valdžiosinstitucijų pastatų ir jų prieigų apsauga – patalpose irkiemuose buvo sustiprinti ir įrengti nauji kontrolėspostai, užminuotas prieštankinis griovys prie Neriesties Aukščiausiosios Tarybos rūmais.Kokia įtampa pučo Maskvoje dienomis tvyrojosaugomuose Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, rodokad ir šios KAD vadovo A. Butkevičiaus 1991 rugpjūčio21 d. pasirašyto įsakymo eilutės: „Siekdamas gautiMokomojo junginio kariai pasirengę šuoliams su parašiutu.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 37kuo išsamesnę informaciją iš KAD sistemos padalinių,įsakau pateikti KAD Informacijos tarnybai visą turimąinformaciją pagal grafiką: (...) Mokomasis junginys – visomparos lyginėm valandom + 10 min. (t. y. 00.10, 02.10,04.10 ir t. t.). Jeigu kuri nors tarnyba gauna ypač svarbiąinformaciją, tai perduoda ją (...) nedelsiant. Informacinėtarnyba privalo pateikti informaciją KAD generaliniamdirektoriui visom paros nelyginėm valandom...“Prisimindamas dramatiškas 1991 m. rugpjūčio dienastuometinis Mokomojo junginio vadas Č. Jezerskas pasakojo:„Pagaliau gaunu ilgai lauktą įsakymą, kad svarbiausiusLietuvai objektus ginsime su ginklais... Skirstauautomatus ir gėriuosi vyrais. Ramūs, išdidūs, visi žinosavo vietas ir užduotis... Pakaitom žiūrime televizorių.Ekrane Maskva. Tūkstančiai žmonių, barikados. Viskastaip, kaip Lietuvoje sausį. Rusija nepasiduos!.. Mūsų stovyklojenuotaika pakili, o priešai bėga… OMON’as palikoPolicijos akademijos pastatą. Važiuojam žiūrėti... KADvyrai reikalingi. Kol teisėti šeimininkai neturėjo apsaugos,mūsiškiai saugojo iš SSKP atsiimtus objektus...“ („Karys“,1991 m. Nr. 10).Iš plk. ltn. Gintaro Vidzicko, 1991 m.ėjusio Mokomojo junginio IV būrio skyrininkopareigas, prisiminimų:„Be kasdieninių užsiėmimų, turėjomeir kovines užduotis. Mūsų IV būrys aliarmoatveju buvo atsakingas už barikados,kuri stovėjo Gedimino prospekte su užrašu„Lietuvos širdis“, gynybą. Dalis mūsų būriokarių saugojo mažesnius objektus, tačiauįspūdingiausia būdavo sargyba Vyriausybėsrūmuose (dabar ten įsikūrusi Užsienioreikalų ministerija). Gal ne tiek sargyba,kiek ėjimas iki objekto rikiuote su lietuviškauniforma. Tos kelios minutės būdavonuostabios: žmonių palaikymas, pagarbosšūksniai – nepakartojamas jausmas.“Žlugus kariniam pučui Rusijoje, Lietuva sugrįžo į pripažintųnepriklausomų pasaulio valstybių politinį žemėlapį.Prasidėjo ramesnis ir nuoseklesnis – nors Rusijoskariuomenė dar neskubėjo išsikraustyti – mūsų ginkluotųjųpajėgų kūrimo, stiprinimo ir plėtros etapas.1991 m. lapkričio 14 d. Mokomasis junginys buvoperformuotas į Greitojo reagavimo motodesantinębrigadą. Junginio kuopos buvo prilygintos batalionams.1991 m. gruodžio 30 d. Mokomajame junginyjetarnaujantiems vyrams buvo suteikti pirmiejiLietuvos karininkų laipsniai.BendražygiaiDaugelis karių, prieš du dešimtmečius pradėjusių tarnybąpirmosiose sukarintose KAD formuotėse ir Mokomajamejunginyje, vėliau sėkmingai tarnavo „GeležinioVilko“ batalionuose, siekė tarnybinės karjeros aukštumų.Buvęs Mokomojo junginio vadas, dabar ats. brg. gen. Č. Jezerskasvadovavo iš junginio išaugusiai „Geležinio Vilko“brigadai. Buvęs KAD Mokomojo junginio vado pavaduotojas,Kauno kuopos vadas brg. gen. J. V. Žukas vadovavo„Geležinio Vilko“ brigadai, šiuo metu yra Lietuvos kariuomenėsSausumos pajėgų vadas. Buvęs KAD Mokomojojunginio vado pavaduotojas, Panevėžio kuopos vadasbrg. gen. A. Vaičeliūnas ėjo „Geležinio Vilko“ brigadosštabo viršininko pareigas, vadovavo Lietuvos kariuomenėsJungtiniam štabui, dabar eina Lietuvos karinio atstovopareigas NATO Vyriausiojoje jungtinių pajėgų Europojevadavietėje Monse (Belgija).Šiemet Sausio 13-osios išvakarėse pagal seną tradicijąnuo priešo gintuose parlamento rūmuose susitikęir prie liepsnojančių atminimo laužų pabendravę Mokomajamejunginyje tarnavę „vilkai“ subrandino idėjąpaminėti Mokomojo junginio įkūrimo 20-metį.Vilniaus įgulos karininkų ramovėje įvykusiame Mokomojojunginio įkūrimo 20-ųjų metinių minėjime kalbėjękrašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, buvęsparlamento gynėjas, KASP vadas, dabartinis Lietuvoskariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius pabrėžė,kad Mokomasis junginys buvo pirmasis atkuriamosLietuvos kariuomenės kovinis dalinys, padėjęs tvirtuspamatus kurti ir stiprinti reguliariąsias mūsų šalies ginkluotąsiaspajėgas.Lietuvos karo akademijos prorektorius doc. dr. ValdasRakutis apžvelgė Mokomojo junginio istoriją. Pranešėjaspažymėjo, kad Karo akademijoje rašoma šio dalinioistorija, leidinys papildys LKA knygų seriją „Lietuvos kariuomenėsistorija“.Pasak leidinio sudarytojo kpt. Artūro Katiliaus, Mokomojojunginio istorija rašoma, remiantis junginyjetarnavusių karių prisiminimais ir sukaupta archyvinemedžiaga. Tarp svarbių informacijos šaltinių – junginyjeir „Geležinio Vilko“ brigadoje tarnavusių plk. ltn. A.Demeniaus, mjr. P. Kastecko ir mjr. A. Gaiževskio tvarkomainterneto svetainė www.vilkuklubas.lt.KAM ir Mokomojo junginio archyvo nuotr.

38ParalelėsSuomija –neblėstantiskovos už laisvępavyzdysPlk. ltn. E. Pekonen.Kęstučio Dijoko nuotr.Mjr. Gintautas JakštysBuvęs Suomijos karo atašė plk. ltn. Erkki Pekonen, lankydamasis Lietuvoje, be kita ko,pažymėjo: „Esame kaimynai ir mūsų istorijos turi daug panašumų.“Akivaizdu, kad Suomiją ir Lietuvą iš tiesų sieja daug bendro.Pavyzdžiui, Suomija ir Lietuva buvo didžiosios kunigaikštystės. Savo istorijojeLietuva patyrė žiaurią ir grubią polonizaciją, o Suomija – Švedijos kultūros ir kalbosdominavimą. Po Pirmojo pasaulinio karo ir bolševikinio perversmo Rusijoje ir Lietuvai,ir Suomijai pavyko atkurti nacionalines valstybes.Esminis lūžis mūsų tautų istorijoje įvyko 1939–1940 metais. Skirtingai nuoLietuvos sprendimo, suomiai pasipriešino agresoriui ir, nepaisant netekčių, išsaugojonepriklausomybę.Lietuvoje nuo pat pokario iki dabar Suomija laikoma pavyzdžiu, kuriuo reikėjo irmums sekti 1940 metais.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 39„ Suomijos istoriją dažnai palyginamesu savo šalies istorija, kai kalbame apie1940 metus. Skirtingai nuo mūsų,suomiai pasipriešino ir dabar yra vienaiš labiausiai išsivysčiusių valstybiųmūsų regione.Suomijos delegacija išvyksta į Maskvą. 1939 m. spalio 16 d.Šiauriausios mūsų kaimynės Suomijos geografija, istorija ir žinios apie kariuomenęIki Žiemos karo Suomijos plotas sudarė 3 800 000kvadratinių kilometrų, bet teritorija apgyvendinta pakankamairetai. 1938 m. duomenimis, Suomijoje gyveno3,8 mln. gyventojų. Tankiausiai apgyvendinta pietinė, orečiausiai – šiaurinė Suomijos dalis. Suomija išsidėsčiusitarp Suomijos įlankos ir Šiaurės ledinuotojo (Arkties)vandenyno. Rytuose Suomija turi apie 1500 km sausumossieną su Rusija, o vakaruose – maždaug tokio pat ilgio sienąsu Švedija ir Norvegija. Taigi bendras Suomijos sausumossienų ilgis – apie 3000 km, o jūros – apie 1600 km.Suomijos kraštovaizdį sudaro: tankūs miškai, granitouolų kalnai, nors ir neaukšti, iki 900 m, bet išvingiuotisunkiai praeinamų griovų. Suomijoje taip patgausu ežerų ir pelkių, kurių daugiausia yra pietinėješalies dalyje. Čia jie apima apie 30 proc. bendro teritorijosploto. Šiaurinėje šalies dalyje ežerų palygintinedaug, bet lygiagrečiai su Rusijos teritorija driekiasiplati juosta uolėtų kalnų, natūraliai sauganti Suomijąnuo galimo priešo puolimo. Nors didesnė Suomijos teritorijosdalis, ypač rytinė, natūraliai saugo kraštą nuogalimo priešo puolimo, bet yra ir atviresnių vietų, kurnuo seno yra gerai išvystytas kelių tinklas ir galimamagresoriui yra mažesnė tikimybė susidurti su sunkiaiįveikiamomis gamtinėmis kliūtimis. Tokia atvira vietayra taip vadinama Karelijos sąsmauka, esanti tarp Suomijosįlankos ir Ladogos ežero. Būtent čia iki 1938 m.buvo pastatyti apie 65 km ilgio gynybiniai įtvirtinimaižinomi ,,Manerheimo linijos“ pavadinimu.Suomiai priklauso finougrų tautų grupei. Suomiamsartimos savo kilme tautos yra estai, vengrai, karelai, lapiaiir dar keletas baigiančių išnykti mažų tautelių Rusijosplatybėse tarp dabartinės Suomijos ir Uralo kalnų.Suomiai patys save vadina ,,suomalliset“, o savo valstybę,,Suomi“. Išvertus į lietuvių kalbą sakytume ,,pelkių tauta“ir ,,Pelkių kraštas“. Lietuva yra viena iš nedaugeliopasaulio tautų, kurių kalboje Suomija vadinama taip,kaip ir pačių suomių. Tuo tarpu daugumoje kitų kalbųdominuoja ,,Finland“, beje įdomi detalė, suomiai Lietuvąvadina taip pat kaip ir mes.

40ParalelėsSunki taikaKadangi padėtis fronte grėsmingai blogėjo, 1940 m.kovo 7 d. į Maskvą išvyko Suomijos taikos delegacija.Žiemos karas, trukęs 105 dienas, baigėsi skausmingaSuomijai taikos sutartimi, kuri įsigaliojo 1940 m. kovo13 dieną. Pagal šią sutartį Suomija turėjo Sovietų Sąjungaiatiduoti ne tik savo Karelijos sąsmaukos pietrytinędalį, bet ir išorines Suomijos įlankos salas, be to, reikėjosovietams išnuomoti Hanko pusiasalį, esantį į vakarusnuo Helsinkio, kuriame sovietai įkūrė karinę bazę. Beto, Suomija turėjo sumokėti Sovietų Sąjungai milžiniškąkontribuciją už neva padaryta žalą. Kontribucijabuvo tokia didelė, kad Suomijoje buvo įvestos maistokortelės, o pati šalis tik per plauką nebankrutavo.Taikos sutartis su tokiomis plėšikiškomis sąlygomissu siaubu buvo sutikta Suomijoje, visoje šalyje buvo iškabintospusiau nuleistos vėliavos.Netekusi įtvirtinimų Karelijos sąsmaukoje ir antropagal dydį Suomijos miesto Vipusi, kurį sovietai pervardijoVyborgu, bei finansinių galimybių bent iš daliesatkurti kariuomenės kovinę galią, suomiai su nerimustebėjo, kaip sovietai neapsiribojo vien tik įkurdamiBaltijos valstybėse karines bazes, bet birželio mėnesį visiškaiokupavo šias šalis, o rugpjūčio mėnesį panaikinobet kokį savarankiškumą inkorporuodama jas į SovietųSąjungą. Suomija bijojo, kad gali kilti naujas karas suSovietų Sąjunga, tą baimę sustiprino sovietų įvykdyta1940 m. birželio mėnesį provokacija, kai virš Suomijosįlankos sovietai numušė keleivinį lėktuvą, skrendantįįprastu maršrutu iš Estijos į Helsinkį, o rudenį Suomijaturėjo patenkinti Sovietų Sąjungos reikalavimus irpradėti griauti savo įtvirtinimus Alandų salose. Suomijosvyriausybė turėjo taikstytis ir finansuoti iš savobiudžeto bendrą Suomijos ir Sovietų Sąjungos taikos irdraugystės draugiją, komunistų įkurtą Suomijoje, kuriatvirai veikė prieš suomių visuomeninę santvarką.Politinės Žiemos karo pasekmėsPrasidėjus Žiemos karui, Suomija kreipėsi į TautųSąjungą, prašydama suteikti politinę paramą. 1939 m.gruodžio 14 d. Tautų Sąjunga sušauktame posėdyjepašalino Sovietų Sąjungą iš sąjungos narių sąrašo. Tuotarpu nedidelės Suomijos ryžtas kovojant su milžiniškasovietine imperija sukėlė daugelio valstybių simpatijasir nuoširdų pasigėrėjimą.Be moralinės, Suomija sulaukė ir karinės bei materialinėsparamos. Pagrindiniai rėmėjai buvo Švedija(1470 mln.), Italija (790 mln.), Prancūzija (600 mln.),Didžioji Britanija (500 mln.), Belgija (500 mln.), JAV(270 mln.) ir Vengrija (100 mln.) – iš viso buvo gautaSuomija, būdama tarp dviejų Baltijos jūros įlankų(Bosnijos ir Suomijos), visuomet patekdavo į interesųzoną tų šalių, kurios siekė dominuoti šiame regione.Taip XIII amžiuje prasidėjus Švedijos ekspansijai Baltijosjūros regione, ji užkariavo suomių gyvenamą teritorijąir ištisus šešis šimtus metų išlaikė ją savo valdžioje.Nors suomiai ir galėjo naudotis suteikta kultūrine autonomija,bet švedų kultūrinės invazijos pėdsakai dar iršiandien Suomijoje jaučiami.XVIII amžiaus pradžioje Petro I valdymo padarinys– Rusija pradėjo plataus masto iki šiolei besitęsiančiąnuoseklią valstybinę politiką, siekdama įsitvirtintiprie Baltijos jūros. 1721 m. tarp Švedijos ir Rusijos pasirašiusNyštato taikos sutartį, užbaigusią Šiaurės karą,dalis Suomijos teritorijos, dabartinė Karelija atitekoRusijai. Tačiau ši teritorija buvo tik pirmas žingsnis,kuris paskatino Rusijos geopolitinių ambicijų šiame regioneaugimą. Siekdama visiško dominavimo Baltijosjūros regione po 1806 m. Tilžės taikos sutarties Rusijosaktyvios užsienio politikos dėka 1808 m. Švedija formaliaiatsisakė Suomijos. Taip po šešių šimtų metų buvusiosšvedų įtakos Suomija pirmą kartą pateko Rusijosvaldžion.Galutinis Suomijos prijungimas prie Rusijos imperijosįvyko 1812 m. – po nepasisekusios Napoleono karinėsintervencijos į Rusiją. Šį prijungimą galutinai tarptautiniulygiu įteisino Vienos kongresas 1815 metais. Reikiapripažinti, kad palyginti su Lietuva, kuri atiteko Rusijaipo 1795 m. pralaimėto karo, Suomijai Rusija nuo pat pradžiųsuteikė gana plačią autonomiją ir kultūrinę laisvę.Suomija turėjo savus pinigus ir muitų kontrolę, bet nepaisantto, faktiškais šeimininkais buvo ne Suomiai, betšvedai, kurie šimtmečius valdė visą viešąjį gyvenimą –administraciją, teismus ir bažnyčią. Rusijos caras AleksandrasII, išgąsdintas sukilimų Lietuvoje ir Lenkijoje,siekdamas sumažinti švedų įtaką Suomijoje, 1863 m. specialiumanifestu suteikė suomių kalbai visas teises, kuriasiki tol Suomijoje turėjo išskirtinai švedų kalba. Nuo tomomento prasidėjo suomių tautinis sąjūdis, nukreiptasatsikratyti švedų įtakos, per kurį buvo siekiama, kad tikraisiaiskrašto šeimininkais taptų patys suomiai.Pirmasis pasaulinis karas tiesiogiai paveikė Suomiją.Vokietija, kariaudama su Rusija Baltijos jūroje,siekdama politinio strateginio pranašumo siekėperimti geopolitiškai svarbios Suomijos kontrolę.1917 m. vokiečiams pavyko okupuoti Suomiją, kur jie

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 41

421932 m. suomiai irsovietai pasirašonepuolimosutartį.paramos iš užsienio valstybių už 4600 milijonų Suomijosmarkių pagal to meto kursą. Suomijai į pagalbą atėjoapie 11 000 savanorių iš įvairių šalių. Nepaisydami Švedijosneutralumo politikos, į Suomiją atvyko apie 7000švedų savanorių, kurie įsipareigojo ginti pačią šiauriausiąSuomijos dalį. Didžioji Britanija ir Prancūzija valstybiniulygiu rūpinosi galimybėmis pasiųsti į pagalbąSuomijai reguliariosios kariuomenės dalinius, tačiauŠvedija ir Norvegija atsisakė leisti tranzitu kirsti jų teritorijas.Taigi šis projektas taip ir liko nerealizuotas.Žiemos karo pratęsimasNepaisydami skaudaus pralaimėjimo suomiai nesiruošėsusitaikyti su ,,plėšikiškomis“ Sovietų Sąjungostaikos sąlygomis. Prasidėjus Vokietijos karui suSovietų Sąjunga, pastarajai 1941 m. birželio 25 d. karąpaskelbė ir Suomija. Netrukus Suomijos kariuomenė,remiama vokiečių kariuomenės dalinių, atsiėmė visą1940 m. sovietų užgrobtą Suomijos teritoriją. Tačiaukarui pakrypus Vokietijos ir jos sąjungininkų nenaudai,1944 m. rugpjūčio l d. atsistatydino šalies vadovas,o prezidentu buvo išrinktas generolas E. Mannerheimas.Šiuo kritiniu Suomių tautai metu E. Manerheimaspasirodė ne tik kaip puikus karvedys, bet ir toliaregispolitikas. Puikiai suvokdamas, kad dar vienas karassu Sovietų Sąjunga suomių tautai gali būti pražūtingas,jis nelaukdamas ėmėsi iniciatyvos pradėti derybassu sovietais. 1944 m. rugsėjo 2 d. Suomija priėmė darsunkesnes Sovietų Sąjungos pateiktas paliaubų sąlygas,pagal kurias buvo grįžta prie 1940 m. šalies sienos, betSuomija padarė dar daugiau nuolaidų: Petsamo sritisatiteko Sovietų Sąjungai, vietoje Hanko pusiasalio 50metų išnuomotas Porkala kyšulys, karo nuostoliamspadengti Suomija įsipareigojo Sovietų Sąjungai sumokėti300 milijonų dolerių.palaikė suomių norą sukurti nepriklausomą nuo RusijosSuomijos valstybę. Tačiau vokiečiai pareikalavo,kad Suomijos karalius būtų vokietis. Vokiečiai padėjosuomiams sukurti naujai kuriamos kariuomenėsbranduolį iš karininkų, kurie vėliau sudarė Suomijoskariuomenės branduolį.Švedų savanoriai, vokiečių kariuomenės daliniai irsuomių šauliai, vedami tuometinio generolo E. G. Manerheimo,sustabdė Raudonosios armijos veržimąsiį Suomijos gilumą. 1919 m. jie privertė sovietus sėstisprie derybų stalo ir sudaryti taikos sutartį, kuria buvopripažinta Suomijos nepriklausomybė ir nustatytosvalstybinės sienos.Nors Suomija tapo nepriklausoma jau 1919 m., tačiauiki 1921 m. ji dar sprendė teritorinius ginčus suŠvedija dėl Alandų salų Baltijos jūroje. Ekonominiupožiūriu šios salos ir salelės (apie 6 500 vnt.), juosiančiosįėjimą į Botnijos įlanką, yra bevertės, tačiau karinioir ekonominio saugumo prasme jos neįkainojamos,nes kas kontroliuoja šias salas, tas kontroliuoja įėjimą įBotnijos įlanką. Strateginę šių salų svarbą liudija ir tai,kad Pirmojo pasaulinio karo metu Rusija Alandų salosebuvo pastačiusi įtvirtinimus, bet 1919 m. jie buvosugriauti. Po bolševikinio perversmo 1917 m. į šiassalas ėmė reikšti pretenzijas ir Švedija. Per 1917 m. organizuotąbalsavimą dauguma iš maždaug 30 000 šiųsalų gyventojų pasisakė už prisijungimą prie Švedijos.1918 m. pasinaudojusi Suomijoje vykstančiu pilietiniukaru, Švedija Alandų salose išlaipino savo kariuomenę,bet Vokietijai pasiuntus prie jų savo karo laivyno eskadrą,švedai pasitraukė. 1921 m. birželio 14 d. salos vėlbuvo prijungtos prie Suomijos su tarptautine demilitarizuotoszonos garantija.Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Suomija stengėsiišlikti neutrali Skandinavijos neutralumo sąvokos ribose.Dėl šios priežasties ji atsisakė sudaryti nepuolimopaktą su Vokietija, kai ši pateikė šį pasiūlymą 1939 m.pavasarį. Prasidėjus Vokietijos ir Lenkijos karui, Suomijojesimpatijos Vokietijai atslūgo, nes suomiai aiškiaisuprato kylantį pavojų iš sovietų ir nacių tarpusaviobendradarbiavimo ir pasirašomų susitarimų. 1939 m.rudenį Sovietų Sąjungos vyriausybei pasiūlius Suomijaisavitarpio pagalbos paktą, suomiai nepuoselėjo iliuzijųir stebėdami prie Suomijos sienų telkiamą sovietinękariuomenę ėmėsi adekvačių susiklosčiusiai situacijaiveiksmų.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 43Suomija po Žiemos karoNors šalį užgulė dideli ūkiniai rūpesčiai, jai pasisekėišlaikyti demokratinę santvarką, kuriai grėsmė iškilotuomet, kai valdžią paėmė „liaudies demokratais“pasivadinę komunistai. Generolui E. Mannerheimui1946 m. kovo 4 d. atsistatydinus, prezidentu buvo išrinktasJ. Paasikivis, kuris 1950 m. vėl buvo perrinktas.Laikantis pasyvios, sovietų neerzinančios politikos, atsisakytadalyvauti Europos atstatymui skirtame Marshalloplane. Nepaisant kritikos ir kartais net nekorektiškųepitetų užsienio spaudoje, Suomijai pavyko pasiektiir teigiamų rezultatų, taip 1956 m. iš sovietų buvoatgautas Porkalos kyšulys ir Suomija galėjo lengviauatsikvėpti. J. Paasikivio pradėtą politiką tęsė ir agrarininkasUrho Kalevas Kekkonenas, išrinktas prezidentu1956 m. ir perrinktas 1962 metais. Šis Suomijos vadovaspalaikė ypač draugiškus santykius su tuometiniu SSRSlyderiu Leonidu Brežnevu. Karelijos problema kelis dešimtmečius,t.y. nuo pat 1946 metų, kai Paryžiaus taikoskonferencijoje buvo susitarta dėl Karelijos perėjimoSSRS žinion, daugiau niekados nebuvo keliama nei dvišaliuosesusitikimuose, nei tarptautinėje aplinkoje. Tiksubyrėjus Sovietų Sąjungai 1991-ųjų gruodį, Suomijosprezidentu išrinkus Marttį Ahtisaarį, Rusijoje – BorisąJelciną, šių lyderių susitikime Maskvoje 1994 metaisGen. E. Mannerheimas 1937 m.Žiemos karas1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija ir Sovietų Sąjungapasirašė Nepuolimo paktą ir slaptą protokolą, kuriuoBaltijos šalys ir Suomija buvo priskirta Sovietų Sąjungosinteresų sferai. Lietuva, kaip ir Lenkija, buvo padalintaSovietų Sąjungai ir Vokietijai, bet besikeičiant situacijai,tais pačiais metais rugsėjo mėnesį papildomuslaptu protokolu visa Lietuva ,,perėjo“ į sovietų įtakossferą. Todėl Sovietų Sąjunga privertė iš pradžių Estiją,o paskui Latviją ir Lietuvą sudaryti sutartis ir leisti jųteritorijose įkurti karines bazes. Suomija su nerimu laukėsavo eilės ir nieko nuostabaus, kad spalio pradžiojejos sulaukė. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrasV. Molotovas 1939 m. spalio 5 d. paprašė, kad Suomijaatsiųstų į Maskvą pasiuntinį derėtis konkrečiais politiniaisklausimais. Vyriausybė šią užduotį pavedė J. K. Paasikivi,kuris buvo puikus sovietinių reikalų žinovas. Palydėtiį kelionę delegaciją Helsinkio geležinkelio stotyjesusirinko tūkstančiai patriotiškai susirinkusių suomių,kurie prieš pajudant traukiniui Maskvos link sugiedojo,,Dieve saugok Suomiją“. Aiškiai suprasdamas, kad karas– tai tik laiko klausimas, Suomijos vidaus reikalų ministrasKekkonen spalio 10 d. per radiją kreipėsi į Vipuri(Vybogo) ir Helsinkio gyventojus, ragindamas juos evakuotis.Tą pačią naktį Helsinkyje buvo surengti priešlėktuvinėsgynybos ir miesto užtemdymo mokymai, taippat paskelbta apie 100 000 atsargos karių mobilizaciją.Visa tai buvo atsakas į tai, kad prie Suomijos sienos buvotelkiama Sovietų Sąjungos kariuomenė.Molotovas ir Stalinas Suomijai pasiūlė ,,standartinį“paktą, kaip buvo pasiūlę ir Baltijos šalims, tačiausuomiai jį iškarto atmetė. Tada sovietai, apeliuodami įLeningrado saugumą, siūlė išnuomoti Sovietų SąjungaiHanko pusiasalį, perleisti išorines Suomijos įlankos salasrytuose bei vakarinę Karelijos sąsmaukos dalį, įskaitantir ,,Manerheimo liniją“, tačiau Suomijos vyriausybė,suprasdama, kad tuo nebus apsiribota, nesutiko atiduotitokios didelės ir svarbios Suomijos teritorijos dalies.Ir, kaip vėliau paaiškėjo, jie buvo visiškai teisūs, nesdar tebevykstant deryboms Stalinas jau spalio viduryjebuvo davęs Leningrado karinės apygardos vadovybeinurodymus, kad suomių klausimas turi būti išspręstaskarinėmis, o ne diplomatinėmis priemonėmis. Lapkričiomėnesio pradžioje Sovietų Sąjunga pagreitino pasirengimąir jau mėnesio pabaigoje Raudonoji armija

44Paralelėsbuvo konstatuota, kad Karelijos padalijimas yra Stalinototalitarinės agresyvios politikos padarinys. Vėliau šiosdiskusijos kildavo nuolat, tačiau jos neišaugo į tarpvyriausybiniųnuomonių pasikeitimo lygį. Nepaisant visųnetekčių ir praradimų Suomija sugebėjo išsaugoti nepriklausomybę,kuri užtikrino nuoseklų suomių tautosir valstybės vystymąsi. Nepatyrusi sovietinių socialiniųir ekonominių eksperimentų ir represijų, nukreiptųprieš labiausiai išsilavinusius tautos atstovus, Suomiaisugebėjo ne tik atstatyti karų nualintą šalį, bet ir susikurtisocialinį gerbuvį. Tačiau svarbiausia, ką laimėjosuomiai, tai savigarbą, pasididžiavimą ir pagarbą iš aplinkinių,kurią sukėlė tautos ryžtas kovoti už savo nepriklausomybę.Tai nebuvo simbolinis pasipriešinimas.Suomiai nejaučia nepilnavertiškumo komplekso, kuriskamuoja valstybes, kurios nutarė nesipriešinti ir taip išvengti,,bereikalingų ir beprasmių“ aukų. Jeigu lygintumenuostolius, kuriuos patyrė kovojanti Suomija ir nesiprišintinutarusi Lietuva, akivaizdžiai pamatytume, kadSuomija prarado daug mažiau nei mes. Ir tikrai nevertastebėtis, kad pastarųjų 20-25 metų Suomijos gyventojųapklausos liudija, jog 75-80 proc. suomių tiki, kad prireikusjie gintų ir apgintų savo šalį nuo agresorių. Todėltik vienas trečdalis Suomių pritarė už prisijungimą prieNATO kolektyvinės saugumo sutarties, du trečdaliaisuomių pasisakė prieš prisijungimą prie aljanso.buvo pasirengusi ant raudonarmiečių durtuvų atneštisuomiams ,,Stalino saulę“.Siekdami suteikti karą pateisinančią priežastį, sovietųartileristai apšaudė gretimai Manilos kaime dislokuotąsovietinę įgulą. Apšaudymo metu neapsieita beaukų, į suomių pasiūlymus ištirti incidentą Sovietų Sąjungaatsakė anuliuodama Nepuolimo paktą, nutraukdamadiplomatinius santykius.1939 m. lapkričio 30 d. Raudonoji armija pradėjoplataus masto puolimą, kurio tikslas ir buvo per keletąsavaičių užimti Suomiją, tuo tarpu Karelijos sąsmaukosTerjokio mieste sovietai suformavo marionetinę Suomijos,,liaudies vyriausybę“, vadovaujamą suomių komunistoO. V. Kuusinen ir kitų Sovietų Sąjungoje gyvenančiųsuomių komunistų. Sovietų Sąjunga atsisakė pripažintiteisėtą Suomijos vyriausybę ir netruko ,,susitarti“su naująja ,,Suomijos liaudies vyriausybe“, sudaryti iriškilmingai pasirašyti abipusės pagalbos sutartį, o tai turėjoparodyti, kad Raudonoji armija įžengia į Suomijąne kaip agresorius, o kaip Suomijos liaudies ,,išvaduotoja“nuo pačių suomių teisėtai išrinktos vyriausybės. Na,po to, žinoma, turėjo sekti ,,laisvi liaudies parlamento“rinkimai kur 99,9 proc. suomių pasisakys už ,,savanorišką“prisijungimą prie ,,broliškos sovietų šeimos“. Tačiaušiam planui vieningai ir atkakliai pasipriešino suomiųtauta. Nepaisant išankstinių prognozių, suomiai realiaimobilizavo maždaug 330 000 pakankamai gerai apmokytųkarių, 100 lėktuvų ir 15 vnt. Pirmojo pasauliniokaro laikų tankų. Suomiams labai trūko priešlėktuviniųpabūklų, jų šaudmenų, artilerijos ir prieštankinės ginkluotės.Tačiau visus trūkumus kompensuodavo tvirtasryžtas ir pasiryžimas apginti savo šalį.Pačioje karo pradžioje Sovietų Sąjunga prieš Suomijąmetė 460 000 raudonarmiečių, daugiau kaip 2000 tankųir maždaug 1000 lėktuvų. Pagrindinis smūgis, kaip ir buvogalima tikėtis, buvo nukreiptas į Karelijos sąsmauką, kurnetikėtai sovietai užstrigo. Žlugus bandymams Karelijossąsmaukoje, sovietai rengėsi išvystyti puolimą šiaurinėjeSuomijos dalyje, bet gruodžio 10–12 d. suomiams prieTolvajervio pavyko pasiekti svarias pergales, kurios pakėlėjų nuotaiką ir sukėlė didžiulę simpatijų bangą visamepasaulyje. Suomiai išlaikė turėtas pozicijas Ilomantsyje,Lieksoje, ir Kuhme. Raudonosios armijos pastangos prieOulu padalinti Suomiją į dvi dalis baigėsi ,,nenugalimosios“Raudonosios armijos sunaikinimu ir papildė Suomijosginkluotės arsenalą gausiu trofėjinių ginklų kiekiu.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 45Pasalos pozicijoje.Dabartinė Suomijos kariuomenėŠiuolaikinę Suomijos kariuomenę sudaro: Sausumos,Karinės oro ir Karinės jūrų pajėgos. Šalies kariuomenėtaikos metu vykdo šias užduotis:ruošia piliečius valstybės gynybai;teikia pagalbą civiliams stichinių ar kitų nelaimiųatveju;dalyvauja tarptautinėse misijose.Suomija savo gynybai skiria 1,2 proc. nuo BVP, taisudaro 2,5 milijardus eurų per metus. Visos šios lėšosnaudojamos kariuomenei išlaikyti, ginkluotei atnaujintiir gynybinės pramonės kompleksui plėtoti. Visi suomiainuo 19 iki 30 metų amžiaus privalo atlikti būtinąjąkarinę tarnybą, iš jų tik maždaug 7 proc. pasinaudojagalimybe rinktis alternatyvią tarnybą. Visi Suomijoskariuomenės karininkai, prieš stodami į karo mokyklą,turi atlikti privalomąją karinę tarnybą. Suomijos sausumoskariuomenę sudaro 11 brigadų, kuriose vienumetu tarnauja apie 16 000 šauktinių kareivių. Brigadoskomplektuojamos teritoriniu pagrindu, t.y. jaunuoliaitarnauja netoli savo nuolatinės gyvenamosios vietos.Praėjus keletui metų tie patys rezervistai šaukiami į pakartotiniusmokymus. Anot gen. Ario Tapanio Puheloineno,Suomija ir ateityje neketina atsisakyti šauktiniųKitas Raudonosios armijos puolimas prie Ladogos ežeroKarelijoje gruodžio 12 d. buvo atremtas netoli Kola miesto.Taigi pirmasis karo mėnuo parodė, kad suomiai pajėgūsatremti Raudonosios armijos puolimą. Padėtis, nors irsunki, bet neatrodė beviltiška. Tapo akivaizdu, kad šaliesnebus galima okupuoti per keletą savaičių, kaip tai buvosuplanavę sovietai. Užsitęsęs karas pareikalavo siųsti visdaugiau Raudonosios armijos karių į frontą, o patiriamųnuostolių nebepajėgė paslėpti net ir sovietinės propagandosaparatas. Sekinantis ir ilgas karas niekaip nesiderinosu didžiojo tautų tėvo Stalino planais, todėl tarpininkaujantŠvedijai buvo pradėtos konsultacijos dėl galimybėssudaryti taikos sutartį. Suomiai kelis kartus atmetė sovietųsiūlymus pradėti taikos derybas, bet netikėtas Raudonosiosarmijos prasiveržimas per užšalusią Suomijos įlanką,apeinant Vipusi (Vyborgo) miestą ir Manerheimo liniją,komplikavo situaciją Karelijos sąsmaukoje. Tik gresiantikatastrofa ir senkančios suomių amunicijos atsargos privertėsutikti su taikos sąlygomis.Žiemos karo išvakarėse Suomijos ginkluotąsias pajėgassudarė Sausumos pajėgos, susidedančios iš reguliariosioskariuomenės, Šuckoro (šaulių) ir policijos.1939 m. pradžios duomenimis, kasmet į privalomąjąkarinę tarnybą pašaukdavo 26 000 naujokų. Taigi karoišvakarėse suomiai turėjo 3 pėstininkų divizijas ir kavalerijosbrigadą su tankų daliniu (iš viso 30 000 karių),daugiau nei 100 000 parengtų ir apginkluotų šaulių irapie 10 000 įvairios paskirties policijos. TuometinėsLietuvos ir užsienio spaudos vertinimu, mobilizacijosatveju suomiai galėjo surinkti 500 000 karių.Suomijos karinės oro pajėgos karo pradžioje turėjo apie200 vnt. lėktuvų ir keletą grupių priešlėktuvinės artilerijos.Suomijos karinis jūrų laivynas buvo nedidelis, betpritaikytas pakrančių gynybai. Laivyną sudarė 2 kreiseriai,5 povandeniniai laivai, 12 minininkų, 20 torpediniųkaterių, 18 patrulinių laivų ir keletas ledlaužių.Suomijos kariniam jūrų laivynui didžiulė paspirtisbuvo pakrančių įtvirtinimai, kurių dalis buvo pastatytaiki Pirmojo pasaulinio karo, bet pačių suomių atnaujinta,o kita dalis naujai pastatyta. Laivyno panaudojimąsunkino dar ir ta aplinkybė, kad žiemos metu Suomijospakrantės vandenys ir uostai užšąla.Nemažiau svarbu paminėti, kad suomiai kariui pradėjoruoštis ne 1939 m., o vos tik išsivadavo nuo Rusijosokupacijos 1919 metais. Suomijos įstatymuose buvonumatyta, kad kiekvienas valstybės pilietis turi mokėti

46ParalelėsMannerheimo linijos įtvirtinimai.kariuomenės dėl keleto priežasčių. Pirma, profesionalikariuomenė Suomijai yra per brangi. Antra, perėjimasprie profesinės karo tarnybos neišvengiamai priverstųsumažinti kariuomenę, o tai ilgainiui gali neigiamaiatsiliepti Suomijos nacionaliniam saugumui. Trečia,šauktiniai užtikrina nenutrūkstantį ir glaudų ryšį tarpSuomijos visuomenės ir kariuomenės. Anot generolo,atliekantys pilietinę pareigą Suomijos jaunuoliai yrageriausias būdas neprarasti ryšio su visuomene, neskiekvieną savaitgalį 16 000 jaunuolių parvyksta į savonamus ir gali papasakoti, kas naujo įvyko Suomijos kariuomenėjeper paskutinę savaitę, kaip jie yra rengiamiginti savo šalį agresijos atveju.Teritoriniu pagrindu suformuota Suomijos kariuomenėpalaiko glaudžius ryšius su vietos civiline valdžia.Suomijos politinė vadovybė daug dėmesio skiria tam,kad civilinė valdžia ir organizacijos tinkamai būtų pasirengusiosgalimam kariniam konfliktui. Kiekvienasadministracijos valdininkas ar civilinės organizacijosvadovas jau taikos metu žino, kokius uždavinius, kokiųpriemonių turėtų imtis karinio konflikto atveju. Kiekvienassuomis žino, ką jis turi daryti, kur prisistatyti,jeigu bet koks agresorius išdrįstų pasikėsinti į jų laisvęir nepriklausomybę. Suomijos kariuomenėje ugdomaspatriotizmas, pasitikėjimas savimi ir pagarba karo veteranams.naudoti ginklą, o valstybės valdininkai privalo baigtispecialius atsargos karininkų kursus ir išlaikyti egzaminus,kad gautų atsargos karininko laipsnį. Suomių mokyklosevaikams nuo mažens skiepijamas pasitikėjimassavimi ir pasiryžimas prireikus aukotis už kitus.Vertindamas suomių kariuomenę, britų dienraštis,,The Times“ 1939 m. gruodžio 1 d. numeryje, be kitako, neslėpdamas susižavėjimo suomių karius apibūdinokaip savojo krašto aplinkoje užgrūdintus ir mokančiusginti savo kraštą realiai – ne ant popieriaus ar žaidžiant,,mediniais kareivėliais“. Suomių kareiviai apibūdinamikaip gerai fiziškai, morališkai pasiruošę, atšiauriomisžiemos sąlygomis, nereikalaudami patogumų, šiltųbutų, galintys kovoti kariai. Išmokyti kovoti suomiųkariai buvo pratinami veikti nepriklausomai nuo logistinioaprūpinimo, nes vykdami į užduotį slidėmisjie paskui save tempė mažas rogutes, kuriose ilgesniamlaikui turėjo maisto, šaudmenų ir kitų būtinų atsargų.Prireikus apsistoti negyvenamoje vietovėje, esant žemaioro temperatūrai, suomių kariai susiskirstydavo grupėmispo 20 karių. Kiekviena tokia grupė per 3–5 min. pasistatydavospecialiai Suomijos klimatui pritaikytą impregnuotobrezento su dvigubomis sienomis palapinę,kurios centre būdavo pastatoma surenkama metalinėkrosnelė. Tokioje palapinėje vienas karių prižiūrėdavokrosnelę, o kiti galėjo miegoti sugulę ratu kojomis į ją.Jau tuo metu suomių kovos statutai mokė gintis aktyviai,tai yra gintis patiems puolant. Suomių kovos statutaidraudė veltis į lemiamas kautynes ar vykdyti kelispuolimus tuo pat metu. Suomių taktika buvo grynaipartizaninio pobūdžio, nes tai diktavo vietovė ir žmogiškiejiištekliai. Suomiai visiškai atsisakė nuo gynybosvietovėse, kuriose nėra įrengtos įtvirtintos pozicijos.Nepaisant, kad pati Suomijos gamta saugo suomius nuogalimo agresoriaus, pačioje atviriausioje ir pavojingiausiojekryptyje, tai yra Karelijos sąsmaukoje, suomiai perbeveik du dešimtmečius pastatė 65 km ilgio taip vadinamąją,,Manerheimo liniją“. Dalis šių įtvirtinimų buvogelžbetoniniai, o kiti – paprasti arba mediena sutvirtintaapkasų linija. Dėl nuolatinio finansavimo trūkumo jitaip ir nebuvo įrengta iki galo, bet kylant grėsmei suomiųstudentai, savanoriai darbininkai ir inžinieriai pergana trumpą laiką dirbdami be atvangos iki prasidedantŽiemos karui pastatė gana gerus pagal tą laikmetįįtvirtinimus. Šie įtvirtinimai tapo pasiryžimo kovoti užSuomijos tautos laisvę ir nepriklausomybę simboliu.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 47Dim. plk. Stasys Knezys(1948 11 20–2011 08 25)Stasys Knezys – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiauskavalierius, nepriklausomos Lietuvos kariuomenėskūrėjas, Lietuvos Respublikos Vyriausybėsįgaliotinis Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvosteritorijos klausimais, Krašto apsaugos ministerijosGinkluotųjų pajėgų štabo viršininkas, Ginkluotųjųpajėgų generalinis inspektorius, Lietuvos RespublikosPrezidento patarėjas gynybos klausimais, Valstybėsgynimo tarybos sekretorius, Lietuvos RespublikosSeimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetovyriausiasis patarėjas, Lietuvos RespublikosVyriausybės kanceliarijos Nacionalinio saugumoskyriaus vedėjas, Lietuvos atsargos karininkų sąjungospirmininkas, karybos istorikas, technologijosmokslų daktaras, „Kardo“ redkolegijos narys.Karininko vaikystė prabėgo Rytų Aukštaitijoje, Antazavėsapylinkėse. Vėliau jis buvo pašauktas į TSRSkariuomenę, baigė Zenitinę raketinę karo mokyklą irPriešlėktuvinės gynybos vadų karo akademiją.1991 m. pradėjo tarnybą krašto apsaugos sistemoje.Ėjo labai atsakingas pareigas: Krašto apsaugos ministerijos(KAM) Jungtinio štabo Operatyvinio skyriausviršininko (1991–1993 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybėsįgaliotinio Rusijos kariuomenės išvedimo išLietuvos klausimais (1992–1993 m.), KAM Ginkluotųjųpajėgų štabo viršininko (1993–1994 m.), Ginkluotųjųpajėgų generalinio inspektoriaus (1994–1996 m.).Nepaprastai daug jėgų, energijos, sumanumo, diplomatijospareikalavo Rusijos kariuomenės išvedimoiš Lietuvos teritorijos organizavimas. Kad 1993 m. rugpjūčio31 d. paskutinis Rusijos karinis ešelonas palikoLietuvą, buvo didelis ir Stasio Knezio nuopelnas.Erudicija, kompetencija, darbštumas, disciplinuotumas,reiklumas sau ir kitiems suteikė Stasiui Kneziuigalimybę realizuoti savo žinias ir patirtį einant kitasatsakingas pareigas: jis dirbo Lietuvos RespublikosPrezidento patarėju gynybos klausimais, vyriausiuojupatarėju Lietuvos Respublikos Seime, Lietuvos RespublikosVyriausybės kanceliarijos Nacionalinio saugumoskyriaus vedėju.Nepaisydamas savo darbo krūvio Stasys Knezys nemažairašė. Išleido knygą „Čečėnijos karas“, su bendraautoriaisparašė knygą apie nepriklausomybės kovasRytų Lietuvoje „Laisvės saulei tekant“.Daug prisidėjo leidžiant devynių tomų enciklopedinįleidinį „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“:rinko medžiagą, rašė, skatino kolegas prisidėti rašantLietuvos karininkijos istorijos metraštį. Taip pat rėmėats. kpt. Antano Martinionio, atkūrusio karininkų žur-nalą „Kardas“, veiklą, rūpinosi, kad „Kardo“ vyriausiojoredaktoriaus nuopelnai leidyboje būtų įvertinti Prezidentūroslygiu.2001 metais jis, kaip autoritetingas karininkas, buvoišrinktas Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS)pirmininku ir buvo veiklus šios visuomeninės organizacijosvadovas.Kai išseko atsargos karininkų jėgos leisti „Kardą“,Stasys Knezys organizavo periodinio žurnalo perdavimąKrašto apsaugos ministerijai. 2002 metais jis buvopaskirtas „Kardo“ redkolegijos nariu. Teikė konsultacijas,perdavė vertingos istorinės, taip pat ir aktualiosnacionalinio saugumo medžiagos, redakcijai padovanojointernetinės įrangos. Nors buvo labai užimtas, sugebėdavorasti laiko draugiškam pokalbiui prie kavospuodelio.Negailestinga liga anksti įveikė Stasį Knezį, sugriovėateities planus, bet karininko nuveikti darbai Lietuvoslabui ir taurus atminimas visada liks mūsų širdyse.Dėl ats. kpt. Vido Narkevičiaus mirties reiškiamenuoširdžią užuojautą velionio šeimai – ypačmamai, seseriai, žmonai ir dukrelei, artimiesiemsbei draugams.Bendražygiai iš BALTBAT BTT-2Pro memoria

48Istorinė dokumentikaTautos panteonoDr. Steponas Gečas2010 m. „Kardo“ pirmajame numeryje (p. 37–40) buvo išspausdintas straipsnis, skirtas Nežinomojokario kapo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje 75-osioms metinėms. Tai vienas paskutiniųjųobjektų greta muziejaus sukurtame komplekse, skirtame istorinių kovų, tautos ir valstybėsįsimintinų įvykių atminimui įamžinti.Vasario 16 d. muziejus šventė gyvavimo 90-metį. Prieš 90 metų buvo pastatytas ir pagrindinis,vienas reikšmingiausių ansamblio akcentų – paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“.Darniai suformuotas panteonas bolševikinės invazijos metais buvo visiškai sugriautas, išniekintas.Šio straipsnio autorius – vienas sodelio atstatymo iniciatorių ir organizatorių – pasakoja apiebeveik prieš du dešimtmečius vykusį panteono atkūrimą.1990 m. vasario 16-oji. Vytauto Didžiojokaro muziejaus sodelyje atidengiamaspaminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę.Kairėje – paminklo atstatymo komitetonarys, Vytauto Didžiojo karo muziejausdirektoriaus pavaduotojas, Lietuvoskultūros fondo Kauno tarybos pirmininkas,šio straipsnio autorius dr. S. Gečas.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 49atkūrimas(Faktai ir prisiminimų fragmentai)„ Lietuvių sąmonėjesodelis įsitvirtino kaiptautos panteonas.Karo muziejaus sodelis – gyvas Lietuvos istorijosliudininkas. Visos politinės, socialinės permainos čiabuvo ženklinamos griovimais ir atstatymais. Tai vienintelėvieta Lietuvoje, brangi kiekvienam lietuviuipasaulyje, įdomi užsieniečiui. Čia vyksta iškilmingi minėjimai,mitingai, koncertai, prie Nežinomojo kareiviokapo dega Amžinoji ugnis, aukšti valstybės ir miestosvečiai (tarp jų karaliai, prezidentai) pagerbia LietuvosLaisvę. Čia prisiekia Tėvynei jauni kariai, taip pat išlydimaį tarptautines misijas. Tačiau daug kas jau nebežinotautos panteono vietos, jo ansamblių ir simbolių, čiavykusių įvykių istorinės prasmės.Yra Lietuvoje gyventojų, kurių atmintyje išlikęsankstesnis sodelio vaizdas ir jo transformacijos okupacijosmetais. Prasidėjus Persitvarkymo sąjūdžio veiklai,žmonių dėmesys barbariškai sugriautoms vertybėmsdar labiau suintensyvėjo. Į muziejų kreipdavosikauniečiai, teiraudamiesi, ką numatoma keisti taip vadintojeJ. Janonio aikštėje, kuria juridiškai disponavomiesto savivaldybė, tuometinis Kauno miesto vykdomasiskomitetas.Dar sovietmečiu rinkdamas istorinę medžiagą archyvuose,buvau aptikęs dokumentinių faktų apie Karomuziejaus sodelio kūrimą ir jo griovėjus. Esu dėkingastuometiniam kultūros ministrui Jonui Bieliniui už leidimąperfotografuoti dokumentus apie Karo muziejų.1988 m. „Kauno tiesos“ dienraštyje buvo išspausdintasmano straipsnis „Tendencingas uolumas istorijoskryžkelėse“ (216 nr., p. 4, 5).Atsiliepę į šį straipsnį skaitytojai kėlė mintį atstatytinugriautus objektus. Tarp besirūpinančiųjų buvožymus tautodailininkas, šviesios atminties medžiodrožėjas Pranas Peleckis, taip pat 1988 m.vasarą susibūręsatkurto Lietuvos kultūros fondo (LKF) Kaunopadalinys ir jo pirmuoju pirmininku tapęs buvęsmiesto vyriausiasis architektas Algimantas Sprindys,Lietuvos kultūros nevyriausybinis fondas, įsteigtas1987 m.Vilniaus universiteto prof. Česlovo Kudabosiniciatyva.LKF buvo pirmoji po 1940 m. SSRS okupacijos Lietuvojeįsteigta visuomeninė organizacija istorinio kultūriniopalikimo tyrimams remti. Sąlygos LKF atsikurtisusidarė po SSKP CK generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovoperestroikos.LKF idėja atgimė diskusijose, kurias rengė „Žinijos“draugija, subūrusi daugelį pažangių mokslininkų, kultūrosveikėjų, publicistų. LKF buvo įsteigtas 1987 m. pabaigoje,daugiau kaip pusmetis iki Sąjūdžio pradžios irbeveik pustrečių metų iki 1990 m. kovo 11-osios.Tapęs pirmuoju LKF valdybos pirmininku Č. Kudabapasakė: „Tebūnie tai nerimastinga sąžinės skola kiekvienoir, svarbiausia, – visam laikui.“Tarp pirmųjų fondo darbų buvo istorinės atmintiesatgaivinimas, senosios ir tarpukario Lietuvos kultūrosveikėjų sugrąžinimas iš priverstinės užmaršties. Č. Kudabosrūpesčiu ir vietos inteligentijai aktyviai remiantįsikūrė LKF padaliniai. Ypač aktyvia veikla pasižymėjoKauno, Šiaulių, Žemaitijos skyriai.

50iSTORINĖ DOKUMENTIKA1988 m. Kauno menininkų namuose, kurie vėliautapo LKF Kauno tarybos (KT) būstine, įvyko bendrasKT, miesto Vykdomojo komiteto ir Komunistų partijosKauno vadovų susirinkimas. Į susirinkimą buvaudeleguotas muziejaus vadovybės. Dalyvaujant LKF pirmininkuiČ. Kudabai, įvyko valdžios ir LKF atstovų audringosdiskusijos. Po didelių kompromisų buvo leistarinkti aukas ir organizuoti Vytauto Didžiojo skulptūros,Laisvės statulos ir paminklo „Lituanica“ skrydžiodidvyriams statymą.Prieš pradedant didžiuosius panteono atkūrimo darbus,nepaprastai svarbus įvykis įaudrino visos Kaunomiesto ir Lietuvos visuomenę – 1988 m. spalio 9-osiospopietę buvo iškelta legalizuota tautinė trispalvė (dienąvėliau nei Vilniuje). Į improvizuotą mitingą susirinkokeliasdešimt tūkstančių kauniečių. Dar nepertvarkytassodelis bangavo lyg žydinti pieva. Tarp keliančių vėliavąbuvo ir muziejaus bokšto laikrodžio prižiūrėtojas RomualdasVytautas Siudikas (1924–2005).Vytauto Didžiojo skulptūros paieškomis ir atstatymupradėjo tiesiogiai rūpintis prie LKF įsikūręs entuziastingas„Atgajos“ klubas. LKF KT, perrinkus valdybą,pasinėrė į svarbiausio objekto – Karo muziejaus sodelioatkūrimą.Suplanavus darbų eiliškumą, jau 1988 m. vėlų rudenįprasidėjo konkretūs sodelio atstatymo darbai. Pirmiausiabūsimosios šlovės alėjos viduryje buvo atkurti postamentaiir Naujųjų metų dienos išvakarėse (1988 12 30)užkelti Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiausir Maironio biustai – tie, kurie buvo išsaugotiLietuvos muziejuose.Reikėjo pertvarkyti ir pačią sodelio teritoriją, buvusiosJ. Janonio aikštės dalį. Besiformuojančio atnaujintosodelio panoramos pagrindiniu akcentu turėjo taptiLaisvės statula, per 30 metų eksponuota Šv. archangeloMykolo bažnyčioje – sobore (dab. Šv. archangelo Mykolo(Įgulos) bažnyčia). Atstatomo paminklo, kaip irviso sodelio, projektą kūrė LKF KT vienas vadovų, buvęsmiesto vyriausiasis architektas A. Sprindys. Kasantpaminklo pamatų duobę buvo rastas surūdijęs lynas,kuriuo, kaip manoma, buvo nuversta statula. Taip pat„ Prieš pradedant didžiuosiuspanteono atkūrimo darbus,nepaprastai svarbus įvykis įaudrinoKauno ir visos Lietuvos gyventojus –1988 m. spalio 9-osios popietę buvoiškelta legalizuota tautinė trispalvė.Į improvizuotą mitingą susirinkokeliasdešimt tūkstančių kauniečių.atkastas senojo postamento pietvakarių kampas, pagalkurį nustatyta tiksli paminklavietė. Vietoj nugriautobetoninio (granitiniu tinku padengto) naujajam postamentuigranitines plokštes tiekė tuometinis Kauno„Granito“ susivienijimas. Armatūra, betonu ir pakėlimomechanizmais aprūpino Kauno miesto komunalinioūkio valdyba. Sunaikintas bronzines plokštes suįrašais „Karžygiams“, „Širvintai“, „Giedraičiai–1920“,„Panevėžys–1919“ ir „Klaipėda –1923“ iš bronzos pagalnuotraukas nuliejo Kauno „Centrolito“ liejykla.Montuojant pagal naująjį projektą pakeista Laisvėsangelo kryptinė orientacija – ji veidu pasukta į sodelįkaip labiau kompoziciškai vienijanti ansamblį. Žmoniųentuziazmas ir noras atkurti tai, kas sovietmečiu sugriauta,buvo labai didelis. Vos susikūrusi LKF Kaunotaryba tapo paminklo užsakove ir finansuotoja iš kaupiamųaukų.Laisvės paminklas kartu su dar prie postamentų nepritvirtintaisketuriais biustais atidengtas 1989 m. vasario16-ąją. Pirmą kartą po daugelio metų sodelyje susirinkokeliasdešimt tūkstančių žmonių, plaikstėsi priešpusmetį legalizuotos trispalvės. Daugelio žmonių akyseblizgėjo jaudulio ašaros.Laisvės paminklo atidengimo iškilmėse kalbėjoLKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas, LietuvosPersitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkasV. Landsbergis, sodelio ir paminklo atstatymo projektoautorius A. Sprindys.Šventinimo ceremoniją kardinolas Vincentas Sladkevičiuspradėjo kreipdamasis į susirinkusiuosius:„Visiems mums reikėjo šitos akimirkos, kad dar kartąsuvoktume paprastą išmintį: savo istorijos nežinantysžmonės visada lieka vaikai arba nebrendėliai.“Atidengus Laisvės paminklą sodelio kompleksas buvoatkuriamas laipsniškai. Atstatyti Karo muziejaus fonduoseišsaugoti Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankausir žymaus aušrininko Petro Vileišio biustai. Abiejųautorius – skulptorius B. Bučas. Sunaikintą Šaulių sąjungoskūrėjo Vlado Putvinskio biustą pagal jo giminaičioS. Putvio nuotrauką atkūrė skulptorius Zenonas Survila.Jis taip pat ėmėsi atkurti ir pirmųjų nepriklausomybėskovose žuvusių – savanorio Povilo Lukšio ir karininkoAntano Juozapavičiaus – biustus. V. Putvinskio biustągamino Talino „Ars“ liejykla, P. Lukšio ir A. Juozapavičiaus– Vilniaus dailės kombinatas.Įdomi pirmojo Lietuvos kariuomenės vado generoloSilvestro Žukausko biusto istorija. Po šių eilučiųautoriaus kreipimosi per žiniasklaidą į muziejų atėjoskulptoriaus B. Bučo ir poetės S. Nėries sūnus Saulius irpranešė, kad gipsinis pirmojo kariuomenės vado biustassaugomas jo bute. Kartu su architektu A. Sprindžiunuvykę į Rytų gatvę Žaliakalnyje (Kaune), kur gyvenoS. Bučas, pamatėme biustą kiek apgadintą – buvo

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 51apdaužyti medaliai ant krūtinės, aptrupėjusios veidodetalės. Kadangi S. Bučas buvo dirbęs tėvo padėjėju irturėjo tam tikrų restauravimo įgūdžių, sutarėme, kadjis restauruos gipsinę formą, nuo kurios Kauno „Centrolito“liejykloje ir buvo nulietas biustas.1989 m. vyko tolesnis atstatymo ir paieškų etapas.Reikėjo surasti ir tiksliai nustatyti Nežinomojo kareiviopalaidojimo ir paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“buvusias vietas. Kartu su Sąjūdžio Kauno skyriausvadovu Česlovu Vytautu Stankevičiumi,vėliau paskirtukrašto apsaugos ministru (dabar Lietuvos Seimo narys),organizavome kasinėjimus ir aptikome pamatus, keletąsmulkių akmenų su tvirtinimo skiedinio liekanomis. PagalVytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojo ir muziejausSąjūdžio grupės pirmininko Vytauto Jono Žuko(dab. gen. mjr., Sausumos pajėgų vadas) pateiktą medžiagą1989 m. rugsėjo mėn. organizuota šešiolika akmenųrinkėjų grupių penkiasdešimtyje kautynių dėl nepriklausomybėsvietų (tarp jų – 3 Latvijoje ir 4 Lenkijoje).Akcijoje dalyvavo apie 200 žmonių. Ir pavieniai asmenysrinko akmenis. Juos gabeno prie muziejaus, krovėį krūveles netoli fontano. Sukaupta per 300 akmenų.Labai rūpėjo rasti autentiškus nugriauto paminkloakmenis. Į šio straipsnio autoriaus kreipimąsi per radiją,televiziją ir spaudą atsiliepė keliolika žmonių. Ypačvertingas buvo Magdalenos Mašiotienės laiškas. Ji nurodėKauno priemiesčio Jonučių gyventojo, išsivežusioakmenis, pavardę. Kartu su V. Žuku nuvykę nurodytuadresu, sodybos kieme radome nedidelę krūvelę akmenųsu jungiamojo skiedinio liekanomis. Savininkasbuvo miręs. Duktė patvirtino, kad akmenis tėvas parsigabenoiš griaunamo muziejaus sodelio ir juos panaudojonamo pamatams. Keletą išlikusių akmenų paėmėmemuziejui.Kad niekam nekiltų jokių abejonių, skiedinio liekanasnuo akmenų sodybvietėje ir rastų paminklavietėje nuvežiauanalizei į tuometinį Lietuvos paminklų projektavimoir restauravimo institutą Vilniuje. Atsakymas patvirtino,kad pagal panaudojimo laikotarpį ir cheminę sudėtį abupavyzdžiai yra tapatūs. Du riedulius iš senojo paminklosimboliškai paskyrėme įmūryti į atstatomą paminklą.Paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ projektąkūrė Paminklų projektavimo ir restauravimo institutoKauno filialo architektai, vadovaujami Kęstučio Žalnieriaus(1944–2007), vėliau dirbusio šios įstaigos direktoriumi.Nežinomojo kario aukurą projektavo taip pat šioinstituto architektas kaunietis V. Liaudanskas.1989 m. lapkričio 23 d., minėdami Lietuvos kariuomenės71-ąsias metines, akmenis nugabenome prie statybvietės.Nuo varpų bokšto pusės esančiame kampebuvo įmūrytas kertinis pamato akmuo. Jį simboliškaiįtvirtino šviesios atminties Lamos lagerio Sibire kalinysplk. ltn. A. Malijonis.Nors žmonės aukojo paminklų atstatymui, už daugelįdarbų buvo neprašoma atlygio, pagrindinio paminkloįrangai, mūrijimui vis dėlto reikėjo nemažai lėšų.GiedamasLietuvosRespublikoshimnas.

52iSTORINĖ DOKUMENTIKARomas VytautasSiudikas kartu subroliais išsaugojoautentišką skydąnuo paminkložuvusiems užLietuvos laisvę.LKF užsakymą už palyginti nedidelę (13 000 rb.)sumą sutiko atlikti susivienijimo „Struktūra“ penkiųžmonių specializuota kauniečių mūrininkų grupė –V. Sabaliauskas (grupės vadovas), V. Dobrovolskis,G. Mockus, G. Agliniškis ir M. Sabutis. Piramidė buvosumūryta maždaug per mėnesį. Mūrijama buvo uždarojespecialiai pastatytoje palapinėje. Paminklas iki oficialausatidengimo ceremonijos buvo apgaubtas drobe.Karo muziejaus fonduose išliko nugriauto paminklometalinis bareljefinis skydas su Vyties kryžiumi. Po paminklosugriovimo jį aptiko muziejaus budintis ir bokštolaikrodininkas šviesios atminties Romas V. Siudikas.Jis visą sovietmetį skydą laikė paslėpęs varpų bokšte.Apie tai žinojo tik Romo broliai – muziejuje taip patbudėtoju dirbęs Jeronimas ir P. Plechavičiaus Vietinėsrinktinės karys Jonas. Lietuvai atgimstant, R. Siudikasskydą perdavė muziejui.Šis skydas buvo pritvirtintas prie paminklinės piramidėsviršutinės dalies. Apatinės dalies portalo imitacijojebuvo pritvirtintas Karo muziejaus fonduoseišsaugotas skulptoriaus J. Zikaro bronzinis bareljefassu liūdinčia lietuvaite, dedančia lauko gėlių puokštęant žuvusio brolio kapo. Naujai atkurtą rausvo granitoplokštę su užrašu „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pagalnuotrauką grafiškai atkūrė Inžinerinių tyrinėjimųinstituto geokameros vedėjas A. Kondratas. Viršūnėjeatkurtas ir ažūrinis metalinis kryžius. Kartu su juo paminkloaukštis siekia daugiau kaip 7 metrus.„ Kryžius ir koplytėles pagal išlikusiusfragmentus ir nuotraukas gaminobeveik dvidešimt meistrų ir kalvių.Baigiant paminklą, į jo nerūdijančio metalo šerdįbuvo įleista vašku antspauduota speciali metalinė kapsulėsu atstatymo organizatorių, akmenų rinkėjų ir visųprisidėjusiųjų pavardėmis.Paminklo atidengimas vyko labai reikšmingų Lietuvaiir buvusiai Sovietų Sąjungai įvykių fone: neseniaiLietuvos komunistų partija pasiskelbė atsiskirianti nuoSSKP. Lietuvių tauta ruošėsi rinkti naują AukščiausiąjąTarybą, į kurią balotiravęsi kandidatai tiek Sąjūdžio,tiek Komunistų partijos atstovai orientavosi į Lietuvossavarankiškumo idėją.1990 m. vasario 16 d. per paminklo atidengimo ceremonijąJo Eminencija šviesios atminties kardinolas VincentasSladkevičius pasakė: „Šiandien vasario 16-oji, betneturime teisės sveikinti su Nepriklausomybės diena, nesNepriklausomybės dar neturime, jos dar tik siekiame.“Nukritus audeklui kilo ovacijos ir džiaugsmingi šūkiai.Ceremonijoje kalbėjo Sąjūdžio lyderis V. Landsbergis,atsikūrusios Lietuvos invalidų sąjungos pirmininkas,karo lakūnas S. Dariaus tarnybos draugasSimonas Stanaitis, Lenkijos lietuvių bendruomenės atstovasPetras Rolofas, LKF Kauno tarybos pirmininkasS. Gečas, Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkopareigas ėjęs A. Gaputis, svečiai iš Latvijos, Estijos,pasaulio lietuvių bendruomenių atstovai iš Kanados,JAV, atsikuriančių Lietuvos šaulių sąjungos, jaunalietuviųatstovai. Keliasdešimt tūkstančių susirinkusiųjųišklausė buvusio Lietuvos Respublikos užsienio reikalųministro J. Urbšio kalbos įrašą.Atstačius paminklą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“jau buvo pagamintas Amžinosios ugnies aukuras(archit.V. Liaudanskas). Panteone po truputį ryškėjoprojekte numatyti objektai. Tačiau dar nebuvo pagrindinioprasminio akcento – Nežinomojo kareivio kapo,kryžių ir koplytstulpių ir atstatytos knygnešių sienelės.Kryžių kompleksas, knygnešių sienelė, Nežinomojokareivio kapas buvo tie objektai, kurie prieš sugriovimąsudarė vientisą paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ansamblį. Pagal buvusią ankstesnę tradiciją už paminklobuvo atsodinta tujų gyvatvorė, vėliau, keičiantisobjektų išdėstymo tvarkai, ji buvo panaikinta.Tęsiant tyrinėjimo ir projektavimo darbus nuspręstaknygnešių sienelę ir paminklą „Lietuvos mokykla“ perkeltiį pietinę sodelio dalį už Knygnešio skulptūros irarkadų. Šioje vietoje V. Nagevičius buvo numatęs įkurdintilietuvišką sodybą-skaityklą su uždraustos tautiškosspaudos ekspozicija.Sunku tiksliai nustatyti, kada muziejaus sodelyje atsiradopirmieji kryžiai.Kryžiai ir koplytstulpiai buvo statomi muziejauskūrėjo ir ilgamečio vadovo V. Nagevičiaus rūpesčiu.Jie simbolizavo visus Lietuvos etnografinius regionus.Įvairių pirmosios nepriklausomybės metų (1928 m.,

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 53Tautos panteonąatkūrė istorikai,paveldospecialistai,tautodailininkai,paminklųprojektavimoir restauravimospecialistai,eiliniai žmonės.1934 m., 1937 m.) nuotraukose kryžių ir koplytstulpiųišdėstymas skirtingas.Pastačius ir įrengus naujuosius muziejaus rūmus irpakeitus sodelio išplanavimą, susiformavo paskutiniskryžių ir koplytstulpių išdėstymas. Didžiausias jų skaičius– 12. Paskutinė koplytėlė buvo prikalta prie augančiomedžio. Žinomiausias buvo tautodailininko VincoSvirskio kryžius su angeliukų figūromis.Po pirmosios sovietų invazijos 1940–1941 m. ir naciųokupacijos metais kryžiai ir koplytstulpiai liko nepaliesti.Jie buvo sunaikinti 1949 m. rudenį ar 1950 m. pavasarįgriaunant visą sodelio ansamblį. Tačiau garsųjį V. Svirskioir originalų, kreivomis medžių šakomis apkaltą kryžiųpavyko išsaugoti. Jie dabar saugomi M. K. Čiurlionionacionalinio dailės muziejaus liaudies meno fonduose.Apie būtinybę atstatyti kryžius pirmasis prakalbomedžio drožėjas šviesios atminties P. Peleckis. VadovaudamasKauno zonos medžio drožėjų akcijai, pakvietėdrožėjus prisidėti prie sodelio atkūrimo ir padovanotisavo darbus. „Mums reikėtų tik nedidelės kurionors medžio apdirbimo įstaigos paramos“, – atsišaukimerašė tautodailininkas dar 1988 m. rugsėjį. Jis kartu sugarsiu gintaro dirbinių meistru ir medžio drožėju šviesiosatminties Kostu Toleikiu (1920–1996) subūrė tautodailininkusvisoje Lietuvoje.LKF KT kartu su istorikais, architektais ir paveldospecialistais ne kartą svarstė kryžių ir koplytstulpių išdėstymoir skaičiaus variantus. Nutarta vietoj buvusiųdvylikos apsistoti prie keturių kryžių ir trijų koplytstulpių.Atsisakyta buvusios simetriškos kompozicijos.Išdėstymo projektą parengti patikėta paminklų projektavimoir restauravimo specialistei Z. Čilinskienei.Kryžius ir koplytstulpius buvo numatyta pašventinti1990 m. birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną.

54iSTORINĖ DOKUMENTIKAPirmiejiatgimusiosLietuvossavanoriai –Nežinomojokareivio palaikųperlaidojimoceremonijoje.„ Vyriausybė leido perkelti bevardžiokario palaikus iš Giedraičių kapų.Tai turėjo simbolinę prasmę – ties šiuoRytų Aukštaitijos miesteliu 1920 m.lapkričio 21 d. Lietuvos kariuomenėbaigė karines operacijas priešŽeligovskio kariauną.Mažosios architektūros dirbiniai gaminti Rumšiškėse,Labūnavoje, Kaune ir kitur. Maždaug prieš tris savaitesiki jų pastatymo šios publikacijos autorius aikštelėjepriešais muziejų organizavo kryždirbių stovyklą. Taibuvo daroma norint galutinai užbaigti darbus. Transportuir kryžių pamatų pritvirtinimu rūpinosi buvęstremtinys, tuometinio Kauno „Dailės“ kombinato medžiomeistras Pijus Krušinskas.Kryžius ir koplytėles pagal išlikusius fragmentus irnuotraukas gamino beveik 20 meistrų ir kalvių. Aukščiausiądviejų kryžmių kryžių atkūrė kauniečiai E. Akulauskas,R. Kaunelis (ornamentika) ir V. Berūkštis. Kryžiųsu saulutės ornamentu padarė taip pat kauniečiaiA. Strielčiūnas ir A. Liepinaitis. Kryžių su keturiomismažomis skulptūrėlėmis koplytėlėje pagal nuotraukasgamino P. Peleckis, L. Reveltas ir buvęs tremtinys I. Burlingis,skulptūrėles drožė A. Kulieša. Jie pagal išlikusiassenojo kryžiaus detales atkūrė ir kryžių su eglutės ornamentodetalėmis. A. Kulieša su 80-mečiu tėvu talkinoir skobiant kitus kryžius, Karo muziejui padovanojoišdrožtą medinį Vytį. Apvalų koplytstulpį pagal nuotraukassavo namuose Rumšiškėse padarė ir apskardinoA. Šalkauskas. Ypač daug pastangų įdėjo į aukštaitiškąkoplytstulpį pagal išlikusius fragmentus tauragiškisR. Meižys ir palemonietis V. Sabataitis. Žemaitišką koplytėlęsu šv. Jurgiu kūrė labūnaviečiai A. Vaidalauskasir V. Skugaras. Kryžiams ir gausiai ornamentuotiemskoplytstulpiams saulutes ir metalinius kryžius nukalėkalviai Kęstutis Jocius, V. Sakalauskas ir A. Staškus.Atkuriant kryžių ir koplytstulpių ansamblį nuoširdžiaitalkino „Dailės“ kombinato direktorius S. Gudonavičius,Pažaislio vienuolyno muziejaus vedėjas istorikasP. Meškauskas. Prie kryžių apdailos ir gamybosužbaigimo vienaip ar kitaip prisidėjo liaudies meistraiK. Toleikis, V. Kebėra, A. Mažeikis-Baranauskas, Kaunogyventojas B. Stanevičius.Į pašventinimo iškilmes susirinko apie 15 000 žmonių.Kryžius šventino teologijos dr. kunigas Steponas VytautasVaičiūnas. LKF KT pirmininkas S. Gečas ir Lietuvostautodailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkėT. Blužienė visiems kryžių ir koplytstulpių ansamblio atkūrimodalyviams įteikė specialius atminimo medalius.Dėl Nežinomojo kareivio kapo išniekinimo ir palaikųlikimo labai aktyviai reagavo ne tik Kauno, bet

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 55ir atgimusios Lietuvos žmonės – LKF Kauno tarybaipateikdavo įvairiausių versijų. Viena jų: Nežinomojokareivio perlaidojimo vieta yra karių kapuose AukštuosiuoseŠančiuose. VDKM direktoriaus pavaduotojasA. Pociūnas, tuo metu dirbęs Nepriklausomybės laikųir Lietuvos Respublikos skyriaus vedėju, prisimena, kadvienos kaunietės teigimu, palaikai buvę perlaidoti kariųkapuose savanorio puskarininkio Kopūsto kape.1990 m. vasarą buvo atkastas ne tik šis kapas, bet irkitų kovose už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kariųkapai.Kasinėjimų dalyviai pasakoja, kad Nežinomojokario palaikų neaptiko, tačiau atrado daugybę keistųženklų – ant anksčiau palaidotų karstų gulėjo mažesnikarsteliai, kaulai, kai kur – Vermachto karių palaikaipalaidoti stačiomis. Manoma, kad į karių kapus masiškaigalėjo būti perlaidoti neatpažinti palaikai iš XX a.7 deš. naikinamų miesto kapinių – dabartinio Ramybėsparko. Panašiai galėjo atsitikti ir su vokiškus atpažinimoženklus turinčiais palaikais.1990 m. pavasarį įkūrus Krašto apsaugos departamentą(KAD), Lietuvos kultūros fondo Kauno tarybapradėjo tartis ir dėl Nežinomojo kareivio kapo. LietuvosRespublikos Vyriausybės potvarkiu buvo sudarytavalstybinė perlaidojimo komisija: medicinos pulkininkas,Karininkų kursų viršininkas A. Vaitkaitis, VDKMdirektoriaus pavaduotojas S. Gečas, kpt. V. Vilkelis (dabarpulkininkas, gynybos atašė Gruzijai, Armėnijai irAzerbaidžanui), Kovo 11-osios akto signataras A. Norvilas,Kauno vicemeras H. Žukauskas, visuomenės atstovasA. Bartusevičius.Šios publikacijos autoriaus siūlymu, Vyriausybė leidoperkelti bevardžio kario palaikus iš Giedraičių kapų.Tai turėjo simbolinę prasmę – ties šiuo Rytų Aukštaitijosmiesteliu 1920 m. lapkričio 21 d. Lietuvos kariuomenė,paklusdama Tautų Sąjungos reikalavimams, baigėkarines operacijas prieš Želigovskio kariauną.Perlaidojimo iškilmėms buvo numatyta lapkričio23 d. – pirmoji Kariuomenės diena, švenčiama Lietuvojepo Nepriklausomybės atkūrimo deklaravimo1990 m. kovo 11-ąją.Juodo ąžuolo sarkofage palaikai pirmiausia buvo atgabentiį Vilnių. Atsisveikinimo ceremonija vyko tikintiesiemssugrąžintoje Vilniaus arkikatedroje.Kitą dieną tūkstančiai žmonių jau plūdo į Kaunoarkikatedrą. Po šv. mišių Vilniaus gatve ir Laisvėsalėja iškilminga procesija giedodama giesmes, nešinavėliavomis atvyko į Karo muziejaus sodelį, kur laukėjuodomis uniformomis pasipuošę pirmieji atgimusiosLietuvos savanoriai. Kelios dienos prieš tai, naktimis,kai nebevažiuodavo miesto transportas, kariai, prižiūrimiPuskarininkių mokyklos plk. B. Vizbaro, mokėsižygiuoti karišku žingsniu.Lapkričio 23-ioji išaušo šilta, tačiau apsiniaukusi. Visąsodelio ir Vienybės aikštės erdvę užpildė dešimtys tūkstančiųžmonių. 12 val. suskambėjo Laisvės varpo dūžiai.Aktorė Rūta Staliliūnaitė skaitė eiles. Kovo 11-osios aktosignataras monsinjoras Alfonsas Svarinskas pašventinokapo duobę. Į ją buvo nuleistas sarkofagas su palaikais.Iškilmėse kalbėjo dim. plk. ltn. A. Malijonis, AukščiausiosiosTarybos-Atkuriamojo Seimo PirmininkasV. Landsbergis, Lietuvos Vyriausybės ministro pirmininkopirmasis pavaduotojas A. M. Brazauskas, valstybinėslaidojimo komisijos narys, LKF KT pirmininkasS. Gečas. Krašto apsaugos departamento direktoriusA. Butkevičius skaitė, o Kauno ir Vilniaus pirmieji savanoriaigarsiai kartojo kario priesaiką. Juodomis uniformomisvilkinčių vyrų žodžiai skambėjo iškilmingai.Kapą uždengė granito plokšte. Atsikūrusios skautų organizacijosvadovas F. Šakalys, LKF KT narys A. Rimša irdim. plk. A. Malijonis įžiebė Amžinosios ugnies aukurą.Savanoriai iš šautuvų iššovė tris darnias salves. Perlaidojimoiškilmes ir priesaiką tiesiogiai transliavo Lietuvostelevizija. Atgimusios Lietuvos kariuomenės pirmieji savanoriainežinojo, kad po kelių savaičių duotos priesaikospatikimumą teks įrodyti ginant parlamentą.Taip buvo baigti pagrindinių sodelio akcentų atstatymodarbai. Gruntinė danga ir knygnešystės erdvė užbaigtapo kelerių metų.Sodelio atkūrimo baigiamojo etapo projekto autorius –architektas L. Dringelis. Sienelę su knygnešių pavardėmisparengė komunalinio ūkio vyr. inžinierė R. Bridžiukienėir konstruktorė E. Skrupskienė, o žodžius iškalė „Akmelitos“akmentašė S. Uogintienė. Ji iškalė 20 542 raides.Sienelę montavo įmonės ,,Kauno keliai“ specialistų grupė(vad. E. Janulionis), o skulptūrinės kompozicijos „Lietuvosmokykla“ atkūrimu rūpinosi Lietuvos knygnešiųdraugija ir ypač Knygnešio skulptūros autoriaus, skulptoriausP. Rimšos sūnėnas A. Rimša. Jis išardė dalimis išsaugotągipsinę kompoziciją ir paruošė ją liejimui. „Lietuvosmokyklą“ liejo Vilniaus dailės kombinate.Visas „Lietuvos mokyklos“ kompleksas buvo iškilmingaiatidengtas 1994 m. birželio mėnesį. Atidarymoiškilmėse kalbėjo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius,LKF pirmininko pavaduotoja, Knygnešių draugijospirmininkė doc. I. Kubilienė, Vytauto Didžiojo universitetorektorius B. Vaškelis, Istorijos instituto direktoriusA. Tyla, LKF KT pirmininkas S. Gečas.Prieš porą metų miesto savivaldybės valdininkų rūpesčiusodelyje greta Nežinomojo kareivio kapo, amžinosiosugnies, paminklo ,,Žuvusiems už Lietuvoslaisvę“, kryžių ir koplytstulpių ansamblio buvo pastatytidar du biustai didelės pagarbos ir atminimo vertiemsLietuvos sūnums – partizaninio pasipriešinimo vaduigenerolui Vytautui Jonui Žemaičiui ir Vietinės rinktinėsorganizatoriui generolui Povilui Plechavičiui.Nuotraukos iš S. Gečo ir A. Rimšos asmeninių archyvų.

56Karinė technikaGeriausi Antrojo pasaulinio karoradijo ryšių imtuvaiZenonas Langaitis, inžinierius, radijo kolekcininkasPo Antrojo pasaulinio karo praėjo 66 metai, bet šio karo istorinis laikmetis yra ikišiol nagrinėjamas įvairiais aspektais. Vienas jų – kariavusių šalių to meto pasiekimairadiotechnikos srityje. Politiniai tautų ir valstybių konfliktai visais laikais, be savo naikinamojopobūdžio, turėjo ir labai stiprų kūrybos bei techninės pažangos motyvą kariaujančių šaliųinžinierių protui mobilizuoti.Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jam jau prasidėjus, Vokietijos Telefunken firmos radijoinžinieriai sukūrė ir gamino kariuomenei radijo imtuvus, kurie dėl techninių sprendimų irgamybos technologijos buvo gerokai pažangesni už tuo metu esančius. Po karo jų konstrukcijabuvo kopijuojama daugelio didžiųjų šalių radijo pramonininkų, o atskiri mazgai tapoklasikiniais radijo imtuvų konstravimo sprendimų pavyzdžiais daugeliui metų į priekį. Be to,jau taikos metu, šiuos radijo imtuvus, išlikusius po karo, labai vertino trumpųjų bangų radijoryšio mėgėjai įvairiose šalyse, tarp jų ir pas mus, Lietuvoje.Vermachto sausumoskariuomenės radijoimtuvas Torn. E. b.Vietoj anodinės baterijosnaudojamas 2 Vvibrokeitiklis EW. b.Radijo aparatokonstrukcija – perjungimobūgnas vidury ir keliblokai iš šonų.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 57Radijo imtuvas Torn. E. b.„Tornister-Emfanger Berta“ –radijo imtuvas-kuprinė BertaTai unikalus 1935–1936 metų Telefunken firmos radijoinžinierių kūrinys. Jame pirmą kartą pasaulyje buvopanaudoti revoliuciniai to laikmečio radijo imtuvokonstrukcijos sprendimai: diapazono ruožų perjungimobūgnas su kontūrais jame, lietas tvirtas erdvinis šasi,blokinė aparato montažo konstrukcija, kartu su būgnubesisukančios vizualios dažnio derinimo lentelės-skalės,aparate panaudotos tik vieno tipo radijo lempos.Aparatai Torn. E. b. buvo gaminami 1936–1945 metaisTelefunken, Saba ir Mende kompanijų gamyklose.Pagaminta apie 200 000 vienetų. 1930-ųjų pabaigojeEuropos radijo aparatų gamyboje įsivyravo superheterodinoprincipo imtuvo schemos. Todėl 1941 m. TornE. b. su tiesioginio radijo signalo stiprinimo schema atrodėkiek atsilikęs. Bet nepaisant tokios gana paprastostiesioginio stiprinimo regeneratyvinės schemos, radijoaparatas Kioln E. b. per visą Antrąjį pasaulinį karą buvoplačiai naudojamas Vokietijos armijoje ir užsitarnavodidžiulį pripažinimą dėl gerų parametrų, unikalių eksploatavimosavybių ir neįtikėtinai patikimos konstrukcijos(daugelis išlikusių imtuvų veikia ir šiandien).Torn. E. b. schemoje panaudoti du aukšto dažniostiprinimo laipsniai, trečia lempa – regeneratyvinis detektorius,ketvirta – žemo dažnio stiprintuvas. Radijoimtuve panaudotos keturios radijo lempos – pentodaiVermachto karininkai klauso radijo Torn. E. b. (garsiakalbis viršuje).Torn. E. b. buvo naudojami per Antrąjį pasaulinį karą.Radistų mokymai su Torn. E. b. imtuvu. Vermachto kariai prie Torn. E. b.sunkvežimyje.

58Karinė technikaRV2 P800. Vienodų radijo lempų naudojimas tapoįprasta praktika karinėje radiotechnikoje – tai sumažinaatsarginių lempų minimumą iki vienos. LemposRV2 P800 geram aušinimui įdėtos į korėto aliuminiokarkasus ir turi patogią rankenėlę keitimui.Radijo aparato konstrukcija – tai didelis besisukantissuderintų kontūrų būgnas vidury ir keli blokai iš šonų.Blokinės konstrukcijos aparato privalumas: jo remontasįmanomas lauko ir net apkasų sąlygomis. Keletasjungiamųjų laidų tarp keičiamų blokų gali būti sujungiamirankomis. Lietas, standus, tvirtas šasi ir sandarusaparato korpusas gerai atlaiko smūgius ir tinkamasnaudoti karo lauko sąlygomis.Radijo aparatas skirtas radijo ir telegrafo signalųpriėmimui nuo 90,6 iki 7000 kHz dažniais, t. y. dengia43–3000 metrų bangų ruožą. Šis dažnių diapazonas suskirstytasį aštuonis padiapazonius – tiek padėčių turibangų būgnas. Signalas priimamas ausinėmis, bet iš savopatirties pasakysiu, kad gerai girdimas ir nedidelio galingumo(1W) garsiakalbiu. Paprastai sakant, aparatas skirtaspriimti mums įprastas 42–120 m trumpas, vidurines,ilgas ir šiek tiek ilgesnes už standartines ilgas, bangas.Visas aparato komplektas susideda iš dviejų spynomissukabinamų dėžių. Vienoje yra radijo aparatas(16,5 kg), kitoje trys skyriai – anodinė 90 V baterija, 2Vkaitinimo akumuliatorius, 4000 omų ausinės ir 15 metrųilgio antenos laidas. Vietoj anodinės baterijos buvonaudojamas ir 2 V–100 V vibrokeitiklis EW.b.Tokia radijo kuprinė buvo pernešama ir aptarnaujamavieno radisto.Radijo imtuvas Torn. E. b. taip pat naudotas Vermachtoarmijos motorizuotuosiuose radijo ryšio aparatūroskompleksuose (tipai: nuo Fu-1 iki Fu-25).Automobiliuose radijo maitinimui naudotas kitoksvibrokeitiklis – EW.c., dirbantis nuo 12 voltų įtampos.Pralaimėdama karą Vokietija pradėjo taupyti, viskotrūko. Tai paveikė ir radijo pramonę. Po 1943 metų gamintuoseTorn. E. b. neliko priekinėje panelėje buvusiovoltmetro, neliko ir grįžtamojo ryšio reguliatoriaus vernerio,taip pat jo 100 padalų skalės. (Imtuvo darbui tasįtakos neturėjo – tai buvo tik dėl patogumo).Radijo imtuvo E52„Kioln“ optinė skalė.E52 „Kioln“ kopija R-310 „Dozor“ 1950 m. pagaminta Charkove.Po karo daug šių imtuvų atkeliavo į buvusios SSSRteritoriją. Jais su malonumu naudojosi ir Lietuvos radijomėgėjai, tačiau, bent jau pokariu, tą slėpdami.Trofėjinius daiktus turėti, o juo labiau juos girti, SSSRnebuvo priimta.Po karo SSSR (ir ne tik) lempiniai radijo aparataibuvo konstruojami, ką nors nukopijuojant iš Torn .E. b.sprendimų. O Torn. E. b. bangų perjungimo konstrukcijatapo klasika kariniams radijo aparatams visame pasaulyje.Ir ne tik kariniams. Prisiminkime populiariojo 1970- ųjųtranzistorinio nešiojamojo VEF radijo aparato bangųperjungimo būgną – jo konstrukcija yra tokia pati.Radijo imtuvas Telefunken E 52 KiolnŠio aparato idėja gimė ketveriais metais vėliau neiTorn. E. b.. Sumanytas jis kur kas sudėtingesniems tikslams,o jo konstruktorių genialūs sprendimai stebinair specialistų yra aptarinėjami iki šiol. Aptarinėjami jiegal būt todėl, kad yra žmonių, kuriems tai įdomu, kurieyra neabejingi radiotechnikos paveldui. Ne viską Telefunkenkonstruktoriai spėjo įgyvendinti, likę nedaugdokumentų apie E52 naudojimą karo metu. Programabuvo visiškai įslaptinta, kiek tai įmanoma vykstant karui.Paslapties skraiste uždengtas E52 naudojimas povandeniniuoslaivuose (aparatas iš esmės buvos skirtasLuftwaffe antžeminėms tarnyboms).Istorija1939 m. Vokietijos karinių oro pajėgų vadovybė priėmėsprendimą sukonstruoti seriją radijo imtuvų, kurieateityje būtų naudojami oro pajėgų – Lufwaffe antžeminėsetarnybose ir prireikus kitose Vokietijos armijosspecialiosiose tarnybose bei vadavietėse. Tikslas – šiaisradijo modeliais perdengti radijo dažnių ruožą nuo40 kHz iki 150 MHz. To meto Vokietijos radijo pramonėjau buvo pajėgi įgyvendinti tokią programą ir žengtiį naują radijo bangų priėmimo kokybės standartą.

KARDAS 2011 m. Nr. 5 (452) 59Svarstyta, kokios Vokietijos elektronikos kompanijosdirbs pagal šią programą. Buvo nuspręsta, kad taibus Telefunken firma.1941 m. gegužės 5 d. Telefunken pristatė radijo imtuvųprojektus („Luftboden-Empf.-Programm 2 – 7500 mfür die Bodenausrüstung der deutschen Luftwaffe“ – „2–7500 m. bangos oro–žemės radijo imtuvo programa,antžeminė įranga Vokietijos karinėms oro pajėgoms“)su konstrukcijos dokumentais.Pristatyti keturių radijo imtuvų prototipai:Pagrindinė E52 „Kioln“ surinkimo gamykla buvo Radeberge, netoli Drezdeno.E51 „Leipcig“ 40-1600 kHzE52 „Kioln“ 1,5-25 MHzE53 „Ulm“ 24- 5MHzE54„Kulm“ 60-150 MHzRealiai iš šių keturių imtuvų gamybai buvo patvirtintidu – E52 „Kioln“ ir E53 „Ulm“. „Ulm“ aparatų pagamintanedaug. Taip pat gaminta nedaug E53 „Kulm“aparatų, pakeitus dažnių juostą į 21,5–120 MHz ir pavadinus„Ulm B“.Didesnė serija pagaminta tik E52 „Kioln“ radijo imtuvų:nuo 1942 m. liepos iki 1945 m. kovo – apie 2500 vienetų.Imtuvas buvo patvirtintas tinkamu Vokietijos armijai.Pagrindinė E52 „Kioln“ surinkimo gamykla buvoRadeberge, netoli Drezdeno. Komplektuojamos detalėsgamintos ir kituose miestuose, o per karą ir kitose šalyse– Prancūzijoje ir Lenkijoje. Imtuvas buvo naudojamasLuftwaffe dalyse, štabuose, radijo ryšiui pelenguoti,žvalgybai. Po karo demontuojant Vokietijos povandeniniuslaivus padaryta fotografijų, kuriose užfiksuotojeradijo ryšio kajutėje matosi E52 radijo imtuvo modifikacija.Apie tai išlikę labai nedaug informacijos.KonstrukcijaRadijo aparato E52 „Kioln“ konstrukcija yra modulinė.Kiekvienas modulis galėjo būti išimamas irpakeičiamas ar remontuojamas atskirai. Visi moduliaisujungiami horizontaliai stumiant juos į vieną vertikalią„motininę plokštę“ (koks dabartinis terminas!).Moduliai stumdomi lietame aliuminio šasi – iki savųjungčių sujungimo.Buvo gaminama 10 skirtingų E52 modifikacijų, kuriasgalima padalinti į dvi grupes – motorizuotojo irrankinio derinimo E52 radijo imtuvai. Motorizuotasisaparatas gali automatiškai surasti keturis iš anksto įvestusradijo dažnius bet kuriame diapazone. Tai atliekamadviem elektros varikliais su preciziškos mechanikospagalba – tiksliai ir greitai: per 4 sekundes (1941 metais– negirdėtas dalykas!).Imtuvo schema superheterodino tipo, tarpinis dažnis1000 kHz.Pasiektas aukščiausios klasės radijo signalų priėmimojautrumas, selektyvumas. Panaudoti du aukšto dažniolaipsniai, 4 tarpinio dažnio filtrai, kvarciniai stabi-Išardytame E52 galima matyti atskirus sujungimo mazgus.E52 „Kioln“ fiksuoto dažnio nustatymo mechanizmo dalis.

60Karinė technikalizatoriai ir daug kitokių sprendimų priimamo signalostabilumui ir pašalinių triukšmų slopinimui. Kintamaskondensatorius – penkių sekcijų. Naudotos ypatingaikokybiškos medžiagos ir keramika. Tuo pasiektas didelisstabilumas ir atsparumas temperatūros svyravimui.Imtuvas priima 1,5–25 MHz dažnio radijo ir telegrafosignalus. Ši dažnumų juosta suskirstyta į penkisdiapazonus.Derinamas dažnis sekamas su optine sistema matiniameekrane priekinėje panelėje. Sukurta tam laikuinauja, sudėtinga, bet labai patogi tikslaus dažnumo suderinimooptinė sistema.Visų penkių dažnio juostų informacija skaičiais užrašytaant stiklinio 10 cm skersmens 6 mm storio sukamodisko aparato viduje. Informacija atspausta labaismulkiu šriftu, naudojant mikrofilmų metodus. Koncentruotasšviesos srautas nuo žemos įtampos projektoriauslempos eina per pasirinktą sukamo disko dalį,per objektyvą ir atsispindėjęs veidrodėlyje fokusuojasiaparato priekyje esančiame matiniame ekrane. Viskasįdiegta labai kompaktiškoje erdvėje. Nustatytas dažnispuikiai skaitomas ir šviesoje, ir tamsoje. Nustatymas labaitikslus. Tai pasiekta perdavimo mechanikoje visiškaiišvengiant laisvumo ir, panaudojus optiką, labai išplečiantskalės vizualizaciją: visas vieno diapazono maždaug5 MHz informacijos ruožas stiklo diske optiškaiištempiama į projektuojamą 1,8 m ilgio skalę, kuri realiaimatoma tik dalimis – kelių centimetrų ruožu matiniamekrane. Toks derinimas paprastas ir patogus: derinamatiksliai pagal pažymėtą vertikalią liniją ekrane.Iš viso imtuve yra 12 radijo lempų.10 vnt. pentodų RV12P200 ir du kenotronaiRG12D60. Visos lempos gali būti pakeistos neardantaparato – jos pasiekiamos iš išorės. Tai labai patogu.Maitinimas 110–220 V kintama elektros įtampa arba12 V per vibrokeitiklį avariniu atveju.Telefunken konstruktoriai žengė ir kitą revoliucinįžingsnį į priekį. Buvo suprojektuotas ir pagamintas E52„Kioln“ radijo aparato distancinio valdymo priedas. Jisbuvo tvirtinamas priekyje aparato – kaip papildomasišsikišimas vietoj standartinės priekinės panelės.Valdymas numatytas koduotas, naudojant telefonoliniją ir dvejetainį kodą. Tam pagamintas atskiras interfeisomodulis.Radistas, dirbdamas su vienu E52 radijo aparatu,telefono tinklu sujungtu su kitu, galėjo laisvai valdytiantrąjį arba keletą tokių pat aprūpintų distancinio valdymopriedais. Tai ypač svarbu pelengacijai. Deja, šiprojekto dalis liko tik bandymai, nes karas vyko Vokietijainepalankia linkme.Dėl nepalankių Vokietijai karo pasekmių paskutiniaiaparatai buvo gaminami, kiek įmanoma, paprastesni.Buvo atsisakyta prabangos, tokios kaip kiekvienoaparato optikos individualus derinimas ir pan.PabaigaiGalima drąsiai teigti, kad šis imtuvas aplenkė laikądvidešimčia metų. Vokiečiai jau konstruodami planavo10–15 metų į priekį. Bet realiai pranoko net patys save.Jungtinėse Amerikos Valstijose tokių galimybių radijoaparatas pasirodė 1960 metais. Ir tai buvo amerikiečiųaparatas, sukurtas panaudojant vokiečių patirtį. SSSRdarė paprasčiau – jų E52 „Kioln“ kopija R-310 „Dozor“buvo pagaminta jau 1950 metais Charkove, Ukrainojeir gaminta iki 1968 metų. Tačiau pagrindiniai SSSRgaminto R-310 imtuvo techniniai parametrai – jautrumas,selektyvumas ir stabilumas – labai atsiliko nuovokiečių aparato duomenų. Be to, svėrė „Dozor“ 66 kg(„Kioln“ – 40 kg).Radijo imtuvą E52 „Kioln“ labai vertino trumpabangininkai.Net SSSR radijo žurnale kažkada buvoprasprūdę trumpųjų bangų ryšio varžybų nugalėtojųpagiriantys pasisakymai jų naudotam E52 „Kioln“. BetSSSR redaktoriai tuoj gaudavo pylos, kad spausdina panegirikastrofėjinei priešo technikai.Kai kurie Telefunken sprendimai konstruojant E serijosimtuvus sulaukė mūsų dienų ir yra žinių, kad buvoJAV panaudoti NASA kosminėje programoje.Mano žiniomis, šiuo metu yra išlikę tik apie 50gana geros būklės veikiančių E52 radijo aparatų. Dalisjų yra ir Lietuvoje.Kaip veikia radijo aparatas E52 „Kioln“ galima pamatytiyoutube tinklapyje.www. radiomuseum.org. iliustracijosPatikslinimas. Ankstesniame „Kardo“ numeryje(2011 m. Nr. 4 (451)) publikuotame straipsnyje„Knyga, biblioteka, kariuomenė“, 40 puslapyje,dėl techninių kliūčių įsivėlė netikslumų:2010 metams spaudiniams įsigyti skirta ne1 500 Lt, kaip nurodyta straipsnyje, o 15 000 Lt;2011 metams spaudiniams įsigyti skirta ne6 400 Lt, kaip nurodyta straipsnyje, o 64 000 Lt.

Aparate Torn. E. b. naudotos radijo lempos.Torn. E. b. komplektas su maitinimo šaltiniais.Blokinės konstrukcijos aparato privalumas –jo remontas įmanomas lauko ir net apkasųsąlygomis. Keletas jungiamųjų laidų tarpkeičiamų blokų gali būti sujungiami rankomis.Lietas, standus, tvirtas šasi ir sandarus aparatokorpusas gerai atlaiko smūgius ir tinkamasnaudoti karo lauko sąlygomis.Radijo imtuvas E52a „Kioln“ su oro-žemėsprograma ir antžemine įranga, skirtas radijoryšiui pelenguoti, žvalgybai, naudotasVokietijos armijos tarnybose bei vadavietėse.(Paslapties skraiste uždengtas E52 naudojimaspovandeniniuose laivuose).E52 „Kioln“ radijo lempos gali būtipakeistos neardant aparato.

KARDAS įsteigtas 1925 m.Leistas iki 1940 m.Atkurtas 1989 m.Leidžiamas kartą per du mėnesiusLeidžia LR Krašto apsaugos ministerijaSpausdina Lietuvos kariuomenėskaro kartografijos centras