Nr.43 (1061) - Šiaurės Atėnai

6 2011 m. lapkrièio 18 d. Nr. 43 (1061)
ALEÐ ÐTEGER
Slovënø poeto ir eseisto Aleðo Ðtegerio lietuviø skaitytojams
pristatinëti nebereikia. Lietuviðkai turime ir jo eilëraðèiø
rinktinæ provokuojanèiu pavadinimu „Poezija apsimoka“
(„Kitos knygos“, 2005). Vis dëlto norëèiau atkreipti dëmesá
á kai kuriuos dalykus. Eilëraðèius verèiau ið rinkinio
„Kaðmyras“, pasirodþiusio 1997 metais, tai buvo antroji jauno
poeto knyga. Kaip jis pats sako, graþi knyga, bet ne geriausia
ið visø jo paraðytø. „Kaðmyre“ galime rasti keletà eilëraðèiø,
kuriuos A. Ðtegeris daþnai deklamuoja susibûrimuose,
tie eilëraðèiai jam yra brangûs, nes þymi kurianèios
asmenybës keitimàsi ir brendimà, be tø eilëraðèiø nebûtø ir
naujø jo knygø. Du ið jø – „Rieðutà“ ir „Uþmerktomis akimis“ –
norëèiau pristatyti ir lietuviø skaitytojams.
Kiekvienà naktá
Vertëja
Kasnakt ateidavo. Kasnakt,
Kai miegojai, ateidavo ir þemæ tau
Ið burnos iðberdavo. Su ja tave siûbuodavo,
Naktá po nakties, ir dienà
Ið dienos sunkëjai, kol vienà
Rytà tavæs nieks nepaþadino.
Miegojai nebylioj tamsoj. Vidur
Þemës tamsios, atvirom akim miegojai.
Ilgai miegojai. Ilgai klausei, kaip
Vaikðto virð tavæs. Kaip ðnabþda.
Tada ties ausim tau ákirto kauptukas.
Aðtrus kauptukas ákirto plyðá þemës danguj.
Per já ðaknim tavo lûpose
Augalas suþydo. Kai jo ásikandai,
Tave kaþkas apgobë.
Po to praëjo daug naktø. Kiekvienà jø
Ðaknys gilyn tavo venose ásispraudþia;
Kasnakt viena naktim tave þemë giliau priglaudþia,
Kad viena tyla tyliau girdëtum,
Kaip ðiurkðèiuos pirðtuos siûbuoja aukso vynuogë.
Tik sapnas
Tada,
Tada venose
Pradëjo trupëti dygliai.
Ir viskas,
Ir viskas trupëjo.
Kur trupëjo?
Á veidrodá,
Á veidrodá trupëjo.
Ir sekë malda.
Pasiimk savo
Mirusiose lûpose gimusá kvapà.
Kokiose lûpose?
Svetimose,
Niekieno lûpose gimusá kvapà.
Pasiimk já dabar, kai roþei
Atvërëm plaèiai
Akis.
Plaèiai?
Taip.
Praradai tu viskà,
Todël esi visai ðalia.
Rieðutas
Tuðèiom rankom likai, o rankose turi rieðutà.
Pirma já suspaudi ir paslepi it raganystæ,
Tada suspaudþia tave, ir þinai, kad turi
Atsakyti ir taip uþmuðti raganiø, kad iðgyventum.
Rieðuto vidury ðerdis, bet ðerdis tavæs nedomina,
Trokðti sprendimo, kurs glûdi po kiautu.
Vargas didþiulis, tad suspaudi tuðèià kumðtá ir sulauþai.
Rieðutas nutyla, sutrupëjæ þenklai tampa nesuvokiami,
O atsakymas sfinksiðkas, kai ásmukæs per plyðius vidun
Suvalgai ðerdá. Taip iðsigremþi vietà. Taip tampi ðerdim.
O ðerdis tampa Tu. Tu susigûþia laukdamas,
Kol kiautas ataugs. It koks vaisius
Tupi ir laukia, o rieðute vis maþiau ðviesos
Ir maþiau þaizdø. Ið lëto pradeda Tu skaityti þenklus,
Ir þenklai vis ryðkiau atsikuria.
Tu skaito balsu, o baigiant
Lukðtas uþauga, aplink Tu sutemsta. Tamsoje
suèiuptas Tu klauso,
Kaip ið cilindro iððoka baltas triuðis þudanèiais
kandþiais,
Atsistoja prieð rieðutà ir nejudëdamas já stebi.
Ðienapjovës
Tada tave paþadins nupjautos þolës kvapas.
Atmerksi akis. Aplink bus naktis ir visi,
Kurie dël tavæs budëjo, bus iðnykæ.
Atsistosi, pasiremsi sienom, ant kuriø kabës
Daugybë mirusiøjø kaukiø, ðaltai jos á tave þiûrës,
Ir jei tau atrodys, kad tavo pirðtai kaþkà atpaþino,
Iðgirsi tiktai, kad kitam þingsny nebëra jau nieko,
Nieko nëra niekur, ir esi tik tu.
Ðitaip èiuopsi ir èiuopsi, kai pabaigoj uþèiuopsi
Kaþkokios virvës galiukà. Pasiremsi juo, tai
Vienintelë virvë tebus, ir lyg kas kitas jà trauktø,
Trûktelësi stipriai. Akimirksniu suzvimbs, praðvis,
Ðviesa tave apakins ir viduj, tavyje, staiga sutems.
Iðsigandæs dar ilgai mirksësi, kol
Tau akys tiesiog atsivers.
Du siauri aðmenys ðviesos susiverð
Tavoj galvoj ir tada juos atlaisvinæs stebeilysi
Á veidrodá. Taigi tai viskas, kas liko, pagalvosi ir lëtai
Lûpø vietoj tau nusiðypsos didþiulë
Juokinga þaizda, kuri zvimbime didës ir didës
Ir vis labiau ðypsosis, kol ðvystels
Ið jos du dalgiai, ásirëð
Ir lyg pamiðæ tave kapos.
Krisi, o besiliejantis kraujas
Bus þalias, ir dalgiai tave neiðmaldaujamai kapos
Visà naktá, ilgai ligi ryto. Tada stos siaubinga
Tyla ir ramuma, o uþ tavo nugaros tylëdami stovës
Tavo draugai, susipurvinæ alyva ir benzinu.
Ir tarp jûsø raudos ðienas.
Uþmerktomis akimis
Uþmerkæs akis, matai eilëraðtá.
Iðtuðtinta tuðtuma visø daiktø, kuriø tik kada geidei.
Primena tau tik iðdaþytà kambará,
Kurio duris ir langus pamirðo uþdaryti vasara.
Taèiau tai nepakankama fizinio pasaulio iliuzija.
Áëjimo ir iðëjimo ðiame eilëraðty nëra.
Ðis eilëraðtis esmingas tik dujinës bûsenos.
Asmenys, plevenantys jame, metaforos,
Kabanèios ant jo sienø, gali
Galaktinis vëjas tuoj iðsklisti ir sumiðti su kuo kitu.
Du nuogi debesys, tik pradëjæ mylëti,
Iðplinta ir nupuèia þvaigþdes á paskersto
Parðelio debesá, apsuptà tëvo cigaretës
Pilko dûmo debesiu. Tëvas viskà pastebi,
Paslëptas tamsiam eilëraðèio kampe. Tikriausiai tai jis
Tikrasis kiekvieno eilëraðèio autorius. Tamsoje jo
Nematai, kolei ateina pats
Negirdimai ið uþnugario, delnais þaismingai uþdengia
akis
Ir paklausia: Kas að? Uþmuði mane? Esi mano?
Po lietaus
Lietus krito. Ilgai krito.
Mûsø akys tapo tamsios ir ðvelnios.
Groteliø dëmesiui. Lietaus liûdesiui.
Mûsø kûnai vis labiau bals.
Nupûsti á purvà. Nuogi kûnai.
Ar mane tu paðauksi? – taria laikas.
Ar mane tu paðauksi, kai viskas pasibaigs?
Lietus krito. Ilgai krito.
Varnos mûsø lûpose lizdus susuko.
Juodos varnos virð kûdikio ðirdies.
Nebegaliu matyti, – dar pasakë, ir vëliau: – Matau
viskà.
Baltas kûdikis kraujo purve nusiðypso.
Mano tebûsi! – sako þemë. Mano tebûsi! – sako pasaulis.
Lietus krito. Ilgai krito.
Varnø akyse. Pasaulio virðûnëse.
Ðaukiu tave, ðaukiu. Tylime. Ðaukiu tave.
Lietus krito. Ilgai krito.
Tylime. Laðas krito. Tylime.
Kraujas nusiðypso. Tylime.
Tavo esame tavo. Iðpirk mus. Tavo.
Lietus krito. Ilgai krito.
O paskui tekrito tik laðai.
Uþ pliaþo uþtvaros
Laukiau tavæs ateinant.
Ir að tavæs, nors visad buvau ðalia.
O tavo laukimas sklandë tarp mûsø
Lyg stiklas. Kai buvau vienu metu abiejose pusëse,
Tavæs nebuvo në vienoj, ir kai
Þengiau á vienà, kad nusirengèiau, tavo
Delnai ir lûpos prilipo prie antrosios pusës
Ir pasklido á begalæ iðkraipytø atvaizdø.
Visai banali metafora tas stiklas.
Vakar, kai manæs ðitaip troðkai,
Sutemau, kad galëtumei matyti tik
Þvaigþdþiø virpëjimà ant mano krûtø
Ir bûti bejëgis, maþytis
Viðèiukas perykloj po ðviestuvais,
Besispaudþiantis prie kitø, á save panaðiø,
Kad jaustum baimës virpëjimà
Vieniðø maþø ðirduèiø, tokiø kaip tavoji,
Ir þinotum, kad bûna ir kitokiø vienatviø,
Mirèiai pasmerktø.
Vakar tavo abejonë lyg berniuko,
Bestovinèio uþ pliaþo uþtvaros, ir, negalëdamas prie
jûros,
Jis uþmerkia akis sakydamas, kad jûros nëra,
Ir jûra jam tada tikrai iðnyksta,
Tik jis dar egzistuoja jûrai,
Ateinanèiai, nelaukiant, jo ateina,