You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
8 KNYGOS<br />
2011 m. lapkrièio 18 d. Nr. 43 (<strong>1061</strong>)<br />
Ásiðaknijimo arba gráþimo namo pamokos<br />
Vigmantas Butkus. Ðiauliø auto/topografija. Eseistiniai<br />
tekstai. Ð.: Ðiaurës Lietuva, 2011. 191 p.<br />
Prieð pradëdama raðyti ðá tekstà aiðkiai suvokiu, kodël<br />
turëèiau to nedaryti. Pirmiausia – knyga, kurià pristatysiu<br />
kaip gráþimo namo pamokas, yra skirta Ðiauliams ir dalis<br />
èia sudëtø tekstø akivaizdþiai yra kilæ ið regioniðkumo /<br />
Ðiauliø ir centriðkumo / Vilniaus konfrontacijos. Tai pripaþásta<br />
ir pats knygos autorius Vigmantas Butkus, savo pozicijà<br />
pratarmëje pavadindamas kovinga. Tai lyg siena savo<br />
teritorijà ginanèio vyro laikysena. Knygà palydintys tekstai,<br />
spausdinami knygos virðelyje, rodo, kaip centras „aprobuoja“,<br />
liudija knygos kokybæ, leidþia jai bûti (nors turiu padaryti<br />
iðlygà – Rièardo Ðileikos visokiø gelaþiokø pilni tekstai<br />
atlieka labiau mediatoriaus tarp paribiø ir centro nei aprobuotojo<br />
funkcijà). Að taip pat galëèiau bûti tapatinama su<br />
centru (nuoðaly paliekant keblø klausimà, ar apskritai kada<br />
nors jauèiausi priklausanti „centrui“), taèiau, visiðkai formaliai<br />
þiûrint, ðis ruduo dalija mano laikà á dvi dalis – pusë<br />
jo priklauso provincijai (Dusetoms ir jø apylinkëms), pusë –<br />
Vilniui. Atrodo, turima patirtis leistø laisvai kaitalioti perspektyvà,<br />
rinktis þiûrëti ið centro á pakraðtá ir atvirkðèiai, taèiau<br />
ðios knygos esu mokoma, kad tai ne poþiûrio taðko, o<br />
gráþimo namo problema. Iðkart turiu perspëti, kad ketinu<br />
kalbëti ne apie visus tekstus, o tik maþdaug apie pusæ (specialiai<br />
skaièiavau), t. y. tuos, kurie knygos anotacijoje nusakomi<br />
kaip priartëjantys prie „groþinës raðtijos“.<br />
Antras, daug svarbesnis, dalykas – að neturiu Ðiauliø patirties.<br />
V. Butkaus, kaip literatûros mokslininko, nuosekliai<br />
ne vienus metus diegiamas poþiûris, kad visi pasakojimai<br />
turi savo vietà, todël tik joje gali bûti suprasti, skatina kuo<br />
preciziðkiau atlikti literatûros kûriniø erdvines analizes, atsisakant<br />
abstrakèiø apibendrinimø virðus–apaèia, rytai–vakarai<br />
ir t. t., konkretinant jø geografines apibrëþtis (tiesa,<br />
mokslinës nuostatos kategoriðkumas ðvelninamas darant<br />
tam tikras nuolaidas, pvz., kvestionuojant literatûrinio turizmo<br />
poveiká literatûros kûrinio supratimui). Taigi abejonë,<br />
ar að galiu suprasti tekstus / autoriø, jei man nepaþástamas<br />
Ðiauliø gatviø tinklas, nesu ëjusi Bulvaru, nesu girdëjusi<br />
ið Zokniø oro uosto kylanèiø naikintuvø garso, lietusi<br />
fontano, esanèio prieðais savivaldybæ, ar kitaip jutusi ðio<br />
miesto, atrodytø visai pagrásta. Argi tai, kad vaikystëje pas<br />
senelius mane veþdavo traukinys Ðiauliai–Daugpilis, o<br />
kryptis buvo nuo Ðiauliø, Latvijos link, ir tik vienà stotelæ, –<br />
tolimiausias taðkas, kurá man teko tuomet pasiekti á Ðiauliø<br />
pusæ, buvo Panemunëlio geleþinkelio stotis, – gali bent kiek<br />
kompensuoti kûniðkos ðio miesto patirties trûkumà? Juk ið<br />
tø kelioniø daug labiau atsimenu Obeliuose nuo vidurvasario<br />
kaitros besilydanèio asfalto kvapà ir tuðèios laukimo salës<br />
aidà ir vësà nei mediniø traukinio suolø kietumà. Tiesa,<br />
Ðiauliai patys mane pasiekdavo, kai vasaroti ið didelio<br />
miesto pas kaimynus atvaþiuodavo mano draugë, o jai iðvykus<br />
per radijà iðgirsdavau jos mamos iðskirtinai þemø registrø<br />
balsà. Kita vertus, kadangi nesu susaistyta su raðanèiojo<br />
gyvenama / raðoma erdve tiesioginiais ryðiais, galiu<br />
laisvai (?), nepaisydama autoriaus parinkto tekstø eiliðkumo,<br />
modeliuoti gráþimo namo marðrutà, kuris turi pretenzijø<br />
bûti suvoktas kaip bendras visiems mëginusiems (mëginantiems)<br />
gráþti. Bendrumo (kaip supratimo) matmuo veriasi<br />
ne tik dël mano pastangø ieðkoti uþraðytos patirties atitikmenø<br />
savojoje, bet ir dël paties autoriaus intencijos formuoti<br />
paradigminá (Ðiauliø) „visø pojûèiø albumo“ pasakojimà,<br />
kuris jau yra prasidëjæs, pvz., recenzuojamuose Jurgio<br />
Dieliauto knygoje ar fotoalbume „Ðiauliai“.<br />
V. Butkaus raðymas ið principo yra fenomenologiðkas<br />
(oi, kaip rizikuoju uþsitraukti autoriaus rûstybæ taip lengvai<br />
be dideliø áþangø jo raðymui uþklijuodama ðià etiketæ).<br />
Subjektyviam erdvës apraðymui, t. y. tam, kà pasiryþo daryti<br />
knygos autorius, bûdinga tai, kad nebeturima pretenzijø<br />
á objektyvø pasakojimà, o renkamasi kalbëti apie supantá<br />
pasaulá, kaip tik man, esanèiam ðio pasaulio centre, ir tik<br />
mano þiûros perspektyvoje iðnyrantá pasaulio daiktø iðsidëstymà.<br />
Gyvenamo kûno ásitraukimas á erdvæ leidþia erdvës<br />
suvokimà traktuoti kaip nenutrûkstamà komunikacijà<br />
tarp „að“ ir gyvenamojo pasaulio. Todël teiginys, kad aptariami<br />
tekstai yra apie savæs ieðkojimà gyvenamame pasaulyje,<br />
vis ið naujo mëginant nu(si)brëþti ir ávardyti gyvenamos<br />
erdvës konfigûracijas, turi pagrindo. Knygoje braiþomas<br />
þemëlapis yra ir savæs paties, negalimo suvokti be<br />
(at)kuriamo santykio su konkreèia vieta, kartografija. Èia<br />
iðraðoma jusli, jautri ir reflektyvi „að“ sampyna su erdve,<br />
kaip mane lieèianèiu, mane jauèianèiu, mane màstanèiu ir<br />
mano kûne áspaudus paliekanèiu kûnu. Ðiø esë primygtinai<br />
situatyvus (ásipainiojæs á pasaulá), ið konkreèios situacijos<br />
kylantis ir kalbëjimo situacijà reflektuojantis raðymas daro<br />
ámanomà kità teorinæ tezæ – apie kalba prasitæsiantá kûnà.<br />
Kalba iðreikðti gyvenamos, bet natûraliai ne(be)pastebimos<br />
erdvës patirtá reiðkia mëginti uþèiuopti tai, kas sudaro kasdienës<br />
patirties pamuðalà, bet sykiu toje patirtyje tiesiogiai<br />
nepasirodo ir kasdiene kalba sunkiai nusakoma. Kalba, kurios<br />
reikðmës formuojasi erdvës ir „að“ nenutrûkstamoje sàveikoje,<br />
raðanèiajam padeda pamatyti bûdà, kuriuo jis patiria,<br />
t. y. áformina, pasaulá, arba bûdà, kuriuo erdvë jo kalba<br />
save màsto, t. y. ásiformina, kalbanèiojo kûne. Autotopografijos<br />
bûdu suèiumpamas gyvenamos erdvës ásteigiamas<br />
„að“ yra ir ðios erdvës, pasirodanèios kaip „að“ galimybiø<br />
vieta, buvimo sàlyga.<br />
Autotopografija sugriebiamas „að“ arba „patybë“, pasirodanti<br />
savæs erdvës patirtyje, kaip ásiraðanèio, ákalbanèio<br />
save á konkreèià erdvæ arba iðkalbanèio, iðraðanèio gyvenamà<br />
erdvæ sava kalba (tai du to paties veiksmo aspektai), –<br />
tam, kas pavadinama subjektyvia topografija, sandas grapho<br />
yra lemiamas. Knygos autorius pristato save kaip „literatûrologà“<br />
(èia tiems, kurie to dar neþinojo), todël gal kiek<br />
per daug kuklindamasis padaro iðvadà, kad yra „ðioks toks<br />
raðymo profesionalas“ („Kà daryti, kai „nesiraðo“...“), kitur<br />
prisipaþásta turás lingvopoetinæ klausà, kuri leidþia jam atskirti<br />
estetinëmis, o ne taikomosiomis kategorijomis „patikrintà“<br />
menà nuo nemeno („Monologas Josifui Brodskiui<br />
vienu demokratijos klausimu“). Taigi akivaizdu viena – raðantysis<br />
aiðkiai suvokia kalbos / raðymo problemiðkumà, t. y.<br />
kokiø pastangø reikia, kad raðymas taptø reikðmingu kalbëjimu,<br />
atverianèiu (ið)kalbamo gyvenimo savitumà, sykiu iðkeldamas<br />
ir galimus ðios patirties bendraþmogiðkus dëmenis.<br />
V. Butkus ryþtasi bûti iðbandytas kalba. Esë „Du ið Imperijos<br />
dekadanso metø“ atvirai ávardijami du autoritetai –<br />
Arvydas Ðliogeris ir Alfonsas Nyka-Niliûnas, kuriø raðymo,<br />
màstymo bûdas priartëja prie knygos autoriaus ásivaizduojamos<br />
idealybës. Nusakydamas jø kalbos ypatumus, autorius<br />
ásivardija ir savo raðymo siekiamybæ – patirtimi pagrástas,<br />
t. y. ið kûniðkos filotopinës erdvës patirties kylantis,<br />
autentiðkas kalbëjimas. Autentiðkas apima ne tik reikðmes<br />
tikras, patikimas, bet ir numato ðiuo þodþiu apibûdinamos<br />
kalbos, patirties ryðá su „pirminiu ðaltiniu“. Tiksliau, tikra ir<br />
patikima mums rodosi tai, kas yra iðlaikæ ryðá su pradþia.<br />
Patirties, kalbos pradþia – vaikystë. Vaiko pasaulio patirtis<br />
pati betarpiðkiausia, ja remiantis apibrëþiamas ikirefleksinis<br />
santykis su pasauliu. Jo santykis su kalba yra visø jau<br />
suaugusio þmogaus mëginimø susisiekti su pirmine, á patirties<br />
pradþià vedanèia kalba tikslas. Todël pamatyti ir ávardyti<br />
(svarbu suvokti, kad kalbama ne apie vienà po kito einanèius,<br />
bet vienalaikius veiksmus) pasaulá kaip kaskart<br />
gimstantá pirmà kartà reiðkia trokðti „pakartoti“ vaiko<br />
þvilgsná á daiktus, kad jie pasirodytø tokie, kokie yra.<br />
Nors pirma pamoka sunkiausiai átelpa á „pamokos“ sàvokos<br />
rëmus, tekstais „Kai dingsta skonis“, „Apie niekà<br />
(srûvantá laikà) po vynuoge“ ir „...tai, kas sustingæ, niekados<br />
nelaimës“, manau, apibrëþiama iðeities pozicija, bûtina,<br />
kad atsirastø impulsas judëti. Tai pasaulio, tiksliau, ryðio su<br />
pasauliu praradimas. Kadangi raðymu nuolat græþiamasi á<br />
save, neámanomà suvokti be santykio su konkreèia erdve<br />
(namais, miestu), ðiose esë apraðoma bekontaktë situacija<br />
apima ávairiopus santykio su pasauliu, kaip kitu kûnu, netekties<br />
aspektus. Gebëjimas justi fenomenologø aiðkinamas<br />
kaip visuminis kûno jaudrumas, kai visø kûno pavirðiø juslumas,<br />
koordinuojamas á tikslà sutelktos, patirtá sintezuojanèios<br />
kûno schemos, sukuria visuminæ daikto patirtá (Alphonso<br />
Lingis). Todël atskiri nejautros aspektai byloja apie<br />
viso kûno imlumo silpnëjimà arba atsisakymà reaguoti, bûti<br />
átrauktam á pasaulá. Ið ðios perspektyvos þiûrint, „að“, nejauèiantis<br />
skonio, ir skoná praradæs pasaulis („Kai dingsta<br />
skonis“) liudija to paties kûniðkiausio (betarpiðkiausio),<br />
juslinio ryðio su pasauliu pertrûká. Svetimumà sau paèiam,<br />
kaip ávietintai sàmonei, tuo pat metu vykstantá jos uþsidarymà,<br />
didëjantá jos nepralaidumà gyvenamojo pasaulio fenomenams<br />
liudijantys tekstai iðskleidþia „að“, negalinèio, nenorinèio,<br />
atsisakanèio ásitraukti á autentiðkà santyká, patirtá.<br />
Kûno nejautra gali bûti traktuojama ir kaip trûkinëjanèiø<br />
jungèiø pasekmë, ir kaip (ne)sàmoningas bûdas apsisaugoti<br />
nuo pasaulio invazijos. Ji rodo ir tam tikro patirties lauko iðnykimà.<br />
Prarandant skoná, laikinai já „uþmirðtant“, suskliaudþiamas<br />
ir su ðia kûno patirtimi susijæs galimybiø laukas.<br />
Kitas esë apraðytas nejautros bûsenai bûdingas bruoþas –<br />
sinchrono su supanèiu pasauliu (erdve) praradimas: „að“<br />
tuomet juntamas kaip stingstantis, nuo pralekianèio pasaulio<br />
atsiliekantis ir praëjusiame laike pasiliekantis kûnas<br />
(„...tai, kas sustingæ...“). Kûno judesys yra atsakas á gyvenamo<br />
pasaulio kvietimà ásitraukti, dalyvauti. Todël stingulys,<br />
kaip negebëjimas reaguoti á konkreèioje situacijoje kylanèias<br />
uþduotis, gali bûti suvokiamas kaip ta pati kûno nejautra<br />
kaip ir skonio praradimas. Kûnas rodosi nebepajëgus<br />
sutelkti visus savo jutimus atsakui á pasaulio „j(a)udinimà“.<br />
Arba kûno pavirðiais juntami gyvenamo pasaulio fenomenai<br />
nebesukaupia gestu atliepianèiam atsakui.<br />
Jei tekstuose pasirodanèià kûno nejautrà traktuojame ir<br />
kaip savisaugos bûdà pasitraukiant, uþsidarant, turëtume iðsiaiðkinti,<br />
nuo ko ribojamasi, nuo ko saugojamasi, kur atsisakoma<br />
dalyvauti. Skoná turintis pasaulis, skanûs, skonio<br />
kupini jo fenomenai yra skonëtis trokðtanèiojo tikslas, sutelkiantys<br />
kûnà judesiui ir tokiu bûdu átraukiantys á santyká.<br />
Skonio pojûtá praradæs kûnas nebeturi tos pamatinës intencijos<br />
– noro patirti skoná, sotintis, nes nejauèia alkio. Alkis,<br />
kaip nukreiptumas á ar atvirumas, èia gali bûti suprantamas<br />
ir kaip gyvenimo alkis. Kûnà veiksmui iðjudinantis alkis<br />
kyla ið stokos, trûkumo. Esë „Holograminë snûda Ðiauliø<br />
„Saulës“ kino teatre“, ***SPAM***, „Apie niekà...“ gana<br />
tiksliai nusakoma bûsena, kurià galima pavadinti persisotinimu.<br />
Bûtent ðiuose tekstuose aiðkiai matyti, kaip kûno patirtis<br />
yra ásismelkusi á visas sàmonës veiklas – màstymà, raðymà.<br />
Arba, tiksliau, kaip raðymo – màstymo patirtis yra<br />
kûniðka. Persisotinimo bûsenos pasekmë yra ðleikðtulys,<br />
kylantis ið „ávairiausiø literatûros prasmiø, problemø, paveikslø“<br />
pervirðio. „Sveikam“ santykiui su pasauliu bûdinga<br />
tai, kad iðlaikoma patirianèiojo ir pasaulio sàveikà uþtikrinanti<br />
pusiausvyra, apibrëþiant erdvinëmis kategorijomis –<br />
saugus atstumas, kai pasaulis nei per arti, nei per toli. Jëga á<br />
sàmonæ besiskverbianti bereikðmë informacija, atsitiktiniai,<br />
pernelyg ryðkûs vaizdai, siuþetai juntami kaip glaudþiai<br />
prie kûno prilimpantis audinys („riebaluota drobë“) – aptraukiantis<br />
kûnà lyg antroji oda, ásiterpiantis tarp „að“ ir pasaulio.<br />
Pakankamas nuotolis, paliekantis erdvës vaizduotei,<br />
já lydintis neuþbaigtumo pojûtis þadina alká, skatina áveikti<br />
„að“ ir geidþiamus fenomenus skiriantá atstumà – kurti<br />
(„Apie vaizdø pertekliø, vaizduotës alká...“). Neatsitiktinai<br />
alkanos vaizduotës prisiminimas ateina ið vaikystës. Alkstanti<br />
vaizduotë yra nukreipta, aktyvi vaizduotë – jai bûdingas<br />
gyvas santykis su pasauliu. Á suaugusiojo sàmonæ besibraunanèios,<br />
nuolat sugráþtanèios, á klampø màstymo solipsizmà<br />
gramzdinanèios tekstø, vaizdø nuotrupos rodosi lyg<br />
ðiukðlës, atplaiðos buvusios patirties, su kuria nebeámanoma<br />
susisiekti. Jos uþtamsina ir kasdienæ patirtá, tolina nuo<br />
èia ir dabar akiratin patenkanèiø daiktø ir þmoniø.<br />
Svetimumo sau ir gyvenamam pasauliui patirties vos iðtveriamas<br />
svoris galëtø bûti paaiðkinimu, kodël paliekami<br />
namai, iðvykstama ið gimtøjø vietø, traukiama á visokiausias<br />
pasvietes. Taèiau knygos esame mokomi ne pasitraukti,<br />
o sustoti. Stabdyti laikà, savo ritmu atlikdami kasdienius<br />
darbus, pastebëdami namø aplinkoj judantá, èia esanèius<br />
daiktus lieèiantá, girdintá, màstantá kûnà. Ðiuo gráþimo etapu<br />
svarbi yra valia – apsisprendimas sustoti ir patirti lëtà<br />
laiko tekëjimà. Viktorija Daujotytë taip pat yra mokiusi,<br />
kad, norint aptikti savo paties patirianèià (á pasaulá átrauktà)<br />
sàmonæ, reikia ne tik atidumo, bet ir daug atsisakymø. Tik<br />
nurimusioj sàmonëj ryðkëjanèios, (beveik) natûraliai besimezganèios<br />
„að“ ir pasaulio jungtys yra raiðkios. Ið gyvenamos<br />
erdvës ir asmens saugaus sàryðio kylanti kalba gali bûti<br />
patirta kaip sava, atitinkanti pasauliui atsiliepiantá kûnà.<br />
Tokia kalba galima pasitikëti ir pradëti kalbëti bei pamaþu<br />
plësti „að“ erdvæ.<br />
Autoriaus patirties ir kalbos pradþia – namai – yra Uþventis,<br />
ðioje erdvëje áraðytas yra turi tà maksimalø tikrumà,<br />
kurio reikia, kad prasidëtø pasakojimas. Tas tikrumas esë<br />
„Vaikystës prisiminimø Uþventis“ pasirodo kaip visiðkas<br />
patirties ir kalbos sutapimas: þodþiø nei per daug, nei per<br />
maþai, kalbos ritmas, regis, atitinka palengva sava erdve judanèio,<br />
akimis jà iðþvalganèio, aprëpianèio kûno ritmà.<br />
Nors èia pasirodanti patirtis yra buvusi, atminties iðsaugotas<br />
praeities vaizdas stulbinamo ryðkumo ir detalumo: akyse<br />
ðmëþuoja iðblukæs Marelës rusvas sijonas, girdimas jos<br />
vardo minkðtas tarimas, judanèiame kûne áraðytas miesto<br />
gatveliø tinklas, pastatø formos ir jø dydþiai iðmatuoti vaikiðkø<br />
judesiø (labai plati baþnyèios tvora, ant kurios þaistas<br />
rusø–vokieèiø karas), vis dar juntamas vos vos pasûdytø<br />
pomidorø sulèiø tirðtumas, delne èiuopiamas monetos kietumas,<br />
uþuodþiamas kepamø pyragø kvapas. Èia esantis<br />
yra kupinas visø pojûèiø. Svarbu ir tai, kad ðiame tekste iðraðytas<br />
yra dël já apgaubianèios Dievo kvailelës Marelës istori-
Change language