Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
2011 m. lapkrièio 18 d. Nr. 43 (<strong>1061</strong>) KNYGOS<br />
9<br />
jos ágauna papildomà matmená ir tokios emocinës ákrovos,<br />
kad pasakojimas ima skambëti liûdnos pasakos intonacijomis.<br />
Dievo kvailelë, kurios tikrasis vardas Marija, ir atkakliai<br />
buvusá pasaulio vaizdà saugantis (ir tos praeities persekiojamas)<br />
pasakotojas atsiduria vienoje likiminëje paradigmoje.<br />
Marelë, Juozapota ir visi kiti literatûros iðsaugoti<br />
beproèiai yra ambivalentiðkos figûros – jø dëka ribos tarp<br />
siaubo ir juoko, iðminties ir kvailumo, praeities ir dabarties,<br />
sacrum ir profanum nusitrina. Vaikystës pasakojimas,<br />
savo ðaknimis pasiekiantis ir kultûrinës atminties klodus<br />
(Uþventis mena ir dar vienà Marijà), mano ásitikinimu, yra<br />
tas raðanèiojo centras, apie kurá koncentriniais ratais sukasi<br />
kiti gyvos patirties / kalbos tekstai. Iðkalbinga, kad „að“<br />
patirties centras aptariamoje esë turi ir erdvinius atitikmenis<br />
– gimtieji namai, besiglaudþiantys prie Uþvenèio baþnyèios,<br />
kurios ðventoriaus vartai veda á visas pasaulio puses.<br />
Namai, vieta, kur susiformuoja patirties matrica, tarsi<br />
atskaitos taðkas, bûtini, kad bûtø galima pajudëti pasaulio<br />
link. Èia mes pasiruoðiame didþiausioms savo gyvenimo<br />
kelionëms, èia gráþtame, kad vël iðkeliautume. Iðkeliaujame,<br />
kad vël sugráþtume.<br />
Esë „Subjektyvûs antropologiniai-etnografiniai knygiaus<br />
prisiminimai apie sovietinæ senovæ Kraþiuose“,<br />
„Kurtuvënai: literatûros ir asmeninë istorija“ þymi asmens<br />
kelionæ pasaulio link, kai atrandama giminës praeitis, kultûros<br />
þenklams tarpininkaujant kuriama savo paties gyvenimo<br />
istorija. Tokiu bûdu gyvenama dabartis ágyja gelmæ,<br />
pagrásta ir prasminga tampa ðiaip pabira kasdienë patirtis.<br />
Manau, ir esë „Kelios subjektyvios atmintys ið mano studijø<br />
ÐPI Filologijos fakultete“ ar „Profesoriaus Vytauto Sirtauto<br />
portretui (sintaksës poezija ir poezijos sintaksë)“ raðytos<br />
tam, kad atsirastø daugiau junglumo, padedanèio atpaþinti<br />
savo paties tapatybës ðerdá ar likimo linijà. Greta<br />
esë, skirtos vaikystës Uþvenèiui, að pridëèiau ir knygoje<br />
spausdinamos paskutinës paskaitos, skaitytos Ðiauliø universiteto<br />
studentams, fragmentà. Èia pasakomas linkëjimas<br />
gyventi taip, lyg bûtum pasiruoðæs bet kurá momentà<br />
iðvysti kasdienybës „stebuklà“, akivaizdþiai paremtas paties<br />
linkinèiojo patirtimi, nes visiðkai prisiimama atsakomybë<br />
uþ sakomus þodþius, jais tikima, pagal juos gyvenama.<br />
Galima galvoti, kad knygoje yra iðraðyta dvejopa stebuklo<br />
patirtis: viena, kuriai reikia laiko distancijos, kad suvoktum,<br />
jog stebuklas buvo, – tai namø, vaikystës atmintis,<br />
kaip Rojaus, pasakiðko laiko iðgyvenimas, kita – dabarties<br />
momentinis blykstelëjimas, trumpam iðmetantis anapus<br />
kasdienës patirties. Verta atkreipti dëmesá, kad ir vienu, ir<br />
kitu atveju stebuklas ávyksta pakitus þvilgsnio fokusuotei.<br />
Suprantu, kad remdamasi V. Butkaus esë ir kurdama<br />
kelionës namo marðrutà, gerokai susiaurinau aptariamø<br />
tekstø ratà, ðalia pasiliko tie, kuriuose autorius mëgina<br />
ávairias raðymo kaip patirties fiksavimo / formavimo galimybes<br />
(pvz., „Dubysos slëny...“) ir tuo mëgaujasi. Á ðalá<br />
specialiai atidëjau ðiø dienø mokslo, visuomenës ir kultûros<br />
gyvenimo aktualijoms skirtus tekstus. Man regis, kad<br />
ðiose esë riksmu átampà iðkraunantis kûnas praranda galimybæ<br />
naudotis niuansuota, ávairiomis nuorodomis, citatomis<br />
ar parafrazëmis besinaudojanèia, dviprasmybëmis suþaidþianèia<br />
kalba. Dar svarbiau, kad ðaukianèio labai greitai<br />
liaunamasi klausytis, gal todël kai kuriuos ið tø tekstø<br />
turëjau prisiversti skaityti. Ir nors skaitydama juoda tulþimi<br />
atmieðtà kritikà, skirtà dabartinei mokslo ir studijø reformai,<br />
politikams, visuomenës savimonei, galëjau pritardama<br />
linksëti galva – taip, taip ir dar kartà taip... Bet galiausiai<br />
vis tiek liko klausimas: o kas toliau? Taip pat man<br />
buvo (ir tebëra) sunku suprasti, kodël bûtent pykèio jausmui<br />
leidþiama pasirodyti taip atvirai, menku retorikos ðydeliu<br />
tepridengtam, kai kitas emocijas daugelyje tekstø galima<br />
tik nujausti pulsuojant podirvyje.<br />
Svarstau, jei vienà dienà man pavyktø gráþti namo, nuo<br />
ko pradëèiau savàjá pasakojimà – gal nuo þuvø, daugybës<br />
þuvø, matytø, skrostø, valytø ir valgytø ðeðiolika metø diena<br />
dienon. Tame pasakojime daugiausia turëtø bûti iðverstakiø<br />
karðiø, pilnos dëþës, priverstos karðiø: nuo stambiø,<br />
po virðutiniais pelekais sukaupusiø storà riebalø sluoksná,<br />
iki padleðèikø, kuriø pats rusiðkas vardas visada tariamas<br />
su lengva panieka, ten bûtø ir aðakø pilnø kuojø, dygiø<br />
rausvapelekiø eðeriø ir plëðriø lydekø, kurios net supjaustytos<br />
á gabalus pirðtà gali sukàsti taip, kad reikia peilio praplëðti<br />
jø þiaunoms, truputá vietos skirèiau ir samanotiems<br />
lynams, slidiems, gyvatiðkai pasalûniðkiems, daþniausiai<br />
tik kyðiams skirtiems nakties padarams – unguriams, o istorijà<br />
uþbaigèiau Tauragnø ir Alauðo eþerø seliavomis –<br />
smulkus sidabriðkas jø þvilgesys puikiausiai tiktø pabaigai.<br />
Bet tai jau bûtø kita istorija, kita vieta ir kitas laikas.<br />
RAMUNË BLEIZGIENË<br />
Taip grûdinosi Bagdonas<br />
Rûta Oginskaitë. Jausmø repeticijos: metai su<br />
aktoriumi Vladu Bagdonu. V.: Tyto alba, 2011. 295 p.<br />
Kai Aktorius pareiðkia, kad „Otelo“ jau nebegali ir<br />
nebenori, o „Faustà“ dar gali, bet jau nebenori“ – apie já<br />
bûtina raðyti knygà. Kol dar galutinai nenukvako, neiðprotëjo,<br />
nepradëjo painioti esamo su trokðtamu ar buvusiu,<br />
nesamo su neva neabejotinai ávykusiu.<br />
Toks yra lietuviø teatro banginis Vladas Bagdonas,<br />
Pirosmanis ið Krasnûchos, vaikystëje pliekdavæsis su<br />
lenkais („nes taip reikëjo“) ir beveik, kaip pats prisipaþásta,<br />
nemokëjæs lietuviðkai, o daug vëliau gerai pagërusiø<br />
moteriðkosios lyties gerbëjø kavinëse skaudþiai, bet<br />
teisingai uþgauliotas uþ pernelyg taisyklingà lietuviðkà<br />
kalbà ir tarsenà („kaip að jûsø nekenèiu uþ tà jûsø taisyklingà<br />
tartá!..“); konservatorijoje pas Jonà Rudzinskà<br />
trynæsis masuotëse su gitara ar alebarda, o pirmàsyk<br />
„teisingà“ buvimà scenoje uþèiuopæs vaidindamas diplominá<br />
Houldenà Irenos Buèienës reþisuotuose J. D.<br />
Salingerio „Rugiuose prie bedugnës“.<br />
Vëliau tas „teisingo“ buvimo scenoje jausmas sutvirtëjo<br />
fejerverkiðkame Rolando Rastausko „Lenktyniø<br />
aitvare“, reþisuotame Ginto Þilio, kur V. Bagdonas suvaidino<br />
Rokà, anot Sauliaus Macaièio, „paprasèiausiai<br />
gyvenusá ðiame spektaklyje“. Po tokio „teisingo“ buvimo<br />
scenoje ir „gyvenimo spektaklyje“ sutvirtëjo ir aktoriaus<br />
materialinë padëtis – jam pakëlë kategorijà ir jis<br />
ëmë uþdirbti deðimèia rubliø daugiau. O vëliau prasidëjo<br />
jau visai kitos kategorijos ir kitoks gyvenimas – ðlovë<br />
su Eimuntu Nekroðiumi.<br />
Nors prieð tai dar buvo Martas ir Ilmaras Dalios Tamulevièiûtës<br />
reþisuotoje „Vakarienëje penkiems“, banditëlis<br />
Valerka Romano Viktiuko spektaklyje „Mes,<br />
dþiazas ir vaiduokliai“, Chomutovas Aleksandro Vampilovo<br />
„Provincijos anekdotuose“ (reþ. G. Þilys) ir daug<br />
kitø, smulkesniø ar stambesniø, labiau ar menkiau pavykusiø<br />
„prieðskrydiniø“ darbø.<br />
Apie kiekvienà vaidmená aktorius pasakoja paprastai,<br />
ramiai, nuosaikiai, be egzaltacijos ar patoso, nevengdamas<br />
prisiminti linksmø, smagiø, anekdotiniø,<br />
daugiau ar maþiau juokingø, o kartais ir visai graudþiø,<br />
tragikomiðkø teatrinio folkloro istorijø.<br />
Vidiná knygos stuburà ir sudaro ði neskubri kelionë<br />
per vaidmenis, taèiau „Jausmø repeticijos“ – ne atsiminimø<br />
knyga, ne in memoriam (ir aèiû Dievui) Aktoriui –<br />
tai iðmaniai struktûruotas ir iliustruotas V. Bagdono atverèiø<br />
ir prisiminimø, kuriuos preciziðkai „áraidino“<br />
Rûta Oginskaitë, pasjansas. Tokie lakoniðki kûrybiniai<br />
autobiografiniai etiudai, gimæ, kaip tvirtina knygos autorë,<br />
ið nostalgijos, ið ilgesio Aktoriui.<br />
Galbût ið to ilgesio – ir perregimas sakiniø lengvumas<br />
(be ðlako, balastiniø apkrovø), maksimaliai iðsaugota<br />
kalbëtojo intonacija. O tai – brangintina vertybë,<br />
akumuliuojanti skaitymo dþiaugsmà.<br />
Þavûs, humoristiniai knygos skirsniø pavadinimai<br />
(pvz.: „8 skirsnis, kuriame Bagdonas ðventai tiki, kad<br />
scenoje vaidina save, ir nustoja raðyti vidinius monologus,<br />
o pats tapæs þiûrovu dþiaugiasi, kad nesineðioja<br />
durklo“ arba „9 skirsnis, kuriame Bagdonas kaip ryðki ir<br />
perspektyvi kûrybinë individualybë su visu Jaunimo teatro<br />
þiedu veþë meno ugná á provincijà, o toje ugnyje<br />
aiðkiausiai ðvietë alkoholio aura, bet gal ne vien ji“)<br />
kaþkuo primena François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelio“<br />
atsklandø stilistikà ar viduramþiø riteriø romanø<br />
retorines vingrybes. Tie ðiek tiek graþbylingi skirsniø<br />
pavadinimai neerzina, nuteikia viltingai, ádomiai,<br />
nepernelyg rimtai ir sudëtingai, bet ir jokiu bûdu nelengvabûdiðkai,<br />
skirtai iðimtinai teatro gurmanams kelionei<br />
po V. Bagdono pasiþabotos Melpomenës valdas.<br />
O tø skirsniø – dvideðimt devyni, prie kiekvieno ið<br />
jø – konkreti susitikimo data. Laiko skliaustai – nuo<br />
2009 m. gruodþio 9 d. iki 2011 m. birþelio 27 d. Taigi,<br />
bendrauta apie pusantrø metø.<br />
Daþno „Jausmø repeticijø“ skirsnio pradþià su tiksliomis<br />
charakteringomis sociokultûrinëmis konkretaus<br />
laikotarpio emocinës topografijos nuorodomis atveria<br />
glaustas knygos autorës ávadas á aptariamà vaidmená ar<br />
gyvenimiðkà situacijà, o toliau – liejasi vyriðka, santûri<br />
Bagdono ðneka. Ir ne apie treèià brolá Jonà, koks jis<br />
raitelis puikus, ar panaðias seneliø pasakas, o apie visai<br />
kitokius dalykus – Pirosmaná, Faustà, Otelà, Daukantà,<br />
Dëdæ Vanià...<br />
Dar vienas „Jausmø repeticijø“ ypatumas ðtai<br />
koks: Bagdonas yra toks didis arba, kitaip tariant, jis<br />
lietuviø teatre yra toks dydis, turintis tokià neprilygstamà<br />
profesinæ karjerà ir kvalifikacijà, kad apdrabstyti<br />
já pertekliniais superliatyvais arba kaþkà jam paèiam<br />
árodinëti knygos autorei ar atvirkðèiai nëra jokio reikalo.<br />
Mes þinome, kad su V. Bagdonu teatre viskas buvo<br />
ið tiesø labai labai gerai. Ir V. Bagdonas tai þino. Jauèia<br />
savo vertæ. Ir, ko gero, tiek jis, tiek mes jauèiame ir þinome,<br />
kad taip gerai jau niekada niekada nebus. Jis –<br />
aktorystës etalonas.<br />
Tad V. Bagdonas tarsi koks pusiau á atsargà iðeinantis<br />
Krikðtatëvis lakoniðkai ir oriai komentuoja patikimai<br />
ginklaneðei (t. y. knygos autorei) skurdþià savo<br />
vaikystæ, studijø metus, tarnybà sovietinëje armijoje,<br />
teatro spindesá ir skurdà, pagaliau – pasaulinës ðlovës<br />
saulëlydþiø atðvaitus.<br />
Komentuoja su „teisinga“ intonacija. Be patetikos.<br />
Be desperacijos ar seilëtø sentimentø. Be atviro ar<br />
maskuojamo pasipûtimo. Be rankø gràþymo dël to,<br />
„kas galbût privalëjo ávykti, bet dël tam tikrø prieþasèiø<br />
kaþkodël neávyko“.<br />
Komentuoja kaip teatro praktikas. Trumpai drûtai.<br />
Pavyzdþiui, apie Henrikà Kurauskà: „Labai emocionalus<br />
aktorius ir truputëlá mëgstantis pridët, pripliusuot<br />
artistiðkumo.“ Arba apie Jonà Rudzinskà: „Jam<br />
patikdavo emociðkai nepastovûs þmonës, bet tvarkingos<br />
galvos.“ Ir todël ðità knygà skaityti ádomu.<br />
Be abejo, ðita „teisinga“ knygos intonacija – didelis<br />
R. Oginskaitës nuopelnas, jos nuovokos ir triûso<br />
pasekmë, nes parinkti tikslø knygos rakursà, surasti<br />
toká þiûros kampà, per kurá tvarkingai, sklandþiai ir<br />
skaidriai lûþtø vadinamieji rudeniniai prisiminimø<br />
spinduliai, nëra paprasta. Bet ðiuosyk, regis, pavyko.<br />
Net neabejoju, kad prikalbëta buvo visko. Ir turbût<br />
daug visko liko uþ kadro. Bet èia ir yra pagrindinë tokio<br />
pobûdþio knygø sudarytojø ar autoriø problema,<br />
lygtis, teorema, virðuþdavinys – sugebëti „teisingai“<br />
atsirinkti, „teisingai“ vairuoti, laviruoti, valdyti, suvaldyti<br />
paðnekovà, kad jis nepradëtø sapalioti nei ðá,<br />
nei tà, kad ir koks áþymus ar nusipelnæs bûtø. Tam reikia<br />
patirties ir meistriðkumo.<br />
Nors V. Bagdonas iki ðiol laiko save nesuþvaigþdëjusiu<br />
nepiktybiðku melancholiku, knygoje galima<br />
rasti ir kitokio pobûdþio liudijimø. Ðtai vienas iðkalbingas<br />
raðtas ið 1974 m. Jaunimo teatro archyvo: „Ð. m.<br />
lapkrièio mën. 3 d. iðvykos metu Kaune sumuðë grupës<br />
vadovà aktoriø (...). Sekanèià dienà savavaliðkai<br />
ið Kauno iðvyko á Vilniø. Kolektyvas pasimetë. Pradëti<br />
vaidinti spektaklá Kaune ar ne? Bus Bagdonas V.<br />
ar ne? Ir tik antro veiksmo pradþioje atsirado akt.<br />
Bagdonas. Analoginiø reiðkiniø buvo ir anksèiau. Uþ<br />
áþûlø, chuliganiðkà veiksmà, uþ nuolatinius darbo<br />
drausmës paþeidimus aktoriui V. BAGDONUI pareikðti<br />
g r i e þ t à p a p e i k i m à s u á s p ë j i m u, kad<br />
ateityje uþ panaðius nusiþengimus bus taikoma grieþèiausia<br />
administracinë nuobauda – atleidimas ið darbo.“<br />
Tokia yra rûsti istorinë tiesa. Taip grûdinosi Bagdonas.<br />
Tiesa yra ir tai, kad norint paraðyti tokio formato<br />
knygà pageidautina ir patartina teatro pasaulëlyje<br />
(petys petin su reþisieriais ir aktoriais) pasisukioti,<br />
pasistumdyti nei daug, nei maþai – bent trisdeðimt keturiasdeðimt<br />
meteliø.<br />
Nes prieðingu atveju su knygos herojumi neiðvengiamai<br />
tektø suþaisti platesnio ar siauresnio diapazono<br />
„aklà viðtà“. O „aklaviðtiðkø“ prisiminimø knygø<br />
apie tikrus ar tariamus mûsø kultûros ar politikos didþiavyrius<br />
ir ðviesulius leidyklø darþeliuose pastaruoju<br />
metu yra priþëlæ atsakanèiai.<br />
VALDAS GEDGAUDAS
Change language