VLB „INFORMACIJOS“, 2019 M. KOVAS, NR. 3/579

kad kavinė, surasta anskčiau dieną prieš renginį
atsisakė pateikti pietus, o surasta alternatyva
buvo vienintelė priėmusi tokį kiekį žmonių. Visas
negandas atpirko puikus Migloko koncertas
šeštadienio vakarą. Kur jis vyko? Ogi tame pačiame
„Max Fish“ bare, kuriame prieš penkerius
metus vyko pirmasis „Idėjų dirbtuvių“ koncertas.
„Nedidelėje salytėje vykęs koncertas buvo
tiesiog OHOHO!“ – įspūdžiais dalinosi Vaida.
2018 m. Diuseldorfas – karščiau nei karšta
Kaip savo straipsnį delfi.lt (2018/5/2) pradeda
renginio dalyvė Džordana Graicevičiūtė, „[b]
alandžio 20-22 d. savaitgalis buvo ypatingas dėl
dviejų priežasčių. Pirma – Vokietijos Vakaruose
buvo fiksuojami rekordiniai balandžio mėnesio
karščiai, kai termometro stulpelis įdienojus siekė
net 30 laipsnių. Antra ir daug svarbesnė priežastis
– tą patį savaitgalį Diuseldorfe į tradicines „Idėjų
dirbtuves“ rinkosi Lietuvos Vokietijoje gyvenantys
lietuviai. O kad būtų dar karščiau nei prognazavo
orų tarnybos, į dirbtuves atvyko ir rašytoja Gabija
Grušaitė, reklamos agentūros vadovas Rimantas
Stanevičius, režisierius Balys Latėnas su aktoriumi
Audriumi Bružu bei merginų duetas „Jazz by two“.“
Į Diuseldorfą važiavom, nes ten gyvena Valdybos
narės Dominykos Sidabraitės brolis Jonas, kuris
pravedė puikią ekskursiją po milijonierių miestą.
Visi pranešimai dalyviams vienaip ar kitaip įsirėžė
į atmintį. „Milk“ kūrybos direktorių Stanevičių
Džordana minėtame straipsnyje aprašo taip: „Jei
reikėtų atspėti, kokioje srityje vyras dirba, ilgai užtrukti
nereikėtų. Dinamiškas, modernus ir šmaikštus
pranešimas prikaustė nuo pirmos akimirkos, o
atsibudo publika tik tada, kai į salę įsiveržusi jaunimo
namų darbuotoja pranešė, kad visi vėluoja
pietauti. Taigi jei R. Stanevičius būtų kažką pardavinėjęs,
o ne tik skaitęs pranešimą, visi dalyviai
Diuseldorfą būtų palikę su keletu naujų daiktų.“
Nors daug kam labiausiai patiko šmaikščios Latėno
ir Bružo rodomos bei vedamos improvizacijos, man
smagiausia buvo klausytis, bet čia šneka mano
profesinė sociologės širdis, kaip Grušaitė, kalbėdama
apie savo naujausią knygą „Stasys Šaltoka.
Vieneri metai“, kurios veiksmas vyksta pietryčių
Azijoje, net ir auditorijos dalyviams, neturintiems
supratimo apie tokias sąvokas kaip „globalinė
nelygybė“, sugebėjo paaiškinti, ką reiškia „white
priviledge“ (iš anglų k. baltosios rasės privilegija).
O štai Diuseldorfo lietuvei Agnei Jurevičiūtei per
ekskursiją nutiko kita istorija: „Prie dirbtuvių Diuseldorfe
prisijungiau daug negalvodama, nieko
nesitikėdama ir neplanuodama. [...] Keliavom po
miestą, klausėmės miesto istorijos, šnekučiavomės,
aš vis lyg tarp kitko paklausiu, iš kokio miesto
žmonės sulėkė, ir stebiuosi, kad iš visos Vokietijos, netgi iš Britanijos! [...]
Viena dalyvė […] prisistatė, kai ji iš Lietuvos. Aš klausiu, kaip tai? Ji sako:
tai aš čia kaip pranešėja. Apie ką Tavo paskaita? Apie savo knygą kažkiek.
Grįžau namo ir iš karto peržvelgiau rytdienos programą. Numatyta rašytojos
Gabijos Grušaiytės paskaita. Ir galvoju, velnias, labai girdėta. Peržvelgiu
visas savo knygas, greitai randu Grušaitės (pirmą knygą – aut. past.)
„Neišsipildymas“. Šitą knygą nusipirkau vien todėl, kad buvo parduodama
už pusę kainos. Ir kuri skaitant mane taip įtraukė į sukabintą įvykių sūkurį.
Patikėjau kiekvienu žodžiu. [...] Ilgai galvojau, kokia žinutė slypi po neįtikėtinais
siužetais, visomis susikurtomis herojų kančiomis ir pačia knyga.
Šita knyga yra vienintelė, kurios autorę būčiau norėjusi susitikti ir paklausti,
apie ką visa tai? Ir netikėtai sutikau.“ Mano žiniomis, kadangi renginy
buvo parduodama tik antroji rašytojos knyga, tas Agnės turimas „Neišsipildymas“
dabar keliauja iš rankų į rankas tų, kurie norėjo ją perskaityti.
Ar šįkart viskas vyko be užkulisinių dramų, nesusipratimų ir sunkumų? Žinoma,
kad ne. Labai ilgai ieškojome ir neradome baro ar salės vakaro koncertui,
todėl galų gale jį teko rengti tuose jaunimo namuose, kuriuose buvo
ir dienos renginys. Erdvė netoli valgyklos neturėjo nei tinkamos scenos, nei
reikiamos baro aplinkos, bet kažkaip pavyko. Muzikinę techniką, kadangi
patalpos jokios neturi, vežėmės iš Vasario 16-osios gimnazijos (čia dar kartą
dėkui muzikos mokytojui Gintarui Ryčiui ir aktyviam Vokietijos lietuviui
Rimui Čuplinskui, kurie mums jau ne pirmą kartą techniką skolina ir dar
kartais patys atveža). Muzikantės dėl renginoo vietos nekibo, bet atsisakė
suprasti, kad mes neturime garsisto, kuris tą techniką profesionaliai sujungtų,
kad visada su pačių muzikantų ir renginio dalyvių pagalba kažkaip
sujungiam, kad tokiai prabangai neturim pinigų, nes savo vienintele funkcija
nelaikom suorganizuoti gerą koncertą – juk turime pakankamai galvos
skausmo, kad visas renginys praeitų sklandžiai. Ir nors puikiai suprantau
muzikančių perfekcionizmą, kai pabodo klausytis priekaištų, pasakiau, kad
Žygimantas Ražas, tuo metu dar ne Valdybos narys, o tik geranoriškas dalyvis,
savo automobiliu vežantis mums techniką, tikrai žino, kaip ją sujungti,
nors kalbant telefonu jis buvo tik pusiau tuo tikras.
2019 m. Maincas – atvažiuok ir kurk istoriją kartu!
Kodėl visa tai pasakoju? Tiek oficialią ir žavią pusę, tiek ne tokią gražią renginių
rengimo virtuvę? Nes manau, jog svarbu parodyti, kad gerą renginį
galima suorganizuoti ir neturint didelių išteklių, profesionalų pagalbos,
kad ne visada viskas praeina sklandžiai, o dalyviai to net nepajunta. Nuo
to, kad niekda nesamdome profesionalo sujungti muzikinei technikai, koncerto
kokybė nesuprastėja. Tai, kad lektoriai kartais apsistoja ne prabangiausiam
viešbuty, o pas ką nors namie, nereiškia, kad jiems lieka blogi
prisiminimai apie nedėkingą ir nesuprantingą Vokietijos jaunimą – juk jie
turi galimybę pabendrauti su tais, pas kuriuos atvyko. Ir patikėkite, tai, kad
lektoriai negauna iš mūsų honoraro (tai nuo pat pirmo renginio likusi mūsų
tradicija, kuria didžiuojamės) nesutrukdo nei prisikviesti Lietuvoje net labai
žinomų asmenybių, nei išgirsti tokių pranešimų, kurių ir ne kiekienas
TED rengunys sulaukia. Na, o kai koks Užkalnis papašo 600 eurų konoraro,
tiesiog atsisakai, kad tiek, deja, jam skirti negalime.
Visą informaciją sekite mūsų socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje:
https://www.facebook.com/vokietijosjaunimas/.
Asm. VLJS archyvo ir Dovilės Šermokas nuotr.
18 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS