Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

f,

LIETUVOS

Žinduoliai

ФАУНА ЛИТВЫ

FAUNA OF LITHUANIA

LIETUVOS

FAUNA

rf

Redakcinė kolegija:

pirmininkas

TSRS MA narys-korespondentas

V. Kontrimavičius

pirmininko pavaduotojas

geografijos mokslų kandidatas

V. Januškis

pirmininko pavaduotojas

biologijos mokslų kandidatas

J. Virbickas

J. Augustauskas

biologijos mokslų daktarė

I. Eitminavičiūtė


R. Kazlauskas


V. Logminas

biologijos mokslų daktaras

S. Pileckis

biologijos mokslų kandidatė

J. Prūsaitė


V. Valentą

Recenzavo:


V. Logminas

ir biologijos mokslų daktaras

S. Pileckis

Sudarė

biologijos mokslų kandidatė

J. Prūsaitė

Spalvoti paveikslai

Viliaus Jurkūno

Štrichiniai paveikslai

N. Paužienės ir

D. Paužos

Knygos dailininkas

V. Ajauskas

Pirmuonys Protozoa

Pintys Spengia

Duobagyviai Coelenterata

Plokščiosios kirmėlės

Plathelminthes

Apvaliosios kirmėlės

Nemathelminthes

Žieduotosios kirmėlės

Annelida

Vėžiagyviai Crustacea

Šimtakojai Myriapoda

Vabzdžiai Insecta

Voragyviai Arachnida

Moliuskai Mollusca

Samangyviai Bryozoa

Žuvys Pisces

Varliagyviai Amphibia

Ropliai Reptilia

Paukščiai Avės

Žinduoliai Mammalia

Žinduoliai

biologijos mokslų daktaras

P. Zajančkauskas

Vilnius „Mokslas“ 1988

BBK 28.693. 36

Li 234

Autoriai:

Nuotraukų autoriai:

Janina Prūsaitė

Reda Mažeikytė

Dainius Pauža

Neringa Paužienė

Rimantas Baleišis

Rimvydas Juškaitis

Algimantas Mickus

Arūnas Grušas

Raimondas Skeiveris

Petras Bluzma

Olga Bielova

Kazimieras Baranauskas

Augustinas Mačionis

Linas Balčiauskas

Zenonas Janulaitis

2006000000— 190

L ------------------------- 45—87

M854(08)—88

J. Augustauskas 11, 16, 75, 92,

101, 106, 107, 111, 118, 122,

124, 126, 148, 158, 183, 222, 225,

228, 231, 232, 233, 251, 257, 259,

260, 270

K. Baranauskas 134, 136, 196

E. Drobelis 149, 261

I. Fokinas 22, 109, 113, 120, 129, 138

A. Knystautas 204

V. Logminas 99, 100, 142

S. Paltanavičius 156

D. Pauža 43, 49, 50, 52, 53, 55, 56,

57, 59, 60, 61, 62, 64, 65, 67,

70, 72, 74, 77, 79

H. Sakalauskas 194, 265

R. Skeiveris 216

K. Stoškus 116

G. Stulgaitis 57

K. Verbickas 12, 13, 17, 89, 93, 96,

123, 150, 159, 160, 164, 173, 174,

178, 179, 189, 190, 200, 208,

212, 223, 224, 234, 235, 243, 244,

247, 250, 252, 258, 266, 267, 268

V. Verbickas 239

A. Zavadskis 157

ISBN 5-420-00055-5 © „Mokslo“ leidykla, 1988

Pratarmė

Gyvūnija yra vienas iš svarbiausių gamtinės aplinkos komponentų. Ji veikia dirvožemio

struktūrą ir jo natūralų derlingumą, augalinės dangos formavimąsi, vandens

telkinių biologines savybes. Tai įvairių maistinių, pramoninių, techninių, gydomųjų

medžiagų ir kitų materialinių vertybių šaltinis. Laukiniai gyvūnai yra dabartinės ir būsimos

gyvulininkystės genofondas. Kai kurie yra žemės ūkio kultūrų ir miško kenkėjai,

žmogaus ir naminių gyvulių parazitai, infekcinių ligų sukėlėjų nešiotojai ir platintojai.

Tačiau daug ir tokių, kurie naikina kenkėjus. Taigi gyvūnijos svarba įvairiapusiška, nuo

jos daug priklauso natūralių ekosistemų funkcionavimas.

Mūsų šalyje daug dėmesio skiriama gamtinės aplinkos apsaugai, racionaliam gamtos

turtų naudojimui. Gyvūnija, kaip ir žemė, jos gelmės, miškai bei vandenys, yra gamtos

turtas. TSRS ir Lietuvos TSR Gamtos apsaugos bei Gyvūnijos apsaugos ir naudojimo

įstatymai įpareigoja išsaugoti laukinių gyvūnų rūšių įvairovę, jų gyvenamąją aplinką,

racionaliai naudoti jų išteklius, reguliuoti kenkėjų skaičių.

„Lietuvos faunoje“ aprašomos tyrinėtos Lietuvos stuburinių ir bestuburių gyvūnų

rūšys ar rūšių grupės, jų paplitimas, ekologinės sąlygos ir kt. Tai pirmas toks darbas, apibendrinantis

faunistinių, biologinių ir ekologinių tyrimų duomenis, sukauptus iki šių

dienų Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Zoologijos ir parazitologijos instituto, respublikos

aukštųjų mokyklų, miškų ir žemės ūkio profilio mokslinio tyrimo institutų bei

kitų įstaigų, atspindintis dabartinę Lietuvos faunos sudėtį bei atskirų sisteminių grupių

būklę ir ištirtumą. Šios žinios bus naudingos ruošiant ir įgyvendinant praktines apsaugos

ir naudojimo priemones, sudarant Lietuvos gyvūnijos kadastrą, padės įžvelgti faunos

rūšinės sudėties ir gausumo kitimo tendencijas bei kryptis, aplinkos sąlygų poveikį.

Šioje knygoje aprašyti visi Lietuvos žinduoliai, aptikti iki 1985 m. Ji susideda iš bendrosios

ir sistematinės dalių. Bendrojoje dalyje glaustai nušviečiama Lietuvos žinduolių

tyrimo istorija ir teriofaunos formavimasis poledynmečio (holoceno) laikotarpiu. Paminėtos

rūšys, kurios dabar išnykusios, bet gyveno holoceno pradžioje ir istoriniais laikais.

Sistematinėje dalyje trumpai apžvelgta žinduolių klasė, būriai ir šeimos, pateikta rūšių

apibūdinimo lentelės ir straipsniai apie dabartines žinduolių rūšis.

Knygą parengė autorių kolektyvas. J. Prūsaitė parašė visą bendrąją dalį, žinduolių

klasės, būrių ir šeimų apžvalgą, rūšių apibūdinimo lenteles (išskyrus šikšnosparnių),

knygos santraukas rusų bei anglų kalbomis, aprašė voverę skraiduolę ir plėšriųjų būrio

rūšis (išskyrus kanadinę audinę ir žebenkštį), J. Mažeikytė — ežį, visus kirstukus, sicistą,

peles (išskyrus pilkąją ir juodąją žiurkes, aprašytas K. Baranausko) ir pelėnus (išskyrus

Pratarmė 6

Žinduolių tyrimo istorija 7

ondatrą), A. Mickus — ondatrą, bebrą, žebenkštį ir kanadinę audinę. D. Pauža ir

N. Paužienė sudarė šikšnosparnių apibūdinimo lentelę ir aprašė visas šio būrio rūšis.

L. Balčiauskas — paprastąją voverę, O. Bielova — kiškius, R. Skeiveris ir A. Grušas —

banginius ir ruonius, Z. Janulaitis — šerną, R. Baleišis — kurmį, briedį, taurųjį elnią

ir mufloną, P. Bluzma — stirną, dėmėtąjį elnią ir danielių, A. Mačionis — stumbrą.

Literatūros sąrašas sudarytas iš cituotų šaltinių, bet faktiškai literatūros naudota daugiau.

Nepublikuotų duomenų pateikė A. Balbierius (tekste— A. B.), K. Baranauskas

(K. B.), R. Grigonis (R. G.), R. Juškaitis (R. J.), E. Jeziorskienė (E. J.), J. Kazlauskas

(J. K.), E. Kelpša (E. K.), A. Liutkus (A. L.), A. Mačionis (A. M.), A. Mickus (A. Mi.),

V. Pabrinkis (V. P.), D. Pauža (D. P.), S. Rumbutis (S. R.), S. Sinkevičius (S. S.),

A. Slikas (A. Š.), J. Tauginas (J. T.) ir A. Žemgulis (A. Ž.). Autoriai jiems nuoširdžiai

dėkoja. Naudotasi Lietuvos TSR valstybinio gamtos apsaugos komiteto medžiojamosios

faunos apskaitos duomenimis.

„Lietuvos fauna“ skiriama įvairaus profilio zoologams, miško ir žemės ūkio specialistams

ir praktikams, gamtos apsaugos darbuotojams, aukštųjų ir vidurinių mokyklų

dėstytojams, studentams ir visiems, kas domisi mūsų krašto gyvūnija.

Redakcinė kolegija ir autorių kolektyvas supranta, kad, ruošiant šį leidinį, nebus

išvengta trūkumų, todėl dėkingi visiems, kas pateiks kritinių pastabų ir vertingų pasiūlymų.

Atsiliepimus siųsti į Lietuvos TSR MA Zoologijos ir parazitologijos institutą (232021,

Vilnius, Akademijos 2).

Redakcinė kolegija

Žinduolių tyrimo istorija

Žinduolių pažinimo pradmenys susiję su

žmonių praktine veikla. Medžiodamas,

vėliau vystydamas žemdirbystę ir gyvulininkystę,

eksploatuodamas miškus žmogus

turėjo pažinti tuos gyvūnus, su kuriais nuolat

tekdavo susidurti. Archyviniai ir publikuoti

istoriniai šaltiniai senovės metraščiai,

kronikos, geografijos ir statistikos

dokumentai, keliautojų aprašymai atskleidžia

ne tik žinduolių, ypač medžiojamųjų,

rūšinę sudėtį, bet ir atskirų rūšių gausumą,

svarbą kraštui bei prekybai su užsieniu.

T. Makovskio paruoštame Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės žemėlapio (1613)

aiškinime rašoma, kad krašte yra labai

daug gerų miškų, kuriuose gausu žvėrių;

lietuviai prekiauja su kitomis tautomis

javais, galvijų odomis, medžio anglimi,

derva, taip pat laukinių žvėrių, ypač bebrų

ir lapių, kailiais [581.

Apie Lietuvos girių žvėris rašo Motiejus

Miechovita [201] savo veikale „Traktatas

apie dvi Sarmatijas“ (Rytų Europos

istorinė geografija), kuris pirmą kartą

buvo atspausdintas 1517 m. Tarp kitų

žvėrių jis mini Lietuvos miškuose gyvenančius

stumbrus, miškinius arklius,

ernius.

Maždaugtuo pačiu laiku (1517 ir 1526)

keliavęs per Lietuvą Austrijos diplomatas

Zygmundas Herberšteinas [ 156 ], aprašydamas

Lietuvos gamtą, daug vietos skiria

taurui ir stumbrui: nurodo jų skiriamuosius

požymius ir pažymi, kad taurų dar

yra išlikusių Mazovijoje. Tai labai vertingos

žinios, nes, greitai išnykus taurui, imta

abejoti, ar jis, kaip atskira laukinių jaučių

rūšis, egzistavo ir istoriniais laikais. Po

tauro piešiniu Herberšteinas parašė: „Urus

sum, polonis tur, germanis Aurox, ignari

bisontis nomen dederant“ (esu tauras,

lenkiškai tur, vokiškai auroks, o nemokšos

mane vadina bizonu). Stumbro piešinį

papildo toks parašas: „Bison sum, polonis

suber, germanis Bisont, ignari uri nomen

dederant“ (esu stumbras, lenkiškai zuber,

vokiškai bizont, o nemokšos mane vadina

tauru). Taigi Herberšteinas skyrė stumbrą

nuo tauro, o jo pateiktas piešinys svarbus

teriologijos istorijai.

Beatodairiškai kertant miškus ir medžiojant,

kai kurių žvėrių sumažėjo, todėl

reikėjo reglamentuoti jų medžioklę. Medžioklės

reguliavimas ir kai kurių žvėrių

apsauga pirmą kartą įforminta Lietuvos

Statutuose (1529, 1566 ir 1588). Juose

yra skyriai medžioklei, bitininkystei ir žvejybai

reglamentuoti. Nors Lietuvos Statutas

iš esmės gynė stambiųjų žemvaldžių

teises naudotis gamtos turtais, bet jame

nustatyti medžioklės terminai ir būdai, kai

kurių žvėrių limituota medžioklė bei jų

apsauga pagrįsta ne tik ekonomiškai, bet ir

biologiškai. Pavyzdžiui, buvo draudžiama

žmonėms vaikščioti, ganyti gyvulius, šienauti

pievas prie bebraviečių. Taigi buvo

suprantama aplinkos svarba gyvūnams.

Tai nurodyta ir 1557 m. Valakų įstatyme

bei 1559 ir 1641 m. karališkųjų girių

tvarkymo taisyklėse [151, 167], kurios



draudė žmonėms be reikalo lankytis medžioklės

baruose (ostupuose), baidyti

žvėris, trukdyti jiems pereiti iš vienos

vietos į kitą, bet kokiais ūkiškais veiksmais

pažeisti žvėrių pašarų bazę.

Praktinės žinios apie žinduolių įvairovę,

jų gausumą, paplitimą ir biologiją vėliau

buvo apibendrintos stambiuose faunistinio

pobūdžio veikaluose. Tai jėzuito Gabrieliaus

Žončinskio (1664—1737) veikalas

„Historia naturalis...“ [97], išleistas 1721

m. Autorius, surinkęs papildomų duomenų,

parengė šio veikalo antrą variantą

„Auctuarium Historiae naturalis...“ [98],

kuris pasirodė 1742 m. jau autoriui mirus.

Žončinskio veikalai — tai pirmas bandymas

aprašyti Lenkijos, Lietuvos ir gretimų

kraštų gamtą, ne tik augalus ir gyvūnus,

bet ir kalnus, upes, klimatą, iškasenas,

mineralus, žmones ir net kai kuriuos astronominius

reiškinius.

G. Žončinskis veikalus rašė anksčiau

negu K. Linėjus, todėl, klasifikuodamas

fauną, rėmėsi Aristoteliu ir gyvūnus skirstė

į dvi grupes: turinčius kraujo ir bekraujus.

Pirmieji smulkiau skirstomi į žuvis,

roplius (kartu su varliagyviais), paukščius

ir žinduolius. Kai kurie gyvūnai dar sisteminami

pagal jų gyvenamąją aplinką. Pavyzdžiui,

jūriniai žinduoliai priskiriami

prie jūrinių žuvų. Visi smulkieji žinduoliai

ir net ežys su barsuku sujungti į „požeminių“

grupę. Atskirų grupių gyvūnai

aprašyti alfabetine tvarka pagal jų lotyniškus

pavadinimus. Veikale yra duomenų

apie 35 Lietuvos žinduolių rūšis, tarp jų

dabar jau išnykęs ernis, rudasis lokys,

sabalas, vilpišys, laukinis arklys, tauras,

stumbras.

G. Žončinskis buvo gamtos tyrinėtojas

mėgėjas. Rašydamas veikalus, rėmėsi ne

savo tyrimais (nors kai kur pažymi, kad

pats matė ar ištyrė), o savo krašto ir užsienio

literatūra, istoriniais metraščiais, kronikomis,

muziejiniais eksponatais ir net

liaudies pasakojimais. Dėl to greta vertingų

žinių yra ir legendų, pasakų, prietarų,

kuriuos, pasak Z. Fedorovičiaus [28],

tada jau galima buvo atmesti. G. Žončinskio

veikalai atspindi XVIII a. Lenkijos

ir Lietuvos fauną. Jį citavo įžymūs mokslininkai

— K. Linėjus, G. Biufonas, tomis

žiniomis naudojosi Lietuvos ir Lenkijos

natūralistai ir gamtos tyrinėtojai.

Vėliau pasirodė ir daugiau zoologinio

pobūdžio veikalų bei vadovėlių, kuriuose

buvo duomenų apie Lietuvos žinduolius.

Iš jų paminėtinas Kšištofo Kliuko (1739—

1796) 4 tomų veikalas „Naminiai ir laukiniai

gyvuliai“. Pirmame tome aprašyti

žinduoliai [52]. Autorius šį veikalą rašė

gyvendamas Cechanove (buvo šios parapijos

klebonas), todėl geriausiai žinojo

Podolės, Mozūrijos ir Lietuvos pietinės

dalies (iki Vilniaus) fauną [10], taip pat

palaikė ryšius su kitais to meto pažangiais

žmonėmis, iš kurių gaudavo žinių darbui

ir eksponatų gamtos kabinetui. Be to, naudojosi

Žončinskio veikalais ir užsienio

literatūra. Pirmojoje knygos dalyje autorius

nušviečia bendrosios biologijos problemas,

žinduolių sistematiką, anatomiją ir

fiziologiją. Atskira dalis — apie laukinių

žinduolių naudą, medžioklę, medžioklinius

šunis, žvėrynus ir kt. Tačiau Kliukas daugiausia

dėmesio skyrė naminiams gyvuliams,

jų šėrimui, priežiūrai, veisimui,

veislių gerinimui, gydymui ir kt.

Vėliau buvo išleista R. Ladovskio [57]

knyga, kurioje aprašyti Lenkijos, Lietuvos

ir gretimų kraštų augalai, gyvūnai ir mineralai

enciklopedinio žodyno forma.

Gamtos istorijos katedros įsteigimas

senajame Vilniaus universitete (1781)

buvo svarbus zoologijos mokslo raidai

Lietuvoje. Čia gamtos mokslus dėstė

įžymūs mokslininkai. Buvo atliekami teorinio

ir praktinio pobūdžio zoologiniai

tyrimai.

Pirmasis gamtos istorijos katedros profesorius

Žanas Emanuelis Žiliberas

(1741 —1814) Vilniuje dirbo 3 metus

(1781 —1783). Nors pagrindinė Žilibero

veiklos sritis buvo botanika, bet jis tyrė ir

kai kurių žinduolių (stumbro, briedžio,

vilko, bebro) anatomiją, morfologiją bei

veisimąsi. Tai paskelbė veikale „Gamtos

tyrinėjimai Lietuvoje“ [31].

Nuo 1802 m. gamtos istorijos katedroje

dirbo Stanislovas Bonifacas Jundzilas

(1761 —1847). 1807 m. Vilniuje pasirodė

(vėliau buvo išleistas pakartotinai) 4 dalių

veikalas „Trumpoji zoologija“, kurio

pirmojoje dalyje aprašyti žinduoliai [46].

Tai iš esmės zoologijos žinynas, kuriame

apibūdinti visi žinduolių būriai, atskirų

rūšių morfologiniai požymiai, biologija,

paplitimas, praktinė reikšmė. Aprašydamas

žinduolius, Jundzilas vadovavosi to laikotarpio

mokslo žiniomis ir paneigė kai

kuriuos paplitusius prietarus ir prasimanymus.

Nors jo knyga skirta viso pasaulio

žinduolių faunai, bet joje yra duomenų

ir iš Lietuvos. Pažymėtina, kad Jundzilas

neskyrė tauro nuo stumbro ir manė, kad

tai yra ta pati, tik kitaip vadinama rūšis.

Kad tauras ir stumbras savarankiškos

rūšys, įrodė Liudviko Heinricho Bojanaus

(1776—1827) darbai. L. Bojanus Vilniaus

universitete (1804—1824) dėstė veterinariją,

vėliau — lyginamąją anatomiją,

įsteigė zootomijos kabinetą, parašė daugiau

kaip 40 darbų iš veterinarijos, lyginamosios

anatomijos, embriologijos ir zoologijos

[106].

L. Bojanus domėjosi iškastiniais gyvūnais.

Iš osteologinės medžiagos aprašė pirminį

stumbrą (Bison priscus Boj.). Jis

žinojo, kad Lietuvoje ir kituose Europos

kraštuose aptinkama kito stambaus dykaragio

kaulų, panašių į naminių galvijų

kaulus. Ištyrinėjęs kaukolę, jis aprašė

atskirą laukinio jaučio rūšį, kurią pavadino

Bos pr imi genius.

Bojanaus meto mokslininkai nesutarė,

kiek Europoje gyveno laukinių jaučių

rūšių istoriniais laikais — viena ar dvi.

Kadangi tikslaus tauro aprašymo nebuvo,

kai kurie mokslininkai, netikėdami antikine

ir viduramžių literatūra, manė, jog

tauras ir stumbras yra ta pati, tik nevienodai

vadinama rūšis. Todėl Bojanus pradėjo

išsamiai tirti dar gyvenantį, bet retą

stumbrą. Gavęs iš Belovežo girios du

stumbrus, smulkiai aprašė jų išvaizdą,

skeletą ir palygino su paties aprašytu laukiniu

jaučiu Bos primigenius, nurodydamas

jų skiriamuosius požymius. Šie duomenys

[9] buvo išspausdinti 1827 m. Bonoje.

Bojanaus padaryta stumbro iškamša

ir dabar yra Vilniaus valstybinio V. Kapsuko

universiteto Zoologijos katedros muziejuje.

Įrodęs, kad Bos primigenius ir stumbras

(jį pavadino Urus nostras) yra dvi skirtingos

rūšys, Bojanus savo nuomonės nepakeitė.

Įsitikinęs, kad Bos primigenius,

kaip rūšis, išnyko priešistoriniais laikais,

o Herberšteinas tauro vardu aprašė paprastą

sulaukėjusį jautį, jis tauro ir stumbro

vardus laikė sinonimais. Tik vėliau,

kai 1880 m. buvo paskelbtas Varšuvos

universiteto profesoriaus A. Vžesniovskio

[1131 darbas apie paskutinius taurus

Jaktorovo girioje, netoli Varšuvos, paaiškėjo,

kad tauras gyveno ir istoriniais laikais,

o visiškai išnyko tik XVII a. pradžioje

(1627). Bojanaus aprašytas Bos primigenius

ir buvo naminių galvijų protėvis —

tauras. Jo lotyniškas pavadinimas išliko

zoologijos sistematikoje.

Nuo 1827 iki 1838 m. Vilniaus universitete,

o jį uždarius (1832),— Medicinoschirurgijos

akademijoje dirbo Bojanaus

mokinys Eduardas Eichvaldas (1795—

1876). Būdamas Vilniuje, jis tyrinėjo Lietuvos

ir pietvakarių Rusijos florą, fauną,

domėjosi paleontologija ir geologija. Šiuos

tyrimus apibendrino veikale „Lietuvos,

Volynės ir Podolės gamtos bruožai“ [ 141.

Knygoje aprašyta apie 40 Lietuvos žinduolių

rūšių, tarp jų minimi jau beveik visi

smulkieji žinduoliai (išskyrus šikšnosparnius)

— vabzdžiaėdžiai, peliniai graužikai,

3 rūšys miegapelių (didžioji, lazdyninė

ir miškinė), stumbras, jo biologija.

Vilniuje Eichvaldas parašė ir 1828—

1831 m. išleido 3 dalių vadovėlį „Specialioji

zoologija“ („Zoologia specialis“)

[13], kuriame aprašyta daugiau kaip

2000 gyvūnų, tarp jų 211 žinduolių. Gyvūnų

sistemą jis pateikė nuo paprasčiausių

iki sudėtingesnių formų ir pavaizdavo

kaip šakotą medį („Arbor vitae animalis“

) . Taigi Eichvaldas suprato, jog evoliucija

vyksta ne viena, kylančia aukštyn

linija, o daugeliu krypčių. Eichvaldo gyvūnų

klasifikacija tuo laikotarpiu buvo

labai progresyvi [106].

1836—1837 m. Vilniuje pasirodė Norberto

Alfonso Kumelskio ir Stanislavo

Gorskio 3 dalių knyga „Zoologija arba

gyvūnų gamtos istorija“ [54]. Tai iš esmės

zoologijos vadovėlis.



1847—1850 m. taip pat Vilniuje išleistas

Gustavo Belkės 3 dalių veikalas

[6]. Jame pateikta viso pasaulio žinduolių

sistematika, aprašyta atskiros rūšys, jų

išvaizda, arealas. Iš Lietuvos žinduolių

minimi visi vabzdžiaėdžiai, plėšrieji, kanopiniai,

daugelis graužikų, pateikta bendro

pobūdžio žinių apie gausumą (reta, paprasta,

labai dažna ir kt.). G. Belkės pateikta

žinduolių klasifikacija truputį artimesnė

dabartinei. Jis išskiria (nors ne

visur teisingai) būrius, šeimas, gentis, rūšis

ir jų atmainas, kritikuoja kai kurias ankstesnių

gamtininkų klaidas. įdomu tai, kad

Belkė žinojo apie paskutinius taurus, išnykusius

Jaktorovo girioje, bet, vadovaudamasis

Bojanaus, Kliuko, Čackio ir kitų

gamtininkų autoritetu, taip pat teigė, kad

tauras ir stumbras yra ta pati rūšis.

Senojo Vilniaus universiteto auklėtinis

Konstantinas Tyzenhauzas (1786—1853)

daugiausia domėjosi ornitologija, bet yra

vertingų jo ir teriologinių darbų. Pažymėtinas

1848 m. Rygoje išleistas „Paukščių

ir žinduolių katalogas“, kuriame aprašyta

apie 50 Lietuvos žinduolių rūšių, ir Lietuvos

miegapelių tyrimai [102, 103].

1852 m. Vilniuje išleistas Adomo Pliaterio

„Vietinių žinduolių, paukščių ir žuvų

sąrašas“ [86], kuriame sistematine tvarka

aprašyti Lietuvos, pietryčių Latvijos (buvusios

Livonijos) ir gretimų Baltarusijos

sričių žinduoliai, pateiktos atskirų rūšių

biologijos, gausumo ir paplitimo trumpos

anotacijos.

Apžvelgiant chronologine tvarka visus

minėtus veikalus, paaiškėja XVIII a. ir

XIX a. pirmosios pusės Lietuvos ir gretimų

kraštų žinduolių fauna. Šie veikalai svarbūs

teriologijos istorijai.

XIX a. antrojoje pusėje sukaupta nedaug

medžiagos mūsų krašto gyvūnijai

pažinti. Aukštosios mokyklos nebuvo, zoologiniai

rinkiniai buvo išgabenti į kitus

Rusijos imperijos miestus, gamta nebuvo

tyrinėjama. Šis laikotarpis „lig mūsų dienų

gali būti apibrėžtas kaip visiškas nedarbas

mūsų gamtos pažinimo srityje“,—

rašė Tadas Ivanauskas 1921 m. Iš šio laikotarpio

paminėtini nebent tik atskirų

gubernijų geografiniai bei statistiniai aprašymai,

liečiantys ir vietinę fauną [87,

129, 183]. Kai kurių duomenų apie medžiojamuosius

žvėris yra medžioklių aprašymuose

[55, 150, 203, 226].

XX a. tik trečiajame dešimtmetyje vėl

pradėti zoologiniai tyrimai Lietuvoje. Jų

pradininku galima laikyti zoologą pedagogą

Jurgį Elisoną (1889—1946). Jis rašė

vadovėlius [15, 17], rinko bibliografinę

medžiagą [21, 23], tautosaką apie gyvūnus

[25], kūrė lietuvišką zoologinę terminiją

[16]. Daugiausia duomenų surinko

apie žinduolių rūšinę sudėtį, paplitimą,

gausumą, domėjosi žinduolių fosilijomis

[22]. Parengė populiarią 3 dalių knygą

„Mūsų šalies žinduoliai“ [26], kurioje

aprašytos 52 rūšys (kartu su išnykusiomis),

t.y. didesnė dalis dabartinės Lietuvos

žinduolių faunos.

J. Elisonas buvo aktyvus zoologijos žinių

populiarintojas. Daug jo straipsnių

apie žinduolius paskelbta trečiojo ir ketvirtojo

dešimtmečio periodinėje spaudoje.

1919 m. Tadas Ivanauskas (1882—

1970) įkūrė Lietuvos gamtos tyrimo stotį,

kuri kartu su zoologijos muziejumi 1922m.

atiteko Lietuvos universitetui. Jis tyrinėjo

Lietuvos fauną, rinko zoologijos muziejui

gyvūnų kolekcijas. Pirmasis faunos

sąrašas buvo paskelbtas 1922 m. [42].

Jame — 35 žinduolių rūšys, jų lotyniški ir

lietuviški pavadinimai, nurodyta dažnos

ir retai aptinkamos nykstančios rūšys. Šis

sąrašas vertingas tuo, kad paremtas konkrečia

Lietuvoje surinkta faktine medžiaga.

Vėliau T. Ivanauskas daugiausia tyrė

paukščius, bet domėjosi ir žinduoliais, rinko

jų kolekcijas, daug rašė periodinėje

spaudoje. T. Ivanausko publikacijų sąraše

straipsnių ir leidinių apie žinduolius yra

maždaug 15%, o nuo 1920 iki 1930 m.—

net 26%. T. Ivanauskas ypač daug dėmesio

skyrė retoms ir nykstančioms rūšims,

jų išsaugojimui ir pagausinimui. Tai buvo

aktualu, nes po karo žinduolių fauna

buvo labai skurdi.

Lenkiškame Vilniaus universitete žinduoliai

beveik nebuvo tyrinėjami. Šiek

tiek žinių apie Vilniaus apylinkių žinduolius

galima rasti Zygmundo Fiodorovičiaus

knygoje [27], kurioje aprašoma Lenkijos

žinduolių fauna. Apie Vilniaus krašto

smulkiuosius žinduolius (pelinius graužikus,

šikšnosparnius ir kt.) duomenų surinko

Vilniaus universiteto auklėtinis Augustinas

Mačionis.

Atkūrus Lietuvos TSR Mokslų Akademiją

(1945), teriologiniai tyrimai buvo

sutelkti Biologijos (nuo 1969 m.— Zoologijos

ir parazitologijos) institute.

Pokario metų teriologinių tyrimų pradininkė

buvo Natalija Likevičienė

(1910—1977). Nuo 1949 iki 1961 m. ji

tyrinėjo pelinius graužikus, sukaupė duomenų

apie vabzdžiaėdžius ir šikšnosparnius,

taip pat pilkojo kiškio biologiją ir

ekologiją.

Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose

buvo tiriami ir kiti žinduoliai: šuniniai

(J. Prūsaitė), kiauniniai (S. Maldžiūnaitė),

stirna (P. Bluzma). Duomenys

apibendrinti kandidatinėse disertacijose.

A. Mickus tyrė ondatrą. Lietuvos žinduolių

fauna domėjosi Maskvos, žvėrininkystės

instituto prof. B. Kuznecovas [187].

Nuo septintojo dešimtmečio institute

pradėti žinduolių ekologijos tyrimai. Pirmiausia

buvo aiškinami funkciniai ryšiai

tarp populiacijų (stirnos, kai kurių pelinių

graužikų) lyčių ir amžiaus struktūros,

gyvūnų tankumo ir produktyvumo (A.

Blažys, S. Maldžiūnaitė, A. Mickus, J. Prūsaitė).

Nustatyta smulkiųjų žinduolių vidurio

Lietuvos kultūrinėse ganyklose lokalizacijos

ypatumai, dominuojančios rūšies

— paprastojo pelėno gausumo dinamikos

ciklų trukmė, jo poveikis ganyklų

augalijai, patikslinta veisimosi biologija

(S. Maldžiūnaitė, R. Mažeikytė). Nuo

1976 m. tiriami kai kurių žinduolių erdvinės

struktūros dėsningumai, jų ryšiai su

gyvenamąja aplinka bei gyvenamojo ploto

panaudojimas sukultūrinto ir sparčiai

kintančio kraštovaizdžio sąlygomis (R.

Baleišis, L. Balčiauskas, K. Baranauskas,

P. Bluzma, R. Mažeikytė, A. Mickus,

J. Tauginas).

Tyrinėta botaniniu-zoologiniu draustinių,

Žuvinto ir Čepkelių rezervatų bei

nacionalinio parko žinduolių fauna. Išaiškinta

ondatrų ir bebrų daroma žala Nemuno

žemupio užliejamų pievų polderių

sistemai ir pasiūlyta, kaip ją sumažinti.

Išbandytos priemonės, kaip apsaugoti fauną

lauko darbų periodu. Nuo 1983 m.

instituto teriologai tiria Ignalinos AE regiono

zoocenozes [114, 115]. Parazitologai,

tirdami žmonių ir naminių bei laukinių

gyvūnų parazitus, aiškindami parazitologinę

situaciją respublikoje, sukaupė

nemažai duomenų apie žinduolių parazitinių

pirmuonių (T. Arnastauskienė) ir

helmintų (J. Kazlauskas, V. Kiselienė,

A. Šilkas ir kt.) fauną, apsikrėtimo intensyvumą

ir ekstensyvumą, pasiūlė svarbesnių

parazitozių profilaktikos priemones.

Septintajame dešimtmetyje žinduolius

pradėjo tirti ir Lietuvos miškų ūkio mokslinio

tyrimo institutas. Grupė mokslinių

darbuotojų nagrinėjo miško ir elninių

žvėrių tarpusavio santykių dėsningumus,

elninių populiacijų priklausomumą nuo

šakelinių pašarų išteklių, šių žvėrių poveikį

miško medynams, priemones, įgalinančias

suderinti miškų ir medžioklės ūkių

interesus (V. Padaiga, G. Petružis, B.

Marma, A. Chatkevičius). Remiantis šiais

tyrimais, parengta daktarinė disertacija

(V. Padaiga). Tiriama šerno (Z. Janulaitis)

ir kiškių (O. Bielova) biologija ir

ekologija, atliekami pilkojo kiškio veisimo

nelaisvės sąlygomis bandymai.

Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto

Zoologijos katedroje parengtos kandidatinės

disertacijos apie bebrą (A. Palionienė)

ir briedį (R. Baleišis). Šios

katedros docentas A. Mačionis sukaupė

išsamių duomenų apie stumbrų veisimą

Lietuvoje nelaisvės sąlygomis ir bandymus

sukurti laisvųjų stumbrų bandas mūsų

miškuose. Be to, čia parengta nemažai

diplominių darbų apie žinduolius: stumbrą

(L. Balčiauskas), bebrą (A. Gerulaitis,

R. Skeiveris, V. Rutkauskaitė, R. Šutinys,

A. Ulevičius), lūšį (A. Matuzevičius),

šikšnosparnius (D. Pauža) ir kt.

Teriologinių tyrimų plėtojimui svarbus

Lietuvos teriologų draugijos — Sąjunginės

teriologų draugijos Lietuvos skyriaus

įsteigimas (1980). Draugija telkia visų

respublikos teriologų jėgas aktualioms teriologinėms

problemoms spręsti, populia-

Teriofaunos formavimasis ir sudėtis 12

rina teorinius ir praktinius tyrimo rezultatus,

padeda draugijos nariams kelti kvalifikaciją.

į draugijos veiklą įsijungė ne

tik moksliniai darbuotojai, bet ir praktikai,

kurių tiesioginis darbas susijęs su žinduolių

apsauga ir naudojimu. Klaipėdos jūrų

muziejuje tyrinėjama laikomų baseinuose

ruonių biologija ir elgsena, renkamos žinios

apie ruonių ir banginių pasirodymą

Lietuvos pajūryje (R. Skeiveris, A. Grušas).

Respublikos medžioklės ūkiuose kaupiami

duomenys apie medžiojamųjų žvėrių

gausumo pakitimus, jų kaimenių struktūrą,

introdukuotų rūšių (danielių, muflonų)

aklimatizaciją ir kt. (A. Kamičaitis,

K. Petelis), sudarinėjami medžioklėtvarkos

projektai (vadovas G. Petružis).

Respublikiniame zoologijos sode (Kaune)

nagrinėjama žinduolių laikymo ir

priežiūros problemos, veisimasis nelaisvėje,

kai kurie fiziologiniai gyvūnų organizmo

rodikliai, ligos, jų gydymas ir profilaktika

(V. Gedminas, V. Raudeliūnienė

ir kt.).

Lietuvos valstybiniame gamtos apsaugos

komitete bei Lietuvos medžiotojų ir

žvejų draugijoje kaupiami medžiojamųjų

žinduolių apskaitos ir sumedžiojimo statistiniai

duomenys, kurie atspindi atskirų

rūšių gausumo dinamiką, padeda racionaliau

eksploatuoti medžiojamos faunos

išteklius.

Per paskutinius du dešimtmečius apie

Lietuvos žinduolius išleista nemažai leidinių

ir vadovų jiems pažinti [4, 41, 65,

68, 78, 80, 94]. T. Ivanausko knygoje

„Pasaulio žvėrys“ [40] aprašyti visi Lietuvos

žinduoliai. Lietuvos teriologijai svarbus

Estijos mokslininko K. Paaverio veikalas

[207]. Autorius, ištyręs Estijos,

Latvijos ir Lietuvos archeologijos paminkluose

rastą iki septintojo dešimtmečio subfosilinę

osteologinę medžiagą, išaiškino

Pabaltijo teriofaunos formavimąsi bei kintamumą

poledynmečio (holoceno) laikotarpiu.

Tai pagrindinis ir kol kas vienintelis

apibendrintų paleozoologinių žinių

apie Lietuvos žinduolius šaltinis.

Teriofaunos formavimasis ir

sudėtis

Dabartinė Lietuvos žinduolių fauna geologiškai

labai jauna. Ji pradėjo formuotis

maždaug prieš 15—13 tūkst. metų, kai iš

Lietuvos teritorijos traukėsi ledynai, keitėsi

klimatas, vystėsi augalija. Ledynų pakraščiuose

vyravusią arktinę dykumą pakeitė

tundra, kurioje augo beržas keružis,

kai kurios gluosnių rūšys, samanos, kerpės.

Klimatas buvo subarktinis. Tada žinduolių

fauną sudarė tundrinės rūšys: šiaurės

elnias, pirminis stumbras (Bison priscus)

— dabartinio stumbro pirmtakas,

poliarinė lapė (Alopex lagopus), baltasis

kiškis, lemingai ir rūšys — ubikvistai —

vilkas, šermuonėlis, galbūt lūšis, ūdra.

Taip pat eurosibirinės rūšys — rudasis

lokys, ernis, briedis [207]. Tuo laikotarpiu

dar gyveno būdingi ledynmečio žinduoliai

— mamutas, gauruotasis raganosis,

avi jautis.

Mamutas (Mammuthus primigenius) —

tai senovinis dramblys. Jo kūną dengė

šiltas kailis, todėl nebojo didelių speigų.

Kad jis gyveno Lietuvos teritorijoje, liudija

fosiliniai radiniai. Mamuto kaulų

rasta Kurmaičiuose ir Bajoruose prie Kretingos.

1933 m. Jiesios upės šlaite (Kauno

raj.) aptiktas mamuto durklas, 1954 m.

prie Pagėgių — žandikaulio fragmentas,

1957 m. Naujojoje Vilnioje, 20 m gylio

žvyro karjere — krūminis dantis, [domiausias

radinys — tai mamuto durklai

ir 40 sveikų kaulų, kurie iškasti 1957 m.

vasarą Vilniuje, Antakalnyje, Smėlių gatvėje.

Tai būta stambaus patino. Jo durklų

skersmuo storiausioje vietoje — 19,5 cm,

ilgis (matuojant išoriniu lanku) — 300

cm. Skeleto matmenys rodė, kad šis mamutas

galėjo būti 310—315 cm aukščio.

Taigi savo didumu jis prilygsta didžiausiam

iš visų rastų mamutų — Adamso

mamutui, kuris 1799 m. buvo išplautas

Lenos deltoje. Šis Vilniaus mamutas gyveno

maždaug prieš 13—12,5 tūkst. metų

[67].

Gauruotasis raganosis (Coelodonta antiąuitatis)

nuo viduriniojo pleistoceno


buvo paplitęs visoje Europoje, išskyrus

Skandinaviją [175]. Tai buvo taip pat

stambus žvėris, apžėlęs tankia gauruota

vilna. Jis, matyt, išnyko ledynmečio pabaigoje,

nes poledynmečio sluoksniuose jo

fosilinių liekanų nerasta.

Tuo pačiu laikotarpiu Lietuvoje galėjo

gyventi ir avijautis (Ovibos moschatus).

Dabar jis išlikęs tik tolimoje šiaurėje

(Grenlandijoje, Kanados šiaurėje), o

pleistocene gyveno beveik visoje Europoje.

Šiaurinis elnias (Rangifer tarandus)

taip pat priklauso vadinamajai „mamutinei“

žinduolių faunai, tik jis, kaip ir avijautis,

išliko pasitraukdamas kartu su tundra

į šiaurę. Apie Lietuvoje gyvenusį šiaurinį

elnią byloja aptinkami jo ragai ir

kaulai. Kalniškiuose (Klaipėdos m.)

1865 m. rasti 5 strėlių antgaliai, pagaminti

iš šiaurinio elnio ragų ir kaulų. Jie priskiriami

vėlyvajam pleistocenui. Nidoje

(1866) — ragas iš ankstyvojo holoceno.

Pavieniai ragai (amžius nenustatytas) aptikti

Klaipėdos uoste (1894),” Kauno apylinkėse

(1932), Kirsnos upėje (1932),

Rūdninkų miškuose ir kt. Prie ankstyvųjų

radinių priklauso pjaustyti šiaurės elnio

ragai, rasti keliose vietose Rytprūsiuose.

Jie priskiriami 16—14 tūkst. m. pr. m. e.

[53].

Poledynmečio pradžioje svarbiausia

teriofaunos formavimuisi buvo tundros

išnykimas. Pasitraukus ledynams iki pietinės

Skandinavijos (prieš 12—10 tūkst.

m.), orai atšilo. Vietoj prieledyninės tundros

formavosi miškatundrė su beržynų ir

pušynų retmiškiais. P reborealinio, vėliau

— borealinio klimato periodais miškai

sutankėjo, teritorija tapo miškingesnė.

Nors miškuose vis dar vyravo pušys ir

beržai, bet jau atsirado ir daug lazdynų

bei šiek tiek plačialapių medžių. Šiuo

laikotarpiu žinduolių faunoje gausėjo miškinių

rūšių. Greta ubikvistų labai paplito

šios miškinės žinduolių rūšys: rudoji lapė,

miškinė kiaunė, barsukas, miškinė katė,

arba vilpišys, bebras, voverė, išliko baltasis

kiškis, ernis. Pastovūs gyventojai tapo

ūdra, lūšis, rudasis lokys. Atsirado taurusis

elnias, gerokai pagausėjo briedžių. Ankstyvojo

holoceno pabaigoje jau gyveno

visi kanopiniai, bet, lyginant su briedžiu,

dar buvo negausūs. Iš pietinės kilmės kanopinių

Rytų Pabaltijyje pirmiausia paplito

tauras. Kai kurios tundrinės žinduolių

rūšys išnyko. Ankstyvojo holoceno

pradžioje poliarinę lapę pakeitė rudoji

lapė. Manoma, kad tuo laiku išnyko ir

pirminis stumbras (Bison priscus). Šiaurinis

elnias išsilaikė kiek ilgiau. Jis išnyko

ankstyvojo holoceno pabaigoje, kai labiau

atšilo klimatas ir sutankėjo miškai.

Kitas svarbus teriofaunos istorijai etapas

— tai spygliuočių ir siauralapių miškų

pakitimas į plačialapius. Miškai ypač suklestėjo

viduriniajame holocene, kuris

prasidėjo maždaug prieš 6000 m. pr. m. e.

ir truko apie 5000 m. Per didesnę šio

geologinio laikotarpio dalį vyravo pats

šilčiausias atlantinis klimatas (klimato

optimumas). Miškuose paplito šilummėgiai

medžiai — guobos, liepos, ąžuolai.

Visoje Lietuvos teritorijoje augo miškai.

Atvirus plotus sudarė tik aukštapelkės,

žemapelkės, upių deltos ir iškilusios iš jūros

aukštumos. Šiuo laikotarpiu pagausėjo

pietinės kilmės žinduolių, ypač šernų ir

taurų, ir išliko anksčiau paplitusios miškinės

rūšys bei rūšys-ubi k vištai.

Atlantinio klimato periodas laikomas

tauro, kaip rūšies, klestėjimo laikotarpiu.

Rytų Pabaltijyje tauras buvo gausiausias

V—III tūkstantmetyje pr. m. e. Kiti kanopiniai

iš dalies buvo retesni. Gyveno

tik baltasis kiškis, pilkojo dar nebuvo.

Kitu, dar palyginti šiltu, bet sausesnių

subborealinio klimato periodu (II—I tūkstantmetis

pr. m. e.) plačialapius miškus

ėmė stelbti eglynai. Šiuo laikotarpiu pietinių

europinių žinduolių mažėjo, o miškinių

— gausėjo. Lyginant su ankstyvesnių

laikotarpiu, sumažėjo šernų ir taurų,

o briedžių, priešingai, pagausėjo, bet rūšinė

faunos sudėtis nepakito.

Vėlyvajame holocene, prasidėjusiame

maždaug 500 m. pr. m. e., klimatas tapo

drėgnas ir vėsokas, [sivyravo dabartinių

tipų spygliuočių ir mišrūs miškai. Dėl šių

klimato ir augalijos pokyčių žinduolių

faunos rūšinė sudėtis nepasikeitė, tik pietinėms

rūšims (miškiniam arkliui, arba

tarpanui, vilpišiui, tauriajam elniui, taurui



ir kt.) atšalimas ir eglynų plitimas nebuvo

palankūs, todėl jų sumažėjo.

Teriofauną veikė ne tik gamtinės sąlygos,

bet ir žmogaus ūkinė veikla, ypač

nuo mūsų eros pradžios. Archeologiniais

duomenimis [96], žmonės Lietuvos teritorijoje

apsigyveno maždaug XI—X tūkstantmetyje

pr. m. e. Gyveno bendruomenėmis,

daugiausia prie vandens telkinių.

Vertėsi medžiokle bei žvejyba. Nors pagrindinis

žmonių pragyvenimo šaltinis

buvo stambieji žinduoliai, bet jų daug

nesumedžiodavo.

Nuo III tūkstantmečio pr. m. e. (viduriniame

holocene) vystėsi gyvulininkystė

ir primityvi žemdirbystė. Naujojo

akmens amžiaus žmonių gyvenvietėse

greta anksčiau prijaukinto šuns jau aptinkama

karvių, ožkų, avių, kiaulių kaulų.

Šiems gyvuliams reikėjo ganyklų ir pašaro

žiemai. Javams sėti reikėjo žemės, todėl

pradėta naikinti miškus. Tačiau gyvulininkyste

ir žemdirbyste buvo verčiamasi

dar ne visur, todėl atskiri miškų plotai,

kurie buvo paversti dirbamaisiais laukais,

neturėjo įtakos laukinei faunai. Šio laikotarpio

pokyčiai labiau galėjo veikti tik

taurą, kuris gyveno paupių pievose ir

miškuose ir buvo persekiojamas kaip vertingas

maistui, bet nepageidautinas dirbamuosiuose

laukuose, žvėris.

Gerokai pakito žmonių ekonominis gyvenimas

perėjus iš akmens į metalo amžių.

Lietuvoje žalvario amžiaus pradžia laikomas

XVI a. pr. m. e. [53]. Atsiradus metalo

dirbiniams ir įrankiams, sparčiau ėmė

vystytis žemdirbystė ir gyvulininkystė,

nors lygiagrečiai dar egzistavo ir medžioklė

bei žvejyba. Pradėta lydiminė žemdirbystė.

Kadangi atvirų plotų buvo nedaug,

todėl lydimui paruošti buvo deginami miškai.

Labiausiai buvo naikinami žalingi

gyvulininkystei plėšrūnai. Laukiniai kanopiniai

dar buvo svarbus maisto šaltinis.

Žalvario amžiaus gyvenvietėse jau aptinkami

ir naminio arklio kaulai. Naminis

arklys žemdirbių gentims buvo labai reikalingas,

todėl imta persekioti laukinius arklius,

kurie trukdė išlaikyti naminių arklių

tabūnus (laukiniai kumeliai išvesdavo namines

kumeles). Be to, laukinių arklių

jaunikliai buvo gaudomi ir prijaukinami.

I—II m. e. a. gyvulininkystė ir žemdirbystė

tapo pagrindiniu žmonių verslu.

Intensyviai kertant miškus, dideli miškų

masyvai išnyko, teritorijos miškingumas

sumažėjo. Vietoj miškų buvo sukurtos

naujos landšafto formos — dirbamieji

laukai. Be to, gausėjo gyventojų, taigi

didėjo žmogaus ir laukinių žinduolių kontaktai:

tiesioginis persekiojimas, galimybė

apsikrėsti naminių gyvulių ligomis ir kt.

Nuo XIX a. teriofaunos dinamiką veikia

besivystanti pramonė, gyvenviečių gausumas,

kelių tinklo plėtimas, nauja technika.

Keisdamas landšaftą, žmogus kartu keitė

ir žinduolių gyvenimo sąlygas, o tai turėjo

įtakos jų gausumui ir paplitimui.

Toks buvo netiesioginis žmogaus poveikis

faunai. Tačiau žmogus fauną veikė ir tiesiogiai.

Laukiniai žinduoliai buvo medžiojami

dėl mėsos, kailių ir kitokios naudingos

produkcijos, be to, naikinami kaip

žmogaus ūkio kenkėjai.

Pažymėtina, kad landšafto ir žmonių

ekonominio gyvenimo pokyčiai turėjo

didesnį poveikį tik atskirų žinduolių rūšių

gausumui, o rūšinė teriofaunos sudėtis

išliko mažai pakitusi iki II m. e. tūkst. vidurio.

Beveik visos išnykusios žinduolių

rūšys, kurios gyveno Lietuvoje viduriniajame

holocene, išnyko per paskutiniuosius

500—600 metų. Tai daugiausia miškinės

rūšys, nesugebėjusios prisitaikyti prie pakitusių

aplinkos sąlygų ir antropogeninio

preso.

Pirmiausia išnyko tauras (Bos primigenius).

Pagal fosilines liekanas, tai buvo

stambus laukinis jautis, svėręs 600—800

kg, su dideliais, augančiais į šonus, paskui

staiga užlinkstančiais į priekį ir aukštyn

ragais. Manoma, kad bulių kailis buvo

tamsus — visiškai juodas ar su rusvu atspalviu,

o patelių — rusvas. Išilgai nugaros

ėjo siaura balkšva (kai kurių autorių

nuomone — šviesiai rusva) juosta. Nors

ir stambus, tauras buvo ilgomis kojomis,

grakštesnis už naminį jautį. Tai ledynmečio

tauro (Bos trochoceros) palikuonis,

kuris istoriniais laikais dar gyveno

beveik visoje Europoje (į šiaurę iki Šve-

dijos pietinės dalies), Šiaurės Afrikoje,

Mažojoje Azijoje, Sirijoje, Mezopotamijoje.

Tauras pirmiausia ėmė nykti šiaurinėje

arealo dalyje. Pavyzdžiui, Latvijoje ir Estijoje

jų jau nebebuvo I tūkstantmetyje

pr. m. e. Iki XIII m. e. a. jis išnyko daugelyje

Vakarų ir Vidurio Europos šalių:

Vokietijos šiaurinėje dalyje (XI—X a.),

Čekoslovakijoje (XI—XII a.), Prancūzijoje,

Vengrijoje, Centrinėje Rusijoje,

Ukrainoje (XIII a.) ir kt. Kiek ilgiau

išliko Rytprūsiuose, Lietuvoje ir Lenkijoje.

Kada tauras visiškai išnyko Lietuvoje,

tiksliai nenustatyta. XV a. pradžioje, matyt,

jų dar buvo, nes Lietuvos didysis kunigaikštis

Vytautas 1409 m. 4 jaunus taurus

padovanojo Teutonų ordino grosmeisteriui

[A. Nehring, 1898, pagal 207]. Diplomatas

Z. Herberšteinas [156], keliavęs

per Lietuvą 1517 ir 1526 m., rašo, kad

taurų čia jau nebėra. Tauras neminimas

ir I Lietuvos Statute, išleistame 1529 m.

Paskutiniai taurai ilgiausiai išliko Lenkijoje,

Jaktorovo girioje, netoli Varšuvos.

1557 m. čia gyveno apie 50 taurų, iki

1601 m. liko tik 4, o 1627 m. nugaišo paskutinė,

maždaug 30 metų patelė J 66,

113].

Kodėl taurai išnyko, nėra visiškai aišku.

Matyt, priežastis buvo ne viena. Sparčiausiai

jie nyko VIII — XIII a., kai intensyviai

vystėsi žemdirbystė. Taurai gyveno

retmiškiuose, upių slėniuose, tarp miškų

įsiterpusiose laukymėse. Naudodami atvirus

plotus, žmonės vertė taurą trauktis

į miškų gilumą, kur buvo blogesnės mitybos

sąlygos. Be to, taurą iš gyvenamų

plotų stūmė laisvai ganomi naminiai gyvuliai.

Kontaktuodami su naminiais gyvuliais,

taurai apsikrėsdavo jų ligomis. Manoma,

kad turėjo įtakos ir tauro domestikavimas.

Žmonės juos gaudė, norėdami

paversti naminiais gyvuliais. Be to, medžiojo.

Pagaliau kiekviename krašte svarbiausia

galėjo būti vis kita priežastis, bet

rezultatas vienas: tauras, kaip rūšis, visiškai

išnyko. Jį primena tik negausūs fosiliniai

radiniai, senovės piešiniai, vietovardžiai.

Galėjo išnykti ir stumbras, kuris Lietuvoje

iki XV—XVI a. vietomis dar buvo

neretas. 1559 m. Lietuvos girių revizijoje

daugelyje miškų buvo išskirti barai (ostupai)

stumbrų medžioklei ir apsaugai. Daugiausia

tokių barų buvo Augustavo, Kazlų

Rūdos ir Belovežo giriose [5].

XVI — XVIII a. stumbrai pamažu išnyko

beveik visose Europos šalyse. Rytprūsiuose

paskutinis nušautas 1755 m., Saksonijoje

— 1793 m. XIX a. pradžioje jų

buvo likę Belovežo girioje, kur paskutinis

žuvo 1919 (ar 1921) m. Stumbrą iš dalies

pavyko atkurti tik iš zoologijos soduose

ir parkuose išlikusių žvėrių. Stumbrų nykimo

priežastys, matyt, panašios kaip ir

tauro: intensyvi medžioklė, pablogėjusios

gyvenimo sąlygos, konkurencija su naminiais

gyvuliais ir kitais laukiniais kanopiniais

(Belovežo girioje— su gausiu tauriuoju

elniu).

Laukinis arklys, arba miškinis tarpanas

(Equus gmelini silvaticus), tai stepinio

tarpano (Equus gmelini) forma, prisitaikiusi

gyventi miškų zonoje. Pagal paleozoologinius

duomenis, miškinis tarpanas

buvo labiausiai paplitęs atlantinio klimato

periodu, kai visame Rytų Pabaltijyje vyravo

plačialapiai miškai. Manoma, kad Latvijoje

ir Estijoje jis išnyko II tūkstantmetyje

pr. m. e., nes I tūkstantmečio pr. m. e.

archeologiniuose paminkluose rasti tik

naminių arklių kaulai. Nuo I tūkstantmečio

pr. m. e. tarpano kaulų neaptikta ir

Lietuvoje [207], bet istoriniai šaltiniai

rodo, kad Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje

tarpanas dar gyveno viduramžiais ir

vėliau, jo mėsa maitinosi miestų ir vienuolynų

gyventojai. Laukiniai arkliai Mozūrijoje

ir Lietuvoje minimi XV—XVI a.

kryžiuočių ordino metraščiuose. Prieš

Žalgirio mūšį (1409) juos Belovežo girioje

medžiojo Jogaila ir Vytautas [177].

Burgundijos riteris Žiliberas de Lanua

(Guillebert de Lannoy) 1413 m. juos

matė Vytauto žvėryne Trakuose [5].

Laukinius arklius Lietuvoje mini Miechovita

savo „Traktate apie dvi Sarmatijas“,

kuris pirmą kartą atspausdintas 1517 m.

[201]. Visuose trijuose Lietuvos statutuose

(1529, 1566, 1588) nustatyta 3 rb bau-



da už neteisėtą tarpanų medžioklę. T. Čackis

[11] rašo: „Biufonas... teigia, kad

Europoje laukinio arklio jau nebėra. Tačiau

visuose trijuose Lietuvos statutuose

nustatyta laukinio arklio kaina yra jo

egzistavimo įrodymas. Matyt, Lietuvos

miškuose laukiniai arkliai dar veisėsi ir

apie 1775 metus“ . Lenkijos karalystės

vyriausiasis medžioklis J. Brinkenas savo

knygoje (1826) rašo, kad Lietuvos šiaurinėje

dalyje laukinių arklių dar buvo

prieš 40 metų, bet žmonės juos išnaikino:

jaunus gaudė, o senus užmušdavo. Paskutinieji

sugauti laukiniai arkliai buvę išsiųsti

į grafo Zamoiskio žvėryną (pietryčių

Lenkija). Kadangi jie buvo nenaudingi,

tai po 20 metų, t. y. apie 1808 m., išdalijami

valstiečiams. Visi šie arkliai buvę pilki

su juodu dryžiu išilgai nugaros [219].

Paskutinieji tarpanai Belovežo girioje

žuvo 1814 m. [175].

Tokie istoriniai duomenys apie miškinį

tarpaną. Kadangi archeologiniais duomenimis

jie nepatvirtinti (fosilinių liekanų

iš mūsų eros nerandama), todėl kai kurie

autoriai neigia, kad miškinis tarpanas gyveno

viduramžiais, ir mano, jog tai buvo

sulaukėję naminiai arkliai. Kiti [147,

219] mano, kad miškinis tarpanas Lenkijoje

ir Lietuvoje gyveno iki XVIII a. Manoma,

kad jo išnykimo priežastys panašios

kaip ir tauro.

Dabar Lietuvoje gyvenantis taurusis

elnias (Cervus elaphus) kurį laiką taip pat

buvo išnykęs. Sis mišrių ir lapuočių miškų

gyventojas Europoje buvo labiausiai paplitęs

viduriniajame holocene. Vėlyvajame

holocene tauriojo elnio arealo šiaurinė riba

sfinko į pietus. Pirmaisiais mūsų eros

amžiais Estijoje ir Siaurės Latvijoje tauriojo

elnio jau nebuvo. Pietinėje Latvijos

dalyje ir Lietuvoje jis išliko ilgiau. Lietuvos

piliakalniuose ir senovinėse gyvenvietėse

rasta daug kaulų, priskiriamų paskutiniesiems

amžiams prieš mūsų erą iki

XIII—XV m. e. a. Kada Lietuvoje taurusis

elnias visiškai išnyko, tikslių žinių

nėra. XIX a. zoologinėje literatūroje jis

minimas tik kaip kadaise Lietuvoje gyvenęs

žvėris, kurio kaulų ir ragų aptinkama

durpynuose, ežerų krantuose. Dabartiniai

taurieji elniai — tai introdukuotų

arba imigravusių žvėrių palikuoniai.

Lietuvos miškuose išnyko plėšrūnas

vilpišys (Felis silvestris). Tai gana stambi

(5—7 kg) miškinė katė, palšu ar pilku,

truputį dryžuotu kailiu, su ilga rainuota,

buku juodu galu uodega. Kada vilpišys

Lietuvoje buvo plačiausiai paplitęs, žinių

nėra. Taip pat neaišku ir kada išnyko. Jį

Lietuvoje XVIII a. pradžioje dar mini

G. Žončinskis, XIX a. viduryje — A. Pliateris.

E. Eichvaldas, rašęs anksčiau už

Pliaterį, apie vilpišį kalba būtuoju laiku

(„kadaise čia galėjo būti ir laukinė katė“).

Pirmojoje XIX a. pusėje vilpišys minimas

Latvijoje (Kuršo miškuose) bei Estijoje,

bet tai galėjo būti sulaukėjusios naminės

katės [33]. Osteologiniuose radiniuose,

kurie priskiriami I m. e. tūkstantmečiui,

buvo tik naminių kačių kaulų [207].

Vilpišio išnykimo priežastys taip pat

neaiškios. Galbūt tai žmogaus ūkinė veikla

(miškų kirtimas, iš dalies ir medžioklė)

, kryžminimasis su naminėmis katėmis,

atšalęs klimatas subatlantiniu periodu ir

kt. K. Paaveris [207] pagrindine vilpišio

išnykimo šiaurinėje buvusio arealo dalyje

priežastimi laiko klimatą. Vilpišys negali

gyventi ten, kur ilgai išsilaiko gili (daugiau

kaip 20 cm) sniego danga.

Ernis (Gulo gulo) — šiaurinio elnio

amžininkas, bet už šį Lietuvoje išsilaikė

ilgiau. Nors tai taigos bei miškatundrės

žvėrelis, bet Lietuvoje gyveno ir tada, kai

čia vyravo plačialapiai miškai ir buvo

šiltas klimatas, ir dar gerokai vėliau. Juodonių

senovinėje gyvenvietėje (Rokiškio

raj.) rastas ernio apatinis žandikaulis

priskiriamas V—VII a. [207].

Ernis vidutinio šuns didumo (11 —

16 kg), kresnas, storokomis kojomis plėšrūnas.

Priklauso kiauninių šeimai, bet jo

tamsiai durpinės spalvos kailis šiurkštokas.

Dantys stambūs ir stiprūs. Senuose šaltiniuose

apie ernį galima rasti įvairių prasimanymų.

Pavyzdžiui, Miechovita Į201 ]

1517 m. rašė, kad Lietuvoje ir Maskvėnuose

gyvena „...labai ėdrus ir visiškai

nenaudingas žvėris“, vadinamas rosomacha.

Minta dvėseliena ir radęs lavoną tiek

prisiryja, kad išsipučia kaip būgnas. Tada

ieško siauros vietos tarp medžių ir stengiasi

pro ją pralįsti, kad suėstą maistą jėga

išstumtų. Išsituštinęs vėl bėga prie lavono

ir vėl ėda, po to pakartoja tą pačią išsituštinimo

procedūrą. Taip daro tol, kol suėda

visą lavoną. Ernis buvo laikomas ne tik

labai ėdriu, bet ir labai plėšriu žvėrimi,

nors iš tikrųjų jis daugiausia minta smulkiais

graužikais ir kitų plėšrūnų grobio

likučiais. Galbūt dėl to 1557 m. Valakų

įstatyme jis buvo įtrauktas į sąrašą žvėrių,

kuriuos valstiečiams leidžiama laisvai medžioti

savo žemėse ir bet kam parduoti

[П ].

Kada ernis Lietuvoje galutinai išnyko,

tiksliai nenustatyta. Kai kurie autoriai

(G. Žončinskis, A. Pliateris) jį dar mini,

bet laiko retu. Tuo tarpu E. Eichvaldo

pateiktame Lietuvos faunos sąraše ernio

nėra.

Lietuvos miškuose iš plėšrūnų vėliausiai

išnyko rudasis lokys (Ursus arėtos). Paskutinis

nušautas Gudų girioje 1883 m.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad

Lietuvoje ir Baltarusijoje XVI—XVIII a.

gyvenęs sabalas (Martes zibellina). Kad

jis gyveno Lietuvoje, 1742 m. nurodo

G. Žončinskis, bet laiko labai retu. Cituodamas

D/onstonijų (Jonstonius, Historiae

naturalis de quadrupedibus..., 1657), jis

mini sabalą, užmuštą Žaliojoje girioje

(Zeliona Puszcza). Manoma, kad tai dabartinė

Panevėžio rajono Žalioji giria,

kuri dar XIX a. buvo viena iš didžiausių

Lietuvos girių [176]. Visuose trijuose

Lietuvos statutuose nustatyta 2 rb bauda

už neleistiną sabalo medžioklę. Tai taip

pat laikoma įrodymu sabalą buvus Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės miškuose,

nes statutas buvo oficialus juridinis dokumentas,

todėl negalėjo būti jame numatytos

baudos už žvėris, kurių Lietuvoje nebuvo

[6, 11]. Be to, rastas 1501 m. dokumentas,

kuriame nurodytas sąrašas Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės miestų,

privalėjusių mokėti mokestį sabalų kailiais,

tai: Vilnius, Kaunas, Vitebskas, Polockas,

Minskas, Luckas, Gardinas. Apie sabalus

Baltarusijoje yra dar vėlesnių duomenų.

XVIII a. pabaigoje jie nurodomi trijose

Mogiliovo gubernijos apskrityse: Belicko

(dabar Gomelis), Rogačiovo ir Klimovičių

[177, 178].

Kai kurie autoriai teigia, jog sabalas

niekada nebuvo paplitęs į vakarus toliau

kaip iki Uralo ir Pečioros upės, kad jo

buvusio arealo riba sutampa su kedro paplitimu.

V. Geptneris [153], remdamasis

istoriniais ir paleozoologiniais duomenimis,

šią nuomonę paneigia ir nurodo,

kad iki XVIII ar net iki XIX a. sabalas

buvo paplitęs ne tik Sibire, bet ir Europos

miškų zonoje į vakarus iki Kolos pusiasalio,

Suomijos ir Švedijos. TSRS europinėje

dalyje jo pietinė arealo riba ėjusi per

pietinę Kareliją, Onegos ežerą, Viatkos

aukštupį ir Karnos vidurupį iki Uralo.

Be to, autorius mano, kad tada sabalas

izoliuotai nuo pagrindinio arealo galėjo

gyventi Lietuvoje ir Baltarusijoje, nors

jo fosilinių liekanų, patvirtinančių istorinius

duomenis, nerasta.

Bebras (Castor fiber), gyvenęs Lietuvoje

jau ankstyvajame holocene, maždaug

10 tūkstančių metų buvo labai paplitęs

ir gana gausus [207]. Miškingame landšafte

su gausiais vandens telkiniais jam

buvo geros gyvenimo sąlygos. Nors bebrą

medžiojo ir akmens amžiaus žmogus, bet

tai neturėjo poveikio jo gausumui ir paplitimui.

Bebrai ėmė sparčiai nykti nuo

11 m. e. tūkstantmečio vidurio, ypač

XVIII—XIX a. Pagrindinė nykimo priežastis

— tai grobuoniška medžioklė dėl

mėsos, kailio ir sruoglių, kurie visada turėjo

didelę paklausą.

XVI—XVII a. Lietuvoje buvo įstatymų

ir potvarkių, reglamentuojančių bebrų

ūkio tvarkymą, dėl to bebrų čia išliko

ilgiau negu kitose Europos šalyse.

Nuo ledynmečio laikų mūsų krašte

gyvena baltasis kiškis (Lepus timidus).

Ilgą laiką tai buvo vienintelė ir gana gausi

kiškių rūšis. Tai taigos ir iš dalies tundros

gyventojas, kuris, keičiantis landšaftui,

išliko daugiausia tik didesniuose miškuose.

Suskaidžius miškus į nedidelius masyvus

su įsiterpusiais laukais ir pievomis, susidarė

sąlygos atvirų plotų gyventojo —

pilkojo kiškio (Lepus europaeus) plitimui.

Pilkasis kiškis Lietuvoje pradėjo plisti

nuo II m. e. tūkstantmečio pirmosios pu-

2. Lietuvos fauna


Klasė. Žinduoliai — Mammalia 19

sės [207] ir iki XX a. tapo dominuojančia

rūšimi. Taigi tie patys landšafto pokyčiai

šias dvi kiškių rūšis veikė priešingai. Prie

imigrantų, kurie paplito sukultūrinus landšaftą,

priklauso ir paprastasis pelėnas

(Microtus arvalis) bei kitos atvirų biotopų

žinduolių rūšys.

Analizuojant dabartinę Lietuvos teriofaunos

rūšinę sudėtį, matyti, kad, nežiūrint

praeityje įvykusių pokyčių, daugumą

Lietuvos žinduolių iki šiol sudaro miškinio

komplekso rūšys. Dėl to Lietuvos teriofauną

plačiąja prasme galima laikyti mišriųjų

miškų fauna su Vakarų ir Vidurio

Europos plačialapių miškų (kai kurie

šikšnosparniai, miegapelės, geltonkaklė

pelė, kiaunė, taurusis elnias, stirna, šernas

ir kt.) ir Rytų Europos taigos (briedis,

baltasis kiškis) faunos elementais.

Greta miškinio komplekso žinduolių

santykiškai dar galima išskirti vandeninį

kompleksą, kuriam priklauso ūdra, bebras,

vandeninis pelėnas, vandeninis kirstukas,

audinė, ir atvirojo landšafto kompleksą

(pilkasis kiškis, paprastasis pelėnas, dirvinė

pelė). Sinąntropams priklauso pilkoji

ir juodoji žiurkės bei naminė pelė.

Paskutiniais dešimtmečiais pokyčiai

Lietuvos teriofaunos sudėtyje atsirado

dėl naujų rūšių (ondatros, kanadinės audinės,

dėmėtojo elnio, muflono) introdukcijos

ir usūrinio šuns imigracijos.

Klasė

Žinduoliai

Mammalia

Žinduoliai— progresyviausia stuburinių

gyvūnų klasė. Svarbiausi progresyvumo

bruožai — gerai išsivysčiusi centrinė nervų

sistema, gyvagimdystė, termoreguliacija.

Žinduoliams būdinga tobula psichika,

gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie

veda išsivysčiusius jauniklius ir maitina

motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomis

sąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis.

Pastovią kūno temperatūrą palaiko

nervų sistemos kontroliuojama termoreguliacija.

Šaltyje paspartėja medžiagų apykaita,

padidėja raumenų tonusas. Šilumos

perteklių pašalina prakaituodami. Šilumą

sulaiko ir plaukai, kuriais apaugęs žinduolių

kūnas.

Plaukai — tai odos epidermio darinys.

Jie auga grupėmis, kuriose būna vienas

stambesnis bei kietesnis akuotplaukis ir keletas

švelnių vilnaplaukių. Kai kurių žinduolių

akuotplaukiai virtę šeriais arba

dygliais. Ant lūpų ir virš akių būna kietų

lytėjimo plaukų — vibrisių. Pastoviai ar

periodiškai keičiasi plaukų danga, o kai

kurių sezoniškai — kailio spalva. Banginių

plaukuoti būna tik embrionai, o drambliai

ir raganosiai turi tik plaukų rudimentus.

Epidermio kilmės dariniai yra nagai,

kanopos, raganosių ragai' ir dykaragių

žinduolių ragų išorinės makštys, pridengiančios

kaulinį pamatą. Dykaragių ragai

nesikeičia visą gyvenimą. Sandara ir kilme

jie skiriasi nuo kasmet keičiamų elninių

žvėrių ragų, kurie sudaryti iš kaulinio

audinio, susiformavusio dermoje (koriume).

Odoje yra daug epiderminės kilmės liaukų:

riebalų, prakaito ir kvapiųjų. Riebalų

liaukos išskiria tirštą sekretą, kuriuo sutepami

plaukai ir kailis neperšlampa. Prakaito

liaukų funkcija ne tik termoreguliacinė.

Kartu su prakaitu iš organizmo

pašalinama medžiagų apykaitos produktų

— šlapalo, druskų. Vandens žinduoliai

(banginiai, sirenos) prakaito liaukų

neturi. Kvapiosios liaukos išsidėsčiusios

įvairiose kūno vietose: tarp pirštų, ant

kaktos, pilvo, liemens šonuose, prie analinės

angos ar išorinių lytinių organų. Kvapiųjų

liaukų išskyromis žinduoliai ženklina

gyvenamąjį plotą, palaiko tarpusavio

ryšius, atbaido priešus.

Būdingiausios žinduoliams — pieno

liaukos. Jos išsivysčiusios iš prakaito liaukų.

Visų žinduolių, išskyrus kloakinius,

pieno liaukos atsiveria spenių viršūnėse.

Pieno liaukas turi abiejų lyčių individai,

bet funkcionuoja tik patelių liaukos laktacijos

periodu.

Odoje ir poodiniame sluoksnyje yra

riebalų. Ypač daug jų turi vandens žinduoliai.

Banginių storas riebalų sluoksnis sulaiko

šilumą. Kai kurie žinduoliai daug

riebalų sukaupia prieš žiemos ar vasaros

įmygį.

Skeletą sudaro daugiausia kauliniai

elementai. Aiškiai išsiskiria 5 stuburo dalys:

kaklo, krūtinės, juosmens, kryžmens

ir uodegos. Stuburo slanksteliai platiceli-

2»


niai (jų priekinis ir užpakalinis paviršius

plokščias). Tarp slankstelių įsiterpęs siauras

kremzlinis meniskas. Tokios sandaros

stuburas yra tvirtas ir lankstus. Svarbiausias

peties lanko kaulas yra mentė. Korakoidas

sunykęs (jį turi tik kloakiniai).

Greitų bėgikų (plėšriųjų, kanopinių), kurių

kojos juda tik pirmyn ir atgal, redukuoti

ir raktikauliai. Dubenį sudaro 3 poros

kaulų: klubikauliai, gaktikauliai ir sėdynkauliai.

Kiekvienoje dubens pusėje visi

šie kaulai suaugę į vieną kaulą. Dubuo iš

apačios uždaras.

Galūnės penkiapirštės, bet I pirštas dažnai

būna sunykęs. Arklių kojų išlikęs tik

vienas (III) pirštas. Eidami remiasi visa

letena arba tik pirštais. Banginių ir sirenų

užpakalinės galūnės redukuotos, o priekinės

virtusios plaukmenimis. Ruonių priekinės

ir užpakalinės galūnės virtusios

plaukmenimis. Šikšnosparnių priekinės

galūnės pakitusios į sparnus.

Žinduolių kaukolė (1 pav.) dviem pakaušio

krumpliais jungiasi su pirmojo kaklo

slankstelio (atlanto) dviem sąnariniais

paviršiais ir kartu su atlantu užsineria,

lyg ant ašies, ant antrojo slankstelio (epistrofėjaus)

dantinės ataugos. Todėl galva

lengvai sukiojasi.

Kaukolei būdinga didelė smegenų dėžė.

Tarpžandikauliai, viršutiniai žandikauliai

ir gomurikauliai sudaro kietąjį gomurį,

todėl choanos pasistūmėjusios kiek toliau

ir, kramtant burnoje maistą, jos neužsikemša.

Apatinis žandikaulis tik iš vieno kaulo

— dantikaulio.

Jutimo, ypač klausos ir uoslės, organai

sudėtingesni negu paukščių ir roplių. Be

vidinės ir vidurinės ausies su 3 klausos

kauleliais (kilpa, priekalu ir plaktuku),

dar yra išorinė ausis ir ausies kaušelis.

Daugelis žinduolių ausų kaušelius gali

judinti. Vandenyje ir po žeme gyvenančių

žinduolių ausų kaušeliai redukuoti.

Uoslės organams būdinga didelė nosies

ertmė su sudėtingomis kremzlinėmis kriauklėmis,

todėl yra daug vietos uoslės epiteliui.

Akis apsaugo viršutinis ir apatinis vokai.

Tretysis vokas redukuotas. Primatų akių

ašys paralelios, kitų žinduolių nukrypusios

į šonus. Kuo didesnis nukrypimas, tuo

platesnis regėjimo laukas. Tai labai svarbu

atvirų vietovių gyventojams. Kai kurių

žinduolių gyslainėje yra šviesą atspindinčių

plonų skaidulėlių, arba smulkių guanino

kristalų, todėl tamsoje, kai į akis

krinta šviesos spinduliai, jos šviečia.

Nervų sistemai būdingos labai išsivysčiusios

galvos smegenys. Ypač didelės priekinės

smegenys ir smegenėlės. Aukštesniųjų

žinduolių priekinių smegenų pusrutulių

paviršius (smegenų žievė) raukšlėtas.

Virškinimo traktas susideda iš burnos

ertmės, ryklės, stemplės, skrandžio ir žarnų.

Tik žinduoliams būdingos judrios lūpos

ir skruostai. Burnos ertmę nuo nosies

ertmės skiria gomurys, kurio priekinė

dalis yra kaulinė (kietasis gomurys), užpakalinė—

minkšta (minkštasis gomurys).

Burnos ertmėje yra raumeningas liežuvis

ir dantys; į ją atsiveria seilių liaukos.

Žinduolių dantys skirstomi į kandžius

(incisivi), iltis (canini), prieškrūminius

(praemolares) ir krūminius (molar e s).

Jie yra nevienodo didumo, formos, taip

pat įvairios jų funkcijos. Prieškrūminiai

ir krūminiai dantys dar vadinami skruos- I

I pav. Žinduolio (vilko) kaukolė: A — iš viršaus,

B — iš apačios, C — iš šono; I — tarpiandikaulis

(praemaxillare), 2 — nosikaulis (nasale), 3 — viršutinis

žandikaulis (maxillare), 4 — ašarikaulis

(lacrimale), 5 — kaktikaulis (jrontale), 6 — viršugalvio

kaulas, arba momenkaulis (parietale), 7

tarpviršugalvinis kaulas (interparietale), 8 —

skruostikaulis (zygomaticum, arba jugale), 9 — žvy

nakaulis (squamosum), 10 — viršugalvio ketera,

II — pakaušio ketera, 12 — kandžio anga, 13 — gomurikaulis

(palatinum), 14 — užgomurinės išpjovos

priekinis kraštas, 15 — noragas (vomer), 16 — sparnakaulis

(pterygoideum), 17 — sparnakaulio kabliukas,

18 — pamatinis pleištakaulis (basisphenoideum),

19 — sparninis pleištakaulis (alisphenoideum),

20 — akiduobinis pleištakaulis (orbitosphenoideum),

21 — būgnakaulis (tympanicum), 22 —

pakauškaulis (occipitale), 23 — mastoidinė, arba

speninė, atauga, 24 — užorbitinė atauga, 25 — pakaušio

krumplys, 26 — didžioji pakaušio anga, 27 —

ausies anga, 28 — poorbitinė, arba poakinė, anga,

29 — apatinis žandikaulis (dentale), 30 — vainikinė

atauga, 31 — sąnarinė atauga, 32 — kampinė atauga,

33 — smakrinės angos; dantys: 1 — kandžiai,

C — iltys, P — prieškrūminiai, M — krūminiai




tiniais. Tokia dantų sistema vadinama

heterodontine. Be to, žinduoliams būdingos

dvi dantų (išskyrus krūminius) generacijos

— pieniniai ir pastovieji (dantų

sistema difiodontinė). Išimtis — sterbliniai.

Jų keičiasi tik paskutiniai prieškrūminiai

dantys. Dantys glūdi tarpžandikaulio,

viršutinio ir apatinio žandikaulio alveolėse.

Apatinė, padengta cementu, danties

dalis vadinama šaknimi, viršutinė, padengta

emaliu,— vainiku arba karūnėle. Kai

kurių žinduolių dantys (pvz., graužikų

kandžiai, kai kurių ir krūminiai, šerno

iltys, arklio krūminiai ir kt.) neturi šaknų

ir nuolat auga. Dantų su šaknimis augimas

ribotas.

Krūminiai dantys pagal jų kramtomojo

paviršiaus struktūrą skirstomi į kelis tipus.

Primityviausi sterblinių ir vabzdžiaėdžių

trigumburiai dantys. Jų paviršiuje būna

3 gumburėliai. Plėšriųjų žinduolių dantų

smailūs ir aukšti gumburai sujungti aštriomis

briaunomis (pritaikyti plėšyti maistą

į gabalus). Tai sekodontiniai dantys.

Bunodontiniais vadinami dantys su žemais

ir bukais gumburais. Jie būdingi mintantiems

mišriu maistu žinduoliams. Atrajotojų

dantų paviršiniai gumburai ir tarpus

tarp jų užpildantis emalis sudaro pusmėnulio

formos plokšteles. Tai selenodontiniai

dantys, pritaikyti trinti augalinį maistą.

Neporakanopių (pvz., arklių) dantų

gumburai susilieję į aštrias keteras, vadinamas

lofais. Tai lofodontiniai dantys.

Trumpam dantų apibūdinimui vartojama

formulė, kurioje dantų grupė žymima

jos lotyniško pavadinimo pirmąja raide

(pieninių dantų mažąja, pastoviųjų —

didžiąja). Pilna pastoviųjų dantų formulė:

I į C-į- Py M y=44. Atskiri dantys

sutrumpintai žymimi raide ir skaičiumi,

rodančiu danties vietą (pvz., P1— pirmas

viršutinis prieškrūminis, Pi — pirmas apatinis

prieškrūminis).

Žinduolių skrandis būna paprastas (iš

vienos dalies) ir sudėtinis (iš 4 dalių:

prieskrandžio — rumen, tinklainio — reticulum,

knygenų — omasus ir šliužo —

abomasus). Visų atrajotojų skrandis sudėtinis.

Žolėdžių žinduolių su paprastu

skrandžiu tarp plonosios ir storosios ždrnų

įsiterpusi labai ilga akloji žarna, kurioje

yra daug celiuliozę skaidančių bakterijų.

Mėsėdžių ši žarna trumpa. Bendrai mėsėdžių

žarnynas trumpesnis negu žolėdžių

ir visaėdžių.

Žinduoliai kvėpuoja alveolinės sandaros

plaučiais išsiplečiant krūtinės ląstai. Skirtingai

nuo kitų stuburinių, kvėpuoti padeda

raumeninga diafragma.

Širdis susideda iš 4 kamerų. Yra tik

kairysis aortos lankas. Veninis kraujas

nesimaišo su arteriniu.

Inkstai nedideli, poriniai, paprastai pupos

formos. Iš jų šlapimas šlapimtakiais

patenka į šlapimo pūslę ir neporiniu šlapimtakiu

pasišalina iš organizmo.

Patinų lytiniai organai — tai porinės

sėklidės ir sėklatakiai, kurie už šlapimo

pūslės susijungia su šlapimtakiu ir sudaro

urogenitalinį kanalą, atsiveriantį varpos

(penis) gale. Kai kurių žinduolių (pvz.,

šikšnosparnių, plėšriųjų) varpos viduje

yra kauliukas (os penis arba baculum).

Į sėklatakius atsiveria įvairios liaukos. Pavyzdžiui,

graužikų didelės pūslinės liaukos

(glandula vesicularis) išskyros baigiantis

kopuliacijai uždaro makštį (susidaro kamštis),

kad n'ęištekėtų sperma.

Patelės turi dvi kiaušides, iš kurių subrendusios

kiaušialąstės dviem siaurais

latakais (kiauštakiais) patenka į gimdą

(uterus). Galinė latakų dalis virtusi makštimi

(vagina). Ji atsiveria į išorę greta

šlapimtakio. Kai kurių graužikų, taip pat

dramblių, gimda dviguba — abi jos dalys

funkcionuoja savarankiškai ir atskiromis

angomis atsiveria į makštį. Daugumos

graužikų, kai kurių plėšriųjų ir kiaulių

gimda dviskiltė — jos abi pamatinės dalys

susijungusios ir į makštį atsiveria bendra

anga. Dviragės gimdos abu kanalai suaugę

iki pusės. Ji būdinga daugumai plėšriųjų,

vabzdžiaėdžiams, kanopiniams. Primatų

gimda vienguba — abi dalinės gimdos

suaugusios į vieną.

Žinduolių nėštumo laikas įvairus — nuo

18—22 dienų (pelinių graužikų) iki 660

dienų (dramblio). Kai kurių žinduolių

gemalų vystymuisi būdingas ilgas latentinis

periodas (diapauzė), kai kiaušialąstės,

išsivysčiusios iki blastocistos stadijos, būna

gimdoje neprisitvirtinusios prie jos sienelių.

Tada bendras nėštumo laikas gerokai

pailgėja.

Žinduolių jaunikliai gimsta nevienodi:

vienų — pliki, akli, uždaromis ausimis,

bejėgiai, kitų — plaukuoti, regintys ir gana

stiprūs. Lytiškai subręsta įvairiu laiku:

vieni — 1—2 mėnesių, kitiems prireikia

1—2 metų, pavyzdžiui, drambliui — net

20 metų. Smulkūs žinduoliai subręsta greičiau

už stambius, bet jie gyvena trumpiau.

Žinduolių protėviais laikomi paleozojaus

ropliai teromorfai (Theromorpha).

Jų grupėje daugiausia žinduolių požymių

turėjo žvėriadančiai (Theriodontia), kurių

dantys buvo alveolėse, diferencijuoti

į kandžius, iltis ir krūminius. Daugeliui

rūšių buvo pradėjęs formuotis antrinis

(kietasis) gomurys. Apatiniojo žando danlikaulis

buvo geriau išsivystęs, o kiti kaulai

ir kvadrato kaulas — sumažėję. Iš žvėriadančių

mezozojaus pradžioje (triaso periode)

susiformavo primityviausi žinduoliai.

Apie juos duomenų nedaug. Seniausieji

žinomi žinduoliai buvo mažesni už

žiurkę, turėjo stiprų apatinį žandą, diferencijuotą

dantų sistemą, kietąjį gomurį.

Toliau evoliucionuojant žinduoliai išsiskyrė

į dvi šakas: pirmažvėrius (Prototheria)

ir tikruosius žinduolius (Theria).

Pirmažvėriai susiformavo triaso periode

(prieš 200 mln. m.). Iš jų geriau žinomi

daugiagumburiai (Multituberculata) —

nuo žiurkės iki triušio didumo specializuoti

žolėdžiai žinduoliai, kurių kandžiai buvo

stambūs, o krūminiai dantys su daugeliu

gumburėlių (ilčių nebuvo). Jie gyveno

iki kainozojaus pradžios. Manoma, kad

dabartiniai kloakiniai žinduoliai (Monotremata)

yra pakitę daugiagumburių palikuoniai.

Tikrųjų žinduolių protėviais laikomi

trigumburiai (Pantotheria), susiformavę

juros periode (prieš 150 mln. m.). Tai

smulkūs plėšrūnai. Jie turėjo daug dantų,

stambias iltis ir smulkius kandžius. Iš jų

paraleliai vystėsi sterbliniai ir placentiniai

žinduoliai. Seniausios kreidos periodo sterblinių

liekanos rastos Šiaurės Amerikoje.

Seniausi placentiniai žinduoliai buvo vabzdžiaėdžiai

(Insectivora), susiformavę taip

pat kreidos periode. Iš jų kilo visi kiti

placentiniai, arba aukštesnieji, žinduoliai

(Eutheria).

Mezozojuje vyravo ropliai. Žinduoliai

suklestėjo kainozojuje, kai po alpinės kalnodaros

pasikeitė Žemės plutos paviršius,

klimatas tapo kontinentinis, šaltesnis, pakito

augalija. Dauguma stambių mezozojaus

roplių išmirė. Kadangi žinduoliai

buvo progresyvesni (šiltakraujai, gimdė

gyvus jauniklius ir maitino pienu), todėl

prie šių pakitimų lengviau prisitaikė. Jie

sparčiai evoliucionavo. Kainozojaus pradžioje,

paleocene (prieš 60 mln. m.), jau

buvo ne mažiau kaip 16 žinduolių būrių,

iš jų 9 (kloakiniai, sterbliniai, vabzdžiaėdžiai,

primatai, kiškiažvėriai, graužikai,

plėšrieji, kaguanai ir nepilnadančiai) išliko

iki šių dienų. Ankstyvajame eocene

išsivystė šikšnosparniai, porakanopiai,

banginiai. Miocene iš plėšriųjų būrio atsiskyrė

ruoniai.

Žinduoliai paplitę visame Žemės rutulyje.

Jų nėra tik Antarktidoje, nors kai

kurie ruoniai ir banginiai pasiekia jos pakrantes.

Labai paplitę ir vertikaliai — nuo

žemumų iki 3—4 km aukščiau jūros lygio.

Dauguma žinduolių — sausumos gyventojai.

Vieni gyvena miškuose ir krūmuose,

kiti — atvirose vietose. Kai kurie

didesnę gyvenimo dalį praleidžia medžiuose,

kur ne tik maitinasi, bet ir ilsisi bei veisiasi.

Yra ir gerų skrajūnų (šikšnosparnių).

Vieni gyvena įvairiose geografinėse

zonose — nuo tundros iki stepių, kiti —

tik miškų zonoje arba tik stepėse. Atskiras

ekologines grupes sudaro požeminiai

ir vandens žinduoliai. Pirmieji visą gyvenimą

praleidžia viršutiniame dirvos

sluoksnyje, antrieji — vandenyje. Greta

šių siaurai specializuotų grupių yra ir

pereinamų formų — pusiau požeminių ir

pusiau vandeninių. Žinduolių gebėjimas

prisitaikyti prie nevienodų ir nepastovių

aplinkos sąlygų yra vienas jų biologinio

progresyvumo rodiklių.

Žinduoliai žmogui svarbūs nuo gilios

senovės. Žmogus nuolat su jais susidurdavo:

kovojo kaip su priešais ir konkurentais

arba medžiojo maistui ir aprangai. Vėliau

laukinius žinduolius prijaukino. Taip išsi-



vystė gyvulininkystė. Dauguma dabartinių

naminių gyvulių — žinduoliai. Kaip gyvulininkystės

genofondas, laukiniai žinduoliai

svarbūs ir dabar. Jų pagrindu vystoma

svarbi gyvulininkystės šaka — žvėrininkystė.

Nors dabar išvesta daug naminių gyvulių

veislių, patenkinančių įvairius žmonių

poreikius, kai kurios laukinių žinduolių

ypatybės yra pranašesnės. Pavyzdžiui, laukiniai

kanopiniai gali išsimaitinti tokiose

ganyklose, kurios netinka naminiams gyvuliams.

Jų mėsoje, lyginant su jautiena

ir aviena, daugiau vitaminų, mikroelementų,

pilnaverčių baltymų. Tai vertingas

dietinis produktas.

Be mėsos ir kailių, iš laukinių žinduolių

gaunama ir kitos naudingos produkcijos:

riebalų, muskuso, „dramblio kaulo“,

gydomųjų bei techninių medžiagų ir kt.

Tai jų tiesioginė nauda. Tačiau daug žinduolių

naudingi netiesiogiai. Pavyzdžiui,

vabzdžiaėdžiai ir šikšnosparniai sunaikina

daug žemės ūkio ir miško kenkėjų, kraujasiurbių

vabzdžių, todėl yra nepamainomi

žmonių talkininkai kovoje už aukštą derlių

ir sveiką aplinką. Su gyvūnų ekskrementais

į dirvą patenka daug organinių medžiagų,

todėl pagausėja joje azoto, fosforo

ir kalio bei geriau vystosi naudingos bakterijos.

Kai kurias žinduolių rūšis įprasta laikyti

žalingomis, nes jos padaro žalos miško

kultūroms, žemės ūkio pasėliams, gadina

ir naikina įvairią produkciją sandėliuose,

gyvenamose patalpose arba yra pavojingų

ligų nešiotojos. Tačiau rūšies žalingumas

priklauso nuo gyvūnų gausumo, jų gyvenamosios

vietos, žmogaus ūkinės veiklos

pobūdžio, tikslų ir kt. Tam tikromis aplinkybėmis

naudingos rūšys gali tapti žalingomis

ir atvirkščiai. Net ir ekonominis vienos

ar kitos rūšies svarbos liaudies ūkiui įvertinimas

nėra absoliutus kriterijus. Dėl to

būtina išsaugoti visą žinduolių rūšinę įvairovę,

nes jie, kaip ir kiti gyvūnai, yra

gamtos dalis, jos sudėtinis elementas. Bet

kokios rūšies išnykimas — tai gamtos nuskurdinimas.

Manoma, kad istoriniais laikais

išnyko apie 110 žinduolių rūšių, iš jų

apie 40 rūšių — per paskutinius 50—60

metų. 1985 m. duomenimis, į Tarptautinę

raudonąją knygą įrašyta 291 žinduolių

rūšis, į Tarybų Sąjungos — 65 rūšys ir 12

porūšių, kuriems gresia pavojus išnykti.

Lietuvos raudonojoje knygoje (sudarytoje

1976 m.) įrašytas stumbras.

Dabartinę žinduolių fauną sudaro 3

poklasiai, 19 būrių, 124 šeimos, apie 960

genčių, apie 4000 [175, 227] ar 4300

|109] rūšių. TSRS 9 būriai, 39 šeimos,

apie 340 rūšių [175]. Lietuvoje (iki

1985 m.) 8 būriai, 22 šeimos, 68 rūšys, iš

jų 5 rūšys introdukuotos, 5 aptinkamos

Baltijos jūroje.

Kūno ir kaukolės matavimas

Žinduolių morfologinei charakteristikai

svarbūs morfometriniai duomenys, nes

pagal juos galima palyginti tos pačios rūšies

įvairių arealo vietų gyvūnus, atskirti

morfologiškai artimas rūšis, išaiškinti atskirų

požymių kintamumą rūšies viduje,

išskirti smulkesnes taksonomines grupes

(porūšius, rases, veisles).

Aprašant žinduolius, paprastai nurodoma

jų masė (Q) ir įvairūs kūno bei kaukolės

matmenys (2 ir 3 pav.). Čia nurodyti

tik tie matmenys, kurie bus minimi šioje

knygoje.

Kūno matmenys (2 pav.) ir tekste nurodyti

jų simboliai (skliaustuose):

1 — kūno ilgis (L) — nuo snukio

galo iki uodegos pamato; smulkiųjų žinduolių

— iki analinės angos;

2 — uodegos ilgis (C) — nuo uodegos

pamato iki uodegos galo (be plaukų);

smulkiųjų žinduolių — nuo analinės angos;

3 — kūno ir uodegos ilgis (Lc) —

ruonių nuo šnervių iki uodegos galo per

nugaros išlinkimus; banginių — nuo viršutinio

žando galo iki uodeginio peleko iškirptės

tiesia linija;

4 — pėdos ilgis (P) — nuo kulno sąnario

kampo iki ilgiausio piršto galo (be

nago);

5 — ausies ilgis (A) — nuo ausies

kaušelio apatinės dalies įdubimo iki viršūnės

(be plaukų); šikšnosparnių — nuo

ausies kaušelio užpakalinio krašto prisitvirtinimo

prie žando vietos;

6 — šikšnosparnio ausies kramslio

(oželio) aukštis (Tr) — nuo kramslio

spenio iki skiauterės viršūnės;

2 pav. Žinduolių kūno matavimo schema: a — graužiko

užpakalinė pėda, b — graužikas, c — šikšnosparnio

dilbio matavimas, d — graužiko ausis, e —

šikšnosparnio ausis, f — šikšnosparnio ausies kramslys,

g — šikšnosparnio blauzdos matavimas, h —

šikšnosparnio sparnų tarpugalio matavimas, i —

ruonis, j — briedis, k — banginis; I — L, 2 — C,

3 — P, 4 — A, 5 — Tr, 6 — G, 7 — K, 8 — Lc

7 — šikšnosparnio dilbio ilgis (An) —

atstumas tarp labiausiai atsikišusių alkūnės

ir riešo dalių; matuojama iš nugaros pusės,

suglaudus sparną;

8 — šikšnosparnio blauzdos ilgis



(Cr) — atstumas tarp labiausiai atsikišusių

kelio ir čiurnos dalių; matuojama sulenkus

koją per kelio sąnarį ir kulną;

9 — šikšnosparnio sparno tarpugalio

plotis (Lt A) — atstumas tarp išskleistų

sparnų galų; matuojama paguldžius žvėrelį

ant nugaros ir išskleidus sparnus taip,

kad skraidomoji plėvė būtų ištempta tolygiai

horizontaliai, alkūnės kampas (pakėlus

riešą į galvos lygį) artimas stačiam, o

III pirštas horizontalioje plokštumoje būtų

statmenas kūnui;

10 — aukštis per gogą (G) — nuo

sprando aukščiausios vietos iki priekinės

kojos galo;

11 — krūtinės apimtis (K) matuojama

tuoj pat už priekinių kojų.

Šikšnosparnio sparnų charakteristikai

dar nurodomas sparno ilgio (dilbio ir

III piršto ilgių suma) ir pločio (V piršto

ilgis) santykis.

Kaukolės matmenys (3 pav.) ir tekste

nurodyti jų simboliai (skliaustuose):

1 — kondilobazinis ilgis (KBi) — nuo

viršutinio žandikaulio priekio (be dantų)

iki pakaušio krumplių užpakalinio krašto;

2 — veidinės dalies ilgis (VDi) — nuo

viršutinio žandikaulio priekio (be dantų)

iki siauriausios vietos už užorbitinių ataugų;

kanopinių — iki linijos, jungiančios

orbitų užpakalinius kraštus; graužikų —

iki paskutinio krūminio danties alveolės

užpakalinio krašto;

3 — smegeninės dalies ilgis (SDi) —

nuo siauriausios vietos už užorbitinių ataugų

iki pakaušio krumplių užpakalinio

krašto; kirstukų — nuo kaktinių angų užpakalinio

krašto; graužikų — nuo galinių

krūminių dantų alveolių užpakalinio krašto;

kanopinių — nuo linijos, jungiančios

orbitų užpakalinius kraštus;

4 — nosikaulių ilgis (Ni) matuojamas

išilgai siūlės tarp nosikaulių;

5 — kietojo gomurio ilgis (KGi) —

nuo vidurinių kandžių alveolių užpakalinio

krašto iki gomurio išpjovos priekinio

krašto;

6 — snukio (rostrumo) ilgis (Ri) —

(kirstukų) nuo viršutinio žandikaulio

priekio (be dantų) iki poorbitinių angų

užpakalinio krašto;

7 — snukio (rostrumo) plotis (Rp) —

atstumas tarp viršutinių ilčių išorinių kraštų;

kirstukų — tarp pirmųjų tarpinių dantų

išorinių kraštų;

8 — skruostų plotis (Sp) — atstumas

tarp skruostų lankų išorinių kraštų plačiausioje

vietoje;

9 — poorbitinis plotis (POp) — (kirstukų)

atstumas tarp poorbitinių angų vidinių

kraštų;

10 — tarporbitinis plotis (TOp) matuojamas

siauriausioje vietoje tarp orbitų;

11 — užorbitinis plotis (UOp) matuojamas

siauriausioje užorbitinės sąsmaukos

vietoje;

12 — mastoidinis plotis (Mp) — atstumas

tarp mastoidinių ataugų galų;

13 — didžiausias kaukolės smegeninės

dalies plotis (DKp) — matuojamas plačiausioje

smegeninės dalies vietoje;

14 — didžiausias kaukolės aukštis

(DKa) — atstumas tarp aukščiausio smegeninės

dalies taško ir kaukolės pamato;

15 — viršutinės dantų eilės ilgis

(VDEi) — nuo pirmojo kandžio alveolės

priekinio krašto iki paskutinio krūminio

danties užpakalinio krašto; šikšnosparnių

— nuo labiausiai į priekį atsikišusio

ilties krašto;

16 — viršutinių tarpinių dantų (kirstukų)

eilės ilgis (TDEi) — nuo pirmojo

tarpinio (vienaviršūnio) danties alveolės

priekinio krašto iki paskutiniojo tarpinio

danties alveolės užpakalinio krašto;

17 — diastemos ilgis (Di) — nuo viršutinio

kandžio (atrajotojų nuo apatinės

ilties) alveolės užpakalinio krašto iki pirmojo

skruostinio danties alveolės priekinio

krašto;

18 — apatinio žandikaulio ilgis

(AŽi) — nuo pirmojo kandžio alveolės

priekinio krašto iki labiausiai atsikišusios

sąnarinės ataugos dalies;

19 — apatinio žandikaulio šakos aukštis

(ŽŠa) — atstumas tarp aukščiausio vainikinės

ataugos taško ir giliausiai įlinkusios

vietos prieš kampinę ataugą;

20 — apatinės dantų eilės (šikšnosparnių)

ilgis (ADEi) — nuo ilties priekinio

krašto iki paskutinio krūminio danties užpakalinio

krašto.

3 pav. Žinduolių kaukolės matavimo schema: a, g —

kirstuko kaukolė iš viršaus ir iš šono, b — šikšnosparnio

kaukolė iš viršaus, c — porakanopio

kaukolė iš viršaus, d, e, f — plėšrūno kaukolė iš

viršaus, iš apačios ir iš šono, h — graužiko kaukolė

iš šono;

1 — KBi, 2 — VDi, 3 — SDi, 4 — Ni, 5 — KGi,

6 — Ri, 7 — Rp, 8 — Sp, 9 — POp, 10 — TOp.

U — V Op, 12 — M p, 13 — DKp, 14 — DKa, 15 -

VDEi, 16 — TDEi, 17 — Di, 18 — AŽi, 19 -

ŽSSa, 20 — ADEi

Būrys. Vabzdžiaėdžiai — Insectivora 28


Žinduoliai matuojami, kol lavonas dar

nesustingęs arba sustingimui praėjus.

Smulkūs žinduoliai (graužikai, šikšnosparniai

ir kt.) matuojami paguldyti ant nugaros

slankmačiu ar liniuote. Stambesni

guldomi ant šono ir matuojami minkšta

juosta, dažniausiai per kūno įlinkius.

Prie originalių (Lietuvos gyvūnų) matmenų

nurodytas ir matuotų gyvūnų (kaukolių)

skaičius (n). Jeigu skaičius parašytas

tik prieš pirmąjį matmenį, tai reiškia,

kad ir kitiems matmenims išmatuota tiek

pat gyvūnų (kaukolių).

Lentelė žinduolių būriams apibūdinti

1(2). Kūnas neapaugęs plaukais. Užpakalinės

galūnės redukuotos. Uodega pakitusi

į dviskiautį horizontalų peleką. Nosies

kanalai vertikalūs kaukolės ašiai, nutolę

nuo kaukolės priekio, todėl šnervių anga

atsidaro viršugalvyje...................................

Banginiai — Cetacea (161 p.)

2(1). Kūnas apaugęs plaukais, dygliais

arba šeriais. Užpakalinės galūnės yra.

Uodega kitokios formos. Nosies kanalai

lygiagretūs kaukolės ašiai, šnervės atsiveria

galvos priekinėje dalyje.

3(4). Priekinės galūnės virtusios sparnais.

Kaukolės veidinės dalies priekyje

yra gili išpjova.............................................

Šikšnosparniai — Chiroptera (43 p.)

4(3). Priekinės galūnės kitokios formos.

Kaukolės veidinės dalies priekyje išpjovos

nėra.

5(6). Priekinės ir užpakalinės galūnės

virtusios plaukmenimis................................

Ruoniai — Pinnipedia (219 p.)


nevirtusios plaukmenimis, pirštai laisvi.....

7(8). Priekinių ir užpakalinių galūnių

pirštai su kanopomis. Kaukolės orbitos

uždaros (kauline pertvara atskirtos nuo

smilkinio duobės). Viršutinių kandžių

nėra, o jeigu jie yra (kiaulinių), tai orbitos

atviros.....................................................

Porakanopiai — Artiodactyla (225 p.)

8(7). Priekinių ir užpakalinių galūnių

pirštai su nagais. Orbitos atviros (neatskirtos

kauline pertvara nuo smilkinio duobės).

Yra viršutiniai kandžiai.

9(12). Tarp kandžių ir krūminių dantų

yra ilgas tuščias tarpas (diastema). Ilčių

nėra.

10(11). Viršutinių ir apatinių kandžių —

po vieną porą...............................................

Graužikai — Rodentia (91 p.)

11(10). Viršutinių kandžių dvi poros:

priekyje viena pora didelių, už jų — pora

mažų. Apatinių kandžių viena pora........

Kiškiažvėriai — Lagomorpha (151 p.)

12(9). Tarp kandžių ir krūminių dantų

tuščio tarpo (diastemos) nėra. Iltys (bent

jau viršutinės) yra.

13(14). Snukutis ištįsęs, baigiasi judriu

šnipeliu. Pirmieji viršutiniai ir apatiniai

kandžiai (I1ir Ii), išskyrus kurmio, gerokai

didesni už kitus kandžius......................

Vabzdžiaėdžiai — Insectivora (28 p.)

14(13). Snukio priekis nesudaro šnipelio.

Pirmieji kandžiai (I1 ir Ii) ne didesni už

kitus kandžius..............................................

Plėšrieji — Carnivora (165 p.)

Būrys

Vabzdžiaėdžiai

Insectivora

Vabzdžiaėdžiai laikomi seniausia ir primityviausia

placentinių žinduolių grupe. Iš

jų kildinami visi kiti placentiniai žinduoliai.

Dauguma vabzdžiaėdžių maži, išore panašūs

į peles žvėreliai. Snukis nusmailėjęs,

su judriu šnipeliu. Išorinės ausys išsvysčiusios

arba rudimentinės. Akys mažytės, kai

kurių beveik redukuotos. Uodega ilga

(kirstukų, kurmėnų) arba trumpa ir beveik

nepastebima. Daugumos rūšių galūnės

penkiapirštės, pirštai su aštriais nagais.

Vaikščioja remdamiesi visa pėda. Kūnas

apžėlęs trumpais plaukais arba plaukais ir

spygliais. Kailiukas rudas, rusvai juodas,

pilkas ar rusvai gelsvas.

Kaukolė plokščia, veidinė dalis ištįsusi.

Kai kurių rūšių skruostų lankai gerai išsivystę,

kitų — ploni arba visiškai nėra.

Būgnikauliai primityvūs, žiedo formos,

nesudaro būgninės kameros. Daugumos

rūšių kandžiai I1 ir L dideli, o kiti dantys

smulkūs, mažai diferencijuoti. Krūminiai

dantys gumburiuoti.

Galvos smegenų pusrutuliai maži, jų

paviršius lygus. Sėklidės paprastai būna

kūno ertmėje. Kopuliacijos organas (penis)

be kauliuko. Gimda dviragė.

Paplitę visame pasaulyje, išskyrus Australiją,

didesnę Pietų Amerikos dalį, Grenlandiją

ir Antarktidą. Iš viso 7 šeimos,

apie 360—380 rūšių. TSRS 4 šeimos, 40

rūšių. Lietuvoje 3 šeimos, 5 (gali būti 6)

rūšys.

Lentelė rūšims apibūdinti

1(2). Kūnas apaugęs spygliais ir retais

plaukais. Skruostų lankai stambūs ir platūs,

todėl kaukolė plačiausia skruostų lankų

srityje (7 pav.). Turi 36 dantis..............

Baltakrūtis ežys — Erinaceus concolor

(30 p.)

2(1). Kūnas apaugęs trumpais švelniais

plaukais. Skruostų lankai ploni, mažai

išlinkę į šonus arba jų visiškai nėra. Dantų

daugiau arba mažiau negu 36.

3(4). Žvėreliai didesni už naminę pelę.

Ausų kaušelių nėra. Akys mažos, pasislėpusios

po plaukais. Priekinių kojų plaštakos

plačios (kastuvo formos), pirštai su

ilgais plokščiais nagais, delnai atsukti į

šonus. Yra ploni skruostų lankai. Turi 44

dantis (15 pav.) .........................................

Kurmis — Talpa europaea (35 p.)

4(3). Naminės pelės didumo ir mažesni

žvėreliai. Turi ausų kaušelius. Akys nedidelės,

bet nepasislėpusios po plaukais. Letenos

neatsuktos į šonus. Skruostų lankų

nėra (18, 19, 21 pav.). Dantų ne daugiau

kaip 32.

5(6). Nugara juoda, ryškiai atsiskiria nuo

šviesaus pilvo. Trumpais plaukais apaugusios

uodegos apačioje yra ilgesnių plaukų

eilė (4 pav., a). Abiejose žandikaulio

pusėse yra po 4 viršutinius tarpinius dan-

2

b

4 pav. Vandeninio (a) ir paprastojo (b) kirstukų

uodegos: I — natūralaus didumo, 2 — padidinta 3,5

karto.

5 pav. Vandeninio (a), nykštuko (b) ir paprastojo

(c) kirstukų dantys. 1 — viršutiniai tarpiniai dantys

tis (5 pav., a) ...............................................

Vandeninis kirstukas — Neomys fodiens

(41 p.)


Baltakrutis ežys

Erinaceus concolor Martin, 1838

Восточноевропейский еж, белогрудый еж (rus.)

East European hedgehog (angl.)

6 pav. Kirstukų kopuliacijos organas (penis): 1 —

paprastojo, 2 — nykštuko (pagal B. Kuznecovą,

1975)

6(5). Nugara ruda. Uodega apaugusi

trumpais vienodo ilgio plaukais (4 pav.,

b). Abiejose pusėse yra po 5 viršutinius

tarpinius dantis.

7(8). Pirmi 2 viršutiniai tarpiniai dantys

vienodo aukščio, o trečias ir už jo esantieji

palaipsniui žemėja (5 pav., c). Kopuliacijos

organo (penis) galvutė į galą laibėjanti

(6 pav., /) ...........................................

Paprastasis kirstukas — Sorex araneus

(38 p.)

8(7). Antras viršutinis tarpinis dantis truputį

žemesnis už pirmą ir trečią, arba visi

trys beveik vienodo aukščio, o kiti du —

žemesni (5 pav., b). Kopuliacijos organo

galvutė cilindro formos, buku, lyg nukirstu

galu (6 pav., 2) .......................................

Kirstukas nykštukas — Sorex minutus

(40 p.)

Šeima

Ežiniai

Erinaceidae

Stamboki vabzdžiaėdžiai. Dauguma dygliuoti,

geba susisukti į kamuolį. Snukutis

šnipelio formos, akys ir ausys nemažos.

Kaukolė būna siaura ir ištįsusi arba

trumpa ir plati. Skruostų lankai stambūs.

Kandžiai I , kai kurių rūšių — ir Ii, gerokai

stambesni už kitus kandžius ir atrodo

lyg iltys.

Paplitę Afrikoje ir Eurazijoje (į šiaurę

iki tundros). Negyvena Ceilone, Japonijoje

ir Madagaskare. Iš viso 15 rūšių.

TSRS 7 rūšys. Lietuvoje 1 (gali būti 2)

rūšis.

Šio visiems gerai pažįstamo žvėrelio kūnas

storas, kaklas trumpas, beveik nežymus,

galva gana didelė. Nusmailėjęs snukutis

baigiasi trumpu judriu šnipeliu, kurio

gale atsiveria šnervės. Akys mažos, tamsios.

Palenktos į priekį ausys nesiekia akių.

Uodega maža. Kojos trumpos, letenos

penkiapirštės su gana ilgais ir aštriais

nagais. Remiasi visa pėda.

Ežio viršugalvis, nugara ir viršutinė

pusė šonų apaugę 20—30 mm ilgio lygiais,

kietais ir aštriais spygliais. Kita kūno

dalis padengta šiurkščiais plaukais, tarp

kurių daug storų akuotplaukių. Daugumos

spyglių pamatas tamsiai rudas, toliau

7 pav. Baltakručio ežio kaukolė (natūralaus didumo)

yra šviesiai gelsva juosta, po jos — tamsiai

ruda, o spyglio galas šviesus. Jaunų ežių

spyglių ruda spalva šviesesnė, be to, jie

dar turi visai šviesių (nepigmentuotų)

spyglių. Plaukai, juosiantys akis („akiniai“

), paprastai būna tamsiai rudi. Kakta

ir skruostai šviesesni. Apatinėje kūno pusėje

yra balta, murzinai balta arba gelsvai

balta dėmė. Ji tęsiasi nuo pasmakrės, aplenkia

kaklo apačią, apima krūtinę, o kartais

ir dalį pilvo. Atskirų individų šios

dėmės forma ir didumas nevienodi. Kita

pilvo dalis, pakaklė, šonai iki spyglių,

priekinės ir užpakalinės kojos bei letenos

tamsiai rudos spalvos su nedidele šviesesnių

plaukų priemaiša.

Ežiui būdingi stiprūs žiediniai poodiniai

raumenys. Pajutęs pavojų ar išgąsdintas

ežys susisuka į kamuolį ir pastato

spyglius. Taip jis apsaugo lengviausiai pažeidžiamas

kūno dalis — galvą, krūtinę,

pilvą.

Kūno masė ir matmenys: patinų (n —

9) Q 740 (608—960) g, L 252 (226—

280) mm, C 25,8 (22,8—29) mm, P 40

(36,7—42,2) mm, A 28,6 (26—31,5)

mm; patelių (n — 7) Q 870,8 (732—

1020) g, L 245 (210—264) mm, C 28

(22,7—31) mm, P 39 (37—41) mm,

A 27,4 (26,5—29,5) mm.

Ežio kaukolė masyvi, žema, rostrumas

platus (7 pav.). Skruostų lankai gerai

išsivystę, platūs. Būgnikauliai primityvūs,

žiedo formos. Krinta į akis ryškios tarpviršugalvinio

kaulo skersinės keteros. Nosikauliai

į užpakalį šiek tiek platėja, bet jų

šonai beveik tiesūs (neįlinkę). Tarpžandikaulio-žandikaulio

siūlės galas prie nosikaulio

dažniausiai išlinkęs apvaliai arba

su dantuku (8 pav., a). Apatinio žandikaulio

vidinėje pusėje dažniausiai būna

tik viena Mikelio anga, o jos priekinis

kraštas dantytas (9 pav., a). Dantys mažai

diferencijuoti. I1 ir L didesni už kitus

kandžius, o iltys nedidelės ir nesiskiria

nuo pirmųjų prieškrūminių dantų. Dantų

formulė: l | C{ P A M | = 36.

8 pav. Baltakručio (a) ir paprastojo (b) ežių kaukolių

priekinės dalys: 1 — nosikaulis, 2 — žandikauliotarpžandikaulio

siūlė


9 pav. Baltakrūčio (a) ir paprastojo (b) ežių apatinio

žandikaulio užpakalinės dalys iš vidinės pusės. 1 —

Mikelio anga

a

10 pav. Paprastojo (a) ir baltakrūčio (b) ežių kūno

apačia

b

Kaukolės matmenys ( n — 11): KBi

57,2 (53,4—58,9) mm, Ri 17,6 (15,7—

18.3) mm, Rp 13,0 (12,4—13,8) mm,

TOp 16,7 (15,8—17,3) mm, Sp 34,1

(32,2—35,8) mm, DKa 19,8 (19,0—

20.3) mm, VDEi 28,9 (26,8—30,3) mm.

Šis ežys dar neseniai buvo laikomas

paprastojo ežio E. europaeus porūšiu E. e.

roumanicus (sin. E. e. concolor). Dabar

jis laikomas savarankiška rūšimi ir, vadovaujantis

prioriteto principu, pavadintas

Erinaceus concolor. Taigi tiek Vakarų

Europos, tiek ir tarybiniai sistematikai

Europoje skiria dvi simpatriškai paplitusias

Erinaceus genties ežių rūšis: paprastąjį,

arba vakarinį (E. europaeus), ir

baltakrūtį, arba rytinį (E. concolor). Abu

ežiai didumu ir išvaizda gana panašūs, bet

skiriasi kariotipu ir kai kuriais morfologiniais

požymiais. Baltakrūčio ežio apatinėje

kūno pusėje yra balkšva dėmė, o

paprastojo ežio daugumos individų išilgai

pilvo eina tamsi juosta (10 pav.). Baltakrūčio

ežio spyglių šviesios (nepigmentuotos)

viršūnės palyginti trumpesnės už

paprastojo ežio: spyglių spalvotumo indeksas

(L1/L 2, čia Li — nepigmentuotos

spyglio viršūnės ilgis, L2 — atstumas nuo

spyglio viršūnės iki viršutinės rudosios

juostelės pamato) atitinkamai 0,40—0,44

ir 0,54—0,55. Dėl to baltakrūtis ežys šiek

tiek tamsesnis už paprastąjį.

Šių abiejų rūšių kaukolės skiriasi nosikaulių

forma ir tarpžandikaulio-žandikaulio

siūlės forma, ypač prie nosikaulių (8

pav.) [1661.

Manoma, kad abu ežiai skiriasi ir reprodukcija,

nes bendrose jų gyvenamosiose

vietose hibridų aptinkama labai retai

(stebėjimai Čekoslovakijoje).

Šie požymiai nurodyti todėl, kad dar

nėra visiškai aišku, ar Lietuvoje paplitusios

abi ežių rūšys, ar tik viena. B. Kuznecovas

[187], 1952—1953 m. tyrinėjęs

Lietuvos žinduolius, nurodė, kad Lietuvos

pietinėje dalyje dažniau aptinkamas tamsesnio

ežio porūšis E. e. roumanicus

(dabar laikomas E. concolor rūšimi), o

šiaurinėje — šviesesnio E. e. centralrossicus.

Tai iš dalies sutampa su T. Ivanausko

[40] nuomone. Jis teigė, kad Lietuvoje

yra dvi ežių rūšys: E. roumanicus ir E.

europaeus, kurios skiriasi papilvės spalva.

Pirmoji šių rūšių dažnesnė. N. Likevičienė

[41] tyrinėtus Lietuvos ežius priskiria

E. e. roumanicus porūšiui.

Pastaraisiais metais buvo sugauta ežių

kai kuriuose vidurio, pietryčių ir šiaurryčių

ir šiaurės Lietuvos rajonuose. Specialistų

sistematikų visi jie apibūdinti kaip

E. concolor. Ar yra Lietuvoje antra ežių

rūšis, kol kas neaišku. Latvijoje paplitę

abi rūšys [ 101 ].

Paplitimas. Baltakrūtis ežys gyvena Vakarų

Europos pietryčių srityse ir TSRS

europinėje dalyje nuo Pabaltijo, Baltarusijos,

Kostromos ir Kirovo į pietus iki Krymo,

Kaukazo, Irano, Turkijos. Paskutiniais

dešimtmečiais jis aptinkamas ir Europos

vakarinėse bei šiaurės vakarų srityse.

Seimą. Ežiniai — Erinaceidae 33

Biologija. Intensyvi žemdirbystė pakeilė

natūralias ežių gyvenamąsias vietas.

Dabar jie dažnai įsikuria žmogaus kaimynystėje:

prie fermų ir įvairių trobesių,

daržinėse, soduose, daržuose, gyvenvietėse,

kur daug krūmų, medžių (65,7%

stebėtų ežių). Aptinkami ir natūraliuose

biotopuose — pamiškėse, lapuočių ir mišriuose

miškuose, pievose ir kt. (23,5%).

Retesni kultūrinėse ganyklose, dirbamuose

laukuose (2,4%). Vengia užpelkėjusių

vietų ir didelių miškų masyvų.

Savo gyvenamojoje teritorijoje ežiai

įsirengia vasarinius ir žieminius guolius.

Vasariniams guoliams panaudoja dirvos

įdubimus po aukšta žole. Sodybose lizdus

pasidaro prie vaiskrūmių, krūmų ir gyvatvorių,

tarp žolių ir kitose saugiose vietose.

Guolis iš viršaus būna apgaubtas sausų

žolių, o vidus išklotas žole ir lapais. Žiemoja

paprastai daržinėse po šienu ar lentomis,

malkinėse, sode sausų lapų krūvose,

šiaudų kūgiuose, miško brūzgynuose, darželiuose

po pridengtais gėlių krūmais,

gyvatvorėse, komposto krūvose ir kt.

Žieminis lizdas būna gana didelis, suneštas

iš sausų žolių. Kartais žiemojimui

išsikasa negilų urvą, kurio gale įsirengia

lizdą.

Ežys gana sėslus. Suaugęs žvėrelis toje

pačioje vietoje paprastai išgyvena keletą

metų. Aktyviausi būna temstant ir naktį

iki 2—3 vai. Iki rudens ežiai labai nutunka.

Tada riebalai sudaro maždaug 25%

kūno masės. Spalio pabaigoje ar lapkričio

pradžioje ežiai užmiega žiemos miegu.

Tada jų kūno temperatūra nukrinta iki

5—6 °C. Nubunda kovo—balandžio mėn.,

kai nutirpsta sniegas ir oras sušyla iki

12—13 °C.

Pavasarį ežiai būna labai aktyvūs ne

tik vakare ir naktį, bet ir dieną, ypač kai

poruojasi. Tada patinai per naktį gali nubėgti

daugiau kaip 3 km.

Ežys minta įvairiais bestuburiais ir

smulkiais stuburiniais gyvūnais — drugių

lervomis, vabalais (trumpasparniais, žygiais,

mėšlavabaliais, sprakšiais, maitėdžiais),

sliekais, moliuskais, varlėmis, rupūžėmis,

driežais ir net gyvatėmis. Klaidingai

manoma, kad gyvatės nuodai ežio

II pav. Ežys

neveikia. Ežys išvengia gyvatės nuodų

vikrumu. Kartais ežys suėda ant žemės

perinčių paukščių kiaušinius ir jauniklius

bei graužikų jauniklius.

Ežiai poruojasi kovo—balandžio mėn.

Nėštumas trunka 6—7 savaites. Per veisimosi

sezoną veda 1—2 jauniklių vadas.

Vadoje būna 1—9 (dažniausiai 3—5)

jaunikliai. Patelės su jaunikliais lizduose

paprastai aptinkamos birželio mėn. šienaujant

žolę. Nušienavus patelės vaikus

perneša į kitą vietą.

Ežiukai gimsta apaugę minkštais šviesiais

spygliukais. Praregi po 14—18 dienų.

Janiklius patelė žindo apie 40 dienų.

Vieno ar pusantro mėn. amžiaus jaunikliai

lizdą palieka ir vaikšto kartu su patele.

Lytiškai subręsta 10—12 mėn. Nelaisvėje

išgyvena iki 8— 10 metų.

Ežiai turi nemažai priešų. Aštrūs spygliai

ne visada juos apsaugo nuo medžiojančio

apuoko, lapės, barsuko. Plėšrūnai

ežį suėda su spygliais. Visose šalyse po

12 pav. Ežys per pavasario polaidį

3. Lietuvos fauna


Scima. Kurminiai — Talpidae 35

13 pav. Ežiukai dalijasi grobį

automobilių ratais žūva šimtai tūkstančių

ežių. Vakarais lėtai vėstantis asfaltas privilioja

gausybę vabzdžių, kuriuos medžiodami

prie kelių traukia ir ežiai. Nors ežiai

turi gerą klausą ir jaučia mašinų keliamą

vibraciją, bet susiformavusi pasyvi gynyba

(susisukant į kamuolį) jų neapsaugo nuo

žuvimo. Daugiausia suvažinėtų ežių aptinkama

sodybų, kolektyvinių sodų, miestų

ir miestelių apylinkėse, t.y. ten, kur palankiausios

ežiams gyvenimo sąlygos.

Daug ežių žūva melioracijos grioviuose,

šiukšlių ir komposto duobėse, nes negali

ilgai išbūti be maisto.

Lietuvos ežių ligos ir jų parazitai mažai

tirti. Ištyrus keletą Vilniaus apylinkėse

sugautų ežių, aptikta 1 rūšis siurbikių

(Euparyphium mėlis) ir 5 rūšys apvaliųjų

kirmėlių (Crenosoma striatum, Thominx

aerophilus, Capillaria erinacei, Physaloptera

clausa ir Isocephalus sexalatus)

lervų (J. K.).

Ežiai naudingi ir globotini žvėreliai.

Jie sunaikina nemažai smulkių graužikų,

žalingų vabzdžių ir jų lervų.

Dažnai vaikai ir net suaugusieji sugauna

ežį ir laiko jį namuose. Tai blogas

įprotis, nes jei žvėrelis nepabėga, anksčiau

ar vėliau jis žūva. Be to, ežys tuojau

girdomas pienu. Tiesa, ežys pieną geria,

bet nustatyta, kad šis maisto produktas

jam netinkamas ir net kenksmingas. Gyvendamas

laisvėje šis gyvūnas karvės

pieno negauna, todėl organizmas prie jo

neprisitaikęs.

Šeima

Kurminiai

Talpidae

įvairaus didumo žvėreliai — nuo naminės

pelės iki stambios žiurkės. Dauguma prisitaikę

gyventi po žeme. Žemei rausti pritaikytos

trumpos, su plačiomis letenomis

priekinės galūnės, apginkluotos stipriais

nagais. Akys po žeme nereikalingos, todėl

jos mažos arba visiškai sunykusios. Sunykę

ir ausų kaušeliai. Kai kurie šios šeimos

žvėreliai daug laiko praleidžia žemės paviršiuje,

bet slepiasi urveliuose. Yra ir

pusiau vandeninių rūšių, kurios urvelius

kasa krantuose, o maitinasi vandenyje

(pvz., kurmėnas).

Kailiukas tankus ir švelnus, dažniausiai

vienspalvis.

Kaukolės veidinė dalis ištįsusi, konuso

formos. Skruostų lankai ploni, mažai

išlinkę į šonus. Atskirų genčių kurmiai

turi nuo 34 iki 44 dantų, skiriasi ir dantų

forma.

Paplitęs Europoje, Azijoje ir Šiaurės

Amerikoje. Iš viso apie 19 rūšių. TSRS

4 rūšys, Lietuvoje 1.

Pokario metais bandyta įveisti brangų

kailinį kurmių šeimos žvėrelį — kurmėna

(Desmana moschata L.). 1948 m. T. Ivanausko

pastangomis iš Chopioros rezervato

buvo atvežti 28 kurmėnai ir paleisti

Žuvinto ežere. Netrukus kelis sudraskė

ūdros. 1951 m. ant ežero ledo rastas

kurmėno lavonas. Jis buvo be žiedo. Ka

dangi visi paleistieji žvėreliai buvo žieduoli,

todėl manoma, kad kai kurie iš pradžių

veisėsi. Vėliau kurmėnų Žuvinto ežere

nepastebėta, jų išnykimo priežastys neišaiškintos.

Matyt, Žuvinto gamtinės sąlygos

neatitiko kurmėno poreikių.

1957 m. bandyta kurmėnus jkurdinti

Anykščių ežere, netoli Vievio. Čia buvo

paleisti 62 žvėreliai. Vienas tų pačių metų

spalio 31 d. rastas prigėręs venteryje Ilgio

ežere, už 3,5 km nuo Anykščių ežero (abu

ežerus jungė Strėvos upė). Anykščių ežere

kurmėnai, matyt, taip pat neišliko (bent

jau nėra apie juos jokių žinių), nes užtvenkus

Strėvą, šis ežeras tapo Elektrėnų

tvenkinio dalimi, taigi pasikeitė aplinkos

sąlygos.

Kurmis

Talpa europaea L., 1758

Обыкновенный крот (rus.)

Common mole (angį.)

Kurmio kūnas cilindriškas. Priekinės kojos

trumpos su plačiomis letenomis ir ilgais

plačiais nagais. Kaklas nežymus. Šnipelio

šonuose išsidėstę ilgi lytėjimo plaukai

— vibrisės. Akys aguonos grūdo didumo.

Ausys be kaušelių. Ausies angą uždengia

odos raukšlė. Kailiukas trumpaplaukis,

švelnus, lyg aksominis, tamsiai

pilkas ar juodas. Kartais kūno apačia būna

rusva. Pasitaiko kurmių ir su oranžiniu,

geltonu, šviesiai pilku ar baltu kailiuku.

N. Likevičienės duomenimis (1962), kurmiai

su kailio spalvinėmis anomalijomis

sudaro apie 0,02%. Iš 5000 kurmių,

1978—1982 m. sugautų Kapsuko rajone,

10 (0,2 %) buvo su gelsvai baltu kailiuku.

Kurmio kailiukas tankus visais metų laikais,

tik vasarą akuotplaukiai būna trumpesni

negu žiemą. Šeriasi 3 kartus per

metus: pavasarį nuo balandžio iki birželio,

vasarą nuo liepos vidurio iki rugpjūčio

pabaigos ir rudenį nuo rugsėjo vidurio

iki spalio vidurio. N. Likevičienės duomenimis

[61], mažiausia (7,9%) besišeriančių

kurmių būna liepos mėn., daugiausia

(33,3—90,9%) — balandžio ir

spalio mėn.

Kūno masė ir matmenys (n—466); patinų

Q 99,8 (86,4— 120)g, L 147 (132—

161)mm, C 38 (37—50)mm, P 19 (18—

27)mm; patelių — Q 87,9 (73,1—98,6)g,

L 129 (115—145)mm, C 32 (29—

35)mm, P 18 (16—19)mm [61].

Kaukolė ilga ir siaura. Skruostų lankai*

ploni (15 pav.). Dantų formulė:

I'LC J-P i= 4 4 . Visi kandžiai vienodo

didumo, žandikaulyje išsidėstę lanku, kraštiniai

prigludę prie ilčių.

Kaukolės matmenys (n — 31): patinų

KBi 35,9 (35—37,4) mm, Sp 12,2 (11,9—

13) mm, TOp 7,9 (7,6—8,2) mm, DKp

16,9 (16,3—17,7) mm, DKa 10,5 (10—

10,9) mm, VDEi 15,2 (14,7—15,6) mm;

patelių KBi 34 (33—35,8) mm, Sp 11,6

(11,1 — 11,9) mm, TOp 7,7 (7,5—8) mm,

DKp 16,1 (15,7—16,6) mm, DKa 10,1

I*


Seimą. Kurminiai — Talpidae

37

15 pav. Kurmio kaukolė (padidinta 2 kartus)

(9,7—11) mm, VDEi 14,5 (14—15,2)

mm.

Paplitimas. Kurmis paplitęs Europoje

ir Vakarų Sibiro miškų ir miškastepių

zonoje. Šiaurinė arealo riba tęsiasi per

Škotiją, Pietų Švediją, Vakarų Suomiją,

Kandalakšos rajoną, Onegos upės žiotis,

Baltosios jūros pakrantes, ties 64° š.p.

kerta Uralą Irbito bei Tiumenės kryptimi,

į pietus paplitęs iki Pirėnų pusiasalio šiaurinės

dalies ir Viduržemio jūros pakrančių.

Tarybų Sąjungos teritorijoje pietinė

kurmio arealo riba nuo vakarinės sienos

tęsiasi per Zaporožę, Penzą, Orenburgą

ir Tiumenę (palei Dneprą nusileidžia

iki Juodosios jūros). Rytinė riba neišaiškinta.

Lietuvoje aptinkamas visur. Daugiausia

vidurio Lietuvoje, kur vyrauja velėniniai

karbonatiniai dirvožemiai, mažiausia —

pietryčių Lietuvos jauriniuose ir šilaininiuose

dirvožemiuose [61].

Biologija. Kurmis labiausiai mėgsta

vidutinio drėgnumo humusingas dirvas.

Vengia pelkių ir sausų smėlingų dirvų.

Gyvenamąją vietą keičia sezoniškai. Pavasarį

kurmiai dažnesni aukštesnio reljefo

vietose, atviruose plotuose. Vasarą pasitraukia

į pamiškes, krūmus, sodus ir pagriovius.

Rudenį, nuo spalio, plačiai pasklinda

po laukus ir pievas, bet žiemai

vėl grįžta į mažiau atvirus plotus. Ypač

mėgsta daržus. Čia jie aptinkami visą laiką-

Urvai buna paviršiniai ir giluminiai.

Paviršinius urvus 1—5 cm gylyje paprastai

rausia pavasarį ir vasarą. Giluminiai —

5—25 cm, kartais net 60—90 cm, gylyje.

Rausdamas tokį urvą, kurmis žemę išstumia

į paviršių. Taip susidaro kurmiarausiai.

Giluminiais urvais kurmiai naudojasi

keletą metų. Jaunikliams vesti išrausia erdvesnę

lizdavietę, kurią iškloja sausa žole

ir lapais. Ties ta vieta kurmiarausiai paprastai

būna didesni.

Nustatyta, kad urvais jie juda gana

greitai ir gali nukeliauti iki 4 km.

/6 pav. Kurmis

Kurmio aktyvumas priklauso nuo maisto

gausumo dirvoje. Jo medžiagų apykaita

labai intensyvi, todėl net sočiai prisiėdęs

po 4—5 vai. vėl ieško maisto. Alkanas

kurmis po 6—13 vai. žūsta iš bado

1159].

Aktyvus visais metų laikais. Anksti pavasarį,

nutirpus sniegui, kurmiai paprastai

naudojasi senais urvais. Nuo balandžio vi-

17 pav. Kurmių išrausta pieva

dūrio pradeda aktyviai rausti naujus, o

žiemą aprimsta.

Minta tik gyvūniniu maistu. Žiemai

kaupia maisto atsargas. Sliekai sudaro

79% kurmių maisto, 14% — vabalai,

apie 3% — dvisparniai, 2% — plėviasparniai,

likusią dalį — dėlės, moliuskai,

vorai, šimtakojai, drugiai [61].

Poruojasi kovo—balandžio mėn. Nėštumo

trukmė — 35—40 dienų. Gegužės—birželio

mėn. patelė veda 2—9 (vidutiniškai

5) plikus ir aklus jauniklius.

Juos žindo apie mėnesį. Penkių šešių savaičių

jaunikliai pradeda gyventi savarankiškai.

Rugsėjo mėn. jie jau būna tokie

kaip suaugusieji [61].

Lietuvoje patelės paprastai veda jauniklius

vieną kartą per metus. Vėliau kaip

birželio mėn. vaikingų patelių nebebūna.

Kurmius gaudo plėšrieji žvėreliai ir

paukščiai, krankliai, garniai, gandrai.

Dažnai plėšrūnai kurmį nužudo ir palieka

nesuėdę. Pavojingiausias kurmiams barsukas.

Kartą sumedžioto birželio mėn. barsuko

skrandyje aptikta net 8 suaugę kurmiai

[41].

Daug kurmių žūsta per pavasarinius

potvynius ir įdirbant žemę, o žiemą —

staiga atšalus orui.

Lietuvoje kurmių ligos ir parazitai netirti.

Rausdami žemę, kurmiai pagerina dirvos

aeraciją. Išraustuose plotuose greičiau

atželia medžiai ir krūmai. Naudingi

žemės ir miškų ūkiui, nes naikina vabzdžių

kenkėjų lervas. Tačiau pievose, daržuose,

medelynuose kurmiai dažnai pažeidžia

augalų šaknis, užpila žemėmis daigus.

Kurmiarausiai labai trukdo šienauti

žolę.

Kurmiai gaudomi dėl kailiukų. Mūsų

respublikoje kurmių gaudymo verslas mažai

paplitęs. Daugiausia kurmių buvo sugauta

1956 ir 1957 m. (atitinkamai 209,5

ir 206,5 tūkst.), 1981 m.— 24,1, 1982

m.— 16,3, 1983 m.— 28,9 tūkst.

Kurmius geriausia gaudyti nuo birželio

pabaigos, kai baigiasi veisimasis ir pavasarinis

šėrimasis.


Seimą. Kirstukiniai — Soricidae 39

Šeima

Kirstukiniai

Soricidae

Tai smulkūs, panašūs į peles žinduoliai.

Snukutis ilgas ir laibas. Akys mažos, bet

normaliai išsivysčiusios. Ausys įvairaus didumo.

Galūnės penkiapirštės. Kai kurių

pirštai sujungti plaukiojamąja plėvele.

Kailiukas tankus ir švelnus, plaukai

trumpi.

Kaukolės veidinė dalis ištįsusi, į priekį

siaurėjanti, o smegeninė dalis — plati.

Skruostų lankų nėra. Kiekviena apatinio

žandikaulio pusė su kaukole jungiasi

dviem sąnariais. Pirmos poros kandžiai

(I1) dideli, išlenkti kaip pjautuvas, su

dviem viršūnėmis: priekine (didesne) ir

užpakaline. I2, I3, C1 ir P 1 (arba P 1 ir

P2) mažesni už kitus dantis, visi jie panašūs

ir bendrai vadinami tarpiniais dantimis.

Jų skaičius ir forma yra svarbūs

kirstukų sistematiniai požymiai. Pirmieji

apatiniai kandžiai (Ii) taip pat dideli,

horizontaliai atsikišę į priekį. Apatinių

ilčių nėra.

Gyvena įvairiuose landšaftuose — nuo

tundros iki tropinių miškų ir dykumų. Aktyvūs

visą parą. Labai ėdrūs, todėl be

maisto greitai žūva.

Paplitę visuose žemynuose, išskyrus poliarines

sritis, didesnę Pietų Amerikos dalį

ir Australiją. Šeimoje apie 270 rūšių.

TSRS 27 rūšys. Lietuvoje 3 rūšys.

XIX a. literatūroje Rytų Pabaltijo kraštuose

minima dar viena kirstukų rūšis —

mažasis baltadantis kirstukas (Crocidura

suaveolans, sin. Cr. araneus). Tai maždaug

kirstuko nykštuko didumo žvėrelis

su pilku trumpo plauko kailiuku. Gyvena

laukuose, soduose, daržuose. Dažnai žiemoja

ūkiniuose pastatuose. XX a. Lietuvoje,

kaip, beje, Latvijoje ir Estijoje, mažasis

baltadantis kirstukas neaptiktas.

Neaptinkamas jis ir šiaurinėse Baltarusijos

bei Lenkijos srityse. Taigi arba šio

kirstuko arealo šiaurinė riba pasistūmė

į pietus, arba jis Lietuvos faunai buvo

priskirtas per klaidą.

Paprastasis kirstukas

Sorex araneus L., 1758

Обыкновенная бурозубка (rus.)

Common shrew (angį.)

Tai smulkus, panašus į pelę žvėrelis. Nuo

pelės skiriasi didoka galva, mažomis akimis

ir ištįsusiu snukučiu su judriu šnipeliu.

Ausys vos išsikiša iš po plaukų. Užpakalinių

kojų letenos gerokai didesnės už

priekinių. Uodega ne trumpesnė kaip

1/2—3/4 kūno ilgio.

Kailiukas rusvas, tamsiai rudas ar juosvas.

Šonai šviesesni už nugarą, pilvas

tamsiai pilkas, kartais su gelsvu ar rusvu

atspalviu. Uodegos viršus tamsiai rudas,

o apačia šviesi. Žiemą kailiukas tamsesnis.

Plaukai švelnūs, labai tankūs, turi gražų

blizgesį. Uodegos plaukai trumpi ir standūs,

bet jos gale yra ilgesnių plaukų šepetėlis,

kuris žvėreliui senstant pamažu

nusitrina.

Kūno masė ir matmenys (n — 112):

Q 10,6 (6,3—15,3) g, L 70,3 (56—

80) mm, C 38,7 (30,2—44,4) mm, P 12,4

(11,6—15) mm. Patinų ir patelių matmenys

beveik nesiskiria.

Kaukolės smegeninė dalis plati, iš viršaus

į apačią suplota, o veidinė — ištįsusi,

į priekį siaurėjanti (18 pav.). Skruostų

lankų nėra. Dideli ir išlenkti viduriniai

kandžiai (I1) turi dvi viršūnes, kurių priekinė

didesnė už užpakalinę. Tarpiniai

dantys penki (žr. 5 pav., c). Apatiniai L

taip pat dideli, beveik horizontaliai atsikišę

į priekį. Dantų viršūnės tamsiai rudos.

Kirstukui senstant ruda spalva beveik nusitrina.

Dantų formulė: l | С І P^ M-| = 32.

Kaukolės matmenys (n — 28): KBi

19,2 (18,8—19,7) mm, SDi— 10,1

(9,7—10,6) mm, Ri 5,5 (5,1—5,9) mm,

Rp 1,9 (1,7—2) mm, POp 2,7 (2,6—

2,9) mm, TOp 3,8 (3,6—4,1) mm, DKp

9,6 (9,2—10) mm, DKa 5,7 (5,4—6) mm,

VDEi 8,3 (7,3—8,8) mm, TDEi 2,7

(2,5—2,9) mm.

Lietuvoje paplitęs paprastasis kirstukas

priklauso nominaliniam porūšiui Sorex

araneus araneus [187].

Paplitimas. Paprastojo kirstuko arealas

apima didelę teritoriją nuo Suomijos,

Norvegijos ir Švedijos— šiaurėje iki

Prancūzijos ir Jugoslavijos — pietuose.

Į rytus jis tęsiasi iki Vakarų Sibiro, Altajaus

ir Siaurės vakarų Mongolijos. TSRS

europinėje dalyje ši rūšis paplitusi miškų

zonoje nuo tundros iki stepių, Šiaurės

Kaukazo ir Užkaukazės miškuose.

Lietuvoje paprastasis kirstukas aptinkamas

visur ir yra dažnesnis už kitus kirstukus.

Biologija. Paprastasis kirstukas dažnas

paupiuose ir paežerėse, senuose soduose,

parkuose. Mėgsta drėgnus lapuočių ir

mišrius miškus, ypač tokias vietas, kur

gausu natūralių slėptuvių — išvirtusių

medžių, pūvančių kelmų, prikritusių šakų,

kur stora ir puri miško paklotė; taip pat

krūmais apaugusius laukų griovius, drėgnas

pievas ir ganyklas bei dirbamosios žemės

plotus. Retai gyvena sausuose miškuose,

ypač pušynuose. Kartais aptinkamas

pastatuose.

Gyvena negiliuose ir nesudėtinguose

urveliuose po medžių šaknimis, samanose,

po pūvančių lapų sluoksniu. Žuvinto

rezervato žemapelkėse ir užliejamose

šienaujamose pievose, nuslūgus pavasario

vandeniui, paprastasis kirstukas naudojasi

natūraliomis slėptuvėmis po pernykščių ir

šviežių žolių stiebų bei šakniastiebių raizginiu.

Jauniklius veda rutulio formos lizde,

kurį pasidaro iš sausų žolių.

18 pav. Paprastojo kirstuko kaukolė (padid. 3 k.)

Aktyvus ištisą parą, ypač prieš pat saulės

tekėjimą ar jai tik nusileidus. Medžiagų

apykaita intensyvi, todėl nesukaupia riebalų

atsargų ir žiemos miegu neįminga. Žiemą

bėgioja savo ar pelių išraustais urveliais

rankiodamas po lapais ar samanomis

žiemojančius bestuburius gyvūnus.

Ištyrus kultūrinėse ganyklose (Kėdainių

raj.) ir Nacionaliniame parke sugautų

kirstukų (n — 26) skrandžių turinį,

nustatyta, kad dažniausiai jie ėda vabzdžius,

turinčius kietą chitiną (rasti 58,3 %

tirtų skrandžių), rečiau — sliekus (20,8

%), vabzdžių lervas ir kirmėles (8,3 %)

bei kitus bestuburius (12,5 %). Pavasarį

ir vasarą dažniau minta vabzdžiais ir jų

lervomis, rudenį — sliekais. Be to, kirstukai

dar minta vorais, šimtakojais, moliuskais.

Ėda pelinių graužikų jauniklius.

Žiemą nevengia pelių lavonų. Gali užpulti

ir stambesnius už save gyvūnus, pavyzdžiui,

varles, driežus. Truputį ėda ir augalinio

maisto — vegetatyvinių augalų dalių,

eglių, pušų ir kitų medžių sėklų.


Seimą. Kirstukiniai — Soricidae 41

Pradeda veistis balandžio pradžioje

ar vėliau, priklausomai nuo aplinkos sąlygų.

Nėštumo trukmė — 3 savaitės. Mūsų

sąlygomis patelės per veisimosi sezoną

atveda 1—2 (kartais 3) vadas po 4—

13 (dažniausiai 6—8) jauniklių. Intensyviai

veisiasi balandžio—birželio mėn.,

o rugpjūtį pasitaiko tik pavienės vaikingos

patelės. Veisimosi sezonas, matyt, baigiasi

rugsėjį, nes spalio mėn. apvaisintų patelių

nebesugaunama, nors lytiškai aktyvių

patinų dar būna.

Jaunikliai gimsta akli, pliki ir sveria

apie 0,4 g. Patelė žindo jauniklius 3 savaites.

Jaunikliai apželta plaukais ir tampa

panašūs į suaugusius po 12 dienų. Praregi

trečią gyvenimo savaitę ir kartais

išeina iš lizdo, bet laikosi nuo jo netoli.

Po 22 dienų lizdą palieka ir pradeda gyventi

savarankiškai [161]. Lytiškai subręsta

9— 12 mėn. amžiaus, bet optimaliomis

sąlygomis ankstyvųjų vadų jaunikliai

veisiasi tais pačiais metais (3—5

mėn. amžiaus).

Manoma, kad paprastojo kirstuko priešų

nedaug. Jį sugavę plėšrūnai perkanda,

bet paprastai neėda dėl muskusinių liaukų

išskyrų stipraus kvapo. Išimtis — barsukas.

S. Maldžiūnaitės duomenimis, šis

kirstukas sudaro 2,7 % barsukų skrandžiuose

aptiktų žinduolių rūšių. Paprastųjų

kirstukų rasta naminių pelėdų išvamose.

Lietuvoje paprastojo kirstuko ligos netirtos.

Parazitai taip pat nepakankamai

ištirti. Iš 43 kirstukų, sugautų Žagarės

miške, tik 3 buvo užsikrėtę parazitiniais

pirmuonimis. Aptiktos 3 kokcidijų rūšys:

Eimeria crocidurae, E. dissimilis ir E.

komareki [116] bei 2 apvaliųjų kirmėlių

rūšys: Longistriata codrus ir Hepaticola

sorcicola (J. K.). Be abejo, tai ne visa

kirstukų helmintofauna.

Paprastasis kirstukas yra naudingas

žvėrelis, nes naikina kenksmingus žemės ir

miškų vabzdžius bei jų lervas. Be to, jis

naikina vabzdžius viršutiniame dirvos

sluoksnyje, miško paklotėje, kur nepatenka

dauguma kitų vabzdžiais mintančių gyvūnų.

Kirstukas nykštukas

Sorex minutus L., 1766

Малая бурозубка (rus.)

Pigmy shrew (angį.)

Tai pats mažiausias Lietuvos žinduolis.

Išvaizda labai panašus į paprastąjį kirstuką,

tik ilgesnis ir siauresnis šnipelis su

tankiomis ir ilgomis vibrisėmis ir ilgesnė

uodega (sudaro apie 70 % kūno ilgio)

apaugusi kiek ilgesniais plaukais. Nugara

ruda, šonai šviesesni, kūno apačia pilka,

kartais su rusvu atspalviu.


Q 3,3 (2,2-5,4) g, L 49,3 (41-59,2)

mm, C 36,2 (29,3—40) mm, P 10

(8,6—12) mm. Patinai ir patelės didumu

nesiskiria.

Kaukolės forma panaši į paprastojo

kirstuko (19 pav.). Tokia pati ir dantų

formulė. Būdinga tai, kad pirmas ir trečias

viršutiniai tarpiniai dantys beveik vienodo

didumo, o antras už juos mažesnis arba

visi trys beveik lygūs, bet gerokai didesni

už du paskutinius (žr. 5 pav., b).


15,5 (15—16) mm, SDi 8,5 (7,9—

8,8) mm, Ri 4,3 (4—4,5) mm, Rp 1,3

(1,2—1,5) mm, POp 2,1 (1,9—2,2)

mm, TOp 2,9 (2,7—3) mm, DKp 7,4

(7,1—7,9) mm, DKa 4,8 (4,4—5,1)

mm, VDEi 6,5 (6,2—6,9) mm, TDEi 2

(1,9—2,1) mm. Patinų ir patelių matmenys

beveik nesiskiria.

Lietuvoje paplitęs kirstukas nykštukas

priklauso nominaliniam porūšiui Sorex

minutus minutus [187].

Paplitimas. Kirstukas nykštukas paplitęs

Europos ir Sibiro miškų bei stepių

zonose, Kinijoje, Kašmyre.

Lietuvoje aptinkamas visur, bet retesnis

už paprastąjį kirstuką.

Biologija. Kaip ir paprastasis kirstukas,

gyvena paupiuose, paežerėse, aukštapelkėse,

mišrių miškų pakraščiuose, aikštelėse,

kirtimuose. Bėgioja ištisą parą, bet

aktyvesnis naktį. Žiemą nemiega.

Kaip ir paprastasis kirstukas, labai

ėdrus. Minta įvairiais bestuburiais gyvūnais,

bet labiau mėgsta minkštesnius, nes

ne tik jis pats, bet ir jo dantys smulkesni

už paprastojo kirstuko.

Lietuvos sąlygomis kirstukas nykštukas

veisiasi nuo balandžio antros pusės

iki rugsėjo mėn. Veda 4—9 jauniklius.

Priešai tie patys, kaip ir paprastojo kirstuko.

Ligos ir helmintai netirta. Nedaug

duomenų ir apie jų parazitinius pirmuonis.

Iš 17 kirstukų nykštukų, sugautų Žagarės

miške, 3 buvo užsikrėtę kokcidijomis.

Aptiktos 3 kokcidijų rūšys: Eimeria

šori eis, E. komareki, Eimeria s p. (pavienės

oocistos) [116].

Kirstukas nykštukas — naudingas žvėrelis,

nes sunaikina nemažai miško ir žemės

ūkio kultūrų kenkėjų.

I1) pav. Kirstuko nykštuko kaukolė (padid. 3 k.)

Vandeninis kirstukas

Neomys fodiens Pennant, 1771

Обыкновенная кутора, водяная кутора

Water shrew (angį.)

(rus.)

Tai didžiausias kirstukas Lietuvoje. Nuo

kitų kirstukų skiriasi kailiuko spalva. Nugara

ir uodegos viršutinė pusė juoda, o

kūno apačia šviesiai pilka ar beveik balta,

kartais gelsva su juosvais taškeliais

ar brūkšneliais. Tamsus kūno viršus aiškiai

skiriasi nuo šviesios apačios. Uodegos

apačia eina ilgesnių šviesių plaukų eilė,

kuri ryškiai išsiskiria juodų trumpų plaukų

fone (žr. 4 pav., a). Už akių būna šviesios

dėmės. Pėdos ir pirštų kraštai apaugę

ilgesniais šiurkščiais plaukais, kurie padeda

irtis vandenyje (20 pav.). Gerai plaukioja

ir nardo.


Q 15,5 (9,5—17,7) g, L 78,3 (65,2—

82) mm, C 62 (55—69,4) mm, P 18

(16,3 — 20) mm, A 8,2 (7—9) mm.

Patinai ir patelės didumu beveik nesiskiria.

Lyginant su kitais kirstukais, vandeninio

kirstuko kaukolė stambesnė, masyvesnė

(21 pav.). Smegeninė dalis plokš-


Scima. Kirstukiniai — Soricidae 43

b

20 pav. Vandeninio kirstuko priekinė (a) ir užpakalinė

(b) letenos

21 pav. Vandeninio kirstuko kaukolė (padidinta 2,5

karto)

čia, kampuota, jos ilgis beveik lygus pločiui.

Skruostų lankų nėra. Dantų formulė:

Ii- Cį. PI Mi-=30. Viršutinėje dantų

eilėje yra tik po 4 tarpinius dantis, iš kurių

pirmasis didžiausias, o kiti — palaipsniui

mažėja (žr. 5 pav., a). Dantys aštrus, jų

viršūnės rudos.

Kaukolės matmenys (n — 11): KBi 22

(21,3—22,7) mm, SDi 10,6 (10,2—

11,1) mm, Ri 7,4 (7,1—7,8) mm, Rp

2.2 mm, POp 3,5 (3,2—3,7) mm, TOp

4,7 (4,3 — 5) mm, DKp 11,2 (10,7—

11,7) mm, DKa 6,7 (6,5—6,9) mm,

VDEi 10,8 (10,3—11,3) mm, TDEi

3.3 (3—3,6) mm.

Lietuvos vandeninis kirstukas priklauso

nominalinei formai Neomys fodiens fodiens

[187].

Paplitimas. Paplitęs Europos, Vakarų

Sibiro, Kazachstano, Mongolijos, Šiaurės

Kinijos miškų ir stepių zonose, taip pat

Amūro žemupyje ir Sachaline. Kalnuose

aptinkamas 2000—2600 m aukštyje.

Lietuvoje vandeninis kirstukas mažai

tyrinėtas. Jį galima aptikti prie upių, ežerų,

tvenkinių, kanalų ir šlapių pelkių.

Kartais aptinkamas nebūdingame biotope,

toli nuo vandens telkinių. Apie gausumą

duomenų nėra.

Biologija. Mėgstamiausi klampūs vandens

telkinių krantai, apaugę medžiais,

krūmais, tankiomis žolėmis, užversti išvartomis.

Gyvena urvuose, kuriuos išsirausią

patys arba pasinaudoja kitų graužikų

(pvz., vandeninio pelėno) išraustais

urvais. Lizdą įsirengia urve arba tarp

medžių šaknų, kartais — žolėje. Jis būna

rutulio formos, susuktas iš sausų žolių,

su viena anga į vandens pusę. Žiemą persikelia

prie neužšąlančių vandens telkinio

vietų arba ten, kur po sniegu būna neįšalęs

pelkių gruntas.

Minta moliuskais ir kitais smulkiais

vandens bestuburiais gyvūnais. Neretai

ėda varlytes, smulkias žuvis, mailių, ikrus.

Maisto ieško vandenyje ir ant kranto, bet

sumedžiotą grobį visada ėda tik sausumoje.

Per parą suėda tiek, kiek pats sveria.

Žiemą maitinasi po sniegu, properšose.

Plėšrus, puola už save didesnį gyvūną.

Manoma, kad jo seilėse yra toksiškų

medžiagų. įkandęs kelis kartus į tą pačią

vietą, kirstukas gali užmušti net stambią

varlę.

Vandeninio kirstuko veisimasis gamtoje

mažai tyrinėtas. Laboratorinėmis sąlygo-

22 pav. Vandeninis kirstukas

mis nustatyta, kad patelės nėštumo trukm

ė— 19—21 diena (kaip ir kitų kirstukų).

Veda po 3—8 jauniklius, kuriuos

žindo 38—40 dienų. Maitinančios patelės

būna labai agresyvios, persekioja ir

veja šalin įleistą į narvą patinėlį [75].

Veisimosi periodo trukmė,* matyt, panaši

kaip kitų kirstukų. Rugpjūčio gale dar

sugaunama vaikingų patelių.

Vandeninių kirstukų priešai — įvairūs

plėšrūnai. Mitybiniai konkurentai — visi

vabzdžiais ir kitais smulkiais bestuburiais

mintantys gyvūnai.

Vandeninis kirstukas sunaikina nemažai

vabzdžių kenkėjų. Žuvų ūkiams gali būti

žalingas, nes ėda ikrus ir mailių.

Būrys

Šikšnosparniai

Chiroptera

Tai vienas iš gausiausių rūšimis žinduolių

būrių (po graužikų). Žinoma apie 900 rūšių.

Būrį sudaro 2 pobūriai: vaisėdžiai,

arba didieji, šikšnosparniai (Megachiroptera),

paplitę Afrikoje, Pietų Azijoje

ir Australijoje (apie 150 rūšių), ir vabzdžiaėdžiai

arba mažieji, šikšnosparniai

(Microchiroptera), gyvenantys abiejų

pusrutulių miškų zonoje. Toliau bus kalbama

daugiau apie mažuosius šikšnosparnius,

nes tik šio pobūrio rūšys sudaro

TSRS ir Lietuvos šikšnosparnių fauną.

Vieninteliai žinduoliai, prisitaikę gerai

ir toli skraidyti. Jų sparnus sudaro plona

odos plėvė (23 pav.). Ji ištempta tarp

priekinių galūnių pailgėjusių II — V pirštų

ir kūno šonais jungia užpakalines galūnes

ir uodegą. Priekinių galūnių laisvas

tik I pirštas, kuris yra trumpas ir turi aštrų

nagą. Užpakalinių galūnių laisvi visi

pirštai, kurie taip pat su aštriais riestais

nagais. Šikšnosparnio letenos tartum išsuktos,

nes kulnai ir padai yra pilvinėje

pusėje, todėl pirštai numeruojami lyg ir

atvirkštine tvarka: kraštinis — I, o vidinis

— V. Ties čiurna arba kulnu yra

kremzlinis arba iš dalies sukaulėjęs pentinas,

kuris tartum prilaiko uodeginės plėvės

laisvąjį kraštą. Dažnai prie pentino

būna įvairaus didumo odinė skiautė —

epiblema. Kai kurių šikšnosparnių epiblema

būna su pertvarėle. Kartais už pentino

galo ant uodeginės plėvės krašto būna

nedidelė papildoma odinė skiautelė —

užpentininis žvynelis (24 pav.).

Snukutis vidutinio ilgio arba trumpas,

žiotys plačios. Daugelio rūšių ant nosies

būna įvairios formos odos raukšlių ir

išaugų, kitų nosies paviršius lygus.

Išorinės ausys (25 pav.) — sudėtingas

organas. Tai susiję su jų, kaip ultragarso

priėmėjų, funkcija. Ausų morfologiniai

požymiai svarbūs šikšnosparnių taksonomijai

ir sistematikai.

Šikšnosparnių kailiukas tankus ir švelnus,

paprastai neryškus, vyrauja rudi ir

pilki tonai.

Gerai išsivystęs raktikaulis. Ant krūtinkaulio

yra išilginė ketera, prie kurios tvirtinasi

valdantieji sparnus krūtinės raumenys.

Kaukolės smegeninė dalis stambi (26

pav.). Kaukolės kaulai labai anksti (maždaug

savaitės amžiaus žvėrelių) suauga, ir

siūlės beveik išnyksta. Veidinės dalies priekyje

iš viršaus yra gili nosinė išpjova, o

iš apačios, kietojo gomurio priekyje —

tarpkandinė išpjova. Užorbitinių ataugų

nėra.

Būrys. Šikšnosparniai — Chiroptera 44

Burys. Šikšnosparniai — Chiroptera 45

23 pav. Lietuvos šikšnosparnių (1:2) didumo skalė:

a — maži, b — vidutinio didumo, c — dideli šikšnosparniai.

Kūno dalys:

I— V — pirmas-penktas pirštai, M 2—M5 — antras-

- penktas delnakauliai, F \—F 2 — pirmas-trečias

pirštakauliai (falangos), An — dilbis, Cr — blauzda,

C — pentinas; I—5 — skraidomoji plėvė ir jos

dalys: 1 — šoninė plėvė, 2 — petinė plėvė, 3 —

tarpinė plėvė, 4 — tarpupirščių plėvė, 5 — uodeginė

plėvė, l-\-3-\-4 — sparninė plėvė

Dantų sistema, kaip ir visų žinduolių,

difiodontinė. Daugumos rūšių pieninių

dantų formulė: iA c j- pA=22. Pieniniai

dantys labai skiriasi nuo pastoviųjų (27

pav.). Kandžiai su dviem, užlinkusiomis

į burnos vidų kabliuko formos viršūnėmis,

jais tik gimę jaunikliai įsikabina į

motinos spenį. Pieninių prieškrūminių

dantų visada būna г nepriklausomai nuo

to, kiek vėliau išaugs pastoviųjų dantų.

Viršutiniai pieniniai kandžiai, netrukdydami

augti pastoviesiems, išlieka ilgiausiai

Ṗastoviųjų viršutinių kandžių paprastai

yra 2 poros, nes vidurinė pora (Ir) išnykusi,

o apatinių — 3 poros. Jie numeruojami

eilės tvarka: viršutiniai — I 1 ir

P, apatiniai Ii, I2, I3. Viršutinės iltys stambios

ir briaunotos, apatinės šiek tiek mažesnės.

Visų šikšnosparnių pirmasis prieškrūminis

dantis (P 1ir Pi), o kai kurių ir trečiasis

(P* ir P3) bei viršutinis antrasis

(P2) evoliucionuojant išnyko, todėl atskirų

genčių šikšnosparniai šių dantų turi

A, J., 1 ar A. Jie diferencijuojami į mažuosius

(Pm) ir didžiuosius (Pp), kurie

dažniausiai numeruojami pagal homologiją:

Pm2, Pm2 ir Pm3, Pm3 (kai yra du

mažieji) arba Pm2 ir Pm2 (kai mažasis

likęs vienas). Didysis prieškrūminis visada

tik vienas, žymimas Pp4 ir Pp4. Pm

dantys turi tik vieną šaknį, jų karūnėlė

žema, konuso formos. Jais gyvūnas beveik

nekramto. Pp4 sandara panašus į viršutinius

krūminius dantis.

Krūminių dantų visada A. Du pirmieji

didesni už trečiąjį. Viršutinių krūminių

dantų karūnėlės plačios, bet trumpos,

apatinių — ilgesnės, siauresnės. Krūminių

dantų struktūriniai elementai pavaizduo

24 pav. Šikšnosparnio (dvispalvio plikšnio) uodeginė

plėvė ir pėda: I— V — pirmas-penktas pirštai, I —

sparninės plėvės prisijungimo prie pėdos vieta, 2 —

padas, 3 — epiblema, 4 — pentinas, 5 — užpentininis

žvynelis, 6 — uodeginės plėvės kraštas, 7 — laisvasis

uodegos galas, 8 — čiurna, 9 — pirštų pagalvėlės,

10 — pėdos pagalvėlė, 11 — kulnas, 12 —

epiblemos pertvara

ti 28 paveiksle. Išskiriami myotidontinio

ir nyktalodontinio tipo apatiniai krūminiai

dantys. Kai IV komisūra jungia hypokonidą

su endokonidu — myotidontinio,

o kai su hypokonulidu — nyktalodontinio

tipo.

Šikšnosparnių galvos smegenys didelės.

Ypač tobuli klausos centrai, todėl klausa

labai gera. Akys daugumos rūšių mažos.

Būdinga kintanti kūno temperatūra.

Kai žvėrelis aktyvus, jo kūno temperatūra

pakyla, o ilsintis priklauso nuo aplinkos

temperatūros (mūsų klimate pažemėja).

Žiemą dauguma šalto ir vidutinio

klimato šikšnosparnių rūšių įminga. įmigus

sulėtėja jų medžiagų apykaita, kvėpavimas,

rečiau plaka širdis, o kūno temperatūra

nukrinta iki aplinkos temperatūros.

Kai kurie šikšnosparniai, kaip ir paukščiai,

migruoja. Žiemoti išskrenda į šiltesnius

kraštus.

Dauguma tropinių ir visi šalto ir vidutinio

klimato mažieji šikšnosparniai minta

25 pav. Šikšnosparnio (dvispalvio plikšnio) išskleista

(a) ir natūraliai susiglaudusi (b) ausis: 1 — kramslio

spenys, 2 — kramslio skiauterės vagelė, 3 —

kramslio skiauterė, 4 — plaukuotoji raukšlė, 5 —

viršutinė ausies kaušelio skiautė, 6 — kaktos raukšlė,

7 — vijoklis, 8 — skersinės ausies kaušelio raukšlės,

9 — priekinis ausies kaušelio kraštas, 10 — ausies

kaušelio viršūnė, 11 — užpakalinis ausies kaušelio

kraštas, 12 — užkramslis, 13 — išorinis kramslio

skiauterės kraštas, 14 — ausies kaušelio apatinė

skiautė, 15 — ausies užpakalinio krašto pagrindinis

įlinkis, 16 — ausies užpakalinio krašto prisijungimo

prie žando vieta, 17 — prieškramslis



—12

18

26 pav. Šikšnosparnio (kadrinio pelėausio) kaukolė:

a — iš viršaus, b — iš apačios, c — iš šono; 1 —

nosinė išpjova, 2 — kandžio dubelinis gumburas,

J — nosinė įduba, 4 — poorbitinė (poakinė) anga,

5 — viršutinė priešorbitinė ketera, 6 — apatinė

priešorbitinė ketera, 7 — viršorbitinis kalnelis, 8 —

kaktinė linija, arba ketera, 9 — skruostikaulio kaktinė

išauga, 10 — viršugalvio linija, arba ketera,

11 — smilkinio ketera, 12 — pakaušio ketera, 13—

pakaušio gumburas, 14 — tarpkandinė išpjova, 15—

ašarinė anga, 16 — vainikinė atauga, 17 — kampinė

atauga, 18 — apatinio žandikaulio kūnas, 19 —

smakrinė anga; dantys: 1 — kandžiai, C — iltys,

Pm — mažieji prieškrūminiai, Pp — didieji prieškrūminiai,

M — krūminiai

27 pav. Šikšnosparnio pieniniai dantys: i — kandžiai,

c — iltys, p — prieškrūminiai

b

28 pav. Šikšnosparnio (vandeninio pelėausio) apatiniai

(a) ir viršutiniai (b) dantys: 1 — kandžiai, C —

iltys, Pm — mažieji prieškrūminiai, Pp — didieji

prieškrūminiai, M — krūminiai dantys; I— VI —

pirmoji-šeštoji komisūros; 1 — protokonas, 2 — parakonas,

3 — metakonas, 4 — parastilis, 5 — mezostilis,

6 — metastilis, 7 — protokonulis, 8 — talonas,

arba metakonulis, 9 — centrinė duobė, 10 — apvadėlis,

11 — trigonidas, 12 — talonidas, 13 — parakonidas,

14 — protokonidas, 15 — metakonidas,

16 — hipokonidas, 17 — endokonidas, 18 — hi po

konulidas

naktiniais vabzdžiais. Erdvėje orientuojasi

ir grobį tamsoje aptinka garsinės lokacijos

pagalba. Šikšnosparnių ausys geba

priimti labai aukšto dažnumo (iki 120 —

150 tūkst. hercų) ultragarsą, sklindantį

nuo aplinkos objektų. (Žmogaus ausis pritaikyta

priimti garsus iki 16 — 20 tūkst.

hercų — virpesių per sekundę.) Be to,

patys skleidžia 30 — 70 tūkst. hercų ultragarsus,

kurie, atsimušę į kliūtį ar skrendantį

vabzdį, aidu grįžta į šikšnosparnio

ausį. Pagal tai šikšnosparnis nustato atstumą

iki objekto, jo didumą ir formą. Taigi

tobula klausa kompensuoja silpnesnį regėjimą.

Be to, visame šikšnosparnio kūno

paviršiuje, ypač ant sparnų ir ausų, yra

daug smulkių jutimo organų, kuriais jis

junta silpniausias oro sroves.

Lietuvoje paplitusių šikšnosparnių patelių

gimda dviragė, kaip ir vabzdžiaėdžių

bei graužikų. Ant krūtinės paprastai

yra 1 pora, kartais — 2 poros spenelių.

Patinai turi kabantį kopuliacijos organą

(penis), kurio distaliniame gale yra kauliukas

(os penis, arba baculum) (29 pav.).

Tropikuose gyvenantys šikšnosparniai

veisiasi 2 kartus per metus, o vidutinio

klimato zonoje — vieną kartą. Čia patinų

ir patelių lytinių produktų brendimo laikas

nesutampa. Patinai produkuoja spermą

anksti pavasarį, vasaros pabaigoje ir

rudenį, o patelės subrandina kiaušialąstes

tik pavasarį. Kai kurios patelės pavasarį

ir poruojasi, bet dauguma susiporuoja

rudenį. Tada sperma išbūna gimdoje gyvybinga

iki pavasario, kol subręsta ir ovuliuoja

kiaušialąstė.

Veda 1—2 jauniklius. Tik gimęs jauniklis

nuropoja ant motinos krūtinės ir

pieniniais dantimis įsikimba į spenį. Pirmomis

dienomis patelė, skrisdama maitintis,

nešasi ant krūtinės ir savo mažylį.

Jauniklis auga sparčiai, po mėnesio didumu

beveik nesiskiria nuo suaugusiųjų.

Jauniklius (juv.), pusiau suaugusius (subad.)

ir suaugusius (ad.) lengvai galima

atskirti pagal delnakaulių ir pirštakaulių

epifizių sukaulėjimą (30 pav.).

Beveik visi mažieji šikšnosparniai yra

labai naudingi žvėreliai. Jie naikina žalingus

vabzdžius — mašalus, uodus, nakti-



XX a. šis šikšnosparnis Lietuvoje (kaip ir

Latvijoje bei Baltarusijoje) neaptiktas.

Stokojant konkrečių įrodymų, jis paliekamas

ieškotinų rūšių sąraše.


29 pav. Šikšnosparnio (kadrinio pelėausio) baculum

iš apačios (a), iš šono (b), iš viršaus (c) ir jo matavimo

schema: 1 — viršūnė, 2 — kūnas, 3 — šaknis,

4 — šaknies kojytės, 5 — šakninė išpjova, 6 — vagelė,

7 — kumštelis, 8 — baculum ilgis, 9 — storis,

10 — plotis

30 pav. Jaunų (a), nevisiškai suaugusių (b) ir suaugusių

(c) šikšnosparnių delnakaulių bei pirštakaulių

epifizių sukaulėjimas: 1 — delnakaulis, 2 — pirštakaulis,

3 — minkštas kremzlinis audinys

nius drugius ir vabalus, kurių paukščiai,

būdami aktyvūs dieną, negaudo.

Mažųjų šikšnosparnių pobūryje 16 šeimų,

apie 770 rūšių. TSRS 3 šeimos, 40

rūšių. Lietuvoje iki šiol aptikta 1 šeimos

13 rūšių.

Senesnėje literatūroje dar minima pasagnosių

(Rhinolophidae) šeimos rūšis —

mažasis pasagnosis (Rhinolophus hipposideros).

A. Pliateris [86] nurodo, kad jis

Lietuvoje gali būti. K. Grevė [33] spėja

jį užklystam ir į Latviją, bent jau į pietvakarių

rajonus. J. Elisono [26] teigimu,

T. Ivanauskas jį stebėjęs Lydos apylinkėse.

1(2). Aplink šnerves yra odos išaugos,

apžėlusios retais šereliais. Ausys be kramelių

(31 pav.) ............................................

♦Mažasis pasagnosis — Rhinolophus hipposideros

(48 p.)

2(1). Aplink šnerves nėra odos išaugų.

Ausys su kramsliais.

3(8). Viršugalvyje ausų kaušelių kraštus

jungia kaktinė raukšlė (32 pav.).

4(5). Prie pentino yra nedidelė epiblema

(40 pav., 6). Ausys ne ilgesnės kaip 18 mm.

Europinis plačiaausis — Barbastella barbastella

(71 p.)

5(4). Prie pentino epiblemos nėra (40

pav., 7). Ausys ilgesnės kaip 30 mm.

6(7). Prie tarpinės skraidomosios plėvės

laisvojo krašto yra 2—3 į viršų nesišakojančios

sausgyslės, kurios tęsiasi nuo priekinės

galūnės V piršto galo iki blauzdos

(33 pav., a). Dantų Pm2 ir Р тз karūnėlės

aukštesnės kaip pusė Pp4 fr Pm? karūnėlių

(34 pav., a) .........».....................................

Rudasis ausy lis — Plecotusauritus (67 p.)

7(6). Prie tarpinės skraidomosios plėvės

laisvojo krašto yra 1—2 į viršų nesišakojančios

sausgyslės, kurios tęsiasi nuo prie-

31 pav. Mažojo pasagnosio galva ir nosies raukšlės:

1 — pasaga, 2 — šnervės, 3 — balnas, 4 — skiauterė

32 pav. Europinio plačiaausio (a) ir rudojo ausylio

(b) kakta iš viršaus: 1 — ausis jungiančioji kaktinė

raukšlė

kinės galūnės V piršto galo, iki blauzdos

(33 pav., b). Dantų Pm2 ir Ртз karūnėlės

ne aukštesnės kaip pusė Pp4 ir Ргпг karūnėlių

(34 pav., b) ........................................

* Pilkasis ausylis — Plecotus austriacus

(52 p.)

8(3). Ausys viršugalvyje nesusisiekia.

9(22). Prie pentino yra gerai arba silpnai

išsivysčiusi epiblema.

10(13). Šoninės skraidomosios plėvės apačia

apžėlusi tankiais, tokios pat spalvos,

kaip pilvas, plaukais (35 pav., a). Epiblema

gerai išsivysčiusi (40 pav., 7, 8)

11(12). Dilbis 50—57 mm ilgio.................

Rudasis nakviša — Nyctalus noctula

(73 p.)

12(11). Dilbis 40—46 mm ilgio................

Mažasis nakviša — Nyctalus leisleri

(77 p.)

13(10). Šoninės skraidomosios plėvės apačia

apaugusi retais balsvais ar pilkais

plaukeliais arba visai plika (35 pav., b).

14(17). Dilbis trumpesnis kaip 37 mm.

15(16). Dilbis ilgesnis kaip 33 mm. Priekinės

galūnės I pirštas ilgas (36 pav., a).

Peniso galas išpūstas, jo viršutinėje pusėje

tęsiasi išilginė vagelė (37 pav., a). Kandžio

33 pav. Rudojo (a) ir pilkojo (b) ausylių tarpinės

plėvės gyslotumas: 1 — neišsišakojusios sausgyslės

34pav. Rudojo (a) ir pilkojo (b) ausylių viršutiniai

ir apatiniai dantys: 1 — Pm1, 2 — Pp4, 3 — Pm-2,

4 — Pm 3

I2 karūnėlės aukštis pastebimai didesnis už

I1 užpakalinės viršūnės aukštį (45 pav.,

10) ..............................................................................

Natuzijaus šikšniukas — Pipislrellus nathusii

(79 p.)

16(15). Dilbis trumpesnis kaip 33 mm.

Priekinės galūnės I pirštas trumpas (36

pav., b). Peniso galas beveik neišpūstas, jo

viršutinėje pusėje vagelės nėra (37 pav.,

b). Kandžio I2 karūnėlė ne didesnė arba

tokia kaip I1 žemesnioji viršūnė (45 pav.,

9)..................................................................

Šikšniukas nykštukas — Pipistrellus pipistrellus

(82 p.)

17(14). Dilbis ilgesnis kaip 37,5 mm.

18(19). Dilbio ilgis 48,5—56 mm............

4. Lietuvos fauna


Šeima. Lygianosiniai — Vespertilionidae 51

35 pav. Nakvišų (a) ir kitų Lietuvos šikšnosparnių

(b) skraidomosios plėvės apatinio paviršiaus plaukuotumas

36 pav. Natuzijaus šikšniuko (a) ir šikšniuko nykštuko

(b) priekinės galūnės I pirštas

Vėlyvasis šikšnys — Eptesicus serotinus

(84 p.)

19(18). Dilbis 37,5—48 mm.

20(21). Dilbio ilgis 37,5—43 mm. Ausies

kaušelio apatinė skiautė maža (41 pav.,

7). Penis trumpas, 4—6 mm, ties viduriu

išsipūtęs. Patelės turi 1 porą spenelių........

37 pav. Natuzijaus šikšniuko (a), šikšniuko nykštuko

(b), Branto (c) ir ūsuotojo (d) pelėausių penis

(pagal A. Kuziakiną, P. Strelkovą ir E. Buntovą):

1 — iš priekio, 2 — iš šono (padidinta 2,5 karto)

Šiaurinis šikšnys — Eptesicus nilssoni

(87 p.)

21(20). Dilbio ilgis 41—48 mm. Ausies

kaušelio apatinė skiautė didelė (41 pav.,

12). Penis ilgas, 8—10 mm, ties viduriu

neišsipūtęs. Patelės turi 2 poras spenelių....

Dvispalvis plikšnys — Vespertilio murinus

(89 p.)

22(9). Prie pentino epiblemos nėra.

23(24). Uodeginės skraidomosios plėvės

laisvasis kraštas tarp pentinų sustorėjęs ir

apaugęs tankiais stangriais šereliais (38

pav., a) .........................................................

Natererio pelėausis — Myotis nattereri

(65 p.)

24(23). Uodeginės skraidomosios plėvės

laisvasis kraštas nesustorėjęs ir neapaugęs

šereliais (38 pav., b).

25(32). Sparninės plėvės laisvasis kraštas

prisitvirtinęs prie pėdos I piršto pamato

arba ties šio piršto pagalvėle (40 pav.,

3).

26(29). Dilbis ilgesnis kaip 39 mm. Ausis

21—28 mm.

27(28). Dilbis 57—66 mm. Ausis 26—28

mm................................................................

* Didysis pelėausis — Myotis myotis (52

P-)

28(27). Dilbis 39—45 mm. Ausis 21 —

26 mm..........................................................

38 pav. Natererio (a) ir Branto (b) pelėausių uodeginės

plėvės laisvasis kraštas: I — šereliais apaugęs

sustorėjimas, 2 — šereliais apaugusio sustorėjimo

fragmentas

39 pav. Branto (a) ir ūsuotojo (b) pelėausių viršutiniai

dantys iš išorės ir iš vidinės (liežuvinės) pusės:

I — Pm3, 2 — Pm3, 3 — protokonuliai

* Bechšteino pelėausis — Myotis bechsteini

(51 p.)

29(26). Dilbis 32—41 mm. Ausis 13—

17 mm.

30(31). Dantų Pm! ir Pm3 karūnėlės tik

1/3—1/4 žemesnės už Pm2 ir Ртг karū-

Pastaba. Žvaigždute pažymėtos ieškotinos Lietuvoje

rūšys.

1_3

neles, o M dantys su ryškiais protokonuliais

(39 pav., a). Peniso galas rutuliškai

sustorėjęs (37 pav., c ).................................

Branto pelėausis — Myotis brandti (62p.)

31(30). Dantų Pm* ir Ртз karūnėlės ne

aukštesnės kaip 1/2 Pm2 ir Ртг, o M1 3

dantys be protokonulių (39 pav., b). Peniso

galas nesustorėjęs (37 pav., d )..............

* Ūsuotasis pelėausis — Myotis mystacinus

(52 p.)

32(25). Sparninės plėvės laisvasis kraštas

prisitvirtinęs prie čiurnos arba prie pėdos

pagalvėlės (40 pav., 1, 2).

33(34). Dilbio ilgis 35—41 mm................

Vandeninis pelėausis — Myotis daubentoni

(59 p.)

34(33). Dilbis 44—48,5 mm......................

Kūdrinis pelėausis — Myotis dasycneme

(52 p.)

Šeima

Lygianosiniai

Vespertilionidae

Gausiausia šikšnosparnių šeima. Jai priklauso

visi Lietuvoje iki šiol aptikti šikšnosparniai.

Jų nosies paviršius lygus, be

odos raukšlių ir išaugų. Ausų kramslis gerai

išsivystęs.

Paplitę visuose žemynuose, bet gausiausi

tropikuose ir subtropikuose. Iš viso apie

300 rūšių. TSRS 33 rūšys.

Lietuvoje šikšnosparniai kol kas mažai

tyrinėti. Trūksta duomenų apie jų paplitimą,

gausumą, biologiją. Nepakankamai

ištirta ir rūšinė sudėtis. Iki šiol rasta 13

lygianosinių šeimos rūšių, bet gali būti

daugiau. Ieškotinos dar 4 rūšys, kurios

minimos senoje (XIX a.) literatūroje arba

aptiktos gretimuose kraštuose.

XIX a. pradžioje Lichtenšteinas (1829)

teigė, kad Lietuvoje ir gretimuose kraštuose

gyvena Bechšteino pelėausis (Myotis

bechsteini). Vėliau daugelis autorių

nurodo, kad šio šikšnosparnio šiaurės rytinė

arealo riba eina per Lietuvą. Toliausiai

į šiaurę jis aptiktas Skandinavijos pietinėje

dalyje.



XIX a. Pabaltijo kraštuose minimas

didysis pelėausis (Myotis myotis). Šiame

šimtmetyje jis aptiktas netoli Lietuvos

(Belovežo girioje ir Gardino apylinkėse),

taigi gali būti ir Lietuvoje, nors apskritai

jis visur retas.

Ūsuotasis pelėausis (Myotis mystacinus),

artima Branto pelėausiui rūšis (neseniai

jie buvo laikomi vienos rūšies porūšiais),

aptinkama Latvijoje ir Baltarusijoje,

taigi ieškotina ir Lietuvoje.

Pilkasis ausylis (Plecotus austriacus)

atskira rūšimi pripažintas neseniai (buvo

tapatinamas su ruduoju ausyliu). Jo arealas

dar nevisiškai išalkintas. Kadangi Vakarų

Europoje šio šikšnosparnio šiaurinė

paplitimo riba beveik siekia Šiaurės ir Baltijos

jūras, manoma, kad jis gali būti aptinkamas

ir Vyslos bei Nemuno baseinuose.

Kudrinis pelėausis

Myotis dasycneme Boie, 1825

Прудовая ночница (rus.)

Pond bal (angį.)

Liet. sin. kudrinis šikšnosparnis

Truputį didesnis už vidutinį šikšnosparnį

(23 pav.). Sparnas platus, bukas ir neilgas

— ilgis vidutiniškai 2 kartus didesnis

už plotį. Skraidomosios plėvės laisvasis

kraštas prisitvirtinęs prie čiurnos arba šiek

tiek aukščiau. Uodega vidutiniškai 0,8

karto trumpesnė už kūną. Epiblemos nėra.

Ant uodeginės plėvės laisvojo krašto, arčiau

uodegos galo, yra nedidelis, plonas,

sunkiai pastebimas užpentininis žvynelis.

Šios plėvės ventraliniame paviršiuje prie

blauzdos yra siauras retų pilkšvų plaukų

ruoželis, kuris tęsiasi iki pentino (40 pav.,

1 ).

Ausys (41 pav., 1) vidutinio didumo.

Prieškramslis storas, susisukusios raukšlės

formos, užlinkęs į vidų, juosvos spalvos.

Viršutinė kaušelio skiautė plokščia, per

vidurį truputį įlinkusi, laisvojo krašto viršutinė

dalis gerokai storesnė už apatinę.

Kramslio (42 pav., 3) skiauterės viršūnė

truputį siauresnė ir apvali, o jos vidiniame

krašte, prie pat pamato, yra nedidelis įlinkis.

Išorinis skiauterės kraštas tik ties viduriu

užlinkęs į priekį. Kramslio spenys ovalus

Ṗatelės turi 1 porą spenelių.

Kailiuko spalva įvairi. Aptikti dviejų

spalvinių tipų žvėreliai. Vienų nugara

šviesi, gelsvai rusvo atspalvio, šiek tiek

žvilganti, kitų — beveik tamsiai ruda, mažiau

žvilganti. Šviesios ar tamsiai rudos

plaukų viršūnės kontrastuoja su juodu pamatu.

Apatinės kūno pusės plaukų apačios

pilkšvai juodos, o viršūnės šviesesnės —

murzinai pilkos, truputį rusvos. Kirkšnių

ir pauodegio plaukai vienspalviai, pilki.

Ausys ir viršutinė sparnų pusė tamsiai

rudos, beveik juodos spalvos, apatinė šviesesnė.

Kūno masė ir matmenys: Q (n — 19)

16,3 (13,3—20,4) g, L (n — 6—9) 62,5

(60,1—65,2) mm, C 48,5 (42,3—53,3)

mm, P 12,7 (11—13) mm, A 17,1 (15,6—

18,8) mm, Tr 6,4 (5,6—7,8) mm, An

(n — 21) 45,6 (42,2—48,1) mm, Cr

(n — 24) 20,5 (19,3—22,1) mm, LtA

( n — 6) 305,6 (294—315) mm.

Kaukolės (44 pav.) nosinė įduba maža

Branto ir 4 — Natererio pelėausių, 5 — rudojo ausylio,

6 — europinio plačiaausio, 7 — rudojo ir

ir negili. Viršutinė priešorbitinė ketera

trumpa. Nosinė išpjova baigiasi už ilčių

alveolių užpakalinių kraštų. Skruostikaulių

kaktinės išaugos neryškios. Žema viršugalvio

ketera nuo didelio ir glotnaus

pakaušio gumburo tęsiasi iki viršugalvio,

o prieš kaktos įlinkį beveik visiškai išnyksta.

Pakaušio ketera ryški, bet neaukšta,

už pakaušio gumburo suplokštėja, bet

neišnyksta.

Apatinio žandikaulio vainikinės ataugos

užpakalinis kraštas ties viduriu beveik

horizontaliai išlinkęs.

Dantų formulė: I-| CĮ P m | Ppy M -|=

38. Kandis I1 dviviršūnis, bet užpakalinė

10 — šikšniuko nykštuko, 11 — vėlyvojo ir

šiaurinio šikšnių, 13 — dvispalvio plikšnio

12 —

viršūnė labai maža. Jo apvadėlis užpakalinėje

dalyje suskilęs į du nedidelius kauburėlius.

Kandžio I“ apvadėlis danties vidinėje

pusėje sudaro nedidelį kyšulį, lyg antrą

viršūnę. Ilties užpakalinė briauna lygi,

nukreipta link Pp4 parakono arba šiek tiek

į vidų. Pm2 dvigubai stambesnis už Pm3,

abu gerokai pastumti į vidų iš dantų eilės.

Pp4 visada su ryškiu protokonu. Krūminiai

dantys turi ryškius protokonulius ir, išskyrus

M3, talonus.

Apatinio kandžio Із karūnėlė storesnė

už L ir I2 karūnėles, jo viršūnės išsidėstę

trikampiu. I3 liečiasi su iltimi lyg ir ketvirtu,

mažiausiu, gumburėliu. Ртз žemesnis



42 pav. Šikšnosparnių ausų kramsliai: 1 — šiaurinio

ir 2 — vėlyvojo šikšnių, 3 — kadrinio, 4 —

vandeninio, 5 — Branto ir 6 — Natererio pelėausių,

7 — rudojo ausylio, 8 — europinio plačiaausio, 9 —

rus — iki Šiaurės ir Baltijos jūrų. Aptinkamas

Pietų Švedijoje.

Lietuvoje šio šikšnosparnio kolonijų

vasarą neaptikta. 1928—1932 m. 4 šios

rūšies šikšnosparniai stebėti Kaltanėnuose

(Švenčionių raj.) (A. M.). Pavieniai arba

nedidelėmis grupėmis patinai aptikti 1984

ir 1985 m. birželio mėn. Čepkelių rezervato

pietinėje dalyje (Varėnos raj.). Stebėti

Gardino ir Daugpilio apylinkėse [189,

214]. Žiemojančių kūdrinių pelėausių

būna Kauno fortuose.

Biologija. Kudrinis pelėausis gyvena

arti vandens. Slėptuvės labai įvairios. Migruodami

pavasarį ir rudenį, slepiasi medžių

drevėse, didesniuose paukščių inkirudojo

ir 10 — mažojo nakvišų, 11 — dvispalvio

plikšnio, 12 — Natuzijaus šikšniuko, 13 — šikšniuko

nykštuko

41 pav. Šikšnosparnių ausys: l — kadrinio, 2 — šikšnių, 8 — europinio plačiaausio, 9 — Natuzijaus

vandeninio, 3 — Branto ir 4 — Natererio pelėausių, šikšniuko, 10 — šikšniuko nykštuko, l t — rudojo

5 — rudojo ausylio, 6 — vėlyvojo ir 7 — šiaurinio nakvišos, 12 — dvispalvio plikšnio

už Prri2 ir lyg suspaustas gretimų dantų, su

kuriais liečiasi apvadėliu. Apatiniai krūminiai

dantys myotidontiniai (45 pav., 3,

46 pav., /).

Kaukolės matmenys (tik patinų, n —

4—6): KBi 17,0 (16,0—17,7) mm, TOp

5,1 (4,85—5,4) mm, Sp 11,6 (11,4—

11,8) mm, DKp 9,7 (9,3—10,0) mm, M a

7,65 (7,5—7,8) mm, V D Ei 6,7 (6,4—

6,9) mm, AŽi 13,0 (12,8—13,2) mm,

ŽŠa 4,0 (3,8—4,2) mm, ADEi 7,2 (7,1 —

7,3) mm.

Baculum (47 pav., 10,11) vidutinio

didumo: ilgis— 1,37 (0,97—1,82) mm,

plotis — 0,7 (0,64—0,77) mm, storis —

0,51 (0,42—0,62) mm. Jo matmenys ir

forma gali kisti. Pastoviausias — plotis.

Šaknies išpjova gali būti labai gili — iki

kauliuko vidurio, arba visai nežymi. Nugarinis

kumštelis dažniausiai labai didelis

ir įsiterpęs į šakninę išpjovą, bet jei išpjova

nežymi, jis susilieja su baculum.

Paplitimas. Kudrinis pelėausis paplitęs

vidutinio klimato juostoje Europoje ir

Vakarų Sibire iki Jenisejaus. Šiaurėje

arealas tęsiasi iki 60—61° š. p. Manoma,

kad Obės ir šiaurinės Dvinos baseinuose

jis paplitęs dar toliau į šiaurę. Vakarų

Sibire į pietus iki Sajanų, Altajaus ir Kazachstano

šiaurinių stepių, Rytų ir Centrinėje

Europoje — iki 49—50° š. p., Vakarų

Europoje — iki Karpatų ir Alpių. į vaka-

43 pav. Kudrinis pelėausis (albinosas)

44 pav. Kadrinio pelėausio kaukolė (padidinta 2,4

karto)

luose, įvairiuose medinių pastatų plyšiuose.

Patinai panašiose slėptuvėse laikosi ir

veisimosi periodu, o patelės apsigyvena

mediniuose pastatuose. Jų slėptuvės paprastai

būna pietinėje pastato pusėje ir

aukštai nuo žemės. Dažniausiai žiemoja



45 pav. Šikšnosparnių viršutiniai ir apatiniai priekiniai

dantys iš šono: 1 — vandeninio, 2 — Branto,

3 — kadrinio ir 4 — Natererio pelėausių, 5 —

rudojo ausylio, 6 — europinio plačiaausio, 7 — ru-

do j o ir 8 — mažojo nakvišų, 9 — šikšniuko nykštuko,

10 — Natuzijaus šikšniuko, 11— šiaurinio

ir 12 — vėlyvojo šikšnių, 13 — dvispalvio plikšnio

(padidinta 6,5 karto)

giliuose ir erdviuose požemiuose, kur

temperatūra nuo -\-2 iki + 8 °C ir santykinis

oro drėgnumas 80—100%. Žiemodami

slepiasi giliuose plyšiuose arba pakimba

aukštai ant sienos.

Maitintis skrenda visiškai sutemus ir

maisto ieško nepailsėjęs beveik iki aušros.

Vasarines slėptuves palieka rugsėjo

mėn. Žiemoti susirenka vėlai — tik lapkričio

antroje pusėje. Žiemos įmygis trunka

4—4,5 mėnesio. Tada žvėreliai nelabai

jautrūs slėptuvės mikroklimato pokyčiui,

triukšmui, apšvietimui.

Žiemodami praranda vidutiniškai

18,2% kūno pradinės masės, 16% — iki

žiemos vidurio.

Pabunda balandžio antroje pusėje.

Gegužės pradžioje ar net balandžio pabaigoje

pirmieji kūdriniai pelėausiai aptinkami

veisimosi vietose [214 |.

Veisimosi periodu patelės susiburia į

įvairaus didumo kolonijas (iki 150—200

žvėrelių). Kolonijos didumas priklauso

nuo slėptuvės. Didelė kolonija paprastai

skyla į mažesnes, 10—50 žvėrelių grupes,

tarp kurių individai pastoviai keičiasi.

46 pav. Šikšnosparnių viršutiniai dantys iš vidinės

(liežuvinės) pusės (a) ir apatiniai iš viršaus (b):

1 — kadrinio, 2 — vandeninio, 3 — Branto ir 4 —

Natererio pelėausių, 5 — rudojo ausylio, 6 —

europinio pelėausio, 7 — mažojo ir 8 — rudojo nakvišų,

9 — Natuzijaus šikšniuko, 10 — šikšniuko

nykštuko, 11 — dvispalvio plikšnio, 12 — šiaurinio

ir 13 — vėlyvojo šikšnių

Kūdrinio pelėausio patelių kolonijose

būna' Natuzijaus šikšniukų, šikšniukų

nykštukų, dvispalvių plikšnių [214].

Patinai veisimosi periodu beveik visuomet

gyvena atskirai nuo patelių (pavieniui

arba grupelėmis po 2—5 individus).

Lietuvoje žiemavietėse kūdriniai pelėausiai

žiemoja pavieniui. Retkarčiais ap-



tinkami kitų pelėausių rūšių grupėse. Tarp

žiemojančių žvėrelių vyrauja patinai.

Maitinasi netoli slėptuvių. Išgaudę vabzdžius,

skrenda į kitą vietą arba pasklinda

47 pav. Šikšnosparnių baculum (kairėje — iš viršutinės

pusės, dešinėje — iš šono): 1—5 — vandeninio,

6—9 — Branto, 10— 11 — kadrinio ir

12— 15 — Natererio pelėausių, 16— 17 — Natuzijaus

šikšniuko, 18— 20 — rudojo ausylio, 21—

23 — europinio plačiaausio, 24 — šiaurinio ir 25—

27 — vėlyvojo šikšnių, 28 — dvispalvio plikšnio,

29 — mažojo ir 30 — rudojo nakvišų

po įvairias vietas. Vabzdžius (dvisparnius,

žvynasparnius ir kt.) gaudo tik prie pat

vandens paviršiaus, todėl vengia apaugusių

aukšta žole vandens telkinių. Skraido

greitai, be staigių posūkių, 0,1 — 1 m

aukštyje virš vandens. Maisto sudėtis Lietuvoje

neištirta.

Poruojasi slėptuvėse per rudens klajones

ir žiemavietėse iki pat įmygio. Nesusiporavusios

rudenį patelės poruojasi pavasarį.

Dauguma patelių birželio viduryje

ar antroje pusėje [189, 214] atveda vieną,

labai retai du jauniklius. Patelės (manoma,

kad ir patinai) lytiškai subręsta

antrais gyvenimo metais [235]. Maksimali

žinoma gyvenimo trukmė 16,5 metų.

Vandeninis pelėausis

Myotis daubentoni Kuhl, 1819

Водяная ночница (rus.)

Daubenton’s bat (angį.)

Liet. sin. vandeninis šikšnosparnis

Lietuvoje šie šikšnosparniai įvairaus didumo,

bet dauguma truputį mažesni už vidutinius

(23 pav.). Sparnas trumpas ir platus,

galas bukas. Sparno ilgis tik 1,8 karto

didesnis už plotį. Sparninės plėvės laisvasis

kraštas prisitvirtinęs prie kulno arba

kiek žemiau — beveik prie pėdos pagalvės

vidurio. Uodega vidutiniškai 0,9 karto

trumpesnė už kūną. Prie pentino epiblemos

nėra. Labai mažas užpentininis žvynelis

yra netoli uodegos galo, bet jo gali

ir nebūti (40 pav., 2).

Ausies kaušelio sandara beveik tokia

kaip kitų Myotis genties rūšių. Prieškramslis

nepigmentuotas. Kramslio skiauterės

viršūnė buka. Jos išorinis kraštas tik ties

pagrindu palinkęs į priekį, o vidinis —

tiesus. Kramslio spenys su bukais kampais

(41 pav., 2, 42 pav., 4).

Patelės turi vieną porą spenelių.

Kailiukas ant nugaros įvairus: nuo gelsvai

rudo iki tamsiai rudo, bet dažnai rusvumą

nustelbia pilkas atspalvis. Visa kūno

apačia vienoda — nuo rusvai pilkos iki

pilkos spalvos. Daugiausia žvėrelių, kurių

apatinė kūno pusė pilkšva su vos pastebimu

rusvumu krūtinės šonuose, pažastyse

ir paausiuose. Visų plaukų pamatai

juosvi.

Ausys ir sparnai tamsiai rudi. Tuo vandeninis

pelėausis skiriasi nuo morfologiškai

artimo Branto pelėausio. Apie akis

auga reti plaukai, pro kuriuos prasišviečianti

mėsos spalvos oda sudaro šviesius

„akinius“.

Kūno masė ir matmenys: patinų Q

( n — 139) 8,4 (6,4—13,8) g, L ( n —

25—28) 46,8 (42,7—54) mm, C 39,1

(36—43,9) mm, P 9,7 (7—10,5) mm,

A 14,5 (12,4—16,2) mm, Tr 5,9 (5,1 —

6) mm, LtA 249 (234—267) mm, Cr

17.5 (16,3—19,8) mm, An (n — 108)

37,8 (35,2—41,2) mm; patelių Q (n —

154) 9,2 (6,9—13,3) g,L (n — 28) 48,3

(42,5—52,8) mm, C 38,4 (33,6—42,4)

mm, P 10 (8,1 —11,5) mm, A 14,2

(13,5—15,8) mm, Tr 5,9 (5,2—6,9) mm,

LtA 253 (232—270) mm, An (n — 108)

38.6 (35,5—49) mm, Cr 17,5 (15,8—

18,7) mm.

Kaukolės nosinė įduba aiški, bet lėkštais

kraštais ir negili. Apatinė priešorbitinė

ketera, pasisukusi į viršų, ties poorbitine



anga dingsta. Viršorbitinis kauburėlis nedidelis

ir glotnus. Nosinė išpjova iki ilčių

alveolių užpakalinių kraštų, o tarpkandinė

išpjova baigiasi ties Pm2 dantis jungiančia

tariama linija. Ant skruostikaulių

yra nedidelės kaktinės išaugos. Viršugalvio

keteros nėra. Pakaušio ketera žema —

pakaušio gumburo iš užpakalio neapriboja,

todėl jis pamažu pereina į išsipūtusį

pakaušį (48 pav.).


viršūnė smaila, jos užpakaliniame krašte,

prieš viršūnę, yra nedidelis išlinkis.

Dantų formulė — kaip kūdrinio pelėausio.

Kandis I1dviviršūnis, jo užpakalinė

viršūnė beveik iki pusės ilgosios viršūnės.

I2 su viena viršūne, jo apvadėlis vidinėje

pusėje sudaro kyšulį. Ilties užpakalinė

briauna lygi, orientuota link Pp4 protokono.

Pm3 truputį pastumtas į vidų iš dantų

eilės, labai mažas, apvadėlis jį juosia gretimų

dantų kaklelių aukštyje. Pp4 gali

būti su įvairaus didumo protokonu arba

visiškai be jo. Viršutiniai krūminiai M1-2

su ryškiais protokonuliais ir talonais, o

4 8 p a v . V a n d e n in io p e lė a u sio k a u k o lė (p a d id in ta

3 k a r tu s )

49 pav. Vandeninis pelėausis

M3 — be talono ir dažnai be protokonulio

(45 pav., 1, 46 pav., 2).

Apatiniai kandžiai panašūs į kūdrinio

pelėausio. Pm2 beveik dvigubai didesnis

už Pm3. Pp4 stambus, forma panašus į

iltį. Apatiniai krūminiai myotidontinio

tipo.

Kaukolės matmenys: patinų (n — 25—

36) КВІ 13,6 (12,5—14,5) mm, TOp

4 (3,8—4,3) mm, Sp 9,1 (8,6—9,5) mm,

DKp 7,8 (7,2—8,2) mm, DKa 7,2 (6,8—

7,5) mm, VDEi 5,3 (4,9—5,7) mm, AŽi

10,1 (9,7—10,8) mm, ŽSa 3 (2,8—3,3)

mm, ADEi 5,6 (5,4—6,1) mm; patelių

(n — 22—33) KBi 13,7 (13,2—14,6)

mm, TOp 4 (3,8—4,3) mm, Sp 9,1 (8,7—

9,4) mm, DKp 7,9 (7,6—8,2) mm, DKa

6,9 (6,3—7,3) mm, VDEi 5,3 (5,1—5,8)

mm, AŽi 10,2 (9,5—10,9) mm, ŽŠa 3

(2,9—3,4) mm, ADEi 5,6 (5,3—6) mm.

Baculum (47 pav., 1—5) ilgis — 0,71

(0,56—0,88) mm, plotis — 0,45 (0,3—

0,54) mm, storis ties nugariniu kumšteliu

— 0,3 (0,17—0,36) mm. Šaknies išpjova

yra visuomet, bet jos gylis nevienodas.

Pilvinė vagelė plati ir tęsiasi per visą

kauliuką. Nugarinis kumštelis vienodai

dažnai būna arba nebūna. Labai dažnai

paplatėję ir užlinkę į pilvo pusę kauliuko

kraštai ties viduriu sudaro būdingus kyšulius.

Paplitimas. Paplitęs Europoje ir Azijoje

vidutinio klimato juostoje. Europos šiaurėje

aptinkamas iki 61—63° š. p., pietuose —

iki Viduržemio jūros ir jos salų. Rytų

Europoje į pietus nuo Dono, Dnepro ir

Volgos žemupių negyvena. Azijoje area

las driekiasi siaura juosta (tarp 47—51°

š. p.) iki Tolimųjų Rytų, iš ten šis šikšnosparnis

paplito Sachaline, Japonijoje, kai

kuriose Kurilų salose ir pietinėje Kamčiatkos

dalyje.

Lietuvoje vandeninio pelėausio didelių

kolonijų vasarą neaptikta. Pavieniai individai

sugauti Matuizų girininkijoje (Varėnos

raj.), Spindžio ež. pakrantėje (Trakų

raj.), prie Baltųjų Lakajų ežero (Molėtų

raj.). 1932 m. rugpjūčio 11 dieną trys

patelės sugautos Palūšėje (Ignalinos raj.),

senos liepos uokse (A. M.). Žiemojančių

daug aptinkama Kauno miesto fortuose,

Vytėnuose, Varniuose, o pavienių — Vilniuje

ir Biržuose. 1932 m. kovo 11 dieną

aptikti Vilniuje, katedros požemiuose

(A. M.).

Biologija. Labiausiai mėgsta ežeringas

vietoves, bet migruodami pavasarį ir rudenį

gali gyventi ir toliau nuo vandens telkinių.

Klajodami pavieniai žvėreliai arba

nedidelės jų grupės dieną įsikuria nedidelėse

medžių drevėse, inkiluose, kurių landa

maža, siauruose palangių ir medinių

sienų plyšiuose, po tiltais, tarp rąstų ir net

šuliniuose tarp betoninių rentinių. Panašiose

slėptuvėse patinai ir nesiveisiančios

patelės laikosi ir vasarą. Vaikingų patelių

didesnės kolonijos apsigyvena erdvesnėse

palėpėse, namų sienų ertmėse, didelėse

senų medžių drevėse. Slėptuvės paprastai

būna pavėsyje ir drėgnesnėse vietose.

Sausų, saulės kaitinamų vietų vengia.

Žiemoja tik požemiuose, kur oro temperatūra

būna 4—9 °C, o santykinis oro

drėgnumas artimas rasos taškui. Kartais

žiemoti pradeda ir šaltesnėse (0—2 °C)

bei sausesnėse (75—90%) slėptuvėse,

bet vėliau perskrenda į tinkamesnes vietas

arba, oro temperatūrai nukritus iki 0 °C,

greitai išsenka ir žūva.

Maitintis skrenda labai vėlai, praėjus

1,5—2 vai. po saulės laidos. Maitinasi be

pertraukos visą naktį. Kai oro temperatūra

būna artima 0 °C ir vabzdžiai beveik

neskraido, žvėreliai maitintis neskrenda

arba išskrenda trumpam — 1—2 vai. Kartais

po trumpo vakarinio maitinimosi kai

kurie žvėreliai dar skrenda maitintis paryčiui.

50 pav. Žiemojantys vandeniniai pelėausiai

Vandeniniai pelėausiai, gyvenantys netoli

žiemojimo vietų, vasaros slėptuvėse

aptinkami iki spalio pradžios ar net vidurio.

Gyvenantys toliau nuo pastovių žiemojimo

vietų, vasaros slėptuves apleidžia

jau rugpjūčio viduryje. I žiemavietes atskrenda

rugsėjo pirmą ar antrą dešimtadienį,

bet įminga tik spalio pradžioje, kai

masė padidėja iki 9,8 —13,8 g. Žiemojimo

vietose vandeninių pelėausių pamažu daugėja

iki vasario vidurio. Matyt, pavėlavę

žvėreliai atskrenda iš netinkamų slėptuvių

arba išbaidyti iš kitų žiemaviečių.

Vasario pabaigoje ar kovo pradžioje

vandeninių pelėausių žiemavietėse sumažėja,

bet pavieniai žvėreliai jose užsibūna

net iki gegužės pradžios (kodėl taip yra —

neaišku).

Pavasarį ir rudenį klajoja nedidelėmis

5—15 žvėrelių grupėmis, nors kartais,

susijungus kelioms mažoms grupelėms, susidaro

iki 20—30 žvėrelių 1193]. Veisimosi

periodu kolonijos būna tokios pačios

arba padidėja iki 50—60 žvėrelių [188].

Patinai veisimosi periodu patelių kolonijose

reti. Spėjama, kad dauguma jų

gyvena atskirai [193]. Kolonijos vienarūšės,

kitų rūšių šikšnosparnių jose paprastai

nebūna.

Žiemoja šie šikšnosparniai taip pat

vienarūšėmis 2—6 žvėrelių grupelėmis,

kurių vienoje slėptuvėje gali būti gana

daug. Kartais į tokias grupeles įsimaišo

Natererio ar Branto pelėausiai, ausyliai

ir plačiaausiai.

Maitinasi netoli nuo slėptuvių. Vabzdžius

paprastai gaudo virš stovinčių ar



lėtai tekančių vandens telkinių, kartais —

virš sraunios upės. Kai pradeda skraidyti

jaunikliai, medžiojančius vandeninius pelėausius

galima pastebėti ir miško aikštėse,

parkuose, net priemiesčių gatvėse

[189]. Medžiodami skraido 5—20 m

aukštyje.

Veisimosi periodu ir kai geras oras

vandeniniai pelėausiai kiekvieną naktį

skrenda maitintis į tas pačias vietas, iš

kurių veja net ir savo gentainius. Nepalankiu

oru teritorijos nesaugo, nes vabzdžių

stygius priverčia žvėrelius per naktį

aplankyti kelias ar keliolika maitinimosi

vietų.

Pagrindinis jų maistas — minkšti dvisparniai

vabzdžiai (mašalai ir įvairūs

uodai). Kai masiškai skraido lašalai, ankstyvės

ir apsiuvos, minta ir jais. Iš naktinių

drugių gaudo tik kandis. Gana ėdrūs —

po vienos medžioklės jų kūno masė vidutiniškai

padidėja 1,2 karto [189].

Poravimosi laikas ilgas: vieni poruojasi

rudenį — rugpjūčio viduryje ar rugsėjo

pradžioje, kiti — žiemojimo periodu,

o dauguma — rugsėjo arba spalio mėn.

[189, 232]. Nėštumas trunka apie 55

dienas. Mūsų gamtinėje zonoje jauniklius

veda birželio antrą ar trečią dešimtadienį.

Duomenų apie jauniklių augimą ir vystymąsi

beveik nėra. Ankstyviausi skraidantys

jaunikliai stebėti liepos pabaigoje. Tuo

laiku jie gerokai mažesni už suaugusius.

Suaugusių didumo būna tik rugpjūčio

pabaigoje. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo

metais [235]. Ilgiausia žinoma

gyvenimo trukm ė— 18,5 metų.

Branto pelėausis

Myotis brandti, Eversman, 1845

Ночница Брандта (rus.)

Stokojant duomenų apie šio pelėausio

geografinį kintamumą ir dėl didelio morfologinio

panašumo su ūsuotuoju pelėausiu

(M. mystacinus) , ilgai buvo laikomas

jo porūšiu M. mystacinus brandti

arba tapatinamas su porūšiu M. mystacinus

mystacinus. Neseniai įrodyta, kad

Branto pelėausis yra atskira rūšis, simpatriškai

paplitusi su ūsuotuoju pelėausiu

didelėje Europos dalyje [233, 234]. Ištyrus

paaiškėjo, kad ir Lietuvoje anksčiau

buvo aptikta ne ūsuotieji, o Branto pelėausiai.

Branto pelėausiai — maži šikšnosparniai

(23 pav.), nors Lietuvoje dažni ir

stambesni. Sparnas trumpokas, gana siauras

(ilgis beveik 2 kartus didesnis už plotį)

ir kaip kitų pelėausių — bukas. Sparninės

plėvės laisvasis kraštas prisitvirtinęs prie

I piršto pamato, kartais aukščiau — beveik

ties pėdos pagalvės viduriu. Uodega

vidutiniškai tik 0,9 karto trumpesnė už

kūną. Epiblemos nėra. Aiškus užpentininis

žvynelis visuomet būna maždaug ties

uodeginės plėvės laisvojo krašto viduriu

(žr. 40 pav., 3).

Ausies kaušelio sandara panaši į kitų

pelėausių, ypač į vandeninio pelėausio

(žr. 41 pav., 3, 42 pav., 5).

Patelės turi porą spenelių. Patinų penis

(37 pav., c) palyginti masyvus, jo galas

kriaušės formos.

Kailiuko spalva ant nugaros įvairi —

nuo murzinai gelsvai rudos iki drumzlinai

pilkos su vos pastebimu rusvumu. Plaukų

pamatinė dalis blyškiai juoda (ties mentimis

juodumas sodresnis), tik kaklo šonuose

ir už ausų pilkai rusva, nedaug

skiriasi nuo viršūnėlių. Pilvas nuo gelsvai

iki murzinai pilkos spalvos, plaukų pamatai

juodi. Lietuvoje dažnesni rudų tonų

žvėreliai. Veidinė dalis apaugusi retokais

juodais plaukais, pro juos matyti juosva

oda, todėl „akiniai“ tamsūs. Tai vienas iš

požymių, skiriančių Branto ir vandeninius

pelėausius. Ausys juodos su vos matomu

tamsiai rudu atspalviu. Sparnų plėvių

abi pusės juodos.


(n — 36) 6,9 (5,2—9,9) g, L (n — 16)

43,3 (40—49,8) mm, C 38,7 (33,6—43,8)

mm, P 8,5 (6,4—9,2) mm, A 15,3 (14—

16.5) mm, Tr 6,9 (6—7,4) mm, LtA

233 (217—243) mm, An (n — 52) 35,6

(32,8—39,8) mm, Cr 16,1 (14,7—17,6)

mm; patelių Q (n — 30) 7,1 (5,5—8,1)

g, L (n — 12) 44,6 (40,3—49) mm, C

36.8 (32—40,2) mm, P 8,4 (7,1 — 10,1)

mm, A 14,8 (13—16) mm, Tr 7,0 (6—

8.5) mm, LtA 232 (222—256) mm, An

(n — 40) 36,1 (34,1—40,2) mm, Cr

15.9 (14,8—18,2) mm.

Kaukolės (51 pav.) nosinė įduba siaura

ir gili, bet trumpa, baigiasi toli nuo nosinės

išpjovos. Apatinės priešorbitinės keteros

briauna plokščia. Viršorbitinis kauburėlis

glotnus ir nedidelis. Nosinė išpjova aiškiai

nesiekia ilčių užpakalinių kraštų. Tarpkandinės

išpjovos dugnas be iškirptės.

Skruostikauliai be kaktinių išaugų. Viršugalvio

ketera labai neryški, siūlės formos,

prasideda kaktoje ir baigiasi prieš plokščią

trikampį pakaušio gumburą. Pakaušio

ketera neaiški, pakaušio gumburo iš galo

neapriboja, todėl jis nežymiai pereina į

išsipūtusią pakaušio užpakalinę dalį.

Dantų formulė kaip kūdrinio pelėausio.

Viršutiniai kandžiai ir iltys forma ir didumu

panašūs į vandeninio pelėausio. Pm'

ir Pm3 truputį pastumti iš dantų eilės į

vidų. Pm3 gerokai mažesnis už Pm2. Pp

danties parakonas tokio pat aukščio kaip

Pm3 karūnėlė. Viršutiniai krūminiai dantys

su protokonuliais ir talonais. Dantyje

M3 šie kauburėliai gali būti neryškūs (žr.

45 pav., 2, 46 pav., 3).

Apatiniai kandžiai taip pat panašūs į

kūdrinio pelėausio. Ртз laibesnis ir žemesnis

už Pni2, apvadėliu liečiasi su Ртг,

o Pp4 danties nesiekia. Apatiniai krūminiai

myotidontinio tipo.

Kaukolės matmenys: patinų (n — 11 —

17) KBi 13,5 (13—13,9) mm, TOp 3,8

(3,4—4) mm, Sp 8,8 (8,2—9,3) mm,

DKp 7,6 (7,3—7,9) mm, DKa 5,6 (5,3—

5,9) mm, VDEi 5,4 (5,2—5,6) mm, AŽi

10 (9,2—11) mm, ŽŠa 3 (2,9—3,2) mm,

ADEi 5,6 (5,3—5,9) mm; patelių (n —

7—11) KBi 13,6 (13,2—14) mm, TOp

3,8 (3,7—3,9) mm, Sp 9 (8,8—9,2) mm,

DKp 7,6 (7,2—7,9) mm, DKa 5,7 (5,4—

6) mm, VDEi 5,2 (5—5,4) mm, AŽi 9,8

(9,5—10) mm, ŽŠa 2,9 (2,8—3) mm,

ADEi 5,5 (5,4—5,7) mm.

Baculum (žr. 47 pav., 6—9) mažas:

ilgis— 0,98 (0,8—1,09) mm, plotis —

0,49 (0,41—0,53) mm, storis — 0,42

(0,32—0,5) mm. Šaknies išpjova negili

ir siaura, dažnai gali būti nepastebima.

51 p a v. B r a n to p e lė a u s io k a u k o lė (p a d id in ta 3,5

k a r to )

Būrys. Šikšnosparniai — Chiroptera

52 pav. Branto pelėausis

53 pav. Žiemojančius Branto pelėausius (vienas,

dešinėje) nesunku atskirti nuo vandeninių pelėausių

pagal tamsesnę snukučio spalvą

Kauliuko viršūnė storesnė ir apvali. Pilvinė

vagelė tęsiasi iki pat kauliuko viršūnės.

Nugarinis kumštelis gana aukštas, jo

priekinis kraštas beveik statmenas kauliuko

kūnui.

Paplitimas. Europos ir Azijos spygliuočių,

mišrių ir plačialapių miškų zonos

gyventojas. Izoliuota populiacija aptikta

Kaukaze. Šiaurinė arealo riba iš vakarų

į rytus tęsiasi beveik iki 62—63° š. p.,

o Europoje, Botnijos įlankos pakrantėmis,

beveik iki poliarinio rato. Pietinė arealo

riba per Šiaurės Mongoliją iki Altajaus

eina 47—48° š. p., po to, aplenkdama

Kazachstano, Pavolgio bei Centrinės Ukrainos

stepes, pasislenka labiau į šiaurę

(iki 52—54° š. p.).

Lietuvoje vasarą Branto pelėausių iki

šiol neaptikta, bet daug jų žiemoja Kauno

fortuose, Vytėnuose ir Varniuose. Rudeninių

migracijų metu keletas sugauta Ventės

rage (A. B.).

64

Biologija. Konkrečių žinių apie Branto

pelėausio gyvenimo būdą nedaug. Iki šeštojo—septintojo

dešimtmečio sukaupti

duomenys apie ūsuotąjį pelėausį praktiškai

liečia abi rūšis, todėl jų beveik neįmanoma

panaudoti.

Dauguma Branto pelėausių vasarą pastebėti

netoli vandens telkinių, retuose

pušynuose [193, 194]. Slėptuvės visais

metų laikais panašios į vandeninio pelėausio,

nors, išskyrus žiemojimo periodą,

šios rūšys drauge nebuvo aptiktos.

Paros aktyvumo ritmas panašus į vandeninio

pelėausio, o sezoninis aktyvumas

beveik netyrinėtas. Veisimosi periodu susidariusios

kolonijos pakrinka gana anksti

— jau rugpjūčio pradžioje [1941 ■l žiemojimo

vietas pirmieji Branto pelėausiai

atskrenda rugsėjo pirmoje pusėje, anksčiau

kaip kiti Lietuvoje žiemojantys šikšnosparniai.

Tai tęsiasi iki gruodžio pradžios.

Žiemojimas trunka apie 7,5 mėnesio;

Žiemavietėse dauguma išbūna iki gegužės

vidurio.

Per žiemos įmygį patelės netenka

12,4% svorio, patinai — 35,2%.

Pavasarinių ir rudeninių klajonių metu

Branto pelėausiai dažniausiai aptinkami

pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis

po 2—5 individus. Rudenį tokiose grupelėse

paprastai būna vienas patinas su patelėmis,

o pavasarį ir vasaros pradžioje —

dažniausiai vienos patelės [193]. Veisimosi

periodu patelės telkiasi į gana dideles

kolonijas, po 20—50 individų [82, 194].

Kaip tuo laiku gyvena patinai, neišaiškinta.

Žiemoja pavieniui arba grupelėmis

po 2—3. Slėptuvėje paprastai laikosi

atskirai, bet aptinkami ir kitų Myotis

genties šikšnosparnių grupelėse. Lietuvoje

žiemojančių patinų beveik dvigubai daugiau

negu patelių.

Mityba, veisimasis, jauniklių augimas

bei vystymasis — neištirta.

Ilgiausia žinoma gyvenimo trukmė 14,5

metų.


Natererio pelėausis

Myotis nattereri Kuhl, 1818

Ночница Наттерера (rus.)

Natterer’s bat (angį.)

Liet. sin. Natererio šikšnosparnis

Natererio pelėausis vidutinio didumo (23

pav.). Jo sparnas ilgokas, platus ir bukas,

apie 1,9 karto ilgesnis už plotį. Petinės

skraidomosios plėvės laisvasi§ kraštas tęsiasi

beveik iki riešo. Tuo jis skiriasi nuo

kitų Myotis genties rūšių, kurių šios plėvės

laisvasis kraštas baigiasi gerokai aukščiau

riešo. Sparninės plėvės laisvasis kraštas

prisitvirtinęs prie I piršto pamato arba

truputį aukščiau. Uodega nežymiai trumpesnė

už kūną. Uodeginės plėvės laisvasis

kraštas storas ir rauplėtas, apaugęs dviem

eilėmis storų lyg blakstienos šerių, kuriuos

lengva užčiuopti. Laisvasis uodegos galas

plokščias, panašus į žąsies snapą (40 pav.,

4).

Ausys (41 pav., 4) ilgesnės nei kitų

Myotis genties rūšių. Kaušelio viršutinė

dalis truputį atlenkta atgal. Kramslio (42

pav., 6) skiauterė ilga, siauro pleišto formos.

Patelės turi 1 porą spenelių.

Nugara pilka arba murzinai tamsiai

pilka su vos pastebimu rusvumu. Lietuvoje

dažnesni antrojo spalvinio tipo žvėreliai.

Plaukų pamatinė dalis juoda. Apatinės

kūno pusės plaukų viršūnėlės pilkos

arba balkšvos, bet pro jas matyti juoda

plaukų apačia, todėl kailiukas atrodo murzinai

baltas. Pasmakrėje plaukai gerokai

retesni, be juodo pamato. Sparnų plėvės

viršutinė pusė tamsiai ruda, apatinė —

šviesesnė. Ausys šviesiai rusvos, šviesesnės

už sparnų plėvę, arba, ypač jų

pamatinė dalis, gelsvai rusvos.

Kūno masė ir matmenys: patinų Q (n —

26) 8,3 (7,3—10,5) g, L (n — 14) 46,9

(43,5—50,3) mm, C 44,7 (41,2—50,5)

mm, P 8,9 (6,1 —10,5) mm, A 17,4

(16,5—19,4) mm, Tr 10,1 (7,6—11,4)

mm, LtA 270 (243—288) mm, An (n —

30) 40,6 (36,6—42,1) mm, Cr 16,7

(15,6—17,8) mm; patelių Q (n — 20)

9,3 (7,5—10,7) g, L (n — 6) 46,8

5 4 p a v. N a te r e r io p e lė a u s io k a u k o lė (p a d id in ta 3

k a r tu s )

5. Lietuvos fauna


Seima. Lygianosiniai — Vespertilionidae 67

55 pav. Natererio pelėausis

56 pav. Lubų plyšyje žiemojantys Natererio pelėausiai

57 pav. Natererio pelėausis (kairėje) žiemoja su

vandeniniu pelėausiu

(44,8—50,4) mm, C 44,1 (37,5—47,4)

mm, P 9,7 (9,4—10) mm, A 18,3 (17,3—

20,2) mm, Tr 10,7 (10,2—11,2) mm,

LtA 282 (271—294) mm, Art (n — 21)

41,4 (39,5—44,5) mm, Cr 17,3 (15,4—

18,6) mm.

Kaukolės (54 pav.) nosinė įduba kaktoje

vos matyti, į priekį pagilėja, o prieš

nosinę išpjovą baigiasi siaura plokščia

vagele. Apatinė priešorbitinė ketera labai

žema. Viršorbitinis kauburėlis žemas ir

trumpas, nors dėl būdingų įdubų prieš jį

gerai matomas. Nosinė išpjova siekia ilčių

užpakalinius kraštus, o tarpkandinė —

trumpesnė. Ant skruostikaulių yra nedidelės

kaktinės išaugos. Viršugalvio keteros

nėra, jos vietoj aiški linija. Pakaušio keteros

vietoj taip pat siūlės pavidalo linija.


viršūnė apvali.

Dantų formulė kaip kūdrinio pelėausio.

Viršutiniai kandžiai panašūs į vandeninio

ir Branto pelėausių kandžius, tik jų kakleliai

ilgesni, o karūnėlės ne taip susispaudusios

(žr. 45 pav., 4). Pm* mažesnis už

P m2 ir labiau išstumtas iš dantų eilės

į vidų. Pp4 protokonas nedidelis, nustumtas

už parakono priekinio krašto. Krūminiai

dantys be protokonulių, o M3 — ir

be talono (žr. 46 pav., 4).

Apatiniai kandžiai kaip kitų Myotis

genties rūšių. Dantis Pmj beveik taisyklingai

kūgiškas ir lyg išsikišęs virš gretimų

dantų. Krūminiai dantys myotidontinio

tipo.

Kaukolės matmenys: patinų (n — 14)

KBi 14,9 (14,1 — 15,6) mm, TOp 3,8

(3,7—4,1) mm, Sp 10,1 (9,8—10,4) mm,

DKp 8,1 (7,8—8,4) mm, DKa 7,5 (7,3—

7.9) mm, VDEi 6,1 (5,8—6,2) mm, AŽi

11,2 (10,6—11,8) mm, ŽŠa 3,3 (3,1 —

3,5) mm, ADEi 6,4 (6,1—6,7) mm;

patelių (n — 5) KBi 14,6 (14,2—15,2)

mm, TOp 3,9 (3,7—4) mm, Sp 10,2

(9,7—10,5) mm, DKp 8,1 (8—8,4) mm,

VDEi 6,1 (6—6,4) mm, AŽi 11,3 (10,9—

11.9) mm, ŽŠa 3,3 (3,3—3,4) mm, ADEi

6,5 (6,3—6,9) mm.

Baculum (žr. 47 pav., 12—15) nedidelis:

ilgis — 0,8 (0,73—0,85) mm, plotis —

0,47 (0,41—0,49) mm, storis ties nugariniu

kumšteliu — 0,35 (0,31—0,42) mm.

Šaknies išpjova negili, todėl kojytės trumpos.

Pilvinė vagelė tęsiasi iki viršūnės vidurio.

Paplitimas. Natererio pelėausis paplitęs

Europoje, nedidelėje Šiaurės Afrikos dalyje

bei Azijoje vidutinio ir šiltojo klimato

juostose. Europos šiaurėje arealas siekia

58—60° š. p. Vakarų Sibire šiaurinė area

lo riba praeina ties 46—47° š. p., o Altajaus

ir Sajanų priekalnėse, Amūro aukštupyje,

Mandžiūrijoje — ties 53—55° š. p.

Pietinė arealo riba siekia Kinijos, Afganistano,

Irano, Irako ir Saudo Arabijos

šiaurines sritis.

Lietuvoje Natererio pelėausių kol kas

aptikta tik žiemojančių Kauno fortuose,

Vytėnuose, Veliuonoje ir Varniuose.

Biologija. Kaip ir kiti Myotis genties

šikšnosparniai, labiausiai mėgsta gyventi

miškuose netoli vandens telkinių. Dieną

įsikuria senų medžių drevėse, plyšiuose

po atsiknojusia žieve, paukščių inkiluose

[189, 193]. Veisimosi periodu patelės

paprastai apsigyvena didelėse drevėse,

medinių pastatų sienų ertmėse ir plyšiuose,

po stogu arba tiesiog palėpėse [12].

Žiemoja tik erdviose požeminėse slėptuvėse,

kur santykinis oro drėgnumas 85—

100%, temperatūra 1 —10 °C. Maitintis

skrenda nusileidus saulei po valandos,

į žiemavietes renkasi gruodžio pradžioje.

Žiemoja apie 4 mėnesius pavieniui arba

grupėmis. Kai jų gausu, mėgsta susiburti

į vienarūšes, kartais gana dideles grupes —

po 20—25 žvėrelius. Neretai aptinkamos

ir mišrios grupės su vandeniniu ir Branto

pelėausiais bei plačiaausiu. Balandžio viduryje

žiemavietėse šių šikšnosparnių nebebūna.

Per pavasarines migracijas Natererio

pelėausiai dažniausiai aptinkami nedidelėmis,

5—10 žvėrelių, grupėmis, rečiau —

pavieniui. Veisimosi periodu patelės susiburia

į kolonijas iki 60—80 individų.

Maitinasi virš vandens telkinių arba

miško aikštelėse, virš kelių. Virš vandens

skraido 1—2 m aukštyje, kitur — aukščiau.

Polėkis lėtas, lygus, be staigių posūkių.

Maisto sudėtis panaši į vandeninio

pelėausio, bet Natererio pelėausis dar gaudo

straubliukus ir pelėdgalvius [189].

Šis šikšnosparnis geba gaudyti vabzdžius

nuo medžių šakų ir lapų [82].

Poruojasi rudeninių klajonių periodu

ir žiemavietėse. Jauniklius veda nuo birželio

antros pusės iki liepos pradžios [ 12,

82].

Maksimali žinoma gyvenimo trukmė —

16 metų.

Rudasis ausylis

Plecotus auritus L., 1758

Бурый ушан (rus.)

Long-eared bat (angį.)

Liet. sin. ausytasis šikšnosparnis

Tai vidutinio arba šiek tiek mažesnio už

vidutinį didumo šikšnosparnis (23 pav.).

Sparnas trumpas, platus ir bukas (jo ilgis

tik 1,8 karto didesnis už plotį). Sparninės


I piršto pamato. Uodega ilga, vidutiniškai

1,15 karto ilgesnė už kūną. Epiblemos

nėra. Netoli pentino galo yra aiškus užpentininis

žvynelis. Uodegos galiukas (2 paskutiniai

slanksteliai) išsikišęs iš uodeginės

plėvės (žr. 40 pav., 5).

Ausys labai ilgos, beveik tokio pat ilgio

kaip kūnas (žr. 41 pav., 5). Abiejų ausų

viršutines skiautes jungia aukšta kaktinė

raukšlė, kuri apaugusi plaukais, todėl

lengviau apčiuopiama nei pastebima (32

pav., b). Kramslio (42 pav., 7) skiauterės

viršūnė nusmailėjusi, spenys lašo formos.

Kailiukas ant nugaros šviesiai gelsvai

rusvas arba pilkšvas su rudu atspalviu.

Šviesios plaukų viršūnės kontrastuoja su

blyškiai juoda apačia. Lietuvoje vyrauja

pilkšvi ausyliai, kailiuko spalva panašūs

1 Pilkąjį ausylį.

Pilvas, lyginant su nugara, daug šviesesnis.

Jo spalva įvairi: nuo murzinai gelsvai

pilkšvos iki rusvai pilkos. Jauniklių kailiuko

spalvos grynesnės: apatinė pusė

pilkšvai balta, viršutinė — gražiai pilka.

Sparnų plėvės šviesios, juosvai rusvos.

Panaši ir ausų spalva.


30) Q 7,5 (6,3—9,2) g, L 46,8 (39,6—

51,9) mm, C 46,7 (42,2—51,7) mm,

P 9,4 (8,1 — 10,5) mm, A 35,2 (32,9—

40.2) mm, Tr 16,2 (15,1 —18) mm, Art

38,9 (37,7—41) mm, Cr 18,8 (16,8—

20.2) mm, LtA 261 (250—273) mm;

patelių (n — 18) Q 8,2 (6,7—10,9) g,

L 48,1 (34,5—53,5) mm, C 48,7 (42—

55,4) mm, P 9,7 (8,1 —11,6) mm, A

35,1 (32—44,2) mm, Tr 16,4 (14—18,1)

mm, Art 39,5 (35,5—41,5) mm, Cr 19,2

(17,5—20,4) mm, LtA 268 (240—281)

mm.

5*



Kaukolės (58 pav.) veidinė dalis (žiūrint

iš viršaus) rombo formos. Tarpkandinė

išpjova beveik apskrita, baigiasi už

ilčių vidurius jungiančios tariamos linijos.

Skruostą lankai šiek tiek išlinkę aukštyn.

Ant skruostikaulių yra aukštos ir ilgos

kaktinės išaugos. Pakaušyje nėra šikšnosparniams

būdingo gumburo. Jo vietoj

yra platus švelnus išsipūtimas, siekiantis

neryškią pakaušio keterą.

Dantų formulė: I-| C-!- Pm į Pp-^ M-| =

36. Kandis I1 dviviršūnis, jo karūnėlė iš

šonų plokščia. I2 karūnėlė beveik dvigubai

žemesnė ir su 1 viršūne, bet dažnai

jo apvadėlis užpakalinėje pusėje būna žemai

nusileidęs ir sudaro lyg antrą mažesnę

viršūnę (45 pav., 5). Ilties užpakalinė

briauna lygi. Dantis P m2 truputį pastumtas

iš dantų eilės į vidų ir su gretimais

dantimis liečiasi apvadėliais. Pp4 protokonas

neaukštas, beveik iki pusės Pm2 karūnėlės.

Dantys M1 3 be protokonulių ir talonų.

M1 ir M2 dantų VI komisūra prieš

metakoną nutrūkusi, todėl centrinės duobės

turi aiškias vartines vageles. M! beveik

dvigubai mažesnis už M1 2. Jo III komisūra

labai trumpa, trumpesnė kaip pusė I

komisūros (žr. 46 pav., 5).

Apatinių kandžių І2 ir I3 karūnėlės

storesnės už Ii karūnėlę, jų abiejų vidinėje

pusėje, be pagrindinių trijų, yra nedidelis

ketvirtas kauburėlis. P m2 beveik dvigubai

stambesnis už Pm3, jo apvadėlis juosia

karūnėlę virš gretimų dantų apvadėlių.

Pp4 stambus, panašus į iltį, apvadėlis išorinėje

pusėje ties šaknų tarpu į viršų

58 p a v. R u d o jo a u s y lio k a u k o lė (p a d id in ta 3 k a r tu s )

neišlinkęs. Apatiniai krūminiai dantys

myotidontinio tipo.


KBi 14,8 (13,9—16,2) mm, TOp 3,4

(3,2—3,6) mm, Sp 9 (8,6—9,2) mm,

DKp 8,8 (8,4—9,5) mm, VDEi 5,4 (5,1 —

5,7) mm, AŽi 10,2 (9,7—11,1) mm, ŽŠa

2,8 (2,2—3,2) mm, ADEi 5,7 (5,3—

6.2) mm; patelių (n — 14) KBi 15,2

(14,4—16,7) mm, TOp 3,5 (3,3—3,7)

mm, Sp9 (8,4—9,3) mm, DKp 8,9 (8,3—

9.3) mm, VDEi 5,4 (5,2—5,6) mm, AŽi

10,5 (9,8—11) mm, ŽŠa 3 (2,8—3,2)

mm, ADEi 5,8 (5,7—6) mm.

Baculum (žr. 47 pav., 18—20) vidutinio

didumo: ilgis — 1,2 (1,06—1,26) mm,

plotis — 0,8 (0,64—1,01) mm, storis ties

nugariniu kumšteliu — 0,14 (0,11—0,2)

mm. Ausylio baculum būdingas didelis

individualus kintamumas. Daugiausia kinta

šaknies išpjovos ir kojyčių forma.

Paplitimas. Paplitęs Europos ir Azijos

vidutinio klimato juostoje, miškų bei miškastepių

zonose. Šiaurinė arealo riba nusitęsia

šiauriau 60° š. p. Europoje pietinė

arealo riba siekia Pirėnų kalnus ir Viduržemio

bei Juodąją jūras. Dažnas Kaukaze.

I rytus nuo Volgos ir Uralo iki Altajaus

pietinė arealo riba eina ties 49° š. p., Mongolijoje

ir Kinijoje aptinkamas ir labiau

į pietus.

Lietuvoje vasarą rudasis ausylis aptiktas

Kauno mieste ir Šakių raj. Judraičių kaimo

apylinkėse (pavieniai ir nedidelė patelių

su jaunikliais kolonija). Šis šikšnosparnis

stebėtas taip pat Gelgaudiškio (Šakių

raj.), Kalvių (Kaišiadorių raj.), Endriejavo

(Klaipėdos raj.), Kretuono ežero

(Švenčionių raj.) ir Semeliškių (Trakų

raj.) apylinkėse bei Ventės rage (R. J.,

R. G., A. Ž., A. L., S. S., A. B.). Žiemojantys

rudieji ausyliai aptikti Kauno fortuose,

Vilniuje, Biržuose, Vytėnuose ir

Veliuonoje.

Biologija. Rudieji ausyliai neišrankūs,

gyvena visur, kur tik yra tinkamų slėptuvių.

Nevengia didelių miestų — stebėti

net Kauno senamiestyje. Dieną slepiasi

medžių drevėse ir plyšiuose, medinių

namų sienų ertmėse, po palangėmis ir

pastogėse. Mėgsta inkilus su maža lan

59 pav. Ilsintis slėptuvėje, ausylio ausys buna palinkusios

atgal ir susiraukšlėjusios

60 pav. Prieš skrydį ausylis ausis pastato visu didumu

da. Inkilus paprastai užima pradėję savarankišką

gyvenimą jaunikliai. Erdvesnėse

slėptuvėse ir veisiasi.

Tose pačiose slėptuvėse laikosi beveik

visą gyvenimą [193].

Žiemoja ne tik giliuose požemiuose, bet

ir šaltose slėptuvėse, kur oro temperatūra

nuo 0 iki —3 °C, negiliuose rūsiuose bei

pusrūsiuose.

Maitintis skrenda beveik sutemus, saulei

nusileidus po 40 min. Maitinasi visą

naktį, į slėptuvę grįžta saulei patekėjus po

30 min. Anksti pavasarį ir vėlai rudenį,

kai mažai vabzdžių, gali maitintis ir šviesiu

paros metu [ 189].

Atskridimo į vasarines slėptuves laikas

priklauso nuo to, ar toli yra žiemavietės.

Artimose slėptuvėse ausyliai pasirodo jau

kovo pabaigoje, o tolimesnėse jų dar gali

nebūti ir gegužės pradžioje [189].

Pavasarinių klajonių ir veisimosi periodu

kolonijas sudaro tik patelės. Jų skai-



61 pav. [migusio ausylio ausys paslėptos po skraidomosiomis

plėvėmis

62 pav. Ausyliai pabunda iš žiemos įmygio

čius priklauso nuo slėptuvės didumo. Kolonijos

paprastai vienarūšės.

Patinai veisimosi periodu gyvena atskirai

nuo patelių, dažniausiai pavieniui. Patelių

kolonijose jie aptinkami tik poruojantis.

Nors veisimosi periodu susidariusios kolonijos

pakrinka liepos pabaigoje ar rugpjūčio

mėn., bet žmonėms prieinamose žiemojimo

vietose pirmieji ausyliai pasirodo

tik apie spalio vidurį. Čia jų gausėja iki

vasario vidurio, o kovo pradžioje pradeda

mažėti. Taigi dauguma ausylių žiemoja

vidutiniškai 5 mėnesius. Ilgiau lieka tik

pavieniai žvėreliai. Jie paprastai būna prie

įėjimų į žiemavietę arba net iš lauko pusės.

Tai rodo, kad jie tampa aktyvūs gerokai

anksčiau.

įmigusio ausylio ausų kaušeliai būna

pakišti po pažastimis ir apgaubti sparnų

plėvėmis. Ausų vietoj kyšo tik kramsliai.

Pagal šį požymį galima atskirti pabudusį

ausylį nuo nepabudusio.

Žiemoja dažniausiai pavieniui. Nedidelės

2—3 individų grupelės — retenybė,

jos pasitaiko tik ankštose slėptuvėse arba

kai trūksta slėptuvių. Kartais žiemojantys

ausyliai aptinkami plačiaausių grupėse.

Maitinasi 400—500 m spinduliu aplink

slėptuvę [243]. Kiekviena kolonija turi

savo maitinimosi plotus ir į kitos kolonijos

teritoriją įsibrauna retai [103]. Vabzdžius

gaudo miškų, parkų, sodų aikštelėse, virš

kelių ir šalikelių, pamiškėse, prie vandens

telkinių ir virš jų, net didelių medžių lajoje.

Skraido 5—6 m aukštyje nedideliais

pulkeliais. Polėkis lėtas ir lengvas. įskridęs

į medžio lają, ausylis, tartum kolibris plazdendamas

sparnais ir laikydamas kūną

beveik vertikaliai, gali apskristi atskiras

šakas, o jei reikia, ir nutūpti ant jų arba

ant medžio kamieno. Taip ausyliai surenka

vabzdžių lervas, lėliukes ir vorus nuo

medžio lapų, šakų, namų sienų, tvorų arba

žemės [188, 189].

Sugavę stambesnį grobį, pavyzdžiui,

sfinksą, ir nepajėgdami jo suėsti ore, neša

į slėptuvę. Todėl ausylių dienojimo slėptuvėse

ir aplink jas būna daug vabzdžių

liekanų [82]. Ausylio maistas labai įvairus.

Pagrindinę dalį sudaro lašalai, ankstyvės

ir apsiuvos. Iš drugių daugiausia gaudo

kandis, ugniukus, sprindžius bei pelėdgalvius,

o iš dvisparnių vabzdžių — mašalus

ir uodus. Kartais jų maisto liekanose

aptinkama meškučių, bangasparnių, sfinksų,

kuoduočių, šilkaverpių, verpikų, lapsukių

bei straubliukų [189].

Pirmosios patelės pradeda poruotis rugpjūčio

viduVyje, bet dauguma poruojasi

rudeninių migracijų metu ir žiemavietėse

iki įmingant. Kai kurios poruojasi ir pavasarį

— balandžio ar gegužės mėn. Nėštumo

trukmė vidutiniškai 55 dienos. Dauguma

atveda jauniklius birželio viduryje.

Vienos patelės gimdo kasmet, kitos — kas

antri metai [100]. Veda 1, kartais 2 jauniklius.

Gimęs jauniklis sveria 2—3 g.

Per 10 dienų jo masė padidėja iki 4—6 g.

Praregi 5—8 dieną. Po 10—12 dienų

pastebimi pirmieji koordinuoti ausų ir

galūnių judesiai. Po 2 savaičių būna išdygę

beveik visi pastovieji dantys ir visiškai

susiformavusi plaukų danga. Apaugusius

plaukais jauniklius patelės trumpam palieka

slėptuvėse, nors juos dar ilgai žindo.

Jaunikliai pradeda savarankiškai maitintis

maždaug 2 mėn. amžiaus. Patelės dar

kurį laiką gyvena kartu su užaugusiais

jaunikliais, o rugpjūčio pradžioje ar viduryje

juos palieka [100, 188, 243].

Kol jaunikliai gyvena su patelėmis, jų

mirtingumas nedidelis, bet per pirmąjį

žiemojimą didelė jų dalis žūva [193].

Dauguma jauniklių lytiškai subręsta pirmais

gyvenimo metais, kai kurie — antrais

[235]. Žinoma ilgiausia gyvenimo

trukmė — 13,5 metų. Tokio amžiaus patelės

dar veisiasi [193].

Europinis plačiaausis

Barbastella barbastella Schreber, 1774

Европейская широкоушка (rus.)

Common, Western barbastelle (angį.)

Liet. sin. plačiaausis šikšnosparnis

Plačiaausis — vidutinio didumo (žr. 23

pav.). Jo sparnas ilgokas, platus, galas

smailus. Sparno ilgis vidutiniškai 1,9 karto

didesnis už plotį. Šoninės plėvės apačia

apaugusi gležnais plaukeliais. Trumpesni

ir retesni plaukeliai siauru ruoželiu dengia

į dilbį nusidriekusias sparninės plėvės

sausgysles. Sparninės plėvės laisvasis kraštas

prisitvirtinęs prie I piršto pamato.

Uodega ilgesnė arba trumpesnė už kūną.

Prie pentino, pasislinkusi uodegos link,

yra tamsi epiblema su pertvarėle. Užpentininis

žvynelis nedidelis (40 pav., 6).

Ausų kaušeliai (41 pav., 8) ir kramsliai

(42 pav., 8) ryškiai skiriasi nuo kitų

šikšnosparnių. Viršutines kaušelio skiautes

jungia kaktinė raukšlė (32 pav., a), kuri

matyti tik praskleidus skiaučių kraštus.

Patelės turi porą spenelių.

Viso kailiuko plaukų pamatinė dalis

sodriai juoda arba labai tamsiai ruda, o

jų vidurinėje dalyje yra siauras šviesiai

rusvas, šviesesnis už pamatą ruoželis.

Plaukų viršūnės dažniausiai pilkšvai rusvos

arba balkšvos. Dėl to kailiukas atrodo

lyg pražilęs. Lietuvoje dažnesni žvėreliai,

kurių nugaros žilumas nelabai ryškus, nes

prasišviesdama tamsi plaukų apačia suteikia

kailiukui žvilgančio juosvumo arba

tamsaus rudumo atspalvį. Apatinės kūno

pusės plaukų viršūnės drumzlinai pilkos

arba rusvai pilkšvos, todėl kailiukas šviesesnis.

Pasitaiko žvėrelių, kurių pilvas

labai tamsus, beveik juodas. Šoninės plėvės

apatinės pusės plaukai vienspalviai —

pilki, rusvai pilki, rečiau — rudi. Ausys

juodos. Skraidomųjų plėvių viršus tamsiai

rudas ar beveik juodas, apačia —

šviesesnė.


(n — 83) 9,2 (7,8—12,7) g, L (n —

22—28) 50,6 (43,5—58,1) mm, C 48

(43,4—51,8) mm, P 7,2 (6—8,7) mm,

A 15,6 (14,3—17,7) mm, Tr 8,6 (7,6—

9,2) mm, LtA 271 (255—283) mm, An

(n — 94) 38,7 (37,1—40,5) mm, Cr



18,9 (17—21) mm; patelių Q (n — 42)

10,2 (8,3—12,9) g, L ( n — 14—22)

53,4 (49—59,2) mm, C 50,8 (44—

52,8) mm, P 6,9 (6,2—8) mm, A 16

(14,2—17,6) mm, Tr 8,5 (7,8—9) mm,

LtA 281 (273—294) mm, An (n — 46)

40 (37,2—42,1) mm, Cr 19,3 (17,7—

20,5) mm.

Kaukolės (63 pav.) pakaušio viršus

truputį išgaubtas. Veidinė dalis, žiūrint

iš viršaus, elipsės formos. Nosinė įduba

plati, per jos vidurį einanti vagelė atsiveria

į nosinę išpjovą. Viršorbitinio kauburėlio

viduryje yra nedidelė duobutė. Nosinė

išpjova labai plati (plačiausioje vietoje

beveik iki ilčių dubelinių kauburių) ir

gili — tęsiasi net už poorbitinių angų.

Tarpkandinė išpjova nedidelė. Skruostų

lankai labai ploni ir mažai išlinkę į šonus.

Apatinio žandikaulio kampinė atauga neproporcingai

didelė, jos galas bukas. Vainikinės

ataugos viršūnė smaila ir aštri.

Dantų formulė: I L C į Pm L Pp L

M —= 34. Kandis I 1 su 2 viršūnėmis, jo

karūnėlė iš šonų suplota ir pakrypusi į

priekį. Gerokai smulkesnis L su 1 viršūne,

63 p a v . E u r o p in io p la č ia a u sio k a u k o lė (p a d id in ta

3,3 k a r to )

už kurios karūnėlėje yra gili duobutė. Ilties

užpakalinė lygi briauna orientuota į išorę

nuo Pp4 parakono (žr. 45 pav., 6). Mažasis

prieškrūminis Pm2 rudimentinis, vos pastebimas

net padidinus 10 kartų. Jo karūnėlė

nesiliečia su gretimais dantimis. Pp4

protokonas redukuotas. Dantys Ml_i be

protokonulių ir talonų. M1ir M2 dantų VI

komisūra beveik dvigubai trumpesnė už

I komisūrą (žr. 46 pav., 6).

Apatinio kandžio Ii karūnėlė siauresnė

už І2 ir I3 karūnėles. Be to, jo apvadėlio

išorinis kraštas užlinkęs į viršų, todėl šis

dantis atrodo lyg su 4 viršūnėmis. Ь ir

Із karūnėlių centre yra nedidelės duobutės,

todėl jie atrodo kaip dantytos

taurelės. Apatinė iltis smulki, vos aukštesnė

už Pp4. Apatiniai krūminiai dantys

nyktalodontiniai.


KBi 13,2 (12,7—13,8) mm, TOp 3,7

(3,4—4) mm, Sp 7,6 (7,2—7,9) mm,

DKp 8,4 (7,9—8,9) mm, DKa 6,8

(6,6—7,2) mm, VDEi 4,8 (4,4—5)

mm, AŽi 8,7 (8,5—9,3) mm, ŽSa 2,6

(2,3—2,8) mm, ADEi 5 (4,9—5,2)

mm; patelių (n — 20) KBi 13,5 (13—

13,9) mm, TOp 3,6 (3,4—3,9) mm,

S p 7,6 (7,2—8,1) mm, DKp 8,3 (7,9—

8,8) mm, DKa 6,4 (5,7—6,9) mm,

VDEi 4,8 (4,5—5) mm, AŽi 9 (8,5—

9,2) mm, ŽŠa 2,6 (2,3—2,8) mm,

ADEi 5,1 (4,8—5,3) mm.

Baculum (žr. 47 pav., 21—23) mažiausias

iš visų Lietuvos šikšnosparnių.

Jo ilgis 0,72 (0,69—0,76) mm, plotis —

0,24 (0,21—0,26) mm, storis — 0,11

(0,07—0,15) mm. Šakninė išpjova nedidelė,

dažnai jos visai nebūna. Šaknis, ypač

jos galas, gerokai storesnė už visą kauliuką.

Pilvinė vagelė visuomet aiški, bet

trumpa.

Paplitimas. Paplitęs Europoje ir Afrikos

šiaurinėse bei vakarinėse srityse iki 30°

š. p. Kalnuose aptinkamas iki 900 m

aukščiau jūros lygio. Šiaurinė arealo riba

eina per centrinę Angliją, Olandiją, šiaurės

Vokietiją. Skandinavijoje aptinkamas

iki 60° š. p. Lietuvoje šiaurinė riba ties

Vilniumi pakrypsta į pietryčius ir per

Baltarusijos, Ukrainos, Moldavijos vaka-

64 pav. Europinis plačiaausis

65 pav. Žiemojantys plačiaausiai

rines sritis bei Juodosios jūros pakrantėmis

tęsiasi iki Užkaukazės. Mažojoje Azijoje,

Balkanų bei Apeninų pusiasaliuose

negyvena arba labai retas.

Lietuvoje plačiaausis pavasarį stebėtas

Kazlų Rūdos apylinkėse. Rudeninių migracijų

metu aptiktos dienojančios didelės

jų grupės Kauno centre, daugiaaukščių

namų tarpulangėse. Daug šių šikšnosparnių

žiemoja Kauno fortuose, Vilniuje,

Vytėnuose.

Biologija. Plačiaausio gyvenimo būdas

nepakankamai ištirtas. Vasarą laikosi

miškuose. Dienoja medžių drevėse, medinių

pastatų sienų plyšiuose, pastogėse

ir palėpėse, po tilteliais ir net malkų rietuvėse

[82, 189]. Rudenį europinius plačiaausius

galima aptikti stambiose gyvenvietėse

ir net miestuose. Prasidėjus pirmiesiems

šalčiams, jie dažnai įsitaiso apšildomų

namų tarpulangėse.

Atsparūs šalčiams, todėl žiemoja požemiuose,

rūsiuose ir pusrūsiuose, kur oro

temperatūra nuo —4 iki -Į-9° C, o santykinis

oro drėgnumas nuo 75 iki 100%.

Žiemodami sulenda į skyles ar plyšius

arba pakimba ant sienų.

Veisimosi periodu patelės laikosi atskirai

nuo patinų 10—20 individų kolonijomis.

Patinai gyvena pavieniui arba

mažesnėmis grupelėmis.

Manoma, kad žiemoti renkasi net iš

esančių už 300 km vasarinių gyvenamųjų

vietų [82]. Lietuvoje žiemavietėse pradeda

rinktis spalio pradžioje, bet dauguma

atskrenda tik gruodžio ar net sausio pradžioje.

Jose praleidžia apie 7 mėnesius.

Pabunda kovo—balandžio mėn. Balandžio

viduryje žiemavietėse galima aptikti tik

pavienius žvėrelius. Žiemoja daugiausia

grupėmis, kartais — pavieniui. Paprastai

sudaro savas vienarūšes 10—200 individų

grupes, bet kartais jose būna pavienių

vandeninių bei Natererio pelėausių, šikšnių.

Naktį maitintis skrenda du kartus: saulei

nusileidus ir paryčiui. Vabzdžius gaudo

netoli slėptuvės, skraidydami 1,5—5 m

aukštyje virš daržų, vandens telkinių,

miesto aikštelių, kelių. Medžiojant polėkis

greitas, su staigiais posūkiais į šalis. Minta

beveik tais pačiais vabzdžiais kaip ir ausylis,

bet neskraidančių vabzdžių sugauti

nesugeba [189].

Poravimosi laikas nežinomas. Birželio

pabaigoje veda 1—2 jauniklius. Po poros

mėnesių jaunikliai jau beveik nesiskiria

nuo suaugusių [189]. Žinoma maksimali

gyvenimo trukmė — 22 metai.

Rudasis nakviša

Nyctalus noctula Schreber, 1775

Рыжая вечерница (rus.)

Common noctule (angį.)

Tai stambiausias mūsų šikšnosparnis

(žr. 23 pav.). Jo sparnas ilgas, siauras ir

smailus. Sparno ilgis vidutiniškai 2,45

karto didesnis už plotį. Šoninės plėvės

apačia apaugusi tokios pat spalvos plaukais

kaip pilvas. Retesni ir trumpesni

plaukeliai dengia ir petinės plėvės apatinį

paviršių bei sparninės plėvės dalį ties dil-



biu. Laisvasis sparninės plėvės kraštas

prisitvirtinęs prie čiurnos arba kulno.

Uodega vidutiniškai 0,7 karto trumpesnė

už kūną. Epiblema didelė, su aiškia pertvara.

Pentino galas medialiai užlinkęs.

Užpentininio žvynelio (žr. 40 pav., 5)

nėra.

Ausys (žr. 41 pav., 11) santykiškai

trumpesnės ir platesnės kaip kitų šikšnosparnių.

Ausies kaušelio užpakalinis

kraštas prasideda žemiau apatinės lūpos.

Kramslio (žr. 42 pav., 7) skiauterės pamatas

siauras, viršūnė plati, pupelės formos.

Spenys mažytis.


Plaukai tankūs ir trumpi. Ant nugaros

jie beveik vienspalviai: viršūnėlės pilkai

rudos, žvilgančios, o apačia rusvai pilkšva,

truputį šviesesnė. Apatinė kūno pusė

šviesesnė, plaukai vienspalviai, murzinai

gelsvai rudi. Jauniklių kailiukas gerokai

tamsesnis, ypač kūno apačioje. Skraidomosios

plėvės ir ausys juosvai rudos.

Kūno masė ir matmenys: patinų L (n —

12) 75,1 (67—82) mm, C 48,1 (40—

54) mm, A 15,8 (11 —18,6) mm, Tr

6,8 (5,5—8) mm, LtA 367 (341 —

378) mm, An (n — 22) 52,7 (50—

54.8) mm, Cr 19,6 (18,3—20,4) mm;

patelių L (n — 14) 76,3 (67,2—86) mm,

C 49,5 (38,2—57) mm, A 16,4 (12—

18.9) mm, Tr 6,9 (4,3—8) mm, LtA

374 (366—387) mm, An (n — 46)

54,2 (48,5—57,6) mm, Cr 19,9 (18,3—

21,5) mm; Q (patinų ir patelių) 21 —

36 g.

Kaukolės (66 pav.) profilio viršutinė

linija tiesi, tik prieš pakaušio gumburą

truputį užlinkusi aukštyn. Nosinė įduba

neryški ir lėkšta. Apatinės priešorbitinės

keteros, palaipsniui plokštėdamos, veidinės

dalies šonuose išnyksta. Ašarinę angą

66 pav. Rudojo nakvišos kaukolė (padidinta 2,4

karto)

nuo poorbitinės angos skiria labai plona

pertvarėlė — priešorbitinės keteros tęsinys.

Viršorbitinis kauburėlis glotnus, bet

ryškus. Nosinė išpjova baigiasi ašarinių

angų lygyje. Tarpkandinė išpjova trumpesnė,

bet platesnė. Skruostų lankai ploni

ir siauri, kaktinės išaugos labai mažos.

Viršugalvio ketera žema, o pakaušio —

ryški nuo pat pakaušio gumburo iki mastoidinių

ataugų.

Apatinio žandikaulio kampinė atauga

stora ir tvirta, aiškiai pasisukusi į šoną,

jos gale yra skersinis volelis.

Dantų formulė: IL CL PmĮ- PpL Ml=34.

Kandis I1 už pagrindinės viršūnės turi

antrą nedidelę viršūnę (45 pav., 7). I2 su

1 viršūne, bet jo karūnėlės išoriniame

šone yra gili duobutė, todėl apvadėlis

šioje vietoje sudaro lyg ir antrą viršūnę. Ilties

užpakalinėje briaunoje netoli apvadėlio

yra nedidelė išpjova. Dantis Pm2 rudimentinis

(46 pav., 8) išstumtas į vidų

iš dantų eilės, žiūrint iš šono jo nematyti.

Pp4 su aiškiu protokonu, jo apvadėlis

priekine dalimi liečiasi su ilties apvadėliu.

Krūminiai dantys M1' 2 už centrinę duobę

užtveriančios VI komisūros turi aiškius

talonus. Visi krūminiai dantys be protokonulių.

Tarp apatinių kandžių kaklelių yra

aiškūs tarpai. Ь su ilties karūnėle liečiasi

tik savo išorine viršūnėle. Ртг karūnėlė

žemesnė, bet platesnė už Pp4 karūnėlę. Jo

apvadėlis priekyje pakilęs aukščiau ilties

apvadėlio, o užpakalyje liečiasi su Pp4

apvadėliu. Apatiniai krūminiai nyktalodontinio

tipo. М3 nedaug mažesnis už du

pirmuosius.

Kaukolės matmenys (n — 5—8): KBi

18,54 (18,1 — 19,3) mm, TOp 5,1 (4,9—

5,3) mm, Sp 12,9 (12,1 —13,3) mm,

DKp 11,8 (11,2—12,3) mm, DKa 9,2

(8,6—9,6) mm, VDEi 7,2 (6,9—7,5) mm,

AŽi 14,0 (13,4—14,6) mm, ŽŠa 4,5

(4,3—4,8) mm, ADEi 7,6 (7,4—8,1) mm.

Iš Lietuvos šikšnosparnių rudojo nakvišos

baculum yra vienas iš didžiausių

(47 pav., 30). Vidutinis jo ilgis — 6 mm,

plotis — 0,9 mm, storis — 0,6 mm. Kūnas

ištęstas, iš šonų suplotas ir netoli šaknies

išlinkęs į pilvo pusę.

67 pav. Paimtas į rankas rudasis nakviša skaudžiai

kanda

Paplitimas. Rudasis nakviša paplitęs

Europoje, Azijoje ir Šiaurės Afrikoje vidutinio

ir šilto klimato juostose. Toliausiai

į šiaurę, iki 60° š. p., aptinkamas Skandinavijoje

ir Suomijoje. Nuo Ladogos

ežero šiaurinė arealo riba eina į pietryčius,

aplenkdama Sibirą Užbaikalėje leidžiasi

iki 50° š. p. ir tęsiasi iki Japonų

jūros. Pietinė arealo riba Šiaurės Afrikoje

eina ties 30° š. p., o Azijoje, iš šiaurinės

pusės aplenkdama Saudo Arabijos dykumą

ir Irano kalnus, per Pakistano bei Indijos

šiaurinius rajonus nusileidžia iki 30 —

31° š. p. ir iki Ramiojo vandenyno.

Lietuvoje vasarą rudasis nakviša stebėtas

netoli Prienų, Pabradės apylinkėse,

Bikėnų kaime (Zarasų raj.), Dotnuvos

apylinkėse. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje

jų buvo aptikta Vilniuje, Vingio parke

ir Belmonte, Švenčionių raj. Daukšių apylinkėse,

Palūšėje, netoli Ignalinos (A. M.).

Rudeninių ir pavasarinių migracijų metu

pastaraisiais metais aptikti Kaune, Kaupiu

kaime (Telšių raj.) ir Ventės Rage.

Biologija. Labiausiai mėgsta plačialapius

miškus ir parkus, bet, kur žvėrelių

gausu, gyvena ir mišriuose miškuose, senų

medžių alėjose ar net brandžiuose pušynuose

[82, 188, 189]. įdomu tai, kad

šie tipingi dendrofiliniai šikšnosparniai

labiau urbanizuotuose Vakarų Europos

kraštuose vis dažniau apsigyvena stambiuose

miestuose, net šiuolaikinių daugiaaukščių

namų rajonuose [30].

Nakvišų slėptuvės — paprastai medžių

drevės, kurių landa ovali. Nakvišoms netrukdo

net drevės dugne perintis paukštis.


Be to, dar labai svarbu, kad prieš drevę

būtų pakankamai vietos manevruoti išskrendant

ir parskrendant. Drevės landa

gali būti įvairiame aukštyje nuo žemės,

bet ne žemiau kaip 3 m. Veisimosi periodu

dažnai apsigyvena aukštų statinių, pavyzdžiui,

bažnyčių, palėpėse. Migracijų metu

aptinkami ir paukščių inkiluose, po atšerpetojusia

medžių žieve ir po stogais [118,

193].

Dažniausiai žiemoja apšildomų pastatų

tarpulangėse, palėpėse, ventiliacijos angose,

kartais — medžių drevėse [30, 232].

Maitintis skrenda tuoj po saulėlydžio

arba po 10—60 min. Kai alkani, gali

išskristi ir gerokai anksčiau. Optimaliomis

sąlygomis po 2—3 vai. dauguma

grįžta į slėptuvę. Paryčiui dalis nakvišų

skrenda antrą kartą maitintis ir užtrunka

maždaug iki saulėtekio [189]. Migruojant

toks paros ritmas sutrinka.

Lietuvoje gyvenantys rudieji nakvišos

žiemoti migruoja į šiltesnio klimato kraštus.

Jų migracijos laikas ir trukmė neišaiškinti,

nes tuo pačiu laiku į mūsų kraštą

atskrenda rudieji nakvišos iš šiaurinių kraštų

ir jų negalima atskirti nuo vietinių.

Spėjama, kad dauguma Lietuvoje vasarą

gyvenusių nakvišų išskrenda rugpjūčio

mėn. Rugpjūčio pabaigoje ir visą rugsėjį

per mūsų respubliką traukia šiaurinių

kraštų nakvišos.

Daugiausia rudųjų nakvišų migruoja

saulei nusileidus po 3 — 3,5 vai., apie vidurnaktį—

mažiau, o paryčiui (išskyrus

intensyviausią migracijos laikotarpį) beveik

visiškai neskrenda. Intensyvios migracijos

metu pulkeliai po 3—6 individus

10—20 m aukštyje skrenda pietų ir pietvakarių

kryptimi vienas paskui kitą, o kartais

— ištisu srautu. Tada jie nepaiso aplinkui

skraidančių vabzdžių ir, matyt, beveik

nesimaitina. Riebalų atsargas pradeda

kaupti, kai būna netoli žiemojimo vietų.

Geri skrajūnai, gali įveikti iki 1600

km atstumą. Manoma, kad Lietuvoje ir

aplinkiniuose kraštuose gyvenantys rudieji

nakvišos žiemoja pietinėje Olandijoje,

Vokietijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje,

galbūt Vengrijoje ir Austrijoje [189, 213].

Kai pavasaris šiltas, rudieji nakvišos

parskrenda gegužės viduryje. Dauguma

patinų lieka arčiau žiemojimo vietų, laukdami

grįžtančių, pasiruošusių poruotis

patelių.

Pavasarinių migracijų metu rudieji

nakvišos dienoja grupėmis po 10 individų.

Patinai ir patelės laikosi drauge ar

atskirai.

Vasarą per karščius rudieji nakvišos,

prieš pradėdami maitintis, traukia prie

vandens telkinio atsigerti. Kai vabzdžių

būna pakankamai, maitinasi netoli slėptuvių,

virš miškų, parkų, pievų, laukų,

kelių bei aikščių, virš vandens telkinių.

Rudieji nakvišos medžioja savose, apie

3000 m2 didumo teritorijose. Medžioklės

ploto savininkas skrenda visuomet tuo

pačiu keliu, vengdamas įskristi į svetimą

teritoriją, o savos teritorijos pažeidėją

cirpdamas veja šalin.

Minta įvairiais vabzdžiais. Jų nasrai

stiprūs, todėl susidoroja ir su grambuoliais,

ūsuočiais, mėšlavabaliais, žygiais

ir net dusiomis. Gaudo beveik visas drugių

rūšis, taip pat smulkius vabzdžius —

mašalus, uodus bei kitus naktinius dvisparnius.

Rudeninių migracijų metu pirmamečiai

nakvišos sudaro atskiras 3—20 individų

trumpalaikes kolonijas. Jose būna daugiau

jaunų patinų, nes pasiruošusios poruotis

jaunos patelės atsiskiria. Seni patinai laikosi

pavieniui. Retkarčiais pas juos atskrenda

3—10 pasiruošusių poruotis patelių.

Taip susiformuoja hareminės 1 patino

ir kelių patelių grupės, kurios po 1—2

parų pakrinka [30, 212].

Poruojasi nuo rugpjūčio vidurio per

visą migracijos periodą — senos patelės

nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio,

pirmametės — rugsėjo pabaigoje — spalio

mėn., t. y. arčiau žiemojimo vietų. Pirmamečiai

patinai veisimesi nedalyvauja.

Rudeninės migracijos periodu susiporuoja

tik dalis patelių. Dauguma apvaisinamos

pavasarinės migracijos pradžioje —

nuo kovo pabaigos iki balandžio vidurio

[30, 213, 232].

Vidutinė rudojo nakvišos nėštumo trukmė

— 75 dienos. Birželio viduryje atveda

1—2 jauniklius.

Jaunikliai gimsta pliki, akli, uždaromis

ausimis ir sveria vidutiniškai 4 g. Tik gimę

jaunikliai patenka į motinos uodeginę plėvę

ir garsiai inkščia. Suradę spenį nurimsta.

Pirmą savaitę jauniklis būna bejėgis,

nukritęs nuo spenio, pats užsiropšti ant

jo negali. Per antrą savaitę praregi, atsiveria

ausų angos, kūnas apauga pūkais.

Laktacija trunka apie 1,5 mėnesio. Pastebėta,

kad 2—4 savaičių jaunikliai

žinda ne tik savas, bet ir svetimas pateles

1119]. 2 mėnesių jaunikliai pradeda maitintis

savarankiškai [30, 189].

Jauniklių mirtingumas labai didelis.

Per pirmąsias 2 savaites dėl neaiškių

priežasčių žūva vidutiniškai 25% jauniklių,

iš jų apie 54% patinėlių [30].

Patinai lytiškai subręsta antrais gyvenimo

metais, o dauguma patelių — pirmais.

Maksimali gyvenimo trukmė — 12

metų.

Mažasis nakviša

Nyctalus leisleri Kiihl, 1819

Малая вечерница (rus.)

Leisler’s bat, lesser noctule (angį.)

Tai vidutinis arba truputį didesnis už vidutinį

šikšnosparnis (žr. 23 pav.). Sparnas

ilgas (2,6 karto ilgesnis už plotį), siauras

ir smailus. Petinės, šoninės ir tarpinės

plėvių apatinis paviršius, kaip ir rudojo

nakvišos, apaugęs plaukais, bet po dilbiu

plaukeliai reti ir auga tik ties sausgyslėmis.

Sparninės plėvės laisvasis kraštas

prisitvirtinęs prie kulno arba truputį žemiau.

Uodega trumpa, apie 0,7 karto

trumpesnė už kūną. Epiblema aiški, su

pertvarėle, prasideda gerokai aukščiau

pentino vidurio. Užpentininio žvynelio

nėra (žr. 40 pav., 8).

Ausų kaušeliai ir kramsliai labai panašūs

į rudojo nakvišos.


Šeima. Lygianosiniai — Vespertilionidae

79

68 pav. Mažojo nakvišos kaukolė (padidinta 3 kartus)


Plaukai žvilgantys, ilgoki, dvispalviai:

tamsiai murzinai rudos viršūnės pridengia

beveik juodą pamatinę dalį. Kūno apačia

šviesesnė, murzinai pilkai rusva. Plaukeliai,

augantys ant šoninės plėvės, pilkai

rusvi. Ausys ir viršutinė skraidomųjų plėvių

pusė juosva, apatinė — juosvai rusva.

Kūno masė ir matmenys literatūros

duomenimis: L 58—72 mm, C 37—48 mm,

P 7—9 mm, A 14—16,5 mm, Tr 6—8 mm,

LtA 250—300 mm, An 40—46 mm,

Cr 15,5—17,5 mm, Q 12—20 g.

Kaukolės (68 pav.) profilio viršutinė

linija, veidinė dalis ir nosinė įduba panašios

kaip rudojo nakvišos. Viršutinės priešorbitinės

keteros nėra. Jos vietoj yra glotnus

išsipūtęs viršorbitinis kauburėlis. Nosinė

išpjova gili, tęsiasi iki ašarinių angų.

Tarpkandinė išpjova plati. Skruostų lankai

neproporcingai ploni ir siauri. Viršugalvio

keteros vietoj yra aiški linija. Pakaušio

ketera šonuose neaukšta, bet aštri. Pakaušis

išsipūtęs ir dažnai prasikiša toliau už

krumplius. Apatinio žandikaulio vainikinės

ataugos viršūnė smaila.

Dantų formulė kaip rudojo nakvišos.

Kandis I1didesnis už I“ (žr. 45 pav., 8), su

1 viršūne. I2 taip pat su 1 viršūne, bet dėl

gilios išpjovos jo karūnėlėje apvadėlis

sudaro lyg ir antrą, žemesnę, viršūnę.

Ilties užpakalinėje briaunoje netoli apvadėlio

yra būdinga nakvišoms išpjova. Dantis

Pm2 gerokai pastumtas į vidų iš dantų

eilės ir su gretimais dantimis liečiasi apvadėliu.

Iš išorės jis nelabai matyti. Pp4 su

ryškiu protokonu. Tarp jo apvadėlio ir

danties M1yra nedidelis tarpas. Visi viršutiniai

krūminiai dantys be protokonulių.

M1 ir M2 turi smailiaviršūnius talonus, o

jų centrinės duobės uždarytos VI komisūra.

M! danties III komisūra truputį

trumpesnė už I (žr. 46 pav., 7).

Apatiniai kandžiai Ii-2 panašūs, о I3 —

pastebimai didesnis, nes jo karūnėlė storesnė.

Visi kandžiai vienas kito neliečia.

Ilties apvadėlio užpakalinėje vidinėje pusėje

yra didelis kyšulys — talonidas. Dantis

Р1П2 truputį žemesnis už Pp4, jo apvadėlio

priekyje ir užpakalyje yra aiškūs

kauburėliai, todėl Pp4 atrodo lyg įspraustas

tarp gretimų dantų apvadėlių. Apatiniai

krūminiai dantys nyktalodontiniai.

Kaukolės matmenys literatūros duomenimis:

KBi 14,7—16,1 mm, Sp 10,2—

10,7 mm, TOp 4,8—5,4 mm, DKp 9,4—

10,1 mm, VDEi 5,0—6,3 mm, AŽi

11,0—12,0 mm, ADEi 6,0—6,3 mm.

Baculum ilgas ir laibas. Jo vidutinis

ilgis — 6,5 mm, plotis ties šaknies kojyčių

pamatais — 0,71 mm, storis — 0,41

mm. Šakninė išpjova siaura ir negili. Kojytės

trumpos su bukais galais. Viršūnė

beveik apskrita, plokščia (47 pav., 29).

Paplitimas. Mažojo nakvišos arealas

mažai ištirtas. Buvo manoma, kad Azijoje

ir Afrikoje jis negyvena, bet neseniai aptiktas

Amudarjos baseine, Afganistano,

Pakistano ir Indijos šiaurinėse srityse,

Irano ir Turkijos šiaurėje, Alžyre ir Libijoje.

Gausiausias Vidurio ir Rytų Europoje

bei Kaukaze. Šiaurinė jo arealo riba

Europoje eina nuo Uralo per Orenburgo,

Gorkio, Kalinino sritis ir pietinę Estiją.

Pabaltijo ir kitose Vakarų Europos šalyse

žinomos tik pavienės radimvietės. 1980 m.

rugsėjo 12 d. Ventės Rage šikšnosparnių

rudeninės migracijos metu sugautas

tik vienas mažojo nakvišos patinėlis (E.

K.). Spėjama, kad šis šikšnosparnis matytas

1932 m. Antaliedės miške (Švenčionių

raj.) (A. M.).

Biologija. Mažojo nakvišos biologija

mažai ištirta. Gyvena parkuose, lapuočių

ir mišriuose miškuose, kartais ir pušynuose

bei eglynuose [189]. Veisimosi periodu

slepiasi medžių drevėse, rečiau —

inkiluose. Pavasarinės ir rudeninės migracijos

periodais pavieniai mažieji nakvišos

aptinkami po atsiknojusia medžių

žieve, medinių sienų plyšiuose, palėpėse.

Žiemoja tik medžių drevėse [82].

Manoma, kad mažųjų nakvišų paros

ritmas panašus į rudųjų, bet maitintis

skrenda šiek tiek vėliau.

Rugpjūčio gale ar rugsėjo pradžioje

mažųjų nakvišų mūsų klimato juostos miškuose

jau neaptinkama. Apie rudenines

migracijas mažai žinoma. Pietinėje Lenkijoje

sužieduotas mažasis nakviša žiemojo

Slovakijoje, už 418 km nuo žiedavimo

vietos [82]. Kitas, sužieduotas Voronežo

rezervate, aptiktas Turkijoje, pietinėje

Juodosios jūros pakrantėje, už 1245 km

į pietus [213].

Vasarinėse slėptuvėse pirmieji mažieji

nakvišos pasirodo gegužės antroje pusėje

[189]. Manoma, kad patinai, kaip ir

rudųjų nakvišų, toli nuo žiemaviečių nemigruoja.

Maitinasi vabzdžiais netoli vandens telkinių

arba virš jų, retuose parkuose, senų

medžių alėjose, miško aikštelėse.

Veisimosi laikotarpiu patelės gyvena

kolonijomis po 10—40 individų. Kitų šikšnosparnių

kaimynystės vengia, tik per rudeninę

migraciją aptinkami rudujų nakvišų

ir Natuzijaus šikšniukų kolonijose.

Poruojasi rudeninės migracijos metu

netoli žiemojimo vietos. Birželio antroje

pusėje patelės veda 2, rečiau 1 jauniklį,

kuris liepos gale ir rugpjūčio mėn. jau būna

suaugusių didumo [189]. Išgyvena iki

9 metų.

Natuzijaus šikšniukas

Pipistrellus nathusii Keyserling et Blasius, 1839

Нетопырь Натузиуса (rus.)

Nathusius pipistrelle (angį.)

Liet. sin. Natuzijaus šikšnys

Mažas šikšnosparnis (23 pav.). Sparnas

siauras, smailus, bet neilgas, jo ilgis vidutiniškai

2,1 karto didesnis už plotį. Priekinės

galūnės I pirštas ilgas. Suglaudus

sparną ir užlenkus šį pirštą į riešo apatinę

pusę statmenai dilbiui, jo nagas prasikiša

pro riešą arba siekia riešo išorinį kraštą

(žr. 36 pav., a). Sparninės plėvės laisvasis

kraštas prisitvirtinęs prie pėdos pagalvės

vidurio. Uodega 0,75 karto trumpesnė už

kūną. Uodeginės plėvės viršutinė pusė

beveik iki uodegos vidurio apaugusi retais,

bet aiškiai matomais nugaros spalvos

plaukais. Jauniklių ir besišeriančių

žvėrelių šie plaukai gali būti beveik nepastebimi.

Epiblema siaura, bet ilga, jos viduryje

yra pertvara. Užpentininio žvynelio

nėra (žr. 40 pav., 9).

Ausies kaušelio (žr. 41 pav., 9) priekinio

krašto vijoklis labai siauras, o užpakalinio

— platesnis, truputį atsilenkęs

atgal. Prieškramslis ir užkramslis beveik

vienodo didumo, pirmasis užsilenkusios į

vidų skiauterėlės pavidalo. Apatinė kaušelio

skiautė apaugusi plaukais, užsirietusi

į viršų, todėl atrodo lyg kaušelio užpakalinio

krašto tęsinys. Viršutinės skiautės

laisvasis kraštas sustorėjęs ir prisitvirtinęs

prie plaukuotosios raukšlės arčiau

jos viršūnės. Kramslio (žr. 42 pav., 12)

skiauterės vidinis kraštas nuo pat pamato

lengvai įlinkęs, o šoninis — nuo vidurio

užlinkęs į priekį, tik pati viršūnė truputį

palinkusi atgal. Kramslio spenys mažos

išaugėlės formos.

Patelės turi 1 porą spenelių. Peniso

distalinis galas išsipūtęs, panašus į pupelę,

per pilvinį paviršių eina vagelė (37 pav.,

a).

Nugara dažniausiai pilkai rusva arba,

ypač pirmamečių žvėrelių, tamsiai rusvai

pilka. Plaukų pamatinė dalis juoda. Pilvas

ir krūtinė šviesiai rusvai pilki arba

drumzlinai pilki, o sritis prie šoninės ir

uodeginės plėvės — šviesesnė, nuo gelsvai


rusvos iki balzganai pilkos. Paausiai ir

kaklo šonai tamsesni, panašios spalvos

kaip nugara. Skraidomosios plėvės viršutinė

pusė juosva, apatinė — šviesesnė.

Lietuvoje dažnesni žvėreliai, kurių sparno

plėvės laisvasis kraštas nuo III piršto iki

pėdos beveik baltas. Ausys juosvos arba

durpių spalvos.

Kūno masė ir matmenys: patinų Q (n —

214) 7,6 (5,8—9,7) g, L (n — 39—54)

47,1 (38—50) mm, C 36,6 (31 —

41,5) mm, P 7,6 (7—8,5) mm, A

11.3 (10—13,5) mm, Tr 5,5 (4—

6) mm, LtA 245 (230—250) mm, An

(n—310) 33,5 (31 — 35,3) mm, Cr

( n — 132) 13,1 (12,1 —17,1) mm; patelių

Q(n—267) 8,3 (6,1 — 11,4) g, L (n—

67—82) 49,2 (43,5—54) mm, C 37,8

(33—42) mm, P 8,2 (7,1—9,1) mm, A

11.3 (9—13,2) mm, Tr 5,7 (5—6,1) mm,

LtA 249 (238—259) mm, An (n — 399)

34.3 (32,2—36,5) mm, Cr ( n — 163)

13.3 (11,7—14,5) mm.

Kaukolės (69 pav.) veidinė dalis, žiūrint

iš viršaus, stačiakampė. Nosinė įduba

siaura, negili ir trumpa — baigiasi toli

prieš nosinę išpjovą. Viršorbitinio kauburėlio

viršūnė aiški ir aštri. Tarpkandinė

išpjova plati ir siekia Pm2 dantis jungiančią

tariamą liniją. Skruostų lankai siauri

ir ploni, skruostikauliai be kaktinių išaugų.

Pakaušis glotnus ir išsipūtęs, nes nėra

viršugalvio keteros, o pakaušio ketera ryškesnė

tik kaukolės šonuose.

Dantų formulė: ILCL PmL Ppį-ML=34.

Kandis l 1 su 1 viršūne, bet jo užpakalinė

briaūrja giliai išpjauta, todėl atrodo lyg

dviviršūnis (žr. 45 pav., 10). I2 taip pat

su 1 viršūne, jo išorinėje pusėje yra gili

išpjova. Ilties užpakalinėje briaunoje ties

viduriu taip pat yra gili išpjova. Dantis

Pm2 smulkus, jo apvadėlis beveik palindęs

po Pp4 apvadėliu. P p4 su nedideliu protokonu.

Dantys M1-3 be protokonulių. M1ir

M2 su aiškiais, atskirtais VI komisūra, talonais.

M* danties I ir III komisūros beveik

vienodo ilgio (žr. 46 pav., 9).

Apatinis kandis b nesiliečia su gretimais

dantimis, jo karūnėlė storesnė už

L ir I2 karūnėles. Ртг karūnėlė žemesnė,

69 pav. Natuzijaus šikšniuko kaukolė (padidinta 3,5

karto)


bet pločiu prilygsta Pp4 karūnėlei. Jos

apvadėlis apvalus. Apatiniai krūminiai

dantys nyktalodontiniai.


12) KBi 12,4 (12,1 — 12,9) mm, TOp

3.6 (3,5—3,9) mm, Sp 8 (7,7—8,2) mm,

DKp 7,2 (6,9—7,4) mm, DKa 5,8 (5,4—

6,1) mm, VDEi 4,5 (4,2—4,7) mm,

AŽi 8,9 (8,6—9,4) mm, ŽŠa 2,4 (2,2—

2.6) mm, ADEi 4,7 (4,6—4,9) mm; patelių

( n — 11 —15) KBi 12,5 (11,9—

13) mm, TOp 3,6 (3,5—3,8) mm, Sp

8,1 (7,2—8,3) mm, DKp 7,1 (6,5—

7.6) mm, DKa 5,9 (5,4—7) mm, VDEi

4,5 (4,3—4,7) mm, AŽi 8,9 (8,6—

9,5) mm, ŽŠa 2,5 (2,3—2,9) mm, ADEi

4.7 (4,4—4,9) mm.

Baculum (žr. 47 pav., 16, 17) forma

panaši į nakvišų. Jo ilgis 1,2 (1,19—

1,23) mm, plotis — 0,36 (0,31 —

0,41) mm, storis — 0,23 (0,18—0,24) mm.

Šaknies išpjovos forma įvairi, nuo V iki

U formos. Kojyčių užpakaliniame krašte

dažnai būna sustorėjimai, todėl iš šono

jos atrodo ovalios.

Paplitimas. Paplitęs beveik visoje Europoje,

Palestinoje ir Mažojoje Azijoje,

bet gausesnis centriniuose ir pietiniuose

Europos kraštuose. Šiaurinė arealo riba

nuo Danijos ir pietinės Švedijos eina Baltijos

jūros pakrantėmis beveik iki Leningrado,

toliau per Jaroslavlio, Gorkio,

Kazanės ir Kuibyševo sritis tęsiasi iki

Uralo. Rytinę ribą sudaro Uralo kalnai

ir Kaspijos jūros vakariniai krantai. 1

pietus paplitęs iki Viduržemio jūros, o į

vakarus — iki Šiaurės jūros ir Pirėnų

kalnų.

Lietuvoje vasarą stebėtas Marcinkonių

ir Pagarendos kaimuose bei Čepkelių

rezervate ir Baltųjų Lakajų ežero apylinkėse

(Molėtų raj.). Didelė patelių kolonija

aptikta netoli Bijotės ežero (Šiaulių

raj.). 1931 — 1932 m. šie šikšnosparniai

buvo aptikti Dūkšte bei Palūšėje (Ignalinos

raj.) ir prie Antaliedės (Švenčionių

raj.) (A. M.). Rudeninės migracijos metu

Natuzijaus šikšniukų gausu Ventės Rage

ir Kintų miške (Šilutės raj.).

Biologija. Natuzijaus šikšniukas —

įvairių miškų gyventojas, nors dažnesnis

70 pav. Natuzijaus šikšniukas

plačialapiuose ir mišriuose miškuose.

Veisimosi periodu įsikuria medinių pastatų

sienų bei stogų plyšiuose, medžių drevėse.

Migracijos periodu slepiasi tarpulangėse,

po palangėmis, įvairių pastatų

plyšiuose ir skylėse, paukščių inkiluose,

malkų rietuvėse, po medžių žieve ir kt.

[118, 214].

Maitintis skrenda visiškai sutemus, bet

trumpiausiomis vasaros naktimis medžioja

ir prietemoje. į slėptuvę grįžta auštant.

Jau rugpjūčio pradžioje dauguma apleidžia

vasarines slėptuves, tik jauni žvėreliai

jose aptinkami iki rugpjūčio vidurio.

Rugpjūčio gale ar rugsėjo pradžioje mūsų

respublikoje Natuzijaus šikšniukų pagausėja,

nes, dar neišskridus vietiniams, atskrenda

žvėrelių iš šiaurinių kraštų. Tai

rudeninės migracijos pikas. Tokie pikai

(neišaiškinta kodėl) būna ne kasmet. Lietuvoje

Natuzijaus šikšniukų būna iki rugsėjo

vidurio.

Lietuvoje sužieduoti Natuzijaus šikšniukai

žiemojo (vidutiniškai 3,5 mėn.)

Lenkijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Pavasarį pasirodo balandžio gale ar gegužės

pradžioje.

Veisimosi periodu patelės atskirai nuo

patinų sudaro 30 — 50 individų kolonijas,

kuriose gali būti ir kitų pavienių

šikšnosparnių.

Maitinasi virš miškų ir parkų aikštelių,

kelių, nedidelių pievų ir daržų, retuose

soduose, virš vandens telkinių bei šalia jų.

Maitindamiesi virš vandens telkinių, pavyzdžiui,

su vandeniniais pelėausiais, visuomet

skraido aukščiau jų.

Natuzijaus šikšniukų maistas panašus

6. Lietuvos fauna


kaip ir vandeninio pelėausio, bet jie dar

gaudo straubliukus, tinklasparnius bei

pelėdgalvius drugius, daugiau suėda kandžių

[189].

Poruojasi rudeninės migracijos periodu:

senos patelės — rugpjūčio viduryje

ir rugsėjo mėn., jaunos — migracijos pabaigoje

netoli žiemojimo vietų arba žiemavietėse

[230]. Jauniklius atveda (2,

kartais — 1) birželio pabaigoje. Trijų savaičių

jaunikliai jau beveik savarankiški.

Patelės lytiškai subręsta pirmais gyvenimo

metais [230]. Patinų lytinio subrendimo

laikas nežinomas. Maksimali žinoma gyvenimo

trukmė — 7 metai.

Šikšniukas nykštukas

Pipistrellus pipistrellus Schreber, 1775

Нетопырь-карлик (rus.)

Common pipistrelle (angį.)

Tai mažas šikšnosparnis (23 pav.). Sparnas

neilgas, siauras ir smailus. Jo ilgis apie

2,12 karto diesnis už plotį. Priekinės

galūnės I pirštas trumpas: suglaudus sparną

ir šį pirštą užlenkus į riešo apatinę

pusę statmenai dilbiui, jo nagas pro riešą

neprasikiša (36 pav., b). Sparninės plėvės

laisvasis kraštas prisitvirtinęs prie pėdos

pagalvėlės vidurio arba truputį aukščiau

(žr. 40 pav., 10). Uodega neilga, vidutiniškai

0,8 karto trumpesnė už kūną. Uodeginės

plėvės nugarinės pusės pamatinė

dalis maždaug per trečdalį uodegos ilgio

plaukuota. Pentino epiblema aiški, jos

pertvara balsva, todėl vos pastebima. Užpentininio

žvynelio nėra.

Ausys (žr. 41 pav., 10) ir kramsliai

(žr. 42 pav., 13) labai panašūs į Natuzijaus

šikšniuko.

Patelės turi 1 porą spenelių. Penis forma

panašus į Natuzijaus šikšniuko, tik

beveik dvigubai mažesnis, nugarinio paviršiaus

gale vagelės nėra, o pats galas

tik truputį išsipūtęs (žr. 37 pav., b).

Nugaros kailiukas gelsvai rusvas. Truputį

švieseni gelsvų plaukų ploteliai būna

tik ausų viršutinėje pusėje netoli jų

pamato ir ant kaktos. Apatinė kūno pusė

gerokai šviesesnė, rusvai gelsva ir, skirtingai

nuo Natuzijaus šikšniuko, visur

vienoda. Nugaros plaukų pamatinės dalies

juosvumas blankus, beveik nesiskiria

nuo viršūnėlių. Kūno apačios plaukų

pamatinė dalis, priešingai, ryškiai juoda.

Skraidomųjų plėvių viršutinė pusė tamsi,

rusvai juosva, apatinė — truputį šviesesnė.

Ausys rusvai juodos.

Kūno masė ir matmenys: Q(n — 9)

5,2 (4,3—6,1) g, L (n — 4) 41,5 (38—

44) [33—51] mm, C 30,6 (27,5—37)

[20 — 35] mm, P [5—6] mm, A 9,4

(7,3—10,9) [7,5—12] mm, Tr 4,3

(3,5—4,7) [3,5—7] mm, An (n —

11) 30,5 (29,6—31,7) [27,5—34] mm,

Cr (n — 8) 11,4 (10,6—12,1) mm,

LtA (n — 3) 217 (212—223) [180—

210] mm (laužtiniuose skliaustuose duomenys

iš literatūros).

Kaukolės (71 pav.) kontūrai panašūs

kaip Natuzijaus šikšniuko, tik kaktos srityje

gilesnis įlinkis, o veidinė dalis kvadrato

formos. Nosinė įduba prasideda nuo

viršugalvio linijos išsišakojimo, į priekį

gilėja ir platėja. Nuo nosinės išpjovos pusės

į ją įsiterpia būdinga plokštuma, kurioje

taip pat yra neryški vagelė. Nosinė

išpjova iki poorbitinių angų. Plačios tarpkandinės

išpjovos gale yra įlinkis, kuris

baigiasi Pp' dantų užpakalinių kraštų lygyje.

Skruostikauliai be kaktinių išaugų.

Viršugalvio keteros vietoje yra tik aiški

linija.

Apatinio žandikaulio kampinės ataugos

pamatas platus, o galas iš visų pusių sulaibėjęs.

Vainikinės ataugos viršūnė smaila.

Dantų formulė kaip Natuzijaus šikšniuko.

Kandis I1su 2 viršūnėmis, iš kurių už-


pakalinė tik truputį trumpesnė arba abi

vienodos (žr. 45 pav., 9). 12 aiškiai smulkesnis

ir žemesnis už I1. Ilties užpakalinėje

briaunoje Pm2 viršūnės aukštyje yra

negili išpjova. Pm2 beveik neišstumtas į

vidų iš dantų eilės ir liečiasi apvadėliu

su Pp4. Šis su nedideliu smailiu protokonu.

Krūminiai M1- be protokonulių, o

M! — ir be talono. M1 ir M2 talonai labai

maži, nors VI komisūra ryški. M! III komisūra

tik truputį trumpesnė už I (46

pav., 10).

Apatiniai kandžiai visi panašūs, jų karūnėlės

liečiasi viena su kita. Ртг gerokai

smulkesnis už PP4, jo apvadėlis, ypač iš

priekio ir iš užpakalio, aštrus. Krūminiai

dantys nyktalodontiniai.

Kaukolės matmenys ( n — 1—2): KBi

11,0—11,2 [10,4—12,0] mm, TOp

3,2—3,3 [3,2—3,7] mm, Sp 7,3 [7,1 -

7,8] mm, DKp 6,5 [6,5—7,1] mm, DKa

5,4 mm, VDEi 4,1 [3,7—4,8] mm, AŽi

7,9 [7,8—8,9] mm, ŽŠa 22—23 mm,

ADEi 4,2—4,3 [4,2—4,8] * mm (laužtiniuose

skliaustuose duomenys iš literatūros)

.

/ / pav. Šikšniuko nykštuko kaukolė (padidinta 4

kartus)

72 pav. Šikšniukas nykštukas nuo Natuzijaus šikšniuko

skiriasi santykiškai trumpesniu snukučiu

Paplitimas. Šikšniuko nykštuko paplitimas

kol kas nepakankamai ištirtas, ypač

Azijoje ir Afrikoje. Europoje aptinkamas

beveik visose šalyse į šiaurę iki 60° š. p.

Lietuvoje žinomos keturios šikšniuko

nykštuko radimvietės. 1931 m. vasarą

didelė kolonija aptikta Kaltanėnuose

(Švenčionių raj.), o pavienių žvėrelių —

Palūšėje (Ignalinos raj.) ir Antaliedėje

(Švenčionių raj.) (A. M.). 1984 m. liepos

mėn. mišri nykštukų ir Natuzijaus šikšniukų

kolonija stebėta Bijotės ežero apylinkėse

(Šiaulių raj.). Rudeninės migracijos

metu šikšniukų nykštukų sugauta Ventės

Rage (A. B.).

Biologija. Nors šikšniukai nykštukai

visais metų sezonais gyvena kaimynystėje

su Natuzijaus šikšniukais, bet veisimosi

periodu slėptuves įsikuria atskirai. Tai

sinantropiniai šikšnosparniai. Mėgsta slėptis

įvairiose namų stogų ertmėse, palėpėse,

sienose, palangėse ir kt.

Vakare slėptuves palieka saulei nusileidus

po 10—20 min. Kai vabzdžių mažai,

medžioja iki pat aušros, o jei vabzdžių

apstu, po 1—2 vai. grįžta į slėptuvę,

bet paryčiui vėl skrenda maitintis.

Dauguma Lietuvoje gyvenusių ar gimusių

šikšniukų nykštukų rugpjūčio pradžioje

apleidžia vasarines slėptuves. Prasideda

rudeninė migracija. Manoma, kad rugpjūčio

gale ar rugsėjo pradžioje mūsų

respublikoje aptinkama migruojančių iš

šiaurinių kraštų šikšnosparnių. Duomenų

apie rudeninę migraciją nedaug. Žinoma,

kad jos trukmė apie 2—3 savaites. Migruodami

naudojasi kasmet tomis pačio-

83


mis slėptuvėmis, apsistodami jose 1—2

dienoms [189]. Pabaltijo šikšniukų nykštukų

migracijos kryptis ir nuotolis neišaiškinti.

Žiemoja panašiose vietose kaip

Natuzijaus šikšniukai arba rudieji nakvišos

[82].

Pavasarį pirmieji nykštukai Lietuvoje

aptinkami tik gegužės pabaigoje. Į Lietuvą

atskrenda tik patelės. Patinai toli

nemigruoja ir pasilieka arti žiemaviečių.

Kadangi mūsų platumose lytiškai subrendę

patinai beveik negyvena, todėl

patelės gali poruotis tik netoli žiemojimo

vietų arba žiemavietėse. Nėštumo trukm

ė— 41—51 diena [95].

Birželio gale ar liepos pradžioje atveda

2, kartais— 1 jauniklį [95, 189].

Patelės lytiškai subręsta pirmais gyvenimo

metais. Maksimali žinoma gyvenimo

trukmė — 15,5 metų.

Maitinasi ten pat ir tais pačiais vabzdžiais

kaip ir Natuzijaus šikšniukai. Toks

pat ir medžiojančių žvėrelių polėkis.

Vėlyvasis šikšnys

Eptesicus serotinus Schreber, 1774

Поздний кожан (rus.)

Serotine bat, Common serotine (angį.)

Didelis arba truputį mažesnis už didžiausią

(23 pav.) šikšnosparnis. Sparnas ilgas,

platus ir bukas, jo ilgis 2 kartus didesnis

už plotį. Sparninės plėvės laisvasis

kraštas prisitvirtinęs ties kulną ir pėdos

pagalvėlę skiriančia vagele. Uodega 0,8

karto trumpesnė už kūną, jos galas (daugiau

kaip 3 slanksteliai) išsikišęs už uodeginės

plėvės ir gerai matyti net žvėreliui

skrendant. Epiblema stora, su pertvara.

Užpentininio žvynelio nėra (žr. 40 pav.,

11).

Ausies kaušelio (žr. 41 pav., 6) užpakalinis

kraštas, be pagrindinio įlinkio, ties

kramslio skiauterės viduriu dar kartą giliai

įlinkęs iki pat kramslio spenio galo.

Nedidelė apatinė kaušelio skiautė užlinkusi

beveik vertikaliai ir yra lyg guolis kramslio

skiauterei. Kadangi ji apaugusi plaukais,

tai papildomas įlinkis beveik nepastebimas.

Plaukais apaugęs ir storas prieškramslis.

Kramslio (žr. 42 pav., 2) skiauterės

vidinis kraštas tiesus, o šoninis lengvai

išlinkęs.


Vėlyviesiems šikšniams būdinga didelė

kailiuko spalvos įvairovė. Sunku aptikti

du visiškai vienodus žvėrelius. Vienų spalva

sodriai tamsiai ruda, blizganti, kitų —

gelsvai ruda su šviesesnėmis auksinio atspalvio

plaukų viršūnėlėmis, trečių —

pilkai ruda, lyg murzina, neblizga. Kūno

apačia vienodesnė, dažniausiai švariai

gelsvai rusva, kartais — murzinai pilkai

rusva. Visų plaukų pamatinė dalis truputį

tamsesnė už viršūnėles. „Akiniai“ ir visas

snukutis juodos spalvos. Ausys ir skraidomųjų

plėvių viršus juodos spalvos, o apačia

truputį šviesesnė.

Kūno matmenys (n — 5): L 61,6—

79,7 mm, C 50,5—60,6 mm, P 9,1 —

12,6 mm, A 16,9—21 mm, Tr 7,1 —

9,1 mm, LtA 354—390 mm; patinų

( n — 11) An 50,8 (49,7—52) mm,

Cr 21,9 (21,4—22,8) mm; patelių (n —

11) An 53,5 (52,2—55,2) mm, Cr 22,6

(21,6—23,7) mm.

Kaukolės viršus iš profilio beveik horizontalus

(73 pav.). Nedidelis įlinkis skiria

pakaušio sritį nuo viršugalvio. Nosinės

įdubos užpakaliniame gale dažnai būna

dvi nedidelės skylutės. Rombo formos nosinė

išpjova baigiasi beveik poorbitinių

angų lygyje. Tarpkandinė išpjova kvadrato

formos, baigiasi ties ilčių viduriu.

Skruostikauliai su nedidelėmis kaktinėmis

išaugomis. Viršugalvio ketera ryški tik

pakaušio srityje. Aukšta aštriabriaunė

pakaušio ketera su tribriauniu pakaušio

gumburu sudaro labiausiai atsikišusią į

užpakalį kaukolės dalį.


ilgesnė už sąnarinę, jos gale yra savotiškas

sustorėjimas. Vainikinė atauga aukšta,

su apvalia viršūne.

Dantų formulė: ILCį Pm" PpL ML=32.

Kandis I1 dviviršūnis, bet šoninė viršūnė

mažesnė (žr. 45 pav., 12). I2 dvigubai

smulkesnis, su 1 viršūne. Uties užpakalinė

briauna lygi. Mažųjų prieškrūminių dantų

nėra. Pp4 karūnėlė liečiasi su ilties apvadė


liu. Šis dantis be protokono arba jis toks

mažas, kad vos pastebimas net padidinus

20 kartų. Pp4 apvadėlis nepalindęs po danties

M1 karūnėle. M1 ir M2 daug didesni

už M 3, be protokonulių ir talonų. Jų VI

komisūra prieš metakoną nutrūkusi, todėl

centrinėje duobėje yra siaura vartinė vagelė.

M3 danties III komisūra daugiau negu

dvigubai trumpesnė už I (žr. 46

pav., 13).

Apatiniai kandžiai susispaudę, be to,

b truputį pastumtas į vidų. Ii ilgesnis už

kitus kandžius. Із liečiasi su ilties kakleliu.

Р1П2 beveik dvigubai mažesnis už

Pp4. Pp4 labai stambus, panašus į iltį, jo

apvadėlis išorinėje pusėje ties šaknų tarpu

išlinkęs aukštyn. Apatiniai krūminiai dantys

myotidontiniai.

Kaukolės matmenys (n — 9): KBi 20

(19,3—21,2) mm, TOp 4,4 (4,2—4,7)

mm, Sp 14,1 (13,8—14,6) mm, DKp

11.2 (10,4—11,9) mm, DKa 8,3 (8,2—

8,4) mm, VDEi 7,7 (7,4—8,1) mm, AŽi

15.2 (14,8—16) mm, ŽSa 5,6 (5,1—6)

mm, ADEi 8,6 (8,1—9,1) mm.

Baculum ((17 pav., 25—27) vidutinio

didumo: ilgis— 1,31 (1,29—1,33) mm,

plotis — 0,75 (0,7—0,81) mm, storis —

0,38 (0,35—0,41) mm. Šakninė išpjova

plati, bet negili, todėl kojytės plačios ir

storos. Pilvinė vagelė tęsiasi per visą kūną.

Paplitimas. Gyvena Europoje, Azijoje

ir Šiaurės bei Vakarų Afrikoje. Tai šiltesnio

klimato šikšnosparnis. Šiaurinė arealo

riba Eurazijoje eina per Didžiosios Britanijos

pietinę dalį, Šiaurės ir Baltijos jūrų

pietinėmis pakrantėmis, per Vidurio Lietuvą,

Baltarusiją ir Ukrainą iki Uralo, toliau

į rytus tęsiasi piečiau 50° š. p., o Mongolijoje

ir Rytų Kinijoje — ties 45° š. p.

Pietinė arealo riba tiksliai nežinoma.

Lietuvoje aptiktas 5 vietose. Kauno

mieste ir apylinkėse stebėtas visais metų

laikais, bet ypač dažnas pavasarį. Vilniuje

rudenį 3 pirmamečiai žvėreliai rasti ne-

73 pav. Vėlyvojo šikšnio kaukolė (padidinta 2 kartus)

85


74 pav. Vėlyvasis šikšnys

75 pav. Vėlyvojo šikšnio jauniklis

gyvi daugiaaukščio namo tarpulangėje.

Marcinkonyse (Varėnos raj.) pastoviai

įsikuria didelė vėlyvojo šikšnio patelių

kolonija. 1980 m. rudeninės migracijos

periodu keli vėlyvieji šikšniai sugauti Ventės

Rage, o 1981 m.— Kuršių nerijoje

netoli Juodkrantės (А. В., V. P.).

Biologija. Paprastai laikosi gyvenvietėse

— kaimuose, miesteliuose ir net stambiuose

miestuose (pvz., Kaune). Veisimosi

periodu slepiasi namų palėpėse, stogų bei

sienų tarpuose ir kitur. Rudenį ir pavasarį,

atšalus orui, gana dažnai aptinkami

net gyvenamuose kambariuose arba tarpulangėse.

Žiemoja požeminėse patalpose ir pusrūsiuose,

bet gali žiemoti ir apšildomuose

pastatuose. Tai vieni iš nedaugelio šikšnosparnių,

galintys žiemoti ten, kur oro temperatūra

nuo 3 iki —3 ° C, o santykinis

oro drėgnumas — 75—95%. Požeminėse

patalpose sulenda į gilius plyšius.

Maitintis skrenda saulei nusileidus po

20—45 min., bet patelės veisimosi periodu

gali išskristi ir anksčiau. Medžioja visą

naktį, į slėptuvę grįžta maždaug 20 min.

prieš saulėtekį.

Kada veisimosi kolonijos pakrinka, neišaiškinta,

bet rugsėjo pradžioje vasarinėse

slėptuvėse vėlyvųjų šikšnių nebebūna.

Žiemavietėse pirmieji žvėreliai pasirodo

gruodžio viduryje. Manoma, kad pradeda

žiemoti anksčiau paprastesnėse slėptuvėse,

0 į požemines slėptuves perskrenda prasidėjus

didesniems šalčiams. Žiemojimo

slėptuves dauguma palieka kovo pradžioje,

bet vasarinėse slėptuvėse anksčiausiai pastebėti

balandžio viduryje. Lietuvoje vėlyvųjų

šikšnių gerokai pagausėja gegužės

viduryje. Galbūt dalis šių šikšnosparnių

rudenį migruoja toliau į pietus, todėl ilgiau

užtrunka.

Veisimosi periodu patelės gyvena atskirai

nuo patinų, kolonijomis po 10—50

individų. Kartais, kai slėptuvė erdvi, vienoje

kolonijoje gali būti daugiau kaip 100

patelių.

Stambios kolonijos dažnai pasiskirsto į

keletą smulkesnių. Jos gyvena atskirose,

tačiau arti viena kitos esančiose, slėptuvėse.

Nesiveisiantys patinai ir patelės laikosi

atskirai.

Žiemoja paprastai pavieniui.

Maitinasi netoli slėptuvių, bet, kai mažai

vabzdžių, gali nuskristi ir gerokai toliau.

Medžiojančius vėlyvuosius šikšnius galima

pastebėti ne tik įprastose vietose — virš

gatvių, sodų, daržų, nedidelių vandens

telkinių, bet ir miškuose, pamiškėse, laukuose

ir pievose, toli nuo gyvenviečių.

Minta įvairiais vabzdžiais: dvisparniais

(uodais, mašalais) ir vabalais (žygiais,

plokštėta ūsiais, ūsuočiais, straubliukais,

dumbliavabaliais, dusiomis, degutvabaliais,

sprakšiais). Be to, vėlyvieji šikšniai gaudo

drugius (lapsukius, ugniukus, sfinksus,

sprindžius, pelėdgalvius), laumžirgius,

lašalus, tiesiasparnius, blakes, vorus bei

pilvakojus moliuskus [189, 229].

Vėlyvųjų šikšnių poravimosi laikas neišaiškintas.

Birželio viduryje atveda 2 arba

1 jauniklį [189]. Rugpjūčio pabaigoje

veisimosi kolonijos pakrinka.

Maksimali gyvenimo trukmė— 12 metų.

Šiaurinis šikšnys

Eptesicus nilssoni Keyserling et Blasius, 1839

Северный кожанок (rus.)

Northern bat (angį.)

Vidutinio didumo šikšnosparnis (23 pav.).

Sparnas neilgas, gana siauras ir smailus,

ilgis dvigubai didesnis už plotį. Sparninės


pėdos pagalvės vidurio (žr.-40 pav., 12).

Uodega 0,9 karto trumpesnė už kūną.

Du paskutinieji trumpi uodegos nareliai

išsikišę iš uodeginės plėvės. Epiblema nedidelė,

tamsi, jos pertvarėlė vos matyti.

Ausys (žr. 41 pav., 7) panašios į vėlyvojo

šikšnio, bet gerokai mažesnės, kramslio

(42 pav., 1) skiauterė apvalesnė ir

trumpesnė, o spenys labai mažas, nedidelės

išaugėlės pavidalo.

Patelė turi 1 porą spenelių.

Nugaros plaukai gana ilgi, ploni ir

minkšti. Jų apačia rudai juoda, o viršūnėlės

tamsiai gelsvos su gražiu auksiniu

blizgesiu. Jauniklių ir besišeriančių žvėrelių

kailiukas neblizga. Kūno apačia šviesesnė.

Juoda plaukų pamatinė dalis skiriasi

nuo murzinai rusvai gelsvų viršūnėlių.

Ausys ir abi skraidomųjų plėvių pusės

juodos.

Kūno masė ir matmenys: Q 7,3—13 g,

L 45—64 mm, C 37—48 mm, P 9—11

mm, A 10—15 mm, Tr 3,8—7,6 mm,

An 37—44 mm, LtA 240—295 mm (duomenys

iš literatūros).

Kaukolės profilio viršutinė linija beveik

tiesi (76 pav.). Nosinė įduba plati, bet

negili, pamažu plokštėdama baigiasi nedideliu

pakilimu prieš nosinę išpjovą. Nosinė

išpjova didumu prilygsta elipsės formos

tarpkandinei išpjovai, kuri tęsiasi

iki ilčių vidurį jungiančios tariamos linijos.

Skruostikauliai su aukštomis kaktinėmis

išaugomis. Pakaušio ketera ryškesnė

tik šonuose. Pakaušis išsipūtęs ir prasikiša

toliau negu pakaušio gumburas.


panaši į kabliuką, jos galas nesustorėjęs.

Dantų formulė kaip vėlyvojo šikšnio.

Kandis I 1su 2 viršūnėmis, iš jų užpakalinė

mažesnė. I2 su 1 viršūne, bet jo karūnėlės

76 p a v . Š ia u r in io š ik š n io k a u k o lė (p a d id in ta 3 k a r

tu s )



77 pav. Siaurinis šikšnys

užpakalyje yra aiški duobutė, todėl apvadėlis

sudaro lyg ir antrą, daug mažesnę

viršūnę. Ilties užpakalinė briauna orientuota

į vidų nuo Pp4 parakono. Dantis

Pp4 su nedideliu protokonu. Tarp šio danties

apvadėlio ir M1 yra aiškus tarpas.

M1“3 dantys be protokonulių ir talonų.

M3 danties III ir I komisūros beveik vienodo

ilgio. M1 ir M2 VI komisūra išnyksta

prieš metakoną, todėl jų centrinės duobės

su vartinėmis vagelėmis (žr. 45 pav., 11\

46 pav., 12).

Apatiniai kandžiai visi panašūs, nesusiglaudę,

tik Із liečiasi su ilties apvadėliu.

Danties Ртг apvadėlis liečiasi su Pp4 apvadėliu.

Pp.t apvadėlis išorinėje pusėje

ties šaknų tarpu neišlinkęs aukštyn. Apatiniai

krūminiai dantys myotidontiniai.

Kaukolės matmenys: KBi 14—16 mm,

TOp 3,9—4,6 mm, Sp 9,5—10,5 mm,

DKp 8,3—8,7 mm, DKa 6,4—7 mm,

VDEi 5,1—6 mm, AŽi 10,9—11,6 mm,

ADEi 5,5—6,3 mm (duomenys iš literatūros)

.

Baculum (žr. 47 pav., 24) vidutinio

didumo: vidutinis ilgis — 1,25 mm, plotis

— 0,63 mm, storis — 0,17 mm. Šaknies

išpjova plati ir gili, beveik iki kauliuko

vidurio. Kojytės siauros.

Paplitimas. Gyvena Eurazijoje vėsiojo

ir vidutinio klimato juostose. Iš visų Eurazijos

šikšnosparnių ši rūšis aptinkama toliausiai

į šiaurę, Kolos pusiasalyje — net

už poliarinio rato. Toliau į rytus iki pat

Kamčiatkos šiaurinė arealo riba beveik

sutampa su taigos šiaurine riba. Pietinė

riba nevisiškai aiški.

Lietuvoje pavieniai šiauriniai šikšniai

rudeninės migracijos periodu sugaunami

Ventės Rage. 1978 m. žiemojo Vytėnuose,

1981 m.— Biržuose (A. B.), 1925 m.

birželio 8 d. vienas sugautas Kaune, Fredoje

[41].

Biologija. Šiauriniai, kaip ir vėlyvieji,

šikšniai laikosi žmonių gyvenvietėse, bet

didesnių miestų vengia. Slepiasi (išskyrus

žiemą) stogų ertmėse, pastogėse, rečiau —

sienų plyšiuose, už karnizų, po palangėmis

ar iškabomis [189, 193]. Žiemoja giliuose

požemiuose, rūsiuose bei pusrūsiuose.

Atsparūs žemai temperatūrai. Latvijoje

ir Estijoje, kur šiaurinių šikšnių

gausu, žiemoja kartu su ausyliais rūsiuose,

net ir ten, kur oro temperatūra būna

žemiau 0 °C [146, 194].

Pavasarį ir rudenį šiaurinių šikšnių

aptinkama įvairiose šikšnosparnių grupėse.

Žiemoja pavieniui arba nedidelėmis

vienarūšėmis bei įvairiarūšėmis grupelėmis

[146]. I žiemavietes skrenda nuo

rugsėjo pabaigos iki lapkričio mėn. Gegužės

pradžioje jau aptinkami vasarinėse

slėptuvėse.

Maitintis išskrenda saulei nusileidus.

Kai oras palankus, dauguma po 1,5—2 vai.

grįžta į slėptuvę, vėliau beveik visą naktį

pavieniai žvėreliai tai išskrenda, tai parskrenda.

Medžioja miškų, sodų, parkų aikštelėse,

virš gatvių, kelių, vandens telkinių, netoli

pastatų. Skraido 2—5 m aukštyje ir, matyt,

niekada nepakyla virš medžių lajos.

Polėkis greitas, lengvas, su nedideliais 1—

2 m manevrais į šalis [188].

Maistas panašus kaip vėlyvojo šikšnio

[189].

Veisimosi periodu patelės sudaro atskiras

kolonijas po 10—20, kartais po 30—

40 individų [82, 214].

Poruojasi rudeninių kelionių metu arba

žiemojimo vietose. Dauguma patelių jauniklius

veda birželį, bet ką tik gimusių

jauniklių dar aptinkama ir liepos pradžioje

[189, 214]. Veda 2 jauniklius, kurie po

3—4 savaičių jau skraido. Dauguma patelių

lytiškai subręsta pirmais gyvenimo metais

[235]. Patinėlių subrendimo laikas

nežinomas. Maksimali žinoma gyvenimo

trukmė — 14,5 metų.

Dvispalvis plikšnys

Vespertilio murinus L., 1758

Двухцветный кожан (rus.)

Particolored bat (angį.)

Liet. sin. dvispalvis šikšnys

Vidutinio didumo (23 pav.) šikšnosparnis.

Sparnas ilgas, smailus ir gana siauras

(ilgis 2,2 karto didesnis už plotį). Sparninės

plėvės laisvasis kraštas prisitvirtinęs

prie pėdos pagalvės vidurio (žr. 40 pav.,

13). Uodega apie 0,8 karto trumpesnė

už kūną. Epiblema ilga ir plati, jos pertvara

pasislinkusi uodegos link. Užpentininis

žvynelis yra beveik uodeginės plėvės laisvojo

krašto viduryje. Uodegos galiukas

(1 —1,5 paskutinio slankstelio) prasikišęs

už uodeginės plėvės.

Ausies kaušelio (žr. 41 pav., 12) užpakalinis

kraštas prasideda žemiau apatinės

lūpos. Apatinė kaušelio skiautė labai didelė,

atsilenkusi į išorę, beveik plika. Užkramslis

stambus, bet jis yra giliai ausyje,

todėl sunkiai įžiūrimas. Kaušelio viršutinės

skiautės kraštas labai atsikišęs į priekį

ir prisitvirtinęs prie plaukuotosios raukšlės

vidurio. Kramslys (žr. 42 pav., 11)

panašus į nakvišų.

Patelės turi 2 poras spenelių.

Plaukai dvispalviai: pamatinė dalis juosvai

arba rusvai juosva, viršūnėlės baltos

ar pilkšvos. Juoda spalva, prasišviesdama

per šviesias viršūnėles, suteikia tik šiam

šikšnosparniui būdingą nugaros raibumą.

Kakta ir visas snukis juodos spalvos. Ausų

kaušelių išorinės pusės apačia pilkšvai

balsva, nes plaukai vienspalviai. Krūtinės

ir pilvo plaukų pamatinė dalis juoda, o

viršūnės baltos, todėl kailiukas atrodo

murzinai pilkas. Ant kaklo, pažastyse, ant

krūtinės, pilvo šonuose ir kirkšnyse plaukai

vienspalviai — balkšvi, pilki ar gelsvai

balti. Jaunų ir besišeriančių žvėrelių apatinė

kūno pusė murzinesnė, ypač kaklo

srityje, o nugara beveik neraiba. Skraidomųjų

plėvių viršutinė pusė juoda, apatinė

— šviesesnė. Ausys, snukutis ir „akiniai“

taip pat juodi.


15) Q 12,8 (8,6—14,7) g, patelių (n —

25) Q 13,7 (9,9—18,6) g, L patinų ir

patelių (n —14) 59 (51,5—64) mm, C 38,9

(32—42,5) mm, P 9,5 (9—10,6) mm,

A 15,8 (12—17,5) mm, Tr 5,9 (4—

8,2) mm, An (n — 54) 44 (38,5—

47.1) mm, Cr (n — 42) 16,6 (14,9—

18.2) mm, LtA (n — 13) 299 (273—

322) mm.

Iš profilio kaukolės viršus beveik lygus,

tik nedideli išlinkiai išryškina pakaušio

sritį ir kaktą (78 pav.). Nosinės įdubos

nėra. Jos vietoj yra gūbrys, kuris ypač

ryškus prieš nosinę išpjovą. Šio gūbrio

kraštai nusileidę į savotiškus įdubimus,

kurie yra veidinėje dalyje tarp nosinės

išpjovos ir viršutinių priešorbitinių keterų.

Trikampė nosinė išpjova gili — iki

ašarinių angų. Tarpkandinė išpjova trumpesnė,

baigiasi ties Pp4 karūnėlių viduriu.

Skruostikauliai su neaukštomis kaktinėmis

išaugomis. Vietoj viršugalvio keteros

yra aiški vagelė.

Dantų formulė: llCLPm_PpLMl =

32. Kandis I su 3 viršūnėmis, bet užpakalinės

(trumpiausios) gali ir nebūti. I2 aiš-



kiai mažesnis už I1, su 1 viršūne, jo užpakalinis

paviršius visiškai plokščias (žr. 45

pav., 13). Ilties apvadėlis vidaus pusėje

gruoblėtas. Dantis Pp4 su ryškiu protokonu,

jo apvadėlio užpakalinė vidinė dalis

palindusi po M1 karūnėle. Visi krūminiai

dantys be protokonulių, o M3 — ir be talono.

Šio danties I ir III komisūros vienodo

ilgio. Visų krūminių dantų centrinės duobės

VI komisūra neužtvertos (žr. 46 pav.,

U ).

Apatiniai kandžiai nevienodo didumo

— Ii mažiausias, Із didžiausias. Ii ir

I2 karūnėlės panašios. I3 apvadėlis užpakalyje

labai išplatėjęs ir užsirietęs į viršų,

todėl atrodo kaip ketvirta, žemesnė, viršūnė.

Р1П2 dvigubai mažesnis už Pp4. Šio

apvadėlis priekyje liečiasi su P m2 apvadėliu,

o užpakalyje palindęs po Mi apvadėliu.

Apatiniai krūminiai dantys myotidontiniai.


14,4 (13,8—15,3) mm, TOp 4,0 (3,8—

4,5) mm, Sp 9,6 (8,8—10,2) mm, M p 8,8

(8—9,3) mm, DKa 6,1 (5,6—7) mm,

VDEi 5,3 (4,9—5,8) mm, AŽi 10,7 (10—

7 8 p a v. D v is p a lv io p lik š n io k a u k o lė (p a d id in ta 3

k a r tu s )

79 pav. Dvispalvis plikšnys

11,2) mm, ŽŠa 3,4 (3,2—3,8) mm, ADEi

5,5 (5,2—5,9) mm.

Baculum (žr. 47 pav., 28) didokas:

ilgis— 1,85 (1,6—2,1) mm, plotis ties

šaknimi — 0,8 (0,77—0,82) mm, storis —

0,61 mm. Šakninė išpjova nedidelė, kojytės

trumpos, bet storos. Per visą kauliuką

tęsiasi gili pilvinė vagelė.

Paplitimas. Aptinkamas Eurazijoje vidutinio

klimato juostoje, kalnuose iki 3000

m virš jūros lygio. Šiaurinė arealo riba Tolimuosiuose

Rytuose ir Sibire eina 54—

57° š. p., o Europoje — dar toliau į šiaurę

(Skandinavijoje net 60° š. p.). Aptiktas

Botnijos įlankos pakrantėse netoli poliarinio

rato. Pietinė arealo riba Europoje

eina per Prancūziją, Šveicariją, Jugoslaviją,

Bulgariją. Toliau į rytus Juodosios

jūros pietiniais krantais per Kaukazą,

Iraką, Afganistaną, Šiaurės Indiją, Centrinę

Kiniją iki Geltonosios jūros.

Lietuvoje kol kas žinomos tik penkios

dvispalvio plikšnio radimvietės: Ventės

Rage — rudeninės migracijos periodu, o

Pagarendoje (Varėnos raj.), Bijotės ežero

apylinkėse (Šiaulių raj.), Kauno rajone

ir Dūkšte (Ignalinos raj.) — vasarą. Baltarusijoje

ir Latvijoje dvispalvis plikšnys

taip pat negausus.

Biologija. Lietuvoje vasarą dvispalviai

plikšniai aptikti nedidelėse gyvenvietėse

tarp miškų. Slepiasi pastatuose: stogų

ir sienų ertmėse, už karnizų, po palangėmis,

mediniuose bokštuose ir kt., tik rudeninės

migracijos periodu kartais apsistoja

medžių drevėse ir plyšiuose. Žiemoja apšildomuose

pastatuose arba rūsiuose [82].

Maitintis skrenda sutemus, skraido visą

naktį, bet šiltomis vasaros naktimis kartais

trumpam grįžta į slėptuvę.

Rudeninė migracija prasideda anksti.

Rugpjūčio pradžioje vasarinėse slėptuvėse

plikšnių sumažėja, nors pavienių žvėrelių

Lietuvoje aptinkama iki rugsėjo. Žiemojimo

vietos nežinomos. Baltarusijoje sužieduoti

plikšniai žiemojo Austrijoje ir Rumunijoje,

už 800 ir 850 km į pietryčius

[232].

į vasarvietes grįžta gegužės pabaigoje.

Veisimosi periodu dauguma patinų gyvena

ne pavieniui, o buriasi į 10—60 individų

kolonijas, kuriose gali būti ir patelių, nors

paprastai patelės sudaro atskiras mažesnes

kolonijas. Patelių kolonijose būna

šikšniukų ir kitų šikšnosparnių patelių.

Rudenį plikšnių aptinkama įvairiose

kolonijose. Kolonijų sudėtis žiemavietėse

ir pavasarinių migracijų periodu neišaiškinta.

Medžioja virš vandens telkinių, pievų,

laukų, taip pat miškuose ir soduose. Skraido

įvairiame aukštyje, bet ne aukščiau

medžių lajos. Minta beveik tais pačiais

vabzdžiais kaip ir šiauriniai šikšniai [ 189].

Poruojasi rudeninės migracijos periodu.

Birželio gale ar liepos pradžioje patelė

atveda 2, kartais 1 ar net 3 jauniklius [82].

Maksimali gyvenimo trukmė — 5 metai.

Būrys

Graužikai

Rodentia

Gausiausias rūšimis dabartinių žinduolių

būrys. Žvėreliai įvairaus didumo — nuo

pelės iki bebro. Daugumos rūšių galūnės

penkiapirštės, kai kurių keturpirštės ir

tripirštės. Kailiukas paprastai būna minkštas,

bet yra rūšių, kurių akuotplaukiai

virtę dygliais (pvz., dygliatriušis). Skelete

visada yra raktikaulis, bet kai kurių jis

menkai išsivystęs.

Kaukolės orbitos atviros. Klausos kameros

apvalios, išsipūtusios. Apatinis žandikaulis

su viršutiniu jungiasi plačiu sąnariu,

todėl juda į šonus, taip pat į priekį ir atgal.

Taigi tinka trinti šiurkštų augalinį maistą.

Būdingiausias graužikų požymis —

dantų sistema. Graužikai visada turi tik po

2 viršutinius ir apatinius kandžius. Tai

dideli, lenkti, kalto formos dantys. Jų

priekinis paviršius oranžinis arba geltonas,

padengtas kietu emaliu. Kandžiai be šaknų,

todėl auga visą gyvenimą. Ilčių nėra,

todėl tarp kandžių ir skruostinių dantų yra

tuščias tarpas (diastema). Prieškrūminių

dantų 1—2 arba visai nėra (pvz.,

pelių, žiurkėnų). Krūminių dantų |.

Visi skruostiniai dantys (P ir M) panašūs.

Graužikai įvairūs ne tik išvaizda, bet ir

gyvenimo būdu. Jų aptinkama visose klimatinėse

juostose ir geografinėse zonose

— nuo tune ros iki dykumų ir net aukštai

kalnuose, lėra tik Antarktidoje ir kai

kuriose arktinėse bei okeaninėse salose.

Kai kurios rūšys tapo žmogaus įnamiais.

Dauguma graužikų gyvena neilgai —

1—2 metus, bet trumpą amžių kompensuoja

didelis vislumas: anksti subręsta, per

vieną veisimosi sezoną veda kelias jauniklių

vadas. Minta augaliniu, bet kai kurie ir

gyvūniniu maistu.

Graužikų vaidmuo gamtoje labai didelis.

Daugelis kenkia žemės ir miškų ūkiui,

platina užkrečiamąsias ligas. Jie sunaikina

dalį derliaus, bet, antra vertus, būdami

gausūs ir trumpaamžiai, savo metabolitais

ir kūnu patręšia dirvas. Graužikais minta

daugelis roplių, plėšriųjų paukščių ir žinduolių.

Kai kurios rūšys — vertingi kailiniai

žvėreliai. Yra ir domestikuotų bei

laboratorinių gyvūnų (jūrų kiaulytės, baltosios

pelės, žiurkės ir kt.).

Graužikų sistematika nenusistovėjusi.

Būryje 35 šeimos, apie 1600 rūšių. TSRS

11 šeimų, apie 150 rūšių, Lietuvoje 7

šeimos, 21 rūšis.


1(15). Apatinių skruostinių dantų (P ir

M) abiejose pusėse po 4.

2(5). Viršutinių skruostinių dantų (P ir

M) abiejose pusėse po 5, iš jų pirmasis

(prieškrūminis) labai mažas. Kaktikaulis

Būrys. Graužikai — Rodentia 92

1

80 pav. Miškinės (a) ir ąžuolinės (b) miegapelių

galvos. I — juodoji dėmė

81 pav. Miegapelių uodegos: 1 — didžiosios, 2 —

ąžuolinės, 3 — miškinės, 4 — lazdyninės

su ilgomis nusmailėjusiomis užorbitinėmis

ataugomis (86, 87 pav.).

3(4). Kūno šonuose tarp priekinių ir

užpakalinių galūnių yra plati, apaugusi

plaukais raukšlė — sklandomoji plėvė.

Priekinės galūnės keturpirštės, užpakalinės

— penkiapirštės.....................................

Voverė skraiduolė — Pteromys volans

(95 p.)

4(3). Kūno šonuose sklandomosios plėvės

nėra. Galūnės penkiapirštės...............

Paprastoji voverė — Sciurus vulgaris

(97 p.)

5(2). Viršutinių skruostinių dantų abiejose

pusėse po 3—4.


pusėse po 4.

7(8). Stambūs žvėrys. Kūno ilgis iki

1 m. Uodega plati ir plokščia, apaugusi

raginiais žvynais. Galūnės penkiapirštės....

Upinis bebras — Castor fiber (100 p.)

8(7). Kūnas ne ilgesnis kaip 200 mm.

Uodega apvali, apaugusi švelniais plaukais.


penkiapirštės.

9(14). Kailiukas rusvas. Kūno ilgis iki

150 mm. Kaukolės kondilobazinis ilgis

iki 35 mm. Apatinio žandikaulio kampinė

atauga su skylute (žr. 103, 108, 110 pav.).

10(13). Snukučio šonais ausų kryptimi

eina juodi ruožai.

11(12). Juodi ruožai snukučio šonuose

tęsiasi už ausų (80 pav., b). Uodegos

didesnė dalis apžėlusi trumpais plaukais, o

galas — ilgais (81 pav., 2)........................

Ąžuolinė miegapelė — Eliomys quercinus

(U I p.)

12(11). Juodi ruožai snukučio šonuose

iki ausų (80 pav., a). Visa uodega apžėlusi

vienodo ilgio plaukais (81 pav., 3)......

Miškinė miegapelė — Dryomys nitedula

(112 p.)

13(10). Snukučio šonuose juodų ruožų

nėra...............................................................

Lazdyninė miegapelė — Muscardinus

avellanarius (107 p.)

14(9). Kailiukas pilkas. Kūnas ilgesnis

kaip 150 mm. Kondilobazinis ilgis daugiau

kaip 35 mm. Apatinio žandikaulio kampinė

atauga be skylutės (112 pav.). Uodega

apaugusi ilgais papurusiais plaukais (81

pav., 1).........................................................

Didžioji miegapelė — Glis glis (114 p.)

15(1). Apatinių skruostinių dantų abiejose

pusėse po 3.

16(17). Uodega ne mažiau kaip trečdaliu

ilgesnė už kūną. Užpakalinės galūnės be-

Burys. Graužikai — Rodentia 93

a

b

82 pav. Pelės mažylės (a) ir naminės pelės (b) ausys.

1 — triskiautė odos raukšlė

šutiniai kandžiai. 1 — iškilimas kandžio vidinėje pusi

b c

84 pav. Dirvinės (a), geltonkaklės (b) ir miškinės

(c) pelių viršutiniai krūminiai dantys. 1 — M'2 danties

kramtomojo paviršiaus priekiniai gumburėliai

veik dvigubai ilgesnės už priekines...........

Beržinė sicista — Sicista betulina (117 p.)

17(16). Uodega ne ilgesnė už kūną. Užpakalinės

galūnės truputį ilgesnės už priekines.


pusėse po 3.

19(32). Uodegos ilgis sudaro 70—100%

kūno ilgio. Skruostinių dantų kramtomasis

paviršius gumburiuotas (84 pav.). Ant

nusitrynusių dantų (senų žvėrelių) kramtomojo

paviršiaus susidaro skersinės raukšlės.

20(23). Suaugusių kūnas ilgesnis kaip

130 mm. Užpakalinės pėdos ilgis daugiau

kaip 30 mm. Kaukolės kondilobazinis ilgis

daugiau kaip 30 mm.

21(22). Uodega sudaro apie 80% kūno

ilgio. Užlenktos į priekį ausys nesiekia

akių. Tarp užpakalinių galūnių pirštų

yra plaukiojamųjų plėvelių užuomazgos.

Viršugalvio šoninės keteros beveik tiesios,

lygiagretės viena kitai (130 pav.).............

Pilkoji žiurkė — Rattus norvegicus

(130 p.)

22(21). Uodega ne trumpesnė už kūną

(dažniausiai ilgesnė). Užlenktos į priekį

ausys siekia akis. Tarp pirštų plaukiojamųjų

plėvelių užuomazgų nėra. Viršugalvio

kaulų šoninės keteros išgaubtos į šonus

(135 pav.)...................................................

Juodoji žiurkė — Rattus rattus (133 p.)

23(20). Suaugusių žvėrelių kūno ir kaukolės

matmenys mažesni.

24(25). Kūno ilgis ne daugiau kaip 70

mm. Ausies kaušelio apatinėje vidinėje

dalyje yra didelė triskiautė odos raukšlė,

kuri gali uždaryti klausos kanalą (82 pav.,

a )..................................................................

Pelė mažylė — Micromys minutus

(128 p.)

25(24). Kūno ilgis daugiau kaip 70 mm.

Ausies kaušelio apatinėje vidinėje dalyje

odos raukšlė menkai išsivysčiusi, pusiau

apvali (82 pav., b).

26(27). Viršutinių kandžių vidinėje pusėje

yra nedideli, iš profilio gerai matomi

kyšuliai, į kuriuos atsiremia apatinių kandžių

viršūnės (83 pav., b).........................

Naminė pelė — Mus musculus (119 p.)

27(26). Viršutinių kandžių vidinėje pusėje

kyšulių nėra (83 pav., a).

28(29). Išilgai nugaros eina tamsus, beveik

juodas, ruoželis. Užlenktos į priekį

ausys nesiekia akių. Danties M“ kramto-


Seima. Voverės skraiduolės — Pteromyidae 95

1 2 3

85 pav. Pelėnų viršutiniai (a) ir apatiniai (b) krūminiai

dantys. I — paprastojo. 2 — pelkinio, 5 —

pievinio

mojo paviršiaus priekyje yra tik 1 gumburėlis

(nėra išorinio gumburėlio) (84 pav.,

a )..................................................................

Dirvinė pelė — Apodemus agrarius

121 p.)

29(28). Išilgai nugaros tamsaus ruoželio

nėra. Užlenktos į priekį ausys siekia akis.

Danties M2 kramtomojo paviršiaus priekyje

yra 2 gumburėliai (84 pav., b, c).

30(31). Ant krūtinės yra gelsva dėmė,

a

kartais — skersinė juostelė. Suaugusių

užpakalinės pėdos ilgis daugiau kaip

22 mm. Kaukolėje kandžių angos trumpos

vos iki M1 dantų karūnėlių priekio (121

pav.).............................................................

Geltonkaklė pelė — Apodemus flavicolis

(123 p.)

31(30). Ant krūtinės gelsvos dėmės nėra.

Suaugusių užpakalinės pėdos ilgis iki

22 mm. Kandžių angos siauresnės ir ilgesnės—

beveik iki M1 dantų karūnėlių

vidurio (125 pav.)....................................

Miškinė pelė — Apodemus sylvaticus

(126 p.)

32(19). Uodegos ilgis sudaro ne daugiau

kaip pusę kūno ilgio, o jeigu daugiau, tai

uodega iš šonų suplota (ondatros). Skruostinių

dantų kramtomasis paviršius plokščias,

emalio raukšlės sudaro viena po kitos

išsidėsčiusias trikampes kilpas (85 pav.).

33(34). Kūno ilgis daugiau kaip 250 mm.

Užpakalinė pėda ilgesnė kaip 40 mm. Kaukolės

kondilobazinis ilgis daugiau kaip

50 mm. Uodega iš šonų suplota. Jos ilgis

sudaro ne mažiau kaip 2/3 kūno ilgio.......

Ondatra — Ondatra zibethica (146 p.)

34(33). Matmenys mažesni. Uodega apvali,

jos ilgis sudaro 1/2 ar 1/3 kūno ilgio.

35(36). Kūno ilgis 140—190 mm, pėdos

— 25—32 mm, kaukolės kondilobazinis

ilgis — 30—36 mm. Uodega maždaug

1/2 kūno ilgio...................................

Vandeninis pelėnas — Arvicola terrestris

(137 p.)

36(35). Matmenys mažesni.

37(38). Nugara pilkšvai ruda. Uodegos

ilgis sudaro maždaug 1/2 kūno ilgio. Suaugusių

žvėrelių krūminiai dantys su šaknimis..............................................................

Rudasis pelėnas — Clethrionomys glareolus

(135 p.)

38(37). Nugara šviesiai ar tamsiai pilka

arba beveik juoda. Uodegos ilgis sudaro

maždaug 1/3 kūno ilgio. Krūminiai dantys

be šaknų.

39(42). Danties M2 kramtomajame paviršiuje

yra 4 uždaros emalio kilpos (žr. 85

pav., 1, 2).

40(41). Danties Mi kramtomajame pavir

šiuje yra 6 (kartais 7) uždaros emalio

kilpos (85 pav., 2).....................................

Pelkinis pelėnas — Microtus oeconomus

(143 p.)

41(40). Danties Mi kramtomajame paviršiuje

yra 7 (kartais 8) uždaros emalio

kilpos (85 pav., 1)................,...................

Paprastasis pelėnas — Microtus arvalis

(139 p.)

42(39). Danties M2 kramtomajame paviršiuje

yra 5 uždaros emalio kilpos, iš

jų penktoji mažesnė (85 pav., J), o danties

Mi — 7.................................................

Pievinis pelėnas — Microtus agrestis

(144 p.)

Šeima

Voverės skraiduolės

Pteromyidae

Išvaizda panašios į paprastąją voverę, tik

kūno šonuose yra odos raukšlės, kurios

padeda žvėreliui sklandyti. Uodega apžėlusi

tankiais švelniais plaukais. Akys didelės.

Švelnus, lyg šilkinis kailiukas gelsvai

pilkų tonų.

Paplitusios Europos šiaurės ir centrinėse

srityse, Šiaurės, Rytų ir Pietų Azijoje,

Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje. Iš viso

apie 30 rūšių. TSRS 1 rūšis, kuri gali būti

ir Lietuvoje.

Voverė skraiduolė

Pteromys volans L., 1758

Летяга (rus.)

Flying squirrel (angį.)

Žvėrelis didumo sulig paprastąja vovere.

Kūno šonuose tarp priekinių ir užpakalinių

galūnių yra palaidos plaukuotos odos

raukšlės. Pasišokėjusi voverė skraiduolė

ištiesia priekines kojas į priekį, o užpakalines

priglaudžia prie ištiestos uodegos —

taip įsitempia sklandomosios raukšlės. Ištiesta

uodega vairuoja. Sklando visiškai

be garso nuo vieno medžio į kitą (per

30—40 metrų).


— penkiapirštės, su aštriais nagučiais.

Ant žemės ji nevikri, nes kliudo

sklandomoji plėvė. Ausys apvalios, jų viršūnėse

nėra ilgų plaukų kuokštelių. Žiemą

kailiukas pilkas su gelsvu atspalviu, vasarą

— rudai pilkas. Uodega trumpesnė

kaip paprastosios voverės ir apaugusi

trumpesniais plaukais.

Kaukolė panaši į paprastosios voverės,

tik mažesnė ir truputį plokštesnė (86pav.).

Dantų formulė: I±C° Р |М |= 2 2 . Pirmasis

viršutinis prieškrūminis dantis visai

mažytis. Krūminių dantų vainikai žemi.

Skraiduolių matmenys (Baltarusijoje):

L 14,9—17,2 cm, C 9,8—13,0 cm, P 3,2—

3,9 cm, KBi 34,9—37,8 mm [225].

Paplitimas. Voverės skraiduolės arealas

apima miškų zoną nuo Baltijos jūros


Seimą. Voveriniai — Sciuridae 97

iki Ramiojo vandenyno (nėra Kamčiatkoje)

. Pietinė arealo riba eina per Centrinę

Kiniją, Centrinį Altajų, Pietų Uralą,

Kazanės, Gorkio, Smolensko sritis, Baltarusiją

ir Lietuvą.

Lietuvoje voverę skraiduolę mini senieji

faunos tyrinėtojai — K. Kliukas

[52], B. S. Jundzilas [46]. E. Eichvaldas

[14] rašo, kad Lietuvoje jos jau nebėra,

bet seniau gyveno, nes Biufonas (1707—

1788) skraiduolę aprašęs pagal egzempliorių,

gautą iš Lietuvos, ir prancūziškai

pavadinęs „polatouche“ (pagal lenkišką

jos vardą „polatucha“ ) . XX a. nėra tikslių

žinių, kad skraiduolė Lietuvoje būtų buvusi

kur nors pastebėta, bet negalima

tvirtai teigti, kad ji visiškai išnykusi, nes

gretimuose kraštuose dar ir dabar aptinkama.

Baltarusijoje skraiduolė gyvena Vitebsko

srities miškuose. Prieš 30 metų čia

po keliasdešimt žvėrelių dar būdavo sumedžiojama

[225]. Latvijos rytinėje dalyje

nuo 1936 iki 1978 m. skraiduolės paste-

86 pav. Voverės skraiduolės kaukolė (padidinta 1,3

karto)

betos 34 kartus, dažniausiai kertant mišką,

2 kartus aptikti jų lizdai. Taigi ir čia jos

dar nevisiškai išnykusios, nors ir retos

[101].

Biologija. Gyvena lapuočių ir mišriuose

miškuose, ypač mėgsta beržynus. Slepiasi

tik uoksuose. Dažniausiai naudojasi genių

iškaltais uoksais, esančiais 3,5—9 m aukštyje.

Uokse įsirengia lizdą. Vasarinis lizdas

paprastas, jame būna tik paklotė iš kerpių

ar sausų žolių. Žieminis lizdas rutulio formos,

susuktas iš sausų lapų, plaukų. Jis

užpildo beveik visą uoksą.

Maitintis iš lizdo išeina temstant, sugrįžta

rytą. Dieną miega jautriai. Nestipriai

pastuksenus į medžio kamieną, kur yra

lizdas, skraiduolė tuoj pasirodo. Žiemą

daugiausia laiko praleidžia lizde, bet kasdien

bent keletui minučių išeina iš lizdo,

nors ne visuomet išėjusi maitinasi. Atšilus

orui būna aktyvesnė, kartais iš lizdo išeina

ir dieną. Gerai laipioja medžio kamienu,

sklando nuo vieno medžio prie kito. Plonomis

medžių šakomis bėgioja pasikabinusi

ant jų iš apačios (aukštyn kojomis). Ant

žemės nevikri.

Augalėdė. Vasarą minta lapuočių (beržų,

alksnių ir kt.) pumpurais, jaunais

ūgliais, jauna žieve, įvairių augalų lapais,

žiedais, uogomis, žiemą — spygliuočių

medžių spygliais, kankorėžių žvynais bei

iš rudens sukauptomis alksnių ar beržų

žirginėlių atsargomis. Nuo šakučių

žievę apgraužta spirale. Tuo skraiduolės

apgraužimai skiriasi nuo kitų graužikų.

Maisto ieško naktį, paprastai aukštai

medžiuose, tačiau kartais nusileidžia ir

ant žemės.

Veisimasis mažai ištirtas. Laikoma poligamu.

Poruojasi pavasarį ir vasarą. Po

35 dienų atveda — 2—4 jauniklius. Po

savaitės jaunikliams pradeda augti plaukai,

dygti dantys. Praregi ir pradeda savarankiškai

maitintis po 3 savaičių [144].

Voverės skraiduolės kailiukas gražus,

bet netvirtas, todėl net ir tuose kraštuose,

kur ji dar gana gausi (pvz., Jakutijoje),

laikoma antraeiliu kailiniu žvėreliu, [rašyta

į Baltarusijos ir Latvijos Raudonąsias

knygas. Lietuvoje ieškotina.

Šeima

Voveriniai

Sciuridae

Šios šeimos žvėrelių nevienoda išvaizda

ir skirtingas gyvenimo būdas. Vieni panašūs

į mūsų miškų voverę (voverės ir burundukai)

, kiti — į susliką (suslikai ir

švilpikai). Voverių tipo žvėreliams būdingas

grakštumas, ilga papurusi uodega. Jie

paprastai gyvena miškuose, gerai laipioja

medžiais. Suslikai ir švilpikai — urviniai

žvėreliai. Jų požymiai — kresnas liemuo,

trumpa uodega, kojos su stipriais nagais.

Paplitę visuose žemynuose, išskyrus poliarines

sritis, Australiją. Iš viso apie 230

rūšių. TSRS 22, Lietuvoje 1 rūšis.

Paprastoji voverė

Sciurus vulgaris L., 1758

Обыкновенная белка (rus.)

Red squirrel (angį.)

Nedidelis žvėrelis su ilga papurusia uodega.

Voverės ausys ilgos, žiemą jų viršūnėse

styro ilgų kietų plaukų kuokšteliai. Galūnės

penkiapirštės, užpakalinės ilgesnės už

priekines. Priekinių kojų I pirštas mažytis

ir be nago, visi kiti pirštai su aštriais lenktais

nagais.

Kailiukas tankus ir švelnus, plaukai vidutino

ilgio. Papurusi uodega apaugusi ilgais

plaukais. Žiemą nugara ir šonai pilki

su rusvu atspalviu, vasarą — raudonai rudi.

Kūno apačia žiemą ir vasarą gelsvai

balta, o kojos šviesiai rudos. T. Ivanauskas

[42] Kauno apylinkėse yra stebėjęs tamsias,

beveik juodas voveraites.

Voverės skirstomos į raudonuodeges

(uodegos akuotplaukių galai raudonai

rudi, o ausų kuokšteliai — rudi), juodauodeges

(uodegos akuotplaukių galai ir

ausų kuokšteliai juodi) ir rudauodeges

(uodegos akuotplaukių galai juodi ir raudonai

rudi, dėl to bendra uodegos spalva

ruda, ausų kuokšteliai juodi arba rudi).

Daugiausia aptinkama juodauodegių

[191].

Šeriasi 2 kartus per metus. Pavasarinis

šėrimasis prasideda balandžio mėnesį.

Vasarinis kailiukas retesnis ir ne toks

švelnus kaip žieminis, plaukai trumpesni.

Rudenį šeriasi maždaug rugsėjo vidury.

Vasarinius plaukus pridengia ilgesni žieminiai

plaukai, todėl kailiukas sutankėja.

Kūno matmenys (n — 102): L 20,8

(18,5—25) cm, C 16,9 (15,3—19,5) cm,

P 5,8 (5,3—6,4) cm, A 3,1 (2,7—3,8) cm

7. Lietuvos fauna


Seimą. Voveriniai — Sciuridae

99

87 pav. Paprastosios voverės kaukolė (natūralaus

niai (b) skruostiniai dantys. 1 — pirmasis prieškruminis

dantis

[191]. Masė 200—300 g. Patinai ir patelės

didumu beveik nesiskiria.

Kaukolės smegeninė dalis stambi (87

pav.). Viršugalvio keteros nėra. Užorbitinės

ataugos ilgos, nusmailėjusios. Būgninės

kameros didelės. Kietasis gomurys

platus, baigiasi tuoj už skruostinių dantų.

Dantų formulė: I -j- C ^ P | M = 22.

Skruostiniai dantys su šaknimis. Pirmasis

viršutinis skruostinis dantis labai mažas,

kartais jo visiškai nebūna. Kandžių priekinis

paviršius oranžinis (88 pav.).


47,1 (45—49) mm, VDi 26,1 (24,7—

27,7) mm, SDi 21,3 (20—22,8) mm, Sp

32 (29,5—34,3) mm, TOp 18,1 (16,1 —

20,5) mm, Di 12,9 (11,8—13,8) mm,

VDEi 9,3 (8,3—10) mm [191].

Lietuvos voverė priskiriama Sciurus

vulgaris fediuschini porūšiui [187].

Iš Altajaus 1953 m. buvo atvežta 132,

o 1956 m.— 65 sibirinės voverės — teleutkos

(Sciurus vulgaris exalbidus), kurių

kailiukas žiemą šviesiai pilkas su sidabro

atspalviu, o vasarą — šviesiai rudas. Šios

voveraitės buvo paleistos Širvintų miške,

Punios šile ir Vilniaus rajone Žaliųjų ežerų

miškuose. Po kelių metų jos, matyt,

išnyko susimaišiusios su vietinėmis voverėmis.

Paplitimas. Arealas apima miškų zoną

nuo Vakarų Europos į rytus iki Mongolijos,

šiaurryčių Kinijos, Korėjos ir Japonijos.

Aklimatizuota Pietų Kryme, Teberdos

rezervate (Kaukaze), šiaurinio ir

centrinio Kazachstano pušynuose.

Istoriniai šaltiniai [177] liudija, kad

senovėje, kai buvo daugiau miškų, voverės

buvo gausesnės. IX—XIII a. Lietuvoje,

Lenkijoje ir kaimyniniuose slavų kraštuose

voverė buvo vienas iš svarbiausių medžiojamųjų

žvėrelių. Dar XV a. voverių kailiukai

buvo naudojami vietoj pinigų.

XVIII—XIX a. voverė, kaip medžiojamasis

žvėrelis, minima visuose senuosiuose

literatūriniuose šaltiniuose. Kai kur

ji buvo net persekiojama kaip miško ir

paukščių kenkėja.

Voverės arealas nepakito iki mūsų dienų,

bet, iškirtus brandžius miškus, daug

kur jų sumažėjo. Dabar Lietuvoje voverė

paplitusi visuose rajonuose, bet nelabai

gausi (90 pav.). Jų sumažėja dėl spygliuočių,

ypač eglių, nederliaus, taip pat jai

kenkia ankstyvos ir vėlyvos šalnos, lietingas

pavasaris, vasara ir ruduo, sausros,

dideli šalčiai ir gili žiema.

89 pav. Voverė teleutka

Atskiruose respublikos rajonuose voverių

gausumas taip pat skiriasi. Gausesnės

ten, kur vyrauja mišrūs miškai, eglynai

ir mažiau grynuose, ypač žemo boniteto,

pušynuose (91 pav.).

Biologija. Nors voverės miško žvėreliai,

bet jų galima aptikti ir parkuose, miestų

bei gyvenviečių želdiniuose, kur yra aukštų

medžių. Labiausiai mėgsta brandžius

miškus, kur yra eglių, pušų, ąžuolų, skroblų,

gausus lazdyno pomiškis.

Gyvena medžių drevėse arba suka lizdą

5—10 m aukštyje ant medžio (dažniausiai

eglės) šakų arti kamieno. Lizdas rutulio

formos (skersmuo — 24—35 cm), su

1—2 angomis. Lizdo karkasas iš to paties

medžio šakų, o vidus išklotas žole, lapais,

plunksnomis. Laikinai priebėgai pasinaudoja

šarkų, varnų ir kt. paukščių lizdais.

Kartais įsikuria paukščiams iškeltuose inkiluose

[163].

Viena voverė paprastai turi kelis lizdus.

Kartais viename lizde būna 2—3 voverės.

Voverės veiklios visą dieną, bet maitinasi

dažniausiai ryte ir vakare. Kai darganotas

oras, o žiemą per didesnius šalčius

ir pūgas po kelias dienas tūno lizde. Ant

žemės nusileidžia tik ieškodama maisto.

Voverė minta spygliuočių ir kitų medžių

sėklomis, pribrendusiais riešutais,

gilėmis, vaisiais, uogomis, grybais, medžių

ir krūmų pumpurais, jaunais ūgliais, žieve,

90 pav. Voverių skaičiaus dinamika 1948— 1985 m.

91 pav. Voverių skaičius 1000 ha miško ploto

1985 m.: 1 — 4— 10, 2 — 11— 15, 3 — 16—20

kerpėmis, žolių sėklomis. Spygliuočių

sėklos sudaro 20—50% jų maisto, o gilės

(kai derlius geras) — net iki 60% [225].

Voverės šiek tiek ėda ir gyvūninio maisto

— skruzdžių ir jų perų, vabzdžių, jų

vikšrų, apgraužia rastus ant žemės kaulus,

ragus.

Žiemai kaupia maisto atsargas: rudenį

ant medžių šakų prismaigsto grybų, žemėje

slepia giles ir riešutus. Dalį šių atsargų

suėda peliniai graužikai.

Veisiasi du kartus per metus: pavasarį

ir vasarą. Pirmoji ruja būna vasario mėn.,

antroji — nuo gegužės iki birželio pradžios.

Nėštumo trukmė — 38—39 dienos.

Veda 3—10 jauniklių. Jaunikliai gimsta

akli ir pliki. Juos patelė žindo apie 6 savaites.

Po 2 savaičių voveriukams užauga

plaukai, po 21—23 dienų prasikala apatiniai

kandžiai, o po 37—40 dienų — ir

viršutiniai. Mėnesio jaunikliai praregi ir

pradeda laipioti po medžius. Dviejų mėnesių

jie jau savarankiški [225].

Didžiausias priešas — kiaunė. Tačiau

7*


Seimą. Bebriniai — Castoridae 101

iš viso buvo eksportuota apie 26 tonas arba

vidutiniškai per metus — 6—7 tūkst. kailiukų.

Pokario metais Lietuvoje voverės nemedžiojamos.

Miškui jos didelės žalos nepadaro.

Voverė saugotina kaip miškų ir

parkų papuošalas.

Šeima

Bebriniai

Castoridae

92 pav. Voverės apgraužti kankorėžiai

93 pav. Voverės jauniklis susipažįsta su aplinka

ištirta, kad žiemą kiaunės voverę sugauna

nedažnai. S. Maldžiūnaitės [69] duomenimis,

jų maiste šie žvėreliai sudarė tik

3,5%. Pavasarį ir vasarą kiaunės gali būti

pavojingos voverių jaunikliams. Lapei ir

kitiems plėšrūnams voverę sugauti sunku.

Nuo plėšriųjų paukščių ji slepiasi medžio

lajoje.

Konkurentų, ypač mitybinių, yra nemažai.

Peliniai graužikai ėda jų maisto

atsargas. Dėl spygliuočių sėklų konkuruoja

geniai (žiemą), kryžiasnapiai, dėl riešutų

ir gilių — kėkštai, riešutinės. Yra ir daugiau

miško paukščių ir žvėrelių, kurie maitinasi

panašiai kaip voverės ir gali būti jų

mitybiniais konkurentais.

Voverių ligos ir parazitai Lietuvoje netirti.

Trečiajame ketvirtajame dešimtmetyje

voverių kailiukai iš Lietuvos buvo eksportuojami

į užsienį. Nuo 1924 iki 1937 m.

Šeimoje tik 2 morfologiškai ir biologiškai

artimos rūšys, iš kurių viena natūraliai

paplitusi Eurazijoje, antra — Šiaurės

Amerikoje. Kanadinis bebras (Castor canadensis),

introdukuotas Suomijoje ir

šiaurryčių Kinijoje, imigravo į Kareliją,

Karelijos sąsmauką (Leningrado sritis) ir

į Chabarovsko kraštą [ 175]. Dabar TSRS

yra abi rūšys, Lietuvoje — L

Upinis bebras

Castor fiber L., 1758

Речной бобр (rus.)

Eurasian, European beaver (angį.)

Bebras — stambiausias Lietuvos graužikas.

Kūnas aptakus, verpstiškas. Galva

palaipsniui pereina į liemenį, kaklas beveik

neišsiskiria. Ant viršutinės lūpos, burnos

šonuose auga stangrių vibrisių kuokšteliai.

Iš išorės aiškiai matyti oranžinės spalvos

kandžiai. Raumeningos lūpos, susiglausdamos

už kandžių, uždaro burnos ertmę,

todėl bebras gali graužti paniręs po vandeniu.

Kai nardo, šnervės ir ausų landos

taip pat uždaromos.

Bebro uodega masyvi, plati, horizontaliai

plokščia, buka, padengta raginėmis

plokštelėmis, primenančiomis žvynus, ir

retais trumpais plaukais. Uodega padeda

judėti vandenyje, į ją remiasi grauždami

medžius, be to, ji reguliuoja kūno temperatūrą

(per uodegos kraujagysles šilumos

perteklius atiduodamas į aplinką). Ties

uodegos pamatu yra platoka anga (antrinė

kloaka). [ ją atsiveria tiesioji žarna, šlapimo

bei lytinės angos, porinės riebalinės

liaukos, kurių produktais sutepamas kailis,

ir porinės muskusinės liaukos. Šios gamina

specifinio kvapo ir konsistencijos išskyras,

vadinamas sruogliais. Kadangi' patinų ir

patelių kloaka beveik nesiskiria, o riebalines

ir muskusinės liaukas turi abi lytys,

todėl iš išorės nustatyti bebro lytį labai

sunku. Praktiškai negyvą patiną nuo patelės

galima atskirti tik išskrodus. Gyvas

bebras laikomas už kojų pilvu žemyn, tada

galima apčiuopti patinų sėklides.

Galūnės penkiapirštės. Priekinės trumpos,

pirštai su nedideliais nagais. Užpakalinės

beveik dvigubai ilgesnės, jų pirštai

sujungti plaukiojamosiomis plėvelėmis,

nagai stiprūs. Antrojo piršto nagas dvigubas,

sudarytas iš dviejų raginių plokštelių

— nejudančios ir paslankios. Šiuo

nagu, primenančiu nedideles žnyples,

bebras šukuoja iš kailio ektoparazitus,

tvarko susivėlusius plaukus.

Kailis tankus, nepralaidus vandeniui.

Plaukų danga susideda iš kietokų įvairaus

ilgumo akuotplaukių, trumpesnių tarpinių

plaukų ir trumpiausių, bet tankiausių

vilnaplaukių. Kailio spalva — nuo rusvai

pilkos iki tamsiai kaštoninės ir juodos.

1978 m. iš 483 įvairiuose respublikos

rajonuose sugautų bebrų 81,5% buvo

rudų, 14,9% — juodų, 3,5% — rusvai

pilkų. Sezoniškai kailio spalva nekinta.

Šeriasi nuo balandžio iki birželio mėn.

Žieminiai plaukai pamažu iškrinta, o jų

vietoj išauga trumpesni ir ne tokie tankūs

vasariniai, oda sustorėja. Netrukus pradeda

formuotis žieminis kailis su ilgesniais,

tankesniais ir blizgančiais plaukais.Plaukų

danga visiškai sutankėja gruodžio mėn. ir

tokia išlieka iki kovo. Bebro kailis stiprus,

gerai nešiojasi ir pagal patvarumą yra antras

po etalonu laikomo ūdros kailio.

Kūno matmenys ( n — 13): L 80,2

(72—85,5) cm, C 27,6 (25,5—32) cm,

P 16,9 (14,5—18,5) cm, A 2,3 (2,0—

3,0) cm,Q 20,2 (15—26,2) kg. Patinų ir

patelių matmenys ir kūno masė mažai

skiriasi.

Kaukolė (94 pav.) masyvi, iš viršaus

plokščia. Skruostų lankai labai išsivystę,

galingi. Būgninės kameros nedidelės, plonasienės.

Dantų formulė: I -j- C ~ P Į

M - = 20. Kandžiai labai stambūs, be šak-

3 _

nų. Jaunų bebrų krūminiai dantys taip pat

be šaknų ir visą laiką auga. Senų žvėrelių

šie dantys kartais su silpnomis šaknimis.

Krūminių dantų kramtomasis paviršius

sudėtingai raukšlėtas (95 pav.).


127,8 (106,3—148) mm, DKp 66,5 (54—

79,3) mm, S p 89,5 (69,6—109,4) mm,

TOp 25,2 (20—29,5) mm, Di 41,1 (34—

49,6) mm.

Paplitimas. Senovėje upinis bebras buvo

palitęs beveik visoje Europoje ir Azijoje,


Šeima. Bebriniai — Castoridae 103

94 pav. Bebro kaukolė (sumažinta 3 kartus)

a

b

95 pav. Bebro viršutiniai (a) ir apatiniai (b) skruostiniai

dantys

bet iki XX a. pradžios daug kur išnyko.

TSRS europinėje dalyje bebrų buvo išlikę

tik nedaugelyje vietų Baltarusijoje, Ukrainos

Polesėje ir Voronežo miškastepėje.

Organizavus apsaugą, iš čia bebrai plito

natūraliai, taip pat buvo perkeliami į buvusias

gyvenamąsias vietas. Dabar bebrai

daug kur aptinkami ne tik TSRS europinėje

dalyje, bet ir Vakarų bei Rytų Sibire

ir Tolimuosiuose Rytuose. 1980 m. visoje

TSRS teritorijoje jų buvo apie 200 tūkstančių.

Nedaug bebrų gyvena Austrijoje, Čekoslovakijoje,

Lenkijoje, Norvegijoje,

Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, VDR,

VFR, Prancūzijoje.

Lietuvoje senovėje bebrai taip pat buvo

labai paplitę, vertinami ir globojami. Jų

apsauga buvo įforminta Lietuvos Statutuose.

Antrajame (1566) Statute pasakyta,

kad jei kas turi bet kieno žemėje bebrynus,

turi teisę reikalauti, kad tų žemių

savininkas neartų lauko ir nekirstų medžių

bei krūmų tokiu nuotoliu nuo bebravietės,

kokiu žmogus gali numesti pagalį. Trečiajame

Statute dar papildyta, kad bebrai,

perėję iš vieno savininko žemių į kito žemes,

lieka pirmojo nuosavybe [11]. Lietuvoje

buvo juodų ir rudų bebrų. 1566 m.

Statute už neteisėtą juodo bebro užmušimą

buvo nustatyta 2 kapų grašių bauda, už

rudo — 1 kapa grašių (tada arklys kainavo

1 kapą grašių, karvė — 50 grašių).

1588 m. Štatute bauda buvo padvigubinta:

už juodą bebrą — 4, už rudą — 2 kapos

grašių [178].

Nors bebrynų savininkai bebrus saugojo

ir jais rūpinosi, bet patys juos intensyviai

gaudė, nes už kailius ir sruoglius gaudavo

daug pajamų. Bebrų kailiai buvo labai

brangūs užsienio ir vidaus rinkoje. Sruoglių

kaina prilygo aukso kainai. Sruoglių

gydomąja galia tikėta net iki XIX a.

Dėl didelės bebrų kailių kainos jie sparčiai

nyko. XX a. pradžioje Lietuvoje pastoviai

gyvenančių bebrų jau nebebuvo.

Pavieniai, matyt, atklydę iš Nemuno aukštupio

žvėreliai buvo užmušti Dubysoje

ties Seredžiumi (1920), Nemune ties Kulautuva

(1935) ir netoli Dubysos žiočių

(1938). 1936 m. vidurvasarį buvo pastebėti

Nemune ties Prienais [80].

1947 m. T. Ivanausko iniciatyva į Lietuvą

iš Voronežo rezervato buvo atvežti

pirmieji bebrai ir paleisti Žuvinte. 1948

ir 1959 m. atvežta iš Gomelio srities. 1967

m. sugauti Varėnos rajone buvo perkelti

į Pasvalio rajono upes (1 lent.).

96 pav. Bebras

Plungės rajone paleisti 26 rudi ir 4 juodi

bebrai, Pasvalio rajone — 10 juodų ir 1

rudas, kitur — rudi.

Pokario laikotarpiu bebrai imigravo

Nemunu iš Baltarusijos ir pradėjo plisti

pietinėje respublikos dalyje [90]. Nemuno

žemupyje ir deltoje, matyt, paplito iš Kaliningrado

srities, kur 1955 m. 30 buvo

paleista į Šešupę Krasnoznamensko rajone

[138]. 1957 m. balandžio mėn. Šilutės

rajone ant Nemuno kranto buvo aptiktas

negyvas bebras. Tada Vakarų Lietuvoje

nuolat gyvenančių bebrų dar nebuvo.

Reaklimatizacija buvo sėkminga. Bebrų

skaičius bei užimta teritorija sparčiai didėjo

(97 pav.). 1965 m. bebrų buvo 65 upėse

ir l^-ežerų [80]. 1970 m. apie 6000

jau gyveno 145 upėse ir 80 ežerų. Dabar

aptinkami visuose respublikos rajonuose.

1985 m. rudenį jų buvo apie 11 tūkstančių.

Dauguma paplitę Nemuno baseino

1 lentelė. Bebrų introdukcija Lietuvoje

R a jo n a s V a n d e n s te lk in y s P a le id im o

m e ta i

Tūkst.

97 pav. Bebrų skaičiaus dinamika 1956— 1984 m.

98 pav. Bebrų skaičius 10 000 ha (be miestų ir kelių)

1984 m.: 1 — iki 10, 2 — 11—20, 3 — 21—30, 4 —

31—35, 5 — introdukcijos vietos

upėse ir ežeruose. Šiaurės Lietuvos vandenyse

retesni (98 pav.).

Biologija. Lietuvoje du trečdaliai bebrų

populiacijos gyvena upėse ir upeliuose,

kiti — ežeruose, balose, melioracijos kanaluose

ir kt. Tinkamiausi lėtai tekantys,

pakankamai gilūs upeliai ir upės, kurių

statūs krantai apaugę lapuočiais medžiais

ir krūmais, kur gausi pakrančių ir vandens

P a le is ta b e b r ų

p a tin ų p a te lių iš viso

Alytaus Žuvinto ežeras 1947 8

Ukmergės Kertušos upė 1948 4 9 13

------„------ Balžės upė

Trakų Krempos upė

1948

1948

5

8

7

7

12

15

Plungės

Minijos ir Babrungo

Pasvalio

santaka 1959 16 14 30

Pyvesos upė 1967 4 3 7

Pasvalio Lėvens upė 1967 2 2 4


Šeima. Bebriniai — Castoridae 105

99 pav. Bebrų trobelė

100 pav. Bebrų užtvanka

augalija. Mėgsta mišku ir krūmais apaugusias

ežerų pakrantes bei užpelkėjusius

vandens telkinius, kur daug krūmų ir

vandens augalų.

Gyvena šeimomis. Šeimos teritoriją nevienodo

tipo vandens telkiniuose sudaro

nuo 100—150 iki 500—600 m (ir daugiau)

pakrantės juosta. Ją bebrai saugo ir

ribas ženklina sruogliais.

Gyvena ir jauniklius veda dviejų tipų

slėptuvėse — urvuose ir trobelėse. Urvas

prasideda vandenyje (anga būna 0,75—

1,5 m žemiau vandens lygio), kyla šlaitu

aukštyn 5—8 m apie 30 cm gylyje nuo

žemės paviršiaus. Urvo skersmuo — 30—

35 cm. Jam įgriuvus, atsiranda gilus griovys.

Urvo gale yra lizdo kamera. Tai iki

1 m skersmens, 35—40 cm aukščio ertmė,

kuri paprastai būna po medžio ar krūmo

šaknimis. Dažnai urvai būna sudėtingesni:

su keletu įėjimų, daugybe tarpusavyje

besijungiančių atšakų ir kamerų.

Balose, pelkėse, kur krantai žemi, dažnai

užliejami ar užpelkėję, bebrai gyvena

trobelėse. Jas stato iš 40—60 cm ilgio

šakų gabalų, medelių kamienų, vandens

augalų stiebų ir šakniastiebių. Viską sutvirtina

dumblu. Statinys būna apvalaus

kūgio formos, vienas šonas, per kurį tempiama

į viršų statybinė medžiaga, gerokai

nuolaidesnis. Pagrindo skersmuo 3—5

m, aukštis 1,5—2 m (kartais skersmuo

būna iki 10 m, o aukštis — iki 2,5 m).

Angos (3—4 ir daugiau) į trobelę visada

būna po vandeniu, o aplink ją bebrai išrausia

apie 1,5 m gylio griovius. Viduje

įvairiomis kryptimis ir nevienodame aukštyje

eina landos, jungiančios keletą kamerų.

Viršutinėje dalyje, išklota skiedromis

ir žole, paprastai būna lizdo kamera. Visas

landas, takus ir kameras bebrai išgraužta

jau pastatytos trobelės viduje. Įdomu tai,

kad jaunikliai, gimę bei užaugę urvuose

ir nematę trobelių, geba jas statyti. Lėkštose

pakrantėse, kur negilūs urvai dažnai

įgriūva, bebrai virš jų dar pastato nedidelę

trobelę.

Nedidelius, seklius, per miškus ir pelkes

tekančius upelius bei melioracijos kanalus

bebrai dažnai užtvenkia šakomis, medžių

kamienų gabalais, visa tai supindami ir

sutvirtindami dumblu ir augalais. Pakilęs

vanduo paslepia angas į urvus, bebrai gali

nardyti (tai ypač svarbu žiemą). Be to,

vanduo apsemia nemažus žemės plotus,

todėl žvėreliai gali saugiai pasiekti toliau

augančius medžius ir krūmus.

Priklausomai nuo upelio krantų aukščio

užtvankų ilgis gali būti nuo kelių iki keliasdešimt

metrų. Krempos upelis tik 2—3 m

pločio (Trakų raj.), o bebrai buvo pastatę

apie 90 m ilgio užtvanką [80].

Žemose vietose ir patvenktuose plotuose

dažnai dar kasa kanalus, kuriais plukdo

toliau nuo urvų nukirstų medžių gabalus.

Per parą bebrai darbuojasi apie 8 valandas,

o rudenį — 11 —12 valandų. Slėp-

101 pav. Bebrų apgraužta drebulė

tuvę palieka sutemus ir iki 1—2 valandos

nakties maitinasi, tvarko kailiuką, nardo,

žaidžia. Po to kurį laiką ilsisi, o paryčiais

dar prieš aušrą vėl pradeda aktyvią veiklą.

Toks dvifazis aktyvumas būna tik šiltuoju

metų laikotarpiu.

Rudenį, ruošdamiesi žiemai, bebrai darbuojasi

visą naktį: kerta medžius, stato ar

remontuoja trobeles, rausia naujus urvus,

tvarko užtvankas. Žiemos pradžioje bebrai

dar išeina į žemės paviršių pro pastovias

landas arba pralauždami 2—2,5 cm storio

ledą. Vėliau maitinasi po ledu, plaukiodami

pastoviu maršrutu nuo urvų iki maisto

atsargų. Pritrūkę maisto, ir žiemą pasirodo

sausumoje, čia kerta medžius ir krūmus.

Anksti pavasarį, kai skyla bebrų šeimos,

atsiskyrę nuo tėvų dvimečiai (kartais ir

pernykščiai) jaunikliai, ieškodami naujų

gyvenamų vietų, nukeliauja nemažus atstumus.

Tada bebrų pasitaiko visiškai jiems

nebūdingose vietose — užlietose daubose,

laikinose balose bei grioviuose. Pavasarį

kartais migruoja ir suaugę bebrai: ištisos

jų šeimos keliasi į naujus plotus, kur daugiau

maisto.

Minta vandens telkinių pakrančių medžiais,

krūmais, sausumos ir vandens žoliniais

augalais (tai keliasdešimt sumedėjusių

ir per šimtą žolinių augalų rūšių).

Priklausomai nuo biotopo skiriasi sumedėjusių

bei žolinių augalų svarba. Kai žolinių

augalų daug (pvz., Kuršių marių pakrantėse,

Žuvinto ir Čepkelių rezervatuose),

bebrai ištisus metus beveik tik jais ir minta.

Tuo tarpu kai upių (Merkio baseino ir

kt.), upelių ir melioracijos kanalų vandens

augalija skurdi — pagrindinis maistas

sumedėję augalai (drebulės, gluosniai,

uosiai, beržai, vinkšnos, ąžuolai, tuopos,

klevai, karklai, lazdynai, putinai, serbentai).

Pirmiausia visada kerta drebules,

todėl senesnėse bebravietėse jų jau beveik

nėra. Tokiose vietose dabar bebrai maitinasi

gluosniais ir beržais. Kai bebravietėje

lieka tik alksniai, bebrai išsikelia.

Bebro mitybai svarbūs ir kai kurie spygliuočiai.

Anksčiau buvo manoma, kad pušis

graužia tik pritrūkę geresnio maisto,

todėl pušis buvo laikoma bebrų bado indikatoriumi.

Nustatyta, kad bebrai dažnai

apgraužia nestoras pušis, kartais iškerta

ištisus pušų jaunuolynus net ir tokiose

vietose, kur greta auga pakankamai lapuočių

medžių. Kadagius ir eglaites kerta labai

retai.

Bebrai paprastai nugraužia medžius,

kurių kamieno skersmuo iki 15 cm (apie

90% visų apgraužtų medžių). Piršto storio

krūmus ir šakeles nukanda iš karto.

Plonesnius medžius graužia iš vienos pusės,

storus — aplink visą kamieną. Tvirtinimas,

kad bebrai sąmoningai nuverčia

medį į vandenį, nepagrįstas. Taip virsta

tik nuolaidžiose pakrantėse augantys pasvirę

į vandenį medžiai arba kai į tą pusę

vešlesnė laja. Lygioje vietoje nugraužti

medžiai virsta pavėjui.

Iš vandens augalų bebrui svarbiausi

švendrai, nendrės, meidai, lūgnės, asiūkliai,

alijošiniai aštriai ir kiti stambūs augalai

su stambiais šakniastiebiais. Ėda ir

žmogui nuodingus augalus (puplaiškį,

nuodingąją nuokaną). Sausumos žoliniai

augalai bebrui tinka beveik visi (labiausiai

mėgsta vingiorykštes ir dilgėles).

Vasarą pagrindinis bebrų maistas —

žoliniai augalai, medžių ir krūmų atžalos

bei lapai. Rudenį, žiemą ir pavasarį daugiausia

minta medžių ir krūmų žieve bei

vandens augalais. Spalio—lapkričio mėn.

bebrai kaupia maisto atsargas žiemai. Tai


Seima. Miegapeliniai — Gliridae 107

medžių ir krūmų šakos, kurios sumerkiamos

į vandenį ties pagrindine buveine.

Tokios šakų krūvos kartais būna iki 10

mj ir didesnės. Kai yra pakankamai vandens

augalų, bebrai žiemai atsargų nekaupia.

Poruojasi sausio—kovo mėn. Monogamai.

Būdingas rujos požymis — rudos

dėmės ant sniego ties landomis ir takais.

Vidutinė nėštumo trukmė — 105 dienos.

Jauniklius (jų būna 1—5) atveda gegužės

ar birželio mėn.

Jaunikliai gimsta apie 500 g masės, gerai

išsivystę, atviromis, bet aptrauktomis plėvele

akimis. Kūną dengia pūkai. Po 2 savaičių

jaunikliai sveria apie 1,5 kg, o

po mėnesio — apie 2 kg. Iki to laiko jie

būna lizde, nes dėl mažos masės ir puraus

pūkinio kailiuko negali pasinerti į vandenį.

Laktacija trunka apie 1,5 mėnesio. Po

to jaunikliai pradeda maitintis savarankiškai.

Tuo laikotarpiu jauniklių mirtingumas

pats didžiausias, iki žiemos jų žūva

apie 40%. Žiemos pradžioje jaunikliai

sveria 7—8 kg. Lytiškai subręsta trečiais

gyvenimo metais. Iki to laiko gyvena kartu

su tėvais, todėl normalioje bebrų šeimoje

(5—6 žvėreliai), be senių, kartu gyvena

šiųmetukai ir pernykščiai jaunikliai. Vidutinė

gyvenimo trukmė — apie 12 metų.

Gamtoje bebro priešų nedaug. Lietuvoje

tai gali būti vilkai ir valkataujantys

šunys. Jauniklius puola lapės, ūdros, plėšrieji

paukščiai. Dėl maisto konkuruoja su

ondatromis. Be to, ondatros, taip pat audinės,

lapės, usūriniai šunys, ūdros, kartais

net vilkai įsikuria senuose jų urvuose ir

trobelėse.

Bebrų ligos Lietuvoje netirtos.

Ištyrus helmintologiškai Nemuno deltoje,

Kaišiadorių, Ukmergės ir Vilniaus rajonuose

sugautus 13 bebrų, nustatyta, kad

jie visi buvo apsikrėtę siurbikėmis Stichorchis

subtriquetrus ir 46% — nematodomis

Travassosius rufus (J. K.). Tai

specifiniai bebrų parazitai.

Bebrai brangūs kailiniai žvėreliai. Jų

užtvenktuose plotuose pagausėja perinčių

vandens paukščių, sukaupiamos didelės

vandens atsargos, dėl to tampa stabilesnis

mažų upelių hidrologinis režimas. Antra

vertus, bebrai labai pakeičia aplinką, ypač

fitocenozes. Pakinta augalų rūšinė ir kiekybinė

sudėtis. įgriuvę urvai ir kanalai

vandens telkinių pakrantėse sukelia eroziją.

Nemuno žemupyje bebrai yra padarę

nemažai žalos polderinių sistemų pylimams.

Užtvenkdami melioracijos kanalus

bei griovius, jie kai kur sugadina melioracijos

sistemas, apsemtuose miško plotuose

džiūsta medžiai, užpelkėja pievos.

1967 m. Merkyje buvo sugauti pirmieji

23 bebrai. Vėliau bebrų paruošos didėjo.

1975—1982 m. kasmet buvo sugaunama

po 500—800 žvėrelių, 1983 m.— 1150,

1984 m.— apie 1400, o 1985 m.— 1886,

arba 17% visos populiacijos.

Be kailiuko, verta dėmesio ir bebrų mėsa,

kuri yra vertingas maisto produktas.

Bebrų apsauga didelių problemų nekelia.

Tai visų pirma valkataujančių šunų

naikinimas ir kova su vis dar pasitaikančiu

brakonieriavimu. Bebrų apsaugai svarbu

išsaugoti jų gyvenamąją aplinką bei mitybinę

bazę. Tyrimai parodė, kad miškuose

esančiose bebravietėse apie 30—40% bebrų

nukirstų medžių lieka pakibę ant gretimų

medžių, todėl bebrai, jų nepasiekdami,

kerta naujus. Taip gana greitai iškertami

visi arti augantys medžiai. Be to, apie 20—

30% medžių bebrai tik „apžieduoja“, bet

nenuverčia. Tokie medžiai be naudos

nudžiūsta. Rudenį nuleidus pakibusius ir

„apžieduotus“ medžius, bebrai mažiau

kirstų sveikų medžių.

Rekomenduotina sodinti vandens telkinių

pakrantėse greitai augančius ir bebrų

mėgstamus krūmus bei medelius, taip pat

atvežti prie bebraviečių miško kirtimų

atliekų. Be to, bebrų ištekliai turi būti

eksploatuojami planingai ir tolygiai visuose

respublikos vandenyse.

Šeima

Miegapeliniai

Gliridae

Tai gražūs žvėreliai. Išore vieni panašūs

į peles, kiti — į voveres. Akys didelės.

Priekinės galūnės keturpirštės, užpakali

nės penkiapirštės. Pirštai ilgi ir judrūs,

kraštiniai gali plačiai išsiskėsti į šonus.

Nagai nedideli, bet aštrūs. Ant padų ryškios

5—6 trynės. Uodega apžėlusi tankiais

trumpais arba ilgais papurusiais plaukais.

Kaliukas tankus ir švelnus1.

Kaukolėje užorbitinių ataugų nėra.

Užorbitinė sąsmauka neryški. Dantų 20,

iš jų skruostinių (P ir M) V Skruostiniai

dantys su šaknimis, jų kramtomasis paviršius

sudarytas iš skersinių volelių formos

emalio raukšlių.

Daugumos miegapelių arealas apima

Europos ir Azijos miškų ir miškastepių

zonas. Tik afrikinės miegapelės (gentis

Graphiurus) paplitusios Afrikoje į pietus

nuo Sacharos ir Sudano. Iš viso 11 rūšių.

TSRS 5, Lietuvoje 4 rūšys.

Lazdyninė miegapelė

Muscardinus avellanarius L., 1758

Орешниковая соня (rus.)

Common dormouse (angį.)

Tai mažiausia miegapelė, didumu ir išvaizda

panaši į naminę pelę. Galva nedidelė.

Ausys apvalios, apaugusios trumpais

plaukais. Akys didelės, juodos. Užpakalinių

galūnių I pirštas trumpas ir be nago,

kiti pirštai ilgi. Ant padų ir pirštų yra ryškios

trynės. Uodega (81 pav.) kūno ilgio,

apaugusi tankiais, bet trumpais plaukais.

Kartais sugaunama miegapelių su gerokai

trumpesnėmis uodegomis. Mat prispausta

miegapelės uodegos oda labai lengvai

trūksta ir nusimauna, o pati miegapelė

pabėga. Likęs plikas uodegos galiukas sudžiūsta

ir nukrenta, o lūžio vieta apželia

plaukais. Ši savybė, vadinama autotomija,

gelbsti miegapeles nuo priešų.

Kailiukas geltonai rudas. Nugara truputį

tamsesnė už kūno šonus, o papilvė šviesiai

gelsva. Nuo pasmakrės prasideda grynai

baltos spalvos dėmė, kuri apima krūtinę

ir toliau siaura juostele tęsiasi iki pilvo.

Uodega iš viršaus tokios pat spalvos kaip

nugara, o jos apačia gelsvai blyški. Pasitaiko

žvėrelių, kurių uodegos galiukas

baltas. Jauniklių kailis pilkesnis ir blyškesnis,

o labai senų miegapelių — įgauna

ryškų oranžinį atspalvį.

Kūno matmenys (n — 7): L 11,b

(72,4—85,7) mm, C 67,9 (62,5—

73,9) mm, P 16,0 (15,6—16,7) mm,

A 12,2 (11,6—13,0) mm. Kūno masė per

metus labai keičiasi (102 pav.). Pastoviausia

būna gegužės—liepos mėn.: patinų

( n — 121) 17,6 (13,8—24,0) g, patelių

( n - 67) 17,7 (11,4-23,9) g. Rugpjūčio

pabaigoje lazdyninės miegapelės pradeda

kaupti riebalų atsargas, todėl daugumos

žvėrelių masė prieš žiemos įmygį padidėja

1,5—2 kartus. Per žiemą jos praranda

iki 45% masės.


Šeima Miegapeliniai — Gliridae 109

102 pav. Lazdyninių miegapelių kūno masės sezoninis

kitimas: I — patinų, 2 — patelių

103 pav. Lazdyninės miegapelės kaukolė (padidinta

2,3 karto). 1 — kampinės ataugos skylutė

Kaukolės viršus šiek tiek išgaubtas

(103 pav.). Lyginant su kitomis miegapelėmis,

veidinė dalis siaura ir trumpa. Būgninės

kameros nedidelės, apvalios. Apatinio

žandikaulio kampinėje ataugoje yra

apvali skylutė. Dantų (104 pav., 4) formulė:

I j C £ P j M 1 = 2 0 . Kaukolės matmenys

(n — 6—8): KBi 22,3 (21,7—

22,9) mm, VDi 12,7 (12,4—13,2) mm,

SDi 9,6 (9,3—9,8) mm, Sp 14,0 (13,8—

14,3) mm, TOp 3,3 (3,2—3,4) mm, DKa

9,2 (9,0—9,3) mm, Di 6,3 (6,0—6,6) mm,

VDEi 4,8 (4,6—4,9) mm.

Lietuvoje, kaip ir visoje TSRS teritorijoje,

paplitęs tipinis lazdyninės miegapelės

porūšis Muscardinus a. avellanarius.

Paplitimas. Lazdyninės miegapelės arealas

apima beveik visą Pietų ir Vidurio

Europą (išskyrus Pirėnų pusiasalį, Olandiją,

vakarinę Daniją, Albaniją, vakarinę

ir pietinę Graikiją) ir dalį Rytų Europos.

Šiaurinė arealo riba eina per pietinę Švediją,

Pabaltijį, Smolensko, Maskvos ir

Gorkio sritis iki Volgos. Į pietus paplitusi

iki stepių. Už Europos ribų lazdyninė

miegapelė aptinkama Mažojoje Azijoje.

Lietuvoje lazdyninės miegapelės paplitimas

nevisiškai ištirtas. Daugiausia jos gyvenamų

vietų žinoma Vidurio Lietuvos

lygumoje ir Šiaurės Lietuvoje (105 pav.).

Rytų pietryčių rajonuose lazdyninė miegapelė

gali būti reta, nes čia vyrauja

pušynai.

Apie lazdyninių miegapelių gausumą

atskirose radimvietėse galima spręsti pagal

tai, kiek jų aptinkama paukščių inkiluose.

Pavyzdžiui, 1980 m. Gelgaudiškio girininkijos

miškuose (Šakių raj.) iš 115 inkilų

miegapelės buvo užėmusios pavasarį — 11

(9,6%), rudenį— 26 (22,6%) inkilus,

1981 m. iš 205 inkilų atitinkamai — 25

(12,2%) ir 60 (29,3%), 1982 m. iš 305

inkilų- 2 9 (9,5 %) ir 93 (30,5 %),

1983 m. iš 305 inkilų — 56 (18,4%) ir

113 (37%). Nustatyta, kad tinkamiausiuose

miško plotuose 1983 m. pavasarį

jų vidutinis tankumas buvo 1,2 žvėrelio /

1 ha, rudenį — 3,3/1 ha.

Biologija. Lazdyninė miegapelė dažniausiai

aptinkama lapuočių miškuose,

kur auga ąžuolai, liepos, drebulės. Mišriuose

miškuose (beržų ir eglių) retesnė.

Būtinai turi būti trakas, ypač lazdyno,

arba pomiškis. Labai mėgsta jaunuolynus

nepriklausomai nuo jų rūšinės sudėties.

Ji gana dažna net ir tankiuose eglaičių

bei pušaičių jaunuolynuose, o brandžiuose

104 pav. Miegapelių viršutiniai (a) ir apatiniai

(b) skruostiniai dantys: 1 — didžiosios, 2 — ąžuolinės,

3 — miškinės, 4 — lazdyninės

spygliuočių miškuose negyvena. Vengia

ir mažų miškelių bei šlapių miškų.

Lizdą suka tarp medelių ar krūmų

šakų, paprastai nedidelėse eglutėse, 0,5—

2 m aukštyje, ant šakos prie pat medelio

kamieno, kartais — ant atsikišusios šakos,

20—50 cm atstumu nuo kamieno. Lizdo

pagrindui kartais panaudoja senus paukščių

lizdus. Jeigu miške yra inkilų uoksiniams

paukščiams, didelė dalis miegapelių,

ypač pavasarį ir rudenį, įsikuria juose.

Savo individualioje teritorijoje miegapelės

turi po keletą lizdų. Vienais naudojasi

nuolat, kiti — atsarginiai.

Lizdas rutulio formos, 10—12 cm

skersmens. Jo sienelės būna iš dviejų

sluoksnių: išorinio — iš sausų pernykščių

medžių ir krūmų lapų, ir vidinio — iš

sausų varpinių augalų lapų. Neretai lizdas

būna padarytas vien tik iš medžių

lapų, kartais — vien tik iš žolių. Landa

paprastai būna viršutinėje lizdo dalyje iš

šono, gerai užmaskuota.

Patelių lizdai, kuriuose auginami jaunikliai,

didesnių matmenų, šiltesni, jų

sienelės storesnės, o vidus išklotas minkštais

augaliniais plaušais. Patinėlių lizdai

paprastesni, padrikesni.

Apsigyvenusi inkile, lazdyninė miegapelė

taip pat sukrauna tipišką rutulio formos

lizdą, bet kartais įsikuria po paukštelio

lizdu arba jį savaip perdirba. Pavasarį

miegapelės (dažniausiai suaugę patinėliai)

kartais miega inkiluose ant pliko

dugno.

Lazdyninė miegapelė — naktinis gyvūnas.

Dieną miega lizde. Paprastai dienos

miegas negilus, tačiau, jei oro temperatūra

žemesnė kaip 15 ° C, miegapelė ir

dieną gali užmigti giliu miegu, tada net

nukrinta kūno temperatūra. Paimtas į

rankas toks atšalęs ir sustingęs žvėrelis

iš pradžių visiškai nejuda ir tik po kurio

laiko iš lėto atšyla ir prabunda. Ypač dažnai

taip būna pavasarį ir rudenį. įdomu

A

\ -

r

VILNIUS I

® 1

A

/

l

h

105 pav. Miegapelių radimvietės: 1 — lazdyninės,

2 — didžiosios, 3 — ąžuolinės, 4 — miškinės


Šeima. Miegapeliniai — Gliridae 111

106 pav. Lazdyninė miegapelė

107 pav. Lazdyninės miegapelės pragraužti riešutai

tai, kad vakare tokia miegapelė prabunda,

nors oras, aišku, nepasidaro šiltesnis. Turinčios

jauniklius patelės dieną niekada

giliai neįminga, kartais net trumpam išeina

iš lizdo.

Vasaros pabaigoje lazdyninės miegapelės

sukaupia storą poodinį riebalų sluoksnį

ir rugsėjo antroje pusėje pradeda keltis

į žiemojimo vietas.

Apie žiemojimo vietas Lietuvoje duomenų

beveik nėra. J. Elisonas [18] mini

atvejį, kai žiemą miške šuo iškapstė duobutę,

kurioje buvo iš lapų ir samanų susuktas

lizdas, o jame miegojo miegapelė.

įmygis trunka 6—7 mėnesius. Balandžio

antroje pusėje pirmieji pabunda patinėliai.

Ankstyvą 1983 m. pavasarį lazdyninės

miegapelės aptiktos paukščių inkiluose jau

pirmomis balandžio dienomis. Patelės

pabunda pora savaičių vėliau, dažniausiai

gegužės pirmoje pusėje.

Pavasarį minta pumpurais, jaunais

ūgliais, šviežiais medžių ir krūmų lapais,

žolėmis, pernykštėmis gilėmis. Vasarą —

įvairiomis uogomis: žemuogėmis, mėlynėmis,

gervuogėmis ir kt. Vasaros pabaigoje

ir rudenį maitinasi riešutais, gilėmis.

Gyvūninės kilmės maistas šiai miegapelei

nebūdingas, nors paukščių perėjimo laikotarpiu

ji kartais pasmaguriauja uoksinių

paukščių kiaušiniais.

Poruojasi beveik visą gegužės mėnesį,

nes iš žiemos įmygio prabunda ne vienu

metu. Poruojasi naktį, bet patinėlis nepalieka

patelės ir dieną. Tada juos galima

aptikti kartu viename lizde, nors paprastai

šie žvėreliai gyvena pavieniui, o jų poros

nepastovios. Nėštumo trukmė — 18—

24 dienos [192]. Pirmosios jauniklių

vados būna gegužės pabaigoje — birželio

pradžioje. Vadose (n — 32) būna 3—

5 (vidutiniškai 3, 8) jaunikliai. Antra vada

— rugpjūčio mėn. Šiose vadose (n —

51) būna 3—6 (vidutiniškai 4) jaunikliai.

Kai kurios jaunos patelės rugpjūčio

mėn. atveda tik pirmąsias vadas.

Jaunikliai gimsta akli, pliki, sveria tiktai

1 g, bet greitai auga. Juos globoja tik

patelė. Po 10 dienų jaunikliai jau būna

apaugę rudais plaukais, o 18 ar 19 dieną

praregi [120]. Tokio amžiaus jaunikliai

aktyvumu nesiskiria nuo suaugusių, tiktai

dar mažesni kūno matmenys, trumpesnis

ir pilkesnis kailiukas ir mažiau plaukuota

uodega. Maždaug 40 dienų amžiaus ir

daugiau kaip 10 g masės jaunikliai pradeda

gyventi savarankiškai. Antrosios vados

jaunikliai lizde su patele išbūna ilgiau ir

užauga iki 12 g.

Dauguma jauniklių lytiškai subręsta

kitais metais, bet kartais gali veistis ir tais

pačiais. Žinomi du atvejai (Šakių ir Molėtų

raj.), kai gimusios birželio mėn. patelės

tų pačių metų rugpjūtį buvo aptiktos

inkiluose su mažais jaunikliais.

Jauniklių lyčių santykis vadose (n —

50) artimas 1:1. Vidutinė gyvenimo trukmė

gamtoje — apie 2 metus, nors kai

kurios išgyvena iki 4 metų.

Natūralių priešų lazdyninė miegapelė

turi mažai ir plėšrūnų grobiu tampa retai.

Net ir medžiojančių naktį pelėdų išvamose

jų liekanų randama retai [222].

Lazdyninės miegapelės konkuruoja su

kitais gyvūnais dėl inkilų. Jos ne tik užima

paukščiams skirtus inkilus, bet įsikuria ir

jų lizduose, išgeria kiaušinius. Kartais nuo

paukščių nukenčia ir pačios miegapelės

(inkiluose pasitaiko negyvų miegapelių

su giliomis žaizdomis galvoje ir kitose kūno

vietose). Dėl inkilų lazdyninės miegapelės

konkuruoja ir su geltonkaklėmis pelėmis,

kurios įsikuria jau sukrautuose

miegapelių lizduose. Pavasarį ir vasarą

miegapelių lizdus inkiluose dažnai užima

kamanės.

Lazdyninės miegapeles parazituoja

iksodinių erkių (Ixodes ricinus) lervos

ir nimfos. Kailyje pasitaiko blusų Ceratophylus

sciuriorum ir C.' penicilliger

(apibūdino B. Kadytė).

Endoparazitų turi mažai. Iš 5 suaugusių

miegapelių tik vienos žarnyne buvo 2

apvaliosios kirmėlės Armocapillaria sadovskojae

(apibūdino J. Kazlauskas).

Ąžuolinė miegapelė

Eliomys quercinus L., 1766

Садовая соня (rus.)

Garden dormouse (angį.)

Tai viena iš gražiausių miegapelių. Ausys

ilgos, apžėlusios trumpais retokais plaukais.

Akys didelės, juodos. Vibrisės juodos,

iki 50 mm ilgio. Uodegos galas kaip šluotelė,

nes apaugęs ilgesniais plaukais.

Kailiukas dvispalvis: nugara ir šonų

viršus pilki su rudu atspalviu, o pasmakrė,

kaklas, krūtinė, pilvas ir šonų apačia —

balti su truputį pilkšvu atspalviu. Galvos

šonuose yra juodų plaukų ruožai, kurie

supa akis ir tęsiasi po ausimis iki kaklo

(80 pav., b). Uodegos (81 pav., 2) viršus

trijų spalvų: nuo pamato iki pusės rudai

pilkas, toliau — juodas, o galiukas — baltas.

Uodegos apačia balta. Jauniklių kailiukas

pirmą vasarą daug pilkesnis negu

suaugusių, uodega plonesnė.

Kaukolės (108 pav.) smegeninė dalis

aukšta, bet iš viršaus truputį suplota. Veidinė

dalis palyginti ilga. Kaktikaulių srityje

ryškus susiaurėjimas. Būgninės kameros

didelės, išsipūtusios. Apatinio žandikaulio

kampinėje ataugoje yra didoka

apvali skylė. Dantų (104 pav., 2) formulė

— kaip lazdyninės miegapelės.

Matmenys: L 115—150 mm, C 94—

121 mm, P 25—31 mm, A 20—25 mm

108 pav. Ąžuolinės miegapelės kaukolė (padidinta

1,4 karto). 1 — kampinės ataugos skylutė


Šeima. Miegapeliniai — Gliridae 113

109 pav. Ąžuolinė miegapelė

[205]. Suaugusių kūno masė vasaros vidury

— apie 70—80 g [120].

Paplitimas. Ąžuolinė miegapelė paplitusi

Europoje, išskyrus Angliją, Olandiją,

Daniją, šiaurines Belgijos, VFR ir VDR

sritis, pietinius Graikijos ir Rumunijos

bei šiaurinius Bulgarijos rajonus. Šiaurinė

jos arealo riba eina per pietinę Švediją

ir Šuomiją, pietinius ir centrinius Karelijos

rajonus, Leningrado, Kostromos, Gorkio

ir Kirovo sritis iki Pietų Uralo. Izoliuotai

aptinkama Šiaurės Afrikoje ir Mažosios

Azijos vakarinėje dalyje.

XIX a. Lietuvoje ji minimą kaip dažna

miegapelių rūšis. Dabar žinoma tik viena

ąžuolinės miegapelės radimvietė Perlojos

girininkijoje (Varėnos raj.) [163] (105

pav.).

Biologija. Šiaurinėje arealo dalyje

ąžuolinės miegapelės gyvena dažniausiai

spygliuočių miškuose su lapuočių priemaiša

(eglynuose ir pušynuose su ąžuolais,

liepomis, klevais, uosiais). Kartais

aptinkamos ir grynuose spygliuočių miškuose

su menku traku. Vakarų Europoje

ji vadinama sodine miegapele, nes dažna

vaismedžių soduose [120]. Lizdai paprastai

būna įvairių tipų drevėse, senuose

kelmuose, urveliuose, po medžių šaknimis,

paukščių inkiluose. Kartais jos įsikuria

gyvenamuose ir ūkiniuose pastatuose,

ypač rūsiuose, palėpėse, sandėliuose. Veikli

sutemus ir naktį. Pietuose aktyvi ištisus

metus, o, pavyzdžiui, Leningrado srityje,—

tik 4,5 mėnesio. Žiemos įmygis

čia tęsiasi nuo rugsėjo iki balandžio pabaigos

ar gegužės pradžios. Žiemoja požeminiuose

lizduose [120].

Skirtingai nuo kitų miegapelių, ąžuolinė

miegapelė dažniau minta gyvūniniu maistu:

vabzdžiais, kitais bestuburiais, smulkiais

stuburiniais gyvūnais (peliniais graužikais,

paukščiais), vasarą dar ir paukščių

kiaušiniais. Vaisiai ir uogos yra sezoninis

maistas.

Veisimasis mažai ištirtas. Pietuose per

veisimosi sezoną atveda 2 vadas, TSRS

šiauriniuose rajonuose — vieną. Lietuvoje

ąžuolinės miegapelės vadose rasta

po 4 — 6 jauniklius.

Vakarų Europoje, kur šios miegapelės

gausios, kenkia vaismedžių sodams.

Miškinė miegapelė

Dryomys nitedula Palias, 1778

Лесная соня (rus.)

Forest dormouse (angį.)

Panaši į ąžuolinę miegapelę, tik truputį

mažesnė. Ausys vidutinio didumo, apvaliomis

viršūnėmis. Akys didelės, juodos. Uodega

(81 pav.) apaugusi tankiais ir ilgais

plaukais, kurie šiek tiek gula į šonus. Užpakalinės

galūnės aiškiai ilgesnės už priekines.

Pėdos ilgos.

Kailiukas tankus, papuręs. Kūno viršus

ir šonai rudai pilki, apačia balta su gelsvu

atspalviu. Uodegos viršutinė pusė pilka,

apatinė — balkšva. Snukučio šonuose

yra juodi ruožai, kurie supa akis ir baigiasi

prieš ausis (80 pav., a). Jauniklių

kailiukas pirmą vasarą pilkesnis negu suaugusių,

plaukai trumpesni.

Kaukolės smegeninė dalis apvali. Būgninės

kameros vidutinio didumo, apvalios.

Apatinio žandikaulio kampinėje ataugoje

yra nemaža skylė (110 pav.). Dantų

(104 pav., J) formulė— kaip lazdyninės

miegapelės.


113 mm, P 18—24 mm, A 10—16,5 mm,

KBi 23,0—27,8 mm [205], Q 22—44 g

[120].

Paplitimas. Miškinės miegapelės arealas

didžiausias, apima nemažą Eurazijos

dalį. Europoje šiaurinė arealo riba eina

per Pabaltijį, Baltarusiją, Smolensko ir

Gorkio sritis iki Volgos. Azijinė arealo

dalis didesnė. Čia šios miegapelės aptinkamos

Vidurinėje Azijoje, Kazachstane,

Irane, Mongolijoje, Mažojoje Azijoje.

Lietuvoje tik vieną kartą sugauta

1934 m. gegužės 27 d. Jonavos apylinkėse

(105 pav.).


miškuose, kur gausus trakas ir pomiškis.

Mėgsta drėgnus, ūksmingus medynus,

miškus upių slėniuose. Miškinių miegapelių

gausumą lemia trako ir pomiškio

tankumas bei žolinės augalijos išsivystymas

[157].

Rutulio formos (apie 15 cm skersmens)

lizdus suka 1,5—3 m aukštyje drevėse ir

tarp medžių bei krūmų šakų iš šakelių

ir to paties medžio ar krūmo lapų. Vidų

iškloja minkštomis žolytėmis ar susmulkintais

lapais. Noriai įsikuria paukščiams

iškeltuose inkiluose [2, 120].

Aktyvi sutemus ir naktį. Puikiai laipioja

medžių kamienais ir plonomis šakomis,

gali šokinėti nuo šakos ant šakos. Dažnai

nusileidžia ant žemės. Patekėjus saulei,

slepiasi. Dieną miškinę miegapelę dažniau

galima pamatyti tik poravimosi periodu

[205]. Šiaurinėje arealo dalyje žiemą

miega. Žiemoja lizde, turį įsirengia urvelyje

ar ertmėje po medžio šaknimis [2].

Minta augaliniu ir gyvūniniu maistu.

Pavasarį pabudusios iš žiemos įmygio min-

110 pav. Miškinės miegapelės kaukolė (padidinta 2

kartus). 1 — kampinės ataugos skylutė

8. Lietuvos fauna


Didžioji miegapelė

Glis glis L., 1766

Соня-полчок (rus.)

Common dormouse; Edible dormouse (angį.)

Šeima. Miegapeliniai — Gliridae

115

111 pav. Miškinė miegapelė

t

ta pumpurais, jaunomis šakelėmis, pernykštėmis

sėklomis, vabzdžiais ir kitais bestuburiais.

Taip pat kiaušiniais, jaunikliais ir

net suaugusiais paukščiais. Vasarą daug

ėda vaisių ir uogų, o rudenį — sėklų,

ypač gilių [2, 157].

Miškinės miegapelės vadų skaičius per

veisimosi sezoną priklauso nuo geografinės

platumos. Pavyzdžiui, Izraelyje jos

atveda 2—3 vadas, Kaukaze ir Vidurinėje

Azijoje — 2, o TSRS europinėje dalyje

— tik 1 vadą birželio mėn. Vadoje

būna 2—6 jaunikliai, kurie gimsta akli,

pliki ir sveria apie 2 g. Po 16—18 dienų

jaunikliai praregi, o 4—5 savaičių amžiaus

pradeda gyventi savarankiškai. Lytiškai

subręsta po metų [2, 157].

Pagrindiniai miškinės miegapelės priešai

— smulkūs plėšrieji žinduoliai ir pelėdos.

Dėl gyvenamųjų vietų (drevių, inkilų)

konkuruoja su uoksiniais paukščiais,

voverėmis, šikšnosparniais, vapsvomis.

Voverės, geniai, vapsvos geba jas išvyti

iš uoksų. Smulkius uoksinius paukščiukus

miegapelės įveikia pačios.

Kur miškinių miegapelių gausu (Belovežo

girioje, Voronežo rezervate), jos

užima iki 50 — 90% paukščiams iškeltų

inkilų, išgeria kiaušinius, suėda jauniklius

ir net suaugusius paukščius.

Didžiausia, panaši į voverę miegapelė.

Ausys nedidelės, apvalios, apaugusios

trumpais plaukais. Akys didelės, juodos.

Priekinės galūnės nedaug trumpesnės negu

užpakalinės, nagai lenkti, stiprūs ir aštrūs.

Uodega apaugusi ilgais tankiais

plaukais (žr. 81 pav.).

Kailiukas pilkas, kartais su rusvu atspalviu.

Nugara šiek tiek tamsesnė už šonus.

Kaklas, krūtinė ir pilvas balti su neryškiu

pilkšvu ar gelsvu atspalviu. Akis

juosia siauras juosvų plaukų apvadėlis.

Jauniklių kailiukas pirmą vasarą pilkas,

be rudo atspalvio, plaukai trumpi, lygūs.

Uodega cilindro formos, apaugusi trumpučiais

plaukais.

Kaukolės smegeninė dalis truputį suplota.

Skirtingai nuo kitų miegapelių, apatinio

žandikaulio kampinėje ataugoje

nėra skylutės (112 pav.). Dantų (104

pav.,/) formulė — kaip lazdyninės miegapelės.


154 mm, P 23—30 mm, A 16—26 mm,

kaukolės KBi 33,8—38,3 mm [205],

Q 80-120 g.

Paplitimas. Didžiosios miegapelės arealas

apima beveik visą Vakarų Europą

(išskyrus Pirėnų pusiasalį ir juostą, apimančią

šiaurines Prancūzijos, Belgijos,

Olandijos, VFR ir VDR sritis), Rytų Europos

centrinius rajonus, Kaukazą, Užkaukazę.

Azijinė arealo dalis neištirta.

Žinoma, kad ji gyvena Mažojoje Azijoje,

šiaurės vakarų Irane.

XVIII — XIX a. Lietuvos faunos aprašymuose

didžioji miegapelė visur minima.

E. Eichvaldo [14] nuomone, ji retesnė

kaip kitos miegapelių rūšys. D. Afanasjevas

[129] nurodo ją esant Telšių ir Raseinių

apskrityse. XX a. ši miegapelė aptikta

tik dviejose vietose (105 pav.). Viena

sugauta 1936 m. gruodžio 7 d. Kauno

rajone, kita — tų pačių metų rugsėjo 23 d.

Lazdijų rajone [41].

Biologija. Labiausiai mėgsta senus ir

vidutinio amžiaus plačialapius miškus, kuriuose

vyrauja ąžuolai, skroblai, bukai,

taip pat daug laukinių obelų ir kriaušių.

112 pav. Didžiosios miegapelės kaukolė (padidinta

1,5 karto)

Aptinkama ir mišriuose miškuose, kuriuose

vyrauja lapuočiai.

Lizdai beveik visada būna senų medžių

drevėse, kartais inkiluose, po medžių šaknimis,

urveliuose. Juos miegapelė suka

iš sausos žolės, samanų, lapų, savų vilnų

[224].

Aktyvi sutemus ir naktį. Aktyviausia

vakare ir rytą prieš patekant saulei. Per

metus aktyvumo periodas trumpas — įvairiose

arealo vietose jis trunka nuo 4,5 iki

6,5 mėnesio. Kitą metų dalį ši miegapelė

miega. Žiemoja giliuose urveliuose, po

medžių šaknimis, drevėse ir kitose slėptuvėse.

Minta augaliniu maistu: obuoliais,

kriaušėmis, slyvomis, abrikosais, vyšniomis,

riešutais, gilėmis. Stambių vaisių ėda

tiktai sėklas. Gyvūninis maistas sudaro

nedidelę raciono dalį — tai įvairūs vabalai,

šimtakojai, šliužai, rečiau — paukščių

kiaušiniai, paukščiukai ir suaugę smulkūs

paukščiai, smulkūs žinduoliai [224].

Per metus išaugina tik vieną jauniklių

vadą. Poruotis pradeda pabudę iš žiemos

įmygio po 1 — 2 savaičių ir tai trunka

iki birželio pabaigos. Nėštumo trukmė —

apie 25 dienas [120]. Veda 5 — 7 (iki

10) jauniklius, kurie gimsta akli, pliki ir

sveria 2,5 g. Jaunikliai greitai auga ir po

mėnesio tampa savarankiški. Lytiškai subręsta

peržiemoję [224].

Burys. Graužikai — Rodentia Šeima. Šokliniai — Dipodidae 117

*

Paplitę Europos ir Azijos miškų, miškastepių

bei stepių zonose, o sicistos — ir

Šiaurės Amerikoje. Iš viso 38 rūšys. TSRS

23 rūšys, Lietuvoje — 1 rūšis, priklausanti

sicistų (Zapodime) pošeimiui. Kai

kurie sistematikai sicistas išskiria iš šoklinių

šeimos į atskirą sicistinių (Zapodidae)

šeimą.

Beržinė sicista

Sicista betulina Palias, 1778

Лесная мышовка (rus.)

Birch mouse (angį.)

113 pav. Didžioji miegapelė su jaunikliais

Senovės romėnai labai mėgo ir net gardumynu

laikė didžiosios miegapelės mėsą.

Rudenį jie gaudydavo nutukusias miegapeles

ir laikydavo specialiuose soduose,

aptvertuose aukštomis lygiomis tvoromis.

Norėdami nupenėti, dėdavo į didelius

molinius indus, vadinamus glirarium,

sočiai penėdavo riešutais ir kaštonais.

Vakarų Europoje (Vokietijoje) jas nuo

seno gaudė dėl gero kailiuko ir skanios

mėsos. Be to, naikino kaip vaismedžių

sodų kenkėją.

Ten, kur didžiųjų miegapelių gausu

(Moldavijoje, Kaukaze), jos sunaikina

daug trešnių, kriaušių, obuolių, slyvų,

vynuogių, graikiškų riešutų. Nuo jų nukenčia

uoksiniai miško paukščiai.

Šeima

Šokliniai

Dipodidae

Smulkūs, panašūs į peles žvėreliai. Nuo

pelių skiriasi ilgomis ir stipriomis užpakalinėmis

ir trumpomis priekinėmis galūnėmis,

gerokai ilgesne už kūną uodega

ir dantų sistema. Daugumos rūšių viršutiniame

žandikaulyje yra 4, o apatiniame —

3 poros skruostinių dantų. Jų kramtomasis

paviršius gumburiuotas.

Iš pirmo žvilgsnio panaši į pelę. Akys ir

ausys mažos. Galūnės penkiapirštės, užpakalinės

beveik dvigubai ilgesnės už priekines,

dėl to sicista gali bėgti šokuodama.

Uodega vos ne dvigubai ilgesnė už lieme-

114 pav. Beržinės sicistos kaukolė (padidinta 3,5

karto)

nį, padengta žvynais ir trumpais retais

plaukais. Sicista gerai laipioja krūmų šakomis

ir žolių stiebais, nes jos uodega kibi.

Gerai plaukia.

Kailiukas švelnus. Nugara ir šonai pilkšvai

rudi, o pasmakrė, krūtinė ir pilvas

šviesiai pilki su gelsvu atspalviu. Išilgai

nugaros eina tamsus, beveik" juodas 2 —

3 mm pločio ruoželis. Ausys tamsios. Uodegos

viršutinė pusė tamsiai pilka ar beveik

juoda, apatinė — šviesiai pilka.


Q 6,8 (4,8—9,3) g, L 57,2 (50—

66,6) mm, C 87 (76,8—96,5) mm, P 15,1

(13,6—16,3) mm, A 11,3 (10,2—

12) mm. Patinai truputį didesni už pateles.

Kaukolės smegeninė dalis ovali, jos plotis

beveik lygus skruostų pločiui (114

pav.). Veidinė dalis siaura. Tarporbitinis

susiaurėjimas neryškus. Orbitos didelės.

Dantų formulė: I-į- C - P i M - = 18.

Skruostinių dantų paviršius gumburiuotas

(115 pav.).

Kaukolės matmenys (n — 6—8):

KBi 16,8 (16,3—17,8) mm, Sp 8,8

(6,2—9,5) mm, TOp 3,8 (3,6—3,9) mm,

DKa 7,4 (7,2—7,5) mm, VDEi 2,9

(2,8—3,0) mm, Di 4,3 (4,1—4,6) mm.

Paplitimas. Beržinės sicistos arealas

apima Eurazijos miškų zoną. į šiaurę ji

paplitusi iki Karelijos, Archangelsko srities,

Pečioros žemupio bei Tazo vidurupio,

į pietus — iki Ukrainos šiaurinės

dalies, Šiaurės Kaukazo bei Kazachstano,

į rytus — iki Ramiojo vandenyno.

Lietuvoje kol kas žinoma nedaug sicistų

radimviečių. Pirmą kartą sicistą sugavo

A. Mačionis 1928 m. Rūdninkų girioje.

1933 m. sicista rasta pelėdos išvamose

Nemuno deltoje. 1969, 1976 ir 1977 m.

sicistų sugauta Nacionalinio parko miškuose,

1977 ir 1980 m. — Kazlų Rūdos

miškuose, 1979 — 1980 m. — Čepkelių

rezervate. 1982 m. plėšrūno perkąsta sicista

rasta Vilkaviškio rajone. Manoma,

kad sicista gyvena ir kitose respublikos

vietose, bet dėl slapto gyvenimo būdo retai

pastebima.

Biologija. Gyvena įvairių tipų drėgnuose

mišriuose miškuose. Čepkelių rezervate

beržinė sicista aptikta pušyne, jauname

beržyne ir beržų su pušelėmis jaunuolyne.

a

115 pav. Beržinės sicistos viršutiniai (a) ir apatiniai

(b) skruostiniai dantys

b


116 pav. Beržinė sicista

Mažai ištirta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose

arealo srityse. Literatūroje nurodoma,

kad gūžtą įsirengia sutrūnijusiuose

kelmuose, pelinių graužikų urveliuose,

kiaurymėse po medžių šaknimis, neaukštai

nuo žemės esančiuose uoksuose. Kartais

ir pati išsikasa nedidelį urvelį.

Veikli prietemoje ir naktį nuo gegužės

iki rugsėjo mėn. Sukrovusi riebalų atsargas,

įminga žiemos miegu. Miega apie

7 mėnesius.

Minta įvairių augalų sėklomis, jų sultingomis

dalimis, pumpurais, uogomis,

vabzdžiais ir jų lervomis, kitais bestuburiais.

Sicistos nėštumo trukmė — 25 — 30

dienų. Per veisimosi sezoną atveda 1 — 2

vadas po 3 — 10 jauniklių. Jaunikliai

gimsta akli ir pliki, praregi po 25 dienų

[241]. 1977 m. rugpjūčio 22 d. Nacionaliniame

parke sugauta 8,5 g. masės patelė

buvo atvedusi 2 jauniklių vadas: pirmoje

— 4, antroje — 3 jauniklius. Tą pačią

dieną sugauto 7,2 g patinėlio sėklidėse

dar vyko spermatogenezė. 1980 m. rugpjūčio

26 d. Čepkelių rezervate sugautų

8,7 ir 9,3 g masės patinėlių sėklidėse spermatogenezė

jau buvo pasibaigusi. Tai

rodo, kad Lietuvoje sicistos veisimosi periodas

baigiasi rugpjūčio mėn. ar rugsėjo

pradžioje.

Potencialūs sicistos priešai gamtoje gali

būti visi plėšrūnai, kurie minta peliniais

graužikais. Konkurentais gali būti visi

smulkieji žinduoliai, gyvenantys panašiose

slėptuvėse ir mintantys tokiu pačiu maistu.

Sicistos ligos ir parazitai Lietuvoje netirti.

Šeima

Peliniai

Muridae

Gausi ir įvairi graužikų grupė. Snukutis

smailus. Galūnės penkiapirštės. Užpakalinių

galūnių I pirštas trumpesnis už kitus,

0 priekinių — beveik sunykęs. Uodega

maždaug kūno ilgio. Vienų kailiukas švelnus,

trumpo plauko, kitų — su ilgesniais

kietais akuotplaukiais, dengiančiais trumpus

vilnaplaukius.

Dantų iš viso 16: viršuje ir apačioje po

1 porą kandžių ir po 3 poras krūminių.

Krūminių dantų kramtomąjį paviršių

sudaro buki gumburėliai, išsidėstę trimis

skersinėmis eilėmis, arba žemos skersinės

keteros.

Paplitę visame pasaulyje (išskyrus poliarines

sritis). Daugiausia rūšių yra Pietryčių

Azijoje. Gyvena įvairiuose landšaftuose.

Kai kurios rūšys kosmopolitai, žmogaus

įnamiai. Minta augaliniu ir gyvūniniu

maistu. Veisiasi šiltuoju metų laiku, o

palankiomis sąlygomis — apskritus metus

Ḋauguma rūšių kenkia žemės ūkio kultūroms,

padaro žalos produktų sandėliuose,

gyvulininkystės fermose, platina įvairias

infekcines ligas (erkinį encefalitą,

marą, tuliaremiją, leptospirozę, pseudotuberkuliozę

ir kt.), kurių sukėlėjus (bakterijas,

virusus) perneša utėlės, blusos ir

erkės, parazituojančios kailyje ir odoje.

Kadangi visų Lietuvos pelių ir žiurkių

ektoparazitų fauna panaši, nurodomos

dažniau aptinkamos rūšys: utėlių — Haplopleura

acanthopus ir Polyplax serata;

blusų — Leptopsylla segnis, Ceratophyllus

turbidus, C. fasciatus, C. walkeri,

C. sciurorum, Ctenophthalmus uncinatus,

Ct. agyrtes, Pulex irritans; erkių — Ixodes

ricinus, I. laguri, /. trianguliceps, Laelaps

agilis, Eulaelaps stabularis, Haemogamasus

nidi, Haemolaelaps glasgowi,

Histionyssus isabelinus ir kt. [60], (E.J.).

Iš viso apie 400 rūšių. TSRS 11 rūšių,

Lietuvoje — 7. Šeimoje 6—7 pošeimiai.

Lietuvos rūšys priklauso pelių (Mūrim e)

pošeimiui.

Naminė pelė

Mus musculus L., 1758

Домовая мышь (rus.).

House mouse (angį.)

Vikrus žvėrelis. Snukutis smailus, akys ir

ausys didelės. Uodega paprastai trumpesnė

už kūną, apaugusi trumpais rėtais plaukais

ir padengta žiedais išsidėsčiusiais žvynais.

Naminių pelių specifinis nemalonus šlapimo

kvapas. Toks kvapas tvyro ir patalpose,

kuriose jos apsigyvena.

Kailiukas švelnus, blizgantis. Daugumos

nugara tamsiai pilka, kartais su nežymiu

rudu atspalviu, šonai šviesesni, o kūno

apačia šviesiai pilka. Kai kurių naminių

pelių kailiukas šviesesnis, su smėlio atspalviu.

Vienų riba tarp tamsios nugaros

ir šviesaus pilvo ryški, kitų — pamažu

pereinanti. Uodegos viršutinė pusė tamsiai

pilka. Jauniklių kailiukas pilkesnis.


72) Q 17,5 (12,4—27) g, L 80 (69,4—

95,5) mm, C 64,8 (52—76) mm, P 16,4

(14—18,2) mm, A 12,8 (10,8— 14,5) mm;

patelių (n — 50) Q 23,1 (12,8—33,1) g,

L 84,8 (68,5—96,8) mm, C 67,2 (56—

80) mm, P 16,1 (13,8—17,5) mm,

A 12,9 (10,3—14,4) mm.

Kaukolė plati. Kai kurie jos požymiai

būdingi tik naminei pelei. Kandžių vidinėje

pusėje yra nedideli kyšuliai, į kuriuos

remiasi apatinių kandžių viršūnės (83

pav., b). Viršugalvio kaulų priekiniai nusmailėję

kampai giliai įsiterpę į kaktikaulius

(117 pav.). Kandžių angos siauros,

bet ilgos — iki M1 danties karūnėlės vidurio.

Krūminiai dantys su šaknimis. Dantų

formulė: i i C i P i M Į= 1 6

Kaukolės matmenys: patinų (n — 11 —

13) KBi 20,1 (19,3—20,9) mm, VDi

10,7 (10—11,8) mm, Sp 11 (10,6—

11,8) mm, TOp 3,8 (3,6—3,9) mm,

DKa 7,5 (7,3—7,7) mm, Di 5 (4,8—

5,4) mm, VDEi 3,4 (3,3—3,7) mm;

patelių (/1 — 9—12) KBi 21,4 (19,8—

22.1) mm, VDi 11,4 (10,5—12) mm,

Sp 11,6 (11 — 12,1) mm, TOp 3,8 (3,4—

4.1) mm, DKa 7,5 (7,2—7,8) mm, Di 5,4

(4,9—5,9) mm, VDEi 3,6 (3,3—4) mm.

Lietuvoje paplitusi naminė pelė priklauso

nominalinei Mus musculus musculus

formai [60].

Paplitimas. Naminė pelė paplitusi kosmopolitiškai

ir aptinkama visuose žemynuose,

kur gyvena žmogus.

Lietuvoje naminė pelė paplitusi visur.

Tai viena iš gausiausių pelinių graužikų

rūšių.

Biologija. Gyvena trobesiuose ir natūraliuose

biotopuose. Žiemą ir anksti pavasarį

naminių pelių daugiausia būna pastatuose.

Balandžio antroje pusėje ir gegužės

mėn. dalis populiacijos migruoja

į laukus ir sugaunamos net už 300—500 m

nuo fermų ir sodybų. Birželio ir liepos

mėn. kultūrinėse ganyklose naminės pelės

sudaro 3,5—13,2% visų smulkiųjų

žinduolių. Mažesniuose (10—50 ha)

grūdinių kultūrų plotuose paplinta po visą


Šeima. Peliniai — Muridae 121

117 pav. Naminės pelės kaukolė (padidinta 2,5 karto):

1 — viršugalvio kaulo priekinis kampas, 2 —

kandžio anga

fjHp ' ,r-*>T*J

118 pav. Naminė pelė

ЩШЯЛ

javų lauką, o dideliuose (50—150 ha) —

aptinkama daugiausia pasėlių pakraščiuose,

maždaug 50 m ruože.

Rugsėjo—spalio mėn. naminės pelės

grįžta į trobesius. Daugiausia jų būna

vienaaukščiuose mediniuose pastatuose

kaimo vietovėse ir miestų pakraščiuose.

Žiemoja gyvenamuose namuose, klėtyse,

tvartuose, javų kūgiuose, o palankiomis

sąlygomis — ir natūraliose stacijose.

Lizdus suka po grindimis, kartais

įsikuria knygų, drabužių spintose, susisuka

lizdą paltų, kostiumų kišenėse ir kt.

Lizdas su 4 peliukais aptiktas ant laikomos

tvarte nenukirptos avies nugaros

[60]. Natūraliuose biotopuose naminės

pelės kasa negilius ir nesudėtingus urvelius

arba pasinaudoja kitų smulkių graužikų

urveliais.

Veikli ištisus metus. Aktyviausia naktį.

Trobesiuose prisitaiko prie žmonių gyvenimo

ritmo: reaguoja ne tiek į šviesą, kiek

į žmonių keliamą triukšmą ir iš slėptuvės

išeina tik tada, kai ramu.

Trobesiuose naminė pelė minta daugiausia

žmogaus maisto produktais. Laukuose

pavasarį maitinasi sudygusiais javų

grūdais, pernykštėmis augalų sėklomis,

bet daugiausia (53%) — žaliosiomis

augalų dalimis. Vasarą skrandžiuose būna

daugiausia grūdų ir žolių sėklų, šiek tiek

vabzdžių, ypač vabalų, ir kirmėlių. Žaliosios

augalų dalys sudaro nedidelį procentą.

Rudenį taip pat daugiausia minta grūdais

ir sėklomis.

Šildomose patalpose, kai yra pakankamai

maisto, veisiasi ištisus metus. Nešildomose

— rudenį ir žiemą beveik visiškai

nesiveisia [60].

Gamtoje naminės pelės pradeda veistis

balandžio pabaigoje—gegužės pradžioje.

Balandžio pabaigoje visi patinėliai jau būna

lytiškai aktyvūs. Intensyviausiai veisiasi

birželio—rugpjūčio mėn. Šiuo laikotarpiu

lytiškai aktyvūs patinėliai sudaro

68—90%, o vaikingos ir žindenės patelės—

45—90%. Per veisimosi sezoną

patelės atveda 1—3 vadas po 2—13 peliukų.

Gyvenančių grūdinių kultūrų

laukuose patelių vislumas didesnis. Jų vadų

jauniklių skaičiaus vidurkis 8,6—8,8

(kultūrinėse ganyklose — 6,0—6,5). Didžiausios

antros (vasarinės) vados (vidurkis—

10,4 jauniklio).

Trobesiuose naminės pelės per metus

gali atvesti iki 10 vadų, kuriose būna 5—

13 (vidurkis 7,2) jauniklių [60]. Natūraliuose

biotopuose veisiasi, matyt, iki spalio

mėn., nes tuo laiku dar pasitaiko pavienių

lytiškai aktyvių patinėlių ir nėščių

patelių.

Naminės pelės nėštumo trukmė —

20—21 diena. Jaunikliai gimsta akli ir

pliki. Plaukais apauga po savaitės, o po

12—14 dienų praregi ir pradeda gyventi

savarankiškai. Lytiškai subręsta po

1,5—2 mėnesių, kai sveria 10—11 g.

Natūraliomis sąlygomis gyvena iki 1,5

metų, nelaisvėje — iki 4—6 metų.

Priešų daug. Tai praktiškai visi plėšrieji

žinduoliai ir paukščiai, pelėdos. Konkurentai

— kiti peliniai graužikai.

Naminės pelės gali būti tuliaremijos ir

leptospirozės platintojos. Jas parazituoja

kirmėlės (aptikta 10 rūšių), iš jų kaspinuočiai

Hymenolepis diminuta, Rodentolepis

straminea ir Hydatigera taeniaeformis

bei apvaliosios kirmėlės Syphacia

obvelata ir Trichinella spiralis yra pavojingos

ir žmonėms. Kitos rūšys-— specifiniai

pelinių graužikų parazitai [168],

(J. K.).

Parazitinių pirmuonių diagnozuotos 3

kokcidijų rūšys, iš jų dažniausiai aptinkama

Eimeria falciformis [128].

Naminė pelė sunaikina ir apteršta maisto

produktus, apgraužta knygas, drabužius,

baldus, išgraužta skyles grindyse.

Padaro žalos žemės ūkio kultūroms, sandėliuojamiems

produktams.

Dirvinė pelė

Apodemus agrarius Palias, 1771

Полевая мышь (rus.)

Striped mouse (angį.)

Dirvinė pelė didesnė už naminę. Jos snukutis

bukokas. Ausys mažesnės, palenktos

į priekį nesiekia akių. Uodega sudaro

apie 70 % kūno ilgio, padengta trumpais

retais plaukais ir žiedais išsidėsčiusiais

žvynais.

Kailiukas švelnus, blizgantis. Nuo kitų

Apodemus genties pelių skiriasi gelsva

kailiuko spalva. Be to, išilgai nugaros eina

2 mm pločio tamsiai rudas ar beveik juodas

ruoželis. Šonai šviesesni už nugarą.

Kūno apačia pilkšva. Ryški riba tarp tamsaus

kūno viršaus ir šviesios apačios. Letenos

apžėlusios gelsvais ar gelsvai pilkais

trumpais plaukais. Vakariniuose Lietuvos

rajonuose (Kuršių marių pakrantėse)

dirvinės pelės tamsesnės [60].


82) Q 27 (18,8—37,1) g, L 96,4 (86,3—

114) mm, C 71,5 (59—81) mm, P 17,8

(14,4—19,2) mm, A 12,1 (10—14,2) mm;

patelių (n — 42) Q 29,1 (18,5—

39) g, L 97,6 (86,4—107,2) mm, C

72,4 (61 — 87) mm, P 17,9 (16,8—

19,3) mm, A 12,2 (10,5—14,9) mm.

Kaukolė gana stambi, šiek tiek suplota

(119 pav.). Užorbitinės sąsmaukos šonuose

yra ryškūs voleliai, kurie gali siekti

viršugalvio kaulus. Kandžių angos plačios

ir trumpos, vos siekia pirmuosius krūmi-



119 pav. Dirvinės pelės kaukolė (padidinta 2,2

karto)

120 pav. Dirvinė pelė

nius dantis. Dantų formulė — kaip naminės

pelės. Skirtingai nuo kitų Apodemus

genties pelių, dirvinės pelės M" danties

kramto jo paviršiaus priekyje yra tik vienas

(vidinėje pusėje) gumburėlis (žr. 84 pav.,

a).


21) KBi 24,1 (22,4—25,6) mm, VDi

13,5 (11,9—14,9) mm, Sp 11,9 (11,1 —

12,9) mm, TOp 4,4 (4,1—4,8) mm,

DKa 9 (8,4—9,4) mm, Di 6,5 (6—

7,2) mm, VDEi 3,9 (3,6—4,2) mm; patelių

(n — 5) KBi 24,7 (23,8—26,4) mm,

VDi 13,8 (13,1—14,9) mm, Sp 11,9

(11,5—12,3) mm, TOp 4,3 (4,3—

4,4) mm, DKa 9,2 (8,8—9,6) mm, Di

6,6 (6,3—7,1) mm, VDEi 3,8 (3,7—

4) mm.

Paplitimas. Gyvena Vakarų ir Vidurio

Europoje, TSRS europinėje dalyje (išskyrus

šiaurinius rajonus ir Krymą), Kazachstano

šiaurės rytuose, Kirgizijos šiaurėje

ir Vakarų bei Vidurio Sibiro pietiniuose

rajonuose iki Baikalo. Izoliuota

arealo dalis apima Amūro baseiną ir tęsiasi

iki Korėjos ir Taivanio.

Lietuvoje dirvinė pelė aptinkama

visur.

Biologija. Mėgsta drėgnesnius biotopus,

todėl dažnesnė krūmais apaugusiuose paupiuose,

paežerėse, nendrynuose, pagrioviuose,

bet gyvena ir soduose bei javų

laukuose. Žiemkenčių plotuose ji pasirodo

balandžio pabaigoje—gegužės pradžioje,

o vasarojaus bei daugiamečių žolių —

gegužės mėn. ir birželio pradžioje. Gausesnė

nedideliuose javų laukuose, kurie

ribojasi su mišku. Didelių atvirų laukų ji,

matyt, nemėgsta, nes, pavyzdžiui, Vidurio

Lietuvos grūdinių kultūrų plotuose

reta. Dažniau aptinkama kultūrinių ganyklų

patvoriuose, prie greta augančių pasėlių.

Dideliuose miškuose labai reta.

Rudenį (paprastai spalio mėn.) dalis

dirvinių pelių patraukia į žiemavietes.

Žiemoja šiaudų stirtose, daržinėse, trobesiuose

ir net bičių aviliuose. Natūraliuose

biotopuose kasa negilius ir nesudėtingus

urvelius, 30—40 cm gylyje būna 10—

18 cm pločio ir 6—12 cm aukščio kamera,

kurioje telpa lizdas, padarytas iš

susmulkintų žolelių [60.

Veikli ištisus metus. Maisto ieško paprastai

naktį, bet rudenį ir žiemą bėgioja

ir dieną. Ieškodama maisto gali nutolti

nuo urvo iki 50—500 m.

Pagrindinis maistas — grūdai ir įvairių

laukinių augalų sėklos, o pavasarį ir vasarą

taip pat žaliosios augalo dalys. Dar

ėda vabzdžius, jų lervas, sliekus. Vėlai

rudenį ir žiemą minta beveik tiktai grūdais

ir augalų sėklomis. Anksti pavasarį

kartais graužia medelių ir krūmų žievę.

Pradeda veistis balandžio pabaigoje.

1976—1983 m. balandžio pabaigoje

Vidurio Lietuvoje 67% sugautų patelių

jau buvo su pradinės vystymosi stadijos

embrionais, o visi patinėliai — lytiškai aktyvūs

(sėklidžių masė — 420—720 mg).

Gegužės mėn. jau būna žindenių. Birželio

mėn. dalis patelių (apie 17%) jau būna

apvaisintos antrą kartą, o liepos mėn.

pradeda veistis pirmųjų vadų jaunikliai.

Rugpjūtį dauguma patelių (86%) būna

atvedusios 1—2, o kai kurios (15%)

ir 3—4 vadas. Spalio mėn. vaikingų

patelių jau nebūna, bet žindenių dar pasitaiko.

Dirvinės pelės nėštumo trukmė 20—

23 dienos. Jaunikliai gimsta pliki ir akli.

Praregi 11 —14 dieną. Užaugę iki 8—

9 g, palieka lizdą ir pradeda gyventi savarankiškai.

Jaunos patelės pradeda veistis

birželio—rugpjūčio mėn., būdamos

maždaug 13—15 g. Patinėliai tampa lytiškai

aktyvūs, kai kūno masė — 17—

19 g, o sėklidžių — 279—395 mg.

Dirvinės pelės veda 2—12 jauniklių

(2 lent.). Sausomis vasaromis 25—33 %

embrionų, ypač pirmųjų ir antrųjų vadų,

rezorbuojasi.

2 lentelė. Dirvinės pelės embrionų skaičius vadose

Iš tirta

p a te lių

E m b rio n ų s k a ič iu s

2 5 6 7 8 9 10 11 12

Iš viso

e m b r io

n ų

V id u tin iš

k a i 1 p a

te le i

46 2 2 4 13 11 9 3 1 1 351 7,6

Dirvinės pelės amžius trumpas. Gamtoje

jų populiacijos atsinaujina per 2 metus.

Nelaisvėje gyvena ilgiau. Vivariumo

sąlygomis vienas patinas išgyveno 1179

dienas.

Dirvinės pelės priešai ir konkurentai

tie patys kaip ir kitų pelinių graužikų.

Dirvines peles parazituoja 8 erkių, 3

utėlių ir 4 blusų rūšys. Iš endoparazitų

aptikta 2 kaspinuočių ir 1 apvaliųjų kirmėlių

rūšis, iš jų kaspinuotis Hymenolepis

diminuta yra ir žmogaus parazitas

(J. K.). Parazitinių pirmuonių diagnozuotos

2 rūšys: gana dažna Eimeria agrarii

ir retesnė E. gandobica [128].

Žalingos agrocenozėse tik tais metais,

kai jų gerokai pagausėja. Tada dirvinė

pelė sunaikina nemažai grūdų. Žiemą ir

anksti pavasarį gali apgraužti jaunų medelių

žievę. Kartais įlenda į bičių avilius ir

išėda perus, bičių duoną, sunaikina dalį

bičių.

Geltonkaklė pelė

Apodemus flavicollis Melchior, 1834

Желтогорлая мышь (rus.)

Yellow-necked mouse (angį.)

Tai pati didžiausia mūsų krašto pelė, labai

vikri, graži ir, pasak T. Ivanausko,

elegantiška. Jos snukutis smailus. Ausys

didelės ir plačios, palenktos į priekį siekia

akis. Kūnas stiprus, raumeningas. Maždaug

kūno ilgio uodega apaugusi retais

plaukais ir padengta žvynais, kurie sudaro

180—220 žiedų. Pagal žvynų žiedų skaičių

geltonkaklę pelę galima atskirti nuo

miškinės. Užpakalinės kojos ir letenos gerokai

ilgesnės už priekines, todėl gali bėgti

dideliais šuoliais. Puikiai laipioja medžių

kamienais, trobesių sienomis, gerai šokinėja.

Kailiukas švelnus, blizgantis. Suaugusių

žvėrelių nugara pilkai ruda, šonai gelsvai

rusvo atspalvio, kūno apačia balta, kartais

su pilkšvu.ar gelsvu atspalviu. Suaugusių

pelių pakaklėje tarp priekinių kojų

yra įvairios formos ir didumo gelsvai oranžinė

dėmė. Jaunos geltonkaklės tamsesnės

ir pilkesnės, panašios į miškines peles.

Vienas ryškesnių požymių, skiriančių geltonkakles

ir miškines peles,— užpakalinių

letenų ilgis: suaugusių geltonkaklių

užpakalinės letenos būna apie 25 mm ilgio,

o miškinių — apie 20 mm ir mažiau.

Kūno masė ir matmenys (n— 149):

Q 38,4 (29,4—54,1) g, L 107,4 (91,8—

123,8) mm, C 108,6 (77—128) mm,



P 24 (21,0—26,8) mm, A 18 (14,1—

23,2) mm. Patinai ir patelės didumu beveik

nesiskiria.

Kaukolė gana stambi, kampuota (121

pav.). Kaktikaulių kraštais nuo tarporbitinės

sąsmaukos iki žvynakaulio tęsiasi

keteros pavidalo voleliai. Skruostų lankai

ploni ir mažai išlinkę į šonus. Kandžių

angos trumpos — nesiekia pirmųjų krūminių

dantų. Dantų formulė kaip naminės

pelės. Danties M2 kramtomojo paviršiaus

priekiniame krašte yra 2 gumburėliai

(tuo geltonkaklė skiriasi nuo dirvinės

pelės) (žr. 84 pav., b).


27,7 (25,3—30,4) mm, VDi 15,9

(14,1 —17,2) mm, Sp 14,3 (12,9—

15,9) mm, TOp 4,3 (4—4,9) mm, DKa

9,9 (9,3—10,6) mm, Di 7,7 (6,9—

8,7) mm, VDEi 4,3 (4—5,1) mm.

Lietuvoje paplitusi geltonkaklė pelė

priklauso nominaliniam porūšiui Apodemus

f. flavicollis (60].

Paplitimas. Geltonkaklės pelės arealas

apima Vakarų Europą, Rytų Europos

vakarines, centrines ir pietines sritis, Krymą

ir Užkaukazę.

Lietuvoje ši pelė aptinkama visoje teritorijoje.

Pagal gausumą tarp miškuose

gyvenančių pelinių graužikų užima antrą

vietą (po rudojo pelėno), o kai kuriuose

biotopuose yra dominuojanti.

Biologija. Paprastai gyvena miškuose.

Labiausiai mėgsta lapuočių miškus, ypač

ąžuolynus, su lazdyno traku, senus miško

tipo parkus (tokiose vietose sudaro 40—

70% smulkiųjų žinduolių), medžiais ir

krūmais apaugusias upių bei ežerų pakrantes.

Labai reta (3—7%) grynuose

pušynuose, eglynuose, beržynuose.

121 pav. Geltonkaklės pelės kaukolė (padidinta 2

kartus)

Vasarą dalis geltonkaklių pelių iš miško

keliasi į laukus. Mozaikiškame landšafte,

kur grūdinių kultūrų plotai nedideli ir ribojasi

su mišku, jos paplinta po visą lauką,

o dideliuose monokultūrų plotuose dažniau

aptinkamos 100 m pločio pakraščio

juostoje, bet pasitaiko ir už 2—3 km nuo

miško.

Rudenį ir žiemą apsigyvena trobesiuose,

esančiuose prie miško, parko ar sodo.

Neretai įsikuria bičių aviliuose [60].

Gamtoje gyvena urveliuose, natūraliuose

uoksuose, dažnai užima paukščių inkilus

[49, 163].

Veikli ištisus metus, bet aktyvumas sezoniškai

kinta: pavasarį pamažu didėja, vasarą

būna didžiausias, rudenį mažėja. Žiemą

mažiausiai aktyvi. Bėgioja paprastai naktį,

kartais — ir dieną.

Minta daugiausia sėklomis. Anksti pavasarį

maistą paįvairina žaliosiomis augalų

dalimis (iki 10%), o nuo gegužės

mėn.— vabzdžiais ir paukščių jaunikliais

bei jų kiaušiniais. Vasarą ėda nemažai

uogų, rudenį — sėklas, rečiau vabzdžius

ir žolę.

Kaupia atsargas žiemai (iki 2,5 kg):

giles, riešutus, kaštonus, liepų ir kitų lapuočių

sėklas.

Geltonkaklei pelei labiau nei kitoms

pelių rūšims būdingas kanibalizmas. Jos

apgraužia pakliuvusius į spąstus savo gentainius

arba kitus graužikus, o laikomos

nelaisvėje dažnai suėda viena kitą [60].

Balandžio mėn. lytiškai aktyvūs visi

patinėliai (sėklidės sveria 300—780 mg).

Gegužės vidury jau pasitaiko antrą kartą

pelingų patelių, o liepos—rugpjūčio

mėn.— trečią ir ketvirtą kartą. Liepos

mėn. jau veisiasi ankstyvųjų vadų jaunikliai.

Veisimosi sezonas, matyt, baigiasi

rugsėjo mėn.

Sprendžiant iš embrionų skaičiaus (3

lent.), veda 2—12 jauniklių. Sausringo-

3 lentelė. Geltonkaklės pelės embrionų skaičius

122 pav. Geltonkaklė pelė

123 pav. Geltonkaklė pelė gerai laipioja

mis vasaromis daug embrionų žūva (rezorbuojasi)

— 10—177o iki implantacijos

ir 2—7% po implantacijos.

Ištirta patelių Embrionų skaičius vadoje Iš viso embrionų

2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

192 2 3 11 38 52 49 16 9 9 1 2 1236 6,4

Vidutiniškai 1

patelei



Miškinė pelė

Apodemus sylvaticus L., 1758

Лесная мышь (rus.)

Wood mouse (angį.)

124 pav. Geltonkaklės pelės pragraužti slyvų kauti

ūkai


Jaunikliai gimsta pliki ir akli. Praregi po

12—14 dienų. Užaugę iki 8 —10 g masės

(maždaug 20 dienų amžiaus), lizdą palieka.

Kai būna 20 g, išsišeria. Dauguma

patelių lytiškai subręsta ir pradeda veistis

3 mėnesių amžiaus, 25—27 g masės [60],

bet kai sąlygos palankios, subręsta ir veisiasi

anksčiau. 1979 m. liepos 25 d. sugauta

16,2 g patelė su 3 embrionais, o kitą dien

ą — 17,8 g patinėlis, kurio 130 mg masės

sėklidėse jau buvo prasidėjusi spermatogenezė.

Gamtoje geltonkaklės pelės išgyvena, iki

1,5 metų, o nelaisvėje — iki 5 metų.

Geltonkaklės peles gaudo plėšrieji žinduoliai

ir paukščiai, bet jos stiprios ir vikrios,

todėl plėšrūnams pakliūva nedažnai.

Iš 483 tūbuotojo suopio išvamų geltonkaklių

pelių rasta tik dviejose [60].

Geltonkaklės peles parazituoja 14 rūšių

erkių, 6 rūšys blusų ir 2 — utėlių.

Helmintų aptikta 10 rūšių, iš jų dauguma

specifiniai pelinių graužikų endoparazitai,

bet yra ir tokių, kuriais gali apsikrėsti

žmonės (Hydatigera taeniaeformis, Syphacia

obvelata) ir mėsėdžiai žinduoliai

(Alaria alata) [125, 168]. Parazitinių

pirmuonių diagnozuotos 7 rūšys, iš jų dažniausia

Eimeria apodemi [116, 125].

Geltonkaklės pelės, kai jų gausiau, žaloja

miškų jaunuolynus ir sodus (žiemą

ir anksti pavasarį apgraužta medelių žievę),

išgeria paukščių kiaušinius, suėda

jauniklius. Gali padaryti žalos bitynams.

Miškinė pelė labai panaši į jauną geltonkaklę.

Tai maždaug naminės pelės didumo

graužikas. Snukutis smailus, ausys didelės.

Užpakalinės kojos ilgesnės už priekines,

todėl gerai šokinėja. Gali nušokti iki 80

cm. Uodega ne ilgesnė už kūną, padengta

žvynais ir apaugusi retais trumpais plaukais.

Žvynai išsidėstę žiedais (jų būna

120—180). Gerai plaukioja.

Kailiukas nugaros srityje rudai pilkas.

Šonai šviesesni, gelsvai rudi. Pasmakrė,

krūtinė ir pilvas pilkšvai balti. Tarp šonų

ir pilvo spalvų ryški riba. Kai kurių ant

krūtinės tarp priekinių kojų būna nedidelė

šviesiai rusva dėmelė ar ruoželis. Jauniklių

kailiukas pilkesnis ir tamsesnis. Laukuose

125 pav. Miškinės pelės kaukolė (padidinta 2,3 karto).

I — kandžio anga

gyvenančių miškinių pelių kailiukas buna

šviesiai rudas, ochros spalvos.

Kūno masė ir matmenys ( n — 11):

Q 20,7 (15,6—31,8) g, L 88,0 (75,5—

105.5) mm, C 71,7 (57,2—82,5) mm,

P 19,9 (16,3—22,0) mm, A 14,8 (9,2—

17,0) mm.

Kaukolės smegeninė dalis apvali, iškili

ir gana stambi (125 pav.). Kitaip negu

geltonkaklės pelės, kaktikaulių kraštuose

volelių nėra, o kandžių angos siauresnės

ir ilgesnės — iki M1 karūnėlės vidurio.

Krūminiai dantys panašūs į geltonkaklės

(84 pav., c). Dantų formulė kaip naminės

pelės.

Kaukolės matmenys (n — 4—7): KBi

21,8 (21,1—22,2) mm, VDi 11,5 (10,7—

12) mm, Sp 12,2 (11,9—12,4) mm, TOp

3.9 (3,6—4,1) mm, DKa 8,4 (8,2—

8.5) mm, Di 6,1 (5,3—6,9) mm, VDEi

3.9 (3,6—4,1) mm.

Paplitimas. Gyvena beveik visoje Vakarų

Europoje, Šiaurės Afrikoje, Tarybų

Sąjungos europinėje dalyje (į šiaurę

iki Karelijos centrinės dalies, Archangelsko

srities bei Komijos ATS R pietinių

rajonų), Kaukaze, Vidurinėje Azijoje ir

Kazachstane (išskyrus dykumas), Vakarų

Sibiro pietinėje dalyje.

Lietuvoje dažnesnė pietryčių rajonuose

(Varėnos, Lazdijų, Alytaus), kitur reta

arba visiškai nerasta. Pavieniai žvėreliai

sugauti Plungės, Telšių, Kretingos, Zarasų

rajonuose, Nacionaliniame parke.

Biologija. Miškinė pelė paprastai aptinkama

mišriuose miškuose su tankiu pomiškiu.

Vasarą dalis miškinių pelių gyvena

grūdinių kultūrų laukuose. Slėptuvės ir

lizdai būna kelmuose, uoksuose, kiaurymėse

tarp medžių šaknų. Kartais pasinaudoja

kitų graužikų urveliais.

Veikli ištisus metus. Maisto ieško sutemus

ir naktį.

Pagrindinis maistas — medžių ir laukinių

bei kultūrinių augalų sėklos, vaisiai,

uogos. Pavasarį ėda ir vegetatyvines augalų

dalis. Dalį miškinės pelės raciono sudaro

vabzdžiai ir jų lervos.

Veisimasis nepakankamai ištirtas. Patelių

su 5— 10 embrionų sugauta liepos

pabaigoje, iš jų kai kurios buvo pelingos

trečią kartą. Rugpjūčio mėn. sugaunami

dar lytiškai aktyvūs patinėliai. Taigi mūsų

126 pav. Miškinė pelė



sąlygomis miškinė pelė gali atvesti 3—4

jauniklių vadas.


Jaunikliai gimsta akli ir pliki. Praregi

12—14 dieną. Pirmųjų vadų jaunikliai

lytiškai subręsta ir pradeda veistis tais

pačiais metais — patelės 11 —12 g, patinėliai

— 16 g masės. Gamtoje išgyvena

iki 1,5 metų.

Miškinių pelių rasta naminės ir liepsnotosios

pelėdų, pelėdikės, mažojo apuoko

išvamose, bet tarp kitų graužikų jos sudarė

nedidelį procentą [222].

Miškinės pelės parazitai Lietuvoje mažai

ištirti. Vidaus organuose aptiktos 3

helmintų rūšys: kaspinuotis Skrjabinotaenia

lobata ir apvaliosios kirmėlės

Syphacia montana bei S. stroma (J. K.).

Pelė mažylė

Micromys minutus Palias, 1771

Мышь-малютка (rus.)

Harvest mouse (angį.)

Tai mažiausia mūsų krašto pelytė. Snukutis

trumpas ir bukokas. Akys mažos.

Ausys taip pat nedidelės, palenktos į priekį

nesiekia akių. Ausies kaušelio apatinėje

vidinėje dalyje, prie klausos angos, yra

stambi triskiautė odos raukšlė, kuri, kai

reikia, gali uždengti klausos kanalą (žr.

82 pav., a). Uodega raumeninga, padengta

žvynais, o iš apačios apaugusi dar ir

trumpais retais plaukais. Ja gali apsivynioti

apie augalų stiebus ir plonas šakutes. Užpakalinės

letenos gana ilgos ir plačios.

Trynės ant padų ir pirštų pailgos, ištįsusios

išilgai pėdos. Priekinių kojų V, o

užpakalinių I pirštai trumpi. Ilgiausias

III pirštas.

Kailiukas tankus, švelnus, nugara kaštoninės

spalvos su oranžiniu atspalviu.

Šonai šviesesni. Pasmakrė, krūtinė ir pilvas

gelsvai balti. Tarp kūno viršaus ir

apačios spalvų ryški riba. Priklausomai

nuo gyvenamos vietos kailiuko spalva gali

šiek tiek skirtis. Jaunikliai paprastai

pilkšvi.


17) Q 6,9 (5,6—8) g, L 59 (49,6—

65) mm, C 55,1 (42,6—62,9) mm, P 13,6

(12,8—14,6) mm, A 9,2 (8,8— 10,2) mm;

patelių ( n — 16) Q 10 (6,4—12,8) g,

L 64 (50,7—80) mm, C 61,7 (48—

74) mm, P 13,7 (12,4—15) mm, A 9,2

(7,4—10,5) mm.

Kaukolės smegeninė dalis gana didelė,

apvali (127 pav.). Skruostų lankai ploni.

Kandžių angos — iki pirmųjų krūminių

dantų. Dantų formulė kaip naminės pelės.

Krūminių dantų kramtomasis paviršius

gumburiuotas.


KBi 16,9 (16,2—17,7) mm, VDi 8,9

(8,6—9,2) mm, Sp 9,2 (9,1—9,3) mm,

DKa 7 (6,8—7,2) mm, TOp 3,3 (3,2—

3,3) mm, Di 4 (3,8—4,1) mm, VDEi

3 (2,9—3) mm; patelių (n — 9) KBi 17,7

(16,8—18,4) mm, VDi 9,2 (8,6—

9,8)mm, Sp 9,4 (9,1 —10) mm, DKa 1

(6,9—7,1) mm, TOp 3,3 (3,2—3,4) mm,

Di 4,1 (4—4,4) mm, VDEi 3 (2,9—

3) mm.

Lietuvoje paplitusi pelė mažylė priskiriama

nominaliniam porūšiui Micromys

mi nutus minutus [187].

Paplitimas. Paplitusi Europos ir Azijos

miškuose, miškastepėse ir stepėse nuo Anglijos

ir Pirėnų pusiasalio iki Ramiojo vandenyno.

Lietuvoje aptinkama daugelyje vietų,

bet negausi, todėl mažai kas ją pažįsta.

Biologija. Gyvena paupių pievose, apaugusiose

tankia aukšta žole bei krūmais,

paežerių nendrynuose, pelkėse, piktžolėmis

apaugusiuose grioviuose, miško pakraščiuose,

apleistose sodybose. Kartais

aptinkama ir dirbamuose laukuose.

Lizdelį suka 40—80 cm aukštyje ant

tankių augalų stiebų (128 pav.). Labai

vaizdingai šios pelytės lizdą aprašo J. Elisonas

[26]: „Jei bevaikščiodamas nendrėmis

apaugusiu pabaliu arba bešienaudamas

viksvų pievoje pamatysi nendrių

arba viksvų viršūnėse apvalią, tokio didumo

ir formos, kaip suplotas žąsies kiaušinis,

gūžtą, kuri sudaryta iš tų pačių nendrių

arba viksvų lapų, paverstų plaušais, o

iš šono bus angelė ir vidus išklotas minkštais

augalų pūkais, tai žinok, kad aptikai

retą pelės mažylės gūžtą. Krūmuose gūžta

kabo ant šakutės arba javo stiebo apie

0,3 m aukštyje nuo žemės paviršiaus. Pagrindą

sudaro ilgi ir platūs vienaskilčių

augalų lapai, kurie nagingai supinami

išdraikytais tokių lapų plaušais — smailūs

pelytės dantukai padeda jai lapus suskirstyti

į plaušus“.

/27 pav. Pelės mažylės kaukolė (padidinta 3 kartus)

128 pav. Pelės mažylės lizdas

129 pav. Kabi uodegytė padeda pelei mažylei laipioti

žolių stiebeliais

Rudenį dalis populiacijos apsigyvena

prie gyvenviečių arba laukuose šiaudų

ar šieno stirtose. N. Likevičienės duomenimis

[60], 1950—1953 m. rudenį jos

sudarė 2—18%, o kai kur iki 70% javų

kūgiuose sugautų pelinių graužikų. Kita

dalis pelių mažylių lieka žiemoti natūraliuose

biotopuose, pasinaudoja kitų žvėrelių

urvais ir slėptuvėmis.

Veikli apskritus metus. Daugiausia bėgioja

vakare sutemus ir rytą dar neišaušus.

Ieškodama maisto, vikriai laipioja žolių

stiebais ir ploniausiomis krūmų šakutėmis.

Parnešta į namus greitai pripranta prie

žmogaus, yra nepaprastai judri.

9. Lietuvos fauna



Minta įvairių žolių, daugiausia varpinių,

javų ir medžių sėklomis, retkarčiais

— vabzdžiais. Pavasarį jų skrandžiuose

daugiausia būna žalių augalų masės,

vasarą — vabzdžių, o rudenį — tik

augalų sėklų [60].

Veisimosi periodas, matyt, prasideda

gegužės pradžioje. Ankstyviausia pelingų

patelių sugavimo data — gegužės 28 d.

Daugiausia pelingų ir žindančių patelių

būna rugpjūčio mėn. Tai rodo, kad šios

pelės intensyviausiai veisiasi vasaros viduryje

ir pabaigoje, kai suauga žolė ir būna

geros sąlygos sukti lizdus. Veisimasis,

matyt, baigiasi rugsėjo mėn., nes spalio

mėn. pelingų patelių nesugauta. Per veisimosi

sezoną dauguma tyrinėtų patelių

(78,6%) buvo atvedusios 1—2 jauniklių

vadas ir tik dalis (21,4%) — 3 vadas po

4—10 (vidurkis 6,5) jauniklių vadoje.

Nėštumo trukmė — 18—21 diena. Jaunikliai

gimsta pliki ir akli. Praregi po

7—9 dienų. Patelė juos žindo apie 16 dienų.

Lytiškai subręsta ir pradeda veistis

po 4,5—6 savaičių. Gamtoje gyvena iki

1,5 metų, nelaisvėje — iki 3—4 metų.

Jas gaudo tūbuotieji suopiai, pelėdos

[222]. 1954 m. Nevėžio pakrantėje prie

Raudondvario aptikta dvi pelės mažylės

pasmeigtos plėšriosios medšarkės ant laukinės

rožės spyglių [60].

Ligos ir parazitai netyrinėti.

Pilkoji žiurkė

Rattus norvegicus Berkenhout, 1769

Серая крыса, пасюк (rus.)

Norway, common, brown rat (angl.)

Liet. sin. rudoji žiurkė, žvyne

Stambiausias pelinių šeimos graužikas.

Ausys neilgos, palenktos į priekį nesiekia

akių. Uodega visada trumpesnė už kūną,

padengta žvynais ir apaugusi retais plaukais.

Žvynai išsidėstę žiedais, kurių būna

iki 200. Užpakalinių letenų tarpupirščiuose

yra mažos, vos pastebimos odos

plėvelių užuomazgos.

Kailiukas šiurkštokas, pilkai rudas su

metaliniu blizgesiu.


23) Q 355 (220—468) g, L 228 (210—

248) mm, C 197 (178—222) mm, P 44,3

(38—48) mm, A 19,8 (18—28) mm;

patelių (n — 11) Q 333 (203—431) g,

L 217 (182—252) mm, C 190 (173—

210) mm, P 42,6 (39—46) mm, A 20,6

(18—28) mm. Pasitaiko labai stambių

patinų, sveriančių daugiau kaip 500 g.

Kaukolė ištįsusi, smegeninė dalis siaura.

Nuo juodosios žiurkės kaukolės skiriasi

beveik tiesiomis, lygiagretėmis viena kitai

viršugalvio kaulų šoninėmis keteromis

(130 pav.). Dantų (131 pav., a) formulė

kaip naminės pelės.


KBi 46,9 (44—49) mm, VDi 24,2 (23—

25) mm, Sp 25,4 (23—27) mm, TOp 7

(6,8—7,5) mm, DKa 13,3 (13—15) mm,

Di 13,7 (12—15) mm, VDEi 7 (6,7—

7,5) mm; patelių (n — 11) KBi 45,5

(42—49) mm, VDi 23,5 (22—25) mm,

Sp 25,2 (22—27) mm, TOp 7 (6,8—

7.4) mm, DKa 13,9 (13,1 —14,2) mm,

Di 12,8 (12—14) mm, VDEi 7 (6,4—

7.4) mm.

Paplitimas. Pilkoji žiurkė paplitusi kosmopolitiškai.

Paleozoologiniais duomenimis,

ji, kaip rūšis, susiformavo Rytų Kinijoje.

Iki šiol nėra vieningos nuomonės

dėl jos paplitimo Europoje. Manoma, kad

pilkoji žiurkė buvo atvežta XVI a. kartu

su kroviniais, kai buvo prekiaujama tarp

Rytų Azijos ir Europos [202], arba ji

130 pav. Pilkosios žiurkės kaukolė (padidinta 1,3

karto). 1 — viršugalvio šoninė ketera

131 pav. Pilkosios (a) ir juodosios (b) žiurkių krūminiai

dantys: 1 — viršutiniai, 2 — apatiniai

pasirodė gerokai anksčiau — dar prieš

mūsų erą [186].

Šeštajame dešimtmetyje Lietuvoje pilkoji

žiurkė buvo plačiai paplitusi, bet kai

kuriuose šiaurės rytų rajonuose (Utenos,

Zarasų, Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Panevėžio)

neaptikta (132 pav.). Čia gyveno

tik juodoji žiurkė [60]. Per pastaruosius

20 metų padėtis pasikeitė. Respublikinės

sanitarijos ir epidemiologijos stoties duomenimis,

aštuntajame dešimtmetyje pilkoji

žiurkė jau aptikta visuose respublikos rajonuose

(ištirta daugiau kaip 300 gyvenviečių)*.

Minėtuose šiaurės rytų Lietuvos

rajonuose rastos abi žiurkių rūšys, bet

pilkoji ten dar buvo retesnė už juodąją

(133 pav.). Didžiuosiuose miestuose (Vilniuje,

Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje,

Kapsuke) vyravo pilkoji žiurkė [44].



s ' * '

а » ° * . % 4

X

Š IA U L IA I O

W

• • • *

PANEVĖŽYS ф W ф į

AKLAIPĖDA

. N ž - ,

O ’ 4 . KAUNAS

• 2

ЭЗ

° • • u

} э ®®°® « Л

( . • . /

N * ' У ѵ

v—

132 pav. Žiurkių radimvietės 1948— 1955 m.: 1 —

pilkosios, 2 — juodosios, 3 — abiejų rūšių

133 pav. Žiurkių radimvietės 1968— 1983 m.: 1 —

pilkosios, 2 — juodosios, 3 — abiejų rūšių

134 pav. Pilkoji žiurkė aptinkama ne tik trobesiuose

Biologija. Aptinkama gyvenamuose namuose,

tvartuose, klėtyse, rūsiuose, sandėliuose,

gyvulių ir paukščių fermose. Pavasarį

kai kurios persikelia į laukus, prie

upelių, griovių, netoli vandens. Kasa nesudėtingus

urvelius arba naudojasi natūraliomis

priedangomis. Dažna priemiesčiuose,

kur yra medinių pastatų, įvairių

pašiūrių, atmatų duobių, bet apsigyvena

ir miestuose — kanalizacijos sistemose,

grūdų elevatoriuose, fabrikuose, mėsos

šaldytuvuose, produktų sandėliuose. Dideliuose

mūriniuose namuose pilkosios žiurkės

dažniau laikosi rūsiuose, bet kartais

jų pasitaiko ir kituose aukštuose. Dabar

daug pilkųjų žiurkių gyvena ir žiemoja

šiukšlių sąvartynuose.

Pilkoji žiurkė aktyvesnė tamsiuoju paros

metu, ypač ten, kur gresia pavojus.

Netrikdomos žiurkės greitai pripranta prie

aplinkos, nepaiso žmonių, būna aktyvios

ir dieną.


Tinka visi maisto produktai, per parą jų

suėda 25—70 g [60]. Daug produktų

sugadina, apteršia. Dažnai pjauna naminių

paukščių, triušių jauniklius, geria

kiaušinius. Gamtoje minta minkštomis

augalų dalimis ir įvairiais gyvūnais —

vabzdžiais, moliuskais, varliagyviais, ropliais,

paukščių ir pelinių graužikų jaunikliais.

Veisiasi ištisus metus, bet intensyviausiai

— pavasarį ir vasarą. Per metus patelė

gali atvesti 2—8 vadas. Nėštumo trukmė

— 22—26 dienos. Embrionų būna nuo

1 iki 17, bet dažniausiai atveda 7—8 jauniklius.

Lytiškai subręsta ir pradeda veistis

3—4 mėnesių amžiaus, bet auga visą

gyvenimą. Gyvena 3, retai — 4 metus.

Žiurkes parazituoja erkės ir blusos.

Vidaus organuose aptikta kaspinuočių

Hydatigera taeniaeformis (lervocistos),

Rodentolepis straminea ir Hymenolepis

diminuta (tai ir žmogaus parazitai) bei

apvaliųjų kirmėlių Trichocephalus mūris,

Trichosomoides crassicauda (specifiniai

pelinių graužikų parazitai) (J. K.). Apie

6% tyrinėtų žiurkių buvo apsikrėtusios

trichinelioze [231].

Pilkosios žiurkės yra dideli kenkėjai:

ėda ir gadina maisto produktus, pastatus,

įrengimus, komunikacijas, platina infekcinių

ligų sukėlėjus (šiltinės, encefalito,

bruceliozės, tuliaremijos, pasiutligės,

maro).

Juodoji žiurkė

Rattus rattus L., 1758

Черная крыса (rus.)

Black, house rat (angį.)

Liet. sin. naminė žiurkė

Mažesnė už pilkąją. Snukutis siauras. Ausys

apvalios, palenktos į priekį siekia ar

net uždengia akis. Uodega visada ilgesnė

už kūną. Žvynų žiedų būna daugiau kaip

200. Tarp žvynų išaugę plaukai tankesni

negu pilkosios žiurkės.

Kailiukas beveik juodas, kartais truputį

šviesesnis, panašus į pilkųjų žiurkių. Net

vieno lizdo žiurkiukai būna juodi ir pilki.

Kartais ant pilvo būna didelės baltos dėmės

[60].

Kūno masė ir matmenys (n — 34): L

167,0 (135,0—198,0) mm, C 184,0

(138,0—230,0) mm, P 33,0 (29,0—

36,0) mm, A 21,7 (18,0—25,4) mm;

Q iki 270 g.

Kaukolės smegeninė dalis apvalesnė

(135 pav.) negu pilkosios žiurkės, o viršugalvio

kaulų šoninės keteros ne lygiagretės,

o išlinkusios lanku į šonus. Dantų

(žr. 131 pav., b) formulė kaip naminės

pelės.

Kaukolės matmenys: KBi 37—45 mm,

VDEi 6,0—7,4 mm.

Paplitimas. Paplitusi beveik visame pasaulyje.

Manoma, kad ši rūšis susiformavo

Indijoje. Europos pietuose ji buvo paplitusi

jau pleistoceno pabaigoje [175]. Vėliau,

kai ėmė plisti pilkoji žiurkė, juodųjų gerokai

sumažėjo, o kai kur jos visai išnyko.

Jau XIX a. pirmosios pusės literatūroje

[14, 86] nurodoma, kad juodoji žiurkė,

anksčiau Lietuvoje buvusi dažna, šiuo

laikotarpiu dažniau aptinkama tik laukuose.

Šeštajame dešimtmetyje juodoji žiurkė

sporadiškai buvo aptinkama didelėje respublikos

dalyje (132 pav.), o kai kuriose

135 pav. Juodosios žiurkės kaukolė (padidinta 1,5

karto). 1 — viršugalvio šoninė ketera


Šeima. Žiurkėniniai — Cricetidae 135

136 pav. Juodoji žiurkė

vietovėse buvo vien tik juodoji [60]. Po

20 metų kai kuriose buvusiose gyvenamosiose

vietose juodųjų žiurkių nerasta.

Respublikinės sanitarijos ir epidemiologijos

stoties duomenimis, aštuntajame dešimtmetyje

juodųjų žiurkių aptikta šiuose

rajonuose ir gyvenvietėse: Biržų, Rokiškio

(mieste ir Obelių gyvenvietėje), Zarasų,

Anykščių, Ignalinos, Molėtų (Alantos gyvenvietėje),

Švenčionių (mieste ir Kaltanėnų

gyvenvietėje), Vilniaus (miesto apylinkėse)

, Trakų (mieste ir Onuškio gyvenvietėje),

Šalčininkų (mieste), Varėnos

(Valkininkuose ir Druskininkuose), Lazdijų

(Šventežerio ir Metelių gyvenvietėse),

Šakių (prie Nemuno). Klaipėdos

uoste ir laivuose sugautos abi žiurkių rūšys,

o mieste — tik pilkoji (133 pav.).

Kaune juodoji žiurkė, prieš 20 metų gyvenusi

miesto pakraščiuose, dabar neaptinkama.

Pilkoji žiurkė, būdama stipresnė

ir plėšresnė, juodąją pamažu išstumia.

N. Likevičienė [60] kaip pavyzdį nurodo

Pakruojo rajono Balsių kaimą. Čia 1925

m. buvo paplitusi tik juodoji žiurkė,

1926—1927 m. pasirodė ir pilkoji, o

1950 m. juodųjų žiurkių neberasta. Taigi

pilkoji žiurkė Lietuvoje pamažu plinta

iš vakarų į rytus, o juodoji ta pačia kryptimi

traukiasi.

Biologija. Gyvena panašiose vietose

kaip ir pilkoji. Gyvendamos kartu su pilkosiomis,

juodosios žiurkės paprastai įsikuria

viršutiniuose namų aukštuose, palėpėse,

nes gerai laipioja sienomis. Kartais

aptinkamos paukščių inkiluose.

Vasarą išsikelia į laukus, daržus, sąvartynus,

rečiau — į paupius ir paežeres.

Kartais aptinkamos toli nuo gyvenviečių.

Aktyvios visą parą, bet dažniau bėgioja

tamsoje arba kai ramu.

Minta tuo pačiu maistu kaip ir pilkoji

žiurkė, bet ne tokia plėšri, jos racione

gyvūninis maistas sudaro mažesnę dalį

nei pilkosios žiurkės [60].

Manoma, kad žiemą nesiveisia. Šiltuoju

metų periodu atveda 2—3 vadas po 5—8

jauniklius. Nėštumo trukmė — apie 26

dienas. Gyvendami ankštame lizde žiurkiukai

kartais susiraizgo uodegomis ir negali

išsiskirti. Toks 9 žiurkiukų mazgas aptiktas

1959 m. Biržų girioje paukščių inkile

[163].

Pagrindinis konkurentas — pilkoji

žiurkė. Ligos ir parazitai Lietuvoje beveik

netirti.

Daro tokią pat žalą kaip ir pilkoji

žiurkė.

Šeima

Žiurkėniniai

Cricetidae

[vairaus didumo žvėreliai. Daugumos rūšių

užpakalinės galūnės truputį ilgesnės

už priekines. Lyginant su peliniais, uodega

gerokai trumpesnė ir plaukuotesnė.

Dantų 16, kaip ir pelinių.

Paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą,

kai kurias arktines salas ir Australijos-Malajų

sritis. Gyvena įvairiuose

landšaftuose nuo tundros iki dykumų.

Kalnuose aptinkami iki 5500 m aukščiau

jūros lygio. Iš viso 6 pošeimiai, apie 580

rūšių. TSRS 4 pošeimiai, 73 rūšys. Lietuvoje

paplitusios 6 rūšys priklauso pelėnų

(Microtinae) pošeimiui. Pelėnai nuo pelių

skiriasi dantų sandara (85 pav.). Jų

krūminių dantų kramtomasis paviršius sudaro

iškraipytų trikampių eilę.

Pelėnai, kaip ir pelės, padaro žalos

žemės ir miškų ūkiui. Be to, jie yra pagrindiniai

maitintojai blusų, utėlių ir erkių,

kurios dažnai nešioja užkrečiamųjų ligų

sukėlėjus. Lietuvoje aptiktos pelėnus para

zituojančios 4 utėlių rūšys (dažniausia

Haplopleura acanthopus), 15 rūšių blusų

(Leptopsylla bidentata, Ceratophyllus

turbidus, Ctenophthalmus uncinatus, Ct.

agyrtes, Pulex irritans ir kt.) ir 23 —

erkių (gausiausios ir labiausiai paplitusios

Laelaps agilis, L. pawlowskyi, Eulaelaps

stabularis, Hyperlaelaps arvalis, Haemogamasus

nidi, Hirstionyssus isabelinus,

Poecilochirus necrophori, Ixodes ricinus

ir kt.) [60 ir E. J.].

Rudasis pelėnas

Clethrionomys glareolus Schreber, 1780

Рыжая полевка (rus.)

Bank vole (angį.)

Liet. sin. miškinis pelėnas

Mažiausias Lietuvos faunos pelėnas, lyg

ir tarpinė forma tarp pelėnų ir pelių.

Ausys mažesnės negu pelių, bet didesnės

už kitų pelėnų. Uodega ilgesnė kaip kitų

pelėnų, sudaro maždaug pusę kūno ilgio.

Ji padengta žiedais išsidėsčiusiais žvynais

ir apaugusi retais plaukais.

Kailiukas nugaros srityje ryškiai rudas,

šonai pilkai rudi, o pasmakrė, krūtinė ir

pilvas šviesiai pilki, kartais su gelsvu atspalviu.

Uodegos viršutinė pusė tamsi, apatinė

šviesi. Letenos pilkos. Jauniklių kailiukas

pilkesnis.


60) Q 25,4 (21,2—30,8) g, L 98,1 (91,5—

116) mm, C 45,7 (37,3—54) mm, P

16,5 (15,8—18) mm, A 14,1 (11,5—

17) mm, patelių (n — 76) Q 28,6 (22,7—

39,6) g, L 101,6 (83,6—113,9) mm, C

48,9 (40—60,5) mm, P 16,8 (15—

18,2) mm, A 14,4 (11,8—17) mm.

Kaukolės smegeninė dalis truputį kampuota

(137 pav.). Senų žvėrelių kaukolės

tarporbitinėje srityje yra ištempto rombo

137 pav. Rudojo pelėno kaukolė (padidinta 2,5

karto)


Šeima. Žiurkėnai — Cricetidae 137

138 pav. Rudasis pelėnas

formos įduba. Dantų formulė: IL CĮL P ° -

ML=16. Jaunų pelėnų (iki 6 mėnesių)

krūminiai dantys be šaknų. Vėliau šaknys

pradeda formuotis ir suaugusių bei senų

žvėrelių jos sudaro 3/4 danties ilgio.


KBi 24,4 (22,7—25,7) mm, S p 13,4

(12,2—14,3) mm, TOp 3,9 (3,8-—

4,3) mm, DKa 8,9 (8,4—9,9) mm, Di 6,7

(6—7,1) mm, VDEi 5,2 (5—6) mm;

patelių (n — 52) KBi 24,6 (22,9—

25.7) mm, Sp 13,3 (12,1 — 14,8) mm,

TOp 3,8 (3,5—4,1) mm, DKa 9,1 (8,7—

9.7) mm, Di 6,9 (6—7,3) mm, VDEi

5,4 (5—6) mm.

Lietuvoje gyvenantis rudasis pelėnas

priklauso Clethrionomys glareolus suecicus

porūšiui [60].

Paplitimas. Paplitęs Europos miškų zonoje,

Mažojoje Azijoje, Vakarų Sibiro

taigoje ir miškatundrėje (iki Altajaus),

Užkaukazėje.

Lietuvoje aptinkamas beveik visuose

miškuose. Tai dominuojanti miškuose gyvenančių

pelinių graužikų rūšis.

Biologija. Labiausiai mėgsta drėgnus

mišrius ir lapuočių miškus, senus parkus

su vešlia augalija, ąžuolynus. Kamšos

draustinyje (Kauno raj.) rudųjų pelėnų

daugiausia sugauta eglyne su alksnių priemaiša

(67—82% visų smulkiųjų žinduolių),

Virbalgirio draustinyje (Vilkaviškio

raj.) — liepyne (80%), Nacionaliniame

parke — mišriuose miškuose (42—66%);

Čepkelių rezervate rudasis pelėnas sudarė

70%, mišriame Buktos miške (Kapsuko

raj.) — 87% visų smulkiųjų žinduolių.

Dažnas ir medžiais bei krūmais apaugusiuose

paupiuose, ežerų pakrantėse, pagrioviuose.

Kas 3—5 metai šių pelėnų gerokai pagausėja.

Maksimalaus gausumo (piko)

metais rudenį jų būna dvigubai daugiau

(iki 100 individų/ha) negu tuo pačiu

laiku depresijos metais [199]. Po supuvusiais

kelmais, išvartomis, kiaurymėse tarp

medžių šaknų, po šakų krūvomis rausia

nesudėtingus urvelius. Retkarčiais naudojasi

pažemėje esančiais uoksais.

Veiklus ištisus metus. Aktyvesnis naktį

ir rytą, bet bėgioja ir dieną. Vidutiniškai

per parą aktyvus apie 6 valandas. Gana

sėslus.

Anksti pavasarį daugiausia ėda žaliąsias

augalų dalis, medžių ir krūmų žievę, pumpurus,

pernykštes sėklas. Vasarą minta ir

uogomis: žemuogėmis, avietėmis, mėlynėmis,

šermukšniais ir kt., rudenį — žolėmis

ir medžių (klevų, liepų, spygliuočių)

sėklomis, riešutais, gilėmis [60].

Rudieji pelėnai pradeda poruotis balandžio

pradžioje. Balandžio pabaigoje būna

vaikingos visos patelės (4 lent.), kai

kurios (23%) — jau antrą kartą. Birželį

ir liepą veisiasi pirmos ir antros vados

šiųmetukai. Rugsėjo pirmoje pusėje lytiškai

aktyvūs patinai sudaro apie 12%, vaikingos

patelės — apie 22%. Spalio mėn.

apvaisintų patelių jau nebūna, bet žindančių

dar pasitaiko. Tai rodo, kad normaliai

veisiasi iki rugsėjo pabaigos. Tačiau kai

4 lentelė. Kai kurie rudojo pelėno veisimosi

rodikliai

Mėnuo Ištirta Iš jų % Embrionų skaičius

p a t e l i ų ----------------------------- vadoje

vaikingų žindenių lim K

ir su placentos

dėmėmis

Balandis 17 94,1 5,9 4—7 5,5

Gegužė 12 100,0 — 5—6 5,7

Birželis 17 52,9 11,8 5— 11 6,5

Liepa 69 58,0 2,9 3—9 5,0

Rugpjūtis 508 34,5 9,4 3—7 4,8

Rugsėjis 49 22,4 12,2 4—5 4,3

Spalis 14 — 7,1

populiacija labai gausi (piko metais), veisimasis

baigiasi maždaug mėnesiu anksčiau

[218].

Patelės atveda 1—4 jauniklių vadas po

3—11 (dažniausiai 4—6) jauniklių. Pavasarinės

vados paprastai būna didesnės

(vidurkis 5,6 jauniklio) už rudenines (4,4

jauniklio). Šiųmetės patelės veda mažiau

jauniklių (vidurkis 4,3) negu senės (peržiemojusios).

Vidutiniškai per visą veisimosi

sezoną vadoje būna (neatsižvelgiant

į patelių amžių) 5 jaunikliai.

Nėštumo trukmė — apie 20 dienų. Jaunikliai

gimsta pliki, akli ir sveria 1,45—

2,1 g. Plaukai pradeda augti po 4—5 dienų,

o po 8—10 dienų jais būna padengtas

visas kūnas. Praregi ir bėgioja 10—12

dienų amžiaus. Dviejų savaičių jaunikliai

jau maitinasi savarankiškai.

Tais pačiais metais lytiškai subręsta ir

veisiasi tik pavasarinių ir vasaros pradžios

vadų jaunikliai: patelės maždaug 1 —1,5

mėnesio (16—17 g masės), patinėliai —

2 mėnesių amžiaus. Gimę vasaros antroje

pusėje ir rudenį jaunikliai tais pačiais

metais nesiveisia. Tai populiacijos rezervas

kitiems metams, nes suaugę (vieną

kartą peržiemoję) pelėnai ir dauguma

pavasarinių šiųmetukų, kurie tais pačiais

metais veisėsi, kito pavasario nebesulaukia

[218].

Ektoparazitai ir endoparazitai ištirti

gana išsamiai. Šiuos pelėnus parazituoja

17 erkių rūšių, 3 rūšys utėlių ir 10 rūšių

blusų. Vidaus organuose aptikta 9 rūšys

kaspinuočių, 15 rūšių apvaliųjų kirmėlių

ir 1 rūšis siurbikių. Jų dauguma — specifiniai

pelinių graužikų parazitai, bet keletas

rūšių parazituoja ir žmones, naminius

gyvulius bei kailinius žvėris. Rudasis pelėnas

yra galutinis šeimininkas kaspinuočių

Hymenolepis diminuta ir Rodentolepis

straminea (jie ir žmonių parazitai) bei

papildomas šeimininkas kaspinuočių Hydatigera

taeniaeformis (suaugėlio stadijoje

žmogaus parazitas) ir Mesocestoides

lineatus (kailinių žvėrių parazitas). Aptinkama

rudųjų pelėnų, apsikrėtusių trichinėlėmis.

Taigi jie gali platinti gamtoje

trichineliozę [125, 168], (J. K.).

Parazitinių pirmuonių diagnozuotos 5

kokcidijų rūšys. Dažniausiai aptinkamos

Emeria cernae ir E. rysavyi [127].

Rudasis pelėnas paprastai laikomas miško

želdinių kenkėju, nes ėda medžių sėklas,

pumpurus, ūglius, apgraužta jaunų

medelių žievę. Tačiau dažnai žala pervertinama.

Ištirta, kad net tuomet, kai 1 hektare

yra 40—50 individų, per rudens ir

žiemos sezoną jie sunaikina tik 1,2—1,5%

medžių sėklų derliaus. Kaupdami atsargas

žiemai, išnešioja sėklas, kurių dalis

išlieka miško paklotėje ir vėliau sudygsta.

Be to, sunaikina nemažai vabzdžių (miško

kenkėjų) lervų ir yra maisto šaltinis plėšriesiems

žvėreliams bei paukščiams.

Vandeninis pelėnas

Arvicola terrestris L., 1758

Водяная полевка, водяная крыса (rus.)

Water vole (angį.)

Liet. sin. vandeninė žiurkė

Galva stamboka, snukutis bukokas. Ausys

pasislėpusios tankiuose plaukuose. Prie

klausos angos yra odos raukšlė, kuri, pelėnui

nardant, uždengia klausos kanalą.

Uodega sudaro daugiau kaip pusę kūno

ilgio. Ji padengta žiedais išsidėsčiusiais

raginiais žvynais ir tarp jų įsiterpusiais

trumpais šiurkščiais plaukais. Kojų padai

pliki, trynės aiškios. Pirštai nesujungti

plaukiojamosiomis plėvelėmis, tik letenų

šonuose yra tankių kietų plaukų juostelė.

Gerai plaukia ir nardo.

Kailiukas tankus, švelnus ir blizgantis,

juosvai rudos spalvos. Nugara tamsesnė už

šonus ir pilvą. Letenos tamsiai rudos ar

tamsiai pilkos. Uodega taip pat tamsiai

ruda ar beveik juoda. Jauniklių kailiukas

tamsesnis už suaugusių ir neblizga.


Q 82,5 (65,1 — 121) g, L 142,7 (132—

165) mm, C 79,9 (69,5—89) mm, P

26,6 (25,2—28,2) mm, A 14,1 (12—

15,7) mm.

Kaukolei (139 pav.) būdingi kampuoti

smegeninės dalies kontūrai, plati ir tiesi

veidinė dalis (platesnė už tarporbitinę

sąsmauką), plačiai išlinkę į šonus skruostų


lankai, ryškios šoninės keteros (nuo ausies

angos iki tarpviršugalvio kaulo ir pakauškaulio

siūlės). Kandžių angos trumpos ir

siauros. Dantų formulė kaip rudojo pelėno.

Krūminiai dantys be šaknų.

Kaukolės matmenys (n — 6): KBi 33,8

(32,1—36,2) mm, Sp 19,5 (19—20,4)

mm, TOp 5,0 (4,8—5,2) mm, DKa 11,9

(11,7—12,1) mm, Di 11,5 (11 — 12) mm,

VDEi 8,7 (8,1—9,1) mm.

Lietuvoje paplitęs šio pelėno nominalinis

porūšis Arvicola terrestris terrestris

[60].

Paplitimas. Aptinkamas visoje Europoje

ir Sibire iki Baikalo ir Lenos, j pietus jo

arealas tęsiasi iki Viduržemio jūros, Mažosios

Azijos, Kazachstano, šiaurvakarių

Kinijos ir Mongolijos, j šiaurę aptinkamas

iki tundros.

Lietuvoje paplitęs netolygiai ir ne visur

vienodai gausus. Gana dažnas Nemuno

žemupio užliejamose pievose ir Kuršių

marių pakraščio švendrynuose [60], Žuvinto

rezervato žemapelkėje ir šlapiose

pievose. Pavienių pelėnų sugauta Vilkaviškio,

Prienų, Kauno, Švenčionių rajonuose,

Nacionaliniame parke.

Biologija. Mėgstamiausi biotopai — šlapios,

tankia augalija apaugusios ežerų,

upių ir upelių pakrantės bei užliejamos

pievos, apleistų senų durpynų pakraščiai,

apžėlę tankia augalija, melioracijos grioviai.

Veisiasi ir žiemoja urvuose. Urvų

angos būna prie pat vandens (kartais po

vandeniu) arba sausumoje. Urvai (3—4

m ilgio) dažnai jungiasi su kurmių požeminiais

takais. Lizdą paprastai įsirengia

10—25 cm gylyje. Greta išrausia keletą

papildomų urvų, sujungtų su pagrindiniu

urvu paviršiniais takais. Pelkėtoje vietoje

139 pav. Vandeninio pelėno kaukolė (padidinta 2

kartus)

lizdą įsirengia ant kupsto ar kelme. Vasaros

pabaigoje ir rudenį migruoja į pievas,

laukus, krūmus, daržus ir sodus. Tada jie

gali nukeliauti 2—3 km nuo veisimosi

vietų.

Aktyvus ištisus metus. Aktyviausias naktį,

bet bėgioja (ypač jauni žvėreliai) ir

dieną. Sausumoje negreitas ir nevikrus, bet

vandenyje puikiai plauko ir nardo.

Minta žaliu sultingu maistu — augalų

lapais, stiebais, šaknimis, žieve. Anksti

pavasarį daugiausia ėda augalų šaknis.

Per potvynius, persikėlę į aukštesnes vietas,

graužia medelių ir krūmų žievę. Nuslūgus

vandeniui ir pradėjus želti žolei,

ėda tik žolę. Ypač mėgsta varpinius augalus,

viksvas, nendres, papliauškas, plūdes,

asiūklius, kiečius, gysločius, dobilus. Rudenį

dirvoje apgraužta bulves, daržoves,

jaunų medelių žievę ir šaknis [60]. Per

parą suėda maisto iki 85% kūno masės

[ 160].

Žiemai kaupia dideles javų grūdų, bulvių

ir kitų kultūrinių augalų atsargas.

Veisimosi sezono pradžia — balandis.

Ankstyviausia vaikingos patelės sugavimo

data — balandžio 28 d. Gegužės viduryje

patelės jau būna atvedusios pirmąją vadą,

o birželio pabaigoje — vaikingos antrą

kartą. Rugpjūčio mėn. dar veisiasi, o rugsėjį

nėščių patelių nebesugaunama. Taigi

per veisimosi sezoną vandeninis pelėnas

gali atvesti 2—3 jauniklių vadas.

Nėštumo trukmė — 21 diena. Veda 5—

6 jauniklius, sveriančius po 2,8—3,2 g.

Jaunikliai praregi po 8—10 dienų, lytiškai

subręsta po 2—2,5 mėnesio. Dalis

ankstyvųjų jauniklių veisiasi tais pačiais

metais.

Gamtoje išgyvena apie 1,5 metų, bet

kai kurie gali peržiemoti dvi žiemas ir

veistis per 2 veisimosi sezonus [ 160].

Pagrindinis vandeninio pelėno priešas

— šermuonėlis, kuris lengvai įlenda

į šio žvėrelio urvus. Gaudo ir kiti plėšrūnai.

Vandeninio pelėno ektoparazitai ir endoparazitai

Lietuvoje beveik netirti.

Vandeniniai pelėnai, kur jų gausiau,

gali padaryti žalos bulvių pasėliams, šakniavaisiams,

vaismedžiams.

Paprastasis pelėnas

Microtus arvalis Palias, 1778

Обыкновенная полевка (rus.)

Common vole (angį.)

Liet. sin. pilkasis pelėnas, dirvinis pelėnas

Didesnis už rudąjį, bet mažesnis už pievinį

ir pelkinį pelėnus. Snukutis bukas.

Ausys trumpos, vos kyšo iš plaukų. Uodega

trumpa, sudaro vos 1/3 kūno ilgio, padengta

žvynais ir apaugusi tankiais trumpais

plaukais. Judrus, greitas, gerai plaukia.

Gelbėdamasis nuo potvynio, geba įlipti

į medį ar krūmą.

Kailiukas švelnus. Nugara tamsiai pilka

su įvairaus ryškumo rusvu atspalviu.

Šonai šviesesni, o krūtinė ir pilvas šviesiai

pilki, kartais su gelsvu atspalviu. Letenos

gelsvos ar tamsiai pilkos. Jauniklių

kailiukas pilkesnis.


90) Q 38,1 (28,8—49,6) g, L 113,4

(100,4—124,3) mm, C 32,3 (25—

40) mm, P 15,5 (13,3—17,4) mm, A 12,4

(9—14) mm; patelių ( n — 110) Q

37.1 (28,2—50,9) g, L 112,5 (100—

128.4) mm, C 33,2 (27—39,5) mm, P

15.1 (13,2—17) mm, A 12,5 (10,5—

14,3) mm.

Kaukolės (140 pav.) smegeninė dalis

kampuota. Žiūrint iš profilio, tarporbitinė

sritis truputį įdubusi. Užpakalinis kietojo

gomurio kraštas siekia M' danties vidurį.

Dantų formulė kaip rudojo pelėno. Danties

M2 kramtomajame paviršiuje yra 4

uždaros emalio kilpos, jo vidiniame krašte

— 2, o išoriniame — 3 išsikišę kampai.

Danties Mi kramtomajame paviršiuje yra

ne mažiau kaip 7 uždaros emalio kilpos.

Tuo šis pelėnas skiriasi nuo pelkinio pelėno

(85 pav., 1). Krūminiai dantys be

šaknų.


KBi 25,4 (23,3—27,3) mm, Sp 14,5

(13,1—16,3) mm, TOp 3,5 (3—3,9) mm,

DKa 8,9 (8,3—9,4) mm, Di 7,5 (6,9—

8.4) mm, VDEi 6 (5,2—7) mm; patelių

(n — 110) KBi 24,9 (23,1—26,2) mm,

Sp 14,1 (12,9—15,3) mm, TOp 3,4 (3—

3,8) mm, DKa 8,8 (8,3—9,2) mm, Di


7,4 (6,8—8,1) mm, VDEi 6,1 (5,3—

7) mm.

Lietuvoje paplitęs paprastasis pelėnas

priklauso Microtus arvalis duplicatus

porūšiui [60].

Paplitimas. Gyvena misų, mškastepių

ir stepių zonose nuo Atlanto į rytus iki

Užbaikalės ir nuo šiaurinės miškų zonos

ribos Europoje, Urale ir Sibire į pietus

iki Pirėnų, Balkanų, Užkaukazės, Turkijos,

Irano, Kazachstano ir šiaurės vakarų

Kinijos.

Lietuvoje paplitęs visur. Gausiausias

Vidurio lygumoje, kur derlingos žemės.

Tai atvirų vietų gyventojas. Laukuose ir

pievose jis sudaro nuo 55 iki 83—98%

visų smulkiųjų žinduolių [62, 198].

Paprastojo pelėno gausumui būdingas

cikliškumas. Vidurio Lietuvos lietinamose

ir nelietinamose kultūrinėse ganyklose šio

pelėno gausumo pikas pasikartoja kas 3—

4 metai (141 pav.). Depresijos metais

pelėnų sugaunama labai mažai (0,1—0,2

žvėrelių 100 spąstų per parą). Populiacijos

augimo fazėje jų skaičius per veisimosi

sezoną padidėja 10—11 kartų, o masinio

veisimosi metais lietinamose ganyklose

— 8—75 kartus, nelietinamose — 19—

30 kartų. Piko fazėje nuo pavasario iki

rudens pelėnų skaičius padidėja iki 2,5—

14 kartų (100 spąstų per parą vidutiniškai

sugaunama 47—58 indv.). Normaliai

daugiausia pelėnų būna rudenį, o piko

metais — rugpjūčio mėn. (78—92 indv.

100 spąstų per parą). Tai rodo, kad veisimasis

baigiasi maždaug mėnesiu anksčiau.

Po piko būna staigus gausumo sumažėjimas.

Biologija. Paprastasis pelėnas ypač

mėgsta pievas ir daugiamečių žolių plotus.

Dažnas pasėliuose, daržuose, jaunuose

soduose. Telkiasi nedirbamos žemės plo-

140 pav. Paprastojo pelėno kaukolė (padidinta 2

kartus)

tuose, iš kurių plinta į dirbamus laukus.

Kartais šių pelėnų aptinkama miško pievose,

kirtimuose, jaunuolynuose.

Gyvena kolonijomis. Rausia 2,5—5 cm

skersmens urvelius, kurių gilumas ir sudėtingumas

priklauso nuo dirvožemio struktūros

ir metų laiko. Paprastai 10—30 cm

gylyje turi vieną centrinį urvą, kuriame

įsirengia suploto rutulio formos lizdą, ir

5—6 šoninius urvelius maistui kaupti.

Lizdą suka iš susmulkintų žolių stiebų.

Netoli gyvenamų urvų po vešlia žole būna

pelėnų maitinimosi aikštelės. Urvai ir

maitinimosi aikštelės sujungti antžeminiais

takais, kuriuos, lyg tunelius, iš viršaus dengia

žolė.

Žiemą kolonijos užima didesnius plotus,

nes maisto trūkumas verčia pelėnus kasti

po sniegu ilgus takus. Žieminis lizdas taip

pat storesnis už vasarinį. Žiemoja nesuartuose

slėniuose, daubose, griovių pakraščiuose,

upių ir upelių kloniuose, kur ilgiausiai

išsilaiko sniegas. Laukuose žiemoja

bulvienojų krūvose, šidudų, šieno

stirtose. Dalis įsikuria daržinėse ir kituose

ūkiniuose pastatuose.

Veiklus ištisą parą su 2—3 vai. pertraukomis.

Žiemą aktyvesnis negu vasarą.

Paros aktyvumas įvairiais metų laikais

truputį kinta: pavasarį ir rudenį daugiau

juda naktį, o vasarą ir žiemą — dieną.

Paprastasis pelėnas žolėdis. Šeriamas

vien tik grūdais, ilgai neišgyvena. Jų maitinimosi

aikštelėse rasta 66 rūšių augalų

atliekų [60]. Ėda augalų stiebus, lapus,

šaknis, žiedus, šakniagumbius, vaisius. Labiausiai

mėgsta sultingas augalų dalis. Mažiau

— požemines augalų dalis bei augalų

sėklas, medžių ir krūmų žievę. Kartais

ėda vabzdžius ir moliuskus.

Nurodoma, kad pelėnai rudenį kaupia

maisto atsargas (iki 1 kg), kurias sudaro

motiejuko, varpučio stiebų pagrindo gumbai,

asiūklio šaknys, avižos [60]. Kai kurie

mokslininkai tai neigia.

Šiaudų stirtose, šieno kūgiuose paprastasis

pelėnas gali veistis ištisus metus, o

natūraliomis sąlygomis veisiasi tik šiltuoju

metų laiku. Poruotis pradeda kovo mėn.

Balandžio pabaigoje jau sugaunami paūgėję

jaunikliai, o visi patinai būna lytiškai

Vnt.

141 pav. Paprastojo pelėno gausumo dinamika Vidurio

Lietuvos kultūrinėse ganyklose (sugauta pelėnų

100 spąstų per parą): 1 — nelietinamose, 2 —

lietinamose

142 pav. Paprastasis pelėnas dažnas laukų ir pievų

gyventojas

aktyvūs. Balandžio antroje pusėje veisiasi

visos peržiemojusios patelės, gegužės mėn.

dalis jų būna vaikingos antrą (60%) ir

net trečią (5,6%) kartą. Intensyviai veisiasi

iki rugsėjo. Spalį dar pasitaiko lytiškai

aktyvių patinų ir vaikingų patelių, bet

daugiausia būna nesiveisiančių šiųmetukų

(5 lent.).

Laboratorinėmis sąlygomis per veisimosi

sezoną (IV—X mėn.) 1 patelė gali

atvesti iki 8 vadų vidutiniškai po 3,8 jauniklio,

o natūraliomis — iki 4 vadų. Daugumoje

vadų būna 4—8 jaunikliai. Vadų

didumo vidurkis atskirais metais kinta nuo

5,2 iki 6,8 (daugiametis vidurkis — 6,1)

jauniklio (didžiausios vados būna popu-



5 lentelė. Kai kurie paprastojo pelėno patelių

veisimosi rodikliai

M ėnuo Ištirta Iš jų % Em brionų skaipatelių

------------------------------------------ čius vadoje

žindenių ir vaikingų lim

X

su placen to s dėm ėm is

Balandis 4 0 5 6 ,7 8 4 ,9 3 — 9 5 ,4

Gegužė 3 8 1 3 ,2 8 1 ,6 3 — 9 6 ,3

Birželis 6 0 9 8 ,8 7 6 ,0 1 — 11 6 ,8

Rugpjūtis 2 3 1 3 1 6 ,8 5 0 ,0 1 — 11 6 ,2

Spalis 2 0 4 9 2 7 ,2 9 ,4 1 — 1 0 5 ,2

liacijos augimo metais). Gausiausios vados

(vidurkis 6,4—6,6) būna peržiemojusių

patelių gegužės, birželio ir liepos mėn.

Rudenį, kai veisiasi šiųmetukės, vados

būna mažesnės (vidurkis 3,8—5,4).

Gana dažnai dalis embrionų rezorbuojasi

(Vidurio Lietuvos kultūrinėse ganyklose

10—36% patelių turi rezorbuojančių

embrionų).

Nėštumo trukmė — 19—21 diena. Jaunikliai

gimsta akli, pliki ir sveria 2—2,4 g.

Po 2—3 dienų kūnelis tampa pigmentuotas,

išryškėja akių plyšiai. 4—5 dienų

jaunikliams ant nugaros išauga švelnūs

plaukai, o ant pilvo — pūkai, prasikala

apatiniai ir viršutiniai kandžiai, aiškiai

matyti akių vokai ir ausys. 6 dienų jaunikliai

jau ropoja. Kūnas apauga tankiais

plaukais, pasirodo pirmieji krūminiai dantys.

Praregi 9—10 dieną. 11 —12 dienų

jaunikliai sveria 6—9 g ir jau išeina iš

lizdo [160]. Atskirais metais jau balandžio

antroje pusėje sugaunami žole mintantys

8—10 g masės jaunikliai. Patelės lytiškai

subręsta 20—30 dienų amžiaus (kai kurios

anksčiau). Gegužės pabaigoje ir birželio

pradžioje būna 13—23 g masės vaikingų

pirmos vados šiųmetukių patelių ir

sveriančių 19—23 g lytiškai aktyvių patinėlių.

Gamtoje dauguma pelėnų išgyvena apie

1 metus (rečiau iki 1,5—2 metų), todėl

per metus beveik visa populiacija atsinaujina.

Nelaisvėje gyvena 2—3 metus.

Paprastųjų pelėnų daug išgaudo plėšrieji

žvėreliai ir paukščiai, pelėdos, gandrai,

varnos, kovai. Pavyzdžiui, suopių ir

pelėdų maiste paprastasis pelėnas sudaro

apie 70% visą sulesamų graužikų [62].

Tai pagrindinis tuliaremijos sukėlėjų

nešiotojas.

Paprastųjų pelėnų ektop'arazitai ir endoparazitai

Lietuvoje ištirti gana išsamiai.

Iš ektoparazitų rasta 17 rūšių erkių, 2

rūšys utėlių ir 9 — blusų. Iš endoparazitų

aptikta 9 rūšys kaspinuočių, tarp jų kai

kurios rūšys pavojingos žmonėms, naminiams

gyvuliams ir kailiniams žvėreliams.

Tai Paranoplocephala ampholodes, Rodent

olepis straminea, Hydatigera taeniaeformis,

Mesocestoides lineatus, Taenia

crassiceps. Iš 12 rūšių apvaliųjų kirmėlių

dauguma — specifiniai pelinių graužikų

parazitai, bet Syphacia obvelata — ir

žmonių parazitas. Be to, būna paprastųjų

pelėnų apsikrėtusių trichinėlėmis, taigi

jie — potencialūs trichineliozės platintojai

gamtoje [126, 168].

Parazitinių pirmuonių fauną sudaro

10 kokcidijų rūšių, iš jų dažniausiai aptinkama

Eimeria arvalis [126, 128].

Pelėnai suėda tam tikrą dalį žolių derliaus,

soduose apgraužia medelius, daržuose

ir šiltadaržiuose — daržovių daigus,

naikina javų pasėlius, šakniavaisius. Tyrimai

Vidurio Lietuvos kultūrinėse ganyklose

parodė, kad kai pelėnų nedaug

(0,14—0,4 individai 1 ha), jie sunaikina

tik 0,007—0,03% metinio žolių derliaus,

0 populiacijos piko metais (90—110 indv.

1 ha) - 6,2—7,6%.

Antra vertus, dalis pelėnų suėstos augalinės

biomasės patenka į dirvą su ekskrementais

bei šlapimu. Sveriantis 30 gramų

pelėnas, kuris per parą suėda apie 37 g

žolės, išskiria 6,7 g ekskrementų (be šlapimo).

Jų sausoje medžiagoje yra 2,25%

azoto, 0,82% fosforo ir 3,14% kalio. Populiacijos

piko metais (jie kartojasi kas

3—4 metai) 1 ha ganyklos pelėnai per

mėnesį palieka vidutiniškai 18—22 kg

ekskrementų. Be to, žuvę žvėreliai taip pat

yra organinė trąša. Dėl rausiamosios veiklos

pagerėja dirvos aeracija, sudaromos

palankios sąlygos pedobiontams.

Paprastieji pelėnai yra svarbus maisto

šaltinis plėšriesiems žvėreliams ir paukščiams.

Pelkinis pelėnas

Microtus oeconomus Palias, 1778

Полевка-экономка, крысоголовая полевка (rus.)

Root vole (angį.)

Liet. sin. vandeninis pelėnas

Tai antras pagal didumą pelėnas. Snukutis

bukokas, ausys trumpos, pasislėpusios

plaukuose. Prie klausos angos yra trikampė

odos skiautė, kuri plaukiant uždengia

klausos kanalą. Letenų padai pliki, trynės

aiškios. Uodega santykiškai ilgesnė kaip

kitų pilkųjų pelėnų, padengta žvynais ir

apaugusi retais trumpais plaukais.

Kailiukas švelnus, blizgantis. Plaukai,

lyginant su vandeniniu pelėnu, retoki, bet

ilgesni negu paprastojo pelėno. Nugara

nuo pilkai rudos iki beveik juodos spalvos.

Šonai šviesesni, su šviesiai rudu atspalviu.

Pasmakrė, krūtinė ir pilvas sidabriškai

pilki, kartais su gelsvu atspalviu. Tarp

šonų ir pilvo spalvų riba ryški. Uodegos

viršutinė pusė tamsi, apatinė — šviesi.

Letenos šviesiai ar tamsiai pilkos, kartais

tamsiai rudos. Žiemą kailiukas šiek tiek

tamsesnis, plaukai ilgesni. Apskritai šis

pelėnas šviesesnis už vandeninį pelėną,

šonų rudas, atspalvis ryškesnis.


Q 43,9 (33,4—57,2) g, L 114,6 (95,4—

137) mm, C 45 (38,4—58,4) mm, P 18,5

(17,2—20) mm, A 13,6 (11,9—15) mm.

Kaukolės smegeninė dalis pailga (143

pav.). Skruostų lankai plačiai išlinkę į

šonus (skruostų plotis sudaro daugiau kaip

pusę kaukolės kondilobazinio ilgio). Dantų

formulė kaip rudojo pelėno. Danties

M| kramtomajame paviršiuje yra 6 uždaros

emalio kilpos (žr. 85 pav., 2). Tuo šis

pelėnas skiriasi nuo paprastojo ir pievinio

pelėnų.


26,8 (25,3—27,8) mm, Sp 14,6 (13,8—

143 pav. Pelkinio pelėno kaukolė (padidinta 2 kartus)

Būrys. Graužikai — Rodentia

144


15,5) mm, TOp 3,7 (3,4—3,8) mm, DKa

9,8 (9,4—10) mm, Di 8,1 (7,8—9) mm,

VDEi 6,5 (6—7,1) mm.

Lietuvos pelkinis pelėnas priklauso

Microtus oeconomus ratticeps porūšiui

[60].

Paplitimas. Gyvena Europoje ir Azijoje

nuo tundros į pietus iki Nyderlandų, VFR,

VDR, Vengrijos, Šiaurės Ukrainos, Pietų

Uralo, Šiaurės Kazachstano, Mongolijos

ir šiaurės vakarų Kinijos. Šiaurės Amerikoje

paplitęs Aliaskoje ir Kanados šiaurės

vakarų srityse.

Lietuvoje šis pelėnas retesnis kaip kiti

pelėnai ir iki šiol aptiktas tik keliose vietose:

Nemuno žemupio užliejamose pievose,

Žuvinto ir Čepkelių rezervatuose, Gervėnų

pelkėje prie Obelijos ežero (Alytaus

raj.), prie Žeimenio ežero (Švenčionių

raj.). Tai rodo, kad pelkinis pelėnas Lietuvoje

paplitęs sporadiškai.

Biologija. Gyvena drėgnose pievose,

ežerų, upių ir upelių užliejamuose slėniuose,

apaugusiuose vešlia augalija, stovinčių

vandens telkinių pakraščiuose, kupstuotose

pelkėse. Iš visų žinomų radimviečių

gausiausias Nemuno žemupio užliejamose

pievose (1948 m. 100 spąstų per parą

vidutiniškai buvo sugauta 23 žvėreliai)

[60]. Žuvinto ir Čepkelių rezervatuose

retesnis.

Pievose arba raistų kupsteliuose pelkinis

pelėnas kasa urvelį, kuriame įsirengia rutulio

formos lizdą. Jo kolonijos aiškiai

skiriasi nuo paprastojo pelėno kolonijų.

Urvelių angos didesnės ir ovalios — 4,5

cm aukščio ir 3 cm pločio. Prie jų būna

nemaži išmestų žemių kupsteliai. Netoli

urvų ir ant takų pasitaiko augalų nuograužų

ir didelių ekskrementų krūvelių

[60].

Žiemoti migruoja į pievų lomas, paliktus

šieno kūgius. Per pavasarinius potvynius

keliasi į neužliejamus plotus.

Veiklus ištisus metus. Daugiausia bėgioja

temstant ir naktį. Gerai ir greitai plaukioja.

Vasarą maitinasi žaliosiomis augalų

dalimis, sėklomis, uogomis, grybais, o žiemą

— medelių ir krūmų žieve. Ėda asiūklius,

viksvas, puplaiškius, snapučius, veronikas,

vingiorykštes, papliauškas, meldus,

švendrus, nendres ir kt. [59].

Veisimosi sezonas, matyt, prasideda balandžio

mėn. (balandžio 14 d. sugautas

lytiškai aktyvus patinas). Rugpjūčio antroje

pusėje visos sugautos patelės buvo

pelingos (su 8—18 dienų embrionais), o

patinėliai — lytiškai aktyvūs (sėklidėse,

kurios svėrė 265 (172—354) mg, dar

vyko spermatogenezė). Taigi veisimasis

tą mėnesį dar nesibaigia.

Sprendžiant iš embrionų skaičiaus, pelkinio

pelėno patelės veda 4—6 jauniklius.

Kiek vadų būna per veisimosi sezoną,

nenustatyta.

Nėštumas trunka apie 21 dieną. Jaunikliai

gimsta pliki ir akli. Po savaitės pradeda

augti plaukai, o po 10 dienų praregi.

Trijų savaičių gali gyventi savarankiškai

[160].

Rugpjūčio antroje pusėje sugautų šiųmetukų

masė buvo 11—27,4 g. Iš jų viena

patelė (20,2 g) buvo ką tik susiporavusi.

Iš to galima spręsti, kad kai kurie (greičiausiai

nedaugelis) ankstyvųjų vadų jaunikliai

pradeda veistis tais pačiais metais.

Pelkinius pelėnus parazituoja siurbike

Notocotylus noyeri, kaspinuotis Paranoplocephala

dentata. Dar aptiktos 3 rūšys

apvaliųjų kirmėlių — Trichocephalus mūris,

Heligmosomoides glareolus ir Heligmosomum

costellatum (J. K.).

Pievinis pelėnas

Microtus agrestis L., 1761

Темная, пашенная полевка (rus.)

Field vole (angį.)

Didumu ir išvaizda panašus į paprastąjį

pelėną, tik plaukai tamsesni ir švelnesni.

Nugara juosva su rudu atspalviu, šonai

rusvi, pasmakrė, krūtinė ir pilvas sidabriškai

pilki, kartais su palšu atspalviu. Kai

žvėreliai šeriasi, nugara būna pilkesnė.

Uodegos viršutinė pusė tamsiai pilka, apatinė

— šviesiai pilka. Kartais uodega būna

vienspalvė. Letenos tamsiai pilkos arba

šviesiai rudos. Jauniklių kailiukas pilkesnis.

Kūno masė ir matmenys ( n — 80): Q

32,3 (21,6—51,1) g, L 105,7 (88,2—

122.9) mm, C 31,7 (26—40) mm, P 17,1

(15,5—18,7) mm, A 13,4 (10—16,5) mm.

Patinai ir patelės didumu beveik nesiskiria.

Kaukolė dydžiu ir forma panaši į paprastojo

ir pelkinio pelėnų kaukoles (144

pav.), tik būgninės kameros kiek stambesnės

ir platesnės. Nuo paprastojo ir pelkinio

pelėnų galima atskirti pagal dantį

(85 pav., 3), kurio vidiniame ir išoriniame

krašte yra po 3 atsikišusius kampus,

o kramtomajame paviršiuje — 5 uždaros

emalio kilpos (penktoji labai maža). Dantų

formulė kaip rudojo pelėno. Krūminiai

dantys be šaknų.


26,2 (24,1—27,9) mm, Sp 13,8 (13,1—

15.9) mm, TOp 3,5 (3,2—3,9) mm, DKa

9,6 (9,1 —10) mm, D i 7,2 (6,5—8,1) mm,

VDEi 6,2 (5,9—7) mm.

Lietuvoje paplitęs pievinis pelėnas priklauso

Microtus agrestis agrestis porūšiui

[60].

Paplitimas. Gyvena beveik visos Europos

miškų zonoje, Sibire (iki Baikalo ir

Jakutijos imtinai), Mongolijoje ir Kinijos

šiaurėje.

Lietuvoje paplitęs visur, kur yra tinkamų

biotopų. Aptikta Varėnos (prie Merkio),

Vilkaviškio, Šilutės (Ventės Rage),

Kauno (Kamšos miške), Panevėžio (prie

Pyvesos), Plungės (prie Minijos) rajonuose

[60], Žuvinto rezervate, Švenčionių

rajone Kretuono ežero salose, prie

Žeimenio ežero, Ignalinos AE regione,

Nacionaliniame parke, Čepkelių rezervate,

Girulių ir Žagarės draustiniuose ir kt.

Biologija. Dažniausiai gyvena užpel-

144 pav. Pievinio pelėno kaukolė (padidinta 2 kartus)

10. Lietuvos fauna



kėjusiose arba pavasarį užliejamose pievose,

ežerų ir upių pakrantėse, kur tanki

ir aukšta žolė, raistuose su gailiais, vaivorais

ir tankia žole. Aptinkamas miško pievelėse

ir aikštelėse, drėgnuose mišriuose

miškuose. Kartais apsigyvena ir grūdinių

kultūrų plotuose. Negausus.

Urvelius kasa sausesnėse vietose. Juos

jungia žemės paviršiuje išminti takai. Laikinoms

slėptuvėms naudoja kiaurymes

tarp medžių šaknų, medžių išvartas.

Kaip ir kiti pelėnai, veiklus apskritus

metus. Aktyvesnis naktį. Iš visų sugautų

pelėnų (n — 143) dauguma (74%) buvo

rasti per rytinį spąstų tikrinimą.

Lietuvoje šio pelėno mityba netirta.

Literatūroje [135] nurodoma, kad jis

minta žaliosiomis augalų dalimis, šakniastiebiais,

uogomis. Miškų zonoje 60 %

maisto likučių sudaro įvairios žolės —

snaudalė, vingiorykštė, nakviša, vanage,

jonažolė, dobilai, žiognagė, vėdrynai, pievose

augantys varpiniai ir kai kurie skėtiniai

augalai, samanos. Miškuose ėda žemuoges,

katuoges, jų lapus.

Lietuvoje pradeda veistis, matyt, balandžio

mėn., nes šio mėnesio pabaigoje sugauta

apvaisintų patelių. Liepos mėn. visi,

o rugpjūčio — 47% sugautų patinų buvo

lytiškai aktyvūs. Jų sėklidžių vidutinė masė

buvo 293 mg. Šiuo periodu dauguma

(58%) sugautų patelių buvo vaikingos,

kai kurios — jau antrą, o rugpjūčio

mėn.— ir trečią kartą. Rugpjūčio pabaigoje

dar pasitaiko patelių su ankstyvos

vystymosi stadijos embrionais, taigi jauniklių

gimsta ir rugsėjo mėn. Kada baigia

veistis — nenustatyta. Nėštumo trukmė —

18—21 diena. Jaunikliai gimsta pliki ir

akli. Praregi po 9—10 dienų, o po 18—20

dienų palieka lizdą ir prdeda gyventi

savarankiškai [ 135].

Sprendžiant iš embrionų skaičiaus, pieviniai

pelėnai veda 3—7 (dažniausiai 3—

5) jauniklius. Vidutinė embrionų masė

prieš pat gimimą — 1,8 g, kūno ilgis —

27 mm. Ankstyvųjų vadų jaunikliai pradeda

veistis tais pačiais metais. Susiporavusios

šiųmetukės patelės paprastai sveria

22—23 g (1979 m. liepos 22 d. sugauta

apvaisinta patelė svėrė tik 10,2 g).

Gamtoje pievinis pelėnas gyvena 1,5,

kartais 2 metus, nelaisvėje — iki 3 metų.

Priešai — visi plėšrieji žvėreliai ir

paukščiai.

Pievinio pelėno ligos netirtos, nepakankamai

ištirti ir jų parazitai. Iš helmintų

aptiktas kaspinuotis Hydatigera taeniaeformis

(lervocistos) ir 4 rūšys apvaliųjų

kirmėlių — Trichocephalus mūris, Heligmosomum

costellatum, Heligmosomoides

laevis, Syphacia obvelata (J. K.).

Išskirtos 5 kokcidijų rūšys, iš jų dažniausia

Eimeria arvicolae [116].

Ondatra

Ondatra zibethica L., 1758

Ондатра (rus.)

Muskrat (angį.)

Ondatra panaši į vandeninį pelėną, tik

gerokai didesnė. Kūnas kresnas, pasikūprinęs.

Kaklas trumpas ir storas. Ausys vos

matyti iš kailio. Ondatra, kaip ir bebras,

uždaro burnos ertmę suglausdama lūpas

už kandžių, kad, kai graužia po vandeniu,

į gerklę nepatektų vandens. Ant viršutinės

lūpos auga ilgos vibrisės. Priekinės galūnės

mažos, jų I pirštas gerokai redukuotas.

Užpakalinės galūnės gerokai didesnės,

pirštai su stipriais 7—8 mm ilgio nagais.

Plaukiojamoji plėvelė jungia tik pirštų

pamatus, o pirštų šonai apaugę trumpais

standžiais plaukais. Uodega ties pagrindu

apvali, o toliau vertikaliai suplota ir lancetiškai

smailėjanti. Ji padengta smulkiais

žvynais ir apaugusi retais šereliais.

Kailiukas minkštas, tankus ir blizgantis.

Jo spalva per metus beveik nekinta. Atskirų

žvėrelių nugaros kailio spalva būna

nuo šviesiai iki tamsiai rudos, per vidurį

kartais eina juoda juosta. Šonai šviesesni

už nugarą, krūtinė pilkšva, papilvė —

smėlio spalvos. Kai kurių Lietuvos ondatrų,

ypač gyvenančių Nemuno deltoje ir

Žuvinto rezervate, kailiukas būna nuo

pilkai rudos iki tamsiai pilkos spalvos. Jų

papilvė pelenų spalvos.

Plaukų dangą sudaro nevienodo ilgio

akuotplaukiai ir vilnaplaukiai. Akuotplau-

kiai storesnį, ilgesni ir standesni. Žvėreliui

panirus į vandenį, jie lengvai perlinksta

ir tartum plėvelė apdengia vilnaplaukius.

Vilnaplaukiai banguoti, todėl tarp jų yra

daug oro, kuris nepraleidžia vandens ir

sumažina ondatros kūno lyginamąjį svorį.

Plaukų danga keičiasi nuo pavasario iki

žiemos, bet daugumos kailiukas visiškai

susiformuoja tik žiemos pabaigoje ir geriausias

būna kovo—balandžio mėn. Tada

plaukai labai tankūs, blizga, o vidinė

odos pusė visiškai balta. Gegužės mėn.

vėl pradeda šertis. Vasarą kailiuko plaukai

trumpesni, šviesesni ir neblizga.

Kūno masė ir matmenys (n — 80): Q

1072 (900—1430) g, L 29,5 (27—35,5)

cm, C 23,2 (19,5—26,5) cm, P 6,8 (6,4—

7,5) cm, A 1,9 (1,4—2,5) cm. Maksimali

masė iki 1,5 kg, bet tokios stambios ondatros

sudaro tik apie 0,1% populiacijos.

Patinų ir patelių matmenys nesiskiria.

Kaukolė (145 pav.) truputį plokščia,

veidinė ir smegeninė dalys beveik vienodo

ilgio. Kandžiai stambūs, oranžinės spalvos.

Patinų viršutiniai kandžiai labiau

išlenkti ir toliau atsikišę į priekį negu

patelių. Dantų formulė: I i Cil P i M l =

16. 1 0 0 3


62,7 (57,7—66,5) mm, Sp 38,6 (35—

42,7) mm, TOp 6 (4,3—6,8) mm, Di

21,9 (19,3—24,3) mm, VDEi 15,7

(14,4—17,3) mm.

Paplitimas. Ondatros tėvynė — Šiaurės

Amerika. į Europą (Čekoslovakiją) 1905

m. buvo atvežtos 5 ondatros ir paleistos

į tvenkinius netoli Prahos [35]. Iš vietinės

faunos konkurentų nebuvo, todėl jos

sparčiai plito. Dabar aptinkamos beveik

visoje Europoje (išskyrus pietinę dalį).

Ondatros buvo introdukuotos ir Azijoje —

be TSRS, jos paplito Kinijoje, Mongolijoje

ir Japonijoje.

Tarybų Sąjungoje ondatrų aklimatizacija

pradėta 1928 m. Iki 1932 m. įvairiuose

šalies rajonuose buvo išleista per 1600

žvėrelių, atvežtų iš Suomijos, Kanados ir

Anglijos. Dabar ondatros paplitusios didesnėje

TSRS dalyje, išskyrus pačius šiauriausius

rajonus, Vidurinės Azijos dykumas

ir Užkaukazę.

1954 m. iš Archangelsko srities į Lietuvą

buvo atvežtos 82 ondatros, o po 2 metų —

204 ondatros iš Kazachstano, iš jų 35

žuvo pervežant, kitos paleistos į laisvę

(6 lent.).

1951 m. netoli Sovetsko į Nemuno

intakus ir gretimus ežerus buvo paleista

114 ondatrų [190], iš čia jos pateko į vakarinę

Lietuvos dalį. Nemuno deltoje pa-

145 p a v . O n d a tro s k a u k o lė (n a tū ra la u s d y d ž io )

10*



6 lentelė. Ondatrų introdukcija Lietuvoje

Rajonas Vandens Laikas Paleista ondatrų

telkinys

patinų patelių iš viso

Trakų Alsakio

ežeras 1954.10.10 9 10 19

Babrinėlio

“

ežeras .. 20 3 5

Anykščių Jaros upė

ir ežeras 1954.10.12 26 32 58

Lazdijų Veisiejų

ežeras 1956.09.25 25

Vernijaus

ežeras - 37

Zarasų Avilio

ežeras 1956.09.26 107

stebėtos I960 m.,, o 1961 m. į Šilutės paruošų

punktą buvo pristatyti 3 kailiukai.

1964 m. pastebėtos Vilkaviškio rajone.

Matyt, jos imigravo ir iš Lenkijos.

Šių žvėrelių plitimą galima suskirstyti

į 3 etapus. Pirmame etape (1954—1965)

greitai gausėjo ondatrų ir plėtėsi arealas.

Trakų rajone per 7 metus padaugėjo net

170 kartų. 1965 m. respublikoje jau buvo

apie 9600 ondatrų. 1966 m. ondatrų skaičius

staiga sumažėjo iki 2300, nors paplitimas

beveik nepakito (146 pav.).

Antrame etape (1967—1975) populiacija

pradėjo atsistatyti ir po to gausėti. Šio

periodo pabaigoje ondatrų skaičius respublikoje

buvo rekordinis — apie 40

tūkst., bet po to vėl sumažėjo iki 15—17

tūkst. (tokia populiacija laikosi nuo 1976

m. iki dabar).

Paplitusios didesnėje respublikos dalyje,

bet atskiruose rajonuose jų tankumas

nevienodas (147 pav.). Apie 70 % gyvena

pietiniuose ir rytiniuose rajonuose.

Tūkst.

146 p a v . O n d a tr ų sk a ič ia u s d in a m ik a 1 9 6 0 — 1984 m .

147 pav. Ondatrų skaičius 10 000 ha (be miestų ir

kelių) 1984 m.: 1 — iki 10, 2 — 11—30, 3 — 31—

50, 4 — 51—75, 5 — introdukcijos vietos

Biologija. Ondatroms tinkamiausi pakankamai

gilūs, neįšąlantys iki dugno ir

gausūs augalų vandens telkiniai. Vengia

atvirų, nuolat bangų skalaujamų pakrančių

ir sraunių upių. Gyvena urvuose arba

trobelėse. Anga į urvą visada būna po vandeniu,

apie 0,6 m gylyje.

Šeima paprastai turi 1 — 2 urvus; jie

šakojasi ir jungiasi vienas su kitu. Vienoje

atšakoje įsirengia lizdo kamerą. Lėkštose

drėgnose pakrantėse urvai ilgesni negu

sausose. Iš 205 įvairiuose respublikos rajonuose

tyrinėtų urvų 20% buvo 8—

9 m, 16% - 6—7 m, 15% — 10—12 m,

15% — 12—13 m, 11 % — 14—15 m

ir tik 3,5% — daugiau kaip 20 m ilgio.

Nemuno žemupio polderių pylimuose

beveik visi urvai ne ilgesni kaip 8 m.

Žemais ir užpelkėjusiais krantais vandens

telkiniuose, balose, nendrynuose statosi

panašias į bebrų, tik gerokai mažesnes

(0,6—0,7 m aukščio ir iki 1,5—

1,7 m skersmens) trobeles. Tai sukrautas

iš vandens augalų ir dumblu sutvirtintas

kupolas. Viduje įvairiame aukštyje

išgraužta landas ir kameras. Žiemai panašias

trobeles dažnai pasistato ir urvuose

gyvenančios ondatros. Ištirpus ledui, jos

gi eitai suyra. Šeima paprastai statosi kelias

trobeles. Pagrindinėje, gerokai didesnėje,

žiemoja ir augina jauniklius. Mažesnėse

žiemą ilsisi ir maitinasi arba įlenda

įkvėpti oro. Šiltuoju metų laiku maistą

taip pat nešasi į vieną vietą ir ten ėda. Taip

iš maisto likučių susidaro maitinimosi

aikštelės.

Ondatros — naktiniai žvėreliai. Vandens

paviršiuje pasirodo tik leidžiantis

saulei. Aktyviausios būna sutemus. Dieną

ondatrą galima pamatyti labai retai ir tik

nuošaliose vietose. Pavasarinės rujos periodu

ir rudenį, kai intensyviai stato trobeles,

paros ritmas truputį pasikeičia. Aktyvumas

dar priklauso ir nuo meteorologinių

sąlygų. Kai lyja arba kai stiprus

vėjas sukelia dideles bangas, ondatros

vandens paviršiuje nesirodo. Žiemą veiklios

ir dieną, nes, sumažėjus maisto atsargų,

tenka judėti didesnėje teritori

joje-

Sėslios, pastovi teritorija apie 150—

250 m pakrantės. Toliau migruoja tik

pavasarį, kai skyla šeimos. Tada, ieškodamos

naujų gyvenamų vietų, nukeliauja,

ypač upėmis, nemažus atstumus. Tuo laiku

jas galima sutikti ir toli nuo vandens

telkinių. Pavasarį, daugiausia balandžio

mėn., stebėtos net Vilniaus gatvėse.

Eurifagas. Minta augalais ir smulkiais

gyvūnais. Mitybai būdingas sezoniškumas.

Šiltuoju metų periodu maiste vyrauja

vandens augalų ūgliai, lapai, stiebai. Ėda

visus vandens augalus, bet dažniausiai

meldus, nendres, švendrus, ajerus, vandens

lelijas, lūgnes, asiūklius, viksvas,

plūdes, plunksnalapes, skėtinius bėžius,

strėlalapes papliauškas, elodėjas, alijošinius

aštrius, puplaiškius, o iš sumedėjusių

augalų — karklus.

Rudenį, žiemą ir anksti pavasarį minta

vandens augalų šakniastiebiais ir gyvūniniu

maistu (varlėmis, vėžiais, moliuskais,

ypač dvigeldžiais, gyvavedėmis sraigėmis).

Žuvimis minta tik apsigyvenusios

tvenkiniuose, kur nėra vandens augalų.

Varlėms ondatros apgraužia letenėles ir

galvą, vėžiams išėda žnyples, pilvelį, kartais

apgraužia šoną, žuvims — nugarą,

šonus ir galvą. Moliuskų suktą kiautą apgraužia

spirale per visą ilgį, o dvigeldžių

pergraužia kiautą ties raumenimis, uždarančiais

geldeles. Gyvūninis maistas yra

papildomas prie augalinio. Tačiau, stokojant

vandens augalų, gyvūnai, ypač dvigeldžiai

moliuskai, yra pagrindinis maistas

148 pav. Ondatros trobelė po žiemos

149 pav. Ondatrą kartais galima pamatyti ir dienų

net ir šiltuoju metų laiku (pavyzdžiui,

ondatroms, gyvenančioms didžiuosiuose

Trakų rajono ežeruose).

Neteisinga nuomonė, kad ondatros

pjauna vandens paukščius, jų jauniklius,

išgeria kiaušinius. Ondatrų kaimynystėje

sėkmingai peri antys, laukiai, kirai, vandeninės

vištelės.

Gyvena šeimomis. Poros išlieka kelerius

metus. Veisiasi nuo ankstyvo pavasario

iki vasaros pabaigos. Pavasarinė ruja priklauso

nuo meteorologinių sąlygų, todėl

kai kuriais metais gali keistis. Vakarinėje

respublikos dalyje rujoja paprastai kovo

pirmoje pusėje, o kituose rajonuose —

iki gegužės mėn. Gyvenančios upėse ondatros

rujoja anksčiau negu ežeruose, nes

jose greičiau ištirpsta ledas.



150 pav. Ondatra iš arti


Paprastai atveda 6—8 jauniklius. Didžiausia

Lietuvoje vada — 13 jauniklių.

Dauguma patelių per veisimosi sezoną

atveda po 2 vadas, bet vakarinėje respublikos

dalyje apie 26% patelių kai kuriais

metais atveda dar ir trečią vadą. Lyčių

santykis vadoje 1:1, kartais patelių būna

truputį daugiau.

Jaunikliai gimsta akli, rausvai melsvos

spalvos, apaugę labai retais trumpučiais

pūkeliais. Jų masė — 22,5—27,5 g, kūno

ilgis — 2 5—2 8 mm. Dviejų savaičių

jauniklių vidutinė kūno masė 67 g, kūno

ilgis— 11,1 cm. Kandžiai tada jau būna

3—4 mm ilgio, kailiukas tamsiai rudas,

tankus ir blizga. Netrukus praregi ir prasikala

krūminiai dantys. Mėnesio jaunikliai

jau išeina iš urvų, o 1,5—2 mėnesių

(apie 250 g masės) nuplaukia toli nuo

gyvenamo būsto ir maitinasi savarankiškai.

Liepos pradžioje pirmųjų vadų jaunikliai

mažai skiriasi nuo suaugusių (sveria

apie 600 g, kūno ilgis — iki 28 cm).

Vėliau auga lėčiau, didėja tik masė, todėl

vasaros pabaigoje sveria 750—800 g.

Lytiškai tais pačiais metais subręsta tik

pirmųjų vadų patelės, dalis jų, ypač vakarinėje

respublikos dalyje, rudenį atveda

vieną jauniklių vadą. Patinėliai lytiškai

subręsta ir veisiasi tik po metų.

Kai kuriais metais rudenį jaunikliai

sudaro nuo 61 iki 84% populiacijos.

Gausiausios būna pirmosios vados.

Didžiausias priešas — ūdra. Dabar

ūdrų labai sumažėjo, todėl ondatrų gausumui

įtakos neturi. Svarbesnės greitai

plintančios kanadinės audinės. Gyvendamos

tuose pačiuose biotopuose, jos išnaikina

ištisas ondatrų šeimas. Manoma, kad

viena audinė per metus gali sunaikinti keliasdešimt

ondatrų.

Ondatras medžioja ir kiti plėšrieji žinduoliai

bei paukščiai — lapės, usūriniai

šunys, šeškai, šermuonėliai, nendrinės lingės.

Lapės trobeles išardo, o šermuonėliai

įlenda pasidarę nedidelę skylutę.

Netiesioginiai priešai — šernai. Ieškodami

maisto, jie išardo trobeles. Kartais

trobeles išardo ir žmonės, ypač žvejai

mėgėjai — taip žūva visa ondatrų šeima,

nes žiemą kitų slėptuvių ondatros įsirengti

nebegali.

Svarbiausi konkurentai — bebrai ir

vandeniniai pelėnai, gyvenantys tuose

pačiuose biotopuose ir mintantys tuo pačiu

maistu.

Ondatrų infekcinės ligos Lietuvoje netyrinėtos.

Literatūroje nurodoma, kad

daug jų žūva dėl tuliaremijos.

Ondatras parazituoja gamazinės erkės

Laelaps multispinosus, atvežtos kartu su

šiais žvėreliais iš Šiaurės Amerikos. Šių

ektoparazitų turėjo visos tyrinėtos ondatros

(apsikrėtimas 100%).

Jų helmintofauną Lietuvoje sudaro 23

rūšys, iš jų siurbikių — 19, kaspinuočių

— 2 ir apvaliųjų kirmėlių — 2 rūšys.

Dažniausi parazitai — siurbikės Plagiorchis

eutamiatis zibeticus, Echinostoma

revolutum ir Plagiorchis laricola. Pirmą

kartą rasta ondatrų, apsikrėtusių siurbikėmis

Neoacanthoparyphium echinatoides

ir Echinochasmus amphibolus. Taigi

ondatra — naujas šių helmintų šeimininkas.

Ondatrų aklimatizacijos periodu helmintų

rūšinė sudėtis pakito. Dabar Lietuvoje

jų helmintofauną sudaro 3 amerikinės

kilmės rūšys (Echinostoma armigerum,

E. coalitum ir Quinqueserialis ąuinqueserialis)

ir 3 rūšys iš Archangelsko

ir Kazachstano, atvežtos kartu su ondatromis

(Pachytrema skrjabini, Psilotrema

marki ir PI. eutamiatis zibeticus), kito

s— vietinės [179].

Ondatros naikina vandens augaliją,

prasideda krantų erozija. Nemuno deltoje,

rausdamos urvus polderinių sistemų

pylimuose, padarydavo daug žalos hidrotechniniams

įrenginiams. Su ondatromis

į Lietuvą pateko naujų parazitų rūšių.

Antra vertus, ondatros — vertingi kailiniai

žvėreliai, todėl jų išteklius reikia

racionaliai naudoti. Ondatrų paruošos

turi būti vykdomos rudenį. Pavasarinė

ondatrų medžioklė neleistina, nes šiuo

laikotarpiu sunaikinami gyvybingiausi,

per žiemą išlikę reproduktoriai.

Ondatrų gyvenamose vietose reikia reguliuoti

kanadinių audinių skaičių. Kanadinių

audinių ir ondatrų gyvenimas tuose

pačiuose biotopuose nesuderinamas.

Lietuvoje ondatros pradėtos gaudyti

1963 m.

Būrys

■ W JT *V| • V • • •

Kiskiazvenai

Lagomorpha

Šiam žinduolių būriui priklauso kiškiai,

triušiai, taip pat smulkūs žvėreliai — kiškėniniai

(š. Ochotonidae).

Būdingiausias šio būrio požymis — savotiška

dantų sistema. Yra dvi poros viršutinių

kandžių, kurie išsidėstę dviem eilėmis:

priekyje viena pora didelių graužiamųjų

kandžių, už jų — antra pora mažyčių.

Didieji kandžiai kalto formos, jų

priekis padengtas storu emalio sluoksniu,

o šonai — plonu. Ilčių nėra. Tarp kandžių

ir skruostinių dantų yra (diastema).

Kaukolėje kietąjį gomurį sudaro tik

siauras tiltelis tarp kairės ir dešinės pusės

skruostinių dantų. Dantys lofodontiniai.

Maistą trina judindami apatinį žandą į

šonus. Tuo skiriasi nuo graužikų, kurie

apatinį žandą ne tik judina į šonus, bet gali

stumdyti į priekį ir atgal.

Skrandis paprastas. Akloji žarna didelė.

Paplitę visuose žemynuose (išskyrus

Antarktidą). Kai kurias rūšis (laukinį

triušį, pilkąjį kiškį) išplatino žmogus.

Vislūs, per metus atveda keletą jauniklių

vadų. Lytiškai subręsta po metų.

Būryje 2 šeimos, apie 60 rūšių. TSRS

2 šeimos, 12 rūšių, Lietuvoje 1 šeima,

2 rūšys.

Šeima

Kiškiniai

Leporidae

Kūno ilgis 25—75 cm. Uodega trumpa,

bet iš išorės aiškiai matoma. Ausys gana

ilgos, smailiomis viršūnėmis. Priekinės

kojos penkiapirštės, gerokai už jas ilgesnės

užpakalinės — keturpirštės. Letenų

apačia apžėlusi plaukais. Kailiukas purus

ir švelnus, kai kurių trumpaplaukis ir

šiurkštokas. Dantų 28, iš jų skruostinių

- *-.

Paplitę visų žemynų (išskyrus Antarktidą)

įvairiuose landšaftuose. Gyvena miškuose,

krūmuose, tarp aukštų žolių.

b

151 p a v . B a lto jo ( a ) ir p ilk o jo ( b ) k iš k ių u o d eg o s

Būrys. Kiškiažvėriai — Lagomorpha 152

Šeima. Kiekiniai — Leporidae 153

Dauguma rūšių — medžiojamieji žvėreliai,

medžiojami dėl kailio ir mėsos.

Domestikuotus triušius augina žvėrininkystės

ūkiai ir mėgėjai, išvesta daug įvairių

jų veislių.

Šeimoje 43—45 rūšys. TSRS 5 rūšys,

Lietuvoje — 2.


1(2). Kailis žiemą ir vasarą pilkai rusvas.

Uodega pailga, jos viršutinėje pusėje visada

yra aiški rusvai juoda pailga dėmė

(151 pav., b). Didžiųjų kandžių priekinio

paviršiaus išilginė vagelė yra danties viduryje

........................................................

Pilkasis kiškis— Lepus europaeus (152 p.)

2(1). Kailis vasarą rusvai pilkšvas, žiemą

baltas. Uodega apvali, vasarą iš viršaus

pilkšva, žiemą balta, tamsios dėmės nėra

(151 pav., a). Didžiųjų kandžių priekinio

paviršiaus išilginė vagelė yra arčiau danties

vidinio krašto.......................................

Baltasis kiškis — Lepus timidus (158 p.)

Pilkasis kiškis

Lepus europaeus Palias, 1778

Заяц-русак (rus.)

European hare (angį.)

Panašus į naminį triušį. Priekinės kojos

plonesnės ir trumpesnės negu užpakalinės.

Nagai ilgi, aštrūs, tik senų žvėrelių jie būna

trumpi ir atbukę. Pėdos siauresnės negu

baltojo kiškio, apaugusios tankiais plaukais.

Jose daug prakaito liaukų, todėl

neaplimpa sniegu. Ausys ilgos (palenktos

į priekį gerokai išsikiša už snukio

galo).

Kailis tankus ir švelnus, vasarą gelsvai

rudas, žiemą pilkšvesnis. Nugaros vilnaplaukių

viršūnės tamsios, todėl kailis atrodo

margas. Akuotplaukiai ir vilnaplaukių

pamatinė dalis balti. Krūtinė, ruožas ant

šonų ir priekinės galūnės molio spalvos,

viršugalvis juosvas, skruostai ir nriekinė

galvos dalis pilkšvi, pilvas baltas. Ausų

išoriniu kraštu eina juoda juosta. Uodegos

viršutinėje pusėje yra pailga rusvai juoda

dėmė („gėlė“). Patelių kailis truputį rudesnis,

bet tai neryškus lyčių skiriamasis

požymis. Lietuvos kiškių nugara šiek tiek

garbanota, o jauniklių kaktoje yra balta

dėmelė.

Kiškiai šeriasi 2 kartus: pavasarį — nuo

kovo iki gegužės ar birželio, o rudenį —

nuo spalio iki lapkričio mėn. Vėlyvų vadų

jaunikliai ir ligoti kiškiai išsišeria vėliau.


Q 4,6 (4—6,4) kg, L 63,6 (51—77) cm,

C 11,6 (8,5—14,3) cm, P 13,3 (10—

17,2) cm, A 11,7 (10—15,6) cm. Patinai

ir patelės didumu beveik nesiskiria. Lietuvoje

kiškiai šiek tiek stambesni negu Vakarų

Europoje.

Kaukolės smegeninė dalis plati ir plokščia

(152 pav.). Užorbitinės ataugos plačios,

su dviem smailiais kampais. Nosikauliai

taip pat platūs, jų priekiniai galai

aštrūs. Apatinis žandikaulis palyginti plonas.

Dantų (153 pav.) formulė: I2 P i M l =

= 28. Didieji kandžiai kalto formos, jų

priekinio paviršiaus viduryje yra išilginė

vagelė, kuri ilgesnė ir gilesnė negu baltojo

kiškio.


103,7 (90—106) mm, VDi 64 (63—

68,8) mm, SDi 36,5 (33—40) mm, Sp

44.2 (43—52) mm, DKp 31,5 (28,5—

35) mm, TOp 23,8 (19—25) mm, UOp

15.2 (12—17,5) mm.

Kokiam porūšiui priklauso Lietuvos

pilkasis kiškis, tikslių duomenų nėra. T.

Ivanauskas [42] jau 1921 m. pastebėjo,

kad Rytų ir Vakarų Lietuvoje kiškiai

skiriasi kailio spalva, didumu ir kai kuriais

kitais morfologiniais požymiais. Jo manymu,

rytiniai priklauso Lepus europaeus

hibridus porūšiui, o vakariniai — nominaliniam

porūšiui Lepus e. europaeus. G.

Mileris [76] pagal Lietuvoje sumedžiotus

kiškius aprašė L. e. hibridus porūšį. B.

Kuznecovas [187] pilkąjį kiškį priskiria

nominaliniam porūšiui. N. Likevičienė

[63] mano, kad jie priklauso Lepus e. hibridus

porūšiui arba sudaro abiejų porūšių

tarpinę formą. Taigi Lietuvos pilkojo

kiškio sistematiką dar reikia tyrinėti.

Paplitimas. Rytuose arealas prasideda

nuo Baikalo ir tęsiasi į vakarus iki Pirėnų

kalnų, šiaurėje siekia pietinę Švediją, Suomiją,

Airiją, Škotiją, Kareliją, Archangelsko

sritį apie Ladogą ir Onegą, Užuralės

rajonus (Uralo kalnų taigoje negy

152 pav. Pilkojo kiškio kaukolė (sumažinta 1,5 karto):

1 — užorbitinė atauga, 2 — nosikaulio-kaktikaulio

siūlė, 3 — kaktikaulio-viršugalvio kaulo siūlė

vena), pietuose eina iki šiaurės vakarų

Kazachstano, Mažosios Azijos. Gyvena ir

kalnuose, bet ne aukščiau kaip 1500—

2000 m virš jūros lygio. Nuo 1936 m.

kiškis aklimatizuojamas Pietų Sibire, Tolimųjų

Rytų rajonuose.

Lietuvoje XV—XVIII a. pilkasis kiškis

buvo retesnis už baltąjį [207]. Kraštovaizdžio

kultūrinimas, kuris baltąjį kiškį veikė

nepalankiai, pilkajam buvo palankus, todėl,

neilgai trukus, jis tapo dominuojančia

rūšimi.

Dabar paplitęs visur. Pokario laikotarpiu

daugiausia šių žvėrelių buvo septintojo

Būrys. Kiškiažvėriai — Lagomorpha

154

Šeima. Kiškiniai — Leporidae 155

a

153 pav. Pilkojo kiškio viršutiniai (a) ir apatiniai

(b) skruostiniai dantys

dešimtmečio pabaigoje — iki 250—290

tūkstančių (154 pav.). Tada net 28 respublikos

rajonuose vidutinis tankumas buvo

50—70 kiškių 1000 ha jų gyvenamojo

ploto, 12 rajonų — 20—40 ir tik viename

Vilniaus rajone — mažiau kaip 10 kiškių.

Vidutinis tankumas respublikoje buvo

40—50 kiškių 1000 ha [63]. Per paskutinį

dešimtmetį jų respublikoje sumažėjo

3 kartus. 1985 m. vidutinis tankumas buvo

tik 12,8, o atskiruose rajonuose — nuo

3 iki 38 kiškių 1000 ha (155 pav.). Kiškių

pastebimai mažėja ir kitose Europos šalyse,

kur intensyviai keičiasi kraštovaizdis.

Anksčiau kiškių gausumą daugiausia

lėmė natūralūs biotiniai ir abiotiniai veiksniai

— užsitęsusios žiemos, daug kritulių

ir šalti orai veisimosi periodu, plėšrūnai ir

kt. Dabar svarbiausias kiškių populiacijos

reguliatorius — ekologinės sąlygos, trikdymas,

be to, daug jų žūva per laukų darbus,

dėl transporto ir kitų antropogeninių

faktorių.

Biologija. Tinka įvairus kraštovaizdis.

Šis žvėrelis gana sėslus, bet, būdamas judrus,

greitai suranda tam tikram periodui

tinkamas sąlygas. Žiemą per didelius

šalčius ir rudenį vėjuotomis dienomis slapstosi

giraitėse, miškuose, soduose; per darganas

ir ūkanotomis dienomis — atvirose

vietose: prie pavienio krūmo, kupsto,

kauburėlio ar tankios žolės plotelyje,

b

tačiau tik ten, iš kur gali gerai matyti

aplinką.

Dėl intensyvios žmogaus ūkinės veiklos

kiškiai vis dažniau apsigyvena miškuose ir

nedirbamos žemės plotuose. Čia jų, ypač

žiemą, būna 3 kartus daugiau negu gretimuose

dideliuose laukuose. Gausiausia jų

(50—70%) II ir III amžiaus klasės

medynuose su gerai išsivysčiusiu traku.

Aptinkami ir lapuočių bei lapuočių su eglėmis

jaunuolynuose, kur medeliai ne

aukštesni kaip 2 m, prie kvartalinių proskynų,

naujose kirtavietėse. Didelių spygliuočių

miškų nelabai mėgsta. Iš laukų

išeina, kai sniego danga pasiekia 30 cm

[136].

Aktyviausi buna vakare, 18—24 vai.,

ir rytą iki vidurdienio, mažiausiai aktyvūs

naktimis. Pavasarį, veisimosi periodu, aktyvesni

negu rudenį.

Per parą1kiškis pabuvoja vidutiniškai

65 ha plote, bet aktyviausiai panaudoja

apie 20 ha, o pavojaus atveju — iki 1 km

spindulio teritoriją.

Paros teritorijoje kiškis minta keliose

vietose ir turi 2—3 gulyklas. Pavasarį

guoliai būna krūmuose, jaunuolynuose,

pamiškėse (22% aptiktų gulyklų), rečiau

— laukuose (21%), pievose (7%).

Vasarą iki 50% guolių aptinkama žemės

ūkio naudmenose, kur kiškis maitinasi ir

veda jauniklius.

Kiškio individuali teritorija ne mažesnė

kaip 50 ha (patinų — iki 225, patelių —

iki 310 ha). Atskirų kiškių individualios

teritorijos dažnai susikloja, bet agresyvių

konfliktų dėl to nebūna. Patelės dažniau

keičia buvimo vietą, reiklesnės aplinkos

sąlygoms kiškiavimosi ir laktacijos periodu.

Skrandis paprastas, bet su dviem fiziologiniais

skyriais: fundaliniu (maistas fermentuojamas)

ir pilioriniu (virškinamas).

Skrandžio talpa iki 350 ml. Normalus kiškių

fiziologinis procesas — koprofagija.

Naktį jie išskiria minkštos konsistencijos

ekskrementus (juose yra iki 30% baltymų),

kuriuos nulaižo nuo analinės angos

ir nekramtę nuryja. Kietieji (dieniniai)

ekskrementai susidaro pakartotinai suvirškinus

minkštuosius. Vasarą, kai kiš-

Tūkst.

154 pav. Pilkųjų kiškių skaičiaus dinamika 1950—

1984 m.

155 pav. Pilkųjų kiškių skaičius 1000 ha biotopo

1985 m.: 1 — iki 10, 2 — 11—20, 3 — 21— 30, 4 —

31—40

kiai minta daugiausia žole, jie būna rusvai

žalsvi, o žiemą, kai minta sumedėjusiais

augalais — gelsvai rudi.

Per parą pilkasis kiškis maitinasi 3—5

kartus, suėda 500—800 g (iki 1 kg) pašaro.

Racione apie 520 žolinių ir daugiau

kaip 30 sumedėjusių augalų rūšių, daržovės,

silosas, grūdai. Mėgstamiausi yra

karklas, vikmedis, ąžuolas, obelis, slyva,

klevas, gudobelė, lazdynas, ožekšnis, avietė,

iš žolinių — ankštiniai, graižažiedžiai,

ypač pelynas, kiaulpienė, bitkrėslė, varpiniai.

Vasarą iki 88% ėdamų augalų sudaro

piktžolės, aitrūs augalai, kurių daugelis

turi tonizuojančių savybių. Rudenį ėda

žolių sėklas, ypač dobilų, balandų, kitų

piktžolių. Kiškiui reikalinga pašarų įvairovė,

kurios kaip tik trūksta dabar vyraujančiose

monokultūrose. Tai viena priežasčių,

dėl kurių mažėja kiškių skaičius.

Kiškiams būtini mineraliniai priedai.

Ieškodami druskos, jie laižo išbarstytas

laukuose ar paliktas krūvose trąšas ir dažnai

apsinuodija.

Stokojant gerų pašarų, kiškis priverstas

tenkintis mažiau kokybiškais. Jis laupo

žievę, o „baltojo bado“ periodu iki baltumo

nužievina medžių kamienus, šakas.

Prastos mitybos ženklas — sunkesni kiškių

ekskrementai, juose daugiau būna

ląstelienos. Be to, mažėja pačių žvėrelių

masė ir jie gali žūti. Nepriklausomai nuo

pašarų kokybės kiškis gali suėsti tik tam

tikrą jų kiekį, kurį pajėgia suvirškinti. Todėl

suėstas maisto kiekis dar nėra pašarų

pakankamumo rodiklis [137].

Per veisimosi sezoną atveda 1—3, kartais

— 4 vadas. Daugiausia vaikingų patelių

būna vasario pabaigoje (68—75%),

balandį (85%) ir birželį—liepą (75—

83%), mažai — rugsėjį (22%) ir reta

i— žiemą [7]. Tarp nėštumų būna

1—2 savaičių pertrauka. Patinai lytiškai

aktyvūs nuo sausio (kai kurie ir nuo gruodžio)

iki rugsėjo. Jauni kiškiai pradeda

poruotis maždaug mėnesiu vėliau negu

seniai.

Lytiniam aktyvumui svarbi oro temperatūra,

dienos ilgumas ir kiti abiotiniai

veiksniai. Šilti pavasario orai skatina lytinių

liaukų vystymąsi, o ilgai užsitęsusi

žiema — stabdo, be to, lėčiau auga susiporavusių

patelių embrionai. Patinų sėklidės

ramybės periodu sveria 0,8—5,4 g,

sausio gale — 5,9 g, balandžio—liepos

mėn.— 15,7 g, o rugsėjo mėn.— apie

1 g. Patelių gimda ramybės periodu sveria

3—7 g, o per veisimąsi — iki 13 g.

Patelės lytinis ciklas trunka 6—11 dienų.

Neapvaisinta patelė po 16 dienų vėl

rujoja. Nėštumo trukmė 44—46 dienos.

Prieš kiškiavimąsi patelės atsiskiria nuo

patinų. Sausoje vietoje iškasa duobutę,

kurią iškloja žole ir pūkais. Paprastai jaunikliai

gimsta anksti rytą.

Lietuvoje veda 1—5, rečiau — 6—7

jauniklius. Vidutiniškai per veisimosi sezoną

1 patelei tenka 7,4 jauniklio [7].

Didžiausios būna antrosios vados — 4—

6 jaunikliai, mažiausios — pirmosios

(pavasarinukų) — 1—2, o trečiosios ir



156 pav. Augalų vegetacijos periodu pilkasis kiškis

labiau mėgsta atvirus plotus

4/ y

157 pav. Žiemą pilkasis kiškis dainiau aptinkamas

miškų pakraščiuose ir krūmuose

158 p a v . K iš k ių a p g r a u ž ti m e d e lia i

ketvirtosios — 2—3 jaunikliai. Visliausios

2—3 metų patelės.

Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo

institute atlikti tyrimai patvirtino ypatingą

kiškių savybę — superfetaciją, t. y. priešgimdyvinę

rują. Jeigu embrionai būna

viename gimdos rage, o antrasis laisvas,

patelė, likus iki gimdymo 3—5 dienoms,

gali būti vėl apvaisinta. Superfetacinis

nėštumas trunka tik 25—32 dienas.

Embrionų lyčių santykis iš pradžių būna

1:1. Tačiau patelės embrioninio vystymosi

periodu jautresnės, todėl esant nepalankioms

sąlygoms daugiau atsiranda

patinėlių.

Kiškučiai gimsta regintys, apaugę tankiais

plaukais ir jau po 20 minučių gali

judėti. Jie gauna 27—50 g riebaus ir kaloringo

pieno (jame yra 21,5% riebalų,

14% baltymų, 2,5% laktozės, 11,5%

kazeino, 2,7% albuminų, 45,5% druskų).

Pirmomis dienomis niekur neina,

guli visi kartu. Išskyrus paduose esančias

prakaito liaukas, kitos liaukos nefunkcionuoja,

todėl kiškučius sunkiau aptikti plėšrūnams.

9—10 dienų kiškučiai nutolsta

nuo gimimo vietos iki 20 m, o vieni nuo

kitų per 80—100 žingsnių, bet kas vakarą

grįžta atgal. Jeigu patelė neranda

jauniklių įprastoje vietoje, bėga ieškoti,

surenka juos net pastumdama arba sugriebusi

dantimis už sprando.

Patelė jaunikliais rūpinasi iki 1 mėnesio

(rudeniniais — iki 2 mėnesių). Mažų kiškučių

termoreguliacija netobula, kailiukas

greitai peršlampa, todėl jiems ypač pavojinga

darganos ir šaltas oras.

Kai kiškučiai paauga ir tampa savarankiškesni,

patelė nustoja lankytis maitinimo

vietoje ir net slepiasi nuo jauniklių, kurie

ją suradę bando žįsti. Dar kurį laiką jaunikliai

laikosi kartu, bet, geriau pažinę

teritoriją, pasiskirsto joje, užimdami individualius

plotus.

Tik gimę kiškučiai (n — 356) sveria

107 (50—170) g. Kūno ilgis — 18—

20,5 cm. Per parą priklausomai nuo amžiaus

ir gimimo laiko priauga 2—37 g

(rudeniniai— tik 2—15 g). Po 240—

300 dienų sveria 1/4 suaugusio kiškio

masės. Pirmosios (pavasarinės) vados

159 pav. Kiškučiai pirmomis gyvenimo dienomis

tūno žolėje

160 pav. Prabėgo pilkasis kiškis

Щ

%

jaunikliai lytiškai subręsta 9—15, antrosios

(vasarinės) 7—9 mėnesių amžiaus,

bet masė didėja iki 4—5 metų.

Kiškius gaudo įvairūs plėšrūnai, valkataujantys

šunys ir katės. Dažniausiai nukenčia

jaunikliai, daug jų žūva per laukų

darbus. Iš infekcinių ligų Lietuvos kiškiams

ypač pavojinga bruceliozė. Apsikrečia

ganydamiesi bendrose su naminiais

gyvuliais ganyklose. Kiškių bruceliozė

Lietuvoje pirmą kartą diagnozuota

1956 m., nors žvėreliai su patologiniais

pakitimais buvo aptinkami ir anksčiau. Išskirti

du brucelų kamienai: galvijinis

(Brucella abortus) ir kiaulinis (Brucella

suis). 1963—1964 m. brucelioze sirgo

4,8% sumedžiotų kiškių, 1968—1973m.—

6,5%, o kiaulių susirgimo zonose — net

15,4% [3, 63]. Ligos pradžioje išorinių

požymių beveik nebūna. Vėliau patinų

sėklidės padidėja ir būna pūlingos, patelių

gimdoje, kiaušidėse ir pieno liaukose

taip pat susidaro pūliniai. Daug pūlinių

būna po oda kaklo srityje. Sergančios

patelės dažnai abortuoja arba atveda neišsivysčiusius

jauniklius.

Ne mažiau pavojinga liga — pseudotuberkuliozė.

Kepenyse, plaučiuose, blužnyje

ir kituose organuose būna žalsvai

pilkų mazgelių, pilnų tirštos balzganos

masės, o patys organai — padidėję. Ši liga

ypač pavojinga jaunikliams. Brucelioze

ir pseudotuberkulioze gali apsikrėsti ir

medžiotojai, apdorodami sumedžiotus

sergančius kiškius.

Kiškiai gali masiškai žūti nuo kokcidiozių.

Jomis apsikrėtę kiškiai sudaro apie

57%. Invazija intensyviausia tada, kai

būna lietinga vasara ir ilgas bei šiltas ruduo.

Tokiais metais apsikrėtę kiškiai sudaro

82—93%. Lietuvoje kiškių kokcidiozes

sukelia Eimeria genties pirmuonys

(rastos 8 rūšys). Kokcidijų oocistos labai

atsparios. Jų 30—40% per žiemą išlieka

gyvybingos, o pavasarį sporuliuoja ir tampa

invazinėmis. Pagrindinis invazijos šaltinis

yra šėryklos, prie kurių susikaupia

daug išmatų su kokcidiozių sukėlėjais

[122].

Parazitinių kirmėlių aptikta 10 rūšių:

2 rūšys siurbikių, 2 — kaspinuočių ir

6 — apvaliųjų kirmėlių. Jų rūšinė sudėtis

ir apsikrėtusių žvėrelių procentas nepastovus.

Pavyzdžiui, septintojo dešimtmečio

pabaigoje daug kiškių buvo apsikrėtę siurbikėmis

Fasciola hepatica ir Dicrocoeli-



um lanceatum. Po 10 metų šių parazitų

nerasta. Tuo laikotarpiu 45% kiškių buvo

apsikrėtę apvaliosiomis kirmėlėmis

Protostrongylus pulmonalis, kurios anksčiau

buvo retos. Šis parazitas kiškiams

labai pavojingas, nes sukelia didelius patologinius

pakitimus plaučiuose. Pastoviai

dažnas parazitas yra Trichocephalus

leporis [123, 124].

Iš ektoparazitų kiškius puola blusos,

utėlės, bet dažniausiai parazituoja iksodinės

erkės (Ixodes ricinus), ypač vasaros

mėnesiais [63].

Pilkasis kiškis — vienas populiariausių

medžiojamų žvėrelių, turi nemažą ūkinę

ir estetinę vertę. Jo mėsoje gausu mikroelementų.

Vertingi kiškio pūkai. Taukais

gydoma žaizdos, sąnarių ligos, radikulitas.

Juose yra vitaminų, priešuždegiminių

medžiagų, riebiųjų rūgščių, kurios padidina

ir pačių žvėrelių atsparumą ligoms.

Mažėjant kiškių skaičiui, į paruošų supirkimo

punktus pristatoma mažiau kailių

bei mėsos. 1980—1983 m. kasmet buvo

superkama vidutiniškai 2500 kailiukų, o

kiškienos vertė maždaug už 21 000 rublių.

Kiškių medžioklė ribojama. Kai kuriose

šalyse kiškiai veisiami nelaisvėje ir paleidžiami

į jiems tinkamus plotus. Kiškių

veisimo nelaisvėje bandymai pradėti Lietuvos

miškų ūkio mokslinio tyrimo institute.

Baltasis kiškis

Lepus timidus L., 1758

Заяц-беляк (rus.)

Mountain hare (angį.)

Panašus į pilkąjį, tik mažesnis ir lengvesnis.

Ausys trumpesnės — palenktos į priekį

vos siekia nosį. Uodega trumpa, apvali.

Užpakalinių kojų letenos platesnės ir apaugusios

tankesniais plaukais negu pilkojo

kiškio.

Kailis žiemą baltas, bet dažnai visiškai

neišsišeria — lieka tamsių akuotplaukių

ant snukio, kojų ir nugaros. Vasarą panašus

į pilkąjį. Nugara pilkšvai rusva.

Akuotplaukių pamatinė dalis šviesiai rusva,

vidurinė— molio spalvos (tamsesnė),

viršūnė — juodai ruda. Plaukai lygūs,

negarbanoti. Krūtinė rusvai balta. Pilvas

baltas. Ausų viršūnės žiemą ir vasarą juodos,

jų išoriniame krašte yra ryški balta

juosta. Uodega žiemą balta; o vasarą jos

viršutinė pusė juosva, bet be ryškios juodos

„gėlės“ (151 pav.).

Šeriasi 2 kartus per metus: rudenį nuo

spalio iki lapkričio pabaigos ir pavasarį

— nuo kovo pradžios iki gegužės vidurio.

Patelės pradeda šertis kiek vėliau, bet

nusišeria greičiau negu patinai. Pavasarį

keičia kailį sparčiai, o rudenį — palaips

niui, lėtai. Šiltesnę žiemą tai tęsiasi net iki

kovo.


Q 3,7 (2,9—4,6, kai kurie iki 5,3) kg,

L 56,7 (49,4—66,2) cm, C 6,2 (5—

7,8) cm, P 15,3 (14—16,8) cm, A 9 (8—

10.5) cm. Patinai ir patelės maždaug vienodo

didumo.

Kaukolė santykiškai platesnė ir masyvesnė

kaip pilkojo. Veidinė dalis palyginti

trumpa ir plati. Apatinis žandikaulis masyvus.

Nuo pilkojo kiškio skiriasi ir kai

kuriais kitais požymiais (161 pav.). Didžiųjų

kandžių priekinio paviršiaus išilginė

vagelė yra arčiau danties vidinio

krašto. Dantų formulė kaip pilkojo

kiškio.


86,5 (80—93) mm, SDi 34,3 (32—

36.5) mm, VDi 57,5 (52—63,8) mm,

Sp 53 (49—54) mm, DKp 35 (33—

37) mm, TOp 16,3 (13—17) mm, VDEi

16,2—20,2 mm.

Paplitimas. Arealas apima-Europos ir

Azijos miškų zoną ir didelę tundros dalį

bei Šiaurės Amerikos šiaurinę sritį. Per

Lietuvą eina šių žvėrelių arealo pietinė

riba.

Lietuvoje baltųjų kiškių populiacija

negausi (162 pav.), gausumas nepastovus,

kinta kas 4—9 metai. Šiaurryčių ir

rytiniuose respublikos rajonuose tankumas

stabilesnis. Daugumoje respublikos rajonų

tankumas 1—2 kiškiai 1000 ha miško

ploto (163 pav.).

Biologija. Labiau mėgsta uždarus plotus,

t. y. miškus su kirtavietėmis, aikštėmis,

sąžalynais. Vengia labai tankių vientisų

medynų. Pavasarį ir rudenį dažniausiai

aptinkami miškuose su tankiu traku

ir pomiškiu (eglynuose, beržynuose, drebulynuose

su eglėmis), sąžalynuose, jaunuolynuose.

Tokiose stacijose būna iki

96% visų gulyklų. Žiemą 20% gulyklų

aptinkama vidutinio brandumo ir senuose

mišriuose lapuočių su eglėmis medynuose,

9% — eglynuose, 6% — pušynuose,

29% — pamiškėse ir tik 3,4% — laukuose

bei 2,8% — lapuočių su retu traku

miškuose. Dažnai gulyklos būna ir pamiškėse.

Dabar baltieji kiškiai jau rečiau ap

161 pav. Baltojo kiškio kaukolė (sumažinta 1,5 karto).:

1 — užorbitinė atauga, 2 — nosikaulio-kaktikaulio

siūlė, 3 — kaktikaulio-viršugalvio kaulo siūlė

Tūkst.

162 pav. Baltųjų kiškių skaičiaus dinamika 1962—

1984 m.

tinkami žmogaus ūkinės veiklos nepaliestuose

miškuose, taikosi prie kultūrinio

kraštovaizdžio, bet vis dėlto laikosi atokiau

nuo intensyviai kultivuojamų žemių.


/65 pav. Baltųjų kiškių skaičius 1000 ha miško

1985 m.: 1 — iki 1; 2 — 1,1—2; 3 — 2,1—3; 4 —

3,1—4

164 pav. Baltasis kiškis keičia žiemos apdarų

Būdingas polifazinis paros aktyvumas:

minimalus 13—15 vai., maksimalus 19—

21 vai. Aktyvumo ritmas priklauso nuo

sniego dangos, oro, kitų abiotinių veiksnių.

Aktyvesnis, kai krinta oro temperatūra,

taip pat veisimosi periodu.

Gana sėslus. Dieną ilsisi įvairiose saugesnėse

vietose: tarp žabų, vėjovartose,

sąžalynuose, pelkėse tarp kupstų. Rudenį,

kai laša nuo medžių, krinta lapai, dažnai

išeina į atvirus plotus, pamiškes, slapstosi

žolės kupstuose. Žiemą per didelius šalčius

arba kai gausiai sninga kasa iki 0,5—

1,5 m gylio urvus. Kai oras nepalankus,

gali išbūti gulyk'oje 2 dienas ir ilgiau.

Per parą suėda 500—900 g pašaro.

Būdinga koprofagija — minkštųjų ekskrementų

pakartotinas virškinimas.

Žiemos pradžioje iki 30% paros raciono

sudaro sausi žoliniai augalai, o sausio ir

vasario mėnesį daugiau graužia medžių

ir krūmų ūglius bei žievę (iki 40%),

aviečių ūglius. Daugiausia maitinasi pamiškėse,

mėgsta pasiganyti žiemkenčių želmenyse.

Dažniausiai apgraužia karklus

(88—97%), drebules (54—98%), beržus

(30—80%). Tai mėgstamiausi sumedėję

augalai žiemą.

Pavasarį baltieji kiškiai dažniau maitinasi

atviruose plotuose (35% visų mitybos

taškų), o vasarą— miškuose (28—

35%), ypač II—III amžiaus klasių beržynuose

su egle, III amžiaus klasės eglynuose

ir lapuočių jaunuolynuose, retai —

senesniuose drebulynuose ir beržynuose.

Mitybai reikalingi mineraliniai priedai,

todėl noriai laižo druską. Vaikingos patelės

graužia kaulus, numestus žvėrių ragus.

Veisimosi periodas trunka nuo vasario

iki liepos pabaigos. Senesni pradeda veistis

1—2 mėnesiais anksčiau negu jauni. Nėštumo

trukmė ilgesnė negu pilkojo kiškio

— 47—55 dienos. Patelės atveda vidutiniškai

3, senos — kartais ir 4 vadas

(ketvirtąją — rugpjūčio mėn. ar rugsėjo

pradžioje). Pirmosios vados pasirodo kovo

ar balandžio mėn., jas veda apie 40—56%

patelių. Vadoje vidutiniškai būna 2—4

(nuo 1 iki 8) jaunikliai. Baltųjų kiškių

populiacijos gausumui svarbiausios I ir II

vados — jos sudaro iki 70% jauniklių.

Nepalankiomis sąlygomis daug embrionų

rezorbuojasi. Gimę jaunikliai būna ypač

gyvybingi, jei pirmosios 45 jų gyvenimo

dienos saulėtos ir šiltos. II vadų jauniklių

daugiau išlieka nelietingą vasarą.

Jaunikliai gimsta regintys, apaugę tankiais

ilgais plaukais ir sveria 90—130 g.

Po 10 dienų pradeda ėsti augalinį maistą,

nors dar gauna ir maistingo patelės pieno

(12% baltymų, 15—17% riebalų). Laktacija

vidutiniškai trunka 30 dienų. Lytiškai

subręsta 9—10 mėnesių.

Baltojo kiškio priešai — visi miškuose

gyvenantys plėšrūnai. Konkurentų nedaug:

dėl maisto — kanopiniai žvėrys

(žiemą, kai gilu sniego), dėl maisto ir

Šeima. Kiškiniai — Leporidae

slapstymosi vietų — pilkieji kiškiai (kai

gyvena tuose pačiuose plotuose).

Būdingos tos pačios infekcinės ligos

kaip ir pilkiesiems — bruceliozė, pseudotuberkuliozė,

kokcidiozė. Lietuvos baltieji

kiškiai parazitologiniu atžvilgiu netirti.

Lietuvoje negausus vertingas medžiojamas

žvėrelis. Miško medynams didelės

žalos nepadaro. Saugotinas kaip reta rūšis.

Baltojo ir pilkojo kiškių hibridai. Pilkojo

ir baltojo kiškio hibridus jau XVIII a.

mini P. Palasas [46], XIX a. jie buvo

žinomi Rusijoje. K. Grevė [33] mini nušautus

hibridus Latvijoje ir nurodo, kad

jie turi abiejų kiškių rūšių požymių. Manoma,

kad hibridai labiau panašūs į baltuosius

kiškius ir yra vislūs.

Lietuvoje taip pat pasitaiko baltojo ir

pilkojo kiškių hibridų, bet gana retai. Tai

mažesni už pilkuosius, bet sunkesni už

baltuosius kiškius žvėreliai. Vidutiniškai

sveria 4—5 (iki 6—7) kg. Ausys ilgesnės

negu baltųjų kiškių (apie 10,6 cm), išoriniame

krašte yra neryški bdlta juostelė.

Uodega truputį pailga. Jos viršutinėje pusėje

nėra būdingos pilkiesiems kiškiams

rusvai juodos „gėlės“ — jos vietoje matyti

neryški rusvai pilka dėmelė. Pėda apie

14,7 cm ilgio, truputį platesnė negu pilkojo

kiškio. Kailis tankus kaip baltojo kiškio,

o švelnus kaip pilkojo. Vasarą ir žiemą

plaukai visiškai lygūs (negarbanoti). Vasarą

nugara juosvai rusva, o krūtinė, šonai

ir galvos priekis truputį šviesesni, todėl

kailis vienodesnis. Akuotplaukių vidurinė

dalis kaip ir baltojo kiškio, tamsesnė už

pamatinę dalį, bet šviesesnė už rudą viršūnę.

Vilnaplaukiai rusvesni. Rudenį išsišėrusių

hibridų nugara ir šonai šviesesni

ir plikesni, priekinės kojos lieka molio

spalvos, ausys tampa balsvos su rusvų

plaukų priemaiša. Šviesios akuotplaukių

viršūnės suteikia kailiui savotišką žilai

sidabrišką atspalvį. Priekinėje galvos dalyje

išryškėja molio spalvos kaukė. Būdingų

pilkajam kiškiui juosvų dėmių po akimis

nėra.

Jaunikliai beveik nesiskiria nuo baltojo

kiškio jauniklių. Jų kaktoje nėra pilkojo

kiškio jaunikliams būdingų baltų dėmelių.

Mase bei augimo greičiu hibridai

161

pranoksta pilkojo kiškio jauniklius [8].

Hibridų biologija ir elgsena dar nepakankamai

ištirta, abejojama ir dėl jų vislumo.

Būrys

Banginiai

Cetacea

Žinduoliai prisitaikę gyventi tik vandenyje.

Kūnas aptakus, verpsto formos. Oda

plika, tampri ir elastinga. Priekinės galūnės

virtusios krūtinės pelekais, užpakalinės

— rudimentinės, jų tik likučius galima

rasti po oda. Iš šonų suplota uodega baigiasi

horizontaliu dviskiaučiu peleku. Dauguma

banginių dar turi ir nugarinį peleką.

Šilumą organizme palaiko storas poodinis

riebalų sluoksnis. Patelės turi porą spenių,

paslėptų odos raukšlėse prie lytinės angos.

Galva labai didelė, sudaro iki 1/3 kūno

ilgio. Šnervės atsidaro aukštai kaktoje.

Nardant jos uždaromos vožtuvais. Ausų

kaušelių nėra. Klausos kanalai taip pat su

vožtuvais, jie atsidaro į išorę mažomis

angelėmis tuoj už akių. Kaklo slanksteliai

plokšti kaip lėkštės ir visi (arba keletas)

tarpusavyje suaugę.

Banginių, ypač dantytųjų, klausa geresnė

kaip sausumos žinduolių. Be to, jie,

kaip ir šikšnosparniai, ne tik patys skleidžia,

bet ir geba sugauti aukšto dažnumo

garsus (iki 120—140 tūkst. hercų).

Dauguma veisiasi kas antri metai. Nėštumo

trukmė nuo 10 iki 16 mėnesių.

Jauniklis gimsta uodega į priekį (kad

vandenyje neuždustų) ir tuoj pat išnyra

iš vandens įkvėpti oro. Banginiai gimdo

vieną didelį (iki 1/2—1/4 motinos kūno

ilgio), visiškai susiformavusį jauniklį, kuris

geba savarankiškai plaukioti. Maitina

labai riebiu (iki 54% riebalų) pienu, todėl

jis sparčiai auga. Lytiškai subręsta 3—6

metų, bet dar keletą metų auga. Gyvena

iki 30—50 metų.

Paplitę visuose vandenynuose, daugu-

11. Lietuvos fauna

Būrys. Banginiai — Cetacea 162

Šeima. Delfininiai — Delphinidae 163

moję jūrų, kai kuriose upėse. Vieni daugiausia

laikosi šaltuose poliariniuose ir

subpoliariniuose vandenyse, kiti — tropiniuose

ir subtropiniuose, trečių arealas

apima šiltus ir šaltus vandenis. Kai kurios

rūšys sėslios, kitoms būdingos reguliarios

sezoninės migracijos.

Nuo gilios senovės banginiai yra medžiojami.

Banginių medžioklė reguliuojama

įvairiais tarptautiniais susitarimais.

Kai kurias rūšis medžioti uždrausta.

Būryje 2 pobūriai: ūsuotieji banginiai

(Mysticeti) ir dantytieji (Odontoceti).

8 šeimos, 83 rūšys.

Literatūros duomenimis, į Baltijos jūrą

atplaukia arba gali užklysti apie 15 banginių

rūšių, iš jų ūsuotųjų — 4 ir dantytųjų

— 11 rūšių. Baltijos jūros pakraščiuose

(prie Lenkijos, Latvijos, Estijos)

stebėtos 2 rūšys ūsuotųjų banginių (finvalas

ir kupročius) ir 4 rūšys dantytųjų

(afalina, baltasnukis delfinas, jūrinė kiaulė

ir baltasis banginis).

Apie banginius Lietuvos pajūryje kol

kas žinoma labai mažai. Konkrečių duomenų

yra tik apie 2 dantytųjų banginių

rūšis.

Dantytieji banginiai

O d o n to c e ti

Dantytieji banginiai turi nuo 2 iki 240

gerai išsivysčiusių kūgiškų dantų. Šnervės

neporinės, į išorę atsidaro viena anga.

Žiotys, lyginant su ūsuotaisiais banginiais,

gerokai siauresnės. Kaukolė asimetriška.

Garsinės lokacijos aparatas gerai išsivystęs,

ypač tų rūšių, kurios greitai plaukioja

arba giliai nardo.

Paplitę visuose vandenynuose ir beveik

visose atvirose jūrose, kai kurie — ir upėse.

Iš viso 5 šeimos, 73 rūšys. TSRS teritoriniuose

vandenyse 4 šeimos, 19 (gali

būti 22) rūšių. Baltijos jūroje prie Lietuvos

krantų stebėtos dviejų šeimų 2 rūšys.


1 (2). Nugarinio peleko nėra. Kūnas vienspalvis

(viršus ir apačia vienodi), suaugusių

baltas ar gelsvas, jaunų tamsus. Kūno

ilgis iki 6 m...................................................

Baltasis banginis — Delphinapterus leucas

(164 p.)

2(1). Nugarinis pelekas yra. Kūno viršus

tamsiai pilkas ar beveik juodas, apačia

šviesiai pilka ar balta. Kūno ilgis iki 1,7 m.

Jūros kiaulė — Phocaena phocaena

(162 p.)

Šeim a

Delfininiai

D elp h in id a e

Nedideli ir vidutinio didumo, labai judrūs

banginiai. Pakaklė ir krūtinė lygi, be raukšlių.

Uodegos pelekas giliai įkirptas. Dauguma

turi stambų nugarinį peleką. Viršutinių

dantų iki 65, apatinių — iki 58 porų.

Paplitę beveik visose Žemės rutulio jūrose.

Gyvena būriais. Minta daugiausia

žuvimis ir bestuburiais. Yra ir plėšrių.

Iš viso 46 rūšys. TSRS teritoriniuose vandenyse

stebėta 13 rūšių ( gali būti iki 18),

Baltijos jūros rytinėse pakrantėse — 3 rūšys,

iš jų 1 — prie Lietuvos krantų.

Juros kiaulė

P h o ca e n a p hoca en a L., 1758

Морская свинья (rus.)

Common porpoise (angį.)

Tai nedidelis delfinas. Snukis bukas. Kaktos

riebalinė pagalvėlė siekia viršutinės

lūpos priekį, todėl „snapas“ beveik nežymus.

Nugarinis pelekas žemas, su buka

viršūne. Jo pamatinė dalis ilgesnė už aukštį.

Kūno viršus (galva, nugara, krūtinės

pelekai ir uodega) tamsiai pilkas ar beveik

juodas, kartais su žalsvai rudu atspalviu.

Apatinė kūno pusė (galvos apačia, pilvas,

o užpakalinėje kūno dalyje — ir šonai)

šviesi — šviesiai pilka arba balta. Šonai

į apačią šviesėja palaipsniui, bet kai kada

tarp tamsaus viršaus ir šviesios apačios

būna aiški riba. Lc 1 —1,7 (retai — iki

2) m, Q 30—90 kg, KBi iki 27 cm. Patinai

vidutiniškai 7 cm trumpesni už pateles.

Dantys gana savotiški: priekiniai ploni

ir aštrūs (kartais neišauga), o kiti — kalto

formos, iš šonų suspausti. Viršutinių dantų

22—30 (dažniausiai 27) porų, apatinių —

19—27 (dažniausiai 22—23) poros [155,

239].

Paplitimas. Jūros kiaulė paplitusi tik

šiaurės pusrutulio vandenynų ir jūrų pakraščiuose.

Tai vienintelė delfinų rūšis,

kuri reguliariai lankosi Baltijos jūroje.

Lenkijos pakrantėse prieš Pirmąjį pasaulinį

karą kasmet jų būdavo sugaunama keli

šimtai. Paskutiniais dešimtmečiais prie

Lenkijos jūros kiaulė pastebima retai ir

saugoma kaip reta rūšis [51 J. Latvijos

pajūryje šiame šimtmetyje ji stebėta tik

keletą kartų: 1923 m. sugauta tinklais

Rygos įlankoje, 1930 m. matyta Dauguvoje

prie Rygos, 1935 m. aptikta išmesta

į krantą, o 1964 m. sugauta tinklais [101].

K. Grevė [33] rašo, kad 1908 m. vieną

žvejai buvo sugavę prie Palangos. Trečiajame

ir ketvirtajame dešimtmetyje senieji

Lietuvos pajūrio žvejai matydavo

jūros kiaules, plaukiančias paskui strimelių

būrius arba besivaikančias lašišas. 1935 m.

prie Šventosios viena negyva jūros kiaulė

aptikta ant kranto, o 1938 m.— įsipainiojusi

į tinklus. Ši svėrė apie 100 kg.

1981 m. viena stebėta prie Rybačio (Rasytės)

.

Biologija. Jūros kiaulės plaukioja nedideliais

būreliais (ne daugiau 10 žvėrių).

Seklius pakrančių vandenis mėgsta labiau

negu atvirą jūrą. Dažnai įplaukia į upes.

Sezoninės migracijos neištirtos. Manoma,

kad šiaurinėse Atlanto ir Ramiojo

vandenynų jūrose jūros kiaulės būna tik

vasarą, o žiemoja piečiau.

Minta daugiausia pelaginėmis ir dugninėmis

žuvimis, rečiau vėžiagyviais, galvakojais

moliuskais.

Baltijos jūroje poruojasi liepos—rugpjūčio

mėn. Nėštumas — 9—10 mėnesių,

165 pav. Juros kiaulės kaukolė (sumažinta 4,3 karto)

Būrys. Bangininiai — Cetacea

164

todėl dauguma jauniklių gimsta gegužės—

birželio mėn. Veda 1 (labai retai 2), bet

stambų jauniklį (kūno ilgis 63—86 cm,

masė 5—8 kg), kurį motina žindo apie

4 mėnesius. Kada lytiškai subręsta — nežinoma.

Baltijos jūroje mažiausia vaikinga

patelė buvo 136 cm ilgio, 50 kg masės.

Migracijų periodu jų šiek tiek sugauna

Danijos žvejai. Juodojoje ir Azovo jūrose

jūros kiaules, kaip ir kitus delfinus, nuo

1965 m. gaudyti draudžiama [155].

Šeima

Narvaliniai

Monodontidae

Šių banginių galva nedidelė, apvali, snukis

bukas. Aukšta kaktos riebalinė pagalvėlė

užeina ant viršutinės lūpos. Žiotys siauros.

Galvą nuo liemens skiria truputį įsmaugtas

kaklas. Nugarinio peleko nėra. Vietoj jo

išilgai nugaros tęsiasi ilga raukšlė. Krūtinės

pelekai trumpi ir platūs. Paplitę šiaurinėse

jūrose. 2 rūšys. Baltijos jūroje stebėta

1 rūšis.

Kai kurie autoriai šiuos banginius priskiria

delfininių šeimai [68, 239].

Baltasis banginis

Delphinapterus leucas Palias, 1776

Белуха (rus.)

White whale (angį.)

Liet. sin. baltasis delfinas

Galva nedidelė, „snapas“ nežymus. Kaklas

įsmaugtas. Krūtinės pelekai maži, bet platūs.

Nugarinio peleko nėra. Kūno spalva

kinta su amžiumi. Jaunikliai iki 1 metų

būna tamsiai mėlyni, antrais metais —

melsvai pilki, trečiais — šviesiai pilki su

žydru atspalviu, ketvirtais ir vyresni —

visiškai balti. Dantys reti, netaisyklingos

formos, iškrypę. Visi viršutiniai ir priekiniai

apatiniai pakrypę į priekį, apatiniai

viduriniai — statūs, o užpakaliniai — palinkę

atgal. Iš viso dantų 32—40 (po 8—

10 porų viršutinių ir apatinių). Patinų

Lc iki 6 m, patelių iki 5 m, Q (suaugusių

vidurkis) patinų 880 kg, patelių 660 kg,

KBi iki 59 cm [155].

Paplitimas. Paplitęs šiaurinėse jūrose,

skalaujančiose Šiaurės Amerikos ir Eurazijos

krantus. Rytinėje Atlanto dalyje jo

arealas į pietus siekia Britanijos salas ir

Biskajos įlanką.

į Baltijos jūrą atplaukia retai. XIX a.

pabaigoje jis stebėtas Botnijos įlankos

šiaurinėje dalyje, Suomių įlankoje ir prie

Alandų salų [239]. K. Grevė [33] nurodo,

kad vienas baltasis banginis (4,14 m

ilgio) buvo sugautas 1906 m. prie Klaipėdos.

1982 m. gegužės 5 d. vienas pasirodė

jūroje ties Juodkrante ir čia plaukiojo

2 dienas [32]. Maždaug tuo pačiu laiku

(greičiausiai tas pats) stebėtas ir prie

Šventosios bei Rygos įlankoje.

Biologija. Laikosi įvairaus didumo bandomis,

kurios susideda iš mažų (po 2—5

banginius) grupių. Pavieniai žvėrys pastebimi

retai. Būdingos reguliarios sezoninės

migracijos. Pavyzdžiui, Baltojoje jūroje

baltieji banginiai pasirodo gegužės mėn.,

kartais birželio pradžioje, kai visiškai ištirpsta

ledai, ir išbūna iki rudens. Spalio

mėn. dauguma migruoja į Barenco jūrą,

ten žiemoja. Dalis lieka žiemoti Baltojoje

jūroje.

Minta pelaginėmis ir dugninėmis žuvimis

(silkėmis, menkėmis, plekšnėmis, sardinėlėmis

ir kt.), taip pat vėžiagyviais ir

moliuskais.

Dauguma poruojasi balandžio gale—

gegužės pradžioje, kai kurie — iki rugpjūčio,

todėl jaunikliai gimsta ne tik pavasarį,

bet ir vasarą. Nėštumo trukmė —

11 —12 mėnesių. Veda 1 (labai retai 2)

jauniklį. Jaunikliai gimsta vidutiniškai 150

cm ilgio, be dantų, tamsiai mėlynos spalvos.

Pirmųjų metų gale išdygsta dantys,

tada pradeda maitintis savarankiškai. Lytiškai

subręsta ne vienu laiku: kai kurie

dar būdami žydri (3 metų), o dauguma —

kai kūnas tampa balkšvas (4—5 metų).

Baltieji banginiai medžiojami nuo seno,

bet jų sumedžiojama nedaug. Pavyzdžiui,

Baltojoje, Barenco ir Karos jūrose šeštajame

dešimtmetyje ir vėliau kasmet buvo

sumedžiojama ne daugiau kaip 2000,

Grenlandijos ir Špicbergeno vandenyse —

nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Medžioklė

reguliuojama atsižvelgiant į gausumą.

Iš baltojo banginio odos gaminami puspadžiai,

išlydyti taukai panaudojami techniniams

reikalams, mėsa perdirbama į

pašarinius miltus ar trąšas arba ja šeriami

kailiniai žvėreliai [155].

166 pav. Baltojo banginio kaukolė (sumažinta 9

kartus)

Būrys

Plėšrieji

Carnivora

Plėšrieji žinduoliai įvairaus didumo ir

išvaizdos. Kūno ilgis nuo 25 cm (žebenkšties)

iki 3 m (baltojo lokio), masė nuo

100 g iki 1 tonos. Vieni grakštūs, judrūs

žvėreliai, kiti gremėzdiški ir nerangūs.

Galva nevienodos formos: apvali (kačių),

pailga (šuninių), plokščia (ūdrų) ir kt.

Galūnės penkiapirštės ar keturpirštės.

Daugumos rūšių kailis tankus, minkštas ir

puošnus (kiauninių, meškėninių, katinių),

kai kurių (hieninių, viverinių) — šiurkštus

ir menkavertis. Uodegos pamatinėje

dalyje ar prie analinės angos yra kvapiosios

liaukos, išskiriančios dvokiantį ar priešingai

— malonaus kvapo skystį.

Skeletas be raktikaulio arba jis rudimentinis.

Kaukolei būdinga stiprūs skruostų

lankai, ryškios viršugalvio ir pakaušio

keteros. Apatinis žandikaulis taip sunertas

su viršutiniu, kad gali judėti tik žemyn ir

aukštyn. Dantų sistema heterodontinė.

Skruostiniai dantys sekodontiniai. Paskutinis

viršutinis prieškrūminis (P4) ir pirmasis

apatinis krūminis (M|) dažniausiai

didesni už kitus dantis ir susiglaudžia kaip

žirklių ašmenys. Tai vadinamieji galūdiniai

dantys, kurie būdingi tik plėšriųjų būrio

žinduoliams, ypač tiems, kurie minta vien

mėsa. Dantų formulė: I ! С - Р І М - = 44,

bet daugelio rūšių dantų buna mažiau (redukuoti

pirmasis prieškrūminis ir vienas

ar du paskutinieji krūminiai).

Būrys. Pėšrieji — Carnivora 166

Didelės galvos smegenys, ypač didieji

pusrutuliai, todėl plėšrieji pasižymi aukšta

psichika. Iš jutimo organų geriausiai išsivystę

uoslė ir klausa. Skrandis paprastas,

žarnynas palyginti neilgas, maža ir akloji

žarna. Gimda dviskiltė ar dviragė. Patinų

kopuliacijos organas (penis) su kauliuku

(os penis, arba baculum). Veisiasi kartą

per metus. Veda aklus jauniklius.

Kai kurios rūšys ir porūšiai besaikiai

medžiojant yra visiškai išnaikinti, daugelis

nyksta ir yra įrašytos į Tarptautinę bei

nacionalines raudonąsias knygas.

Paplitę visme Žemės rutulyje (išskyrus

Antarktidą ir kai kurias okeanines salas).

Australijoje gyvena tik introdukuotos rūšys.

Būryje 7 šeimos, apie 240 rūšių.

TSRS 6 šeimos, 43 rūšys. Lietuvoje 4 šeimos,

14 rūšių.

Lentelė rūšims apibūditi

1(8). Priekinės galūnės penkiapirštės,

užpakalinės keturpirštės. Kietasis gomurys

palyginti trumpas — jo užpakalinis kraštas

beveik neprasikiša už paskutiniųjų

krūminių dantų, o jeigu prasikiša, tai

ne daugiau kaip per pusę savo pločio

(170 pav.).

2(7). Galva pailga, su ištįsusiu snukiu

(kaip šuns). Uodegos pamatinė dalis apžėlusi

trumpesniais plaukais negu vidurinė,

todėl atrodo plonesnė. Nagai neįtraukiami,

palenkti žemyn, einant siekia žemę. Dantų:

P i M l.

4 3

3(4). Kailis juosvai rusvas. Tamsius

skruostus iš viršaus ir iš šonų supa šviesūs

plaukai. Ilgi plaukai galvos šonuose sudaro

žandenas. Apatinio žandikaulio užpakaliniame

kampe (prieš kampinę ataugą)

yra gilus įlinkis (180 pav.) ......................

Usūrinis šuo — Nyctereutes procyonoides

(178 p.)

4 (3). Kailio spalva kitokia. Žandenų nėra.

Apatinio žandikaulio užpakaliniame kampe

įlinkis negilus (170, 175 pav.).

5(6). Kailis juosvai pilkas su rusvu atspalviu.

Uodega sudaro maždaug 1 /3 kūno

ilgio..............................................................

Vilkas — Canis lupus (168 p.)

6(5). Kailis šviesiai rudas. Uodega sudaro

ne mažiau 1/2 kūno ilgio..........................

Rudoji lapė— Vulpes vulpes (173 p.)

7(2). Galva apvali (kaip katės), jos ilgis

beveik lygus pločiui skruostų srityje.

Uodega buka, apaugusi vienodo ilgio plaukais.

Nagai įtraukiami. Dantų: P —M i - .....

Lūšis — Felis lynx (214 p.)


penkiapirštės. Kietasis gomurys ilgas —

jo užpakalinis kraštas prasikiša už paskutinių

krūminių dantų daugiau kaip per

pusę savo pločio (186 pav.).

9(10). Stambus žvėris. Uodega trumpa,

iš po plaukų jos beveik nematyti. Dantų:

PA M|- (P2 ir P2 dažnai būna iškritę,

alveolės užaugusios) ...................................

Lokys— Ursus ardos (183 p.)

10(9). Maži ir vidutinio didumo žvėreliai.

Uodega ilgesnė už užpakalinės kojos pėdą.

Dantų: p į± Mill

(12). Liemuo storas, nuo priekio į

pasturgalį platėjantis. Nuo nosies per galvos

vidurį ir snukio šonais eina trys baltos

juostos, o tarp jų — dvi juodos. Danties

M1 kramtomasis paviršius 2—3 kartus

didesnis už danties P4 (galūdinio) kramtomąjį

paviršių, jo plotis ir ilgis beveik

vienodi (167 pav., c ).................................

Barsukas — Meles meles (206 p.)

2 2

o

a b c

167 pav. Miškinės kiaunės (a), akmeninės kiaunės

(b) ir barsuko (c) viršutiniai skruostiniai dantys:

I — paskutinis prieškrūminis (P*), 2 — krūminis

(M')

Būrys. Plėšrieji — Carnivora 167

12(11). Liemuo lieknas. Ant galvos šviesių

ir tamsių juostų nėra. Danties M1

kramtomasis paviršius truputį didesnis už

galūdinio danties kramtomąjį paviršių. Šis

dantis trumpas ir platus (166 pav.,a, b).

13(14). Kūno ilgis 65—80 cm. Uodega

maždaug pusės kūno ilgio, pamatinė dalis

plati ir raumeninga. Pirštai iki pat nagų

sujungti plaukiojamąja plėvele. Dantų:

Pį M į- Dantis P 1 mažas ir nustumtas prie

vidinio ilties šono (205 pav.)....................

Ūdra — Lutra lutra (210 p.)

14(13). Kūno matmenys mažesni. Uodega

įvairaus ilgio, neraumeinnga, jos pamatinė

dalis nepraplatėjusi. Pirštai laisvi arba

tik pamatinėje dalyje sujungti plaukiojamąja

plėvele. Dantų: P-i M i arba p i M i.

Dantis P 1 nenustumtas prie vidinio ilties

šono.

15(18) Snukio galas ir lūpos tamsios.

Pakaklėje yra šviesi dėmė. Dantų: PL M į,

16(17). Pakaklės dėmė geltona arba oranžinė.

Ji kyliu tęsiasi tarp priekinių kojų.

Danties M1vainiko vidinė dalis ilgesnė už

išorinę (167 pav., a) ................................

Miškinė kiaunė — Martes martes (186 p.)

17(16). Pakaklės dėmė balta ar pilkšvai

gelsva. Dėmės apačia išsišakojusi į dvi

dalis, tęsiasi per priekines kojas. Danties

M1 vainiko vidinė dalis beveik tokio pat

ilgio kaip išorinė (167 pav., b) ................

Akmeninė kiaunė — Martes foina

(190 p.)

18(15). Snukio galas, abi lūpos (arba

tik apatinė) arba visa kūno apačia baltos

spalvos. Dantų: PL ML,

19(22). Žiemą visas kailiukas baltas, vasarą

viršutinė kūno pusė ruda, apatinė —

balta.

20(21). Uodega sudaro beveik pusę kūno

ilgio, jos galas žiemą ir vasarą juodas. Suaugusių

kaukolės KBi 40—55 mm. Poorbitinės

angos didelės, ovalios (168

pav., b) ......................................................

Šermuonėlis — Mustela erminea (192 p.)

21(20). Uodega sudaro mažiau kaip 1/3

kūno ilgio, vienspalvė. Suaugusių kaukolės

KBi 30—40 mm. Poorbitinės angos

siauros (168 pav., a ).................................

Žebenkštis — Mustela nivalis (195 p.)

а

в

168 pav. Žebenkšties (a) ir šermuonėlio (b) kaukolės

iš priekio. I — poorbitinė anga

169 pav. Kanadinės (a) ir europinės (b) audinių

viršutiniai skruostiniai dantys: I — antrasis prieškrūminis,

2 — paskutinis prieškrūminis, 3 — krūminis

22(19). Kailio spalva kitokia, žiemą ir

vasarą beveik nesiskiria.

23(24). Kailis gelsvai juosvas. Pro tamsius

akuotplaukius aiškiai matyti gelsvi

vilnaplaukiai. Kaklo apačia, pilvas, uodega

ir kojos beveik juodos. Snukio šonai ir

pasmakrė balkšvi .......................................

Juodasis šeškas — Mustela putorius

(203 p.)

24(23). Kailiukas tamsiai rudas. Kūno

apačia beveik tokios pat spalvos kaip ir

viršus.

25(26). Apatinė ir viršutinė lūpos baltos.

Uodega (su plaukais) sudaro maždaug

1 /3 kūno ilgio. Kaukolės užorbitinis plotis

beveik lygus arba truputį didesnis už

tarporbitinį. Antrasis viršutinis prieškrūminis

dantis užpakaliniu kraštu liečiasi su


\ Šeima. Šuniniai — Canidae 169

galūdinio danties priekiniu išoriniu kampu

(169 pav., b) .........................................

Europinė audinė — Mustela lutreola

(197 p.)

26(25). Balta tik apatinė lupa. Uodega

(su plaukais) sudaro beveik 1/2 kūno

ilgio. Kaukolės užorbitinis plotis mažesnis

už tarporbitinj. Antrojo viršutinio prieškrūminio

danties užpakalinis kraštas truputį

pasistūmęs į vidų nuo galūdinio danties

priekinio išorinio kampo (169 pav.,

a).

Kanadinė audinė — Mustela vison

(200 p.)

Šeima

Šuniniai

C a n id a e

Prisitaikę gaudyti ir persekioti grobį plėšrūnai.

Liemuo paprastai iš šonų kiek suplotas.

Snukis ištįsęs. Ausys stačios. Priekinės

galūnės beveik tokio pat ilgio kaip

užpakalinės. Vaikščiodami remiasi pirštais.

Priekinių galūnių I pirštas trumpesnis, einant

nesiekia žemės. Šiaurinių rūšių kailis

tankus, švelnus, plaukai ilgoki, pietinių —

šiurkštesnis ir retesnis.

Paplitę visur, išskyrus Antarktidą. Iš viso

35 rūšys. TSRS 8 rūšys, Lietuvoje — 3.

Visi medžiojamieji žvėrys.

Vilkas

C a n is lupus L., 1758

Волк (rus.)

Wolf (angį.)

Proporcingo kūno sudėjimo, stiprus žvėris.

Liemuo nuo sprando į pasturgalį kiek

žemėjantis. Kaklas storas, raumeningas.

Kojos ilgokos, pėdos palyginti nedidelės,

pirštai suglausti. Snukis ilgokas, bet nenusmailėjęs.

Antakiai ryškūs, todėl akys atrodo

giliai įkritusios, truputį primerktos ir

įstrižokos. Ausys trikampės, smailiomis

viršūnėmis. Senesni patinai turi ilgesnių

plaukų karčiukus. Uodega taip pat apaugusi

ilgesniais plaukais, nuleista. Bėgdamas

šuoliais, pakelia ją iki nugaros lygio,

bet niekuomet neužriečia.

Kailis tankus, bet šiurkštokas. Žiemą

sprandas, nugara ir šonų viršus pilkšvai

ar gelsvai juosvos spalvos. Tamsiausia

nugaros ketera, nes juodi akuotplaukių

galai pridengia šviesius vilnaplaukius.

Snukio šonai, pasmakrė, krūtinė, papilvė

ir kojos gelsvai rusvos spalvos. Uodegos

galas beveik juodas.

Atskirų vilkų kailio spalva nevienoda.

Pasitaiko ir spalvinių nukrypimų. XIX a.

minimi Lietuvoje nušauti balti vilkai (albinosai)

[57, 86]. 1865 m. Šiaulių apskrityje

nušautas vienas, o 1871 m. — du

beveik juodi vilkai [150]. Pokario metais

Lietuvoje taip pat nušauta tamsių vilkų:

vienas — 1949 m. Kaišiadorių rajone,

trys — 1957 m. Šiaulių rajone, vienas —

1959 m. Panevėžio rajone.

Jauniklių kailis būna tamsiai pilkas,

panašus į lapiukų. Juos galima atskirti

iš uodegos ilgio (vilkiuko uodega sudaro

ne daugiau kaip 1/3 kūno ilgio), be to,

uodegos galiukas juodas, o ne baltas, kaip

lapiuko. Vasaros pabaigoje jauniklių kailis

keičiasi, pašiurkštėja, įgauna rusvą atspalvį.

Juodų akuotplaukių dar būna nedaug.

Rudenį plaukai pailgėja ir sutankėja.

Kailis tampa panašus į suaugusio, tik

vienodesnis — tam tikrų kūno dalių spalva

mažai skiriasi. Antramečių vilkų kailis

nuo senių nebesiskiria.

Suaugę šeriasi pavasarį nuo kovo pabaigos

iki birželio. Rudenį plaukų danga

beveik nesikeičia, tik sutankėja ir pailgėja

vilnaplaukiai. Žieminis kailis visiškai

susiformuoja lapkričio pabaigoje.


36) Q 44,9 (31—65) kg, L 123,5 (107—

150) cm, C 41,7 (34—50) cm, P 25,9

(22—29) cm; patelių (n — 21) Q 37,4

(23,7—51) kg, L 118,6 (108—139) cm,

C 39,5 (35—52) cm, P 23,8 (18—31) cm.

Patelės mažesnės už patinus. Vidutinė

patelių masė sudaro apie 83% patinų

masės, o kūno ilgis — 96% patinų kūno

ilgio. Lietuvoje dažniausiai nušaunami

40—50 kg patinai ir 30—40 kg patelės.

Stambesni žvėrys pasitaiko retai. Iš tyrinėtų

vilkų stambiausias buvo 65 kg masės,

150 cm ilgio patinas, nušautas 1950 m.

Kaišiadorių rajone, ir 51 kg bei 130 cm

ilgio patelė, sumedžiota 1958 m. Radviliškio

rajone.

Kaukolei būdinga masyvi veidinė dalis

ir palyginti nedidelė bei siaura smegeninė

dalis (170 pav.). Žandikauliai ir dantys

gerai išsivystę. Skruostų lankai stambūs,

plačiai išlinkę į šonus, ypač užpakalinėje

dalyje. Kakta plati, jos vidurys truputį

įdubęs. Viršugalvio ir pakaušio keteros

masyvios. Dantų formulė: Ii- C Į- P-i

M i = 42. Dantys stiprūs, ypač stambūs

galudiniai — P4 ir Mi. Iltys vidutinio aukščio.


KBi 240,3 (225,3—251,5) mm, VDi 112,2

(99,7—119,1) mm, SDi 85,6 (79—

89,6) mm, M 97,7 (86,7—105,6) mm, Rp

47,7 (42,5—54) mm, Sp 141,6 (126,6—

152,3) mm, TOp 46,6 (41,5—52,2) mm,

UOp 42,4 (37,4—46,8) mm, VDEi 127,9

(120,5—135) mm; patelių (n — 18) KBi

232 (220,6—238) mm, VDi 106,6 (94—

115.5) mm, SDi 81,9 (78,2—84,9) mm,

Ni 90 (75,8—101,2) mm, Rp 44,4

(40,8—47,3) mm, Sp 134,3 (123,7—

146.5) mm, TOp 42,4 (38,7—47,5) mm,

UOp 41,1 (35,7—45,6) mm, VDEi 121,8

(116,6—126,7) mm. 170 pav. Vilko kaukolė (sumažinta 5,5 karto)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora

170

Šeima. Šuniniai — Canidae 171

Lietuvos vilkas priskiriamas nominaliniam

porūšiui Canis lupus lupus [187].

Paplitimas. Arealas apima beveik visą

Euraziją ir Šiaurės Ameriką. Europoje

dar gana gausus Jugoslavijoje, Graikijoje,

Rumunijoje, retas Ispanijoje, Portugalijoje,

Italijoje. Lenkijoje, Slovakijoje buvo

beveik išnykęs, bet nuo 1975 m. vėl pagausėjo.

Skandinavijos šalyse vilkų likę

tik vienetai. Visai išnaikinti Airijoje, Anglijoje,

Olandijoje, Belgijoje, Danijoje,

Šveicarijoje. 1980 m. pradžioje visoje

TSRS teritorijoje buvo apie 84 000 vilkų,

daugiausia (31 000) Kazachstane [148].

Paleozoologiniais duomenimis [207],

Pabaltijo kraštuose vilkas paplito ledynmečio

pabaigoje, kai susiformavo tundros

landšaftas ir atsirado pakankamai maisto.

K. Grevė [33] nurodo, kad nuo XV a.

iki XIX a. vidurio Latvijoje ir Estijoje

vilkų buvo gausu. Galbūt panaši padėtis

buvo ir Lietuvoje ar bent kai kuriose Lietuvos

teritorijos dalyse.

Buvusių Vilniaus ir Kauno gubernijų

įstaigų dokumentų archyvuose rasta duomenų

apie vilkų naikinimą XIX a. viduryje

147, 48].

Iš ataskaitų Kauno gubernatoriui matyti,

kad 1848—1852 m. visoje gubernijoje

sunaikinta daugiau kaip 1300 vilkų: daugiausia

Panevėžio, Ukmergės ir Zarasų

apskrityse, mažiausia — Kauno, Raseinių,

Šiaulių ir Telšių apskrityse.

Vilniaus gubernijoje 1847—1851 m.

sunaikinta apie 2000 vilkų, iš jų daugiausia

Vileikos ir Ašmenos apskrityse (dabar

BTSR), mažiausia — Trakų apskrityje.

Šie duomenys rodo, kad XIX a. viduryje

Lietuvoje, ypač jos rytinėje dalyje,

vilkų buvo daug ir jie galėjo turėti įtakos

kitiems gyvūnams ir žmonėms.

XIX a. antrojoje pusėje dėl intensyvaus

naikinimo šių žvėrių gerokai sumažėjo, o

XX a. pradžioje (iki I pasaulinio karo)

buvo išlikę tik nuošaliose, žmogui sunkiai

prieinamose vietose.

Per Pirmąjį pasaulinį karą jų vėl padaugėjo,

bet, suaktyvinus medžioklę, ketvirtajame

dešimtmetyje Lietuvoje (be

Vilniaus krašto) buvo likę apie 100—

Vnt.

171 pav. Vilkų skaičius (1) ir jų sumedžiota (2)

1940— 1985 m.

172 pav. Vilkų paplitimas ir skaičius 1985 m.: 1 —

5 vilkai, 2 — 1 vilkas

160 vilkų, iš jų apie 100 — Vilniaus

krašte.

Per Antrąjį pasaulinį karą vilkai vėl

labai paplito. 1948 m. jų buvo apie 1500,

bet, intensyviai medžiojami ir naikinami

guoliuose, vėl ėmė nykti. Iki 1960 m. jų

visoje respublikoje liko apie 100. Mažiausiai

vilkų respublikoje (34—56) buvo

likę 1965—1970 m., o mažiausiai jų sunaikinta

(iš viso 418, arba po 24—55 per

metus) — 1965—1974 m. (171 pav.).

Aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje

vilkų populiacija vėl išaugo, jų apgyventa

teritorija padidėjo. 1985 m., išskyrus

keletą rajonų, vilkai buvo aptinkami beveik

visoje respublikoje (172 pav.), bet jų

paplitimas buvo netolygus. Daugiausia

vilkų buvo susitelkę kai kuriuose Vakarų

Lietuvos (Klaipėdos, Kretingos, Plungės,

Telšių, Šilalės ir kt.) ir Pietryčių Lietuvos

(Ignalinos, Švenčionių, Šalčininkų,

Varėnos) rajonuose. Čia gyveno apie

60% visų vilkų.

Biologija. Gyvenamosios vietos pasirinkimą

lemia mitybos ir saugumo sąlygos.

Lietuvoje maisto vilkui pakanka visur,

todėl gausesni miškinguose ir pelkėtuose

rajonuose, kur lengviau galima pasislėpti

nuo persekiojimo ir saugiai išauginti jauniklius.

Tokie yra Pietryčių ir Vakarų

Lietuvos rajonai. Tai lyg rezervatai populiacijos

išgyvenimui depresijos periodais.

Veda ir augina jauniklius guolyje, kurį

įsirengia šlapio raisto salelėje, tankiame

jaunuolyne, aukštomis žolėmis apaugusioje

dykynėje, netoli vandens telkinio, nuošaliose,

žmonių retai lankomose vietose.

Guolį įsirengia negiliame urve po pasvirusio

ar išvirtusio medžio šaknimis, kelmu,

kartais ir žemės paviršiuje tarp žolių. Pokario

metais, kai vilkų buvo daug, jų guolių

pasitaikydavo ir visai arti kaimų, nedideliuose

miškeliuose. Nuo guolio iki vandens

būna išminti takai. Vilkai be vandens

negali išbūti nė dienos, ypač per vasaros

karščius.

Veiklūs visus metus. Paros atžvilgiu —

naktiniai žvėrys. Medžioja dažniausiai

temstant, o jei nesėkmingai — visą naktį.

Žiemą Čepkelių rezervate pabaidyti iš

guolio vilkai, darydami kilpas ir nesustoję

pailsėti, per 8 vai. nuėjo apie 30 km ir

nieko nesumedžioję išėjo į kitus miškus

(J. T.). Po sėkmingos medžioklės dieną

vilkai praleidžia gulėdami saugioje vietoje.

Būdami alkani, medžioja ir dieną.

Jauniklių auginimo periodu vilkai sėslūs.

Kai paaugę jaunikliai palieka guolį,

vilkų šeima pradeda klajoti didesnėje teritorijoje,

tik kartais grįždama į pamėgtas

vietas. Tada prie senių vilkų su šiųmečiais

jaunikliais prisijungia ir pernykščiai, dar

nesubrendę jaunikliai. Taip susidaro šeimyninės

vilkų grupės. Kiekviena tokia

grupė turi savo medžioklės plotus, kurių

ribas retkarčiais pažymi šlapimu. Medžioklės

plotų didumas priklauso nuo vilkų gausumo

bei maisto išteklių.

Medžiodami daugiausia vadovaujasi

173 pav. Vilką kojos peni

rega ir klausa. Tamsoje mato geriau negu

kiti šuninių šeimos plėšrūnai. Gerai girdi

ir jautriai reaguoja į visus garsus. Būdinga

aukšta psichika ir tobula reakcija į aplinką.

Minta beveik vien tik mėsa: stambiais

ir vidutinio didumo laukiniais ir naminiais

gyvūnais. Lietuvoje šių plėšrūnų

mityba tyrinėta 1957—1959 ir 1980 m.

Iš 62 žiemą nušautų vilkų, 20(32%)

skrandžių buvo visiškai tušti, žarnyne taip

pat nebuvo jokių maisto liekanų. Taigi

žiemą dažnai badauja. Ištyrus kitus 42

skrandžius, 27-uose (54%) rasta kanopinių

žvėrių mėsos, iš jų 18-oje (36%)

stirnienos, rečiau — briedienos, šernienos,

elnienos, kiškienos. Svarbus maisto šaltinis

dvėseliena. Ėda išmestus prie fermų

padvėsusių naminių gyvulių lavonus, miškuose

— kritusius laukinius gyvūnus. Nuo

pavasario iki rudens minta ir laukiniais,

ir naminiais gyvūnais. Naminius dažniau

pjauna vasaros pabaigoje, kai medžioja

visa šeima. Tuomet medžioja ne tik išalkę,

bet ir mokydami vaikus.

Vilkas labai ištvermingas. Gali ilgai

(savaitę ir daugiau) badauti, bet, pasitaikius

progai, stengiasi pasisotinti kelioms

dienoms. Kiek gali iš karto suėsti mėsos,

nėra vieningos nuomonės. Vieni tyrinėtojai

tvirtina, kad suėda pusę veršelio arba



174 pav. Vilkiukas

avino, kiti — 10—25 kg mėsos. Voronežo

srities vilkų tyrinėtojai teigia, kad vilko

vienkartinė mėsos porcija — ne daugiau

kaip 3 kg, o prarytą didesnį negu ši norma

mėsos kiekį neužilgo atryja. Taigi alkanas

vilkas gali suėsti maisto daugiau, negu

leidžia jo organizmo fiziologinės galimybės,

bet netrukus turi juo atsikratyti [148].

Lietuvoje tyrinėtų vilkų skrandžiuose

buvo iki 1,8 kg maisto ir tik dviejuose —

4,5 ir 4,7 kg. Taigi vilkai nėra tokie rajus,

kaip apie juos kartais galvojama. Nesuėstus

grobio likučius paslepia arba juos greitai

suėda kiti plėšrūnai.

Vilkai — monogamai. Susiporavę patinas

su patele nesiskiria visą gyvenimą,

bet, vienam žuvus, antrasis per rują susiranda

naują partnerį.

Lietuvoje vilkai rujoja nuo sausio pabaigos

ar vasario pradžios iki kovo mėn.


Dauguma vaikus veda nuo balandžio

pabaigos iki gegužės vidurio, nors pasitaiko

ir ankstyvesnių bei vėlyvesnių vadų.

Veda 1—9 (dažniausiai 3—7) jauniklius.

Vidutinis vados didumas — 5,2 jauniklio

[93]. Vilkiukai gimsta akli. Praregi

po 10—12 dienų. Motina juos žindo

apie 1,5 mėnesio. Pirmomis savaitėmis

jauniklių vienų nepalieka. Tada vilkę maitina

patinas. Jis atneša grobį prie guolio.

Po 3 savaičių tėvai į medžioklę eina kartu.

3—4 savaičių vilkiukai pradeda ėsti mėsą,

iš pradžių tik atrytą. Jauniklių skrandyje

būna mažai virškinimo sulčių, todėl

pasisavina tik apvirškintą maistą [153].

3—4 mėnesių vilkiukai jau gali sudoroti

atneštą pusiau gyvą grobį. Vasaros pabaigoje,

paaugusius ir sustiprėjusius, tėvai

vedasi į medžioklę.

Gimę sveria 350—450 g. Per pirmuosius

4 mėnesius užauga iki 14—15 kg.

Lytiškai subręsta antrųjų gyvenimo metų

gale.

Apie jauniklių mirtingumą duomenų

nedaug. Rudenį stebėtose 8 vilkų šeimose

buvo 2—5 (vidurkis 3,5) vilkiukai, t. y.

vados buvo 30% mažesnės negu pavasarį.

Iš žiemą sumedžiotų vilkų pirmamečiai

sudaro apie 30%.

Tik gimusių jauniklių lyčių santykis

vadose nevienodas: vienose būna daugiau

patinėlių, kitose — patelių, bet vidutiniškai

patinėlių gimsta truputį daugiau

(57,6%). Sprendžiant iš sumedžiotų

vilkų lyčių santykio, patinai vyrauja ir

tarp suaugusių. Iš 1650 vilkų, sumedžiotų

1950—1958 ir 1978—1982 m., patinai

sudarė 57%.

Praktiškai priešų neturi. Mitybinių

konkurentų daug: svarbiausi — lūšis,

taip pat lapė, usūrinis šuo ir kiti plėšrūnai.

Šernai dažnai suėda vilko grobio likučius.

Pavojingiausia liga — pasiutligė. Pasiutę

vilkai ne tik platina virusą gamtoje,

bet ir labai pavojingi žmonėms ir gyvuliams.

Lietuvos vilkų helmintofauną sudaro

16 rūšių: siurbikių— 2, kaspinuočių —

6 ir apvaliųjų kirmėlių — 8 rūšys. Iš

siurbikių dažniausias vilkų žarnyno parazitas

Ataria alata (apsikrėtusių 58 %),

iš kaspinuočių — Taenia hydatigena

(73%), kuris parazituoja ir žmonių žarnyne,

iš apvaliųjų kirmėlių — Uncinaria

stenocephala (54%), Ancylostoma

caninum (36%) ir Toxocara canis

(26%). Dažnas šlapimo pūslės parazita

s— Capillaria plica (41%). Vilkai

dažniau kaip kiti plėšrieji žvėrys serga

trichinelioze (35%). Daugiausia vilkų

šia liga serga Pietryčių Lietuvoje [169].

Dėl vilko vaidmens gamtoje iki šiol nėra

vieningos nuomonės. Gyvulių augintojui

vilkas visada priešas. Natūralioje gamtoje,

kur žmogaus įtaka laukinei faunai yra

minimali, veikia biologinės pusiausvyros

dėsnis: plėšrūnas ir auka yra vienas nuo

kito priklausomi. Faunos istorijoje nėra

pavyzdžių, kad kokia nors gyvūnų rūšis

būtų išnykusi dėl plėšrūnų. Visada tam

tikros rūšies likimui įtakos turėjo žmogus,

keisdamas natūralią aplinką.

Vilko pagrindinis maistas — laukiniai

kanopiniai. Intensyviame medžioklės ūkyje

kanopiniai yra medžioklės objektas.

Taigi vilkas žalingas ne tiek kanopiniams

žvėrims, kiek žmogui, nes, sunaikindamas

dalį medžioklės ūkio produkcijos, tampa

žmogaus konkurentu. Be to, vilkų, kaip ir

kitų plėšrūnų, nauda ar žala priklauso ir

nuo jų bei jų aukų gausumo. 1985 m.

apskaitos duomenimis, 1 vilkui respublikoje

tenka apie 270 kanopinių (27 briedžiai,

38 taurieji elniai, apie 140 stirnų,

65 šernai). Esant tokiam santykiui, vilkai

kanopiniams gali pakenkti (sumažinti jų

metinį prieaugį) tik tose vietovėse, kur

gyvena pastoviai ir yra gausesni, bet visos

respublikos mastu tokio pavojaus nėra.

Priešingai, vilkas kaip sanitaras reikalingas

ir eksploatuojamoms kanopinių populiacijoms.

Tai, kad vilkas eliminuoja kanopinių

populiacijose defektinius individus,

paviršutiniškai žiūrint pastebėti sunku,

bet ši teigiama vilko veikla įrodyta

tyrimais. Žinoma, vilkai papjauna ir visiškai

sveikus, gerai išsivysčiusius žvėris, bet

taip būna dažniausiai tada, kai jie gausesni

ir sudaro gerai organizuotas gaujas

[148].

Visiškai išnaikinti vilką netikslinga ir

neleistina. Jis, kaip ir bet kuri kita biologinė

rūšis, yra sudėtinė gamtos dalis ir turi

išlikti ateinančioms kartoms. Vilko išnaikinimas

nepasiteisina ir ekologiniu požiūriu.

Pagausėjusiose kanopinių populiacijose,

jeigu jos nepakankamai eksploatuojamos,

labiau plinta ligos, parazitai, žvėrims pradeda

trūkti pašarų. Tai pastebėta ir mūsų

respublikoje [211]. Be to, išnaikinus vilkus,

jų nišą užima sulaukėję naminiai šunys

arba vilko ir šuns hibridai, kurie faunai

ir žmonėms padaro daugiau žalos.

Dėl to, matyt, teisingiausia vilkų gausumą

diferencijuotai reguliuoti.

Rudoji lapė

Vulpes vulpes L., 1758

Красная лисица (rus.)

Red fox (angį.)

Lapė — gražus žvėris. Jos liemuo lieknas,

galūnės palyginti trumpos, bet ilgesnės

negu usūrinio šuns. Snukis ištįsęs ir smailus.

Ilga, apžėlusi puriais plaukais uodega.

Kailis tankus, minkštas, rusvos ar gelsvos

spalvos, tik krūtinė ir pilvas balkšvi ar

juosvai pilki. Kojos juosvos. Uodegos

akuotplaukių viršūnės juodos, todėl uodega

atrodo tamsesnė už nugarą. Uodegos

galiukas visada baltas.

Atskirų žvėrelių kailis nevienodai intensyviai

rusvas. Žiemos ir vasaros kailio

atspalvis taip pat nevienodas. 1953 m. Pakruojo

rajone nušauta lapė, kurios kailis

buvo gerokai tamsesnis už normalų —

juosvas su rusvu atspalviu ant pečių ir šonų.

Krūtinė, pilvas ir kojos buvo beveik

juodos. Pasitaiko ir albinosų. 1952 m.

Zarasų rajone sumedžiotos dvi visiškai

baltos lapės.

Šeriasi kartą per metus. Mūsų sąlygomis

žieminis kailis pradeda šertis kovo

mėnesį. Iki birželio pabaigos ant galvos,

šlaunų ir pilvo žieminių plaukų nelieka.

Šios kūno dalys apauga naujais trumpais

plaukais. Žieminiai plaukai ilgiausiai

(iki vasaros pabaigos) išlieka ant uodegos

ir nugaros keteros. Iki rudens plaukai

pailgėja, kailis sutankėja. Geriausias kailis

būna gruodžio—vasario mėn.

Lapiukų kailis tamsiai pilkas su neryškiu

rusvu atspalviu. Krūtinė ir pilvas truputį

šviesesni. Uodega maždaug pusės kūno

ilgio, jos galiukas baltas. Iki rudens

lapiukų kailis keičiasi ir tampa panašus

į suaugusių.


47) Q 5,6 (4,2—7,5) kg, L 70 (63,5—

81,5) cm, C 40,6 (34—46,4) cm, P 16

(14—17,5) cm, A 9,2 (7—10) cm; patelių

(n — 52) Q 5 (3,7—6,8) kg, L 67,3

(61—78) cm, C 38,5 (34—45) cm, P

15 (13—16,5) cm, A 9 (7,5—12) cm.

Daugiausia sumedžiojama patinų, sveriančių

5—6 kg (52%), patelių — 4—5 kg

(56%).


Seimą. Šuniniai — Canidae 175

Kaukolė ilga ir žema (175 pav.). Žiūrint

iš profilio, jos viršutinė linija beveik

horizontali. Viršugalvio keteros ryškesnė

tik užpakalinė dalis, kur jungiasi su gerai

išsivysčiusia pakaušio ketera. Dantų formulė:

ILCj-Pl M7j= 42. Lyginant su usūrinių

šunų dantimis, lapės dantys didesni,

galūdiniai gerai išsivystę. Iltys ilgos. Kai

kaukolė sučiaupta, viršutinių ilčių viršūnės

prasikiša gerokai žemiau apatinio

žandikaulio viršutinio krašto. Paskutinis

apatinis krūminis dantis visiškai mažas.


KBi 143,3 (134—152,7) mm, VDi 63,7

(58,5—69,4) mm, SDi 61,9 (56,5—

68.2) mm, Sp 78,3 (70—84) mm, TOp 29

(25,2—33) mm, UOp 22,3 (19,1 —

25,6) mm; patelių (n — 55) KBi 135,5

(124,8—146) mm, VDi 59,6 (54,1 —

67.3) mm, SDi 58,5 (55,3—64,2) mm,

Sp 74,1 (66—79,3) mm, TOp 27,1

(24,1—31,2) mm, UOp 22,8 (20,7—

25) mm.

Lietuvos rudoji lapė priklauso Vulpes

vulpes crucigera porūšiui.

Paplitimas. Arealas Palearktikoje —

nuo tundros į pietus iki Šiaurės Afrikos,

Arabijos, šiaurinės Indijos ir Indokinijos.

Šiaurės Amerikoje paplitusi nuo šiaurinių

žemyno pakraščių iki Meksikos įlankos.

Aklimatizuota Australijoje.

Lietuvoje lapė gyveno jau ankstyvajame

holocene ar net pleistoceno pabaigo

175 pav. Lapės kaukolė (sumažinta 2,4 karto): 1 —

kampinė atauga, 2 — apatinio žandikaulio įlinkis

je, t. y. baigiantis ledynmečiui. Manoma,

kad holocene ji buvo ne tik kailinis, bet ir

„mėsinis“ žvėris, nes archeologiniuose

paminkluose rasta nemažai sutrupintų

kaulų fragmentų, primenančių žmogaus

virtuvės atliekas [207].

Apie lapių gausumą paskutiniaisiais

šimtmečiais žinių mažai. K. Grevės [33]

duomenimis, XIX a. antrojoje pusėje lapių

buvo daugiau negu pirmojoje. Jų

pagausėjimą jis sieja su vilkų skaičiaus

mažėjimu.

XX a. pirmojoje pusėje ryškus lapių

pagausėjimas buvo per abu pasaulinius

karus. Po Pirmojo pasaulinio karo dėl žemės

reformos, miškų kirtimo ir netvarkos

medžioklės ūkyje lapių skaičius vėl buvo

sumažėjęs. Be to, lapės buvo laikomos

žalingomis ir medžiojamos apskritus metus.

Tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje

lapių medžioklė buvo apribota, nustatyti

jų medžioklės terminai.

Paskutinius keturis dešimtmečius lapių

skaičius Lietuvoje buvo. nepastovus

(176 pav.). Daugiausia jų buvo šeštajame

ir septintajame dešimtmetyje.

Atskiruose respublikos rajonuose lapių

gausumas nevienodas (177 pav.). Daugiausia

šių žvėrelių Vidurio Lietuvos rajonuose,

o mažiausia — Pietryčių Lietuvoje.

1981 —1985 m. didžiausias lapių

tankumas (8—9 ir daugiau 1000 ha)

buvo Joniškio, Pasvalio, Pakruojo, Klaipėdos,

Kretingos, Širvintų, Ukmergės,

Vilkaviškio ir kai kuriuose kituose rajonuose.

Biologija. Mėgsta mažesnius, apsuptus

dirbamųjų plotų miškus. Galima aptikti

miškų pakraščiuose, atžėlusiose kirtavietėse,

prie upių ir ežerų.

Jauniklius augina urvuose. Juos dažniausiai

kasa pačios. Kasdama urvą, lapė

išstumtas žemes paskleidžia prieš angą

vėduokle. Urvo anga paprastai būna apvali.

Prie urvų, kur gyvena šeima, visada

būna plunksnų, kaulų, kitokių maisto

atliekų ir lapiukų išmatų.

Kartais apsigyvena kartu su barsukais,

užimdamos atskirą urvų kolonijos dalį.

Tokių mišrių kolonijų dažniau pasitaiko

Šiaurės Lietuvos miškuose, ypač egly-

Tūkst.

/76 pav. Lapių skaičiaus dinamika 1948— 1985 m.

177 pav. Lapių skaičius 1000 ha miško 1981—

1985 m.: 1—3—5, 2—5,1—9, 3— 9,1— 12, 4—

13 ir daugiau

nuošė, kur drėgnas dirvožemis ir mažiau

tinkamų urvams kasti vietų.

Urvai būna iškasti labai skirtinguose

biotopuose: retame miške, kur iš tolo šviečia

geltono smėlio krūvelės, arba paslėpti

tankiame jaunuolyne ar tarp tankių aukštų

žolių. Lapė nemėgsta staigių aplinkos

pokyčių. Pavyzdžiui, plynai iškirtus mišką

aplink urvus, žvėrys juos apleidžia. Gana

dažnai urvai būna laukų pakraščiuose,

krūmuose, upelių ar melioracijos griovių

šlaituose, mažuose laukų želdiniuose,

apleistose kapinaitėse ir kt. Nevengia ir

žmogaus kaimynystės, kartais išaugina

vaikus net sodyboje.

Jaunikliams paaugus (maždaug birželio

pabaigoje), šeima urvus apleidžia.

Grįžta tik pailsėti, nors dažnai ilsisi maitinimosi

vietose. Retkarčiais urvais naudojasi

ir vėlai rudenį bei žiemą — sužeistos,

persekiojamos, per didesnius šalčius

ir darganas.



Paros aktyvumas priklauso nuo mitybos

sąlygų ir saugumo. Kai aplink ramu, jas

galima pastebėti peliaujančias visą parą,

bet dažniausiai maitinasi anksti rytą ir

vakare sutemus. Ilsisi vidurdienį ir vėlai

naktį. Jaunikliams maisto į urvus dažniausiai

atneša rytą — 5—9 vai. arba vakare

— 21—23 vai.

Aktyvios apskritus metus. Rujos periodu

beveik visiškai nesiilsi. Patinai pešasi

dėl patelių. Po rujos aprimsta. Nėštumo

pabaigoje patelės didesnę paros dalį praleidžia

urve.

Pagrindinis lapės maistas — įvairūs

žinduoliai ir paukščiai. Iš žinduolių visais

metų laikais dažniausiai ėda pelinius graužikus

(ypač paprastuosius pelėnus), kurių

rasta 50% tirtų skrandžių ir ekskrementų.

Pelinių graužikų lapės suėda gana daug,

skrandžiuose jų būna 2—4 ir daugiau.

Kartą lapė buvo suėdusi 2 dirvines peles,

1 geltonkaklę pelę, 2 vandenines žiurkes

ir 1 pilkąją žiurkę. Kitos lapės skrandyje

rasta 11 pilkųjų ir 16 rudųjų pelėnų.

Iš vabzdžiaėdžių gaudo kurmius ir kirstukus,

bet ne visada juos suėda, todėl prie

urvų būna jau apgedusių šių žvėrelių

lavonų. Retkarčiais papjauna ežį ir jį suėda

su spygliais.

Kiškiai nors ir ne pagrindinis, bet palyginti

dažnas lapių maistas (rasti 12,8%

tirtų skrandžių ir ekskrementų). Pavasarį

pjauna mažus stirniukus.

Svarbus maisto komponentas — laukiniai

ir naminiai paukščiai (34,5%),

ypač pavasarį ir vasarą. Gaudo įvairaus

didumo — nuo kiauliukės ir strazdo iki

kurtinio. Dažniau pakliūva žemėje perintys

paukščiai ir dar neskraidantys jaunikliai.

Dažnai ėda vabzdžius (23%). Pavasarį

daug suėda karkvabalių, kurklių, žygių,

mėšlavabalių. Kartais skrandyje būna

keli šimtai šių vabalų. Rudenį renka karkvabalių

lervas, drugių vikšrus. Išsikasa iš

žemės vapsvų (Vespa germanica) gūžtas

ir suėda jų korius su perais. Mėgsta ir

augalinį maistą: uogas, obuolius, kriaušes,

rankioja laukuose runkelių atliekas, bet

pagal suėdamą kiekį visa tai yra tik priedas

prie gyvūninio maisto. Nevengia ir

dvėselienos.

Lietuvoje lapės rujoja dažniausiai vasario

mėn. Per visą rują būna padidėjusios

patinų sėklidės. Vasarą jos sveria

1,3—1,8 g, o vasario mėn. — 3,3—6,9

(vidutiniškai 5,4) g. Pasiruošusios rujai

patelės lytiniai takai būna išbrinkę ir tamprūs.

Pabrinksta ir pieno liaukos.

T. Ivanauskas [38], augindamas rudąsias

lapes zoofermoje, nustatė, kad jų,

kaip ir juodsidabrių lapių, nėštumas trunka

51—52 dienas, kitų autorių duomenimis

— 50—58 dienas, taigi beveik 2

mėnesius. Jaunikliai atsiranda balandžio

antroje pusėje ar gegužės pradžioje. Vadoje

būna 3—8 (vidutiniškai 5,6) jaunikliai

[92].

Lapiukai gimsta akli, uždaromis ausimis

ir be dantų, bet apaugę švelnučiais

pilkais plaukais. Jų masė 60—110 g, kūno

ilgis apie 14 cm. Po 2 savaičių jie

praregi, atsiveria ausys ir prasikala pirmieji

dantys — pirmiausia viršutiniai, o po

kelių dienų — ir apatiniai. Po 3—4 savaičių

lapiukai pradeda išeidinėti iš urvo.

Patelė jauniklius žindo apie 1,5 mėnesio,

bet jie mėsą pradeda ėsti jau anksčiau

[153].

Jaunikliai auga gana greitai. Mėnesio

jie sveria iki 1,3—1,4 kg, kūno ilgis —

38—40 cm, 2—2,5 mėnesio atitinkamai

— 1,7—2,3 kg ir 40—50 cm. 4—5

mėnesių lapiukai nedaug mažesni už suaugusius,

jų masė apie 5 kg, kūno ilgis —

60—65 cm. Kai kurie jaunikliai lytiškai

subręsta sulaukę 1 metų, kiti — antrais

metais.

Ar patinas rūpinasi jaunikliais, nėra

vieningos nuomonės. Vieni autoriai teigia,

kad po rujos patinas gyvena su patele ir

padeda jai išauginti jauniklius. Kitų nuomone,

patinai šeima visiškai nesirūpina

arba tik atvedusiai jauniklius patelei neša

maistą, bet vėliau ją palieka. Kartą prie

urvų buvo nušautas lapinas, kuris nasruose

nešė 7 tetervino jauniklius, 1 miškinį kalviuką

ir 1 kirstuką. Urvuose buvo 3 lapiukai,

taigi patinas nešė maistą jiems arba

patelei. 1958 m. stebėta lapių šeima Širvintų

miške. Čia dideliuose urvuose gyve-

178 pav. Kai aplink ramu, lapiukai išeina iš urvo

f

*

#

%

179 pav. Lapės pėdsakų grandinėlė

no lapė su 5 jaunikliais, o už 300 m buvo

kiti menkesni urvai, prie kurių taip pat

būdavo šviežių suaugusios lapės pėdsakų.

Prie jauniklių ateidavo tik viena lapė.

Nušovus paaiškėjo, kad tai buvo patelė.

Kitą rytą urvuose iš 5 lapiukų liko tik

#

2, o 3 pasirodė antruosiuose urvuose, bet

greit iš ten dingo. Likę be globos 2 lapiukai

maitinosi stebėtojo atnešta mėsa, bet po

3 savaičių buvo rasti padvėsę. Taigi patinas,

nors ir gyvendamas atskirai, turėjo

ryšį su šeima, bet vis dėlto nesugebėjo

pakeisti žuvusios patelės ir išsaugoti visų

jauniklių.

Literatūroje nurodoma, kad lapėms

pavojingi vilkai ir lūšys, lapiukams — dar

ir plėšrieji paukščiai. Lietuvoje tirtų vilkų

skrandžiuose lapienos nerasta.

Konkurentų — daug. Tai visi plėšrieji

žvėreliai ir paukščiai, kurie minta peliniais

graužikais. Su barsukais ir usūriniais

šunimis konkuruoja dėl maisto ir urvų.

Ligos netirtos. Yra duomenų tik apie

pasiutligę ir niežus. Pasiutlige sergančių

lapių kasmet pasitaiko įvairiuose respublikos

rajonuose. Lapės pasiutlige serga

dažniau negu visi kiti laukiniai žvėrys.

Manoma, kad pasiutligės virusai lapių

organizme vystosi greičiau, dėl to sutrumpėja

ligos inkubacinis periodas [29]. Dėl

to Europoje lapė laikoma svarbiausia pasiutligės

viruso nešiotoja ir platintoja

gamtoje.

Lietuvoje pasiutligė dažnesnė tuose

rajonuose, kur didesnis lapių tankumas.

Dažna lapių liga — niežai. Sergančių

niežais lapių kailis nuplinka, ant odos

atsiranda kraujuojančių šašų, žvėrys išsenka

ir po kiek laiko padvesia. Po karo pirmos

niežuotos lapės pastebėtos 1945 m.

Alytaus rajone, o iki 1948 m. ši liga apėmė

beveik visą respubliką. Niežais lapės sirgo

masiškai, jų skaičius per šiuos metus sumažėjo

dvigubai. Pirmaisiais pokario

metais niežais sirgo arkliai. Būdinga, kad

lapių niežai pirmiausia paplito tuo laiku

ir tuose rajonuose, kur buvo niežuotų

arklių.

Nuo 1949 m. niežai ėmė nykti, bet per

kelerius metus padidėjusią lapių populiaciją

1954—1957 m. palietė antroji niežų

epizootijos banga. Šiuo laikotarpiu niežai

labiausiai paplito Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje,

kur 10—30% sumedžiotų lapių

būdavo niežuotos. Kituose rajonuose niežais

sergančių šių žvėrelių buvo mažiau

(tarp sumedžiotų 1 —10%), o kai kur,

12. Lietuvos fauna


pavyzdžiui, daugelyje Pietų Lietuvos rajonų,

ši liga beveik nepasireiškė. Antroji

niežų banga lapių gausumą paveikė ne

taip smarkiai kaip pirmoji. Dabar niežuotų

lapių sumedžiojama rečiau.

Niežų sukėlėjas — odos niežų erkė

Acarus siro var. vulpis. Ši erkių rūšis

gali parazituoti ir kitų žinduolių odoje.

Žmonės gali apsikrėsti lupdami niežuotos

lapės kailį.

Iš ektoparazitų dar aptiktos dvi iksodinių

erkių rūšys (Ixodes ricinas ir /. crenulatus),

blusų ir vilnagraužių.

Nemažai lapių (23%) būna apsikrėtę

parazitiniais pirmuonimis. Diagnozuotos

7 kokcidijų rūšys, iš jų genties Eimeria —

4 ir genties Isospora — 3 rūšys. Be to, rastos

kiškių kokcidijų Eimeria semisculpta

ir E. leporis tranzitinės oocistos [121],

Lapės išsiskiria iš visų Lietuvos plėšriųjų

žinduolių helmintofaunos įvairumu.

Vidaus organuose rasta 21 helmintų rūšis:

siurbikių — 2, kaspinuočių — 10 ir apvaliųjų

kirmėlių — 9 rūšys. Dauguma lapių

(76%) apsikrėtę siurbikėmis Alaria alata.

Iš kaspinuočių dažniau aptinkami Taenia

hydatigena (apsikrėtusių apie 10%) ir

T. pisiformis (8%). Iš apvaliųjų kirmėlių

dažniausios šios rūšys: žarnyne —

Uncinaria stenocephala (49%), Toxocara

canis (38%) ir Ancylostoma caninum

(27%), šlapimo pūslėje — Capillaria

plica (58%), trachėjoje ir bronchuose —

Crenosoma vulpis (30%) ir Tominx

aerophilus (29%). Palyginti dažnai, nors

rečiau negu vilkai, lapės serga trichinelioze

(13%) [169].

Lapė vertingas medžiojamasis kailinis

žvėris. Pagal sumedžiojamų kailinių žvėrių

skaičių ji respublikoje užima pirmą

vietą. Šeštajame dešimtmetyje kasmet kailių

paruošų organizacijoms būdavo pristatoma

po 4—5 tūkstančius lapių kailių,

septintajame — po 1,5—2 tūkstančius,

aštuntajame — po 1 tūkstantį, bet praktiškai

jų sumedžiojama daugiau.

Lapė sunaikina nemažai pelinių graužikų,

žalingų vabzdžių bei jų lervų. Padaro

ir žalos — gaudo žemėje perinčius paukščius,

kiškius, stirniukus, platina pasiutligę,

trichineliozę ir kitas ligas.

Usūrinis šuo

Nyctereutes procyonoides Gray, 1834

Енотовидная собака (rus.)

Racoon dog (angį.)

Liet. sin. jenotinis šuo, jenotaš, mangutas

Vidutinio didumo žvėrelis, kojos trumpos,

galva maža. Ausys beveik paslėptos plaukuose.

Ant skruostų ilgi plaukai sudaro

žandenas. Uodega papurusi. Kailis tankus,

plaukai ilgi ir minkšti. Vilnaplaukiai pilkai

rusvi. Juos lyg vualis dengia ilgų akuotplaukių

juodos viršūnės, todėl kailis rusvai

juosvas. Tamsesnės juostos išilgai nugaros

ir skersai pečius sudaro neryškų kryžiaus

formos piešinį. Šonai ir pilvas truputį šviesesni

už nugarą. Kojos beveik juodos.

Nuo akių į ausų pusę tęsiasi šviesių plaukų

ruožai.

Šeriasi kartą per metus. Šis procesas

trunka nuo balandžio mėn. iki rudens.

Pirmiausia slenka vilnaplaukiai, o birželį

kūnas lieka padengtas tik akuotplaukiais.

Netrukus senus akuotplaukius pakeičia

nauji. Tada pradeda augti vilnaplaukiai.

Vėliau plaukai ilgėja ir tankėja. Kailis

visiškai susiformuoja lapkričio gale. Geriausias

kailis būna gruodžio—sausio

mėn. Vėliau, ypač jei žvėrys daug laiko

praleidžia miegodami urvuose, jis nublunka

ir pašiurkštėja.

Jauniklių kailiukas beveik juodas. Po

10—14 dienų ant šlaunų, menčių, skruostų

ir aplink akis pradeda augti akuotplaukiai.

Kailiuko spalva pamažu šviesėja,

o akuotplaukių daugėja. 1,5—2 mėnesių

žvėreliams formuojasi žandenos. 4—5

mėn. amžiaus jauniklių kailis jau panašus

į suaugusių, tik kiek pilkšvesnis, o tamsios

juostos ant nugaros neryškios.

Kūno matmenys: patinų (n — 65) L

61,9 (53—76) cm, C 21,9 (18—27) cm,

P 11,6 (9—14) cm, A 5,3 (4—6,5) cm;

patelių (n — 29) L 59,3 (50—69) cm,

C 21,2 (18—25) cm, P 11,4 (9,2—14)

cm, A 5 (4—6) cm.

Kūno masė priklauso nuo metų laiko.

Per vasarą usūriniai šunys kaupia riebalų

atsargas, todėl rudenį masė būna didžiausia:

patinų 7,8 (4,9—12) kg, patelių

7,7 (4,6—10,3) kg. Dauguma žvėrelių

sveria apie 8 kg. Šiuo metų laiku usūriniai

šunys gana riebūs, jų vidaus organai aptekę

taukais, o poodinis riebalų sluoksnis

būna 1,5—2 cm storio. Riebalai sudaro

apie 20—25 % bendros kūno masės.

Per žiemą, ypač jei būna daug sniego ir

ilgai šąla, usūriniai šunys gerokai suliesėja

— kovo ar balandžio mėn. masė: patin

ų — 5,0 (3,3—6,1) kg, patelių — 4,2

(2,8-6,2) kg.

Kaukolė neilga, bet masyvi (180 pav.).

Didumu panaši į lapės, bet skiriasi forma,

ypač žiūrint iš profilio. Apatinio žandikaulio

apatinis kraštas prieš kampinę ataugą

beveik stačiu kampu išlinkęs aukštyn

(yra gili išpjova). Dantų formulė: I|- CL

Pi Mi— 42. Kartais paskutinio apatinio

krūminio danties nebūna. Dantys, lyginant

su lapės, mažesni. Viršutinės iltys

storos, bet trumpos. Kai žandai sučiaupti,

jų viršūnės vos siekia apatinio žandikaulio

viršutinį kraštą. Galūdiniai dantys menkiau

išsivystę.


KBi 123,2 (116—126,2) mm, VDi 49,6

(47,1—54,4) mm, SDi 51,5 (49—

54.6) mm, Sp 70,9 (66,2—76,3) mm, TOp

23,9 (20,7—27) mm, UOp 20,4 (17—

28) mm; patelių (n — 20) KBi 122,5

(118,2—130,8) mm, VDi 47,9 (40—

52,4) mm, SDi 51,2 (50—54) mm, Sp

69,4 (66—76,3) mm, TOp 23,6 (21,5—

27.7) mm, UOp 20,7 (18,5—22)mm.

180 pav. Usūrinio šuns kaukolė (sumažinta 2,3 karto):

1 — kampinė atauga, 2 — apatinio žandikaulio

įlinkis

12*

Būrys. PLėšrieji — Carnivora 180


Tarybų Sąjungos teritorijoje, taigi ir

Lietuvoje, paplitęs usūrinis porūšis Nyctereutes

procyonoides ussuriensis.

Paplitimas. Natūralus arealas — Rytų

Azija. Tai TSRS Tolimieji Rytai (Amūro

ir Usūrio kraštai), Kinijos rytinės sritys,

Korėjos pusiasalis, Japonijos salos. Dabar

Tarybų Sąjungoje gyvena plačiau, nes

nuo 1929 iki 1955 m. buvo introdukuotas

į 82 kraštus, sritis, autonomines ir

sąjungines respublikas. Europinėje TSRS

dalyje paplito nuo pietinių taigos rajonų

iki miškastepių, stepių ir pusdykumių.

Iš TSRS europinės dalies migravo į kitas

Europos šalis ir dabar aptinkamas

Suomijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Rumunijoje,

Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje,

Jugoslavijoje, VDR, VFR. Nuo

to laiko, kai jis buvo pradėtas medžioti, iki

1972 m. iš TSRS europinės dalies valstybė

gavo beveik milijoną kailiukų. Ypač

palankios sąlygos šiam žvėreliui buvo Pabaltijo

kraštuose. Čia jų gausėjo sparčiausiai.

Septintojo dešimtmečio viduryje

vien tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje

buvo supirkta apie 30% visų valstybei

pristatytų kailių. Palyginimui galima nurodyti,

kad apie 20% kailių buvo gauta

iš RTFSR šiaurės vakarinių sričių (Leningrado,

Novgorodo, Pskovo, Kalinino),

kiti — iš TSRS europinės dalies pietinių

sričų ir Tolimųjų Rytų [204].

Manoma, kad į Lietuvą jie plito iš Baltarusijos,

kur buvo introdukuoti 1936 m.,

o vėliau — ir iš Latvijos (introdukuoti

1948 m.). Pirmiausia buvo pastebėti

1948 m. Rytų Lietuvoje (Ignalinos ir Utenos

rajonuose). Iki 1960 m., t. y. per 12

metų, paplito visoje respublikoje. Atitinkamai

didėjo ir skaičius (181 pav.). Daugiausia

(apie 15— 16 tūkstančių) buvo

septintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje.

Vėliau pradėjo mažėti dėl kelių priežasčių.

Visų pirma medžiotojai įgijo usūrinių

šunų medžioklės patirtį ir kasmet vis daugiau

sumedžiodavo. Antra, nuo. 1970 m.

šiuos žvėrelius, kaip nepageidautinus plėšrūnus,

buvo leista medžioti apskritus metus

ir už tai mokamos premijos. Be to,

buvo pastebėta daug sergančių žvėrelių

(liga nežinoma). Dėl to per aštuntąjį de-

Tūkst.

181 pav. Usūrinių šunų skaičiaus dinamika 1948—

1985 m.

182 pav. Usūrinių šunų skaičius 1000 ha miško

1981— 1985 m.: 1—iki 2, 2—2,1—4, 3—4,1—

6,5

šimtmetį usūrinių šunų skaičius respublikoje

gerokai sumažėjo. Dabar jų yra apie

4—5 tūkstančius. Vidutiniškai respublikoje

1000 ha tenka 2—3, tik kai kuriuose

rajonuose — 4—6 žvėreliai (182 pav.).


miškuose, ypač jaunuolynuose, miškų pakraščiuose,

atžėlusiose kirtavietėse, bet

labiausiai mėgsta krūmais ir aukštomis

žolėmis apaugusius paupius, paežeres,

upių deltas, pelkėtas vietoves.

Savo gyvenamoje teritorijoje usūrinis

šuo turi pastovią (žiemojimui ir jauniklių

auginimui) ir keletą laikinų slėptuvių.

Miškuose pastovią slėptuvę įsirengia bar-

šukų, lapių, bebrų apleistuose urvuose

arba užima šeimininkų nenaudojamą urvų

kolonijos dalį. Dažnai įsikuria po medžių

šaknimis, išpuvusiais kelmais. Kartais patys

kasa nesudėtingus urvus su viena atšaka

guoliui ir 1—2 angomis į žemės paviršių.

Trumpam poilsiui slepiasi po šakų

ar akmenų krūvomis, rąstų rietuve, po

tankiais krūmais, aukštoje žolėje. Pelkėtose

vietose ilsisi vandens suneštų sausų

žolių krūvose, ant kupstų, šernų guoliuose

ir kt. Usūrinių šunų galima aptikti apleistuose

trobesiuose bei senuose apkasuose.

Kasdamas urvą, usūrinis šuo žemes prie

angos paskleidžia maždaug 1,5 m ilgio

ir 2 m pločio vėduokle. Nuo urvų tolyn

veda išminti takai. Savo išmatas usūriniai

šunys visada palieka maitinimosi plote

tam tikrose vietose — „išvietėse“, dažniausiai

prie medžio kamieno, netoli nuo

urvų. Dėl to prie urvų būna tik jauniklių

išmatų ir maisto atliekų.

Maisto ieško dažniausiai sutemus ir paryčiais.

Vėlai vasarą, kai jaunikliai palieka

urvus, usūrinius šunis galima pamatyti

ir dieną.

Reguliarios sezoninės migracijos usūriniam

šuniui nebūdingos, bet visur pastebėtas

jo pomėgis klajoti. Usūriniai šunys

ne tik pasitraukia iš netinkamų biotopų,

bet klajoja ir tada, kai gyvenimo sąlygos

palankios. Tuo galima paaiškinti jų spartų

plitimą ne tik tuose rajonuose, kur buvo

introdukuoti, bet ir už kelių dešimčių ir

šimtų kilometrų. Pastebėta, kad dažniau

klajoja nuo tėvų atsiskyrę jaunikliai. Jie,

sudarę poras, ieško naujų gyvenamų vietų

[204].

Usūrinis šuo — vienintelis šuninių šeimos

žvėris, kuris žiemą būna mažiau veiklus

arba miega. Gilus ir ilgai trunkantis

įmygis jam nebūdingas. Jeigu nešalta ir

negilu sniego, jis vaikšto ir žiemą. Neina

iš slėptuvių smarkiai sningant, kai vėjuota

ir šalta (daugiau kaip 10 °C šalčio). Kojos

trumpos, todėl gilus ir purus sniegas —

sunkiai įveikiama kliūtis. Kai sniego danga

būna 20 cm ir daugiau, usūriniai šunys iš

slėptuvių išeina retai ir toli nevaikšto. Mūsų

sąlygomis tai būna sausio—vasario

mėn.

183 pav. Usūrinis šuo mėgsta tankius sąžalynus

Žiemoja poromis — patinas ir patelė.

Kartais vienoje vietoje žiemoja 4—5 žvėreliai.

Tai gali būti seniai su jaunikliais,

kurie rudenį neatsiskyrė nuo tėvų. Kai

rudenį žvėreliai dėl kokių nors priežasčių

riebalų nesukaupia, žiemą būna priversti

daugiau vaikščioti ir ne visada sulaukia

pavasario. Usūriniams šunims nepalanki

ir labai šilta (nebūdinga jų gyvenamajai

vietai) žiema, nes sutrikdo įmygį. Kai

kurie žvėreliai visai neužmiega ir greitai

išeikvoja savo riebalų atsargas [204].

Usūrinio šuns maistas labai įvairus.

Minta daugiausia žinduoliais (rasti 87%

tirtų skrandžių ir ekskrementų), vabzdžiais

(59,7%), varliagyviais (40,3%),

augaliniu maistu (25%), paukščiais

(22,2%), ropliais, moliuskais, sliekais,

dvėseliena, augaliniu maistu. Mėgsta įvairius

vabalus (karkvabalius, mėšlavabalius,

žygius, duobkasius, spragšius), kurklius,

drugių (pelėdgalvių, lapsukių ir kt.) vikšrus,

žirgelius, blakes. Kartais ekskrementuose

arba skrandyje būna vien tik vabzdžių

chitininės liekanos, bet dažniausiai

jos sudaro iki 10% turinio. Iš žinduolių

dažniausiai gaudo pelinius graužikus

(ypač vandeninius pelėnus), kurmius,

kirstukus, ežius. Dažnai ėda varles, rečiau

— rupūžes, tritonus. Varlių per vieną

maitinimąsi suėda daugiau negu pelinių

graužikų. Kartą skrandyje (turinio masė

590 g) rasta 34 įvairaus didumo varlės

ir 5—6 rupūžės. Kitame skrandyje buvo

15 didelių varlių.

Svarbus usūrinio šuns maistas — paukščiai.

Skrandžiuose ir ekskrementuose rasta


Šeima. Lokiniai — Ursidae 183

ančių, tetervinų, įvairių žvirblinių paukščių,

dažniausiai jauniklių, liekanų.

Paukščių svarba usūrinio šuns mitybai

dar priklauso ir nuo gyvenamos vietos.

Pavyzdžiui, Žuvinto rezervate ir Nemuno

deltoje maždaug kas antroje usūrinio

šuns ekskrementų krūvelėje būna paukščių

plunksnų. Taigi paukščių susitelkimo

vietose usūriniai šunys jais minta dažniau

negu kitur, bet neaišku, kokią dalį sudaro

gyvi paukščiai ir kokią — žuvę.

Usūrinis šuo daugiau negu lapė ir barsukas

ėda augalinio maisto, ypač vaisių

(obuolių, kriaušių), įvairių uogų (šermukšnių,

aviečių, mėlynių, spanguolių),

augalų vegetatyvinių dalių, javų grūdų.

Atskirais sezonais maiste vyrauja tie

komponentai, kurie tuo laikotarpiu gausiausi

ar lengviau prieinami. Žiemą usūriniai

šunys beveik nesimaitina. Jeigu gruodžio

mėn. jie dar sugauna kokį graužiką,

varlę ar nusilpusį paukštį, tai sausio—

vasario mėn. skrandžiai dažniausiai būna

tušti arba pilni senų lapų, spyglių ir įvairių

kitokių šiukšlių [91].

Vasario gale ar kovo pradžioje, atšilus

orui, usūriniai. šunys rujoja. Ant sniego

galima pastebėti poros ar grupės šunų

pėdsakus ir oranžines šlapimo dėmes. Šiuo

laikotarpiu padidėja sėklidės. Vasarą viena

sėklidė vidutiniškai sveria 1 g, lapkričio—

gruodžio mėn.— iki 2 g, vasarį—kovą —

3—4 g. Nuo balandžio sėklidės vėl ima

mažėti. Po 60—64 dienų nėštumo, mūsų

sąlygomis dažniausiai gegužės mėn., patelės

atveda jauniklius. Lietuvoje vadose

būna 4—13 (dažniausiai 9—11) jauniklių.

Taigi usūriniai šunys gerokai vislesni

už kitus mūsų krašto plėšrūnus.

Tik gimę jaunikliai sveria 60—70 g.

Gimsta akli. Praregi po 8—10 dienų

[204]. Auga sparčiai. Po 4 mėn. beveik

nesiskiria nuo suaugusių. Rugsėjo mėn.

nušauti jaunikliai sveria 4—5,8 kg.

Jaunikliais rūpinasi abu tėvai. Patelė

žindo apie 1 —1,5 mėn. Dar žindomi jaunikliai

pradeda ėsti tėvų atneštą mėsą.

Būdami 2—2,5 mėn. amžiaus, netoli urvo

savarankiškai ieško maisto. Liepos mėn.,

kartais ir birželio gale, šeima urvus palieka,

bet jaunikliai prie tėvų laikosi iki

rudens. Lytiškai subręsta per metus. Gyvena

iki 11 metų, kai kurie gal ir ilgiau.

Ne visi jaunikliai užauga. Liepos gale

ir rugpjūčio mėn. stebėtose šeimose buvo

tik po 4—5 jauniklius. Taigi nemažai

jauniklių žūva pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.

Literatūroje nurodoma, kad svarbiausi

priešai gamtoje yra vilkas ir lūšis. Lietuvoje

tyrinėtų vilkų ir lūšių skrandžiuose

usūrinio šuns liekanų nerasta. Nurodoma,

kad šio žvėrelio mėsos neėda ir naminiai

šunys, tačiau jie, ypač valkataujantys, yra

potencialūs usūrinio šuns priešai. Usūrinis

šuo yra lapių ir barsukų konkurentas, nes

mėgsta užimti jų urvus. Kai kurie tyrinėtojai

teigia, kad jis barsukus ar lapes iš

urvų išveja. Yra ir priešingų nuomonių —

kad barsukai (kartais ir lapės) sugeba

usūrinius šunis išvyti, kartais net papjauti

[204].

Lietuvoje neretai didesnėse urvų kolonijose

jie visi gyvena kartu. Pavyzdžiui,

1975 m. Žagarės miške iš 13 urvų kolonijų

trijose usūriniai šunys gyveno kartu su

barsukais, vienoje — su lapėmis ir vienoje

— šios trys žvėrių rūšys. Be to, usūriniams

šunims urvai nėra gyvybiškai būtini;

jie gali gyventi ir paprastesnėse slėptuvėse.

Lietuvoje ligos nepakankamai ištirtos.

Žinoma, kad serga pasiutlige. 1965—

1973m. į veterinarines laboratorijas buvo

pristatyti 108 pasiutę žvėreliai [145]. Iš visų

1970—1979 m. Lietuvoje užregistruotų

pasiutusių naminių ir laukinių gyvūnų

usūriniai šunys sudarė 10,8% [88].Taigi

usūriniai šunys greta lapių pasiutligės

epizootologijoje yra gana svarbi grandis.

Kita būdinga kailiniams žvėrims liga —

niežai. Pirmieji niežuoti usūriniai šunys

pastebėti 1953 m. Utenos rajone. Jų pasitaiko

įvairiuose rajonuose ir dabar.

Iš ektoparazitų rastos 3 erkių rūšys

(Ixodes ricinus, I. crenulatus ir Dermocentor

pietus) ir 1 rūšis blusų (Chaetopsylla

globiceps).

Ištyrus 58 usūrinių šunų, sumedžiotų

1957—1961 ir 1971 — 1973 m., vidaus

organus, rasta 13 rūšių helmintų, iš jų

dažniausios siurbikės Alaria alata (apsi

krėtusių 54%) ir Euparyphium mėlis

(10%) bei apvaliosios kirmėlės Ancylostoma

caninum, Toxocara canis ir Crenosoma

vulpis (po 10%). Apie 12% usūrinių

šunų serga trichinelioze.

Dauguma usūrinių šunų helmintų yra

tie patys kaip ir kitų Lietuvos plėšriųjų

žvėrių, 10 rūšių — tos pačios kaip Tolimųjų

Rytų. 14 rūšių, aptinkamų Tolimuosiuose

Rytuose, Lietuvoje nerasta, o

3 rūšys, priešingai, parazituoja usūrinius

šunis Lietuvoje, bet jų nėra Tolimuosiuose

Rytuose. Taigi naujoje aplinkoje usūrinių

šunų helmintofauną pakito [169].

Iki šiol nėra vieningos nuomonės, naudingas

ar žalingas buvo usūrinio šuns išplatinimas

už jo natūralaus arealo. Nors

biologija tyrinėta, bet dar nėra objektyvių

rodiklių, kuriais remiantis galima būtų

įvertinti jo svarbą aklimatizacijos vietose.

Aišku, kad usūrinis šuo, kaip naujas

plėšrūnas, pakeitė nuo seno susiklosčiusius

vietinių plėšrūnų ir jų aukų tarpusavio

santykius. Dėl to ji§ laikomas

nepageidautinu medžioklės ūkiuose, draustiniuose

ir tose vietose, kuriose saugomi

paukščiai, o rezervatuose — kaip svetima

vietiniam gyvūnų kompleksui rūšis.

Žinoma, dabar usūrinio šuns išnaikinti beveik

neįmanoma, nes jis vislus ir ekologiškai

plastiškas, gali prisitaikyti prie įvairių

aplinkos sąlygų. Todėl reikia bent

riboti jo gausumą, ypač ten, kur gali padaryti

daugiau žalos vietinei faunai ir saugomiems

objektams. Usūrinių šunų populiaciją

būtina retinti gamtiniuose infekcinių

ligų židiniuose.

Šeima

Lokiniai

Ursidae

Stambūs žvėrys. Galva didelė. Kaklas beveik

nežymus. Uodega trumpa, pasislėpusi

plaukuose. Galūnės penkiapirštės.

Vaikšto remdamiesi visa letena. Skruostinių

dantų vainikai platūs, kramtomasis

paviršius gumburiuotas, pritaikytas trinti

augalinį maistą. Galūdiniai dantys beveik

nesiskiria nuo kitų dantų.

Paplitę daugiausia Šiaurės pusrutulyje.

Daug kur išnaikinti arba išnyko pakitus

aplinkos sąlygoms, todėl dabar lokių arealas

gerokai mažesnis ir neištisas. Iš viso

7 rūšys. TSRS 3 rūšys, Lietuvoje retkarčiais

pasitaiko 1 rūšis.

Rudasis lokys

Ursus arėtos L., 1758

Бурый медведь (rus.)

Brown bear (angį.)

Liet. sin. rudoji meška

Lokys atrodo nerangus ir gremėzdiškas.

Eisena lėtoka, pasturgalis ir šlaunys masyvūs.

Aukštas, apaugęs ilgais plaukais

sprandas lyg su kupra. Galūnės palyginti

trumpos, stiprios, letenos plačios. Pirštai

su ilgais nagais.

Kailis šiurkštokas, labai tankus. Plaukai

ilgi, tamsiai arba šviesiai rudi. Kailio spalva

priklauso nuo amžiaus. Antramečiai

lokiukai paprastai šviesesni už suaugusius

ir senus žvėris. Matyt, tuo remdamiesi,

XVIII—XIX a. Lietuvos faunos tyrinėtojai

nurodo kelias lokių rūšis: rudieji,

arba maitėdos,— tai patys didžiausi, jie

puola galvijus, arklius ir net vilkus; juodieji,

arba bitininkai,— mintantys augalais,

bet labai mėgstantys kopinėti medų; pilkieji,

arba skruzdėdos — patys mažiausi —

mėgstantys skruzdžių perus [46, 57, 86,

87, 183]. Iš tikrųjų tai tos pačios rūšies,

tik nevienodos spalvos ar amžiaus žvėrys.

I. Seržanino duomenimis [225], Baltarusijos

lokių Q 113—270 kg, L 130—

185 cm, C 6—13 cm, bet Berezinos rezervate

nušauti du lokiai buvo didesni —

Q 237 ir 387 kg, L 197 ir 238 cm, C 11 ir

14 cm [181].

Kaukolė masyvi su ryškiomis viršugalvio

ir pakaušio keteromis. Veidinė dalis

ilgoka ir plati, smegeninė — nedidelė, pailga

ir neišsipūtusi. Skruostų lankai stiprūs

(184 pav.). Dantų formulė: IL CL Pl

M;į=42. Antrojo ir trečiojo prieškrūminių

dantų gali nebūti, nes jie greitai

iškrinta.

Kaukolės matmenys: patinų KBi 320


Šeima. Lokiniai — Ursidae 185

(300—343) mm, Sp 207 (117—231) mm;

patelių KBi 286 (269—313) mm, Sp 174

(147—192) mm [153]. Minėtų dviejų

Berezinos rezervato patinų KBi 335 ir

392 mm, Sp 232 ir 275 mm.

Europos lokys priklauso Ursus arėtos

arėtos porūšiui.

Paplitimas. Iki XVIII—XIX a. šis žvėris

buvo paplitęs visoje Europoje, Šiaurės

Afrikoje (Atlaso kalnų srityse), šiaurinėje

Azijos dalyje (į pietus iki Himalajų) ir

Šiaurės Amerikoje. XIX a. pabaigoje ir

XX a. jo arealas gerokai pakito, susidarė

atskiros izoliuotos dalys. Afrikoje ir daugelyje

Vakarų ir Vidurio Europos šalių lokių

nebėra. Anglijoje jie išnyko X — XI a.

Silezijoje paskutinis lokys nušautas

1770 m., Bavarijoje— 1836 m. XX a.

pradžioje lokių jau nebebuvo Šveicarijoje

ir Prancūzijoje. Dabar atskiros nedidelės

izoliuotos populiacijos dar išlikusios Ispanijoje,

Italijoje, Graikijoje, Jugoslavijoje,

Rumunijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje,

Lenkijoje ir Skandinavijos šalyse [153].

Tarybų Sąjungoje plačiai paplitęs Sibire,

Altajuje, o europinėje dalyje aptinkamas

šiaurinėse miškų zonos srityse ir Karpatų

bei Kaukazo kalnuose. Apie 250 lokių

pastoviai gyvena Baltarusijoje [1811,

nedaug — šiaurryčių Estijoje.


lokys pastoviai pradėjo gyventi Pabaltijo

kraštuose holoceno pradžioje. Seniausi

lokių kaulai, rasti šiaurės Estijoje, priskiriami

VIII—IV tūkstantmečiui pr. m. e.

(borealinio klimato periodui). Iš sutrupintų

kaulų sprendžiama, kad akmens

amžiaus žmonės lokius medžiojo ne tik

dėl kailio, bet ir dėl mėsos. Lietuvoje lokio

kaulų rasta įvairaus amžiaus archeologinių

paminklų kultūriniuose sluoksniuose,

pradedant V—I a. pr. m. e. ir baigiant

XIII—XVIII m. e. a. Didėjant gyventojų

tankumui ir vystantis gyvulininkystei, lokius

imta persekioti kaip plėšrūnus, darančius

žalą naminiams gyvuliams. Tai viena

iš priežasčių, dėl kurių jų vėliau ėmė

mažėti. Antra priežastis — sparčiai kertami

miškai, ypač XVII—XVIII a. Miškų

masyvai liko mažesni, lokių gyvenimo sąlygos

pablogėjo. XIX a. antrojoje pusėje

lokių liko tik miškingesnėse vietovėse.

T. Ivanausko žiniomis, paskutinis lokys

Lietuvoje nušautas 1883 m. Gudų girioje.

Nors Lietuvoje lokiai pastoviai nebegyvena,

bet dar kartais užklysta. 1967 m.

lokys buvo pasirodęs Alytaus rajone,

1968 m. vienas klajojo Varėnos, kitas —

Ignalinos ir Švenčionių rajonuose, 1975 m.

vienas pastebėtas Biržų girioje, o

1982 m.— Ukmergės rajone.

Biologija. Lokys — didelių miškų gyventojas.

Labiausiai mėgsta mišrių miškų

masyvus su upeliais, aikštėmis, pelkėmis,

atžalynais ir uogynais. Vengia retų arba

vienarūšių medynų.

Aktyviausias prietemoje ir naktį, bet

apsiniaukusiomis dienomis vaikšto ir dieną.

Žiemą (gruodžio—kovo mėn.) miega

irštvoje, kurią įsirengia nuošalioje vietoje

po žagarais, išvirtusio medžio šaknimis

ar kitoje saugioje vietoje. Miega jautriai

(snūduriuoja). Šiltesnėmis dienomis ar

išgąsdintas pabunda ir palieka guolį. Vėliau

grįžta ir vėl atsigula. Šiltomis žiemomis,

kai mažai sniego, kartais visiškai negula.

Paprastai žiemą klajoja nesukaupę

riebalinio sluoksnio žvėrys.


Ėda įvairių augalų lapus, šaknis, uogas,

ąžuolų giles, riešutus. Mėgsta avižas ir

kukurūzus, bet ne tiek jų suėda, kiek ištrypia

pasėlius. Maitinasi skruzdėmis ir jų

perais, įvairiais kirminais, vabzdžiais bei

jų lervomis, smaližiauja medumi, neaplenkia

ir bičių. Medžiuose pasiekia paukščių

kiaušinius ir jauniklius. Papjauna ir

stambių gyvūnų — briedžių, šernų, iš naminių

— arklių, karvių. Plėšrūs ne visi

vienodai.

Baltarusijoje lokiai rujoja apie mėnesį

— nuo liepos pabaigos ir visą rugpjūtį

[225]. Nėštumo trukmė — apie 6—7

mėnesius. Sausio gale ar vasarį patelė

irštvoje atveda 1—3 (iki 4—5) jauniklius.

Iki pavasario jaunikliai tiek paauga, kad

gali sekti motiną. Kitą žiemą jie praleidžia

kartu su motina ir savarankiškai pradeda

gyventi tik antrais metais. Lytiškai subręsta

4 metų.

Atvedusios vaikus patelės tais pačiais

metais nerujoja. Taigi lokių ruja būna

pramečiui. Tačiau, jei jaunikliai žūva,

jos rujoja ir jauniklius veda dvejus metus

iš eilės.

Visais laikais šis žvėris buvo vertingas

laimikis medžiotojui. Šiltas ir stiprus kailis

buvo naudojamas drabužiams, apklotams,

patiesalams. Mėsa valgoma, ypač vertinamas

kumpis.

Paskutiniu laiku Europoje, kur rudieji

lokiai reti, susirūpinta jų likimu. Kai kuriose

šalyse (Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje)

juos medžioti draudžiama, kitur

(Jugoslavijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje)

nedaug lokių leidžiama sumedžioti pagal

apmokamas licencijas. Tarybų Sąjungoje

rudieji lokiai saugomi visuose rezervatuose,

kai kuriuose medžioklės ūkiuose. TSRS

europinės dalies šiaurinėse ir kai kuriose

Sibiro srityse jų medžioklė reguliuojama.

Estijoje ir Baltarusijoje rudasis lokys įrašytas

į šių respublikų raudonąsias knygas.

Meškas mėgo medžioti Lietuvos didieji

kunigaikščiai ir didikai. Jas laikė žvėrynuose:

Vytautas — Trakuose (XV a.),

Žygimantas Augustas (XVI a.) — Knyšine

ir Alytuje, didikai Radvilos — Nalibokų

girioje. Smurgonyse buvo speciali,

Radvilų išlaikoma, meškų „akademija“. Čia

dresiruotos meškos buvo vedžiojamos po

kaimus ir miestelius.


Šeima. Kiauniniai — Mustelidae 187

Šeima

Kiauniniai

Mustelidae

Įvairaus didumo, išvaizdos ir nevienodo

gyvenimo būdo žvėreliai. Daugumos liemuo

laibas, galūnės trumpos. Kai kurių

pirštai sujungti plaukuojamąja plėvele, o

kalanų užpakalinės galūnės virtusios

plaukmenimis. Aplink analinę angą yra

kvapiosios liaukos, skleidžiančios savotišką,

paprastai nemalonų kvapą.

Būdinga dantų sistema. Visoms rūšims

būna tik 1 pora viršutinių krūminių dantų

(M1). Apatinių krūminių dantų dažniausiai

2 poros, retai — 1. Prieškrūminių

dantų gali būti Lietuvoje gyvenančių

rūšių P|fi.

Paplitę visuose žemynuose, išskyrus

Antarktidą. Iš viso apie 60 rūšių. TSRS

18 rūšių, Lietuvoje— 9.

Miškinė kiaunė

Martes martes L., 1758

Лесная куница (rus.)

Pine marten (angį.)

Grakštus, lieknas žvėrelis, truputį didesnis

už šešką. Uodega su plaukais maždaug

trečdaliu savo ilgio išsikiša už ištiestų

užpakalinių kojų (185 pav.). Ausys plačios,

apvalios. Plikas nosies galiukas juodas

ar tamsiai pilkas (akmeninės kiaunės

rausvas). Uodega papurusi. Žiemą padai

apžėlę tankiais ir šiurkščiais plaukais. Juda

šokuodama ir palieka porinius ovalius

pėdsakus.

Žieminis kailis labai švelnus ir minkštas.

Akuotplaukiai šokoladinio arba gelsvai

rudo atspalvio, o vilnaplaukiai gelsvai

rusvi (akmeninės kiaunės balkšvi). Šonai

ir kūno apačia šviesesni už nugarą, nes

retesni ir trumpesni akuotplaukiai mažiau

pridengia vilnaplaukius. Galva tokios pat

spalvos kaip nugara, o uodegos galas ir

kojos tamsesnės. Pasmakrėje ir kaklo apačioje

yra gelsva arba oranžinė dėmė, kuri

kyliu tęsiasi ant krūtinės tarp priekinių

kojų. Ši dėmė paprastai aiškiai skiriasi

nuo tamsesnio kailio, bet kartaįs jos kontūrai

būna neryškūs. Dėmės forma ir didumas

taip pat gali būti įvairūs.

Žieminis kailis pradeda keistis kovo—

balandžio mėn. Iki birželio pabaigos nuslenka

visi žieminiai plaukai ir išauga

tamsesni ir retesni vasariniai. Rudenį plaukai

tiktai sutankėja, išauga daugiau šviesių

vilnaplaukių, todėl kailis kiek pašviesėja.

Kailis visiškai susiformuoja iki lapkričio

vidurio [69].


129) Q 1247 g, L 45,3 (42—51) cm, C

22,9 (20—24,5) cm, P 8,9 cm, A 4,3 cm;

patelių (n — 77) Q 916 g, L 42,3 (40—

46) cm, C 21,4 (19—23) cm, P 8,1 cm,

A 3,9 cm [72].

Kaukolė (186 pav.) panaši į akmeninės

kiaunės bet skiriasi keletu požymių. Jos

veidinė dalis santykiškai ilgesnė — atstumas

tarp poorbitinės angos užpakalinio

krašto ir ilties alveolės užpakalinio krašto

didesnis negu pusė atstumo tarp užorbitinių

ataugų galų. Nosikaulių išoriniai kraštai

beveik tiesūs. Smakro angos viena nuo

kitos nutolusios tiek, kad užpakalinės angos

kraštas yra viename lygyje su Рз danties

užpakaliniu kraštu, o atstumas tarp

abiejų angų užpakalinių kraštų didesnis

už apatinės ilties alveolės išilginį skersmenį.

Dantų formulė: Iy Cy Py M y=38.

185 pav. Miškinės (a) ir akmeninės (b) kiaunių

uodeginės kūno dalys

Krūminis dantis M1gana stambus, jo vidinė

kramtomojo paviršiaus dalis ilgesnė už

išorinę (167 pav., a).


KBi 84,4 (73,8—89,3) mm, KGi 41,8

(40,7—44,8) mm, SDi 36,3 (34—

38.5) mm, Rp 16,9 (15—18,6) mm, Sp

49,1 (41,7—53,2) mm, TOp 21 (18,8—

23.5) mm, UOp 18,6 (17,8—21,7) mm,

VDEi 36 (32,6—37,3) mm; patelių (n —

43) KBi 78,2 (77—89,4) mm, KGi 38,5

(37—42,2) mm, SDi 33,8 (32—37) mm,

Rp 15,6 (14,1 — 17,8) mm, Sp 45 (42,4—

51,9) mm, TOp 19,2 (17,8—21) mm,

UOp 17,3 (15,3—19) mm, VDEi 32,9

(31,4—36) mm [195].

Lietuvoje paplitusi miškinė kiaunė priskiriama

nominaliniam porūšiui Martes

martes martes, bet nuo tipinės Skandinavijos

kiaunės skiriasi truputį mažesniais

matmenimis [69].

Paplitimas. Gyvena Europoje, Vakarų

Sibire, Mažojoje Azijoje, Irane. Jos arealo

šiaurinė riba praeina šiek tiek piečiau šiaurinės

miškų juostos ribos (nesiekia tundros)

, o pietinė — beveik sutampa su miškų

juostos pietine riba, bet kai kur įsiterpia

ir į miškastepę.

Kada ši kiaunė apsigyveno Lietuvoje,

duomenų nėra. K. Paverio [207] nuomone,

čia galėjo gyventi jau ankstyvajame

holocene, bet gausiausia buvo viduriniajame

holocene (IV—II tūkst. pr. m. e.),

kai atšilo klimatas ir vyravo plačialapiai

miškai.

Viduramžiais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

kiaunė buvo svarbus medžiok-

2

186 pav. Miškinės kiaunės kaukolė (sumažinta 1,5

karto): 1 — atstumas tarp poorbitinės angos ir ilties

alveolės, 2 — smakrinės angos


Šeima. Kiauniniai — Mustelidae

189

lės objektas. Iki XIX a. vidurio šių žvėrelių

išliko didesniuose miškuose toliau nuo

gyvenviečių [129, 183], bet dėl brangaus

kailio buvo intensyviai medžiojami, o apsauga

nebuvo rūpinamasi. Kai kur ji, kaip

plėšrūnas, buvo laikoma net žalinga [33].

Dėl to XX a. pradžioje Lietuvoje tapo retu

žvėreliu, kurį sumedžioti, pasak J. Elisono

[26], buvo medžiotojo svajonė, nes už

kailį buvo galima gauti 150—200 litų.

1934 m. faunos apskaitoje nurodoma, kad

valstybiniuose miškuose (be Vilniaus krašto)

yra 500—600 kiaunių. Kiek jų buvo

privačiuose miškuose, nežinoma.

Po Antrojo pasaulinio karo kiaunes

laisvai medžioti buvo uždrausta (ribotą

skaičių leidžiama sumedžioti pagal licencijas),

todėl jų palaipsniui gausėjo (187

pav.). Daugiausia (7—8 tūkstančiai)

buvo 1965—1975 m. (į šį skaičių įeina

ir akmeninės kiaunės, nes apskaitos metu

kiaunių rūšys neskiriamos). Didžiausias

kiaunių tankumas per visą pokario laikotarpį

stebimas Vidurio Lietuvoje — 3—

5,7 žvėrelio 1000 ha miško ploto, truputį

mažesnis (2,6—5,3) — Vakarų Lietuvoje

ir mažiausias (1,2—2,6) — Pietryčių Lietuvoje.

1981 —1985 m. vidutinis tankumas

respublikoje buvo 3,0/1000 ha, o

atskiruose rajonuose — 1,5—8 žvėreliai

(188 pav.).

Biologija. Labiausiai mėgsta mišrius ir

lapuočių miškus, kur yra brandžių bei

pribręstančių medynų, nedidelių jaunuolynų

plotelių bei apaugusių krūmais ir

aukšta žole laukymių. Nevengia ir sukultūrintų

miškų bei nedidelių, išsibarsčiusių

tarp dirbamųjų laukų miškelių, jei ten

randa maisto ir slėptuvių.

Slepiasi ir veda jauniklius lizde, kurį

įsirengia medžio drevėje arba voverių,

plėšriųjų paukščių, pelėdų apleistuose

lizduose, paukščiams iškeltuose inkiluose.

Kilus pavojui, net ir su mažais vaikais

keliasi į kitą vietą. Ieškodama maisto,

dažnai ilsisi laikinoje slėptuvėje — kiaurymėje

po medžio šaknimis, po šakų krūva,

medžių rietuve ar duobėje.

Lizdas paprastai būna — 2—2,5 m

aukštyje, kartais ir visiškai prie žemės.

Lizdai buvo rasti drevėse, kurių skersmuo

Tūkst.

187 pav. Kiaunių skaičiaus dinamika 1948— 1985 m.

188 pav. Kiaunių skaičius 1000 ha miško 1981 —

1985 m.: 1 — 1,5—3; 2 — 3,1—5; 3 — 5,1—8

40—50 cm, o sienelės — 4—10 cm storio,

įkloto juose beveik nebuvo — tik medžio

trūnys ir pačios kiaunės plaukai [69].

Veikli ištisus metus. Paros atžvilgiu —

tai naktinis žvėrelis. Suaugusias kiaunes

dieną galima pamatyti tiktai kai rujoja.

Daug laiko praleidžia medžiuose, bet

maitinasi paprastai ant žemės. Tačiau iš

medžioklės į lizdą grįžta šokinėdama nuo

medžio ant medžio, todėl aplink lizdavietę

ji nepalieka pėdsakų.

Vėlai rudenį ir žiemą dažniausiai minta

įvairiais žinduoliais (jie rasti beveik visuose

tirtuose skrandžiuose), rečiau — paukščiais

(skrandžiai su jų likučiais sudarė

30%), labai retai — varliagyviais (6,8%)

ir vabzdžiais (apie 1,5%) [69].

Iš bendro skrandžiuose rastų žinduolių

skaičiaus didžiausią dalį (46,7%) sudaro

peliniai graužikai; rudasis pelėnas

(35,3%), paprastasis pelėnas (8,4%),

vandeninis pelėnas (2,4%), geltonkaklė

pelė (0,6%). Juos suranda net ir po gilia

sniego danga. Voverių likučiai rasti tik

6 skrandžiuose (iš 198). Taigi jos sudarė

3,5% bendro suėstų žinduolių skaičiaus.

Gaudo kurmius (20,9%), rečiau —

kirstukus (9,6%), ežius (6,6%). Nelaisvėje

laikomos kiaunės, gaudamos pakankamai

pelėnų, kurmius, kirstukus ir net

paukščius ėda nenoriai.

Paukščių likučių kiaunių skrandžiuose

rasta 3 kartus mažiau negu žinduolių.

Apie 70% buvo žvirblinių būrio rūšys:

kėkštas (11,1%), kovas (9,3%), šarka

(7,4%), nykštukas ir alksninukas (po

7,4%) ir kt. Iš viso apibūdintos 23 paukščių

rūšys.

Minta ir augaliniu maistu. Net ir po

sniegu susiranda mėlynių, bruknių, riešutų,

ėda kadagio, šermukšnio uogas.

Maisto sudėtis pavasarį ir vasarą (kai

jos nemedžiojamos) menkai ištirta ne tik

Lietuvoje, bet ir kitose jos arealo dalyse.

Negausūs duomenys rodo, kad ir tada, kai

nėra sniego, daugiausia minta peliniais

graužikais, taip pat nemažai suėda ir vabzdžių

(ypač vabalų) bei augalinio maisto,

ypač vasaros gale ir rudenį. Varliagyviai

sudaro tik nedidelę maisto dalį [158].

L. Jezersko [163] duomenimis, pavasarį

kiaunės pjauna inkiluose perinčius paukščius

— varnėnus, zyles, musinukes, jų

jauniklius.

Gana ėdrios. Paros maisto norma —

125—150 g, bet gali suėsti ir daugiau.

Nelaisvėje auginama per valandą suėdė

17 pelių (317 g). Taigi per metus kiaunės

sunaikina nemažai pelinių graužikų.

Rujoja liepos mėn. Nėštumo trukmė —

264—282 [69J, kitų autorių duomenim

is— 246—274 dienos [153], bet didžiausią

šio laiko dalį kiaušialąstės būna

latentinėje būklėje. Embrionų implantacija

dažniausiai įvyksta kovo mėn. Tada

kiaunės aktyvesnės, bėgioja poromis. Tai

vadinama netikra ruja. Po implantacijos

embrionai vystosi sparčiai, ir balandžio

pabaigoje patelė atveda 3—5 (iki 8) jauniklius.

Jaunikliai gimsta apaugę retais pūkeliais,

akli ir uždaromis ausimis. Po 3—4

dienų kūnelis apsidengia tankiais rusvais

plaukais. Po mėnesio praregi, o po 40—45

dienų jiems prasikala iltys ir kandžiai.

189 pav. Miškinė kiaunė išpuvusio medžio stuobryje

į#

“" Ж

190 pav. Miškinės kiaunės pėdelės porinės

Tada pradeda ėsti mėsą. Auga greitai ir po

2—2,5 mėn. sveria maždaug trečdalį suaugusio

[158]. Per medžioklės sezoną 7—

10 mėn. kiaunės vidutiniškai sveria 1050 g,

o 2—3 m etų— 1064 g. Taigi skirtumas

labai nedidelis [69]. Lytiškai subręsta

antrais arba trečiais metais.

Apie jauniklių mirtingumą, populiacijos

metinį prieaugį bei struktūrą galima apy-


tikriai spręsti tik iš medžioklės rezultatų,

nes tikslių stebėjimų gamtoje nėra. Iš 174

kiaunių, sumedžiotų per 1952—1954 m.

medžioklės sezonus, pirmamečių patinėlių

buvo 22,9%, patelių— 17,8% (iš viso

pirmamečių — 40,7%), 2 metų ir vyresnių

patinų — 40,2%, o patelių— tik

19,1%. Dvejų metų ir vyresnei patelei

tenka maždaug 2 jaunikliai, taigi bent

trečdalis jauniklių neišgyvena iki medžioklės

sezono. Be to, šie duomenys rodo, kad

kiaunių populiacijoje, ypač vyresnėse amžiaus

grupėse, patelių gerokai mažiau negu

patinų, o reprodukuojančios sudaro vos

penktadalį populiacijos [69]. Taigi miškinė

kiaunė priklauso lėtai besiveisiančių

rūšių grupei.

Praktiškai nėra tokių priešų, kurie

galėtų riboti kiaunių gausumą. Kiaunė

atsargi, daugiausia laikosi po medžiais ir,

gresiant pavojui, gali pasislėpti lajoje.

Visi plėšrieji žinduoliai ir paukščiai, mintantys

peliniais graužikais, yra kiaunės

mitybiniai konkurentai.

Užregistruota kiaunių, sergančių pasiutlige

[ 145]. Kartais pasitaiko sergančių

niežais, kuriuos sukelia niežų erkė Acarus

siro var. vulpis.

Tik apie 3% tyrinėtų kiaunių turėjo

endoparazitų. Aptikta 8 helmintų rūšys:

siurbikių — Euparyphium mėlis (plaučiuose)

, kaspinuočių — Mesocestoides

lineatus ir Hydatigera taeniaeformis (žarnyne),

apvaliųjų kirmėlių — Capillaria

putorii (skrandyje), Thominx aerophilus

ir Crenosoma petrowi (plaučiuose ir

bronchuose), Skrjabingylus petrowi (kaktos

ertmėse) ir Filaria martis (poodiniame

jungiamajame audinyje) [169,196].

Miškinė kiaunė — brangus kailinis žvėrelis,

bet šiame šimtmetyje jau nebeturi

tokios reikšmės, kokią turėjo istoriniais

laikais. Statistiniais duomenimis, 1924—

1936 m. iš viso buvo eksportuota į užsienį

kiaunių kailiukų už 66,8 tūkst. litų, kas to

meto kainomis sudaro apie 30—40 kailiukų

per metus.

Pokario metais pagal licencijas kasmet

sumedžiojama nuo 90 iki 300 kiaunių.

Miškinė kiaunė veisiasi palyginti lėtai,

todėl medžioklė turi būti reguliuojama.

Akmeninė kiaunė.

Martes f oi na Erxleben, 1777

Каменная куница (rus.)

Stone marten, beach marten (angį.)

Liet. sin. naminė kiaunė

Didumu ir išvaizda panaši į miškinę kiaunę.

Uodega (su plaukais) daugiau kaip.

puse savo ilgio išsikiša už ištiestų užpakalinių

kojų, taigi santykiškai ilgesnė negu

miškinės kiaunės (185 pav., b). Ausys

trumpesnės ir labiau nutolusios viena nuo

kitos. Plikas nosies galiukas rausvas. Letenos

mažai apžėlusios plaukais, todėl pėdsake

matyti atsispaudusios pado ir pirštų

trynės.

Kailis gana minkštas, bet truputį šiurkštesnis

ir šviesesnis negu miškinės kiaunės.

Akuotplaukiai juosvai rusvi, vilnaplaukiai

balkšvi. Galūnės ir uodega gerokai tamsesnės

už nugarą. Dažniausiai balta (kartais

— šiaudų spalvos) pakaklės dėmė,

išsišakojusi į dvi dalis, tęsiasi per priekines

kojas. Tai tipiška dėmės forma, bet būna

nukrypimų: kartais nebūna dėmės viršutinės

dalies arba ją suskaido įsiterpę tamsūs

lopeliai. Patinų, patelių, o vėlai rudenį

— ir jauniklių kailis nesiskiria.

Lietuvoje akmeninė kiaunė beveik netyrinėta.

Vienintelio patino matmenys:

L Al cm, C 23,5 cm, P 8,5 cm, Q 1620 g

[72]. Latvijos kiaunių matmenys: L 40—

50 cm, C 25—30 cm, P 8—9 cm, A apie

4,2 cm [101].

Kaukolė (191 pav.) panaši į miškinės,

bet šiek tiek trumpesnė, nes trumpesnė

veidinė dalis (atstumas tarp poorbitinės

angos užpakalinio krašto ir ilties alveolės

užpakalinio krašto beveik lygus pusei atstumo

tarp užorbitinių ataugų galų). Nosikaulių

išoriniai kraštai vidurinėje dalyje

ryškiai įsmaugti. Smakro angos arti viena

kitos, todėl atstumas tarp jų užpakalinių

kraštų mažesnis arba lygus ilties alveolės

išilginiam skersmeniui. M1dantis mažesnis

negu miškinės kiaunės. Jo kramtomojo

paviršiaus vidinė dalis beveik tokio pat

ilgio kaip išorinė (167 pav., b). Dantų

formulė kaip miškinės kiaunės.

Minėto patino kaukolės matmenys: KBi

84,9 mm, SDi 37,5 mm, KGi 40,0 mm,

Sp 55,2 mm, TOp 22,7 mm, UOp

25,3 mm, VDEi 35,2 mm.

Paplitimas. Arealas apima Vidurinės ir

Centrinės Azijos kalnuotas sritis, didelę

dalį Europos, Krymą ir Kaukazą. Europoje

paplitusi nuo Viduržemio jūros į vakarus

iki Atlanto (negyvena Anglijoje ir

Airijoje), į šiaurę iki Baltijos jūros. Rytinė

arealo riba nuo Suomių įlankos tęsiasi per

Pabaltijo respublikas, vakarinę bei pietinę

Baltarusiją ir Ukrainą iki Juodosios jūros.

Čia ji aptinkama ne tik kalnuose, bet ir

lygumose, kur laikoma sinantropine rūšimi.

Beveik visame areale akmeninė kiaunė

negausi. Reta ir Lietuvoje bei gretimose

respublikose.

Kada akmeninė kiaunė paplito Pabaltijo

kraštuose, žinių nėra. Archeologiniuose

paminkluose jos kaulų nerandama.

J. Elisonas [24] nurodo, kad trečiajame

XX a. dešimtmetyje šis žvėrelis pasitaikydavo

kai kuriose Biržų, Panevėžio ir

Ukmergės apskričių vietovėse. T. Ivanausko

duomenimis, trečiajame dešimtmetyje

ji buvo dažna Kauno priemiesčiuose

bei senamiestyje. Kauno mieste 1953—

1954 m. kiaunės stebėtos Šančiuose, Aleksote

172], o 1982 m. — Ąžuolyne (D.

P.). Matyt, akmeninių kiaunių yra ir kitur,

bet apie jų paplitimą trūksta žinių.

Biologija. Daugiausia pastebima gyvenvietėse,

bet gyvena ir miškuose. Lizdą

įsirengia pastogėse, rūsiuose, įvairiose pašiūrėse,

griuvėsiuose, akmenų, žagarų ar

2

191 pav. Akmeninės kiaunės kaukolė (sumažinta

1,7 karto): 1 — atstumas tarp poorbitinės angos ir

ilties alveolės, 2 — smakrinės angos


malkų krūvose. Miške dažniau apsigyvena

pakraščiuose, arčiau aikščių, dykviečių.

Veikli prietemoje, naktį, kartais ir dieną.

Minta graužikais, paukščiais, ropliais, varliagyviais,

vaisiais ir uogomis. Sodybose,

kaip ir šeškas, pjauna naminius paukščius.

Veisimosi biologija, matyt, panaši kaip

miškinės kiaunės. Nelaisvėje auginta patelė,

susiporavusi liepos 3 d., jauniklius

atvedė balandžio 25 d., taigi nėštumas

su latentiniu periodu truko 294 dienas.

Ši patelė atvedė tik 2 jauniklius, bet gamtoje

yra stebėtos vados iš 2—7 (dažniausiai

3—5) jauniklių [117].

Lietuvoje saugotina kaip reta rūšis.

Šermuonėlis

Mustela erminea L., 1758

Горностай (rus.)

Ermine, stoat (angį.)

Šermuonėlio patinėlį nuo žebenkšties

patinėlio nesunku atskirti pagal baculum

(193 pav., a).

Morfometrinių duomenų apie Lietuvos

šermuonėlius nedaug. Kūno matmenys

(4 patinų): L 211,7 (202—265) mm,

C 93,8 (85—98) mm, P 45 (42—47) mm,

A 19,7 (19—21) mm, Q 243,8

(200—300) g. Kaukolės matmenys (1 patino):

KBi 46,8 mm, SDi 23,2 mm, KGi

19.0 mm, Rp 10,0 mm, Sp 27,8 mm,

TOp 12,1 mm, UOp 10,1 mm, VDEi

15.0 mm [72]. Literatūros duomenimis,

patelių morfometriniai rodikliai 15—

20% mažesni negu patinėlių.

Paplitimas. Arealas apima beveik visą

Europą, šiaurinę Azijos dalį (įskaitant

Mongoliją, šiaurės vakarų Kiniją, šiaurinę

Japoniją) ir Šiaurės Amerikos šiaurinę

dalį. Taigi šermuonėlis gyvena nuo arktinės

tundros iki pusdykumių. XIX a. pabaigoje

kovai su laukiniais triušiais introdukuotas

Naujojoje Zelandijoje.

Vikrus ir drąsus žvėrelis. Liemuo laibas ir

ilgas, kojos trumpos. Uodega (su plaukais)

sudaro ne mažiau kaip pusę kūno ilgio.

Žieminis kailiukas baltas kaip sniegas.

Plaukai tankūs, švelnūs, bet trumpi, prigludę

prie kūno. Vasarą — dviejų spalvų:

viršutinė kūno pusė (galvos viršus, nugara

ir šonai) ruda, apatinė (smakras, kaklo

apačia, krūtinė, pilvas ir galūnių vidinė

pusė) — balta. Riba tarp rudos ir baltos

spalvos ryški. Uodega vasarą ruda, žiemą

— balta, bet jos galas visada juodas.

Vasarą atskirų žvėrelių spalva įvairi: nuo

kaštoninės iki šviesiai rudos. Patinai ir

patelės, o žiemą — ir jaunikliai kailio

spalva nesiskiria.

Kaukolė (192 pav.) didesnė negu žebenkšties

ir skiriasi keliais požymiais: veidinė

dalis santykiškai ilgesnė ir siauresnė;

užorbitinė ir viršugalvio sritis plokščia;

poorbitinės angos didesnės negu žebenkšties,

jų skersmuo (matuojant skersai kaukolę)

didesnis už išilgai kaukolę matuojamos

ilties alveolės skersmenį (168 pav.,

b); skruostų lankai plonesni ir silpnesni,

smegeninė kaukolės dalis santykiškai siauresnė.

Dantų formulė: Ii Cį Pi M i=34.

/92 pav. Šermuonėlio kaukolė (padidinta 1,3 karto)

Istoriniais laikais Lietuvoje ir gretimuose

kraštuose, matyt, šermuonėlių buvo

gausu, nes jų žieminiai kailiukai buvo

svarbus prekybos ir mainų objektas. XX a.

jų arealas nepakito, bet gausumas daugelyje

regionų gerokai sumažėjo.

J. Elisonas 1927 m. rašė, kad Panevėžio

pirkliai kasmet superka iki 500 šermuonėlių

kailiukų. Pokario laikotarpiu nuo

1946 iki 1964 m. medžiotojai visoje respublikoje

į paruošų punktus pristatė tik

355 kailiukus, arba vidutiniškai 19 kailiukų

per metus. Taigi šermuonėlis, kaip

medžioklės objektas, nebeturi reikšmės.

Lietuvoje dar paplitęs visur, bet gausesnis

ten, kur išlikusi natūrali aplinka (pavyzdžiui,

Žuvinto, Čepkelių rezervatuose ir

kitose pelkėtose vietovėse).

Biologija. Mėgsta gyventi netoli vandens,

gerai plaukia. Aptinkamas krūmais

apaugusiose pelkėse, užžėlusiose upių,

upelių ir ežerų pakrantėse, miškų pakraščiuose,

atžalynuose. Gyvena ir dirbamuosiuose

laukuose, jeigu netoli yra krūmais

apaugusių pievų, griovių. Didelių, ypač

sausų, miškų ir plikų vandens telkinių

vengia. Kartais apsigyvena apleistuose

trobesiuose, ypač netoli miško. Žiemą kai

kada įsikuria ir gyvenamose sodybose.

Pastovios slėptuvės neturi (išskyrus

jauniklius auginančias pateles). Dažniausiai

gyvena pelinių graužikų, ypač vandeninių

pelėnų, urveliuose arba slepiasi po

medžio išvarta, tarp šaknų, po senais kelmais,

šakų krūva ar rąstų rietuve. Žiemą

pelkėse bėgioja tuštumomis, susidariusiomis

po pakibusiu ant aukštų žolių sniegu.

193 pav. Šermuonėlio (a) ir žebenkšties (b) baculum:

1 — iš pilvinės pusės, 2 — iš šono

13. Lietuvos fauna



Patelė jauniklių auginimui įsirengia

lizdą, kurį iškloja sausomis žolėmis, pelių

kailiukų skiautėmis, plunksnomis. Kartais

lizdas būna ir be įkloto.

Veiklesnis sutemus ir naktį, nors galima

pamatyti ir dieną. Žiemą medžioja 1—2

kartus per parą. Žuvinto apyežerio švendrynuose

ir drėgnose pievose, kur daug

pelinių graužikų, šermuonėlio medžioklės

plotas sudaro 5—6 ha, o senuose durpynuose

prie Dovinės — dar mažiau. Rezervato

aukštapelkėje šermuonėliai keliauja

iš vienos pušų salelės į kitą, kiekvienoje

vietoje užsibūdami po 2—3 paras.

Medžiodamas šermuonėlis per naktį

nubėga 2—2,5 km [81]. Bėgioja daugiausia

šuoliukais (šuoliuko ilgis 35—

40 cm) ir palieka porinių pėdelių pėdsaką.

Drąsus, smalsus, bet ir atsargus žvėrelis.

Pajutęs ką nors neįprasta, atsistoja

ant užpakalinių kojyčių, apsižvalgo, po

to staiga pasislepia, bet po kurio laiko vėl

pasirodo, tik jau kitoje vietoje. Taip, beje,

elgiasi ir žebenkštis.

Pagrindinis maistas — peliniai graužikai,

bet puola ir stambesnius gyvūnus.

T. Zubavičius nurodo, kad Žuvinto ežere

pjauna ančių jauniklius, bet išėda tik jų

smegenis. Žuvinto rezervate aptiktos šermuonėlio

landos į tetervino guolį po sniegu,

bet šie buvo tik išbaidyti. Žiemą šis

žvėrelis pjauna ondatras, įlindęs į jų trobelę

(A.Mi.). Kurioje trobelėje šermuonėlio

pabuvota, rodo jos šone padaryta

landa.

Kirstukai, varliagyviai, ropliai, vabzdžiai

ir vaisiai — antraeilis šermuonėlio

maistas. Jį ėda tada, kai trūksta pelinių

graužikų. Paros maisto norma apie 50 g,

t. y. apie 25% kūno masės, tačiau jis gana

plėšrus ir pasitaikius progai pjauna daugiau

gyvūnų, negu reikia tuo kartu pasisotinti.

Literatūroje nurodoma, kad šermuonėliai

kaupia maisto atsargas. Jų „sandėliuose“

būna po keletą pelių ir kitų smulkių

žinduolių lavonų [153].

Apie šermuonėlio veisimąsi Lietuvoje

duomenų nėra. Literatūroje pateikiamos

žinios apie jų rujos laiką, nėštumo trukmę,

lytinio subrendimo terminus paremtos

negausiais duomenimis, todėl dažnai prieš

194 pav. Šermuonėlis atsargus, bet ir smalsus

taringos. Dabar daugelis šermuonėlio veisimosi

biologijos momentų išaiškinta ir

patikslinta auginant juos nelaisvėje [238].

Nustatyta, kad poravimosi laikas gana

ilgas — patinai ir patelės lytiškai aktyvūs

nuo balandžio iki rugsėjo. Dauguma patelių

rujoja pavasarį, tik atvedusios jauniklius.

Neapvaisintos po mėnesio vėl rujoja.

Jauniklius atveda kitų metų balandžio—gegužės,

kartais — kovo mėn. Taigi

nėštumo trukmė nuo 240 iki 393 d. Toks

svyravimas yra dėl to, kad rujos laikas

labai ištęstas (5—6 mėn.), o jauniklių

atvedimo laikas beveik 3 kartus trumpesnis

(apie 2 mėn.). Kuo patelė anksčiau

susiporuoja, tuo nėštumas ilgesnis.

Šermuonėlių kiaušialąsčių vystymuisi

būdinga ilga diapauzė, bet po implantacijos

embrionai išsivysto labai greitai —

maždaug per 1 —1,5 mėnesio. Dėl to buvo

manoma, kad anksti susiporavusi patelė

jauniklius atveda tais pačiais metais (embrionai

išsivysto be diapauzės). Nelaisvės

sąlygomis nė viena patelė tais pačiais metais

neatvedė jauniklių.

Patelės veda 2—9 (iki 14) jauniklius.

Jie gimsta akli, uždaromis ausimis, apaugę

retais rausvais pūkais. Gimę nelaisvėje

jaunikliai svėrė 0,8—2,6 g (vidurkis

1,9 g). Jų kūno ilgis buvo 32—51 mm.

Per pirmus 2 mėn. plaukų danga tampa

tokia pat kaip suaugusių. Pirmieji pieniniai

dantys prasikala 15—18 dieną, o

iki 60—70 dienos pieninius dantis pakeičia

pastovieji. Ausys atsidaro 28—34

dieną. Nelaisvės sąlygomis patikslinta, kad

jaunikliai praregi ne 7—12 d., kaip teigia

daugelis autorių, o tik 30—40 d.

Taip pat ir laktacijos periodas trunka ne

30—35 d., o 70—90, nors 'mėsą pradeda

ėsti anksčiau.

Dauguma patelių lytiškai subręsta

2,5—4 mėn. Nelaisvės sąlygomis konstatuotas

fenomenalus reiškinys šermuonėlių

veisimosi biologijoje — kai kurios patelės

pradeda rujoti būdamos vos 20 d.

amžiaus, dar aklos ir fiziškai neišsivysčiusios.

Jos gali būti apvaisinamos ir kitais

metais atveda normalius jauniklius.

1968—1982 m. laikotarpiu jauniklius atvedė

30 tokių patelių. Ar taip būna gamtoje,—

duomenų nėra.

Patinėliai lytiškai subręsta 11 —14 mėn.,

t. y. kitais metais. Nelaisvėje pirmamečiai

patinėliai patelių neapvaisindavo.

Potencialūs šermuonėlio priešai gali

būti lapės, usūriniai šunys, plėšrieji paukščiai.

Mitybiniai konkurentai — visi plėšrūnai,

kurių svarbiausias maistas — peliniai

graužikai.

Šermuonėlių ligos ir parazitai Lietuvoje

netirti.

Nuo 1970 m. juos medžioti draudžiama.

Svarbu išsaugoti šermuonėlių biotopus.

Žebenkštis

Mustela nivalis L., 1766

Ласка (rus.),

Weasel (angį.)

Tai mažiausias plėšrūnas. Išvaizda bei

kailiuko spalva primena šermuonėlį, bet

smulkesnė, su trumpesne uodega, sudarančia

ne daugiau kaip 1/3 kūno ilgio.

Liemuo lieknas, beveik cilindriškas. Galva

pailga, su nedideliu buku snukučiu. Kojos

trumpos, pirštai su trumpais, bet aštriais

nagučiais. Uodega apaugusi trumpais prigludusiais

plaukais.

Kailiuko spalva, kaip ir šermuonėlio,

priklauso nuo metų laiko. Vasarą nugara,

šonų viršus, galvos viršus ir uodega tamsiai

rudi. Šonų apačia, pilvas, krūtinė,

pasmakrė, viršutinių lūpų šonai ir kojų

vidinė pusė — balti. Kai kurių žebenkščių

būna baltos ir letenėlės bei uodegos

galiukas. Kartais pasitaiko smėlio spalvos,

šviesiai rudų, žalų ir margų žebenkščių.

Žiemą kailiukas būna visiškai baltas,

tankesnis, ilgesniais plaukais (ant nugaros

15—16 mm ilgio).


21) Q 86,4 (68,5—109) g, L 184,4

(159—197) mm, C 38,7 (31—55) mm,

P 24 (20—30) mm, A 12,1 (10—

16) mm; patelių (n — 14) Q 49 (39—

67,5) g, L 156,9 (149—169) mm, C 31,5

13*



(25—43) mm, P 20,5 (17—23) mm,

A 10,2 (6—13)

mm. Taigi patinėliai

žymiai didesni už pateles.

Kaukolė (195 pav.) panaši į šermuonėlio,

bet gerokai smulkesnė. Smegeninė

dalis palyginti didelė ir plati. Užorbitinė

sąsmauka ryški, bet trumpa ir negili. Veidinė

dalis trumpa, bet santykiškai platesnė

negu šermuonėlio. Poorbitinės angos mažesnės

(168 pav., a). Pakaušio ketera

neaukšta. Būgninės kameros pupelės formos,

jų vidiniai kraštai lygiagretūs. Dantų

formulė kaip šermuonėlio. Dantys smulkūs,

iltys plonos, bet ilgos ir stiprios.


KBi 36,3 (31,4—39,6) mm, Sp 18,9

(16—20,8) mm, TOp 7,9 (7—9,7) mm,

UOp 8,5 (7,8—9,8) mm, Mp 17,5

(15—19,1) mm; patelių ( n — 11) KBi

31,6 (30,1—32,7) mm, Sp 15,9 (15—

195 pav. Žebenkšties kaukolė (padidinta 1,7 karto)

17) mm, TOp 6,7 (6—7,1) mm, UOp

8,1 (7,6—8,4) mm, Mp 14,7 (13,9—

15,4) mm. t

Lietuvos žebenkštis beveik atitinka nominalinį

porūšį Mustela nivalis nivalis.

Paplitimas. Arealas apima visą Europą,

Šiaurės Ameriką, Šiaurės Afriką bei Aziją

(išskyrus jos pietinę dalį). Introdukuota

Naujojoje Zelandijoje.

Lietuvoje žebenkštis paplitusi visur. Žemės

paviršiuje pasirodo retai, todėl apie

populiacijos tankumą sunku spręsti. Kai

kur ji, matyt, nereta, gausesnė už šermuonėlį.

1981 m. rudenį į kurmiams pastatytus

spąstus Trakų rajone kelių kv. kilometrų

plote pateko 53 žebenkštys, o

1982 m. — 21. Duomenų apie kitas respublikos

vietoves nėra.

Biologija. Gyvena visur — miškuose,

ypač jų pakraščiuose, krūmuose, laukuose

ir pievose, vandens telkinių pakrantėse,

nendrynuose ir kituose biotopuose, kur

yra slėptuvių ir maisto. Nevengia ir žmogaus

kaimynystės. Galima aptikti malkų

rietuvėse ar žabų krūvose, tvartuose, daržinėse

ir net po gyvenamųjų namų pamatais.

Pastovių urvų, išskyrus veisimosi laikotarpiu,

žebenkštis neturi. Slepiasi graužikų

ir vabzdžiaėdžių urveliuose, išpuvusiuose

kelmuose, drevėse, tuštumose po medžių

šaknimis, po akmenų ar šakų krūvomis,

stirtomis. Individualios teritorijos ribose

turi kelias slėptuves.

Veikliausia temstant ir naktį, bet ten,

kur niekas nebaido, dažnai medžioja ir

dieną (pvz., Nemuno deltoje). Žiemą

keliauja po sniegu pelinių graužikų takais.

Kai maisto pakanka, medžioja kelių

šimtų kv. metrų plote, bet žiemą per parą

gali nubėgti iki 1,5 km.

Žebenkštis— labai judrus žvėrelis. Judesiai

staigūs, kūnas lankstus. Bėga 20—

25 cm ilgio šuoliukais, išriesdama nugarą

ir lankstydamasi į visas puses. Šuoliuoja

suglaudusi pėdas. Lengvai pralenda tarp

šakų, akmenų ir kitų kliūčių. Bėgdama

dažnai stabteli ir, pasikėlusi ant užpakalinių

kojų, apsižvalgo. Gerai laipioja ir

plaukia.

196 pav. Žebenkštis

Pagrindinis maistas — smulkūs žinduoliai,

paukščiai, jų kiaušiniai, retkarčiais

žuvys, vabzdžiai, moliuskai ir kt. Didžiąją

grobio dalį (apie 80%) sudaro peliniai

graužikai, todėl žebenkščių paplitimas ir

gausumas priklauso nuo šių graužikų gausumo.

Literatūroje nurodoma, kad puola stambesnius

už save gyvūnus — tetervinus,

kurtinius, kiškius ir kt. Tai 'netiesa. Didžiausias

žinomas žebenkšties grobis, ir

tai gana retas,— vandeninis pelėnas, o

pilkosios (naminės) žiurkės ji jau neįveikia.

Auką puola staiga ir paprastai nužudo

perkąsdama pakaušį.

Teigiama, kad žebenkštis kasdien sumedžioja

iki 10 pelių ir pelėnų, o per

metus — 2—3 tūkst. Nelaisvėje [238]

nustatyta, kad per parą suėda tik 1—2

vidutinio didumo graužikus, o per metus

— apie 500. Zoologijos ir parazitologijos

institute ištirta, kad, kai būna pakankamai

maisto, žudymo instinktas silpnėja,

bet atskiri žvėreliai papjaudavo

visus į narvą paleistus pelėnus, t. y. kaupdavo

maisto atsargas (K. B.). Tai, matyt,

priklauso nuo žvėrelių individualių savybių

bei konkrečių sąlygų.

Rujos laikas bei trukmė tiksliai nenustatyta.

Nelaisvėje rujoja nuo gegužės iki

rugsėjo, bet dauguma — pavasarį. Nėštumas

iš viso trunka 34—35 d.; po trumpos

diapauzės embrionai vystosi 24—30 d.

Veda 4—7 jauniklius, kurie gimsta akli,

be dantų, uždaromis ausimis, apaugę šviesiais

pūkais. Naujagimių masė 1,2—1,6 g,

kūnelio ilgis — 42—46 mm. Po 10 dienų

sveria 7,5—11,5 g, po 20 — 13—

25 g. Mėnesio amžiaus patinėliai vidutiniškai

sveria 44,3 g, kūnas būna 145 mm,

patelės — atitinkamai — 33,6 g ir 136 mm.

Pusantro mėnesio amžiaus jauniklių kūno

ilgis būna kaip suaugusių, bet sveria

mažiau.

Pirmieji pieniniai dantys (viršutinės

iltys) jaunikliams prasikala 9—11 d.,

o pastovieji visiškai susiformuoja po 40—

46 d. Klausos angos atsiveria 19—21 d.,

akys — 20—24 d. Dviejų savaičių jaunikliai

ėda motinos atneštą ir į gabalus

suplėšytą grobį, o mėnesio amžiaus — jau

patys suplėšo. Jaunikliai pradeda gyventi

savarankiškai sulaukę 2—2,5 mėn. amžiaus.

Nelaisvės sąlygomis lytiškai subręsta

9—10 mėn. [238]. Gyvenimo trukmė —

3—4 metai.

Žebenkščių priešai — visi stipresni plėšrieji

žvėrys ir paukščiai, bet jų grobiu

žebenkštis tampa retai. Plėšrūnai — svarbiausi

mitybiniai konkurentai.

Ligos ir parazitai Lietuvoje netirti.

Naudingos kaip pelinių graužikų naikintojai,

ypač gatavos produkcijos sandėliuose,

fermose, tvartuose, nes beveik

visur, kur praeina pelė ar pelėnas, gali

įlįsti ir žebenkštis.

Nuo 1970 m. žebenkštis medžioti ir gaudyti

draudžiama, bet nemažai jų patenka

į kurmių gaudytojų spąstus. Dėl to šių

žvėrelių gali sumažėti tuose rajonuose,

kur pastoviai gaudomi kurmiai.

Žebenkštims kenkia nuodingi chemikalai

(naudojami deratizacijai ir kovai su

kitais kenkėjais), kurie patenka su maistu

ir kaupiasi jų organizme.

Europinė audinė

M u stela lu treo la L., 1761

Европейская норка (rus.)

European mink (angį.)

Maždaug šeško didumo vikrus žvėrelis.

Galva nemaža, ausys plačios, bet trumpos,

žiemą beveik nesimato iš po plaukų. Kojos

taip pat trumpos. Pirštai sujungti plaukio-



jamosiomis plėvelėmis, bet jos nesiekia

pirštų galų (paskutiniai nareliai laisvi).

Uodega trumpa, sudaro ne daugiau kaip

40% kūno ilgio, apaugusi neilgais prigludusiais

plaukais. Pėdos menkai apžėlusios,

plaukai neuždengia pado ir pirštų

trynių.

Kailiukas tankus, bet plaukai neilgi.

Akuotplaukiai kietoki, jų vidurinė dalis

suplokštėjusi, todėl gerai pridengia vilnaplaukius

ir nepraleidžia vandens. Kailiukas

tamsiai rudas, tik pilvas truputį šviesesnis

už nugarą, o viršutinė ir apatinė

lūpos bei smakras — balti. Kartais įvairaus

didumo ir ryškumo baltų dėmelių

būna kaklo apatinėje dalyje ir ant krūtinės.

Šeriasi beveik nepastebimai. Žieminis

kailis mažai skiriasi nuo vasarinio, tik būna

truputį tankesnis ir labiau blizga.

Morfometrinių duomenų apie Lietuvos

audines nėra. Literatūroje [153] nurodomi

tokie kūno matmenys: patinų L 37,3

(28,4—43) cm, C 15,3 (12,4—19) cm,

P 5,9 (5,4—6,4) cm; patelių L 35,2 (32—

40) cm, C 15 (13—18) cm, P 5,2 (5—

5,3) cm. A (patinų ir patelių) 2,3 (2—

2,5) cm, Q 500—800 g.

Kaukolė (197 pav.) truputį panaši į

šeško. Žiūrint iš profilio, smegeninės dalies

viršutinė linija beveik horizontali, o

veidinės dalies — palinkusi žemyn. Užorbitinė

sąsmauka nežymi (užorbitinis plotis

beveik lygus ar didesnis už tarporbitinį

plotį). Pakaušio ketera ryški, o viršugalvio

keteros išsivysčiusi tik užpakalinė

dalis. Dantų formulė: II CL PL ML=34.

Antrasis viršutinis prieškrūminis dantis savo

užpakaliniu kraštu liečiasi su galūdinio

danties išoriniu kampu, bet neįeina į šio

danties priekyje esantį įlinkį (žr. 169

pav., b).

Kaukolės matmenys: patinų KBi 62,7

(56,4—68) mm, TOp 13,6 (11 —

15,4) mm, Sp 35,5 (30,8—40) mm, Mp

31,7 (27—34,9) mm; patelių KBi 61,4

(52,8—65,7) mm, TOp 12,4 (11,1 —

14) mm, Sp 32,3 (28,9—37) mm, Mp

29,4 (26,5—31,7) mm [G. Novikovas

pagal 153].

V. Geptneris [153] Lietuvos, Latvijos

vakarinės dalies ir Kaliningrado srities,

kaip ir Vidurio Europos europinę audinę

priskiria Mustela lutreola cylipena porūšiui,

kartu pažymi, kad šio porūšio savarankiškumas

kelia abejonių. Mat šiuose

kraštuose audinė labai reta ir mažai ištirta.

Manoma, kad porūšis M. I. cylipena

labai artimas ar net identiškas šiauriniam

porūšiui M. I. novikovi (sin. borealis).

Paplitimas. XIX a. arealas apėmė Europą

(išskyrus Skandinavijos pusiasalį,

Angliją, Airiją, Daniją, VFR, Austriją ir

Šveicariją), Kaukazą ir Vakarų Sibiro

vakarinę dalį. Šiaurėje siekė 65—68°

š. pi., pietuose — 43° š. pi. Dabar Europoje

audinės beveik visur išnykusios (aptinkama

tik Suomijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje

ir Rumunijoje). Kiek gausesnės

TSRS europinės dalies pietinės taigos zonoje,

bet ir čia per paskutinius kelis dešimtmečius

jų sumažėjo 2—3 kartus

[153].

XVIII—XIX a. pradžios zoologinėje

literatūroje nurodoma, kad Lietuvoje tuo

laiku europinė audinė buvo daug kur paplitusi,

o jau XIX a. viduryje minima kaip

retas žvėrelis.

XX a., T. Ivanausko ir J. Elisono surinktomis

žiniomis, iki 1927 m. europinių

audinių buvo pastebėta ar sugauta Musteikos

upelyje netoli Marcinkonių, prie Taujėnų,

Šventojoje ir Vaitkūnų ežere (Kupiškio

ir Anykščių raj.), Juodos upelyje

197 pav. Europinės audinės kaukolė (natūralaus

didumo)

(Panevėžio raj.). Panevėžio kailių pirkliai

kasmet supirkdavę po keliasdešimt

audinių kailiukų. Vėliau šių žvėrelių pastebėta

Utenos ir Zarasų apskrityse [39].

1940 m. medžiojamosios faunos apskaitoje

nurodytos 76 audinės šiose miškų urėdijose:

Ukmergės— 18, Labanoro —

10, Pasvalio — 1, Rūdninkų — 2 ir Žiežmarių

— 45. Taigi tuo laiku jų dar buvo

aptinkama daugelyje vietų, ypač Pietryčių

Lietuvoje.

1951 m. nurodyta iš viso 17 audinių

Rokiškio (apie Obelius) ir Ignalinos (apie

Dūkštą) rajonuose. Įveisus Pietryčių Lietuvoje

kanadinę audinę, europinės likimas

nežinomas. Manoma, kad dabar europinių

audinių dar yra išlikę Merkio baseine.

1978 m. gyvas šis žvėrelis stebėtas Merkio

žemupyje (A. Mi.), o 1979 m. — rastas

spąstuose Spenglos upelio (Merkio intakas)

žemupyje tarp Valkininkų ir Pamerkio

Ḃiologija. Gyvena prie nedidelių upelių,

tekančių per miškus ar pievas, prie

ežerų, tvenkinių, upių senvagių, kur gausi

augalija ar aukšti krantai. Svarbu, kad

žiemą vandens telkinys visiškai neužšaltų

ir būtų poledinių tuštumų.

Urvą kasa kranto įdubose, išgraužose,

po medžių šaknimis ar kelmais arba praplatina

vandeninio pelėno urvą. Jis būna

iki 1,5 m ilgio ir ne toliau kaip 6—10 m

nuo vandens. Gale įsirengia platesnę lizdo

kamerą. Kai krantai statūs, anga į urvą

gali būti po vandeniu. Be pastovaus urvo,

audinė savo gyvenamoje teritorijoje dar

turi keletą laikinų slėptuvių.

Individualus gyvenamasis plotas priklausomai

nuo maisto išteklių būna nuo

250 m iki 2 km pakrantės. Nuo vandens

nutolsta ne daugiau kaip 50—60 m. Žiemą

gyvenamasis plotas didesnis, nes kartais

tenka ieškoti akečių ir versmių.

Vasarą ir rudenį aktyvi įvairiu paros

laiku, nors dažniau medžioja naktį ir auštant.

Žiemą per šalčius juda mažiau. Jei

yra poledinių tuštumų, gali po kelias dienas

nesirodyti paviršiuje. Iškilus pavojui,

puola į vandenį arba slepiasi krante. Gerai

plauko ir nardo. Po vandeniu gali išbūti

1—2 min. ir nuplaukti 10—20 m. Tai


labai atsargus žvėrelis, kurį pamatyti gana

sunku.

Minta įvairiais vandens ir sausumos gyvūnais

— žuvimis, varlėmis, paukščiais,

vėžiais, vabalais, peliniais graužikais, ypač

vandeniniais pelėnais. Per parą suėda

140—180 g. Kai maisto daug, kaupia

atsargas [153].

Dauguma autorių nurodo, kad poruojasi

kovo ar balandžio mėn., bet, auginant

nelaisvėje Vakarų Sibiro sąlygomis,

rujojančių patelių pasitaikydavo nuo kovo

pabaigos iki liepos antros pusės. Nėštumo

trukmė — 40—43 dienos. Taigi europinės

audinės, kaip ir žebenkšties bei šeško,

nėštumas trumpas, nes embrionai pradeda

vystytis po trumpo (1—2 savaičių) latentinio

periodo.

Veda iki 7 jauniklių (dažniausiai 3—

5), kurie gimsta apaugę šviesiais pūkais,

uždaromis ausimis ir akli, o sveria 6,6—

9,4 g. Pieniniai dantys kalasi 15—17 d.,

o po 60—70 d. juos pakeičia pastovieji.

Jaunikliai gimsta apaugę rusvais ar pilkšvais

pūkais. Po 3—4 savaičių pūkai patamsėja,

o po 6 savaičių pradeda augti

akuotplaukiai. Rudenį šeriasi ir kailiukas

tampa toks pat kaip suaugusių. Lytiškai

subręsta ir pradeda veistis kitais metais

[238].

Europinės audinės svarbus priešas, o

kartu ir konkurentas — ūdra, bet mūsų

sąlygomis, kai abi rūšys gana retos, ši

konkurencija audinių gausumo nelemia.

Svarbesnis konkurentas — kanadinė audinė.

Daugelio tyrinėtojų įrodyta, kad tose

vietose, kur introdukuotos kanadinės audinės,

europinės išnyksta. Buvo manoma,

kad tai lemia konkurencija dėl maisto ir

gyvenamųjų vietų, nes kanadinė audinė

yra stipresnė. Dabar įrodyta, kad abi audinės

gali kryžmintis, bet kanadinės audinės

patino apvaisinta europinės audinės patelė

neveda palikuonių, nes embrionai rezorbuojasi.

Tai specifinė rūšies išstūmimo

forma [238].

Europinė audinė, kaip kailinis žvėrelis,

nebeturi reikšmės. Dabar svarbiausia išaiškinti,

kur ji Lietuvoje dar išlikusi ir išsaugoti,

kad visai neišnyktų.

Kanadinė audinė

Mustela vison Schreber, 1777

Американская норка (rus.)

American mink, Eastern mink (angį.).

Labai panaši į europinę audinę, tik truputį

didesnė. Uodega maždaug pusės kūno

ilgio. Kai kurie sistematikai ją laiko europinės

audinės porūšiu. V. Geptnerio [153]

nuomone, šios abi audinės yra artimos,

bet savarankiškos rūšys. Tai rodo kai kurių

morfologinių, ypač kraniologinių, požymių

skirtumai, be to, joms susikryžminus,

nebūna palikuonių.

Kailiukas dažniausiai tamsus — juosvai

rudas, kartais šviesiai rudas. Akuotplaukiai

tamsiai rudi, ant keteros — juodi.

Vilnaplaukių viršūnės pilkai rudos su melsvu

atspalviu, o apatinė dalis — melsvai

pilka. Apatinė kūno pusė truputį šviesesnė.

Uodega tamsi, galas beveik juodas. Kitaip

negu europinės audinės, kanadinės balta

tik apatinė lūpa ir smakras, bet šis požymis

nelabai patikimas. Dažnai baltų dėmelių

būna ant kaklo, krūtinės, pažastyse

ir papilvėje.

Pavasarinis šėrimasis prasideda kovo

mėn. ir baigiasi birželio pabaigoje, o rudeninis

tęsiasi nuo rugpjūčio iki lapkričio

pabaigos. Spalva nepakinta, tik žieminis

kailis tankesnis ir labiau blizga.

Morfometrinių duomenų apie Lietuvoje

paplitusias kanadinės audines labai nedaug.

Trijų patinų, sugautų spalio mėn.,

kūno masė 1033 (1000—1075) g, matmenys:

L 41,7 (42—41,5) cm, C 18

(17,5—18,5) cm, P 6,1 (6—6,3) cm,

A 1,5 cm. Patelės, sugautos lapkričio mėn.,

L 37 cm, C 17 cm, P 5,7 cm, Q 720 g.

Kadangi dalis mūsų audinių populiacijos

yra kilusios iš Totorijos, todėl palyginimui

pateikiami šio regiono žvėrelių matmenys:

patinų Q 500—1580 g, L 41,7

(37,5—45) cm, C 22,4 (19,5—24,7) cm,

P 6,5 (6,1—7) cm, A 2,6 (2,2—

2,9) cm; patelių Q 400—780 g, L 35,8

(33—37) cm, C 19,5 (17,8—21,5) cm,

P 5,4 (5—5,8) cm, A 2,3 (2,1 —

2,6) cm [215].

Kanadinės audinės kaukolė (198 pav.)

panaši į europinės, tik masyvesnė. Žiūrint


iš profilio, smegeninės ir veidinės dalies

viršutinė linija beveik horizontali. Užorbitinė

sąsmauka ryškesnė, jos-plotis siauriausioje

vietoje kiek mažesnis už tarporbitinį.

Skruostų lankai labiau išlinkę į šonus,

bet plonesni negu europinės audinės,

ypač vidurinėje dalyje.

Dantų formulė kaip europinės audinės.

Antrojo viršutinio prieškrūminio danties

užpakalinis kraštas truputį pasistūmęs į

vidų nuo galūdinio danties priekinio išorinio

kampo ir įeina į šio danties priekyje

esantį įlinkį (žr. 169 pav., a).

Dviejų patinų kaukolių matmenys: KBi

66.7 ir 65,8 mm, Sp 38,9 ir 38,4 mm, TOp

14,1 ir 14,7 mm, UOp 13,2 ir 14,2 mm,

Mp 33,0 ir 34,1 mm.

Totorijos audinių kaukolių vidutiniai

matmenys: patinų KBi 68,9 mm, Sp

39.7 mm, TOp 15,4 mm; patelių KBi

60,6 mm, Sp 33,9 mm, TOp 13,2 mm.

Paplitimas. Kanadinės audinės tėvynė

— Šiaurės Amerika. Čia ji paplitusi

Kanadoje ir JAV (išskyrus kai kurias pietines

valstijas). į Europą atvežta XIX a.

pabaigoje auginimui fermose. Pabėgusios

iš jų, audinės daug kur įsiveisė ir laisvėje.

Dabar laisvų kanadinių audinių yra Centrinėje

ir Vakarų Europoje bei Skandinavijos

šalyse.

198 pav. Kanadinės audinės kaukolė (natūralaus

didumo)



Tarybų Sąjungoje nuo 1928 m. auginamos

fermose. 1933 m. jų paleista į laisvę.

Iš pradžių buvo paleidžiamos fermose išaugintos

audinės, bet netrukus toliau platinami

ir gamtoje sugauti žvėreliai. Dabar

laisvėje kanadinės audinės gyvena įvairiose

TSRS europinės dalies, Sibiro ir

Tolimųjų Rytų srityse bei Kaukaze.

1957—1959 m. Rusijos Federacijoje šių

žvėrelių kasmet buvo sumedžiojama 5—

6,5 tūkst., iš jų 80% — Sibire ir Tolimuosiuose

Rytuose. 1981 m. iš viso Tarybų

Sąjungoje sumedžiota 22,6 tūkst., o

1982 m.— 33,6 tūkst.

Lietuvoje kanadinės audinės pradėtos

auginti 1930 m. Obelynės zoofermoje (ji

įkurta 1929 m. T. Ivanausko iniciatyva)

netoli Kauno. 1950 m. čia išaugintos 37

audinės buvo paleistos į laisvę: 10 (5 patinai

ir 5 patelės) — į Senatiltės (Bukos)

upelį Ažvinčių girioje (Utenos raj.) ir 27

(10 ir 17) — į Šventąją (Zarasų raj.).

1953 m., gautos iš Totorijos ATSR laisvėje

augusios 46 (26 ir 20) paleistos į Siesarties

upę (Ukmergės raj.), 18 (9 ir 9) — į Virintos

upelį ir 12 (7 ir 5) — į Šventąją

(Anykščių raj.).

Kitas šių žvėrelių židinys susidarė Nemuno

žemupyje ir deltoje, kur audinės

pateko per karą iš buvusių Karaliaučiaus

(dabar Kaliningrado) srities zoofermų.

1982 m. apie 240 audinių gyveno 8

rajonuose, 1984 m.— 570—22 rajonuose,

o 1985 m.— daugiau kaip 1600—

35 rajonuose. Apie 70% populiacijos gyvena

šiaurės rytų Lietuvoje ir Nemuno

deltoje.

Biologija. Kanadinei audinei, kaip ir

europinei, tinkamiausi nedideli žuvingi

upeliai su stačiais, apaugusiais medžiais,

krūmais bei aukšta žole krantais. Gyvena

ir didelių ežerų, upių, vandens saugyklų

pakrantėse, nendrynų masyvuose, įsikuria

žuvininkystės tvenkiniuose. Ištisus metus

gali gyventi tik ten, kur žiemą išlieka

neužšąlančio vandens plotų arba po ledu

susidaro tuštumų. Slepiasi nuvirtusių medžių

uoksuose, išpuvusiuose kelmuose,

po medžių šaknimis, akmenų krūvose,

aukštų žolių sąžalynuose. Slėptuvės būna

apie 0,5—10 (iki 50) m nuo vandens.

Žiemą daug laiko praleidžia po sniegu

— čia pasidaro tunelius ir jais ilgai

naudojasi. Juos galima aptikti pagal landą

į žemės paviršių ir pėdsakus.

Dažnai įsikuria senose bebrų trobelėse

ir urvuose. Žiemą, praardžiusios pastatytas

ant ledo ondatrų trobeles ir paprastai

suėdusios jų šeimininkus, audinės įsigyja

patikimą slėptuvę ir, tai svarbiausia, pro

landą, esančią po trobele,— neužšąlantį

priėjimą prie vandens, todėl gali žiemoti

net dideliuose, visiškai užšąlančiuose ežeruose.

Individualios teritorijos didumas priklauso

nuo biotopo, pašarų kiekio ir metų

laiko. Pavyzdžiui, spalio mėn. prie Kretuono

ežero ir Pakretuonės upelio (Švenčionių

raj.) individuali teritorija apėmė

nuo 300 m iki 1,1 km (vidutiniškai 500—

600 m) pakrantės, t. y. 1 km pakrantės

gyvena 1—3 žvėreliai.

Paros aktyvumo periodai trys: 10—

14 vai., nuo 18 vai. iki sutemų ir nuo nakties

antros pusės iki aušros [ 153]. Paprastai

bėgioja šuoliukais, kurių ilgis 55—

60 cm (europinių audinių šuoliukai trumpesni).

Sezoninis aktyvumas ir migracijos priklauso

nuo vandens telkinių hidrologinio

režimo, mitybos sąlygų ir kt. Žiemos pradžioje

iš užšąlančių vandens telkinių audinės

keliauja ieškodamos neužšąlančių

upių ir upelių, susiburia prie šaltinių, užtvankų,

o pavasarį grįžta atgal. Klajoja,

kai trūksta maisto. Tada nevengia gyvenviečių

ir net pjauna naminius paukščius.

Migruoja ir rudenį, kai suyra šeimos ir

žvėreliai ieško naujų gyvenamųjų plotų.

Nukeliauja, ypač upėmis, dešimtis kilometrų.

Per parą suėda maisto iki 20—25%

savo masės. Minta žuvimis, smulkiaisiais

žinduoliais, paukščiais, varlėmis, vėžiais,

vabzdžiais. Šiltuoju metų laiku dažniausiai

gaudo žinduolius (40—50%), ypač pelinius

graužikus. Dažnai audinių auka tampa

vandeniniai pelėnai ir ondatros. Žuvimis

daugiausia maitinasi žiemą. Paprastai

gaudo smulkias (iki 10 cm ilgio) žuvis —

gružlius, ešerius, pūgžlius, rainės. Ilgesnės

kaip 20 cm žuvys pasitaiko retai. Rudenį

ir žiemą nemažą maisto dalį sudaro varlės

ir vėžiai (jei jų yra).

Pavasarį ir vasarą gaudo paukščius, jų

jauniklius, išgeria kiaušinius.

Rujoja baigiantis žiemai, dauguma —

kovo vidury. Nėštumo trukmė — 40—90

dienų, bet dažniausiai patelės atveda jauniklius

praėjus 45—50 dienų po susiporavimo.

Embrionų vystymuisi būdingas

latentinis periodas, bet jis nepastovus —

trunka nuo 1—2 savaičių iki 2 mėn. Kuo

anksčiau patelė susiporuoja, tuo latentinis

periodas ilgesnis. Dėl to jaunikliai gimsta

maždaug tuo pačiu laiku — balandžio

gale ar gegužės pirmoje pusėje. Matyt,

galimi ir nukrypimai nuo šio dėsningumo,

nes, pavyzdžiui, sugauti vėlai rudenį du

patinėliai svėrė (630 ir 650 g) kaip 2—

2,5 mėn, amžiaus, t. y. jie galėjo būti gimę

rugpjūčio mėn.

Veda iki 10 jauniklių, dažniausiai 4—

8. Naujagimiai vidutiniškai sveria: patinėliai

9,4, patelės 8,8 g. Kūnas būna atitinkamai

73,5 ir 72 mm ilgio. Mėnesio amžiaus

patinėliai sveria 124—195 g, patelės

— 104—163 g; 2 mėn. atitinkamai —

457—687 g ir 308—589 g, kūno ilgis —

337 ir 304 mm.

Pieniniai dantys prasikala 18—21 d.,

o pastovieji išauga 62—72 d. Mėnesio

amžiaus praregi ir atsiveria klausos angos.

Dviejų mėn. jaunikliai jau medžioja savarankiškai.

3—4 mėn. amžiaus jaunikliai

iš išorės nesiskiria nuo suaugusių [238].

Priešai — lapės, ūdros, stambios plėšriosios

žuvys, valkataujantys šunys. Mitybiniai

konkurentai — visi žvėrys ir paukščiai,

mintantys peliniais graužikais ir žuvimis.

Ligos ir parazitai Lietuvoje netirti.

Kanadinė audinė — vertingas kailinis

žvėrelis, sunaikinantis nemažai pelinių

graužikų ir menkaverčių žuvų. Tačiau ji

pavojinga nykstančiai europinei audinei,

nemažai žalos padaro ornitofaunai, ypač

ornitologiniuose draustiniuose, rezervatuose.

Nepageidautina žuvininkystės tvenkiniuose.

Audinė — pagrindinis ondatrų

priešas.

Nuo 1985 m. kanadinės audines leista

gaudyti pagal licencijas.

Juodasis šeškas

Mustela putorius L., 1758

Черный хорек (rus.)

European polecat (angį.)

Lieknas, vikrus žvėrelis, nedaug mažesnis

už kiaunę. Galūnės trumpos. Uodega sudaro

maždaug trečdalį kūno ilgio. Kailiukas

purus, bet nelabai tankus. Būdinga

labai nevienodas akuotplaukių ir vilnaplaukių

ilgis bei kontrastinga jų spalva.

Akuotplaukiai juosvai rudi ar beveik juodi

ir dvigubai ilgesni už šviesiai gelsvus vilnaplaukius.

Be to, jie ne visur vienodai tankūs

— ilgiausi, bet gana reti ant nugaros,

o ant sprando, šonų, krūtinės, kaklo ir

pilvo trumpesni, bet tankesni ir geriau

dengia vilnaplaukius, todėl šios kūno dalys

tamsesnės. Galūnės beveik juodos. Uodega

juoda ar juosvai ruda. Snukutis pilkšvas

su tamsia „kauke“, kurią sudaro juosvai

rudų plaukų juostos aplink akis, tarpuakyje

ir išilgai snukio. Šeškui senstant,

akuotplaukiai rudėja, o bendra kailio

spalva šviesėja.

Šeriasi 2 kartus per metus. Kovo mėn.

žieminis kailiukas susivelia, neblizga, pradeda

slinkti plaukai. Visiškai išsišeria maždaug

birželio mėn. Vasarinio kailiuko

plaukai trumpesni ir tamsesni. Rudenį

plaukai pailgėja ir sutankėja. Žieminis

kailiukas susiformuoja lapkričio gale—

gruodžio pradžioje.

Geriau negu kitų kiauninių išsivysčiusios

analinės liaukos, išskiriančios labai

dvokiantį sekretą. Tai šeško ginklas, kurį

jis panaudoja pavojaus atveju.

Kūno matmenys: patinų L 35, 2—

43 cm, C 12—16,5 cm, P 5,2—6,2 cm, A

2,2—2,7 cm; patelių L 31—35,5 cm, C

10—13,7 cm, P 3,4—5 cm, A 2—2,5 cm

[72].

Apie musų šeškų masę duomenų beveik

nėra. Rusnėje rudenį vienas sugautas patinas

svėrė 1320 g. Vidurio Europos šeškų

masė: patinų 1 — 1,5 kg, patelių 0,6—

0,9 kg.

Kaukolė gana plati, su trumpa ir plačia

veidine dalimi (199 pav.). Viršugalvio ir

pakaušio keteros stambios. Skruostų lankai

stiprūs, bet nelabai išlinkę į šonus —


skruostų plotis beveik toks pat arba truputį

didesnis už mastoidinį plotį. Užorbitinė

sąsmauka siauresnė už tarporbitinę

sritį. Dantų formulė: 1^ CL P*. МЬ=34.

Dantys, ypač galūdiniai, gana stambūs

ir stiprūs.

Kaukolės matmenys: patinų (л — 5)

KBi 63,7 (55,4—68,1) mm, SDi 29,8

(26,2—32,3) mm, KGi 28,9 (24,5—

31) mm, Rp 15,4 (12,8—16,7) mm, Sp

37,6 (31,8—41,6) mm, TOp 16,6 (13,7—

18.4) mm, UOp 15,8 (14,3—16,8) mm,

VDEi 22,1 (19,1—24) mm; patelių (n —

6) KBi 56,1 (52,8—60,4) mm, SDi

26,4 (25—27,9) mm, KGi 25,4 (23,6—

27.5) mm, Rp 13,2 (12,3—14) mm, Sp

32,1 (29,6—35) mm, TOp 14,3 (13,4—

15.5) mm, UOp 15,9 (14,6—17,3) mm,

VDEi 19,9 (19,1—20,3) mm [72].

Lietuvos šeškas priskiriamas Mustela

putorius putorius L. porūšiui [187].

Paplitimas. Paplitęs Europos miškų,

miškastepių ir iš dalies stepių srityse bei

Afrikos šiaurės vakariniuose pakraščiuose.

Rytinė arealo riba siekia Uralą.

XVIII—XIX a. Lietuvoje gyvūnijos

aprašymuose šeškas minimas kaip visur

paplitęs ir dažnas žvėrelis, gyvenantis prie

sodybų ir padarantis daug žalos naminiams

199 pav. Šeško kaukolė (natūralaus didumo)

paukščiams. Gana daug šių žvėrelių buvo

ir XX a. pirmojoje pusėje. Nuo 1924 iki

1937 m. iš Lietuvos eksportuota 16,2 t

kailiukų (0,8—2 t per metus) už 1841,2

tūkst. litų. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje

vien tik Panevėžio pirkliai per metus supirkdavo

iki 10 tūkst. kailiukų [24].

Šeškas nebuvo retas ir pirmaisiais pokario

dešimtmečiais. Nuo 1950 iki 1960 m.

kasmet į paruošų punktus būdavo pristatoma

3—7 (vidutiniškai 4,5) tūkstančiai

kailiukų. Per paskutinius 20 metų

kasmet superkama jau tik po 30—300 kailiukų,

arba 30 kartų mažiau. Nors kailių

paruošų duomenys nevisiškai atspindi

šeškų gausumo dinamiką, bet vis dėlto

iš jų galima spręsti, kad bent jau gyvenvietėse,

kur šeškai daugiausia gaudomi,

jų sumažėjo.

Biologija. Gyvena mažuose miškeliuose,

krūmuose, kirtavietėse, įvairiose daubose,

pelkių pakraščiuose, upių, upelių ir

ežerų pakrantėse. Dažnas trobesiuose —

tvartuose, sandėliuose, rūsiuose. Aptinkamas

miestuose, ypač priemiesčiuose, kur

yra senų pastatų, įvairių pašiūrių. Didelių

miškų vengia.

Lizdą įsirengia paties iškastame urvelyje,

bet dažniau — po bet kokia priedanga

žemės paviršiuje, pavyzdžiui, po šakų ar

akmenų krūva, šiaudų kauge ar kelmu.

Kartą šeško lizdas su jaunikliais aptiktas

prie kelio po palikta gelžbetonio plokšte

(A. Mi.). Be lizdo, kuriame veda ir augina

jauniklius, šeškas savo gyvenamojoje teritorijoje

turi ir laikinų slėptuvių.

Veiklus apskritus metus. Paros atžvilgiu

— sutemų žvėrelis. Pradeda medžioti

temstant ir medžioja iki vidurnakčio (dieną

tik kai labai alkanas). Drąsus ir gana

piktas: kai gina vaikus, skleisdamas stipriai

dvokiantį kvapą, puola net žmogų. Gerai

laipioja ir plaukia. Bėgioja dažniausiai

šuoliukais, bet ne toks vikrus, kaip šermuonėlis

ar žebenkštis.

Minta smulkiais žinduoliais (jie rasti

74% tirtų skrandžių), ypač peliniais graužikais

(61 %), varliagyviais (26%), naminiais

paukščiais bei jų kiaušiniais (13%),

žuvimis (3%). Tam tikrų maisto komponentų

svarba priklauso nuo gyvenamos

200 pav. Šeškas slėptuvėje

vietos. Šeškai, gyvenantys atokiau nuo

gyvenviečių, dažniau minta peliniais graužikais,

o gyvenvietėse — naminiais paukščiais

[72].

Vienu kartu suėda nedaug. Labiausiai

pripildyto skrandžio turinys svėrė tik 39 g.

Bet, patekęs į paukštidę ar triušidę, jis

papjauna ne vieną vištą ar triušį.

Ruja prasideda kovo mėn. ir tęsiasi

iki gegužės [72]. Embrionų vystymuisi

būdingas trumpas latentinis periodas (8—

17 d.), todėl ir bendras nėštumo laikas

neilgas — tik 40—42 d. Veda 3—6 jauniklius,

sveriančius 8—11 g. Tai bejėgiai,

akli, be dantų ir uždaromis ausimis padarėliai,

apaugę retais pūkais. Pieniniai dantys

(viršutinės iltys) prasikala 15—17 d.,

o pirmieji pastovieji dantys (kandžiai) —

40—50 dieną. Visi pastovieji dantys išauga

iki 60—70 d. Ausys atsiveria 24—25 d.,

o praregi — 30—35 d. Po 4—5 mėn. jauniklių

kailiukas nesiskiria nuo suaugusių.

Lytiškai subręsta ir gali veistis po metų,

bet fiziškai subręsta tik antrais metais

[238].

Konkurentais gali būti visi plėšrūnai,

mintantys peliniais graužikais. Priešų gamtoje

jis beveik neturi. Gyvenvietėse šešką

kartais papjauna naminiai šunys.

Kartais serga pasiutlige [145].

Iš parazitinių helmintų žarnyne rasta

siurbike Euparyphium mėlis, o aplink



bronchus — apvaliųjų kirmėlių rūšis Filaroides

marūs (sin. F. bronchialis). Kai

kurie serga trichinelioze [72, 140].

Šeškas vertingas kailinis žvėrelis. Sunaikina

daug pelinių graužikų laukuose ir

gyvenvietėse. Naminiams paukščiams daroma

žala dažnai perdedama. Turint tvarkingas

paukštides, šios žalos galima išvengti

ar bent sumažinti.

Keičiantis kraštovaizdžiui ir gyvenvietėms,

keičiasi ir šeško gyvenimo sąlygos.

Neaišku, ar jis sugebės prisitaikyti prie

pakitusių sąlygų.

Barsukas

Meles meles L., 1758

Барсук (rus.)

Old world badger (angį.)

Liet. sin. opšrus, apšras

Didžiausias kiauninių šeimos žvėrelis. Kūnas

pleišto formos. Ilga ir siaura galva

nežymiai pereina į kaklą, o liemuo, pamažu

platėdamas, baigiasi storu pasturgaliu.

Uodega trumpa, ne ilgesnė už galvą. Ausys

apvalios. Galūnės trumpos, bet stiprios.

Nagai ilgi, bukais galais, truputį palenkti,

pritaikyti rausti žemę. Padai pliki. Vaikšto

remdamasis visa pėda, todėl minkštoje

žemėje aiškiai atsispaudžia platus kulnas

ir ilgi pirštai su nagais.

Kailis šiurkštokas, pilkas su juodu margumu.

Snukis baltas. Galva ir kaklo priekinė

dalis širma. Nuo snukio galo per akis

ir ausis eina juodos juostos, kurios platėdamos

ant kaklo susilieja su tamsiai pilka

jo spalva. Kaklo apačia, krūtinė, papilvė

ir kojos juodos arba rusvai juodos. Uodegos

spalva kaip nugaros.

Šeriasi pavasarį po žiemos įmygio. Vasarinis

kailis būna beveik be vilnaplaukių,

o akuotplaukiai reti ir trumpi. Rudenį

plaukai pailgėja ir sutankėja, išauga daugiau

vilnaplaukių. Lietuvos sąlygomis barsukų

žiemos kailis visiškai susiformuoja

lapkričio mėn.

Kūno matmenys: patinų (n — 8) L

76,9 (73—81) cm, C 15,7 (13—18) cm,

P 11,8 (10,5—12,5) cm, A 4,3 (3,5—

5) cm; patelių (n — 7) L 72 (67—

75) cm, C 15 (12—18) cm, P 10,6

(10,2—11) cm, A 4,5 (3—5) cm.

Kūno masė priklauso nuo metų laiko.

Balandžio—birželio mėn. patinai (n —

7) sveria vidutiniškai 9,9 (8,3—10,7) kg,

patelės (n — 4) — 9,6 (7,9—11,3) kg.

Rugsėjo—lapkričio mėn., kai sukaupia

riebalų atsargas (kai kurie barsukai turi

iki 5 kg riebalų), sveria gerokai daugiau

— iki 14,5—15,2 kg. Patinų ir patelių

kūno masė mažai skiriasi. Kai kurios patelės

būna net sunkesnės už patinus [70].

Kaukolė (201 pav.) gana masyvi, pailga

ir palyginti plokščia, gana ryškios viršugalvio

ir pakaušio keteros. Užorbitinė sąsmauka

ryški, bet trumpa. Ilgas, nuo priekio

į užpakalį siaurėjantis kietasis gomurys

baigiasi toli už paskutinių krūminių dantų.

Apatinis žandikaulis su aukšta vainikine

atauga. Dantų formulė: 1^ CL PLA M!—

38—34. Barsuko dantys, išskyrus iltis ir

viršutinius krūminius (M1), gana smulkūs.

M1 ryškiai išsiskiria iš skruostinių dantų

savo plačiu kramtomuoju paviršiumi (žr.

167 pav., c). Pirmieji prieškrūminiai dantys,

ypač viršutiniai, dažnai anksti iškrinta

ir net nelieka žymės, kad jie buvo.


9) KBi 132,7 (130—136,2) mm, SDi 48,8

(47—50,4) mm, KGi 71,8 (68,7—

73,9) mm, Rp 33,1 (31,2—34,8) mm, Sp

82,4 (76,2—85,9) mm, TOp 31,5 (30—

32.5) mm, UOp 29,2 (23,6—36,3) mm,

VDEi 56 (53,7—59,5) mm; patelių (n —

8) KBi 128,7 (124—132,9) mm, SDi 48,6

(47,4—50,1) mm, KGi 69,8 (67,8—

72.6) mm, Rp 30,5 (29,3—31,7) mm, Sp

77 (69,5—80,5) mm, TOp 30,9 (27,1 —

32.7) mm, UOp 23,9 (22,8—25,2) mm,

VDEi 53,2 (51,3—54,3) mm [70].

Lietuvos barsukas priskiriamas europiniam

porūšiui Meles meles meles [187].

Paplitimas. Gyvena Europoje nuo Skandinavijos

centrinių rajonų, Kolos pusiasalio

pietinės dalies ir Archangelsko į pietus

iki Viduržemio jūros. Azijoje šiaurinė

jo arealo riba eina per Uralą (ties 65° š.

pi.), kerta Obę ir Jenisejų (ties 61° š. pi.),

aplenkia iš pietų pusės Baikalo ežerą, kerta

Amūro upę ir ties 53° š. pi. siekia vandenyną.

į pietus paplitęs iki Mažosios Azijos,

Sirijos, Palestinos, Irano, Irako, Afganistano,

Mongolijos, Kinijos, Japonijos ir Korėjos

pusiasalio.

Paleozoologiniais duomenimis, Pabal-

201 pav. Barsuko kaukolė (sumažinta 2,4 karto)

tijo kraštuose barsukas paplito maždaug

ankstyvojo holoceno antrojoje pusėje,

borealinio klimato periodu, taigi vėliau

negu daugelis kitų stambiųjų žinduolių.

Ankstyviausi jo kaulų radiniai (Estijoje)

priskiriami VII—VI tūkstantmečiui pr.

m. e. Viduriniojo holoceno (IV—II tūkst.

pr. m. e.) archeologiniuose paminkluose

barsuko kaulai aptinkami beveik visur ir

sudaro nuo 3 iki 20% visų plėšrūnų kaulų.

Lietuvoje barsukų kaulų rasta Aukštadvario

piliakalnio (Trakų raj.) I—IV ir

V— VIII a., Nemenčinės senovinės gyvenvietės

(Vilniaus raj.) I—IV ir IX—XIII a.

bei Veliuonos piliakalnio (Jurbarko raj.)

VI— XII a. kultūriniuose sluoksniuose

[207].

ХѴІІІ—XIX a. barsukas minimas kaip

dažnas žvėrelis visame Pabaltijy.

Dabar taip pat paplitęs visuose respublikos

rajonuose, nors jų skaičius kiekvienais

metais nevienodas (202 pav.). Apskaitos

duomenimis, daugiausia barsukų

(8—10 tūkst.) buvo septintajame dešimtmetyje,

bet šie duomenys gali būti padidinti,

nes kartu galėjo būti priskaičiuojami

usūriniai šunys, kurie tuo laiku sparčiai

plito ir dažnai apsigyvendavo barsukų

urvuose. Dabar barsukų mažėja. Spėjama,

kad jiems kenkia intensyvi usūrinių šunų

medžioklė. Nepatyrę medžiotojai, ieškodami

usūrinių šunų, dažnai iškasa barsukų

urvus ir sutrikdo normalų jų gyvenimą bei

veisimąsi.



Tūkst.

202 pav. Barsukų skaičiaus dinamika 1948— 1985 m.

203 pav. Barsukų skačius 1000 ha miško ploto

1976— 1980 m.: 1 — iki 3; 2 — 3,1—5; 3 — 5,1—7

Barsukai gausesni Vidurio Lietuvoje,

rečiausi — pietryčių (203 pav.). Tai,

matyt, priklauso nuo mitybos sąlygų, kurios

geresnės mišriuose miškuose ir derlingesniuose

dirvožemiuose.

Biologija. Gyvena miškuose, kartais

krūmuose, ganyklose ir net pievose, bet

arti miško. Mėgsta ramybę, bet kartais

urvai aptinkami ir netoli miško kelių, kur

intensyvus judėjimas. Didelių pokyčių savo

teritorijoje nemėgsta. Iškirtus plynai mišką,

žvėreliai urvus palieka.

Urvų struktūra ir gylis priklauso nuo

dirvožemio ir gruntinių vandenų. Tyrinėti

smėlėtame dirvožemyje urvai buvo iškasti

80— 115 cm gylyje po medžių šaknimis ar

tarp jų ir maždaug per metrą nesiekė

gruntinio vandens. Paprastai seni urvai

sudaro sudėtingą požeminių labirintų sistemą

su daugeliu išėjimų į žemės paviršių.

Jais naudojasi ne viena barsukų šeima ir

ne viena karta. Tvirtesnėje molingoje dirvoje

urvai būna trumpesni ir mažiau išsišakoję.

Anga j žemės paviršių dažniausiai

būna tarp medžio šaknų. Ji plati (30—

40 cm) ir žema (20—30 cm). Tokia angos

forma atitinka barsuko figūrą. Nuo angos

urvas staigiai leidžiasi žemyn. Vienos atšakos

akliname gale įrengta lizdo kamera.

S. Maldžiūnaitės duomenimis, ji būna

maždaug 80 cm pločio, iki 1 m ilgio ir apie

60 cm aukščio. Guolis išklojamas samanomis,

sausa žole ir lapais.

Veiklus sutemose ir naktį. Medžioja

prieš pat saulėlydį ar nusileidus saulei ir

grįžta į urvus ne vėliau kaip po 10—40

min. saulei patekėjus. Dieną praleidžia

urve.

Rudenį vis rečiau išlenda iš urvo. Orui

atšalus, maždaug lapkričio gale—gruodžio

pradžioje, įminga ir miega iki kovo mėn.

Miegas negilus. Giedriomis dienomis, kai

nešalta, išeina iš urvo.

Urvus žiemojimui pradeda ruošti jau

rugsėjo mėn.: išvalo per vasarą susikaupusias

šiukšles, guolį iškloja šviežiomis sausomis

žolėmis ir lapais. Šį darbą jis dirba

dieną ir sutemus, dar prieš eidamas maitintis.

Nušauto pirmą vai. nakties kasančio

urvą barsuko skrandis buvo tuščias [70].

Pavasarį, pabudę iš žiemos įmygio, tvarko

per žiemą apgadintus urvus, išstumia ir

užverčia žemėmis guolio paklotę. Naujus

urvus intensyviai kasa rugpjūčio mėn.

Stipriomis raumeningomis priekinėmis

kojomis rausia žemę, o ją išstumia — užpakalinėmis.

Iškastą žemę žvėrelis stengiasi

nustumti kuo toliau. Stumia visada

tuo pačiu taku, todėl šonuose iš nubyrėjusių

žemių susidaro 25—30 cm pločio voleliai.

Urvai pasižymi švara. Prie jų niekuomet

nebūna ne tik maisto atliekų, bet ir išmatų.

Krūmuose už 6—30 m nuo urvo ar urvo

atšakoje būna „išvietė“. Tai žinojo ir senieji

natūralistai. Pavyzdžiui, Žončinskis

rašė, kad lapės, norėdamos užimti barsukų

urvus, taip juos užteršia savo išmatomis,

kad šie neapsikentę pasitraukia.

Barsukas labai atsargus. Išeidamas medžioti,

pirmiausia iškiša iš urvo galvą, apsidairo

ir apsiuosto. Jei aplink ramu, greitai

išlenda iš urvo ir tyliai nuskuba tolyn.

Bet užtenka menkiausio garso — krintan-

204 pav. Barsukas išeina į medžioklę

čio vandens lašo ar šakelės trakštelėjimo

— ir barsukas vėl pasislepia urve. Antrą

kartą pasirodo negreit — po 10—

15 min. Medžioja įvairiose vietose, bet

labiausiai mėgsta pamiškių ar miško pievas,

paupius, paežeres. Iš medžioklės grįžta

tuo pačiu taku, kuriuo išėjo, ir greitai

įlenda į tą patį urvą [70].

Maistas įvairus, bet mažiau kaloringas

negu kitų plėšrūnų, todėl ir žarnynas

palyginti ilgesnis (maždaug 9,4 karto ilgesnis

už kūną). S. Maldžiūnaitės [70]

duomenimis, skrandžiuose ir ekskrementuose

dažniausiai randama augalinės kilmės

maisto (66%) ir vabzdžių (61%),

taip pat — žinduolių (37%) bei varliagyvių

(22%) ir paukščių (13%).

Dažnai ėda pelinius graužikus ir kurmius,

ypač jų aklus jauniklius, kuriuos

išsikasa iš urvelių. Rasti išmatose stirnų

žieminiai plaukai rodo, kad jie nevengia

ir dvėselienos. Žuvis bei suaugusius paukščius,

matyt, randa negyvus, nors kartais

lizde suėda jauniklius. Tirtuose skrandžiuose

rasta miškinių kalviukų, tetervinų

ir kitų paukščių jauniklių. Geria ir jų kiaušinius.

Pagrindinis maistas — varliagyviai.

Dažniausiai ėda varles, rečiau — rupūžes.

Varlių vienu kartu suėda gana daug.

Skrandžiuose rasta 16, 37 ir net 77 varlės.

Gaudo vabalus — žygius, plokštėtaūsius,

sprakšius. Suėda daug karkvabalių,

mėšlavabalių, kurklių bei jų lervų. Šių

vabzdžių kaupimosi vietose barsukai dažnai

lankosi ir iškasa daug duobučių. Nušauto

gegužės 9 d. barsuko skrandyje

rasta 372 (295,5 g), o žarnyne — 84 karkvabalio

vikšrai. Kitas žvėrelis (nušautas

gegužės 29 d.) buvo suėdęs 190 karkvabalio

lervų. Iš apibūdintų barsuko ėdamų

vabalų 40,6% yra žemės ir miškų ūkio

kenkėjai.

Mėgsta ir moliuskus bei sliekus. Vieno

barsuko skrandyje rasta net 55 sliekai

(70,3 g).

Didelė maisto dalis yra augalinės kilmės:

ąžuolo gilės, obuoliai, kriaušės, įvairios

uogos, sėklos, žolių lapai, šaknys.

Tyrinėtų skrandžių turinio vidutinė

masė buvo 456 g, bet barsukai gali suėsti

gerokai daugiau. Birželio 19 d. nušauto

grįžtančio iš medžioklės barsuko skrandyje

buvo 12 kurmių jauniklių, 11 vandeninių

pelėnų jauniklių, 77 varlės, 60 vabzdžių

ir jų lervų (1,2 kg). Kito (birželio

3 d.) skrandyje buvo 24 vabzdžiai, 4 vikšrai,

2 g bičių korių, 12 sliekų, 2 moliuskai,

2 rupūžės, 37 varlės, 3 kurmio jaunikliai

ir tetervino jauniklis (1,21 kg). Taigi

barsukas ne tik ėdrus, bet ir mėgsta įvairų

maistą.

Veisimosi biologija sudėtinga, todėl

tyrinėtojų duomenys nesutampa. Lietuvoje

barsukų veisimasis taip pat nepakankamai

ištirtas. Literatūroje nurodoma, kad

barsukai — monogamai. Patinas su patele

susiporuoja keleriems metams, kartais visam

gyvenimui [77]. Dauguma patelių

rujoja anksti pavasarį, tuoj po gimdymo,

o jauniklius atveda kitą pavasarį. Taigi

nėštumo trukmė apie 12 mėn. Tačiau dalis

patelių (kai kurios jauniklės ir nusilpusios

ar nesusiporavusios pavasarį suaugusios)

poruojasi vėliau, gegužės ir net liepos—

spalio mėn. Tuomet atitinkamai pasikeičia

ir nėštumo trukmė. Patinai lytiškai

aktyvūs iki rudens, todėl gali apvaisinti

vėliau rujojančias pateles [1, 77].

Barsukų kiaušialąsčių vystymuisi būdingas

latentinis periodas. Jeigu patelė buvo

apvaisinta anksti pavasarį, latentinis periodas

trunka maždaug iki gruodžio—sausio

14. Lietuvos fauna



mėn. Šiuo periodu ovuliacija nenutrūksta.

Manoma, kad tuo laiku dalis ovuliavusių

kiaušialąsčių gali būti papildomai apvaisinta

[110].

Po implantacijos embrionai vystosi

sparčiai, ir kovo—balandžio mėn. patelė

atveda jauniklius. Vakarų Europoje barsukai

veda jauniklius nuo gruodžio iki balandžio

mėn. Yra stebėtos vados ir liepos

mėn. [77]. Lietuvoje dar akli barsukų

jaunikliai rasti kovo 26 d.

Veda 1—6 (dažniausiai 2—3) jauniklius

[79]. Lietuvoje balandžio 19 d. nušautos

patelės gimdoje buvo 5 placentos dėmės,

bet tai nereiškia, kad ši patelė buvo

atvedusi 5 jauniklius. Yra duomenų, kad

embrionų mirtingumas gana didelis [110].

Maskvos zoologijos sode [206] gimę

barsukų jaunikliai buvo apaugę baltais

pūkais ir svėrė vidutiniškai 75 g. Po 10—

14 dienų plaukų danga patamsėjo. Ausys

atsidarė po 3 savaičių, o praregėjo po 1 —

1,5 mėn. Po mėnesio pradėjo kaltis pieniniai

dantys, o po 2,5 mėn.— pieninius

pradėjo keisti pastovieji. Laktacija truko

iki 3 mėn. Rudenį jaunikliai tėvus palieka,

bet kartais žiemoja su tėvais ir

atsiskiria tik pavasarį [79]. Vieni autoriai

nurodo, kad dauguma patinų ir patelių

lytiškai subręsta ir gali veistis 1 metų, dalis—

antrais metais [1], kiti [206] —

kad patelės gali veistis tik būdamos 2 metų.

Galbūt lytiniam brendimui turi įtakos ir

tai, kokios vados tie žvėreliai — ankstyvos

ar vėlyvos.

Priešų turi nedaug. Pavojingi tik vilkai

ir lūšys. Konkurentai — lapės ir usūriniai

šunys, kurie dažnai naudojasi barsukų urvais.

Be to, jie yra ir mitybiniai konkurentai.

Ligos Lietuvoje neištirtos. Yra duomenų,

kad serga pasiutlige [145].

Iš ektoparazitų barsukus daugiausia

puola vilnagraužiai (Trichodectes), ypač

pirmoje vasaros pusėje. Be to, jų kailyje

aptinkama blusų, erkių. Kartais serga

niežais.

Rasta 10 rūšių vidaus parazitų, iš jų

dažniausios siurbikės Euparyphium mėlis

(apsikrėtę 34,6% tirtų barsukų) ir apvaliosios

kirmėlės Uncinaria stenocephala

(50%) bei Uncinaria criniformis

(19,2%). Trichinelioze serga retai [70,

169].

Kailis menkavertis, bet oda labai gera.

Ji stipri, nepralaidi vandeniui ir tinka

lagaminų, krepšių, įdėklų ir kitų odos

dirbinių gamybai. Iš akuotplaukių gaminami

aukštos kokybės šepetukai ir teptukai.

Vertingi barsuko taukai. Jie tinka įvairių

tepalų bei muilo gamybai. Taip pat

jais gydoma sumušimai, nudegimai ir kitokios

žaizdos. Be to, tai gera priemonė

metaliniams dirbiniams apsaugoti nuo korozijos.

Barsukas, kaip plėšrūnas, padaro žalos

paukščiams, suėda daug varlių. Kita vertus,

sunaikina daug žalingų vabzdžių, pelinių

graužikų.

Ūdra

Lutra lutra L., 1758

Выдра (rus.)

Eurasian river otter (angį.)

Ilgas, palyginti laibas ir labai lankstus

žvėrelis. Uodega gana ilga, maždaug pusės

kūno ilgio, plokščia, raumeninga, pamatinė

dalis stora, o galas pamažu laibėja.

Uodegos storumas priklauso ir nuo ūdros

įmitimo, nes čia kaupiasi riebalų atsargos.

Galva plokščia. Snukio šonai apaugę ilgomis

vibrisėmis. Kaklas trumpas. Ausys

beveik paslėptos plaukuose. Ūdrai nardant,

ausų angas ir šnerves uždaro specialūs

vožtuvai. Pirštai sujungti plaukiojamąja

plėvele, kuri siekia jų gaius. Plaštakų

ir letenų apačia plika, o šonai apaugę

standžiais plaukais, kurie padidina kojų

irkluojamąjį paviršių.

Gerai plaukia ir nardo. Kailiuko plaukai

neilgi, lygūs ir slidūs. Akuotplaukiai gana

kieti, o vilnaplaukiai švelnūs ir tankūs.

Ant pilvo plaukai tankesni negu ant nugaros.

Ir žieminis, ir vasarinis kailis tamsiai

rudas, tik į apačią pamažu šviesėja. Papilvė

blizganti, sidabriškai gelsvų tonų.

Šeriasi nuo pavasario iki rudens, bet

pamažu, todėl kailis beveik apskritus metus

kokybiškas.

Kūno masė: patinų (n — 6) 12 (9,1 —

14,2) kg, patelių (n — 6) 6,3 (4—8,6) kg.

Matmenys: patinų (n — 2) L 83 ir 84 cm,

C 39,5 ir 40 cm, P 10,5 ir 12 cm,

A 1,9 ir 2,1 cm; patelių (n — 5)

L 65,4 (59—72) cm, C 37,4 (31—42) cm,

P 10,9(10—12) cm, A 1,8 (1,5—2) cm

[72].

Kaukolė (205 pav.) gana plati ir plokščia.

Tokios plokščios kaukolės neturi nė

vienas mūsų plėšrūnas. Būdingas ryškus

užorbitinis susiaurėjimas. Ši kaukolės sritis

atrodo lyg persmaugta. Dantų formulė:

IL CL Pi. ML=36. Dantys stambūs ir

aštrūs. Ypač aštrios ilgos ir plonos iltys.

P1 dantis truputį pastumtas iš dantų eilės

į vidų ir prisiglaudęs prie ilties užpakalinio

vidinio krašto.


KBi 115,6—117,2 "mm, SDi 56,2—

59,3 mm, KGi 49,9—51,9 mm, Sp 72,7—

77,1 mm, TOp 21,1—22 mm, UOp 15,2—

22,6 mm, VDEi 41,3—43,3 mm; patelių

(n — 6) KBi 113,4 (110,5—119,2) mm,

SDi 54,9 (53—59,2) mm, KGi 47,8

(43,3—50,5) mm, Sp 68,4 (64,3—

76,7) mm, TOp 19,4 (16,5—20,5) mm,

205 pav. Ūdros kaukolė (sumažinta 2,3 karto). 1 —

pirmasis prieškrūminis dantis

14*

Būrys- Plėšrieji — Carnivora 212


UOp 16,1 (12,5—22,8) mm, VDEi 40,4

(36,7—43,6) mm [72].

Lietuvos ūdra priskiriama porūšiui

Lutra lutra lutra L. [187].

Paplitimas. Gyvena Europoje (išskyrus

Krymą ir Viduržemio jūros salas), Azijoje

(išskyrus tolimąją Šiaurę, Arabijos pusiasalį

ir sausringas Centrinės Azijos bei

Tibeto sritis) ir Šiaurės Afrikoje — Alžyre

ir Maroke. Tarybų Sąjunga sudaro didžiausią

ūdros arealo dalį.

Pabaltijo kraštuose ūdra laikoma vienu

iš ankstyviausių imigrantų. Čia ji galėjo

gyventi jau vėlyvojo ledynmečio laikotarpiu,

pradedant alerodo periodu, o pasitraukus

ledynams (holoceno pradžioje),

buvo paplitusi visoje Pabaltijo teritorijoje

[207].

Ūdros fosilinių liekanų daugiausia rasta

viduriniojo holoceno archeologiniuose paminkluose

(IV—II tūkst. pr. m. e.). Kaulų

sutrupinimo žymės rodo, kad akmens amžiaus

žmonės ūdrą medžiojo ne tik dėl

kailio, bet ir dėl mėsos.

Lietuvoje ūdrų kaulų rasta Rokiškio

raj. Petrašiūnų senovinėje gyvenvietėje

(paskutinių amžių pr. m. e.) ir Trakų raj.

Aukštadvario piliakalnyje (IX—XIII ir

XIV—XVIII a. sluoksniuose).

XVIII—XIX a. ūdra minima visuose to

meto zoologiniuose leidiniuose, bet konkrečių

duomenų apie gausumą mažai. Žončynskis

rašo, kad Lenkijoje, Lietuvoje ir

Rusijoje ūdra dažna. Po 100 metų tai

teigia ir A. Pliateris. Kiti to laikotarpio

autoriai ūdrą laiko retu žvėrimi.

XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje

Lietuvoje ūdra buvo medžiojama,

bet negausi. 1934—1943 m. miškininkų

duomenimis, valstybinių miškų vandenyse

gyveno nuo 55 (1937) iki 180

(1940) ūdrų.

Pokario metais, įvedus limituotą medžioklę

(pagal licencijas), ūdros paplito

visoje respublikoje ir iki septintojo dešimtmečio

jų daugėjo (206 pav.). Aštuntajame

dešimtmetyje ūdrų skaičius ėmė

mažėti. Dabar jų yra apie 500—600. Be

abejo, tai lėmė ne medžioklė, o pablogėjusios

gyvenimo sąlygos (melioracija ir vandens

užterštumas). Dėl užterštumo van-

Tūkst.

206 pav. Ūdrų skaičiaus dinamika 1948— 1985 m.

207 pav. Ūdrų paplitimas ir skaičius 1985 m.: taškas

— 5 ūdros

dens telkiniuose mažėja žuvų, kartu blogėja

šių žvėrelių mityba, organizme kaupiasi

nuodingos medžiagos, todėl mažėja vislumas,

didėja jauniklių mirtingumas. Ūdrų

dar aptinkama beveik visuose respublikos

rajonuose, bet visur jos negausios (207

pav.).

Biologija. Gyvena tik prie vandens telkinių.

Labiausiai mėgsta sraunias, tekančias

per miškus upes ir upelius su aukštais,

vandens paplautais, išvirtusiais medžiais

ir šakomis apkritusiais krantais. Prie atvirų

vandens telkinių apsigyvena tik ten,

kur pakrantėse auga krūmai ar tankios

aukštos žolės — nendrės, švendrai ir kt.

Žiemą labai svarbu, kad būtų neužšąlančių

vietų, properšų, akečių, pro kurias ji

galėtų pasiekti vandenį. Svarbios ir poledinės

tuštumos, kurios žiemą susidaro

nuslūgus vandeniui. Jei vandens telkinys

apsidengia storu ledu ir nelieka properšų,

žvėrelis ieško kitos vietos.

Individualų gyvenamąjį plotą sudaro

siauras (iki 100 m) pakrantės ruožas.

Kai maisto gausu, naudojasi ne ilgesne

kaip 2—3 km pakrantės atkarpa, bet kartais

gyvenamąjį plotą sudaro keli netoli

vienas kito išsidėstę vandens telkiniai ar

kelios upės atšakos.

Iš vienos gyvenamos vietos į kitą ūdra

stengiasi perplaukti, bet keliauja ir sausuma.

Sniegu per parą nueina maždaug

8 km, o ledu — iki 15 km [153]. Nemuno

deltoje ant sniego stebėti ūdros perėjimai

iš vienos upės atšakos į kitą tik iki 300 m

nuotoliu [71].

Savo gyvenamoje teritorijoje ūdra turi

nuolatinį urvą ir keletą laikinų slėptuvių

po medžių šaknimis ar krantų išplovose,

[ėjimas į urvą būna po vandeniu. Toliau

urvas pamažu kyla aukštyn ir baigiasi

lizdo kamera. Žemose vietose įsirengia

lizdą po žolių ar šakų krūva. Kartais ūdra

apsigyvena kartu su bebrais toje pačioje

urvų kolonijoje.

Veikli visus metus. Paros atžvilgiu —

sutemų ir naktinis žvėrelis, nors nebaidoma

kartais vaikšto ir dieną. Grobį tyko

ant kranto arba persekioja vandenyje.

[ krantą išlipa tik saugiose vietose, po

medžių, krūmų ar žolių priedanga. Tokiose

vietose būna nušliaužioti takai (panašiai

kaip bebro).

Minta vandens ir sausumos gyvūnais.

Pagrindinis maistas — įvairios žuvys (jos

rastos 73% tirtų skrandžių, ekskrementų

ir maisto liekanų). Apibūdinta 19 ūdros

ėdamų žuvų rūšių, iš kurių vertingos

pramoninės žuvys (lydeka, žiobrys, lynas,

karšis) sudaro 36,8%, antraeilės pramoninės

(kuoja, raudė, šapalas ir kt.) —

47,4%, nepramoninės (pūgžlys, kartuolė,

kirtiklis ir kt.) — 15,8%. Ūdra dažniausiai

gaudo smulkias žuvis. Stambiausios

suėstos žuvys buvo 600 g lynas ir 500 g

lydeka [72]. Tai, kad ūdra daugiau mėgsta

smulkias žuvis, pastebėta ir kitose jos

arealo vietose [153].

Ūdra labai mėgsta upinius vėžius —

ten, kur jų yra, beveik vien tik jais ir minta.

Gaudo arti vandens gyvenančius grauži-

208 pav. Ūdra iš arti

kus ir vabzdžiaėdžius. Dažnai pjauna ondatras,

bet suėda tik mėsą, o vidurius ir

kailiuką palieka (A. Mi.).

Paukščiai, varliagyviai ir vabzdžiai yra

sezoninis ūdros maistas, nors kartais labai

svarbus. Jų, kaip ir kitų maisto komponentų,

dalis racione priklauso nuo gyvūnų

rūšinės sudėties ūdros gyvenamoje vietoje.

Per parą suėda apie 1 kg žuvies, ilgiau

pabadavusi — iki 1,5 kg, bet pasisotina ir

vienu vandeniniu pelėnu, kuris sveria apie

150 g, nes šiltakraujai gyvūnai kaloringesni

už žuvis [153].

Medžioja daugiausia vandenyje, bet

grobį dažniausiai ėda išsinešusi ant kranto,

ant nusvirusio virš vandens medžio kamieno

ar kyšančio iš vandens didelio akmens.

Tokiose vietose lieka ūdros grobio likučių

ir ekskrementų.

Apie ūdros veisimąsi Lietuvoje duomenų

nėra. Literatūroje [pagal 153, 238]

šios žinios labai įvairios ir prieštaringos.

Vieni tyrinėtojai teigia, kad ūdros poruojasi

vasario—gegužės mėn., kiti — gegužės—rugpjūčio

mėn., vasaros pabaigoje

ir rudenį, vėlai rudenį ir žiemos pradžioje

ir kt. Kai kur rašoma, kad suaugusios

ūdros rujoja pavasarį, o jauniklės — vasarą

ir rudenį arba kad ūdra gali rujoti ir

poruotis apskritus metus. Iš tikrųjų ūdros

jauniklių aptinkama ne tik pavasarį, bet ir

vasarą, vėlai rudenį ar net žiemos pradžioje.

Veisimosi terminai didžiuliame ūdros

Būrys. Plėšrieji — Carnivora

214

Šeima. Katiniai — Felidae 215

areale gali būti susiję ir su skirtingomis

gamtinėmis sąlygomis. Galimi ir individualūs

nukrypimai.

Daugumos tyrinėtojų nuomone, ūdros,

kaip ir kitų kiauninių, embrionų vystymuisi

būdingas ilgas latentinis periodas,

kuriam pasibaigus embrionai išsivysto

maždaug per 60 dienų. Tačiau, 2 metus

auginant ūdras (2 patinus ir 2 pateles)

Novosibirsko zoologijos sode, gauti visiškai

priešingi duomenys. Patelės poravosi

nuo vasario 27 iki gegužės 27 d., o jauniklius

(2—3) atvedė gegužės 7—liepos 23 d.,

t. y. po 51—72 (vidutiniškai 60) dienų

[2421. Taigi embrionai išsivystė be ilgos

diapauzės. Norint galutinai išaiškinti ūdros

veisimosi biologiją, reikia ją išsamiau ištirti

tiek gamtoje, tiek ir auginant nelaisvėje.

Zoologijos sode gimę jaunikliai svėrė

100,2—132,7 g, buvo 160—180 mm

ilgio, be dantų, akli ir uždaromis ausimis,

apaugę 2 mm ilgio pelenų spalvos pūkais.

Per pirmą mėnesį užaugo iki 800—840 g,

kailiukas pasikeitė ir tapo panašus į suaugusių.

Praregėjo 27—30 dieną. Po 1,5

mėn. pirmą kartą išėjo iš lizdo, o 2 mėn.

jau patys maitinosi ir bandė plaukioti.

Gamtoje metų jaunikliai kūno ilgiu

nesiskiria nuo suaugusių, bet sveria mažiau.

Lytiškai subręsta antrais ar trečiais

metais, bet yra duomenų, kad patinėliai

pajėgūs apvaisinti pateles tik sulaukę 5—

7 metų [43].

Gamtoje priešų praktiškai nėra. Konkurentais

gali būti audinės, bet manoma,

kad ūdros sugeba jas išgyvendinti iš savo

užimto ploto.

Parazitų turi mažai. Tik vienos iš tyrinėtų

ūdrų žarnyne aptikta siurbike Echinochasmus

perfoliatus [72].

Ūdra ypač vertinama dėl kailio, kuris

ne tik gražus, bet labai šiltas ir patvarus.

Iki 1974 m. ūdros buvo medžiojamos

pagal licencijas. Nuo 1975 m. jų medžioklė

uždrausta.

Būtina taikyti priemones, kurios padėtų

stabilizuoti jų gausumą. Svarbu išsaugoti,

kur dar galima, natūralius biotopus. Ne

mažiau svarbu ir švarus vanduo, kad ūdra

turėtų pakankamai ir neapnuodyto maisto.

Šeima

Ratiniai

Felidae

Išvaizda panašūs į katę, įvairaus didumo.

Kūnas lankstus, taisyklingų proporcijų.

Eisena lėta ir tyli, bet prireikus gali greitai

bėgti ir toli šokti.

Galva apvali, snukis trumpas. Akys didelės,

vyzdys vertikalus. Priekinės galūnės

penkiapirštės, užpakalinės — keturpirštės.

Padai apžėlę plaukais. Nagai lenkti, labai

aštrūs. Kiekvieno piršto gale yra specialios

sausgyslės, kurios susitraukdamos pakelia

paskutinį piršto narelį aukštyn, ir nagas

pasislepia tarp plaukų. Kitos sausgyslės

nagą palenkia į priekį. Vaikšto pakėlę

nagus, todėl pėdsakuose jie neatsispaudžia.

Juos ištiesia tik puldami grobį. Tokie nagai

vadinami įtraukiamais ir būdingi tik katinių

šeimos rūšims, išskyrus gepardą.

Visų šios šeimos rūšių kailis tankus ir

švelnus, su labai gražiu ir įvairiu spalviniu

raštu.

Dantų 28—30. Iltys didelės, stiprios.

Skruostiniai dantys aštrūs, galūdiniai —

gerai išsivystę.

Dauguma rūšių — plėšrūnai tikrąja to

žodžio prasme, nes minta ką tik pagautais

gyvūnais. Tyko, sėlina ir iš pasalų užpuola

auką. Gyvena pavieniui ar šeimyninėmis

grupėmis. Paplitę visuose žemynuose,

išskyrus poliarines sritis, Australiją, Madagaskarą

ir kai kurias okeanines salas. Iš

viso 36 rūšys. TSRS 12 rūšių. Lietuvoje

istoriniais laikais buvo 2 rūšys, dabar —

1 (išnyko miškinė katė).

Lūšis

Felis lynx L., 1758

Рысь (rus.)

Lynx (angį.)

Liemuo stambus, bet trumpas, kojos ilgos

ir storos, letenos didelės, apvalios. Pirštai

sujungti odos plėvelėmis, kurios beveik

siekia paskutinius pirštų narelius. Galva

gana didelė, apvali. Snukis trumpas ir bu

kas. Ausų viršūnėse styro 5 cm ir ilgesnių

plaukų šepetukai, kurie prailgina ir taip

nemažas ausis. Snukio šonuose yra ilgų

plaukų žandenos. Uodega trumpa, visa

vienodo storumo, buku, lyg nukirstu galu.

Kailis, ypač žiemą, minkštas, tankus ir

švelnus. Šonų plaukai ilgesni negu nugaros.

Lietuvos lūšių vyraujanti kailio spalva

šviesiai rusva su įvairaus ryškumo ir

didumo tamsiai rudomis ar juosvomis dėmėmis

[74].

Net ir toje pačioje vietovėje gyvenančių

lūšių kailio spalva ir raštas dažnai

būna nevienodi. Skiriasi dėmių didumu,

forma, tankumu, kontrastingumu. Visoms

lūšims būdinga tik tai, kad nugara būna

tamsesnė už šonus, tankiau dėmėta, o kūno

apačia šviesiausia, dėmės rečiausios. Uodegos

galas visada juodas.

Šeriasi pavasarį ir rudenį. Geriausias

kailis nuo lapkričio pabaigos iki kovo mėn.

Kūno matmenys (n — 9): L 105,8

(89,5—121,0) cm, C 19,2 (17,0—

20,9) cm, P 23,2 (22,5—24,0) cm, A 8,5

(7,5—9,6) cm, g 22,9 (15,0—38,0) kg.

Kaukolei (209 pav.) būdinga trumpa

ir plati veidinė dalis (jos plotis ties iltimis

lygus ar didesnis už užorbitinį), ilgos užorbitinės

ataugos, beveik siekiančios stambius,

plačiai išlinkusius skruostų lankus.

Nuo priekio į užpakalį platėjantis kietasis

gomurys tęsiasi už paskutinių krūminių

dantų. Dantų formulė. IL CL PL ML=28.

Dantys stiprūs ir aštrūs, ypač didelės iltys,

galūdiniai gerai išlavėję.


134,7 (121,8—143,1) mm, Sp 103,5

(91,5—110,7) mm, TOp 33,3 (26,5—

209 pav. Lūšies kaukolė (sumažinta 3 kartus)


Šeima. Ratiniai — Felidae 217

37,0) mm, UOp 39,3 (37,7—41,3) mm,

DKp 62,0 (58,2—67,2) mm [74].

Lietuvos lūšis priklauso nominalinei

formai Felis lynx lynx L. [187].

Paplitimas. Gyvena Europos, Mažosios,

Šiaurės ir Centrinės Azijos bei Šiaurės

Amerikos miškingose ir kalnuotose srityse.

Jos buvusio arealo šiaurinė riba sutampa

su miškų zonos šiaurine riba, o pietinė —

su miškastepių pietine riba. Dabar lūšis

daugiausia paplitusi tik miškuose, ypač

taigoje, o miškastepėse išnykusi.

Istoriniais laikais lūšis buvo paplitusi

visoje Europoje, išskyrus Britanijos salas,

Nyderlandus, Belgiją ir Daniją. Keičiantis

kraštovaizdžiui, ypač iškirtus lygumų miškus,

lūšys traukėsi į kalnus, o daug kur

visiškai išnyko. Taip buvęs ištisinis arealas

suskilo į keletą izoliuotų dalių. Dabar dar

aptinkama Ispanijoje, Graikijos šiaurinėje

dalyje, pietinėje Jugoslavijoje ir galbūt

Albanijos kalnuose (Balkanų populiacijos

likučiai). Centrinėje Europoje jų dar yra

Vengrijoje, Rumunijoje, Čekoslovakijoje

ir Lenkijoje, daugiausia Karpatuose. Iš

Skandinavijos šalių gausiausios Švedijoje

(1979 m. buvo 600—800), retesnės Suomijoje

ir Norvegijoje [45, 89, 111].

TSRS europinėje dalyje lūšis dar palyginti

dažna, nors paplitusi netolygiai, šiaurės

vakarinėse srityse — Komijos ATS R,

Archangelsko, Leningrado, Novgorodo,

Vologdos, Kalinino, Jaroslavlio ir kt. srityse.

Vidurio Rusijoje reta, kai kur išnykusi.

Baltarusijoje dažnesnė Vitebsko,

Minsko ir Bresto srityse. Latvijoje 1980 m.

buvo apie 500 lūšių, Estijoje 1983 m.—

300—350 [50, 101, 154].

Rytų Pabaltijyje lūšis galėjo pradėti

plisti jau ledynmečio pabaigoje (iš to

laikotarpio kaulų rasta Šlezvig-Holšteine),

bet pastovia gyventoja tapo holocene, kai

formavosi miškai. Tačiau ir ankstyvajame,

ir viduriniajame holocene ji buvo retesnė

kaip kiti plėšrieji žvėrys.

Vėlyvajame holocene lūšies kaulų radiniai

gausesni. Kadangi jų dauguma priskiriami

I m. e. tūkstantmečiui ir II tūkstantmečio

pradžiai, manoma, jog tuo laiku

lūšis buvo labiau paplitusi ir gausesnė negu

anksčiau [207]. Vėlesniais amžiais lūšis,

1 9 4 8 1 9 5 5 1 9 6 5 1 9 7 5 1 9 8 5

210 pav. Lūšių skaičiaus dinamika 1948— 1985 m.

211 pav. Lūšių paplitimas 1981— 1985 m.; 1 —

gyvena pastoviai, 2 — užklysta

matyt, neigiamai veikė kraštovaizdžio kiT

timas, nes jų ėmė mažėti. XIX a. pirmojoje

pusėje lūšis jau minima kaip nykstantis

žvėris. Klaipėdos krašte paskutinė lūšis

nušauta 1861 m., Rytų Prūsijoje —

1879 m. Kauno gubernijoje lūšys pastoviai

gyveno tik Lėno miškuose ir Žaliojoje girioje

[ 150]. Iki XX a. pradžios ne tik Lietuvoje,

bet ir gretimuose kraštuose lūšys

išliko tik didžiuosiuose miškuose.

Po Pirmojo pasaulinio karo T. Ivanauskas

taip įvertino lūšies būklę: „Šio kadaise

gausaus Lietuvos gyvulio paliko tik menkos

liekanos“ [42]. Nuo 1921 iki 1927

metų buvo sumedžiotos tik 7 lūšys (prie

Jonavos, Panevėžio ir Šiaulių apskr.,

Kurtuvėnų, Taujėnų, Šimonių giriose ir

Šakynos valsčiuje) [36]. Vėliau daug metų

apie lūšis nebuvo jokių žinių ir buvo

manoma, kad jos visiškai išnyko. Tačiau

1938 m. medžiojamosios faunos apskaitoje

vėl 3 lūšys nurodytos Biržų urėdijos miškuose,

1939 m.— viena— Baisogalos, o

1940 m.— viena — Kauno, viena —

Rūdninkų ir dvi — Valkininkų urėdijose.

Be minėtų vietovių, prieš Antrąjį pasaulinį

karą lūšių dar buvo aptinkama Labanoro

bei Ažvinčių giriose.

Po Antrojo pasaulinio karo šių žvėrių

Lietuvoje taip pat buvo negausu. Vėliau

jų šiek tiek padaugėjo. Per paskutinius 15

metų lūšių priskaičiuojama maždaug nuo

150 iki 200 (210 pav.).

Pastoviai gyvena tik kai kuriuose, daugiausia

Rytų ir Pietryčių Lietuvos, didžiuosiuose

miškuose. Iš jų paminėtini:

Biržų ir Šimonių girios, Ažvinčių ir Minčios

masyvas (Utenos ir Ignalinos raj.),

Labanoro bei Baronavos miškai (Švenčionių

raj.), Žalioji giria (Panevėžio,

Pasvalio raj.), Lėno miškai (Ukmergės

raj.), Gudų giria, Marcinkonių, Perlojos,

Zervynų ir kt. gretimų miškų masyvas

(Varėnos raj.), Rūdninkų giria (Trakų,

Šalčininkų raj.), Jurbarko ir Tauragės

miškų masyvas, kai kurie Plungės ir Akmenės

rajonų miškai. Iš jų lūšys nuklysta

į gretimus miškus ir tolimesnius rajonus

(211 pav.). Manoma, kad į kai kuriuos

Šiaurės ir Pietų Lietuvos rajonus lūšys

ateina iš Latvijos ir Lenkijos.

Biologija. Dažniau gyvena mišriuose

lapuočių ir spygliuočių miškuose. Mėgsta

ramius, su tankiu pomiškiu plotus, ten,

kur yra išvartų ir kitokių saugių vietų.

Medžioja miško pakraščiuose, laukymėse,

atželiančiose kirtavietėse, kur telkiasi stirnos,

kiškiai.

Pastovų guolį įsirengia tik veisimosi

periodu. Medžiodama retkarčiais trumpai

pailsi medžioklės plote. Ilgesniam poilsiui

susiranda saugesnę vietą — atsigula tankmėje

ar po medžio išvarta.

Pagausėjus populiacijai ar trūkstant

maisto, dalis žvėrių priversti ieškoti naujų

gyvenamųjų plotų. Tada lūšys kartais

apsigyvena ir mažuose miškuose. Kai kada

tokiose vietose prabūva kelerius metus,

bet dažnai, matyt, nesuradusios tinkamų

sąlygų, po metų kitų dingsta.

Lūšis veikli apskritus metus. Grobį medžioja

dažniausiai sutemus ir paryčiais,

bet kai alkana — ir dieną. Lūšys ne kartą

aptiktos dieną prie ką tik papjautos, dar

212 pav. Lūšis

šiltos, stirnos ar kiškio.

Medžiodama lūšis lėtai vaikšto po mišką,

kol aptinka šviežius aukos pėdsakus.

Sekdama pėdsakais, priartėja tiek, kad,

padariusi keletą šuolių, galėtų auką sučiupti.

Kai medžioja patelė su jaunikliais,

auką dažniausiai puola motina, o jaunikliai

būna lyg varovai. Gana dažnai lūšis grobį

tyko pasislėpusi prie žvėrelių takų ar jų

maitinimosi vietoje. [ atvirą vietovę neišbėga

toliau kaip 50—100 m [74]. Jeigu

aukos nepavyksta papjauti iš karto, plėšrūnas

ją vejasi 50—100 m, tada gula poilsio

ir tik pailsėjęs seka auką toliau arba

ieško kitos. Nustatyta, kad ilsisi gana dažnai.

Mat lūšies širdis palyginti maža — sudaro

tik 1/260 kūno masės, todėl bėgdama

greitai pavargsta [221]. Palyginimui

galima paminėti, kad stirnos širdis sudaro

maždaug 1/112 kūno masės.

Klausa gera. Geba puikiai išnaudoti

visas galimas priedangas, vaikšto tyliai,

todėl pamatyti gana sunku. Priešingai,

pati nematoma, ji mėgsta sekti einančius

ar dirbančius miške žmones ir, pasinaudodama

jų keliamu triukšmu,— sučiupti

stirną ar kiškį, kurie, dieną pakelti iš guolio,

sutelkia dėmesį į žmones, o lūšies

nespėja pastebėti. Nevengia lūšis vaikš


Būrys. Ruoniai — Pinnipedia 219

čioti ir miško keliais, takais, slidžių pėdsakais.

Kartais ateina ir prie gyvenviečių.

Minta tik gyvūnais. Maisto sudėtis Lietuvoje

mažai tirta. Miškuose dažnai randama

lūšies papjautų stirnų, todėl susidaro

įspūdis, kad ji minta vien tik stirnomis.

Ištyrus 1968—1972 m. lapkričio—kovo

mėn. nušautų 16 lūšių skrandžių ir žarnyno

turinį, penkiuose (35,7%) rasta stirnienos,

dešimtyje (71,4%) — kiškienos ir

dviejuose (14,3%)— paukščių liekanų

[74]. Taigi kiškius lūšis pjauna dar dažniau

negu stirnas, bet kiškį lūšies šeima

sudoroja visą, o stirnos visos iš karto nesuėda,

todėl jų likučius dažniau galima

aptikti.

Be kiškių ir stirnų, lūšies aukomis kartais

tampa šernai, ypač jaunikliai, ir net

elnių patelės. Gana dažnai (balandžio—

lapkričio mėn. 36%, žiemą — 32%) ekskrementuose

randama pelinių graužikų —

tai rodo, kad ir šie smulkūs gyvūnai svarbūs

lūšies mitybai [154].

Vienu kartu suėda nedaug. Iš tyrinėtų

Lietuvoje lūšių skrandžių maksimali turinio

masė buvo 615 g, Belovežo girioje —

1100 g. Taigi vienu kiškiu gali pasisotinti

visa šeima — patelė ir 2—3 jaunikliai.

Nesuėsto grobio likučius lūšys kartais

slepia po sniegu, sausa žole ar šakelėmis,

o išalkusios jį suranda. Tačiau dažniausiai,

kartą paėdusios, grobį palieka ir daugiau

prie jo negrįžta [154].

Lietuvoje rujoja nuo sausio vidurio iki

kovo, bet dauguma, matyt,— vasario mėn.

Patelė rujoja 14 dienų. Jei per tą laiką

nesusiporuoja, po savaitės vėl rujoja. Nėštumas

trunka 67—74 dienas. Veda 1—4

(dažniausiai — 2—3) jauniklius. Iš stebėtų

Lietuvoje 14 vadų 11 buvo po 2, 3 —

po 3 jauniklius. Tik vienos balandžio 11 d.

nušautos patelės gimdoje buvo 4 embrionai

[74].

Jauniklius veda guolyje. Jį įsirengia žemės

įduboje ar po medžio išvarta. Kartą

guolis su jaunikliais aptiktas drebulės drevėje

2,5 m aukštyje.

Jaunikliai gimsta akli ir uždaromis ausimis.

Sveria 240—300 g, kūnas būna 22—

25 cm ilgio. Praregi maždaug po 12 dienų.

Manoma, kad jaunikliais rūpinasi tik motina,

nors patinas kartais laikosi netoli

vados ir kartu su patele medžioja.

Patelę žinda beveik 3 mėn., bet 2 mėn.

jau pradeda po truputį ėsti atneštus į guolį

smulkius gyvūnus. 3 mėn. jaunikliai vaikšto

kartu su patele iki jos rujos. Jeigu patelė

lieka bergždžia, tai jaunikliai vėl prie jos

prisijungia [154].

Lūšiukai auga sparčiai. Sausio viduryje

jauniklių masė 20—23 kg, kūno ilgis

100—103 cm. Taigi svoriu jie nuo suaugusių

beveik nebesiskiria, tik kūno matmenys

dar mažesni [74].

Lytiškai subręsta antrais gyvenimo

metais — maždaug 1 metų ir 10 mėn.

Zoologijos soduose išgyvena iki 25 metų.

Lietuvoje vienas iš pagrindinių lūšies

priešų yra vilkas. Įvairiose arealo vietose

tyrimais įrodytas dėsningumas: intensyviai

naikinant vilkus, visuomet padaugėja lūšių.

Vilkas yra mitybinis konkurentas, bet

palankiomis sąlygomis abi rūšys gali sėkmingai

egzistuoti kartu. Kai maisto abiem

rūšims neužtenka, paprastai pirmiausia sumažėja

ne vilkų, o lūšių [148, 154]. Stebėjimai

Lietuvoje rodo, kad toje miško

dalyje, kur pasirodo vilkai, lūšys dingsta

[74].

Lūšies ligos neištirtos. Žinoma, kad jos

serga pasiutlige. Būna apsikrėtusios 8

rūšių helmintais, iš jų dažniausi kaspinuočiai

Taenia crassiceps (užsikrėtusių

13,3%), T. pisiformis (30%) ir Hydatigera

taeniaeformis (26,6%) bei apvaliosios

kirmėlės Trichinella spiralis (50%)

ir Toxocara mystax (93,3%) [74, 169].

Parazitiniais pirmuonimis būna apsikrėtę

gana retai — iš 35 tirtų apsikrėtusi

buvo tik viena. Aptikta 2 eimerijų rūšys ir

1 genties Isospora rūšis 1121]

Lūšis Lietuvoje yra vienintelis gausios

kačių šeimos atstovas. Tai gražus ir įdomus

žvėris. Kailis yra puikus medžioklės

trofėjus. Iki 1979 m. lūšis buvo leidžiama

medžioti ištisus metus. Kasmet

buvo sumedžiojama tik 7—27 žvėrys.Nuo

1979 m. lūšių medžioklė uždrausta.

Būrys

Ruoniai

Pinnipedia

Stambūs žinduoliai, prisitaikę gyventi

vandenyje, bet dalį gyvenimo praleidžiantys

krante arba ant ledo. Kūnas aptakus,

verpstiškas. Didesnė galūnių dalis paslėpta

po oda (lyg maiše); priekinių galūnių

kyšo tik dalis dilbio su plaštaka, o užpakalinių

— dalis blauzdos su pėda arba tik

pėda. Laisvosios galūnių dalys virtusios

plaukmenimis. Užpakalinės galūnės panašios

į plačius irklus, nes visi pirštai sujungti

elastinga odos plėve. Priekinių

galūnių pirštai apgaubti oda lyg futliaru,

iš kurio kyšo tik nagai (jeigu jie yra).

Sausumoje juda remdamiesi priekiniais

plaukmenimis (kai kurie ir užpakaliniais,

jeigu šie lankstosi per kulną).

Ruonių uodega trumpa, dažniausiai pasislėpusi

tarp plaukmenų. Ausų kaušelių

nėra arba jie beveik redukuoti. Klausos

angos ir šnervės nardant uždaromos.

Kaukolei būdinga stambi smegeninė

dalis, plačiai išlinkę į šonus ir tvirti skruostų

lankai, siaura tarporbitinė sritis. Orbitos

atviros. Dauguma rūšių turi 34 dantis,

kai kurios — mažiau. Prieškrūminiai ir

krūminiai dantys panašūs, visi kūgio formos

su viena aukšta viršūne, kurios priekyje

ir užpakalyje dar gali būti nedidelės

papildomos viršūnėlės.

Paplitę Atlanto ir Ramiojo vandenynų

šaltuose ir vidutinio klimato vandenyse,

Arkties ir Antarktidos jūrose. Kai kurie

gyvena vidaus vandenyse (Baikalo, Ladogos

ežeruose). Maitinasi vandenyje

(žuvimis, moliuskais, vėžiagyviais), bet

veisiasi, šeriasi ir ilsisi sausumoje arba ant

ledo. Veisiasi 1 kartą per metus. Veda 1

(labai retai — 2) jauniklį, kuris gimsta

gana stambus, apžėlęs tankia vilna.

Beveik visi ruoniai — vertingi versliniai

žvėrys, medžiojami dėl kailio, odos,

mėsos ir taukų. Dėl nesaikingos medžioklės

kai kurių rūšių populiacijos labai sumažėjo.

Iš viso 3 šeimos, 32—34 rūšys. Baltijos

jūroje 1 šeima.

Šeima

Tikrieji ruoniai

Phocidae

Kūno ilgis 1,2—6 m. Užpakaliniai plaukmenys

visada ištiesti (per kulną nesilanksto),

todėl sausuma juda labai sunkiai.

Pirštai su aštriais nagais. Uodega trumpa,

iš viršaus į apačią plokščia. Suaugusių

žvėrių kūnas apaugęs trumpais šiurkštokais

plaukais. Vilnaplaukiai reti, nesudaro

ištisinio sluoksnio. Naujagimių kailiukas,

priešingai, labai gražus, tankus ir minkštas,

baltos spalvos su gelsvu, pilkšvu ar

žalsvu atspalviu. Po 3—4 savaičių jie

išsišeria, ir kailio spalva bei kokybė pasikeičia.

Baltijos jūros ruonių dantų formulė:

Ij C-Į- P^ M y=34. Skruostinių dantų

pagrindinės viršūnės priekyje ir užpakalyje

būna papildomos žemesnės viršūnėlės.

Paplitę abiejų pusrutulių šaltose ir vidutinio

šaltumo jūrose, kai kuriuose vidaus

vandenyse. Iš viso 18 rūšių. TSRS vandenyse

9 rūšys, iš jų Baltijos jūroje — 3.

Lentelė Baltijos jūros ruonių rūšims apibūdinti

1(2). Kailis blankiai pilkas su įvairaus

ryškumo tamsiomis dėmėmis, kartais beveik

nedėmėtas. Snukis ištįsęs. Žiūrint iš

profilio, galvos viršutinė linija tarp nosies

ir akių iškili. Skruostiniai dantys stambūs,

kūgio formos. Dauguma prieškrūminių ir

viršutiniai krūminiai be papildomų viršūnių.................................................................

Ilgasnukis ruonis — Halychoerus grypus

(222 p.)

2(1). Kailio spalva kitokia. Galvos viršutinė

linija tarp nosies ir akių truputį įdubusi.

Dauguma skruostinių dantų, ypač

apatinių, su papildomomis (mažesnėmis

už pagrindinę) viršūnėmis.

3(4). Kailis pilkšvas, išmargintas balkšvais,

netaisyklingos formos žiedais. Dantys

nedideli. Skruostinių dantų papildomos

viršūnės pakrypusios į priekį ir atgal nuo

pagrindinės (didžiosios) viršūnės..............

Būrys Ruoniai — Pinnipedia 220

Šeima. Tikrieji ruoniai — Phocidae 221

Žieduotasis ruonis — Phoca hispida

(220 p.)

4(3). Kailis šviesiai pilkas, išmargintas

tamsiomis dėmėmis, beveik uždengiančiomis

šviesų foną. Skruostiniai dantys

stambūs, jų karūnėlės pailgos. Papildomos

viršūnės nenukrypusios nuo pagrindinės....

Paprastasis ruonis — Phoca vitulina

(221 p.)

Žieduotasis ruonis

Phoca hispida Schreber, 1775

Кольчатая нерпа (rus.)

Ringed seal (angį.)

Mažiausias iš visų tikrųjų ruonių. Snukis

trumpas. Vibrisės plokščios, banguotais

kraštais. Abiejose viršutinės lūpos pusėse

jų būna po 42—59. Viršutinė kūno pusė

šviesiai ar tamsiai pilka, išmarginta tamsesnėmis

dėmelėmis, kurias juosia balkšvi,

netaisyklingos formos žiedai. Šis raštas

būna ryškesnis ant šonų, o per nugaros

vidurį eina tamsi juosta beveik be rašto.

Apatinė kūno pusė paprastai šviesesnė

už viršutinę, dažnai vienspalvė. Vienspalviai

ir plaukmenys. Atskirų ruonių kailio

spalva, tiek fonas, tiek ir raštas, labai

įvairus. Jauniklių kailis pirmais metais

(po pirmojo postnatalinio šėrimosi) paprastai

būna mažiau išmargintas negu

suaugusių.

Kaukolės smegeninė dalis plati, o veidinė

— trumpa ir siaura. Tarporbitinė sąsmauka

taip pat labai siaura (213 pav.).

Dantys smulkūs. Antrojo—ketvirtojo apatinių

prieškrūminių dantų papildomos

viršūnės atskirtos giliomis vagelėmis nuo

pagrindinės viršūnės ir pakrypusios į priekį

ir atgal, todėl šie dantys atrodo lyg supleišėję.

Matmenys: Lc 100—125 cm, Q 50—

80 (iki 133) kg, KBi 158—187 mm [155].

Baltijos jūros žieduotasis ruonis priklauso

Phoca hispida botnica porūšiui. Tai

vienas iš stambiausių porūšių.

Paplitimas. Paplitęs arktinėse ir subarktinėse

Atlanto vandenyno jūrose, šiaurinėje

Ramiojo vandenyno dalyje, Balti-

213 pav. Žieduotojo ruonio kaukolė (sumažinta 3,5

karto)

jos jūroje, Ladogos ežere ir Saimo ežerų

sistemoje (Suomija). Baltijos jūra sudaro

izoliuotą šio ruonio arealo dalį. Čia jis

dažnesnis šiaurinėje dalyje — Botnijos ir

Suomių įlankose, prie Alandų, Saremos

ir Hijumos salų, Rygos įlankoje.

Šeštajame dešimtmetyje visoje Baltijos

jūroje buvo apie 50 tūkst. žieduotųjų ruonių,

aštuntajame dešimtmetyje liko tik

apie 10 tūkst. Dėl jūros užterštumo mažėja

ruonių vislumas, didėja jauniklių mirtingumas

[185].

Biologija. Dažniausiai gyvena tuose

pakrančių rajonuose, kur susidaro pastovi

ledo danga. Jauni nesiveisiantys žvėrys

ir dalis patinų, kurie neturi haremų, laikosi

ant dreifuojančių ledų už pastovaus

ledo zonos. Minta smulkiomis žuvimis ir

vėžiagyviais.

Veisiasi ir šeriasi ant ledo. Dauguma

poruojasi balandžio mėn. Nėštumas trunka

apie 11 mėn. Jauniklius veda vasario pabaigoje—kovo

pradžioje. Jaunikliai gimsta

su švelniu ir tankiu baltu kailiuku,

kuris po 2—3 savaičių pakinta. Patelė

jauniklį maitina pienu apie mėnesį. Po to

suaugę žvėrys rujoja, po rujos— šeriasi.

Patinėliai lytiškai subręsta 6—7, patelės—

4—5 metų [155].

Nuo septintojo dešimtmečio visos Pabaltijo

šalys, išskyrus Suomiją, žieduotojo

ruonio nemedžioja pirmą metų pusmetį

(veisimosi periodu). TSRS teritoriniuose

vandenyse nuo 1980 m. šio ruonio medžioklė

uždrausta. Kaip nykstantis porūšis,

jis įrašytas į TSRS raudonąją knygą.

Paprastasis ruonis

Phoca Vitulina L., 1758

Обыкновенный тюлень (rus.)

Harbor seal (angį.)

Liet. sin. dėmėtasis ruonis, jūros šuo

Didesnis už žieduotąjį ruonį, snukis ir kaklas

ilgesni. Pagal kailio spalvą skiriami

du šių ruonių tipai: šviesus ir tamsus.

Šviesių ruonių kailis ryškiai margas: šviesiai

pilkame fone išsibarsčiusios smulkios

tamsiai pilkos ir juodos dėmelės. Toks kailis

būdingas Ramiojo vandenyno ruoniams.

Atlantiniai ruoniai paprastai tamsūs,

nes tamsiosios dėmės didelės, tankios;

jos beveik uždengia šviesiai pilką kailio

foną.

Kaukolė panaši į žieduotojo ruonio

(214 pav.). Prieškrūminiai dantys, išskyrus

pirmąjį, stambūs, antrasis ir trečiasis

(P2 ir P r) dantų eilėje išaugę įstrižai:

kiekvieno danties priekinis kraštas truputį

pasistūmęs į vidų nuo priekyje esančio

danties užpakalinio krašto. Skruostinių

dantų papildomos viršūnės prigludusios

prie pagrindinės viršūnės ir pamatinėmis

dalimis su ja susiliejusios.

Baltijos jūros paprastojo ruonio matmenys:

Lc patinų 1,5—1,8 m, patelių

1,5—1,6 m, Q patinų iki 150 kg, patelių

76—105 kg, KBi 146—216 mm [51].

Baltijos jūros paprastasis ruonis priklauso

nominaliniam porūšiui Phoca vitulina

vitulina [155].

Paplitimas. Arealas susideda iš dviejų

izoliuotų dalių. Viena dalis apima Atlanto,

kita — Ramiojo vandenyno vidutinę ir

Būrys. Ruoniniai — Pinnipedia 222


subarktinę juostas su kai kuriais gretimais

Arkties vandenyno rajonais. į atlantinį

arealą įeina ir Baltijos jūra — čia šis

ruonis dažniau aptinkamas pietvakarinėje

dalyje prie Danijos ir Švedijos krantų

(į šiaurę iki Gotlando salos).

Baltijos jūroje paprastasis ruonis gerokai

retesnis už žieduotąjį ir sparčiai nyksta.

1880—1930 m. šių ruonių vien tik

Švedijos pakrantėse buvo apie 40 tūkst.,

o 1930—1960 m.— jau tik 10—15 tūkst.

[34]. Dabar jis labai retas ne tik Švedijos

vandenyse, bet ir visoje Baltijos jūroje.

1982 m. jų buvo likę apie 200. Šis ruonis

nyksta dėl įvairių priežasčių. Dalis patenka

į žvejų tinklus. Trikdoma ramybė gulyklose,

dėl to jie negali normaliai veistis.

Be to, žūva dėl ligų, kurias sukelia susikaupę

organizme pesticidai ir sunkiųjų

metalų druskos [1851.

T. Ivanauskas [40] rašo, kad anksčiau

šių ruonių pasitaikydavo Lietuvos pakrantėse.

Neseniai buvo pasirodę Gdansko užutekyje

[A. Ropelewski, pagal 155], todėl

retkarčiais gali užklysti ir į Kaliningrado

214 pav. Paprastojo ruonio kaukolė (sumažinta 4

kartus)

srities bei Lietuvos pakraščius. Latvijos

pakrantėse paskutiniu laiku nepastebėtas

[101].

Biologija. Atlantiniai paprastieji ruoniai

palyginti sėslūs. Jų gulyklos dažniausiai

būna akmenuotuose krantuose, pakrančių

seklumose, salelėse. Medžiodami žuvis,

kartais įplaukia į upes. Minta paprastai

tomis žuvimis, kurios telkiasi į didelius

būrius — menkėmis, stintomis, silkėmis,

lašišomis. Dalį raciono sudaro vandeniniai

bestuburiai.

Veisiasi ir šeriasi ant kranto. Nėštumo

trukmė — 11 mėn. Patelė 1 jauniklį atveda

gegužės—birželio mėn. Jaunikliai

gimsta su baltu kaip sniegas kailiuku, kuris

maždaug po mėnesio keičiasi. Laktacija

trunka 3—4 savaites. Po to būna neilgas

poravimosi periodas, jam pasibaigus, ruoniai

šeriasi. Patelės lytiškai subręsta 3—

4 metų [ 155].

Paprastojo ruonio medžioklė Baltijos

jūros TSRS teritoriniuose vandenyse uždrausta

nuo 1975 m. Kaip nykstantis porūšis

įrašytas į TSRS raudonąją knygą.

Ilgasnukis ruonis

Halichoerus grypus Fabricius, 1791

Серый тюлень, длинномордый тюлень

Gray seal (angį.)

Liet. sin. pilkasis ruonis

(rus.)

Panašus į kitus tikruosius ruonius, tik didesnis

ir ilgesniu snukiu. Pagrindinė kailio

spalva (fonas) šviesiau ar tamsiau pilka

su tamsiai pilkomis ar juodomis dėmėmis.

Ant krūtinės ir šonų dėmės ryškesnės negu

ant nugaros. Viršugalvis beveik visada

šviesus. Atskirų individų kailio spalva gali

būti labai įvairi. Pavyzdžiui, tarp ilgasnukių

ruonių, laikomų Klaipėdos jūrų muziejuje,

yra šviesiai ir tamsiai pilkų su

ryškiomis dėmėmis, be to, šviesiai pilkų

su vos matomomis dėmėmis ir visiškai

tamsių.

Kaukolė masyvi, veidinė dalis ilga ir

plati (215 pav.). Tarporbitinė sąsmauka

platesnė kaip kitų ruonių (ne mažiau kaip

15 cm). Dauguma skruostinių dantų be

papildomų viršūnių, tik paskutinių prieškrūminių

(P4 ir P4) ir apatinių krūminių

dantų pagrindinės viršūnės priekyje ir

užpakalyje yra mažo gumburėlio formos

papildomos viršūnėlės.

Matmenys: Lc 170—250 cm, Q 130—

320 kg, KBi 240—270 mm (stambių patinų

iki 330 mm, patelių — iki 260 mm)

[155].

Baltijos ilgasnukis ruonis priklauso

Halychoerus grypus macrorhynchus porūšiui

(sin. H. g. pachyrhynchus, H. g.

baltica) |155].

Paplitimas. Ilgasnukis ruonis paplitęs

borealinėje Atlanto vandenyno juostoje:

Kanados, JAV, Šiaurės bei Vidurio Europos

pakrantėse ir Baltijos jūroje. Baltijos

jūroje dažnesnis Botnijos, Suomių ir

Rygos įlankų pakraščiuose ir prie salų,

esančių atokiau nuo žemyno. Haremai

stebimi prie Saremos, Hijumos, Ruchnaus

salų. Kartais pasirodo ir atviruose Estijos,

Latvijos, Lietuvos ir Kaliningrado

srities pakrančių vandenyse. Sporadiškai

aptinkami prie Lenkijos, VDR, VFR ir

Danijos.

Baltijos jūroje ilgasnukių, kaip ir kitų

ruonių, sparčiai mažėja. Ketvirtajame

dešimtmetyje jų buvo apie 20 tūkst., šeštajame

— 5—10 tūkst., o septintojo dešimtmečio

pradžioje — 2,5—5 tūkst. Rygos

įlankoje 1970 m. buvo 200—250, o

1977 m .— 100—150 ruonių, Suomių

įlankoje — atitinkamai 1 ir L Per paskutinius

10 metų ilgasnukių ruonių šiek tiek

padaugėjo: Rygos įlankoje jų yra apie

500—1000, Suomių — apie 50—70. Šie

žvėrys nyksta dėl jūrinio turizmo, lėktuvų

skraidymo žvėrių susitelkimo vietose,

jūros užterštumo nuodingomis medžiagomis,

kurios neigiamai veikia veisimąsi

(apie 80 % patelių lieka bergždžios)

[185].

Senieji Nidos ir Šventosios žvejai prisimena,

kad nuo trečiojo iki penktojo dešimtmečio

ruonius Lietuvos pajūryje ma-

215 pav. Ilgasnukio ruonio kaukolė (sumažinta 4,5

karto)

Būrys. Ruoniai — Pinnipedia 224


216 pav. Ilgasnukiai ruoniai Klaipėdos jurų muziejuje

tydavę gana dažnai. Esant audringai jūrai,

matydavę juos kopose. Ruoniai dažnai

nuėsdavę ant jūron išmestų kablių užkibusias

menkes. Ne kartą žvejai radę užkibusius

ant kablių ir prigėrusius pačius ruonius.

Ilgasnukiai ruoniai įplaukdavo ir į

Nemuną. 1923 m. vienas negyvas ruonis

rastas išmestas į krantą Lampėdžiuose,

netoli Kauno.

Gana daug kartų jie stebėti ir paskutiniais

dešimtmečiais. Žvejai ir pajūrio gyventojai

plaukiojančių jūros pakraščiuose

arba gulinčių ant kranto ruonių matė

netoli Nidos (1960, 1979), Juodkrantės

(1960, 1967, 1978, 1980, 1981, 1982,

1983), Preilos (1981), Girulių (1984),

Šventosios (1983) ir net pačioje Klaipėdoje

— prie pietinio uosto molo (1979,

1982, 1984) ir Dangėje (1982). Visais atvejais

ruoniai stebėti nuo gegužės iki spalio

mėn. Negyvų ruonių aptikta prie Šventosios

(1932, 1985), tarp Preilos ir Pervalkos

(1963), prie Juodkrantės ir Melnragėje

(1969), ties Pervalka (1976, 1983),

tarp Preilos ir Nidos (1976).

Biologija. Minta žuvimis, rečiau — moliuskais

ir vėžiagyviais. Iš žuvų gaudo menkes,

plekšnes, uotus, stintas, strimeles.

Ypač mėgsta lašišas.

Klaipėdos jūrų muziejuje jie maitinami

menkėmis, strimelėmis, šprotais, skumbrėmis.

Pastebėta, kad strimelę mėgsta

labiau negu menkę. Paros maisto norma

— 8—10 kg žuvies.

1981 m. tris muziejaus ruonius lankytojai

pavaišino rūkyta menke. Jau sekančią

dieną žvėrys ėmė viduriuoti, o po savaitės

padvėsė.

Keletą kartų ruoniai iš aptvaro buvo

ištrūkę į kanalą. Čia jie greitai išgaudydavo

visas kanalo žuvis — karosus, karpius,

baltuosius amūrus, ešerius, bet šių

gėlavandenių žuvų, turinčių daug ir

smulkių kaulų, visiškai neėsdavo arba

išėsdavo tik vidurius.

Veisiasi ir šeriasi ant ledo (kitose arealo

vietose — ant kranto). Prieš veisimosi

periodą jie telkiasi siauroje pastovaus

ledo pakraščio juostoje arba ant dreifuojančių

ledų. Poruojasi kovo pabaigoje—

balandžio mėn., kartais ir vėliau. Klaipėdos

jūrų muziejuje ruoniai pradeda rujoti

vasario vidury. Ruja tęsiasi iki kovo pabaigos.

Rujodami patinai ir patelės būna gerokai

judresni ir agresyvesni. Dominantinis

patinas puola prie jo haremo prisiartinusius

svetimus patinus. Agresijos demonstravimo

poza — aukštai pakelta galva ir

priekinė kūno dalis, plačiai atverti nasrai,

išpūstos snukio raukšlės. Kovodami varžovai

stumdosi kaklais ir stengiasi vienas

kitam įkąsti į sprandą. Patinas, norėdamas

priversti patelę susiporuoti, turi nugalėti

gana aršų jos pasipriešinimą.

Jauniklius (1, retai — 2) atveda vasario

gale—kovo pradžioje. Naujagimių

kūno ilgis 80—90 cm, masė — 6—9,5 kg.

Jie gimsta su puošniu baltu kailiuku. Tik

gimę jaunikliai mažai judrūs. Po kelių

dienų pradeda reaguoti į aplinką. Pamatę

žmogų, stengiasi kuo greičiau nušliaužti

į šalį. Iki 2 savaičių jaunikliai didesnę paros

dalį miega. Visiškai nemoka plaukti.

Netyčia patekę į vandenį, stengiasi kuo

greičiau išlipti.

1980 m. kovo 20—22 d., gaudant

Klaipėdos jūrų muziejui ruonių jauniklius

prie Ruchnaus salos (Estija), pastebėta,

kad jaunos patelės, gulinčios ant ledo

šalia savo jauniklių, yra labai baikščios.

Vos tik pamačiusios malūnsparnį, dar jam

nenusileidus, palikusios savo jauniklius

likimo valiai nerdavo į vandenį. Tokių

patelių buvo dauguma. Tik gerokai stambesnės

ir vyresnės patelės jauniklius aktyviai

gindavo: plačiai išžiojusios nasrus ir

pakėlusios priekinę kūno dalį, staiga puldavo

į žmonių pusę. Tai rodo, kaip nei

giamai veikia ruonius jų trikdymas veisimosi

vietose.

Atvežti į muziejų 7 ilgasnukių ruonių

jaunikliai (1—2 savaičių) dar buvo balti.

Po 9 dienų, staiga atšilus orui, visi pradėjo

šertis. Per savaitę visiškai išsišėrė. Pirmą

kartą vandenyje atsidūrusių ruoniukų judesiai

buvo silpnai koordinuoti, bet, padedami

prižiūrėtojų, po 2—3 valandų visi

plaukiojo kuo puikiausiai. Kitą dieną patys

pradėjo ėsti įmestas į vandenį žuvis.

Natūraliomis sąlygomis išsišėrę jaunikliai

taip pat pradeda gyventi ir maitintis

savarankiškai.

Ilgasnukis ruonis medžiojamas dėl kailio,

mėsos ir taukų. Labiausiai vertinamas

jauniklių (baltukų) kailis. Mėsa šeriami

žvėrininkystės fermų žvėreliai.

Žvejybos rajonuose, ypač upių žiotyse,

kur migruoja lašišos, jis nepageidaujamas

ne tik dėl to, kad suėda daug vertingų žuvų,

bet ir dėl to, kad dažnai suėda arba

apdrasko žuvis tinkluose ir suplėšo pačius

tinklus. Dabar ilgasnukis ruonis Baltijos

jūroje pamažu nyksta.

Tarybinių Pabaltijo respublikų teritoriniuose

vandenyse ilgasnukio ruonio

sportinė ir mėgėjiška medžioklė uždrausta

1970 m., o verslinė— 1975 m. Kaip,

nykstantis porūšis, įrašytas į TSRS raudonąją

knygą.

Būrys

Porakanopiai

Artiodactyla

Nevienodos išvaizdos ir didumo žinduoliai.

Būdingiausias požymis — kojų sandara:

I pirštas išnykęs; didžiausi — III ir

IV pirštai, tarp kurių eina kojos ašis. II ir

V pirštai gerokai mažesni, o žirafų ir tryniakojų

jie visiškai išnykę. Pirštų galai

aptraukti ragine makštimi — kanopa. Gerų

bėgikų visos kojų dalys pailgėjusios.

Raktikaulių nėra.

Kaukolei būdinga ilga veidinė dalis ir

uždaros orbitos, t. y. atskirtos nuo smilkinio

įdubos lanku, kurį sudaro skruostikaulio

ir kaktikaulio ataugos (išimtis —

kiaulės, jų orbitos atviros). Neatrajotojų

dantų formulė: II CL Pi. ML=44. Atrajotojų

dantų mažiau, nes nėra viršutinių

kandžių, dažnai — ir ilčių, mažiau prieškrūminių

dantų. Apatinės iltys prigludusios

prie kandžių ir savo forma nuo jų nesiskiria.

Tarp ilčių ir krūminių dantų yra

didelis tuščias tarpas — diastema. Dantys

bunodontiniai (kiaulių) arba selenodontiniai.

Daugumos porakanopių patinai, kai kurių

— abiejų lyčių individai raguoti. Vienų

ragai kauliniai (pvz., elninių), kasmet

keičiami, kitų — sudaryti iš kaulinės šerdies

ir raginės makšties, nekeičiami. Yra

ir beragių rūšių, pavyzdžiui, kabargos.

Atrajotojams būdingas sudėtingas

skrandis, sudarytas iš 4 dalių: prieskrandžio,

tinklainės, knygenų ir šliužo.

Veisiasi 1 kartą per metus. Jaunikliai

gimsta gerai išsivystę ir greitai pradeda

bėgioti.

Beveik visi kanopiniai svarbūs medžiojamieji

žvėrys. Dėl nesaikingos medžioklės

kai kurios rūšys išnyko, kitos sparčiai

nyksta ir yra įrašytos į tarptautinę ir nacionalines

Raudonąsias knygas, saugomos

rezervatuose, veisiamos zoologijos soduose

ir specialiuose veislynuose.


Antarktidą. Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje

gyvena tik aklimatizuotos rūšys

(elniai ir kt.). Iš viso 8 šeimos, apie 160

rūšių. TSRS 5 šeimos, 28 rūšys, iš jų 1 rūšis

(dvikupris kupranugaris) virtusi naminiu

gyvuliu, laisvėje negyvena. Lietuvoje

3 šeimos, 8 rūšys.


1 (2). Snukis ilgas, baigiasi apvaliu kremzliniu

šnipu, kurio priekyje atsiveria šnervės.

Kaukolės orbitos atviros. Yra viršutiniai

kandžiai. Viršutinės iltys didelės, užsirietusios

į viršų. Skruostiniai dantys bunodontiniai

(217 pav., a). Kūnas apaugęs

ilgais šiurkščiais šeriais.............................

Šernas — Sus scrofa (227 p.)

15. Lietuvos fauna

Būrys. Porakanopiai — Artiodactyla 226

Šeima. Kiauliniai — Suidae 227

2/7 pav. Porakanopių dantys: 1 — bunodontiniai

(šerno), 2 — selenodontiniai (briedžio)

1* j А л § » b

218 pav. Dykaraginių (a) ir elninių (b) skruostiniai

dantys. 1 — danties vainiko apvadėlis

2(1). Snukis kitokios formos, baigiasi lūpomis.

Kaukolės orbitos uždaros. Viršutinių

kandžių nėra. Viršutinės iltys ( jeigu

yra) žemo kūgio formos, panašios į kandžius.

Skruostiniai dantys selenodontiniai

(217 pav., b). Kūnas apaugęs trumpais,

kartais trapiais plaukais.

3(12). Ragai kauliniai, šakoti, kasmet

keičiami. Skruostinių danrų vainikai žemi,

jų vertikalios briaunos remiasi į vainiko

pamatą supantį apvadėlį ir nesiekia alveolės

krašto (218 pav., b). Letenos išorinėje

pusėje (žemiau kulno) yra pagalvėlės formos

odos liauka, apaugusi ilgesniais plaukais.

4(5). Stambūs žvėrys. Suaugusių aukštis

per gogą ne mažiau kaip 160 cm. Kailis

(suaugusių ir jauniklių) nedėmėtas. Prie

uodegos pamato „veidrodėlio“ nėra. Snukis

kuprotas, nes viršutinė lūpa nukabusi

ant apatinės. Kaukolės nosikauliai trumpi

(trumpesni negu atstumas nuo jų priekio

iki tarpžandikaulių priekio) (žr. 253 pav.)

Briedis— Alces alces (253 p.)

5(4). Kūno matmenys mažesni. Jauniklių

(kai kurių rūšių ir suaugusių) kailis dėmėtas.

Prie' uodegos pamato yra „veidrodėlis“.

Snukis nekuprotas. Nosikauliai ilgesni

negu atstumas nuo jų priekio iki

tarpžandikaulių priekio (žr. 226, 237,

241, 245 pav.).

6(7). Uodega trumpa, paslėpta plaukuose.

Ragai nedideli, be akinių atšakų (žr. 246

pav.). Šnervių šonuose yra tamsios dėmelės..................................................................

Stirna — Capreolus capreolus (246 p.)

7(6). Uodega aiškiai matyti. Ragai dideli,

su akinėmis atšakomis (žr. 227, 238, 242

pav.). Šnervių šonuose tamsių dėmelių

nėra.

8(9). Suaugusių kailis nedėmėtas. „Veidrodėlis“

gelsvas arba šviesiai rusvas ir

užeina aukščiau uodegos pamato. Uodega

(su plaukais) trumpesnė už ausį, tokios

pat spalvos kaip nugara. Ragų kamieno

apatinėje dalyje yra ne mažiau kaip 2

atšakos — akinė ir tarpinė (žr. 227

pav.).............................................................

Taurusis elnias — Cervus elaphus

(233 p.)

9(8). Jauniklių ir suaugusių žvėrių kailis

dėmėtas. „Veidrodėlis“ baltas, neužeina

aukščiau uodegos pamato. Uodega (su

plaukais) tokio pat ilgio arba ilgesnė už

ausį, jos viršutinėje pusėje yra tamsi dėmė

arba išilginė juostelė. Ragų kamieno apatinėje

dalyje yra tik akinė atšaka (žr. 238,

242 pav.).

10(11). Uodega (su plaukais) tokio pat

ilgio kaip ausis, jos viršutinėje pusėje yra

ruda dėmė, apsupta baltais plaukais. Ragų

kamienas ir atšakos skerspjūvyje apvalūs

(žr. 242 pav.). Kakta siaura (jos plotis

siauriausioje vietoje tarp orbitų ir ragų

kelmelių mažesnis už mastoidinį plotį).

Viršutinės iltys yra, o jei iškritusios, tai

matyti jų alveolės......................................

Dėmėtasis elnias — Cervus nippon

(243 p.)

11(10). Uodega (su plaukais) gerokai

ilgesnė už ausį, jos viršutinėje pusėje yra

išilginė tamsi juosta. Ragų kamieno viršutinė

dalis praplatėjusi ir sudaro mentę

(žr. 238 pav.). Kakta plati (jos plotis siauriausioje

vietoje tarp orbitų ir ragų kelmelių

didesnis už mastoidinį). Viršutinių ilčių

nėra...............................................................

Danielius — Cervus dama (240 p.)

12(3). Ragai nešakoti, sudaryti iš raginių

makščių, užmautų ant kaktikaulio išaugų.

Ragai per visą gyvenimą nekeičiami.

Skruostinių dantų vainikai aukšti, jų vertikalios

briaunos siekia danties alveolės

kraštą (218 pav., a). Ant letenos (žemiau

kulno) odos liaukos nėra.

13(14). Panašus į aviną žvėris. Kūnas ne

ilgesnis kaip 1,5 m. Uodega trumpa, nesiekia

kulno. Viršutinė lūpa, išskyrus siaurą

išilginę juostelę per vidurį, apaugusi

plaukais. Šnervės arti viena, kitos............

Muflonas — Ovis ammo n musimon

(267 p.)

14(13). Stambaus jaučio išvaizdos žvėris.

Kūno ilgis iki 3 m. Uodega siekia kulną.

Viršutinė lūpa ir plotas tarp šnervių pliki...................................................................

Stumbras — Bison bonasus (260 p.)

Šeima

Kiauliniai

Suidae

Tai nedidelė porakanopių grupė, priklausanti

neatrajotojų (Nonruminantia)

pobūriui. Visoms rūšims būdingas ilgas

snukis (knyslė). Kojos trumpos. Kitaip

negu atrajotojai, turi ne tik apatinius, bet

ir viršutinius kandžius ir dideles išsikišusias

iltis, kurios visą gyvenimą auga.

Gyvena įvairiuose miškuose, miškastepėse

ir stepėse, daugiausia lygumose.

Paplitę Europos ir Azijos vidurinėje

bei pietinėje juostose ir Afrikoje, įskaitant

Madagaskarą. 8 rūšys, visos medžiojamos.

TSRS ir Lietuvoje 1 rūšis.

Šernas

Sus scrofa L., 1758

Кабан (rus.)

Wild boar (angį.)

Kūnas iš šonų plokščias, priekinė dalis

masyvi. Kaklas trumpas, raumeningas.

Galva didelė, pleištiška su ištįsusiu snukiu,

kuris baigiasi apskrita judria knysle. Akys

mažos ir giliai įdubusios. Trumpos stiprios

kojos baigiasi plačiai skeltomis kanopomis.

Uodega vidutinio ilgio, jos gale —

ilgesnių plaukų kuokštelis.

Kūnas apaugęs juosvais šeriais, kurie

vasarą trumpesni ir retesni negu žiemą.

Keteros šeriai ilgi; juos žvėris pašiaušia

iš baimės, pykčio ar norėdamas įbauginti

savo priešininką. Po šeriais — rudi švelnūs

vilnaplaukiai, kurie būna ypač tankūs

žiemą. Kartais šernai būna degli.

Jauniklių kailiukas išilgai gelsvai ir rudai

dryžuotas. Maždaug po 3—5 mėn.

dryžuotumas išnyksta ir kailis tampa rausvai

rudas. Būdingas suaugusiems tamsus

kailis susiformuoja kitą pavasarį, kai žvėrys

pirmą kartą išsišeria.

Suaugę šernai šeriasi nuo kovo pabaigos

iki birželio vidurio ir ilgiau. Vasarą

kailis tamsesnis ir belikę tik šeriai. Iki

liepos pabaigos išauga ir vilnaplaukių,

bet žieminis kailis susiformuoja tik lapkričio—gruodžio

mėn.


19) Q 135 (109—160, gali būti iki

300) kg, L 163,3 (156—175) cm, C 27,8

(22—34) cm, A 15 (14—16) cm, G 91,3

(84—103) cm; patelių ( n — 12) Q 110

(101 — 125) kg, L 151 (146—164) cm, C

26 (23—30) cm, A 14 (12—15) cm, G

86,5 (82—94) cm.

Kaukolė masyvi, orbitos atviros (219

pav.). Patinams būdingos labai stambios

tribriaunės viršutinės ir apatinės iltys,

kurios visą laiką auga ir didėja. Patelių

iltys menkesnės. Dantų formulė: I?- CL Pt_

ML=44.

3


KBi 376 (359—392) mm, KGi 264

(254—286) mm, Sp 165 (155—173) mm,

TOp 90 (85—92) mm; patelių (n — 7)

KBi 352 (340—364) mm, KGi 243

u*

Būrys Porakanopiai — Artiodactyla 228

Š e im a . K ia u lin ia i — S u id a e 229

(232—253) mm, Sp 149 (145—154) mm,

TOp 82 (77—89) mm.

Lietuvoje paplitęs šernas priklauso Vidurio

Europos porūšiui- Sus scrofa

scrofa.

Paplitimas. Aptinkamas visoje Europoje,

išskyrus Airiją, Angliją ir Skandinaviją.

Azijoje palitęs nuo 50—55° š. pi. iki

pietinių šio kontinento pakraščių. Pasitaiko

Indonezijos salose ir Šiaurės Afrikoje.

Aklimatizuotas JAV, Argentinoje, Čilėje

ir Australijoje.


šernas Rytų Pabaltijyje paplito ne vėliau

kaip ankstyvojo holoceno pabaigoje (8—

6 tūkst. m. pr. m. e.), bet gausiausias buvo

viduriniajame holocene, ypač III—II

tūkstantmetyje pr. m. e., atlantinio ir subborealinio

klimato periodais, kai buvo

geriausios gamtinės sąlygos. Lietuvoje jis,

matyt, buvo neretas ir vėliau, nes visuose

piliakalniuose ir senovinėse gyvenvietėse

(I tūkstantmečio pr. m. e. antra pusė—

XIII—XIV m. e. a.) rasti jo kaulai sudaro

20—50 % visų kanopinių žvėrių kaulų

ir užima antrą vietą tarp medžiojamųjų

žvėrių (po tauriojo elnio).

XVIII—XIX a. šerno arealo šiaurinė

riba pasislinko į pietus. Estijoje ir Latvijos

šiaurinėje dalyje jis buvo visai išnykęs,

o Lietuvoje — labai paplitęs žvėris.

219 pav. Šerno kaukolė (sumažinta 6 kartus)

XX a. nuo ketvirtojo dešimtmečio šernų

gausumo dinamiką atspindi apskaitos duomenys.

1934 m. Lietuvos valstybiniuose

miškuose buvo apie 300 šernų (tankumas

0,3 šerno 1000 ha), 1938 m. — 870. Prijungus

Vilniaus kraštą, 1939 m. valstybiniuose

miškuose buvo 1,9 tūkst. šernų,

arba 1,8/1000 ha.

Pirmojoje pokario metų medžiojamosios

faunos apskaitoje (1948) nurodoma

4200 šernų, bet tai nereiškia, kad jų padaugėjo.

Šernų suskaičiuota daugiau todėl,

kad apskaita buvo vykdoma visuose

respublikos miškuose (ne tik valstybiniuose).

Priešingai, nuo 1948 iki 1957 m. šernų

mažėjo. Jų populiacijai augti, matyt,

trukdė vilkai, brakonieriai. Tik nuo septintojo

dešimtmečio pradžios šernų ėmė

sparčiai gausėti, kasmet vis daugiau buvo

ir sumedžiojama (220 pav.).

Dabar šernas aptinkamas visuose miškų

masyvuose, bet jų tankumas nevienodas

(221 pav.) — didesnis ten, kur dirvožemis

derlingesnis, įvairesnė ir gausesnė augalija.

Ypač svarbios žemės ūkio kultūros.

Miškas šernui pirmiausia yra slėpimosi

ir gyvenamoji vieta, o žemės ūkio naudmenos

— pagrindinės ganyklos [246].

Biologija. Visais metų laikais šernai

labiausiai mėgsta spygliuočių medynus,

ypač eglynus. Lapuočių medynai gal kiek

svarbesni tik vasarą, kai šernai dažnai

maudosi. Spygliuočiai geriau apsaugo nuo

kritulių (sniego, lietaus), todėl po jais

dažniausiai būna šernų guoliai. Daugiausia

guolių aptinkama po senesnių eglių

lajomis, rečiau — eglės pomiškyje, po pušimis

ar pušų kultūrose. Šiuo atžvilgiu

lapuočių vaidmuo mažesnis. Kartais šernai

gulasi kirtavietėse, po išvirtusių medžių

šaknimis, žagarų krūvose ir kt. Guoliai

paprastai būna medžio pietinėje, pietryčių

ar pietvakarių pusėje (41,1 %) ir

labai retai — vakarinėje pusėje (6,3 %),

nes čia jie neapsaugoti nuo vyraujančių

vakarinių vėjų.

Žiemą guoliai (apie 60 %) dažniausiai

išklojami eglės šakutėmis, kartais — pušies,

kadagio šakelėmis, samanomis

(14,5 %), žole, nendrėmis (1,4 %). Dalis

guolių (apie 23 %) būna be įkloto.

Tūkst.

220 pav. Šernų skaičius (a) ir jų sumedžiota (b)

1948— 1985 m.

221 pav. Šernų skaičius 1000 ha miško 1981—

1985 m.: 1 — iki 5; 2 — 5,1— 10; 3 — 10,1— 15;

4 — 15,1—20; 5 — 2—20,1 ir daugiau

222 pav. Šerno guolis, kuriame veda jauniklius

B ū ry s. P o ra k a n o p ia i — A rtio d a c ty la 230

Š e im a . K ia u lin ia i — S u id a e 231

223 pav. Šernai gyvena bandomis

Tai laikini guoliai. Kartais įsikuria skruzdėlynuose

(1,3 % visų aptiktų guolių).

Atšilus orui, išklotuose žole ir šakelėmis

guoliuose paprastai aptinkama tik patelių

su jaunikliais.

Guoliai būna bendri (jų ilgis 136 cm,

plotis 100 cm) ir individualūs (ilgis

100 cm, plotis 60 cm). Daugiausia bendrų

guolių (46%) būna žiemą, kai bandos

didžiausios, ir vasarą (44%), kai patelės

laikosi su jaunikliais.

Aktyviausi prietemoje ir naktį. Kai netrikdomi,

aktyvūs ir dieną. Pavyzdžiui,

vasarą ir rudens pradžioje, kai miške daug

uogautojų ir grybautojų, dieną pastebėta

tik 5% visų stebėtų bandų, o žiemą ir

pavasarį — dvigubai daugiau — atitinkamai

9 ir 11%. įvairiu metų laiku taip pat

nevienodai aktyvūs: žiemą vaikšto mažiau

negu šiltuoju periodu. Ieško maisto 3—6

vai. per parą.

Šernas — bandos gyvūnas, tik vyresni

patinai laikosi pavieniui ir prie bandos

prisijungia poravimosi periodu. Pavasarį

šernų bandos būna didžiausios (vidutiniškai

bandoje būna 6, daugiausia — 22).

Mat tuo laiku patelės vedžiojasi jauniklius,

be to, kartais atskiros vados susijungia.

Vasarą ir rudens pradžioje būriai būna

mažiausi (vidurkis — 5 žvėrys), nors

pasitaiko ir didelių būrių (iki 35 žvėrių).

Orui atšalus, formuojasi didesnės bandos,

į kurias kartais priimami ir žuvusių patelių

jaunikliai. Žiemą vidutiniškai bandoje

būna 5,5, daugiausia — 27 šernai.

Kol pakanka mėgstamų pašarų ir šernai

nebaidomi, jie palyginti sėslūs. Išbaidyti

per parą gali nueiti apie 10—20 km.

Tolimos kelionės ypač būdingos patinams.

Priklausomai nuo metų laiko, šerno amžiaus

ir lyties vidutiniškai per parą nueina

nuo 0,3 iki 10,5 km.

Žiemą bandos išmina sniege takus. Šie

takai jungia pašarų aikšteles su pastoviais

ir laikinais guoliais, dažnai veda į artimiausias

girdyklas [244]. Kai šernai žiemą

šeriami, vidutinė bandos individuali

teritorija sudaro 146 (17—470) ha, patinų-vienišių

— 442 (68—1385) ha. Individualios

teritorijos dažnai susikloja. Šiltuoju

metų laiku šernai vaikšto 2—3

kartus didesnėje teritorijoje.

Šerno metiniame racione vyrauja augaliniai

pašarai (97%), tarp kurių didžiausią

dalį sudaro žemės ūkio kultūros

(80%). Kultūriniais augalais dažniausiai

minta vasarą (89%) ir rudenį (83%).

Natūralūs augaliniai pašarai per metus vidutiniškai

sudaro 16%. Ši pašarų grupė

svarbiausia pavasarį (30%).

Grūdinės kultūros sudaro beveik pusę

visų pašarų (46%). Javus, ypač kviečius,

avižas, rugius, pradeda ėsti, kai jie būna

pieninės brandos.

Bulvių daugiausia suėda pavasarį (tik

pasodinus) ir žiemą (kai šeriami).

Žoles šernai ėda gana dažnai, bet nedideliais

kiekiais, todėl per metus jos sudaro

tik 6 % šernų maisto. Jos svarbesnės

tik pavasarį, nes sudaro apie 1/3 visų

pašarų. Šernai labiausiai mėgsta varpinius,

dilgėles, pienes. Dažnai ėda garšvą,

švitriešį, laukines salotas, žliūgę, viksvas.

Požemines žolių dalis dažniau ėda žiemą,

kai trūksta kitų pašarų. Vaisiai, daugiausia

obuoliai, ir uogos reikšmingesni tik rudenį.

Kai gausu ąžuolynuose gilių, jos sudaro

10—40% šernų maisto.

Samanų, spyglių, lapų, taip pat grybų,

medžių ir krūmų šaknų bei ūglių šernas

ėda mažai (išskyrus žiemą).

Gyvūninės kilmės maistas per metus

sudaro tik apie 3% raciono. Kiek daugiau

jo (dvėselienos, pelinių graužikų) suėda

žiemą ir pavasarį.

Jauniklių skrandžio turinys vidutiniškai

sveria — 0,9 (patinų — 1,0, patelių —

0,8) kg, suaugusių — 2,4 (patinų — 2,6,

patelių— 1,9) kg [245].

Rujoja vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje

(lapkritį—gruodį, rečiau — sausį).

Rujos periodu patinai kartais kovoja.

Silpnesnius patinus nuveja stiprūs, kurie

turi haremus po 2—4 pateles.

Senos patelės rujoja anksčiau už jaunas.

Nėštumas trunka apie 4 mėn., taigi dauguma

jauniklių gimsta kovo ir balandžio

mėn. Patelė atsiskiria nuo bandos ir nuošalioje

vietoje įsirengia guolį. Veda vidutiniškai

4—6 (iki 12) jauniklius. Jaunikliams

žuvus, kartais patelės vėl poruojasi.

Kai kada per metus išaugina dvi vadas.

Jaunikliai gimsta 0,6—1 kg masės. Pirmą

savaitę jie guli lizde. Po savaitės jau

seka motiną, bet poilsiui grįžta į guolį.

Laktacija trunka 2,5—3,5 mėn., bet 2—

3 savaičių šerniukai jau knisa dirvą,ieškodami

maisto.

Pirmamečiai (7—12 mėn.) patinai ir

patelės savo išvaizda beveik nesiskiria.

Priklausomai nuo gimimo laiko ir mitybos

šio amžiaus jauniklių vidutinė masė —

40,2 (25—52) kg, kūno ilgis— 105,3

224 pav. Šernų brydė giliame sniege

225 pav. Nelengva anksti gimusiems šerniukams

sulaukti pavasario

(70—122) cm, krūtinės apimtis — 76,5

(48—96) cm. Tai sudaro apie 30% suaugusių

šernų masės ir 60—70% eksterjerinių

rodiklių (kūno ilgio, aukščio per

gogą, krūtinės apimties). Metų patelės jau

gali būti apvaisintos.

Antramečių (18—24 mėn.) lytiniai

skirtumai taip pat dar neišryškėję. Antrais

metais šerniukai auga lėčiau, patinų kūno

masė padidėja iki 75 (65—88), patelių —

iki 71 (59—81) kg, kūno ilgis atitinkamai

pasiekia 131 (124—138) ir 126 (119—

134) cm. Lyginant su suaugusiais, antramečių

patinų masė sudaro 55%, eksterjeriniai

rodikliai — 79—86%, patelių atitinkamai

64% ir 81—86%. Patinai gali

rujoti.


Š e im a . E ln in ia i — C e rv id a e 233

Pusamžiai (3—4 m.) šernai būna beveik

tipiškos suaugusių šernų išvaizdos.

Patinai sveria 103 (87—126), patelės —

91,4 (77—108) kg — tai sudaro 76%

suaugusių patinų ir 83% — suaugusių

patelių masės. Patelės nustoja augti ir vystytis,

sulaukusios 5, patinai — 6—7 metų.

1979—1982 m. šernų populiacijose

vyresni negu metų patinai ir patelės sudarė

atitinkamai 15,4 (11,5—18,9) ir 25,5

(23,3—28)%, o jaunikliai iki metų —

59,1 (54—63,5)%. Patelių stengiamasi

nemedžioti, todėl jų visada daugiau (lyčių

santykis 1:1,4—2,2). Kai toks lyčių santykis

ir jei žiemą šernai šeriami reguliariai,

jų populiacijos metinis prieaugis sudaro

100—170%, nepalankiais metais — apie

60—70%.

Svarbiausias priešas — vilkas. Jauniklius

gali papjauti ir lūšis bei lapė. Žiemos

šėryklose dėl maisto konkuruoja su elniais

ir stirnomis. Dėl natūralių pašarų konkurencija

su kitais kanopiniais nežymi.

Šernai serga erkiniu encefalitu, leptospiroze,

pseudotuberkulioze. Labai pavojingas

maras bei snukio ir nagų liga.

Apie 0,9% šernų serga trichinelioze

[139]. Ši liga pavojinga ir žmogui, todėl

visų šernų skerdiena turi būti tikrinama

veterinarijos laboratorijoje.

Šernų plaučiuose aptikta dvi metastrongilių

rūšys: Metastrongylus elongatus ir

M. pudendotectus. Šiais helmintais būna

apsikrėtę apie 98% šernų (nuo jų liesėja

ir dvesia daugiausia jaunesni šernai). Iš

apvaliųjų kirmėlių dar aptikta Ascaris

suum, Trichocephalus suis, Physocephalus

sexalatus. Iš kaspinuočių — Echinococcus

granulosus ir Taenia hydatigena,

iš siurbikių — Alaria alata (J. K. ir A. Š.).

Nemažai šernų apsikrėtę sarkosporidijomis

ir kokcidijomis. Diagnozuotos 9 kokcidijų

rūšys, iš kurių dažniausios Eimeria

debliecki (apsikrėtę 90% tirtų šernų),

E. perminuta (42%), E. scabra (22%)

ir E. polita (15,5%). Tai dažniausios ir

naminių kiaulių kokcidijų rūšys [122].

Vienas šernas per metus išknisa 1—2 ha

miško ploto, kur susidaro geros sąlygos

savaiminiam miško atžėlimui, greičiau yra

ir mineralizųojasi miško paklotė. Nemažai

sunaikina miškui žalingų vabzdžių lervų

(grambuolių, pjūklelių, sprakšių ir kt.).

Kartais išardo didesnius kaip 60 cm skersmens

skruzdėlynus (jeigu jie neaptverti),

suėda nemažai sliekų. Nežiūrint to, miškui

šernas duoda daugiau naudos negu žalos.

Žemės ūkiui šernas žalingas. Nenaudojant

apsauginių priemonių, nuo pieninės

brandos iki pjūties vienas šernas nuniokoja

apie 0,3—0,4 ha javų (rugių, kviečių,

avižų ir mišinių), suėda nemažai bulvių

ir kitų kultūrų.

Antra vertus, šernas yra vertingas medžioklės

objektas. 1974—1983 m. kasmet

buvo paruošiama 388,9—505,5 t, o per

1983/1984 m. medžioklės sezoną —

632,8 t šernienos. Kasmet paruošiama

nuo 4 iki 8 tūkst. šernų kailių. Šernų iltys

turi trofėjinę vertę. Apie 10—20% respublikoje

sumedžiojamų patinų būna su

trofėjinėmis iltimis.

Šeima

Elniniai

Cervidae

Dauguma gražūs, proporcingi, ilgomis

lieknomis kojomis žvėrys. Patinų galvą

puošia įvairios formos ir didumo šakoti

ragai, kuriuos kasmet, rudenį ar žiemą,

numeta, o iki rujos užauga nauji. Kai

kurių rūšių raguotos ir patelės (pvz., šiaurinio

elnio).

Kaukolės orbitos uždaros. Dantų mažiau

negu šernų, nes nėra viršutinių kandžių,

dažnai — ir viršutinių ilčių. Skruostinių

dantų vainikai žemi, jų vertikaliosios

briaunos atsiremia į apvadėlį, supantį

vainiko pamatą, ir nesiekia alveolės krašto

(218 pav., b). Visų elnių skrandis sudėtingas

(iš 4 dalių), akloji žarna ilga.

Gyvena tundroje, miškuose, krūmuose,

laukuose, stepėse. Kalnuose aptinkami

iki alpinės zonos. Visi medžiojamieji žvėrys.


Antarktidą. Iš viso 32 rūšys. TSRS 6, Lietuvoje

5 rūšys.

Taurusis elnias

Cervus elaphus L., 1758

Благородный олень (rus.)

Red deer (angį.)

Tai gražus, harmoningas ir tvirtas žvėris.

Kojos plonos. Kaklas nežymiai plokščias.

Senesnių patinų jis storesnis, todėl atrodo

trumpesnis. Uodega trumpa. Ausys didelės,

judrios.

Vasarą nugara ir šonai rausvai rudi.

Galva, kojų priekinė ir išorinė pusės tamsiai

pilkos, vidinė — šviesiai pilka. Šnervės

plikos. Apie uodegos pamatą gelsvai rusvi

plaukai sudaro „veidrodėlį“, kurį iš šonų

supa siaura tamsi juostelė. Papilvė blankiai

rusva ar gelsva. Patelių kaklo ir nugaros

viršuje eina siaura tamsi išilginė

juosta. Žieminis kailis pilkai rudas, durpių

spalvos. Patinų papilvė juoda, jie tamsesni

už pateles. Patelių papilvė šviesiai pilka

ar beveik balta. Žiemą plaukai dvigubai

ilgesni negu vasarą. Ilgi plaukai ant patinų

kaklo sudaro karčius.

Šeriasi du kartus per metus. Pavasarį —

nuo balandžio antros pusės iki birželio

mėn. Pirmiausia išsišeria jauni elniai, vėliausiai

— vedžiojančios jauniklius patelės

ir ligoti žvėrys. Rudeninis šėrimasis prasideda

rugsėjo mėn. (bet patinams karčiai

pradeda augti jau rugpjūčio pabaigoje)

ir tęsiasi iki spalio pabaigos.

Jauniklių kailis pirmųjų metų vasarą

dėmėtas — baltos arba gelsvai baltos dėmelės

išsidėsčiusios rausvai rudame fone.

Dažnai neryškiai dėmėti būna ir antramečiai

elniai, o kai kada — ir suaugę.

1981 m. Punios šile buvo sumedžiotas

dėmėtas 12,5 m. amžiaus patinas.

Odoje yra daug prakaito ir riebalų liaukų.

Specifinės kvapiosios liaukos atsiveria

duobutėse prieš akis ir užpakalinės pėdos

išorinėje pusėje (metatarsalinės liaukos).

Tarp kanopų yra nedidelė tarpupirštinė

liauka. Patinų apatinėje uodegos pusėje,



netoli jos pamato, funkcionuoja cirkumkaudalinė

liauka, kuri ypač padidėja rujos

periodu. Patelių kaktoje yra liaukų,

kurių funkcija dar neišaiškinta. Rujojant

šios liaukos taip pat padidėja.

Lietuvoje suaugusių patinų (n — 4)

Q (be vidaus organų, kojų apatinės dalies

ir galvos) 142,8 (129—162) kg; patelių

(n — 5) 69 (62—81) kg. Kūno matmenys:

patinų (n — 7) L 205—216 cm,

C 13—18 cm, P 56—59 cm, A apie 24 cm,

G 131 —140 cm; patelių (n — 17) L

144—207 cm, C 13—19 cm, P 52—58 cm,

A 19—21 cm, G 107—135 cm. Duomenys

iš Šiaulių ir Joniškio rajonų.

Tauriojo elnio kaukolė masyvi, jos veidinė

dalis ilga (226 pav.). Ragų kelmeliai

beveik statmeni kaktikauliui. Turi viršutines

iltis, bet senų elnių jos gali būti iškritusios.

Dantų formulė: Iy Cy Py M -|=34.

226 pav. Tauriojo elnio kaukolė (sumažinta 6 kartus).

1 — nosikaulis

Kaukolės matmenys: patinų (n —

20) KBi 408 (363—434) mm, VDi 300

(262—314) mm, Sp 187 (176—200) mm,

TOp 129 (117—145) mm, VDEi 110

(103—120) mm, Di 106 (93—115) mm;

patelių (n — 5) KBi 376 (342—407) mm,

VDi 263 (236—290) mm, Sp 152

(143—156) mm, TOp 104 (100—

108) mm, VDEi 108 (101 — 113) mm, Di

88 (78—112) mm.

Ragus turi tik patinai. Ragą sudaro

kamienas ir nuo jo atsišakojusios šakos.

Vainikėlio formos pamatinė kamieno dalis

vadinama „rože“, o rago suaugimo su kelmeliu

paviršius — parage. Ragų paviršius

išraižytas vagelių, kurias palieka ragą maitinusios

kraujagyslės, ir nusagstytas kauburėliais,

vadinamais „perlais“. Pirmoji

prie pat „rožės“ esanti šaka vadinama

akine, antroji — tarpine (ledine), trečioji

— pokarūnine. Kamieno viršūnėje esančios

šakos sudaro karūną. Karūna būna

įvairios formos. Kartais karūnoje būna

„vilkinė“ šaka, kuri atsišakoja į priekį nuo

kamieno (227 pav.).

Lietuvoje labai gerai išsivysčiusių tauriųjų

elnių ragų masė būna iki 11 kg,

ilgis — iki 115 cm.

Lietuvoje kai kurių teritorinių grupuočių

tauriųjų elnių ragai nevienodi. Iš Voronežo

rezervato kilusių žvėrių ragams

būdingos palyginti trumpos pokarūninės

šakos, stori ragų kamienai, plačios „rožės“,

aštrūs ir šviesūs šakų galai. Pietryčių

Lietuvos elnių ragų ilgos pokarūninės šakos,

ploni kotai ir siauros „rožės“, gerai išsivysčiusios

tarpinės šakos, aštrūs ir šviesūs

šakų galai. Iš Žagarės miškų paplitusių elnių

ragų akinės ir pokarūninės šakos beveik

vienodo ilgio, daugelis ragų be tarpinių

šakų, visų šakų galai bukoki ir blankūs.

Ragus meta vasario—kovo mėn., o nauji

užauga iki rugpjūčio pabaigos.

Lietuvoje gyvenantis taurusis elnias

priklauso Vidurio Europos porūšiui Cervus

elaphus hippelaphus [152].

Paplitimas. Gyvena Eurazijoje, Šiaurės

Afrikoje tarp 25—30° ir 55—60° š. pi. ir

Šiaurės Amerikoje tarp 25—30° ir 50—

60° š. pi. Aklimatizuoti Naujojoje Zelandijoje,

Argentinoje, Australijoje ir Čilėje.

5

227 pav. Tauriojo elnio ragai: 1 — „rožė“, 2 — akinė

šaka, 3 — tarpinė šaka, 4 — pokarūnine šaka,

5 — karūna, 6 — kamienas, 7 — karūnos „vilkinė“

šaka

228 pav. Mesdami ragus, elniai nutrina medžių žievę

Europoje priskaičiuojama apie 1 min.

tauriųjų elnių, iš jų TSRS europinėje dalyje

— apie 50 000, Didžiojoje Britanijoje

— 270 000, Austrijoje — 146 000,

VFR — 90 000 1162]. Tarybinėse Pabaltijo

respublikose 1983 m. buvo apie

20 000.

Tauriųjų elnių reaklimatizavimo Lietuvoje

pradžia siejasi su Žagarės miškais.

Manoma, kad juose pirminė laisvėje gyvenančių

elnių banda susiformavo iš žvėrių,

kurie per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgo

ar buvo valstiečių paleisti iš grafo

Naryškino aptvarų. Kita prielaida — kad

elniai imigravo iš Kuršo (Latvijos TSR).

Per pirmąją Lietuvoje žvėrių apskaitą

(1934) Žagarės miške suskaičiuota 18

tauriųjų elnių. Iki 1938 m. Šiaurės Lietuvoje

jų buvo aptinkama tik Joniškio urėdijos

miškuose. 1940 m. 9 stebėti gretimos

Kuršėnų urėdijos miškuose, o 1943 m.—

20 elnių — Šiaulių urėdijoje. Iki 1982 m.

iš pirminio Žagarės židinio žvėrys paplito

į 8 rajonų miškus.

Pokario metais taurieji elniai buvo introdukuoti

iš Voronežo rezervato: 1956 m.

37 paleisti į Padauguvos mišką (Kauno

raj.), Punios šilą (Alytaus raj.) ir Verškainių

Šešuolių mišką (Širvintų raj.);

1972 m. į Troškūnų miškus (Anykščių

raj.) dar išleista 14 elnių.

Į Pietų Lietuvos miškus elniai imigravo

iš Lenkijos ir Kaliningrado srities. Jau

1930 m. iš Lenkijos atklydęs taurusis

elnias buvo nuėjęs iki Buktos miško, 1937

m. 4 žvėrys, atklydę iš Rytų Prūsijos,

pastebėti Sudargo urėdijoje. Tačiau tik

pokario metais iš imigrantų susiformavo

trys pastovios tauriųjų elnių bandos Jurbarko,

Lazdijų ir Vilkaviškio rajonuose.

\ Jurbarko miškus elniai imigravo per

karą arba pirmaisiais pokario metais iš

Kaliningrado srities. Iš Jurbarko rajono

paplito į gretimus Tauragės ir Šilutės rajonus

ir iki 1982 m. jų skaičius šiuose trijuose

rajonuose išaugo iki 500. Į Lazdijų

rajoną pirmieji elniai iš Lenkijos užklydo

tik 1967 m., o į Vilkaviškio — 1972 m.

1982 m. šių rajonų miškuose suskaičiuota

atitinkamai 50 ir 36 elniai.

Kad greičiau taurieji elniai paplistų,

1969 m. pradėta juos gaudyti ir perkelti

į naujas vietas. 1969—1983 m. buvo sugauta

800 elnių, kurie išleisti į 28 respublikos

rajonų miškus, kur jų iki to laiko

nebuvo [134].

1985 m. respublikoje buvo 10 900 elnių

(229 pav.). Vidutiniškai 1000 ha

miškų gyveno 5,8 elnio. Jų tankumas

kol kas labai nevienodas. Tankiausiai elniai

gyvena Joniškio (61,4), Šiaulių

(35,8), Akmenės (28,2) ir Pakruojo

(29,6) raj. miškuose. 1985 m. elnių dar

nebuvo Šalčininkų ir Zarasų raj. (230

pav.).

4



Tūkst.

229 pav. Tauriųjų elnių skaičiaus dinamika 1948—

1985 m.

C..

230 pav. Tauriųjų elnių skaičius 1000 ha miško

ploto 1985 m.: 1 — nėra; 2 — iki 1; 3 — 1,1—-5;

4 — 5,1— 10

Biologija. Labiausiai mėgsta lapuočių

ir mišrius miškus, augančius derlinguose

dirvožemiuose. Visais metų laikais naktimis

lankosi ir miškus supančiose žemės

ūkio naudmenose. Vasarą žemės ūkio plotuose,

ypač kukurūzų pasėliuose, būna ir

dieną.

Elnių pasiskirstymas gyvenamojoje teritorijoje

priklauso nuo miško medynų sudėties,

metų laiko, žvėrių tankumo, žemės

ūkio kultūrų pamiškėse, augalų fenofazių

ir kitų veiksnių. Miškuose, kur elnių tankumas

mažas ar vidutinis (iki 15—16/

1000 ha), žiemą jie telkiasi ir pastoviai

laikosi drebulių kirtavietėse, II — IV amžiaus

klasių medynuose su lapuočių pomiškiu

ir gausia žoline augalija, puskrūmiais

apaugusiuose plotuose. Į laukus išeina

rečiau. Kai žvėrių gausu (100—240/

1000 ha) ir nualintos žiemos ganyklos,

elnių pasiskirstymas žiemą nebepriklauso

nuo miško tipo ir medynų amžiaus bei

rūšinės sudėties. Jie telkiasi tik drebulių

kirtavietėse, puskrūmių plotuose, prie šėryklų

ir intensyviai eina į laukus [84, 116,

210]. Pavyzdžiui, Joniškio raj. Daunoravos

miške (elnių tankumas 240/1000

ha) žiemą naktimis iš miško išeina apie

90% elnių ir maitinasi laukuose, prie

fermų ir sodybų [237].

Per parą elnias 7—10 vai. ėda ir 5—6

vai. gromuliuoja. Kai pašarų mažai, maitinimasis

gali trukti iki 12—16 vai. Maitinasi

6—8 kartus po 1,5 (0,5—2,5) vai.

Antramečiai elniai maitinasi ilgiau už suaugusius.

Žiemą aktyvesni dieną, o vasarą

— naktį.

Taurieji elniai gana sėslūs, bet, perkėlus

juos į naujas vietas, dalis žvėrių jas

palieka. Iš 371 Lietuvoje perkelto ir pažymėto

elnio, 7 pastebėti už 40—80 km

nuo paleidimo vietos.

Taurieji elniai visais metų laikais laikosi

būriuose. Būna patelių, patinų ir rujos

būriai. Šeimyninius patelių būrius sudaro

elnė su šiųmetuku ir pernykščiu jaunikliais.

Susijungus kelioms šeimoms, ypač

žiemą, susidaro didesni būriai, kuriuose

būna ir jaunų, iki 3 metų, patinų. Būriui

vadovauja viena iš vyresnių, turinti jauniklį,

patelė. Dauguma būrių susideda iš

4—10 žvėrių. Vidutinis būrio didumas

priklauso nuo elnių tankumo. Žiemą papildomo

šėrimo vietose, kirtavietėse, prie

siloso duobių gali sueiti keli elnių būriai.

Tokiose elnių susitelkimo vietose Šiaurės

Lietuvoje būna iki 80 žvėrių.

Patinai visus metus, išskyrus rujos periodą,

praleidžia atskiruose būriuose. Jaunesni

patinai sudaro didesnius būrius, o

senesnių (7—11 m.) būriuose būna ne

daugiau kaip 5—6 žvėrys. Nusenę patinai

kartais laikosi pavieniui.

Minta įvairiu augaliniu maistu: medžių

ir krūmų lapais, ūgliais, žieve ir vaisiais,

7 lentelė. Burių didumo priklausomybė nuo

tauriųjų elnių tankumo [83]

E ln ių s k a ič iu s ik i 3 5 _ 1 0 1 0 — 13 1 5 — 21 30 41

1 0 0 0 h a m išk o p lo to

V id u tin is e ln ių

s k a ič iu s b ū ry je 3,3 4,1 5 ,9 5 ,4 6 ,0 7,1

232 pav. Tauriojo elnio (patino) žieminiai ekskrementai

233 pav. Tauriojo elnio (patelės) žieminiai ekskrementai

puskrūmiais, žoliniais augalais, kerpėmis,

grybais, kultūriniais augalais. Suaugęs patinas

per parą suėda apie 15 kg, o patelė —

11 kg pašarų. Literatūros duomenimis,

skirtingose arealo vietose augalų vegetacijos

periodu medžių ir krūmų lapai bei

ūgliai sudaro 22—70% elnių maisto, žoliniai

augalai ir žemės ūkio kultūros —

3—64%, puskrūmiai — 5—34%, samanos

ir kerpės — 0,2—1,6%, grybai —

0,2—2,4%. Žiemą lapuočių miškuose, kur

mažai puskrūmių (viržių, mėlynių, bruknių),

68,8—75,7% elnių pašaro sudaro

medžių ir krūmų ūgliai bei žievė, 18,9—

19,7% — žoliniai augalai ir 3,5—9,7% —

puskrūmiai. Mišriuose ir spygliuočių miškuose,

kur gausu puskrūmių, šakeliniai

pašarai sudaro 2,5—25,4%, žoliniai augala

i— 11,2—79,5%, o puskrūmiai —

13,5—57,6%. Giliomis žiemomis daugiausia

ėda lapuočių medžių ir krūmų

(92,3%) ir spygliuočių (iki 46,5%) ūglius

bei žievę.

Iš sumedėjusių augalų elniai noriai ėda

uosio, ąžuolo, drebulės, karklų, šaltekšnio,

šermukšnio bei pušies lapus, spyglius ir

ūglius, taip pat žievę (uosio, drebulės, eglės).

Priklausomai nuo medynų sudėties

tam tikrų medžių ir krūmų dalis bendrame

žiemos šakelinių pašarų balanse labai

skiriasi. Lapuočių ir mišriuose eglės lapuočių

miškuose didžiausią elnių šakelinio

pašaro dalį sudaro uosis (50—60%),

drebulė (8—13%), ieva (5—21%), o

mišriuose pušynuose — pušis (45%), eglė

(18%), lazdynas (7%) [84].

Iš puskrūmių elniai labiausiai mėgsta

viržius, mėlynes, bruknes. Žiemą šiuos

augalus atkasa priekinėmis kojomis net iš

po gilaus sniego.

Labai svarbią vietą elnio mityboje užima

ąžuolo gilės ir žoliniai augalai. Elniai

ėda daugiau kaip 70 rūšių žolių. Labiausiai

mėgsta įvairius skėtinius, lendrūnus, melvenę,

asiūklius, ožrožę, šunažoles, šalpusnį,

viksvas, pelėžirnius [223].

Žiemą tauriųjų elnių mitybai labai svarbios

kirtavietės, kuriose jie skabo nupjautų

drebulių, beržų ir kitų lapuočių ūglius,

laupo drebulių ir uosių žievę. Išaiškinta,

kad Lietuvoje drebulės kirtavietėse, išve-


Šeima. Elniniai — Cervidae 239

234 pav. Tauriojo elnio patelė su jaunikliu

235 pav. Praėjo elnių kaimenė

žus medieną, lieka apie 18 000 t pašarų

(žievės ir šakučių), kuriais gali maitintis

elniai [236].

Iš kultūrinių augalų elniai minta obelų

ūgliais ir žieve, rugių ir kviečių želmenimis

bei grūdais, avižomis, kukurūzais, runkeliais,

ypač cukriniais, bulvėmis, dobilais

ir kultūrinių pievų žolėmis.

Rujoja nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio

pradžios. Rujos kulminacija — rugsėjo

antras dešimtadienis. Fiziškai išsivystę patinai

prieš rują užima individualias teritorijas.

Tokią teritoriją patinas žymi kvapiųjų

liaukų išskyromis, nutrindamas ir

aplaužydamas ragais medelius ir garsiai

riaumodamas. Prie riaumojančio elnio

renkasi patelės, taip susidaro haremai iš

2—4 patelių su pernykščiais jaunikliais.

Patinas gąsdinančiu ir imponuojančiu

elgesiu stengiasi išlaikyti pateles kuo mažesniame

plote, bet rujos būrio vedle visada

būna patelė. Vedlei išvedus būrį į maitinimosi

vietą, patinas pasilieka savo teritorijoje

arba kartais seka iš paskos.

Patinai pradeda riaumoti vakare nuo

18—19 vai., o baigia rytą— 9—10 vai.

Riaumoja visą naktį, kartais — ir dieną.

Riaumojančių elnių pasitaiko ir po

rujos.

Suaugęs patinas jaunus ir silpnesnius

elnius iš savo teritorijos išveja, o su stipresniais

varžovais rungiasi turnyrinėse

kovose. Kartais patinai kovoja ir patelių

ganymosi vietose. Turnyrinėse kovose dalyvauja

jau nuo 5—7 metų amžiaus, bet

paprastai rungiasi 7—11 metų patinai.

Senesni turnyrinių kovų vengia. Aktyviai

rujojantys patinai beveik nesimaitina, todėl

netenka 20—25% masės.

Kiekviena patinų dvikova prasideda imponuojančiu

elgesiu. Varžovai vienas prie

kito artėja riaumodami, demonstruodami

savo galią kasa koja ar bado ragais žemę,

eina šonas į šoną vienas greta kito. Kai

varžovai pradeda artėti vienas prie kito su

nuleistais žemyn ragais, kova neišvengiama.

Likus keliems metrams, abu patinai

sustoja. Vienas iš varžovų staiga linkteli

galvą žemyn, tokiu pat judesiu atsako antrasis

— po to žaibiškai prasideda kova,

kuri paprastai trunka keletą minučių.

Pralaimintis elnias pabėga. Nugalėtojas

jį netoli vejasi ir sustojęs užriaumoja. Kartais

kovos įkarštyje vienas patinas žūva.

Taip atsitinka dažniausiai tada, kai vieno

iš varžovų ragai būna be karūnų (smaili).

Pasitaiko, kad elnių ragai susipina, ir tada

žūva abu varžovai.

Patelės nėštumas trunka 8 mėn. Jau-

236 pav. Tauriojo elnio ragų didumas ir forma pagal

amžių: l — 1,5; 2 — 2,5; 3 — 3,5; 4 — 4,5; 5 — 5—

6; 6 — 7—9;7 — 10— 12 metų; 8 — nusenusio elnio

niklį (dažniausiai 1) atveda gegužės pabaigoje

ar birželio pradžioje. Tik gimęs

elniukas sveria apie 8 kg. Po kelių valandų

jis geba eiti, o po 2 dienų — ir bėgti. Keturių

savaičių pradeda maitintis žole, bet

vaikšto su motina. Tuo laiku prie patelės

prisijungia ir pernykštis jauniklis. Patelė

jauniklį žindo iki žiemos, bet, likusi bergždžia,

gali žindyti ir iki pavasario [ 108].

Per pirmuosius gyvenimo metus nemažai

jauniklių žūva, nes kovo mėn. maždaug

60% patelių jau neturi jauniklių. Jaunikliai

sudaro apie 19% elnių populiacijos

[83].

Tik gimęs elniukas turi pieninius kandžius,

iltis ir prieškrūminius dantis. Po

4—5 mėnesių (rugsėjį—spalį) išdygsta

pirmieji krūminiai dantys (Mi), o baigiantis

pirmiesiems gyvenimo metams

(11 —12 mėnesį), išdygsta antrieji (M2).

Antraisiais gyvenimo metais (liepos—

rugpjūčio mėn.) pastoviaisiais pakeičiama

pirmoji pieninių kandžių pora (Ii), rugsėjo

— spalio mėn. — antroji (I2), spalio

— lapkričio — trečioji (Із), o lapkričio

— gruodžio mėn. — ir iltys. Vasario

mėn. išdygsta paskutinieji krūminiai dantys

(М3). Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje

(birželio mėn.) pastoviaisiais pakeičiami

visi pieniniai prieškrūminiai dantys

(P ,-3) ІЮ7].

7—8 mėn. amžiaus patinėliams pradeda

augti ragų kelmeliai, o 12—14 mėn. —

pirmieji ragai, kurie būna vienašakiai,

be „rožių“. Iki rugsėjo pabaigos ar spalio

pradžios nuo jų nusitrina oda. Šiuos ragus

elnias numeta balandžio arba gegužės

mėn. Iki rudens jam užauga antrieji ragai,

kartais jau su 3—4 šakomis. Vėliau kasmet

ragų masė ir šakų skaičius didėja

(šakų daugėja iki 9—10 metų). 10—12

(iki 14) metų elnio ragai būna maksimaliai

išsivystę. Vėliau jie pradeda menkėti

(236 pav.).

Iki 2 metų amžiaus patinų ir patelių

kūno masė ir matmenys beveik nesiskiria.

Patinai intensyviai auga iki 6—7 m., bet

fiziškai išsivysto tik 10—12 m. 2—3 m.

patelės beveik nesiskiria nuo suaugusių,

bet fiziškai vystosi iki 7—8 m. Lytiškai

subręsta antrais gyvenimo metais, bet dauguma

patelių pirmą kartą rujoja trečiais

metais. Patinai lytiškai subręsta trejų metų,

bet iki 5 metų į reprodukciją neįsijungia,

nes juos nuveja vyresni.

Lietuvoje pavojingiausi tauriųjų elnių

priešai — vilkai. Be to, nemažai elnių žūva

keliuose bei per turnyrines grumtynes.

Literatūroje nurodoma [108], kad

elniai serga infekcinėmis ligomis — snukio

ir nagų liga, tuberkulioze bei pasiutlige,

taip pat aktinomikoze (išporėja žandikaulių

kaulinis audinys).



Jų ektoparazitai ir endoparazitai Lietuvoje

nepakankamai ištirti. B. Marma

[200], kaprologiškai tyręs Padauguvos

miško (Kauno raj.) ir Punios šilo (Alytaus

raj.) elnius, nustatė, kad jie dažnai

būna apsikrėtę kokcidijomis, kepenų siurbikėmis,

moniezijomis ir strongiliatais.

T. Arnastauskienė [122] diagnozavo 3

kokcidijų rūšis: Eimeria asymmetrica,

E. austriaca ir E. robusta.

Tauriesiems elniams būdingas didelis

ekologinis plastiškumas, todėl kultūriniame

landšafte yra perspektyvūs. Tačiau

maitindamiesi sumedėjusią augalija ir

kultūriniais augalais, padaro nuostolių

žemės ir miškų ūkiui. Daugiausia žalos

padaro mažo miškingumo teritorijose kietųjų

lapuočių medynams, augantiems derlinguose

dirvožemiuose [240].

Norint apsaugoti vertingus medynus

nuo žalojimo, reikia reguliuoti elnių skaičių,

naudoti repelentus, kai kuriuos miško

plotus aptverti, gerinti elnių mitybą

(įrengti pašarų aikšteles, papildomai šerti

žiemą).

Taurieji elniai — svarbus medžioklės

objektas.

Septintajame dešimtmetyje Europoje

kasmet buvo sumedžiojama apie 250 tūkst.

elnių — daugiausia Austrijoje (46,5

tūkst.), Škotijoje (30 tūkst.) ir VFR (31,5

tūkst.). Naujojoje Zelandijoje (čia taurieji

elniai aklimatizuoti) 1931 —1966 m. sumedžiota

6 min. [162].

Lietuvoje tik 1939 m. Joniškio urėdijos

miškuose buvo sumedžioti pirmieji

4 elniai. Pokario metais elniai medžiojami

nuo 1971 m. 1984 m. sumedžiota

2,6 tūkst. elnių. Elnių ragus medžiotojai

vertina kaip trofėjus. 265 elnių, sumedžiotų

Lietuvoje 1971—1983 m., ragai

įvairiose medžioklės trofėjų parodose įvertinti

medaliais. Iš numestų arba menkos

trofėjinės vertės ragų gaminami įvairūs

dekoratyvūs dirbiniai bei papuošalai. Juvelyriniai

dirbiniai — iš viršutinių iltinių

(„perlinių“ ) dantų.

Danielius

Cervus dama L., 1758

Лань (rus.)

Fallow deer (angį.)

Danielius gerokai mažesnis už taurųjį elnią,

bet didesnis už stirną. Ne toks grakštus,

nes liemuo storokas, kojos neilgos.

Uodega ilgesnė kaip kitų elninių, kontrastingų

spalvų.

Kailis vasarą gelsvai rudas, į šonų apačią

šviesėjantis. Nugara ir šonai balkšvai

dėmėti. Krūtinė, pilvas ir kojų vidinė

pusė pilkšvai baltos spalvos. Per nugaros

vidurį tęsiasi tamsesnė juosta, ypač ryški

ant pasturgalio ir uodegos. „Veidrodėlį“

iš viršaus ir šonų supa tamsių plaukų

juostelė. Patinų ir patelių kailio spalva

nesiskiria. Žiemą plaukai ilgesni, tankesni

ir šviesesni. Jauniklių kailis ryškesnis ir

labiau dėmėtas. Danielius nuo senovės

veisiamas pusiau nelaisvės sąlygomis, todėl

dažnai pasitaiko kailio spalvos nukrypimų.

Ypač dažni tamsūs (melanizmas) ir

balti (albinizmas) danieliai. Yra žinomos

ištisos baltų danielių kaimenės [ 152].

Matmenys: L apie 140 cm, G apie 90

cm, C 15—20 cm, Q (vidurkis) 90 (iki

125) kg. Patelės truputį mažesnės už patinus.

Kaukolė plati, ypač kaktos srityje (237

pav.). Kaktos plotis siauriausioje vietoje

tarp orbitų ir ragų kelmelių didesnis už

kaukolės smegeninės dalies plotį. Kaukolės

bendras ilgis 254—290 mm. Dantų

formulė: IL Ct PL M|-=32.

Ragai pusiau mentiški: jų kamieno apatinė

dalis ir dvi stambios, į priekį nukreiptos

šakos yra apvalaus skerspjūvio, o viršutinė

dalis— plokščia (238 pav.). Suaugę

danieliai ragus meta balandžio—

gegužės mėn. (senesni anksčiau, jaunesni

ir ligoti — vėliau). Netrukus pradeda augti

nauji, kurie iki rugpjūčio mėn. sukaulėja.

Paplitimas. Arealas apima Pietų Europą,

dalį Šiaurės Afrikos ir Mažosios Azijos.

Aklimatizuoti Naujojoje Zelandijoje,

Šiaurės ir Pietų Amerikoje, beveik visose

Vakarų ir Vidurio Europos šalyse. Sep

tintajame dešimtmetyje visoje Europoje

buvo apie 90 000 danielių [162]. Tarybų

Sąjungoje aklimatizuotas Pabaltijo respublikose,

Baltarusijoje, Ukrainoje. Veisiamas

daugiausia medžioklės ūkiuose ir parkuose.

[ Lietuvą danieliai, matyt, buvo kunigaikščių

ir didikų atvežti iš pietinių kraštų

dar XVIII a. Žvėrynuose ir parkuose

laikomus danielius XVIII—XIX a. mini

G. Žončinskis ir A. Pliateris. D. Afanasjevas

[129], aprašydamas XIX a. vidurio

Kauno gubernijos gyvūniją, nurodo, kad

keli šimtai danielių gyvena Telšių ir Raseinių

apskrityse grafo Čapskio, barono

Renpės ir Oginskio dvaruose. T. Ivanauskas

mini, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą

introdukuotų danielių dar buvę Taujėnų

(Ukmergės raj.) ir Raudondvario (Kauno

raj.) miškuose [19, 42].

Medžiojamosios faunos apskaitos duomenimis,

prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje

buvo 30—35 danieliai, o pokario

metais — nuo 21 (1948) iki 350 (1969),

daugiausia Akmenės ir Šiaulių rajonuose.

Dabar jų tose vietose neaptinkama. Manoma,

kad iš tikrųjų po karo danielių nebebuvo

arba jie greit išnyko, o per klaidą

danieliais buvo laikomi jauni taurieji

elniai. Tai dar iki galo neišaiškinta.

Siekiant vėl įkurdinti danielius Lietuvoje,

1976—1977 m. į Jomantų miške

(Šilutės raj.) įrengtus aptvarus išleisti

27 danieliai iš VDR, 20 — iš Čekoslovakijos

ir 20 — iš Vengrijos, o į Šunskų

miško (Kapsuko raj.) aptvarus— 21 danielius

iš Askanijos Novos rezervato ir

2 — iš VDR [105]. Vėliau jų buvo perkelta

į aptvarus Panevėžio ir Kauno rajonuose.

Visose minėtose vietose dalis šių

žvėrių iš aptvarų buvo išleisti arba patys

pabėgo į laisvę, kai kurie migravo į tolimesnius

miškus. 1985 m. Lietuvoje buvo

272 danieliai.

Biologija. Mėgsta nedidelius lapuočių

ir mišrius miškus, kur gausu žolinių augalų

ir krūmų. Vasarą laikosi miško pievose,

pamiškėse, žiemą — jaunuolynuose,

atželiančiuose kirtimuose, krūmynuose.

Gana sėslūs.

16. Lietuvos fauna



237 pav. Danieliaus kaukolė (sumažinta 4,5 karto)

238 pav. Danieliaus ragai: 1 — akinė šaka, 2 — pomentinė

šaka, 3 — mentė

Vasarą minta įvairiais žoliniais augalais

(varpiniais, ankštiniais, skėtiniais, viksviniais),

medžių ir krūmų lapais bei ūgliais.

Žiemą ėda drebulės, karklų, uosio,

ąžuolo, šermukšnio ir kitų medžių bei

krūmų šakutes ir žievę, viržius, mėlynes.

Mėgsta ąžuolo giles, laukinių obelų ir

kriaušių vaisius.

Aktyvumas polifazinis — per parą aktyvumo

ir poilsio periodai kartojasi keletą

kartų. Ilgiausiai ganosi rytą ir vakare. Per

karščius ieško prieglaudos tankmėse, kur

mažiau kraujasiurbių vabzdžių. Vasarą

patelės su jaunikliais laikosi pavieniui ar

nedidelėmis grupėmis, atskirai nuo patinų.

Patinai taip pat vaikšto po vieną ar po kelis.

Rudenį ir žiemą dažnai telkiasi į mišrius

būrelius.

Rujoja rugsėjo—spalio mėn. Tada suaugę

(4—5 metų ir vyresni) patinai prisijungia

prie patelių būrio, išvydami iš jo

jaunesnius ir silpnesnius patinus. Rujojančio

patino balsas kimus, primena kosėjimą.

Rujodami patinai dažnai kaunasi.

Patelės pradeda rujoti antrais ar trečiais

gyvenimo metais. Nėštumas trunka

7,5—8 mėn. Prieš gimdymą patelės atsiskiria

nuo bandos. Jaunikliai (1, retai —

2) atsiranda gegužės—birželio, kartais liepos

mėn. Laktacija trunka iki rujos, kartais

ir ilgiau.

Pirmieji ragai patinėliams išauga antrais

gyvenimo metais. Jie būna strypo formos,

20—40 cm ilgio. Šiuos ragučius

danielius numeta balandžio—gegužės

mėn., t. y. antrų gyvenimo metų pabaigoje.

Antrieji ragai užauga trečiais metais.

Jie jau turi akinę ir pomentinę šakas, kartais

— ir mentės užuomazgą. Tretieji ir

dar vėliau išaugę ragai paprastai būna jau

su mente. Ragai visiškai susiformuoja

penktais gyvenimo metais. (240 pav.).

Danieliams pavojingiausi vilkai, lūšys ir

valkataujantys šunys. Jauniklius gali papjauti

ir lapės. Ten, kur danieliai gyvena

kartu su tauriaisiais elniais ir stirnomis,

šie gali būti mitybiniais konkurentais.

Ligos ir parazitai Lietuvoje netirti. Literatūros

duomenimis [152], danieliai

gali sirgti pasiutlige, snukio ir nagų liga,

ė

239 pav. Danieliai Kauno medžioklės ir žūklės ūkyje

240 pav. Danieliaus ragų didumas ir forma pagal

amžių: 1 — 1,5; 2 — 2,5; 3 — 4,5; 4 — 5,5; 5 —

7— 10 metų; 6 — nusenusio danieliaus

leptospiroze. Nosiaryklėje parazituoja kai

kurių gylių lervos.

Danielius veisiamas medžioklės ūkiuose

kaip sportinės medžioklės objektas. Jo ragai

— vertingas medžioklės trofėjus. Europos

šalyse kasmet sumedžiojama apie

25 000 danielių [162]. Lietuvoje danieliai

dar nemedžiojami.

Dėmėtasis elnias

Cervus nippon Temminck, 1838

Пятнистый олень (rus.)

Sika deer (angį.)

Dėmėtasis elnias yra maždaug danieliaus

didumo. Galva nedidelė, kaklas ir kojos

ilgoki. Grakštumu jį pralenkia tiktai stirna.

Vasarą kailis ryškiai rudas, išmargintas

baltomis dėmėmis. Kūno apačia gerokai

šviesesnė už nugarą ir šonus. Nuo galvos

per sprandą, nugarą ir uodegą tęsiasi tamsi

juosta. Baltos spalvos „veidrodėlis“ trikampio

formos, nedidelis (neužeina aukščiau

uodegos pamato). Apatinė uodegos

pusė plika. Žiemą kailis pilkai rusvas, dėmės

neryškios, o kartais jų beveik visiškai

nematyti. Plaukai gerokai ilgesni ir tankesni

negu vasarą. Žiemą suaugę patinai ant

kaklo turi savotiškus karčius iš ilgesnių ir

tamsesnių plaukų. Jaunikliai dėmėti kaip

ir suaugę elniai, tik dėmės ryškesnės.

Morfometrinių duomenų apie Lietuvoje

gyvenančius dėmėtuosius elnius nėra. Literatūros

duomenimis [152], patinų Q

117 (104—131) kg, L 173 (168—

180) cm, G 109 (104—112) cm, C 18

(17—19) cm, P 50 (47—52) cm, A 18,6

(17—20) cm; patelių Q 73 (60—84) kg, L

162 (149—174) cm, G 94 (87—98) cm,

C 16,3 (14—17) cm, P 46 (44—49) cm,

A 17 (16—18) cm.

Kaukolė panaši į tauriojo elnio, tik mai6*



žesnė (265—335 mm ilgio), būgninės

kameros labiau išsipūtusios ir apvalesnės,

jų paviršius lygesnis (241 pav.). Nuo danieliaus

kaukolės skiriasi siauresne kakta.

Dėmėtasis elnias visada turi viršutines iltis.

Dantų formulė: 1^- C Į M ’ = 34.

Ragai (242 pav.) savo forma panašūs

į tauriojo elnio, tik gerokai trumpesni,

plonesni, nelabai skėsti ir turi tik 4—5

šakas (akinę, antrąją ir 2—3 viršūnines).

Ragus meta balandžio—gegužės mėn. Iki

rugsėjo išauga nauji ir nusivalo oda.

Paplitimas. Natūralus arealas nedidelis

— apima rytinį ir pietrytinį Azijos pakraštį

— TSRS Tolimųjų Rytų pietinę

dalį, Korėjos pusiasalį, Rytų Kiniją, Šiaurės

Vietnamą, taip pat Japonijos ir kai

kurias kitas salas. Daugelyje arealo vietų

elnias išnyko arba labai retas. Sėkmingai

aklimatizuotas Naujojoje Zelandijoje,

daugelyje Europos šalių. Tarybų Sąjungoje

laukinės dėmėtojo elnio populiacijos

(apie 1300 žvėrių) išliko Tolimųjų Rytų

rezervatuose ir kai kuriose pakrančių salose.

Elnininkystės ūkiuose išauginti dėmėtieji

elniai aklimatizacijos tikslais perkelti

į daugelį TSRS europinės dalies

rajonų.

Europos šalyse, įskaitant TSRS europinę

dalį, rezervatuose, parkuose ir medžioklės

ūkiuose gyvena apie 20 000 aklimatizuotų

dėmėtųjų elnių. Kai kur (Čekoslovakijoje,

VFR) jie medžiojami. Japonijoje

kasmet sumedžiojama apie 10 000

elnių [162].

Į Lietuvą 24 dėmėtieji elniai atvežti

1954 m. iš Kalnų Altajaus srities Šebalino

tarybinio ūkio. Jie buvo paleisti Dubravos

miške netoli Kauno ir iki šiol niekur

toliau neišplito. Kelerius metus elnių gausėjo

iki 60—70 žvėrių, o vėliau net sumažėjo

(iki 50 žvėrių 1973—1975 m.).

1985 m. apskaitos duomenimis, Dubravos

miške gyveno 58 dėmėtieji elniai.

Biologija. Tikrojoje savo tėvynėje —

Primorės krašte dėmėtieji elniai gyvena

plačialapiuose miškuose, augančiuose kalvotose,

slėnių ir upelių išraižytose vietovėse.

Nors sniegas čia laikosi neilgai, žvėrys

žiemą telkiasi užuovėjoje, saulėtoje

vietoje. Vasarą slapstosi medžių tankmėje

ir aukštų žolių sąžalyne, išeina pasiganyti

į nuošalias miško pievas, aikštes. Tokias

vietas labiau mėgsta ir aklimatizuoti elniai.

Vasarą maitinasi paprastai anksti rytą

ir vėlai vakare. Žiemą paros aktyvumo

ritmas pakinta. Sningant elniai juda mažai,

o giedromis dienomis būna aktyvesni. Vasarą

laikosi pavieniui ir nedidelėmis grupėmis

100—400 ha plote. Žiemą telkiasi į

didesnius būrius, bet ganosi nedidelėje

teritorijoje.

Minta įvairių lapuočių medžių šakutėmis,

ūgliais ir lapais bei žoliniais augalais.

Žiemą noriai ėda ąžuolo giles, buko

riešutėlius. Iš žolinių augalų labiausiai

mėgsta ankštinius, mažiau — varpinius.

Iš mūsų krašte augančių medžių labiausiai

mėgsta ąžuolą, karklą, šermukšnį,

drebulę, liepą. Kartais skabo ir pušų ūglius

bei žievę.

Rujoja rudenį, dažniausiai spalio mėn.

Tuo laiku galima girdėti patinų šaižų švilpimą,

kuris baigiasi dusliu riaumojimu.

Rujodami patinai labai aktyvūs ir akylai

saugo savo haremą, kuriame būna 3—4

patelės.

Nėštumas trunka apie 7,5 mėn. Pavasarį,

gegužės—birželio mėn., atveda 1,

labai retai 2 jauniklius. Pirmomis dienomis

jauniklis guli nejudėdamas žolėje. Vėliau

jau sekioja pdtelę. 10—20 dienų amžiaus

pradeda ėsti augalus.

Jaunikliai gimsta su pieniniais dantimis

(kandžiais, iltimis ir prieškrūminiais).

Vienų pusantrų metų jauniklių pieninius

kandžius pradeda keisti pastovieji. Iki 2

metų pasikeičia ir prieškrūminiai.

Patinėliams pirmieji dar nešakoti ragai

išauga pirmų gyvenimo metų pabaigoje

(balandžio mėn.). Juos numeta tik antrų

metų pradžioje (gegužės—birželio mėn.).

Trečiais metais jau užauga pirmi šakoti

ragai. Elnininkystės ūkiuose geriausiai

išsivystę būna 10—12 metų patinų ragai

[152].

Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais,

bet patinai dalyvauja rujoje tik 3—4

m. Laisvėje išgyvena 11 —14 m., nelaisvėje

— 18—21 m.

241 pav. Dėmėtojo elnio kaukolė (sumažinta 4,5

karto)

242 pav. Dėmėtojo elnio ragai: 1 — akinė šaka.

2 — antroji šaka, 3 — viršūnines šakos



Lietuvoje šių elnių ligos ir parazitai

netirti.

Dėmėtieji elniai nuo seno buvo intensyviai

medžiojami daugiausia dėl pantų.

Pantais vadinami dar nesukaulėję ragai.

Rytų medicinoje pantams priskiriama stebuklinga

gydomoji galia. Specialūs tyrimai

parodė, kad pantuose yra biologiškai

veiklių medžiagų, kurios gali būti panaudotos

kai kurioms ligoms gydyti. Iš jų gaminamas

preparatas — pantokrinas.

Tolimuosiuose Rytuose dėmėtieji elniai

pradėti auginti dėl pantų XIX a. pabaigoje.

Nuo 1928 m. pradėti steigti stambūs

elnių tarybiniai ūkiai ne tik Tolimuosiuose

Rytuose, bet ir Vakarų Sibire, Altajuje.

Vasaros pradžioje, kai augantys

elnių ragai būna tam tikros vystymosi stadijos,

jie nupjaunami, specialiai apdorojami

ir džiovinami. Išdžiovinti naudojami

farmacijos pramonėje.

Lietuvoje dėmėtieji elniai nemedžiojami.

243 pav. Dėmėtojo elnio patinas

244 pav. Dėmėtojo elnio patelė

TSRS europinėje dalyje laisvėje gyvenančių

dėmėtųjų elnių priešai yra vilkas,

lūšis, valkataujantys šunys. Mitybiniai

konkurentai gali būti stirna, taurusis elnias.

Stirna

Capreolus capreolus L., 1758

Косуля (rus.)

Roe deer (angį.)

Stirna — mažiausias mūsų krašto kanopinis

žinduolis. Kojos ilgos, liemuo iš šonų

šiek tiek plokščias, kaklas ilgas, galva

nedidelė. Uodega trumpa, jos beveik nematyti.

Užpakalinės kojos truputį ilgesnės

už priekines. Patinai nedaug stambesni už

pateles.

Plaukų danga vasarą ir žiemą labai skiriasi.

Žiemą kailis tankus ir purus, o vasarą

— retas, plaukai prigludę. Vasarą kailis

raudonai arba gelsvai rudas, žiemą —

rusvai pilkas. Kūno apačia truputį šviesesnė.

Uodegos pamatą supa baltų plaukų

„veidrodėlis“. Galvos spalva, ypač vasarą,

gana kontrastinga: kakta tamsi, snukio

galas juodas, smakras ir lūpų kampai balti,

skruostai gelsvi. Pagal galvos spalvų

piešinį galima nustatyti stirnos amžių. Jauniklių

kailis (iki 2—3 mėn.) kaštoninis

su keletu eilių šviesių dėmių.

Šeriasi du kartus per metus. Pavasarį

dažniausiai išsišeria balandžio—gegužės

mėn. Tada pilkšvo žieminio kailio plaukai

iškrinta kuokštais, o jų vietoje pasirodo

ryškiai rudo vasarinio kailio dėmės. Senos

ir nesveikos stirnos šeriasi vėliausiai.

Rudeninis šėrimasis beveik nepastebimas.

Žieminio kailio plaukai praauga vasarinius

ir juos paslepia. Šeriasi priklausomai

nuo meteorologinių sąlygų nevienodu

laiku.

Lietuvos stirnos didumu maždaug prilygsta

stirnoms iš Skandinavijos, Vidurio

Europos šalių ir TSRS europinės dalies

vakarinių rajonų. Rudenį suaugusių

(3,5 m. ir vyresnių) patinų (n—90) Q

22—35,7 kg, patelių (n — 146) —23,5—

35 kg, išskrostų patinų ir patelių — 15—

28 kg. Kūno matmenys: patinų L 120

(112—133) cm, G 78,6 (73—85) cm,

K 72,7 (63—82) cm, P 38,6 (36—

41,5) cm, C 3—4 cm, A 13,8 (13—

15) cm; patelių L 119,3 (110—128) cm,

G 76,7 (71—85) cm, K 70,6 (62—

78) cm, P 38 (35—41) cm, C 3—4 cm,

A 13,7 (12,5—15) cm.

Kaukolė yra smailėjančio kūgio formos,

gana plati, su giliomis akiduobėmis (245

pav.). Patinų viršutinėje kaktikaulio dalyje

virš akiduobių yra atgal pakrypusios

išaugos — ragų kelmeliai. Škruostiniai

dantys selenodontiniai. Dantų formulė:

jo c o_m p i M—= 3 2 (34). Viršutinės

3 1 3 3

iltys būna labai retai.


KBi 194,4 (185,5—206) mm, VDi 105,4

(98—115) mm, SDi 84 (76—92) mm,

Sp 94,4 (86—100) mm, TOp 55,9 (53—

60) mm, VDEi 55,8 (50—61) mm; patelių

(n — 59) KBi 190,8 (175—201) mm,

VDi 104,6 (95,5—112) mm, SDi 81,2

(70—88) mm, Sp 89,5 (82—95,5) mm,

TOp 51,9 (47—55) mm, VDEi 56 (52—

60) mm.

Raguoti tik patinai. Suaugusių patinų

ragai turi po 3 šakas — priekinę, viršū-



245 pav. Stirnos kaukolė (sumažinta 3,5 karto)

ninę ir užpakalinę (246 pav.). Ypač būdinga

„rožė“ (rago pamate esantis vainikėlio

formos sustorėjimas) ir „perlai“

(įvairaus didumo gumburėliai ant rago

kamieno, kartais ir ant šakų). Ragų spalva

įvairi — nuo gelsvai rudos iki tamsios

durpių ar beveik juodos. Šakų ir „perlų“

viršūnės bei „rožių“ kraštai dažniausiai

būna balti ar šviesiai gelsvi. Ragų forma

nevienoda. Kamienai gali būti tiesūs arba

išlenkti, lygiagretūs arba sudaryti

kampą.

Suaugę patinai ragus meta lapkričio

mėn. Iki kovo pabaigos ar gegužės pradžios

užauga nauji ragai, o iki rujos jie

sukaulėja ir nuo jų nusivalo oda.

Suaugusių stirninų ragų matmenys: masė

— 240,1 (90—652) g, tūris— 100,4

(20—305) cm3, ilgis — 20,9 (8,5—

29.7) cm, skėstumas — 10,5 (3,5—

19.7) cm, priekinės šakos ilgis — 4,9

(0,5—12) cm, viršūnines — 4,9 (1 —

9,6) cm, užpakalinės — 3,8 (0,5—8) cm.

Lietuvoje paplitusi stirna priskiriama

europinės stirnos (Capreolus c. capreolus)

porūšiui, bet dabar manoma, kad ji ir

sibirinė stirna (Capreolus c. py gar gus)

gali būti ne porūšiai, o dvi skirtingos rūšys.

Galutinai šis klausimas dar neišaiškintas.

Paplitimas. Europinės stirnos arealas

apima beveik visą Europą, išskyrus šiaurinius

rajonus.

Archeologiniais duomenimis, Rytų Pabaltijyje

stirna paplito ankstyvajame holocene,

t. y. maždaug prieš 7—10 tūkst.

metų [207]. Lietuvos archeologiniuose

paminkluose stirnų kaulų ypač daug (iki

44% visų laukinių kanopinių žvėrių kaulų)

rasta iš vėlyvojo holoceno (I tūkstantmetis

pr. m. e.—I m. e. tūkstantmetis).

XVI—XVIII a. istoriniuose šaltiniuose bei

to laiko gyvūnijos aprašymuose stirna Lietuvoje

minima kaip įprastas ir visur paplitęs

žvėris. XVIII a. pabaigoje, kai buvo

daug vilkų ir įsigalėjo medžioklė šautuvais,

stirna tampa vis retesnė. Dėl brakonieriškos

medžioklės ir vilkų pagausėjimo stirnų

labai sumažėjo Pirmojo pasaulinio karo

metais. Tačiau jau 1926 m. T. Ivanauskas

rašė, kad dėl greito dauginimosi ir gebėjimo

prisitaikyti prie aplinkos stirnai pavojus

išnykti nebegresia. Iki ketvirtojo

dešimtmečio stirnų gerokai padaugėjo.

1934 m. Lietuvos valstybiniuose miškuose

(be Vilniaus krašto) buvo 13,9 tūkst. stirnų,

o po 5 metų (1939) — jau 34,7 tūkst.

Didžiojo Tėvynės karo metais stirnų skaičius

vėl katastrofiškai sumažėjo. 1948 m.

jų buvo likę tik 8,5 tūkst.

Per pirmąjį pokario dešimtmetį stirnų

gausėjo labai lėtai, nes buvo daug vilkų ir

brakonierių. Vėliau (iki 1964) populiacija

intensyviai augo, po to kurį laiką buvo

stabili, o nuo 1970 m. ėmė mažėti (248

pav.). Stirnų populiacija nebeaugo arba

buvo maksimali pirmiausia tuose respublikos

rajonuose, kur dėl palankesnių gamtinių

sąlygų prieaugio tempai ir žvėrių

tankumas buvo didžiausi [141]. Miškuose,

kur buvo didelis stirnų tankumas, konstatuota

jų žiemos ganyklų degradacija

[78, 208]. Daug stirnų, ypač jauniklių,

žuvo sunkią 1969—1970 m. žiemą. 1971

m. pradžioje visoje respublikoje jų buvo

likę 44,5 tūkstančio. Per paskutinį dešimtmetį

stirnų skaičius taip pat buvo nepastovus.

1985 m. respublikoje buvo 41,2 tūkst.

stirnų.

Stirnų tankumas įvairiuose respublikos

rajonuose nevienodas (249 pav.). Didžiausias

tankumas — Vidurio bei Rytų

Lietuvos šiauriniuose rajonuose (Pasvalio,

Joniškio, Pakruojo, Kėdainių, Kupiškio,

Anykščių, Biržų, Panevėžio, Radviliškio,

Utenos) ir kai kuriuose vakariniuose bei

pietvakarių rajonuose (Vilkaviškio, Šilutės,

Klaipėdos, Skuodo).

Biologija. Lietuvoje stirnos pastoviai

gyvena visuose miškuose ir net mažose

laukų giraitėse ar krūmuose. Jų gausumas

priklauso nuo dirvožemio derlingumo,

teritorijos miškingumo ir nuo to, kokią

miško medynų dalį sudaro lapuočiai [141,

142, 208]. Stirnos gausesnės derlinguose

dirvožemiuose, kur nedaug miškų ir juose

vyrauja lapuočių bei mišrūs medynai.

Vasarą stirnos individualios teritorijos dalį

visada sudaro atviri ar pusiau atviri plotai,

kuriuose ji ganosi. Taigi mažuose miškuose

stirnų visada tankiau.

a — 1, b — 2, c — 3, d — 4—6 metų, e — nusenusio,

1 — „rožė“, 2 — priekinė šaka, 3 — viršūninė

šaka, 4 — užpakalinė šaka

247 pav. Vasaros pradžioje stirnino ragai dar apsi

traukę oda

Nederlinguose smėlio dirvožemiuose,

kur vyrauja dideli miškų masyvai, ypač

pušynai (pavyzdžiui, Pietryčių Lietuvoje),

stirnos dažniau aptinkamos atvirose ar

pusiau atvirose vietose — pamiškėse, miško

pievose, retmėse, atželiančiose kirtavietėse.

Nemiškinguose rajonuose susiformavo

„lauko“ stirnos ekotipas. Tokių stirnų

gausu Suvalkijos lygumoje, ypač Vilkaviškio

rajone. Čia jos praktiškai ištisus metus

gyvena laukuose ir tik ekstremalinėmis

sąlygomis ieško prieglobsčio miške, apsauginių

želdinių juostose, soduose.

Rudenį ir žiemą stirnos telkiasi kur

saugiau ir daugiau maisto. Miškuose slepiasi

karklų, šaltekšnių ir kitų krūmokšnių

brūzgynuose, ežerų, upelių pakraščiuose,

drėgnose lomose, pievose, atželiančiose

kirtavietėse. Vengia vietų, kur

daug sniego.

Vasaros pradžioje (ypač patelės su jaunikliais)

laikosi miško pievose, kur aukšta

žolė ir patogu maitintis bei slapstytis. Vėliau

nemažai stirnų keliasi į laukus.



Tūkst.

248 pav. Stirnų skaičiaus dinamika 1948— 1985 m.

249 pav. Stirnų skaičius 1000 ha miško ploto 1981 —

1985 m.: 1 — iki 10; 2 — 11— 20; 3 — 21— 30;

4 — 31—40; 5 — 41—60 ir daugiau

Paros aktyvumas polifazinis — poilsio

ir aktyvumo periodai pakaitomis kartojasi

iki 10 kartų, iš jų rytinis ir vakarinis —

gerokai ilgesni už kitus (trunka po 2—3

vai.). Iš viso per parą stirna aktyvi apie

8 valandas [141].

Rudenį ir žiemą gyvena grupėmis, kurias

sudaro patinai, patelės ir jaunikliai.

Daug laiko praleidžia ieškodamos maisto

ir vaikšto gerokai didesnėje teritorijoje

negu vasarą.

Pavasarį būriai pakrinka. Rujos periodu

patinai turi savo individualius plotus,

kuriuos saugo ir žymi kvapiųjų liaukų

išskyromis.

Pavasarį ir rudenį stirnos ne tik persigrupuoja,

bet iš dalies keičia ir savo gyvenamą

vietą. Tačiau ryškesnių sezoninių

stirnų migracijų Lietuvoje nepastebėta.

Minta įvairiais žoliniais ir sumedėjusiais

augalais. Mėgsta ąžuolą, uosį, klevą, drebulę,

šermukšnį, šaltekšnį, ožekšnį, karklą.

Medžių ir krūmų ūglius bei šakutes daugiausia

ėda žiemą, ypač kai gilu sniego

ir žoliniai augalai bei puskrūmiai neprieinami.

Mišriuose miškuose labai svarbus

žiemos pašaras — eglių, kartais ir pušų

spygliai bei šakutės. Rudenį ir žiemą, jei

sniego negilu, daug ėda puskrūmių — mėlynių,

viržių, bruknių. Jei miške šakelinių

pašarų mažai, stirna pradeda maitintis

mažiau mėgstamų medžių ir krūmų —

liepos, beržo, baltalksnio, sausmedžio —

šakutėmis. Iš viso ėda apie 20 sumedėjusių

augalų rūšių [208, 2091.

Vasarą mityboje svarbiausi žoliniai augalai.

Prieskrandžio turinyje aptiktos ir

apibūdintos 95 žolinių augalų rūšys [133,

216]. Labiausiai mėgstami vėdrynai, žibuoklė,

puriena, švitriešis, dobilas, liucerna,

vikiai, vingiorykštė, žiognagė, sidabražolė,

geltonžiedis šalmutis, kreisvė, žilė,

kiaulpienė, kemeras. Varpinius, išskyrus

žiemkenčių želmenis, ir viksvinius augalus

stirna ėda rečiau. Sumedėjusių ir žolinių,

taip pat laukinių ir kultūrinių augalų

santykis stirnos racione priklauso

nuo teritorijos miškingumo ir miškų didumo.

Kuo mažesnis miškingumas ir smulkesni

miškai, tuo didesnę stirnos maisto

dalį sudaro žoliniai augalai, tarp jų —

žemės ūkio kultūros (žiemkenčiai, cukriniai

runkeliai, dobilai, liucerna ir kt.).

Rujoti pradeda liepos antroje pusėje.

Per rują (tai trunka apie mėnesį) patelės

laikinai atsiskiria nuo jauniklių, o patinai

tampa neatsargūs, agresyvūs ir ypač saugo

savo individualią teritoriją. Suradęs rujojančią

patelę, patinas neatsitraukdamas

ją sekioja, stengdamasis neišleisti iš savo

teritorijos. Patelė rujoja 2—4 dienas [85].

Rujos laikotarpiu patinas susiporuoja su

2—3 patelėmis. Taigi šie žvėrys yra riboti

poligamai.

Nėštumo trukmė 9,5 mėn., bet embrionų

vystymuisi būdinga latentinė stadija

(apie 4,5 mėn.). Embrionas pradeda augti

tik žiemos pradžioje (gruodžio gale ar

sausio mėn.) ir intensyviai auga apie 5

mėn.

Dauguma jauniklių gimsta gegužės antroje

pusėje, dalis — birželio mėn. Apie

savaitę laiko jaunikliai guli žolėje atskirai

vienas nuo kito. Netrukus jie pradeda

sekioti motiną.

250 pav. Stirnų būrelis Suvalkijos lygumose

Naujagimiai vidutiniškai sveria 1,9 kg.

Po mėnesio jų kūno masė padidėja iki

4—5 kg, o po dviejų — iki 8—9 kg. Dviejų

trijų savaičių stirniukai jau bando ėsti

žolę, o dar po mėnesio minta beveik vien

tik augaliniu maistu 1141].

Stirniukai gimsta su pieniniais kandžiais,

iltimis ir prieškrūminiais dantimis.

Pieninius kandžius pakeičia pastovieji nuo

5 iki 12 mėnesių amžiaus, prieškrūminius

— iki 13—14 mėnesių. Krūminiai

dantys pradeda kaltis nuo 3 mėnesių.

Metų ir 3 mėnesių stirniuko dantų sistema

būna visiškai išsivysčiusi [228].

Patinėliams nuo rudens iki kitų metų

pavasario išauga pirmieji, dažniausiai dar

nešakoti ragučiai (žr. 246 pav.). Juos stirniukas

numeta antrųjų gyvenimo metų

viduryje (gruodžio mėn.), o per žiemą

jam užauga kiti, jau dvišakiai ar trišakiai,

ragai. Ragai visiškai išsivysto trečiais gyvenimo

metais.

Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais

Ḋauguma stirnų veda 2, rečiau — 1 ir

labai retai — 3—4 jauniklius. Vienai vaikingai

patelei vidutiniškai tenka 1,9 embriono.

Esant palankioms sąlygoms, veisiasi

96,6% lytiškai subrendusių patelių.

Tačiau realus stirnų kaimenės prieaugis

gerokai mažesnis. Rudenį šiųmetukai sudaro

25—30% stirnų populiacijos, o vienai

subrendusiai patelei tenka tik 0,6—

0,8 jauniklio. Taigi per pirmą gyvenimo

pusmetį žūva daugiau nei pusė gimusių

jauniklių [217].

Laisvėje stirnos gyvena palyginti neilgai.

Ištyrus daugiau kaip tūkstantį sumedžiotų

stirnų, nustatyta, kad vidutinis jų

amžius (neįskaitant šiųmetukų) buvo 4

metai, maksimalus— 12.

Patinų ir patelių gimsta maždaug po

lygiai. Tačiau patinų mirtingumas didesnis,

todėl pamažu didėja patelių persvara.

Rudenį sumedžiotų šiųmetukų patinų ir

patelių santykis 1:1,2, jaunų stirnų —

1:1,3, vidutinio amžiaus — 1:1,4 ir senų —

1:1,6 [141].

Didžiausias stirnos priešas — vilkas.

Nors dabar vilkų sumažėjo, bet tuose

miškuose, kur jie pastoviai laikosi, stirnos

nukenčia. Dalį stirniukų papjauna lapės.

Stirnai pavojinga lūšis, bet ji Lietuvoje

reta, todėl didesnės žalos nepadaro. Žiemą,

kai gilu sniego, jas įveikia valkataujantys

šunys, o nusilpusias kai kada papjauna

ir šernai.

Mitybiniu konkurentu gali būti taurusis

elnias. Nors žiemą stirnos ir elniai dažniausiai

laikosi nevienoduose mikrobiotopuose,

bet tuose miškuose, kur elnių daug,

stirnų skaičius sumažėja.


252 pav. Stirnos žieminiai ekskrementai

Stirnos kartais serga erkiniu encefalitu,

leptospiroze, pseudotuberkulioze, nuo jų

gali apsikrėsti ir žmonės. Vidaus organuose

parazituoja 27 helmintų rūšys: siurbik

ių — 1, kaspinuočių — 3 ir apvaliųjų

kirmėlių — 23 rūšys. Dažniausi stirnų

parazitai — apvaliosios kirmėlės Chabertia

ovina (apsikrėtusių apie 80% tirtų

stirnų), Bunostomum trigonocephalum

(25%), Trichocephalus capreoli (44%)

ir T. ovis (14%). Patogeniškiausiomis,

ypač kai intensyvi invazija, laikomos

Chabertia ovina ir Varestrongylus capreoli

rūšys [170].

Apie 55% stirnų būna apsikrėtusios

kokcidijomis. Diagnozuotos 7 kokcidijų

rūšys, iš jų labiausiai paplitusios — Eimeria

capreoli, E. ponderosa, E. rotunda

ir E. superba. Aprašyta nauja eimerijų

rūšis — E. lituanica sp. nov. [122].

Iš ektoparazitų paminėtini gyliai (Серhenomyia

stimulator), kurių lervos parazituoja

kvėpavimo takuose, ypač nosiaryklėje.

Gylio Hypoderma capreoli lervos

parazituoja odoje. Iš kitų ektoparazitų

paminėtini plaukagraužiai, erkės (niežų,

iksodinės).

Stirnų reikšmė įvairiapusė. Pušynuose

jų daroma žala nepastebima, o lapuočių

miškuose — gana ryški. Stirnų apėsti jauni

medeliai lėčiau auga. Labiausiai nukenčia

mėgstamiausios vertingų medžių rūšys:

ąžuolas, uosis, klevas, o lapuočių miškuose

— eglės kultūros. Žemės ūkio kultūroms

didelės žalos nepadaro.

Stirna yra vienas iš svarbiausių mūsų

krašto medžiojamųjų žvėrių. Ji sėkmingai

prisitaikė gyventi sukultūrintame landšafte

ir gana gausi. Stirnų kaimenės metinis

prieaugis apie 20%, o kai kuriose respublikos

dalyse— nuo 10—15 iki 25—30%.

Tiek kasmet galima sumedžioti, kai kaimenės

tankumas optimalus.

Iš viso pokario.laikotarpiu (iki 1984 m.)

Lietuvoje sumedžiota 104 tūkst. stirnų.

Skaičiuojant, kad iš vienos stirnos gaunama

vidutiniškai 14 kg mėsos, tai sudaro

1456 tonas.

Stirnos kailis nepatvarus, bet jis naudojamas

interjerui puošti. Iš odos gaminama

gera zomša. Stirninų ragai — vertingi

medžioklės trofėjai. Iki 1983 m. respublikinėse,

sąjunginėse ir tarptautinėse parodose

medaliais įvertinta 200 Lietuvoje

sumedžiotų patinų ragai. Geriausi trofėjai

tampa nacionaline vertybe.

Vasarą daug mažų stirniukų žūva po

laukuose dirbančių žemės ūkio mašinų

ratais (kasmet ne mažiau kaip 3000 jauniklių).

Šiuos nuostolius galima sumažinti

naudojant derliaus nuėmimo metu stirnų

išbaidymo iš laukų priemones.

Briedis

Alces alces L., 1758

Лось (rus.)

Moose (angį.)

Būdingiausi briedžio kūno sandaros bruožai

— ilgos kojos, masyvi priekinė liemens

dalis, aukštas gogas, stambi galva su didele

nukabusia viršutine lūpa. Pasmakrėje ties

kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos

raukšlė — „barzda“. „Barzdą“ turi ir

patinai, ir patelės (tik šių ji mažesnė).

Antramečių briedžių „barzda“ pailga.

Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė

„barzdos“ dalis nukrenta, todėl ji tampa

trumpesnė ir buka. Briedžio uodega trumpa.

Ausys ilgos ir judrios. Iš ausų padėties

galima spręsti apie briedžio emocinę būseną.

Netrikdomo arba besiilsinčio briedžio

ausys nusvirę į šonus. Klausydamasis briedis

ausis sukioja, ieškodamas garso šaltinio.

Nepasitenkinimą išreiškia laikydamas vieną

ausį pakeltą, kitą — nuleistą. Agresyviai

nusiteikęs, ausis priglaudžia išilgai

kaklo, o išgąsdintas — jas atsuka atgal,

tartum klausytųsi garsų iš už nugaros.

Ramus briedis galvą ir kaklą laiko beveik

horizontaliai. Galva iškelta aukštyn —

ženklas, kad jis sunerimęs arba išsigandęs.

Kailis tamsiai rudas, tik snukio galas,

papilvė, kojų vidinė pusė ir apačia šviesiai

pilki. Patelių pauodegyje yra nedidelė

šviesi dėmė. Žiemą kailio akuotplaukiai

ant liemens apie 10 cm, o ant sprando ir

gogo — iki 20 cm ilgio. Vasarą plaukai

trumpesni ir tamsesni. Jaunikliai iki 3 mėn.

būna žalos spalvos.

Šeriasi kartą per metus — balandžio—

liepos mėn. Rugpjūčio—rugsėjo mėn. kailis

tik sutankėja, plaukai pailgėja. Pirmamečiai

jaunikliai pradeda šertis liepos

mėn., o rugsėjo—spalio mėn. susiformuoja

briedžiukų kailis, panašus į suaugusių, tik

pilkšvesnis.

Be prakaito ir riebalų liaukų, odoje yra

specifinių kvapiųjų liaukų, kurios atsiveria

prieš akis, tarp kanopų (tarpupirštinė) ir

užpakalinės pėdos vidinėje pusėje, ties

čiurna (metatarsalinė).



1967—1971 m. Lietuvoje sumedžiotų

briedžių kūno masė ir matmenys: patinų

(n — 92) Q 382 (224—538) kg, L 239

(210—273) cm, G 180 (160—206) cm,

C 16,6 (15—19) cm, P 82,5 (78—88) cm,

A 26 (24—28) cm; patelių (n — 80)

Q 268 (160—387) kg, L 231 (206—

250) cm, G 174 (159—192) cm, C 16,5

(14—18) cm, P 81 (80—82) cm, A 25

(24—26) cm.

Stambiausias 10,5 metų patinas, sumedžiotas

1970 m. Rokiškio raj., svėrė 534 kg.

Nežinomo amžiaus briedis, 1969 m. sumedžiotas

Raseinių raj., svėrė 538 kg. Iš

219 patinų 8 svėrė 500 kg ir daugiau. Iš

149 patelių tik 3 svėrė daugiau kaip 350

kg. Sunkiausia (387 kg) buvo 1969 m.

Širvintų raj. sumedžiota 7,5 metų briedė.

Maksimali Lietuvos briedžių kailio masė

30 kg, kepenų — 5,5 kg, plaučių —

4,5 kg, širdies — 2,7 kg, inkstų — 1,3 kg,

253 pav. Briedžio kaukolė (sumažinta apie 9 kartus).

I — nosikaulis

liežuvio — 1 kg. 0,5 metų amžiaus patinų

skerdiena sveria 72,7 (58—84) kg, patelių

— 65,8 (56—97) kg, 1,5 m etų—

atitinkamai 128,8 (100—150) ir 120,6

(104—137) kg, suaugusių— 191 (112—

269) ir 141 (96—232) kg [4].

Kaukolė masyvi, jos veidinė dalis labai

ištįsusi (253 pav.). Būdingas požymis —

trumpi nosikauliai, nesiekiantys tarpžandikaulių.

Raktikaulius jungiančios siūlės

užpakalinėje dalyje yra ryškus gumburo

formos pakilimas. Patinų kaktikaulių šonuose,

už orbitų, yra išaugos. Tai ragų

kelmeliai. Patelių šios išaugos nedidelių

gumburėlių pavidalo. Dantų formulė:

[ i C^li’P l M-= 3 2 (3 4 ). Krūminiai dan-

3 1 3 3

tys selenodontiniai, jų kramtomąjį paviršių

sudaro 4 pusmėnulio formos plokštelės.

Apatinės iltys kaip kandžiai. Viršutinės

iltys būna labai retai.


KBi 524 (490—538) mm, VDi 381

(360—396) mm, 5p210 (180—226) mm,

TOp 144 (126—153) mm, VDEi 146

(138—149) mm, Di 160 (145—171) mm;

patelių (n — 2) KBi 478 ir 485 mm,

VDi 353 ir 379 mm, Sp 185 ir 189 mm,

TOp 126 ir 131 mm, VDEi 136 ir 146 mm,

Di ( n — 11) 145 (131 — 151) mm.

Ragus turi tik patinai. Ragą sudaro

kamienas, kuris išsiplečia į mentę. Nuo

mentės šakojasi šakos. Kai mentės nebūna,

šakos šakojasi nuo kamieno. Vainikėlio

formos pamatinė kamieno dalis prie kelmelio

vadinama „rože“, o rago suaugimo

su kelmeliu paviršius — parage (ji matyti,

kai ragas numestas). Ragų paviršius grublėtas,

išraižytas vagelių. Kamieno pamatinės

dalies (koto) ašinė linija skiria ragą

į dvi dalis: priekinę (apatinę) ir užpakalinę

(viršutinę).

Pagal formą Lietuvoje gyvenančių briedžių

ragai skirstomi į mentiškus, siauramenčius

ir šakotus (254 pav.). Dėl ligų,

senatvės, sužeidimų, hormonų sekrecijos

sutrikimų išauga ir nenormalūs ragai.

Lietuvoje vyrauja briedžiai su šakotais

ragais (44,6%), retesni — su mentiškais

(27,7%) ir siauramenčiais (25%), pasitaiko

su nenormaliais ir degradavusiais

(2,7%).

254 pav. Briedžių šakoti (a), siauramenčiai (b) ir

mentiški (c) ragai: I — „rožė“, 2 — kamienas, 3 —

mentė, 4 — šakos, 5 — priekinė (apatinė) ir 6 —

užpakalinė (viršutinė) rago dalys

Maksimali Lietuvos briedžių ragų masė

— 15 kg.

Suaugę briedžiai ragus meta tuoj po

rujos — spalio mėn. Ankstyviausia žinoma

ragų metimo data — spalio 13 d. Šį

mėnesį ragus numeta vidutiniškai 6% patinų,

pirmiausia — gerai išsivystę, vyresni,

aktyviai rujoję patinai. Lapkričio mėn.

beragiai sudaro iki 26,8%, o gruodžio —

56,7%. Sausio mėn. visi žvėrys ragus jau

būna numetę. Vasario mėn. aptinkami tik

pavieniai raguoti jauni patinai. Nauji ragai

patinams pradeda augti kovo pabaigoje—balandžio

pradžioje. Iki liepos mėn.

jie visiškai susiformuoja, o rugpjūčio pabaigoje

nuo jų nusivalo oda.

Lietuvos briedžiai priklauso europiniam

briedžio porūšiui Alces alces alces.

Paplitimas. Paplitę Skandinavijoje,

Lenkijos šiaurės rytinėse srityse, Tarybų

Sąjungos miškatundrės, miškų, miškastepių

zonose, Šiaurės Mongolijoje, šiaurryčių

Kinijoje, Kanadoje, JAV šiaurinėse

valstijose ir Aliaskoje.

Dabar Eurazijoje yra apie 1,5 min.

briedžių. 1975 m. Norvegijoje buvo 30—

35 tūkst. briedžių, 1978 m. Suomijoje —

120 tūkst., 1977 m. Švedijoje — apie 200

tūkst., Lenkijoje — 5 tūkst. 1982 m. Tarybų

Sąjungoje — 745 tūkst., 1983 m.

J A V ir Kanadoje — apie 500 tūkst. [ 162].

Lietuvoje briedžiai buvo paplitę jau

ankstyvojo holoceno antroje pusėje, maždaug

prieš 8 tūkst. m. pr. m. e. Iki mūsų

eros II tūkstantmečio jų gausumas daugiausia

priklausė nuo klimato ir augalijos

kaitos, o vėliau — ir nuo antropogeninių

faktorių poveikio, visų pirma nuo medžioklės.

Iki XIX a. briedžių Lietuvoje

dar buvo gausu. Jų kaulai piliakalniuose

ir senovinėse gyvenvietėse sudaro nuo

10,6 iki 48,6% visų laukinių žvėrių kaulų

[207].

XVIII a. pabaigos rašytiniuose šaltiniuose

nurodoma, kad briedžių tada buvo

daug Lietuvos, Žemaitijos, Polesės ir Prūsijos

miškuose, о XIX a. apie briedį rašoma

kaip apie retą žvėrį, aptinkamą tik

didesniuose Lietuvos miškuose. Iškirtus

daug miškų ir beatodairiškai medžiojant,

briedžių dar labiau sumažėjo.

XX a. pradžioje (1914) Lietuvoje apytikriai

buvo daugiau kaip 1000 briedžių,

o po Pirmojo pasaulinio karo (1920) liko

tik 25: Gudų girioje — 10 ir Žaliojoje

girioje— 15 [37]. 1932 m. suskaičiuoti

124 briedžiai: Žalgirio urėdijoje — 82,

Jurbarko— 17, Kaišiadorių — 7, Biržų

— 6, Kauno — 4, Joniškio — 4, Baisogalos

— 3 ir Pakruojo — L Tais pačiais

metais Klaipėdos krašte buvo 173 briedžiai.

Apie 100 briedžių galėjo būti Vilniaus

krašte.

Per Antrąjį pasaulinį karą ir pirmaisiais

pokario metais briedžių banda vėl smarkiai

sumažėjo. 1948 m. jų buvo likę apie

90. Griežtos apsaugos priemonės (uždrausta

medžioklė, naikinami vilkai), plynųjų

kirtimų vietoje atžėlę jaunuolynai

ir pušies kultūrų veisimas palankiai veikė

šių žvėrių kaimenės atsistatymą. 1954 m.

respublikoje jų jau buvo apie 260. Iki

1968 m. paplito po visą respubliką. Dau-

Būrys. Porakanopiai — Artiodactyla

256


Tūkst.

255 pav. Briedžių skaičius (1) ir jų sumedžiota (2)

1948—1985 m.

256 pav. Briedžių skaičius 1000 ha miško 1981—

1985 m.: 1 — iki 2; 2—2,1—4; 3—4,1—6; 4—

6, 1—8

giausia briedžių (9900) buvo 1973 m.

(255 pav.). Pradėjus intensyviau medžioti,

jų skaičius buvo sumažėjęs, o nuo

1978 m. vėl pamažu didėjo. 1985 m.

respublikos miškuose buvo 7800, arba

vidutiniškai 3,9 briedžio 1000 ha miškų

ir krūmų ploto (256 pav.).

Biologija. Briedžio pagrindinė gyvenamoji

vieta — miškas. Nepersekiojami

briedžiai nevengia žmogaus kaimynystės,

apsigyvena ir nedideliuose miškuose bei

krūmuose. Tinkamiausi lapuočių ir mišrūs

miškai, ypač tokie, kur didelę ploto dalį

sudaro pušies jaunuolynai arba aukštapelkės.

Nuo pavasario iki rudens (gegužės—

spalio mėn.) briedžiai aptinkami miškų

pakraščiuose, drėgnuose lapuočių medynų

plotuose, žemapelkėse, mažuose miškeliuose

ir net krūmuose. Ypač mėgsta paūksmingas

ir pelkėtas vietas, nes yra jautrūs

aukštai temperatūrai. Dažnai guli ir

atvirose pelkėtose vietose — čia juos mažiau

puola kraujasiurbiai vabzdžiai, o

drėgni guoliai apsaugo nuo perkaitimo.

Žiemą telkiasi tuose miško plotuose,

kur didžiausi pašarų ištekliai. Ypač didelės

reikšmės turi I—II amžiaus klasių pušų

ir drebulių jaunuolynai, miško kirtavietės

ir pelkės.

Vasaros dienomis briedžiai dažniausiai

guli. Nuo saulėlydžio su trumpomis poilsio

pertraukomis būna aktyvūs iki aušros.

Lietingu oru vaikšto ir dieną. Žiemą priešingai

— mažiau juda naktimis. Daugiausia

vaikšto nuo aušros iki 10—11 vai. Dieną

vieni maitinasi, kiti tuo pat laiku ilsisi.

Aktyvumo ir poilsio fazės kartojasi kas

1—2 vai. Vidutiniškai briedis per parą

nueina 1,2—5 km, 5—7 kartus gula poilsio.

Keliaudami iš vienos ganyklos į kitą,

briedžiai ilsisi daug rečiau, be poilsio gali

nueiti 4—5 km. Per sezonines mikromigracijas

nueina 20—30 km. Kai kurie

žvėrys, ypač patinai, įveikia ir didesnius

atstumus. 1980 m. sausio mėn. Šimonių

girioje pažymėtas 2 metų amžiaus patinas

tų pačių metų spalio mėn. buvo sumedžiotas

Pasvalio rajone (už 50 km).

Paprastai laikosi nedideliais būreliais.

Didžiausi būreliai būna vasario (1 —13,

vidutiniškai 2,3 briedžio) ir kovo mėn.

(1—7, vidutiniškai 2,4), mažiausi — rugpjūtį

(1—2 briedžiai). Vasarą dažniausiai

aptinkama pavienių briedžių ir patelių

su jaunikliais. Rugsėjo mėn. per rują dažniausiai

laikosi po du (patinas su patele),

į didesnius būrius briedžiai telkiasi žiemos

ganyklose (lapkričio mėn.).

Nuo gegužės iki spalio mėn. briedžiai

daugiausia minta medžių ir krūmų lapais

bei žoliniais augalais. Mėgsta aukštas žoles

ir pelkių bei vandens augalus — ožrožę,

vingiorykštę, purieną, puplaiškį, lūgnę.

Iš kultūrinių augalų ėda lubinus, runkelius,

rugius, avižas, kviečius. Gegužės pradžioje

dažnai ganosi kultūrinėse pievose.

Žemaūgius augalus briedžiai, ypač jauni,

ėda atsiklaupę ant priekinių kojų, vandens

augalus — įbridę arba plaukdami ir net

panerdami į vandenį.

Žiemą ir ankstyvą pavasarį (lapkričio —

balandžio mėn.) pagrindinis briedžių

257 pav. Briedžių apgraužta drebulė

258 pav. Briedžio pėdsakas

maistas — medžių ir krūmų, ūgliai bei

žievė. Dalį maisto žiemos pradžioje sudaro

viržis, mėlynė ir bruknė, o balandžio mėn.,

nutirpus sniegui,— kupstinis švylis. Balandžio

mėn. labai intensyviai laupo karklų,

drebulių, uosių, pušų žievę. Iš viso Lietuvoje

žiemą briedžiai minta apie 40 rūšių

augalais.

Pagrindiniai šakeliniai pašarai žiemą

(70—90%) visų kategorijų miškuose —

pušų, drebulių, karklų ir beržų ūgliai.

Grynuose ir mišriuose pušynuose pušis

sudaro apie 63% briedžių šakelinio pašaro,

o eglės — lapuočių ir lapuočių miškuose—

15—19%, drebulė atitinkam

ai— 5—11 ir 25—30%, karklai —

9 —14 ir 23—27%, beržas — 7—9 ir 6—

12%. Mažiau mėgstami arba retesni medžiai

ir krūmai (šaltekšnis, karklai, šermukšniai

ir ąžuolai) daugiau pažeidžiami

tada, kai didesnis briedžių tankumas. Miškuose,

kur daug pušies medynų, briedžiai

mažai arba visiškai neliečia eglių ūglių, o

ten, kur briedžiams pasiekiamų pušų mažai

arba nėra, eglės gali būti smarkiai žalojamos

[4, 132].

Medžių ir krūmų ūglius dažniausiai nukanda

1—2,5 m aukštyje, o atsistoję ant

užpakalinių kojų — pasiekia net iki 3,5 m.

Ruja prasideda rugpjūčio pabaigoje ir

tęsiasi iki spalio pradžios. Patinai aktyvūs

visą rujos laiką. Patelė rujoja 3—7 dienas.

Patinas prie rujojančios patelės būna tik

kol ją apvaisina. Rujos periodu tarp 20—

22 vai. girdėti stenėjimą primenantys patinų

balsai. Aktyviausi žvėrys būna po

1,5—2 vai. nuo šių garsų pradžios. Rytą

mažiau aktyvūs, bet rujos garsai girdėti

iki 9 vai. Dažnai per rują girdėti patelių

lojimas. Kitu metų laiku šis garsas būdingas

tik išgąsdintiems žvėrims. „Loja“ dar

nerujojančios, bet jau patino persekiojamos

patelės. Manoma, kad analogiškas

garsas gali būti ir rujojančios patelės signalas

patinui. Rečiau girdėti arklio žvengimą

primenantys įvairaus stiprumo garsai.

Vieni stebėtojai tvirtina, kad žvengia

patino „asistuojama“ patelė, kiti nurodo,

kad tai patino balsas.

Rujodami patinai ragais laužo medelius,

priekinėmis kojomis kasa duobes, voliojasi

savo ir patelių šlapinimosi vietose, daug

vaikšto, bėgioja, būna agresyvūs. Per mėnesį

netenka beveik penktadalio kūno

masės, o patelės — ne daugiau kaip 5%

[180].

17. Lietuvos fauna



259 pav. Briedžio patino žieminiai ekskrementai

260 pav. Briedžio patelės žieminiai ekskrementai

Nėštumas trunka 7,5—8 mėn. Dauguma

patelių jauniklius veda gegužės antrajame

dešimtadienyje, kai kurios — balandžio

mėn. Ankstyviausia žinoma briedžiuko

gimimo data — balandžio 15 d.

Veda 1—2 (labai retai — 3) jauniklius.

Patelių su 1 ir 2 jaunikliais santykis

labai priklauso nuo aplinkos, ypač mitybinių

sąlygų. Be to, dvynių mažėja didėjant

briedžių tankumui. Mūsų respublikoje

daugiausia aptinkama patelių, vedžiojančių

1 jauniklį. Jos sudaro vidutiniškai

75% turinčių jauniklius patelių. 1970 m.

birželio—rugsėjo mėn. Rokiškio raj. Vyžuonų

girininkijos miškuose stebėta patelė,

kuri vedžiojosi 3 jauniklius.

Paprastai patelės jauniklius maitina iki

rujos (3,5—4 mėn.). Bergždžios dar gali

žindyti jauniklius iki žiemos. Kai kurioms

ir nėščioms patelėms laktacija nenutrūksta.

Gimę jaunikliai vidutiniškai sveria 11,6

(nuo 6 iki 16) kg. Pirmą mėnesį per parą

jie priauga po 200—300 g, antrą — po

500—600 g, trečią ir ketvirtą — po 900 g,

o kai kurie — iki 1200 g [180, 182].

Patinų kūno masė intensyviai didėja iki

5,5 mėtų, patelių — iki 4,5 metų. Lytiškai

subręsta trečiais metais, bet fiziškai —

patelės 7,5—8,5 metų, patinai — 8—10

metų.

Briedžiukas gimsta su pieniniais kandžiais,

iltimis ir prieškrūminiais dantimis

bei pradėjusiais dygti krūminiais. Iki 5—6

mėnesių jaunikliui visiškai užauga pirmieji

krūminiai ir pradeda dygti antrieji. Per

septintą aštuntą mėnesį (lapkritį ir gruodį)

pirmąją pieninių kandžių porą pakeičia

pastovieji. Antroji pieninių kandžių

pora pasikeičia pirmų gyvenimo metų pabaigoje,

trečioji pora ir iltys— 17— 18

mėnesiais. Pieninius prieškrūminius keičia

pastovieji antrų gyvenimo metų rugpjūčio—

rugsėjo mėn., o spalį išdygsta paskutiniai

krūminiai dantys (Мз).

Ketvirtą ar penktą mėn. patinėliams

pradeda augti ragų kelmeliai, o antrų

gyvenimo metų pradžioje (balandžio—

gegužės mėn.) — pirmieji ragai. Oda nuo

jų nusivalo rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo

pirmoje pusėje, o numeta dažniausiai

sausio, kartais — vasario mėn. Pirmieji

ragai dažniausiai būna vienšakiai — iešmo

formos išaugos, rečiau — dvišakiai ir labai

retai — trišakiai. Ragai pastoviai auga ir

stambėja (262 pav.). Didžiausius ragus

nešioja 8—10 metų žvėrys. Vėliau jie

pradeda degraduoti (263 pav.).

Patinų ir patelių santykis įvairiais metais

nevienodas — nuo 1:1,2 iki 1:1,3.

Jaunikliai populiacijoje sudaro nuo 26 iki

28%. Patelės, turinčios jauniklius, sudaro

48—57% bendro patelių skaičiaus, tarp

jų 23—26% patelių turi po 2 jauniklius,

kitos — po 1. Vidutiniškai vienai patelei

tenka 0,64—0,69 jauniklio. Taigi Lietuvos

briedžių populiacija gana produktyvi.

Iš plėšrūnų Lietuvoje briedžiams gali

būti pavojingi tik vilkai. Dėl įvairių kitų

261 pav. Briedžiukas

262 pav. Briedžių mentiškų (a) ir šakotų (b) ragų

didumas ir forma pagal amžių: 1— 1,5; 2—2,5;

3— 3,5; 4—4,5; 5—5,5; 6—6,5—7,5; 7—8,5—

10,5; 8— 11,5 metų ir senesnių

priežasčių kasmet žūva apie 3% visos briedžių

populiacijos [130].

Iš infekcinių ligų pavojingiausios snukio

ir nagų liga, bruceliozė, tuberkuliozė,

pasiutligė. Kartais serga erkiniu encefalitu,

pseudotuberkulioze, leptospiroze.

Briedžius kankina briedmusės (U poptena

cervi). Jos siurbia kraują, erzina

odą. Taip pat gali sirgti niežais. Nosies

ertmėje vystosi šnervinio gylio (Cephenomyia

ulrichii) lervos, kurios gali užkimšti

kvėpavimo takus. Poodiniame

sluoksnyje vystosi gylių (Hypoderma alces

ir H. acteon) lervos [152, 182].

Kartais serga parafasciolopsoze, kurią

sukelia siurbike Parafasciolopsis fasciolaemorpha.

Išskrodus 1962 m. Užugiriomiške

(Anykščių raj.) kritusį 3 metų

briedį, kepenyse rasta 117 800 šių siurbikių

[171]. 1968 m. Panevėžio raj. sumedžioto

briedžio pilvo ruime (ant žarnų

saitų) aptikta 36 kaspinuočio Taenia

hydatigena lervos (J. K.). Kauno raj.

Dubravos miške visi briedžiai buvo apsikrėtę

tenuikoline cisticerkoze [73].

1969—1973 m. ištyrus 228 briedžius,

3,9% buvo apsikrėtę 3 rūšių kokcidijomis.

Diagnozuota nauja briedžių kokcidijų rūšis

— Eimeria alces [122].

Serga įvairiomis neužkrečiamomis ligomis.

Išskrodus lavonus, aptikta patologinių

pakitimų, būdingų pneumonijai, gastritui,

enteritui, gastroenteritui, meningitui ir

sepsiui, taip pat nepiktybinių auglių [130].

Briedžiai, kaip stambūs dendrofagai,

gali pakeisti miško biocenozes. Briedžių

sužaloti medeliai blogiau auga, dalis net

žūva. Kai didelis briedžių tankumas, sunaikinami

ištisi pušų jaunuolynų, ypač

kultūrinės kilmės, plotai, gali pakisti medynų

rūšinė sudėtis.

Briedžių skaičių reikia reguliuoti ir taikyti

vertingų medynų apsaugos priemones.

Leistinas briedžių tankumas nustatomas

atsižvelgiant į žiemos ganyklų struktūrą

ir medynų, kuriems pavojingas briedžių

žalojimas, plotą.

Briedis — svarbus medžioklės objektas.

Vien tik Švedijoje 1979 m. sumedžiota

91 127 briedžiai. TSRS ir Šiaurės Amerikoje

kasmet sumedžiojama vidutiniškai

17»


Šeima. Dykaraginiai — Bovidae 261

Šeima

Dykaraginiai

Bovidae

263 pav. Nusenusio briedžio ragai

po 70 000 briedžių [162].

Lietuvoje 1937 ir 1939 m. buvo sumedžioti

2 briedžiai — po vieną Pravieniškių

miške ir Žaliojoje girioje. Klaipėdos krašte

(daugiausia Kuršių nerijoje) 1933 m.

sumedžioti 33, o 1934 m.— 31 briedis.

Po Didžojo Tėvynės karo briedžius pradėta

medžioti 1962 m.

Daugiausia sumedžiota 1973—

1976 m.— vidutiniškai po 3000. 1980—

1984 m. kasmet respublikoje sumedžiota

po 2000—2200 briedžių. Iš vieno briedžio

vidutiniškai gaunama 150 kg briedienos,

kurios didelė dalis eksportuojama.

Kailis — gera žaliava odos pramonei.

Ragai vertinami kaip trofėjai. 1964—

1984 m. Lietuvoje sumedžiotų 140 briedžių

ragai įvairiose medžioklės trofėjų

parodose įvertinti medaliais. Turintys

menką trofėjinę vertę ir numesti ragai

naudojami įvairiems dekoratyviniams dirbiniams

ir papuošalams gaminti. /

Tarybų Sąjungoje briedžius bandoma

domestikuoti. Tikimasi, kad miškinguose

rajonuose briedis gali tapti svarbiu mėsiniu

naminiu gyvuliu. Iš Kostromos fermos

briedžių augančių ragų išskirta biologiškai

aktyvi medžiaga, kuri gali būti panaudota

medicinoje kaip pantokrino analogas.

Skrandžio opaligės gydymui išbandytas

briedžių pienas ir gauti teigiami rezultatai.

Šeimą sudaro labai įvairūs (didumu ir

išvaizda) žinduoliai. Patinai, daugumos

rūšių ir patelės, raguoti. Ragai nešakoti,

sudaryti iš kaulinių kaktikaulio išaugų,

apmautų ragine makštimi. Jie pastovūs

(nenumetami), visą gyvenimą pamažu

auga. Ragų didumas ir forma nevienodi.

Nevienoda ir plaukų danga. Kai kurių

rūšių kūnas apžėlęs ilgais gaurais, kitų

plaukai trumpi ir prigludę.

Dykaraginių, kaip ir elninių, skrandis

sudarytas iš 4 dalių. Akloji žarna didelė.

Dantų sistema taip pat panaši į elninių.

Viršutinių kandžių ir ilčių nėra. Apatinės

iltys mažo kūgelio formos, nesiskiria nuo

kandžių. Kitaip negu elninių, dykaraginių

skruostinių dantų vainikai aukšti, jų vertikaliosios

briaunos siekia danties alveolės

kraštą (žr. 218 pav., a). Kaukolės orbitos

uždaros.

Dykaraginiai — svarbi žinduolių grupė.

Iš jų kilę visi naminiai raguočiai. Nuo

gilios senovės žmonės juos intensyviai medžiojo,

dėl to kai kurios rūšys išnyko, daugelis

tapo retos ar sparčiai nyksta.

Paplitę Europoje, Azijoje, Afrikoje,

Šiaurės Amerikoje. Apie 100 rūšių. TSRS

19 (pagal kai kuriuos autorius— 15),

Lietuvoje 2 rūšys.

Stumbras

Bison bonasus L., 1758

Зубр (ru s.)

European bison (angį.)

Labai stambus jaučių grupės dykaragis

su ryškiu lytiniu dimorfizmu. Suaugusio

patino liemuo trumpas, priekinė dalis masyvi.

Per gogą nugara pakilusi, po to nuožulniai

leidžiasi žemyn, o visas liemuo į

užpakalį laibėja. Didelė masyvi galva su

plačia kakta.

Ragai nedideli, juodi, skersiniame pjūvyje

apvalūs. Jų paviršius lygus.

Kailio vilnaplaukiai minkšti ir tankūs,

o akuotplaukiai ilgesni ir storesnį. Galva,

kaklas, liemens priekinė dalis ir priekinių

galūnių viršutinė dalis apaugę ilgesniais

ir raitytais plaukais. Ant kaktos tarp ragų

plaukai taip pat ilgesni. Ant smakro yra

ryški „barzda“. Plikas tik snukio galas tarp

šnervių. Kaklas apaugęs ilgais plaukais,

todėl atrodo trumpas ir labai aukštas.

Ausys nedidelės, apžėlusios tankiais plaukais.

Uodegos gale ilgi plaukai siekia kulnus.

Žiemą kailis tankus, tamsiai rudas,

kojos beveik juodos. Vasarą plaukai trumpesni,

šviesesni.

Patelės mažesnės ir grakštesnės. Gogas

nedaug iškilęs, galva pailgesnė. Ragai

plonesni, jų galai būna labiau užlinkę

atgal.

Pirmamečiai jaunikliai būna šviesesni,

pilkai rudi, o plaukai labiau raityti. Metinių

stumbriukų spalva jau panaši į suaugusių.

Matmenys: patinų Q 700—900 (iki

1000) kg, L 260—350 cm, G 170—190

cm, aukštis per kryžmenį apie 160 cm,

KBi 452—503 mm; patelės 30% lengvesnės,

jų L 240—290 cm, G iki 160 cm,

KBi — 428—449 mm. Pirmojo Lietuvos

stumbryne gimusio ir laisvėje užaugusio

buliaus Girinio I (amžius 8 metai ir 3

mėn.) kaukolės KBi 531 mm, TOp

331 mm, UOp 261 mm.

Geriausiai išsivysčiusi uoslė ir klausa.

Ramiai stovinčio žmogaus kvapą stumbras

pavėjui gali justi už kelių šimtų metrų.

Paplitimas. Dabartinis stumbras yra

ledynmečio epochoje Eurazijoje plačiai

gyvenusio labai stambaus pirminio stumbro

(Bison priscus Boj.) palikuonis.

Europinis stumbras klestėjo holocene.

Tada šio stambaus dykaragio didelės bandos

klajojo po miškingus Europos plotus

nuo Pirėnų kalnų vakaruose iki Kaukazo

pietuose bei Suomių įlankos šiaurėje.

Priešistoriniais laikais stumbrai gyveno

ir Lietuvoje. Aptikta keletas kaukolių bei

atskirų ragų prie Marijampolės (dabar

Kapsuko) [56]. Nemažai stumbrų kaulų

archeologų aptikta Lietuvos piliakalniuose

bei prie jų buvusiose senovinėse gyvenvietėse—

Davainionių (Kaišiadorių raj.),

Aukštadvario (Trakų raj.), Juodonių

(Rokiškio raj.), Trakų, Vilniaus, Punios

(Alytaus raj.) ir kt. [207].

Stumbras visada buvo labai pageidaujamas

medžioklės objektas, todėl jau nuo

antikinių laikų pradėjo nykti, pirmiausia

arealo pietinėje ir vakarinėje dalyse. Anksti

stumbrai išnyko Prancūzijoje, Belgijoje,



264 pav. Stumbro kaukolė (sumažinta apie 10 kartų)

Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, didesnėje

Vokietijos dalyje.

Centrinėje Europoje, ypač retai žmonių

gyvenamuose miškinguose Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės plotuose stumbrai

išgyveno ilgiau [149, 1741. Tačiau jau

XVI a. Lietuvos—Lenkijos valstybės plotuose

stumbrų pastebimai mažėjo. Pasirūpinta

jų medžiojimo apribojimu ir apsauga.

Visuose trijuose Lietuvos Statutuose

(1529, 1566, 1588) už svetimoje

valdoje užmuštą stumbrą nustatyta 1200

grašių bauda, o tai prilygo 24 jaučių arba

30 karvių vertei [ 149]. Bet stumbrai nyko.

Daugiausia jų dar išliko Belovežo girioje,

kuri priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei,

todėl tenykščiai stumbrai dažnai

buvo vadinami lietuviškaisiais. Juos

medžioti be karaliaus žinios buvo griežtai

draudžiama. Tačiau šalies valdovai dar

XVIII a. ten ruošdavo dideles medžiokles.

Ypač tuo pasižymėjo karalius Augustas

III. 1752 m. rugsėjo 27 d. buvo nušauti 42

stumbrai, iš jų 20 paklojo karalienė. Stambiausias

tada sumedžiotas stumbras svėręs

14 centnerių ir 50 svarų, arba 725 kg.

Iki XVIII a. pabaigos nedaug stumbrų

dar gyveno Karpatuose. Rytprūsiuose paskutinis

nušautas 1758 m. miškuose tarp

Labguvos ir Tilžės.

Kai Belovežo giria atsidūrė Rusijos imperijos

sudėtyje, 1802 m. caras Aleksandras

I paskelbė dekretą apie stumbrų apsaugą.

Žiemą stumbrus pradėta papildomai

šerti šienu ir daržovėmis. Nuo 1809 m.

kasmet pagal pėdsakus sniege buvo daroma

stumbrų apskaita. Nuo 1809 iki

1840 m. stumbrų padaugėjo nuo 350 iki

817, o 1857 m. jų buvo net 1898. Tačiau

pagausėjo ir kitų kanopinių. Visiems išsimaitinti

girioje buvo sunku, ypač kentėjo

stumbrai. Be to, per 1863 m. sukilimą

buvo nevaržomai brakonieriaujama, todėl

per vienerius metus stumbrų sumažėjo

beveik 400. 1865 m. ir vėliau j Belovežo

girią buvo atvežta tauriųjų elnių. XX a.

pradžioje jų Belovežo girioje buvo iki

2000. Dėl kanopinių pertekliaus atžalynai

ir žolinė augalija girioje buvo labai nualinta.

Stumbrai badavo, sirgo, sumažėjo vislumas.

1884 m. stumbrų liko tik 384. Pradėjus

reguliuoti elnių gausumą bei papildomai

stumbrus šeriant, 1900 m. jų jau

buvo 727 [174].

Pražūtingas Belovežo stumbrams buvo

Pirmasis pasaulinis karas. 1914 m. pradžioje

girioje buvo 727 stumbrai [112].

Artėjant frontui, 1915 m. stumbrai buvo

išleisti iš aptvarų j laisvę. Jau tais metais

didesnė jų dalis buvo sunaikinta brakonierių.

Paskutinis stumbras buvo nušautas

1921 m. vasario 9 d. [112]. Žinoma net

brakonieriaus pavardė. Tai buvo eigulys

B. Špakovičius. Dėl tikslios paskutiniojo

stumbro žuvimo datos vėliau kilo abejonių

ir manoma, kad tai įvyko 1919 m. balandžio

12 d.

Nedaug vėliau, per pilietinio karo suirutes

Kaukaze buvo išnaikintas ir kaukazinis

stumbro porūšis (Bison b. caucasicus).

Tai įvyko 1927 m., nors XX a. pradžioje

čia dar buvo apie 500—700 stumbrų

[172].

265 pav. Stumbrai Naujamiesčio medžioklės ūkyje

1923 m. Paryžiuje buvo sušauktas I

tarptautinis gamtos apsaugos kongresas.

Jo iniciatyva įsteigta Tarptautinė stumbro

išsaugojimo draugija pradėjo surašinėti

visus dar išlikusius Europos zoologijos soduose

ir parkuose stumbrus ir tirti jų kilmę.

Paaiškėjo, kad 1927 m. sausio 1 d.

visoje Europoje buvo tik 48 stumbrai.

Stumbrų likimu susirūpinta Lenkijoje,

Pščinos parke (Aukštutinėje Silezijoje);

čia 1921 m. buvo likę 3 stumbrai (2 patinai

ir 1 patelė). Stumbre atvedė 2 stumbriukus

(patiną ir patelę), antrąjį — būdama

22 metų amžiaus.

[ Belovežo rezervatą 1929 m. iš Švedijos

buvo atgabentos 2 belovežinės kilmės

stumbrės ir turintis kaukaziško kraujo

bulius. 1936 m. iš Pščinos dar buvo atvežtas

jaunas belovežinės kilmės bulius. Iki

1939 m. pradžios stumbrų banda Belovežo

rezervate jau buvo gerokai išaugusi.

1943—1944 m. jie buvo išleisti iš aptvarų

į laisvę. Nemažai krito nuo brakonierių.

Baigiantis karui, 1945 m. pradžioje Belovežo

girioje buvo likę 17 stumbrų. Jie vėl

buvo uždaryti į aptvarus atitekusioje Lenkijai

Belovežo girios dalyje [165].

Tarybų Sąjungoje stumbrus pradėta

veisti 1946 m. tarybinėje Belovežo girios

dalyje. Iš Lenkijos gauti 5 belovežiniaikaukaziniai

stumbrai, o netrukus — dar 5

(3 patinai ir 2 patelės), visi belovežinės

kilmės [220].

1948 m. Paokės terasų rezervate netoli

Maskvos buvo įsteigtas Centrinis stumbrynas,

kuriame pradėta veisti ne tik belovežinės-kaukazinės

linijos, bet ir grynų

belovežinių stumbrų.

1952 m. Lenkijai priklausančioje Belovežo

girios dalyje bandymui buvo paleisti

į laisvę pirmieji 2 jauni buliai. Jie sėkmingai

peržiemojo. Po metų stumbrus vėl

leido į laisvę, šį sykį — ir Tarybų Sąjungai

priklausančioje girios dalyje. Rezultatai

vėl buvo teigiami. Taip Belovežo girioje

buvo pradėta veisti laisvai gyvenantys

stumbrai. Jau 1961 m. pradžioje tarybinėje

girios dalyje, aptvaruose ir laisvėje,

buvo 58 stumbrai (dauguma mišrios kilmės

— greta grynų belovežinių buvo ir

belovežinių-kaukazinių) [184], o lenkiškoje—

74 [99]. 1961 m. tarp TSRS ir

LLR buvo susitarta palikti Belovežo girią

tik belovežinės linijos stumbrams, iškeliant

iš ten visus „kaukaziečius“ į kalnuotas

sritis.

1962—1965 m. laisvųjų belovežinėskaukazinės

linijos stumbrų židiniai buvo

sukurti Lenkijos Karpatuose (Beščadnose),

Kaukaze (Cėjos draustinyje Siaurės

Osetijoje), Kirgizijoje (Sary Celeko rezervate),

Ukrainos Karpatuose, Kryme. Uždaram

veisimui 1959 m. įsteigtas pajėgus

veislynas Okos rezervate (Riazanės srity-


266 pav. Lietuvos stumbrų kaimenės pradininkas

patinas „Monteris“

je). Pagrindinė belovežinės kilmės stumbrų

veisimo vieta Tarybų Sąjungoje liko

Centrinis stumbrynas. Laisvųjų tos linijos

stumbrų bandos jau suformuotos Baltarusijos

ir Ukrainos Polesėje.

Bendras grynakraujų stumbrų skaičius

Tarybų Sąjungoje 1981 m. sausio 1 d.,

įskaitant laikomus uždaruose stumbrynuose

bei zoologijos soduose, buvo 830. Šalyje

yra 19 židinių, kur laisvėje gyvena 655

grynakraujai stumbrai, iš jų 193 belovežiniai

ir 462 belovežiniai-kaukaziniai

[185].

Šiaurės vakarų Kaukaze yra nemažai

ir stumbro su bizonu bei naminiais galvijais

hibridų. 1967 m. pradžioje tų sudėtingų

hibridų bandoje buvo apie 500 žvėrių

[173]. Antras tokių hibridų židinys

Kaukaze sukurtas 1959 m. Nalčiko valstybiniame

miškų ir medžioklės ūkyje.

Lietuvoje stumbrynas įsteigtas 1969 m.

Naujamiesčio valstybinio medžioklės ūkio

Pašilių miške (Panevėžio raj.). Iš Centrinio

stumbryno 1969—1972 m. buvo atgabenta

10 belovežinės kilmės stumbrų (2

patinai ir 8 patelės). Gimstamiems stumbryne

jaunikliams buvo duodami vardai,

prasidedantieji raidėmis „GI“.

1971 m. gimė pirmieji 3 jaunikliai —

patinas ir 2 patelės. Kitais metais — 2

jaunikliai (patinas ir patelė). Pirmieji 5

stumbriukai 1973 m. gegužės 6 d. buvo

išleisti į Pašilių mišką. Taip buvo pradėta

formuoti Naujamiesčio medžioklės ūkio

plotuose laisvųjų stumbrų banda. 1975 m.

dar buvo išleista stumbrų pora, o 1976

m.— 2 buliukai. Stumbrai miške pradėjo

veistis. 1975 m. gimė 3 buliukai. Po to

jauniklių atsirasdavo kasmet. Per 1975—

1978 m. iš viso gimė 9 — 6 buliukai ir 3

patelės.

Blogiausia laisvųjų stumbrų bandos

sudėtis buvo 1976—1977 m., kai iš 13

stumbrų buvo net 9 patinai, iš jų 2 subrendę,

ir tik 4 patelės. Todėl jau tada vienas

subrendęs bulius buvo priverstas palikti

bandą. Karštą ir sausą 1977 m. vasarą jis

atsidūrė net prie Rekyvos ežero (Šiaulių

raj.) ir ten rugpjūčio 29 d. žuvo pakliuvęs

į klampų durpyną.

1978 m. vasarą bandą paliko dar 3 jau

subrendę buliai (visi gimę 1975 m.). Jie

taip pat klajojo po respubliką. Iš jų vienas

dingo be žinios, kitas 1980 m. balandžio

17 d. buvo sumedžiotas prie Endriejavo

(Klaipėdos raj.) T. Ivanausko zoologijos

muziejaus reikalams. Trečiasis klajojo

Ukmergės rajone. 1979 m. vasarą jis buvo

su veislinėmis telyčiomis Leonpolio tarybinio

ūkio ganyklų aptvaruose. Rudenį

buvo kažkur pasišalinęs. 1980 m. vasaros

pradžioje jis vėl pasirodė Ukmergės rajone

ir čia buvo iki metų pabaigos. Klajojo jis

ir po Molėtų rajoną, žmonių nebijojo.

Buvo sumedžiotas 1983 m. žiemos pabaigoje.

Nuo šio stumbro naminės karvės

atvedė 2 hibridus — telyčaitę (g. 1980

m., perduota Kauno zoologijos sodui) ir

buliuką (g. 1981).

1979 m. pradžioje Naujamiesčio medžioklės

ūkio plotuose buvo 14 laisvų

stumbrų — 7 patinai ir 7 patelės. Banda

klajojo po Pašilių mišką, išeidama ganytis


267 pav. Pirmasis Lietuvoje gimęs stumbriukas

„Girinis“ su motina „Moda“

į laukus. Liepos pabaigoje, išlaužę jau

aptrūnijusią medinę tvorą, laisvieji stumbrai

su aštuonmečiu bulium buvo įsiveržę

į aptvarus. Įsibrovėlis ir aptvare buvęs

stambus bulius per grumtynes sunkiai susižalojo

ir netrukus jie abu krito. Tų pačių

metų žiemos pradžioje dar vieną laisvąjį

3 metų stumbrą nušovė brakonierius.

1974 m. laisvųjų stumbrų židinys buvo

sukurtas ir Šešuolių miške (Širvintų raj.).

Ten buvo išleisti 7 stumbriukai — 2 patinai

ir 5 patelės, visi gimę 1973 m. Jau

kitais metais vienas bulius krito nuo žaizdos,

o viena stumbre žuvo įklimpusi pelkėje.

1976 m. rudenį kitą stumbrę nušovė

brakonieriai. Dar po metų vienas agresyvus

bulius buvo grąžintas į stumbryną.

Nuo to laiko iš buvusios bandos liko tik 3

stumbrės. Jos neturėjo palikuonių. Nuolat

žmonių gainiojamos iš lauko kultūrų, pasidarė

baikščios, klajojo iš vienos vietos į

kitą. 1980 m. kovo mėn. Grabiotų miške,

netoli Vievio, kur laikydavosi visos 3

stumbrės, rastas vienos iš jų lavonas. Dvi

likusios stumbrės 1985 m. pradžioje dar

gyveno miškuose netoli Maišiagalos.

Iš šių bandymų paaiškėjo, kad veisti

laisvus stumbrus mažuose mūsų miškų

masyvuose yra nerealu. Stumbrų bandos

čia negali būti didelės, o dėl antropogeninio

poveikio jos būna mažai gyvybingos.

1979 m. sausio 1 d. abiejuose stumbryno

aptvaruose jau buvo 20 stumbrų, t. y.

dvigubai daugiau negu leido plotas. Stumbrai

išėdė žolinę augaliją, išlaužė krūmynus,

o daugelio medžių, ypač drebulių,

uosių ir jaunų ąžuolų, nugraužė žievę.

Medžiai pradėjo džiūti. Ištyrus išmatas,

buvo nustatyta, kad stumbrai apsikrėtę

pavojingais helmintais — kepeninėmis

siurbikėmis, paramfistomomis ir strongiliatais.

1978—1980 m. nuo helmintozių

krito 6 stumbrai. Helmintais buvo apsikrėtę

ir laisvieji stumbrai.

Susidarius tokiai situacijai, buvo nutarta

sumažinti stumbrų skaičių aptvaruose,

o laisvų stumbrų neveisti. 1980 ir 1981 m.

12 stumbrų — 7 patinai ir 5 patelės buvo

išvežti į Lvovo srities Lopatinskojės medžioklės

ūkį. Naujamiesčio medžioklės

ūkio plotuose laisvų stumbrų nebeliko.

Aptvaruose buvo palikta 14 stumbrų —

4 patinai ir 10 patelių.

Pradėjus stumbryno pertvarkymo darbus,

1981 m. kovo 30 d. visi stumbrai

vėl buvo išleisti į Pašilių mišką. Kol vyko

stumbryno rekonstrukcija (iki 1984 m.),

jie klajojo 4—11 km spinduliu aplink

stumbryną. Per šį laiką žuvo 4 buliai ir 1

patelė. Pirmą vasarą paliko bandą 2 jau

beveik subrendę patinai. Vieną iš jų 1982

m. rugpjūčio 6 d. grybautojai rado nuskendusį

klampiame durpyne Plungės

rajono Purvaičių girininkijos Keturakių

miške. Kitas tais pačiais metais buvo pastebėtas

prie Šaukėnų, Pakruojo, už Žeimelio.

Bandoje buvo likę du stambūs buliai.

Grumdamiesi 1983 m. vasario 17 d.

prie šėryklos susižalojo. Vienam iš varžovų

buvo pradurta krūtinė ir perplėšta

plaučių kraujagyslė. Kitą dieną jis jau buvo

negyvas. Bandoje liko vienas suaugęs

bulius, bet ir jis 1984 m. gruodžio 6 d. ras-



268 pav. Laisvųjų stumbrų banda Naujamiesčio

valstybiniame medžioklės ūkyje

tas nušautas 4 km nuo stumbryno, prie

Juodikonių gyvulių fermos.

1981 —1984 m., kai banda buvo laisvėje,

gimė 10 jauniklių — 3 patinai ir 7

patelės. 1985 m. sausio 1 d. Pašilių miške

buvo 19 stumbrų — 3 patinai ir 16 patelių.

Vasario 18 d. visa banda buvo vėl

uždaryta aptvaruose.

Biologija. Stumbras, kaip biologinė rūšis,

susiformavo lapuočių ir mišriais miškais

apaugusioje Europos dalyje. Tokiam

landšaftui jis liko ištikimas ir dabar. Stumbrai

mėgsta mišrius ir lapuočių miškus su

tankiu pomiškiu, taip pat pamiškes su gausia

žoline augalija.

Vasarą daugiausia ėda žolinius augalus,

o žiemą — medžių šakeles ir žievę. Iš

medžių ir krūmų ypač mėgsta guobą, uosį,

šermukšnį, klevą, gluosnį, liepą, drebulę,

lazdyną, jaunus ąžuolus. Nukanda iki

1,5 cm storio atžalas. Storesnes šakas

apėda palenkę. Rudenį ir žiemos pradžioje

ėda nukritusius lapus. Žievę dažniau

graužia pavasarį, kai ji sultinga. Vienas

stumbras per parą suėda 30—45 kg žolinių

augalų ir 1—3 kg šakelių bei medžių

lapų.

Stumbrai rujoja rudenį, ypač rugpjūčio

pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Jaunikliai

gimsta gegužės mėn. Kai stumbrai šeriami,

rujoja ilgiau, todėl stumbriukai gali atsirasti

bet kuriuo metų laiku. Lietuvos stumbryne

jie dažniausiai atsirasdavo gegužės

mėn., retai — rudenį iki gruodžio pirmos

pusės.

Stumbre rujoja 1—2 paras. Jei per tą

laiką neapvaisinama, po 20—30 dienų

vėl rujoja. Nėštumas trunka apie 9 mėnesius.

Jaunos stumbrės fiziologiškai subręsta

trečiais gyvenimo metais. 3 metų (dažniau

— 4) atveda pirmus jauniklius. Aptvaruose

stumbrės jauniklius gali atvesti

kasmet, o laisvėje — paprastai kas antri

metai. Gerai mintančios gali būti vislios

iki 20—25 metų.

Buliai lytiškai subręsta anksti, kartais

jau antrais gyvenimo metais, bet reprodukcijos

požiūriu vertingiausi 4—10 metų.

Laisvai gyvenančių stumbrų bandose

jaunus, jau lytiškai subrendusius (dažniausiai

trimečius) bulius per rują vyresni

buliai išvaro iš bandos, todėl į reprodukciją

jie įsijungia ne anksčiau kaip sulaukę

5—7 metų. Lietuvoje tokie trimečiai buliai,

pavaryti iš bandos, nusibastydavo labai

toli ir pagaliau žūdavo arba juos tekdavo

nušauti. Per grumtynes stiprūs buliai

iš bandos išvaro ir senyvus, nevikrius bulius.

Jie apleidžia bandą, gyvena atskirai,

būna irzlūs. Su jais reikia elgtis labai

atsargiai.

Gyvenantys laisvėje subrendę buliai

dažnai atsiskiria nuo bandos ir klajoja po

apylinkes, bet rujos laikotarpiu sugrįžta.

Aptikęs rujojančią stumbrę, bulius sekioja

paskui ją, ilgai abu stovinėja šonas prie

šono galvomis į vieną pusę. Nuo tokios

stumbrės bulius pavaro konkurentus, kitas

stumbrės ir jauniklius.

Likus kelioms savaitėms iki veršiavimosi,

stumbrės būna susijaudinusios. Jos

vengia stiprių bulių, jaunus veja. Vėliau

stumbre pasitraukia iš bandos ir keletą

dienų būna tik su naujagimiu. Stumbriukas

jau po valandos stojasi ant kojų, o po

pusantros — eina paskui patelę. Po kelių

dienų stumbre su jau sustiprėjusiu jaunikliu

grįžta į bandą. Žindo 8—10 mėnesių,

bet kartais iki 1,5 metų ir ilgiau [174].

Stumbre saugo jauniklį nuo priešų, taip

pat ir nuo žmogaus. Priartėjusį prie stumbriuko

žmogų ji gali pulti, bet paprastai

agresyvumą tik demonstruoja: pribėga ir

vėl staiga pasitraukia. Stumbriukas pradeda

ėsti žolę po 20 dienų. Mėnesio jaunikliai

jau linkę buriuotis į atskiras grupes, mėgsta

žaisti: badytis, vaikyti vienas kitą, šokinėti.

Kartais vienas stumbriukas galva trinasi

į kito kaklą ar šoną.

Stumbro klausa gera, todėl bet koks

neįprastas garsas sužadina jo budrumą.

Tai ypač būdinga, kai stumbrai būna miške.

Labiau bijo pėsčio žmogaus negu važiuoto

arba raito. Išsigandę bėga užrietę

uodegas, po kurio laiko sustoja, pastatę

ausis atidžiai žiūri įtartina kryptimi ir tuštinasi.

Baikščiausi būna jaunikliai. Pradėjus

jiems bėgti, sujuda visa banda. Subrendę

buliai ne tokie baikštūs, arti priėjusį

žmogų gali pulti. Laikomi aptvaruose ir

dažnai matantys žmones buliai būna agresyvesni.

Stumbrų bandai būdinga hierarchinė

struktūra. Kai kurių bandos individų tarpusavio

dominavimą ir subordinaciją lengviausia

pastebėti prie šėryklos, kai skirstomas

maistas arba kai banda renkasi

vietą poilsiui. Kiekvienas stumbras ar

stumbre žino savo vietą bandoje ir tokia

banda elgiasi kaip vieninga visuma.

Stumbras įrašytas į tarptautinę, TSRS

ir Lietuvos TSR raudonąsias knygas.

Muflonas

Ovis ammo n musimon Palias, 1811

Муфлон (rus.)

European moufflon (angį.)

Muflonas — kalnų avino (Ovis ammon)

porūšis [152]. Kai kurie sistematikai

[109, 175] jį laiko savarankiška rūšimi

(Ovis musimon). Panašus į naminį aviną,

tik stambesnis — ilgomis kojomis ir didesniais

ragais. Kūno aukštis kryžmens

srityje didesnis negu per gogą. Kojų kaulai

gruboki. Galva nedidelė, ausys mažos. Patinų

kūnas apvalesnis, kaklas storesnis.

Kailis vasarą šviesus, rusvai rudas. Snukio

galas, pažandės, ausų vidus, papilvė,

apatinė kojų dalis ir „veidrodėlis“ balti.

Akis supa baltų plaukų žiedas. Žiemą kailis

tamsiai rudas. Patinų nugaros šonuose

būna dvi baltos balno formos dėmės. Plaukų

danga susideda iš 3—4 cm ilgio akuotplaukių

ir tankių vilnaplaukių. Patinų

kaklas būna apaugęs ilgesniais (apatinėje

dalyje iki 15 cm) plaukais. Jauniklių

kailis pilkai oranžinis, rudenį — tamsesnis.

Šeriasi vieną kartą per metus — balandžio—gegužės

mėn. Rudenį išauga tik

vilnaplaukiai ir papildomi ilgi akuotplaukiai.

Žieminis kailis visiškai susiformuoja

spalio mėn.

Muflonų odoje daug riebalų ir prakaito

liaukų. Specifinės kvapiosios liaukos atsiveria

prieš akis esančioje duobutėje ir tarp

kanopų.

Čekoslovakijos muflonų matmenys: patinų

Q 47 (41,3—58) kg, L 120,2 (112—

128) cm, C 11,8 (8—15) cm, P 28,3

(27—29) cm, A 9,4 (8,5—10) cm; patelių

Q 30,3 (27—35,5) kg, L 108,3 (98—

113) cm, C 11,4 (9—14) cm, P 26

(24,4—27) cm, A 9,2 (8,7—10) cm

[64].

Kaukolės veidinė dalis trumpa. Orbitos

uždaros. Nosikauliai santykiškai trumpi

ir platūs, beveik niekada nesusisiekia su

tarpžandikauliais (269 pav.). Patinų kaukolės

vidutiniai matmenys (Čekoslovakijoje):

KBi 23,2 cm, TOp 8,5 cm, Sp

11,7 cm, VDEi 6,7 cm. Dantų formulė:

1» C° P i M l = 32.

3 1 i . i - n ,

Raguoti visi patinai ir apie 5% patelių.

Patinų ragai tamsiai rudi. Jų pamatinė


dalis skersiniame pjūvyje trikampė, o galinė

— plokščia. Ragą sudaro kaktikaulio

išaugos, apmautos 2—3 kartus ilgesne

ragine makštimi. Ragų paviršiuje matyti

įvairaus pločio skersiniai voleliai ir vagelės,

skiriančios per metus priaugusius rago

segmentus. Ragai lanku išlinkę atgal ir

truputį pakrypę į šonus. Ragų galai gali

būti atsukti į priekį, išlinkę į šonus arba

į vidų. Ragų ilgis dažniausiai iki 85 cm, jų

pamato apimtis — iki 24 cm, masė — iki

4—6 kg. Patelių ragai trumpi (6— 12 cm),

o jų pamatinė dalis plokščia.

Paplitimas. Natūralus muflono arealas

apima tik Korsikos ir Sardinijos salas.

XVIII a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje

muflonai introdukuoti į Austriją, o

vėliau — ir į kitas šalis. 1894 m. jų atvežta

į Askaniją Novą (Ukrainą), o 1913—

1914 m.— į Krymą. Naujose vietose muflonai

sėkmingai aklimatizavosi ir dabar

gyvena daugelyje Europos šalių. Introdukuoti

į JAV Kalifornijos, Teksaso ir Havajų

valstijas, į Argentiną ir į Kergeleno

salą Indijos vandenyne. 1978 m. pasaulyje

buvo daugiau kaip 70 tūkstančių muflonų,

iš jų — 53 tūkstančiai Europoje. [104,

162].

[ Lietuvą 1976 m. iš Askanijos Novos

atvežti 24 muflonai (11 patinų ir 13 pa

269 pav. Muflono kaukolė (sumažinta 4 kartus)


telių) buvo paleisti Strošiūnų miške (Kaišiadorių

raj.). 1977 m. 39 muflonai (11

patinų ir 28 patelės) iš Čekoslovakijos

paleisti į aptvarą Lazdijų rajono Kalniškių

miške. Pradėjus muflonams veistis,

dalis jų buvo pervežti į aptvarus Šilutės

(1977), Panevėžio (1980) bei Kauno

(1981) rajonuose ir paleista į laisvę Punios

šile (1985). 1985 m. respublikoje

buvo 145 muflonai, iš jų 20 gyveno laisvai

Girelės bei Tryliškių miške (Kaišiadorių

raj.) ir Punios šile.

Biologija. Gyvena miškais apaugusiuose

kalnuose, bet nepakyla aukščiau kaip

2000 m, vengia stačių uolėtų šlaitų [104].

Lygumose tinkamiausias muflonams

biotopas — reti miškai su gausiu pomiškiu

bei traku, kuriuose vyrauja brandūs medynai,

yra atvirų plotų, pievų, gausi žolinė

augalija, daug puskrūmių. Labai svarbu

— sniego dangos gylis ir dirvos struktūra,

nes muflonai nemoka atkasti pašarų

iš po gilaus sniego, o į minkštą humusingą

arba pelkėtą dirvą nedyla, todėl vėliau

deformuojasi, nuolat augančios kanopos.

Korsikoje ir Sardinijoje muflonai aktyvūs

naktimis, kituose kraštuose — auštant

ir temstant bei antroje dienos pusėje. Aktyvumo

ritmas daug priklauso nuo trikdymo.

Pavyzdžiui, į laukus išeina ganytis

tik naktimis [104].

Gyvena būriais. Pavieniui laikosi tik

ligoti žvėrys, seni patinai ir patelės prieš

atsivesdamos jauniklius. Patinai telkiasi

į atskirus būrelius po 2—5. Didžiausi

būriai patelių su jaunikliais. Juose laikosi

ir antramečiai patinai, o kartais vienas

kitas ir 2—3 metų. Vasarą šiuose būriuose

būna iki 10, o žiemą — net iki 30 muflonų.

Būrio vedlė — sena patyrusi patelė.

Muflonai gerai mato, todėl išvengia daugelio

pavojų. Ne tik vedlė, bet ir kiekvienas

žvėris, pastebėjęs pavojų, praneša apie tai

visam būriui šaižiu švilptelėjimu ir priekinės

kojos smūgiais į žemę.

Maistui neišrankūs. Minta žolėmis, medžių

ir krūmų lapais, ūgliais ir žieve, avietėmis,

mėlynėmis, viržiais, sausa žole ir net

paparčiais bei samanomis. Ėda kitiems

žvėrims nuodingus augalus — karpažoles,

šunvyšnę. Iš žolinių augalų mėgstamiausi

270 pav. Muflonų būrelis žiemą

271 pav. Muflono ragų augimo schema (pagal

IV. Rieck, 1963): 1 — 0,5; 2 — 1,5; 3 — 2,5; 4 —

3,5; 5 — 4,5; 6 — 5,5; 7 — 6,5; 8. — 7,5 metų

raudonasis snaputis, avinis eraičinas, šunažolė.

Mėgstamiausi sumedėję augalai —

karklas, liepa, šermukšnis, ąžuolas, uosis.

Žemės ūkio plotuose minta žiemkenčiais,

avižomis [104].


Р е зю м е 271

Muflonų patelės lytiškai subręsta 18,

patinai 30 mėnesių amžiaus. Kartais rujoja

ir jaunesni [104].

Rujoja spalio—lapkričio mėn. Kalniškių

miške laikomi aptvaruose muflonai

intensyviausiai rujoja lapkričio vidury, bet

kartais ruja tęsiasi iki sausio vidurio.

1981 m. čia rujojantys muflonai stebėti

net vasario 8—12 d. Per rują girdėti savotiški,

primenantys kriuksėjimą patinų balsai.

Vyresni patinai išveja iš patelių būrio

jaunus patinus, o tarpusavyje rungiasi

turnyrinėse kovose, trenkdamiesi vienas į

kitą ragų pamatais. Kartais žūva vienas

varžovas, o sukibus ragams — abu.

Nėštumo trukmė — 5,5 mėnesio. Pirmieji

jaunikliai atsiranda kovo mėn., dauguma

— balandžio ir gegužės mėn. Patelės

prieš ėriavimąsi atsiskiria nuo būrio ir

nuveja pernykštį jauniklį. Veda 1 (labai

retai — 2) jauniklius. Tik gimęs ėriukas

jau gali stovėti, o po kelių valandų — sekti

motiną. Po kelių savaičių patelė su juo

prisijungia prie būrio. Žuvus jaunikliui,

patelė gali rujoti antrą kartą. Tada ėriuką

atveda rudenį. Tik gimęs jauniklis

sveria 2—3 kg. Po 3 savaičių jo masė

padvigubėja. Pusės metų jauniklis jau

sveria 17—18 kg, o 1 metų — 22—23 kg

[1041.

Trečią—penktą mėnesį jaunikliui pradeda

augti ragai. Iki spalio pabaigos jie

užauga iki 20 cm ilgio. Lapkričio—gruodžio

mėn. ragas neauga, todėl jo pamatinėje

dalyje susiformuoja gili vagelė. Sausio

mėn. pradeda augti antrasis rago segmentas.

Antrais gyvenimo metais gruodžio

mėn., nustojus ragui augti, susiformuoja

antroji vagelė, o sausio mėn. pradeda

augti trečiasis segmentas ir t. t. Tipingi

muflono ragai išauga tik trečiais ar ketvirtais

gyvenimo metais (271 pav.). Ragai

auga visą gyvenimą, bet vyresnių patinų

— lėčiau, skersiniai voleliai būna

siauresni, kiekvienais metais vis ilgiau

trunka augimo pauzė. Vyresnių negu 9

metų patinų ragai gali net sutrumpėti, nes

užauga mažiau, negu nudyla [104].

Lietuvoje pavojingiausi muflono priešai

vilkai ir valkataujantys šunys. Jauniklius

gali papjauti lapės ir šernai. Muflonai

gali žūti keliuose, nuo įvairių traumų,

dėl nenormaliai išaugusių kanopų, patinai

— per turnyrines kovas. Pavojingiausios

infekcinės ligos — snukio ir nagų liga,

pasiutligė.

Parazitologiniu atžvilgiu ištirtas tik vienas

Kalniškių miške kritęs muflonas. Jo

plaučiuose aptikta daug apvaliųjų kirmėlių

Muellerius capillaris. plonosiose ir storosiose

žarnose — Bunostomum trigonocephalum,

o storosiose — Chabertia ovina

(J. K.).

Muflonų vertinama mėsa ir kailiai, o

ragai — medžioklės trofėjai.

Фауна Литвы

Млекопитающие

Резюме

Настоящая книга является сводкой по

териофауне Литвы, где отражены современный

видовой состав, распределение,

численность и степень изученности

млекопитающих республики.

Книга состоит из двух частей —

общей и систематической: в первой —

представлен краткий обзор литературы

по млекопитающим Литвы, истории их

исследования, а также формированию

и изменению видового состава в послеледниковое

время, во второй — даны

характеристики класса, отрядов и семейств,

определительные таблицы и

очерки по отдельным современным видам

млекопитающих (внешний вид,

размеры, распространение, численность,

биология, практическое значение

и др.), написанные в основном на

литовском материале.

Териофауна Литвы начала формироваться

15—13 тыс. лет тому назад,

когда территория освободилась от материкового

льда. Первыми обитателями

были виды арктического комплекса,

которые в начале голоцена исчезли.

Лесные виды территорию заселяли

позже, по мере потепления климата

и распространения лесов. В период теплого

атлантического климата широко

распространились виды южного происхождения:

тур, благородный олень,

кабан, лесной тарпан и др. С последующим

похолоданием и распространением

хвойных лесов их значение

уменьшилось. Кроме того, в позднем

голоцене на состав и динамику териофауны

все возрастающее влияние

оказывала хозяйственная деятельность

человека (прямое преследование промысловых

и вредных видов, изменение

ландшафтов и др.). В связи

с этим за последние 500—600 лет из

местной фауны выпал ряд видов: тур

(примерно в XV в.), зубр, благородный

олень, лесной тарпан (до XIX в.),

росомаха (до XVIII в.), бурый медведь

(последний убит в 1883 г.),

лесная кошка (время исчезновения

неизвестно).

В настоящее время наземная фауна

млекопитающих Литвы представляет

собой фауну смешанных лесов с элементами

фауны широколиственных

лесов Западной Европы (некоторые рукокрылые,

желтогорлая мышь, сони,

куницы, благородный олень, косуля,

кабан и др.) и восточноевропейской

тайги (лось, заяц-беляк). Большинство

видов в своем распространении связаны

с лиственными и смешанными лесами,

молодняками и кустарниками. Некоторые

виды являются обитателями прибрежных

зон внутренних водоемов и

открытых ландшафтов. Такой характер

териофауны находится в соответствии

с современным мозаичным ландшафтом

Литвы, обусловленным хозяйственной

деятельностью человека, и ее расположением

вблизи северной границы

смешанных лесов.

Ф а у н а Л и твы . М л е к о п и т а ю щ и е 272


В список териофауны Литвы включены

63 наземных и 5 видов морских

млекопитающих, представляющих 8

отрядов и 22 семейства. Возможно,

в дальнейшем будет установлено еще

несколько видов из насекомоядных

и рукокрылых или подтверждено обитание

тех, которые до сих пор включались

в список лишь на основе литературных

данных XVIII—XIX вв.

(малая белозубка, ночница Бехштейна,

малый подковонос).

Отряд насекомоядных представлен

5 видами. Наиболее обычными являются

еж, крот, обыкновенная и малая

бурозубки, реже встречается водяная

кутора. По последним данным, в Литве,

особенно в ее северо-восточной части,

распространен белогрудый, или восточноевропейский,

еж, но возможно обитание

и другого вида — обыкновенного,

или западноевропейского, ежа. Была

предпринята попытка интродуцировать

выхухоль в 1948 и 1957 гг., но она

не прижилась.

Из отряда рукокрылых достоверно

установлено 13 видов гладконосых.

Летом обитают и зимуют прудовая и

водяная ночницы, бурый ушан, европейская

широкоушка, поздний кожан и

северный кожанок; найдены только зимующие

— ночницы Наттерера и Брандта;

наблюдаются летом, но более многочисленны

во время осенних миграций

рыжая и малая вечерницы, нетопырь

Натузиуса, нетопырь-карлик и двухцветный

кожан. Распределение и численность

отдельных видов изучены

недостаточно.

Фауна грызунов состоит из 7 семейств

и 21 вида. Из них обитание

летяги в XX в. наблюдениями не

подтверждено. Однако ввиду скрытного

образа жизни и встречаемости

на соседних с Литвой территориях

нельзя с полной уверенностью отнести

ее к исчезнувшим видам.

Обыкновенная белка распространена

повсеместно, но промыслового значения

не имеет. Ее численность подвержена

значительным колебаниям

(рис. 90). Наибольшая плотность

(до 10—20 на 1000 га) наблюдается

в районах, где доминируют смешанные

и хвойные леса (рис. 91). Охота на

белку запрещена.

Бобр в начале XX в. постоянно

не обитал. В результате интродукции

в 1947, 1948 и 1959 гг., а также

иммиграции из Белоруссии и Калининградской

области в последние десятилетия

бобр вновь расселился на

всей территории Литвы, а его численность

возросла до 10 тыс. особей

(рис. 97, 98). В 1984 г. отловлено

1400 бобров.

Соневые представлены 4 видами,

среди которых чаще встречается, а в

некоторых местах даже стала обычной

орешниковая соня. Садовая, лесная

сони и полчок являются редкими

видами, известными лишь по единичным

находкам (рис. 105).

Из тушканчиковых обитает только

лесная мышовка, впервые найденная

в 1928 г. В последнее время выявлен

ряд местообитаний, но везде наблюдались

единичные особи.

В Литве обитает 7 видов мышей.

Домовая мышь, серая и черная крысы

являются синантропами, но в летнее

время они обитают и в природных

условиях. Серая крыса распространена

на всей территории, а черная

чаще встречается в восточной части

республики. При сравнении картины

распространения обоих видов в 50-е и

70-е годы (рис. 131, 132) отмечено

продвижение серой крысы с запада на

восток с одновременным отступлением

в том же направлении черной крысы.

Желтогорлая мышь является доминирующим

видом мышей в лесных, а полевая

— в открытых биотопах. Лесная

мышь относительно редка. Мышь-малютка

встречается во многих местах, но

везде малочисленна.

Семейство хомячьих представлено 6

видами полевок. Рыжая полевка является

доминирующим видом мелких

грызунов в лесах, а обыкновенная

полевка — в открытых биотопах. Для

обыкновенной полевки отмечена значительная

амплитуда колебания численности.

На культурных пастбищах

Средней Литвы в годы депрессии отлов

составляет примерно 0,1—0,2, а в годы

пика — до 47—58 полевок на 100 ловушко-суток.

Промежутки между пиками

—- 3—4 года.

Водяная полевка в характерных для

нее биотопах наблюдается повсюду, но

более многочисленна только в низовье

р. Нямунас. Пашенная полевка и полевка-экономка

распространены локально

и везде малочисленны.

Ондатра, интродуцированная в 1954 и

1956 гг., вскоре расселилась по всей

территории Литвы, но в динамике

ее численности наблюдаются резкие

колебания (рис. 146). Основная часть

(70%) популяции обитает в юго-восточной

части республики, отличающейся

густотой распределения водоемов

(рис. 147). Промысел начат с 1963 г.

Отряд зайцеобразных представлен 2

видами. Доминирующим видом является

заяц-русак, но в последние десятилетия

отмечается резкое снижение его

численности (рис. 154). В 1985 г. плотность

зайца-русака в отдельных районах

составляла от 3 до 38 особей

(в среднем — 12,8) на 1000 га биотопа

(рис. 155), или в 3 раза ниже,

чем в 60-е годы. Заяц-беляк является

редким видом, его плотность 1—2 на

1000 га лесной площади (рис. 162, 163).

В Балтийском море у берегов Литвы

наблюдались 2 вида зубатых китов.

Морская свинья часто встречалась до

конца 30-х годов. В последнее время

сведений о ее появлении не имеется.

В мае 1982 г. у побережья Куршской

косы и в районе курортного поселка

Швянтойи зарегистрировано появление

одной особи белухи.

Фауну хищных составляют 14 видов.

Волк является постоянным, но немногочисленным

компонентом биоценозов.

Его популяция, сильно возросшая

во время Великой Отечественной

войны, в 1981 —1985 гг. определялась

250—300 особями (рис. 171).

Постоянными местообитаниями волка

в Литве являются в основном большие

лесные массивы, в других местах он

появляется эпизодически (рис. 172).

Разрешается круглогодичный отстрел.

Красная лисица — доминирующий

вид хищных. Динамика ее численности

и плотность показаны на рис. 176 и

177. По многолетним наблюдениям,

лисица наиболее обычна в Средней

Литве.

Енотовидная собака является иммигрантом

из соседних республик. Появившись

в пятом десятилетии, к 70-м

годам она расселилась по всей территории

республики. Максимальная численность

наблюдалась в 70-х годах,

но позже снизилась вдвое (рис. 181).

В последние годы плотность енотовидной

собаки в среднем по республике

составляет 2—3 и лишь в некоторых

районах — до 4—6 на 1000 га

лесной площади (рис. 182). С 1970 г.

разрешается круглогодичный ее отстрел.

Бурый медведь с конца XIX в. в

Литве постоянно не обитает, но единичные,

по-видимому, случайно зашедшие

медведи наблюдались в 1967,

1975 и 1982 гг.

Из двух видов куниц в Литве обычна,

но не очень многочисленна лесная

(рис. 187), а каменная относится к

редким видам. Плотность куниц — от

1,5 до 8 (в среднем — 3) на 1000 га

лесной площади. Отстрел проводится

только по лицензиям.

Горностай и ласка встречаются на

всей территории республики, но данные,

характеризующие их численность,

отсутствуют.

Черный хорек в недавнем прошлом

был довольно обычен. В 1950—1960 гг.

ежегодно заготавливалось от 3 до 7

тыс. (в среднем 4,5 тыс.) шкурок.

В последние десятилетия заготовки

снизились примерно в 30 раз. В связи

с тем что хорек в основном добывается

вблизи населенных пунктов,

данные заготовок свидетельствуют о

снижении его численности в окрест-

1

18. Lietuvos fauna

Ф а у н а Л и твы . М л е к о п и т а ю щ и е 274


ностях поселков, что связано с перестройкой

старых деревень и исчезновением

хуторов. Численность хорька в

природных условиях не выяснена.

Европейская норка является очень

редким, исчезающим видом. Известны

лишь единичные ее встречи в бассейне

р. Мяркис (Южная Литва). Место

европейской норки в биоценозах заняла

американская, которая была выпущена

в 1950 и 1953 гг. на территории Северо-Восточной

Литвы, а также иммигрировала

из Калининградской области

в низовье р. Нямунас. В 1985 г. американская

норка наблюдалась в 35 (из

44) районах республики.

Барсук распространен по всей республике,

но промыслового значения

не имеет. В последние десятилетия

наблюдается снижение его численности

(рис. 202). Средняя плотность—

2,9 и лишь в некоторых районах — до

5—7 барсуков на 1000 га лесной

площади (рис. 203).

Выдра в XX в. всегда была малочисленна,

но в последние десятилетия

в связи с изменениями природных

условий ее численность упала до

500—600 (рис. 206). Выдра еще встречается

почти по всей республике (рис.

207), но почти везде редка. С 1975 г.

ее отстрел запрещен.

Рысь — единственный представитель

кошачьих — к 40-м годам в Литве почти

исчезла. В послевоенное время она

снова постепенно расселилась, а численность

увеличилась до 150—200

(рис. 210). Более или менее постоянно

обитает только в некоторых больших

лесах (рис. 211). С 1979 г. охота

на рысь запрещена.

Из обитающих в Балтийском море

ластоногих в территориальных водах

Литвы довольно часто, в том числе

и в последние два десятилетия, наблюдается

серый тюлень. Возможно

случайное появление кольчатой нерпы

и обыкновенного тюленя.

Отряд парнокопытных представлен

8 видами, среди которых кабан, косуля

и лось являются важнейшими объектами

охоты. К 1981 —1985 гг. число

кабанов возросло до 16—19 тыс.

(рис. 220). Средняя плотность— 10,

в некоторых районах — до 20 и более

кабанов на 1000 га лесной площади

(рис. 221). Объем отстрела — 70—

80 % от зимней численности популяции.

Косуля среди копытных по численности

занимает первое место (рис.

248). Наибольшая ее плотность наблюдается

в районах, где преобладают

раздробленные лиственные или смешанные

леса, окруженные сельхозугодьями

(рис. 249). В Южной Литве,

где мало лесов, косули круглый год

обитают на полях и в кустарниковых

зарослях. В 1974—1984 гг. ежегодно

отстреливается от 1,8 до 10,8 тыс.

(в среднем 6,3 тыс.) косуль.

Лось, почти уничтоженный в период

первой и второй мировых войн, в

последние десятилетия стал обычным

охотничьим видом. Максимальная его

численность (9—10 тыс.) наблюдалась

в начале 70-х годов, но позже, в связи

с увеличением отстрела до 2—2,6 тыс.,

несколько снизилась и сохраняется на

уровне 7—8 тыс. (рис. 255). Плотность

в 1981 —1985 гг.— от 1,8 до 7,7

(в среднем 4,1) на 1000 га лесной

площади (рис. 256).

Обитающие в настоящее время благородные

олени происходят из оленьего

парка, существовавшего до начала

XX в. в Жагарском лесу (Йонишкский

р-н), и иммигрантов с соседних

территорий. В 1956 г. — 37, а в

1972 г.— 14 оленей завезены из Воронежского

заповедника. В 1969—

1983 гг. проводился отлов местных

оленей и расселение их внутри республики.

В результате этих мероприятий

число оленей к 1985 г. возросло

до 10,9 тыс. (рис. 229). Средняя

их плотность по республике 5,8, а в

первичных очагах обитания — до 30—

60 на 1000 га лесной площади (рис.

230). В 1984 г. отстрелено 2,6 тыс.

оленей.

Лани, также паркового происхож

дения, в начале XX в. обитали в нескольких

местах, но позже исчезли

или были уничтожены в период войн.

В 1976—1977 гг. в целях акклиматизации

90 ланей завезено из ГДР,

Венгрии, Чехословакии и заповедника

Аскания Нова. В начале 1985 г. всего

в республике было 270 ланей.

Новыми видами парнокопытных в

Литве являются пятнистый олень и

муфлон. В 1954 г. 24 пятнистых оленя

были завезены из Шебалинского оленеводческого

хозяйства (Горно-Алтайская

обл.) и выпущены в Дубравском

лесу (Каунасский р-н). К 70-м годам

их поголовье возросло до 50—60 шт.

и на этом уровне остановилось. Расселение

не наблюдается.

Муфлоны завозились дважды: в

1976 г. — 24 из Аскании Нова и в

1977 г.— 39 из Чехословакии. К началу

1985 г. всего было 145 муфлонов.

С 1969 г. в Литве (Паневежский

р-н) существует зубропитомник, где

разводятся чистокровные беловежские,

или литовские, зубры. В 1973—

1976 гг. 17 родившихся в питомнике

зубров были выпущены на волю, но

опыт создания вольных стад зубров

в современных природных условиях

Литвы не дал положительных результатов.

В 1981 г. 12 зубров вывезены

на Украину. В начале 1985 г. в питомнике

было 19 зубров.

В морфологической характеристике

описываемых видов даются следующие

морфометрические данные (в

скобках приведены их сокращенные

обозначения, используемые в тексте):

масса тела (Q), длина тела (L), хвоста

(С), задней ступни (Р) и уха (А),

для рукокрылых дополнительно длина

козелка уха (Тг), предплечья (Ап)

и голени (Сг), размах крыльев (LtA),

для парнокопытных — высота тела в

холке (G) и объем груди (К).

Размеры черепа: длина — кондилобазальная

(КВі), лицевого отдела (VDi),

мозгового отдела (SDi), носовых костей

(Ni), твердого нёба (KGi), рострума

(Ri), верхнего ряда зубов (VDEi),

нижнего ряда зубов (ADEi), верхнего

ряда промежуточных зубов (для бурозубок)

(TDEi), диастемы (Di) и нижней

челюсти (AŽi), ширина — рострума

(Rp), скуловая (Sp), подглазничная

(РОр), межглазничная (ТОр),

заглазничная (UOp), мастоидная (Мр)

и мозговой коробки (DKp), высота —

мозговой коробки (DKa) и задней части

нижней челюсти (ŽŠa).

Fauna of Lithuania. Mammals 276

Summary 277

Fauna of Lithuania

Mammals

Summary

The present book gives an account of

mammals of Lithuania providing the most

recent information on the current distribution

and status of species, as well as on

the study level of mammals in the Republic.

The book consists of two parts — general

and systematic Part One embodies

a short review of literature on mammals

of Lithuania, on the history of their research,

as well as on the formation and

changes in species composition during

the Postglacial Period. Part Two deals

with the characterization of the class,

orders and families, it also contains keys

and sketches on certain current mammalian

species (external appearance, body

sizes, distribution, abundance, biology,

practical importance, etc.), this information

being mainly based on the data of

Lithuanian material.

The mammalian fauna of Lithuania

started to form 15,000—13,000 years ago,

when the territory became free from the

continental icecover. The first settlers are

said to be the species from the arctic complex,

which disappeared in early Holocene.

Forest species populated the territory

later with the raising in temperature

and spreading of forests. During the period

of warm Atlantic climate the species

of southern origin widely distributed,

such as the aurochs, red deer, wild boar,

wild horse and others. With the subsequent

fall of temperature and spreading

of coniferous forests their significance

decreased. Besides, in late Holocene anthropogenous

factors (direct pursuit of

commercial and harmful species, landscape

alterations, etc.) were found to have

ever-growing effect on the composition

and dynamics of mammals. In this connection

within the last 500—600 years a

number of species fell out from the local

fauna, namely, the aurochs (approximately

in the 15th century), European bison,

red deer, wild horse (until the 19th century),

wolverine (until the 18th century),

brown bear (the last was killed in 1883),

wild cat (the time is unknown).

At present the mammalian terrestrial

fauna of Lithuania is represented by the

fauna of mixed forests with some elements

of the fauna of broad-leaved forests in

West Europe (some Chiroptera, yellownecked

mouse, dormices, martens, red

deer, roe deer, wild boar, etc.) and

east-European taiga (moose, mountain

hare). Distribution of most of the species

is related to leaf-bearing and mixed forests,

undergrowths and bushes. Some species

are inhabitants of coastal zones of

inland waters and open landscapes. This

composition of mammalian fauna suits

well the present-day variegated landscape

of Lithuania, which is conditioned by

human economic activities and its location

near the northern boundaries of the

zone of mixed forests.

63 species of terrestrial and 5 species

of marine mammals, representing 8 orders

and 22 families, are included into the list

of mammalian fauna of Lithuania. It is

quite possible that in the future some more

species will be determined among the

Insectivora and Chiroptera orders, or the

inhabitance of the species (Crocidura

suaveolens, Myotis bechsteini and Rhinolophus

hipposideros), which up to now

have been included into the list, referring

only to the literature data from the 18th—

19th centuries, will be confirmed.

The order Insectivora comprises 5 species.

The most common of them are the

hedgehog, mole, pigmy and common

shrews, and the water shrew which is

encountered more occassionally. According

to the recent data, in Lithuania, especially

in her north-eastern part, Erinaceus

concolor is widespread, but there

are all the grounds to believe that there

is one more species — E. europaeus. Desmana

moschata was introduced in 1948

and 1957, but it did not acelimatize.

From the order Chiroptera there are

13 species of the Vespertilionidae family

that are really established, of which Myotis

daubentoni, M. dasycneme, Plecotus

auritus, Barbastella barbastella, Eptesicus

serotine and E. nilssoni are known to be

living in the summer season and hibernating;

M. nattereri and M. brandti are recorded

only as hibernating species; in

summer, but more numerous during the

autumn migrations, Myctalus noctula,

N. leisleri, Pipistrellus nathusii, P. pipistrellus

and Vespertilio murinus may be

observed. The distribution and abundance

of separate species have been insufficiently

studied.

The fauna of rodents contains 7

families and 21 species, of which the

inhabitance of Pteromys volans in the

20th century has not been confirmed by

observations. Nevertheless, in view of the

secretive living habits and frequency of

occurrence in the territories adjacent to

Lithuania, one cannot with firm certainty

attribute P. volans to extinct species.

Sciurus vulgaris is widespread over the

entire territory, but it is of no commercial

importance. The number of the animal

undergoes marked fluctuations (Fig.

91). The greatest density (up to 10—20

animals per 1,000 ha) is being observed

in the districts where mixed and coniferous

forests prevail. The hunting for the

red squirrel is prohibited.

Castor fiber in the beginning of the

20th century has not been a resident animal.

As a result of introduction in 1947,

1948 and 1959, as well as immigration

from Byelorussia and the Kaliningrad

Region during the last decades, the beaver

resettled over the whole territory in Lithuania

and its number increased up to

10,000 (Figs. 97, 98). In 1984, 1,400 beavers

were trapped.

The family Gliridae is represented by 4

species, among which Muscardimus avellanarius

is found to occur more frequently,

and in some places it is even registered

as a common species. Eliomys quercinus,

Dryomys nitedula and Glis glis are rare

species and known only from single records

(Fig. 105).

From the jerboas only Sicista betulina,

for the first time found in 1928, inhabits.

Recently a number of its habitats were

revealed, though only single specimens

have been observed.

In Lithuania 7 species of mice are

known to dwell. Mus musculus, Rattus

norvegicus and R. rattus are synanthropic

species, but in the summer season

they also live in natural environment.

R. norvegicus is widespread over the

whole territory, R. rattus being more

frequently encountered in the eastern part

of the Republic. While comparing the

distribution data of both species in the

sixth and eighth decades (Figs. 132, 133),

it has been noted that R. norvegicus moved

eastwards, whereas R. rattus simultaneously

retreated in the same direction.

Apodemus flavicolis is recorded to be a

prevailing mouse species in forest biotopes,

and A. agrarius in open ones. A. sylvaticus

is regarded as a comparatively rare species.

Micromys minutus can be encountered

in many places, though not numerous

everywhere.


Summary 279

The family Cricetidae is represented

by 6 species of voles. Clethrionomys glareolus

is considered a prevailing species

among small rodents in forests, Microtus

arvalis — in open biotopes. The population

number of M. arvalis is ascertained

to be widely fluctuating. In the years of

depression on cultured pastures of Middle

Lithuania their catch averages 0.1—0.2,

and in the peak years up to 47—58 voles

per 100 trap-days. The intervals between

population peaks are estimated to be 3—4

years.

Arvicola terrestris is generally found in

biotopes it mostly prefers, but more numerous

it is only in the lower reaches

of the Nemunas River. Microtus oeconomus

and M. agrestis are widespread locally,

though scanty everywhere.

Ondatra zibethica, after being introduced

in 1954 and 1956, soon settled over

the whole territory of Lithuania, but in

the dynamics of its abundance sharp fluctuations

are being observed (Fig. 146).

The greater part (70%) of the population

dwells in the south-eastern part of

the Republic, notable for numerous water

basins (Fig. 147). The hunting of the species

began in 1963.

The order Lagomorpha is represented

by 2 species. Lepus europaeus is a dominating

species, though a drastic decrease

in its number has been recorded within

recent decades (Fig. 154). In 1985, the

density of this species in separate districts

made up from 3 to 38 animals (12.8 on

the average) per 1,000 ha of biotope (Fig.

155) or 3 times lower than in the sixties.

L. timidus is considered a rare species,

its density being estimated at 1-2 animals

per 1,000 ha of forest area (Figs.

162, 163).

In the Baltic Sea at the coast of Lithuania

2 species of toothed whales have been

registered. Phocaena phocaena was frequently

encountered by the end of the

thirties. Lately, however, no information

was available on its occurrence. In May

of 1982, at the coast of the Kuršių Spit

and in the coastal waters of Šventoji the

occurrence of Delphinapterus leucas was

recorded. A single specimen was observed

there.

The Carnivora fauna includes 14 species.

Canis lupus is a habitual animal,

though not the numerous component of

biocenoses. Its population sharply increased

during the Second World War, in

1981 —1985 it was clearly defined by

250—300 animals (Fig. 171). Large forest

tracts are the main habitats of the

wolf in Lithuania, whereas in some other

places they seldom appear (Fig. 172).

The hunting is permitted all the year

round.

Vulpes vulpes is a pravailing species

of the Carnivora. The abundance dynamics

and density of this species are shown

in Figs. 176 and 177. According to the

many years’ observations the fox is more

common in Middle Lithuania.

Nyctereutes procyonoides has immigrated

from the neighbouring republics.

Having appeared in the fifth decade, until

the sixties it settled throughout the Republic.

The greatest number there has been

observed in the seventies, but later on it

reduced twofold (Fig. 181). In recent

years the population density of N. procyonoides

in the Republic averaged 2—3,

and only in some districts up to 4—6

animals per 1,000 ha of forest area (Fig.

182). Since 1970 the hunting has been

allowed the whole year round.

Ursus arctos does not regularly occur

in Lithuania since the end of the 19th

century, though in 1967, 1975 and 1982

single bears, occasionally wandering, were

noticed.

In Lithuania, of two species of martens

Martes martes is considered to be more

common, though not too numerous (Fig.

187), M. foina belonging to a rare species.

The density of martens is estimated

at 1.5 to 8 animals (3 on the average) per

1,000 ha of forest area. The hunting is

allowed only by licences.

Mustela erminea and M. nivalis can

be found all over the territory of the Republic,

but the data concerning their abundance

are absent. The abundance of M.

nivalis, seems to be higher.

Not long ago Mustela putorius was registered

as a quite common species. In

1950—1960, annually from 3,000 to

7,000 (at an average 4,500) of furs were

supplied. Within recent decades the supply

of furs decreased about 30 times. Though

the species is chiefly obtained in household

buildings, the data on the supply of

furs testify to the fact that the number

of M. putorius diminishes in the environs

of settlements, this being linked with the

reconstruction of old villages and removal

of isolated farmsteads. The abundance

of the species in natural environment

has not been ascertained.

Mustela lutreola is known as a very rare

and vanishing species. Only single specimens

are recorded in the Merkys River

basin (South Lithuania). In biocenoses

M. lutreola has been replaced by M. vison,

which in 1950 and 1953 was released on

the territory of north-eastern Lithuania,

and also immigrated from the Kaliningrad

Region to the lower reaches-of the Nemunas.

In 1985, M. vison was registered

in 35 (out of 44) districts of the Republic.

Meles meles is widespread all over the

Republic, but it is of no commercial importance.

In recent decades the reduction

in its number has been observed (Fig.

202). The average density is estimated

to be 2.9, and only in some districts up to

5—7 badgers per 1,000 ha of forest area

(Fig. 203).

Lutra lutra has always been scanty in

the 20th century, but in the last decades,

as a result of some changes in natural

environment, its number diminished to

500—600 (Fig. 206). The animal is still

met in the whole Republic (Fig. 207),

but almost everywhere is considered a

rare species. From 1975 its hunting was

forbidden.

Felis lynx — the only representative

of cats — has almost disappeared in Lithuania

by the thirties. In the post-war

years it gradually settled again, and its

number increased up to 150—200 (Fig.

210). More or less regularly it occurs in

some large forests (Fig. 211). Since 1979

the hunting for the lynx has been prohibited.

Of the total pinnipeds, inhabiting the

Baltic Sea, Halichoerus grypus, occurring

in the territorial waters of Lithuania, is

rather frequently observed, including the

last decades. An accidental occurrence of

Phoca hispida and Ph. vitulina is possible.

The order Artiodactyla is represented

by 8 species, of which Sus scrofa, Capreolus

capreolus and Alces alces are considered

the most important game resources.

By 1981 —1985 the abundance of S. scrofa

augmented to 16,000—19,000 (Fig.

220) . The average density is estimated

at 10 animals, in some districts — at 20

and more per 1,000 ha of forest area (Fig.

221) . The planned volume of hunting

accounts for 70—80 % from winter abundance

of the population.

Capreolus capreolus (Fig. 248) takes

the first place among ungulates in respect

to its number. The greatest density is observed

in the districts where parcelled

leaf-bearing and mixed forests, surrounded

by agricultural lands, prevail (Fig.

249). In South Lithuania where forests

are scanty, the animal inhabits fields and

bushes all the year round. In 1977—1984,

annually from 1,800 to 10,800 of C. capreolus

(6,300 on the average) were

hunted.

Alces alces, almost exterminated during

the First and Second World Wars,

in the last decades has become a common

game species. The peak number (9,000—

10,000) has been recorded in the seventies,

but later, when the hunting of this

animal increased up to 2,000—2,600, its

number slightly reduced and now it keeps

at a level of 7,000—8,000 (Fig. 255).

In 1981 —1985, the density of A. alces

was fixed from 1.8 to 7.7 animals (4.1

on the average) per 1,000 ha of forest

area (Fig. 256).

The present-day Cervus elaphus originated

from the deers of the game park

which existed in the Žagarė forest (Joniškis

District) up to the beginning of the

20th century, and from the immigrants


Literatūra 281

from the adjacent territories. In 1956, 37

animals of C. elaphus and 14 animals in

1972 were brought from the Voronezh

reservation. In 1969—1983, the catching

of local red deers and their settling within

the territory of the Republic have been

carried out. As a result of these measures

the number of red deers by 1985 increased

up to 10,900 (Fig. 229). The average

density in the Republic is established to

be 5.8, and in the primary foci of their

residence up to 30—60 animals per 1,000

ha of forest area (Fig. 230). In 1984,

2,600 of red deers were hunted.

Cervus dama, of the game park origin

too, in the beginning of the 20th century

inhabited some places, but later on, during

the wars, it disappeared or was exterminated.

In 1976— 1977, with a view to acclimatize,

90 animals of C. dama were imported

from the German Democratic Republic,

Hungary, Czechoslovakia and the

Askaniya Nova reservation. In the beginning

of 1985, this species was represented

by 270 animals in the Republic.

Cervus nippon and Ovis ammon musimon

are considered to be new species of

artiodactyles in Lithuania. In 1954, 24

sika deers, obtained from the deer-breeding

farm in the Gorno-Altai Region,

have been released in the Dubrava forest

(Kaunas District). By the seventies the

C. nippon population has grown to 50—60

head and settled at this level. The distribution

in other places was not observed.

O. a. musimon was imported twice: in

1976—24 animals from Askaniya Nova,

and in 1977—39 animals from Czechoslovakia.

By the beginning of 1985 a total

of 145 moufflons have been recorded.

In 1969, in Lithuania (Panevėžys District),

the nursery for Bison bonasus

where Belovezh-line bisons are bred was

established. In 1973—1976, 17 bisons,

born in this nursery, were turned loose.

However, the experiment of creating free

herds of bisons under present-day natural

environmental conditions of Lithuania did

not yield positive results. In 1981, 12 bisons

were transferred to the Ukraine. In

the beginning of 1985, 19 bisons were

registered in the nursery.

For the morphological characteristic

of the species described the following

morphometric data are drawn (their abbreviated

designations used in the text

are given in the brackets): body weight

(Q); lengths of body (L), tail (C), hind

foot (P) and ear (A); for bats additionally

lengths of ear tragus (Tr), forearm (An)

and shin (Cr), wingspread (LtA); for

artiodactyles — body height in withers

(G) and chest volume (K). Dimensions

of skull: condyle-basal length (KBi),

lengths of facial part (VDi), braincase

(SDi), nasal bones (Ni), hard palate

(KGi), rostrum (Ri), upper teeth

(VDEi), lower teeth (ADEi), upper intermediate

teeth (for shrews) (TDEi),

diastema (Di) and lower jaw (AŽi);

widths of rostrum (Rp), malar (Sp) and

braincase (DKp); suborbital (POp), interorbital

(TOp), postorbital (UOp) and

mastoid (Mp) widths; heights of braincase

(DKa) and lower jaw (ŽŠa).

Literatūra

1. Ahnlund H. Sexual maturity and breeding

season of the badger, Meles meles in Sweden// J.

Zool. 1980. Vol. 190, N 1.

2. Angermann R. Zur Okologie und Biologie

des Baumschlafers Dryomis nitedula (Pallas, 1779)

in der Waldsteppen zone// Acta theriol. 1963. Vol.

7, N 18.

3. Bakevičiūtė R., Beržinskas V. Ne tik kiškiai

kalti// Mūsų gamta. 1977. Nr. 10..

4. Baleišis R. Briedis. V., 1977.

5. Balevičius Z. Senovinė medžioklė// Mūsų girios.

1958. Nr. 10— 12.

6. Belke G. Mastologia, czyli Historya naturalna

zwierząt ssacych. Wilno, 1847— 1850. T. 1-3.

7. Bielova O. Pilkųjų kiškių veisimosi ypatumai//

Mūsų gamta. 1983. Nr. 10.

8. Bielova O. Pilkųjų ir baltųjų kiškių hibridai

Lietuvoje// Mūsų gamta. 1983. Nr. 12.

9. Bojanus L. De uro nostrate eiusųue sceleto

commentatio. Rozwazania nad žubrem i jego košelėm//

Žaki. nat. im. Ossolinskich. Wroclaw; Warszawa;

Krakow, 1965.

10. Brzęk G. Zoologiczne poglądy Krzysztofa

Kluka// Krzysztof Klūk przyrodnik i pisarz rolniczy.

Wroclaw; Warszawa; Krakow; Gdansk, 1976.

11. Czacki T. О litewskich i polskich prawach.

Krakow, 1861.

12. Červeny J., Horaček I. Comments on the life

history of Myotis nattereri in Czechoslovakia// Myotis.

1980— 1981. N 18— 19.

13. Eichwald E. Zoologia specialis. Wilna,

1828— 1831.

14. Eichwald E. Naturhistorische Skizze von

Lithauen, Wolynien und Podolien. Wilna, 1830.

15. Elisonas J. Stuburinių gyvulių zoologija.

V., 1920.

16. Elisonas J. Zoologijos sistematikos terminų

žodynėlis. K., 1920.

17. Elisonas J. Zoologijos vadovėlis. K., 1925.

18. Elisonas J. Myoxidae šeimynos atstovas Lietuvos

faunoje// Kosmos. 1927. Nr. 2—3.

19. Elisonas J. Elninių, arba elnių (Cervidae)

šeimos praeitis ir dabartinis jų stovis Lietuvoje//

Kosmos. 1927. Nr. 4, 5, 7; 1928. Nr. 3.

20. Elisonas J. Šuo vilkas (Canis lu p u s)// Žemės

ūkio akademijos metraštis 1927. K., 1928.

21. Elisonas J. Ką turime pasiskaityti apie įvairius

gyvulius lietuvių kalba, o apie Lietuvos fauną —

ir kitomis kalbom is// Žemės ūkio akademijos metraštis

1927. K., 1928.

22. Elisonas J. Keletas minčių apie elnių šeimos

fosilijas L ietuvoje// Kosmos. 1928. Nr. 123.

23. Elisonas J. Lietuvos fauną nagrinėjantys

veikalai// Kosmos. 1929.

24. Elisonas J. Kailiniai žvėrys// Mūsų kraštas.

1931. Nr. 29, 31, 33—35.

25. Elisonas J. Mūsų krašto fauna lietuvių tautosakoje//

Mūsų tautosaka. 1932. T. 5.

26. Elisonas J. Mūsų šalies žinduoliai. K., 1932.

T. 1—3.

27. Fedorowicz Z. Krajowe zwierząta ssące.

Wilno, 1928.

28. Fedorowicz Z. Fauna Polska w dzielach

Gabriela Rzączynskiego T. J. (1664— 1737). Wroclaw;

Warszawa; Krakow, 1966.

29. Fluckiger G. Vermehrte Anpassung des Tollwutvirus

an den Fuchs?// Tierarztliche Umschau.

1968. T. 23, N 8.

30. Gaisler J., Hanak V., Dungel J. A contribution

to the population ecology of Nyctalus noctule//

Prirodovedne prace ČSAV v Brne. 1979. T. 13, N 1.

31. Gilibert J. E. Indagatores naturae in Lithuania

— Vilnae, 1781.

32. Gražulevičius G. Stebėtas baltasis delfin

a s// Mūsų gamta. 1982. Nr. 9.-

33. Grevė K. Saugetiere Kur- Liv- Estlands.

Riga, 1909.

34. Harkonen T., Oskarsson O. Vastkustens knubbsalar//

Sveriges Natur. 1980. T. 72. N 5.

L ite r a tū r a 282


35. Hoffman M. Die Bisamratte. Leipzig, 1958.

36. Ivanauskas T. Lietuvos universiteto Zoologijos

muziejaus trumpi pranešim ai// Lietuvos universiteto

Matematikos-gamtos fak. darbai 1927— 1928.

K., 1928. T. 4.

37. Ivanauskas T. B riedis// Medžiotojas. 1929.

N r. 6.

38. Ivanauskas T. Kiek laiko trunka lapės nėštumas//Medžiotojas.

1933. Nr. 19.

39. Ivanauskas T. Išnykusi ir nykstanti Lietuvos

gyvūnija// Mūsų Rytojus. 1934. Nr. 92.

40. Ivanauskas T. Pasaulio žvėrys. V., 1973.

41. Ivanauskas T., Likevičienė N., Maldžiūnaitė

S. Vadovas Lietuvos žinduoliams pažinti. V.,

1964.

42. Ivanauskas T., Vailionis L. Lietuvos Gamtos

Tyrimo Stoties 1920 ir 1921 m. darbų apyskaita

su pastabomis apie Lietuvos fauną apskritai// Kosmos.

1922, 1923. Sąs. 1.

43. Jenkins D., Harper R. J. Fertility in European

otters (Lutra lu tra )// J. Zool. 1982. Vol.

197, N 2.

44. Jeziorskienė E. Šis tas apie žiurkes// Mūsų

gamta. 1975. Nr. 1.

45. Jonsson S. Der Luchs in Schw eden// Nationalpark.

1979, N. 22.

46. Jundzilla B. S. Zoologia, krotko zebrana//

Zwierząta ssące. Wilno, 1829. T. 1.

47. Jurkštas J. Kiek Lietuvoje būta vilkų?//


48. Jurkštas J. Vilkai ir jų medžioklė praeityje//


49. Juškaitis R. Kas gyvena inkiluose// Mūsų

gamta. 1984. Nr. 4.

50. Kaal M., Randla T. Ilvesest mele jahifaun

a s // Eesti ulukid. III. Tallinn, 1984.

51. Klucze do oznaczania kręgowcow Polski//

Ssaki Mammalia/ Red. K. Kowalski. Krakow,

1964. Cz. 5.

52. Klūk K. Zwierząt domowych i dzikich, osobliwie

krajowych, historyi naturalnej początki i gospodarstwo

T. 1. O zwierzętach ssących. Warszawa,

1779.

53. Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius

A. Lietuvos archeologijos bruožai. V., 1961.

54. Kumelski N., Gorski S. Zoologia, albo historia

naturalna zwierząt. Wilno, 1836— 1837. Cz.

1—3.

55. Kurowski W. Mysliwstwo w Polsce i Litwie.

Poznan, 1865.

56. Kvašninas-Samarinas M. Stumbrų radiniai

Lietuvoje ir jų rūšiavimo klausim as// Vytauto Didž.

Univ. Mat.-gamtos fak. darbai. 1933. T. 7.

57. Ladowski R. Historia naturalna Krolestwa

Polskiego, czyli zbior krotki, przez alfabet uložony

zwierząt, rošlin i mineralow znajdujących się w Polsce,

Litwie i prowincjach odpadlych. Krakow, 1783.

58. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. V., 1955.

T. 1.

59. Likevičienė N. Dėl vandeninio pelėno paplitimo

ir jo ekologijos// Liet. TSR MA darbai.

1956. 5. Ser. C.

60. Likevičienė N. Lietuvos TSR peliniai graužik

a i// Kand. dis. K., 1959. Mašinraštis.

61. Likevičienė N. Lietuvos kurmio paplitimas ir

biologija// Liet. TSR MA darbai. 1962. 3 (29).

Ser. C.

62. Likevičienė N. Paprastojo pelėno (Microtus

arvalis Pali.) biologija Lietuvos TSR sąlygomis//

Liet. TSR MA darbai. 1962. 1 (27). Ser. C.

63. Likevičienė N. Pilkasis kiškis. V., 1973.

64. Lochman J., Kotrly A., Hromas J. Dutoroha

zvėr. Praha, 1979.

65. Logminas V., Prūsaitė J., Virbickas J. Vadovas

Lietuvos stuburiniams pažinti. V., 1982.

66. Lukaszewicz K. T u r// Ochrona przyrody.

1952. R. 20.

67. Mačionis A. Vilniaus m am utas// Mokslas ir

gyvenimas. 1976. N r. 6.

68. Mačionis A. Stuburiniai gyvūnai. V., 1981.

69. Maldžiūnaitė S. Lietuvos miškinių kiaunių

biologija// Liet. TSR MA darbai. 1959. 1 (17). Ser.

C.

70. Maldžiūnaitė S. Barsukų biologija ir paplitimas

Lietuvoje// Liet. TSR MA darbai. 1960. 2

(22). Ser. C.

71. Maldžiūnaitė S. Ūdrų paplitimas Lietuvos

teritorijoje ir jų m ityba// Liet. TSR MA darbai.

1960. 3 (23). Ser. C.

72. Maldžiūnaitė S. Lietuvos TSR kiauniniai

plėšrūnai, jų biologija, gausumas ir ūkinė reikšm ė//

Kand. dis. V., 1963. Mašinraštis.

73. Marma B. Briedžių medžioklė ir sanitarija//

Mūsų girios. 1970. Nr. 10.

74. Matuzevičius A. Lūšis Lynx lynx L., jos paplitimas

Lietuvoje ir biologijos bruožai// Dipl. darbas.

V., 1972. Mašinraštis.

75. Michalak I. Reproduction, maternal and

social behaviour of the European water shrew under

laboratory conditions// Acta theriol. 1983. Vol.

28, N 1 — 8.

76. Miller G. S. Catalogue of the Mammals of

Western Europe. London, 1912.

77. Neal E. The Badger. — London, 1948.

78. Padaiga V. Miškas ir elniniai. V., 1969.

79. Paget R. J. Same particular observations

at a badger set over an eleven-year period// Naturalist.

1980. Vol. 105, N 953.

80. Palionienė A. Upinis bebras. V., 1970.

81. Paltanavičius S. Stebėjau šermuonėlius//


82. Pelikan J., Gaisler J., Rikli P. Naši savci.

Praha, 1979.

83. Petružis G., Padaiga V. Dėl tauriųjų elnių

populiacijos struktūros L ietuvoje// Girios. 1976.

N r. 2.

84. Petružis G., Padaiga V. Taurusis elnias:

ekologija, vaidmuo, gausum as// Girios. 1979. Nr.

10— 12.

85. Pielowski Z. Sarna. Warszawa, 1970.

86. Plater A. Spis zwierząt ssących, ptakow i

ryb krajowych. Wilno, 1852.

87. Polujanski A. Opisanie lasow Krolestwa Polskiego

i gubernij zachodnich Cesarstwa Rossyjskiego.

Warszawa, 1854.

88. Prapiestis J., Bakasėnas V. Pasiutligės epidemiologija

Lietuvos T S R // Sveikatos apsauga.

1982. Nr. 6.

89. Prirodovėdne prace ustavū ČSAV Brne,

1968, N 4.

90. Prūsaitė J. Bebrai Lietuvoje// Mūsų girios.

1957. Nr. 2.

91. Prūsaitė J. Usūrinio šuns (Nyctereutes procyonoides

Gray) plitimas ir mityba Lietuvoje//

Liet. TSR MA darbai. 1960. 2 (22). Ser. C.

92. Prūsaitė J. Lietuvos rudųjų lapių biologij

a / / Liet. TSR MA darbai, 1960. 3 (23). Ser. C.

93. Prūsaitė J. Lietuvos vilkų mityba ir veisimas

is// Liet. TSR MA darbai. 1961. 1 (24). Ser. C.

94. Prūsaitė J. Lietuvos žinduoliai. V., 1972.

95. Racey P. A., Swift S. M. Variation in gestation

length in a colony of pipistrelle bats (Pipistrellus

pipistrellus) from year to y e a r// J. Reprod. and

Fertil. 1981. Vol. 61. P. 123— 129.

96. Rimantienė R. Pirmieji Lietuvos gyventojai.

V., 1972.

97. Rzączynski G. Historia Naturalis Curiosa

Regni Poloniae, Magni Ducatus Lituaniae, annexarumque

provinciarum. Sandomiriae, 1721.

98. Rzączynski G. Auctuarium historiae naturalis

Regni Poloniae, Magnique Ducatus Lithuaniae,

annexarumque Provinciarum. Gedani, 1742.

99. Scibor J. Hodowla zubrow w Polsce// Hodowla

zubrow w Puszczy Bialowieskiej. Warszawa,

1965.

100. Stebbings R. E. A population study of bats

of the genus Plecotus// J. Zool. 1966. Vol. 150.

101. Tauriqs E. Latvijas ziditajdzivnieki. Riga,

1982.

102. Tyzenhauz K. Catalogus Avium et Mammalium

quae habitant in regionibus Europae positis

gradum 46—57° latitudinis septentrionalis et

35—37° longitudinis a Ferro. Riga, 1848.

103. Tyzenhauz K. Koszatki w lasach litewsk

ich // Biblioteka Warszawska, 1866. T. 2.

104. Tūrcke F., Schmincke S. Das Muffelwild.

Hamburg, Berlin, 1965.

105. Tursa G. Lietuvos miškų naujakuriai//


106. Vilniaus universiteto istorija 1803— 1940.

V., 1977.

107. Wagenknecht E. Die Altersbestimmung dės

erlegten Wildes. Berlin, 1972.

108. Wagenknecht E. Rotwild. Berlin, 1981.

109. Walker E. P. Mammals of the World. Vol.

1—2. Baltimore, 1968.

110. Wandeler A. I., Graf M. Der Geschlechtszyklus

weiblicher Dachse (Meles meles L.) in der

Schw eiz// Revue Suisse Zool. 1982, 89, N 4.

111. Wotschikowsky U. Luchs. Das Taurichen

um den L uchs// Sielmans Tierwelt. 1980. Bd. 4,

N 8.

112. Wroblewski K. Zubr Puszczy Bialowieskiej.

Poznan, 1927.

113. Wrzesniowski A. О turach w Europie a w

szczegolnošci w Polsce// Ateneum, Warszawa, 1880.

114. Zoologijos ir parazitologijos institutas

(trumpa raidos ir mokslinės veiklos apžvalga) / Parengė

P. Zajančkauskas, J. Prūsaitė, V. Petrauskas.

V., 1970.

115. Zoologijos ir parazitologijos institutas (pagrindiniai

raidos ir mokslinės veiklos bruožai) / Sudarytojai

J. Prūsaitė, V. Petrauskas. V., 1983.

116. Žagarės miškas. V., 1980.

117. Абеленцев В. И. Фауна Украіны. Киев,

T. 1. Вып. 3. 1968.

118. Абеленцев В. И. Об осеннем пролете

рукокрылых на юге Украины / / Вопросы териологии.

Рукокрылые. М., 1980.

119. Алексеева Е. И. Элементы группового

выкармливания у рыжей вечерницы//Млекопитающие

СССР: Тез. докл. III съезда ВТО. М.,

1982.

120. Айрапетьянц А. Э. Сони. Л., 1983.

121. Арнастаускене Т. О кокцидиях представителей

отряда хищных в Литовской С С Р //

Паразитологические исследования в Прибалтике.

Рига, 1976.

122. Арнастаускене Т. В. Кокцидии и кокцидиозы

домашних и диких животных Литвы.

Вильнюс, 1,985.

123. Арнастаускене Т., Казлаускас Ю. К

вопросу фауны кокцидий и гельминтов зайцев

в Л итве//А с1а parasitologica Lituanica. 1970.

Vol. 10.

124. Арнастаускене Т., Казлаускас Ю. Влияние

антропогенных факторов на популяции

зайца и формирование его паразитофауны в

Л итве//ІХ конф. Украинск. паразитол. об-ва.

Киев, 1980. Ч. 1.

125. Арнастаускене Т., Казлаускас Ю., Мальджюнайте

С. Естественные группировки кишечных

паразитов у мышевидных грызунов заказника

«Камша» и влияние на них биотопа, вида

и структуры популяции хозяина//A cta parasitologica

Lituanica. 1978. Vol. 16.

126. Арнастаускене T., Казлаускас Ю.,



Мальджюнайте C. Естественные группировки

эндопаразитов обыкновенных полевок, отловленных

на культурных пастбищах//Acta parasitologica


127. Арнастаускене T., Мальджюнайте C.

Кокцидии рыжей полевки: Фауна и ее группировки//АсІа

parasitologica Lituanica. 1981.

Vol. 19.

128. Арнастаускене T., Селюкайте 3., Мальджюнайте

С. О зараженности некоторых мышевидных

грызунов кишечными простейшими//

Теоретические и практические вопросы паразитологии.

Тарту, 1979.

129. Афанасьев Д. Материалы для географии

и статистики России, собранные офицерами

Генерального штаба: Ковенская губерния.

Спб. 1861.

130. Балейшис P. М. Данные о гибели лосей

в Литве за 1969 г.//Т р. АН ЛитССР. Сер. В.

1972. № 1(57).

131. Балейшис Р. М., Блузма П. П., Прусайте

Я. А. Предпочитаемость и значимость

разных компонентов зимних пастбищ лосей//

Копытные фауны СССР: Тез. докл. М., 1980.

132. Блейшис P. М., Падайга В. И. Влияние

лося на лесовозобновление в Литовской

ССР//Лесоведение, 1975. № 3.

133. Балейшис P. М., Прусайте Я. А. Питание

европейской косули в небольшом лиственном

лесу Северной Литвы в 1975— 1976 гг.//

Тр. АН ЛитССР. Сер. В. 1980. № 1(69).

134. Балейшис Р. М.,,Шкерис И. И. Интродукция,

переселение и мечение благородного

оленя в Л итве//Тр. АН ЛитССР. Сер. В. 1984.

№ 3(87).

135. Башеиина Н. В. Пути адаптации мышевидных

грызунов. М., 1977.

136. Белова О. П. Кормовое использование

лесных стаций зайцем-русаком в Литовской ССР

//Охотоустройство в специализированном лесном

хозяйстве: Тез. докл. Каунас—Гирионис,

1983.

137. Белова О. П. Кормовая адаптация

зайца-русака//Охотоустройство в специализированном

лесном хозяйстве: Тез. докл. Каунас—

Гирионис, 1983.

138. Беляков В. В., Балаян А. М., Романов

Ю. М. Итоги реакклиматизации речного

бобра на территории Калининградской области

//Т ез. докл. VI конф. по бобру. Воронеж, 1980.

139. Бизюлявичюс С. К. Итоги изучения

и задачи научно-исследовательской и практической

работы по проблеме трихинеллеза в Советской

Прибалтике//Актуальные проблемы паразитологии

в Прибалтике. Вильнюс, 1982.

140. Бизюлявичюс С., Буракаускас А., Кайрюкштис

И. и др. Ситуация трихинеллеза человека

и животных в Литовской С СР//М атериалы

докл. к III Всесоюз. конф. по проблемам

трихинеллеза человека и животных. Вильнюс,

1981.

141. Блузма П. П. Косуля в Литве (Эколого-морфологическая

характеристика): Автореф.

дис. ... канд. биол. наук. М., 1975.

142. Блузма П. П. Влияние дробности лесных

угодий на плотность населения косули//

Тр. II междунар. териологич. конгресса. Брно,

1978.

143. Бородин Л. П. Русская выхухоль.

Саранск, 1963.

144. Бородулина Т. Л., Благосклонов К. Н.

К биологии летяги (Pteromys volans)//Бю л.

МОИП. Отд. биол. 1951. Т. 56. Вып. 6.

145. Буракаускас А., Казакявичюс П. Эпизоотическая

ситуация бешенства диких животных

в Литовской ССР//Природноочаговые

инфекции и инвазии: Матер, науч. конф. Вильнюс,

1979.

146. Буша И. К. О зимовке рукокрылых в

Латвии//Сб. науч. тр. ЛатвГУ им. П. Стучки.

Рига, 1984.

147. Ветуляни Т. Проблема тарпана на фоне

новейших работ Академии наук СССР по истории

лошадей в Старом Свете//Зоол. журн.

1952. Т. 31. Вып. 5.

148. Виды фауны СССР и сопредельных

стран: Волк. М., 1985.

149. Виды фауны СССР и сопредельных

стран: Зубр. М., 1979.

150. Вилинский Д. А. Заметки об охоте

в Ковенской губернии//Журн. охоты. 1876. № 1.

151. Волович Г. Б. Ревизия пущ и переходов

звериных в бывшем Великом княжестве

Литовском, составленная Г. Б. Воловичем в

1559 г. Вильно, 1867.

152. Гептнер В. Г., Насимович А. А., Банников

А. Г. Млекопитающие Советского Союза:

Парнокопытные и непарнокопытные. М., 1961.

Т. 1.

153. Гептнер В. Г., Наумов Н. П., Юргенсон

П. Б. и др. Млекопитающие Советского

Союза: Морские коровы и хищные. М.,

1967. Т. 2. Ч. 1.

154. Гептнер В. Г., Слудский А. А. Млекопитающие

Советского Союза: Хищные (гиены и

кошки). М., 1972. Т. 2. Ч. 2.

155. Гептнер В. Г., Чапский К. К., Арсеньев

В. А. и др. Млекопитающие Советского

Союза: Ластоногие и зубатые киты. М., 1976.

Т. 2. Ч. 3.

156. Герберштейн С. Записки о московских

делах. СПб., 1908.

157. Голодушко Б. 3., Подутов Е. Е.

Материалы по экологии лесной сони в Беловеж

ской П ущ е// Фауна и экология наземных позвоночных

Белоруссии. Минск, 1961.

158. Граков H. Н. Лесная куница. М.,

1981.

159. Григорьев П. П. Крот и его добыча.

Минск, 1966.

160. Громов И. М., Поляков И. Я. Фауна

СССР. Млекопитающие: Полевки (Microtinae).

Л., 1977. Т. 3. Вып. 8.

161. Гуреев А. А. Фауна СССР. Млекопитающие:

Насекомоядные (Mammalia, Insectivora).

Л., 1979. Т. 4. Вып. 2.

162. Дежкин В. В. Охота и охотничье

хозяйство мира. М., 1983.

163. Езерскас Л. И. Посторонние обитатели

дуплянок в лесах Литовской ССР

и их влияние на птиц-дуплогнездников//Тр.

IV Прибалт, орнитологич. конф. Рига, 1961.

164. Езерскене Е. Эктопаразиты рыжей полевки

Clethrionomys glareolus Schreb. в условиях

Л итвы // Acta parasitologica Lituanica. 1974.

Vol. 12.

165. Заблоцкий M. А. Современные зубры

Беловежской П ущ и// Науч.-метод. зап. Гл. упр.

по заповедникам. 1947. Вып. 9.

166. Зайцев М. В. К систематике и диагностике

ежей подрода Erinaceus [Mammalia, Erinaceidae]

фауны С С С Р// Зобл. журн. 1984.

Т. 63. Вып. 5.

167. Исайковский П. Д., Белозар X. Ординация

королевских пущ в лесничествах бывшего

Великого княжества Литовского, составленная

Петром Далматом Исайковским и Христофором

Белозаром в 1641 году. Вильна, 1871.

168. Казлаускас Ю„ Мальджюнайте С. К изучению

гельминтофауны изолированных и неизолированных

микропопуляций мышевидных грызунов//

Acta parasitologica Lituanica. 1974.

Vol. 12.

169. Казлаускас Ю„ Прусайте Я. Гельминты

животных отряда хищных в Литве//Аша

parasitologica Lituanica. 1976. Vol. 14.

170. Казлаускас Ю., Пужаускас Р. О факторах,

влияющих на распространение гельминтов

косуль (Capreolus capreolus) в Л итве// Acta

parasitologica Lituanica. 1974. Vol. 14.

171. Казлаускас Ю., .Шлейкус П. Parafasciolopsis

fasciolaemorpha Ejsm., 1932 у лосей

Литовской C CP//A cta parasitologica Lituanica.

1962, Vol. 4.

172. Калугин С. Г. Итоги разведения зубров

в Кавказском заповеднике// Hodowla žubrow

w Puszczy Bialowieskiej. Warszawa, 1965.

173. Калугин С. Г. О состоянии популяции

«горных» зубров на Северо-Западном

К авказе// Успехи восстановления зубра. Варшава,

1969.

174. Карцов Г. Беловежская Пуща. СПб., 1903.

175. Каталог млекопитающих СССР. Л.,

1981.

176. Кириков С. В. Исторические изменения

животного мира нашей страны в XIII—

XIX вв. Сообщ. 4: Изменения ареалов соболя

и лесной куницы//Изв. АН СССР. Сер.

геогр. 1958. № 1.

177. Кириков С. В. Изменения животного

мира в природных зонах СССР (XIII—

XIX вв.): Лесная зона и лесотундра. М., 1960.

178. Кириков С. В. Промысловые животные,

природная среда и человек. М., 1966.

179. Киселене В., Мицкус А. К вопросу

гельминтофауны ондатры в Л и тве//Acta рагаsitologica


180. Кнорре Е. П. Экология л о ся// Тр.

Печоро-Илычского гос. заповедника. 1959. Вып. 7.

181. Козло П. Г. Данные по морфологии

бурого медведя//Березинский заповедник.

Минск, 1974.

182. Козло П. Г. Эколого-морфологический

анализ популяции лося. Минск, 1983.

183. Корева А. Материалы для географии

и статистики России: Виленская губерния. СПб.,

1861.

184. Корочкина Л. Н. О состоянии вольного

стада беловежских зубров в Беловежской

П ущ е// Успехи восстановления зубра.

Варшава, 1969.

185. Красная книга СССР. М., 1984. T. 1.

186. Кузиков И. В. Ареал серой крысы

в СССР в прошлом и настоящем//Экология

и медицинское значение серой крысы (Rattus

norvegicus Berk.). M., 1983.

187. Кузнецов Б. А. Материалы по фауне

млекопитающих Литовской С СР//Бю л. МОИП.

Отд. биол. 1954. Т. 59. Вып. 4.

188. Кузякин А. П. Летучие мыши. М., 1950.

189. Курское А. Н. Рукокрылые Белоруссии.

Минск, 1981.

190. Лавров Н. П. Акклиматизация ондатры

в СССР. М., 1957.

191. Лапинь И. И., Лиепа Г. К., Штраус У. Р.

Особенности морфологии белок в Латвийской

С СР//Ф ауна Латвийской ССР и сопредельных

территорий. Рига, 1961.

192. Лихачев Г. Н. Размножение орешниковой

сони на юге Московской области//Бюл.

МОИП. Отд. биол. 1966. Т. 71. Вып. 1.

193. Лихачев Г. Н. Рукокрылые Приокско-

Террасного заповедника// Вопросы териологии:


194. Мазинг М. В. О местах зимовки

рукокрылых в Эстонии//Вопросы териологии:


195. Мальджюнайте С. А. Определение

возраста лесных куниц и их возрастное соотно

Literatūra 286

Literatūra 287

шение в Литовской С С Р//Тр. АН ЛитССР. Сер.

В. 1957. № 3.

196. Мальджюнайте С. Некоторые данные

о паразитах куницеобразных Литовской ССР / /

Acta parasitologica Lituanica. 1959. Vol. 2.

197. Мальджюнайте C. А. Особенности роста

веса тела обыкновенной полевки модельной

популяции в лабораторных условиях// Тр. АН

ЛитССР. Сер. В. 1976. № 3(75).

198. Мальджюнайте С. А., Мажейките Р. Б.,

Груодис С. П. Мелкие млекопитающие на культурных

пастбищах Средней Литвы: 1. Видовой

состав мелких млекопитающих на недождеваемых

культурных пастбищах//Тр. АН ЛитССР,

Сер. В. 1981. № 4(76).

199. Мальджюнайте С. А., Прусайте Я. А.

Экология изолированной островной популяции

рыжей полевки: 1. Межвидовые отношения обитающих

на острове мелких млекопитающих/ /

Тр. АН ЛитССР. Сер. В. 1976. № 3(75).

200. Марма Б. Б. Экстенсивность некоторых

паразитарных заболеваний у оленей (Cervus

elaphus, Cervus nippon)//Международный конгресс

биологов-охотоведов: Тез. докл. и сообщ.

М„ 1969.

201. Меховский М. Трактат о двух Сарматиях.

М.; Л., 1936.

202. Милютин А. И. К вопросу о времени

появления серой крысы в Европе//Дикие животные

Эстонии. Таллин, 1983.

203. Михневич А. Памятная книга Ковенской

губернии. Ковно, 1862.

204. Насимович А. А. Енотовидная собака//Промысловые

животные СССР и среда их

обитания: Песец, лисица, енотовидная собака.

М„ 1985.

205. Огнев С. И. Звери СССР и прилежащих

стран. М.; Л., 1947. Т. 5.

206. Осмоловская В. И. К биологии барсуков

по материалам московского зоопарка//

Бюл. МОИП. Отд. биол. 1948. Т. 53. Вып. 3.

207. Паавер К. Л. Формирование териофауны

и изменчивость млекопитающих Прибалтики

в голоцене. Таллин, 1965.

208. Падайга В. И. Значение косули в

лесном хозяйстве и система мероприятий по

защите от нее лесовозобновления в Литовской

ССР: Автореф. дис. ... канд. биол. наук.

Таллин, 1965.

209. Падайга В. И. Допустимая плотность

косуль в лесах Литвы//Лесоведение. 1968.

№ 2.

210. Падайга В. Зимнее пространственное

распределение оленей в лесных охотничьих угодьях//Т

р. ЛитНИИ лесн. хоз-ва. 1973. Т. 14.

211. Падайга В. И., Марма Б. Б. Зараженность

косуль паразитами в зависимости от

плотности их популяций и условий обитания//

Зоол. журн. 1970. Т. 49. Вып. 2.

212. Панютин К. К. О размножении рыжей

вечерницы//Уч. зап. МОИП. Зоол. 1963. Т. 73.

Вып. 6.

213. Панютин К. К. Рукокрылые// Вопросы

териологии: Итоги мечения млекопитающих.

М„ 1980.

214. Петерсоне Г. Ю. Распределение летних

колоний некоторых видов рукокрылых в

Л атвии// Фаунистические, экологические и этологические

исследования животных. Рига, 1984.

215. Попов В. А. Материалы по экологии

норки в результате акклиматизации ее в Татарской

АССР//Тр. Казанск. филиала АН СССР.

Сер. биол. и с.-х. наук. 1949. Т. 2.

216. Прусайте Я. А., Балейшис Р. М.,

Блузма П. П. Состав кормов европейской косули

в зависимости от лесистости обитаемой территории//

Тр. АН ЛитССР. Сер. В. 1983.

№ 4(84).

217. Прусайте Я. А., Блажис А. С., Балейшис

Р. М. Интенсивность размножения и

плодовитость европейской косули в Северной

Л итве//Тр. АН ЛитССР. Сер. В. 1977. № 3(79).

218. Прусайте Я. А., Мальджюнайте С. А.

Размножение изолированной (островной) популяции

рыжей полевки. 1980. Деп. в

ЛитНИИНТИ. № 667—80.

219. Прусский В. К. О восстановлении в

Польше диких лошадей, называемых тарпанам

и // Зоол. журн. 1965. Т. 44. Вып. 9.

220. Романов В. С. Разведение зубров в

Беловежской Пуще//Нобо\ѵІа zubrow w Puszczy

Bialowieskiej. Warszawa, 1965.

221. Руковский H. H. Особенности зимнего

поведения выводка рысей (Lynx lynx L.) Вопросы

териологии: Поведение млекопитающих.

М„ 1977.

222. Румбутис С. П. Данные о питании

ушастой совы (Asio otus) и серой неясыти

(Strix aluco) в Среднелитовской низменности//

Экологические исследования и охрана птиц Прибалтийских

республик. Каунас, 1982.

' 223. Саблина Т. Б. Копытные Беловежской

Пущи. М.; Л., 1955.

224. Самарский А. С., Самарский С. Л.

Некоторые вопросы экологии сони-полчка (Glis

glis L.) в условиях лесостепной Украины// Экология.

1980. № 1.

225. Сержанин И. Н. Млекопитающие Белоруссии.

Минск, 1961.

226. Силантьев А. А. Обзор промысловых

охот в России. СПб., 1898.

227. Соколов В. Е. Систематика млекопитающих.

М„ 1973. T. 1; 1977. Т. 2; 1979, Т. 3.

228. Соколов И. И. Фауна СССР. Млекопитающие:

T. 1. Вып. 3. Копытные звери (отряды

Perissodactyla и Artiodactyla). М.; Л.,

1959.

229. Сологор Е. А. К изучению питания

Vespertilio serotinus// Вопросы териологии: Рукокрылые.

М., 1980.

230. Сосновцева В. Н. Явление осеннего

гона у лесного нетопыря (Pipistrellus nathusii

Keys, et В1а.)//Материалы 1-го Всесоюз. совещ.

по рукокрылым. Л., 1974.

231. Станкевичюс В. Результаты исследования

некоторых видов домашних и диких животных

на трихинеллез в Литовской С С Р//П а-

разитологические исследования в Прибалтике.

Рига, 1976.

232. Стрелков П. П. Оседлые и перелетные

виды летучих мышей в европейской части

СССР. Сообщ. 2 // Бюл. МОИП. Отд. биол. 1971.

Т. 77. Вып. 5.

233. Стрелков П. П., Бунтова Е. Г. Усатая

ночница (Myotis mystacinus) и ночница Брандта

(Myotis brandti) в СССР и взаимоотношения

этих видов. Сообщ. 1//Зоол. журн. 1982. Т. 61.

Вып. 8.

234. Стрелков П. П. Усатая ночница (Myotis

mystacinus) и ночница Брандта (Myotis

brandti) в СССР и взаимоотношение этих видов.

Сообщ. 2//Зоол. журн. 1983. Т. 62. Вып. 2.

235. Стуканова T. Е. О половом созревании

самок рукокрылых на юго-востоке Западной

Сибири//Млекопитающие СССР: Тез. докл.

III съезда ВТО. М., 1982. Т. 2.

236. Таугинас И. С. Оценка запаса кормов

для оленей на деревьях осины: 2. Потенциальный

запас кормов на лесосеках//Тр. АН ЛитССР.

Сер. В. 1983. № 1 (81).

237. Таугинас И. С., Бальчяускас Л. П.,

Блузма П. П. Сезонная изменчивость сети

троп благородных оленей в типичном лесу Северной

Литвы/ / Бюл. МОИП. Отд. биол. 1983.

Т. 88. Вып. 6.

238. Терновский Д. В. Биология куницеобразных.

Новосибирск, 1977.

239. Томилин А. Г. Звери СССР и прилежащих

стран: Китообразные. Т. 9. М., 1957.

240. Хаткявичюс А. В. Зависимость размеров

ущерба, нанесенного лесному хозяйству оленьими,

от плотности их населения и некоторых

факторов среды обитания//Охотоустройство в

специализированном лесном хозяйстве: Тез.

докл. Каунас—Гирионис, 1983.

241. Цветкова А. А. Особенности размножения

степной и лесной мышовок на Южном

У рале// Экология. 1978. № И.

242., Шило Р.,. Тамаровская М. Размножение

выдры в неволе//Охота и охотничье хозво.

1981. № 7.

243. Явруян Э. Г. Распространение и экология

ушана (Plecotusauritus L.) в Армении

и Нахичеванской А С С Р// Материалы 1-го

Всесоюз. совещ. по рукокрылым. Л., 1974.

244. Янулайтис 3. П. Индивидуальная территория

зимних стад кабана в зоне влияния

подкормочных площ адок// Роль науки в

создании лесов будущего. Л., 1981.

245. Янулайтис 3. П. Питание кабана в

агролесоландшафте Литовской ССР//Охотоустройство

в специализированном лесном хозяйстве:

Тез. докл. Каунас—Гирионис, 1983.

246. Янулайтис 3., Падайга В. Продуктивность

популяции и управление численностью

кабана в Литовской ССР//Вопросы лесного

охотоведения и недревесной продукции леса.

М., 1984.

Lietuviškų vardų rodyklė

288

Lietuviškų vardų rodyklė 289

Lietuviškų vardų rodyklė

Arklys laukinis 8, 14, 15

— miškinis 7, 13, 15

atrajotojai 225

audinė europinė 18, 168, 197

— kanadinė 18, 168, 200

ausylis pilkasis 49, 52

— rudasis 48, 67

avi jautis 12, 13

banginiai 12, 23, 28, 161

— dantytieji 162

— ūsuotieji 162

banginis baltasis 162, 164

barsukas 8, 13, 166, 206

bebras kanadinis 100

— upinis 7, 11, 13, 17, 18, 92,

100

bebriniai 100

briedis 11, 12, 13, 18, 226, 253

burundukai 97

danielius 12, 227, 240

daugiagumburiai 23

delfinas baltasis 164

delfininiai 162

elnias dėmėtasis 18, 226, 243

— šiaurinis 12, 13

— taurusis 13, 15, 16, 18, 226,

233

elniniai 11, 232

ernis 7, 8, 12, 13, 16

ežiniai 30

ežys baltakrūtis 29, 30

— paprastasis 8, 32

graužikai 10, 23, 28, 91

jenotas 178

kaguanai 23

kanopiniai 10, 14, 24

katė miškinė 13

kariniai 214

kiaulė jūros 162

kiauliniai 227

kiaunė akmeninė 167, 190

— miškinė 13, 18, 167, 186

— naminė 190

kiauniniai 11, 186

kirstukas baltadantis 38

— nykštukas 30, 40


— vandeninis 18, 29, 41

kirstukiniai 38

kiškėniniai 151

kiškiažvėriai 23, 28, 151

kiškiniai 151

kiškis baltasis 12, 13, 17, 18, 152,

158

— hibridinis 161

— pilkasis 11, 13, 17, 18, 152

kurmėnas 34

kurminiai 34

kurmis 29, 35

lapė poliarinė 12, 13

— rudoji 7, 13, 166, 173

lentingai 12

lygianosiniai 51

lokiniai 183

lokys rudasis 8, 12, 13, 17, 166,

183

lūšis 11, 12, 13, 166, 214

mamutas 12

mangutas 178

meška rudoji 183

miegapelė ąžuolinė 92, 111

— didžioji 9, 92, 114

— lazdyninė 9, 92, 107

— miškinė 9, 92, 112

miegapelės afrikinės 107

miegapeliniai 18, 106

muflonas 12, 18, 227, 267

nakviša mažasis 49, 77

— rudasis 49, 73

narvaliniai 164

neatrajotojai 225, 227

nepilnadančiai 23

ondatra 11, 18, 94, 146

opšras 206

opšrus 206

pasagnosiniai 48

pasagnosis mažasis 48

pelė dirvinė 18, 121

— geltonkaklė 18, 94, 123

— mažylė 93, 128

— miškinė 94, 126

— naminė 18, 93, 119

pelėausis Bechšteino 51

— Branto 51, 62

— didysis 50, 52

— kūdrinis 51, 52

— Natererio 50, 65

— ūsuotasis 51, 52

— vandeninis 51, 59

pelėnai 134

pelėnas dirvinis 139

— miškinis 135

— paprastasis 11, 18, 95, 139

— pelkinis 95, 143

— pievinis 95, 144

— pilkasis 139

— rudasis 94, 135

— vandeninis 18, 94, 137, 143

peliniai 10, 11, 118

pirmažvėriai 23

plačiaausis europinis 48, 71

plėšrieji 10, 23, 28, 165

plikšnys dvispalvis 50, 89

porakanopiai 23, 28, 225

primatai 23

raganosis gauruotasis 12

ruoniai 12, 23, 28, 219

— tikrieji 219

ruonis dėmėtasis 221

— ilgasnukis 219, 222


ruonis pilkasis 222

— žieduotasis 220

sabalas 8, 17

sicista beržinė 93, 116

sicistiniai 116

sicistos 116

stirna europinė 11, 18, 226, 246

— sibirinė 248

stumbras 7, 8, 9, 11, 15, 227,

260

— kaukazinis 262

— lietuviškasis 262

— pirminis 9, 12, 13

suslikai 97

šermuonėlis 12, 167, 192

šernas 11, 13, 18, 225, 227

šeškas juodasis 167, 203

šikšniukas Natuzijaus 49, 79

— nykštukas 49, 82 ■1

šikšnys dvispalvis 89

— Natuzijaus 79

— šiaurinis 50, 87

— vėlyvasis 50, 84

šikšnosparniai 9, 10, 11, 18, 23,

24, 28, 43

— didieji 43

— mažieji 43

šikšnosparnis ausytasis 67

— Natererio 65

— plačiaausis 71

— vandeninis 59

šokliniai 116

šuniniai 11, 168

šuo jūros 221

— usūrinis 18, 166, 178

švilpikai 97

tarpanas 13, 15

tauras 7, 8, 9, 13, 14, 15

teromorfai 23

trigumburiai 23

ūdra 12, 13, 18, 167, 210

vabzdžiaėdžiai 9, 10, 11, 23, 24,

28

vilkas 8, 12, 21, 166, 168

vilpišys 8, 13, 16

voverė paprastoji 13, 92, 97

— skraiduolė 92, 95

— teleutka 98

voveriniai 97

žebenkštis 167, 195

žinduoliai 19

— kloakiniai 23

— placentiniai 23

— sterbliniai 23

— tikrieji 23

žiurkė juodoji 18, 93, 133

— naminė 133

— pilkoji 18, 93, 130

— rudoji 130

— vandeninė 137

žiurkėniniai 134

žvėriadančiai 23

žvyne 130

19. Lietuvos fauna

Lotyniškų vardų rodyklė 291)

Lotyniškų vardų rodyklė 291

Lotyniškų vardų rodyklė

Alces alces 226, 253, 279

Alopex lagopus 12

Apodemus agrarius 94, 121,

277

— flavicolis 94, 123, 277

— sylvaticus 94, 126, 277

Artiodactyla 28, 225, 279

Arvicola terrestris 94, 278

Barbastella barbastella 48, 71.

277

Bison bonasus 227, 260, 280

— — caucasicus 262

— priscus 9, 12, 13

Bos primigenius 9, 14

— trochoceros 14

Bovidae 260

Canidae 168

Canis lupus 166, 168, 278

Capreolus capreolus 226, 246,

279

— — pygargus 248

Carnivora 28, 165, 278

Castor canadensis 100

— fiber 17, 92, 100, 277

Castoridae 100

Cervidae 232

Cervus dama 227, 240, 280

— elaphus 16, 226, 233, 279

— nippon 226, 243, 280

Cetacea 28, 161

Chiroptera 28, 43, 276, 277 .

Clethrionomys glareolus 94, 135,

278

Coelodonta antiquitatis 12

Cricetidae 134, 278

Crocidura suaveolens 38, 277

Delphinapterus leucas 162, 164,

278

Delphinidae 162

Desmana moschata 34, 35, 277

Dipodidae 116

Dryomis nitedula 92, 112, 277

Eliomys quercinus 92, 111, 277

Eptesicus nilssoni 50, 87, 277

— serotinus 50, 84, 277

Equus gmelini 15

— — silvaticus 15

Erinaceidae 30

Erinaceus concolor 29, 30, 32,

277

— europaeus 32, 277

— — centralrossicus 32

— — roumanicus 32

— roumanicus 32

Felidae 214

Felis lynx 166, 214, 279

— silvestris 16

Gliridae 106, 277

Glis glis 92, 114, 277

Graphiurus 107

Gulo gulo 16

Halichoerus grypus 219, 222,

279

Insectivora 23, 28, 277

Lagomorpha 28, 151, 278

Leporidae 151

Lepus europaeus 17, 152, 278

— — europaeus 153

— — hibridus 153

— timidus 17, 152, 158, 278

Lutra lutra 167, 210, 279

Mammalia 19

Mammuthus primigenius 12

Martes foina 167, 190, 278

— martes 167, 186, 278

— zibellina 17

Megachiroptera 43

Meles meles 166, 206, 279

Microchiroptera 43

Micromys minutus 93, 128, 277

Microtinae 134

Microtus agrestis 95, 144, 278

— arvalis 18, 95, 139, 278

— oeconomus 95, 143, 278

Monodontidae 164

Monotremata 23

Multituberculata 23

Muridae 118

Murinae 118

Mus musculus 93, 119, 277

Muscardinus avellanarius 92,

107, 277

Mustela erminea 167, 192, 278

— lutreola 168, 197, 279

— nivalis 167, 195, 278

— putorius 167, 203, 279

— vison 168, 200, 279

Mustelidae 186

Myotis bechsteini 51, 277

— brandti 51, 62, 277

— dasycneme 51, 52, 277

— daubentoni 51, 59, 277

— myotis 50, 52

— mystacinus 51, 52

— nattereri 50, 65, 277

Mysticeti 162

Neomys fodiens 29, 41

Nyctalus leisleri 49, 77, 277

— noctula 49, 73, 277

Nyctereutes procyonoides 166,

277

Nonruminantia 227

Ochotonidae 151

Odontoceti 162

Ondatra zibethica 94, 146, 278

Ovibos moschatus 13

Ovis ammon musimon 227, 267,

280

Pantotheria 23

Phoca hispida 220, 279

— vitulina 220, 279

Phocaena phocaena 162, 278

Phocidae 219

Pinnipedia 28, 219

Pipistrellus nathusii 49, 79, 277

— pipistrellus 49, 82, 277

Plecotus auritus 46, 67, 277

— austriacus 49, 52

Prototheria 23

Pteromydae 95

Pteromys volans 92, 95, 277

Rangifer tarandus 13

Rattus norvegicus 93, 130, 277

— rattus 93, 133, 277

Rhinolophidae 48

Rhinolophus hipposideros 48,

277

Rodentia 28, 91

Sciuridae 97

Sciurus vulgaris 92, 97, 277

— — exalbidus 98

Sicista betulina 93, 116, 277

Sorex araneus 30, 38

— minutus 30, 40

Soricidae 38

Suidae 227

Sus scrofa 225, 227, 279

Talpa europaea 29, 35

Talpidae 34

Theria 23

Theriodontia 23

Theromorpha 23

Ursidae 183

Ursus arctos 17, 166, 183, 278

Urus nostras 9

Vespertilio murinus 50, 89, 277

Vespertilionidae 51, 277

Vulpes vulpes 166, 173, 278

Zapodidae 116

Zapodinae 116

У к а з а т е л ь р у с с к и х н а з в а н и й 292

Index 293

Указатель русских названий

Барсук 206, 274

белка обыкновенная 97, 272

белозубка малая 272

белуха 164, 273

бобр речной 100, 272

бурозубка малая 40, 272

— обыкновенная 38, 272

вечерница малая 77, 272

— рыжая 73, 272

волк 168, 273

выдра 210, 274

выхухоль 272

гладконосые 272

горностай 192, 273

грызуны 272

еж белогрудый 30, 272

— обыкновенный 272

зайцеобразные 273

заяц-беляк 158, 271, 273

— — русак 152, 273

зубр 271, 275

кабан 227, 271, 274

киты зубатые 273

кожан двухцветный 89, 272

— поздний 84, 272

кожанок северный 87, 272

косуля 246, 271, 274

кошка лесная 271

крот обыкновенный 35, 272

крыса водяная 137

— серая 130, 272

— черная 133, 272

куница каменная 190, 273

— лесная 186, 273

куницы 271

кутора водяная 41, 272

лань 240, 275

ласка 195, 273

ластоногие 274

летяга 95, 272

лисица красная 173, 273

лось 253, 271, 274

медведь бурый 183, 271, 273

муфлон 267, 275

мышовка лесная 116, 272

мышь домовая 119, 272

— желтогорлая 123, 271, 272

— лесная 126, 272

— — малютка 128, 272

— полевая 121, 272

насекомоядные 272

нерпа кольчатая 220, 274

нетопырь Натузиуса 79, 272

— — карлик 82, 272

норка американская 200, 274

— европейская 197, 274

ночница Бехштейна 272

— Брандта 62, 272

ночница водяная 59, 272

— Наттерера 65, 272

— прудовая 52, 272

олень благородный 233, 271, 274

— пятнистый 243, 275

ондатра 146, 273

парнокопытные 274

пасюк 130

подковонос малый 272

полевка водяная 137, 273

— крысоголовая 143

— обыкновенная 139, 273

— пашенная 144, 273

— рыжая 135, 272

— темная 144

— экономка 143, 273

росомаха 271

рукокрылые 271, 272

рысь 214, 274

свинья морская 162, 273

собака енотовидная 178, 273

соневые 271, 272

соня лесная 112, 272

— орешниковая 107, 272

— полчок 114, 272

— садовая 111, 272

тарпан лесной 271

тур 271

тушканчиковые 272

тюлень длинномордый 222

— обыкновенный 221, 274

— серый 222, 274

ушан бурый 67, 272

хищные 273

хомячьи 272

хорек черный 203, 273

широкоушка европейская 71, 272

Index

Aurochs 276

badger Old World 206

barbastelle common, western 71

bat Daubenton’s 59

— Leisler’s 77

— long-eared 67

— Natterer’s 65

— northern 87

— particolored 89

— pond 52

— serotine 84

bear brown 183, 276

beaver European, Eurasian 100

bison European 260, 276, 280

boar wild 227, 276

cat wild 276

deer fallow 240

— red 233, 276

— roe 246, 276

— sika 243

dog racoon 178

dormices 276

dormouse common 107

— edible 114

-— forest 112

-— garden 111

ermine 192

fox red 173

hare European 152

— mountain 158, 276

hedgehog East European 30,

277

horse wild 276

jerboas 277

lynx 214

martens 276, 278

marten beach, stone 190

— pine 186

mink American, eastern 200

— European 197

mole common 35, 277

moose 253, 276

moufflon European 267

mouse birch 116

— harvest 128

— house 119

— striped 121

— wood 126

— yellow-necked 123, 276

muskrat 146

noctule common 73

— lesser 77

otter Eurasian river 210

porpoise common 162

rat black, house 133

— brown, common, Norway

130

rodents 277

seal gray 222

— harbor 221

— ringed 220

serotine common 84

shrew common 38, 276

— pigmy 40, 276

— water 41, 276

squirrel flying 95

— red. 97

stoat 192

vole bank 135

— common 139

— field 44

— root 143

— water 137

weasel 195

whale white 164

whales toothed 278

wolf 168

wolverine 276

pinnipeds 279

pipistrelle common 82

— Nathusius 79

polecat European 203

244

Turinys

Pratarmė ........................................................

Žinduolių tyrimo istorija ................................

Teriofaunos formavimasis ir sudėtis .............

Klasė Žinduoliai — Mammalia ...................

Kūno ir kaukolės matavimas ...........................

Būrys Vabzdžiaėdžiai — Insectivora .............

Šeima Ežiniai — Erinaceidae ......................

Šeima Kurminiai — Talpidae ........................

Šeima Kirstukiniai — Soricidae .....................

Būrys Šikšnosparniai — Chiroptera ............

Šeima Lygianosiniai — Vespertilionidae .......

Būrys Graužikai — Rodentia .........................

Šeima Voverės skraiduolės - Pteromyidae ....

Šeima Voveriniai — Sciuridae ....................

Šeima Bebriniai — Castoridae ........................

Šeima Miegapeliniai — Gliridae ..................

Šeima Šokliniai — Dipodidae ..........................

Šeima Peliniai — Muridae ..............................

Šeima Žiurkėniniai — Cricetidae ...................

Būrys Kiškiažvėriai — Lagomorpha ..............

Šeima Kiškiniai — Leporidae ......................

5

7

12

19

24

28

30

34

38

43

51

91

95

97

100

106

116

118

134

151

151

Būrys Banginiai — Cetacea ............................. 161

Pobūris Dantytieji banginiai — Odontoceti .... 162

Šeima Delfininiai — Delphinidae ................... 162

Šeima Narvaliniai — Monodontidae ............ 164

Būrys Plėšrieji — Carnivora ........................ 165

Šeima Šuniniai — Canidae ............................ 168

Šeima Lokiniai — Ursidae ............................ 183

Šeima Kiauniniai — Mustelidae ...................... 186

Šeima Katiniai — Felidae ................................ 214

Būrys Ruoniai — Pinnipedia ......................... 219

Šeima Tikrieji ruoniai — Phocidae ................ 219

Būrys Porakanopiai — Artiodactyla................ 225

Šeima Kiauliniai — Suidae .......................... 227

Šeima Elniniai — Cervidae ........................... 232

Šeima Dykaraginiai — Bovidae .................... 260

Фауна Литвы. Млекопитающие. Резю ме..... 271

Fauna of Lithuania. Mammals. Sum m ary........ 276

Literatūra .......................................................... 281

Lietuviškų vardų rodyklė ................................. 288

Lotyniškų vardų rodyklė ................................. 290

Указатель русских названий животных ....... 292

Angliškų vardų rodyklė .................................... 293

Li234

Lietuvos fauna / Redkol.: V. Kontrimavičius

(pirm.) ir kt.— V.: Mokslas, 1988—

295 p.

T. 1: Žinduoliai / J. Prūsaitė, R. Mažeikytė,

D. Pauža ir kt. Sudarė J. Prūsaitė.— 295 p.: iliustr.—

338. Aut. nurodyti antr. lapo kt. pusėje.— Santr.:

rus., angį.— Bibliogr.: p. 281—287. R-klės: p. 288—

292.

L e i d i n y j e a p r a š y t a 6 8 L i e t u v o j e a p t i n k a m o s ž i n d u o l i ų r ū š y s .

A p i b ū d i n t a g y v ū n ų i š v a i z d a , p a p l i t i m a s , g y v e n a m o ji v i e t a , p a r o s

b e i s e z o n in i s a k t y v u m a s , m i ty b a , v e is im a s is , v y s ty m a s is , e l g s e n a .

N u r o d y t i ž i n d u o l i ų p r i e š a i , k o n k u r e n t a i , lig o s . A iš k i n a m a j ų

g a m t i n ė r e i k š m ė b e i n a u d a l i a u d i e s ū k iu i.

1907000000— 190

L ------------------------- 88 BBK 28.693.36

M 854(08) — 88 596.5

С п р а в о ч н о е и з д а н и е

Ф а у н а Л и т в ы . М л е к о п и т а ю щ и е . С п р а в о ч н и к . С о с т а в и т е л ь

Я м и н а П р у с а й т е . В и л ь н ю с , и з д а т е л ь с т в о « М о к с л а с » , 1 9 8 8 г.

Н а л и т о в с к о м я з ы к е .

I n f o r m a c i n i s l e i d i n y s

L i e t u v o s f a u n a . Ž i n d u o l i a i . V a d o v a s . S u d a r y t o j a J a n i n a P r ū s a i t ė .

R e d a k t o r ė D . S v e r d i o l i e n ė . K n y g o s d a i l i n i n k a s i r m e n i n i s r e d a k

t o r i u s V . A j a u s k a s . T e c h n i n ė r e d a k t o r ė E . V o l k i e n ė . K o r e k t o

r ė s : D . T o l v a i š i e n ė , I. Ž e r o m s k i e n ė

И Б № 2 6 8 5

D u o t a r i n k t i 1 9 8 7 .0 4 .2 4 . P a s i r a š y t a s p a u s d i n t i 1 9 8 8 .1 0 .2 0 .

L V- 0 9 2 5 2 . F o r m a t a s 7 0 Х Ю 0 '/ і б - P o p i e r i u s — o f s e ti n i s N r . 1.

G a r n i t ū r a — „ T a i m s “ 1 0 p u n k t ų . O f s e t in ė s p a u d a 2 3 ,8 6 s ą l. s p . 1.

1 2 0 ,8 5 s ą l. s p a l v . a t s p . 2 8 , 2 2 a p s k . le id . 1. T i r a ž a s 2 0 0 0 0 e g z .

U ž s a k y m a s 1 0 3 7 . K a i n a 5 , 6 0 r b . L e i d y k l a „ M o k s l a s “ , 2 3 2 0 5 0

V iln iu s , Ž v a i g ž d ž i ų 2 3 . S p a u d ė K . P o ž ė l o s s p a u s t u v ė , 2 3 3 0 0 0

K a u n a s , G e d im i n o 10.

\

UETUVOS

FAUNA

Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?