Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Vabzdžiaėdžiai — Insectivora 32
9 pav. Baltakrūčio (a) ir paprastojo (b) ežių apatinio
žandikaulio užpakalinės dalys iš vidinės pusės. 1 —
Mikelio anga
a
10 pav. Paprastojo (a) ir baltakrūčio (b) ežių kūno
apačia
b
Kaukolės matmenys ( n — 11): KBi
57,2 (53,4—58,9) mm, Ri 17,6 (15,7—
18.3) mm, Rp 13,0 (12,4—13,8) mm,
TOp 16,7 (15,8—17,3) mm, Sp 34,1
(32,2—35,8) mm, DKa 19,8 (19,0—
20.3) mm, VDEi 28,9 (26,8—30,3) mm.
Šis ežys dar neseniai buvo laikomas
paprastojo ežio E. europaeus porūšiu E. e.
roumanicus (sin. E. e. concolor). Dabar
jis laikomas savarankiška rūšimi ir, vadovaujantis
prioriteto principu, pavadintas
Erinaceus concolor. Taigi tiek Vakarų
Europos, tiek ir tarybiniai sistematikai
Europoje skiria dvi simpatriškai paplitusias
Erinaceus genties ežių rūšis: paprastąjį,
arba vakarinį (E. europaeus), ir
baltakrūtį, arba rytinį (E. concolor). Abu
ežiai didumu ir išvaizda gana panašūs, bet
skiriasi kariotipu ir kai kuriais morfologiniais
požymiais. Baltakrūčio ežio apatinėje
kūno pusėje yra balkšva dėmė, o
paprastojo ežio daugumos individų išilgai
pilvo eina tamsi juosta (10 pav.). Baltakrūčio
ežio spyglių šviesios (nepigmentuotos)
viršūnės palyginti trumpesnės už
paprastojo ežio: spyglių spalvotumo indeksas
(L1/L 2, čia Li — nepigmentuotos
spyglio viršūnės ilgis, L2 — atstumas nuo
spyglio viršūnės iki viršutinės rudosios
juostelės pamato) atitinkamai 0,40—0,44
ir 0,54—0,55. Dėl to baltakrūtis ežys šiek
tiek tamsesnis už paprastąjį.
Šių abiejų rūšių kaukolės skiriasi nosikaulių
forma ir tarpžandikaulio-žandikaulio
siūlės forma, ypač prie nosikaulių (8
pav.) [1661.
Manoma, kad abu ežiai skiriasi ir reprodukcija,
nes bendrose jų gyvenamosiose
vietose hibridų aptinkama labai retai
(stebėjimai Čekoslovakijoje).
Šie požymiai nurodyti todėl, kad dar
nėra visiškai aišku, ar Lietuvoje paplitusios
abi ežių rūšys, ar tik viena. B. Kuznecovas
[187], 1952—1953 m. tyrinėjęs
Lietuvos žinduolius, nurodė, kad Lietuvos
pietinėje dalyje dažniau aptinkamas tamsesnio
ežio porūšis E. e. roumanicus
(dabar laikomas E. concolor rūšimi), o
šiaurinėje — šviesesnio E. e. centralrossicus.
Tai iš dalies sutampa su T. Ivanausko
[40] nuomone. Jis teigė, kad Lietuvoje
yra dvi ežių rūšys: E. roumanicus ir E.
europaeus, kurios skiriasi papilvės spalva.
Pirmoji šių rūšių dažnesnė. N. Likevičienė
[41] tyrinėtus Lietuvos ežius priskiria
E. e. roumanicus porūšiui.
Pastaraisiais metais buvo sugauta ežių
kai kuriuose vidurio, pietryčių ir šiaurryčių
ir šiaurės Lietuvos rajonuose. Specialistų
sistematikų visi jie apibūdinti kaip
E. concolor. Ar yra Lietuvoje antra ežių
rūšis, kol kas neaišku. Latvijoje paplitę
abi rūšys [ 101 ].
Paplitimas. Baltakrūtis ežys gyvena Vakarų
Europos pietryčių srityse ir TSRS
europinėje dalyje nuo Pabaltijo, Baltarusijos,
Kostromos ir Kirovo į pietus iki Krymo,
Kaukazo, Irano, Turkijos. Paskutiniais
dešimtmečiais jis aptinkamas ir Europos
vakarinėse bei šiaurės vakarų srityse.
Seimą. Ežiniai — Erinaceidae 33
Biologija. Intensyvi žemdirbystė pakeilė
natūralias ežių gyvenamąsias vietas.
Dabar jie dažnai įsikuria žmogaus kaimynystėje:
prie fermų ir įvairių trobesių,
daržinėse, soduose, daržuose, gyvenvietėse,
kur daug krūmų, medžių (65,7%
stebėtų ežių). Aptinkami ir natūraliuose
biotopuose — pamiškėse, lapuočių ir mišriuose
miškuose, pievose ir kt. (23,5%).
Retesni kultūrinėse ganyklose, dirbamuose
laukuose (2,4%). Vengia užpelkėjusių
vietų ir didelių miškų masyvų.
Savo gyvenamojoje teritorijoje ežiai
įsirengia vasarinius ir žieminius guolius.
Vasariniams guoliams panaudoja dirvos
įdubimus po aukšta žole. Sodybose lizdus
pasidaro prie vaiskrūmių, krūmų ir gyvatvorių,
tarp žolių ir kitose saugiose vietose.
Guolis iš viršaus būna apgaubtas sausų
žolių, o vidus išklotas žole ir lapais. Žiemoja
paprastai daržinėse po šienu ar lentomis,
malkinėse, sode sausų lapų krūvose,
šiaudų kūgiuose, miško brūzgynuose, darželiuose
po pridengtais gėlių krūmais,
gyvatvorėse, komposto krūvose ir kt.
Žieminis lizdas būna gana didelis, suneštas
iš sausų žolių. Kartais žiemojimui
išsikasa negilų urvą, kurio gale įsirengia
lizdą.
Ežys gana sėslus. Suaugęs žvėrelis toje
pačioje vietoje paprastai išgyvena keletą
metų. Aktyviausi būna temstant ir naktį
iki 2—3 vai. Iki rudens ežiai labai nutunka.
Tada riebalai sudaro maždaug 25%
kūno masės. Spalio pabaigoje ar lapkričio
pradžioje ežiai užmiega žiemos miegu.
Tada jų kūno temperatūra nukrinta iki
5—6 °C. Nubunda kovo—balandžio mėn.,
kai nutirpsta sniegas ir oras sušyla iki
12—13 °C.
Pavasarį ežiai būna labai aktyvūs ne
tik vakare ir naktį, bet ir dieną, ypač kai
poruojasi. Tada patinai per naktį gali nubėgti
daugiau kaip 3 km.
Ežys minta įvairiais bestuburiais ir
smulkiais stuburiniais gyvūnais — drugių
lervomis, vabalais (trumpasparniais, žygiais,
mėšlavabaliais, sprakšiais, maitėdžiais),
sliekais, moliuskais, varlėmis, rupūžėmis,
driežais ir net gyvatėmis. Klaidingai
manoma, kad gyvatės nuodai ežio
II pav. Ežys
neveikia. Ežys išvengia gyvatės nuodų
vikrumu. Kartais ežys suėda ant žemės
perinčių paukščių kiaušinius ir jauniklius
bei graužikų jauniklius.
Ežiai poruojasi kovo—balandžio mėn.
Nėštumas trunka 6—7 savaites. Per veisimosi
sezoną veda 1—2 jauniklių vadas.
Vadoje būna 1—9 (dažniausiai 3—5)
jaunikliai. Patelės su jaunikliais lizduose
paprastai aptinkamos birželio mėn. šienaujant
žolę. Nušienavus patelės vaikus
perneša į kitą vietą.
Ežiukai gimsta apaugę minkštais šviesiais
spygliukais. Praregi po 14—18 dienų.
Janiklius patelė žindo apie 40 dienų.
Vieno ar pusantro mėn. amžiaus jaunikliai
lizdą palieka ir vaikšto kartu su patele.
Lytiškai subręsta 10—12 mėn. Nelaisvėje
išgyvena iki 8— 10 metų.
Ežiai turi nemažai priešų. Aštrūs spygliai
ne visada juos apsaugo nuo medžiojančio
apuoko, lapės, barsuko. Plėšrūnai
ežį suėda su spygliais. Visose šalyse po
12 pav. Ežys per pavasario polaidį
3. Lietuvos fauna