Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

B ū ry s. P o ra k a n o p ia i — A rtio d a c ty la 234
Š e im a . E ln in ia i — C e rv id a e 235
netoli jos pamato, funkcionuoja cirkumkaudalinė
liauka, kuri ypač padidėja rujos
periodu. Patelių kaktoje yra liaukų,
kurių funkcija dar neišaiškinta. Rujojant
šios liaukos taip pat padidėja.
Lietuvoje suaugusių patinų (n — 4)
Q (be vidaus organų, kojų apatinės dalies
ir galvos) 142,8 (129—162) kg; patelių
(n — 5) 69 (62—81) kg. Kūno matmenys:
patinų (n — 7) L 205—216 cm,
C 13—18 cm, P 56—59 cm, A apie 24 cm,
G 131 —140 cm; patelių (n — 17) L
144—207 cm, C 13—19 cm, P 52—58 cm,
A 19—21 cm, G 107—135 cm. Duomenys
iš Šiaulių ir Joniškio rajonų.
Tauriojo elnio kaukolė masyvi, jos veidinė
dalis ilga (226 pav.). Ragų kelmeliai
beveik statmeni kaktikauliui. Turi viršutines
iltis, bet senų elnių jos gali būti iškritusios.
Dantų formulė: Iy Cy Py M -|=34.
226 pav. Tauriojo elnio kaukolė (sumažinta 6 kartus).
1 — nosikaulis
Kaukolės matmenys: patinų (n —
20) KBi 408 (363—434) mm, VDi 300
(262—314) mm, Sp 187 (176—200) mm,
TOp 129 (117—145) mm, VDEi 110
(103—120) mm, Di 106 (93—115) mm;
patelių (n — 5) KBi 376 (342—407) mm,
VDi 263 (236—290) mm, Sp 152
(143—156) mm, TOp 104 (100—
108) mm, VDEi 108 (101 — 113) mm, Di
88 (78—112) mm.
Ragus turi tik patinai. Ragą sudaro
kamienas ir nuo jo atsišakojusios šakos.
Vainikėlio formos pamatinė kamieno dalis
vadinama „rože“, o rago suaugimo su kelmeliu
paviršius — parage. Ragų paviršius
išraižytas vagelių, kurias palieka ragą maitinusios
kraujagyslės, ir nusagstytas kauburėliais,
vadinamais „perlais“. Pirmoji
prie pat „rožės“ esanti šaka vadinama
akine, antroji — tarpine (ledine), trečioji
— pokarūnine. Kamieno viršūnėje esančios
šakos sudaro karūną. Karūna būna
įvairios formos. Kartais karūnoje būna
„vilkinė“ šaka, kuri atsišakoja į priekį nuo
kamieno (227 pav.).
Lietuvoje labai gerai išsivysčiusių tauriųjų
elnių ragų masė būna iki 11 kg,
ilgis — iki 115 cm.
Lietuvoje kai kurių teritorinių grupuočių
tauriųjų elnių ragai nevienodi. Iš Voronežo
rezervato kilusių žvėrių ragams
būdingos palyginti trumpos pokarūninės
šakos, stori ragų kamienai, plačios „rožės“,
aštrūs ir šviesūs šakų galai. Pietryčių
Lietuvos elnių ragų ilgos pokarūninės šakos,
ploni kotai ir siauros „rožės“, gerai išsivysčiusios
tarpinės šakos, aštrūs ir šviesūs
šakų galai. Iš Žagarės miškų paplitusių elnių
ragų akinės ir pokarūninės šakos beveik
vienodo ilgio, daugelis ragų be tarpinių
šakų, visų šakų galai bukoki ir blankūs.
Ragus meta vasario—kovo mėn., o nauji
užauga iki rugpjūčio pabaigos.
Lietuvoje gyvenantis taurusis elnias
priklauso Vidurio Europos porūšiui Cervus
elaphus hippelaphus [152].
Paplitimas. Gyvena Eurazijoje, Šiaurės
Afrikoje tarp 25—30° ir 55—60° š. pi. ir
Šiaurės Amerikoje tarp 25—30° ir 50—
60° š. pi. Aklimatizuoti Naujojoje Zelandijoje,
Argentinoje, Australijoje ir Čilėje.
5
227 pav. Tauriojo elnio ragai: 1 — „rožė“, 2 — akinė
šaka, 3 — tarpinė šaka, 4 — pokarūnine šaka,
5 — karūna, 6 — kamienas, 7 — karūnos „vilkinė“
šaka
228 pav. Mesdami ragus, elniai nutrina medžių žievę
Europoje priskaičiuojama apie 1 min.
tauriųjų elnių, iš jų TSRS europinėje dalyje
— apie 50 000, Didžiojoje Britanijoje
— 270 000, Austrijoje — 146 000,
VFR — 90 000 1162]. Tarybinėse Pabaltijo
respublikose 1983 m. buvo apie
20 000.
Tauriųjų elnių reaklimatizavimo Lietuvoje
pradžia siejasi su Žagarės miškais.
Manoma, kad juose pirminė laisvėje gyvenančių
elnių banda susiformavo iš žvėrių,
kurie per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgo
ar buvo valstiečių paleisti iš grafo
Naryškino aptvarų. Kita prielaida — kad
elniai imigravo iš Kuršo (Latvijos TSR).
Per pirmąją Lietuvoje žvėrių apskaitą
(1934) Žagarės miške suskaičiuota 18
tauriųjų elnių. Iki 1938 m. Šiaurės Lietuvoje
jų buvo aptinkama tik Joniškio urėdijos
miškuose. 1940 m. 9 stebėti gretimos
Kuršėnų urėdijos miškuose, o 1943 m.—
20 elnių — Šiaulių urėdijoje. Iki 1982 m.
iš pirminio Žagarės židinio žvėrys paplito
į 8 rajonų miškus.
Pokario metais taurieji elniai buvo introdukuoti
iš Voronežo rezervato: 1956 m.
37 paleisti į Padauguvos mišką (Kauno
raj.), Punios šilą (Alytaus raj.) ir Verškainių
Šešuolių mišką (Širvintų raj.);
1972 m. į Troškūnų miškus (Anykščių
raj.) dar išleista 14 elnių.
Į Pietų Lietuvos miškus elniai imigravo
iš Lenkijos ir Kaliningrado srities. Jau
1930 m. iš Lenkijos atklydęs taurusis
elnias buvo nuėjęs iki Buktos miško, 1937
m. 4 žvėrys, atklydę iš Rytų Prūsijos,
pastebėti Sudargo urėdijoje. Tačiau tik
pokario metais iš imigrantų susiformavo
trys pastovios tauriųjų elnių bandos Jurbarko,
Lazdijų ir Vilkaviškio rajonuose.
\ Jurbarko miškus elniai imigravo per
karą arba pirmaisiais pokario metais iš
Kaliningrado srities. Iš Jurbarko rajono
paplito į gretimus Tauragės ir Šilutės rajonus
ir iki 1982 m. jų skaičius šiuose trijuose
rajonuose išaugo iki 500. Į Lazdijų
rajoną pirmieji elniai iš Lenkijos užklydo
tik 1967 m., o į Vilkaviškio — 1972 m.
1982 m. šių rajonų miškuose suskaičiuota
atitinkamai 50 ir 36 elniai.
Kad greičiau taurieji elniai paplistų,
1969 m. pradėta juos gaudyti ir perkelti
į naujas vietas. 1969—1983 m. buvo sugauta
800 elnių, kurie išleisti į 28 respublikos
rajonų miškus, kur jų iki to laiko
nebuvo [134].
1985 m. respublikoje buvo 10 900 elnių
(229 pav.). Vidutiniškai 1000 ha
miškų gyveno 5,8 elnio. Jų tankumas
kol kas labai nevienodas. Tankiausiai elniai
gyvena Joniškio (61,4), Šiaulių
(35,8), Akmenės (28,2) ir Pakruojo
(29,6) raj. miškuose. 1985 m. elnių dar
nebuvo Šalčininkų ir Zarasų raj. (230
pav.).
4