Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Šeima. Žiurkėniniai — Cricetidae 139
lankai, ryškios šoninės keteros (nuo ausies
angos iki tarpviršugalvio kaulo ir pakauškaulio
siūlės). Kandžių angos trumpos ir
siauros. Dantų formulė kaip rudojo pelėno.
Krūminiai dantys be šaknų.
Kaukolės matmenys (n — 6): KBi 33,8
(32,1—36,2) mm, Sp 19,5 (19—20,4)
mm, TOp 5,0 (4,8—5,2) mm, DKa 11,9
(11,7—12,1) mm, Di 11,5 (11 — 12) mm,
VDEi 8,7 (8,1—9,1) mm.
Lietuvoje paplitęs šio pelėno nominalinis
porūšis Arvicola terrestris terrestris
[60].
Paplitimas. Aptinkamas visoje Europoje
ir Sibire iki Baikalo ir Lenos, j pietus jo
arealas tęsiasi iki Viduržemio jūros, Mažosios
Azijos, Kazachstano, šiaurvakarių
Kinijos ir Mongolijos, j šiaurę aptinkamas
iki tundros.
Lietuvoje paplitęs netolygiai ir ne visur
vienodai gausus. Gana dažnas Nemuno
žemupio užliejamose pievose ir Kuršių
marių pakraščio švendrynuose [60], Žuvinto
rezervato žemapelkėje ir šlapiose
pievose. Pavienių pelėnų sugauta Vilkaviškio,
Prienų, Kauno, Švenčionių rajonuose,
Nacionaliniame parke.
Biologija. Mėgstamiausi biotopai — šlapios,
tankia augalija apaugusios ežerų,
upių ir upelių pakrantės bei užliejamos
pievos, apleistų senų durpynų pakraščiai,
apžėlę tankia augalija, melioracijos grioviai.
Veisiasi ir žiemoja urvuose. Urvų
angos būna prie pat vandens (kartais po
vandeniu) arba sausumoje. Urvai (3—4
m ilgio) dažnai jungiasi su kurmių požeminiais
takais. Lizdą paprastai įsirengia
10—25 cm gylyje. Greta išrausia keletą
papildomų urvų, sujungtų su pagrindiniu
urvu paviršiniais takais. Pelkėtoje vietoje
139 pav. Vandeninio pelėno kaukolė (padidinta 2
kartus)
lizdą įsirengia ant kupsto ar kelme. Vasaros
pabaigoje ir rudenį migruoja į pievas,
laukus, krūmus, daržus ir sodus. Tada jie
gali nukeliauti 2—3 km nuo veisimosi
vietų.
Aktyvus ištisus metus. Aktyviausias naktį,
bet bėgioja (ypač jauni žvėreliai) ir
dieną. Sausumoje negreitas ir nevikrus, bet
vandenyje puikiai plauko ir nardo.
Minta žaliu sultingu maistu — augalų
lapais, stiebais, šaknimis, žieve. Anksti
pavasarį daugiausia ėda augalų šaknis.
Per potvynius, persikėlę į aukštesnes vietas,
graužia medelių ir krūmų žievę. Nuslūgus
vandeniui ir pradėjus želti žolei,
ėda tik žolę. Ypač mėgsta varpinius augalus,
viksvas, nendres, papliauškas, plūdes,
asiūklius, kiečius, gysločius, dobilus. Rudenį
dirvoje apgraužta bulves, daržoves,
jaunų medelių žievę ir šaknis [60]. Per
parą suėda maisto iki 85% kūno masės
[ 160].
Žiemai kaupia dideles javų grūdų, bulvių
ir kitų kultūrinių augalų atsargas.
Veisimosi sezono pradžia — balandis.
Ankstyviausia vaikingos patelės sugavimo
data — balandžio 28 d. Gegužės viduryje
patelės jau būna atvedusios pirmąją vadą,
o birželio pabaigoje — vaikingos antrą
kartą. Rugpjūčio mėn. dar veisiasi, o rugsėjį
nėščių patelių nebesugaunama. Taigi
per veisimosi sezoną vandeninis pelėnas
gali atvesti 2—3 jauniklių vadas.
Nėštumo trukmė — 21 diena. Veda 5—
6 jauniklius, sveriančius po 2,8—3,2 g.
Jaunikliai praregi po 8—10 dienų, lytiškai
subręsta po 2—2,5 mėnesio. Dalis
ankstyvųjų jauniklių veisiasi tais pačiais
metais.
Gamtoje išgyvena apie 1,5 metų, bet
kai kurie gali peržiemoti dvi žiemas ir
veistis per 2 veisimosi sezonus [ 160].
Pagrindinis vandeninio pelėno priešas
— šermuonėlis, kuris lengvai įlenda
į šio žvėrelio urvus. Gaudo ir kiti plėšrūnai.
Vandeninio pelėno ektoparazitai ir endoparazitai
Lietuvoje beveik netirti.
Vandeniniai pelėnai, kur jų gausiau,
gali padaryti žalos bulvių pasėliams, šakniavaisiams,
vaismedžiams.
Paprastasis pelėnas
Microtus arvalis Palias, 1778
Обыкновенная полевка (rus.)
Common vole (angį.)
Liet. sin. pilkasis pelėnas, dirvinis pelėnas
Didesnis už rudąjį, bet mažesnis už pievinį
ir pelkinį pelėnus. Snukutis bukas.
Ausys trumpos, vos kyšo iš plaukų. Uodega
trumpa, sudaro vos 1/3 kūno ilgio, padengta
žvynais ir apaugusi tankiais trumpais
plaukais. Judrus, greitas, gerai plaukia.
Gelbėdamasis nuo potvynio, geba įlipti
į medį ar krūmą.
Kailiukas švelnus. Nugara tamsiai pilka
su įvairaus ryškumo rusvu atspalviu.
Šonai šviesesni, o krūtinė ir pilvas šviesiai
pilki, kartais su gelsvu atspalviu. Letenos
gelsvos ar tamsiai pilkos. Jauniklių
kailiukas pilkesnis.
Kūno masė ir matmenys: patinų (n —
90) Q 38,1 (28,8—49,6) g, L 113,4
(100,4—124,3) mm, C 32,3 (25—
40) mm, P 15,5 (13,3—17,4) mm, A 12,4
(9—14) mm; patelių ( n — 110) Q
37.1 (28,2—50,9) g, L 112,5 (100—
128.4) mm, C 33,2 (27—39,5) mm, P
15.1 (13,2—17) mm, A 12,5 (10,5—
14,3) mm.
Kaukolės (140 pav.) smegeninė dalis
kampuota. Žiūrint iš profilio, tarporbitinė
sritis truputį įdubusi. Užpakalinis kietojo
gomurio kraštas siekia M' danties vidurį.
Dantų formulė kaip rudojo pelėno. Danties
M2 kramtomajame paviršiuje yra 4
uždaros emalio kilpos, jo vidiniame krašte
— 2, o išoriniame — 3 išsikišę kampai.
Danties Mi kramtomajame paviršiuje yra
ne mažiau kaip 7 uždaros emalio kilpos.
Tuo šis pelėnas skiriasi nuo pelkinio pelėno
(85 pav., 1). Krūminiai dantys be
šaknų.
Kaukolės matmenys: patinų (n — 90)
KBi 25,4 (23,3—27,3) mm, Sp 14,5
(13,1—16,3) mm, TOp 3,5 (3—3,9) mm,
DKa 8,9 (8,3—9,4) mm, Di 7,5 (6,9—
8.4) mm, VDEi 6 (5,2—7) mm; patelių
(n — 110) KBi 24,9 (23,1—26,2) mm,
Sp 14,1 (12,9—15,3) mm, TOp 3,4 (3—
3,8) mm, DKa 8,8 (8,3—9,2) mm, Di