Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Šeima. Žiurkėniniai — Cricetidae 141
7,4 (6,8—8,1) mm, VDEi 6,1 (5,3—
7) mm.
Lietuvoje paplitęs paprastasis pelėnas
priklauso Microtus arvalis duplicatus
porūšiui [60].
Paplitimas. Gyvena misų, mškastepių
ir stepių zonose nuo Atlanto į rytus iki
Užbaikalės ir nuo šiaurinės miškų zonos
ribos Europoje, Urale ir Sibire į pietus
iki Pirėnų, Balkanų, Užkaukazės, Turkijos,
Irano, Kazachstano ir šiaurės vakarų
Kinijos.
Lietuvoje paplitęs visur. Gausiausias
Vidurio lygumoje, kur derlingos žemės.
Tai atvirų vietų gyventojas. Laukuose ir
pievose jis sudaro nuo 55 iki 83—98%
visų smulkiųjų žinduolių [62, 198].
Paprastojo pelėno gausumui būdingas
cikliškumas. Vidurio Lietuvos lietinamose
ir nelietinamose kultūrinėse ganyklose šio
pelėno gausumo pikas pasikartoja kas 3—
4 metai (141 pav.). Depresijos metais
pelėnų sugaunama labai mažai (0,1—0,2
žvėrelių 100 spąstų per parą). Populiacijos
augimo fazėje jų skaičius per veisimosi
sezoną padidėja 10—11 kartų, o masinio
veisimosi metais lietinamose ganyklose
— 8—75 kartus, nelietinamose — 19—
30 kartų. Piko fazėje nuo pavasario iki
rudens pelėnų skaičius padidėja iki 2,5—
14 kartų (100 spąstų per parą vidutiniškai
sugaunama 47—58 indv.). Normaliai
daugiausia pelėnų būna rudenį, o piko
metais — rugpjūčio mėn. (78—92 indv.
100 spąstų per parą). Tai rodo, kad veisimasis
baigiasi maždaug mėnesiu anksčiau.
Po piko būna staigus gausumo sumažėjimas.
Biologija. Paprastasis pelėnas ypač
mėgsta pievas ir daugiamečių žolių plotus.
Dažnas pasėliuose, daržuose, jaunuose
soduose. Telkiasi nedirbamos žemės plo-
140 pav. Paprastojo pelėno kaukolė (padidinta 2
kartus)
tuose, iš kurių plinta į dirbamus laukus.
Kartais šių pelėnų aptinkama miško pievose,
kirtimuose, jaunuolynuose.
Gyvena kolonijomis. Rausia 2,5—5 cm
skersmens urvelius, kurių gilumas ir sudėtingumas
priklauso nuo dirvožemio struktūros
ir metų laiko. Paprastai 10—30 cm
gylyje turi vieną centrinį urvą, kuriame
įsirengia suploto rutulio formos lizdą, ir
5—6 šoninius urvelius maistui kaupti.
Lizdą suka iš susmulkintų žolių stiebų.
Netoli gyvenamų urvų po vešlia žole būna
pelėnų maitinimosi aikštelės. Urvai ir
maitinimosi aikštelės sujungti antžeminiais
takais, kuriuos, lyg tunelius, iš viršaus dengia
žolė.
Žiemą kolonijos užima didesnius plotus,
nes maisto trūkumas verčia pelėnus kasti
po sniegu ilgus takus. Žieminis lizdas taip
pat storesnis už vasarinį. Žiemoja nesuartuose
slėniuose, daubose, griovių pakraščiuose,
upių ir upelių kloniuose, kur ilgiausiai
išsilaiko sniegas. Laukuose žiemoja
bulvienojų krūvose, šidudų, šieno
stirtose. Dalis įsikuria daržinėse ir kituose
ūkiniuose pastatuose.
Veiklus ištisą parą su 2—3 vai. pertraukomis.
Žiemą aktyvesnis negu vasarą.
Paros aktyvumas įvairiais metų laikais
truputį kinta: pavasarį ir rudenį daugiau
juda naktį, o vasarą ir žiemą — dieną.
Paprastasis pelėnas žolėdis. Šeriamas
vien tik grūdais, ilgai neišgyvena. Jų maitinimosi
aikštelėse rasta 66 rūšių augalų
atliekų [60]. Ėda augalų stiebus, lapus,
šaknis, žiedus, šakniagumbius, vaisius. Labiausiai
mėgsta sultingas augalų dalis. Mažiau
— požemines augalų dalis bei augalų
sėklas, medžių ir krūmų žievę. Kartais
ėda vabzdžius ir moliuskus.
Nurodoma, kad pelėnai rudenį kaupia
maisto atsargas (iki 1 kg), kurias sudaro
motiejuko, varpučio stiebų pagrindo gumbai,
asiūklio šaknys, avižos [60]. Kai kurie
mokslininkai tai neigia.
Šiaudų stirtose, šieno kūgiuose paprastasis
pelėnas gali veistis ištisus metus, o
natūraliomis sąlygomis veisiasi tik šiltuoju
metų laiku. Poruotis pradeda kovo mėn.
Balandžio pabaigoje jau sugaunami paūgėję
jaunikliai, o visi patinai būna lytiškai
Vnt.
141 pav. Paprastojo pelėno gausumo dinamika Vidurio
Lietuvos kultūrinėse ganyklose (sugauta pelėnų
100 spąstų per parą): 1 — nelietinamose, 2 —
lietinamose
142 pav. Paprastasis pelėnas dažnas laukų ir pievų
gyventojas
aktyvūs. Balandžio antroje pusėje veisiasi
visos peržiemojusios patelės, gegužės mėn.
dalis jų būna vaikingos antrą (60%) ir
net trečią (5,6%) kartą. Intensyviai veisiasi
iki rugsėjo. Spalį dar pasitaiko lytiškai
aktyvių patinų ir vaikingų patelių, bet
daugiausia būna nesiveisiančių šiųmetukų
(5 lent.).
Laboratorinėmis sąlygomis per veisimosi
sezoną (IV—X mėn.) 1 patelė gali
atvesti iki 8 vadų vidutiniškai po 3,8 jauniklio,
o natūraliomis — iki 4 vadų. Daugumoje
vadų būna 4—8 jaunikliai. Vadų
didumo vidurkis atskirais metais kinta nuo
5,2 iki 6,8 (daugiametis vidurkis — 6,1)
jauniklio (didžiausios vados būna popu-