Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Vabzdžiaėdžiai — Insectivora 42
Scima. Kirstukiniai — Soricidae 43
b
20 pav. Vandeninio kirstuko priekinė (a) ir užpakalinė
(b) letenos
21 pav. Vandeninio kirstuko kaukolė (padidinta 2,5
karto)
čia, kampuota, jos ilgis beveik lygus pločiui.
Skruostų lankų nėra. Dantų formulė:
Ii- Cį. PI Mi-=30. Viršutinėje dantų
eilėje yra tik po 4 tarpinius dantis, iš kurių
pirmasis didžiausias, o kiti — palaipsniui
mažėja (žr. 5 pav., a). Dantys aštrus, jų
viršūnės rudos.
Kaukolės matmenys (n — 11): KBi 22
(21,3—22,7) mm, SDi 10,6 (10,2—
11,1) mm, Ri 7,4 (7,1—7,8) mm, Rp
2.2 mm, POp 3,5 (3,2—3,7) mm, TOp
4,7 (4,3 — 5) mm, DKp 11,2 (10,7—
11,7) mm, DKa 6,7 (6,5—6,9) mm,
VDEi 10,8 (10,3—11,3) mm, TDEi
3.3 (3—3,6) mm.
Lietuvos vandeninis kirstukas priklauso
nominalinei formai Neomys fodiens fodiens
[187].
Paplitimas. Paplitęs Europos, Vakarų
Sibiro, Kazachstano, Mongolijos, Šiaurės
Kinijos miškų ir stepių zonose, taip pat
Amūro žemupyje ir Sachaline. Kalnuose
aptinkamas 2000—2600 m aukštyje.
Lietuvoje vandeninis kirstukas mažai
tyrinėtas. Jį galima aptikti prie upių, ežerų,
tvenkinių, kanalų ir šlapių pelkių.
Kartais aptinkamas nebūdingame biotope,
toli nuo vandens telkinių. Apie gausumą
duomenų nėra.
Biologija. Mėgstamiausi klampūs vandens
telkinių krantai, apaugę medžiais,
krūmais, tankiomis žolėmis, užversti išvartomis.
Gyvena urvuose, kuriuos išsirausią
patys arba pasinaudoja kitų graužikų
(pvz., vandeninio pelėno) išraustais
urvais. Lizdą įsirengia urve arba tarp
medžių šaknų, kartais — žolėje. Jis būna
rutulio formos, susuktas iš sausų žolių,
su viena anga į vandens pusę. Žiemą persikelia
prie neužšąlančių vandens telkinio
vietų arba ten, kur po sniegu būna neįšalęs
pelkių gruntas.
Minta moliuskais ir kitais smulkiais
vandens bestuburiais gyvūnais. Neretai
ėda varlytes, smulkias žuvis, mailių, ikrus.
Maisto ieško vandenyje ir ant kranto, bet
sumedžiotą grobį visada ėda tik sausumoje.
Per parą suėda tiek, kiek pats sveria.
Žiemą maitinasi po sniegu, properšose.
Plėšrus, puola už save didesnį gyvūną.
Manoma, kad jo seilėse yra toksiškų
medžiagų. įkandęs kelis kartus į tą pačią
vietą, kirstukas gali užmušti net stambią
varlę.
Vandeninio kirstuko veisimasis gamtoje
mažai tyrinėtas. Laboratorinėmis sąlygo-
22 pav. Vandeninis kirstukas
mis nustatyta, kad patelės nėštumo trukm
ė— 19—21 diena (kaip ir kitų kirstukų).
Veda po 3—8 jauniklius, kuriuos
žindo 38—40 dienų. Maitinančios patelės
būna labai agresyvios, persekioja ir
veja šalin įleistą į narvą patinėlį [75].
Veisimosi periodo trukmė,* matyt, panaši
kaip kitų kirstukų. Rugpjūčio gale dar
sugaunama vaikingų patelių.
Vandeninių kirstukų priešai — įvairūs
plėšrūnai. Mitybiniai konkurentai — visi
vabzdžiais ir kitais smulkiais bestuburiais
mintantys gyvūnai.
Vandeninis kirstukas sunaikina nemažai
vabzdžių kenkėjų. Žuvų ūkiams gali būti
žalingas, nes ėda ikrus ir mailių.
Būrys
Šikšnosparniai
Chiroptera
Tai vienas iš gausiausių rūšimis žinduolių
būrių (po graužikų). Žinoma apie 900 rūšių.
Būrį sudaro 2 pobūriai: vaisėdžiai,
arba didieji, šikšnosparniai (Megachiroptera),
paplitę Afrikoje, Pietų Azijoje
ir Australijoje (apie 150 rūšių), ir vabzdžiaėdžiai
arba mažieji, šikšnosparniai
(Microchiroptera), gyvenantys abiejų
pusrutulių miškų zonoje. Toliau bus kalbama
daugiau apie mažuosius šikšnosparnius,
nes tik šio pobūrio rūšys sudaro
TSRS ir Lietuvos šikšnosparnių fauną.
Vieninteliai žinduoliai, prisitaikę gerai
ir toli skraidyti. Jų sparnus sudaro plona
odos plėvė (23 pav.). Ji ištempta tarp
priekinių galūnių pailgėjusių II — V pirštų
ir kūno šonais jungia užpakalines galūnes
ir uodegą. Priekinių galūnių laisvas
tik I pirštas, kuris yra trumpas ir turi aštrų
nagą. Užpakalinių galūnių laisvi visi
pirštai, kurie taip pat su aštriais riestais
nagais. Šikšnosparnio letenos tartum išsuktos,
nes kulnai ir padai yra pilvinėje
pusėje, todėl pirštai numeruojami lyg ir
atvirkštine tvarka: kraštinis — I, o vidinis
— V. Ties čiurna arba kulnu yra
kremzlinis arba iš dalies sukaulėjęs pentinas,
kuris tartum prilaiko uodeginės plėvės
laisvąjį kraštą. Dažnai prie pentino
būna įvairaus didumo odinė skiautė —
epiblema. Kai kurių šikšnosparnių epiblema
būna su pertvarėle. Kartais už pentino
galo ant uodeginės plėvės krašto būna
nedidelė papildoma odinė skiautelė —
užpentininis žvynelis (24 pav.).
Snukutis vidutinio ilgio arba trumpas,
žiotys plačios. Daugelio rūšių ant nosies
būna įvairios formos odos raukšlių ir
išaugų, kitų nosies paviršius lygus.
Išorinės ausys (25 pav.) — sudėtingas
organas. Tai susiję su jų, kaip ultragarso
priėmėjų, funkcija. Ausų morfologiniai
požymiai svarbūs šikšnosparnių taksonomijai
ir sistematikai.
Šikšnosparnių kailiukas tankus ir švelnus,
paprastai neryškus, vyrauja rudi ir
pilki tonai.
Gerai išsivystęs raktikaulis. Ant krūtinkaulio
yra išilginė ketera, prie kurios tvirtinasi
valdantieji sparnus krūtinės raumenys.
Kaukolės smegeninė dalis stambi (26
pav.). Kaukolės kaulai labai anksti (maždaug
savaitės amžiaus žvėrelių) suauga, ir
siūlės beveik išnyksta. Veidinės dalies priekyje
iš viršaus yra gili nosinė išpjova, o
iš apačios, kietojo gomurio priekyje —
tarpkandinė išpjova. Užorbitinių ataugų
nėra.