Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora 192
malkų krūvose. Miške dažniau apsigyvena
pakraščiuose, arčiau aikščių, dykviečių.
Veikli prietemoje, naktį, kartais ir dieną.
Minta graužikais, paukščiais, ropliais, varliagyviais,
vaisiais ir uogomis. Sodybose,
kaip ir šeškas, pjauna naminius paukščius.
Veisimosi biologija, matyt, panaši kaip
miškinės kiaunės. Nelaisvėje auginta patelė,
susiporavusi liepos 3 d., jauniklius
atvedė balandžio 25 d., taigi nėštumas
su latentiniu periodu truko 294 dienas.
Ši patelė atvedė tik 2 jauniklius, bet gamtoje
yra stebėtos vados iš 2—7 (dažniausiai
3—5) jauniklių [117].
Lietuvoje saugotina kaip reta rūšis.
Šermuonėlis
Mustela erminea L., 1758
Горностай (rus.)
Ermine, stoat (angį.)
Šermuonėlio patinėlį nuo žebenkšties
patinėlio nesunku atskirti pagal baculum
(193 pav., a).
Morfometrinių duomenų apie Lietuvos
šermuonėlius nedaug. Kūno matmenys
(4 patinų): L 211,7 (202—265) mm,
C 93,8 (85—98) mm, P 45 (42—47) mm,
A 19,7 (19—21) mm, Q 243,8
(200—300) g. Kaukolės matmenys (1 patino):
KBi 46,8 mm, SDi 23,2 mm, KGi
19.0 mm, Rp 10,0 mm, Sp 27,8 mm,
TOp 12,1 mm, UOp 10,1 mm, VDEi
15.0 mm [72]. Literatūros duomenimis,
patelių morfometriniai rodikliai 15—
20% mažesni negu patinėlių.
Paplitimas. Arealas apima beveik visą
Europą, šiaurinę Azijos dalį (įskaitant
Mongoliją, šiaurės vakarų Kiniją, šiaurinę
Japoniją) ir Šiaurės Amerikos šiaurinę
dalį. Taigi šermuonėlis gyvena nuo arktinės
tundros iki pusdykumių. XIX a. pabaigoje
kovai su laukiniais triušiais introdukuotas
Naujojoje Zelandijoje.
Vikrus ir drąsus žvėrelis. Liemuo laibas ir
ilgas, kojos trumpos. Uodega (su plaukais)
sudaro ne mažiau kaip pusę kūno ilgio.
Žieminis kailiukas baltas kaip sniegas.
Plaukai tankūs, švelnūs, bet trumpi, prigludę
prie kūno. Vasarą — dviejų spalvų:
viršutinė kūno pusė (galvos viršus, nugara
ir šonai) ruda, apatinė (smakras, kaklo
apačia, krūtinė, pilvas ir galūnių vidinė
pusė) — balta. Riba tarp rudos ir baltos
spalvos ryški. Uodega vasarą ruda, žiemą
— balta, bet jos galas visada juodas.
Vasarą atskirų žvėrelių spalva įvairi: nuo
kaštoninės iki šviesiai rudos. Patinai ir
patelės, o žiemą — ir jaunikliai kailio
spalva nesiskiria.
Kaukolė (192 pav.) didesnė negu žebenkšties
ir skiriasi keliais požymiais: veidinė
dalis santykiškai ilgesnė ir siauresnė;
užorbitinė ir viršugalvio sritis plokščia;
poorbitinės angos didesnės negu žebenkšties,
jų skersmuo (matuojant skersai kaukolę)
didesnis už išilgai kaukolę matuojamos
ilties alveolės skersmenį (168 pav.,
b); skruostų lankai plonesni ir silpnesni,
smegeninė kaukolės dalis santykiškai siauresnė.
Dantų formulė: Ii Cį Pi M i=34.
/92 pav. Šermuonėlio kaukolė (padidinta 1,3 karto)
Istoriniais laikais Lietuvoje ir gretimuose
kraštuose, matyt, šermuonėlių buvo
gausu, nes jų žieminiai kailiukai buvo
svarbus prekybos ir mainų objektas. XX a.
jų arealas nepakito, bet gausumas daugelyje
regionų gerokai sumažėjo.
J. Elisonas 1927 m. rašė, kad Panevėžio
pirkliai kasmet superka iki 500 šermuonėlių
kailiukų. Pokario laikotarpiu nuo
1946 iki 1964 m. medžiotojai visoje respublikoje
į paruošų punktus pristatė tik
355 kailiukus, arba vidutiniškai 19 kailiukų
per metus. Taigi šermuonėlis, kaip
medžioklės objektas, nebeturi reikšmės.
Lietuvoje dar paplitęs visur, bet gausesnis
ten, kur išlikusi natūrali aplinka (pavyzdžiui,
Žuvinto, Čepkelių rezervatuose ir
kitose pelkėtose vietovėse).
Biologija. Mėgsta gyventi netoli vandens,
gerai plaukia. Aptinkamas krūmais
apaugusiose pelkėse, užžėlusiose upių,
upelių ir ežerų pakrantėse, miškų pakraščiuose,
atžalynuose. Gyvena ir dirbamuosiuose
laukuose, jeigu netoli yra krūmais
apaugusių pievų, griovių. Didelių, ypač
sausų, miškų ir plikų vandens telkinių
vengia. Kartais apsigyvena apleistuose
trobesiuose, ypač netoli miško. Žiemą kai
kada įsikuria ir gyvenamose sodybose.
Pastovios slėptuvės neturi (išskyrus
jauniklius auginančias pateles). Dažniausiai
gyvena pelinių graužikų, ypač vandeninių
pelėnų, urveliuose arba slepiasi po
medžio išvarta, tarp šaknų, po senais kelmais,
šakų krūva ar rąstų rietuve. Žiemą
pelkėse bėgioja tuštumomis, susidariusiomis
po pakibusiu ant aukštų žolių sniegu.
193 pav. Šermuonėlio (a) ir žebenkšties (b) baculum:
1 — iš pilvinės pusės, 2 — iš šono
13. Lietuvos fauna