Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora 196
Šeima. Kiauniniai — Mustelidae 197
(25—43) mm, P 20,5 (17—23) mm,
A 10,2 (6—13)
mm. Taigi patinėliai
žymiai didesni už pateles.
Kaukolė (195 pav.) panaši į šermuonėlio,
bet gerokai smulkesnė. Smegeninė
dalis palyginti didelė ir plati. Užorbitinė
sąsmauka ryški, bet trumpa ir negili. Veidinė
dalis trumpa, bet santykiškai platesnė
negu šermuonėlio. Poorbitinės angos mažesnės
(168 pav., a). Pakaušio ketera
neaukšta. Būgninės kameros pupelės formos,
jų vidiniai kraštai lygiagretūs. Dantų
formulė kaip šermuonėlio. Dantys smulkūs,
iltys plonos, bet ilgos ir stiprios.
Kaukolės matmenys: patinų (n — 21)
KBi 36,3 (31,4—39,6) mm, Sp 18,9
(16—20,8) mm, TOp 7,9 (7—9,7) mm,
UOp 8,5 (7,8—9,8) mm, Mp 17,5
(15—19,1) mm; patelių ( n — 11) KBi
31,6 (30,1—32,7) mm, Sp 15,9 (15—
195 pav. Žebenkšties kaukolė (padidinta 1,7 karto)
17) mm, TOp 6,7 (6—7,1) mm, UOp
8,1 (7,6—8,4) mm, Mp 14,7 (13,9—
15,4) mm. t
Lietuvos žebenkštis beveik atitinka nominalinį
porūšį Mustela nivalis nivalis.
Paplitimas. Arealas apima visą Europą,
Šiaurės Ameriką, Šiaurės Afriką bei Aziją
(išskyrus jos pietinę dalį). Introdukuota
Naujojoje Zelandijoje.
Lietuvoje žebenkštis paplitusi visur. Žemės
paviršiuje pasirodo retai, todėl apie
populiacijos tankumą sunku spręsti. Kai
kur ji, matyt, nereta, gausesnė už šermuonėlį.
1981 m. rudenį į kurmiams pastatytus
spąstus Trakų rajone kelių kv. kilometrų
plote pateko 53 žebenkštys, o
1982 m. — 21. Duomenų apie kitas respublikos
vietoves nėra.
Biologija. Gyvena visur — miškuose,
ypač jų pakraščiuose, krūmuose, laukuose
ir pievose, vandens telkinių pakrantėse,
nendrynuose ir kituose biotopuose, kur
yra slėptuvių ir maisto. Nevengia ir žmogaus
kaimynystės. Galima aptikti malkų
rietuvėse ar žabų krūvose, tvartuose, daržinėse
ir net po gyvenamųjų namų pamatais.
Pastovių urvų, išskyrus veisimosi laikotarpiu,
žebenkštis neturi. Slepiasi graužikų
ir vabzdžiaėdžių urveliuose, išpuvusiuose
kelmuose, drevėse, tuštumose po medžių
šaknimis, po akmenų ar šakų krūvomis,
stirtomis. Individualios teritorijos ribose
turi kelias slėptuves.
Veikliausia temstant ir naktį, bet ten,
kur niekas nebaido, dažnai medžioja ir
dieną (pvz., Nemuno deltoje). Žiemą
keliauja po sniegu pelinių graužikų takais.
Kai maisto pakanka, medžioja kelių
šimtų kv. metrų plote, bet žiemą per parą
gali nubėgti iki 1,5 km.
Žebenkštis— labai judrus žvėrelis. Judesiai
staigūs, kūnas lankstus. Bėga 20—
25 cm ilgio šuoliukais, išriesdama nugarą
ir lankstydamasi į visas puses. Šuoliuoja
suglaudusi pėdas. Lengvai pralenda tarp
šakų, akmenų ir kitų kliūčių. Bėgdama
dažnai stabteli ir, pasikėlusi ant užpakalinių
kojų, apsižvalgo. Gerai laipioja ir
plaukia.
196 pav. Žebenkštis
Pagrindinis maistas — smulkūs žinduoliai,
paukščiai, jų kiaušiniai, retkarčiais
žuvys, vabzdžiai, moliuskai ir kt. Didžiąją
grobio dalį (apie 80%) sudaro peliniai
graužikai, todėl žebenkščių paplitimas ir
gausumas priklauso nuo šių graužikų gausumo.
Literatūroje nurodoma, kad puola stambesnius
už save gyvūnus — tetervinus,
kurtinius, kiškius ir kt. Tai 'netiesa. Didžiausias
žinomas žebenkšties grobis, ir
tai gana retas,— vandeninis pelėnas, o
pilkosios (naminės) žiurkės ji jau neįveikia.
Auką puola staiga ir paprastai nužudo
perkąsdama pakaušį.
Teigiama, kad žebenkštis kasdien sumedžioja
iki 10 pelių ir pelėnų, o per
metus — 2—3 tūkst. Nelaisvėje [238]
nustatyta, kad per parą suėda tik 1—2
vidutinio didumo graužikus, o per metus
— apie 500. Zoologijos ir parazitologijos
institute ištirta, kad, kai būna pakankamai
maisto, žudymo instinktas silpnėja,
bet atskiri žvėreliai papjaudavo
visus į narvą paleistus pelėnus, t. y. kaupdavo
maisto atsargas (K. B.). Tai, matyt,
priklauso nuo žvėrelių individualių savybių
bei konkrečių sąlygų.
Rujos laikas bei trukmė tiksliai nenustatyta.
Nelaisvėje rujoja nuo gegužės iki
rugsėjo, bet dauguma — pavasarį. Nėštumas
iš viso trunka 34—35 d.; po trumpos
diapauzės embrionai vystosi 24—30 d.
Veda 4—7 jauniklius, kurie gimsta akli,
be dantų, uždaromis ausimis, apaugę šviesiais
pūkais. Naujagimių masė 1,2—1,6 g,
kūnelio ilgis — 42—46 mm. Po 10 dienų
sveria 7,5—11,5 g, po 20 — 13—
25 g. Mėnesio amžiaus patinėliai vidutiniškai
sveria 44,3 g, kūnas būna 145 mm,
patelės — atitinkamai — 33,6 g ir 136 mm.
Pusantro mėnesio amžiaus jauniklių kūno
ilgis būna kaip suaugusių, bet sveria
mažiau.
Pirmieji pieniniai dantys (viršutinės
iltys) jaunikliams prasikala 9—11 d.,
o pastovieji visiškai susiformuoja po 40—
46 d. Klausos angos atsiveria 19—21 d.,
akys — 20—24 d. Dviejų savaičių jaunikliai
ėda motinos atneštą ir į gabalus
suplėšytą grobį, o mėnesio amžiaus — jau
patys suplėšo. Jaunikliai pradeda gyventi
savarankiškai sulaukę 2—2,5 mėn. amžiaus.
Nelaisvės sąlygomis lytiškai subręsta
9—10 mėn. [238]. Gyvenimo trukmė —
3—4 metai.
Žebenkščių priešai — visi stipresni plėšrieji
žvėrys ir paukščiai, bet jų grobiu
žebenkštis tampa retai. Plėšrūnai — svarbiausi
mitybiniai konkurentai.
Ligos ir parazitai Lietuvoje netirti.
Naudingos kaip pelinių graužikų naikintojai,
ypač gatavos produkcijos sandėliuose,
fermose, tvartuose, nes beveik
visur, kur praeina pelė ar pelėnas, gali
įlįsti ir žebenkštis.
Nuo 1970 m. žebenkštis medžioti ir gaudyti
draudžiama, bet nemažai jų patenka
į kurmių gaudytojų spąstus. Dėl to šių
žvėrelių gali sumažėti tuose rajonuose,
kur pastoviai gaudomi kurmiai.
Žebenkštims kenkia nuodingi chemikalai
(naudojami deratizacijai ir kovai su
kitais kenkėjais), kurie patenka su maistu
ir kaupiasi jų organizme.
Europinė audinė
M u stela lu treo la L., 1761
Европейская норка (rus.)
European mink (angį.)
Maždaug šeško didumo vikrus žvėrelis.
Galva nemaža, ausys plačios, bet trumpos,
žiemą beveik nesimato iš po plaukų. Kojos
taip pat trumpos. Pirštai sujungti plaukio-