Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Porakanopiai — Artiodactyla 250
Šeima. Elniniai — Cervidae 251
Tūkst.
248 pav. Stirnų skaičiaus dinamika 1948— 1985 m.
249 pav. Stirnų skaičius 1000 ha miško ploto 1981 —
1985 m.: 1 — iki 10; 2 — 11— 20; 3 — 21— 30;
4 — 31—40; 5 — 41—60 ir daugiau
Paros aktyvumas polifazinis — poilsio
ir aktyvumo periodai pakaitomis kartojasi
iki 10 kartų, iš jų rytinis ir vakarinis —
gerokai ilgesni už kitus (trunka po 2—3
vai.). Iš viso per parą stirna aktyvi apie
8 valandas [141].
Rudenį ir žiemą gyvena grupėmis, kurias
sudaro patinai, patelės ir jaunikliai.
Daug laiko praleidžia ieškodamos maisto
ir vaikšto gerokai didesnėje teritorijoje
negu vasarą.
Pavasarį būriai pakrinka. Rujos periodu
patinai turi savo individualius plotus,
kuriuos saugo ir žymi kvapiųjų liaukų
išskyromis.
Pavasarį ir rudenį stirnos ne tik persigrupuoja,
bet iš dalies keičia ir savo gyvenamą
vietą. Tačiau ryškesnių sezoninių
stirnų migracijų Lietuvoje nepastebėta.
Minta įvairiais žoliniais ir sumedėjusiais
augalais. Mėgsta ąžuolą, uosį, klevą, drebulę,
šermukšnį, šaltekšnį, ožekšnį, karklą.
Medžių ir krūmų ūglius bei šakutes daugiausia
ėda žiemą, ypač kai gilu sniego
ir žoliniai augalai bei puskrūmiai neprieinami.
Mišriuose miškuose labai svarbus
žiemos pašaras — eglių, kartais ir pušų
spygliai bei šakutės. Rudenį ir žiemą, jei
sniego negilu, daug ėda puskrūmių — mėlynių,
viržių, bruknių. Jei miške šakelinių
pašarų mažai, stirna pradeda maitintis
mažiau mėgstamų medžių ir krūmų —
liepos, beržo, baltalksnio, sausmedžio —
šakutėmis. Iš viso ėda apie 20 sumedėjusių
augalų rūšių [208, 2091.
Vasarą mityboje svarbiausi žoliniai augalai.
Prieskrandžio turinyje aptiktos ir
apibūdintos 95 žolinių augalų rūšys [133,
216]. Labiausiai mėgstami vėdrynai, žibuoklė,
puriena, švitriešis, dobilas, liucerna,
vikiai, vingiorykštė, žiognagė, sidabražolė,
geltonžiedis šalmutis, kreisvė, žilė,
kiaulpienė, kemeras. Varpinius, išskyrus
žiemkenčių želmenis, ir viksvinius augalus
stirna ėda rečiau. Sumedėjusių ir žolinių,
taip pat laukinių ir kultūrinių augalų
santykis stirnos racione priklauso
nuo teritorijos miškingumo ir miškų didumo.
Kuo mažesnis miškingumas ir smulkesni
miškai, tuo didesnę stirnos maisto
dalį sudaro žoliniai augalai, tarp jų —
žemės ūkio kultūros (žiemkenčiai, cukriniai
runkeliai, dobilai, liucerna ir kt.).
Rujoti pradeda liepos antroje pusėje.
Per rują (tai trunka apie mėnesį) patelės
laikinai atsiskiria nuo jauniklių, o patinai
tampa neatsargūs, agresyvūs ir ypač saugo
savo individualią teritoriją. Suradęs rujojančią
patelę, patinas neatsitraukdamas
ją sekioja, stengdamasis neišleisti iš savo
teritorijos. Patelė rujoja 2—4 dienas [85].
Rujos laikotarpiu patinas susiporuoja su
2—3 patelėmis. Taigi šie žvėrys yra riboti
poligamai.
Nėštumo trukmė 9,5 mėn., bet embrionų
vystymuisi būdinga latentinė stadija
(apie 4,5 mėn.). Embrionas pradeda augti
tik žiemos pradžioje (gruodžio gale ar
sausio mėn.) ir intensyviai auga apie 5
mėn.
Dauguma jauniklių gimsta gegužės antroje
pusėje, dalis — birželio mėn. Apie
savaitę laiko jaunikliai guli žolėje atskirai
vienas nuo kito. Netrukus jie pradeda
sekioti motiną.
250 pav. Stirnų būrelis Suvalkijos lygumose
Naujagimiai vidutiniškai sveria 1,9 kg.
Po mėnesio jų kūno masė padidėja iki
4—5 kg, o po dviejų — iki 8—9 kg. Dviejų
trijų savaičių stirniukai jau bando ėsti
žolę, o dar po mėnesio minta beveik vien
tik augaliniu maistu 1141].
Stirniukai gimsta su pieniniais kandžiais,
iltimis ir prieškrūminiais dantimis.
Pieninius kandžius pakeičia pastovieji nuo
5 iki 12 mėnesių amžiaus, prieškrūminius
— iki 13—14 mėnesių. Krūminiai
dantys pradeda kaltis nuo 3 mėnesių.
Metų ir 3 mėnesių stirniuko dantų sistema
būna visiškai išsivysčiusi [228].
Patinėliams nuo rudens iki kitų metų
pavasario išauga pirmieji, dažniausiai dar
nešakoti ragučiai (žr. 246 pav.). Juos stirniukas
numeta antrųjų gyvenimo metų
viduryje (gruodžio mėn.), o per žiemą
jam užauga kiti, jau dvišakiai ar trišakiai,
ragai. Ragai visiškai išsivysto trečiais gyvenimo
metais.
Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais
Ḋauguma stirnų veda 2, rečiau — 1 ir
labai retai — 3—4 jauniklius. Vienai vaikingai
patelei vidutiniškai tenka 1,9 embriono.
Esant palankioms sąlygoms, veisiasi
96,6% lytiškai subrendusių patelių.
Tačiau realus stirnų kaimenės prieaugis
gerokai mažesnis. Rudenį šiųmetukai sudaro
25—30% stirnų populiacijos, o vienai
subrendusiai patelei tenka tik 0,6—
0,8 jauniklio. Taigi per pirmą gyvenimo
pusmetį žūva daugiau nei pusė gimusių
jauniklių [217].
Laisvėje stirnos gyvena palyginti neilgai.
Ištyrus daugiau kaip tūkstantį sumedžiotų
stirnų, nustatyta, kad vidutinis jų
amžius (neįskaitant šiųmetukų) buvo 4
metai, maksimalus— 12.
Patinų ir patelių gimsta maždaug po
lygiai. Tačiau patinų mirtingumas didesnis,
todėl pamažu didėja patelių persvara.
Rudenį sumedžiotų šiųmetukų patinų ir
patelių santykis 1:1,2, jaunų stirnų —
1:1,3, vidutinio amžiaus — 1:1,4 ir senų —
1:1,6 [141].
Didžiausias stirnos priešas — vilkas.
Nors dabar vilkų sumažėjo, bet tuose
miškuose, kur jie pastoviai laikosi, stirnos
nukenčia. Dalį stirniukų papjauna lapės.
Stirnai pavojinga lūšis, bet ji Lietuvoje
reta, todėl didesnės žalos nepadaro. Žiemą,
kai gilu sniego, jas įveikia valkataujantys
šunys, o nusilpusias kai kada papjauna
ir šernai.
Mitybiniu konkurentu gali būti taurusis
elnias. Nors žiemą stirnos ir elniai dažniausiai
laikosi nevienoduose mikrobiotopuose,
bet tuose miškuose, kur elnių daug,
stirnų skaičius sumažėja.