Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Šikšnosparniai — Chiroptera 44
Burys. Šikšnosparniai — Chiroptera 45
23 pav. Lietuvos šikšnosparnių (1:2) didumo skalė:
a — maži, b — vidutinio didumo, c — dideli šikšnosparniai.
Kūno dalys:
I— V — pirmas-penktas pirštai, M 2—M5 — antras-
- penktas delnakauliai, F \—F 2 — pirmas-trečias
pirštakauliai (falangos), An — dilbis, Cr — blauzda,
C — pentinas; I—5 — skraidomoji plėvė ir jos
dalys: 1 — šoninė plėvė, 2 — petinė plėvė, 3 —
tarpinė plėvė, 4 — tarpupirščių plėvė, 5 — uodeginė
plėvė, l-\-3-\-4 — sparninė plėvė
Dantų sistema, kaip ir visų žinduolių,
difiodontinė. Daugumos rūšių pieninių
dantų formulė: iA c j- pA=22. Pieniniai
dantys labai skiriasi nuo pastoviųjų (27
pav.). Kandžiai su dviem, užlinkusiomis
į burnos vidų kabliuko formos viršūnėmis,
jais tik gimę jaunikliai įsikabina į
motinos spenį. Pieninių prieškrūminių
dantų visada būna г nepriklausomai nuo
to, kiek vėliau išaugs pastoviųjų dantų.
Viršutiniai pieniniai kandžiai, netrukdydami
augti pastoviesiems, išlieka ilgiausiai
Ṗastoviųjų viršutinių kandžių paprastai
yra 2 poros, nes vidurinė pora (Ir) išnykusi,
o apatinių — 3 poros. Jie numeruojami
eilės tvarka: viršutiniai — I 1 ir
P, apatiniai Ii, I2, I3. Viršutinės iltys stambios
ir briaunotos, apatinės šiek tiek mažesnės.
Visų šikšnosparnių pirmasis prieškrūminis
dantis (P 1ir Pi), o kai kurių ir trečiasis
(P* ir P3) bei viršutinis antrasis
(P2) evoliucionuojant išnyko, todėl atskirų
genčių šikšnosparniai šių dantų turi
A, J., 1 ar A. Jie diferencijuojami į mažuosius
(Pm) ir didžiuosius (Pp), kurie
dažniausiai numeruojami pagal homologiją:
Pm2, Pm2 ir Pm3, Pm3 (kai yra du
mažieji) arba Pm2 ir Pm2 (kai mažasis
likęs vienas). Didysis prieškrūminis visada
tik vienas, žymimas Pp4 ir Pp4. Pm
dantys turi tik vieną šaknį, jų karūnėlė
žema, konuso formos. Jais gyvūnas beveik
nekramto. Pp4 sandara panašus į viršutinius
krūminius dantis.
Krūminių dantų visada A. Du pirmieji
didesni už trečiąjį. Viršutinių krūminių
dantų karūnėlės plačios, bet trumpos,
apatinių — ilgesnės, siauresnės. Krūminių
dantų struktūriniai elementai pavaizduo­
24 pav. Šikšnosparnio (dvispalvio plikšnio) uodeginė
plėvė ir pėda: I— V — pirmas-penktas pirštai, I —
sparninės plėvės prisijungimo prie pėdos vieta, 2 —
padas, 3 — epiblema, 4 — pentinas, 5 — užpentininis
žvynelis, 6 — uodeginės plėvės kraštas, 7 — laisvasis
uodegos galas, 8 — čiurna, 9 — pirštų pagalvėlės,
10 — pėdos pagalvėlė, 11 — kulnas, 12 —
epiblemos pertvara
ti 28 paveiksle. Išskiriami myotidontinio
ir nyktalodontinio tipo apatiniai krūminiai
dantys. Kai IV komisūra jungia hypokonidą
su endokonidu — myotidontinio,
o kai su hypokonulidu — nyktalodontinio
tipo.
Šikšnosparnių galvos smegenys didelės.
Ypač tobuli klausos centrai, todėl klausa
labai gera. Akys daugumos rūšių mažos.
Būdinga kintanti kūno temperatūra.
Kai žvėrelis aktyvus, jo kūno temperatūra
pakyla, o ilsintis priklauso nuo aplinkos
temperatūros (mūsų klimate pažemėja).
Žiemą dauguma šalto ir vidutinio
klimato šikšnosparnių rūšių įminga. įmigus
sulėtėja jų medžiagų apykaita, kvėpavimas,
rečiau plaka širdis, o kūno temperatūra
nukrinta iki aplinkos temperatūros.
Kai kurie šikšnosparniai, kaip ir paukščiai,
migruoja. Žiemoti išskrenda į šiltesnius
kraštus.
Dauguma tropinių ir visi šalto ir vidutinio
klimato mažieji šikšnosparniai minta
25 pav. Šikšnosparnio (dvispalvio plikšnio) išskleista
(a) ir natūraliai susiglaudusi (b) ausis: 1 — kramslio
spenys, 2 — kramslio skiauterės vagelė, 3 —
kramslio skiauterė, 4 — plaukuotoji raukšlė, 5 —
viršutinė ausies kaušelio skiautė, 6 — kaktos raukšlė,
7 — vijoklis, 8 — skersinės ausies kaušelio raukšlės,
9 — priekinis ausies kaušelio kraštas, 10 — ausies
kaušelio viršūnė, 11 — užpakalinis ausies kaušelio
kraštas, 12 — užkramslis, 13 — išorinis kramslio
skiauterės kraštas, 14 — ausies kaušelio apatinė
skiautė, 15 — ausies užpakalinio krašto pagrindinis
įlinkis, 16 — ausies užpakalinio krašto prisijungimo
prie žando vieta, 17 — prieškramslis