Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)
Leidinyje aprašytos 68 Lietuvoje aptinkamos žinduolių rūšys.Apibūdinta gyvūnų išvaizda,paplitimas,gyvenamoji vieta,paros bei sezoninis aktyvumas,mityba,veisimasis, vystymasis,elgsena.Nurodyti žinduolių priešai,konkurentai,ligos.Aiškinama jų gamtinė reikšmė bei nauda liaudies ūkiui."Mokslas",Vilnius 1988. Knyga iš Kauno sendaikčių turgaus (2019.7.6)
Leidinyje aprašytos 68 Lietuvoje aptinkamos žinduolių rūšys.Apibūdinta gyvūnų išvaizda,paplitimas,gyvenamoji vieta,paros bei sezoninis aktyvumas,mityba,veisimasis, vystymasis,elgsena.Nurodyti žinduolių priešai,konkurentai,ligos.Aiškinama jų gamtinė reikšmė bei nauda liaudies ūkiui."Mokslas",Vilnius 1988. Knyga iš Kauno sendaikčių turgaus (2019.7.6)
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Būrys. Porakanopiai — Artiodactyla 266
Šeima. Dykaraginiai — Bovidae 267
268 pav. Laisvųjų stumbrų banda Naujamiesčio
valstybiniame medžioklės ūkyje
tas nušautas 4 km nuo stumbryno, prie
Juodikonių gyvulių fermos.
1981 —1984 m., kai banda buvo laisvėje,
gimė 10 jauniklių — 3 patinai ir 7
patelės. 1985 m. sausio 1 d. Pašilių miške
buvo 19 stumbrų — 3 patinai ir 16 patelių.
Vasario 18 d. visa banda buvo vėl
uždaryta aptvaruose.
Biologija. Stumbras, kaip biologinė rūšis,
susiformavo lapuočių ir mišriais miškais
apaugusioje Europos dalyje. Tokiam
landšaftui jis liko ištikimas ir dabar. Stumbrai
mėgsta mišrius ir lapuočių miškus su
tankiu pomiškiu, taip pat pamiškes su gausia
žoline augalija.
Vasarą daugiausia ėda žolinius augalus,
o žiemą — medžių šakeles ir žievę. Iš
medžių ir krūmų ypač mėgsta guobą, uosį,
šermukšnį, klevą, gluosnį, liepą, drebulę,
lazdyną, jaunus ąžuolus. Nukanda iki
1,5 cm storio atžalas. Storesnes šakas
apėda palenkę. Rudenį ir žiemos pradžioje
ėda nukritusius lapus. Žievę dažniau
graužia pavasarį, kai ji sultinga. Vienas
stumbras per parą suėda 30—45 kg žolinių
augalų ir 1—3 kg šakelių bei medžių
lapų.
Stumbrai rujoja rudenį, ypač rugpjūčio
pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Jaunikliai
gimsta gegužės mėn. Kai stumbrai šeriami,
rujoja ilgiau, todėl stumbriukai gali atsirasti
bet kuriuo metų laiku. Lietuvos stumbryne
jie dažniausiai atsirasdavo gegužės
mėn., retai — rudenį iki gruodžio pirmos
pusės.
Stumbre rujoja 1—2 paras. Jei per tą
laiką neapvaisinama, po 20—30 dienų
vėl rujoja. Nėštumas trunka apie 9 mėnesius.
Jaunos stumbrės fiziologiškai subręsta
trečiais gyvenimo metais. 3 metų (dažniau
— 4) atveda pirmus jauniklius. Aptvaruose
stumbrės jauniklius gali atvesti
kasmet, o laisvėje — paprastai kas antri
metai. Gerai mintančios gali būti vislios
iki 20—25 metų.
Buliai lytiškai subręsta anksti, kartais
jau antrais gyvenimo metais, bet reprodukcijos
požiūriu vertingiausi 4—10 metų.
Laisvai gyvenančių stumbrų bandose
jaunus, jau lytiškai subrendusius (dažniausiai
trimečius) bulius per rują vyresni
buliai išvaro iš bandos, todėl į reprodukciją
jie įsijungia ne anksčiau kaip sulaukę
5—7 metų. Lietuvoje tokie trimečiai buliai,
pavaryti iš bandos, nusibastydavo labai
toli ir pagaliau žūdavo arba juos tekdavo
nušauti. Per grumtynes stiprūs buliai
iš bandos išvaro ir senyvus, nevikrius bulius.
Jie apleidžia bandą, gyvena atskirai,
būna irzlūs. Su jais reikia elgtis labai
atsargiai.
Gyvenantys laisvėje subrendę buliai
dažnai atsiskiria nuo bandos ir klajoja po
apylinkes, bet rujos laikotarpiu sugrįžta.
Aptikęs rujojančią stumbrę, bulius sekioja
paskui ją, ilgai abu stovinėja šonas prie
šono galvomis į vieną pusę. Nuo tokios
stumbrės bulius pavaro konkurentus, kitas
stumbrės ir jauniklius.
Likus kelioms savaitėms iki veršiavimosi,
stumbrės būna susijaudinusios. Jos
vengia stiprių bulių, jaunus veja. Vėliau
stumbre pasitraukia iš bandos ir keletą
dienų būna tik su naujagimiu. Stumbriukas
jau po valandos stojasi ant kojų, o po
pusantros — eina paskui patelę. Po kelių
dienų stumbre su jau sustiprėjusiu jaunikliu
grįžta į bandą. Žindo 8—10 mėnesių,
bet kartais iki 1,5 metų ir ilgiau [174].
Stumbre saugo jauniklį nuo priešų, taip
pat ir nuo žmogaus. Priartėjusį prie stumbriuko
žmogų ji gali pulti, bet paprastai
agresyvumą tik demonstruoja: pribėga ir
vėl staiga pasitraukia. Stumbriukas pradeda
ėsti žolę po 20 dienų. Mėnesio jaunikliai
jau linkę buriuotis į atskiras grupes, mėgsta
žaisti: badytis, vaikyti vienas kitą, šokinėti.
Kartais vienas stumbriukas galva trinasi
į kito kaklą ar šoną.
Stumbro klausa gera, todėl bet koks
neįprastas garsas sužadina jo budrumą.
Tai ypač būdinga, kai stumbrai būna miške.
Labiau bijo pėsčio žmogaus negu važiuoto
arba raito. Išsigandę bėga užrietę
uodegas, po kurio laiko sustoja, pastatę
ausis atidžiai žiūri įtartina kryptimi ir tuštinasi.
Baikščiausi būna jaunikliai. Pradėjus
jiems bėgti, sujuda visa banda. Subrendę
buliai ne tokie baikštūs, arti priėjusį
žmogų gali pulti. Laikomi aptvaruose ir
dažnai matantys žmones buliai būna agresyvesni.
Stumbrų bandai būdinga hierarchinė
struktūra. Kai kurių bandos individų tarpusavio
dominavimą ir subordinaciją lengviausia
pastebėti prie šėryklos, kai skirstomas
maistas arba kai banda renkasi
vietą poilsiui. Kiekvienas stumbras ar
stumbre žino savo vietą bandoje ir tokia
banda elgiasi kaip vieninga visuma.
Stumbras įrašytas į tarptautinę, TSRS
ir Lietuvos TSR raudonąsias knygas.
Muflonas
Ovis ammo n musimon Palias, 1811
Муфлон (rus.)
European moufflon (angį.)
Muflonas — kalnų avino (Ovis ammon)
porūšis [152]. Kai kurie sistematikai
[109, 175] jį laiko savarankiška rūšimi
(Ovis musimon). Panašus į naminį aviną,
tik stambesnis — ilgomis kojomis ir didesniais
ragais. Kūno aukštis kryžmens
srityje didesnis negu per gogą. Kojų kaulai
gruboki. Galva nedidelė, ausys mažos. Patinų
kūnas apvalesnis, kaklas storesnis.
Kailis vasarą šviesus, rusvai rudas. Snukio
galas, pažandės, ausų vidus, papilvė,
apatinė kojų dalis ir „veidrodėlis“ balti.
Akis supa baltų plaukų žiedas. Žiemą kailis
tamsiai rudas. Patinų nugaros šonuose
būna dvi baltos balno formos dėmės. Plaukų
danga susideda iš 3—4 cm ilgio akuotplaukių
ir tankių vilnaplaukių. Patinų
kaklas būna apaugęs ilgesniais (apatinėje
dalyje iki 15 cm) plaukais. Jauniklių
kailis pilkai oranžinis, rudenį — tamsesnis.
Šeriasi vieną kartą per metus — balandžio—gegužės
mėn. Rudenį išauga tik
vilnaplaukiai ir papildomi ilgi akuotplaukiai.
Žieminis kailis visiškai susiformuoja
spalio mėn.
Muflonų odoje daug riebalų ir prakaito
liaukų. Specifinės kvapiosios liaukos atsiveria
prieš akis esančioje duobutėje ir tarp
kanopų.
Čekoslovakijos muflonų matmenys: patinų
Q 47 (41,3—58) kg, L 120,2 (112—
128) cm, C 11,8 (8—15) cm, P 28,3
(27—29) cm, A 9,4 (8,5—10) cm; patelių
Q 30,3 (27—35,5) kg, L 108,3 (98—
113) cm, C 11,4 (9—14) cm, P 26
(24,4—27) cm, A 9,2 (8,7—10) cm
[64].
Kaukolės veidinė dalis trumpa. Orbitos
uždaros. Nosikauliai santykiškai trumpi
ir platūs, beveik niekada nesusisiekia su
tarpžandikauliais (269 pav.). Patinų kaukolės
vidutiniai matmenys (Čekoslovakijoje):
KBi 23,2 cm, TOp 8,5 cm, Sp
11,7 cm, VDEi 6,7 cm. Dantų formulė:
1» C° P i M l = 32.
3 1 i . i - n ,
Raguoti visi patinai ir apie 5% patelių.
Patinų ragai tamsiai rudi. Jų pamatinė