Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Kiškiažvėriai — Lagomorpha 156
Šeima. Kiškiniai — Leporidae 157
156 pav. Augalų vegetacijos periodu pilkasis kiškis
labiau mėgsta atvirus plotus
4/ y
157 pav. Žiemą pilkasis kiškis dainiau aptinkamas
miškų pakraščiuose ir krūmuose
158 p a v . K iš k ių a p g r a u ž ti m e d e lia i
ketvirtosios — 2—3 jaunikliai. Visliausios
2—3 metų patelės.
Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo
institute atlikti tyrimai patvirtino ypatingą
kiškių savybę — superfetaciją, t. y. priešgimdyvinę
rują. Jeigu embrionai būna
viename gimdos rage, o antrasis laisvas,
patelė, likus iki gimdymo 3—5 dienoms,
gali būti vėl apvaisinta. Superfetacinis
nėštumas trunka tik 25—32 dienas.
Embrionų lyčių santykis iš pradžių būna
1:1. Tačiau patelės embrioninio vystymosi
periodu jautresnės, todėl esant nepalankioms
sąlygoms daugiau atsiranda
patinėlių.
Kiškučiai gimsta regintys, apaugę tankiais
plaukais ir jau po 20 minučių gali
judėti. Jie gauna 27—50 g riebaus ir kaloringo
pieno (jame yra 21,5% riebalų,
14% baltymų, 2,5% laktozės, 11,5%
kazeino, 2,7% albuminų, 45,5% druskų).
Pirmomis dienomis niekur neina,
guli visi kartu. Išskyrus paduose esančias
prakaito liaukas, kitos liaukos nefunkcionuoja,
todėl kiškučius sunkiau aptikti plėšrūnams.
9—10 dienų kiškučiai nutolsta
nuo gimimo vietos iki 20 m, o vieni nuo
kitų per 80—100 žingsnių, bet kas vakarą
grįžta atgal. Jeigu patelė neranda
jauniklių įprastoje vietoje, bėga ieškoti,
surenka juos net pastumdama arba sugriebusi
dantimis už sprando.
Patelė jaunikliais rūpinasi iki 1 mėnesio
(rudeniniais — iki 2 mėnesių). Mažų kiškučių
termoreguliacija netobula, kailiukas
greitai peršlampa, todėl jiems ypač pavojinga
darganos ir šaltas oras.
Kai kiškučiai paauga ir tampa savarankiškesni,
patelė nustoja lankytis maitinimo
vietoje ir net slepiasi nuo jauniklių, kurie
ją suradę bando žįsti. Dar kurį laiką jaunikliai
laikosi kartu, bet, geriau pažinę
teritoriją, pasiskirsto joje, užimdami individualius
plotus.
Tik gimę kiškučiai (n — 356) sveria
107 (50—170) g. Kūno ilgis — 18—
20,5 cm. Per parą priklausomai nuo amžiaus
ir gimimo laiko priauga 2—37 g
(rudeniniai— tik 2—15 g). Po 240—
300 dienų sveria 1/4 suaugusio kiškio
masės. Pirmosios (pavasarinės) vados
159 pav. Kiškučiai pirmomis gyvenimo dienomis
tūno žolėje
160 pav. Prabėgo pilkasis kiškis
Щ
%
jaunikliai lytiškai subręsta 9—15, antrosios
(vasarinės) 7—9 mėnesių amžiaus,
bet masė didėja iki 4—5 metų.
Kiškius gaudo įvairūs plėšrūnai, valkataujantys
šunys ir katės. Dažniausiai nukenčia
jaunikliai, daug jų žūva per laukų
darbus. Iš infekcinių ligų Lietuvos kiškiams
ypač pavojinga bruceliozė. Apsikrečia
ganydamiesi bendrose su naminiais
gyvuliais ganyklose. Kiškių bruceliozė
Lietuvoje pirmą kartą diagnozuota
1956 m., nors žvėreliai su patologiniais
pakitimais buvo aptinkami ir anksčiau. Išskirti
du brucelų kamienai: galvijinis
(Brucella abortus) ir kiaulinis (Brucella
suis). 1963—1964 m. brucelioze sirgo
4,8% sumedžiotų kiškių, 1968—1973m.—
6,5%, o kiaulių susirgimo zonose — net
15,4% [3, 63]. Ligos pradžioje išorinių
požymių beveik nebūna. Vėliau patinų
sėklidės padidėja ir būna pūlingos, patelių
gimdoje, kiaušidėse ir pieno liaukose
taip pat susidaro pūliniai. Daug pūlinių
būna po oda kaklo srityje. Sergančios
patelės dažnai abortuoja arba atveda neišsivysčiusius
jauniklius.
Ne mažiau pavojinga liga — pseudotuberkuliozė.
Kepenyse, plaučiuose, blužnyje
ir kituose organuose būna žalsvai
pilkų mazgelių, pilnų tirštos balzganos
masės, o patys organai — padidėję. Ši liga
ypač pavojinga jaunikliams. Brucelioze
ir pseudotuberkulioze gali apsikrėsti ir
medžiotojai, apdorodami sumedžiotus
sergančius kiškius.
Kiškiai gali masiškai žūti nuo kokcidiozių.
Jomis apsikrėtę kiškiai sudaro apie
57%. Invazija intensyviausia tada, kai
būna lietinga vasara ir ilgas bei šiltas ruduo.
Tokiais metais apsikrėtę kiškiai sudaro
82—93%. Lietuvoje kiškių kokcidiozes
sukelia Eimeria genties pirmuonys
(rastos 8 rūšys). Kokcidijų oocistos labai
atsparios. Jų 30—40% per žiemą išlieka
gyvybingos, o pavasarį sporuliuoja ir tampa
invazinėmis. Pagrindinis invazijos šaltinis
yra šėryklos, prie kurių susikaupia
daug išmatų su kokcidiozių sukėlėjais
[122].
Parazitinių kirmėlių aptikta 10 rūšių:
2 rūšys siurbikių, 2 — kaspinuočių ir
6 — apvaliųjų kirmėlių. Jų rūšinė sudėtis
ir apsikrėtusių žvėrelių procentas nepastovus.
Pavyzdžiui, septintojo dešimtmečio
pabaigoje daug kiškių buvo apsikrėtę siurbikėmis
Fasciola hepatica ir Dicrocoeli-