Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora 218
Būrys. Ruoniai — Pinnipedia 219
čioti ir miško keliais, takais, slidžių pėdsakais.
Kartais ateina ir prie gyvenviečių.
Minta tik gyvūnais. Maisto sudėtis Lietuvoje
mažai tirta. Miškuose dažnai randama
lūšies papjautų stirnų, todėl susidaro
įspūdis, kad ji minta vien tik stirnomis.
Ištyrus 1968—1972 m. lapkričio—kovo
mėn. nušautų 16 lūšių skrandžių ir žarnyno
turinį, penkiuose (35,7%) rasta stirnienos,
dešimtyje (71,4%) — kiškienos ir
dviejuose (14,3%)— paukščių liekanų
[74]. Taigi kiškius lūšis pjauna dar dažniau
negu stirnas, bet kiškį lūšies šeima
sudoroja visą, o stirnos visos iš karto nesuėda,
todėl jų likučius dažniau galima
aptikti.
Be kiškių ir stirnų, lūšies aukomis kartais
tampa šernai, ypač jaunikliai, ir net
elnių patelės. Gana dažnai (balandžio—
lapkričio mėn. 36%, žiemą — 32%) ekskrementuose
randama pelinių graužikų —
tai rodo, kad ir šie smulkūs gyvūnai svarbūs
lūšies mitybai [154].
Vienu kartu suėda nedaug. Iš tyrinėtų
Lietuvoje lūšių skrandžių maksimali turinio
masė buvo 615 g, Belovežo girioje —
1100 g. Taigi vienu kiškiu gali pasisotinti
visa šeima — patelė ir 2—3 jaunikliai.
Nesuėsto grobio likučius lūšys kartais
slepia po sniegu, sausa žole ar šakelėmis,
o išalkusios jį suranda. Tačiau dažniausiai,
kartą paėdusios, grobį palieka ir daugiau
prie jo negrįžta [154].
Lietuvoje rujoja nuo sausio vidurio iki
kovo, bet dauguma, matyt,— vasario mėn.
Patelė rujoja 14 dienų. Jei per tą laiką
nesusiporuoja, po savaitės vėl rujoja. Nėštumas
trunka 67—74 dienas. Veda 1—4
(dažniausiai — 2—3) jauniklius. Iš stebėtų
Lietuvoje 14 vadų 11 buvo po 2, 3 —
po 3 jauniklius. Tik vienos balandžio 11 d.
nušautos patelės gimdoje buvo 4 embrionai
[74].
Jauniklius veda guolyje. Jį įsirengia žemės
įduboje ar po medžio išvarta. Kartą
guolis su jaunikliais aptiktas drebulės drevėje
2,5 m aukštyje.
Jaunikliai gimsta akli ir uždaromis ausimis.
Sveria 240—300 g, kūnas būna 22—
25 cm ilgio. Praregi maždaug po 12 dienų.
Manoma, kad jaunikliais rūpinasi tik motina,
nors patinas kartais laikosi netoli
vados ir kartu su patele medžioja.
Patelę žinda beveik 3 mėn., bet 2 mėn.
jau pradeda po truputį ėsti atneštus į guolį
smulkius gyvūnus. 3 mėn. jaunikliai vaikšto
kartu su patele iki jos rujos. Jeigu patelė
lieka bergždžia, tai jaunikliai vėl prie jos
prisijungia [154].
Lūšiukai auga sparčiai. Sausio viduryje
jauniklių masė 20—23 kg, kūno ilgis
100—103 cm. Taigi svoriu jie nuo suaugusių
beveik nebesiskiria, tik kūno matmenys
dar mažesni [74].
Lytiškai subręsta antrais gyvenimo
metais — maždaug 1 metų ir 10 mėn.
Zoologijos soduose išgyvena iki 25 metų.
Lietuvoje vienas iš pagrindinių lūšies
priešų yra vilkas. Įvairiose arealo vietose
tyrimais įrodytas dėsningumas: intensyviai
naikinant vilkus, visuomet padaugėja lūšių.
Vilkas yra mitybinis konkurentas, bet
palankiomis sąlygomis abi rūšys gali sėkmingai
egzistuoti kartu. Kai maisto abiem
rūšims neužtenka, paprastai pirmiausia sumažėja
ne vilkų, o lūšių [148, 154]. Stebėjimai
Lietuvoje rodo, kad toje miško
dalyje, kur pasirodo vilkai, lūšys dingsta
[74].
Lūšies ligos neištirtos. Žinoma, kad jos
serga pasiutlige. Būna apsikrėtusios 8
rūšių helmintais, iš jų dažniausi kaspinuočiai
Taenia crassiceps (užsikrėtusių
13,3%), T. pisiformis (30%) ir Hydatigera
taeniaeformis (26,6%) bei apvaliosios
kirmėlės Trichinella spiralis (50%)
ir Toxocara mystax (93,3%) [74, 169].
Parazitiniais pirmuonimis būna apsikrėtę
gana retai — iš 35 tirtų apsikrėtusi
buvo tik viena. Aptikta 2 eimerijų rūšys ir
1 genties Isospora rūšis 1121]
Lūšis Lietuvoje yra vienintelis gausios
kačių šeimos atstovas. Tai gražus ir įdomus
žvėris. Kailis yra puikus medžioklės
trofėjus. Iki 1979 m. lūšis buvo leidžiama
medžioti ištisus metus. Kasmet
buvo sumedžiojama tik 7—27 žvėrys.Nuo
1979 m. lūšių medžioklė uždrausta.
Būrys
Ruoniai
Pinnipedia
Stambūs žinduoliai, prisitaikę gyventi
vandenyje, bet dalį gyvenimo praleidžiantys
krante arba ant ledo. Kūnas aptakus,
verpstiškas. Didesnė galūnių dalis paslėpta
po oda (lyg maiše); priekinių galūnių
kyšo tik dalis dilbio su plaštaka, o užpakalinių
— dalis blauzdos su pėda arba tik
pėda. Laisvosios galūnių dalys virtusios
plaukmenimis. Užpakalinės galūnės panašios
į plačius irklus, nes visi pirštai sujungti
elastinga odos plėve. Priekinių
galūnių pirštai apgaubti oda lyg futliaru,
iš kurio kyšo tik nagai (jeigu jie yra).
Sausumoje juda remdamiesi priekiniais
plaukmenimis (kai kurie ir užpakaliniais,
jeigu šie lankstosi per kulną).
Ruonių uodega trumpa, dažniausiai pasislėpusi
tarp plaukmenų. Ausų kaušelių
nėra arba jie beveik redukuoti. Klausos
angos ir šnervės nardant uždaromos.
Kaukolei būdinga stambi smegeninė
dalis, plačiai išlinkę į šonus ir tvirti skruostų
lankai, siaura tarporbitinė sritis. Orbitos
atviros. Dauguma rūšių turi 34 dantis,
kai kurios — mažiau. Prieškrūminiai ir
krūminiai dantys panašūs, visi kūgio formos
su viena aukšta viršūne, kurios priekyje
ir užpakalyje dar gali būti nedidelės
papildomos viršūnėlės.
Paplitę Atlanto ir Ramiojo vandenynų
šaltuose ir vidutinio klimato vandenyse,
Arkties ir Antarktidos jūrose. Kai kurie
gyvena vidaus vandenyse (Baikalo, Ladogos
ežeruose). Maitinasi vandenyje
(žuvimis, moliuskais, vėžiagyviais), bet
veisiasi, šeriasi ir ilsisi sausumoje arba ant
ledo. Veisiasi 1 kartą per metus. Veda 1
(labai retai — 2) jauniklį, kuris gimsta
gana stambus, apžėlęs tankia vilna.
Beveik visi ruoniai — vertingi versliniai
žvėrys, medžiojami dėl kailio, odos,
mėsos ir taukų. Dėl nesaikingos medžioklės
kai kurių rūšių populiacijos labai sumažėjo.
Iš viso 3 šeimos, 32—34 rūšys. Baltijos
jūroje 1 šeima.
Šeima
Tikrieji ruoniai
Phocidae
Kūno ilgis 1,2—6 m. Užpakaliniai plaukmenys
visada ištiesti (per kulną nesilanksto),
todėl sausuma juda labai sunkiai.
Pirštai su aštriais nagais. Uodega trumpa,
iš viršaus į apačią plokščia. Suaugusių
žvėrių kūnas apaugęs trumpais šiurkštokais
plaukais. Vilnaplaukiai reti, nesudaro
ištisinio sluoksnio. Naujagimių kailiukas,
priešingai, labai gražus, tankus ir minkštas,
baltos spalvos su gelsvu, pilkšvu ar
žalsvu atspalviu. Po 3—4 savaičių jie
išsišeria, ir kailio spalva bei kokybė pasikeičia.
Baltijos jūros ruonių dantų formulė:
Ij C-Į- P^ M y=34. Skruostinių dantų
pagrindinės viršūnės priekyje ir užpakalyje
būna papildomos žemesnės viršūnėlės.
Paplitę abiejų pusrutulių šaltose ir vidutinio
šaltumo jūrose, kai kuriuose vidaus
vandenyse. Iš viso 18 rūšių. TSRS vandenyse
9 rūšys, iš jų Baltijos jūroje — 3.
Lentelė Baltijos jūros ruonių rūšims apibūdinti
1(2). Kailis blankiai pilkas su įvairaus
ryškumo tamsiomis dėmėmis, kartais beveik
nedėmėtas. Snukis ištįsęs. Žiūrint iš
profilio, galvos viršutinė linija tarp nosies
ir akių iškili. Skruostiniai dantys stambūs,
kūgio formos. Dauguma prieškrūminių ir
viršutiniai krūminiai be papildomų viršūnių.................................................................
Ilgasnukis ruonis — Halychoerus grypus
(222 p.)
2(1). Kailio spalva kitokia. Galvos viršutinė
linija tarp nosies ir akių truputį įdubusi.
Dauguma skruostinių dantų, ypač
apatinių, su papildomomis (mažesnėmis
už pagrindinę) viršūnėmis.
3(4). Kailis pilkšvas, išmargintas balkšvais,
netaisyklingos formos žiedais. Dantys
nedideli. Skruostinių dantų papildomos
viršūnės pakrypusios į priekį ir atgal nuo
pagrindinės (didžiosios) viršūnės..............