Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora
170
Šeima. Šuniniai — Canidae 171
Lietuvos vilkas priskiriamas nominaliniam
porūšiui Canis lupus lupus [187].
Paplitimas. Arealas apima beveik visą
Euraziją ir Šiaurės Ameriką. Europoje
dar gana gausus Jugoslavijoje, Graikijoje,
Rumunijoje, retas Ispanijoje, Portugalijoje,
Italijoje. Lenkijoje, Slovakijoje buvo
beveik išnykęs, bet nuo 1975 m. vėl pagausėjo.
Skandinavijos šalyse vilkų likę
tik vienetai. Visai išnaikinti Airijoje, Anglijoje,
Olandijoje, Belgijoje, Danijoje,
Šveicarijoje. 1980 m. pradžioje visoje
TSRS teritorijoje buvo apie 84 000 vilkų,
daugiausia (31 000) Kazachstane [148].
Paleozoologiniais duomenimis [207],
Pabaltijo kraštuose vilkas paplito ledynmečio
pabaigoje, kai susiformavo tundros
landšaftas ir atsirado pakankamai maisto.
K. Grevė [33] nurodo, kad nuo XV a.
iki XIX a. vidurio Latvijoje ir Estijoje
vilkų buvo gausu. Galbūt panaši padėtis
buvo ir Lietuvoje ar bent kai kuriose Lietuvos
teritorijos dalyse.
Buvusių Vilniaus ir Kauno gubernijų
įstaigų dokumentų archyvuose rasta duomenų
apie vilkų naikinimą XIX a. viduryje
147, 48].
Iš ataskaitų Kauno gubernatoriui matyti,
kad 1848—1852 m. visoje gubernijoje
sunaikinta daugiau kaip 1300 vilkų: daugiausia
Panevėžio, Ukmergės ir Zarasų
apskrityse, mažiausia — Kauno, Raseinių,
Šiaulių ir Telšių apskrityse.
Vilniaus gubernijoje 1847—1851 m.
sunaikinta apie 2000 vilkų, iš jų daugiausia
Vileikos ir Ašmenos apskrityse (dabar
BTSR), mažiausia — Trakų apskrityje.
Šie duomenys rodo, kad XIX a. viduryje
Lietuvoje, ypač jos rytinėje dalyje,
vilkų buvo daug ir jie galėjo turėti įtakos
kitiems gyvūnams ir žmonėms.
XIX a. antrojoje pusėje dėl intensyvaus
naikinimo šių žvėrių gerokai sumažėjo, o
XX a. pradžioje (iki I pasaulinio karo)
buvo išlikę tik nuošaliose, žmogui sunkiai
prieinamose vietose.
Per Pirmąjį pasaulinį karą jų vėl padaugėjo,
bet, suaktyvinus medžioklę, ketvirtajame
dešimtmetyje Lietuvoje (be
Vilniaus krašto) buvo likę apie 100—
Vnt.
171 pav. Vilkų skaičius (1) ir jų sumedžiota (2)
1940— 1985 m.
172 pav. Vilkų paplitimas ir skaičius 1985 m.: 1 —
5 vilkai, 2 — 1 vilkas
160 vilkų, iš jų apie 100 — Vilniaus
krašte.
Per Antrąjį pasaulinį karą vilkai vėl
labai paplito. 1948 m. jų buvo apie 1500,
bet, intensyviai medžiojami ir naikinami
guoliuose, vėl ėmė nykti. Iki 1960 m. jų
visoje respublikoje liko apie 100. Mažiausiai
vilkų respublikoje (34—56) buvo
likę 1965—1970 m., o mažiausiai jų sunaikinta
(iš viso 418, arba po 24—55 per
metus) — 1965—1974 m. (171 pav.).
Aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje
vilkų populiacija vėl išaugo, jų apgyventa
teritorija padidėjo. 1985 m., išskyrus
keletą rajonų, vilkai buvo aptinkami beveik
visoje respublikoje (172 pav.), bet jų
paplitimas buvo netolygus. Daugiausia
vilkų buvo susitelkę kai kuriuose Vakarų
Lietuvos (Klaipėdos, Kretingos, Plungės,
Telšių, Šilalės ir kt.) ir Pietryčių Lietuvos
(Ignalinos, Švenčionių, Šalčininkų,
Varėnos) rajonuose. Čia gyveno apie
60% visų vilkų.
Biologija. Gyvenamosios vietos pasirinkimą
lemia mitybos ir saugumo sąlygos.
Lietuvoje maisto vilkui pakanka visur,
todėl gausesni miškinguose ir pelkėtuose
rajonuose, kur lengviau galima pasislėpti
nuo persekiojimo ir saugiai išauginti jauniklius.
Tokie yra Pietryčių ir Vakarų
Lietuvos rajonai. Tai lyg rezervatai populiacijos
išgyvenimui depresijos periodais.
Veda ir augina jauniklius guolyje, kurį
įsirengia šlapio raisto salelėje, tankiame
jaunuolyne, aukštomis žolėmis apaugusioje
dykynėje, netoli vandens telkinio, nuošaliose,
žmonių retai lankomose vietose.
Guolį įsirengia negiliame urve po pasvirusio
ar išvirtusio medžio šaknimis, kelmu,
kartais ir žemės paviršiuje tarp žolių. Pokario
metais, kai vilkų buvo daug, jų guolių
pasitaikydavo ir visai arti kaimų, nedideliuose
miškeliuose. Nuo guolio iki vandens
būna išminti takai. Vilkai be vandens
negali išbūti nė dienos, ypač per vasaros
karščius.
Veiklūs visus metus. Paros atžvilgiu —
naktiniai žvėrys. Medžioja dažniausiai
temstant, o jei nesėkmingai — visą naktį.
Žiemą Čepkelių rezervate pabaidyti iš
guolio vilkai, darydami kilpas ir nesustoję
pailsėti, per 8 vai. nuėjo apie 30 km ir
nieko nesumedžioję išėjo į kitus miškus
(J. T.). Po sėkmingos medžioklės dieną
vilkai praleidžia gulėdami saugioje vietoje.
Būdami alkani, medžioja ir dieną.
Jauniklių auginimo periodu vilkai sėslūs.
Kai paaugę jaunikliai palieka guolį,
vilkų šeima pradeda klajoti didesnėje teritorijoje,
tik kartais grįždama į pamėgtas
vietas. Tada prie senių vilkų su šiųmečiais
jaunikliais prisijungia ir pernykščiai, dar
nesubrendę jaunikliai. Taip susidaro šeimyninės
vilkų grupės. Kiekviena tokia
grupė turi savo medžioklės plotus, kurių
ribas retkarčiais pažymi šlapimu. Medžioklės
plotų didumas priklauso nuo vilkų gausumo
bei maisto išteklių.
Medžiodami daugiausia vadovaujasi
173 pav. Vilką kojos peni
rega ir klausa. Tamsoje mato geriau negu
kiti šuninių šeimos plėšrūnai. Gerai girdi
ir jautriai reaguoja į visus garsus. Būdinga
aukšta psichika ir tobula reakcija į aplinką.
Minta beveik vien tik mėsa: stambiais
ir vidutinio didumo laukiniais ir naminiais
gyvūnais. Lietuvoje šių plėšrūnų
mityba tyrinėta 1957—1959 ir 1980 m.
Iš 62 žiemą nušautų vilkų, 20(32%)
skrandžių buvo visiškai tušti, žarnyne taip
pat nebuvo jokių maisto liekanų. Taigi
žiemą dažnai badauja. Ištyrus kitus 42
skrandžius, 27-uose (54%) rasta kanopinių
žvėrių mėsos, iš jų 18-oje (36%)
stirnienos, rečiau — briedienos, šernienos,
elnienos, kiškienos. Svarbus maisto šaltinis
dvėseliena. Ėda išmestus prie fermų
padvėsusių naminių gyvulių lavonus, miškuose
— kritusius laukinius gyvūnus. Nuo
pavasario iki rudens minta ir laukiniais,
ir naminiais gyvūnais. Naminius dažniau
pjauna vasaros pabaigoje, kai medžioja
visa šeima. Tuomet medžioja ne tik išalkę,
bet ir mokydami vaikus.
Vilkas labai ištvermingas. Gali ilgai
(savaitę ir daugiau) badauti, bet, pasitaikius
progai, stengiasi pasisotinti kelioms
dienoms. Kiek gali iš karto suėsti mėsos,
nėra vieningos nuomonės. Vieni tyrinėtojai
tvirtina, kad suėda pusę veršelio arba