Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Graužikai — Rodentia 130
Šeima. Peliniai — Muridae 131
Minta įvairių žolių, daugiausia varpinių,
javų ir medžių sėklomis, retkarčiais
— vabzdžiais. Pavasarį jų skrandžiuose
daugiausia būna žalių augalų masės,
vasarą — vabzdžių, o rudenį — tik
augalų sėklų [60].
Veisimosi periodas, matyt, prasideda
gegužės pradžioje. Ankstyviausia pelingų
patelių sugavimo data — gegužės 28 d.
Daugiausia pelingų ir žindančių patelių
būna rugpjūčio mėn. Tai rodo, kad šios
pelės intensyviausiai veisiasi vasaros viduryje
ir pabaigoje, kai suauga žolė ir būna
geros sąlygos sukti lizdus. Veisimasis,
matyt, baigiasi rugsėjo mėn., nes spalio
mėn. pelingų patelių nesugauta. Per veisimosi
sezoną dauguma tyrinėtų patelių
(78,6%) buvo atvedusios 1—2 jauniklių
vadas ir tik dalis (21,4%) — 3 vadas po
4—10 (vidurkis 6,5) jauniklių vadoje.
Nėštumo trukmė — 18—21 diena. Jaunikliai
gimsta pliki ir akli. Praregi po
7—9 dienų. Patelė juos žindo apie 16 dienų.
Lytiškai subręsta ir pradeda veistis
po 4,5—6 savaičių. Gamtoje gyvena iki
1,5 metų, nelaisvėje — iki 3—4 metų.
Jas gaudo tūbuotieji suopiai, pelėdos
[222]. 1954 m. Nevėžio pakrantėje prie
Raudondvario aptikta dvi pelės mažylės
pasmeigtos plėšriosios medšarkės ant laukinės
rožės spyglių [60].
Ligos ir parazitai netyrinėti.
Pilkoji žiurkė
Rattus norvegicus Berkenhout, 1769
Серая крыса, пасюк (rus.)
Norway, common, brown rat (angl.)
Liet. sin. rudoji žiurkė, žvyne
Stambiausias pelinių šeimos graužikas.
Ausys neilgos, palenktos į priekį nesiekia
akių. Uodega visada trumpesnė už kūną,
padengta žvynais ir apaugusi retais plaukais.
Žvynai išsidėstę žiedais, kurių būna
iki 200. Užpakalinių letenų tarpupirščiuose
yra mažos, vos pastebimos odos
plėvelių užuomazgos.
Kailiukas šiurkštokas, pilkai rudas su
metaliniu blizgesiu.
Kūno masė ir matmenys: patinų (n —
23) Q 355 (220—468) g, L 228 (210—
248) mm, C 197 (178—222) mm, P 44,3
(38—48) mm, A 19,8 (18—28) mm;
patelių (n — 11) Q 333 (203—431) g,
L 217 (182—252) mm, C 190 (173—
210) mm, P 42,6 (39—46) mm, A 20,6
(18—28) mm. Pasitaiko labai stambių
patinų, sveriančių daugiau kaip 500 g.
Kaukolė ištįsusi, smegeninė dalis siaura.
Nuo juodosios žiurkės kaukolės skiriasi
beveik tiesiomis, lygiagretėmis viena kitai
viršugalvio kaulų šoninėmis keteromis
(130 pav.). Dantų (131 pav., a) formulė
kaip naminės pelės.
Kaukolės matmenys: patinų (n — 23)
KBi 46,9 (44—49) mm, VDi 24,2 (23—
25) mm, Sp 25,4 (23—27) mm, TOp 7
(6,8—7,5) mm, DKa 13,3 (13—15) mm,
Di 13,7 (12—15) mm, VDEi 7 (6,7—
7,5) mm; patelių (n — 11) KBi 45,5
(42—49) mm, VDi 23,5 (22—25) mm,
Sp 25,2 (22—27) mm, TOp 7 (6,8—
7.4) mm, DKa 13,9 (13,1 —14,2) mm,
Di 12,8 (12—14) mm, VDEi 7 (6,4—
7.4) mm.
Paplitimas. Pilkoji žiurkė paplitusi kosmopolitiškai.
Paleozoologiniais duomenimis,
ji, kaip rūšis, susiformavo Rytų Kinijoje.
Iki šiol nėra vieningos nuomonės
dėl jos paplitimo Europoje. Manoma, kad
pilkoji žiurkė buvo atvežta XVI a. kartu
su kroviniais, kai buvo prekiaujama tarp
Rytų Azijos ir Europos [202], arba ji
130 pav. Pilkosios žiurkės kaukolė (padidinta 1,3
karto). 1 — viršugalvio šoninė ketera
131 pav. Pilkosios (a) ir juodosios (b) žiurkių krūminiai
dantys: 1 — viršutiniai, 2 — apatiniai
pasirodė gerokai anksčiau — dar prieš
mūsų erą [186].
Šeštajame dešimtmetyje Lietuvoje pilkoji
žiurkė buvo plačiai paplitusi, bet kai
kuriuose šiaurės rytų rajonuose (Utenos,
Zarasų, Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Panevėžio)
neaptikta (132 pav.). Čia gyveno
tik juodoji žiurkė [60]. Per pastaruosius
20 metų padėtis pasikeitė. Respublikinės
sanitarijos ir epidemiologijos stoties duomenimis,
aštuntajame dešimtmetyje pilkoji
žiurkė jau aptikta visuose respublikos rajonuose
(ištirta daugiau kaip 300 gyvenviečių)*.
Minėtuose šiaurės rytų Lietuvos
rajonuose rastos abi žiurkių rūšys, bet
pilkoji ten dar buvo retesnė už juodąją
(133 pav.). Didžiuosiuose miestuose (Vilniuje,
Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje,
Kapsuke) vyravo pilkoji žiurkė [44].