Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora 206
Šeima. Kiauniniai — Mustelidae 207
bronchus — apvaliųjų kirmėlių rūšis Filaroides
marūs (sin. F. bronchialis). Kai
kurie serga trichinelioze [72, 140].
Šeškas vertingas kailinis žvėrelis. Sunaikina
daug pelinių graužikų laukuose ir
gyvenvietėse. Naminiams paukščiams daroma
žala dažnai perdedama. Turint tvarkingas
paukštides, šios žalos galima išvengti
ar bent sumažinti.
Keičiantis kraštovaizdžiui ir gyvenvietėms,
keičiasi ir šeško gyvenimo sąlygos.
Neaišku, ar jis sugebės prisitaikyti prie
pakitusių sąlygų.
Barsukas
Meles meles L., 1758
Барсук (rus.)
Old world badger (angį.)
Liet. sin. opšrus, apšras
Didžiausias kiauninių šeimos žvėrelis. Kūnas
pleišto formos. Ilga ir siaura galva
nežymiai pereina į kaklą, o liemuo, pamažu
platėdamas, baigiasi storu pasturgaliu.
Uodega trumpa, ne ilgesnė už galvą. Ausys
apvalios. Galūnės trumpos, bet stiprios.
Nagai ilgi, bukais galais, truputį palenkti,
pritaikyti rausti žemę. Padai pliki. Vaikšto
remdamasis visa pėda, todėl minkštoje
žemėje aiškiai atsispaudžia platus kulnas
ir ilgi pirštai su nagais.
Kailis šiurkštokas, pilkas su juodu margumu.
Snukis baltas. Galva ir kaklo priekinė
dalis širma. Nuo snukio galo per akis
ir ausis eina juodos juostos, kurios platėdamos
ant kaklo susilieja su tamsiai pilka
jo spalva. Kaklo apačia, krūtinė, papilvė
ir kojos juodos arba rusvai juodos. Uodegos
spalva kaip nugaros.
Šeriasi pavasarį po žiemos įmygio. Vasarinis
kailis būna beveik be vilnaplaukių,
o akuotplaukiai reti ir trumpi. Rudenį
plaukai pailgėja ir sutankėja, išauga daugiau
vilnaplaukių. Lietuvos sąlygomis barsukų
žiemos kailis visiškai susiformuoja
lapkričio mėn.
Kūno matmenys: patinų (n — 8) L
76,9 (73—81) cm, C 15,7 (13—18) cm,
P 11,8 (10,5—12,5) cm, A 4,3 (3,5—
5) cm; patelių (n — 7) L 72 (67—
75) cm, C 15 (12—18) cm, P 10,6
(10,2—11) cm, A 4,5 (3—5) cm.
Kūno masė priklauso nuo metų laiko.
Balandžio—birželio mėn. patinai (n —
7) sveria vidutiniškai 9,9 (8,3—10,7) kg,
patelės (n — 4) — 9,6 (7,9—11,3) kg.
Rugsėjo—lapkričio mėn., kai sukaupia
riebalų atsargas (kai kurie barsukai turi
iki 5 kg riebalų), sveria gerokai daugiau
— iki 14,5—15,2 kg. Patinų ir patelių
kūno masė mažai skiriasi. Kai kurios patelės
būna net sunkesnės už patinus [70].
Kaukolė (201 pav.) gana masyvi, pailga
ir palyginti plokščia, gana ryškios viršugalvio
ir pakaušio keteros. Užorbitinė sąsmauka
ryški, bet trumpa. Ilgas, nuo priekio
į užpakalį siaurėjantis kietasis gomurys
baigiasi toli už paskutinių krūminių dantų.
Apatinis žandikaulis su aukšta vainikine
atauga. Dantų formulė: 1^ CL PLA M!—
38—34. Barsuko dantys, išskyrus iltis ir
viršutinius krūminius (M1), gana smulkūs.
M1 ryškiai išsiskiria iš skruostinių dantų
savo plačiu kramtomuoju paviršiumi (žr.
167 pav., c). Pirmieji prieškrūminiai dantys,
ypač viršutiniai, dažnai anksti iškrinta
ir net nelieka žymės, kad jie buvo.
Kaukolės matmenys: patinų (n — 7—
9) KBi 132,7 (130—136,2) mm, SDi 48,8
(47—50,4) mm, KGi 71,8 (68,7—
73,9) mm, Rp 33,1 (31,2—34,8) mm, Sp
82,4 (76,2—85,9) mm, TOp 31,5 (30—
32.5) mm, UOp 29,2 (23,6—36,3) mm,
VDEi 56 (53,7—59,5) mm; patelių (n —
8) KBi 128,7 (124—132,9) mm, SDi 48,6
(47,4—50,1) mm, KGi 69,8 (67,8—
72.6) mm, Rp 30,5 (29,3—31,7) mm, Sp
77 (69,5—80,5) mm, TOp 30,9 (27,1 —
32.7) mm, UOp 23,9 (22,8—25,2) mm,
VDEi 53,2 (51,3—54,3) mm [70].
Lietuvos barsukas priskiriamas europiniam
porūšiui Meles meles meles [187].
Paplitimas. Gyvena Europoje nuo Skandinavijos
centrinių rajonų, Kolos pusiasalio
pietinės dalies ir Archangelsko į pietus
iki Viduržemio jūros. Azijoje šiaurinė
jo arealo riba eina per Uralą (ties 65° š.
pi.), kerta Obę ir Jenisejų (ties 61° š. pi.),
aplenkia iš pietų pusės Baikalo ežerą, kerta
Amūro upę ir ties 53° š. pi. siekia vandenyną.
į pietus paplitęs iki Mažosios Azijos,
Sirijos, Palestinos, Irano, Irako, Afganistano,
Mongolijos, Kinijos, Japonijos ir Korėjos
pusiasalio.
Paleozoologiniais duomenimis, Pabal-
201 pav. Barsuko kaukolė (sumažinta 2,4 karto)
tijo kraštuose barsukas paplito maždaug
ankstyvojo holoceno antrojoje pusėje,
borealinio klimato periodu, taigi vėliau
negu daugelis kitų stambiųjų žinduolių.
Ankstyviausi jo kaulų radiniai (Estijoje)
priskiriami VII—VI tūkstantmečiui pr.
m. e. Viduriniojo holoceno (IV—II tūkst.
pr. m. e.) archeologiniuose paminkluose
barsuko kaulai aptinkami beveik visur ir
sudaro nuo 3 iki 20% visų plėšrūnų kaulų.
Lietuvoje barsukų kaulų rasta Aukštadvario
piliakalnio (Trakų raj.) I—IV ir
V— VIII a., Nemenčinės senovinės gyvenvietės
(Vilniaus raj.) I—IV ir IX—XIII a.
bei Veliuonos piliakalnio (Jurbarko raj.)
VI— XII a. kultūriniuose sluoksniuose
[207].
ХѴІІІ—XIX a. barsukas minimas kaip
dažnas žvėrelis visame Pabaltijy.
Dabar taip pat paplitęs visuose respublikos
rajonuose, nors jų skaičius kiekvienais
metais nevienodas (202 pav.). Apskaitos
duomenimis, daugiausia barsukų
(8—10 tūkst.) buvo septintajame dešimtmetyje,
bet šie duomenys gali būti padidinti,
nes kartu galėjo būti priskaičiuojami
usūriniai šunys, kurie tuo laiku sparčiai
plito ir dažnai apsigyvendavo barsukų
urvuose. Dabar barsukų mažėja. Spėjama,
kad jiems kenkia intensyvi usūrinių šunų
medžioklė. Nepatyrę medžiotojai, ieškodami
usūrinių šunų, dažnai iškasa barsukų
urvus ir sutrikdo normalų jų gyvenimą bei
veisimąsi.