Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Graužikai — Rodentia 126
Šeima. Peliniai — Muridae 127
Miškinė pelė
Apodemus sylvaticus L., 1758
Лесная мышь (rus.)
Wood mouse (angį.)
124 pav. Geltonkaklės pelės pragraužti slyvų kauti
ūkai
Nėštumo trukmė — 23—26 dienos.
Jaunikliai gimsta pliki ir akli. Praregi po
12—14 dienų. Užaugę iki 8 —10 g masės
(maždaug 20 dienų amžiaus), lizdą palieka.
Kai būna 20 g, išsišeria. Dauguma
patelių lytiškai subręsta ir pradeda veistis
3 mėnesių amžiaus, 25—27 g masės [60],
bet kai sąlygos palankios, subręsta ir veisiasi
anksčiau. 1979 m. liepos 25 d. sugauta
16,2 g patelė su 3 embrionais, o kitą dien
ą — 17,8 g patinėlis, kurio 130 mg masės
sėklidėse jau buvo prasidėjusi spermatogenezė.
Gamtoje geltonkaklės pelės išgyvena, iki
1,5 metų, o nelaisvėje — iki 5 metų.
Geltonkaklės peles gaudo plėšrieji žinduoliai
ir paukščiai, bet jos stiprios ir vikrios,
todėl plėšrūnams pakliūva nedažnai.
Iš 483 tūbuotojo suopio išvamų geltonkaklių
pelių rasta tik dviejose [60].
Geltonkaklės peles parazituoja 14 rūšių
erkių, 6 rūšys blusų ir 2 — utėlių.
Helmintų aptikta 10 rūšių, iš jų dauguma
specifiniai pelinių graužikų endoparazitai,
bet yra ir tokių, kuriais gali apsikrėsti
žmonės (Hydatigera taeniaeformis, Syphacia
obvelata) ir mėsėdžiai žinduoliai
(Alaria alata) [125, 168]. Parazitinių
pirmuonių diagnozuotos 7 rūšys, iš jų dažniausia
Eimeria apodemi [116, 125].
Geltonkaklės pelės, kai jų gausiau, žaloja
miškų jaunuolynus ir sodus (žiemą
ir anksti pavasarį apgraužta medelių žievę),
išgeria paukščių kiaušinius, suėda
jauniklius. Gali padaryti žalos bitynams.
Miškinė pelė labai panaši į jauną geltonkaklę.
Tai maždaug naminės pelės didumo
graužikas. Snukutis smailus, ausys didelės.
Užpakalinės kojos ilgesnės už priekines,
todėl gerai šokinėja. Gali nušokti iki 80
cm. Uodega ne ilgesnė už kūną, padengta
žvynais ir apaugusi retais trumpais plaukais.
Žvynai išsidėstę žiedais (jų būna
120—180). Gerai plaukioja.
Kailiukas nugaros srityje rudai pilkas.
Šonai šviesesni, gelsvai rudi. Pasmakrė,
krūtinė ir pilvas pilkšvai balti. Tarp šonų
ir pilvo spalvų ryški riba. Kai kurių ant
krūtinės tarp priekinių kojų būna nedidelė
šviesiai rusva dėmelė ar ruoželis. Jauniklių
kailiukas pilkesnis ir tamsesnis. Laukuose
125 pav. Miškinės pelės kaukolė (padidinta 2,3 karto).
I — kandžio anga
gyvenančių miškinių pelių kailiukas buna
šviesiai rudas, ochros spalvos.
Kūno masė ir matmenys ( n — 11):
Q 20,7 (15,6—31,8) g, L 88,0 (75,5—
105.5) mm, C 71,7 (57,2—82,5) mm,
P 19,9 (16,3—22,0) mm, A 14,8 (9,2—
17,0) mm.
Kaukolės smegeninė dalis apvali, iškili
ir gana stambi (125 pav.). Kitaip negu
geltonkaklės pelės, kaktikaulių kraštuose
volelių nėra, o kandžių angos siauresnės
ir ilgesnės — iki M1 karūnėlės vidurio.
Krūminiai dantys panašūs į geltonkaklės
(84 pav., c). Dantų formulė kaip naminės
pelės.
Kaukolės matmenys (n — 4—7): KBi
21,8 (21,1—22,2) mm, VDi 11,5 (10,7—
12) mm, Sp 12,2 (11,9—12,4) mm, TOp
3.9 (3,6—4,1) mm, DKa 8,4 (8,2—
8.5) mm, Di 6,1 (5,3—6,9) mm, VDEi
3.9 (3,6—4,1) mm.
Paplitimas. Gyvena beveik visoje Vakarų
Europoje, Šiaurės Afrikoje, Tarybų
Sąjungos europinėje dalyje (į šiaurę
iki Karelijos centrinės dalies, Archangelsko
srities bei Komijos ATS R pietinių
rajonų), Kaukaze, Vidurinėje Azijoje ir
Kazachstane (išskyrus dykumas), Vakarų
Sibiro pietinėje dalyje.
Lietuvoje dažnesnė pietryčių rajonuose
(Varėnos, Lazdijų, Alytaus), kitur reta
arba visiškai nerasta. Pavieniai žvėreliai
sugauti Plungės, Telšių, Kretingos, Zarasų
rajonuose, Nacionaliniame parke.
Biologija. Miškinė pelė paprastai aptinkama
mišriuose miškuose su tankiu pomiškiu.
Vasarą dalis miškinių pelių gyvena
grūdinių kultūrų laukuose. Slėptuvės ir
lizdai būna kelmuose, uoksuose, kiaurymėse
tarp medžių šaknų. Kartais pasinaudoja
kitų graužikų urveliais.
Veikli ištisus metus. Maisto ieško sutemus
ir naktį.
Pagrindinis maistas — medžių ir laukinių
bei kultūrinių augalų sėklos, vaisiai,
uogos. Pavasarį ėda ir vegetatyvines augalų
dalis. Dalį miškinės pelės raciono sudaro
vabzdžiai ir jų lervos.
Veisimasis nepakankamai ištirtas. Patelių
su 5— 10 embrionų sugauta liepos
pabaigoje, iš jų kai kurios buvo pelingos
trečią kartą. Rugpjūčio mėn. sugaunami
dar lytiškai aktyvūs patinėliai. Taigi mūsų
126 pav. Miškinė pelė