Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

B ū ry s. P o ra k a n o p ia i — A rtio d a c ty la 232
Š e im a . E ln in ia i — C e rv id a e 233
Pusamžiai (3—4 m.) šernai būna beveik
tipiškos suaugusių šernų išvaizdos.
Patinai sveria 103 (87—126), patelės —
91,4 (77—108) kg — tai sudaro 76%
suaugusių patinų ir 83% — suaugusių
patelių masės. Patelės nustoja augti ir vystytis,
sulaukusios 5, patinai — 6—7 metų.
1979—1982 m. šernų populiacijose
vyresni negu metų patinai ir patelės sudarė
atitinkamai 15,4 (11,5—18,9) ir 25,5
(23,3—28)%, o jaunikliai iki metų —
59,1 (54—63,5)%. Patelių stengiamasi
nemedžioti, todėl jų visada daugiau (lyčių
santykis 1:1,4—2,2). Kai toks lyčių santykis
ir jei žiemą šernai šeriami reguliariai,
jų populiacijos metinis prieaugis sudaro
100—170%, nepalankiais metais — apie
60—70%.
Svarbiausias priešas — vilkas. Jauniklius
gali papjauti ir lūšis bei lapė. Žiemos
šėryklose dėl maisto konkuruoja su elniais
ir stirnomis. Dėl natūralių pašarų konkurencija
su kitais kanopiniais nežymi.
Šernai serga erkiniu encefalitu, leptospiroze,
pseudotuberkulioze. Labai pavojingas
maras bei snukio ir nagų liga.
Apie 0,9% šernų serga trichinelioze
[139]. Ši liga pavojinga ir žmogui, todėl
visų šernų skerdiena turi būti tikrinama
veterinarijos laboratorijoje.
Šernų plaučiuose aptikta dvi metastrongilių
rūšys: Metastrongylus elongatus ir
M. pudendotectus. Šiais helmintais būna
apsikrėtę apie 98% šernų (nuo jų liesėja
ir dvesia daugiausia jaunesni šernai). Iš
apvaliųjų kirmėlių dar aptikta Ascaris
suum, Trichocephalus suis, Physocephalus
sexalatus. Iš kaspinuočių — Echinococcus
granulosus ir Taenia hydatigena,
iš siurbikių — Alaria alata (J. K. ir A. Š.).
Nemažai šernų apsikrėtę sarkosporidijomis
ir kokcidijomis. Diagnozuotos 9 kokcidijų
rūšys, iš kurių dažniausios Eimeria
debliecki (apsikrėtę 90% tirtų šernų),
E. perminuta (42%), E. scabra (22%)
ir E. polita (15,5%). Tai dažniausios ir
naminių kiaulių kokcidijų rūšys [122].
Vienas šernas per metus išknisa 1—2 ha
miško ploto, kur susidaro geros sąlygos
savaiminiam miško atžėlimui, greičiau yra
ir mineralizųojasi miško paklotė. Nemažai
sunaikina miškui žalingų vabzdžių lervų
(grambuolių, pjūklelių, sprakšių ir kt.).
Kartais išardo didesnius kaip 60 cm skersmens
skruzdėlynus (jeigu jie neaptverti),
suėda nemažai sliekų. Nežiūrint to, miškui
šernas duoda daugiau naudos negu žalos.
Žemės ūkiui šernas žalingas. Nenaudojant
apsauginių priemonių, nuo pieninės
brandos iki pjūties vienas šernas nuniokoja
apie 0,3—0,4 ha javų (rugių, kviečių,
avižų ir mišinių), suėda nemažai bulvių
ir kitų kultūrų.
Antra vertus, šernas yra vertingas medžioklės
objektas. 1974—1983 m. kasmet
buvo paruošiama 388,9—505,5 t, o per
1983/1984 m. medžioklės sezoną —
632,8 t šernienos. Kasmet paruošiama
nuo 4 iki 8 tūkst. šernų kailių. Šernų iltys
turi trofėjinę vertę. Apie 10—20% respublikoje
sumedžiojamų patinų būna su
trofėjinėmis iltimis.
Šeima
Elniniai
Cervidae
Dauguma gražūs, proporcingi, ilgomis
lieknomis kojomis žvėrys. Patinų galvą
puošia įvairios formos ir didumo šakoti
ragai, kuriuos kasmet, rudenį ar žiemą,
numeta, o iki rujos užauga nauji. Kai
kurių rūšių raguotos ir patelės (pvz., šiaurinio
elnio).
Kaukolės orbitos uždaros. Dantų mažiau
negu šernų, nes nėra viršutinių kandžių,
dažnai — ir viršutinių ilčių. Skruostinių
dantų vainikai žemi, jų vertikaliosios
briaunos atsiremia į apvadėlį, supantį
vainiko pamatą, ir nesiekia alveolės krašto
(218 pav., b). Visų elnių skrandis sudėtingas
(iš 4 dalių), akloji žarna ilga.
Gyvena tundroje, miškuose, krūmuose,
laukuose, stepėse. Kalnuose aptinkami
iki alpinės zonos. Visi medžiojamieji žvėrys.
Paplitę visuose žemynuose, išskyrus
Antarktidą. Iš viso 32 rūšys. TSRS 6, Lietuvoje
5 rūšys.
Taurusis elnias
Cervus elaphus L., 1758
Благородный олень (rus.)
Red deer (angį.)
Tai gražus, harmoningas ir tvirtas žvėris.
Kojos plonos. Kaklas nežymiai plokščias.
Senesnių patinų jis storesnis, todėl atrodo
trumpesnis. Uodega trumpa. Ausys didelės,
judrios.
Vasarą nugara ir šonai rausvai rudi.
Galva, kojų priekinė ir išorinė pusės tamsiai
pilkos, vidinė — šviesiai pilka. Šnervės
plikos. Apie uodegos pamatą gelsvai rusvi
plaukai sudaro „veidrodėlį“, kurį iš šonų
supa siaura tamsi juostelė. Papilvė blankiai
rusva ar gelsva. Patelių kaklo ir nugaros
viršuje eina siaura tamsi išilginė
juosta. Žieminis kailis pilkai rudas, durpių
spalvos. Patinų papilvė juoda, jie tamsesni
už pateles. Patelių papilvė šviesiai pilka
ar beveik balta. Žiemą plaukai dvigubai
ilgesni negu vasarą. Ilgi plaukai ant patinų
kaklo sudaro karčius.
Šeriasi du kartus per metus. Pavasarį —
nuo balandžio antros pusės iki birželio
mėn. Pirmiausia išsišeria jauni elniai, vėliausiai
— vedžiojančios jauniklius patelės
ir ligoti žvėrys. Rudeninis šėrimasis prasideda
rugsėjo mėn. (bet patinams karčiai
pradeda augti jau rugpjūčio pabaigoje)
ir tęsiasi iki spalio pabaigos.
Jauniklių kailis pirmųjų metų vasarą
dėmėtas — baltos arba gelsvai baltos dėmelės
išsidėsčiusios rausvai rudame fone.
Dažnai neryškiai dėmėti būna ir antramečiai
elniai, o kai kada — ir suaugę.
1981 m. Punios šile buvo sumedžiotas
dėmėtas 12,5 m. amžiaus patinas.
Odoje yra daug prakaito ir riebalų liaukų.
Specifinės kvapiosios liaukos atsiveria
duobutėse prieš akis ir užpakalinės pėdos
išorinėje pusėje (metatarsalinės liaukos).
Tarp kanopų yra nedidelė tarpupirštinė
liauka. Patinų apatinėje uodegos pusėje,