Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora 202
Šeima. Kiauniniai — Mustelidae 203
Tarybų Sąjungoje nuo 1928 m. auginamos
fermose. 1933 m. jų paleista į laisvę.
Iš pradžių buvo paleidžiamos fermose išaugintos
audinės, bet netrukus toliau platinami
ir gamtoje sugauti žvėreliai. Dabar
laisvėje kanadinės audinės gyvena įvairiose
TSRS europinės dalies, Sibiro ir
Tolimųjų Rytų srityse bei Kaukaze.
1957—1959 m. Rusijos Federacijoje šių
žvėrelių kasmet buvo sumedžiojama 5—
6,5 tūkst., iš jų 80% — Sibire ir Tolimuosiuose
Rytuose. 1981 m. iš viso Tarybų
Sąjungoje sumedžiota 22,6 tūkst., o
1982 m.— 33,6 tūkst.
Lietuvoje kanadinės audinės pradėtos
auginti 1930 m. Obelynės zoofermoje (ji
įkurta 1929 m. T. Ivanausko iniciatyva)
netoli Kauno. 1950 m. čia išaugintos 37
audinės buvo paleistos į laisvę: 10 (5 patinai
ir 5 patelės) — į Senatiltės (Bukos)
upelį Ažvinčių girioje (Utenos raj.) ir 27
(10 ir 17) — į Šventąją (Zarasų raj.).
1953 m., gautos iš Totorijos ATSR laisvėje
augusios 46 (26 ir 20) paleistos į Siesarties
upę (Ukmergės raj.), 18 (9 ir 9) — į Virintos
upelį ir 12 (7 ir 5) — į Šventąją
(Anykščių raj.).
Kitas šių žvėrelių židinys susidarė Nemuno
žemupyje ir deltoje, kur audinės
pateko per karą iš buvusių Karaliaučiaus
(dabar Kaliningrado) srities zoofermų.
1982 m. apie 240 audinių gyveno 8
rajonuose, 1984 m.— 570—22 rajonuose,
o 1985 m.— daugiau kaip 1600—
35 rajonuose. Apie 70% populiacijos gyvena
šiaurės rytų Lietuvoje ir Nemuno
deltoje.
Biologija. Kanadinei audinei, kaip ir
europinei, tinkamiausi nedideli žuvingi
upeliai su stačiais, apaugusiais medžiais,
krūmais bei aukšta žole krantais. Gyvena
ir didelių ežerų, upių, vandens saugyklų
pakrantėse, nendrynų masyvuose, įsikuria
žuvininkystės tvenkiniuose. Ištisus metus
gali gyventi tik ten, kur žiemą išlieka
neužšąlančio vandens plotų arba po ledu
susidaro tuštumų. Slepiasi nuvirtusių medžių
uoksuose, išpuvusiuose kelmuose,
po medžių šaknimis, akmenų krūvose,
aukštų žolių sąžalynuose. Slėptuvės būna
apie 0,5—10 (iki 50) m nuo vandens.
Žiemą daug laiko praleidžia po sniegu
— čia pasidaro tunelius ir jais ilgai
naudojasi. Juos galima aptikti pagal landą
į žemės paviršių ir pėdsakus.
Dažnai įsikuria senose bebrų trobelėse
ir urvuose. Žiemą, praardžiusios pastatytas
ant ledo ondatrų trobeles ir paprastai
suėdusios jų šeimininkus, audinės įsigyja
patikimą slėptuvę ir, tai svarbiausia, pro
landą, esančią po trobele,— neužšąlantį
priėjimą prie vandens, todėl gali žiemoti
net dideliuose, visiškai užšąlančiuose ežeruose.
Individualios teritorijos didumas priklauso
nuo biotopo, pašarų kiekio ir metų
laiko. Pavyzdžiui, spalio mėn. prie Kretuono
ežero ir Pakretuonės upelio (Švenčionių
raj.) individuali teritorija apėmė
nuo 300 m iki 1,1 km (vidutiniškai 500—
600 m) pakrantės, t. y. 1 km pakrantės
gyvena 1—3 žvėreliai.
Paros aktyvumo periodai trys: 10—
14 vai., nuo 18 vai. iki sutemų ir nuo nakties
antros pusės iki aušros [ 153]. Paprastai
bėgioja šuoliukais, kurių ilgis 55—
60 cm (europinių audinių šuoliukai trumpesni).
Sezoninis aktyvumas ir migracijos priklauso
nuo vandens telkinių hidrologinio
režimo, mitybos sąlygų ir kt. Žiemos pradžioje
iš užšąlančių vandens telkinių audinės
keliauja ieškodamos neužšąlančių
upių ir upelių, susiburia prie šaltinių, užtvankų,
o pavasarį grįžta atgal. Klajoja,
kai trūksta maisto. Tada nevengia gyvenviečių
ir net pjauna naminius paukščius.
Migruoja ir rudenį, kai suyra šeimos ir
žvėreliai ieško naujų gyvenamųjų plotų.
Nukeliauja, ypač upėmis, dešimtis kilometrų.
Per parą suėda maisto iki 20—25%
savo masės. Minta žuvimis, smulkiaisiais
žinduoliais, paukščiais, varlėmis, vėžiais,
vabzdžiais. Šiltuoju metų laiku dažniausiai
gaudo žinduolius (40—50%), ypač pelinius
graužikus. Dažnai audinių auka tampa
vandeniniai pelėnai ir ondatros. Žuvimis
daugiausia maitinasi žiemą. Paprastai
gaudo smulkias (iki 10 cm ilgio) žuvis —
gružlius, ešerius, pūgžlius, rainės. Ilgesnės
kaip 20 cm žuvys pasitaiko retai. Rudenį
ir žiemą nemažą maisto dalį sudaro varlės
ir vėžiai (jei jų yra).
Pavasarį ir vasarą gaudo paukščius, jų
jauniklius, išgeria kiaušinius.
Rujoja baigiantis žiemai, dauguma —
kovo vidury. Nėštumo trukmė — 40—90
dienų, bet dažniausiai patelės atveda jauniklius
praėjus 45—50 dienų po susiporavimo.
Embrionų vystymuisi būdingas
latentinis periodas, bet jis nepastovus —
trunka nuo 1—2 savaičių iki 2 mėn. Kuo
anksčiau patelė susiporuoja, tuo latentinis
periodas ilgesnis. Dėl to jaunikliai gimsta
maždaug tuo pačiu laiku — balandžio
gale ar gegužės pirmoje pusėje. Matyt,
galimi ir nukrypimai nuo šio dėsningumo,
nes, pavyzdžiui, sugauti vėlai rudenį du
patinėliai svėrė (630 ir 650 g) kaip 2—
2,5 mėn, amžiaus, t. y. jie galėjo būti gimę
rugpjūčio mėn.
Veda iki 10 jauniklių, dažniausiai 4—
8. Naujagimiai vidutiniškai sveria: patinėliai
9,4, patelės 8,8 g. Kūnas būna atitinkamai
73,5 ir 72 mm ilgio. Mėnesio amžiaus
patinėliai sveria 124—195 g, patelės
— 104—163 g; 2 mėn. atitinkamai —
457—687 g ir 308—589 g, kūno ilgis —
337 ir 304 mm.
Pieniniai dantys prasikala 18—21 d.,
o pastovieji išauga 62—72 d. Mėnesio
amžiaus praregi ir atsiveria klausos angos.
Dviejų mėn. jaunikliai jau medžioja savarankiškai.
3—4 mėn. amžiaus jaunikliai
iš išorės nesiskiria nuo suaugusių [238].
Priešai — lapės, ūdros, stambios plėšriosios
žuvys, valkataujantys šunys. Mitybiniai
konkurentai — visi žvėrys ir paukščiai,
mintantys peliniais graužikais ir žuvimis.
Ligos ir parazitai Lietuvoje netirti.
Kanadinė audinė — vertingas kailinis
žvėrelis, sunaikinantis nemažai pelinių
graužikų ir menkaverčių žuvų. Tačiau ji
pavojinga nykstančiai europinei audinei,
nemažai žalos padaro ornitofaunai, ypač
ornitologiniuose draustiniuose, rezervatuose.
Nepageidautina žuvininkystės tvenkiniuose.
Audinė — pagrindinis ondatrų
priešas.
Nuo 1985 m. kanadinės audines leista
gaudyti pagal licencijas.
Juodasis šeškas
Mustela putorius L., 1758
Черный хорек (rus.)
European polecat (angį.)
Lieknas, vikrus žvėrelis, nedaug mažesnis
už kiaunę. Galūnės trumpos. Uodega sudaro
maždaug trečdalį kūno ilgio. Kailiukas
purus, bet nelabai tankus. Būdinga
labai nevienodas akuotplaukių ir vilnaplaukių
ilgis bei kontrastinga jų spalva.
Akuotplaukiai juosvai rudi ar beveik juodi
ir dvigubai ilgesni už šviesiai gelsvus vilnaplaukius.
Be to, jie ne visur vienodai tankūs
— ilgiausi, bet gana reti ant nugaros,
o ant sprando, šonų, krūtinės, kaklo ir
pilvo trumpesni, bet tankesni ir geriau
dengia vilnaplaukius, todėl šios kūno dalys
tamsesnės. Galūnės beveik juodos. Uodega
juoda ar juosvai ruda. Snukutis pilkšvas
su tamsia „kauke“, kurią sudaro juosvai
rudų plaukų juostos aplink akis, tarpuakyje
ir išilgai snukio. Šeškui senstant,
akuotplaukiai rudėja, o bendra kailio
spalva šviesėja.
Šeriasi 2 kartus per metus. Kovo mėn.
žieminis kailiukas susivelia, neblizga, pradeda
slinkti plaukai. Visiškai išsišeria maždaug
birželio mėn. Vasarinio kailiuko
plaukai trumpesni ir tamsesni. Rudenį
plaukai pailgėja ir sutankėja. Žieminis
kailiukas susiformuoja lapkričio gale—
gruodžio pradžioje.
Geriau negu kitų kiauninių išsivysčiusios
analinės liaukos, išskiriančios labai
dvokiantį sekretą. Tai šeško ginklas, kurį
jis panaudoja pavojaus atveju.
Kūno matmenys: patinų L 35, 2—
43 cm, C 12—16,5 cm, P 5,2—6,2 cm, A
2,2—2,7 cm; patelių L 31—35,5 cm, C
10—13,7 cm, P 3,4—5 cm, A 2—2,5 cm
[72].
Apie musų šeškų masę duomenų beveik
nėra. Rusnėje rudenį vienas sugautas patinas
svėrė 1320 g. Vidurio Europos šeškų
masė: patinų 1 — 1,5 kg, patelių 0,6—
0,9 kg.
Kaukolė gana plati, su trumpa ir plačia
veidine dalimi (199 pav.). Viršugalvio ir
pakaušio keteros stambios. Skruostų lankai
stiprūs, bet nelabai išlinkę į šonus —