Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Teriofaunos formavimasis ir sudėtis 18
Klasė. Žinduoliai — Mammalia 19
sės [207] ir iki XX a. tapo dominuojančia
rūšimi. Taigi tie patys landšafto pokyčiai
šias dvi kiškių rūšis veikė priešingai. Prie
imigrantų, kurie paplito sukultūrinus landšaftą,
priklauso ir paprastasis pelėnas
(Microtus arvalis) bei kitos atvirų biotopų
žinduolių rūšys.
Analizuojant dabartinę Lietuvos teriofaunos
rūšinę sudėtį, matyti, kad, nežiūrint
praeityje įvykusių pokyčių, daugumą
Lietuvos žinduolių iki šiol sudaro miškinio
komplekso rūšys. Dėl to Lietuvos teriofauną
plačiąja prasme galima laikyti mišriųjų
miškų fauna su Vakarų ir Vidurio
Europos plačialapių miškų (kai kurie
šikšnosparniai, miegapelės, geltonkaklė
pelė, kiaunė, taurusis elnias, stirna, šernas
ir kt.) ir Rytų Europos taigos (briedis,
baltasis kiškis) faunos elementais.
Greta miškinio komplekso žinduolių
santykiškai dar galima išskirti vandeninį
kompleksą, kuriam priklauso ūdra, bebras,
vandeninis pelėnas, vandeninis kirstukas,
audinė, ir atvirojo landšafto kompleksą
(pilkasis kiškis, paprastasis pelėnas, dirvinė
pelė). Sinąntropams priklauso pilkoji
ir juodoji žiurkės bei naminė pelė.
Paskutiniais dešimtmečiais pokyčiai
Lietuvos teriofaunos sudėtyje atsirado
dėl naujų rūšių (ondatros, kanadinės audinės,
dėmėtojo elnio, muflono) introdukcijos
ir usūrinio šuns imigracijos.
Klasė
Žinduoliai
Mammalia
Žinduoliai— progresyviausia stuburinių
gyvūnų klasė. Svarbiausi progresyvumo
bruožai — gerai išsivysčiusi centrinė nervų
sistema, gyvagimdystė, termoreguliacija.
Žinduoliams būdinga tobula psichika,
gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie
veda išsivysčiusius jauniklius ir maitina
motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomis
sąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis.
Pastovią kūno temperatūrą palaiko
nervų sistemos kontroliuojama termoreguliacija.
Šaltyje paspartėja medžiagų apykaita,
padidėja raumenų tonusas. Šilumos
perteklių pašalina prakaituodami. Šilumą
sulaiko ir plaukai, kuriais apaugęs žinduolių
kūnas.
Plaukai — tai odos epidermio darinys.
Jie auga grupėmis, kuriose būna vienas
stambesnis bei kietesnis akuotplaukis ir keletas
švelnių vilnaplaukių. Kai kurių žinduolių
akuotplaukiai virtę šeriais arba
dygliais. Ant lūpų ir virš akių būna kietų
lytėjimo plaukų — vibrisių. Pastoviai ar
periodiškai keičiasi plaukų danga, o kai
kurių sezoniškai — kailio spalva. Banginių
plaukuoti būna tik embrionai, o drambliai
ir raganosiai turi tik plaukų rudimentus.
Epidermio kilmės dariniai yra nagai,
kanopos, raganosių ragai' ir dykaragių
žinduolių ragų išorinės makštys, pridengiančios
kaulinį pamatą. Dykaragių ragai
nesikeičia visą gyvenimą. Sandara ir kilme
jie skiriasi nuo kasmet keičiamų elninių
žvėrių ragų, kurie sudaryti iš kaulinio
audinio, susiformavusio dermoje (koriume).
Odoje yra daug epiderminės kilmės liaukų:
riebalų, prakaito ir kvapiųjų. Riebalų
liaukos išskiria tirštą sekretą, kuriuo sutepami
plaukai ir kailis neperšlampa. Prakaito
liaukų funkcija ne tik termoreguliacinė.
Kartu su prakaitu iš organizmo
pašalinama medžiagų apykaitos produktų
— šlapalo, druskų. Vandens žinduoliai
(banginiai, sirenos) prakaito liaukų
neturi. Kvapiosios liaukos išsidėsčiusios
įvairiose kūno vietose: tarp pirštų, ant
kaktos, pilvo, liemens šonuose, prie analinės
angos ar išorinių lytinių organų. Kvapiųjų
liaukų išskyromis žinduoliai ženklina
gyvenamąjį plotą, palaiko tarpusavio
ryšius, atbaido priešus.
Būdingiausios žinduoliams — pieno
liaukos. Jos išsivysčiusios iš prakaito liaukų.
Visų žinduolių, išskyrus kloakinius,
pieno liaukos atsiveria spenių viršūnėse.
Pieno liaukas turi abiejų lyčių individai,
bet funkcionuoja tik patelių liaukos laktacijos
periodu.
Odoje ir poodiniame sluoksnyje yra
riebalų. Ypač daug jų turi vandens žinduoliai.
Banginių storas riebalų sluoksnis sulaiko
šilumą. Kai kurie žinduoliai daug
riebalų sukaupia prieš žiemos ar vasaros
įmygį.
Skeletą sudaro daugiausia kauliniai
elementai. Aiškiai išsiskiria 5 stuburo dalys:
kaklo, krūtinės, juosmens, kryžmens
ir uodegos. Stuburo slanksteliai platiceli-
2»