Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Graužikai — Rodentia 124
Šeima. Peliniai — Muridae 125
P 24 (21,0—26,8) mm, A 18 (14,1—
23,2) mm. Patinai ir patelės didumu beveik
nesiskiria.
Kaukolė gana stambi, kampuota (121
pav.). Kaktikaulių kraštais nuo tarporbitinės
sąsmaukos iki žvynakaulio tęsiasi
keteros pavidalo voleliai. Skruostų lankai
ploni ir mažai išlinkę į šonus. Kandžių
angos trumpos — nesiekia pirmųjų krūminių
dantų. Dantų formulė kaip naminės
pelės. Danties M2 kramtomojo paviršiaus
priekiniame krašte yra 2 gumburėliai
(tuo geltonkaklė skiriasi nuo dirvinės
pelės) (žr. 84 pav., b).
Kaukolės matmenys (n — 60): KBi
27,7 (25,3—30,4) mm, VDi 15,9
(14,1 —17,2) mm, Sp 14,3 (12,9—
15,9) mm, TOp 4,3 (4—4,9) mm, DKa
9,9 (9,3—10,6) mm, Di 7,7 (6,9—
8,7) mm, VDEi 4,3 (4—5,1) mm.
Lietuvoje paplitusi geltonkaklė pelė
priklauso nominaliniam porūšiui Apodemus
f. flavicollis (60].
Paplitimas. Geltonkaklės pelės arealas
apima Vakarų Europą, Rytų Europos
vakarines, centrines ir pietines sritis, Krymą
ir Užkaukazę.
Lietuvoje ši pelė aptinkama visoje teritorijoje.
Pagal gausumą tarp miškuose
gyvenančių pelinių graužikų užima antrą
vietą (po rudojo pelėno), o kai kuriuose
biotopuose yra dominuojanti.
Biologija. Paprastai gyvena miškuose.
Labiausiai mėgsta lapuočių miškus, ypač
ąžuolynus, su lazdyno traku, senus miško
tipo parkus (tokiose vietose sudaro 40—
70% smulkiųjų žinduolių), medžiais ir
krūmais apaugusias upių bei ežerų pakrantes.
Labai reta (3—7%) grynuose
pušynuose, eglynuose, beržynuose.
121 pav. Geltonkaklės pelės kaukolė (padidinta 2
kartus)
Vasarą dalis geltonkaklių pelių iš miško
keliasi į laukus. Mozaikiškame landšafte,
kur grūdinių kultūrų plotai nedideli ir ribojasi
su mišku, jos paplinta po visą lauką,
o dideliuose monokultūrų plotuose dažniau
aptinkamos 100 m pločio pakraščio
juostoje, bet pasitaiko ir už 2—3 km nuo
miško.
Rudenį ir žiemą apsigyvena trobesiuose,
esančiuose prie miško, parko ar sodo.
Neretai įsikuria bičių aviliuose [60].
Gamtoje gyvena urveliuose, natūraliuose
uoksuose, dažnai užima paukščių inkilus
[49, 163].
Veikli ištisus metus, bet aktyvumas sezoniškai
kinta: pavasarį pamažu didėja, vasarą
būna didžiausias, rudenį mažėja. Žiemą
mažiausiai aktyvi. Bėgioja paprastai naktį,
kartais — ir dieną.
Minta daugiausia sėklomis. Anksti pavasarį
maistą paįvairina žaliosiomis augalų
dalimis (iki 10%), o nuo gegužės
mėn.— vabzdžiais ir paukščių jaunikliais
bei jų kiaušiniais. Vasarą ėda nemažai
uogų, rudenį — sėklas, rečiau vabzdžius
ir žolę.
Kaupia atsargas žiemai (iki 2,5 kg):
giles, riešutus, kaštonus, liepų ir kitų lapuočių
sėklas.
Geltonkaklei pelei labiau nei kitoms
pelių rūšims būdingas kanibalizmas. Jos
apgraužia pakliuvusius į spąstus savo gentainius
arba kitus graužikus, o laikomos
nelaisvėje dažnai suėda viena kitą [60].
Balandžio mėn. lytiškai aktyvūs visi
patinėliai (sėklidės sveria 300—780 mg).
Gegužės vidury jau pasitaiko antrą kartą
pelingų patelių, o liepos—rugpjūčio
mėn.— trečią ir ketvirtą kartą. Liepos
mėn. jau veisiasi ankstyvųjų vadų jaunikliai.
Veisimosi sezonas, matyt, baigiasi
rugsėjo mėn.
Sprendžiant iš embrionų skaičiaus (3
lent.), veda 2—12 jauniklių. Sausringo-
3 lentelė. Geltonkaklės pelės embrionų skaičius
122 pav. Geltonkaklė pelė
123 pav. Geltonkaklė pelė gerai laipioja
mis vasaromis daug embrionų žūva (rezorbuojasi)
— 10—177o iki implantacijos
ir 2—7% po implantacijos.
Ištirta patelių Embrionų skaičius vadoje Iš viso embrionų
2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12
192 2 3 11 38 52 49 16 9 9 1 2 1236 6,4
Vidutiniškai 1
patelei