Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Žinduolių tyrimo istorija 10
Žinduolių tyrimo istorija 1
1847—1850 m. taip pat Vilniuje išleistas
Gustavo Belkės 3 dalių veikalas
[6]. Jame pateikta viso pasaulio žinduolių
sistematika, aprašyta atskiros rūšys, jų
išvaizda, arealas. Iš Lietuvos žinduolių
minimi visi vabzdžiaėdžiai, plėšrieji, kanopiniai,
daugelis graužikų, pateikta bendro
pobūdžio žinių apie gausumą (reta, paprasta,
labai dažna ir kt.). G. Belkės pateikta
žinduolių klasifikacija truputį artimesnė
dabartinei. Jis išskiria (nors ne
visur teisingai) būrius, šeimas, gentis, rūšis
ir jų atmainas, kritikuoja kai kurias ankstesnių
gamtininkų klaidas. įdomu tai, kad
Belkė žinojo apie paskutinius taurus, išnykusius
Jaktorovo girioje, bet, vadovaudamasis
Bojanaus, Kliuko, Čackio ir kitų
gamtininkų autoritetu, taip pat teigė, kad
tauras ir stumbras yra ta pati rūšis.
Senojo Vilniaus universiteto auklėtinis
Konstantinas Tyzenhauzas (1786—1853)
daugiausia domėjosi ornitologija, bet yra
vertingų jo ir teriologinių darbų. Pažymėtinas
1848 m. Rygoje išleistas „Paukščių
ir žinduolių katalogas“, kuriame aprašyta
apie 50 Lietuvos žinduolių rūšių, ir Lietuvos
miegapelių tyrimai [102, 103].
1852 m. Vilniuje išleistas Adomo Pliaterio
„Vietinių žinduolių, paukščių ir žuvų
sąrašas“ [86], kuriame sistematine tvarka
aprašyti Lietuvos, pietryčių Latvijos (buvusios
Livonijos) ir gretimų Baltarusijos
sričių žinduoliai, pateiktos atskirų rūšių
biologijos, gausumo ir paplitimo trumpos
anotacijos.
Apžvelgiant chronologine tvarka visus
minėtus veikalus, paaiškėja XVIII a. ir
XIX a. pirmosios pusės Lietuvos ir gretimų
kraštų žinduolių fauna. Šie veikalai svarbūs
teriologijos istorijai.
XIX a. antrojoje pusėje sukaupta nedaug
medžiagos mūsų krašto gyvūnijai
pažinti. Aukštosios mokyklos nebuvo, zoologiniai
rinkiniai buvo išgabenti į kitus
Rusijos imperijos miestus, gamta nebuvo
tyrinėjama. Šis laikotarpis „lig mūsų dienų
gali būti apibrėžtas kaip visiškas nedarbas
mūsų gamtos pažinimo srityje“,—
rašė Tadas Ivanauskas 1921 m. Iš šio laikotarpio
paminėtini nebent tik atskirų
gubernijų geografiniai bei statistiniai aprašymai,
liečiantys ir vietinę fauną [87,
129, 183]. Kai kurių duomenų apie medžiojamuosius
žvėris yra medžioklių aprašymuose
[55, 150, 203, 226].
XX a. tik trečiajame dešimtmetyje vėl
pradėti zoologiniai tyrimai Lietuvoje. Jų
pradininku galima laikyti zoologą pedagogą
Jurgį Elisoną (1889—1946). Jis rašė
vadovėlius [15, 17], rinko bibliografinę
medžiagą [21, 23], tautosaką apie gyvūnus
[25], kūrė lietuvišką zoologinę terminiją
[16]. Daugiausia duomenų surinko
apie žinduolių rūšinę sudėtį, paplitimą,
gausumą, domėjosi žinduolių fosilijomis
[22]. Parengė populiarią 3 dalių knygą
„Mūsų šalies žinduoliai“ [26], kurioje
aprašytos 52 rūšys (kartu su išnykusiomis),
t.y. didesnė dalis dabartinės Lietuvos
žinduolių faunos.
J. Elisonas buvo aktyvus zoologijos žinių
populiarintojas. Daug jo straipsnių
apie žinduolius paskelbta trečiojo ir ketvirtojo
dešimtmečio periodinėje spaudoje.
1919 m. Tadas Ivanauskas (1882—
1970) įkūrė Lietuvos gamtos tyrimo stotį,
kuri kartu su zoologijos muziejumi 1922m.
atiteko Lietuvos universitetui. Jis tyrinėjo
Lietuvos fauną, rinko zoologijos muziejui
gyvūnų kolekcijas. Pirmasis faunos
sąrašas buvo paskelbtas 1922 m. [42].
Jame — 35 žinduolių rūšys, jų lotyniški ir
lietuviški pavadinimai, nurodyta dažnos
ir retai aptinkamos nykstančios rūšys. Šis
sąrašas vertingas tuo, kad paremtas konkrečia
Lietuvoje surinkta faktine medžiaga.
Vėliau T. Ivanauskas daugiausia tyrė
paukščius, bet domėjosi ir žinduoliais, rinko
jų kolekcijas, daug rašė periodinėje
spaudoje. T. Ivanausko publikacijų sąraše
straipsnių ir leidinių apie žinduolius yra
maždaug 15%, o nuo 1920 iki 1930 m.—
net 26%. T. Ivanauskas ypač daug dėmesio
skyrė retoms ir nykstančioms rūšims,
jų išsaugojimui ir pagausinimui. Tai buvo
aktualu, nes po karo žinduolių fauna
buvo labai skurdi.
Lenkiškame Vilniaus universitete žinduoliai
beveik nebuvo tyrinėjami. Šiek
tiek žinių apie Vilniaus apylinkių žinduolius
galima rasti Zygmundo Fiodorovičiaus
knygoje [27], kurioje aprašoma Lenkijos
žinduolių fauna. Apie Vilniaus krašto
smulkiuosius žinduolius (pelinius graužikus,
šikšnosparnius ir kt.) duomenų surinko
Vilniaus universiteto auklėtinis Augustinas
Mačionis.
Atkūrus Lietuvos TSR Mokslų Akademiją
(1945), teriologiniai tyrimai buvo
sutelkti Biologijos (nuo 1969 m.— Zoologijos
ir parazitologijos) institute.
Pokario metų teriologinių tyrimų pradininkė
buvo Natalija Likevičienė
(1910—1977). Nuo 1949 iki 1961 m. ji
tyrinėjo pelinius graužikus, sukaupė duomenų
apie vabzdžiaėdžius ir šikšnosparnius,
taip pat pilkojo kiškio biologiją ir
ekologiją.
Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose
buvo tiriami ir kiti žinduoliai: šuniniai
(J. Prūsaitė), kiauniniai (S. Maldžiūnaitė),
stirna (P. Bluzma). Duomenys
apibendrinti kandidatinėse disertacijose.
A. Mickus tyrė ondatrą. Lietuvos žinduolių
fauna domėjosi Maskvos, žvėrininkystės
instituto prof. B. Kuznecovas [187].
Nuo septintojo dešimtmečio institute
pradėti žinduolių ekologijos tyrimai. Pirmiausia
buvo aiškinami funkciniai ryšiai
tarp populiacijų (stirnos, kai kurių pelinių
graužikų) lyčių ir amžiaus struktūros,
gyvūnų tankumo ir produktyvumo (A.
Blažys, S. Maldžiūnaitė, A. Mickus, J. Prūsaitė).
Nustatyta smulkiųjų žinduolių vidurio
Lietuvos kultūrinėse ganyklose lokalizacijos
ypatumai, dominuojančios rūšies
— paprastojo pelėno gausumo dinamikos
ciklų trukmė, jo poveikis ganyklų
augalijai, patikslinta veisimosi biologija
(S. Maldžiūnaitė, R. Mažeikytė). Nuo
1976 m. tiriami kai kurių žinduolių erdvinės
struktūros dėsningumai, jų ryšiai su
gyvenamąja aplinka bei gyvenamojo ploto
panaudojimas sukultūrinto ir sparčiai
kintančio kraštovaizdžio sąlygomis (R.
Baleišis, L. Balčiauskas, K. Baranauskas,
P. Bluzma, R. Mažeikytė, A. Mickus,
J. Tauginas).
Tyrinėta botaniniu-zoologiniu draustinių,
Žuvinto ir Čepkelių rezervatų bei
nacionalinio parko žinduolių fauna. Išaiškinta
ondatrų ir bebrų daroma žala Nemuno
žemupio užliejamų pievų polderių
sistemai ir pasiūlyta, kaip ją sumažinti.
Išbandytos priemonės, kaip apsaugoti fauną
lauko darbų periodu. Nuo 1983 m.
instituto teriologai tiria Ignalinos AE regiono
zoocenozes [114, 115]. Parazitologai,
tirdami žmonių ir naminių bei laukinių
gyvūnų parazitus, aiškindami parazitologinę
situaciją respublikoje, sukaupė
nemažai duomenų apie žinduolių parazitinių
pirmuonių (T. Arnastauskienė) ir
helmintų (J. Kazlauskas, V. Kiselienė,
A. Šilkas ir kt.) fauną, apsikrėtimo intensyvumą
ir ekstensyvumą, pasiūlė svarbesnių
parazitozių profilaktikos priemones.
Septintajame dešimtmetyje žinduolius
pradėjo tirti ir Lietuvos miškų ūkio mokslinio
tyrimo institutas. Grupė mokslinių
darbuotojų nagrinėjo miško ir elninių
žvėrių tarpusavio santykių dėsningumus,
elninių populiacijų priklausomumą nuo
šakelinių pašarų išteklių, šių žvėrių poveikį
miško medynams, priemones, įgalinančias
suderinti miškų ir medžioklės ūkių
interesus (V. Padaiga, G. Petružis, B.
Marma, A. Chatkevičius). Remiantis šiais
tyrimais, parengta daktarinė disertacija
(V. Padaiga). Tiriama šerno (Z. Janulaitis)
ir kiškių (O. Bielova) biologija ir
ekologija, atliekami pilkojo kiškio veisimo
nelaisvės sąlygomis bandymai.
Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto
Zoologijos katedroje parengtos kandidatinės
disertacijos apie bebrą (A. Palionienė)
ir briedį (R. Baleišis). Šios
katedros docentas A. Mačionis sukaupė
išsamių duomenų apie stumbrų veisimą
Lietuvoje nelaisvės sąlygomis ir bandymus
sukurti laisvųjų stumbrų bandas mūsų
miškuose. Be to, čia parengta nemažai
diplominių darbų apie žinduolius: stumbrą
(L. Balčiauskas), bebrą (A. Gerulaitis,
R. Skeiveris, V. Rutkauskaitė, R. Šutinys,
A. Ulevičius), lūšį (A. Matuzevičius),
šikšnosparnius (D. Pauža) ir kt.
Teriologinių tyrimų plėtojimui svarbus
Lietuvos teriologų draugijos — Sąjunginės
teriologų draugijos Lietuvos skyriaus
įsteigimas (1980). Draugija telkia visų
respublikos teriologų jėgas aktualioms teriologinėms
problemoms spręsti, populia-