Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Kiškiažvėriai — Lagomorpha 152
Šeima. Kiekiniai — Leporidae 153
Dauguma rūšių — medžiojamieji žvėreliai,
medžiojami dėl kailio ir mėsos.
Domestikuotus triušius augina žvėrininkystės
ūkiai ir mėgėjai, išvesta daug įvairių
jų veislių.
Šeimoje 43—45 rūšys. TSRS 5 rūšys,
Lietuvoje — 2.
Lentelė rūšims apibūdinti
1(2). Kailis žiemą ir vasarą pilkai rusvas.
Uodega pailga, jos viršutinėje pusėje visada
yra aiški rusvai juoda pailga dėmė
(151 pav., b). Didžiųjų kandžių priekinio
paviršiaus išilginė vagelė yra danties viduryje
........................................................
Pilkasis kiškis— Lepus europaeus (152 p.)
2(1). Kailis vasarą rusvai pilkšvas, žiemą
baltas. Uodega apvali, vasarą iš viršaus
pilkšva, žiemą balta, tamsios dėmės nėra
(151 pav., a). Didžiųjų kandžių priekinio
paviršiaus išilginė vagelė yra arčiau danties
vidinio krašto.......................................
Baltasis kiškis — Lepus timidus (158 p.)
Pilkasis kiškis
Lepus europaeus Palias, 1778
Заяц-русак (rus.)
European hare (angį.)
Panašus į naminį triušį. Priekinės kojos
plonesnės ir trumpesnės negu užpakalinės.
Nagai ilgi, aštrūs, tik senų žvėrelių jie būna
trumpi ir atbukę. Pėdos siauresnės negu
baltojo kiškio, apaugusios tankiais plaukais.
Jose daug prakaito liaukų, todėl
neaplimpa sniegu. Ausys ilgos (palenktos
į priekį gerokai išsikiša už snukio
galo).
Kailis tankus ir švelnus, vasarą gelsvai
rudas, žiemą pilkšvesnis. Nugaros vilnaplaukių
viršūnės tamsios, todėl kailis atrodo
margas. Akuotplaukiai ir vilnaplaukių
pamatinė dalis balti. Krūtinė, ruožas ant
šonų ir priekinės galūnės molio spalvos,
viršugalvis juosvas, skruostai ir nriekinė
galvos dalis pilkšvi, pilvas baltas. Ausų
išoriniu kraštu eina juoda juosta. Uodegos
viršutinėje pusėje yra pailga rusvai juoda
dėmė („gėlė“). Patelių kailis truputį rudesnis,
bet tai neryškus lyčių skiriamasis
požymis. Lietuvos kiškių nugara šiek tiek
garbanota, o jauniklių kaktoje yra balta
dėmelė.
Kiškiai šeriasi 2 kartus: pavasarį — nuo
kovo iki gegužės ar birželio, o rudenį —
nuo spalio iki lapkričio mėn. Vėlyvų vadų
jaunikliai ir ligoti kiškiai išsišeria vėliau.
Kūno masė ir matmenys (n — 250):
Q 4,6 (4—6,4) kg, L 63,6 (51—77) cm,
C 11,6 (8,5—14,3) cm, P 13,3 (10—
17,2) cm, A 11,7 (10—15,6) cm. Patinai
ir patelės didumu beveik nesiskiria. Lietuvoje
kiškiai šiek tiek stambesni negu Vakarų
Europoje.
Kaukolės smegeninė dalis plati ir plokščia
(152 pav.). Užorbitinės ataugos plačios,
su dviem smailiais kampais. Nosikauliai
taip pat platūs, jų priekiniai galai
aštrūs. Apatinis žandikaulis palyginti plonas.
Dantų (153 pav.) formulė: I2 P i M l =
= 28. Didieji kandžiai kalto formos, jų
priekinio paviršiaus viduryje yra išilginė
vagelė, kuri ilgesnė ir gilesnė negu baltojo
kiškio.
Kaukolės matmenys ( n — 166): KBi
103,7 (90—106) mm, VDi 64 (63—
68,8) mm, SDi 36,5 (33—40) mm, Sp
44.2 (43—52) mm, DKp 31,5 (28,5—
35) mm, TOp 23,8 (19—25) mm, UOp
15.2 (12—17,5) mm.
Kokiam porūšiui priklauso Lietuvos
pilkasis kiškis, tikslių duomenų nėra. T.
Ivanauskas [42] jau 1921 m. pastebėjo,
kad Rytų ir Vakarų Lietuvoje kiškiai
skiriasi kailio spalva, didumu ir kai kuriais
kitais morfologiniais požymiais. Jo manymu,
rytiniai priklauso Lepus europaeus
hibridus porūšiui, o vakariniai — nominaliniam
porūšiui Lepus e. europaeus. G.
Mileris [76] pagal Lietuvoje sumedžiotus
kiškius aprašė L. e. hibridus porūšį. B.
Kuznecovas [187] pilkąjį kiškį priskiria
nominaliniam porūšiui. N. Likevičienė
[63] mano, kad jie priklauso Lepus e. hibridus
porūšiui arba sudaro abiejų porūšių
tarpinę formą. Taigi Lietuvos pilkojo
kiškio sistematiką dar reikia tyrinėti.
Paplitimas. Rytuose arealas prasideda
nuo Baikalo ir tęsiasi į vakarus iki Pirėnų
kalnų, šiaurėje siekia pietinę Švediją, Suomiją,
Airiją, Škotiją, Kareliją, Archangelsko
sritį apie Ladogą ir Onegą, Užuralės
rajonus (Uralo kalnų taigoje negy­
152 pav. Pilkojo kiškio kaukolė (sumažinta 1,5 karto):
1 — užorbitinė atauga, 2 — nosikaulio-kaktikaulio
siūlė, 3 — kaktikaulio-viršugalvio kaulo siūlė
vena), pietuose eina iki šiaurės vakarų
Kazachstano, Mažosios Azijos. Gyvena ir
kalnuose, bet ne aukščiau kaip 1500—
2000 m virš jūros lygio. Nuo 1936 m.
kiškis aklimatizuojamas Pietų Sibire, Tolimųjų
Rytų rajonuose.
Lietuvoje XV—XVIII a. pilkasis kiškis
buvo retesnis už baltąjį [207]. Kraštovaizdžio
kultūrinimas, kuris baltąjį kiškį veikė
nepalankiai, pilkajam buvo palankus, todėl,
neilgai trukus, jis tapo dominuojančia
rūšimi.
Dabar paplitęs visur. Pokario laikotarpiu
daugiausia šių žvėrelių buvo septintojo