Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Graužikai — Rodentia 122
Šeima. Peliniai — Muridae 123
119 pav. Dirvinės pelės kaukolė (padidinta 2,2
karto)
120 pav. Dirvinė pelė
nius dantis. Dantų formulė — kaip naminės
pelės. Skirtingai nuo kitų Apodemus
genties pelių, dirvinės pelės M" danties
kramto jo paviršiaus priekyje yra tik vienas
(vidinėje pusėje) gumburėlis (žr. 84 pav.,
a).
Kaukolės matmenys: patinų (n — 20—
21) KBi 24,1 (22,4—25,6) mm, VDi
13,5 (11,9—14,9) mm, Sp 11,9 (11,1 —
12,9) mm, TOp 4,4 (4,1—4,8) mm,
DKa 9 (8,4—9,4) mm, Di 6,5 (6—
7,2) mm, VDEi 3,9 (3,6—4,2) mm; patelių
(n — 5) KBi 24,7 (23,8—26,4) mm,
VDi 13,8 (13,1—14,9) mm, Sp 11,9
(11,5—12,3) mm, TOp 4,3 (4,3—
4,4) mm, DKa 9,2 (8,8—9,6) mm, Di
6,6 (6,3—7,1) mm, VDEi 3,8 (3,7—
4) mm.
Paplitimas. Gyvena Vakarų ir Vidurio
Europoje, TSRS europinėje dalyje (išskyrus
šiaurinius rajonus ir Krymą), Kazachstano
šiaurės rytuose, Kirgizijos šiaurėje
ir Vakarų bei Vidurio Sibiro pietiniuose
rajonuose iki Baikalo. Izoliuota
arealo dalis apima Amūro baseiną ir tęsiasi
iki Korėjos ir Taivanio.
Lietuvoje dirvinė pelė aptinkama
visur.
Biologija. Mėgsta drėgnesnius biotopus,
todėl dažnesnė krūmais apaugusiuose paupiuose,
paežerėse, nendrynuose, pagrioviuose,
bet gyvena ir soduose bei javų
laukuose. Žiemkenčių plotuose ji pasirodo
balandžio pabaigoje—gegužės pradžioje,
o vasarojaus bei daugiamečių žolių —
gegužės mėn. ir birželio pradžioje. Gausesnė
nedideliuose javų laukuose, kurie
ribojasi su mišku. Didelių atvirų laukų ji,
matyt, nemėgsta, nes, pavyzdžiui, Vidurio
Lietuvos grūdinių kultūrų plotuose
reta. Dažniau aptinkama kultūrinių ganyklų
patvoriuose, prie greta augančių pasėlių.
Dideliuose miškuose labai reta.
Rudenį (paprastai spalio mėn.) dalis
dirvinių pelių patraukia į žiemavietes.
Žiemoja šiaudų stirtose, daržinėse, trobesiuose
ir net bičių aviliuose. Natūraliuose
biotopuose kasa negilius ir nesudėtingus
urvelius, 30—40 cm gylyje būna 10—
18 cm pločio ir 6—12 cm aukščio kamera,
kurioje telpa lizdas, padarytas iš
susmulkintų žolelių [60.
Veikli ištisus metus. Maisto ieško paprastai
naktį, bet rudenį ir žiemą bėgioja
ir dieną. Ieškodama maisto gali nutolti
nuo urvo iki 50—500 m.
Pagrindinis maistas — grūdai ir įvairių
laukinių augalų sėklos, o pavasarį ir vasarą
taip pat žaliosios augalo dalys. Dar
ėda vabzdžius, jų lervas, sliekus. Vėlai
rudenį ir žiemą minta beveik tiktai grūdais
ir augalų sėklomis. Anksti pavasarį
kartais graužia medelių ir krūmų žievę.
Pradeda veistis balandžio pabaigoje.
1976—1983 m. balandžio pabaigoje
Vidurio Lietuvoje 67% sugautų patelių
jau buvo su pradinės vystymosi stadijos
embrionais, o visi patinėliai — lytiškai aktyvūs
(sėklidžių masė — 420—720 mg).
Gegužės mėn. jau būna žindenių. Birželio
mėn. dalis patelių (apie 17%) jau būna
apvaisintos antrą kartą, o liepos mėn.
pradeda veistis pirmųjų vadų jaunikliai.
Rugpjūtį dauguma patelių (86%) būna
atvedusios 1—2, o kai kurios (15%)
ir 3—4 vadas. Spalio mėn. vaikingų
patelių jau nebūna, bet žindenių dar pasitaiko.
Dirvinės pelės nėštumo trukmė 20—
23 dienos. Jaunikliai gimsta pliki ir akli.
Praregi 11 —14 dieną. Užaugę iki 8—
9 g, palieka lizdą ir pradeda gyventi savarankiškai.
Jaunos patelės pradeda veistis
birželio—rugpjūčio mėn., būdamos
maždaug 13—15 g. Patinėliai tampa lytiškai
aktyvūs, kai kūno masė — 17—
19 g, o sėklidžių — 279—395 mg.
Dirvinės pelės veda 2—12 jauniklių
(2 lent.). Sausomis vasaromis 25—33 %
embrionų, ypač pirmųjų ir antrųjų vadų,
rezorbuojasi.
2 lentelė. Dirvinės pelės embrionų skaičius vadose
Iš tirta
p a te lių
E m b rio n ų s k a ič iu s
2 5 6 7 8 9 10 11 12
Iš viso
e m b r io ­
n ų
V id u tin iš ­
k a i 1 p a ­
te le i
46 2 2 4 13 11 9 3 1 1 351 7,6
Dirvinės pelės amžius trumpas. Gamtoje
jų populiacijos atsinaujina per 2 metus.
Nelaisvėje gyvena ilgiau. Vivariumo
sąlygomis vienas patinas išgyveno 1179
dienas.
Dirvinės pelės priešai ir konkurentai
tie patys kaip ir kitų pelinių graužikų.
Dirvines peles parazituoja 8 erkių, 3
utėlių ir 4 blusų rūšys. Iš endoparazitų
aptikta 2 kaspinuočių ir 1 apvaliųjų kirmėlių
rūšis, iš jų kaspinuotis Hymenolepis
diminuta yra ir žmogaus parazitas
(J. K.). Parazitinių pirmuonių diagnozuotos
2 rūšys: gana dažna Eimeria agrarii
ir retesnė E. gandobica [128].
Žalingos agrocenozėse tik tais metais,
kai jų gerokai pagausėja. Tada dirvinė
pelė sunaikina nemažai grūdų. Žiemą ir
anksti pavasarį gali apgraužti jaunų medelių
žievę. Kartais įlenda į bičių avilius ir
išėda perus, bičių duoną, sunaikina dalį
bičių.
Geltonkaklė pelė
Apodemus flavicollis Melchior, 1834
Желтогорлая мышь (rus.)
Yellow-necked mouse (angį.)
Tai pati didžiausia mūsų krašto pelė, labai
vikri, graži ir, pasak T. Ivanausko,
elegantiška. Jos snukutis smailus. Ausys
didelės ir plačios, palenktos į priekį siekia
akis. Kūnas stiprus, raumeningas. Maždaug
kūno ilgio uodega apaugusi retais
plaukais ir padengta žvynais, kurie sudaro
180—220 žiedų. Pagal žvynų žiedų skaičių
geltonkaklę pelę galima atskirti nuo
miškinės. Užpakalinės kojos ir letenos gerokai
ilgesnės už priekines, todėl gali bėgti
dideliais šuoliais. Puikiai laipioja medžių
kamienais, trobesių sienomis, gerai šokinėja.
Kailiukas švelnus, blizgantis. Suaugusių
žvėrelių nugara pilkai ruda, šonai gelsvai
rusvo atspalvio, kūno apačia balta, kartais
su pilkšvu.ar gelsvu atspalviu. Suaugusių
pelių pakaklėje tarp priekinių kojų
yra įvairios formos ir didumo gelsvai oranžinė
dėmė. Jaunos geltonkaklės tamsesnės
ir pilkesnės, panašios į miškines peles.
Vienas ryškesnių požymių, skiriančių geltonkakles
ir miškines peles,— užpakalinių
letenų ilgis: suaugusių geltonkaklių
užpakalinės letenos būna apie 25 mm ilgio,
o miškinių — apie 20 mm ir mažiau.
Kūno masė ir matmenys (n— 149):
Q 38,4 (29,4—54,1) g, L 107,4 (91,8—
123,8) mm, C 108,6 (77—128) mm,