Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Graužikai — Rodentia 142
Šeima. Žiurkėniniai — Cricetidae 143
5 lentelė. Kai kurie paprastojo pelėno patelių
veisimosi rodikliai
M ėnuo Ištirta Iš jų % Em brionų skaipatelių
------------------------------------------ čius vadoje
žindenių ir vaikingų lim
X
su placen to s dėm ėm is
Balandis 4 0 5 6 ,7 8 4 ,9 3 — 9 5 ,4
Gegužė 3 8 1 3 ,2 8 1 ,6 3 — 9 6 ,3
Birželis 6 0 9 8 ,8 7 6 ,0 1 — 11 6 ,8
Rugpjūtis 2 3 1 3 1 6 ,8 5 0 ,0 1 — 11 6 ,2
Spalis 2 0 4 9 2 7 ,2 9 ,4 1 — 1 0 5 ,2
liacijos augimo metais). Gausiausios vados
(vidurkis 6,4—6,6) būna peržiemojusių
patelių gegužės, birželio ir liepos mėn.
Rudenį, kai veisiasi šiųmetukės, vados
būna mažesnės (vidurkis 3,8—5,4).
Gana dažnai dalis embrionų rezorbuojasi
(Vidurio Lietuvos kultūrinėse ganyklose
10—36% patelių turi rezorbuojančių
embrionų).
Nėštumo trukmė — 19—21 diena. Jaunikliai
gimsta akli, pliki ir sveria 2—2,4 g.
Po 2—3 dienų kūnelis tampa pigmentuotas,
išryškėja akių plyšiai. 4—5 dienų
jaunikliams ant nugaros išauga švelnūs
plaukai, o ant pilvo — pūkai, prasikala
apatiniai ir viršutiniai kandžiai, aiškiai
matyti akių vokai ir ausys. 6 dienų jaunikliai
jau ropoja. Kūnas apauga tankiais
plaukais, pasirodo pirmieji krūminiai dantys.
Praregi 9—10 dieną. 11 —12 dienų
jaunikliai sveria 6—9 g ir jau išeina iš
lizdo [160]. Atskirais metais jau balandžio
antroje pusėje sugaunami žole mintantys
8—10 g masės jaunikliai. Patelės lytiškai
subręsta 20—30 dienų amžiaus (kai kurios
anksčiau). Gegužės pabaigoje ir birželio
pradžioje būna 13—23 g masės vaikingų
pirmos vados šiųmetukių patelių ir
sveriančių 19—23 g lytiškai aktyvių patinėlių.
Gamtoje dauguma pelėnų išgyvena apie
1 metus (rečiau iki 1,5—2 metų), todėl
per metus beveik visa populiacija atsinaujina.
Nelaisvėje gyvena 2—3 metus.
Paprastųjų pelėnų daug išgaudo plėšrieji
žvėreliai ir paukščiai, pelėdos, gandrai,
varnos, kovai. Pavyzdžiui, suopių ir
pelėdų maiste paprastasis pelėnas sudaro
apie 70% visą sulesamų graužikų [62].
Tai pagrindinis tuliaremijos sukėlėjų
nešiotojas.
Paprastųjų pelėnų ektop'arazitai ir endoparazitai
Lietuvoje ištirti gana išsamiai.
Iš ektoparazitų rasta 17 rūšių erkių, 2
rūšys utėlių ir 9 — blusų. Iš endoparazitų
aptikta 9 rūšys kaspinuočių, tarp jų kai
kurios rūšys pavojingos žmonėms, naminiams
gyvuliams ir kailiniams žvėreliams.
Tai Paranoplocephala ampholodes, Rodent
olepis straminea, Hydatigera taeniaeformis,
Mesocestoides lineatus, Taenia
crassiceps. Iš 12 rūšių apvaliųjų kirmėlių
dauguma — specifiniai pelinių graužikų
parazitai, bet Syphacia obvelata — ir
žmonių parazitas. Be to, būna paprastųjų
pelėnų apsikrėtusių trichinėlėmis, taigi
jie — potencialūs trichineliozės platintojai
gamtoje [126, 168].
Parazitinių pirmuonių fauną sudaro
10 kokcidijų rūšių, iš jų dažniausiai aptinkama
Eimeria arvalis [126, 128].
Pelėnai suėda tam tikrą dalį žolių derliaus,
soduose apgraužia medelius, daržuose
ir šiltadaržiuose — daržovių daigus,
naikina javų pasėlius, šakniavaisius. Tyrimai
Vidurio Lietuvos kultūrinėse ganyklose
parodė, kad kai pelėnų nedaug
(0,14—0,4 individai 1 ha), jie sunaikina
tik 0,007—0,03% metinio žolių derliaus,
0 populiacijos piko metais (90—110 indv.
1 ha) - 6,2—7,6%.
Antra vertus, dalis pelėnų suėstos augalinės
biomasės patenka į dirvą su ekskrementais
bei šlapimu. Sveriantis 30 gramų
pelėnas, kuris per parą suėda apie 37 g
žolės, išskiria 6,7 g ekskrementų (be šlapimo).
Jų sausoje medžiagoje yra 2,25%
azoto, 0,82% fosforo ir 3,14% kalio. Populiacijos
piko metais (jie kartojasi kas
3—4 metai) 1 ha ganyklos pelėnai per
mėnesį palieka vidutiniškai 18—22 kg
ekskrementų. Be to, žuvę žvėreliai taip pat
yra organinė trąša. Dėl rausiamosios veiklos
pagerėja dirvos aeracija, sudaromos
palankios sąlygos pedobiontams.
Paprastieji pelėnai yra svarbus maisto
šaltinis plėšriesiems žvėreliams ir paukščiams.
Pelkinis pelėnas
Microtus oeconomus Palias, 1778
Полевка-экономка, крысоголовая полевка (rus.)
Root vole (angį.)
Liet. sin. vandeninis pelėnas
Tai antras pagal didumą pelėnas. Snukutis
bukokas, ausys trumpos, pasislėpusios
plaukuose. Prie klausos angos yra trikampė
odos skiautė, kuri plaukiant uždengia
klausos kanalą. Letenų padai pliki, trynės
aiškios. Uodega santykiškai ilgesnė kaip
kitų pilkųjų pelėnų, padengta žvynais ir
apaugusi retais trumpais plaukais.
Kailiukas švelnus, blizgantis. Plaukai,
lyginant su vandeniniu pelėnu, retoki, bet
ilgesni negu paprastojo pelėno. Nugara
nuo pilkai rudos iki beveik juodos spalvos.
Šonai šviesesni, su šviesiai rudu atspalviu.
Pasmakrė, krūtinė ir pilvas sidabriškai
pilki, kartais su gelsvu atspalviu. Tarp
šonų ir pilvo spalvų riba ryški. Uodegos
viršutinė pusė tamsi, apatinė — šviesi.
Letenos šviesiai ar tamsiai pilkos, kartais
tamsiai rudos. Žiemą kailiukas šiek tiek
tamsesnis, plaukai ilgesni. Apskritai šis
pelėnas šviesesnis už vandeninį pelėną,
šonų rudas, atspalvis ryškesnis.
Kūno masė ir matmenys ( n — 18):
Q 43,9 (33,4—57,2) g, L 114,6 (95,4—
137) mm, C 45 (38,4—58,4) mm, P 18,5
(17,2—20) mm, A 13,6 (11,9—15) mm.
Kaukolės smegeninė dalis pailga (143
pav.). Skruostų lankai plačiai išlinkę į
šonus (skruostų plotis sudaro daugiau kaip
pusę kaukolės kondilobazinio ilgio). Dantų
formulė kaip rudojo pelėno. Danties
M| kramtomajame paviršiuje yra 6 uždaros
emalio kilpos (žr. 85 pav., 2). Tuo šis
pelėnas skiriasi nuo paprastojo ir pievinio
pelėnų.
Kaukolės matmenys (n — 10): KBi
26,8 (25,3—27,8) mm, Sp 14,6 (13,8—
143 pav. Pelkinio pelėno kaukolė (padidinta 2 kartus)