Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Porakanopiai — Artiodactyla 254
Šeima. Elniniai — Cervidae 255
1967—1971 m. Lietuvoje sumedžiotų
briedžių kūno masė ir matmenys: patinų
(n — 92) Q 382 (224—538) kg, L 239
(210—273) cm, G 180 (160—206) cm,
C 16,6 (15—19) cm, P 82,5 (78—88) cm,
A 26 (24—28) cm; patelių (n — 80)
Q 268 (160—387) kg, L 231 (206—
250) cm, G 174 (159—192) cm, C 16,5
(14—18) cm, P 81 (80—82) cm, A 25
(24—26) cm.
Stambiausias 10,5 metų patinas, sumedžiotas
1970 m. Rokiškio raj., svėrė 534 kg.
Nežinomo amžiaus briedis, 1969 m. sumedžiotas
Raseinių raj., svėrė 538 kg. Iš
219 patinų 8 svėrė 500 kg ir daugiau. Iš
149 patelių tik 3 svėrė daugiau kaip 350
kg. Sunkiausia (387 kg) buvo 1969 m.
Širvintų raj. sumedžiota 7,5 metų briedė.
Maksimali Lietuvos briedžių kailio masė
30 kg, kepenų — 5,5 kg, plaučių —
4,5 kg, širdies — 2,7 kg, inkstų — 1,3 kg,
253 pav. Briedžio kaukolė (sumažinta apie 9 kartus).
I — nosikaulis
liežuvio — 1 kg. 0,5 metų amžiaus patinų
skerdiena sveria 72,7 (58—84) kg, patelių
— 65,8 (56—97) kg, 1,5 m etų—
atitinkamai 128,8 (100—150) ir 120,6
(104—137) kg, suaugusių— 191 (112—
269) ir 141 (96—232) kg [4].
Kaukolė masyvi, jos veidinė dalis labai
ištįsusi (253 pav.). Būdingas požymis —
trumpi nosikauliai, nesiekiantys tarpžandikaulių.
Raktikaulius jungiančios siūlės
užpakalinėje dalyje yra ryškus gumburo
formos pakilimas. Patinų kaktikaulių šonuose,
už orbitų, yra išaugos. Tai ragų
kelmeliai. Patelių šios išaugos nedidelių
gumburėlių pavidalo. Dantų formulė:
[ i C^li’P l M-= 3 2 (3 4 ). Krūminiai dan-
3 1 3 3
tys selenodontiniai, jų kramtomąjį paviršių
sudaro 4 pusmėnulio formos plokštelės.
Apatinės iltys kaip kandžiai. Viršutinės
iltys būna labai retai.
Kaukolės matmenys: patinų (n — 7)
KBi 524 (490—538) mm, VDi 381
(360—396) mm, 5p210 (180—226) mm,
TOp 144 (126—153) mm, VDEi 146
(138—149) mm, Di 160 (145—171) mm;
patelių (n — 2) KBi 478 ir 485 mm,
VDi 353 ir 379 mm, Sp 185 ir 189 mm,
TOp 126 ir 131 mm, VDEi 136 ir 146 mm,
Di ( n — 11) 145 (131 — 151) mm.
Ragus turi tik patinai. Ragą sudaro
kamienas, kuris išsiplečia į mentę. Nuo
mentės šakojasi šakos. Kai mentės nebūna,
šakos šakojasi nuo kamieno. Vainikėlio
formos pamatinė kamieno dalis prie kelmelio
vadinama „rože“, o rago suaugimo
su kelmeliu paviršius — parage (ji matyti,
kai ragas numestas). Ragų paviršius grublėtas,
išraižytas vagelių. Kamieno pamatinės
dalies (koto) ašinė linija skiria ragą
į dvi dalis: priekinę (apatinę) ir užpakalinę
(viršutinę).
Pagal formą Lietuvoje gyvenančių briedžių
ragai skirstomi į mentiškus, siauramenčius
ir šakotus (254 pav.). Dėl ligų,
senatvės, sužeidimų, hormonų sekrecijos
sutrikimų išauga ir nenormalūs ragai.
Lietuvoje vyrauja briedžiai su šakotais
ragais (44,6%), retesni — su mentiškais
(27,7%) ir siauramenčiais (25%), pasitaiko
su nenormaliais ir degradavusiais
(2,7%).
254 pav. Briedžių šakoti (a), siauramenčiai (b) ir
mentiški (c) ragai: I — „rožė“, 2 — kamienas, 3 —
mentė, 4 — šakos, 5 — priekinė (apatinė) ir 6 —
užpakalinė (viršutinė) rago dalys
Maksimali Lietuvos briedžių ragų masė
— 15 kg.
Suaugę briedžiai ragus meta tuoj po
rujos — spalio mėn. Ankstyviausia žinoma
ragų metimo data — spalio 13 d. Šį
mėnesį ragus numeta vidutiniškai 6% patinų,
pirmiausia — gerai išsivystę, vyresni,
aktyviai rujoję patinai. Lapkričio mėn.
beragiai sudaro iki 26,8%, o gruodžio —
56,7%. Sausio mėn. visi žvėrys ragus jau
būna numetę. Vasario mėn. aptinkami tik
pavieniai raguoti jauni patinai. Nauji ragai
patinams pradeda augti kovo pabaigoje—balandžio
pradžioje. Iki liepos mėn.
jie visiškai susiformuoja, o rugpjūčio pabaigoje
nuo jų nusivalo oda.
Lietuvos briedžiai priklauso europiniam
briedžio porūšiui Alces alces alces.
Paplitimas. Paplitę Skandinavijoje,
Lenkijos šiaurės rytinėse srityse, Tarybų
Sąjungos miškatundrės, miškų, miškastepių
zonose, Šiaurės Mongolijoje, šiaurryčių
Kinijoje, Kanadoje, JAV šiaurinėse
valstijose ir Aliaskoje.
Dabar Eurazijoje yra apie 1,5 min.
briedžių. 1975 m. Norvegijoje buvo 30—
35 tūkst. briedžių, 1978 m. Suomijoje —
120 tūkst., 1977 m. Švedijoje — apie 200
tūkst., Lenkijoje — 5 tūkst. 1982 m. Tarybų
Sąjungoje — 745 tūkst., 1983 m.
J A V ir Kanadoje — apie 500 tūkst. [ 162].
Lietuvoje briedžiai buvo paplitę jau
ankstyvojo holoceno antroje pusėje, maždaug
prieš 8 tūkst. m. pr. m. e. Iki mūsų
eros II tūkstantmečio jų gausumas daugiausia
priklausė nuo klimato ir augalijos
kaitos, o vėliau — ir nuo antropogeninių
faktorių poveikio, visų pirma nuo medžioklės.
Iki XIX a. briedžių Lietuvoje
dar buvo gausu. Jų kaulai piliakalniuose
ir senovinėse gyvenvietėse sudaro nuo
10,6 iki 48,6% visų laukinių žvėrių kaulų
[207].
XVIII a. pabaigos rašytiniuose šaltiniuose
nurodoma, kad briedžių tada buvo
daug Lietuvos, Žemaitijos, Polesės ir Prūsijos
miškuose, о XIX a. apie briedį rašoma
kaip apie retą žvėrį, aptinkamą tik
didesniuose Lietuvos miškuose. Iškirtus
daug miškų ir beatodairiškai medžiojant,
briedžių dar labiau sumažėjo.
XX a. pradžioje (1914) Lietuvoje apytikriai
buvo daugiau kaip 1000 briedžių,
o po Pirmojo pasaulinio karo (1920) liko
tik 25: Gudų girioje — 10 ir Žaliojoje
girioje— 15 [37]. 1932 m. suskaičiuoti
124 briedžiai: Žalgirio urėdijoje — 82,
Jurbarko— 17, Kaišiadorių — 7, Biržų
— 6, Kauno — 4, Joniškio — 4, Baisogalos
— 3 ir Pakruojo — L Tais pačiais
metais Klaipėdos krašte buvo 173 briedžiai.
Apie 100 briedžių galėjo būti Vilniaus
krašte.
Per Antrąjį pasaulinį karą ir pirmaisiais
pokario metais briedžių banda vėl smarkiai
sumažėjo. 1948 m. jų buvo likę apie
90. Griežtos apsaugos priemonės (uždrausta
medžioklė, naikinami vilkai), plynųjų
kirtimų vietoje atžėlę jaunuolynai
ir pušies kultūrų veisimas palankiai veikė
šių žvėrių kaimenės atsistatymą. 1954 m.
respublikoje jų jau buvo apie 260. Iki
1968 m. paplito po visą respubliką. Dau-