Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Šikšnosparniai — Chiroptera 70
Šeima. Lygianosiniai — Vespertilionidae 71
61 pav. [migusio ausylio ausys paslėptos po skraidomosiomis
plėvėmis
62 pav. Ausyliai pabunda iš žiemos įmygio
čius priklauso nuo slėptuvės didumo. Kolonijos
paprastai vienarūšės.
Patinai veisimosi periodu gyvena atskirai
nuo patelių, dažniausiai pavieniui. Patelių
kolonijose jie aptinkami tik poruojantis.
Nors veisimosi periodu susidariusios kolonijos
pakrinka liepos pabaigoje ar rugpjūčio
mėn., bet žmonėms prieinamose žiemojimo
vietose pirmieji ausyliai pasirodo
tik apie spalio vidurį. Čia jų gausėja iki
vasario vidurio, o kovo pradžioje pradeda
mažėti. Taigi dauguma ausylių žiemoja
vidutiniškai 5 mėnesius. Ilgiau lieka tik
pavieniai žvėreliai. Jie paprastai būna prie
įėjimų į žiemavietę arba net iš lauko pusės.
Tai rodo, kad jie tampa aktyvūs gerokai
anksčiau.
įmigusio ausylio ausų kaušeliai būna
pakišti po pažastimis ir apgaubti sparnų
plėvėmis. Ausų vietoj kyšo tik kramsliai.
Pagal šį požymį galima atskirti pabudusį
ausylį nuo nepabudusio.
Žiemoja dažniausiai pavieniui. Nedidelės
2—3 individų grupelės — retenybė,
jos pasitaiko tik ankštose slėptuvėse arba
kai trūksta slėptuvių. Kartais žiemojantys
ausyliai aptinkami plačiaausių grupėse.
Maitinasi 400—500 m spinduliu aplink
slėptuvę [243]. Kiekviena kolonija turi
savo maitinimosi plotus ir į kitos kolonijos
teritoriją įsibrauna retai [103]. Vabzdžius
gaudo miškų, parkų, sodų aikštelėse, virš
kelių ir šalikelių, pamiškėse, prie vandens
telkinių ir virš jų, net didelių medžių lajoje.
Skraido 5—6 m aukštyje nedideliais
pulkeliais. Polėkis lėtas ir lengvas. įskridęs
į medžio lają, ausylis, tartum kolibris plazdendamas
sparnais ir laikydamas kūną
beveik vertikaliai, gali apskristi atskiras
šakas, o jei reikia, ir nutūpti ant jų arba
ant medžio kamieno. Taip ausyliai surenka
vabzdžių lervas, lėliukes ir vorus nuo
medžio lapų, šakų, namų sienų, tvorų arba
žemės [188, 189].
Sugavę stambesnį grobį, pavyzdžiui,
sfinksą, ir nepajėgdami jo suėsti ore, neša
į slėptuvę. Todėl ausylių dienojimo slėptuvėse
ir aplink jas būna daug vabzdžių
liekanų [82]. Ausylio maistas labai įvairus.
Pagrindinę dalį sudaro lašalai, ankstyvės
ir apsiuvos. Iš drugių daugiausia gaudo
kandis, ugniukus, sprindžius bei pelėdgalvius,
o iš dvisparnių vabzdžių — mašalus
ir uodus. Kartais jų maisto liekanose
aptinkama meškučių, bangasparnių, sfinksų,
kuoduočių, šilkaverpių, verpikų, lapsukių
bei straubliukų [189].
Pirmosios patelės pradeda poruotis rugpjūčio
viduVyje, bet dauguma poruojasi
rudeninių migracijų metu ir žiemavietėse
iki įmingant. Kai kurios poruojasi ir pavasarį
— balandžio ar gegužės mėn. Nėštumo
trukmė vidutiniškai 55 dienos. Dauguma
atveda jauniklius birželio viduryje.
Vienos patelės gimdo kasmet, kitos — kas
antri metai [100]. Veda 1, kartais 2 jauniklius.
Gimęs jauniklis sveria 2—3 g.
Per 10 dienų jo masė padidėja iki 4—6 g.
Praregi 5—8 dieną. Po 10—12 dienų
pastebimi pirmieji koordinuoti ausų ir
galūnių judesiai. Po 2 savaičių būna išdygę
beveik visi pastovieji dantys ir visiškai
susiformavusi plaukų danga. Apaugusius
plaukais jauniklius patelės trumpam palieka
slėptuvėse, nors juos dar ilgai žindo.
Jaunikliai pradeda savarankiškai maitintis
maždaug 2 mėn. amžiaus. Patelės dar
kurį laiką gyvena kartu su užaugusiais
jaunikliais, o rugpjūčio pradžioje ar viduryje
juos palieka [100, 188, 243].
Kol jaunikliai gyvena su patelėmis, jų
mirtingumas nedidelis, bet per pirmąjį
žiemojimą didelė jų dalis žūva [193].
Dauguma jauniklių lytiškai subręsta pirmais
gyvenimo metais, kai kurie — antrais
[235]. Žinoma ilgiausia gyvenimo
trukmė — 13,5 metų. Tokio amžiaus patelės
dar veisiasi [193].
Europinis plačiaausis
Barbastella barbastella Schreber, 1774
Европейская широкоушка (rus.)
Common, Western barbastelle (angį.)
Liet. sin. plačiaausis šikšnosparnis
Plačiaausis — vidutinio didumo (žr. 23
pav.). Jo sparnas ilgokas, platus, galas
smailus. Sparno ilgis vidutiniškai 1,9 karto
didesnis už plotį. Šoninės plėvės apačia
apaugusi gležnais plaukeliais. Trumpesni
ir retesni plaukeliai siauru ruoželiu dengia
į dilbį nusidriekusias sparninės plėvės
sausgysles. Sparninės plėvės laisvasis kraštas
prisitvirtinęs prie I piršto pamato.
Uodega ilgesnė arba trumpesnė už kūną.
Prie pentino, pasislinkusi uodegos link,
yra tamsi epiblema su pertvarėle. Užpentininis
žvynelis nedidelis (40 pav., 6).
Ausų kaušeliai (41 pav., 8) ir kramsliai
(42 pav., 8) ryškiai skiriasi nuo kitų
šikšnosparnių. Viršutines kaušelio skiautes
jungia kaktinė raukšlė (32 pav., a), kuri
matyti tik praskleidus skiaučių kraštus.
Patelės turi porą spenelių.
Viso kailiuko plaukų pamatinė dalis
sodriai juoda arba labai tamsiai ruda, o
jų vidurinėje dalyje yra siauras šviesiai
rusvas, šviesesnis už pamatą ruoželis.
Plaukų viršūnės dažniausiai pilkšvai rusvos
arba balkšvos. Dėl to kailiukas atrodo
lyg pražilęs. Lietuvoje dažnesni žvėreliai,
kurių nugaros žilumas nelabai ryškus, nes
prasišviesdama tamsi plaukų apačia suteikia
kailiukui žvilgančio juosvumo arba
tamsaus rudumo atspalvį. Apatinės kūno
pusės plaukų viršūnės drumzlinai pilkos
arba rusvai pilkšvos, todėl kailiukas šviesesnis.
Pasitaiko žvėrelių, kurių pilvas
labai tamsus, beveik juodas. Šoninės plėvės
apatinės pusės plaukai vienspalviai —
pilki, rusvai pilki, rečiau — rudi. Ausys
juodos. Skraidomųjų plėvių viršus tamsiai
rudas ar beveik juodas, apačia —
šviesesnė.
Kūno masė ir matmenys: patinų Q
(n — 83) 9,2 (7,8—12,7) g, L (n —
22—28) 50,6 (43,5—58,1) mm, C 48
(43,4—51,8) mm, P 7,2 (6—8,7) mm,
A 15,6 (14,3—17,7) mm, Tr 8,6 (7,6—
9,2) mm, LtA 271 (255—283) mm, An
(n — 94) 38,7 (37,1—40,5) mm, Cr